Ramutė Dragenytė. Kūrybiškiausia metų poezijos knyga
2023 m. Nr. 7
Gvidas Latakas. Salos: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 173 p. Knyga iliustruota autoriniais G. Latako piešiniais, medalių eskizais.
Poeto ir dailininko Gvido Latako eilėraščių rinkinys „Salos“ (2022) pragulėjo ant stalo kone metus, kol pasiryžau apie jį parašyti. Anot Janinos Zvonkuvienės, ši knyga lyg koks meno kūrinys „veikia jos net neatskleidus“1. Per tą laiką šiam eilėraščių rinkiniui buvo surengta meninių įrišimų paroda bei pelnyta Dionizo Poškos literatūrinė premija už poezijoje puoselėjamus etninius motyvus ir istorinę tautos atmintį. Mūsų poezijos kontekste šis poezijos rinkinys vertas tikriausiai visų įmanomų literatūrinių premijų, bent jau neabejodama atiduočiau visus laurus už kūrybiškiausią metų knygą. O knyga parašyta tikrojo savo srities meistro, ir ne tik parašyta, bet ir dailiai apipavidalinta, iliustruota paties autoriaus piešiniais, kuriuos papildo tekstiniai įrašai, dalį jų net galima perskaityti kaip konkrečiosios poezijos pavyzdžius ar bent jau poetiškai interpretuoti. Nors pats autorius, kaip ir knygos pasakotojas, galbūt tik kukliai pasakytų: „meistru manęs nevadinkit – toks nesu / tik pameistrys raktininko meistarnėj / pasislėpęs raižau raižinį“ (p. 112).
G. Latakas yra iš tų negausių autorių, kurių kiekvienas išrašytas ar išpaišytas žodis turi kūrybinę dingstį ir mintį. Skaitytojui atveriamos plačios interpretacijų galimybės, gausios nuorodos į kultūrinius ir konkrečius literatūrinius bei tautosakinius intertekstus. Stebina toks laisvas autoriaus žongliravimas, nuo lietuviškų pasakų personažų ir situacijų iki, pavyzdžiui, rytiečių poeto Bašio Macuo laidotuvių aprašymo. Viskas šioje knygoje įtaigiai ir smagiai sudėliota. Jei pamanytume, kad esama nesusiejamų dalykų, autorius geba skaitytoją sumaniai apžaisti, įtikinti, apgauti: „miela ponia jūs anaip nesuprasit / aš nesuprasiu kitaip“ (p. 102). Net įpintas haiku žanras dera su epiniu pasakojimu (pvz., eil. „Žvirblis ir vanagas“, „Žiedas netikras“), teksto minties rokiruotė nuo pradžios iki galo atrodo išbaigta. Ši knyga, sakyčiau, yra kūrybiškumo etalonas, pavyzdys, kaip derinti įvaizdžius, kaip kurti tropus (pvz., „rašytojas / iš galvos kevalo panašus į Porulskį“, p. 140), kaip į poetinę kalbą natūraliai įpinti tautosaką ar sublimuoti asmenines patirtis, bei apskritai, kaip iš bet kokios pasakojamos istorijos sukurti poetinį naratyvą, net kai pats autorius-pasakotojas suabejoja poetinės funkcijos pakankamumu (pvz.: „galėtumei ir baigti šią istoriją / tik kur šiame tekste poezija? / poezija ištiks jį kiek vėliau / o ją – naktų šviesa beplaukiant“, p. 118).
Ketvirtajame eilėraščių rinkinyje poetas lyg koks kalbos kalvis sumaniai varto ir kala žodžius: „Dangaus dangčiai / dangaus dangaičiai / ak tie dangaus dangaičėliai“ (p. 13). Žodžiakalvystės, kosmogoninių reikšmių požiūriu, taip pat ir tarmiškos kalbos ar savitų naujadarų vartojimu G. Latako kūryba įsirašo į mitopoetinės poezijos gretas. Jis priklauso dabartinei penkiasdešimtmečių kartai, laimei, dar turinčiai įgimtą poetinės, tarmiškos kalbos jauseną – kurią jau vargu ar beturės jaunesnės kartos rašytojai. Ne tik tarmybės, bet ir visokie senovinės sandaros žodelyčiai, lyg atklydę iš Simono Daukanto pasakų, sukuria unikalią poetinę kalbą, savitą sintaksę ir morfologiją („ans yr mušamas buvęs“, p. 39). Ryšys atrandamas ir tarp fonetinių sąskambių: „versti iš danų kalbos / jau šis tas o tu pabandyk / iš damų prokalbės“ (p. 48).
