literatūros žurnalas

Ramutė Dragenytė. Balta poezija

2022 m. Nr. 1

Liudvikas Jakimavičius. Paliktos paletės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 95 p. Knygos dailininkė – Elena Selena.

Toks švelnus jausmas apima skaitant naujausią Liudviko Jakimavičiaus knygą „Paliktos paletės“ (2021) – lyg ore pleventų snaigė. Šviesus viršelis, šviesūs eilėraščiai, bent porą iš jų norėtųsi pacituoti, ir tiek užtenka, kad knyga būtų pavykusi ir būtų įvykęs susitikimas su skaitytoju. Tekstai lengvi, neapkrauti daugialypėmis kalbos konstrukcijomis ir daugiaaukštėmis metaforomis, įsiskverbiantys su tylos pauzėmis, kartais net pernelyg lengvi, paprastučiai, lyg sukurti vaikams, nors, žinoma, šis rinkinys skirtas suaugusiesiems. „Žodžiai įnoringi, neklauso, kai nori apsakyti, kaip mes čia būname“, – rašo autorius ant galinio knygos viršelio. Todėl svarbu neskubėti ir apmąstyti tai, kas nepasakyta: „Į akis / panašiausi yra šuliniai. / Netrukus / jie liks tik tautosakoj. // O akys?..“ (p. 76).

Naujoji knyga neturi tiek kūrybinės energijos ir nėra eklektiška kaip autoriaus eilėraščių apysaka „Elio“ (2017), bet ji vientisa, steigianti paprastą giedrą gyvenimo džiaugsmą: „Didžiausias stebuklas yra, / kad mes dar čia esame“ (p. 11). Dar esama nostalgijos, egzistencinio liūdesio ir stojiškos laikysenos.

Kadangi viena iš autoriaus poezijos knygų vadinosi medinė („Medinė“, 2001), naujoji galėtų būti pravardžiuojama popierine – labai popierinis dailininkės Elenos Selenos apipavidalinimas, derantis prie knygos pavadinimo. Jokių spalvų, tik juoda ir balta, paprastu pieštuku eskizuojami piešiniai, tarsi iš tiesų būtų „paliktos paletės“. Nors, tiesą sakant, knygos pavadinimas rėžia ausį, galėtų būti subtilesnis, juolab kad tos paletės turi aliuzijų ir į nepoetiškas europaletes, atremtas „į baigiančią eižėti / komunalinio namo sieną“ (eil. „Paliktos paletės“, p. 23). Vis dėlto ta paletė knygoje labiau taikoma gamtai. Ir kaipgi klasikinis poetas be gamtos! Gamtos spalvomis įmanoma papasakoti apie savo nuotaikas ar net visą žmogaus gyvenimą, nuo sodrios ochros iki juodos ir baltos grafikos (p. 57). Iš gamtos cikliškumo perimamas ir mitologinis pradžios bei pabaigos laikas.

Knygos herojus savo pasakojimą pradeda nuo vaikystėje patirtos savivokos, kai jam buvo treji: „Tai tada pirmąsyk supratau, / Kad aš čia esu, / Kad aš esu aš, / Ir tada pirmąsyk nuliūdau“ (p. 7). Beje, šis naratyvas primena Ievos Simonaitytės autobiografinę knygą „O buvo taip“. Matyt, noras papasakoti, „kaip buvo“, turi archetipinę pasakojimo struktūrą. Grįžimas į vaikystę, – toji saldi malonumo pasija – regis, ir suteikia kuriamam pasaulėvaizdžiui tyro džiaugsmo, nes juk gyvenimo drobulė šiurkšti, „iš dilgėlių austa“ (p. 12).

