Tėvynės varpai
Petras Palilionis. Klaidos, pažadinusios atmintį
2010 m. Nr. 2
Iš redakcijos pašto
Po įvairių insinuacijų, šmeižto, net teismais grasinimų, kuriais 2001 metais sutikta mano knyga „Svajojęs gražų gyvenimą”, buvau davęs sau žodį apie Juozą Grušą
ateityje viešai nebepraverti nei pusės lūpų. Tegu byloja kiti, kurie rašytoją ir jo žemiškąją kelionę juo toliau, tuo labiau linkę regėti gerokai pakylėtą virš mūsų nuodėmingosios tikrovės… Verčiau, tariau sau, skaitysiu jo išmintingą paradoksišką kūrybą, lankysiu (kažkodėl ligi šiol artimųjų nebaigtą tvarkyti) kapavietę, plūstelėjus prisiminimų bangai, ieškosiu kartu praleisto prarasto laiko. Bet kur ten… Lauki nelauki, vis dažniau neprašoma pasibeldžia praeitis, primindama, jog artėja 110-osios Juozo Grušo gimimo metinės. Neabejoju, ta proga pasirodys ne vienas šiam mūsų klasikui skirtas darbas, gal net keletas. Jų seriją (atsitiktinai ar dėsningai) pradėjo žurnalas „Metai”, per du 2009 m. spalio ir lapkričio numerius paskelbęs platokus Vlado Žuko atsiminimus „Susitikimai su Juozu Grušu”. Tikėdamasis nežinomų arba primirštų senų dalykų, įnikau skaityti. Ir nepajutau, kaip mano nusistatymas taip susvyravo, kad vėl sėdau prie popieriaus lapo.
Sveikintinas garbaus profesoriaus noras žadinti atmintį, aktualizuoti tautos iškiliausius, nepelnytai gožiamus vienadienių vertybių, naujų knygų ir vardų, priminti tuos, kuriems vis mažėja vietos mūsų mintyse ir širdyse, kurie nepretenduodami buvo ir lieka tikrasis nacionalinis turtas. Anksčiau ar vėliau jų vertingiausi darbai, patyrę laiko išbandymus, skaitytojų bei vertintojų ištikimybės mutacijas, grįš. O rašau, nes apgailestauju dėl padrikokos publikacijos, dėl klaidų, kurias priverstas įvardyti, kad neduokdie naujieji J. Grušo biografai, priėmę visą V. Žuko rašinį už gryną pinigą, nekvestionuodami nepradėtų jų tiražuoti. Bet apie viską iš eilės.
Profesorius V. Žukas kažkodėl J. Grušą pajaunina visu mėnesiu; rašytojas gimęs 1901 m. lapkričio, o ne gruodžio 29 d., kaip teigiama „Gyvenimo bruožuose” („Metai”, 114 p.) ne Žaidžiūnų, o Kalniškių – Žadžiūnų kaime (žr. rašytojo ranka pildytą Asmens lapelį kadrams registruoti („Svajojęs gražų gyvenimą”, 194 p.) Jo tėvas Antanas Grušas buvo varguolis, pradėjęs 6 nuosavais ir 3 nuomotais hektarais, tiktai gerokai vėliau prasigyvenęs net iki 98 ha. (Rašoma – 50 plius 20 ha.) Nežinia iš kur publikacijoje atsirado vietovėje nesantys Mieškonys, kai turėtų būti Mėsmedis, Meškuičiai, Satkūnų, nors buvo Sutkūnų pradžios mokykla, Kemerovo, ne Latvijos Kemerių kurortas, kuriame J. Grušas pokario metais taisė pašlijusią sveikatą. (Yra ir Kemerovas, didelis Rusijos pramonės miestas, gal jame yra ir koks nors kurortas, tačiau rašytojas niekada jame nebuvo.)
Iškraipyti ne tik vietovardžiai. Grušų namo nuomininkas Liolys tapo Liokiu, dailininkė M. Stirbytė-Valaikienė – M. Sterbyte-Valaikiene, kontroversiškas dvarininkas Klupštas – Klupša. Pasak J. Grušo, Lietuvą vizitavusio fašistavusio rašytojo H. F. Bluncko būta Vokietijos rašytojų rūmų, o ne kultūros rūmų pirmininko etc.
Keista, kad toks prityręs bibliofilas žodis žodin pakartojo J. Grušo primirštus ar sąmoningai nutylėtus (neužmirškim, jog prisiminimai užrašyti gūdžiu sovietmečiu) biografinius dalykus. Pabandykime pasiremti nesunkiai prieinamais šaltiniais: Kauno žydų Tarbut pedagoginės draugijos mokytojų kursuose lietuvių kalbą ir literatūrą rašytojas pradėjo dėstyti vos iškėlęs vieną koją iš universiteto, t. y. 1929 metais, baigęs Teologijos-filosofijos fakultetą, o ne ketveriais metais vėliau. (Žr. bibliotekininkės Birutės Velykytės diplominį darbą J. Grušo bibliografija, 1971 m., vadovas ped. m. k., doc. V. Žukas.)
Būtina patikslinti dar vieną faktą, turėjusį nemenką reikšmę J. Grušo visuomeniniame gyvenime – jo darbą Katalikų veikimo centro leistame populiariame to meto „Mūsų laikraštyje”. Langelį į žurnalistinę savo praeitį tik į gyvenimo pabaigą rašytojas praverdavo plačiau, noriau, toli gražu ne visiems. Manyčiau, dėl kelių nesunkiai numanomų priežasčių. Pasak išeivijoje mirusio KVC ideologo kunigo Juozo Prunskio, cituoju: Grušas „Mūsų laikraštį” faktinai redagavo nuo pirmojo numerio, t. y. nuo 1928 metų. Jam patikimai antrina ekonomistas, ilgametis „Mūsų laikraščio” darbuotojas Eduardas Pašakinskas, teigęs: Juozas Grušas oficialiai iš redakcijos pasitraukė tiktai 1940 metais vasario mėnesį, išleidęs 7-tą, o iš eilės 579-tą savaitraščio numerį. Vadinasi, „Mūsų laikraštyje” vienokia ar kitokia forma J. Grušo darbuotasi visą dešimtmetį – nuo 1928 iki 1939 metų.
Kas kaltas dėl V. Žuko (ir ne vien jo) pakartoto šio netikslumo, jog J. Grušo redaktoriauta tiktai 1938–1939, vos vienerius metus? Biografai, rašytojo atminties duobės, ar visai kas kita? Nei vienai, nei kitai pusei advokatauti nebūtina. Pasak Pulcherijos ir Juozo Grušų namų gerosios dvasios, aktorės Elenos Petrikaitės-Jakševičienės, rašytojo būta balandžio su žalčio galva… Privačiu gyvenimu LTSR valstybinių premijų laureatas, Lietuvos liaudies rašytojas nenorėjo ir negalėjo rizikuoti. Praeityje idėjiniai priešai, o vėliau įvairaus plauko nedraugai nenuleido akių. Kas galėjo būti tikras, kad vieną gražią dieną nebus ištraukti ir apyvarton paleisti „seną kataliką” galėję „demaskuoti” vieni ar kiti jo veiklos nepriklausomoje Lietuvoje faktai, naujųjų ideologijos pėdsekių nuomone – „nuodėmių nuodėmė” – kūriniai, skelbti vokiečių okupacijos metais laikraštyje „Į laisvę” „Literatūros metraštyje”? Lyg nebūtų pasimokęs iš be kaltės apkaltintųjų – Kazio Jankausko, Viktoro Katiliaus, Edvardo Viskantos, Juozo Keliuočio ir kitų plunksnos brolių tremčių, nutylėjimo, daugelį metų trukusio kūrybos persekiojimų… Kas kita – visuotinumo siekusi jo talentingoji proza bei ne kartą ant uždraudimo ribos balansavusi, tautos atmintį žadinusi istorinė ir ne tik tarybinės gyvensenos pamatus drebinusi dramaturgija… Čionai J. Grušas, kaip jo genialusis draugas režisierius Juozas Miltinis savo teatre, jautėsi visagalis ir buvo visagalis… Demiurgas, o! – kaip išrėžtų iškilusis panevėžietis.
Bendravusieji su J. Grušu, gal tas viešnages ir fiksavusieji, turėtų ką prikišti V. Žukui ir dėl kai kurių rašytojo prisiminimų mokinukiškų atpasakojimo ir atpasakojimų atpasakojimo (pvz., Jono Čekio) detalių. Tai būtų ilgoka kalba, apsiribosiu tik viena kita pastaba. Kam rimtu veidu be komentarų kartoti, kad rašytojas vaikystėje verkdavęs dėl kaimynų vargų? Kai savų, ne paslaptis, buvę per akis? Tarybmečiu tos ašaros kai kam galėjo daryti įspūdį, bet dabar? (Beje, kituose prisiminimuose, užfiksuotuose įtakingo komunistų partijos veikėjo Romo Šarmaičio, J. Grušas verkdavęs dėl Lietuvos bedarbių. Sunku patikėti: verkdavęs ir verkdavęs… Laimė, kad nors Algio Samulionio parengtoje knygoje („Neramios šviesos pasauliai”, 22 p.) būsimasis rašytojas šokdavęs… Vienas… Iš sunkiai nusakomo gyvenimo džiaugsmo, jaunystės ir jėgų pilnatvės. O jeigu rimtai, rašytojas tikrai prisimindavo braukęs ašarą, kitą. Kai ruošėsi mokytis, o pinigų nebuvo. Iš „draugiškus vekselius” pasirašiusio ir vos nebankrutavusio savo tėvo Antano Grušo rimtesnės paramos tikėtis negalėjo.
Frazėje kai leidyklai paskyrė komisarą, atvyko civilvervaltungas, Rentelnas, naujas redaktorių sąstatas – Benas Rutkauskas, vėliau Aleksys Churginas ne iš blogos valios suplakti keli vienas nuo kito (ne tik laike) nutolę, vargu bau buvę dalykai. Gerokai nustebtų (seniai aname pasaulyje) civilinės valdžios galva Lietuvai Adrianas fon Rentelnas, sužinojęs, kad, jo sėbrams okupavus Lietuvą, jis, paskirtas įgyvendinti grobuoniškus fiurerio kėslus, viską pradėjo nuo kažkokios Kauno knygų leidyklos… Generalinis komisaras, Rusijos vokietis, buvęs caro armijos karininkas, rusiškai kalbąs ne blogiau kaip vokiškai (J. Brazaitis. „Vienų vieni”) į Kauną atvyko tiktai liepos pabaigoje, kai Grušų pėdsakai čia jau buvo senokai ataušę. Rašytojas, sunaikinęs pavojingus rankraščius, artimųjų patartas, slapstėsi Joniškyje. Nesunku suvokti, kad Hitlerio statytinis pirmiausia ėmėsi liūto dalies – Lietuvos Laikinosios vyriausybės, kurią arogantiškai išvaikė pirmomis rugpjūčio dienomis. (Renteln – aš jus skiriu savo patarėjais; Ambrazevičius – ačiū, ne; mes pašaukti tarnauti nepriklausomai Lietuvai. J. Brazaitis. „Vienų vieni”, 95 p.) Manyčiau, čia, kaip kitur, publikacijos autoriui koją bus pakišęs laisvas, asociatyvus, plukdęs ne vien asmenišką patirtį J. Grušo pasakojimas, užrašytas iš klausos.
„Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, katalikas Grušas bandomas įtraukti (kursyvas mano – P. P.) j literatūrinį gyvenimą”, – rašo V. Žukas. Šventa teisybė. Su viena reikšminga pataisa, gal labiau tinkančia komentarams – ir įsitraukia… Dramatiškais 1940-aisiais, pirmosios Lietuvos nepriklausomybės netekimo metais, prabėgus vos dviem trims mėnesiams po politinės santvarkos pakeitimo, LTSR paskelbimo, inkorporavimo į TSRS, „Valstiečių laikraštyje”, „Tarybų Lietuvoje”, almanache „Raštai” viena po kitos pasirodo trys rašytojo publikacijos (žr. jau minėtą, paties rašytojo aprobuotą D. Velykytės diplominį darbą). Neskubėkime smerkti: ne jo vieno publikacijos. 1940 m. lapkričio mėnesio „Tarybų Lietuvos” 3 numeryje, pvz., Kaziui Binkiui atrodė, kad didieji epochiniai persitvarkymai pas mus Lietuvoj vyksta taikingiausioje dvasioje ir visuotiniu pritarimu, Teofilis Tilvytis džiūgavo, jog lindėjimo milijonierių pastalėje ir laukimo nuo stalo nukrentančio trupinio tragizmas paaiškėjo galutinai tik šiandien, kai nebeliko nei fabrikanto, nei urmininko, nei dvarininko, Juozas Kruminas svaigo nuo didingo perėjimo iš buržuazinės makalynės į socialistinį skaidrumą ir t. t. Tad ar galėjo nuo savo naivių (ar tik tokiais apsimetusių) arba aklai klastingom permainom įtikėjusių kolegų per daug nutolti J. Grušas? Rūsti nežinomybė tarsi grėsmingasis Damoklo kardas kabojo virš daugelio Lietuvos sūnų ir dukrų. Juolab kad mūsų aptarinėjamas asmuo didžiuosiuose ideologijų ir prievartos žaidimuose niekada nebuvo tiktai eilinis. Todėl jis, filosofiškai apibendrindamas, tame pačiame laikraštyje užantspaudavo: kapitalistinė santvarka ir buržuazija iš viso yra išsigimusi, išsisėmusi, baigta. (Prabėgus pusmečiui, po pirmųjų trėmimų, naujo karo pradžios, Birželio sukilimo, Laikinosios vyriausybės desperatiškų pastangų grąžinti Lietuvai savarankišką gyvenimą, naujos – vokiečių – okupacijos baisumų ir sumaišties ne vienas paskubintų ar paskubėjusių vakarykščių autorių krimsis nagus…)
Kvestionuotinas daugiau propagandinis nei tikroviškas (tačiau visiškai atitikęs tarybinio meto dvasią, kai prisiminimai užrašyti) V. Žuko nekritiškai pakartotas J. Grušo teiginys, neva konfliktuodavęs su krikščionimis demokratais. Kada, kokia forma? Gal kad „Karjeristų” pagrindinio veikėjo prototipas buvo biznierius Kazys Ambrozaitis? Turbūt ne man vienam pavasarininko, ateitininko, teologijos-filosofijos fakulteto auklėtinio, katalikiško savaitraščio atsakingojo darbuotojo jokių konfliktavimo pėdsakų to meto spaudoje užtikti nepavyko. Matyt, jų nebūta, o jeigu pasitaikė – ne didesnių nei privačių. Nūnai teisingiau sakyti – jaunasis rašytojas tylomis niršdavęs. Šeimoje, bendraudamas su patikimiausiais draugais. Nepasakysi, jog nebūdavę už ką. Niršdavęs ne ant krikščionių demokratų partijos (kaip iš publikacijos gali pasirodyti), A. Stulginskio prezidentavimo laikais nemažai gero padariusios Lietuvai, o ant kai kurių jos šulų: pvz., L. Bistro, kuris neskyrė J. Grušui stipendijos studijuoti užsienyje, ant M. Krupavičiaus, agitavusio jį siekti valdžios, o ne mokslo. (Aš taip supykau, nors duok jam į snukį, – 1981 metais sakė J. Grušas.)
Lenkiuos profesoriaus Vlado Žuko darbštumui. Niekaip nesuprantu, kam reikėjo savo senus, peržiūrėtinus bei redaguotinus užrašus nekritiškai supriešinti su enciklopedijų, žinynų, rašytojų sąvadų naujais duomenimis, pagaliau su Jono Lankučio, Algio Samulionio ir kitų knygų bylojimais apie šviesios atminties klasiką Juozą Grušą.
Ir dėkoju. Jeigu ne jo klaidos ir netikslumai, nežinau, kada vėl būčiau ėmęsis tos toli gražu neišsemtos, prieštaringiausias mintis keliančios temos.
