Verdenė Monika Valkiūnaitė. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 2
Esu žmogus, kuris kartais ir po truputį rašo. Dažniausiai ne eilėraščius, o oficialius raštus, įdomius ir ne itin laiškus, žinutes draugams, dienoraštį. Kartais man pasitaiko parašyti ir pasakų vaikams ir suaugusiesiems, tapybos kūrinių pavadinimų, atlikimo technikų, parodų aprašymų ir konceptų.
Diplome esu scenografijos bakalauro ir magistro laipsniais karūnuotas asmuo, tačiau pati save labiau vadinčiau kuriančiu žmogumi (paskutiniu metu daug tapiau ir mažiau užsiėmiau scenografija). O šiaip. O šiaip kiekvienais metais nuo sausio vidurio pradedu laukti pavasario. Daugiau dėl tamsos ir mažiau dėl žiemos, ieškau veiklų, kurios man įdomios (neseniai pradėjau mokytis laipioti uolomis), bandau gyventi (kartais sekasi, kartais būna labai sunku), mėgstu miegoti ir sapnuoti, dar labai patinka eteriniai aliejai, smilkalai, žmonės elfai ir žmonės hobitai, žmonės, paliekantys man erdvės. Bijau vairuot mažose erdvėse, jaučiuosi esanti neįdomus žmogus. Šiuo metu baltai dažau sienas.
futbolas
šviečiantys dangaus kūnai turi pavadinimus,
neįvardiju.
tamsiame mėlyje milijardai tūkstančių
futbolo kamuolių,
iš kairės, iš dešinės,
taip giliai į tamsą
mano žvilgsnis šiąnakt
nenueina, kai ore
juda lengvo vėjo suneštos dulkės,
aštuonmečių ir šešiolikmečių komanda
spardo kamuolį.
bėgu iš visų jėgų, prakiūra plaučiai,
kamuolys ridenasi į tolimiausią
aikštės kampą.
spiriu.
gražiausias komandos
šešiolikametis
liepia saugoti vartus.
vienintelė mergaitė
atsistoja tarp akmens ir medžio
kamieno,
futbolo komanda laviruoja
tarp kiemo topolių.
gražiausias kiemo šešiolikametis
prasigers nesulaukęs dvidešimties,
kiemas pamažu išsibarstys po
pasaulį, topolius nupjaus.
kamuolį pakankamai stipriai
spirsiu būdama trylikos.
visi žvaigždynai suksis jo kryptimi.
galiausiai niekas nebestatys
į vartus.
muzikos neatsimenu
Miriam ir Jonas, traukiantys prie durų marihuanos suktinę,
yrà, tįsta šešėliais,
saulėlydžių atspindžiais stiklu.
šešiolikmetė Miriam
gyvena vagonų parke,
grįžtu,
slenku paskum saulę iškandžiotomis skvoto sienomis,
į jas dedu raktus.
po to vis tiek
juos pamirštam.
atsilupusi sofos oda, byrantis porolonas, esu
pervargusi, išsitiesiu miegmaišį,
užsnūstu, virstu į berną.
užvakar jis leidosi spydą
čia
esu marihuanos krūmeliai ant stogo,
naujas skvotas, kuriame budime pakaitomis.
rytoj mūsų neiškraustys.
dar ne.
lieku
cigarečių dūmų debesėliais,
per naktis plaukiančiais virš stalo, įsigeriančiais
anarchizmu iki pat kaulų, prasimerkiu,
čia didelis baltas balkis, kuriuo užremiam duris.
esu peršlapusi, viena,
neturiu namų dar dieną,
skvoto kriauklėj plaunu indus.
kitą savaitę pasirodys saulė, bus geriau.
saulė nepasirodo nei kitą dieną, nei savaitę po.
viskas permirkę, tęžta, geriasi į poras.
debesys neprasisklaido,
jie ir aš esame mano namai, esu pamiršti namų raktai,
nuo heroino priklausoma moteris, gyvenanti viršutiniame aukšte,
kartais žvelgia pro langelį į mūsų marihuanos sodą,
ryte mes vienas kitą piešiame.
muzikos nebeatsimenu,
skamba tarp dangoraižių.
leidžiasi stiklu.
sode manęs nebėra,
muzikos neatsimenu,
muzikos neatsimenu.
esu žvangantys raktai,
slystu stiklu.
nieko
užaugom prie jūros,
audros daužė mėlynes, salas
odos žemėlapiuose,
povandeninės tėkmės šukavo
plonus kailius,
grobiančios srovės nešė į gelmę.
nenuspėjom
sūrumo kiekio,
nubalusio šalnomis po akių vokais,
įstrigusio atplaišėlėse, pabyrančio pasisukus.
tada dar negalėjom žinoti,
ar visi grįšim ieškoti
saulės laidos sūriuose vandenyse,
ne visi ir grįžom.
iki šiol trykšta iš po odos
šaltos rytinės saulės
ir druska ant lūpų
išbalina sveiką
raudonį.
dabar jau trisdešimt
ir vis dar braidom,
iki šiol bijom
išlipti.
o jei ir išlipsim,
kas iš to.
