Kristina Bačiulienė. Transformacijos koplyčioje: tarp Čia ir Anapus
2026 m. Nr. 5–6
Dovilė Zelčiūtė. Radybos. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 204 p.
Poetės, dramaturgės, eseistės Dovilės Zelčiūtės trečiasis prozos kūrinys – istorijų romanas „Radybos“ (2025) yra išgyventos tikrovės fikcija. Autentiška patirtis reflektuojama trijuose lygmenyse: dienoraštiniuose Akvilės užrašuose, babos Marilės šeimos buities fragmentuose, egzorcizmo ritualuose Pakajų koplyčioje. Pasakojimus sieja nuopuolio, priklausomybių ir išsilaisvinimo motyvai. Į romano pasaulėvaizdį, kupiną įtampos, nežinomybės, nukreipia iškilaus Lietuvos kino ir teatro menininko, aktoriaus Juozo Budraičio ekspresyvi fotografija knygos viršelyje. Ugnies ir juodos tamsos kontrastas simbolizuoja degantį virsmą, kančios, aistros, nykimo ir gimimo pulsą, galiniame viršelyje autorė klausia: „Su kuo susitinkame – su šviesa ar su tamsa?“ Egzorcizmo tema – nauja lietuvių grožinėje literatūroje.
Visose romano istorijose svarbiausia dorovės tema. Veikėjai akistatoje su „Aš“ ir su „Kitu“ sprendžia prasmės, sąžinės, tiesos, moralinio elgesio, pasirinkimo, atsakomybės, pasitikėjimo ir tikėjimo problemas. Svarbiausia iš jų – tikėjimo. Juntama plonytė linija tarp būties ir nebūties, tarp egzistencijos ir transcendencijos. Užrašų autorė Akvilė, anūkus auginanti Marilė, vaikai Mėta, Donatas, dukra Solveiga, artistas Aleksandras, lošėjas Žilvinas, bendruomenės narių maldos grupelė ir kiti vienaip ar kitaip patiria mistinių išgyvenimų.
Centrinė figūra – kunigas, egzorcistas Vilkas Medardas – paveiktuosius priklausomybių, piktosios dvasios apsėstuosius siekia maldomis, apeiginiais ritualais išlaisvinti iš blogio imperijos: „Jis meldžiasi asmeniškai už atėjusįjį tikintįjį (arba ir netikintįjį, tik ieškantį tikėjimo kelio)“ (p. 33). Bet jis tik žmogus („Pats esu silpnas“, p. 180), kaip ir visi kiti, kurie atvesdinami ar patys kreipiasi pagalbos. Nežinia, kokios galios jame slypi, kas leidžia jam permatyti priešais stovinčiojo veidą – „jo spalvas, galvą, va, ties smilkiniais – jeigu pilka – blogai, tuštuma“ (p. 180), išgirsti mintis. Visa tai – nepavaldu jo valiai: „Čia kunigo sakramento veikimas, noriu aš to ar ne. Tai ne mano nuopelnas, ne iš manęs“ (p. 181). Medardas nelaiko savęs Dievu, jį veikia aukštesnė galia. Kunigo figūroje įkūnyta dieviškoji tiesa, jis ne tik kunigas, bet ir ribinės būties liudytojas, per jį parodoma Dievo veikimas ir demono klasta. Vilkas stovi tarp šio ir ano pasaulio, tarp regimybės ir neregimybės, tarp žmogaus bejėgystės ir malonės galimybės. Todėl egzorcizmo ritualai „Radybose“ tampa ne vien blogio išvarymo, bet ir išsilaisvinimo, tikėjimo bei vilties drama.
Susiduria dvi kardinaliai priešingos gėrio ir blogio jėgos sakralioje erdvėje – koplyčioje, kuri galėtų reprezentuoti Kūrėjo pasaulį. Miglė, Elzė ir kiti, atvesti priklausomybių, nuodėmių, išklydimų – daktarai bejėgiai – išgyvena tikrą pragarą. Palengvėjimas ir sugrįžimas į save žiauriai sunkus, šiurpinantis, kankinantis visus užtarėjus. Prieš jų akis – protu sunkiai suvokiamas scenarijus, kurį režisuoja demonas. Tikėti „velnio apsėdimu“ ar ne? Reikėtų, ko gero, įsiklausyti į širdies balsą. Katalikų Bažnyčia paaiškina, kad „egzorcizmas skirtas demonams išvaryti arba išlaisvinti iš demoniško apsėdimo per dvasinę valdžią, kurią Jėzus patikėjo savo Bažnyčiai. Liga, ypač psichologinė liga, yra visai kitas dalykas; jos gydymas priklauso medicinos mokslui. Todėl prieš atliekant egzorcizmą svarbu nustatyti, ar iš tiesų susiduriama su Piktojo buvimu, o ne su liga“[1]. Egzorcizmo scenose vyksta kova, kova už gyvenimą iš tikrųjų. Blogis romane nesupaprastinamas, nesuvedamas vien į mistinį apsėdimą, bet skleidžiasi ir kaip priklausomybė, dvasinė tuštuma, sąžinės aptemimas, sužeisti, byrantys santykiai, depresija, rezignacija.
