Ramutė Dragenytė. Arkliška poezija

2019 m. Nr. 12

Ramūnas Kasparavičius. Poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 303 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ramūno Kasparavičiaus rinktinė „Poezija“ (2019), kurią sudarė Antanas A. Jonynas, šiemet sulaukė Jotvingių premijos laurų. Įprasta įvairiausių premijų nuostatuose nurodyti, jog premija skiriama už kūrybą per pastaruosius dvejus metus, tačiau taip pat įprasta, kad šios nuostatos beveik niekas nesilaiko. Nors rinktinė išleista šiais metais, į ją, regis, sudėta viso gyvenimo kūryba – iš trijų rinkinių, išleistų 1983, 1986 ir 1990 metais, o ant galinio viršelio dar pažymima, kad įdėti ir į ankstesnius rinkinius dėl įvairių priežasčių nepatekę eilėraščiai, pirmojo autoriaus parengto, bet taip ir neišleisto rinkinio tekstai, taip pat tekstai, rašyti po Nepriklausomybės atkūrimo. Knyga, pasak A. A. Jonyno, parodo R. Kasparavičiaus poezijos „raidą ir įvairiabriauniškumą“.

Truputį apmaudu, kad sudarant tokio užmojo (viso gyvenimo kūrybos!) rinktines nepasivarginama joms parašyti nors trumpo įvadėlio, pristatančio autoriaus kūrybą, nekomentuojamos rašymo aplinkybės ir kontekstai, nenurodoma, kurie eilėraščiai nauji ir kokia gi apskritai yra šio savito autoriaus „raida bei įvairiabriauniškumas“. Norintys visa tai išsiaiškinti dabar būtų priversti susirasti ankstesnius rinkinius ir darytis išvadas patys. O šiandien skaitytojui pateikiama tiesiog didoka eilėraščių knyga, turinti penkis skyrius, kurių trijų pavadinimai sutampa su ankstesnių rinkinių pavadinimais, ir prie kurių nurodytos jų išleidimo datos šiandieninį skaitytoją šiek tiek trikdo, pavyzdžiui, paskutinio skyriaus data – 1990-ieji. Taigi norint išsiaiškinti, kurie eilėraščiai yra tie naujieji, reikėtų jų labai atidžiai ieškoti.

Iš ankstesnio rinkinio „Laimingiausias rugsėjis“ į naująją knygą nepateko trys, iš „Laukas arklys“ – penki eilėraščiai. Kai kurių pakeisti pavadinimai, pavyzdžiui, eilėraštis „Pirmiesiems komjaunuoliams“ išvis likęs be pavadinimo. Ir kaip tai suprasti? Ar sovietmečiu leisti rinkiniai buvo duoklė anam laikotarpiui, vadinamasis kompromisinis variantas, ar natūrali to laiko dvasia? Ir kodėl dabar tokius pavadinimus reikėtų naikinti, tarsi atliekant šioms dienoms tinkamą cenzūrą? Juk visa tai yra autentiška istorija, ypač kai į tokią rinktinę mes turėtume žvelgti (tik) istoriškai, nes jeigu tas eilėraštis komjaunuolišku pavadinimu būtų parašytas ne 1983, o 2019 metais, jį dabar interpretuotume visiškai kitaip:

Vaikštai ratu
kalėjimo kieme
išblyškus gimnaziste.
Plytų gašli spalva, bet salsvas dulkia
lietus.
Vėliau kanceliarijoj plinkąs funkcionierius
žiūri į tave, galvoja:
– Kosti, kraujas ant lūpų, tačiau tu graži.
Pasilenkia, pakelia nuo grindų
iš kažkur atriedėjusį skatiką.

(p. 86)

Beje, tais pačiais 1983 m. debiutavo, pavyzdžiui, ir Vladas Braziūnas (rinkinys „Slenka žaibas“), sąsajų rastume ir su Gintaro Patacko tais metais išleistu rinkiniu „Duobės danguje“ ar A. A. Jonyno, Donaldo Kajoko ir kitų poetų rinkiniais, išreiškiančiais to gyvenamojo meto asmeninę, intelektualinę patirtį, ir visuose minėtų autorių tekstuose atsektume daugmaž bendrą Vakarų pasaulio lektūrą, tačiau nei minėtuose, nei kiek anksčiau išleistų eilėraščių rinkiniuose ideologinės konjunktūros nerastume.

Taigi, kaip R. Kasparavičiaus rinktinę vertinti iš šių dienų pozicijos? Labiau žinomo kaip prozininko autoriaus eilių knyga, stora kaip plyta, pasirodė staiga, ir, tikėtina, taip pat greitai ir bus užmiršta. Paties autoriaus per premijos įteikimo vakarą klausytojai beigi skaitytojai taip ir neišvydo. Atvartiniame viršelyje pateikti šykštūs biografijos faktai yra su faktine klaida, tad net kyla klausimas, negi autorius neregėjo knygos maketo? Tokios apimties rinktines pateisinčiau tik tuo atveju, jei būtų leidžiami autoriaus „Raštai“, į kuriuos būtų sudėta viskas, kas jo parašyta, ir leidinys būtų parengtas profesionaliai be praleidimų ir jokių cenzūravimų arba bent jau su konkrečiais pakeitimų paaiškinimais. Šiuo atveju pasirinktas „formatas“ skaitytojui tiesiog nepatogus. Palyginkime knygą su 2019 metais tos pačios leidyklos išleista ir tos pačios dizainerės prisiliesta Alvydo Šlepiko rinktine „Mano tėvas žūsta“, kurioje taip pat sudėti ir iš anksčiau išleistų rinkinių paimti, ir nauji autoriaus, beje, taip pat ir prozininko, eilėraščiai. Šimtu puslapių plonesnė, spalvotu, kitokios tekstūros viršeliu knyga daug malonesnė nei asketiškai baltas R. Kasparavičiaus opusas. Žinoma, tai tik forma, į kurią poezijos gerbėjas neturėtų kreipti dėmesio, kaip ir poezija neturėtų būti pavaldi nei laikui, nei kontekstui. Kita vertus, nenuneigsime, kad vizualumas ir sensualumas yra svarbūs ne tik kaip komerciniai, bet ir kaip teksto skaitymo malonumo veiksniai. R. Kasparavičiaus poezijai to vidinio skaitymo malonumo netrūksta – esama joje ir daugiaprasmiškumo, ir teatrališkumo, persikūnijimo į personažus, tačiau išorinės motyvacijos, kuri skatintų skaitytojo aktyvumą, pritrūksta.

