literatūros žurnalas

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: „metaforų pilnas peizažas“

2022 m. Nr. 7

Poezijos pavasaris 2022. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2022. – 399 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Praūžus „Poezijos pavasario“ linksmybėms, rankose lieka knyga – poezijos almanachas, kuris šiemet labiausiai išgarsėjo netikėta finansavimo problema. Tad svarbiausias akcentas almanacho pristatymo renginiuose buvo prašymas paaukoti tokiam garbiam reikalui. Prie aukos jau pripratome kaip prie kasdienės duonos. Ir ne veltui – juk poezija nuo seniausių laikų yra lyg atnaša dievams, o šeštą dešimtmetį skaičiuojantis nenutrūkstantis „Poezijos pavasaris“ eilių kūrėjams yra malonus ritualas, pati didžiausia, lyg derliaus nuėmimo, metų šventė, kurios neužgoš nei epidemijos pandemijos, nei kitokie žemiški rūpesčiai ir nesklandumai. Šiųmečio almanacho viršelio iliustracija (dailininkė Deimantė Rybakovienė) primena pražydusią širdį, todėl ir visas almanachas taikliai simbolizuoja mūsų lyrinės savasties patį gyviausią ir tikriausią branduolį.

Jau gal trejus metus iš eilės almanachas vis storėja, matyt, todėl, kad lietuviškosios dalies sudarytojas – vienas asmuo, be to, jis dar ir poetas. Praeitų metų almanachą sudarė Rimvydas Stankevičius, šiemet poezijos lauko karys – R. Stankevičiaus mokinys ir žemietis Aivaras Veiknys, žinoma, nusipelnąs pagyrimų už milžiniško poetinių tekstų krūvio įveikimą. Iš kuklaus A. Veiknio įžanginio žodžio paaiškėja, kad dauguma tekstų, išskyrus kelis, niekur anksčiau nebuvo publikuoti, taigi turime naujų tekstų solidžią rinktinę, kurios, tikėtina, nemaža dalis suguls į būsimus paskirų autorių rinkinius. Almanachas yra tradicinės struktūros, be jokių drastiškų nukrypimų, tvarkingas, niekuo neišsiskiriantis. Kaip ir viskas gražu, o tobulumui ribų nėra, nebent korektūros klaidelių galėtų nebūti.

Daug jame autorių (devyniasdešimt septyni), dar daugiau tekstų, kone keturi šimtai puslapių poezijos varsnų ir pamąstymų. Jau ne pirmą kartą, per daug nesukant galvos dėl struktūros, autoriai dėliojami pagal vardų abėcėlę, tarp jų įterpti „Poezijos pavasario“ tradicinės, kiek modifikuotos anketos klausimai ir atsakymai. Ankstesniuose almanachuose vadinamojoje anketoje autoriai turėdavo atsakyti į tuos pačius sudarytojų užduotus, kartais intriguojančius klausimus. Tie patys klausimai ir skirtingi atsakymai nubrėždavo tam tikras temines gaires, dabar gi anketėles sudaro poetų klausimai kitiems poetams: Kerry’is Shawnas Keysas atsako į egzistencinius apie moralę ir kančią Saros Poisson klausimus, A. Veiknys užduoda konkretesnius klausimus apie naujausią knygą Linai Buividavičiūtei, Vytautas Stulpinas šmaikščiai atsako į Gvido Latako amžinuosius klausimus apie kūrybą ir t. t. Bendras vaizdas – kažkokia eklektika.

Keletas straipsnių tradiciškai paskirta rašytojų ir kt. sukaktims (Maironiui – 160, Jonui Mekui – 100, Valdui Gedgaudui – 60, Algimantui Mackui – 90, Rašytojų sąjungai – 100). Bendresnių konceptualesnių pamąstymų apie metų derlių nėra, nors tradiciškai, kaip ir kasmet, buvo įteiktas prizas „už geriausią esė“ „Poezijos pavasario“ almanache.

