Ramutė Dragenytė. Poetinis soliariumas

2023 m. Nr. 5–6

Tadas Žvirinskis. Sonetariumas. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2022. – 81 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Naujausia Tado Žvirinskio poezijos knyga „Sonetariumas“ akį patraukia viršeliu – ant jo, regis, įsitaisęs pats autorius su dviem gražuolėmis. Iš pirmo žvilgsnio ši kiek pretenzinga bravūriška aliuzija tėra iliuzija – dailininko Roko Gelažiaus stilizuotas Leonardo da Vinci idealių kūno proporcijų Vitruvijaus žmogus (stebėtinai panašus į autorių), prie kurio glaudžiasi dvi mūzos. Autorius aiškina, jog ši trijulė esanti matematika, filosofija ir poezija. Kitaip tariant, idealusis derinys, graikų filosofų lūpomis bylojantis, jog žmogus yra visų vertybių matas. Matyt, toks piešinys pasirinktas neatsitiktinai, nes visas autoriaus sukurtas sonetariumas yra tarytum šiandieninio chaoso priešingybė – kosmosas, kurį darniai atliepia klasika ir ypač kanoninė eilėraščio forma – sonetas. Ir kaip tik toks sonetas, kokį kūrė Dantė su Petrarca, vadinamasis itališkasis, griežtos strofinės sandaros (du ketureiliai ir du trieiliai).

Ši knyga jau septintoji T. Žvirinskio poezijos knyga, tačiau pirmoji, kurią sudaro vien sonetai. Savita rinktinė, išgryninta žanrine prasme, nes dalis tekstų atkeliavo iš ankstesnio rinkinio „Sunki knyga“ (2018). Autorius yra išbandęs smulkiosios prozos, romano žanrus, parašęs nemažai nerimuotos poezijos (jau vien rinkiniu „Užrašai ant receptų“ (2014) galėtų puikuotis maždaug tarp Gintaro Grajausko ir Sigito Parulskio, nors už abu keleriais metais jaunesnis). Taigi autorius, pagal profesiją, artimą matematikai, vaistininkas, jau yra sukaupęs nemažą rašymo ir gyvenimišką patirtį, kad galėtų pasiryžti amato meistrystės reikalaujančiam žanrui, tokiam kūrybos etapui, kai ne forma valdo kūrėją, bet kūrėjas minko molį. Forma įvaldyta puikiai, kaip ir tobulas sonetariumo amžinosios darnos ar aukso pjūvio piešinys.

Skaičių simbolika sonetams yra svarbi, T. Žvirinskio knygoje jų lygiai šešiasdešimt. Žinoma, turbūt nereikia tikėtis, kad autorius skaičiavo jambus ir chorėjus, tačiau rimavimas darnus, neatrodo dirbtinis, jei neskaitysime atvejo, kai iš ankstesnės knygos atkeliavęs angliškosios formos sonetas čia žūtbūt įspraustas į itališkąjį rėmą (p. 62), bet tai tik įrodo didelį autoriaus dėmesį harmoningai struktūrai. Vis dėlto daugeliu atvejų skiemenų skaičius eilutėse beveik neviršija numatytosios normos, mintys aiškios, sklandžios, bylojančios apie žemiškus ir dieviškus dalykus. Tekstai nesudėtingi, gėris kovoja su blogiu („Užmigęs gėris širdyse pabus, / Nes tik tiesa ligotą sielą gydo“, p. 76), šviesa su tamsa, gamta dera su kultūra, sacrum su profanum, graikų mitai su bibliniais motyvais ar lietuviškos pagonybės akcentais, o aukštasis kalbos stilius su žemuoju: „Pridygo gelžbetoninių stabų – / Bergždžių bybių, nutaikytų į dangų“ (p. 69). Net nežinia, iš ko autorius labiau mokėsi, iš Petrarcos ar iš Aido Marčėno.

Nors keista skaityti rimuotą eilėraštį, parašytą ne prieš šimtmečius, o XXI amžiuje, tokia poezija primena mums, kas yra klasikinė eilėdara, kaip rašė didieji klasikai, kaip tekstui svarbus skambesys ir kad poezija visų pirma prasidėjo nuo poetinės instrumentuotės. Kai kultūrinė atmintis dar buvo perduodama tik žodžiu, rimuota forma atskyrė svarbią ir prasmingą žinią nuo paprastos kasdienės kalbos ir atliko, pavyzdžiui, sakralinę aukos užduotį. Rimuotas eilėraštis lengviau įsimenamas, ypač ritualizuotai skamba eilutes atkartojantys sonetų vainikai. Pagal etimologinę „soneto“ reikšmę šis žodis kilęs iš provansalų kalbos ir reiškia „dainelę“, taigi kilęs iš trubadūrų lyrikos tradicijos. Beje, T. Žvirinskio knygoje prie kelių tekstų rasime šiuolaikiškai technologišką intertekstą – QR kodus, suteikiančius galimybę išgirsti pagal šiuos eilėraščius sukurtas dainas.

