literatūros žurnalas

Ramutė Dragenytė. Poezija iš minties

2019 m. Nr. 11 

Jurgita Jasponytė. Vartai Auštrieji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 163 p. Knygos dailininkė – Viktorija Daniliauskaitė.

Jurgitos Jasponytės eilėraščių rinkinys „Vartai Auštrieji“ (2019) pateko į „Metų knygos rinkimų“ penketuką – profesionali komisija išrinko, o skaitytojams belieka balsuoti. Taigi, kuo ši knyga patraukli ir galėtų būti įdomi poeziją mėgstančiam skaitytojui, ne tik autorės artimųjų ir draugų ratui? Toks klausimas iškyla, nes tekstuose ryškus pasakojančiosios asmuo („manyje teka // gyvybės įpūstos giesmės“, p. 77), tad pasitikėjimas pirmuoju asmeniu turėtų būti užtikrintai pagrįstas (pavyzdžiui, mitologizuotas ar autoironizuotas), o minimi vardai, vietovardžiai turėtų būti virtę universaliais archetipiniais įvaizdžiais, kuriančiais teksto nematomus, bet nujaučiamus antrinius lygmenis.

Knygos redaktoriaus Aido Marčėno palydimasis žodis teigia, kad poezija čia yra ateinanti iš kalbos gelmių, susijusi su vietove ir prikelianti kolektyvinę atmintį. Išties knygoje sudėti ir agrariškosios, senosios gamtinės ir kultūrinės erdvės savastį įprasminantys tekstai. Dažnai minimi žodžiai „atmintis“ ir „mintis“ yra siejami su dar dažnesniu vandens – upės – leitmotyvu: „nėra vandens paprasčiausio / be minties / atminties“ (p. 50). Neretam eilėraštyje šios šaknies žodžiai net keliskart kartojasi, ir toks žodžių vartojimas tiesiogine prasme nesuteikia poezijai būdingo įslaptinimo, net jeigu ir sugalvojami originalūs palyginimai („mano mintys / kaip urnos atvertos“, p. 89). Minimalizmas autorei nebūdingas, tačiau atrodo, kad kartais pritrūksta savikritiškesnio žvilgsnio ar griežtesnio redaktoriaus, padedančio kūrinį sutraukti ir sukoncentruoti mintį, nors tų pačių temų (ne)sąmoningas plėtojimas, prasidedantis nuo pat knygos dedikacijos „užkastiems šaltiniams“, sukelia vientiso rinkinio įspūdį.

J. Jasponytė be to, kad mena savo šaknis „šiaurėje“ (Zarasų apylinkėse) ir sakralizuoja savo akiai mielas Vilniaus vietoves („Myliu Vilnių, takus, biblioteką“, p. 93), matyt, kruopščiai tyrinėjo mitologijos šaltinius, gilinosi į tautosaką, panaudojo tam tikras detales, siužetų nuotrupas, istorinius artefaktus, savotišką leksiką. Knygoje pateikti mums nepažįstamų žodžių paaiškinimai atrodo netgi būtini. Tačiau eilėraštis, kaip rezultatas, nepateisina skaitytojų lūkesčių, kuriuos suformavo potekstiniai paaiškinimai. Autorė, siekdama įprasminti jai svarbias vietoves ar prisiminimus, ne visada kūrybiškai tai perteikia, per daug tiesmukai pasako, kad dabar „prasideda mistinis laikas“ (p. 123).

