literatūros žurnalas

Ramutė Dragenytė. Poezija iš minties

2019 m. Nr. 11 

Jurgita Jasponytė. Vartai Auštrieji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 163 p. Knygos dailininkė – Viktorija Daniliauskaitė.

Jurgitos Jasponytės eilėraščių rinkinys „Vartai Auštrieji“ (2019) pateko į „Metų knygos rinkimų“ penketuką – profesionali komisija išrinko, o skaitytojams belieka balsuoti. Taigi, kuo ši knyga patraukli ir galėtų būti įdomi poeziją mėgstančiam skaitytojui, ne tik autorės artimųjų ir draugų ratui? Toks klausimas iškyla, nes tekstuose ryškus pasakojančiosios asmuo („manyje teka // gyvybės įpūstos giesmės“, p. 77), tad pasitikėjimas pirmuoju asmeniu turėtų būti užtikrintai pagrįstas (pavyzdžiui, mitologizuotas ar autoironizuotas), o minimi vardai, vietovardžiai turėtų būti virtę universaliais archetipiniais įvaizdžiais, kuriančiais teksto nematomus, bet nujaučiamus antrinius lygmenis.

Knygos redaktoriaus Aido Marčėno palydimasis žodis teigia, kad poezija čia yra ateinanti iš kalbos gelmių, susijusi su vietove ir prikelianti kolektyvinę atmintį. Išties knygoje sudėti ir agrariškosios, senosios gamtinės ir kultūrinės erdvės savastį įprasminantys tekstai. Dažnai minimi žodžiai „atmintis“ ir „mintis“ yra siejami su dar dažnesniu vandens – upės – leitmotyvu: „nėra vandens paprasčiausio / be minties / atminties“ (p. 50). Neretam eilėraštyje šios šaknies žodžiai net keliskart kartojasi, ir toks žodžių vartojimas tiesiogine prasme nesuteikia poezijai būdingo įslaptinimo, net jeigu ir sugalvojami originalūs palyginimai („mano mintys / kaip urnos atvertos“, p. 89). Minimalizmas autorei nebūdingas, tačiau atrodo, kad kartais pritrūksta savikritiškesnio žvilgsnio ar griežtesnio redaktoriaus, padedančio kūrinį sutraukti ir sukoncentruoti mintį, nors tų pačių temų (ne)sąmoningas plėtojimas, prasidedantis nuo pat knygos dedikacijos „užkastiems šaltiniams“, sukelia vientiso rinkinio įspūdį.

J. Jasponytė be to, kad mena savo šaknis „šiaurėje“ (Zarasų apylinkėse) ir sakralizuoja savo akiai mielas Vilniaus vietoves („Myliu Vilnių, takus, biblioteką“, p. 93), matyt, kruopščiai tyrinėjo mitologijos šaltinius, gilinosi į tautosaką, panaudojo tam tikras detales, siužetų nuotrupas, istorinius artefaktus, savotišką leksiką. Knygoje pateikti mums nepažįstamų žodžių paaiškinimai atrodo netgi būtini. Tačiau eilėraštis, kaip rezultatas, nepateisina skaitytojų lūkesčių, kuriuos suformavo potekstiniai paaiškinimai. Autorė, siekdama įprasminti jai svarbias vietoves ar prisiminimus, ne visada kūrybiškai tai perteikia, per daug tiesmukai pasako, kad dabar „prasideda mistinis laikas“ (p. 123).

Vilniaus ir gimtųjų vietų topografija bei grįžtanti atmintis šiai knygai suteikia pakankamai medžiagos, bet kaip ją tinkamai „įkūnyti“? Kodėl J. Jasponytės Vilnius neprilygsta Juditos Vaičiūnaitės Vilniui? Kultūrinių vaizdinių įprasminimui, regis, pritrūksta ne tik įgūdžių, bet ir gilesnio kalbinio jausmo, kalbos ritmo ir skambesio natūralaus pajautimo (tarmiškai autorei gal geriau sektųsi rašyti?). Tokią stoką rodo dažnas bendraties vartojimas, aprašomasis vardijimas, viename tekste kelių veiksmažodžio laikų pynimas, alogiškos nesklandžios jungtys („mano laikas daro vingį ir / šiam pasauly kur kas daugiau / įmanoma“, p. 49), įtaigos nesukuriantys pakartojimai ir žiediniai dariniai, prasminio principo neturintis ir dėl to erzinantis grafinis žodžių išdėstymas, pasakojamasis pobūdis, kai pasakojimas virsta tik tezėmis („tavo besąlygiškumas / yra tobuliausia teisybės forma“, p. 44). Eilėraščiuose gausiai vartojamos metaforos, palyginimai, tačiau anotacijoje žadėto daugiasluoksnio teksto daugeliu atvejų nesukuria nei tautosakiniai ar mitologiniai elementai (visame rinkinyje ryšku gyvybės cikliškumo, tekėjimo, plaukimo valtimis, atminties, mirties ir gyvenimo erdvių jungimosi, persimainymo motyvai), nei dažna sapno onirinė erdvė. Nors, žinoma, norint galima išnarplioti ir parašyti mitopoetinę analizę kvestionuojant meninės vertės rodiklį.

Kartais bandoma kurti naratyvų eilėraštį, tačiau pinant folklorinius elementus siužetas trūkinėja, pritrūksta sklandumo ir minties vientisumo, metaforos abstrakčios, ir tekstas nesuteikia emocinio afekto, kurio tikėtųsi skaitytojas. Taikliai ant galinio knygos viršelio parašė A. Marčėnas: „Poezija – iš abstraktaus proto, abstrakčios širdies.“ Abstraktumas taip ir lieka neaiškiu, su niekuo nesusaistytu minčių plevenimu ar jų dreifavimu („Mūsų mintys kaip gijos / kaip garas / iš galvojimo kaitros kylantis / iš ilgesio karščio“, p. 117), todėl įdomiau skaityti nutikimų, pasakojimų nuotrupas (pavyzdžiui, eil. „Untytės“) ar netikėtus palyginimus („žuvys kaip dukterys“), paradoksalesnius siužetus (eilėraštis „Apie rugį ir bulves. Atšilimas“). Folkloriniuose ir mitologiniuose kloduose slypi daug medžiagos poezijai, kūrybiškai ją interpretavus galima kurti nelėkštus eilėraščius. Pavyzdžiui, tai puikiai yra įrodęs Vladas Braziūnas. Beje, net patys šaltiniai, atsidūrę tinkamame kontekste ir tinkamai perskaityti, jau savaime gali virsti ir būti cituojami kaip poetiniai tekstai ir intertekstai. Sveikintina, kad J. Jasponytė pasirinko tokią kryptį, kuri, tikėtina, bus jos kūrybos atpažįstamuoju ženklu. Tačiau kol kas ji dar per silpnai išvystyta. Nors yra aliuzijų į maldos, dainos struktūrą, pritrūksta vidinės ritmikos, autentiškos iš „kalbos gelmių“ ateinančios jėgos šiai formai išpildyti. Ypač stiprus galėtų būti paskutinis knygos skyrius „Saugės“, kuriame panaudojami sutartinių intarpai, tačiau eilėraščiuose nėra kulminacinio akcento, o poetiniai įvaizdžiai per mažai funkcionalūs (geros užbaigos pavyzdžiu galėtų būti eilėraščio „Žaidimas“ pabaiga). Tekstų nepagyvina nei folkloriniai epigrafai, nei dainų citatos, tad perskaityti šimtas penkiasdešimt devyniuose puslapiuose išdėstytus tekstus darosi nuobodu.