Kai gęsta laužas
ilgainiui užsimerkiu, kad nekristų plaukai į akis,
žiūriu į draugus, kurie išsikraustė į Ispaniją, –
po metų į Panamą,
po pusmečio į Lietuvą,
po trijų mėnesių į Meksiką,
po dviejų mėnesių į Kanadą,
po pusės metų į Ispaniją;
gerdavo darbo metu „Kably“,
nepažįstamuose miestuose
šokdavo ant baro ir po to jau
nieko niekam nenorėdavo pasakoti.
užsimerkiu prieš draugus, kurie tapo jogos instruktoriais,
susilaukė vaikų, atsisakė bet kokių svaigalų,
dabar visiems aiškina, kaip gyventi.
atsimerkiu tarp plaukų į save,
vis dar tokią pačią,
nieko nenuveikusią mergaičiukę,
nieko nežinančią iki šiol.
vėl užsimerkiu tiesiai prieš draugus, kurie kartais
grįžę kepa vištos sparnelius orkaitėj –
nebesvarbu, kad vegetarė, –
smagu, kai, kartu kandant vištos
sparno, jie pasakoja
apie Rytų šalis.
traška sparnelių kauliukai, malkos, dūmija tiesiai
į draugus, kurie tranzuoja po Indiją,
į draugus, kurie tranzuoja Irane.
juos apiplėšia, vietiniai žmonės parsiveža
basus iš pakelės,
savaitę duodą pastogę,
miegmaišį, kuprinę
ir paleidžia prie kito kelio
su visom maldom pavymui.
kyla žarijos,
pasiekia draugus, kurie gyvena Sibire,
žiemos naktį išėjus į žygį pataria
krutinti kojų pirštus – taip nesušalsi.
žėruoja neužrašyti draugai, kai buvo per daug gyvenimo
ir per giliai alsavom vienu ritmu.
žemės rutulys nebesiekia
sapnų, kuriuose susitinkam
ir geriam kartu vyną, kurdami kostiumų kolekcijas.
irgi apie tave galvoju,
net dabar.
ilgai laikau apkabinus,
kai pagaliau susitinkam,
ilgai laikau apkabinus
atsisveikinant.
skyla krosnyje kepami
molinukai.
įsilipus į medį, žiūrint, kaip leidžiasi saulė
link draugų, kuriuos kartais norėtumei turėti šalia,
galiausiai raudona šviesa užlieja
kitą žemės pusę.
čia tik laužas
gęsta už mano plaukų,
užsimerkiu.
Pavasaris
virš galvos cypsi paukščiukai, kol statai palapinę,
baigiasi dar vienas tamsos pusmetis,
kraujagyslėse verda, akių tinklainės gyslelėse,
nepraleidžia šviesos.
taip jau yra buvę.
tąkart kosėjau depresyviais epizodais,
pešiojau trūkčiojančias miegančių musių
galūnes nešildomoj studijoj,
neskyriau dienų naktų,
viskas buvo susipynę.
yra susipynę.
pradžia yra pabaiga ir atvirkščiai.
šitas siūlų kamuolys sunkiai vyniojasi.
koks skirtumas.
siūlo gale laukia moiros,
pražirgdo dideles žirkles:
ant metalo šviesa maišosi
su žvaigždžių triukšmu.
kosminė tyla mus suvalgys,
kosminė tyla mus nukirps.
virš galvos cypsi paukščiukai.
iki šiol neperskaičiau
graikų mitų,
iki šiol kapanojuos tamsos
amžiuje.
Ali Baba
vidury miesto įsibėgėję šešėliai
daužo medžius ir žaidžia „Ali Baba“.
miesto vidury mes sėdime
ant asfalto, o šalia mūsų
smėlio dėžėse atgulėję
pagrabus ir šermenis vaikystės
pyragai ir garažai, kuriuose susirinkdavom
parvarę savo dviračius.
sakai, kad skurdu čia augti,
betono džiunglėse.
čia plastikiniai kastuvėliai atsitrenkia į
cementinį smėlio dėžės dugną
ir gręžia paausius.
kitoj gatvėj
„Ali Baba“ sako šešėliai,
per stipriai bumbteli
vienas į kitą
ir iš nosies pasipila kraujas
ant Vilniaus senamiesčio grindinio.
sakai, kad galų gale išsikasei
iš smėlio dėžės
ir džiaugiesi.
užaugai ir jau nieko nieko
nebegaila.
kraujo gėlė ant žemės
vis skleidžias.
tokia raudona,
tokia kurtinančiai raudona
visos vaikystės krauju.