Vaiva Barzdaitienė. Dvi novelės

2026 m. Nr. 5–6

Gimiau ir augau Vilniuje, bet ryškiausiai atsimenu laiką, praleistą kaime, prie Kiaunos upės. Vilniaus universitete baigiau filosofijos bakalaurą, tęsiu studijas lietuvių literatūros ir kūrybinio rašymo magistro programoje. Domiuosi Viduramžių filosofija, lietuvių ir latvių literatūra.

 

Stasei nieko nenutiko

 

Ketvirtadienio rytą Vida grėbė lapus savo kiemo pusėje. Kuri pusė buvo jos, klausimų nekilo. Kiemas atrodė lyg liniuote padalintas į dvi dalis – už nematomos linijos, nusitęsusios nuo medinio namo kampo iki netoliese augančio ąžuolo, lapų beveik nebuvo. Vidos sesuo sėdėjo ant rąstinio suolo prie lauko virtuvėlės ir valė grybus. Iš po raudonos skarelės sprūdo kelios žilos plaukų sruogos. Stasė irzliai, atpakalia ranka jas vis nusibraukdavo.

Baravykai šiemet beveik nedygo. Ūmėdes suėsdavo šlemukai, į jas nei Vida, nei Stasė seniai nebekreipė dėmesio. Vienintelis laimikis buvo voveruškos, bet dabar jas pastebėti sunkiau. Geltoni lapai miške labai priminė garbanotas jų galvas.

– Stase! Tai kelintą kėleisi, kad ir kiemą sugrėbei, ir grybų parsinešei? – šūktelėjo Vida ir pasirėmė ant grėblio koto.

Vida puikiai žinojo, kelintą Stasė kėlėsi. Stasei mėšlungis traukdavo kojas, ir Vida pabudo nuo jos riksmo. Kartais tas baisus garsas atsklisdavo iš už sienos, o kartais ataidėdavo nuo pat pamiškės. Stasė pargriūdavo, susiimdavo už kojos ir žviegdavo taip, lyg kas skerstų.

Stasė peiliu skuto smėlį nuo voveruškos koto. Tada nenorom pakėlė galvą ir sumurmėjo:

– Jau šviesu buvo. Čia užu Untaniuka ėjau, netoli. Grybus nuveši?

– Aha… Tempia tuos grybus, o man vežiot. Bent telefoną eidama pasiimtum! Dingsta nieko nepasakius ir spėliok, kada grįš. Dar su tom savo kojom… Nuvirsi kur nors ir tada ką? Kukuosi miške!

Bet po valandos Vida jau mynė dviratį, o ant rankenų kabėjo du išsipūtę maišai. Iki grybų supirkimo punkto buvo apie tris kilometrus miško keliu. Vis dažnesni rudeniniai lietūs mušė grybų supirkimo kainas. Vida mintyse spėliojo, kiek kainuos kilogramas. Eurą? Eurą dvidešimt? Abi su Stase taip prisidurdavo prie pensijos. Vida vis kartojo, kad sulaukus aštuoniasdešimties negali lakstyti kaip jauniklė. Todėl grybauti ėjo ne daugiau dviejų kartų per savaitę, o pinigus už grybus kaupė juodai dienai. Bet veltui stengėsi tai išaiškinti Stasei. Stasė buvo trejais metais vyresnė ir į mišką ėjo kasdien. Negrįždavo tol, kol nepririnkdavo pilnos kašelės. O jei neidavo, tai vis žvilgčiodavo ton pusėn. Tačka veždama sugrėbtus lapus į mišką, kišenėj turėdavo „Maximos“ maišą. Jei pakeliui užkluptų grybus.

Už šešis kilogramus voveruškų supirkimo punkte Vidai davė beveik septynis eurus. Atgal važiuoti buvo lengviau, pilni maišai nemėtė dviračio į šalis. Bet Vida vis tiek pyko. Kalbėk nekalbėjusi, Stasė darys savo. Juokingiausia, kad beveik visus pinigus už grybus ji išleisdavo ledams – nesvarbu, žiema ar vasara. Taigi Vida plūkėsi vežiodama grybus tam, kad Stasė galėtų prisikimšti šaldiklį plombyrinių „Dadu“.