Juozas Šikšnelis. Kasdienybės skutinėjimai
2010 m. Nr. 2
Kasdienybės luobo nenuskusi nė su plačiai reklamuojamu Gillet Blue II su dviguba apsauga, nes jis priskretęs, – šis žodis atėjęs iš amžių glūdumų, kai žmonės nežinojo chemijos – nepakeičiamos pagalbininkės ūkyje ir kasdieniniame gyvenime.
Žiema nukarpė geltonus lapus nelyginant rūpestingas karališkojo sodo prižiūrėtojas, kurio pareiga išlaikyti spalvų ir formų dermę, nes kontrastai varo depresiją, kelia kraujo spaudimą, kietina vidurius. Žiema savo spalvoms turi licenciją, todėl net nekyla mintis jų skutinėti.
Toni Braxton dainuoja „Umbreak My Heart“. Jūroje audra, vėjas – dvidešimt penki metrai per sekundę. Žiniasklaida tikisi aukų – medžiagos reportažams. Daugelis žmonių mano, kad civilizacija pasiekusi tokį lygį, jog gamtos stichija nėra dievas, kuriam reikėtų melstis ir jo bijoti. Klaida, iš kurios mažai kas pasimoko.
Laikas skuta valandas, dienas, savaites, mėnesius. Metai trunka kiek ilgiau, galima sakyti, jie priskretę, kaip tas kasdienybės luobas. Kas sugeba bėgti koja į koją su laiku? Aiman, net tie, manantys pralenkią laiką, dažnai velkasi iš paskos.
Šlapių, geltonai purvinų lapų nusėtą šaligatvį „skuta“ praeivių batai, dviračių padangos. Siekdami pulti į glėbį išsvajotai Europai, valdininkai dviračių takus nupiešė pėsčiųjų šaligatviuose. Situacija primena chrestomatinį klausimą: jeigu viskas kolchozuose bus bendra, tai kaip su žmonomis? Ant siauro, vietomis metro dvidešimt, šaligatvio turi tilpti pėsčiasis ir dviratininkas. Tad kuriam būti mandagesniam?
Dangus nustojo siuntinėti ženklus apie savo ketinimus. Neleistinas protokolo nepaisymas! Prakiūra dangus ir pasipila ne mana, kuri praverstų ne vienam nudegusiam nagus prie krizės laužo, ne Jėzaus žuvys, o kruša bei lietus. Belieka dėkoti, kad ne viena iš Septynių Egipto rykščių, nes Lietuvoje yra visko, persisotinusiai žaidimais tautai trūksta tik gaivalinės nelaimės, kurią žiniasklaida pateiktų visais įmanomais būdais – su prieskoniais, be jų, keptą, virtą, troškintą. Žmonės linkę manyti, jog paklydimai bei murdymasis iki ausų nuodėmėse su arogantišku dangaus elgesiu nieko bendra neturi ir aiškina tai klimato atšilimu, ozono skylės poveikiu, žemynų slinktimi. Kaip pasakoje apie vištelę ir gaidelį.
Daugeliui viešai kalbančiųjų norisi palinkėti, kad jų balsai skambėtų tyruose ir nedrumstų oro. Gyvenimo „filmoje“ būna epizodų, kuriuos norisi išskusti, bet netikėtai ima ir išryškėja, jog tavo gyvenimą ištisai išskuto tie, kuriems maneisi esąs svarbus.
Bernardo Bertolucci „XX amžius“. Katarsis. Meistro ranką vedžioja apvaizda, todėl nematome nė vieno nereikalingo epizodo.
Laiškų nesiuntinėja net mokesčių inspekcija, bet tik iš taupumo, todėl mokesčius tenka mokėti internetu.
Gatvėse tiek pat žmonių, kiek ir vakar, prieš mėnesį, tik jie kitaip apsirengę. Dauguma skuba, tarsi bijotų praleisti paskutinį šansą, kuris atsitinka tik vieną kartą gyvenime. Kiti juda lyg lunatikai, bežadžio mėnulio prikelti ir pastumti judėti. Jie neturi tikslo ir nesirenka kelio ar kelbendrio, jie nelydi seilėtais susižavėjimo žvilgsniais jaunųjų nimfečių, svajojančių apie pasaulinę modelio karjerą. Jie nesitraukia iš kelio paliegusiam ar stipresniam už save, jie nepadeda nei puolusiai, nei suklupusiai moteriai.
Jie kaip zombiai.
Metų laikai neišryškina gatvės skirtumų. Keičiasi tik apranga, kuri negali būti kriterijus, nustatantis žiemą, vasarą, rudenį, pavasarį. Vieni savo drabužiais pralenkia metų laikus, kiti beviltiškai atsilieka. Tai priklauso nuo turtinės padėties, išsilavinimo, išsiauklėjimo bei kūno temperatūros.
Gatvė negedi, jeigu joje koks pienburnis, pasigrobęs tėvelio BMW, pabučiuoja žibinto stulpą, medį ar tvirtą pastato sieną. Ji lieka rami, kai artimieji ir draugai žuvusiajam atminti prikrauna krūvas žvakučių ar net vainikų. Gatvė pralinksmėja, kai du nepažįstami žmonės nusišypso vienas kitam.
Gatvė negali paklausti, kur eini? Negali sustabdyti nuo paskutinio žingsnio ir pirmajam negali užkirsti kelio.
Gatvė negali virsti keliu į niekur.
Gatvė ilga, tingi ir leidžia kasyti savo nugarą nenuoramoms mašinoms, ypač jai patinka, kai nebrendylos kaitina padangas ir nuiminėja „stružkes“.
Nusitrina kelio dangos, išnyksta žmonės, mindžioję gatvę, net namai, stovintys palei gatvę, keičia išvaizdą, arba nugriūva, jų vietą užima kiti, modernesni ar bjauresni. Vėliavos ir tos keičiasi, jau nekalbant apie stilingų moterų, sekančių mados vėjus, drabužius.
Gatvės laisvė – atsitiktinis ar dėsningas susitikimas su tais, kurių akyse nenori regėti, su tais, kurie skausmingai išnyra iš atminties užkaborių, o dėl laimingų bei retų atsitiktinumų – su tais, kurie mieli širdžiai, gal todėl, kad itin retai taikosi kelyje.
Gatvė gali viską – išskirti, sujungti.
Gatvės prievolė – sveikintis ir atsakinėti į sveikinimus. Tai vargina, nes kartais labą rytą tenka kartoti dešimt kartų per minutę. Tai daroma automatiškai, nesuteikiant sveikinimui-linkėjimui prasmės. Jokios. O juk linkėjimas ar prakeiksmas – ne tušti žodžiai, jie turi energetinį krūvį, kitaip tai – „perlai, mėtomi kiaulėms“. Beje, tarp tų, kuriems privalu parodyti dantis ir palinkėti labo ryto, nemaža dalis tokių, kuriems palinkėjimas turėtų skambėti: nusisuk tu sprandą.
Paminklai kelyje netrukdo judėti, ilgainiui netraukia žvilgsnio, nesukuria ypatingos auros, kuri padėtų nuskusti priskretusią sielą. Jie negyvi – kiniško granito, bronzos ar gelžbetonio luitas, kažkieno įnoriu atsiradęs kaip tik toje vietoje. Kiekvienas paminklas turi savo gerbėjų ir priešininkų. Vis dar nemokame pasirinkti, kas nusipelnė paminklų?
Skutinėjimo veiksmas tekste atsirado nesąmoningai ir neatsakingai, nes tai drastiška, kraštutinė priemonė. Juk gali būti glostymai, čiupinėjimai, plekšnojimai ir tapšnojimai (nebūtinai per tą daiktą, kurį mėgo vienas atstatytasis asmuo). Yra šimtai įvairiausių būdų susitvarkyti be radikalaus skutinėjimo, pagaliau ar būtina iš pat pirmo karto griebtis kraštutinio, ar nevertėtų palaukti, pasvarstyti, pagal metodiką sukurpti strateginį planą, patvirtintą aukštesniųjų institucijų, ir tik tada…
Bet Minotauro labirintuose pasiklysta tiesa ir tikslas. Ar ne tam tie labirintai ir suręsti? Kad supainiotų. Užliūliuotų. Nuskandintų užmarštyje.
Kažkas seniai išjungė telefoną, pranešinėjantį vien geras naujienas, kažkas įjungė nuolatos transliuojančią Blogų Naujienų Agentūros radijo stotį, kuri be perstojo čirškia: krizėkrizėkrizė. O juk buvo laikas, kai iš visų pašalių sklido sąmoksliškas ir gundantis balsas: reikia pinigų? Bus tų pinigų. Tiesa, greitai neliko nė balso, nė daugelio apsalusių nuo pažadėtų pinigų.
Ką bandytum išskusti? Kaleidoskopiškai prieš akis plaukia gyvenimas, švytintis vaivorykštės spalvom, tarp kurių trūksta purvinai pilkos, dominuojančios kasdienybėje, džiugina širdį ir liepia skutykles mesti į šalį. Rimčiausia priežastis nieko nekeisti – suvokimas, kad šį kartą skutyklė yra ne tavo rankose, todėl belieka nurimti ir susitaikyti.
Mindaugas Urbaitis. Festivaliai ir kasdienybė
2010 m. Nr. 1
Toks įspūdis, kad jau kuris laikas gyvename nuo festivalio iki festivalio – ko gero, muzikai šitai labiausiai gali jausti. Bet ne: vienas muzikos festivalis keičia kitą ir atrodo, kad jie niekada nesibaigia. Na, baigiasi nebent tuomet, kai mūsų dėmesys jau nebepajėgia jų, vienas kitą sparčiai keičiančių, nei sekti, nei aprėpti – ne tik pasiklausyti muzikos, kuri juose skamba, bet net ir spėti susipažinti su koncertų programomis bei jų atlikėjais. Laimei, ne visi Lietuvoje vykstantys net ir naujajai muzikai skirti festivaliai yra vienodai įdomūs įvairioms klausytojų grupėms.
Šiuolaikinei muzikai festivalių Lietuvoje nėra skirta tiek daug, didesniuose miestuose per metus jų vyksta vos keli ar tik po vieną, todėl ir sekti, kas juose skamba, ir apsilankyti jų koncertuose visiškai įmanoma. To paties pavadinimo festivaliai rengiami dažniausiai kartą per metus, todėl kai kada net prailgsta laukti būsimojo. Jau senokai nusistovėjo tradicija tokiuose festivaliuose šalia žymiausių nūdienos pasaulio kompozitorių pristatyti ir naujausius lietuvių kūrinius.
Atrodytų, labai prasmingas ir geras sumanymas – išgirsti naujausią saviškių kūrybą ir galėti čia pat ją palyginti su vertingiausiais dabarties užsienio kompozitorių pasiekimais. Kasmet, vos tik praūžus vienam ar kitam šiuolaikinės muzikos festivaliui, puolama lyginti juose skambėjusių kompozitorių – dažnai tikrų pasaulinių žvaigždžių – kūrinių ir lietuvių kompozitorių kūrybos. Natūralu, taip gretinant lietuviai beveik visuomet pralaimi, bet manau, kad taip vertinti yra didžiai neteisinga. Juk nesunku įsivaizduoti, kaip sužaistų lietuviška nedidelio miesto krepšinio komanda su pajėgiu NBA klubu? Ir kokia būtų tokio žaidimo prasmė? Bet ar nuo to mažėja lietuviškų klubų žaidimo reikšmė savojoje LKL? Iš tiesų lietuvių kompozitorių kūryba skleidžiasi pirmiausia čia, Lietuvoje, ji dažniausiai net nesąmoningai yra orientuota į vietinius klausytojus, ir tik sėkmės atveju vienas ar kitas muzikos kūrinys būna atliekamas ir įvertinamas svetur. Be to, yra nemažai iškilių meno veikalų, kurie vargiai gali būti adekvačiai suvokti ir įvertinti kur nors kitur nei namuose: pernelyg jie suaugę su specifiniais šalies kultūros, kalbos, mentaliteto, istorijos ir kitais dalykais, kad galėtų būti greitai ir teisingai perprasti ir įvertinti kitose šalyse.
Lietuviai, kurdami ir tobulindami savuosius naujosios muzikos festivalius, turėjo prieš akis ne vieną puikų pavyzdį, tarp jų ne vieną dešimtmetį buvusiu vieną įspūdingiausių ir artimiausioje kaimynystėje – „Varšuvos ruduo“. Iš to išmokta svarbaus dalyko – festivalio atvirumo įvairiems muzikos stiliams, neužsidarymo vienoje estetinėje tėkmėje. Aišku, tai kažkiek nulėmė ir abiejų šalių ankstesnės istorijos metu susiklosčiusi specifika: jose festivaliai yra globojami vietinių kompozitorių sąjungų, kurių narių kūryba pasižymi didele stilistine įvairove, todėl rengti kokį nors estetiškai griežčiau apribotą festivalį tiesiog nebuvo galimybės.
Kompozitoriai, regis, koncentruojasi vien į savo kuriamą muziką, bet klausytojų rezonansas daugumai jų vis dėlto gana svarbus. Nors vargiai Lietuvoje galime kalbėti apie kokį nors apibrėžtą naujosios muzikos klausytojų sluoksnį: visuose naujosios muzikos festivaliuose ar kituose jai skirtuose renginiuose sukinėjasi tas pats klausytojų ratas, kurių absoliuti dauguma – muzikos profesionalai, dažnai kompozitoriaus kolegos. Smalsaujančių ir reguliariau besidominčių, kas vyksta naujausioje muzikoje, ar šiaip atsitiktinai užklydusių procentas I paprastai nedidelis ir jokio susiformavusio klausytojų sluoksnio Lietuvoje – nors galėtų būti kalbama vien apie Vilnių – jie tikrai nesudaro. Kas belieka kompozitoriams? Į ką jie gali orientuotis, jei nėra nei išimtinai naujosios muzikos srityje besispecializuojančių atlikėjų, nei apibrėžtos publikos, į kurią būtų galima kreiptis? Kartais atrodo, tarsi pranešimas neturėtų adresato.
Nauji muzikos kūriniai, užsakyti Lietuvoje vykstančių festivalių, po pirmojo atlikimo neretai pamirštami ir paliekami likimo valiai. Išimtys tik patvirtina šią tebedominuojančią taisyklę. Labai retai kartu su premjera Lietuvoje yra planuojamas ir kitas kūrinio atlikimas kur nors kitur – to paties ar kito kolektyvo, Lietuvoje ar užsienyje. Atrodo, tikrai pernelyg didelė prabanga užsakyti sukurti naują, ypač didelės apimties, muzikos kūrinį, vienam vieninteliam – neretai dar labai netobulam ar nebrandžiam – atlikimui. Prabanga abiem pusėms – ir kompozitoriui, ir užsakovui. Kitose šalyse leidyklų globojamiems naujai sukurtiems kūriniams dedama nemažai pastangų jų gyvavimo laiką įmanomai prailginti – klausimas, kiek tai pavyksta ir kas lemia kokią nors sėkmę, būtų jau kitas. Lietuvoje tos pastangos kol kas yra minimalios: informacija apie naujus kūrinius skelbiama muzikos informacijos ir leidybos centro interneto svetainėje, išleidžiamos kai kurių kūrinių natos ar jų įrašai. Reguliaresnių ir nuoseklesnių pastangų ieškant progų pakartotinai atlikti – ypač naujose vietose ir kitų atlikėjų – naujus ir anksčiau sukurtus lietuvių kompozitorių kūrinius dar labai pasigendama: faktiškai iki šiol Lietuvoje nesukurta tokia struktūra, kuri tuo nuosekliai rūpintųsi.