Ne tik forma svarbu, klasikinių tiesų pa(si)kartojimas primena mums primirštus amžinuosius klausimus apie gyvenimo laikinumą, vertybes, prasmę: „Gyventa, būta be prasmės? Juk tai / Neženklina jokios po saule vietos“ (p. 40). Autorius subtiliai įpina ir klasikinių kūrinių aforistinių parafrazių, štai faustiškai susimąstoma: „O kas – būtis? Akimirka! Išties / Jinai pasaulį šitą valdo… / Mirtingas? Bet laimingas – prisimink!“ (p. 39) arba dekartiškai deklaruojama: „Jei dar gyvas, vadinasi, klystu“ (p. 10). Be to, pagal klasikinę tradiciją soneto trieiliai, kaip ir angliškieji dvieiliai, yra aforistiški, tad T. Žvirinskis ir čia laikosi taisyklių: „Tu šiandien susimąstęs stovi čia, / O jau rytoj gali nepasirodyt, / Gyvybė – lašas ant mirties liežuvio“ (p. 72).

Be atskirų sonetų, knygoje rasime ir porą pavainikiais pavadintų sonetų vainikų, taip pat atitinkančių kanoninį penkiolikos sonetų ciklą, kuriame kiekvieno soneto pirmoji eilutė atkartoja ankstesnio soneto paskutiniąją. Taip sudaromas priežasties ir pasekmės vėrinys, užsibaigiantis penkioliktuoju sonetu, magistralu, turinčiu išreikšti pagrindinę mintį. Tiesa, autorius leidžia sau šią taisyklę apžaisti ir paskutiniu magistralu reziumuoti visą sonetų vainiką dviem šmaikščiomis eilutėmis, kurios padvelkia savotiška išdavyste – viename siūloma susirasti „kitą mergą“, kitame, apdainavus Vilnių, paaiškėja, kad tikroji meilė – Kaunas („Tad ko į galvą, mielas Vilniau, braunas / Mintis, kad man mielesnis miestas Kaunas?!“, p. 78).

Nors šiam autoriui apskritai būdingas šmaikštumas, ironija, drąsiai atviras kalbėjimas, sonetuose jis sušvelnėja, nes jau pats sonetų žanras reikalauja meilės lyrikos. Meilė nebūtinai tik moteriai (labiau moteriai paskirtas sonetų ciklas „Priešybių vienybės pavainikis“), bet ir topografiniams objektams, Vilniui ar Neries upei, kuriai suteikiamas gyvybės teikėjos ir lėmėjos vaidmuo, arba brangioms vaikystės vietovėms: „Ir pabandyki šitos vietos nemylėt, / Jei čia užaugai ir išmokai muštis“ (p. 9). Meilė deklaruojama ir apskritai gimtajam kraštui, tėvynei, tai būtų gal net pernelyg sentimentalu, tačiau autorius jaučia saiko ribas ir rašo jam būdingu nenusaldintu valiūkišku stiliumi, kartais satyriškai.

Be Neries, dar minima Šventoji bei keletas kitų autoriui, matyt, svarbių vietovių Anykščiuose. Upė kaip kraštovaizdžio formuotoja šiek tiek primena XIX a. Lietuvos mylėtojo Vladislavo Sirokomlės antropologinius kraštovaizdžio aprašymus (plg. „Nemunas nuo versmių iki žiočių“). T. Žvirinskio lyrinis veikėjas sonetuose keliauja į savo praeitį aktualizuodamas ne tik asmeniškai brangias vietoves, žmones, daiktus („Ir vaismedžių sodas, ir klėtis – senolė, / Ir gurbas iš molio, ir bičių šeimynos, / Ir dar krakatūzas – prie pat šikinyko“, p. 17), bet ir istorinius įvykius ar socialinius reiškinius („Pakalnėn plukdo vandenis Šventoji <…> Nuneš vaikystėn marškinių gėlėtų, / Kada karta, nelaisve prakeiktoji, / Susitelkė ir laisvei prisikėlė!“, p. 19). Rasime ir visai netolimo laiko ženklų: „Kita riba įsigalėjo: / Du metrai tarp žmonių su kaukėm“ (p. 31).

Dalis sonetų skirti paros ar gamtos laikams. Eilėraščiai gana skirtingi, pavieniai ir ciklais, tačiau atrodo, kad jų išdėstymas knygoje gerai apgalvotas, ryškėja metų laikų slinktis – pradedama nuo pavasario, gamtos atbudimo ir baigiama užuominomis apie žiemos šalčius („Būtovės ratas sukasi, nors kliba“, p. 28; „Gamta atgimsta. Žmonės įsimyli. / Kartojas ciklas. Taip yra. Ir bus“, p. 32). Tad knygos struktūra polifoniška, bet darni ir išbaigta. Jei pažvelgtume į poetinę instrumentuotę, rastume tiesiog literatūros vadovėliams skirtinų pavyzdžių iliustruoti retorinėms figūroms (pavyzdžiui, aliteracijoms: „Žaizdre rausvos žaros žaliuos garai“, p. 64; „Ak, kris tartum Kristus, kamuojamas kryžiaus“, p. 45).

Sonetariumas asocijuojasi su planetariumu, bestiariumu ar net soliariumu. Nors žvėrių čia nerasime, nebent patį autorių (žr. autoriaus pavardę), saulės ir šviesos – apsčiai. Taigi, kas ilgisi tikros lyrikos, savo muzikalumu darniai vinguriuojančios tiesiai į širdį (ar Dievui į ausį), tam tokia poezija galbūt patiks, o kam norisi nerimuotų eilių, skaitys ankstesnes autoriaus knygas. O pabaigai dar vienas autoriaus aforizmas: „Gyvenimas – pavykęs Dievo pokštas“ (p. 21).