 

Mindama į kalniuką Vida smarkiai šnopavo. Pagaliau horizonte kyštelėjo pilkas, vietomis apsamanojęs seserų namo šiferis. Atmynusi iki kiemo ąžuolo Vida nušoko nuo dviračio. Prie geltono apsilaupiusiais dažais namuko lingavo piliarožės. Vida jį apėjo iš kitos pusės ir pabeldė į Stasės duris. Tyla. Tada prikišo galvą prie lango:

– Aū! Pinigus atnešiau!

Ir kiek palaukusi jau sau sumurmėjo:

– Mažu loban išėjo…

Vida padvejojo, bet grįžo prie durų ir pajudino rankeną. Nerakinta. Užėjus vidun trenkė pelėsio kvapas, tačiau namie buvo švaru. Ant stalo, užtiesto klijuote, vandens balutėje stovėjo šlapi, ką tik išplauti puodeliai. Šalia jų, toje pačioje balutėje, mirko mobilusis telefonas. Vida jį nupurtė, nušluostė į savo megztinį ir padėjo kitame stalo gale. Šalia paguldė pinigus už grybus.

Stasė retai pakviesdavo į savo namo pusę, todėl Vida nesusilaikė neapsidairiusi. Atidarė šaldytuvą. Sardelės, prapjautas kumpis, dvi morkos. Duona, baltas sūris. Staiga Vidai šovė mintis. Ji nutipeno prie virtuvinės spintelės ir iš jos ištraukė plastikinį maišiuką su vaistų dėžutėmis. Moteris ironiškai šyptelėjo – Stasė visą gyvenimą daiktus laiko tose pačiose vietose. Atidariusi vieną dėžutę paskaičiavo paketėlius ir pati sau purkštelėjo:

– Och tu gyvate…

Piktai sumetė visas dėžutes atgal į maišelį, užtrenkė spintelės dureles ir nužygiavo tiesiai prie durų. Paskutinę akimirką stabtelėjo, pravėrė sandėliuką ir įkišo galvą. Tai aišku. Jame nebuvo nei čebatų, nei grybavimo kašelės.

 

Nusisukusi nugara į langą ir pasiraitojusi rankoves Vida aštriais judesiais čečkavojo svogūno galvą. Šalia stovėjo bliūdas su faršu. Moteris garsiai šniurkščiojo nosimi. Suburzgė mobilusis telefonas, Vida pasišluostė rankas į škurlį ir atsiliepė:

– Labas, Genute!.. Ką? Ne, ne, svogūnus pjaustau, tai šiaip tik. Nu… Aha, aha… Tu matai!.. Aš kaip? Nugi nieko, judu, krutu… Pagrybauju, pasitvarkau… Stasė kaip? Normaliai. A nežinau. Nuo antros nėra, vėl miške. Sakiau viskas. Tegul pati kapstosi, grybus vežiojasi. Nebedarysiu nieko, baigia ant galvos užsilipt. Savo telefoną vėl palikus… Aha… Atsimeni, pasakojau, kaip jai tas kojas traukia? Šitiek rėkia, eina peklon. Nu, nu. Kur Zigmą priprašiau mane iki Ignalinos nuvežt, to magnio jai pirkt. Nieko nesugėrus. Nė vieno pakelio, Genute, nė vieno pakelio!

Vida kalbėdama vaikštinėjo po virtuvę. Bet staiga stabtelėjo. Truputį patylėjusi pasakė:

– Nežinau. Bobutė kartą papasakojo, kad vaikystėj nusivertė nuo šiaudų kūlio. Galva žemyn. Tada ir pasidarė… tokia. Mūsų mama, kai išgirdo, ką bobutė šneka, baisiai susnarvavo ir sakė, kad visa šita istorija nesąmonė.

Atsisveikinusi moteris atsisėdo ant taburetės prie lango. Pamiršo, kad gamino kotletus. Pirštais bilsnodama į stalą ėmė žvilgčioti miško pusėn – saulė plieskė į liaunas aukštas pušis. Bet lyg pagavusi save, kad taip daryti nevalia, apsisuko ir nutrepsėjo įsijungti televizoriaus.

 

Vaizdas televizoriaus ekrane strigo, jame vis pasirodydavo margi kvadratėliai. Bet Vida nepastebėjo. Pokalbis su Genute jai priminė, kokia keista sesuo atrodė žmonėms anapus jų vienkiemio. Stasė baigė keturias klases. Dirbo siuvėja Švenčionėliuose, o kai siuvyklą uždarė, grįžo į tėvų namus Labanoro girioje. Daugiau nekėlė iš čia kojos. Nebuvo reikalo. Penktadieniais dvyliktą valandą į kiemą užsukdavo autolavkė, kuri buvo ne blogesnė už bet kurią kitą ratų neturinčią parduotuvę. Vidai mintyse sukosi vaizdas, kaip Stasė, kuri su nepažįstamais nekalbėdavo, autolavkės pardavėjai baksnoja pirštu į prekes ir tylomis krauna į maišą. Moteris prisiminė, kaip sesuo, netardama nė žodžio, kelis mėnesius iš eilės kumščiu mosavo naujai paštininkei, kuri atveždavo jai pensiją. Darbuotoja kassyk spyriojosi neduosianti pinigų, nes Stasė neturėjo galiojančio paso. Vida niekaip nesugebėjo įkalbėti pasidaryti naują. Bet paštininkė galiausiai pasidavė. Dabar tiesiog atiduodavo pinigus, paimdavo parašą ir maudavo lauk. Vida mąstė ir apie Stasės drabužius. Ji visada, diena iš dienos, dėvėdavo vieną vienintelį nuskurusį megztinį ir raudoną skarą. Rūbus pasikeisdavo tik eidama grybauti. Tada persirengdavo kažkaip puošniau. Pagyvėdavo eisena, išsitiesdavo.

Televizoriuje sinoptikai pranešinėjo orus. Vida žvilgsniu smaigstė kiaurai ekraną ir vis labiau širdo. Dėl to, kad turi seserį, kuri baksnoja pirštais, kuri negeria miltelių nuo mėšlungio, kuri neturi paso ir nešioja skylėtas drapanas. Kuri su Vida nesišneka. Neperspėja. Išeina užu Untaniuka ir verčia žvilgčioti pro langą.

 

Dabar saulė už lango tesiekė pušų viršūnes. Kamienai tirpo prieblandoje. Moteris į rankas paėmė telefoną, bet persigalvojo ir padėjo ant fotelio ranktūrio. Vėl persigalvojo, ryžtingai atsistojo, įsikišo telefoną į kišenę. Išlindusi į gonkelį apsiavė čebatus ir išėjo į kiemą. Rakindama namus į rakto skylutę pataikė tik iš trečio karto. Dėl visa ko kyštelėjo nosį į Stasės priemenę. Nieko neradusi užrakino ir jos pusę, o tada pasuko į mišką.

Bėda buvo ta, kad Vida nežinojo, kur Stasė išėjo. Viena buvo aišku – ne užu Untaniuka, nes ten ji vaikščiojo ryte. Galėjo nusukti užu bunkeria arba užu geležinkelia. Blogiausia, jei nuėjo pačion Vilko būdon. Vida ten nebeidavo – buvo per toli. Be to, miškas nuo jaunystės gerokai pasikeitė – kadaise aiškūs orientyrai tapo sunkiai atpažįstami.

– Aūū! Stase! – šūkavo eidama minkštomis samanomis. Mieliau būtų nešūkavusi, nes prietemoje balsas kraupiai atskardėdavo.

Vidą ėmė siaubas. Vos tik pagalvodavo, kad sesuo pasiklydo, sutraukdavo skrandį. Visas pyktis sunyko. Vida būtų norėjusi pykti. Prisiminė Stasės mobilųjį, paliktą vandens balutėje virtuvėje. Bet jokio pykčio nejuto. Tik norėjo, kad į šūkavimus atsilieptų „aū“, kuris nebūtų jos pačios.