Užpildę organizatorių numatytą nišą festivalyje, po to jie tampa tarsi niekur daugiau nebepritaikomi ir keistai virsta tikrais taikomosios muzikos kūriniais, skirtais vienkartiniam naudojimui, savotišku greitu maistu (fast food) – lengvai pagaminamu ir greitai suvartojamu. Žinant, kiek negatyvios kritikos sulaukia greitas maistas, galima pažymėti, kad panašios kritikos neretai susilaukia ir tokiu metodu sukurti nauji muzikos kūriniai. Kad ir kiek stengtųsi kritika, vargiai ką nors čia pavyktų pakeisti, nepakeitus pačios pirminės nuostatos: kiek tai įmanoma, joks kūrinys neturėtų būti kuriamas vienam vieninteliam atlikimui. | Tuomet tiek kompozitoriaus, tiek kūrinio užsakovo prisiimama atsakomybė ir įsipareigojimai būtų didesni ir prasmingesni. Neretai minėtoji atsakomybė ir dabar tokia yra, kuo dažnai net netenka abejoti, todėl skaudu žinoti, kad vienas ar kitas kūrinys atliekamas pirmąjį ir, ko gero, paskutinį kartą.
Kompozitoriai bent retkarčiais gali pasidžiaugti savo kūrinių įvairiose pasaulio šalyse atlikimais, kurie vis dažniau tampa reguliaresni. Nors lietuvių kompozitorių kūryba atsiduria gausioje naujosios muzikos kūrinių apsuptyje, neretai ji pastebima ir vertinama teigiamai. Tai reikėtų laikyti reikšmingu pasiekimu, žinant, jog kasmet autorių teisių organizacijos pasaulyje užregistruoju apie milijoną naųjų muzikos kūrinių. Tačiau taip pat verta neužmiršti, kad autorinių atlyginimų dalis, surenkamu už muziką, yra didžiausia iš visų menų ir sudaro beveik 90 proc. visų pąjamų.
Jaunesnieji menininkai, ypač vizualinių menų atstovai, neretai, matyt, labiausiai linkę kuo greičiau sukurti savo kūrybos „prekinį ženklą“. Atrodo, jog tikslas – tik vienas: kad jis taptų kuo greičiau paklausus, kad jį būtų galima kuo greičiau ir kuo brangiau pardavinėti. Jauniesiems kompozitoriams dėl pačios muzikos specifiškumo tai yra kur kas sunkiau padaryti, bet siekiai turbūt dažnai giminingi, o juos išpildyti gali padėti dideli ir garsius vardus turintys festivaliai.
Vis labiau besifragmentuojančiame šiandienos meno pasaulyje kompozitoriai nekviečiami nei būti pranašais, nei tokiais jie trokšta būti. Galbūt tai niekada muzikams nebuvo labai būdinga – rašytojai ar net dailininkai kur kas jautresni visuomenės reakcijoms ir įsiklausymui (žr. M. Martinaitis, „Rašytojo sutramdymas“, „Metai“, 2009, Nr. 5–6). Nors garsų menas atrodo itin efemeriškas, istorijoje matome ne vieną atvejį, kai vienas ar kitas muzikos kūrinys tapo politinio, visuomeninio judėjimo simboliu ir net šaukliu – tokių turime ir lietuviškų, ir ne vieną įvairiais istoriniais laikotarpiais. Absoliuti jų dauguma savo prasmę ir poveikį visiškai atskleidžia tik Lietuvoje, ir kur kas dažniau ne festivaliuose, o kasdienybėje.
Benediktas Januševičius. Ar japonai haiku rašo prasčiau?
2009 m. Nr. 11
Šiemet Poetinis Druskininkų ruduo vyko jau dvidešimtą kartą. Nedidelis jaukus rudeninis poetų suėjimas virto literatūros festivaliu, ryškiu ne tik Lietuvoje, bet ir tolėliau. Todėl net ir man kartais tenka aiškintis su užsienio poetais dėl galimybių patekti į šį festivalį, tarsi aš jiems galėčiau kuo nors pagelbėt…
Šiandienis PDR – stambus poetų sambūris, kurio galbūt didesnė bėda yra dalyvių blaivybė nei besaikis girtavimas. Juokauju, žinoma.
Nors nepastebėjau nei jubiliejinio torto su žvakėmis, o vietoj šampano buvo siūloma gazuota degtinė, šis festivalis buvo ypatingas. Jis – visas – buvo skirtas haiku, senam ir populiariam visame pasaulyje japonų poezijos žanrui. Todėl svečiai šiemet buvo ypatingi – japonai. Ir, žinoma, ne tik. Pvz., Docas Drumhelleris atvyko iš Naujosios Zelandijos. Haiku jis skaitė ir angliškai, ir maorių kalba. Kitas tolimas ir įsimintinas svečias Josephas Spence’as – amerikietis, haiku skaitė ne tik angliškai, bet ir nesuprantama jamaikiečių murmele.
Vis dėlto ypatingą svečių sąrašą derėtų pradėti nuo Pasaulinės haiku asociacijos prezidento Banya Natsuishi. Šis žmogus Lietuvoje lankėsi jau trečią kartą. Prieš porą metų jį buvo galima pamatyti ir išgirsti Poezijos pavasario renginiuose. Ir pats turėjau garbės su juo susipažinti, kartu lankydamasis Kupiškyje ir Rokiškyje. Kaip ir derėtų haiku profesionalui, jis rašo nuolat, ir į festivalį atsivežė mažutę knygelę „Vilniaus labirintai“, kur lietuviškos tematikos kūrinėliai išversti į lietuvių kalbą.
Mažiau galėčiau pasakyti apie kitus japonus, regis, jų buvo dvylika. Tačiau sunku buvo nepastebėti Akiros Takenami, ne tik rašytojo, bet ir fotografo, kino kūrėjo, nevengiančio egzotiškų drabužių. Iš veido jis man labiau panėšėjo į indėną nei japoną. Na, bet gal čia mano, neišmanėlio, problema. Poetė ir dailininkė Yuko Tange savo švelnia šypsena priminė Pauliną Žemgulytę. Apskritai visi japonai elgėsi santūriai bei oriai ir nevargino festivalio rengėjų tuščiomis pretenzijomis ir reikalavimais. Beveik kiekvienas japonas turėjo fotoaparatą ar vaizdo kamerą, taigi kiekvieną festivalio renginį „praturtino“ blykstės ir spragsėjimai.
Didelį įspūdį man padarė ir italas Pietro Tartamella ne tik neregėtai didžiule barzda, bet ir savita skaitymo maniera, lėtai tariamais, beveik dainuojamais žodžiais.
Vis dėlto artimiausi ir mieliausi pasirodė rusų poetų Sergijaus Kudrios ir Aleksandro Kudriašovo kūriniai. ilgam įsiminė ir ukrainietis Sergijus Kurbatovas, kurį svečiai iš buvusios sovietinės erdvės pasirinko kaip angliškų vertimų skaitovą. S. Kurbatovas tai darė „tobula“ tartimi.
Lietuvai atstovavo labiau žinomi poetai Alis Balbierius (ne tik rašantis, bet ir fotografuojantis haiku) ir Donaldas Kajokas (pastarasis, pristatytas kaip Lietuvos japonas, sulaukė gausių ovacijų ir Japonijos tautiečių pagarbos), kadaise svetimas ir galop visai susvetimėjęs, tūkstantį metų neregėtas Dainius Dirgėla ir labai savas Mindaugas Valiukas. Kiti vietiniai haiku kūrėjai man mažiau žinomi ar visiškai negirdėti. Klaipėdiškis Vytautas Dumčius, vertęs nemažai japonų kūrybos, praėjusiais metais apdovanotas „Poezijos pavasario“ prizu už poezijos vertimus į lietuvių kalbą. Artūro Šilansko haiku buvau skaitęs „Literatūroje ir mene“, o štai Danieliaus Milašausko ir Giedriaus Mickūno rytietiškų tekstų iki šiol nežinojau.
Festivalio renginiai, kaip ir kasmet, prasidėjo ir baigėsi Vilniuje. Startavo spalio 1 d. Rašytojų klube, kur vyko V pasaulinės haiku asociacijos konferencija, ją, suprantama, vedė pats vadovas Banya Natsuishi. Jis papasakojo apie asociacijos struktūrą ir veiklą. Na o konferencijai baigiantis visi festivalio dalyviai perskaitė po vieną haiku. Po valandėlės ten pat, Rašytojų klube, vėl skambėjo trieiliai, ne tik japonų, bet ir portugalų, italų, anglų, slavų kalbomis.
Pagrindinę PDR programą galima pavadinti įprasta ir tradicine: skaitymai, skaitymai, o po jų – kiti skaitymai, o šiems pasibaigus – dar vieni… Haiku ir haiku, ir haiku. Tačiau turiu patikslinti, kad renginių dalis, kai festivalis įsitaisė Druskininkuose, „Dainavos“ centre, nebetilpo į standartinę penktadienio ir šeštadienio dienotvarkę. visko pamatyti buvo neįmanoma ir, žinoma, nebūtina. Skaitymai mokyklose. Festivalio diskusija „Trumposios formos Vakarų ir Rytų poezijoje“ – dieną. Jaunųjų poezijos skaitymai – vakare. Gana ramūs, kaip ir visas festivalis. Daugybę metų jaunųjų poezijos skaitymai buvo tik kliuvinys audringiems poetų pobūviams kavinėje „Širdelė“. Pagaliau šie skaitymai surado padorią erdvę ir formą. Beje, po paros apmąstymų, iš jaunųjų eiliakalių būrio išrinktas ir pagerbtas Emilis Milkevičius.
Būtinai turiu paminėti Ričardo Šileikos dvivaizdžių parodėlę (jaukioje kepykloje-parduotuvėje), kurią atidarė, persirengęs kepėju, pats autorius. Julius Žėkas, daugybės menų meistras ir maišytojas, vienas projekto „Cow poetry“ kūrėjų, demonstravo savo sugebėjimus dar vienoje meno srity – karvės melžime. Gintaras Bleizgys, panoręs mokyti jaunesniuosius kolegas eiliavimo paslapčių (nors to daryti neprivalėjo), gavo nedidelę, bet įsimintiną pamokėlę. Banya Natsuishi haiku kūrybos seminare noriai dėstė trumpojo žanro pradmenis, tačiau neatskleidė visų paslapčių.
Pasitaikė ir kitų apdovanojimų. Tiesa, Poetinio Druskininkų rudens konkursų vertinimo komisija nebuvo pernelyg dosni. Todėl įprastiniame anoniminio eilėraščio konkurse pirmos vietos niekas nepelnė. Laureatai išsirikiavo taip: penkta vieta – Vladas Braziūnas, spirtelėjęs mažytį „spero“, ketvirta – Ilzė Butkutė, priglaudusi lapkričius, trečia vieta – Sara Poisson, imitavusi George’o Berkeley’io laišką, antrą vietą pelnė Tautvyda Marcinkevičiūtė (eil. „Natiurmortas su Diana“) ir Vytautas Stankus (eil. „kauliškoji“). Pirmos vietos komisija pašykštėjo. Beje, iš viso šiam konkursui buvo pateikti 38 tekstai.
Anglakalbiame haiku konkurse penktą vietą pelnė jau minėtas Sergijus Kurbatovas, ketvirtą – Lidija Šimkutė, trečią – viešnia iš Latvijos Irina Vatažina-Morskaja, antrą – Kerry’s Shawnas Keysas, pirmą – Tautvyda Marcinkevičiūtė. Keista, kad tarp nugalėtojų nėra nė vieno japono, nors tekstus vertino tarptautinė komisija. Ar tai reiškia, kad žanro kūrėjai išsikvėpė? Gal ne.
Noriu pasveikinti Giedrę Kazlauskaitę, šiemet pelniusią jaunojo jotvingio premiją. Pasak Donato Petrošiaus, „kiek skaičiuotum Giedrės nuopelnus – vis atrodys, kad kas nors praleista“. Šiuos žodžius iš bėdos galima pritaikyti ir šių metų jotvingiui Valdemarui Kukului, kadangi pastarąjį garbstęs jotvingių senolis Kęstutis Navakas paprasčiausiai neturėjo ką pasakyti.
Alis Balbierius. Mažytė mozaika iš rudenio formų provincijos
2009 m. Nr. 11
Ruduo gamina savo formas ir dažus, retsykiais daužo lietaus žodžius į laukų akmenis, kurių jau niekas nebesurenka ir nebeperskaito šioj Šiaurės Lietuvos provincijoje; vėjas eina per laukus, sodus ir giraites lyg samurajus, kardu kapodamas lapų, vaisių, daržovių formas, paliekančias prieš žiemą niaurėjantį peizažą, kuris darosi kažkiek panašus į tuštumos sodą; apie jį kartais pasvajoju arba pasvajodavau netgi dūmų kamuoliuose bohemos tavernose.
Žinau, kad nesukursiu tikro tuštumos sodo, kur būtų „daug vietos minčiai ir vaizdui“, dvasios emanacijai į begalybę; bet to sodo dalelių ir dalelyčių yra visose provincijose, taip pat ir mano gimtojoje, kurioje jau ne vieni metai reziduoju paniręs į įvairius kūrybiškus ir nekūrybiškus, tiesiog gyvenimiškus procesus, atsitolinęs nuo kultūrinio – boheminio šurmulio, be kurio anksčiau neįsivaizdavau gyvenimo.
Matyt, yra laikas siausti ir laikas kurti, yra laikas tik gyventi ir mąstyti, yra laikas vertinti ir įvertinti, laikas atsitolinti ir regėti visa ko reliatyvumą, ironiškai pasižiūrint tiek į savo ego, tiek į provincijų ar centrų „esmę“, su siaubu matant, kad toji esmė tiek gyvenimiška, tiek filosofine prasme kažkaip prabėga pro mus, lieka nesuvokiama, neįkultūrinama, nepagaunama, arba kartais ji tėra… niekas, niekis… praeinamumas. Kaip kokia Algimanto Mackaus upė, prie kurios „visi valkatos prastovi“, kai nori būti tokiais paprastais dalykais kaip „žemė“ ar „srovė“ – dviem iš keturių senojo graikiško kosmoso elementais, kuriais, beje, visi ir tampame…
Provincija? Paprašytas šį bei tą parašyti apie ją (dabar ten esu), staiga suvokiu, kad iki šiol nežinau atsakymo, kas tai yra. Turiu prisipažinti, ne kartą galvojau apie tekstus, kuriuose išreikščiau savo požiūrį į „provincijos“ sąvoką. Nors galbūt niekada šia tema nerašysiu ar manysiu, kad to daryt neverta.
Kalbu ne apie geografiją ar konkrečioj vietoj gyvenantį žmogų, kuris beveik neregėjo platesnio pasaulio – tik per TV. Bet baisios provincijos rasi ir miestuose, politikų ir kultūros elito gretose – kartais tiesiog pašiurpsti nuo giluminio provincialumo, vos vos pridengto socialinės tuštybės ritualais ir trapia išsilavinimo skraistele, įgytais titulais ar postais.
Egzistuoja, – ypač posocialistinėse šalyse, – viena baisesnių, juodesnių provincijų, tikroji geografinė ir intelektualinė periferija, kur „amžinai nuskriaustas“ neišmanymas geria „vodkę“ su kvailyste, siauražiūris mano viską išmanąs apie politiką ir kultūrą, apie teisybę ir neteisybę, o ten, kur šio giliaminčio nėra, kokiame nors „centre“, vagia ir kenkia visi, kurie prišliaužia prie kažkokio metafizinio lovio… Nors kiekviename rajone formuojasi, arba jau beveik susiformavo, savas elitas, kuris neretai yra karikatūriškesnis už „centrų“ ir remiasi tais pačiais principais – pinigais ir valdžia. Daro įtaką visuomenei, panaudodamas verslo ir politikos (vietos ar regionų valdžios ryšiai) svertus. To elito dalis atėjo iš „raudonųjų“ veikėjų gretų, bet oficialiose biografijose sunku rasti žinių apie buvusią priklausomybę komunistų partijai ar bendradarbiavimą su KGB. Nors šie dalykai neretai „plika akimi“ matosi „ant veido“ ar elgsenoj bei mąstysenoj, informacija apie tai slepiama. Anų laikų raudonieji jau atliko savo vaidmenį turto paskirstymo scenose; ilgainiui ta problema išnyks suvisam, nes išeis, išmirs žmonės, kurių vieša ar slapta įtaka daug kur daug ką nulėmė, nors viskas galėjo būti kitaip, bet jau yra taip, kaip yra, o ateitį slėgs ši dabartis.