Šlepiko rinktinės eilėraščiai vientiso stiliaus, R. Kasparavičiaus – šokčiojančio, besikeičiančios tonacijos: nuo pusiau humoreskinių žanrų, impresionistinės, futuristinės poetikos iki filosofinės lyrikos, nuo miniatiūrų iki ciklų, nuo rimų iki repinio nusikalbėjimo (eil. „Bylinnij rep“: „Neatėjo nė Maironis, sabotažas prasidėjo. / Neškit peilį virtuvinį ir dalysimės kiaušinį“, p. 33). Lyg ir linkstama į maištingą nusaldintos lyrikos normų laužymą, bet jis neprilygsta, pavyzdžiui, Jono Jackevičiaus avangardizmui. Mėgstami daugtaškiai, klaustukai, dialogai, neaiškūs žodeliukai („parstukai“, „mėnasėlis“, „mėnas“, „anglou“ ir pan.). Daug dedikacijų kitiems rašytojams sukuria dar vieną, potekstinį, dialogą. Matyt, šį chaosą ir bandyta pavadinti daugiabriauniškumu. Tik vargu ar tikslinga tai įvardyti kalbos gyvybingumu – taip R. Kasparavičiaus kalbą apibūdino Giedrė Kazlauskaitė („Kasparavičiaus kalba atrodo labai gyvybinga, mintanti keliabalsiais filologiniais šaltiniais ir maitinanti lietuvių poeziją siurrealistine polifonija“*). Tokia kalba būdinga daugeliui šios kartos poetų, neturėjusių jokių bėdų dėl kalbinio jausmo stokos.

Kasparavičiaus kūryba persunkta literatūriniais intertekstais, antikos ir Biblijos siužetų detalėmis (atskirai būtų galima pastudijuoti pasaulio literatūros įtakas ir tiesiog citatų perrašymus), o agrarinė ir gamtinė kultūra dar tebėra įgimta ir natūraliai kurianti peizažą, kuris nūdieniam poetui jau yra tapęs egzotiška detale ar istoriniu objektu. R. Kasparavičius poetinį vyksmą intensyvina impresijomis: „O, ežeras, o, alksniai, kaip mėlyna, kaip žalia“ (p. 8). Nestinga sodriai kaimietiškų vaizdų: „Baltas arklys į mane atidunda, / veždamas bobų pilną vežimą“ (p. 13); „Žaloji karvė pakelia galvą / nuo pakulų: Booo, – / lyg ragana, alų pardavus“ (p. 95). Į eilėraščius lyg kokie makaronizmai įpinami kitakalbiai žodžiai ar frazės.

Stiprioji autoriaus vieta – netikėtumas, nenuspėjamumas, neregėti keistoki (kartais ir pernelyg keistoki) palyginimai:

Galaktikoje VIA-123789/56
gyvena žmogaus didumo paukštis.
It kurmis pūkuotas ir juodas.
Jam visko gana, jis vienas toks
visuose pasauliuose, minkštu plaukuotu snapu.
Jis nemirtingas.
Tačiau rytais žiūri apvaliomis akimis į žolę,
galvoja:
– Kodėl taip yra?

 „Laikas aukštyn“ (p. 274)

Lyg koks leitmotyvas visą knygą lydintis arklio įvaizdis („aš žalčio akimis / žiūriu, galvoju, kad poetas / tai vis dėlto – ne kumelys“, p. 49) labai tiktų R. Kasparavičiaus poezijos apibūdinimui – tai tokia arkliška poezija. Po šiuo žodžiu slypėtų klasikinis, iš Omaro Chajamo, François Villono, Charlesʼio Baudelaireʼo, Paulio Verleineʼo, Vladimiro Majakovskio tradicijos ataidintis valiūkiškumas („daili banali pastoralė, / prie jos be galo būtina moralė“, p. 30), derinamas ir su egzistenciniais susimąstymais („Tyliu vieną dvi akimirkas. / Paskui / į prietemą iš lėto mažėju…“, p. 193).

Ramūno Kasparavičiaus poezija įvairi, ritmiška, didžioji dalis rimuota, nors tai veikiau baltosios eilės. Eilėraščiai nevienodo meninio lygio, tad rinktinės požiūriu atranka galėjo būti daug griežtesnė, o išrankiojus perliukus, tikėtina, susidarytų išties įdomi knyga. Šiuo gi atveju rinktinė pasirodė kaip priminimas apie būtąjį laiką ir paraiška būti įrašytam į literatūros istoriją.

---

* http://www.pdr.lt/lt/tekstai/apie-poetus-ir-knygas/item/218-kalbos-gyvybe.