literatūros žurnalas

Virginija Kulvinskaitė. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 2

Koncertas gyvenimui

 

neatskiriamos atsisakymo seserys
laikosi kartu
visuomet:

jos kėlėsi ir krito,
kėlėsi ir krito,
kartojo tai dar ir dar
daugiau, nei buvo prisakyta, daugiau,
nei pačios įsivaizdavo,

kad gali, bet –
vis tais pačiais kūnais skaisčiais,
valingais smakrais

nemirtingos mirtý,
nekaltybėj ištvirkusios, tarpstančios atsisakymuose.
po gelsvom suknelėm – randai

tvyksi
lyg amalas.

kol kitos svajojo, jos prakaitavo
veriančius blyksnius
tvankiose salėse.

jos neklausia,
kas bus už Tai
ar kas TAI yra,
prožektorių lempų akinamos

neįžiūri mūsų,
tarsi bulvių maišai
sudribusių kėdėse,
neįmanomų,

jos įsitempia,
nuryja gumulus,
gniaužtus gerklėse,
pamažu atsileidžia
jų pirštai
šąlantys

ir kai
dirigento lazdelė nei šmaikštis
suvirpa ore,

mirties nebelieka –
jos griežia gyvenimą

 

Odė statulai

 

Statula aptikta netikėtai yra nekaltybė
drovi ji kaip peilis –
jis blyksi tikėjimu
kad laukimas ir laiko randai – dėl tavęs

statula yra išdidumas
net drėkstančių akių apsuptyje
kai fontanas vienatvėje savo
almėdamas krenta atgal

į save, statula yra išmintis
prieš kurią
be skausmo atsiskiria skausmas ir tęžta lyg bintas
atmirkęs šiltame vandenyje

statula yra meilė
savęs nepažįstančio dievo –
akmuo jo galvoj
ir tu, mylimoji, net tu

neatsispindi jo akyse

 

Šaltis yra neįmanomas

 

mūsų požemis šalia katilinės:
šiltas ir šviesus,
visa baimė susitraukia į elektros lemputę,
siūbuojančią ant laido
palubėje.

nusigyvenome. nei drėgmės, nei šalčio,
tik sudygusios bulvės
ir skudurai – išaugti mano drabužiai,
drabužiai, kurių nebevilkės motina, nukleipti vyro batai,
vorai ir žiurknuodžiai
plastikinėje lėkštėje.

tegaliu apgailėti save:
kol gyva – nepatirsiu,
ką reiškia leistis po žemėmis,
nesužinosiu, kaip giliai šaltis gelia.

arčiausiai gal buvo mano ranka,
kai litriniame stiklainyje
juodą skystį teliūskavo –

net tris uogas
tarsi slidų triušį iš skrybėlės
vienu kartu ištraukiau į šviesą.

dėdamasi burnon paskutinę – trečiąją –
vis dar tikėjau – tuojau
sidabro varpeliais tamsa
užlies mano spurdančią sielą,

deja, ji buvo tokia pat, kaip kitos –
tuščiavidurė, kiek patežusi

 

Bijau, kad radau savo motiną

 

Bijau
kad radau savo motiną
gyvą

duobės dugne
nebuvo šviesų nei angelėlių
tik aš

besiskleidžianti
lyg gremėzdiškas pumpuras – pati sau motina
savo pačios
saulės rezginyje

kuo toliau
tuo labiau

žinau, galiu nužudyti tėvą –
ir tą auksiniais dantimis
ir tą su katiliuku ir binokliu –
be skausmo greitai ir visiems laikams
tereikia prasižioti ir blizgučiai tikrai nebus prastesni
ir supokšės fejerverkai

kaip tada kaip visada bučiuojamės
ir jis tai žino

ir man to užtenka.
bet motina –
su ja viskas kitaip:

ji yra
daugiau negu aš

jai mirties paprastos
neužtenka

Mindaugas Kvietkauskas: „Verčiau veikti dėl savo namų, nei leisti jiems irti“

2026 m. Nr. 5–6 / Poetą, vertėją, literatūros tyrinėtoją Mindaugą Kvietkauską kalbina Jurga Tumasonytė /Su Mindaugu Kvietkausku planavome pasikalbėti dar rudens pradžioje, tuo metu vyko kultūros protestai, kuriuose jis aktyviai dalyvavo…