Nuėjusi gerą gabalą kelio išsigando, kad pasiklys pati. Neturėjo žibintuvėlio, tamsoje sunkiai matė. Apsisuko ir beveik tekina pasileido atgalios. Grįžusi pripuolė prie Stasės durų, bet langai buvo tamsūs, o durys užrakintos. Vida atsirakino savąsias ir telefone surinko tris skaitmenis.

– Alio? Alio! Žmogus dingo, – sunkiai šnopuodama išbėrė. – Stanislava Vasiulytė, išėjo miškan ir…

Vida nespėjo nieko daugiau pasakyti. Į gonkelį sunkiais čebatais įklampojo Stasė.

Čebatai žliugsėjo, kelnės ir megztinis iki juosmens – mauroti ir kiaurai šlapi. Skarelė nusmukusi ant vienos ausies ir aplipusi voratinkliais. Lūpos – ar nuo apšvietimo, ar iš tiesų – melsvos. Stasė drebėjo. Užtat vienoje rankoje laikė kašelę, iki viršaus prikrautą grybų, kitoje – artipilnį „Maximos“ maišą.

Vida stovėjo sustingusi, prie ausies priglaudusi telefoną. Kitoje ragelio pusėje kažkas vis dar bandė ją prakalbinti.

– Aha, ką tik grįžo. Atsiprašau labai, – išspaudė ir padėjo ragelį.

Vida čiupo Stasę už rankos, atėmė kašelę ir maišą. Ėmė plėšti nuo jos šlapius drabužius, iš spintos ištraukė storus treningus. Susuko į vilnonę kaldrą, pasodino į fotelį. Tada pripylė stopkelę brendžio ir įgrūdo į ranką. Įsivyravo nejauki tyla. Stasė teliūskavo brendį.

– Tai kur tu buvai? – paklausė Vida.

Sesuo tylėjo.

– Kur buvai, klausiu.

Tyla.

– Pelkėn insrėplojai? – toliau bandė kamantinėti Vida.

Bet Stasė nereagavo. Tiesą pasakius, ji snaudė, galva sviro į šoną. Vida tyliai paėmė iš jos brendžio stopkelę. Tai Stasę trumpam pabudino.

– Vida… – vos girdimai sumurmėjo.

– Ką?

– O grybus rytoj nuveši?

Vida nieko neatsakė. Užgesino šviesą, paliko tik mažą stalinę lemputę. Stasė, susisukusi į kaldrą, ramiai kvėpavo.

Vida nėjo į lovą. Pasiklojo ant siauros sofos šalia Stasės fotelio. Susirangė ir pajuto, kaip raumenys atsipalaiduoja, nerimą keičia mieguistumas. Prieš panirdama į sapną prisiminė, kad rytoj dvyliktą valandą atvažiuos parduotuvė. Vida nusipirks ko nors saldaus. Bandelę su aguonom. Arba su obuoliais. Jei bus likę, gal paragaus plombyrinių „Dadu“.

 

 
Bokštas

 

Prieš žengdama vidun nupurtau skėtį. Atidarau laiptinės duris. Ant pirmo aukšto sienos nutapyta freska su Onos bažnyčios atvaizdu. Kairysis bokštas pasviręs, stengiuosi į jį nežiūrėti. Užbėgu tris laiptelius ir prisimenu, kad nenusišluosčiau kojų. Grįžtu. Kilimėlis senas, margintas violetiniais ir juodais kvadratėliais. Vidurys išbrūžintas taip, kad kone šviečiasi laiptinės betonas. Trinu padus į kilimėlio kampą.

Rakinu buto duris, bet raktas spynoje netrakšteli. Palenkiu rankeną ir įžengiu vidun. Nors namie nebuvau vos kelias valandas, iš naujo užuodžiu silpną medžio ir terpentino kvapą. Senelis koridorių iškalė pušinėmis lentelėmis. Terpentinas – mano kaltė.