Vilniaus ir gimtųjų vietų topografija bei grįžtanti atmintis šiai knygai suteikia pakankamai medžiagos, bet kaip ją tinkamai „įkūnyti“? Kodėl J. Jasponytės Vilnius neprilygsta Juditos Vaičiūnaitės Vilniui? Kultūrinių vaizdinių įprasminimui, regis, pritrūksta ne tik įgūdžių, bet ir gilesnio kalbinio jausmo, kalbos ritmo ir skambesio natūralaus pajautimo (tarmiškai autorei gal geriau sektųsi rašyti?). Tokią stoką rodo dažnas bendraties vartojimas, aprašomasis vardijimas, viename tekste kelių veiksmažodžio laikų pynimas, alogiškos nesklandžios jungtys („mano laikas daro vingį ir / šiam pasauly kur kas daugiau / įmanoma“, p. 49), įtaigos nesukuriantys pakartojimai ir žiediniai dariniai, prasminio principo neturintis ir dėl to erzinantis grafinis žodžių išdėstymas, pasakojamasis pobūdis, kai pasakojimas virsta tik tezėmis („tavo besąlygiškumas / yra tobuliausia teisybės forma“, p. 44). Eilėraščiuose gausiai vartojamos metaforos, palyginimai, tačiau anotacijoje žadėto daugiasluoksnio teksto daugeliu atvejų nesukuria nei tautosakiniai ar mitologiniai elementai (visame rinkinyje ryšku gyvybės cikliškumo, tekėjimo, plaukimo valtimis, atminties, mirties ir gyvenimo erdvių jungimosi, persimainymo motyvai), nei dažna sapno onirinė erdvė. Nors, žinoma, norint galima išnarplioti ir parašyti mitopoetinę analizę kvestionuojant meninės vertės rodiklį.

Kartais bandoma kurti naratyvų eilėraštį, tačiau pinant folklorinius elementus siužetas trūkinėja, pritrūksta sklandumo ir minties vientisumo, metaforos abstrakčios, ir tekstas nesuteikia emocinio afekto, kurio tikėtųsi skaitytojas. Taikliai ant galinio knygos viršelio parašė A. Marčėnas: „Poezija – iš abstraktaus proto, abstrakčios širdies.“ Abstraktumas taip ir lieka neaiškiu, su niekuo nesusaistytu minčių plevenimu ar jų dreifavimu („Mūsų mintys kaip gijos / kaip garas / iš galvojimo kaitros kylantis / iš ilgesio karščio“, p. 117), todėl įdomiau skaityti nutikimų, pasakojimų nuotrupas (pavyzdžiui, eil. „Untytės“) ar netikėtus palyginimus („žuvys kaip dukterys“), paradoksalesnius siužetus (eilėraštis „Apie rugį ir bulves. Atšilimas“). Folkloriniuose ir mitologiniuose kloduose slypi daug medžiagos poezijai, kūrybiškai ją interpretavus galima kurti nelėkštus eilėraščius. Pavyzdžiui, tai puikiai yra įrodęs Vladas Braziūnas. Beje, net patys šaltiniai, atsidūrę tinkamame kontekste ir tinkamai perskaityti, jau savaime gali virsti ir būti cituojami kaip poetiniai tekstai ir intertekstai. Sveikintina, kad J. Jasponytė pasirinko tokią kryptį, kuri, tikėtina, bus jos kūrybos atpažįstamuoju ženklu. Tačiau kol kas ji dar per silpnai išvystyta. Nors yra aliuzijų į maldos, dainos struktūrą, pritrūksta vidinės ritmikos, autentiškos iš „kalbos gelmių“ ateinančios jėgos šiai formai išpildyti. Ypač stiprus galėtų būti paskutinis knygos skyrius „Saugės“, kuriame panaudojami sutartinių intarpai, tačiau eilėraščiuose nėra kulminacinio akcento, o poetiniai įvaizdžiai per mažai funkcionalūs (geros užbaigos pavyzdžiu galėtų būti eilėraščio „Žaidimas“ pabaiga). Tekstų nepagyvina nei folkloriniai epigrafai, nei dainų citatos, tad perskaityti šimtas penkiasdešimt devyniuose puslapiuose išdėstytus tekstus darosi nuobodu.

Vartai Auštrieji“ – tik antrasis J. Jasponytės eilėraščių rinkinys (pirmasis „Šaltupė“, 2014, turėjo panašias folkloriškumo tendencijas), todėl galima pateisinti, kad autorė kaip poetė dar nėra išpildžiusi savo pilnatinio teksto. Įdomu jos knygą palyginti su šiais metais išleistu Alio Balbieriaus poezijos rinkiniu „Ekvilibriumas“, kuriame panašios temos (pavyzdžiui, kelionės motyvas) atsiskleidžia visiškai kitaip (kai J. Jasponytės tekstuose valtys iriasi, tai A. Balbieriaus jos jau padegtos), o eilėraščiai liejasi ritmiškai ir išbaigtai. Jei A. Balbieriaus strofas laikytume parašytas meistro, tai J. Jasponytės atrodytų dar tik kaip mokinės (pavyzdžiui, eilutė „Saulės luotas ar saulės ratas“, p. 28, atrodo kaip neapsisprendimas, kuri forma gražiau skamba). Įtaigiausiu šioje knygoje laikyčiau eilėraščių ciklą „A(u)štrieji. Šukelės“ apie penkerius Vilniaus vartus. Šiame cikle pasakojančioji primena likimo laumę (laumiškumas galėtų būti išskirtiniu eilėraščių subjektės bruožu).

