Nijolė Kliukaitė-Kepenienė. Paslaptingi Žalieji vartai
2025 m. Nr. 8–9
Rita Latvėnaitė-Kairienė. Žalia varia. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 348 p. Knygos dailininkas – Rokas Bilinskas.
Negalėčiau teigti, kad Rita Latvėnaitė-Kairienė – labai produktyvi autorė, nuo 1977 m. „Jaunimo gretose“ publikuotos pirmosios novelės teparašytos šešios knygos, bet gal būtent todėl rašytoja geba nustebinti. 2007 m. pasirodęs romanas paaugliams „Šauksmas“ išsiskyrė ne tik skausmingai besiformuojančio žmogaus pasaulio suvokimu, bet ir, atrodytų, autorei nebūdinga kalbėsena, korėtu, nutylėjimų kupinu tekstu, patraukusiu ne tik literatūrą išmanantį suaugusį žmogų, bet ir jaunuomenę. Romanas buvo perleistas 2009 m. Novelių knyga „Civilizuotos mintys apie karvę“ (2009) taip pat neliko nepastebėta. Valdas Kukulas, nagrinėdamas postmodernizmo apraiškas lietuvių literatūroje, apie šią knygą štai ką rašo: „Įsivaizduoju, kad Rita Latvėnaitė-Kairienė, rašydama savo „Civilizuotas mintis apie karvę“, puikiai žinojo, ką daro. Bet labai gerai, kad tekstas pats pasiglemžė autorę ir jau savarankiškai ją nunešė velniai žino kur, ir išėjo graži, tikrai meniška „nesąmonė“[1].
Tekstas autorę dažnai pasiglemžia ir nusineša jam tinkama kryptimi. Greičiausiai taip atsitinka dėl R. Latvėnaitės-Kairienės rašymo ypatumų: jeigu jau autorė imasi jai įdomios temos, rašo kaip garvežys, šeriamas minties kuru, nepaiso nei stočių, nei kelio ženklų. Skaitytojui pačiam tenka išsiaiškinti, kuriame greitkelyje, kurioje kryžkelėje atsidūrė kūrėja. Parašiusi lengvo turinio šmaikštų kelionių romaną „Nesuvalgytos atostogos Šveicarijoje“ (2016), naujausiame romane „Žalia varia“ (2024) autorė grįžo prie „Šauksme“ išbandyto pasakojimo daugiaprasmiškumo ir talpumo, skaitytojui suteikiančio laisvę tekstą interpretuoti savaip.
Korį primenantis tekstas turi ir privalumų, ir trūkumų. Gal nėra pernelyg detalizuojami veikėjų charakteriai, bet išnaudojamos kitos pasakojimo galimybės – šiuo atveju autorės dėmesys sutelkiamas į senuosius ritualus, jau užmirštas, bet per ilgus šimtmečius į pačius kaulus įsismelkusias, kultūrinę sąmonę formavusias tradicijas. Pagrindinės veikėjos čia ne Daniela, ne Daniela Beata ir ne Beata, nors kaip tik per šių trijų moterų ryšius bei likimus pinama istorija, teisingiau turbūt būtų sakyti, kad pats laikas per šias tris moteris seka žmonijos istoriją, panašią siekiais bei jausenomis, bet skirtingą giluminėmis, daugeliu atveju tik nuspėjamomis senųjų tikėjimų įtakomis. Lietuviškąjį laiką – jis čia taip tiesmukai neįvardijamas, bet iš kai kurių užuominų apie šiauresnį, atšiauresnį gyvenimą atspėjame „savumą“, – romane įkūnija žaltys, jungiantis visus plačiai išsibarsčiusius epizodus. Su žalčiu kalbamasi, žaidžiama, būtent jis diktuoja veiksmą; archajiškumu ypač dvelkia epizodas, kur žaltys įsliuogia moteriai į burną, ir ji tampa nakviša, ieško to, kas kasdienybėje jau prarasta, nebesuprantama. Karštojoje Sicilijoje žalčio įvaizdis susitraukia į pakabuką, saugomą majolikos dėžutėje, – žaltys, apsivijęs kūdikį.
