literatūros žurnalas

Ramutė Dragenytė. Tuštumos jūra

2021 m. Nr. 7

Aušra Kaziliūnaitė. Jūros nėra. – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – 99 p. Knygos dizainerė – Agnė Dautartaitė-Krutulė.

Kai paimi į rankas Aušros Kaziliūnaitės eilėraščių rinkinį „Jūros nėra“, knygos viršelis jį verčiant keistokai girgžda. Nežinia, ar tokio girgždesio norėta sąmoningai, ar taip gavosi siekiant originalios knygos apipavidalinimo koncepcijos – viršelio, kurio veidrodinėje formoje (ir tik joje) atsispindi knygos pavadinimas. Netgi nugarėlėje vietoje raidžių grafiškai pavaizduotos bangelės. Taigi knygos dizainas užslėptais ir tariamais erdviniais efektais (dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė) vertas pagyrimo. Net neerzina horizontalus eilėraščių išdėstymas, po kuriuo slypi sumanus sprendimas, kaip iš neilgų (be kelių išimčių) tik keturiasdešimt trijų eilėraščių išleisti solidžiai atrodančią knygą. Tačiau kilo klausimas, ar mano kaip skaitytojos lūkesčius patenkins į gražų ir viliojantį popierėlį įvyniotas turinys, tikėtina, šokiruosiantis ir banguosiantis.

Kai A. Kaziliūnaitė 2007 m. užtikrintai ir ryškiai debiutavo su rinkiniu „Pirmoji lietuviška knyga“, atrodė, kad lietuvių poeziją ji nuspalvins dar nematytomis spalvomis. Ekstravagantiškai maištinga poetinė laikysena, kalbinių normų laužymas, estetinės reikšmės įprastinio suvokimo neigimas, laisvai po istorinius kontekstus nardanti ir juos dekonstruojanti ar savaip interpretuojanti herojė, įtaigingi knygų ir eilėraščių pavadinimai liudijo autorės kūrybiškumą. Anot Kasparo Pociaus, A. Kaziliūnaitė kūrė naują meno estetiką, „kuriai rūpi nebe lyrinio subjekto išgyvenimas, bet intensyviai išgyventas tapsmas paskirybe“. Šioji „klyksmo poezija“, pasak K. Pociaus, laužydama literatūros kanoną toli už savęs paliko „visą moderniosios literatūros tradiciją“ (knygos „Mėnulis yra tabletė“, 2014, ketvirtasis viršelis). Žinoma, ambicijų būta, bet, mano manymu, pažengti pavyko ne taip jau toli. Kai pirmuosiuose rinkiniuose buvo ryškus išsilaisvinimas nuo įprastų konotacijų bei formų, gaivališkas poetinės kalbos proveržis, tai vėlesniuose rinkiniuose autorė nelabai rado kur pabėgti nuo tų „tradicinio lyrinio subjekto išgyvenimų“.

A. Kaziliūnaitės naujausioje knygoje net jei ir bandoma žaisti su vaizduote ir trinti ribas tarp yra ir nėra, eilėraščių veikėja atrodo itin sulyriškėjusi (pavyzdžiui, paskutinis knygos eilėraštis). Matyt, anksčiau ar vėliau ateina nuosaikumo metas, arba „subrendimo“, kai vis labiau atsigręžiama į save (rinkinys „Esu aptrupėjusios sienos“, 2016) ir eilėraščių rašymas darosi tiesiog naratyvinis (linkstama prie istorijų pasakojimo) ar kinematografiškas (dėliojami vaizdai, kurie turėtų ką nors reikšti). Tokiu atveju eilėraščio paveikumas priklauso nuo to, kiek intensyvus, autentiškas žmogaus ir pasaulio išreiškiamas santykis. Pavyzdžiui, vaikščiojama po turgų ar suvenyrų krautuvėles ir vardijama, kas matoma (eil. „suvenyrai“), o už viso to matymo deklaruojama egzistencinė tuštuma: „čia tiek visko daug // tik niekur seniai nematyti nė vieno / prekeivio“ (p. 87).