Juokinga ir liūdna – provincija yra daug kartų sumažintas, suplonintas, suminiatiūrintas tiek Lietuvos, tiek pasaulio centrų ir centriukų modelis. Turiu galvoje ne pačią erdvę, sielą – gamtovaizdį, bet socialinius ir visuomeninius dalykus, ypač „standartinius“ mažų miestelių – rajonų centrų – bendruomeninius darinius. Tai primena situaciją, kai, tyrinėdami visuomenės prigimtį, pasirenkame pirmykštes tauteles bei gentis – ir, neskaitę C. Lévi-Strausso, pradedame suprasti, ne tokios jau kvailos ir menkos jos buvo, jei klojo pamatus protingai civilizacijai, nors šiuo protingumu abejojo ir abejoja ne vienas žinomas mąstytojas ar apskritai nekvailas žmogus – ir iš centro, ir iš provincijos… Kad ir kaip būtų, visi centrai kūrėsi provincijose – jos iki šiol maitina centrus ne tik žemės ūkio produkcija ar pigia darbo jėga, bet pirmiausia – talentais. Nors dabar Lietuva maitina talentais nebe savo, o platesnio ir geresnio pasaulio centrus ir centriukus, ir prieš šitą vėją vargu ar papūsi, nes mokslo bei kūrybos lyderiai mūsų šalyje dažnai nelaikomi elitu. Žiniasklaida sėkmingai visuomenei perša jo surogatinę formą – verslo ir popso atstovus arba pinigus ir blogą skonį.
Mane stebina, kiek daug provincijoje visokių kultūros ir popso renginių; vis kas nors atvažiuoja, koncertuoja, nors kultūros ar kūrybos, turinčios išliekamosios vertės, dažniausiai ir su žiburiu nerasi. Vietinę kultūros nišą užima geri ar ne visai geri žmonės, kurie kažką amžinai rašo, buriasi į klubus, grupes ir pan., skaito vieni kitiems ir giminėms savo kūrinius, rengia keisčiausias parodas, leidžia knygas, o vietos žurnalistai giria vienodai – ar tai būtų iš toliau atkeliavę profesionalo kūriniai, ar kokio mėgėjo pirmąsyk surengta naivi parodėlė. Jokių lygmenų, jokio konteksto…
Deja, provincija dar neišmoko kritikuoti savo kultūros ir vietinių mėgėjiško lygio kūrėjų, nes jiems normali kritika – asmeninis įžeidimas, „šventos karvės“ – saviraiškos – viešas nužudymas. Rajono menininkai, prirakinti prie savo „kiemo“, dvejopai žiūri į pripažintus centro korifėjus – neretai tas pats asmuo atvykėlius pagarbiai liaupsina viešai ar apskritai nedrįsta nieko pasakyt. Tačiau nekenčia, vadina prasisiekėliais ir karjeristais, mano, kad jie iškilo tik dėl to, jog laiku emigravo į kokį nors centrą. Provincijoj dažnai manoma, kad dėl visų bėdų ir nepriteklių, o neretai ir dėl platesnio pripažinimo stokos, kaltas koks nors „centras“, savaime aišku, – Vilnius. Kažkiek tiesos čia yra, bet, atidžiau pažvelgus, ar daug kūrėjų, vertų rimtesnio rėmimo ir pripažinimo, rasi periferijoje? Juk „centre“ gausu provincijos atstovų, kurie čia įsitvirtino ir diktuoja madas. Įdomu būtų paanalizuoti kūrybinių sąjungų menininkų gimimo vietas – kiek procentų gimė šalies „centruose“, kiek – periferijoje?
Provincijoj labai rimta lygmenų problema. Žmogus, ką nors mėgėjiškai sukurpęs – tekstą, fotografiją, paveikslą, išdrožęs niekuo neišsiskiriančią medinę „liaudišką“ skulptūrėlę, – vietos spaudoje iškart įvardijamas kaip „rašytojas, „dailininkas“, „fotomenininkas“, „skulptorius“… Pusė bėdos, jei kalbama apie kuriantį pensininką. Blogiau, kai panašiai vertinami kūrybos kontekstų nejaučiantys diletantai ar labai jauni žmonės – jiems sugadinamas gyvenimas. Šių mėgėjų gretose yra ir gabių, bet jų talentai, pasak Marcelijaus Martinaičio, taip ir liko „neišvystyti“ dėl įvairiausių priežasčių, o dažniausiai todėl, kad žmogus laiku neemigravo iš provincijos. Pernelyg glaudžiai, gal dėl banalaus išgyvenimo, susiejo save su tais, kurie jį supo it liūnas ir gramzdino į neskoningą, nekonkurencingą, provincialų kontekstą – man gaila tų, talentą pražudžiusių, žmonių ir nesvarbu, kad jiems „padėjo“ aplinka bei suvokimo stoka, jog bet kurio kūrėjo kelias yra savotiškas dao; jis pasiglemžia visą žmogaus gyvenimą; kelias į tobulėjimą yra kasdienė savišvieta, nuolatinis mokymasis, kuris niekada nesibaigia.
Kita rimta provincijos kultūrinio gyvenimo bėda – beveik visuose Lietuvos rajonuose nėra žmonių, sugebančių profesionaliai, analitiškai ir objektyviai rašyti į regioninę spaudą apie kūrybą, pateikdami ją plačiame kultūros kontekste. Iš kur atsiras tokių žmonių, jei visoje Lietuvoje jų yra labai mažai.
Ne mažiau žiauri lygmenų praraja yra ir tarp provincijos menininkų, besivadinančių menininkais ar kitų taip tituluojamų. Per menkas ir Lietuvos bei pasaulio meno suvokimas; paprastai jis baigiasi klasikinio modernizmo epochos pradžioje, o įvairus ir kūrybiškas, turintis išliekamosios vertės, ir postmoderniai tuščias šiuolaikinis menas provincijos beveik nepasiekia, nors akis kompiuterių monitoriuose, TV ekranuose ar spaudoje retsykiais šį bei tą pastebi.
Apskritai kultūros sklaida periferijoje yra problematiška – ypač vizualinių menų, nes rašytiniai leidiniai knygynus pasiekia dažniau nei bibliotekas, o teatrai kartais atvažiuoja ir yra gausiai lankomi, net nustembi – iš kur čia tiek teatro mylėtojų.
Provincijoje yra daug provincijų ir jos ganėtinai skirtingos ar net prieštaraujančios viena kitai. Kaip ir periferijos suvokimas, matymas, jos vertė ar tuštybė priklauso nuo mūsų pačių požiūrio, jo gylio ar paviršutiniškumo.
Tie, kurie gimė ir užaugo provincijoje, išsaugo ją lyg asmeninį mitą, pasaulio pradžios erdvę, kuri tvaska visomis spalvomis, kaip savotiškas, anot Rimanto Šavelio, „visaip žydintis pasaulis“… Tai ne tiek socialinis ir geografinis reiškinys, o dvasinė erdvė, savotiška sąmonės provincijos žemė, kuri primena seną, netoli rojaus ošusį sodą, tolimą nuo realybės, kuri, globaliai žvelgiant, išoriškai dažnai skurdi.
Provincijoje yra ir tikroji provincija: išvardijamų ir neišvardijamų dalykų aibė – pirmiausia, aišku, gamta, kraštovaizdis, jo sudėtinės dalys – erdvė, gyvija ir žolija, vandenys (lietaus, upių, ežerų, „banaliausių“ balų); erdvė ir laisvė žvilgsniui ir minčiai, galimybė atsiriboti, pasislėpti nuo įkyrių žmonių; budistinė tyla ir ramybė; archetipiškumo ir tolimos praeities pojūtis; žemės ir žmogaus kaip vieno kūno pajauta ne tik banaliuoju lietuvišku agrariniu požiūriu, bet ir kosminiu ar ekologiškai globaliu; daugybė kitų nuostabių smulkių dalykų, kurie jaudina taip pat, kaip, tarkim, kultūros šedevrai. Gamtos įvairovė įtaigiai veikia mūsų kūnus ir dvasias tik Lietuvos ar pasaulio provincijose. Čia mes galime bandyti nepamiršti pirmykštės pasaulio kalbos, tiek daug pasakiusios apie civilizaciją (gana negatyviai) dar tada, kai nebuvo parašytas nė vienas rašmuo…
Provincijos supratimui man labai artimi (ir iškalbingi) airių rašytojo Johno O’Donohue universalūs žodžiai: „Kraštovaizdis – tai ne tik materija, ne tik gamta, jis skleidžia švytėjimą. Kraštovaizdis mistiškas. Kiekvienas laukas turi skirtingą pavadinimą, kiekvienoje vietoje yra atsitikę kas nors skirtinga. Kraštovaizdyje slypi tyli atmintis, būties pasakojimas, joje niekas niekada nepražuvo, nebuvo užmiršta. <…> Kraštovaizdis nėra vien išorė, jis skverbiasi į sielą. Žmogaus būtis yra persmelkta kraštovaizdžio.“
Štai ir šį rudenį, „reziduodamas“ savo gimtojoje provincijoje – ne miestelyje, o sodybėlėje, vienkiemyje, kur „formuojasi“ mano kūrybinė dirbtuvėlė ir kur aš, savo nuostabai, praleidžiu vis daugiau laiko toli nuo „centrų“, klausausi tos rudens kalbos, žaviuosi visomis jo gražiomis ir negražiomis formomis; kartais pagalvoju apie kitus pažįstamus menininkus, kurie laikinai ar jau negrįžtamai, tačiau, savo noru ieškodami laisvos erdvės kūnui, dvasiai ir kūrybai, yra išsibarstę periferijoje, bet jau susvetimėję šių dienų provincijos bendruomenėms, nenorintys su jomis sutapti ar negalintys pritapti. Manau, ateityje visame pasaulyje daugės tokių menininkų, kurie nuolat ar laikinai, sezoniškai gyvens periferijoje.
Taip, kartais provincijoje nėra su kuo pasikalbėti apie pasaulį ar kūrybą. Kaip buvai įpratęs…
Bet tai, aišku, ne provincijos problema.
Guntis Berelis. Profesionalai ir diletantai
2009 m. Nr. 10
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Šių metų kovą įžanginėje „Karogs“ esė „Literatūra vasario 29-ąją“ apžvelgiau beveik apokaliptinį diletantizmo vaizdą, atsivėrusį žvelgiant į kultūros valdymo viršūnę. Straipsnį baigiau teiginiu, kad rašytojo „buvimas stipriai priklauso nuo kitų žmonių paleistų muilo burbulų – tokiu mastu, jog ir jis priverstas prisitaikyti prie šio vaizdo ir persikvalifikuoti į diletantą“. Kyla logiškas klausimas – kas tada iš tikrųjų yra šis padaras, profesionalus rašytojas? Žmogus, kuris kiauras dienas sėdi prie stalo, taukšena kompiuterio klavišus ir per metus išleidžia dvi, tris, keturias, penkias knygas? Gal vis dėlto profesionalizmas yra ne vien laiko praleidimo klausimas, bet ir kokybės kriterijus, o rašytojas, jeigu jis ne profesionalas, paprasčiausiai yra neįmantrus popieriaus rašinėtojas, kurio rašiniai neturi ryšio su literatūra?
Labai norėtųsi, tačiau, deja, toks rašytojo sąvokos aiškinimas nepriimtinas dėl vienos paprasčiausios priežasties – tekstų srautas neskirstomas į literatūrą ir neliteratūrą. Ši takoskyra yra pernelyg išsitrynusi, jau nėmaž nekalbant apie tai, kad ir iškilūs rašytojai kartais mėgsta šūsnimis publikuoti tekstus, kurie vargu bau ar dedami viršutinėse literatūros lentynose. Profesionalu tampi, kai tave oficialiai pripažįsta kiti rašytojai, t. y. esi priimtas į Rašytojų sąjungą? Ir vėl ne taip – daugelis Rašytojų sąjungos narių, nesvarbu, kokius profesionalumo kriterijus pasirenka, nėra jokie profesionalai – daugumai retsykiais pasiseka parašyti kokią knygą, kuri pripažįstama tinkanti literatūrai. Be to, valdininkų požiūriu, kuriantys žmonės, kaip ir anksčiau, niekuo nesiskiria, tarkim, nuo triušių augintojų ar cigarų rūkalių, nes visos kūrybinės sąjungos yra tokios pat visuomeninės organizacijos kaip triušių augintojų draugijos ar cigarų rūkalių klubas. Be abejo, visi žino, kad rašytojas vis dėlto kažkuo skiriasi nuo cigarų rūkalių entuziastų, gal net, susidūrus su rašytojais, suvokia šiuos skirtumus, tačiau valstybiniu lygiu tai nesuformuluota, tiesiog automatiškai tiek Rašytojų sąjunga, tiek priklausymas jai nubloškia į gana dviprasmišką būseną, rašytojas patenka į tokią padėtį, kur nei jis, nei kas kitas nežino, kas jis yra kaip socialinė arba juridinė būtybė, o priklausymas Rašytojų sąjungai tik kartais sietinas su veikla, kurią jis galbūt laiko savo misija.
Nekantriai laukiame meto, kai Rašytojų sąjunga galės reprezentuoti rašytojus kaip profesionalus susivienijimas, tačiau laukimo laikas užpildytas ir tokia veikla, kuria profesionalų organizacijai galbūt nederėtų užsiimti. Tačiau tai truputį kita tema, jau ne kartą apželėta. Tenka pridurti, kad ši situacija turi ir pliusų. Sakykim, bet kuris, save laikąs rašytoju, ir galbūt iš tiesų toks esąs, gali įkurti kitą, teisingesnę bei tikresnę, rašytojų sąjungą ir ji teisiniu požiūriu niekuo nesiskirs nuo dabartinės. Manding, savaime būtų suprantama, jei Latvijoje gyvuotų įvairios rašytojų (menininkų, muzikų ir t. t.) sąjungos, kurios vienytų skirtingai mąstančius žmones. Tačiau taip nėra. Ko gero, iš vienos pusės todėl, kad dar viena rašytojų sąjunga būtų toks pat bejėgis institutas kaip dabartinė, o iš kitos – rašytojo, kaip profesionalo, pasitikėjimas savimi išguitas į gilų pogrindį.