Gausu romane ir kitų senojo – baltiškojo – tikėjimo nuotrupų: prieš skaitytoją atsiveria Žalieji vartai – Žalia varia – lyg ir žaidimas, bet senuosiuose žaidimuose spėjamos gyvenimo ir mirties paslaptys, kurias ir šiandien kaip prieš daugelį metų bandome atverti Kūčių vakarą, klodami po staltiese šiaudus, pildami vašką ir kitaip kalbindami likimą. Sužinome, kad kūdikis, gimęs Žaliąjį četvergą, prieš Vėlines, o krikštytas nedėlioj, tampa dvasregiu, padedančiu mirusiesiems rasti savąjį kelią. Pietų kraštuose, į kuriuos nuteka šios šiaurės kraujo moterys, baltiškoji mitologija atrodo nesuprantama, bet drauge žavi, jie ir patys ima regėti po kojomis giedančias žuvis, žalčio dalyvavimas žmogaus gyvenime juos glumina, bet ir praplečia kasdienybėje susiaurėjusį pasaulį.
Ir vis dėlto konfliktas su kitaip mąstančiais, kitokių patirčių formuotais žmonėmis neišvengiamas. Sicilijoje kyla inkvizicijos banga prieš kitatikius, ji labai pavojinga Viskončiams, o ypač Danielai, gimtosios kalbos besimokančiai iš protestantiškos Martyno Mažvydo rengiamos knygelės (protestantiškos raidės žymi ir atskiras romano dalis). „Dievas yra visur, bet tik ne Sicilijoje“ (p. 49), – perspėja Viskontis, bet jaunajai porai į pagalbą atskuba karalienė Bona Sforca d’Aragona, mūsų Žygimanto Senojo žmona ir Neapolio ir Sicilijos karaliaus anūkė iš motinos pusės. Kai išmintingoji karalienė, paties Chrizostomo Kolonos, garsaus poeto ir rašytojo, mokinė, užkabina Danielai ant kaklo pakabuką su žalčiu, apsivijusiu vaiką, siciliečiams belieka susitaikyti su kitokį tikėjimą išpažįstančiais atvykėliais. Tiesa, ir vėliau tolimiems pasauliams ne visada lemta sugyventi taikoje: nors Daniela primena siciliečiams, kad visi esame lygiateisiai Viešpaties kūriniai, ryte ji randa užkapotą žaltį; tai veiksmas, gyvas ir mūsų atmintyje – visiems žinomoje pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ tas, kuris yra kitoks, nesuprantamas, pasirodęs iš svetimo pasaulio, tiesiog užkapojamas.
Painus pasakojimas putodamas veržiasi plačia vaga. Tai ir džiugina, ir glumina. Džiugina, kad visa ta veikėjų gausa, neretai realios istorinės asmenybės, priartėja per tolimiausius laikus ir erdves, o glumina tuo, kad priartėja labai epizodiškai, probėgšmais atidengdamos vieną kurį savo charakterio bruožą, ir kažin kur pasitraukia. Bet argi ne taip ir gyvenime būna? Kiek įspūdingų žmonių esame pamiršę, kiek kūrėjų, narsuolių ir išradėjų į praeities tamsumas nugrimzdo nesugrąžinamai, norėtum pabūti su jais ilgėliau, bet galų gale supranti, kad šie veikėjai nėra pagrindiniai nei gyvenime, nei šiame romane, kad jie tik viena gyvenimo juostos dalis, įausta garsu ar siūlu.