Kiekvienas eilėraštis turi kokią nors mintį, kuri ir pakylėja tekstą iki poetinio lygmens. Tačiau kartais riba labai slidi, minčiai išsakyti pritrūksta poetino subtilumo. Kai kurie tekstai itin proziški, būdinga pasakojamoji kalba, ir net sunku tokius tekstus būtų pavadinti eilėraščiais proza (pavyzdžiui, eil. „tiesa“). Jeigu nebus jokio meninio sprendimo, nieko ypatingo taip ir nerasime, tik išsakytas būsenas, kurių knygoje apstu: „sėdžiu ant lovos / girdžiu paukščius už lango / užuodžiu kepamas bulves“ („idilė“, p. 54). Pojūčių semantika par excellence būtų visai įtaigi, jei ne siekis abstrahuoti ar personifikuoti tai, kas nepersonifikuojama („kilogramais sveriama nežinia ir baimė, sumišimas, ekstazė, nuobodulys / nerimas, laimė, liūdesys ar šiaip kokia būsena“, p. 87). Nelabai kokią intrigą tesukuria ir viena kita vaizduotę praplečianti siurrealistinė detalė, nes jau girdėta ir seniai (per)skaityta (pavyzdžiui, „ruošiausi kepti omletą / praskėliau kiaušinį / tada antrą / trečiame radau murziną berniuką <…> sėdėjo prekybos centre“ („omletas“, p. 28). Sąmoningai kuriamas siurrealistinis vaizdinys atrodo dirbtinokas ir ne visada pasiteisina. Neskoningi ir kai kurie meniniai tropai („mano griaučiai pagaminti iš seno veidrodžio“, p. 22; „<…> iš tavo akių dvelkiantį liūdesį / kuris išperės dar vieną rytą“, p. 16), nors, tikėtina, po jais norėta paslėpti kokias nors gilias reikšmes.

Viso rinkinio mintis, koduojama ir knygos pavadinime, – toks yra–nėra žaidimas, tarsi efemeriškas piešimas smėliu, kai piešinį bet kada galima ištrinti arba pakeisti kitu: „didelis vaikas, panašus į voverę / nupiešė dangų // tarsi negalėdamas patikėti / ilgai žiūrėjo į / praplaukiančius lietaus debesis // po to nubraukė“ (p. 40). O knygoje vyraujančios temos tipiškos ir senos kaip gyvenimas: egzistencinė prasmė, kai beprasmybėje siekiama įžvelgti prasmę („visa tai nieko nereiškia // ir tai vienintelė priežastis / kodėl reiškia“, p. 8), savosios tapatybės paieška („o aš vis dar nežinau, ko noriu“, p. 11), galiausiai įsiklausymas į aplinką, stabtelėjimas gamtoje, grožėjimasis ir gėrėjimasis duotybe čia ir dabar. Tekstai tokias reikšmes ir transliuoja: ką gi man čia veikti su tuo savo gyvenimu, ir kokia viso to veikimo prasmė: „man patinka žmonės kurie labai pasitiki savimi / kuriems atrodo kad tai ką jie daro kažką-tikrai-labai-reiškia“ („balkone“, p. 44). Čia pat duodami ir atsakymai, su budistišku nušvitimu pareiškiama, kad svarbu yra tiesiog būti ir išgyventi būties akimirką. Lygiai tokie patys dėsniai veikiantys ir gamtoje: „bet kaip gražiai ir paslaptingai / šviečia mėnulis / kaip gražiai jis / nežino“ (p. 72).

Beje, skaitant knygą neapleido jausmas, kad kai kurie eilėraščiai labai kajokiški, neretai prilipdyta kajokiška pabaiga (pavyzdžiui, eil. „žaidimas“) arba visas eilėraštis toks:

išėjau

išėjau į lauką
savo kambario vidury

ten tuščios gatvės
visi vienas kitą aplenkia

sukumpus senutė
iš paskutiniųjų tempia maišą

iki viršaus pilną pavasario  (p. 38)

Nuojauta, pasirodo, neapgauna, nes knygos redaktoriumi pasirinktas kaip tik Donaldas Kajokas. Kai tokius eilėraščius rašo jų meistras, yra gražu, bet A. Kaziliūnaitės knygoje jie nustebina.