Tarkime, profesionalus rašytojas yra asmuo, kurio visa veikla – tekstų kūrimas, iškart priduriu, kad iš tikrųjų nėra tiek rašytojų, kurie tik sėdėtų prie stalo ir keptų knygą po knygos. Su literatūra siejama daug platesnė veikla – čia gali būti darbas literatūriniame leidinyje, arba leidykloje (nors leidyklos labai nenori įdarbinti rašytojų, nes puikiai supranta, kad savo knygos rašymas visada nustums į antrą planą kitų autorių knygas), gali būti žurnalistika (čia veikla daug platesnė, nei žinių ar reportažų rašymas), rašytojas gali dirbti dėstytoju, tyrinėti literatūros istoriją, vykdyti kokius kitus projektus ir t. t. Iš tiesų diletantas literatūroje nėra joks blogis. Dauguma rašytojų pasaulyje yra diletantai – jie ramiai darbuojasi galbūt su literatūra visiškai nesusisiejančiose srityse, gerai, jeigu juos apninka indėvė, kažką parašo, ir dažnai turiningiau nei tariami profesionalai. Veikiau šiek tiek kitaip formuluokime klausimą – kokia diletantų ir profesionalų misija bei prasmė kultūroje? Tokiu atveju tenka kalbėti jei ne apie visiškai nežinomas, tai bent apie tiksliai nenusakomas būsenas. Kai bandome paženklinti pagrindą, ant ko laikosi šiuolaikinė latvių literatūra, tiesiog automatiškai veriasi vardai: Regina Ezera, Vizma Belševica, Ojaras Vacietis, Imantas Zieduonis, Albertas Belas, Zigmundas Skujinis, Knutas Skujeniekas, Uldis Bėrzinis – dar galima pridurti, jei vieną kitą išbrauktume, bet, mano galva, panteonas liktų panašus, nesvarbu, kad ir kokie būtų vertinimo kriterijai. Visi šie autoriai yra profesionalai – ką jie sugebėjo nuveikti svarbaus, tai vien todėl, kad dirbo lėtai, nutrūktgalviškai, kasdien, pernelyg nesiblaškydami. Tikrieji profesionalai tampa klasikais, jie kuria ir pagal jų tekstus sprendžiama apie literatūrą. Profesionalai yra toji ašis, apie kurią sukasi visa literatūra ir greta jų esantys epizodiniai diletantų šedevrai. Jų sukurti tekstai funkcionuoja literatūroje ir kultūroje – tik profesionalas pajėgus savo tekstų visuma sukurti tarsi užbaigtą ir „atvirą“ ženklų sistemą, kaip pasaulį, kuris, iš vienos pusės, yra savitikslis ir patenkintas savimi, o iš kitos – neregimais ryšiais susaistytas su kitais panašiais pasauliais. Kai pažvelgiame į dabartinę situaciją literatūroje, atsiveria vos ne siaubingas paveikslas: ženklią profesionalų daugumą (tik labai retos išimtys) sudaro gana pagyvenę žmonės, kurie gauna pensijas, stipendijas už įnašą į latvių kultūrą, galbūt vieną kitą išlaiko gyvenimo draugas, dar vienas kitas užmigęs letargo miegu, pabusti maža galimybė, ir pan. Tarp profesionalų nėra trisdešimtmečių ir jaunesnių, t. y. tų žmonių, kurie bet kurioje normalioje literatūroje turėtų sukurti kūrybinį branduolį, maištauti ir rengti perversmus, žodžiu, energingai raginti ir ginti pirmyn literatūros procesą. Žmonės prasiblaško savo ir kitų džiaugsmui, šį tą reikšminga parašo, o potencialių profesionalų, kurie gebėtų formuoti literatūrą po dešimties ar keliolikos metų, prie horizonto tarsi nematyti.
Konkretus pavyzdys. Dvi iš tiesų rimtai sutiktos pastarųjų metų debiutantės Margarita Pervenecka ir Inga Žuoludė. Jų tekstuose, daugiau negu kitų pradedančiųjų darbuose, juntamas bandymas kurti pasipūtusius ir savitikslius pasaulius, susikurti naują kodą, skirtingą nuo buvusių generacijų. Galbūt klystu, bet, manding, šie bandymai yra tiesiog neveiksmingi – ne todėl, kad būtų sumodeliuoti prasti tekstai, o todėl, kad nejauti tos nematerialiosios ir nenusakomosios substancijos, profesionalaus požiūrio į kuriamą tekstą. Šnekant primityviomis metaforomis – abi autores vertėtų porą metų atskirti nuo realybės ir įkalinti vienutėje, arba vienuolyno celėje, su keliolika knygų, be ryšio su pasauliu, ir pažiūrėti, kas išeis: akis į akį su savo tekstais ir kalba. Rašytojo būtyje tai reikšminga – ne tik kažką išgalvoti, išreikšti ant popieriaus, išvysti spausdinta forma ir po to gauti per galvą nuo kritikos, bet ir išmokti įkvėpti bei iškvėpti žodžius.
Galima kastis dar giliau – kodėl egzistuoja literatūra ir kokia jos prasmė. Svarbiausias rašytojo veiklos tikrovėje rezultatas – išleista knyga ir pradžiugintas ar suerzintas skaitytojas, – yra tik šalutinis produktas. Be tokios veiklos negalima išsiversti, kad ir kaip tai būtų paradoksalu – knyga literatūroje yra antrinė. Daug svarbesni tie procesai, kaip literatūra sąveikauja su kalba. Kalba pasikeičia kas keliolika metų, nors pats permainų procesas vargu ar juntamas; tai galima konstatuoti tik tada, kai palygini, tarkime, sukurtus devintojo ir dešimtojo dešimtmečio tekstus – tuomet be jokios analitinės optikos matyti pasikeitusi visa ženklų sistema. Be to, kalbos permainos – tai ne naujų žodžių sugalvojimas, arba senų išnaikinimas, žodžių ženklų kaita, grynai stilistiniai niuansai ar kažkas panašaus. Trumpai tariant, visa tai telpa permainų procese, bet bendras permainų laukas esti daug platesnis ir apima tai, kaip žmogus mato ir aprašo pasaulį, kaip pasaulio aprašymas daro įtaką jo įžvalgos galimybėms, kaip regimybė keičia ženklų sistemą, kuria remdamasis jis mėgina aprašyti regimybę ir samprotauti, ką apskritai pastebėjęs. Baiminuosi, ar šiuose tarpusavio poveikio procesuose galima išfiltruoti ir suklasifikuoti kurio nors elemento funkciją; negalima tvirtinti, kiek kalba formuoja realybę, kiek realybė – kalbą, kaip abi pusės daro įtaką kalbai ir mąstymui, bet visa tai galima pajausti – ir tik gerai išlavintu organu, kurį išsitreniruoja vien literatūros profesionalas.
Koncentracija į tekstą, į kalbą yra pernelyg brangus sumanymas ir ne kiekvienas geba užsiimti kitais dalykais, kad užsidirbtų pinigų ir paremtų savo profesionalią veiklą, o prieglauda celėje apskritai yra išlaidumo viršukalnė. Vis dėlto tai yra gana skausminga, antrinė problema, nes nuo senų senovės rašytojai nelabai ramiame kelyje pramoksta arba persikvalifikuoja į profesionalus, bet pirmiausia turi išsikovoti teisę tokiais tapti.
Dar egzistuoja literatūros „infrastruktūra“. Ko gero, tai nėra itin tikslus žodis, bet antraip sunku apibrėžti visą šią santykių sistemą, į kurią yra įtrauktas autorius. Į ją patenka publikacijos spaudoje, periferiniai literatūros žanrai, vieši skaitymai, įvairūs abejotini interneto reikalai, profesionalūs susivienijimai, literatūros festivaliai, seminarai, konferencijos ir dar be galo daug kitų dalykų. Rašytojas, kiek jo celė jam prie širdies, nori nenori, turi „socializuotis“ ir įsijungti į abejotinus reikalus, kurie tik probėgšmais sietini su literatūra. Manau, kad šiuolaikinio diletantizmo priežastys iš dalies tiesiogiai surištos su šia „infrastruktūra“, tiksliau, su jos trūkumais. Ir čia galima be galo daug ką išvardyti, ko nėra, kas sunaikinta, kas miręs natūralia mirtimi. Jeigu konkrečiau – esu jau rašęs apie mirusią kritiką, bet aš nežinau nė vieno pasiturinčio kritiko, kuris galėtų save finansuoti profesionaliai veiklai šioje srityje. Baisiai sumenkusi ir smulkioji proza. Paprastai prozininkas, jei dėl kažkokių mąstymo savybių nėra tendencingai nusiteikęs prieš šį žanrą, apsakymo griebiasi dėl trijų priežasčių. Pirma, „netikėtai šovė į galvą“ protą užvaldęs toks tekstas, kuris, perkeltas į popierių, gali tapti tik apsakymu. Tai idealus variantas. Antra, apsakymai, surinkti į rinkinį, bet dar kelių trūksta, nori nenori, tenka pajudinti smegeninę ir užpildyti tuščią vietą. Trečia, ir, manau, svarbiausia – „redaktorius prašo“. Tarkime, kokio nors spaudos leidinio redaktorius gatvėje netikėtai sutinka prozininką, maloniai pasiteirauja, kaip jam sekasi, ir tada iškart klausia, ar nėra parašęs naujo apsakymo, jeigu ne, ar artimiausiu metu nežada sukurti. Todėl „redaktorius prašo“ priežasties nevalia pernelyg nuvertinti – apsakymo kūrimo procese ji atlieka bemaž tokį pat vaidmenį, kaip ir mūzų akivaizda. Latvių apsakymo istorija, pradedant Blaumaniu ir Puoruku, yra gyvas pavyzdys. Mūzos gali inspiruoti apsakymo gimimą, tačiau jo parašymo pabaigą pagreitina nekantrūs redaktoriaus skambučiai. Ir, žiū, šiuo metu ši svarbi priežastis „redaktorius prašo“ sumažėjo iki tiesiog juokingų apimčių, nes, išskyrus literatūros mėnraštį „Karogs“, nebėra spaudos leidinių, kurie spausdintų smulkiąją prozą, o smulkioji proza, jeigu ji dar nėra mirusi, – miršta be dūdų orkestro ir piliečių dūsavimų.
Kritikos bei smulkiosios prozos situacija – tai tik pora į akis kritusių pavyzdžių, tokį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Tarkim, apie sunkią smulkiųjų leidėjų padėtį. Arba apie poeziją, kuri bemaž paskelbta už įstatymo. Arba apie kultūrinės periodikos trūkumą apskritai. Blogos žinios apie kompleksinį rašytojų lavinimą (Literatūros akademija, pradedančiųjų autorių seminarai, Rašytojų sąjungos konsultantai): potencialiems rašytojams suformuojama nuovoka apie literatūrą kaip apie profesionalią veiklą. Jeigu kuris nors šios sistemos elementas girgžda, tai galima laikyti „natūralia atranka“, arba normaliu vystymusi, kai atsijoja svariausias nuo netikėto ir neesminio. Bet jeigu išnyksta, arba ramių ramiausiai sunaikinama, „infrastruktūra“, rašytojas, kad ir ką jis darytų, yra nepajėgus tapti visaverčiu profesionalu, tada tikrai viskas pakišama po šuns uodega.
Versta iš: „Karogs“, 2009, Nr. 8
Jūratė Sprindytė. Kostas Korsakas – instituto direktorius („veiklumo dinama“)
2009 m. Nr. 10
Sovietmetis išliko kultūroje bei anais laikais augusių ir brendusių žmonių atmintyje kaip ambivalentiškas laikas, kuris tebedaro įtaką individualiam ir kolektyviniam tapatumui. Šiemet minime reprezentacinių sovietmečio kultūros figūrų – akademiko Kosto Korsako, rašytojų Petro Cvirkos ir Juozo Baltušio – gimimo 100-mečių sukaktis. Kostas Korsakas – kritikas, literatūros istorikas, vertėjas ir poetas – gimė šimtmečio toliuose spalį Pašvitinyje (Pakruojo r.). Kolega Leonas Gineitis yra jį pavadinęs „veiklumo dinama“, nuolat srovę generuojančiu mechanizmu. Energijos potencialas sruvo įvairiausiomis kultūros kryptimis, iš jų viena svarbiausių – institucinė lituanistikos plėtra ir sauga. K. Korsakas vadovavo Lietuvių kalbos ir literatūros institutui net 38 metus (1946–1984). Taip buvo pasiektas rekordas – lituanistinė mokslo įstaiga liko vienintelė tarp SSRS respublikų institutų, kurių direktorius sovietmečiu nebuvo pakeistas. Tai liudija daug ką – vadovo autoritetą, ištvermę, respektabilumą, reputaciją, laviravimo įgūdžius.
K. Korsakas buvo orus, keliantis natūralią pagarbą, daugelio apibūdinamas kaip rūstus, tiesus, teisingas, principingas, reiklus, disciplinuotas ir punktualus. Amžininkai liudija, kad vadovo balse, straipsniuose ir vadovavimo stiliuje „jutai plieną“. Natūralu, kad disciplinos reikalavo ir iš pavaldinių. Darbe reikėdavo stropiai išsėdėti valandas; žiemą kambariuose negesindavom šviesos, nes išeidamas direktorius pasižiūrėdavo, ar visi langai tebešviečia – esą visi tebedirba. Tad kambary palikdavom po vieną budintįjį, kuris laiku nuspausdavo elektros jungiklį.
K. Korsako valdymas ne vieno institutiečio vadintas „geležiniu režimu“, ypač pirmaisiais dešimtmečiais. Vytautas Kubilius, 1950 m. atėjęs dirbti, dienoraštyje institutą apibūdino kaip „feodalinę pilį“ ir per keliolika metų vertinimas neką pasikeitė – „režimas su kumščiu, disciplina administratyvinė“. Mokslinė sekretorė Adelė Seselskytė prisimena, kad, jai 1959 m. pradėjus dirbti, K. Korsakas valdė „tvirtai ir galingai“. Kaip tik tuo laiku ideologinės kovos frontas persikėlė į literatūros mokslą (kiek anksčiau ypatinga priežiūra vyravo istorijos moksle). K. Korsakas nuo 1949 m. buvo MA akademikas, nuo 1959 m. – LTSR nusipelnęs mokslo veikėjas, 1979 m. gavo liaudies rašytojo vardą. Solidūs titulai ir tvirta ranka institutui pelnė autoritariško atspalvio vietovardį „korsakynė“.
Kai į institutą aštuntojo dešimtmečio pabaigoje atėjo mano karta, ta geležis jau buvo pasidarbavusi.
Direktorius buvo daugumos kolektyvinių instituto darbų planuotojas ir vyriausiasis redaktorius. Jo kuruojami leidiniai ir šiandien traktuotini kaip būtinos nenutrūkstamo kultūros proceso grandys: 1962–1968 m. publikuoti „Lietuvių tautosakos“ 5 tomai, keliolika metų rengtas „Lietuvių liaudies dainyno“ projektas, inicijuotas didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimas, išleisti „Lietuvių literatūros istorijos“ penkiatomis ir dvitomis, „Lietuvių literatūros kritikos“ dvitomis. Ypač sunki penkiatomio pradžia, nes, kilus mokytojų triukšmui („nežinia kaip dėstyti“), buvo reikalaujama kuo greičiau išleisti bet kokią parankinę knygiūkštę. Jei ne K. Korsako užsispyrimas leisti kapitalinę studiją, galėjo išeiti menka ždanovinė brošiūrėlė, o tokios ir buvo laukiama. Kaip tik K. Korsakas sudarė penkiatomės literatūros istorijos koncepciją ir visų laikotarpių periodizacijos schemą, kuria vadovautasi kone pusšimtį metų. Schema ideologinė, bet kitokia anuomet neįmanoma. V. Kubilius ne kartą pabrėžė, kad prasmingas direktoriaus tikslas – įtraukti į griežtai cenzūruojamą mokslinę apyvartą visą lietuvių literatūros faktografiją, nes būtina kultūros atminty išlaikyti kuo daugiau faktų ir pavardžių, o epitetus „dekadentinis“, „buržuazinis“ skaitytojas praleis kaip balastą. Kasmet pasirodydavo po 10–12 kalbininkų, literatų ir tautosakininkų parengtų knygų. Daug dėmesio K. Korsakas skyrė palikimo leidybai, peržiūrėjo rankraštyne esančią medžiagą ir sumanė seriją „Literatūra ir kalba“ (1956– 1995 pasirodė 22 tomai). Tai buvo stambaus mokslinio periodinio žurnalo analogas, kuriame atskiros knygos skirtos Žemaitei, K. Donelaičiui, V. Krėvei, modernistinių srovių tyrimams, gausiai rašytojų epistoliarikai.
K. Korsakas turėjo begalę administracinių pareigybių visokiose komisijose imtinai iki LTSR Aukščiausiosios tarybos. Kontrolės ir konsultacijos, plenumai, išvažiuojamieji posėdžiai, kasmetinės visuomeninių mokslų sesijos MA, o ant galvos dar griūva daugybė kasdieninio darbo. Greta pamatinių lituanistikos veikalų, deja, tekdavo planuoti ir proginių renginių bei rinkinių. Tai buvo ramesnės instituto egzistencijos būtina sąlyga. Dabar bepigu šaipytis iš tokių antraščių kaip „Didžioji Spalio socialistinė revoliucija ir lietuvių literatūra“ arba „Leninas lietuvių literatūroje“ – bet juk buvo neišvengiamai privaloma minėti Spalio 60-metį ir Lenino 100-metį. K. Korsakas mėgo pirkti knygas, o po jo mirties šeima per 12 000 tūkst. egzempliorių padovanojo instituto bibliotekai. Prioritetu buvo kultūros istoriko kaupiamoji, sisteminamoji funkcija – instituto rankraštynas esmingai pasipildė kaip tik jo direktoriavimo laiku. Užmegzti labai platūs ryšiai (buvo ir baltistas, ir slavistas, ir komparatyvistas). Rankraštyne užfiksuota apie 500 pozicijų K. Korsako korespondencijos adresatų, tarp jų – daugybė užsieniečių.
