literatūros žurnalas

Virginija Kulvinskaitė. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 2

Koncertas gyvenimui

 

neatskiriamos atsisakymo seserys
laikosi kartu
visuomet:

jos kėlėsi ir krito,
kėlėsi ir krito,
kartojo tai dar ir dar
daugiau, nei buvo prisakyta, daugiau,
nei pačios įsivaizdavo,

kad gali, bet –
vis tais pačiais kūnais skaisčiais,
valingais smakrais

nemirtingos mirtý,
nekaltybėj ištvirkusios, tarpstančios atsisakymuose.
po gelsvom suknelėm – randai

tvyksi
lyg amalas.

kol kitos svajojo, jos prakaitavo
veriančius blyksnius
tvankiose salėse.

jos neklausia,
kas bus už Tai
ar kas TAI yra,
prožektorių lempų akinamos

neįžiūri mūsų,
tarsi bulvių maišai
sudribusių kėdėse,
neįmanomų,

jos įsitempia,
nuryja gumulus,
gniaužtus gerklėse,
pamažu atsileidžia
jų pirštai
šąlantys

ir kai
dirigento lazdelė nei šmaikštis
suvirpa ore,

mirties nebelieka –
jos griežia gyvenimą

 

Odė statulai

 

Statula aptikta netikėtai yra nekaltybė
drovi ji kaip peilis –
jis blyksi tikėjimu
kad laukimas ir laiko randai – dėl tavęs

statula yra išdidumas
net drėkstančių akių apsuptyje
kai fontanas vienatvėje savo
almėdamas krenta atgal

į save, statula yra išmintis
prieš kurią
be skausmo atsiskiria skausmas ir tęžta lyg bintas
atmirkęs šiltame vandenyje

statula yra meilė
savęs nepažįstančio dievo –
akmuo jo galvoj
ir tu, mylimoji, net tu

neatsispindi jo akyse

 

Šaltis yra neįmanomas

 

mūsų požemis šalia katilinės:
šiltas ir šviesus,
visa baimė susitraukia į elektros lemputę,
siūbuojančią ant laido
palubėje.

nusigyvenome. nei drėgmės, nei šalčio,
tik sudygusios bulvės
ir skudurai – išaugti mano drabužiai,
drabužiai, kurių nebevilkės motina, nukleipti vyro batai,
vorai ir žiurknuodžiai
plastikinėje lėkštėje.

tegaliu apgailėti save:
kol gyva – nepatirsiu,
ką reiškia leistis po žemėmis,
nesužinosiu, kaip giliai šaltis gelia.

arčiausiai gal buvo mano ranka,
kai litriniame stiklainyje
juodą skystį teliūskavo –

net tris uogas
tarsi slidų triušį iš skrybėlės
vienu kartu ištraukiau į šviesą.

dėdamasi burnon paskutinę – trečiąją –
vis dar tikėjau – tuojau
sidabro varpeliais tamsa
užlies mano spurdančią sielą,

deja, ji buvo tokia pat, kaip kitos –
tuščiavidurė, kiek patežusi

 

Bijau, kad radau savo motiną

 

Bijau
kad radau savo motiną
gyvą

duobės dugne
nebuvo šviesų nei angelėlių
tik aš

besiskleidžianti
lyg gremėzdiškas pumpuras – pati sau motina
savo pačios
saulės rezginyje

kuo toliau
tuo labiau

žinau, galiu nužudyti tėvą –
ir tą auksiniais dantimis
ir tą su katiliuku ir binokliu –
be skausmo greitai ir visiems laikams
tereikia prasižioti ir blizgučiai tikrai nebus prastesni
ir supokšės fejerverkai

kaip tada kaip visada bučiuojamės
ir jis tai žino

ir man to užtenka.
bet motina –
su ja viskas kitaip:

ji yra
daugiau negu aš

jai mirties paprastos
neužtenka

Mario Vargas Llosa. Laiškai jaunajam rašytojui

2026 m. Nr. 3 / Iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė / Pasaulyje gerai žinomas Peru rašytojas Mario Vargasas Llosa (1936–2025) yra sukūręs romanų, pjesių, išleidęs atsiminimų, esė rinkinių, o savu laiku net aktyviai dalyvavo politikoje.

Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas: „Rašytojai nėra pasyvi bendruomenė“

2026 m. Nr. 3 / Vienos svarbiausių 2025-aisiais Lietuvoje pasirodžiusių poezijos knygų – Giedrės Kazlauskaitės „Marialė“ ir Mariaus Buroko „Seismografas“. Kilo sumanymas paraginti juos pasikalbėti apie naujas knygas, poeziją, gyvenimą…

Julius Keleras: „Meilė – ne jausmų lavina, o būties pagrindas“

2026 m. Nr. 3 / Poetą, dramaturgą ir fotografą Julių Kelerą kalbina Ramūnas Čičelis / Šia fraze apie meilės esmę ukmergiškis, vilnietis ir nidiškis poetas, fotografas, vaikų literatūros rašytojas bei dramaturgas Julius Keleras apibūdina savo einamą kelią…

Aleksander Fiut. Giedroyco ir Miłoszo santykiai: nesibaigiantys kivirčai

2026 m. Nr. 3 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Aleksandras Fiutas (g. 1945) – Krokuvos Jogailos universiteto profesorius, literatūros istorikas ir kritikas, rašytojas, vienas žymiausių milošologų, buvęs artimas Czesławo Miłoszo bičiulis…

Vidas Morkūnas. Sąša

2026 m. Nr. 3 / Susipažinome su juo darganotą rudenį Pilies (tikriausiai jau vėl) gatvėje, Bocmano, Gugio, pankų ir visokių prašalaičių erdvėje, ties kuria nors tarpuvarte. Tą laiką prisimenu pilkų, tamsiai mėlynų atspalvių.

Vladimir Nabokov. Lolita

2026 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Garsiausias Vladimiro Nabokovo romanas „Lolita“ į lietuvių kalbą verstas du kartus, bet tik iš rusų kalbos, o dabar turime naują vertimą iš anglų.

Jurga Tumasonytė. Kolektyvinis sodas

2026 m. Nr. 3 / Brėško dar vienas rytas, tamsus mėlis po truputį skiedėsi su auksu, vis dar nebuvo šviesu, bet jau ir nebe naktis. Paukšteliai už lango garbino Kūrėją, Joachimo sode nuraškytos ir pamerktos vazoje baltos lyg nekaltas prasidėjimas…

Rasa Aškinytė. Naktie, naktie, paslapčių karalyste

2026 m. Nr. 3 / Motina sėdi ant pečiaus vasaros vidury, žiūri į visus iš aukšto, trina nuo senatvės sustingusias kojas.
O Agata? O ką Agata? Paverks, ir nustos, kaip visos kažkada nustojom.

Regimantas Tamošaitis. Šviesos ir tiesos

2026 m. Nr. 3 / Lietuvių tauta, pažvelgus į ją istoriškai, – na, ji yra lyg kokie žiemkenčiai, po sniego danga tik ir laukiantys pavasario, kuris neišvengiamai ištirpdys juos slegiančius ledus ir tada viskas būtinai atsigaus, sužaliuos.

Regimantas Tamošaitis. Tamsus kūniškojo gyvenimo grožis

2026 m. Nr. 3 / Sara Poisson. Niekas, pasiruošęs patriukšmauti. – Vilnius: Baziliskas, 2025. – 108 p. Dizainerė – Greta Ambrazaitė.

Serhij Žadan. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 3 / Iš ukrainiečių k. vertė Antanas A. Jonynas / Serhijus Žadanas (g. 1974 m.) – lietuvių skaitytojui jau gerai pažįstamas ukrainiečių poetas, romanistas, eseistas, vertėjas…

Tadas Žvirinskis. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 3 / Jei sapnuoji, kad skrendi
Tave velnias nešioja: