Kristina Bačiulienė. Drąsa būti, nepaisant nieko

2021 m. Nr. 7

Tadas Žvirinskis. Manuscriptum discipuli, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika. – Vilnius: Slinktys, 2021. – 195 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Tado Žvirinskio romaną „Manuscriptum discipuli, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“ (Vilnius: Slinktys, 2021) paanalizuokime komparatyvistiniu aspektu, lygindami jį su Johanno Wolfgango Goethės romanu „Jaunojo Verterio kančios“ (Vilnius: Vaga, 1984) ir Fiodoro Dostojevskio romanu „Užrašai iš mirusiųjų namų“ (Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964), kurie, pasak T. Žvirinskio, turėjo tam tikros įtakos atsirasti šiai knygai. Aišku, kad ne vien tai, bet ir emocinė atmintis. Galima spėti, jog visus tris autorius rašyti atsiminimų pabūdžio romanus inspiravo slaptas troškimas iš naujo išgyventi patirtį, pervertinti ir nuraminti ilgalaikėje pasąmonės atmintyje.

Be abejonės, naujausią T. Žvirinskio romaną skaitytojas gali interpretuoti įvairiais rakursais, priklausomai nuo to, ką jame pamatė, išgirdo ir suvokė. Neabejotina viena, kad „Manuscriptum discipuli, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“ – talentingai parašytas kūrinys, turintis istorinę ir literatūrinę vertę, o įdėmiam skaitytojui galintis netgi priminti psichoterapijos seansus „ant kušetės“. Romanas jau gyvena savarankišką gyvenimą, ir gana aktyvų, visuomenėje sukėlęs susidomėjimą, netgi tam tikrą nuostabą ar šoką. Analogiškai galima pasakyti ir apie kitus du minėtus klasikų kūrinius bei jų autorius, nes visų trijų romanų protagonistų kalbos raiška, epochų dvasios, veikėjų bei realių įvykių interpretacijos turi panašumų, žinoma, šalia skirtumų.

T. Žvirinskio romano pratarmėje savotiškas autoriaus alter ego Fadėjus Tyrišas konstatuoja: „Įsigytos kaimo sodybos palėpėje <…> besitvarkydamas užtikau storą sąsiuvinį rudais viršeliais, ant kurių mėlynu šratinuku buvo užrašyta FIZIOLOGIJA“ (p. 7). Studento farmacininko Šizoradikalo dienoraštį apie 1990–1991 m. laikotarpį su lietuviškųjų bytnikų šūkiu „Sex, drugs and Corvalol!“ jis perskaitė ir nutarė paviešinti. J. W. Goethės romanas „Jaunojo Verterio kančios“ prasideda analogiška įžanga: „Ką tik galėjau, viską kruopščiai surinkau apie vargšą Verterį, pateikiu čia jo istoriją ir žinau, kad būsite man už ją dėkingi“ (p. 5). F. Dostojevskio romano įžanginis pasakotojas pristato protagonisto Aleksandro Petrovičiaus Goriančikovo dienoraštinius užrašus apie dešimtį katorgos metų, pridurdamas: „Pavyzdžio dėlei parinkau pradžiai porą trejetą skyrių; tegu sprendžia publika…“ (p. 10). Taigi visus tris pasakotojus sieja, pirma, atsiribojimas nuo dėstomos istorijos, antra, jie viešina tikrus, realius įvykius, kuriuose dalyvavo, bet nė vienas iš jų neprisipažįsta, trečia, turi tikslą suintriguoti ir pritraukti skaitytojo dėmesį, ketvirta, mano, jog dienoraščių turiniai yra vertingi, penkta, stengiasi būti nešališki, objektyvūs žinios nešėjai. Kūriniai parašyti skirtingose epochose – XVIII, XIX ir XXI amžiuose ir skirtingų autorių, tad ir pasakojimo būdai, ir istorijos skiriasi, bet jų „induose“ ryškėja problematikos, temų ir motyvų paralelės.

Polifoniniame F. Dostojevskio romano siužete dominuoja katorgos ir Rusijos kalėjimų žiaurumai, laisvės troškulys, žmogaus orumo, žmogiškumo / žvėriškumo problema, nusikaltimo, bausmės ir atgailos, teisumo / nekaltumo prezumpcija. Psichologiniuose veikėjų portretuose siekiama įžvelgti užslėptą vidinį pasaulį, suvokti tarpusavio santykius tarp kalinių, kastas ir hierarchiją, pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Akcentuojamas jų siekis išgyventi ir begalinė viltis sulaukti gyvenimo laisvėje. T. Žvirinskio romane pagrindinio veikėjo Šizoradikalo portretas taip pat psichologinis, gilus ir daugiasluoksnis. Vidinį jautrumą, sentimentalumą ir kitas gelmes jis kruopščiai saugo, pridengia juodu humoru, tarnavimo tarybinėje kariuomenėje reliktais – keiksmažodžiais ir kitaip. Kita vertus, dvidešimtmečio būsimojo farmacininko keiksmai – apsauga nuo galimų / negalimų likimo smūgių, būties tragizmo ir sunkumų, vienišystės, tam tikra emocinė iškrova. Keiksmažodžiai iš pradžių šokiruoja, tačiau ilgainiui jų lyg ir nebepastebi, nes jie natūraliai įsilieja į norminę leksiką. F. Dostojevskio veikėjai per miegus keikdavosi, vartojo vagių žargoną. J. W. Goethės Verteris skausmą ir potyrius reiškia sentimentaliai, kartais truputį sarkastiškai, verksmingai.