Daug nervų, ne tik laiko, suėsdavo komisijos ir tikrintojai. Ypač didelis vajus kildavo sudarant eilinį penkmečio planą ir atsiskaitant už jį. O dar kasmet reikėdavo organizuoti didžiules ataskaitas rusiškai į Maskvą. Nuolat atvykdavo tikrintojai iš SSRS MA ir lygindavo mus su analogiškais sąjunginiais institutais. Maskvoje turėjome labai gerą vardą – kaip idealų filologinį institutą įstaigą apibūdino būsimas MA kalbotyros instituto vadovas Georgijus Stepanovas, stambi figūra tarptautiniu mastu. Svečiai būdavo priimami dalykiškai, rengiamos kultūrinės ekskursijos. Įdomu, kad devintojo dešimtmečio pradžioje imta reikalauti komfortiško svečių priėmimo, suomiškų pirčių ir restoranų, – taip būdavo instruktuojama MA organizaciniame skyriuje. K. Korsakui tai labai nepatiko. Institutas jam buvo šventovė, rimties ir darbo vieta – nors skyriuose retsykiais susiburdavome ir prie vyno taurės. Kai po 1979 m. Taškento nutarimų VAK‘as (Aukščiausioji atestacinė komisija) reikalavo ginti disertacijas rusų kalba, K. Korsakas sunerimo: „O kas kurs lietuvių mokslo terminiją?“ Disertacijos ir toliau buvo rašomos lietuviškai, tik išverčiamos į rusų kalbą. Dabar sunku įsivaizduoti, kad net rašytojų nuotraukų formatas keldavo konfliktines situacijas (Vydūno ar Šatrijos Raganos turėjo būti kuo mažesnės, o V. Kudirkos ir Maironio per visą literatūros istorijos puslapį sukėlė skandalą).
K. Korsako apsisprendimas nepriklausyti Komunistų partijai buvo labai pažeidžiama jo, kaip vadovo, vieta. Nepartinis žmogus tokio masto poste galėjo išlikti tik visiškos išimties tvarka. Buvo ir kita sunkinanti aplinkybė – visada labai negausi instituto partinė organizacija. Kai kurias jos nares vadindavome „partinėm vištom“, bet vėliau išaiškėjo, kad jos rašydavo skundus į aukštesnes instancijas, neva institute menkinama jų veikla, neatsižvelgiama į partijos direktyvas ir pan. K. Korsakas net keliolika kartų buvo kalbintas stoti į partiją, kviestas dėl to į CK, asmeniškai jį spaudė A. Sniečkus. Anot Halinos Korsakienės atsiminimų, gana sąmoningai spyrėsi, nes būtų netekęs nė kruopelės savarankiškumo: „Beliktų klusniai, kas įsakoma, vykdyti!“ („Namas, kuriame gyvenome“, p. 250).
Ilgamečio direktoriaus vadovavimo stilius išsiskyrė santūrumu. Su bendradarbiais išlaikė šaltoką, pagarbią, bet gana oficialią distanciją. Kiek įmanoma liberaliau sprendė kadrų klausimus – svarbiausia talentas, profesinės savybės, o juk daugumoje panašių įstaigų tuomet prioritetas buvo švari biografija. Išleidęs bibliotekos darbuotoją į pensiją, prasitaria neturįs jokios nuovokos, „kaip ir kuo gyvena mano darbuotojai už instituto sienų“ (1969 m. laiškas). Atsimenu, kaip buvom pilni nuostabos dėl pademonstruoto tėviško rūpesčio: prieš išvykstant Silvestrui Gaižiūnui į Maskvos aspirantūrą, direktorius patarė, kad, būnant toli nuo namų, reikia suvalgyti šilto maisto bent kartą per dieną.
K. Korsako kabinetas buvo asketiškas. Laimei, nemėgo šūkių ir plakatų, tad gaudavo barti nuo komisijų už propagandos stoką. Vėliau buvo priverstas sutikti su soclenktyniavimo nuostatais bei nugalėtojų skelbimu ant koridoriaus sienos, bet institute kurį laiką leistas ir humoristinis sienlaikraštis. Direktorius demonstravo stabilumą ir tam tikrą konservatyvumą, labai priešinosi, kai po remonto buvo keičiamas interjeras. Dalykiškumas nusverdavo proginius ar patetiškus momentus. Reikalavo aukštos darbo kultūros, laikytis terminų ir kad rankraščiai būtų švarūs (o juk rašomoji mašinėlė – ne kompiuteris). Svarbius raštus pasirašydavo tik juodu rašalu parkeriu auksine plunksna. Jam į kabinetą kasdien buvo pristatoma oficiozinė ir kultūrinė periodika, todėl sovietmečio spaudos leidiniuose likęs storas raudonas pieštuko brūkšnys (tikrindavom – pabrauktos esminės vietos). Ikipiet dirbo namie, o po pietų atvažiuodavo į institutą, „kur visokių reikalų ir nervavimosi aibės“ (iš laiško šeimai). Tada visi, kas koridoriuj rūkydavo ar plepėdavo, sprukdavo į savo kambarius. Su direktorium komunikavom tik per sekretorę. Bijojom būti iškviesti į kabinetą, nieko gera tai nežadėjo. Per ataskaitinius posėdžius gruodžio pabaigoje būdavo itin reikli ir net gana grėsminga atmosfera. Planus ir ataskaitas rašydavome ranka ir po ekspertizės atgaudavome raudonai pabraukytus ir vizuotus didžiosiomis „KK“.
Direktoriavimas buvo sudėtingas. 1970 m. kilo etatų mažinimo humanitariniuose institutuose vajus – dėl to K. Korsakas eina kalbėtis į CK. Be to, Maskva siunčia nurodymus likviduoti jau paruoštų leidinių autorinius lankus (pvz., išmesti po 5 lankus iš jau parengtų knygų). „Lituanistikai mažiausia dėmesio ir tikro rūpinimosi jos ugdymu“; „Viską reikia plėšte išplėšti“, – guodžiasi direktorius. Akivaizdus nuolatinis spaudimas iš partinio aparato – kam per laisvai vizuoja prašymus naudotis specfondine literatūra, kodėl įstaigoje per liberalus režimas. „Institute vėl lankėsi Saugumo komiteto darbuotojas, vadinamasis mūsų „globėjas“ – kuratorius. Padarė pastabų, eilė priekaištų dėl bendradarbių Zalatoriaus, Kubiliaus pozicijų. Situacija sunki, jėgos atsisako“, – rašo dienoraštyje. Vienu metu pasklido kalbos, kad K. Korsakas bus keičiamas Kaziu Ambrasu, bet nuslopo. K. Korsakas turėjo būti vidinis instituto cenzorius, todėl atmosfera atrodė rūstoka. V. Kubilius mėgdavo išrėžti nuomonę susirinkimuose, 1967 m. užsipuolė instituto darbų planavimą ir nuobodžias konferencijas, teigdamas, kad kriterijus turėtų būti individualybės ugdymas, į tai K. Korsakas atsakęs: tikslas – gauti rezultatą, o ne individą ugdyti.
Pažymėtina, kad pats kaip kritikas sociologas, sukūręs socialinių kriterijų monopoliją, K. Korsakas net nepalankiais metais rodė pakankamą metodologinę toleranciją, todėl institute galėjo rastis ir tarpti adeptai tokių tyrimo linkmių kaip semiotika, interpretacinė mokykla, komparatyvistika, literatūros tipologija, recepcijos užuomazgos. Direktorius primygtinai skatino reikštis spaudoje, kad gyvuotų mokslininkų ryšys su visuomene. Beje, sąvoka „literatūrologija“ taip pat K. Korsako propaguota ir įskiepyta.
Jono Lankučio, iš K. Korsako perėmusio instituto vairą, nuomone, jo pirmtakui skirtas „kultūrinių vertybių gelbėtojo vaidmuo“, vaidmuo „niūrus, pavojingas, kai kuriais atžvilgiais gal ir atstumiantis, bet toli gražu nevienareikšmis“. Direktorius vadovavo griežtai, bet konstruktyviai, siekdamas nevienadienio rezultato.
Regina Narkevičienė. Ankstyvasis svetimos kalbos mokymas: paralelės ir perspektyvos
2009 m. Nr. 8–9
Lietuvos edukologai, švietimo administratoriai pasiskirstę į dvi stovyklas: diskutuojama dėl buvusios Lietuvos švietimo ir mokslo ministrės 2006 m. patvirtintos, dabartinio ministro vykdomos „Privalomo ankstyvojo užsienio kalbų mokymo įgyvendinimo programos“, kurioje nurodoma jau 2009 m. rudenį visoms mokykloms nuo antros klasės visus vaikus mokyti anglų kalbos. Viešojoje erdvėje jau sklando projektai apie planuojamą svetimos kalbos mokymą nuo pirmos klasės, nuo darželių.
ŠMM remiasi savo užsakytu tyrimu, kurį lingvodidaktikos specialistai vertina nevienareikšmiškai. Mokslininkai, mokytojai, kultūros darbuotojai, besirūpinantys lietuvių kalbos likimu, pateikia kontrargumentus: ar tikslinga privalomai pradėti mokyti svetimos kalbos visus mokinius, kol nesusiformavę gimtosios kalbos pagrindai. Jie akivaizdžiai pralaimi: numatytą programą visokeriopai remia švietimo vadovai, kurių rankose valdžia ir pinigai, o gimtosios kalbos teises gina žymiai mažesnes galias turinti Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir atskiri entuziastai, ŠMM nepavaldūs ar nebepavaldūs. Asmenys, priklausantys šios ministerijos žinyboms, turi patylėti ar būti atsargūs kaip ir ministrų koalicijos partneriai. Lietuvos kultūros žmonės tyli: gal nesuvokia, kad kažkokiais švietimo ministrų nutarimais gali būti griaunami gimtosios kalbos pagrindai, gal jiems tokios problemos atrodo tolimos ir nereikšmingos.
Lietuvos švietimo ir mokslo ministras, pagal specialybę teisininkas, tarsi nustebęs: „Paradoksalu, kad mažne du dešimtmečius gyvename vėl nepriklausomi, ir, atrodytų, niekas mums negrasina, tačiau <…> itin ryški mūsų ginties laikysena: giname kalbą, kultūrą, tarsi jas iki šiol kažkas pultų“ ir siūlo „…atsisakyti dar iš XIX a. gynybinio tautiškumo kilusio ir sovietmečiu įsišaknijusio lietuvių kalbos supriešinimo su kitomis kalbomis…“ („Dialogas”, 2009 m. birželio 19 d.).
Taigi: nuo ko giname? Kodėl giname? Ar tikrai ginties pozicija buvo ir yra beprasmiška? Apie lietuvių tautai, lietuvių kalbai grėsmingą situaciją, kylančią dėl globalizacijos iššūkių, masinės emigracijos bei kitų aplinkybių, daug kalbama ir rašoma. Svarbi problema – mūsų vyriausybės, nepriklausomos Lietuvos švietimo vadovų pozicija: jų gebėjimas gyventi modernėjančiame pasaulyje ir noras (ar nenoras) konkrečiomis sąlygomis saugoti gimtąją kalbą, tautinį identitetą – ne vien gražiais žodžiais, bet realiais sprendimais.
Motyvai, išdėstyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės dr. I. Smetonienės, svetimų kalbų didaktikos specialistės dr. G. Stunžėnienės, daugelio mokytojų bei mokslininkų apie ankstyvojo kitos kalbos mokymo, dvikalbystės žalą vaikui, kol nesusiformavę gimtosios kalbos pagrindai, yra skelbiami spaudoje, pateikti ŠMM, atitinkamai Seimo komisijai. Deja, anot žymios muzikės prof. V. Vitaitės, „švietimo ministerijoje mes šiandien turime šimtaprocentinį negirdėjimą <…>, specialistų, menininkų (ir mokslininkų – R. N.) nuomonė absoliučiai ignoruojama“ („Respublika”, 2009 liepos 3 d.).
Tai kur einama? Ko siekiama? Palyginkime: XIX–XX amžių sandūroje ne vienas jaunas inteligentas samprotavo: nėra prasmės kalbėti gimtąja kalba, jeigu svetimos kalbos (rusų, lenkų) teikia platesnes saviraiškos galimybes. Tačiau turėjome J. Basanavičių, V. Kudirką, P. Višinskį, kitų šviesuolių, kurie gaivino gimtąją kalbą, kūrė literatūrą, lietuvišką mokyklą. Du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiai – visų mūsų kultūros sričių suklestėjimo metas, teikęs tvirtą atramą ilgai okupacijai. Išlikę mokytojai, išsaugoti seni vadovėliai, sukurta gimtosios kalbos mokymo sistema maitino mūsų mokyklą tamsiuoju pokario laikotarpiu iki „atlydžio“, kol išaugo nauja inteligentijos karta – ir aklai konformistinė, ir išmokusi realiomis sąlygomis saugoti tautines vertybes, visų pirma gimtąją kalbą.
Tarybinės okupacijos metu Lietuvos švietimo ministerijoje būta visokių žmonių: ir apsidraudėlių, beatodairiškai vykdančių Maskvos ar Lietuvos KP CK nurodymus ir bandančių juos apeiti. Tačiau nuo šeštojo dešimtmečio tarybiniai vadovai, švietimo ministrai siekė išsaugoti Lietuvoje vienais metais ilgesnį vienuolikmetį, vėliau – dvylikmetį vidurinį mokymą, kad būtų erdvės lietuvių kalbai, kitoms nacionalinę kultūrą puoselėjusioms disciplinoms. Net devintojo dešimtmečio pradžioje kontroversiškai vertinamas ministras griežtai nutildė Alytaus „aktyvistus“, norėjusius kai kurias disciplinas (pirmiausia istoriją) dėstyti svetima – rusų kalba, suvokdamas to žalą lietuvių mokslo kalbai. Dabar tie patys dzūkai (ir ne tik jie) planuoja kai kuriuos istorijos, geografijos, muzikos kursus dėstyti svetima kalba.
Lietuvos edukologai, buvusio Pedagogikos instituto mokslininkai, remiami humanitarinės inteligentijos, tardamiesi su švietimo vadovais, stengėsi kuo ilgiau apsaugoti jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikus nuo svetimos kalbos įtakos, kad susiformuotų gimtosios kalbos pagrindai.
Antai dr. Bronė Papkevičiūtė, kuravusi rusų kalbos mokymą pradinėse klasėse, šią problemą sprendė daktaro disertacijoje. Prof. Vytautas Šernas, keletą dešimtmečių rengęs rusų kalbos mokymo programas, daugelio lingvodidaktinių knygų autorius, ne tik Lietuvoje buvo žinomas kieta nuostata: rusų kalbos mokymas neturi tapti rusinimo įrankiu. Daugelis mokslininkų tyrimais įrodė: nesusiformavus gimtajai kalbai, svetimų kalbų mokymas labai problemiškas. Dar 1970 m. išleistame darbe „Daugiakalbystės psichologija“ prof. A. Jacikevičius perspėjo, jog ankstyvas svetimų kalbų mokymas rekomenduotinas gabiesiems, o mažesnių gabumų vaikams gali būti kenksmingas ne tik gimtosios kalbos mokymui, bet ir protiniam tobulėjimui. Žinomi faktai: uzbekų, totorių vaikai, priversti lankyti rusiškus darželius, neretai atsidurdavo protiškai atsilikusiųjų klasėse.
Prof. D. Klumbytė, 1941 m. Altajaus tremtinė, daugelio mokymo knygų autorė, memuarinėje apybraižoje „Atgyja ir nukirstos šaknys“ (Šiauliai, 2006) rašo apie buvusį Totorijos švietimo ministrą Mirzą Machmutovą, žymų filologą arabistą, „baltu pavydu“ pavydėjusį lietuviams, gebėjusiems atsilaikyti prieš ankstyvąjį rusų kalbos mokymą, nes tai „…žlugdo vidutinių ir silpnesnių mokinių gebėjimus ir stabdo jų raidą, nors itin gabiems kenkia mažiau“ (p. 66).