Jurgitos Jasponytės veikėjos pasaulėvaizdis yra moteriškai (motiniškai) subtilus, kalbėjimas ramus, bet tai savaime dar nėra vertybė, o tik duotybė. Norėtųsi, kad už to ramumo slėptųsi jei ne žaismė, tai drastiškesnės, įtempto siužeto temos arba aliuzijos į jas, o mitopoetinis pasaulis atsivertų netikėtai ir nelauktai. Pagiriamąjį žodį reiktų pasakyti knygos dailininkei Viktorijai Daniliauskaitei, savo iliustracijomis darniai papildžiusiai knygos visumą.

Iryna Šuvalova. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Jurgita Jasponytė / Iryna Šuvalova (g. 1986) – ukrainiečių poetė, mokslininkė ir vertėja. Ji yra penkių apdovanojimus pelniusių poezijos knygų autorė, „Melskis tuštiems šuliniams“ išleista anglų kalba.

Ramutė Dragenytė. Kūrybiškiausia metų poezijos knyga

2023 m. Nr. 7 / Gvidas Latakas. Salos: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 173 p. Knyga iliustruota autoriniais G. Latako piešiniais, medalių eskizais.

Ramutė Dragenytė. Poetinis soliariumas

2023 m. Nr. 5–6 / Tadas Žvirinskis. Sonetariumas. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2022. – 81 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Jurgita Jasponytė. Pergalinga kovo saulė

2023 m. Nr. 4 / Vakar buvo pavasario lygiadienis ir Pasaulinė poezijos diena. Anot italų, tik nuo šios dienos ir prasideda pavasaris. Kokie skirtingi kasmet man būna tie lygiadieniai.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: „metaforų pilnas peizažas“

2022 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris 2022. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2022. – 399 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ramutė Dragenytė. Balta poezija

2022 m. Nr. 1 / Liudvikas Jakimavičius. Paliktos paletės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 95 p. Knygos dailininkė – Elena Selena.

Jurgita Jasponytė. Kitų raganų snieguolės. Kiekvienam savo riešutas

2021 m. Nr. 12 / Einant Šaltupės skersgatviu žydkapių link, ten jau paties Zaraso ežero prieigose, kur jis dar užpelkėjęs, seniau kiūtojo tokia rąstinė pirtelytė, ir toj ežero kūdroj vienas senas kailiadirbys avinėlių kailius rauginęs.

Ramutė Dragenytė. Tuštumos jūra

2021 m. Nr. 7 / Aušra Kaziliūnaitė. Jūros nėra. – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – 99 p. Knygos dizainerė – Agnė Dautartaitė-Krutulė.

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1 / Jėzus Marija dramblys
kupolai cerkvės namai
plastmasinė gėlė nenuvys
neišseks kolonėlės vanduo
amžinai.

Vladimir Tan-Bogoraz. Išmirusioje stovykloje

2020 m. Nr. 12 / Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė / Vladimiras Tanas-Bogorazas (1865–1936) – rusų etnologas ir rašytojas, Šiaurės rytų Sibiro tautų tyrinėtojas. Būdamas Peterburgo universiteto studentas, jis dalyvavo slaptų spaustuvių veikloje.

Ramutė Dragenytė. Surimuok ir numirk

2020 m. Nr. 1 / Lukas Miknevičius. Už vėjo tuščia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 71 p. Knygos dailininkai – Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė.

Ramutė Dragenytė. Arkliška poezija

2019 m. Nr. 12 / Ramūnas Kasparavičius. Poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 303 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.