literatūros žurnalas

Ramutė Dragenytė. Surimuok ir numirk

2020 m. Nr. 1 

Lukas Miknevičius. Už vėjo tuščia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 71 p. Knygos dailininkai – Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė.

Lukas Miknevičius su poezijos rinkiniu „Už vėjo tuščia“ (2019), regis, tik paskutinę akimirką spėjo įšokti į PK serijos traukinį. Eilėraščiai atrodo lyg ištraukti „iš stalčiaus“ (dalis jų buvo paskelbta prieš keliolika metų ir galėjo nuskambėti kaip paauglystės maištas), tad jokių naujų srovių anei gairių čia neišvysime ir netikėtumų nepatirsime. Tačiau knyga yra simptomiška, atspindinti to laikotarpio „dvasią“, kuri iš šių dienų perspektyvos jau atrodo ganėtinai priblėsusi. Šiame rinkinyje lyg kokiame programiniame vadovėlyje ar stilistikos chrestomatijoje rasime XXI a. pirmąjį dešimtmetį debiutavusių poetų bruožus, o lyrinis herojus pretenduoja siekti ir dar toliau: „Turiu 13 metų iki Binkio / Arba / 58 iki Žengės“ (p. 48). Daugelis šios kartos rašančiųjų kliedėjo Rolando Barthes’o autoriaus mirties koncepcija ir Jacques’o Derrida dekonstruktyvizmu, brendo internetinių kūrybinių tinklalapių terpėje, kurioje buvo artikuliuojami tie patys įvaizdžiai ir temos, gaminami šmaikščiai vadintieji euroeilėraščiai naudojant primityvius kūrybinius metodus („sugalvoju kokį durną sakinį / paskui dar kelis durnesnius / pridedu / žiūriu jau ir eilėraštis“, eil. „Paauglystės neišaugęs poetas atranda veiksmingas priemones ir rašo „Ars poetica“, p. 60), buvo perfrazuojami ir sekami didieji vardai ekleziastiškai ir kartu postmoderniai teigiant, kad po saule nėra nieko naujo, todėl visi tekstai yra atkartojami ir perrašomi lyg palimpsestai, ir tai yra teisinga:

 

Nieko čia naujo,
girdėta kartų šimtus
bet vis tiek – tebūnie visi
šie rašyti ir perrašyti tekstai 

tebūnie šie
braukyti ir perbraukyti
popieriaus lapai, kuriuose
vietos beveik nebėra
netgi mano puikybei

(„Tebūnie“, p. 6)

 

Anoji karta suvokė, kad nepralenks savo stabų, pvz., Aido Marčėno ar Donaldo Kajoko (plg. šių poetų ir L. Miknevičiaus eilėraščius „Ars poetica“: A. Marčėno lyriniam demiurgui eilėraščių rašymas prilygsta kunigo darbui, o L. Miknevičius ironizuoja, kad poezijos menas – tik žodžių pinklės, rezgamos siekiant lytinio kontakto su mergaite, p. 60).

Neretame L. Miknevičiaus eilėraštyje rasime kitų poetų atgarsius (net ir aukščiau cituotas eilėraštis susišaukia su Liūnės Sutemos rinkinio pavadinimu „Tebūnie“), o pats lyrinis subjektas čia yra toks save plakantis kuklutis mažutėlis – savo eiles vadinantis prėskomis kopijomis, susimenkinantis, niekada nenugalėjęs pralaimintis pralaimėtojas: „o aš toks mažas parke prie Šešupės / su šunimi kuris vis tampo / už pavadžio nes baisiai nori tūpti / prie artimiausio kampo“ (p. 11). Lyrinį subjektą kamuoja rutina, vienatvė, kurią dalijasi su šunimi, jį slegia depresija, tačiau tos depresuojančios būsenos subjektą paverčia savotiškai nušvitusiu: „Viską apimantis abejingumas pasirodė besąs išeitis. // Nes leido žengti vandeniu taip / tarsi jo / čia nebūtų“ (p. 25).

Beje, biblinio motyvo šioje knygoje nemažai – ir žvejyba, ir vėjas, ir nieko naujo nesukūrimas iš nieko – visa tai atkeliauja iš Biblijos. Kita vertus, šis neišsemiamos kūrybos metanaratyvas, kiekvienam poetui galintis tapti įkvėpimo šaltiniu, L. Miknevičiui tėra kolektyvinės sąmonės diktuojamas instinktyvus pasireiškimas ir ne(be)pastebimas archetipų atsikartojimas, o ne sąmoningas kūrybiškas didžiojo teksto interpretavimas.

Gaila, kad programiškumas ir konceptualumas neišlaikytas visoje knygoje, ši neatrodo vientisa, tekstai, matyt, rašyti skirtingais laikotarpiais, vieni dar ir surimuoti (kai kurių knygoje galėtų ir nebūti), nuo kelių eilėraščių norisi nubraukti nereikalingas užbaigas. Sunku pagauti bendrą rinkinio idėją, kuri šiaip jau gražiai ryškėja pirmoje knygos dalyje („Ši gruodžio pradžia jau / trunka metų metus ir / nežada liautis“, eil. „Adventas“, p. 9), tačiau vėliau nunyksta. Pritrūksta jungiamosios grandies – aiškios lyrinio subjekto linijos (galėtų būti labiau išplėtota nušvitusio žvejo ar vienišo šuns vedžiotojo tapatybė, gal kokio nors biblinio personažo kelias) ir ryškesnė šalutinė „jos“ linija, į kurią retkarčiais kreipiamasi („Sakei, kad myli“, p. 63).