Šiek tiek stebina, kad almanachas patikėtas ne gausiam būriui poetų ir kritikų, o tik vienam, be filologinės patirties, poetui pameistriui, kurio svarbiausia užduotis – „iškaulyti“ iš autorių tekstus, kad šie laiku sugultų į abėcėlę. Kai ankstesniais laikais eilėraščiai almanachui būdavo „sulesiojami“ iš per metus išėjusios spaudos, visas sudarytojų būrys turėdavo ką veikti atrinkinėdamas tekstus ir kurdamas savotišką metų kroniką. O kai almanacho konstravimas patikimas vienam sudarytojui, matyti tendencija sudėti jame viską, ką tik pavyksta išgauti iš pačių poetų: „dauguma pažadėjo ką nors atsiųsti, kiti apgailestavo, kad nieko, ką, jų manymu, būtų verta spausdinti almanache, neturi“ (p. 11). Tad jokių atrankos kriterijų kaip ir nėra, tekstai suplaukia savaime, kokie yra. Sudarytojas pasidžiaugia, kad, lyginant su 2021-ųjų metų almanachu, trečdalis autorių pasikeitė, esą tai rodo poezijos gyvumą ir dinamiškumą (kyla klausimas, kur dingo tas trečdalis, negi išmirė?). Toks sudarytojo teiginys nelabai argumentuotas, nes dalies autorių nebuvimas (neįtraukimas?) almanache nieko bendro neturi su poezijos raida, o ir įtrauktieji tekstai nebūtinai bus nauji, pavyzdžiui, prie Donaldo Kajoko vieno eilėraščio prirašyta 1991-ųjų data. Jeigu žūtbūt reikėjo įtraukti nelabai eilėraščius berašančią Daivą Čepauskaitę, tai tenka pasigesti kitų gyvųjų (o ne tiek jau daug tų gyvųjų) „Poezijos pavasario“ laureatų, pavyzdžiui, Almio Grybausko, Eugenijaus Ališankos, Gintauto Dabrišiaus, Gintaro Grajausko, o ir ne tik laureatų. Juk jų, tų didžiųjų, į poezijos renginius daugiausia ir einama pasiklausyti, visi kiti – foniniai personažai. Štai anketoje D. Kajokas paklaustas, ar varto senus almanachus, atsako, kad retkarčiais pavarto „pasimėgauti aukščiausio rango meistrų dirbiniais, foniniai autoriai, pameistriai dėmesį patraukia vis rečiau“ (p. 101). Belieka apgailestauti, kad apie Algimantą Baltakį tik užsiminta įžangoje, kaip jis jau sirgdamas „su džiaugsmu pasakojo apie „Poezijos pavasario“ ištakas“ (p. 11), tačiau šis pasakojimas, matyt, taip ir liko sudarytojo ausy. Būtų buvę gražu įdėti vieno iš trijų mohikanų, antrojo, po Justino Marcinkevičiaus, „Poezijos pavasario“ laureato eilių. Norisi nors šiek tiek archyvo, dienoraščio, autentikos, bet, žinoma, tokius dalykus gali paruošti tik savo srities profesionalai.

Gaila, kad dažnai almanachuose nebūna tų metų „Poezijos pavasario“ laureato eilėraščių. Netgi Mindaugo Nastaravičiaus sudarytoje kompaktinėje plokštelėje tarp dešimties poetų, 2021 m. išleidusių poezijos knygas, nerasime Liudviko Jakimavičiaus (užtat rasime patį A. Veiknį). Beje, sveikintina, kad neturintiems CD grotuvo pakanka nuskaityti QR kodą, nes kompaktinė plokštelė tuoj taps anachronizmu, bus kaip ir vinilo reikšmės. Būtų smalsu ir daugiau tokių kodukų atrasti, kaip, pavyzdžiui, prie Safiye Can eilėraščio. Tikėkimės, kad tai ateities perspektyva.

Minimi klasikų jubiliejai, gal kiek nusibodę ir daromi „iš reikalo“, vis dėlto yra kaip istorinės atminties karkasas, (pa)laikantis ir „Poezijos pavasario“ almanacho struktūrą. Simboliška, kad almanachas pradedamas nuo Brigitos Speičytės pasvarstymų apie Maironį, neišsenkančios mūsų „kultūrinio kraštovaizdžio dalies“. Ne vieną straipsnį ir monografiją apie Maironį parašiusi literatūrologė šįkart bando atspėti Maironio slapyvardžio pasirinkimo motyvus, siedama jį su viduramžių teologo Pranciškaus Maironiečio vardu ir paties Maironio siekiu iš kapų prikelti „senelį“, gebantį dar sužadinti atminties naratyvą. Maironis ne tik kaip poetas, bet ir kaip istorikas vienas pirmųjų regėjo tautinės istorijos tąsą, praeities, dabarties ir ateities sąsajas, todėl Maironis ir šiandien, vykstant tradicinės kultūros savinaikai, atrodo aktualus ne tik kaip kanoninis autorius, bet ir kaip svarbiausias ramstis, į kurį lietuvių literatūros istorija gali atsiremti (ar galėtume įsivaizduoti mūsų literatūros istoriją be Maironio?..).

Panašias mintis apie Jono Meko kūrybą išsako Ramūnas Čičelis: „Šiandienėms visuomenėms ir skaitytojams, kurie vis mažiau nori ir deda pastangų atsiminti praeitį, J. Mekas ir jo poezija yra grįžimas į pradžių pradžią, kurioje viešpatauja tyrumas, skaistumas, skaidruma ir tai, kas poeto balsą labiausiai daro nepakartojamą, – tai melo nepripažįstanti sąmonė“ (p. 66). Dar norėtųsi pacituoti kartvelų poetę Irmą Šiolašvili: „Jei galėčiau, / Visą pasaulį įtikinčiau, kad / Senos istorijos minta ateitimi“ (p. 376).

