Ineza Juzefa Janonė. findere caelum aratro

2011 m. Nr. 11

Findere caelum aratro (Ovidius) – dangų žagre arti, t. y. daryti tai, kas neįmanoma padaryti.

veido bruožai
akys ranka
šešėliuota vieta kaktoje
kūnų sąlytis
meilės saldybėje
jų jungtis
ir nauja visuma
įsprausta
pilkoje kasdienybėje
neaprėpiamas Tu
neatvertas
vis iš naujo per laiką
sutvertas
srūvantis
į gelmes
slėpiningas
nuolat gimdantis
išmintį
gaisrų vėjas jėgingas
suformuotas
naštos per sunkios
greit palūžęs
per ją
ir dėl jos

šaknys
kraujo gyslomis
susiraizgė
man po padais
išgiedrėjęs sutemo dangus
nepasotinęs savo atsakymais
r e a l y b ė
kaip ir mudu
tėra
vien trapi
r e g i m y b ė

į nebūtį
giliausiai pasinėręs
iš atminties
lig dugno išsinėręs
kuo užimtas šiandien esi
kai pats savęs nebeturi

stalą
iš tamsos sandėly
jau po tūkstančio metų
į kiemą išsinešiau
toks nesavas jis čia
lyg numirėlis
sielą gydantis
būtinas
nebūtinasis
mirtingas
nemirtingasis
mes su juo
šiandien
vienas asmuo

nuo laukimo
Tavo batai pavargo
ir kiti apdarai
n e g y v e n d a m a s
gal
ir
Tu
p a v a r g s t i ?

Jėzau
Judėjoje
Lozorių
iš mirties guolio
prikėlei
Jo neprikėlei
girdėjo Jisai ausimis
žiūrėjo akim
ir suprato širdim
buvome jau nebe du
vienas kūnas
ir kraujas
tekėjo
viennyčio arterijom
perskėlei mudu perpus
tarsi pliauską
kirviu išgaląstu
ant trinkos
Šėtonas su Kristumi grumiasi
viduj ištuštėjusiam
vienatvės sumaitotoj sąmonėj
aukojamos juodosios mišios
keliamos orgijos
grumtynėse nugalėjusiam
atsiduodu kaip šliundra
neturiu ko prarasti
viskas jau prarasta
tikėjimas grumiasi su netikėjimu
Tavęs neprikėlė
Tavęs neprikėlė
pro šalį praėjo
nuėjo

akmenį plaukti ežere mokau
jisai spyriojasi nepasiduoda
į dugną grimzta
grimzta į dugną
veltui o veltui
koserę plėšau
kad susiimtų
mes nesusišnekam
tuščia ant dūšios
ant dūšios tuščia
akmuo ant dugno
gurklį papūtęs
kojas pastatęs
guli ir šaiposi
per dantį traukia
mane nenuovoką
aš nusiplūkusi
mudu skirtingi
skirtingi mudu
kaip giminiuotis
akmuo ant dugno
po kojom painiojas
iš kojų verčia
bet nenuspirsi

rugiapjūtė
sėjėjas
savo gedulą lydi
į kapą

aklinai užsidarom duris
kad širdin neįslinktų
ta rudenė tyla
tas virtimas
į nieką

lieka plėnys
vėjo gūsio nešiojamos plėnys

žmogų lydi stebuklo idėja

ir sėjėjas
iš naujo sėja

rugsėjis

Mindaugas Kvietkauskas: „Verčiau veikti dėl savo namų, nei leisti jiems irti“

2026 m. Nr. 5–6 / Poetą, vertėją, literatūros tyrinėtoją Mindaugą Kvietkauską kalbina Jurga Tumasonytė /Su Mindaugu Kvietkausku planavome pasikalbėti dar rudens pradžioje, tuo metu vyko kultūros protestai, kuriuose jis aktyviai dalyvavo…

Daina Opolskaitė. Kalba kaip saugumo garantas

2026 m. Nr. 5–6 / Kiekvienam skaitančiajam tikriausiai bus artima toji patirtis, kuomet su kai kuriomis knygomis ir net su jų autoriais atsiranda nepaaiškinamas, keistai stiprus ryšys. Dažniausiai tai atsitinka jau nuo pirmo sakinio – vos pradėjus skaityti.

Saulius Vasiliauskas. Istorija, mitologija ir ateities vizijos – 2025 m. lietuvių proza

2026 m. Nr. 5–6 / 2025-ųjų prozos knygų autorių žvilgsnis – priešingai nei poezijoje – rečiau krypo į dabarties refleksiją. Galbūt siekdami atsitraukti nuo akinančio, nerimastingo laiko, jie dažniau gręžėsi į istoriją, mitus ir distopines ateities vizijas.

Ramutė Dragenytė. Manifestuojanti poezija

2026 m. Nr. 5–6 / Vitalija Maksvytė. Ne kraujo, ne pieno. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 176 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Darius Pocevičius. Mes tik krentam ir juokiamės

2026 m. Nr. 5–6 / Tomui Arūnui Rudokui (1966–2012) atminti / Pirmąkart Tomą sutikau 1988-ųjų rudenį, dar būdamas studentas, apsilankęs bene pačioje madingiausioje to meto užeigoje – „Čiobriu“ vadintoje „Čiobrelio“ kavinėje Piliovkės pradžioje…

Menke Katz. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 5–6 / Iš jidiš k. vertė Goda Volbikė / Menkė Katzas gimė 1906 m. Švenčionyse. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido pas senelius ir tetą Michališkėse (dab. Baltarusija).

Kasparas Pocius. Kolektyvinis Aš kaip poetinės kūrybos versmė: Allenas Ginsbergas ir jo geismo bendruomenė

2026 m. Nr. 5–6 / Allenas Ginsbergas (1926–1997), kurio gimimo šimtmetį šiemet minime, tapo išskirtiniu XX amžiaus poezijos vizionieriumi ir kontrkultūros dainiumi.

Diana Paklonskaitė. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 5–6 / pašalo –
o aš užsispyriau išnešti šiukšles –
buvo šventiškai tylus
sekmadienio rytas

Vladas Braziūnas. Žemėlapio upė. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 5–6 / artėja
nepasivargins
apie save pranešti
esu

Indrė Motiejūnaitė. Taip viskas ir baigiasi prasideda

2026 m. Nr. 5–6 / Aušta. Štai jis – guli atmerktomis akimis. Ko gero, numigo porą valandų, ne daugiau. Galbūt jį kankina košmarai, o gal nelaiminga meilė arba liga, kas žino. Dabar jis atsisėda ant lovos krašto ir žiūri į grindis. Nejuda.

M. John Harrison. Sanislepa

2026 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas / M. Johnas Harrisonas (g. 1945) – britų rašytojas ir literatūros kritikas. Nuo mažens domėjosi viskuo, kas keista ir neįprasta, šis polinkis atsispindi ir kūrybos temose.

Krzysztof Czyżewski. Mnemosinės sodas

2026 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Ši esė parašyta tarptautinio festivalio „Kauno literatūros savaitė“ užsakymu ir 2025-ųjų lapkritį pristatyta ketvirtajame literatūrinių susitikimų ciklo „Šetenių skaitymai“ renginyje.