Tadas Žvirinskis. Iš meilės išminčiai ir humanizmui
2021 m. Nr. 7
In memoriam. Andrius Konickis 1956 03 14–2021 06 03
Bet kokį pasakojimą, net ir liūdną, derėtų pradėti nuo įžangos. Ji būtų iš mano feisbuko paskyros pranešimo, publikuoto šių metų birželio 4 dieną:
Po sunkios ligos mirė filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, „Naujosios Romuvos“ žurnalo vyriausiasis redaktorius ir leidybinio „Naujosios Romuvos“ fondo vadovas Andrius Konickis. Andrius gebėjo suburti draugėn skirtingų pažiūrų ir skirtingų amžiaus grupių žmones įdomiomis diskusijomis, organizuoti įsimenančius filosofijos ir poezijos renginius. Tik dėl jo užsidegimo ir atkaklaus darbo kultūrinės ir filosofinės minties žurnalas „Naujoji Romuva“ tebedžiugino savo skaitytojus. Po šios netekties žurnalo ateitis tampa miglota. Tikrąją žmogaus vertę, deja, mes dažniausiai suvokiame tik to žmogaus netekę. Kuklus, diplomatiškas, apdovanotas puikiu humoro jausmu – tai tik pagrindiniai Andriaus bruožai, pirmiausia ateinantys į galvą. Jis buvo ne tik puikus pašnekovas, bet ir patikimas bičiulis. Išėjo Žmogus, kuris daugelio širdyse ir prisiminimuose išliks ilgam. Ramybės jo sielai…
Tądien tik tiek sugebėjau išspausti, nes vis dar negalėjau patikėti, kad Andriaus nebėra. Juk po užsitęsusio karantino planavome vėl susibėgti su „Naujosios Romuvos“ bičiuliais jaukioje skliautuotoje „Žinijos“ draugijos salėje. Salėje, kurioje buvo dalinamasi filosofinėmis įžvalgomis, poetiniu žodžiu ir skambėdavo gyva muzika. Šioje salėje vykdavo ir naujųjų „Naujosios Romuvos“ numerių sutiktuvės. Andrius Konickis savo ramiu balsu gebėdavo prikaustyti publikos dėmesį, buvo puikus kultūrinių renginių organizatorius ir moderatorius. Jo vidinė ramybė traukė žmones kaip magnetas. Atrodė, kad bendrauji su žmogumi, kuris perprato visatos paslaptis ir bando mus – neišmanėlius – švelniai pastūmėti pažinimo link.
Dabar, kai Andrius jau, deja, pralaimėjo ilgą kovą su klastinga liga, galiu drąsiai teigti, kad jis – kaip filosofas – buvo tikrų tikriausias stoikas. Prisimenant faktą, kad stoicizmas kilo iš kinikų (cinikų), turiu pabrėžti, kad nė karto negirdėjau Andriaus kalbant apie ką nors su panieka ar iš aukšto. Puikiai prisimenu mūsų kasmetinius poetinius susitikimus Salovartėje, prie Merkio. Tai buvo itin demokratiški poezijos skaitymai, vykdavę per „Poezijos pavasarį“, kuriuose užtekdavo vietos ir pripažintiems, ir niekam nežinomiems poetams. Prisipažinsiu, pats esu raukęs nosį, kai tekdavo klausytis to, ką dažnas pavadintų elementaria grafomanija, bet atrodė, kad Andrius kiekviename kūrinyje geranoriškai geba įžvelgti šį tą teigiamo. Šis požiūris mane itin sužavėjo ir išmokė būti atlaidesniu bei atidesniu klausytoju.
Edukacinis darbas, kurį mielai dirbo „Naujosios Romuvos“ žurnalo bendraautoriai, yra aukso vertės. Tokie bus ir Andriaus redaguoti „Naujosios Romuvos“ numeriai, paminėsite mano žodį. Šis žurnalas nebuvo itin populiarus tarp jaunimo ir tai – natūralu: amžinosios temos įdomios tik sukaupus nemenką gyvenimo bagažą. Beje, esminis žodis čia yra „amžinosios“. Gi jaunimas turėtų padėkoti Andriui ir jo kolegei Audronei Daugnorienei už „Pašvaistę“. Šis žurnalas – labai geras startas tobulėjimui, tai pripažįsta ne vienas jau išgarsėjęs jaunosios kartos Lietuvos poetas. Pastebėjau, kad dažnas jų ilgainiui susidomėjo ir pačia „Naująja Romuva“, ir romuviečių bendryste. Jei neklystu, Mantas Balakauskas yra pasakęs, kad Andrius leisdavęs būti jiems (poetiniam jaunimui) patiems savimi. Tenorėčiau pridurti, kad tokio žmogaus kompanijoje jokių leidimų nereikėjo – tiesiog intuityviai jutai, kad gali būti savimi be jokios rizikos.
Lietuvos kultūrinė bendruomenė turėtų padėkoti Andriui už knygas, kurias išleido jo su bendraminčiais įsteigtas leidybinis fondas. Vienas iš tų laimingųjų autorių buvau ir aš. Leidybinis darbas su Andriumi ir jo komanda buvo grynas malonumas. Stebino tik jo itin filosofinis požiūris į knygų platinimą – nemaža jų dalis būdavo tiesiog padovanojama. Apmaudu, kad dažnam dėl to galėjo atrodyti, kad dovanojama knyga – nieko verta. Atseit geras daiktas turi nemažai kainuoti. Akivaizdu, kad Andriui piniginė grąža nebuvo pagrindinė siekiamybė. Matydavau jo akyse kaskart nušvintančias džiaugsmo kibirkštėles, kai žmonės gavę knygą dovanų nuoširdžiai jam padėkodavo. Tai buvo daug didesnis atlygis nei pinigai.
Norėčiau dar daug ką parašyti prisimindamas iškilų vilnietį, filosofą, humanistą, kultūrinio gyvenimo puoselėtoją ir brangų bičiulį Andrių Konickį. Tik ar verta? Geriausiai apie žmogų kalba jo darbai. Kertu lažybų, kad nėra Lietuvoje išsilavinusio žmogaus, kuris nežinotų ar bent nebūtų girdėjęs apie Andrių Konickį. Pabaigai norėčiau apsieiti be pompastikos, nes žinau, kad Andriui tai nepatiktų. Kas jam patiktų? Be abejonės, tai, kad vertintume ir suprastume jo palikimą.
Tęskime jo pradėtus darbus. Iš meilės išminčiai ir humanizmui. Tiesiog iš meilės, nes meilė nugali viską.