literatūros žurnalas

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11

 

*

Ne iš karto suprasi, kodėl akyse
Paryškėja, tarytum pro stiprų binoklį,
Art déco ornamentas šakų spragose,
Nušlifuoti laipteliai, apspurę vijokliai.

Prieš vidurdienį žingsniai nuaidi gatve,
Nepasiekę terasoje leipstančio sodo.
Melsvas kupolas ilsisi oro narve,
Ir matyti toli – iki pat Aleksoto.

(Taip, tai nemiga. Pirštais – jautriais, bet aklais –
Tu stabdai šitą formų ir kontūrų spūstį,
Lig aušros nesuvokęs, ar Viešpats tau leis
Pasinerti į sapną – tiksliau, atsibusti.)

Upių santakoj vasara tvyro ilgai.
Tokios baltos alėjos, taip lengva paklysti.
Po namus išsiskirstė mokyklos draugai,
Tarp saulėtų kvadratų užtruko vaikystė.

Ten akacijų tankmę kapoja kardais
Spinduliai. Prisimerkia rugpjūtis, nuglaistęs
Tarpeklius atkakliais prieškariniais vardais –
Gedimino, Maironio, Kęstučio ir Laisvės.
10 Prie kiosko – minia. Limonadą geri.
Delnas prakaito lašą nuo veido nutrynė,
Ir po žygio senamiestin vos įžiūri
Dvi gulbes murzinoj farmaceuto vitrinoj.

Jaunas balsas, pasklidęs po buto dykras,
Apdainuoja artėjančią vienišą lemtį –
Akmenėlį prie vieškelio: jis nesupras
Mažamečio klajūno. Gana įsitempti,

Kad pagautum išdykusią gaidą, kuri
Tarsi tas akmenėlis ridenas po burną.
Tavo motinai trisdešimt ir ketveri.
Tik po daugelio amžių tu neši jos urną

Jau kitais akmenim. Stambiagrūdžiam kely,
Kaip tada kambary, jūs tebūsite dviese.
„Pavargai? Palūkėkim. Čia jau netoli,
Gal tik pusšimtis metrų. Paskui pailsėsim.“

*

Erai K.

Su kuprine išsprūdęs iš metro,
Pagaunu atmatų ir dumblių kvapą.
Už kolonados plakasi vanduo.
Anksčiau krantinėje nebuvo sfinkso,
Ir ačiū Dievui. Tąsyk, jaunumėj,
Tom ūkanom alsuodavau kas rytą.
Čionai gyveno fizikas. Vėliau
Jis išsikėlė priemiestin, į šiaurę
(Daugiau nei valanda trankiu tramvajum).
Pas jį dažnai užeidavo poetas.
Eilėraščiai, kalėjimo naujienos,
Priskrudę indai, stiklo žvangesys.
Senajam būste, po dulkėta lempa,
Aš kartais laukdavau vienos gražuolės.

Pažvelk į fotografiją. Kalva
Viržyne, sąsmaukoj, kur upių slenksčiai
Skalauja bunkerius. Prie jūros glaudžias
Beglobio suomiško granito šcheros.
Anapus horizonto plyti miestas,
Kadaise nubaustas mirties bausme.
Povandeninis laiptas į Neptūno
Valdas. Už bokštų brėžiasi valstybė,
Kurios nemokame įsivaizduoti.
Jau žinome, kad laiko nebedaug.
Sugrįžtame, juokaudami per jėgą,
Ir penkiaaukščio kiemo šuliny
Be garso renkasi gegužio naktys.

Ko trokštame? Iš kokio atminties
Giliausiojo lygmens lukštenas aidas,
Prisodrinantis tuštumą? Kame
Susipina išsiskyrimų siūlai?
Kur mirsime? Koks angelas atves
Šiuo grindiniu nematomą gyvybę?
Kodėl tamsoj atplaukia iš dangaus
Violončelės, arfos ir obojai?

Penkių gatvelių mazgas. Čia praleidau
Anuos metus. Atrodo, atpažįstu
Pavartę, kur užklydusi katė
Priglaudžia standžią keterą prie mūro.
Lietaus vanduo lašnoja lataku.
Anapus kryžkelės nukaršo tuopa.
Naktis retėja. Drėgnas atspindys
Paliečia aprūdijusį, bet gaudų
Skardinį stogą. Orlaidė bilsnoja
Per šimtą žingsnių nuo žvarbaus kanalo.
Nesudėtingas miesto derinys –
Šakų baltumas, akmenio juodumas.
Mes ne vieni. Pasaulis virsta dūmais.
Virš kolonados blykčioja ugnis.

 

Priešais tvirtovę

Ką beveiksi, kalbėki. Vargu ar sutilps į eiles
Visa tai, kas į stingstantį sąmonės molį įspausta.
Ten surandam spalvų kontrastus ir daiktų detales,
Vandenyno atošvaitas, graužatį, nuostabą, skausmą.
Gal kada po mirties. Bet lėktuvas parieda taku.
Gal tada, kai nebūsi. Bet sakinio baigti neverta.
Už akiračio brūkšnio, šalia serpantino – stogų
Maišatis. Citadelės paunksmė prie Gurdičo vartų.

Pasitik tą sukepusią žolę, sausais gumulais
Aprakinančią įlankos plotą, kur sensta bevardžiai
Akmeniniai miesteliai. Perkūnija pirštų galais
Vaikštinėja pajūry, anapus nusvidinto skardžio.
Debesuota. Laukinis motorlaivis pašo sroves,
Iš kietėjančio dugno išskėlęs viduržemio smiltį.
Patamsėjusiam veidrody neatpažįsti savęs.
Lieka lempa, klavišai, žodynas. Bent tiek išsipildė.

Šioj ciklonų pagairėj, Europos kurčiam pakrašty,
Kur likimas ar Viešpaties žaismas tave pavadino,
Įsiterpsi į tamsumą, kaip įsiterpia kiti
Ertmėje už akiračio brūkšnio, šalia serpantino.
Mirguliuoja klavišai, ir stovi kažkas už pečių.
Blėsta veidrodis. Amžius apkausto nuvargusį kūną.
Kad ir kiek besistengtum, nespėsi pradėt nuo pradžių.
Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna.

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

2019 05 14 / Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Valtį gena pirmyn spalio atodūsiai. Ji netrukus aplenks tvinksintį švyturį. Jai atsiveria jūra Nuo aptemusios Istrijos Lig Leukadės uolų. Žvejas, nuvargintas Šalčio, velka slidžias įlankos dovanas. Graikų duona ir vynas Miega kūne ir gyslose.

„Geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas“

2017 m. Nr. 5-6 / Poetą, vertėją Tomą Venclovą kalbina Saulius Vasiliauskas / – Gerbiamas Tomai, pasikalbėti pasiūliau jau žinodamas, kad esate paskelbtas 2017-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatu.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Ką mylėjai, sakyk? Vieną miestą, kurį palikai, Kūno paslaptis, Haydną, ochrą pastelės ūke, Marių šlaitą, kur šūkauja moters ir žaidžia vaikai, Margą rankraščių pluoštą po lempa (geriau – po žvake).