Kūrybinių ambicijų ir talento rinkinyje lyg ir esama, ir šmaikštumo bei ironijos netrūksta, autorius gerai jaučia kalbą, diskursas nestriginėja, tik tekstų galėtų būti daugiau, o išmetus vieną kitą silpnesnį, tai būtų išties puiki, vykusi knyga. Jau pats faktas, kad iš viso rinkinio galima atrinkti kelis meniškai įtaigius tekstus, turėtų būti geras ženklas.

Eilėraščiuose sumaniai perfrazuojamas upės įvaizdis (eil. „Herakleitas praktiškai“), t. y. amžinieji siužetai pastebimi žemiškoje buitiškoje aplinkoje. Ir tai yra L. Miknevičiaus stiprybė – jo poezija išsiskiria demonstruojamu primityvizmu, kai kūryba kyla iš kasdienybės, bet į kasdienybę žvelgiama ne egzaltuotai, ne supoetintai, o realistiškai, iš to santykio išspaudžiant kokią nors paprastą, bet poetinę funkciją atliekančią dailią mintį (pvz., eil. „Sapnas“). Pats autorius savo gyvenimą primygtinai sieja su upėmis – apie tai rašoma galiniame knygos viršelyje. Keli eilėraščiai skirti mažo miestelio vaizdams ar žvejybai prie upių, kur „Nusileidęs į slėnį / kvėpuoju vėsa. // Lyg žirgas rasotoj žolėj“ (p. 55), lyrinis subjektas čia net labiau jaučiasi savas ir laimingas („Tada eisiu ir eisiu paupiu. // Būsiu / beveik / laimingas“ (p. 64) nei Vilniuje („į miestą išėjau ir nejučia paklydau“, eil. „Sonetas Vilnius–Paryžius ir atgal“, p. 65).

Kritika jau pripažino, kad L. Miknevičiaus poezija nepretenzinga (Giedrė Kazlauskaitė), nuobodi, autorius senamadiškas, kuriantis mažo miestelio, t. y. provincijos, peizažus (Monika Bertašiūtė). Tačiau kaimo (ar miestelio) vaiko pasakojamos istorijos šiandien nykstančių kaimų, gražėjančių, bet tuštėjančių miestelių kontekste skamba labiau ne nostalgiškai, bet kone egzotiškai ir įdomiai, įgaudamos (galinčios įgauti) naujų migracijos patirčių atspalvių („anądien štai suniokojo suoliuką / ant jo seneliai iš namų senelių nuolatos / aptardavo ligas ir londono anūką“, p. 10).

Net jeigu ir atrodo, kad poezija nepretenzinga, už to perdėto susimenkinimo vis dėlto kyšo puikybės ausys, o knyga, tikėtina, gaus ir kokią nors premiją. Manyčiau, literatūros istorijoje ji bus interpretuojama kitaip, ir epitetai „pasenusi“ bei „provinciali“ kelių dešimtmečių perspektyvoje nebeteks prasmės, o poeto svoris priklausys nuo autoriaus kūrybinio produktyvumo (jei ši knyga nebus pirmoji ir paskutinė).

Ramutė Dragenytė. Arkliška poezija

2019 m. Nr. 12 / Ramūnas Kasparavičius. Poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 303 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ramutė Dragenytė. Poezija iš minties

2019 m. Nr. 11 / Jurgita Jasponytė. Vartai Auštrieji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 163 p. Knygos dailininkė – Viktorija Daniliauskaitė.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Ramutė Dragenytė. Įstabiai lengva knyga

2018 m. Nr. 4 / Tadas Žvirinskis. Sunki knyga: poezo užrašai. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 95 p.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kaip prozininkai „pridėjo į kelnes“

2017 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris 2017. Sudarė Elžbieta Banytė, Neringa Butnoriūtė, Virginija Cibarauskė, Marija Mažulienė, Donata Mitaitė, Vytas Dekšnys. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2017. – 296 p.

Ramutė Dragenytė. Odė mirusiai meilei

2016 m. Nr. 10 / Aldona Gustas. Padovanok man obuolį iš anapus. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 224 p.

Ramutė Dragenytė. Liudijantis poetas

2016 m. Nr. 5–6 / Gvidas Latakas. Lokenos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 104 p.

Ramutė Dragenytė. Poezijos auka

2015 m. Nr. 12 / Vladas Braziūnas. Stalo kalnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 144 p.

Ramutė Dragenytė. Poezijos perviršis

2015 m. Nr. 7 / Donaldas Kajokas. Apie vandenis, medžius ir vėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 152 p.

Ramutė Dragenytė. Kulinarinė poezija

2014 m. Nr. 2 / Ramunė Brundzaitė. Drugy, mano drauge. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 88 p.

Ramutė Dragenytė. Lapės poezija

2011 m. Nr. 12 / Indrė Valantinaitė. Pasakos apie meilę ir kitus žvėris. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Ramutė Dragenytė. Poezijos pavasario linksmybės

2007 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojai Valdas Daškevičius, Agnė Biliūnaitė. – Vilnius: Vaga, 2007. – 304 p. – Dailininkas Ramūnas Čeponis.