Daina Opolskaitė. Kalba kaip saugumo garantas

2026 m. Nr. 5–6 / Kiekvienam skaitančiajam tikriausiai bus artima toji patirtis, kuomet su kai kuriomis knygomis ir net su jų autoriais atsiranda nepaaiškinamas, keistai stiprus ryšys. Dažniausiai tai atsitinka jau nuo pirmo sakinio – vos pradėjus skaityti.

Saulius Vasiliauskas. Istorija, mitologija ir ateities vizijos – 2025 m. lietuvių proza

2026 m. Nr. 5–6 / 2025-ųjų prozos knygų autorių žvilgsnis – priešingai nei poezijoje – rečiau krypo į dabarties refleksiją. Galbūt siekdami atsitraukti nuo akinančio, nerimastingo laiko, jie dažniau gręžėsi į istoriją, mitus ir distopines ateities vizijas.

Ramutė Dragenytė. Manifestuojanti poezija

2026 m. Nr. 5–6 / Vitalija Maksvytė. Ne kraujo, ne pieno. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 176 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Darius Pocevičius. Mes tik krentam ir juokiamės

2026 m. Nr. 5–6 / Tomui Arūnui Rudokui (1966–2012) atminti / Pirmąkart Tomą sutikau 1988-ųjų rudenį, dar būdamas studentas, apsilankęs bene pačioje madingiausioje to meto užeigoje – „Čiobriu“ vadintoje „Čiobrelio“ kavinėje Piliovkės pradžioje…

Menke Katz. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 5–6 / Iš jidiš k. vertė Goda Volbikė / Menkė Katzas gimė 1906 m. Švenčionyse. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido pas senelius ir tetą Michališkėse (dab. Baltarusija).

Kasparas Pocius. Kolektyvinis Aš kaip poetinės kūrybos versmė: Allenas Ginsbergas ir jo geismo bendruomenė

2026 m. Nr. 5–6 / Allenas Ginsbergas (1926–1997), kurio gimimo šimtmetį šiemet minime, tapo išskirtiniu XX amžiaus poezijos vizionieriumi ir kontrkultūros dainiumi.

Diana Paklonskaitė. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 5–6 / pašalo –
o aš užsispyriau išnešti šiukšles –
buvo šventiškai tylus
sekmadienio rytas

Vladas Braziūnas. Žemėlapio upė. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 5–6 / artėja
nepasivargins
apie save pranešti
esu

Indrė Motiejūnaitė. Taip viskas ir baigiasi prasideda

2026 m. Nr. 5–6 / Aušta. Štai jis – guli atmerktomis akimis. Ko gero, numigo porą valandų, ne daugiau. Galbūt jį kankina košmarai, o gal nelaiminga meilė arba liga, kas žino. Dabar jis atsisėda ant lovos krašto ir žiūri į grindis. Nejuda.

M. John Harrison. Sanislepa

2026 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas / M. Johnas Harrisonas (g. 1945) – britų rašytojas ir literatūros kritikas. Nuo mažens domėjosi viskuo, kas keista ir neįprasta, šis polinkis atsispindi ir kūrybos temose.

Krzysztof Czyżewski. Mnemosinės sodas

2026 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Ši esė parašyta tarptautinio festivalio „Kauno literatūros savaitė“ užsakymu ir 2025-ųjų lapkritį pristatyta ketvirtajame literatūrinių susitikimų ciklo „Šetenių skaitymai“ renginyje.