Svarbų šimtmetį šiemet mini ir Lietuvos rašytojų sąjunga, savo pradžią siedama su 1922 metais, kai Kaune buvo įsteigta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga. Ta proga dabartinė sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė pakalbino buvusius pirmininkus, pirmuosius po sovietinio laikotarpio pabaigos: Vytautą Martinkų (1989–1994), Valentiną Sventicką (1994–2002), Joną Liniauską (2002–2011), kurie paliudijo savo pirmininkavimo pėdsakus. Tik keista, kad liko nepakalbintas (ar neprakalbintas) Antanas A. Jonynas, tad vaizdas nevisiškai pilnas. Norėtųsi ir šiek tiek statistikos – kiekgi tų poetų, priklausančių sąjungai, yra likę dabar.

Žinoma, almanachas – gyvas reiškinys. Pasak A. Veiknio, almanacho tikslas – „ne niekur nepublikuoti eilėraščiai, o daugmaž parodyti lietuvių poezijos tendencijas ir kryptis“ (p. 12). Taigi kokios tos tendencijos ir kryptys, spręskit jau jūs patys, kritikai.

Almanache net septyni debiutai, nuteikiantys gana niūrokai: „vienąkart norėjau kavos / išėjau į senamiestį / bet pamiršau piniginę / tada nuėjau valgyklon / pasiskolinau peilį <…> buvo graži diena / turbūt dar iki pandemijos“ (Alina Borzenkaitė, p. 44). Savitu poezijos atskaitos tašku, matyt, bus pandeminė krizė.

Tačiau kai dauguma autorių panirę į savo potyrimines vaikystės ir kitokias traumas ar buitinius ritualus (pavyzdžiui, Vytauto Stankaus eilėraštis „Gyvybė“: „tu lakstai išsigandus / iš kambario į kambarį / o aš iš paskos / su rankšluosčiu rankose“, p. 320), visai smagu eilėraštyje surasti socialinių ir istorinių ženklų (pavyzdžiui, Rolando Rastausko eilėraštis „Diena, kai prasidėjo paminklo Petrui Cvirkai nukėlimo darbai sostinėje“, p. 265, arba Ramunės Brundzaitės „Koncertina“, p. 246). Matyt, galima nuspėti, kokiomis peizažo spalvomis nusidažys kitų metų almanachas.

Dar reiktų paminėti margą lyg vaivorykštė svečių kūrybą iš užsienio, kurią atrinko Marija Mažulė. Tiesiog manifestiškai nuskamba vokiečių (musulmonės?) poetės S. Can eilėraštis ar neeilėraštis „Jei tu esi moteris“. Neįsigilinus į kontekstą net nelabai aišku, rašoma rimtai ar ironizuojama. Užsieniečių kūrybą gal net įdomiau skaityti, ji atrodo universalesnė ir ne tokia išpažintinė kaip lietuvių, kurioje, Viktorijos Daujotytės haiku žodžiais tariant, – „metaforų pilnas peizažas“.

Ramutė Dragenytė. Kūrybiškiausia metų poezijos knyga

2023 m. Nr. 7 / Gvidas Latakas. Salos: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 173 p. Knyga iliustruota autoriniais G. Latako piešiniais, medalių eskizais.

Ramutė Dragenytė. Poetinis soliariumas

2023 m. Nr. 5–6 / Tadas Žvirinskis. Sonetariumas. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2022. – 81 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Ramutė Dragenytė. Balta poezija

2022 m. Nr. 1 / Liudvikas Jakimavičius. Paliktos paletės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 95 p. Knygos dailininkė – Elena Selena.

Ramutė Dragenytė. Tuštumos jūra

2021 m. Nr. 7 / Aušra Kaziliūnaitė. Jūros nėra. – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – 99 p. Knygos dizainerė – Agnė Dautartaitė-Krutulė.

Ramutė Dragenytė. Surimuok ir numirk

2020 m. Nr. 1 / Lukas Miknevičius. Už vėjo tuščia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 71 p. Knygos dailininkai – Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė.

Ramutė Dragenytė. Arkliška poezija

2019 m. Nr. 12 / Ramūnas Kasparavičius. Poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 303 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ramutė Dragenytė. Poezija iš minties

2019 m. Nr. 11 / Jurgita Jasponytė. Vartai Auštrieji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 163 p. Knygos dailininkė – Viktorija Daniliauskaitė.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Ramutė Dragenytė. Įstabiai lengva knyga

2018 m. Nr. 4 / Tadas Žvirinskis. Sunki knyga: poezo užrašai. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 95 p.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kaip prozininkai „pridėjo į kelnes“

2017 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris 2017. Sudarė Elžbieta Banytė, Neringa Butnoriūtė, Virginija Cibarauskė, Marija Mažulienė, Donata Mitaitė, Vytas Dekšnys. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2017. – 296 p.

Ramutė Dragenytė. Odė mirusiai meilei

2016 m. Nr. 10 / Aldona Gustas. Padovanok man obuolį iš anapus. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 224 p.

Ramutė Dragenytė. Liudijantis poetas

2016 m. Nr. 5–6 / Gvidas Latakas. Lokenos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 104 p.