Ineza Juzefa Janonė. findere caelum aratro
2011 m. Nr. 11
Findere caelum aratro (Ovidius) – dangų žagre arti, t. y. daryti tai, kas neįmanoma padaryti.
*
veido bruožai
akys ranka
šešėliuota vieta kaktoje
kūnų sąlytis
meilės saldybėje
jų jungtis
ir nauja visuma
įsprausta
pilkoje kasdienybėje
neaprėpiamas Tu
neatvertas
vis iš naujo per laiką
sutvertas
srūvantis
į gelmes
slėpiningas
nuolat gimdantis
išmintį
gaisrų vėjas jėgingas
suformuotas
naštos per sunkios
greit palūžęs
per ją
ir dėl jos
*
šaknys
kraujo gyslomis
susiraizgė
man po padais
išgiedrėjęs sutemo dangus
nepasotinęs savo atsakymais
r e a l y b ė
kaip ir mudu
tėra
vien trapi
r e g i m y b ė
*
į nebūtį
giliausiai pasinėręs
iš atminties
lig dugno išsinėręs
kuo užimtas šiandien esi
kai pats savęs nebeturi
*
stalą
iš tamsos sandėly
jau po tūkstančio metų
į kiemą išsinešiau
toks nesavas jis čia
lyg numirėlis
sielą gydantis
būtinas
nebūtinasis
mirtingas
nemirtingasis
mes su juo
šiandien
vienas asmuo
*
nuo laukimo
Tavo batai pavargo
ir kiti apdarai
n e g y v e n d a m a s
gal
ir
Tu
p a v a r g s t i ?
*
Jėzau
Judėjoje
Lozorių
iš mirties guolio
prikėlei
Jo neprikėlei
girdėjo Jisai ausimis
žiūrėjo akim
ir suprato širdim
buvome jau nebe du
vienas kūnas
ir kraujas
tekėjo
viennyčio arterijom
perskėlei mudu perpus
tarsi pliauską
kirviu išgaląstu
ant trinkos
Šėtonas su Kristumi grumiasi
viduj ištuštėjusiam
vienatvės sumaitotoj sąmonėj
aukojamos juodosios mišios
keliamos orgijos
grumtynėse nugalėjusiam
atsiduodu kaip šliundra
neturiu ko prarasti
viskas jau prarasta
tikėjimas grumiasi su netikėjimu
Tavęs neprikėlė
Tavęs neprikėlė
pro šalį praėjo
nuėjo
*
akmenį plaukti ežere mokau
jisai spyriojasi nepasiduoda
į dugną grimzta
grimzta į dugną
veltui o veltui
koserę plėšau
kad susiimtų
mes nesusišnekam
tuščia ant dūšios
ant dūšios tuščia
akmuo ant dugno
gurklį papūtęs
kojas pastatęs
guli ir šaiposi
per dantį traukia
mane nenuovoką
aš nusiplūkusi
mudu skirtingi
skirtingi mudu
kaip giminiuotis
akmuo ant dugno
po kojom painiojas
iš kojų verčia
bet nenuspirsi
*
rugiapjūtė
sėjėjas
savo gedulą lydi
į kapą
aklinai užsidarom duris
kad širdin neįslinktų
ta rudenė tyla
tas virtimas
į nieką
lieka plėnys
vėjo gūsio nešiojamos plėnys
žmogų lydi stebuklo idėja
ir sėjėjas
iš naujo sėja
rugsėjis