Pagrindiniu autoriaus kūrimo principu būtų galima įvardyti žaismę, diskursyvų teatrą ar tiesiog pokštą, tačiau žaidimas diskursu nėra tik dekoratyvus ženklų kūrimas ar mėgavimasis pačiu rašymo aktu. G. Latako eilėraščiai – poringės, nutikimai, sakmės, pasakos, legendos, skaičiuotės, užkalbėjimai, istoriniai įvykiai, fikcijos, sapnai, o tiksliau – tik perrašai, nuogirdos, nuotrupos, sukuriančios estetinio lauko kūrimo iliuziją, kai sakoma apie viena ir gudriai, lyg René Magritte’o paveiksluose, pasakoma visai apie ką kita:
štai ir paporinsiu negi paliksiu
nepaskanavęs istorijom
matytom girdėtom persuoktom
galimom perpasakoti istorijikėm
kaip pagimdė dramblys padarą <…>
bet ši istorija ne apie tai o priešingai <…> („Skausmulys“, p. 135)
Eilėraščių pasakotojas – tai išmanus pasakorius, pats visur buvęs ir savo kailiu patyręs arba gebantis įtikinamai meluoti: „nabaštikas sau grabe klast – / ir besėdįs ir besakąs man“ (p. 21). Siužeto viražai, kai naratorius nusikelia į praeitį (pvz., pasakoja iš 1926 metų retrospektyvos, p. 23), dažnas reiškinys prozoje, tačiau retas poetiniame tekste, tad bene įdomiausias G. Latako eilėraščiuose ir yra pasakotojo personažas, jo gebėjimai pasakoti istorijas, kartais susitapatinimas su aprašomuoju („nežinai kas ką / šiam pasauly laiko / ką remia ir kur atsispiria / jeigu kartais būtum tenai / žvakę uždek už mane“, eil. „Sargybinis“, p. 19). Dažnai realybė persipina ar persidengia su fikciniu pasauliu, panaikindama realybės ir fantazijos ribas: „užeinu redakcijon o ten / pririštas vilkas prie ėdžių“ (p. 27). Toks kūrimo principas primena magiškojo realizmo bruožus, pritaikytus poetinei sąmonei, kai visai netikėtai sukuriama stebuklinga tikrovė. Mistiniai įvykiai visiškai nestebina, kaip klausančiojo nestebina sakmės, kurias klausytojas priima kaip tikrus įvykius.
Į eilėraščius atklysta įvairūs įdomūs ne šio šimtmečio personažai, koks nors altarista, juokdarys, skardininkas, žabų rišėjas ar kitas amatininkas. Sutiksime Čičinską, Žemaitės Katrę, Friedrichą Nietzschę ar Niko Pirosmanį. Autorius savitai perkuria ar dekonstruoja mitus bei legendas, suteikia jiems satyrišką atspalvį (pvz., apie Jūratę ir Kastytį: „vardu Lalatė (nes r neištarė) / toliau jums jau viską išklojo / Mačiulis jambais nepriekaištingais / Stankevičius Rimvis chorėjais / tiktai tų įvykių šviesa dar protų mūs / neperkeitė kaip reikiant“, eil. „Lalatė ir Kastytis“, p. 26). Viename eilėraštyje gali susitikti Carlas Gustavas Jungas ir Wolfgangas Amadeus Mozartas – tokie susidūrimai neatrodo eklektiški, nes jų sąsajas pagrindžia, pavyzdžiui, sapno onirinė patirtis (eil. „Šeši sapnai meškinai“).
Knygos polifoniškumą atskleidžia ir jos pavadinimas – „Salos“. Aptakus ir nieko konkrečiai nepasakantis pavadinimas gali nuskambėti banaliai ir nuvalkiotai. Kita vertus, „sala“ slepia gausybę metaforų („kuomet tu užeisi paporinsiu / kad žmonės tai salos“, p. 107), o autoriaus sumanymas, matyt, yra nupiešti savitą vaizduotės žemėlapį, kuriame salas įprasmina ir skyrių pavadinimai („Kaulo sala“, „Veidų sala“, „Pelėdų sala“, „Spragtuko sala“, „Mėnulio sala“). Šis nutinkantis kultūrinės mitologijos chaosas neatrodo dirbtinai, jis natūraliai gyvybingas, nes kupinas gyvasties yra pasakoto personažas: „eini pilnas gyvatos – jėgos / būti gyvu ir ką tu / ir nė permier daugiautaus“ (p. 30). Be to, Gvido Latako kuriamas poetinis pasaulis stebina ne tik kūrybiniu išradingumu, aliuzijomis, bet ir subtiliais filosofiškai lyriniais pastebėjimais: „kai iš žaislo išeina vaiko siela / galima tuomet jau žaislą išmesti?“ (p. 50). Taigi šioje knygoje tiek visko daug ir dailiai pridėliota bei primeluota, kad belieka grožėtis autoriaus išmone ir estetiniu skoniu.
1 http://www.kalvotoji.lt/2023/04/01/nepamirstu-trys-poetai-stiklo-rume-ant-insulos-kalno