– Alvyde! Tu neužsirakinai, – šaukiu.

Vidury koridoriaus riogso batai. Pasidedu skėtį ant spintelės ir pritūpusi imu rikiuoti kedus prie sienos. Pro savo kambario duris išlenda Alvydė, kojinėmis su šuniukais apmautos pėdos sustoja man prieš nosį. Sesė stebi mano triūsą.

– Ir išmėtei batus, – pakeliu galvą į ją.

– Tu kaip senelis, – prunkščia atsirėmusi į durų staktą. Šviesios jos garbanos styro į šalis.

– O tu kaip mažas vaikas, – kilsteliu jos kedą. Dingteli mintis, kad antradienį mokiniams galėčiau sudėlioti natiurmortą su batais.

Alvydė rankoje laiko tušinuką ir perlenktą žurnalą. Šūsnis „TV savaičių“ – senelio palikimas. Juose drebančia linija pabraukdavo filmus, kurių nenorėdavo praleisti. Prisikišęs programą prie nosies skaitydavo smulkiu šriftu atspausdintus filmų aprašymus, tikrindavo prie pavadinimų prilipdytų žvaigždučių skaičių. Jei filmas nepatikdavo, žvaigždučių perteklių nubraukdavo. Jei patikdavo, vieną kitą pridėdavo. Paskutiniais metais rankos taip drebėjo, kad vietoj žvaigždučių ėmė dėti taškiukus. Bet – Alvydės laimei – niekada nespręsdavo žurnalo gale esančių kryžiažodžių. Todėl dabar ji kasdien uoliai surašinėja valstybių sostines, Nilo intakus ir cheminių elementų trumpinius.

– Kaip mišios? – klausia maigydama tušinuko galą.

– Ai, – mosteliu ranka. – Sušalau.

Alvydė žiojasi kažką sakyti, bet tik linkteli ir dingsta virtuvėje. Girdžiu, kaip kaičia virdulį. Įsispiriu į šlepetes ir einu į vonią. Panagės, šviečiančios žaliais, geltonais dažų atspalviais, neatsiplauna. Nušlepsiu pas Alvydę. Ūžia arbatinis.

– O pamokslas apie ką? – klausia garsiai.

– Koks skirtumas, – burbteliu.

Alvydė atsigręžia:

– Ką?

– Tą patį kaip visada, – sakau.

 

Garuojančiame puodelyje šaukšteliu gaudau mėtų lapus. Maniškis išmargintas žuvimis: atpažįstu kuoją, ešerį, lydeką. Alvydė geria iš mano dovanoto puodelio. Jį prieš aibę metų nulipdžiau ir įteikiau gimtadienio proga.

– Aš nesu kaip senelis, – sakau.

Alvydė iš netikėtumo susijuokia. Ima lenkti pirštus:

– Tu rikiuoji daiktus pagal dydį. Brūžini kojas į tą kilimėlį laiptinėj. Sekmadieniais vaikštai į Onos bažnyčią. Prieš miegą žegnojie…

– Gerai jau, – suraukiu kaktą. – Ne tą turėjau galvoj.

– O ką turėjai galvoj? – klausia Alvydė.

Gūžteliu pečiais. Sesė įdėmiai stebi mane. Galiausiai nusuka žvilgsnį, pasimuisto ir susikelia kojas ant kėdės.

– Aš norėčiau būt labiau kaip senelis, – sako.

– Ir nors kartą surikiuot savo batus? – kilsteliu antakius. Ji rimtai linkteli.

Sriūbteliu arbatos, bet nusideginu liežuvį.

– Tai būk pasiruošus ir žegnotis kas vakarą, – metu. – Kitaip tave nujodys velniai.

Alvydės puodelis, keliavęs prie lūpų, staiga keičia trajektoriją ir nusileidžia ant stalo.