Blogio klausimas – vienas fundamentaliausių metafizikoje ir teologijoje. Markas Aurelijus teigia: „Kas yra blogis? Tai, ką tu dažnai esi matęs. Ir kiekvieną kartą, kai tau kas nors atsitiks, atsimink, jog tai yra tas pat, ką tu dažnai esi matęs“[2]. Tikrasis žmogaus gėris nėra vien malonumas ar išorinė nauda, bet gyvenimas pagal protą ir dorybę. Kaip žinoti, ar pasirinkimas geras ar blogas? Kaip išbūti vidinėse krizėse, kur kreiptis? Nuopuolį išgyvenančių veikėjų keliai veda į koplyčią – į Dievo namus. Tikėjimas Dievo gerumu, atlaidumu grąžina juos į gyvenimą. Gyvenimą jie atranda iš naujo. Pasak Marko Aurelijaus, „koks yra tavo menas? Būti geram. Kaip kitaip galima tapti geram, jeigu ne pažinus visumos prigimtį ir atskiro žmogaus sandarą?“[3]
Nelengva „meniškai“ gyventi. Kita vertus, kaip? Gyvenimas – kaip spektaklis. Scenarijų kuriame patys, patys atliekame skirtingus vaidmenis, juose įkūnydami ir save. Kažin, ar lengva po spektaklio, žiūrovams išsiskirsčius, „išsikūnyti“? Ryškus personažas, artistas Aleksandras, režisierius Kostas, teatro žmogus Vladas – profaniško pasaulio žmonės. Aleksį vis apsėda tuštumos demonas, jis bėga nuo jo svaigindamasis alkoholiu. Bėga nuo žmonių, spektaklio, nuo aktorystės, nuo dramaturgo Surganovo „Smegduobės“. Genialus artistas „iš giminiškai, naminiai šilto, tėviškai jaukaus ir atidaus globėjo palengva, bet nesulaikomai virsta monstru, alkoholine pabaisa, neturinčia stabdžių“ (p. 87–88). Medardas, Akvilės paprašytas padėti, purtosi: „Kuo geresnis aktorius, tuo blogiau, <…>. Ne be reikalo senais laikais artistus laidojo už tvoros, kaip savižudžius ir bedievius…“ (p. 148). Susitarė. Ketvirtadienį. Profaniškasis ir sakralusis pasauliai susieina Pakajuose. Įvyksta Aleksio atsižadėjimas. Ir susitaikymas. Vilkas konstatuoja: „Galiu išvaryti velnią, kai reikia, bet negaliu išvaryt artisto – iš artisto. Negaliu išvaryt artisto iš teatro“ (p. 169).
Veikėjai, galima sakyti, tipizuoti, iš jų nedaromi herojai. Jie tokie patys, kaip mes visi. Visų mūsų atminties užkaboriuose paslėptos neišgyventos ar išgyventos nuodėmės, klaidos, nesusipratimai, nuopuoliai. Pasakotojas nei teisia, nei teisina veikėjus. Faktai apie juos arba iškyla prieš akis, arba bruožai pokalbyje atsiranda. Todėl intriguoja pasakojimo tonas, nuspalvinantis situacijas, ironizuojantis, pajuokaujantis, išminties pažeriantis, pritylantis, nusiviliantis, džiaugsmingas, bet kartu santūrus. Istorijos nebanalios, į jas reikia įsigyventi, įsiklausyti į vidinius balsus – o kartu ir į savo. Susimąstyti – gyvenimas trapus, žmogus pažeidžiamas. Jam reikia atramos. Gal tai viena priežasčių, kodėl išgalvojame pasaulį, susikuriame būtus, nebūtus dalykus, ieškome, ko nepametę. Medardas pasakytų: „Čia kūrybingų žmonių liga – išgalvoti pasaulį“ (p. 180). Įvaizdiname savo svajones, kaip kad Akvilė Andriuką. O gal jis iš tiesų buvo jos vyras? Mėta susikuria šuniuką, Donatas – dinozaurą. Susikuriame ką nors sau dėl paguodos, ramybės, gal malonumų. Kad nebūtume vieni, vieniši. Akvilė randa Dievo bendrystę ir artumą. Ir ne tik Akvilė.
Romano pabaigoje ketvirtadienį visų veikėjų keliai susibėga į Pakajus, kur vyko ir vyksta tikrosios radybos. Šalia esantis miškas simbolizuoja mūsų gyvenimus. Jame reikia ieškoti aukso grynuolio, o randame ką? Donato radybos miške – menkos, tačiau labai svarbios ir brangios. Rastas nusmurgęs, valkataujantis šuniukas – Mėtos išsvajotas draugas. Aleksis beria atsižadėjimus, Žilvinas prašo pasigailėjimo, nes vėl atkrito. Ugnius, baigęs religijos filosofijos mokslus, džiaugiasi įstojęs į aktorinį, bet… Sulekia visi buvę ir esantys apsėstieji, priklausomybių demonų paklupdyti. Ore tvyro džiaugsmas, gyvenimo pilnatvės svaigulys, kuris apima visa, kas buvo, yra ir bus. Iki kito ketvirtadienio.
[1] Žr. „Article 1 Sacramentals“ (prieiga per internetą: https://www.vatican.va/content/catechism/en/part_two/section_two/chapter_four/article_1.html#$1WT).
[2] Markas Aurelijus. Sau pačiam. – Vilnius: Alma littera, 2025. – P. 79.
[3] Ten pat. – P. 136.