Šizoradikalas, atitarnavęs kariuomenėje, vietoj laisvės polėkio teikiamų galimybių patenka į „socialinį kalėjimą“. Jis išgyvena istorinio virsmo peripetijas: tragiškus ir skausmingus Lietuvos Nepriklausomybės metus, „Vilniuje siautėja Dekanidzės „brigada“, Kaune tvarkosi Henytės „daktarai“. Pasigauti atsitiktinę kulką šiais laikais daug proto nereikia. „No future!“ – rėkė britų pankai prieš penkiolika–dvidešimt metų. Ir štai, prašom, – jų riksmo aidas atsirito iki mūsų“ (p. 18). Jis nėra politinis veikėjas, iniciatorius, jis tiesiog dalyvis. Neapkęsdamas Sovietų Sąjungos ir homo sovieticus, stebi istorinius įvykius, juos vertina, ribinėse situacijose susivienija ir veikia kartu su visuomene, pasiryžęs kovoti už tiesą ir laisvę: „Visur tvyro nebylus klausimas: kada mes pagaliau ištrūksime iš tautų kalėjimo? Och, tas svaiginantis žodis „laisvė“…“ (p. 10). F. Dostojevskio herojų slaptas troškimas – išeiti į laisvę: vienas tremtinys laisvalaikiu skaičiuodavo aptvaro stulpus, kurių buvo apie pusantro tūkstančio, ir kiekvienas jų reiškė dieną: „Iš likusių neskaičiuotų stulpų kiekio galėjo vaizdžiai matyti, kiek dienų dar jam reikės išbūti kalėjime, kol baigsis katorgos laikas“ (p. 12). Verteris irgi nelaisvas: trūksta valios, o gal ir noro atsiskirti nuo Lotos ir pradėti naują gyvenimą. Jis sukasi užburtame rate įsikalinęs savo noru.

Tame kontekste visi protagonistai gilinasi į save, save mato kaip veidrodyje – per kitus, mato save kitą, bet kas jie iš tikrųjų yra?

Savo praeitį ir dabartį veikėjai interpretuoja kiekvienas savaip, bet juos jungia bendra nuostata, jog yra nekalti. Kaip sako F. Dostojevskio romano personažas: „Per keletą metų nemačiau tų žmonių tarpe nė mažiausio atgailos ženklo, nė trupučio slogių godų dėl savo nusikaltimo ir kad daugumas jų širdyje laiko save visiškai teisiais. <…> Kita vertus, kas gali pasakyti, kad ištyrė tų pražuvusių širdžių gelmes ir išskaitė jose godas, slepiamas nuo viso pasaulio?“ (p. 21); bausmė nepataiso nusikaltėlio, bet „ugdo tiktai pagiežą, draudžiamųjų smagumų troškulį ir baisų lengvapėdiškumą“ (ten pat). Šizoradikalas ir Verteris irgi „atlieka bausmę“, bausdami ir kankindami save ir kitus, savaip protestuodami susidariusiose situacijose.