 – Jis gi juokaudavo! Tu pati žegnojiesi. Jis niekada mūsų nevertė! – užsiplieskia. – Su juo eidavai į Oną net žiemą. Jeigu nebežinai, kodėl žegnojiesi ir sėdi bažnyčioj, senelis dėl to nekaltas!

Alvydės kėdė šasteli atgal. Sesė prikandusi lūpą graibo nuo stalo „TV savaitę“ ir tušinuką. Spoksau į šuniukus ant Alvydės kojinių. Jie suka durų link.

 

Laistau augalus svetainėje, pakrapinu vandens mažyčiam kaktusui ant komodos. Šalia jo apdulkėję senelio skaitymo akiniai. Sesė sėdi prie stalo, tarškina kompiuterio klavišais. Ruošiasi rytojaus paskaitoms. Per visą popietę iš jos ištraukiau tik tiek, kad rytoj devintą ryto seminaras apie kažkokią poetę. Pastebiu, kad ant stalo krašto ji pasidėjusi „TV savaitę“.

Atidarau duris į senelio kambarį. Jame auga laibas, iki lubų išstypęs avokadas. Į žemę kišdama kauliuką netikėjau, kad išdygs. Šiuos du mėnesius kambaryje nieko nelietėme. Tik aš ateinu palaistyti avokado, o Alvydė – pasiimti naujo žurnalo.

Ant stalo prie lango stovi du rėmeliai. Viename nuo saulės susiraukusi Alvydė. Bryliuota, išsitiesusi ant raskladuškės ir įsikniaubusi į „Harį Poterį“. Kitame šypsausi šešiolikmetė aš. Išsiterliojusi dažais, iškėlusi statybinį teptuką pozuoju prie freskos laiptinėje.

Kai pasakiau seneliui, kur dėsiu aštuonias tūbeles akrilinių dažų, jis nušvito ir nuėjo tiesiai pas kaimynus. Kaimynai užmojį palaimino. Tupėjau laiptinėje, negalėdama atsitraukti nuo sienos. Alvydė apsiverkė, kad neinu namo pietauti. Senelis neapsikentęs atėjo manęs parvyti.

Pabaigus freską, senelis man ištiesė penkiasdešimt litų. Pareiškė, kad menininkai turi gauti atlygį. Kaip aš nepastebėjau to kreivo bokšto? Žinau, kad senelis pastebėjo, bet neprasitarė. Alvydė sakė, kad siena jai graži. Dabar irgi sako. Žinau, kad nemeluoja.

Kitame stalo kampe, arčiau lovos, padėtas maldynas ir drobinis maišelis. Jame senelio rožinis. Ištraukiu jį iš maišelio. Gintariniai karoliukai sutarkši mano rankoje. Paskubomis padedu atgal, šliūkšteliu vandens avokadui ir maunu iš kambario. Turiu atsiprašyti Alvydės.

 

– Nepykstu, – sumurma Alvydė neatitraukdama akių nuo kompiuterio ekrano.

– Aš dar nespėjau nieko pasakyt, – tariu.

Į skardinę palangę tebebarbena lietus. Atsisėdu ant stalo krašto, „TV savaitę“ pasidedu ant kelių.

– Aš nesu kaip senelis, – sakau tyliai.

Alvydė pastumia į šoną kompiuterį ir pažvelgia į mane.

– Vieną rytą į mišias atėjom anksčiau, – sakau. – Atsisėdom savo įprastoj vietoj. Kiti dar tik pradėjo rinktis. Aš dairiausi. Kai atsisukau į senelį, jis buvo užsimerkęs. Galvą įrėmęs į suolo atlošą priešais. Ir man šovė mintis, kad kai jis meldžiasi, Dievas jį girdi. Supranti? Kad kitaip negali būt. Po mišių jam taip ir pasakiau. O jis nusijuokė ir įžnybė man į nosį.

Alvydė juokiasi. Alvydė ir senelis visada juokiasi. Kaire ranka suspaudžiu stalo kraštą ir piktai išberiu:

– Be jo visi šitie dalykai atrodo nesąmonė. Viskas nesąmonė.