Vartai Auštrieji“ – tik antrasis J. Jasponytės eilėraščių rinkinys (pirmasis „Šaltupė“, 2014, turėjo panašias folkloriškumo tendencijas), todėl galima pateisinti, kad autorė kaip poetė dar nėra išpildžiusi savo pilnatinio teksto. Įdomu jos knygą palyginti su šiais metais išleistu Alio Balbieriaus poezijos rinkiniu „Ekvilibriumas“, kuriame panašios temos (pavyzdžiui, kelionės motyvas) atsiskleidžia visiškai kitaip (kai J. Jasponytės tekstuose valtys iriasi, tai A. Balbieriaus jos jau padegtos), o eilėraščiai liejasi ritmiškai ir išbaigtai. Jei A. Balbieriaus strofas laikytume parašytas meistro, tai J. Jasponytės atrodytų dar tik kaip mokinės (pavyzdžiui, eilutė „Saulės luotas ar saulės ratas“, p. 28, atrodo kaip neapsisprendimas, kuri forma gražiau skamba). Įtaigiausiu šioje knygoje laikyčiau eilėraščių ciklą „A(u)štrieji. Šukelės“ apie penkerius Vilniaus vartus. Šiame cikle pasakojančioji primena likimo laumę (laumiškumas galėtų būti išskirtiniu eilėraščių subjektės bruožu).

Jurgitos Jasponytės veikėjos pasaulėvaizdis yra moteriškai (motiniškai) subtilus, kalbėjimas ramus, bet tai savaime dar nėra vertybė, o tik duotybė. Norėtųsi, kad už to ramumo slėptųsi jei ne žaismė, tai drastiškesnės, įtempto siužeto temos arba aliuzijos į jas, o mitopoetinis pasaulis atsivertų netikėtai ir nelauktai. Pagiriamąjį žodį reiktų pasakyti knygos dailininkei Viktorijai Daniliauskaitei, savo iliustracijomis darniai papildžiusiai knygos visumą.

Guzel Jachina. Mašalėlis

2019 m. Nr. 8-9 / Staiga aukštai priekyje virptelėjo silpna šviesa. Mašalėlis su triguba jėga puolė darbuotis rankomis ir kojomis, ropšdamasis išėjimo link. Ieškodamas vietos kitam žingsniui, pažvelgė žemyn. Ir nustėro…

Jurgita Jasponytė. Atgaivinti tekstai

Kartais apima jausmas, kad knygų yra tiek daug, jog, net jeigu jos nuo šiol nebebūtų leidžiamos, man jų vis tiek užtektų. Seniai leistų knygų vertė man yra nė kiek ne mažesnė nei naujųjų.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5-6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Šunelė. Šunelės upelis liejasi lieja vaikas saujelėmis – žemė geria upelio velenas maino: mane – iš mažutės į didelę eglelę – į eglę aukštuolę ežero grimzdų paviršių – į laikantį krantus jungiantį

Ramutė Dragenytė. Įstabiai lengva knyga

2018 m. Nr. 4 / Tadas Žvirinskis. Sunki knyga: poezo užrašai. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 95 p.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Ana Nerkagi. Baltoji elninė šiurė

2017 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė / Druskos žiupsniu ant jau užsitraukusios žaizdos seniui Petko tapo jaunojo kaimyno vestuvės. Reikalingas tai dalykas. Net ir didžiausia nelaimė neturi stabdyti gyvenimo srauto…

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kaip prozininkai „pridėjo į kelnes“

2017 m. Nr. 7 / POEZIJOS PAVASARIS 2017. Sudarė Elžbieta Banytė, Neringa Butnoriūtė, Virginija Cibarauskė, Marija Mažulienė, Donata Mitaitė, Vytas Dekšnys. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2017. – 296 p.

Ramutė Dragenytė. Odė mirusiai meilei

2016 m. Nr. 10 / Aldona Gustas. Padovanok man obuolį iš anapus. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 224 p.

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5-6 / Man upėm išplaukė ruduo. aš nujaučiu žiemą regėjimų sniegenoms degant pavasarį primins giesmės vanduo pakalnėj per primerktą dienovidį sapno valtis atplukdo bučius dėl tavęs mano laikas daro vingį…

Ramutė Dragenytė. Diagnozė: kūrybinis vaisingumas

2005 m. Nr. 1 / Dovilė Zelčiūtė. Atgal į vandenį. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – 190 p.

Ramutė Dragenytė. Poezija per prievartą (?!) (Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm, 2004

2004 m. Nr. 11 / Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.