Pavyzdžiui, stiklius Bernardas, gebantis pagaminti skaidrią kaip krištolas medžiagą ir stebuklingų spalvų vitražus, palikęs juos ir ateities kartoms, tėra dieviškojo paveikslo dalis: „Bibliotekoje Daniela anksčiau norėdavo matyti skaidrius langus, bet pasveikusi suprato, kad nėra skaidrių langų į pasaulį, todėl, vos užmetusi akį, stikliui Bernardui pasakė, kad būtų dėkinga, jei šie vitražai puoštų bibliotekos interjerą ir skaidrintų nuotaiką“ (p. 87). Jiedu tik susitinka, palikdami romane savo spalvą. Arba mokykla, šioje knygoje galėjusi sulaukti dar vienos ryškios atšakos (rašytoja ir pati mokyklai atidavė daugiau nei keturias dešimtis metų ir „Žalią varią“ iš pradžių buvo sumaniusi kaip kūrinį apie XVIII a. ugdymo sunkumus), juoba nagrinėjama švietimo, o ypač rašto svarba žmogui ir valstybei, romane tenkinasi fragmentiška dalia: „Johanui įspūdį padarė didis Lizijaus darbas – kuriama privalomojo pradinio mokslo sistema lietuviškose parapijose, rengiami lietuviškai mokantys kunigai ir mokytojai ir, kas irgi svarbu, mokymo priemonės“ (p. 186). Tai apie vakarų Lietuvą, prūsiškąją jos dalį, iš kurios – neužmirškime – ir kilo rašytinis žodis.
Ką gi, ir šiame romane, kaip ir anksčiau literatūros tyrinėtojo ir poeto V. Kukulo paminėtoje knygelėje vaikams, tekstas pasiglemžia autorę ir nuneša ją jam pačiam tinkamesne kryptimi, ir pedagoginis romanas virsta poetine sakme. Pavyzdžiui, štai epizodas su maro merga. Išnašoje – o išnašų šioje knygoje daug, senieji dievai ir kitos praeities realijos šiuolaikiniam skaitytojui jau sunkiai suprantamos, – paaiškinama, kad: „Maro merga – lietuvių mitinė būtybė, maro metu vaikščiojanti iš kaimo į kaimą ir drauge su balta migla, nuodingais dūmais arba vandeniu pernešanti marą“ (p. 151), o pasakojime kuriama maginė tikrovė: „<…> trys jaunos dailios mergos, gražiai baltai apsirengusios ilgais drabužiais, maro deivę, juodai insirėdžiusią, karietoj su šešetu juodų žirgų riedančią lydėjo“ (p. 151). Aprašoma, kaip viena romano veikėjų Trūdė save ir seserikę dėlėmis apdėjusi, lininį rankšluostį ant vartų pakabinusi, gintarą, kadagius, čiobrelius smilkiusi, rūtomis apkaišiusi namus, juostomis aprišusi, kaip saugojusi visus nuo limpamos ligos, bet buvusi išvadinta ragana. Ir tas epizodas įsipina į bendrą praeities drobę, nudažo ją savo spalva.
Romano pasakojimas visko pilnas, laikas teka plačia vaga, tai irgi džiugina. Iš istorijos žinome, kad, kadaise buvę dideli ir galingi, dabar esame gerokai susitraukę. Mažojoje arba Prūsų Lietuvoje oficialiai Lietuvos vardo neliko nuo 1818 m., o Didžioji Lietuva po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795-aisiais irgi iš žemėlapių išnyko – iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, Lietuva žemėlapyje ilgą laiką buvo dažoma raudona spalva ir gyvavo okupantų primestu vardu. Dėl visų tų netekčių įpratome patys save menkinti: mes maži, kartais truputį gražiau: maži, bet turtingi dvasia, savita kultūra, tačiau kad ir kaip būtų, vis tiek jaučiamės suspausti į kumštį.