Gūdžiais stagnacijos metais, verčiant okupacinei valdžiai, visomis išgalėmis priešinantis šviesiausiems Lietuvos mokslininkams, rusų kalba stumiama į pradines klases. Antai 1973–1974 m. svetima kalba privaloma nuo antros klasės antrojo pusmečio. Nuo 1975–1976 m. ši kalba įvedama jau nuo antros klasės pradžios. Tad stagnacijos metų groteskiškos L. Brežnevo vyriausybės vykdomos rusifikacijos lygis toks pat, kokį nutautinimo lygį numato įgyvendinti dabartinė Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija nuo 2009 m. rudens. Tarybų Sąjungoje prie to eita maždaug tris dešimtmečius. Įstojus į Europos Sąjungą, tempai nepalyginamai greitesni.
Grįžtam į praeitį: rusų kalbos stūmimo į TSRS okupuotų tautų mokyklas naujas etapas – 1979 m. įvykusi Taškento konferencija, kurioje suformuluotas uždavinys – kurti tarybinę liaudį, kuo greičiau niveliuojant tautinį identitetą. (Vargu ar geresnis už „tarybinę liaudį“ dabar aukščiausiu lygiu vartojamas terminas „Lietuvos tauta“.) Lietuvoje rusų kalba įtraukiama į pirmą klasę, netgi į darželius. Tam kiek įmanydami priešinosi ir Lietuvos švietimo vadovai, ir lituanistai, ir rusistai. Nepavykus apsaugoti vaikų nuo prievarta brukamo ankstyvojo svetimos kalbos mokymo, stengtasi bent nesumažinti lietuvių kalbos pamokų. Ar ilgai dabartinė Lietuva išgyvens nesulaukusi naujo smūgio tautos identitetui? Ar Lietuvos švietimo vadovai, įstūmę lietuvių kalbos padėtį į tamsiausią stagnacijos meto lygį, nekartoja ir nepakartos Taškento konferencijos kėslų? Jeigu dviejų nepriklausomos Lietuvos švietimo ministrų pavardes reikia rašyti šalia nukaršusio L. Brežnevo, tai kieno pavardę teks rašyti šalia unifikuotą „tarybinę liaudį“ skelbusio Uzbekijos kompartijos vadovo Šarafo Rašidovo?
Kovodami prieš ankstyvąjį rusų kalbos mokymą, prieš rusifikavimą, Lietuvos edukologai stengėsi pagal galimybes išnaudoti legalias priemones. Tačiau būta ir kitokių – radikalesnių kovos formų. Antai Taškento konferencijos, skambiai pavadintos „Rusų kalba – TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba“, rekomendacijas pogrindinis leidinys „Perspektyvos“ tiksliai įvardijo kaip kultūrinio genocido aktą (Nr. 10, p. 343). Šio žurnalo Nr. 7 paskelbtas „Kreipimasis į visus pasaulio lietuvius“, kuriame, apžvelgus beveik keturių dešimtmečių lietuvių tautai padarytą žalą, rašoma, jog nuo 1980 metų, vykdant TSKP XXV suvažiavimo direktyvas, Lietuvos mokyklose įvedamas išplėstas rusų kalbos mokymo kursas. Rusų kalba dėstoma mokyklose nuo pirmos klasės, taip pat ir vaikų darželiuose. Nemažiau kaip dvi disciplinos (istorija, geografija ar biologija) bus dėstomos rusų kalba. Aišku, ir aukštosiose mokyklose šių mokslų fakultetai turės būti rusiški („Perspektyvos“, Nr. 7, p. 224). Žinoma, rusiškai rašomos ir disertacijos – tad lietuvių kalba stumiama iš mokslo, siaurėja jos vartojimo sfera. Ar ne tuo keliu einama dabar?
„Perspektyvų“ straipsniuose „Ginkime gimtąją kalbą“ (Nr. 10) ir „Nauja grėsmė lietuvių kalbai“ (Nr. 11) įvairiais aspektais aptariama sustiprėjusio rusifikavimo grėsmė: „Rekomendacijų apimtis – 34 puslapiai. Jas sudaro įvadas ir 7 skyriai, nurodantys, kokių rusinimo priemonių turi būti imamasi atskirų pakopų bei žinybų mokyklose“ („Perspektyvos“, Nr. 10, p. 343–344). Derėtų dabartiniams švietimo vadovams pastudijuoti tas rekomendacijas ir palyginti su dabartinėmis – kuo jos sutampa, kuo skiriasi. Rezistentai Vytautas Skuodis, Povilas Pečeliūnas, lituanistas Gintautas Iešmantas už priešinimąsi rusinimui, už siekimą ginti tautos identitetą buvo nuteisti keleriems metams kalėjimo griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, po to – tremčiai (žr. V. Skuodis. „KGB voratinklyje. 1980 metai“, Vilnius, 2009, p. 667).
Netiesa, kad tarybinės okupacijos metais lietuvių kalba supriešinama su kitomis kalbomis: užsienio kalboms Lietuvoje ir Estijoje, palyginti su kitomis buvusios TSRS respublikomis, skirta daugiausia pamokų (žr. 1975–1976 m. ir kitų metų mokymo planus). Netiesa, kad nesuvokta būtinybė gerai mokėti rusų kalbą. Dabartiniams ministrams derėtų pastudijuoti savo vadovaujamų įstaigų archyvus. Niekas ir dabar neneigia svetimų kalbų mokymo būtinybės – rašoma apie deramą antrosios kalbos mokymą, nepažeidžiant gimtosios kalbos ugdymo. Apie tai dešimtmečiais kalba lingvodidaktikos specialistai – ir lituanistai, ir svetimkalbiai. Tačiau valdininkai derinasi prie konjunktūros. Deja, tokios akivaizdžios praeities ir dabarties paralelės, tokios nelinksmos perspektyvos.
Kas verčia dabartinę Lietuvos švietimo vadovybę rinktis lemtingą nutautinimo kelią? Šventas tikėjimas rinkos ekonomikos, globalizacijos siūlomomis vertybėmis, nes tautinis identitetas, deklaruojamas oficialiose šventėse, jiems nėra reali vertybė? O gal iš viešai neskelbiamų fondų ateinantys milijonai, garantuojantys klestėjimą, sėkmingą karjerą? Juk ministerijos stumiami dvikalbystės įgyvendinimo projektai kainuoja, kai Lietuvoje stinga lėšų elementariam mokyklų išlaikymui. Kodėl taip atkakliai ir ciniškai raunamos šaknys? Netiesa, kad mūsų edukologai, kalbininkai tylėjo ir tyli. Valdininkija paprasčiausiai negirdi, nemato reikalo girdėti, o kartais arogantiškai sumenkina oponentus. Globalizacija svarbiau už tautos egzistenciją. Dideli pinigai galingesni už tarybines represijas. Tautos kultūra, jos identitetas nėra ekonominė vertybė. Svarbesnė vartojimo kultūra ir vartotojų visuomenę patogiai aptarnaujanti kalba. Išaugo mankurtiška valdininkija, ugdanti naują kartą, turbūt nebesuprantančią Čingizo Aitmatovo skaudžios alegorijos – legendos apie mankurtą.
Leonidas Donskis: Europietiškos dilemos
2009 m. Nr. 8–9
Filosofą Leonidą Donskį kalbina Mindaugas Peleckis
Lietuvos inteligentija, studentai pažįsta Leonidą Donskį kaip įdomų filosofą, dėstytoją, laidos „Be pykčio“ vedėją, „Santaros–Šviesos“ sambūrio dalyvį, visuomenininką. Kaip filosofas, tapęs Europos Parlamento nariu, ketina spręsti Europos Sąjungą užgriuvusias problemas.
– Ar nesunku prisitaikyti prie naujo – politiko – vaidmens? Gal seniai pagalvodavote, jog filosofas turėtų dalyvauti politikoje?
– Nemanau, kad iki šiol buvau visiškai nesusijęs su politika. Plačiąja prasme politika (t. y. angliško termino politics prasme) yra dalyvavimas idėjų sferoje ir siekis jomis daryti įtaką viešajai erdvei, arba tiesiog aktyvios ir veiksmingos politinės pažiūros, skirtingai nuo siauriau ir techniškiau suprantamos politikos kaip administravimo ir valdymo sferos (angliško termino policy prasme). Šalies reprezentacija užsiėmiau daug metų – tik šitą dariau kaip neoficialus viešas diplomatas, buvau klajojantis akademinis žmogus, gyvenau daugelyje šalių ir dirbau įvairiuose universitetuose bei mokslo centruose.
Neslėpsiu, kad noriu padaryti šiokią tokią įtaką savo šaliai ir visuomenei, kad ji būtų moderni, atvira ir tolerantiška. Kita vertus, tikiu Europos Sąjungos ateitimi ir noriu viską padaryti, kad Lietuva kaip galima giliau integruotųsi į ją. Prisipažinsiu, netikiu, kad mes šiais neramiais laikais, jei nepriklausytume laisvanoriškai demokratinių valstybių sąjungai, išsaugotume savo valstybės nepriklausomybę ir demokratinę santvarką. Na o demokratijos neišsaugojimas mus gan greitai nuvestų į kaimyninio antidemokratinio režimo glėbį – detalizuoti turbūt nereikia.
– Ką manote apie dabartinę Europos Sąjungos civilizacinę būklę? Atrodo, stovime ant slenksčio: kyla nemažai dilemų, žmonėms ir valstybėms sunkoka suderinti savo interesus. Kodėl?
– Noriu atlikti minimalų vaidmenį kuriant ir ateities Europą, kuriai iššūkį jau dabar meta neatsakinga populistinė politika ir nacionalizmas (šiuo atveju anaiptol ne vien Rytų ir Vidurio Europos šalių, o veikiau didžiųjų Europos šalių – Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos – nacionalizmas), deja, neretai pakertantis europietišką solidarumą. Europos Sąjunga yra stebuklas vien taikos požiūriu – juk ji sustabdė nuolatinius žiaurius karus, kurie buvo tapę ne tik Europos valstybių politikos, bet ir jų ekonomikos ašimi. Kita vertus, Europos intelektinis ir kultūrinis potencialas savaime vertas to, kad Europa vienytųsi. Interesus valstybėms suderinti sunku todėl, kad grumiasi dvi vizijos – ES, kaip didžiųjų valstybių klubo, priglaudžiančio ir mažąsias valstybes, ir ES, kaip lygiųjų sąjungos, įsipareigojančios išsaugoti ir ginti liberalią demokratiją, laisvą individą, žmogaus teises ir įstatymo viršenybę prieš bet kokias brutalios politikos ir kumščio teisės apraiškas. Tačiau bene svarbiausias kliuvinys yra politikų ribotumas ir provincializmas – ypač kai ES tampa šalių vidaus politikos įkaite ir kai viduje pralaimintys politikos marginalai bei klounai atsirevanšuoja savo sistemai paleisdami į darbą antieuropietišką demagogiją. Nedovanotinai mažai padaryta, kad ES valstybių piliečiai pasijustų tikraisiais ES formuotojais. Šis politinis susvetimėjimas ir ES reikalų pavertimas vidaus batalijų arena ir žlugdo visą šį projektą.
– Ar nemanote, kad dabartinis Europos Parlamentas yra per silpna institucija? Juk įstatymų leidyba užsiima Europos Komisija.
– Ne, patikėkite, Europos Parlamentas yra daug svarbesnė ir įtakingesnė institucija už Europos Komisiją. Jau dabar matau EP įtaką renkant būsimąjį Europos Komisijos prezidentą. Žinoma, niekas neabejoja José Manuelio Barroso pergale, bet kritika jo atžvilgiu (bent jau mūsų frakcijoje ALDE – Europos liberalų ir demokratų aljanse) ir rimti debatai jau dabar rodo, kad EP nesirengia būti popieriniu tigru. Kitas dalykas, kad Europos Komisijos veiklą mato visi. O Europos Parlamentas yra sudėtinga institucija, pagrįsta kompromiso paieška, nuolatinėmis ir gan sunkiomis derybomis bei įvairių šalių atstovų politinių įpročių ir kultūrinių skirtumų derinimu. Įstatymų leidybos pamatai slypi Europos Parlamente. Viskas, kas vėliau atsiranda ir darosi matoma Europos Komisijoje (kaip ir nacionaliniuose parlamentuose bei vyriausybėse), pirmiausia gimsta Europos Parlamente.
– Ar Europos Sąjunga, kad sustiprėtų jos pozicijos pasaulyje, neturėtų būti federacija?
– Teoriškai – gal. Bet tai turbūt ateities dalykas. Šiuo metu ekonominiai ir politiniai skirtumai tarp ES narių lieka vis dar pernelyg gilūs, kad tai būtų įmanoma. Kita vertus, ES laimėtų būdama nacionalinių valstybių sandrauga, arba bent jau konfederacija, bet vargu ar ji galėtų tapti tokia federacija kaip JAV. Tačiau, kartoju, jei Europa norės virsti tikrai integruota ir sutelkta politine galia, turinčia vieningą užsienio politiką ir veiksmingas bendras karines pajėgas, ji gali pradėti kurti federaciją. Kol kas visa tai skamba veikiau kaip Europos elitinių sluoksnių projektas ar net kaprizas, bet jei pasaulyje rimtai keistųsi jėgų balansas ir JAV prarastų savo dabartinę įtaką, neabejoju, kad Europa integruotųsi daug greičiau. Ji būtų tiesiog priversta tai daryti.
– Esate išleidęs jau šešias knygas angliškai, o kai kurios Jūsų lietuviškosios verstos iš anglų kalbos. Tai rodo, jog esate europinis filosofas. Galbūt ir dėl to ėjote į EP rinkimus, kad Lietuvoje pasidarė per ankšta?
– Iš dalies – taip. Mano knygų problematika, kad ir pagrįsta lietuvio ir Rytų europiečio patirtimi, vis dėlto pranoksta mano gimtosios kalbos ir kultūros ribas. Idėjų dialogo, tikros teorinės kritikos ir akademinio, o ne ad hominem lygio bendravimo poreikis mane nuolatos „viena koja“ laikė kitose šalyse ir jų universitetuose. Esu liberalus kosmopolitas ir šito neslepiu. Belieka tik gūžtelėti pečiais ir nepradėti rimtos diskusijos, jei kas nors Lietuvoje vis dar tiki, kad kosmopolitas pagal apibrėžimą negali būti savo šalies patriotas. Beje, antieuropietiški „patriotai“ mus šiandien kaip niekas kitas artina prie Rusijos – ypač prie jos politikos ir politinės kultūros lygio.
– Prieš rinkimus į EP kai kurie politikos komentatoriai nepiktai juokėsi iš Jūsų frazės, jog dabar visi vaikštome rūke, ir lygino Jus su animacinio filmo herojumi „ežiuku rūke“. Tačiau ar ši kiek humoristinė frazė neparodė Jūsų įžvelgtos mūsų kultūros krizės? Ar giliai esame „įklimpę“ į savigriovą ir kokias išeitis matote?