Skaitant knygą per se atrodo, kad eilėraščiai įkvėpti lietuviškos gamtos: upė, krentantys lapai, gervės, magnolijų žiedai, narcizai, rūkas, pievos ir t. t., nors čia tie gamtos elementai reikalingi tik reikšmių įsimbolinimui ir idėjų įkontekstinimui, t. y. upė nebūtinai reiškia upę, kaip ir jūra nebūtinai reiškia jūrą. Be gamtos, eilėraščiuose dar išnyra keletas amerikietiškų dangoraižių. Ir tik pažvelgus į knygos metriką šiek tiek glumina, kad šiai autorės knygai parašyti prireikė keturių stažuočių (dvi JAV, po vieną Švedijoje ir Latvijoje). Bet kartais nelabai gelbsti nė „šimtaakiai elniai“, kiškiai ar voverės su aliuzijomis į stebuklų šalį. Kita vertus, simpatiškas eilėraštis „mergaitė su degtukais“ parodo poetės kūrybinę takoskyrą, kai jį palygini su eilėraščiu „berniukas su degtukais“ iš pirmojo autorės rinkinio.

Taip ir norisi paklausti, kurgi dingo autorės sąmojis ir žaismė, platus kultūrinis žinojimas (intertekstualumas), gilioji filosofinė mintis, negrabios ir šiurkštokos būsenos? Neintriguoja netgi tai, jog tos jūros iš tiesų net nėra (eil. „konferencija“), nes panašu, lyg būtų kuriama garsiosios operos-performanso „Saulė ir jūra“ tekstinė imitacija. Kartais atrodo, kad eilėraščių mintis pernelyg sekli, ir jeigu tai būtų atleistina kitai autorei, aukštai kartelę užsikėlusiai A. Kaziliūnaitei – nelabai. O gal viskas pasislėpė po budistišku nušvitimo skydu („dabar jau tikrai viskas bus pagaliau tikra“, p. 54)? Nežinia, kiek prie tekstų nuskaidrinimo prisidėjo knygos redaktorius, kiek čia esama pačios autorės laikysenos. Vis dėlto, kaip ištikima autorės skaitytoja, šiame rinkinyje labiausiai pasigedau pačios Aušros Kaziliūnaitės…

Aušra Kaziliūnaitė. Slaptažodis

2020 m. Nr. 10 / Literatūros pasaulyje klausimas „ką manai apie Rupi Kaur?“ gali būti priimtas panašiai kaip „ar tau patinka Paulo Coelho?“ Atsakymai į šiuos klausimus tarsi visai netyčia suponuoja savęs priskyrimą vienai iš dviejų stovyklų.

Aušra Kaziliūnaitė: „Mano galvoj nebesirenka barsukai-masonai…“

2020 m. Nr. 7 / Poetę Aušrą Kaziliūnaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Poetė, filosofė, žmogaus teisių aktyvistė, „Pirmosios lietuviškos“ ir dar trijų kitų poezijos knygų autorė, ramybės jaukiame poezijos lauke drumstėja…

Ramutė Dragenytė. Surimuok ir numirk

2020 m. Nr. 1 / Lukas Miknevičius. Už vėjo tuščia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 71 p. Knygos dailininkai – Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė.

Ramutė Dragenytė. Arkliška poezija

2019 m. Nr. 12 / Ramūnas Kasparavičius. Poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 303 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ramutė Dragenytė. Poezija iš minties

2019 m. Nr. 11 / Jurgita Jasponytė. Vartai Auštrieji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 163 p. Knygos dailininkė – Viktorija Daniliauskaitė.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Ramutė Dragenytė. Įstabiai lengva knyga

2018 m. Nr. 4 / Tadas Žvirinskis. Sunki knyga: poezo užrašai. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 95 p.

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kaip prozininkai „pridėjo į kelnes“

2017 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris 2017. Sudarė Elžbieta Banytė, Neringa Butnoriūtė, Virginija Cibarauskė, Marija Mažulienė, Donata Mitaitė, Vytas Dekšnys. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2017. – 296 p.

Aušra Kaziliūnaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4 / mergaitė su degtukais. tokiomis naktimis kaip ši kai už lango daugiau nei minus dvidešimt kai šalta beveik kaip sapne ištuštėjusiomis miesto gatvėmis šokuoja kiškis su mergaitės akimi

Ramutė Dragenytė. Odė mirusiai meilei

2016 m. Nr. 10 / Aldona Gustas. Padovanok man obuolį iš anapus. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 224 p.