Tiesa, istorikai mūsų truputį chlopiškai savimonei bando grąžinti pasaulio spalvas, akcentuodami Šiaurės Jeruzalės įvaizdį, primindami ryšius su lenkais, ukrainiečiais, vokiečiais, švedais, bet visos tos žinios, neparemtos emociniais išgyvenimais, lieka sausos ir negyvos, o šiuolaikiniuose romanuose dažniausiai neišvengiame kartokos savigailos. Būtent šiuo aspektu R. Latvėnaitės-Kairienės romanas „Žalia varia“ stebina, grąžindamas mėgavimąsi pasauliu ir savo vieta jame. Pasirodo, niekur pasaulis nuo mūsų nebuvo nutolęs, vienaip ar kitaip per istoriją, per knygas ar tiesiog per svetimas patirtis tapo nenuginčijama savastimi. Kartais epochos susipina, ir praeityje žuvęs veikėjas atplaukia su nauju likimu: „Lorensą sutikau Šventojo Petro bazilikoje, Domantą – Skulptūrų parke. Homerą – kavinėje „Pas Juozapą“. Kuris man padės?“ (p. 221). Autorė laisvai šoka iš vieno laikotarpio į kitą, tarsi senolė, porinanti anūkams pasaką ir prisimenanti įvairius iš atminties ar tik nuojautų atplaukiančius epizodus, o šie susipina su kitais magiškojo realizmo elementais: Daniela Beata skaito laiškus vynuogėms, įbridusi į ežerą, virsta žuvimi – ir pagoniškojo, ir krikščioniškojo pasaulių vertybės susijungia į vienį, nes, autorės nuomone, visus Dievo vaikus turi jungti pagarba ir pagalba.
Rodės, jau įsimylėjau šią knygą, bet skaitydama toliau pajuntu – mano estetinė teritorija pažeista.
Paskutinės romano dalys: „Skenduolių kapinės“, „Mirusių vaikų rugsėjis“ – jau nūdiena, atrodytų, gerai pažįstamas laikas, bet veikėjai ima elgtis keistai: „<…> laidojimo namuose karstą laikė tik parą. Patalpa vėsi, tačiau puvėsių tvaikas vertė dangstytis veidą <…> O naktį ji liko viena. Užsispyrė ir liko. Jai nebuvo baisu. Kaip gali bijoti savo vaiko? Todėl prie sūnaus prigludo, akis išlupo ir į stiklinę su formalino tirpalu įsidėjo, tik šypseną paliko – Domo šypseną. // Jo akimis regės“ (p. 301).
Viduje sukyla visos XXI a. elgesio nuostatos – civilizuotoje visuomenėje šitaip nedaroma. Krikščioniškosios nuostatos irgi sukyla – kuo gi Domas regės anapusybėje, jeigu motina pasiėmė akis? Gal, sakau, tai tik toks postmodernistinis simuliakras – praeities vaizdinių atsikartojimas nūdienoje? Bet toliau mokytoja Dangė, akis imdama iš šaldytuvo, jas išmeta, o vyrui aiškina, kad tai tik saldainiai, parduotuvėje „Saldainių magija“ vykęs išpardavimas… Ir ima atrodyti, kad šie laikai daug tamsesni, nei atrodė anksčiau, kur čia tamsiesiems viduramžiams lygintis su XXI a. negęstančia karų liepsna.
Kita vertus, imi tikėti, kad autorei ir vėl pavyko – tekstas ją pasiglemžė ir nusinešė tinkama linkme. Ir šiais laikais žmonės dažnai klaidžioja tarp tikrovės ir sapnų, ir kartais tikrovė dažnam, bendraujančiam virtualybėje, atrodo net labiau išgalvota nei sapnas. Viena žinau tvirtai – romanas „Žalia varia“ įdomus ir tikrai vertas dėmesio, nes autorei – neaišku, kokiais vidiniais įtaisais – pavyksta sugaudyti nūdienos virpesius, turinčius nenuginčijamų šaltinių praeityje, ir lietuviškasis postmodernizmas praturtėja dar viena knyga.
[1] Kukulas V. Saulėgrąžų spjaudymas // Nemunas. – 2010 m. birželio 17. – Nr. 23.