– Nekomentuosiu šitos giliamintiškos įžvalgos – jei kam nors primenu animacinio filmo herojų, ką gi, belieka džiaugtis, kad bent taip prisidedu prie mūsų politikos komentatorių tobulėjimo – stiprindamas jų vaikystės reminiscencijas ir estetinį skonį. O kad vaikščiojame rūke ir siūlome vieni kitiems lygiai tokius pačius nematomus kelius iš jo – akivaizdu. Stipriai supaprastinti komentarai, lėkšta retorika, proto nuvertinimas ir jokių rimtesnių diskusijų apie Europos ir nūdienos pasaulio aktualijas, atviras europietiškų vertybių išsižadėjimas (kas tuo abejoja, tegul susimąsto apie mūsų politikų ir net garsių žurnalistų vartojamą žodyną, arba apie pasidygėjimą keliančius užsakomuosius paskvilius), ksenofobijos ir homofobijos pliūpsniai, neonacių sienlaikraščių arba tinklalapių lygio retorika, taip ir nesulaukianti jokio civilizuoto mūsų politinės klasės ir teisėsaugos atsako, sykiu vis ryškėjantys policinės valstybės bruožai, tokiai institucijai kaip VSD aktyviai kišantis į politiką ir formuojant sau patogias klikas, didžiosios politikos darymas iš primityvios invazijos į privatumo ir intymumo sferą – kas visa tai yra? Jei ne rūkas, gal tada Pieterio Bruegelio neregiai, vedantys vienas kitą per pelkę…
Lietuva šiuo metu aktyviai griauna pati save – mūsų valstybės ir visuomenės pamatus. Todėl ir svarbu atsakymų ieškoti Europos Sąjungos politikoje ir viešojoje erdvėje, o ne vien mūsų provincialiose rietenose. Lietuvos akademinės sferos ir politikos būklė per pastaruosius dešimt metų aiškiai parodė – vieni mes neišbrisime iš šitos krizės – tik nepainiokime jos su pasaulio ekonomine recesija ir mūsų ekonomikos sulėtėjimu. Mūsų tikroji krizė yra ne vakar ir ne šiandien prasidėjusi lietuviško projekto krizė. Dar tiksliau – neturime prasmingo ateities projekto. Jį reikia skubiai konstruoti ir siūlyti visuomenei kaip socialinį kontraktą. Kitaip mes nepatikėsime nei Europa, nei pačia Lietuva.
Aldona Ruseckaitė. Poezijos vėjas
2009 m. Nr. 7
Apie Poezijos pavasarį reikia rašyti skubiai – atlekia birželis, pakyla vėjai ir nuneša kažkur į dausas eilėraščius, emocijas, nuotaikas, susitikimų džiaugsmą ir kartėlį, galop sudžiūsta ir šienu pakvimpa laureato vainikas, kasmet (rituališkai) Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojų nupinamas iš Palemono ąžuolų lapų (skiname juos netoli Salomėjos Nėries namų), vis prašau, kad į vainiką, kaip laureato sėkmės laidininką, įpintų ir vieną kitą Maironio sodo ąžuolų šakelę – juk tie medžiai sodinti Poeto rankų… Kai pavasaris vėlyvas, ąžuolai neskuba lapoti – iškyla papildomų rūpesčių.
Prieš kiekvieną Poezijos pavasarį karštligiškai ieškome naujovių. Šiemet aš ir aktorius Aleksandras Rubinovas vedėme laureato vainikavimo Maironio sode vakarą ir aš pati sugrioviau scenarijaus didžiausią naujovę, kurią buvo sumanęs Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, renginio koordinatorius Petras Palilionis. (Kadangi jis išvyko, šventėje nedalyvavo, susidarė sąlygos „savivaliavimui“… Sąžinė mane truputį graužia, atsiprašau.) Buvome nusprendę poetus susodinti „minioje“ tarp žiūrovų, kad jie būtų rimtesni, mažiau blaškytųsi, neišsiskirtų iš skaitytojų. Bet pamaniau: Poezijos pavasario renginiai, ypač šventė Maironio sode, yra panaši į spektaklį, kuriame visi „aktoriai“ (poetai, aktoriai, muzikantai) vaidina pagrindinius vaidmenis, tad žiūrovai nori juos matyti ir permatyti. Ir tegul jie sėdi priekyje, tegul rūko, plepa ir po sodelį pasivaikšto… Šiemet mes, muziejininkai, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga pateikėme poetams ir neįprastą užduotį – užrašyti ant lapų, kurie buvo pritvirtinti prie molbertų ir sustatyti Maironio pavėsinėje, mintį, posmelį ar nupiešti autoportretą. Galbūt rūgštus popierius, įrašai tušinukais neišliks iki to laiko, kai Lietuva švęs vardo paminėjimo dviejų tūkstančių metų jubiliejų, tačiau parodose, kurias kiekvienais metais prieš Poezijos pavasarį rengiame, bus galima eksponuoti. Kelias mintis „nuo molbertų“ pacituosiu. Taigi 2009 m. gegužės 29 d. vakarą Maironio sode užrašyta: „Šaltas pavasaris. Bet aguonos. Aguonos, aguonos, aguonos…“ – Erika Drungytė. (Sode žydėjo aguonos ir jų lapelius barstė vėjas – A. R.) „Esu tik pilko žodžio raidė, / kuri į nežinią nujoja…“ – Stanislovas Abromavičius. „Po tūkstantmečio vėl įkibus dėlei / sodelyje šitam, tikrai ne erkei, / Sustok, akimirka, dar valandėlei, sustok ir atsigerki…“ – Tautvyda Marcinkevičiūtė. „Vėjas, kuris mus atpažins, švytintis, mirtinas vėjas…“ – Dovilė Zelčiūtė. (Buvo vėjuota ir žvarbi pavakarė – A. R.) „Ateiname be žodžio, išeiname palydimi Dievo Angelo giesmės…“ – Robertas Keturakis. O Jonas Liniauskas brūkštelėjo: „Visus Lietuvos rašytojus į Maironio muziejų!“ (Kodėl gi ne?..)
Praūžė keturiasdešimt penki Poezijos pavasariai. Tie, kurie stovėjo prie šios šventės ir tradicijos lopšelio, dabar yra vyriausiosios kartos poetai – Just. Marcinkevičius (PP krikštatėvis ir pirmasis laureatas), Algimantas Baltakis, Marija Macijauskienė… Ačiū Dievui, jie tebėra, todėl poezijos pasaulyje stabiliau ir patikimiau. Nepamenu, kuriais metais buvo pradėta niurzgėti, kad Poezijos pavasario šventė išsisėmė, kartojasi, joje nieko įdomaus, galop šiemet spaudoje tiesiai klausiama: ar Poezijos pavasaryje išvis yra poezijos?.. Iš karto kyla kipšiškas klausimas – o kas atsako už Poezijos pavasario eilėraščius, negi šventės rengėjai, kokie nors valdininkai ar klerkai? Žinoma, kad patys poetai – tik ar jie visi atsakingai ruošiasi, ar geriausią eilėraštį parenka skaityti, ar svarbi jiems ši šventė?.. Retoriniai klausimai… Vaikystėje mus tėvai mokė išminties – kaip šauksi, taip atsišauks. Jeigu patys kūrėjai šią šventę skeptiškai, atsainiai vertina, tai ko iš kitų norėti… Ginčytis, diskutuoti reikia, tačiau diskutuodamas gali ir pats su savimi susiginčyti, arba – besisukdamas ratu savo uodegą pagauti. Kad ir kaip būtų, nė vieno Poezijos pavasario nėra tokio paties, viskas kinta. Užaugo kelios poetų kartos, didžiausia vertybė, ko gero, ir yra – susipažinti su poetų kaitos dialektika… Kaune (manau, ir Vilniuje, ir kitur) Poezijos pavasaris vis dar turi autoritetą, žinau, kad žmonės jo laukia, domisi, kas taps laureatu, dar vis teberenka autografus. Kas yra tradicijos? Brangus dalykas, vertybė, bet laikas ir ją, ir mus keičia. Dėl ko su savimi susiginčyčiau? Dėl Palemono Lakštingalų slėnio ir Maironio sodo. Prie abiejų vietų esu prisirišusi. Tačiau, atsimenu, 1973 m. pirmąkart nuėjau į Poezijos pavasario šventę, kuri vyko Dainų slėnyje, vainikuotas buvo Paulius Širvys, siaubingai lijo lietus ir tik patys ištvermingiausi kiūtojo po skėčiais. Man nebuvo svarbi šventės vieta – svarbus buvo laureatas, jo poezija, tik ji ir lietus atminty išliko. Į Palemoną būdavo sunku nuvažiuoti, tai ir vargino, ir piktino žmones. Iš Lakštingalų slėnio mus išvijo laikas, įvairūs pokyčiai, vietiniai gyventojai kasmet per žiemą sukūrendavo laužuose medinius suolus. Kiek ten būdavo pompastikos! Tautinės juostos virš poetų galvų, minios žmonių, euforiška ištikimybė poezijai. Ekonominė blokada atvarė mus prie Kauno pilies, iš šios šventės pamenu tik vainikuotą Donaldą Kajoką ir autobusų kriokimą. O 1996 m., kai pradėjom prie pilies vainikuoti Kornelijų Platelį, prapliupo ne lietus, tiesiog iš dangaus vanduo pasipylė – visi nulėkė ne kur kitur, bet tiesiai į Maironio namus. Taip buvo lemta. Nebegailėkime Lakštingalų slėnio, jis niekur nedingo, ten karaliauja Kauno miesto moksleivių poezijos pavasarėlis – ateities viltys ir želmenėliai.
Grįžtu į šių metų šventę. Vainikuojamas 45-asis Poezijos pavasario laureatas poetas Rimvydas Stankevičius už eilėraščių rinkinį „Laužiu antspaudą“ – ąžuolo lapų vainiką pirmąkart uždeda ne Kauno valdžia, bet praėjusių metų laureatas Viktoras Rudžianskas. Tai turėtų tapti senos tradicijos nauja detale. Kauno miesto mero pavaduotojas Algimantas Kurlavičius įteikia Maironio laureato diplomą ir garantiją, jog poeto Rimvydo sąskaitą papildys premija – septyni tūkstančiai litų.
Dar ne taip seniai laureatų pavardės nuo viešumos būdavo slepiamos iki paskutinės akimirkos. Negaliu kategoriškai teigti, ar gerai, ar blogai būdavo daroma, bet žmonės buvo pripratę prie lengvo paslapties šydo, žaisdavo slėpynes, spėliodavo, juokaudavo, netgi mes, muziejininkai, tardydavome rengėjus, kad bent šnipštelėtų, kokio ūgio laureatas, kokio dydžio vainiką pinti… Patys poetai šiandien kai kurių metų paslapčių ūką prisimena tarsi siaubą – jie bjauriai jausdavosi, – nominuoti būdavo trys, bet vainikas tekdavo tik vienam. Būdavo įdomi intriga. Jai išnykti ar likti? Nuomonių yra daug ir įvairių.
Šiemet Maironio sodelyje šventė buvo gerokai trumpesnė, nebuvo poezijos ir kitų menų sintezės, iš anksto paprašyti poetai skaitė po vieną eilėraštį, keletą kartų smuikininkė Kristina Katavičiūtė įterpė gražių muzikinių kūrinių, aktoriai skaitė Jono Strielkūno ir Maironio eilėraščių. Tačiau daugiau buvo kitokio pobūdžio intarpų – prizų, premijų įteikimų. „Kauno diena“ išsirinko – kaip geriausiąjį – Kęstutį Navaką ir jo „Stalo sidabrą“, Kauno spaudos generalinė direktorė Elena Bakanauskienė premija apdovanojo Vladą Baltuškevičių, savaitraštis „Šeimininkė“ pašlovino poetę Oną Mikalauskienę, savaitraštis „Nemunas“ už debiutą „Poezijos pavasario“ almanache savo „Katiną“ įteikė Indrei Meškėnaitei. O kaip jautėsi žiūrovai, klausytojai? Jų kasmet prisirenka pilnas Maironio kiemelis, maždaug 600–700 personų, nemažai yra tokių, kurie šia proga ir teaplanko muziejų. Kartais „griežti straipsniai“ pakritikuoja ir publiką, primeta jai visokių nebūtų kalčių. Nevertėtų pykti, reikėtų suprasti, jog tokio pobūdžio lauko renginiuose, kuriuose girdėti paukščių čiulbėjimas, lėktuvų burzgimas, šunų lojimas, vaikų cypavimas, meditatyvios nuotaikos nesukursime. Tam yra knyga, vienuma, ramybė. O čia – pasižmonėjimas, autografai, šypsenos, susitikimai, pažintys, bučiniai… Nereiktų tokiose šventėse ieškoti per daug gilių prasmių. Pagaliau tie, kurie turi daug idėjų, gali ieškoti alternatyvų – kad ir Druskininkų „rudenyse“, kuriuose vaidinimo forma daug ryškesnė.
Kur dar stebėjau šių metų Poezijos pavasario paukštės skrydžius?
Buvau kartu su V. Rudžiansku, Aliu Balbieriumi, Meile Kudarauskaite iškeliavusi į Karaliaučių, pabendravome su šio krašto rusakalbiais rašytojais ir gimnazistais, besimokančiais lietuvių kalbos, su Liudviko Rėzos lietuvių kultūros draugijos nariais. Pastebėjau įdomų reiškinį – svečių laukiama dar ir dėl to, kad savo eiles paskaityti galėtų vietiniai poetai; jiems pasireikšti mažai pasitaiko progų, o per Poezijos pavasarį jų kūryba dar ir vertinimų sulaukia. Lietuvoje vykstančiuose susitikimuose vietiniai poetai taip pat skaito savo eilėraščius, jiems tai labai svarbu. Gal meninės „jėgos“ ir nebūna vienodos, tačiau šventė – atvira visiems.
Buvau ir savo tėviškės krašte – Šilavoto „Davatkyne“, poetai, vadovaujami literatūrologės Janinos Riškutės, gražiai praskleidė savo kūrybą. Ten miškas, nuošalus kaimas, žmonių atvažiavo ir iš Prienų, Alytaus. Jau treti metai per Poezijos pavasario šventę čia atvyksta poetų grupelė. Pirmaisiais metais šeimininkai jaudinosi, virpėjo rankos ir širdys, tačiau šiemet jau ir kaimo muzikantas išdrįso armonika maršus pagroti, ir bendravimas buvo paprastas, kalbos netrū-ko… Manau, šis pavyzdys įrodo – žmonės Poezijos pavasario renginių laukia, kad pamatytų poetus, gautų autografą, pabendrautų ir, svarbiausia, išgirstų kūrybos, tai yra išgirstų poeto balsą, toną, žodį. Kūrybos nebūtina suprasti – ji kaip koks užkalbėjimas, ritualas. Kaimo moterys ir apie sudėtingą kunigo pamokslą kartais sako: „Nesupratau, bet gražu…“ Taip galima suvokti ir poeziją – tiesiog gražu arba ne… „Negražūs man jo eilėraščiai“, paprastai sako žmogus. Ką tu jam – tokia jo teisė. Prisimenu (kurie tai buvo metai?..) Sigito Gedos be galo keistą eilėraštį, kurį autorius perskaitė baigiamajame Poezijos pavasario vakare Šv. Jonų bažnyčioje, – tai buvo tarsi mantra, pirmapradis žodis, juoba kad poetas klausytojus labai sutrikdė, net išgąsdino, tačiau tokio keisto poezijos poveikio daugiau nepatyriau, jis gal ir yra tikriausias…
Kaune prieš didįjį vainikavimo renginį poetai ir mažais būreliais daug kur paplazdena – vyksta tarsi kokia miesto poetų ataskaita. Nusileidžia į rašytojų memorialines sodybas-muziejus: Bernardo Brazdžionio, Balio Sruogos, Salomėjos Nėries. Poetai skaito naujausius eilėraščius, bendrauja, geria arbatą, ir ką tu pasakysi – kasmet prisirenka daug klausytojų. Tad kaip reiktų žmonėms pasakyti – ne, šiemet PP jau nerengsime, jau mirštame, jau sunkmetis, poetai jau neberašo, arba tingi su jumis susitikti, arba pasidarė išdidūs, jūs, inteligentai ir pensininkai, esate jau per prasti klausytojai… Kaip minėjau, spauda apie tokias nuotaikas prieš Poezijos pavasarį arba po jo parašo. Mat Lietuvoje „geras“ tonas ir mada – kritikuoti; jeigu pasidžiaugtum, vaje, kaip susigadintum prestižą… Plakimės, poetai ir kritikai, botagais; jeigu sausi ir nelabai skaudūs, plakimės pamirkytais į drumzliną vandenį… O Poezijos pavasariai tikriausiai vyks. Ir duok jiems, Dieve, ateitį. Svarbiausia, kad nebūtų karo, bado ir maro, o visa kita – tebūnie!