Sesė žiūri į mano pabalusius krumplius. Galiausiai sako:

– Jeigu nesąmonė, tai nedaryk.

– Negaliu, – susiraukiu.

– Kodėl? – klausia Alvydė.

– Nes gal tikrai viskas nueis velniop. Tau visai nebaisu?

– Nežinau, – sako Alvydė. – Negalvoju apie tai.

Ji paima iš manęs „TV savaitę“ su nebaigtu spręsti kryžiažodžiu ir atverčia viršelį. Ant jo šypsosi šviesiaplaukė moteris. Sesė baksteli į žurnalo datą. Praėjusių metų balandžio 19-oji. Lygiai prieš metus. Tada neskubėdama pasklaido lapus ir šypsodamasi man po nosimi pakiša tos dienos televizijos programą. Senelis juodu tušinuku pabraukęs „Kietas riešutėlis. Kerštas su kaupu“. Šalia du papildomi taškiukai. Ir aš galiausiai apsisprendžiu.

 

Valausi dantis. Alvydė jau guli savo kambaryje, todėl stengiuosi netriukšmauti. Įsmunku į pižamą. Apsidairau vonioje – nebeliko, ką daryti. Bet pagalvojus apie ėjimą į lovą duria paširdžius. Mintyse pakartoju planą. Nueisiu į kambarį, atsigulsiu ir tiesiog užmigsiu. Alvydė moka apie tai negalvoti. Aš galiu bent pabandyti.

Basomis kojomis tipenu į savo kambarį, iki pusės palendu po antklode. Sėdžiu, ranka nevalingai pakyla, dešinys smilius priliečia kaktą. Sustingstu. Nuleidžiu ranką ir prispaudžiu prie lovos. Greit atsigulu ant šono, suglaudžiu pėdas, bandydama sušildyti ledinius kojų pirštus. Dabar turiu miegoti.

Užsimerkus akių vokai sutrūkčioja. Galvoju apie senelį, sekmadienio rytą Onoj įrėmusį kaktą į suolo atlošą. Apie senelį, vakare žiūrintį „Kietą riešutėlį“. Nusispardau antklodę. Galvoju apie velnius, kurie gali pačiupti nepersižegnojus. Beveik girdžiu, kaip prunkščia Alvydė. Prisimenu ramybę, kuri apimdavo Onoje šalia senelio. Atsisėdu. Dešinė ranka, smilius, kakta. Ne.

Pažvelgiu pro langą į priešais stovintį daugiaaukštį. Nė viename lange nedega šviesa. Apverčiu pagalvę ir vėl atsigulu. Dabar turiu užmigti. Galvoju, kas bus, kai Alvydė išspręs visas „TV savaites“. Jai nerūpi tie žurnalai. Rūpi, kad pribraukyti senelio. Senelis niekada nepasakojo, ar būdamas jaunas prieš miegą žegnojosi. Aš niekada nepaklausiau.

Žiūriu į švelniai mėlstantį dangų virš daugiaaukščio. Užsimerkiu. Šviesa skverbiasi pro akių vokus. Išlipu iš lovos ir užtraukiu užuolaidas. Atsigulusi užsikloju galvą.

Iš lauko girdisi vienišo rytinio troleibuso ūkimas. Galvoju apie Onos bažnyčios vitražus. Kaip sykį mums grįžus namo flomasteriais apipaišiau buto langus. Kaip per kiekvienas mišias laukiau „Agnus Dei“. Iš koridoriaus pusės atsklinda garsėjantis paukščių čiulbėjimas. Alvydės žadintuvas. Iškišu galvą iš po antklodės. Girgžteli sesės kambario durys, pro plyšį po saviškėmis stebiu atsiradusį siaurą šviesos ruoželį.

Smarkiai suspaudžiu akių vokus ir klausau, kaip Alvydė vaikšto po kambarius, kaip kaičia virdulį. Sužvanga raktai ir užsitrenkia buto durys. Girdžiu duslius žingsnius jai einant pro Onos bažnyčios atvaizdą. Kairysis jos bokštas pasviręs.