Eilėraštyje pavadinimu „Apie ką reikėtų rašyti, kad eilėraštis būtų šviesus?“ gana tiesmukai svarstoma, kaip parašyti šviesų (gerą?) eilėraštį: aprašyti gamtos nuščiuvusį grožį, kone maironiškai iš kapų prikelti senelį (tėvą) ar prisėsti ant vaikystėje minamo dviračio. Pastarasis motyvas ir tampa pagrindiniu viso rinkinio orientyru. Nors, žinoma, visi trys aspektai vienodai svarbūs ir talentingai atskleisti gali suteikti estetinį efektą, pavyzdžiui, kaip čia: „kokia tu graži / kai tavo šluotelė / saulėj suspindi“ (p. 31).

Taigi leidžiamasi į prisiminimų kelionę, kur „Vakaro saulės atokaitoj / Tėvas sėdi ant gonkų, / geria arbatą“ (p. 54). Šis eilėraštis vienas iš stipresnių, kartais autoriui pavyksta įtaigiai ir intriguojančiai sudėlioti naratyvinį pasakojimą, pavyzdžiui, įdomus eilėraštis „Skaptorius Juzis“. Minimi, matyt, autoriui brangūs vietovardžiai (Alanto slėnis, Dysna, Kuliai). Ir vis kažkoks kartėlis verčia nuogąstauti, jog „blunka didinga kalba, / mokius / gyventi / mylėti / ir mirti“ (p. 24). Poetui, kuriam kalba yra kaip būties namai, labai svarbu per kalbą išreikšti nemariąsias vertybes. Bene kaip įsimintiniausią šios knygos eilėraštį išskirčiau šį:

Jei visi nusiautų batus
ir eitų basi
per kopas,
pamatytume –
siaubas apimtų –
kiek daug paliktų,
įsispaudusių smėlin
kanopų
(p. 25)

Netikėtas minties posūkis priverčia nustebti, nors, kita vertus, šiame tekste galima įžvelgti ir nūdienos aktualijų ženklus – žmogaus nužmogėjimą. Kitame trumpame eilėraštyje išsakomas ilgesys „tų laikų, / kai žmogus žmogaus nebijojo“ (p. 71). Tačiau šie ženklai tik vos vos juntami, nedemonstratyvūs („Po trisdešimties metų / ėjau ir šiandien, / riedėjo ašara, / susigėrė į kaukę. / Niekas nematė“ (eil. „Prie Seimo sausio 13“, p. 73). Matyt, jau netrukus bus galima tyrinėti pandemijos poveikį XXI a. 3 dešimtmečio poezijai…

Ne visi eilėraščiai stiprūs, kai kurių galėtų gal ir nebūti, tačiau jie kuria visumą, apmąstymą apie gyvenimą ir neišvengiamai – mirtį. Skundžiamasi dėl laiko stokos („mes net nespėjame išsiaiškinti, / kas iki mūsų buvo“, p. 81), dėl neišvengiamai artėjančios senatvės („Į save žiūrėti baugu, / Gilėja tamsios akiduobės“, p. 75). Kalbama apie mėgstamus riedulius, pradžias ir pabaigas, ataidinčias iš Sigito Gedos ir jo kartos poezijos sambalsių. Apskritai šioje iš pirmo žvilgsnio paprastoje knygoje vyksta intensyvi poetinė komunikacija (minimas Jonas Mekas, Henrikas Nagys, Valdas Papievis). Pabaigoje sukuriama šiek tiek mačerniška epitafija sau: „laimingas buvau žmogus“ (p. 79). O knyga pabaigiama simboliškai pravertu langeliu. Vienos erdvės prasiveria į kitas erdves, taip sukuriama sakralioji būtis, kuri atsiveria per santykį su moterimi („Žiūriu į moterį / ir matau vandenyną / jos akimis“, p. 30) arba tėvu („Iš toli / virš pušyno viršūnių / mano tėvas / klampoja per dangų“, p. 45), arba katėmis („Neužlopiau stoge skylės, / kad mano katės galėtų / iššokti į dangų“, p. 46).

Taigi ši Liudviko Jakimavičiaus knyga – egzistencinio liūdesio ir šviesos, juodo ir balto, derinys. Apie snaiges ne vieno poeto yra parašyta. Snaigės, kaip žinia, krenta elegantiškai, nuteikdamos tylos meditacijai. Todėl „Eilėraščio apie meilę“ paskutinės eilutės „Kai būsiu Paukščių Take, / nusileis tau snaigė ant veido“ (p. 29) yra pačios gražiausios, kokios tik gali būti šioje ašarų pakalnėje.

Liudvikas Jakimavičius: „Per poeziją žmogus susitaiko su pasauliu“

2022 m. Nr. 5–6 / Poetą, dramaturgą, publicistą Liudviką Jakimavičių kalbina Rimvydas Stankevičius / Gyvenu aiškiai supratęs, kad svarbiausias dalykas – stengtis išsaugoti švarią ir šviesią sielą. Man tai ir yra gyvenimo bei kūrybos gilioji prasmė.

Liudvikas Jakimavičius. Jubiliejinių metų didaktika

2015 m. Nr. 2 / Jei nepasimokysim iš klaidų, vėl pateksim į užburtą ratą. Juk valstybės, panašiai kaip ir žmonės, žiūrėk, tarytum iš niekur atsiranda, išgyvena savo vaikystę, vienos subręsta, suklesti, pasiduoda stabų pagundoms, paskui sunyksta, subyra.

Liudvikas Jakimavičius. Skaptorystė

2014 m. Nr. 1 / Išmanus karvedys prieš eidamas į karą ar prieš stodamas į mūšį visados patikrina savo išteklius: kiek turi pulkų, karių, raitelių, pėstininkų, ginklų ir kitko, įvertina dvasią, kaip kariauna pasirengusi ir ar parakas parakinėse nesudrėkęs.

Liudvikas Jakimavičius. Traktatas apie rašytoją ir politiką(ę)

2012 m. Nr. 12 / Rausdamasis po senus popierius savo archyve visai netikėtai aptinku segtuvą su amžiną atilsį tėvo, mirusio prieš dvejus metus, sukomplektuotais dokumentais. Popieriai įdomūs, didžioji jų dauguma – kopijos…

Liudvikas Jakimavičius. Išparduotuvė „Lietuva“

2011 m. Nr. 8–9 / Vasaros pradžioje Kalvarijų turguje žmona iš moterėlės nusipirko vienuolika pomidorų daigų. Sakau jai – labai negudriai išmetei balon pinigus. Nieko iš tų pomidorų nebus. Nesulauksi, kad ant plyno lauko, nualintoj ežioj…

Liudvikas Jakimavičius. Kažkas pasibaigė. Niekas neprasideda

2000 m. Nr. 3 / Gintaras Grajauskas. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.

Judita Vaičiūnaitė: „Gaila kaip toj dainoj…“

1997 m. Nr. 7 / „Metų“ redakcija sveikina poetę Juditą Vaičiūnaitę su gražia sukaktim. Poetė maloniai sutiko atsakyti į kritiko Liudviko Jakimavičiaus klausimus.

Liudvikas Jakimavičius. „Gal tu nori, kad čia taurieji elniai vaikštinėtų?“

1996 m. Nr. 7 / Jurgis Kunčinas. Laba diena, pone Enrike! apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996. – 296 p.

„Atlydys“: Pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą

1994 m. Nr. 10 / Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus / Mūsų literatūrą ir literatūros mokslą dažnai užklumpa sunkūs, sykiu ir palaimingi sklerozės ar amnezijos priepuoliai. Visą pokario dvidešimtmetį buvo užmiršta…

Sigitas Geda: Netikrieji kentaurai

1993 m. Nr. 12 / Poetas Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus / Vakar išėjau pasivaikščiot ir galvoju, apie ką čia šnekė­sim, savaime viduj kažkas priešinasi. Pamaniau, man penkiasdešimt metų, ir kol tu temos nesugalvojai…

Liudvikas Jakimavičius. Laimė yra lytėjimas

1993 m. Nr. 2 / Česlovas Milošas. Isos slėnis. V.: Vaga, 1991. – 245 p.