T. Žvirinskio herojus klajoja tarp Kauno ir Vilniaus, kur jaučia pareigą „pasivaidenti tėvams“ bei pasipildyti atsargas, nors pats įvairiais versliukais bando tapti savarankiškas ir užsidirbti pinigų pragyvenimui. Slabotkėje priverstas susigyventi su choziainu. Blaškosi tarp Slabotkės ir bendrabučio. Turi nedidelę draugiją ir Mylimukę Sonatą, bet išgyvena atskirtį nuo kursiokų, kurie netarnavę armijoje ir nėra paragavę jos tariamos „vyriškumo mokyklos“ skonio. Širdžiai artimesnis tebetarnaujantis draugas Domas, kurio žinių Šizoradikalas ilgisi, rūpinasi jo būsena ir savijauta bei laukia, kol šis ištrūks iš to kalėjimo, ir sulaukia. Beje, Verteris, be Lotos ir Alberto, turi visokių pažįstamų, bet pasiskundžia: „Draugijos dar neradau“ (p. 12). Aleksandras Petrovičius Goriančikovas turi veikiau patarnautojų, pataikautojų, bet ne ištikimų draugų kompaniją. Šių veikėjų vienišystė taip ir sukasi kaip labirinte. Šizoradikalas neretai pakrikęs ir nuolat klajojantis vidiniame pasaulyje: „Žodžiu, jausmai dvejopi: norisi reikšmingų permainų ir tvyro netikrumas dėl ateities. Ko gero, jaučiuosi kaip laukinis žvėris, didesnę gyvenimo dalį pralaikytas zoologijos sode. Kai atsiveria narvas, joks žvėris neskuba ištrūkti į laisvę“ (p. 22). Kaip tapti pačiu savimi, jei nežinai, kas esi ir ko nori, o epocha sudėtinga, gyvenimo sąlygos – taip pat? Būsimasis medikas iš pradžių abejoja savo studijų krypties pasirinkimu ir nelabai tesidomi mokslu, atsiduoda šėlsmui su draugais, žaismui, laisvo gyvenimo imitacijai, laisvai meilei, jaučiasi esąs tikras maištininkas, jo gyvenimas – destruktyvus. F. Dostojevskio veikėjai žiaurumais, juodu humoru, susikurtais pasilinksminimais, svaiginimusi bando nusimesti naštą, nori tapti vaikais, bet tai tik viltis ir tikimybė. Verteris sentimentalus romantikas ir tuo pačiu kankinys savo noru, juk negali užkariauti ir paversti savo nuosavybe mylimos moters, o nusigręžti nuo jos neturi valios jėgos. Jis naštą nusimeta mirtimi, nusižudo, ko gero, taip siekdamas įskaudinti, užkrauti kaltės naštą Lotai ir Albertui. T. Žvirinskio romane herojus nužudo savyje homo sovieticus ir patį save – tą kitą, kuris buvo įsišėlęs bytnikas.

Bet iki tol, patyręs Mylimukės neištikimybę, žudosi lėtai, tuo pačiu kankina ir ją pačią ignoracija, suartėjimu / nutolimu; užmezga abejotiną romaną su Elena, lankosi pas natašas. Nelaimingos / laimingos meilės linijoje protarpiais atsidengia jo ego, nuo viešumos saugojamas vidinis skausmas. Kaip ir F. Dostojevskio ir J. W. Goethės romanų veikėjai, Šizoradikalas stebi, vertina ir kankinasi dėl savęs, santykių, saviraiškos galimybių ir pan. Nusivylimas ir nihilizmas uždangstomas keiksmais ir juodu humoru, už kurių – potekstės bedugnė. F. Dostojevskio herojai veikia analogiškai, ciniškai: leipsta juokais pasakodamiesi apie pačias nežmoniškiausias žmogžudystes, aukščiausia dorybė – niekuo nesistebėti, svaiginasi alkoholiu, lošia kortomis, vagia vieni iš kitų, perka, perparduoda ir priima tai kaip natūralų priverstinį gyvenimo būdą; kad ir tariamai, aukština savo asmenybę, žudo save ir kitus, bet savęs nelaiko bepročiais. Šizoradikalas priima savo pravardę, nes ji jam patogi uola, iš kurios stebi pasaulį. Skeptiškai save laiko „tam tikru bepročiu. Gana reto plauko bepročiu, nes pats sau konstatuoju beprotystę“ (p. 9). Patyręs išdavystę jis keičia vieną moterį po kitos, tačiau joms lieka šaltas, abejingas, kartais net ciniškas, vartotojiškas, kol galų gale nusprendžia: „Vis dėlto seksas be meilės – ne man… Lyg ir pasibarškinau, o pasitenkinimo jokio nepajutau. Tik malonų nuovargį. Gamtos mįslė“ (p. 93). Priešingai nei Verteris, romano pabaigoje Šizoradikalas susitaiko su savo Mylimuke, supratęs, kad, ko gero, ją tikrai myli. Prisižada nebekartoti klaidų. Taigi įvyko moralinis, psichologinis, dvasinis perversmas. Bet vėlgi, tai tik interpretacija, tik laikinumas, metafizika, neturintis pabaigos virsmas.

Visuose trijuose romanuose ryškėja mintis, kad kelias į save klaidus, miglotas, bet apčiuopiamas – intuityviai, širdimi. Būti savimi reikia mokytis visą gyvenimą. Tai tapsmas. Egzistencija – nesibaigianti skausminga paieška, kaip būti laimingam.

Tragiškai baigėsi tik Verterio gyvenimas, jis pasirinko mirtį. F. Dostojevskio protagonistas išleidžiamas iš katorgos aptvaro į laisvę. Koks bus jo tolesnis gyvenimas po patirtų traumų? Tado Žvirinskio romanas irgi lyg ir be pabaigos. Skaitytojui suteikiama laisvė fantazuoti ar net tikėtis / laukti antrosios romano dalies.