Dominika Olicka. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 8–9

Lenkiškai ir lietuviškai rašanti poetė Dominika Olicka gimė 1996 m. Vilniuje, įgijo Pietų Azijos studijų (indologija) išsilavinimą Vilniaus universitete. Domisi dėkingumo ir lėto gyvenimo praktikomis, ypač ją žavi debesys ir naktinis dangus. 2018 m. debiutavo eilėraščių knyga „Podróż długa jak życie“ („Kelionė ilga kaip gyvenimas“). Kūryba publikuota poezijos almanachuose Lietuvoje ir užsienyje. Be poezijos kūrimo, užsiima vertimais į lenkų kalbą. 2020 m. išvertė Balio Sruogos „Milžino paunksmės“ fragmentą „Visuotiniam skaitymui“ (organizatoriai: Lietuvos rašytojų sąjunga ir Lietuvos lenkų literatų asociacija). Poetė tapo šių metų „Poezijos pavasario“ „Jaunųjų poezijos skaitymų“ laureate.

 

čempionai

gimėme, kad įkvėptume
atsistotume ir bėgtume
ištartume skiemenį, žodį, sakinį
virstume į juodos kavos ir juodo humoro plakinį
turėtume studijų kryptį, darbą, sutuoktinį
švęstume gimtadienį ne pirmą ir ne paskutinį
sutaupytume dviračiui, butui, paminklui
ir megztume
          įkristume
                         į savo
                                     pačių
                                                 tinklą
gimėme, kad įkvėptume

ir gyventume

kvapą gniaužiantį gyvenimą

galbūt laikas nebėga

o bėgame mes

vėluojančia vaga lenkdami

saulėje blizgantį akmenį

trumpai amžinybei išnirusį

į    k    v    ė    p    t      i

 

blunkantis peizažas

paukščiai raižo languose
paskutinių plakimų žvaigždes
danguje ganosi debesys
vakarop juos pamelš
bet sutemus
jie vis vien išpils cukrų
šąlančios kometos migruos į pietus
palikdamos savo antrininkes kregždes
ieškos vietos po saule
kur smailiagalviai žaibai
susiuva žemę su dangumi

dėvėki savo šešėlį, dėvėk
dienų siūlėms iširus
nebeužlopysi

 

metamorfozė

salsvas spalis nuvarvėjo
ant gyslotų klevo rankų
išsilydė saulės užplikytoje arbatoje
ir įsigėrė man į odą
atkursiu pavargusias ląsteles
užsiauginsiu naujas galūnes
kaip ant akmens besišildantis driežas
su uodega praradęs skubėjimą
žiemą miegosiu
žemei judant visatos akiduobėje– regi šviesmečių sapnus
kad pavasarį galėčiau pabusti
šerkšno traiškanomis užsiklojusiu pumpuru

 

mėnulio gėlės

mėnesiena švytinčiam O. V.

švytime lengvi lyg
slyvomis pražystantys sapnai
ką tik išskalbti ir padžiauti
ant vieversio skrydžio

virpančios
voratinklio burės

tingaus kovo atlydžiu
nusirisiu nuo snieguolių
ir slysiu šilkine skara
šešėlio pritvinusiu dangumi
kol vėjui pasimetus
užkliūsiu už mėnulio

kokie gražūs šiąnakt debesys
nusišypsosi

 

eksponatas

nešiojau tavo juoką kišenėje
kaip gražiausius titnagus
jie daužosi ir skyla
kelia žiežirbas
pakankamas smalsumui
per mažas miško gaisrui
virsta ietimis
bet ne mamutams medžioti
nudils nenutils
aidės būgnais iš po stiklo
pulsuos po visą muziejų
įėjimas nemokamas
tik išėjimas brangus

 

iš toli

tingus lietus barbena
pirštais į augantį stogą
aidintis traukinys atrašo
į tingias bėgių linijas

jis veža man laimę
kruopščiai supakuotą
skęstančią pakavimo granulėse
kad nesudužtų
pasirašytą ant kelių miegančio
katino ūsu
išmirkytu ant jo nugaros
įsikūrusioje naktyje

augantis lietus barbena
pirštais į tingią atmintį
aidinti siunta
palieka žinutes
ant trapių pakavimo granulių

 

priminimas

vaikas bado nakties skliautą
rašikliu be rašalo
kviečia mane pažaisti

pakeliu akis į dangų
ir skaitau brailio raštu
išraižytą žinutę

žeriuosi į akis išspaustas raides
kaip akmenis į kišenes
prieš pusantro dešimtmečio

užsirašysiu ant lapelio
rašikliu su rašalu
nakties dangaus mėlynumo

aksominė kantrybė

išspausiu save iš Žemės orbitos
ir nusviesiu į šaltą tamsą
kaip vandeniu šokuojantį akmenį

būsiu nesvari visa savo esybe
visomis nuoskaudomis
atmintimi ir užmarštimi

žydėsiu tarp pirštų žaidžiančia
jau užgesusių žvaigždžių šviesa
kol kosminės dulkės kutena man pėdas

nuplauksiu į pradinį visatos tašką
į savo laiko pradžią
ir kantriai lauksiu

savęs