2012 m. Nr. 8–9

Ar galime nevalgyti gyvūnų, neeksploatuoti kitų žmonių, „gyventi taip, kaip liepia sąžinė“? – naujame romane-metaforoje, kurio pirmąją dalį spausdiname, klausia žinomas rašytojas mistikas. Iš „žemesnės rasės“ išvesta žmogaus pavidalą turinčių gyvūnų rūšis – storai. Pagrindinis herojus įsimyli storų patelę ir taip prasideda jo kova su postfašistine morale. Romane vaizduojamas „aukštos moralės“ pasaulis praėjus daugeliui metų po fašizmo pergalės planetoje. Tai savotiška romano „Tolima erdvė“ (2008), kuriame buvo vaizduojama akla, elektronikos užgožta žmonija, tąsa.

 

Įsigalėjus geriausiai visuomeninei santvarkai, sunkus darbas ir gyvenimo nepritekliai turės tapti likimu tų, kas mažiausiai nuo to kenčia, t. y. pačių kvailiausių… Friedrich Nietzsche. „Žmogiška, pernelyg žmogiška“

Mes, vokiečiai, vieninteliai pasaulyje mokame gerai elgtis su gyvuliais. Iš Heinricho Himmlerio kalbos, pasakytos Poznanėje 1943 m. spalio 4 dieną

Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos. kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Apaštalas Paulius. Laiškas romiečiams 13, 1–3

Apie auką ir aukojimą tam skirti gyvūnai mano kitaip, negu žiūrovai: bet jiems niekada nebuvo suteiktas žodis apie tai prabilti. Friedrich Nietzsche. „Linksmasis mokslas“

XXXIX amžius, Reicho Eurazijos valstijos ketvirtojo sektoriaus trečioji zona

1.

 

Mėsos perdirbimo įmonė buvo per du žingsnius nuo turgaus. Parodęs laikraščio „Reicho balsas“ žurnalisto pažymėjimą, lengvai patekau į vidų. Gyvūnus čia laikė didžiuliame aptvare, susispietusius į grupes. Ūkių savininkai suveždavo juos iš artimiausių kaimų, gaudavo pinigų už gyvą svorį ir iškart grįždavo namo. O gyvūnai laukė savo eilės tapti mėsa ir dešromis.

Aptvaras buvo padalytas į keturias dalis. Vienoje grūdosi tūkstančiai jaunų patinų, kitame – maždaug tiek pat jaunų patelių. Jų mėsa rinkoje ypač vertinama. O labiausiai – jauniklių mėsa. Jie bruzdėjo trečiame sektoriuje. Į ketvirtą suvaryti seni gyvūnai. Iš jų gamindavo pigų antrarūšį faršą.

Praėjęs aptvarą, pasukau į skerdyklą. Čia gyvūnus nutrenkdavo elektros srove. Skerdykloje dirbo dešimt stiprių raumeningų vyrų juodomis odinėmis prijuostėmis ir guminėmis pirštinėmis iki alkūnių. Gyvūną, pririštą prie stovo, į skerdyklą atgabendavo viena iš konvejerio juostų. Skerdikas priglausdavo prie gyvūno ausies elektrinį liestuvą ir spustelėdavo mygtuką ant rankenos. Riktelėjęs gyvūnas negyvas griūdavo ant konvejerio juostos. Po minutės jį jau išdarinėdavo kitame ceche. Pačios gardžiausios dalys iškart patekdavo į pakavimo cechą, iš ten, sudėtos į specialius paketus, buvo išvežamos į parduotuves. Mažiau gardžios – paprastai į faršo ir dešrų cechus. Kaulus ir kaukoles metė į kampą, ten jau buvo nemaža krūva. Iš čia triskart per dieną viską sukraudavo į sunkvežimį ir išveždavo į kaulų miltų gamyklą.

Aš ne kartą lankiausi mėsos kombinate. Mane maloniai nuteikia čia vyraujanti tyla gamybos proceso metu. Jokių jausmų, jokių minčių, visiškai susitelkiama ties atliekamomis operacijomis. Kiekvienas išmanė savo darbą ir galvojo tik apie tai, kaip jį geriau atlikti. Darė tai, už ką jiems mokėjo pinigus, ir dėl jokių pašalinių dalykų galvos nekvaršino.

Tarkim, jie negalvojo apie tai, kad gyvūnai, kuriuos jie žudė ir mėsinėjo, išoriškai niekuo nesiskyrė nuo jų pačių. Bet jeigu tuos gyvūnus pavadintume (pagal išorinį panašumą!) „žmonėmis“, kaipmat sugriūtų pasaulis. Tokiu atveju civilizacija atrodytų siaubinga, antihumaniška, žvėriška. O visi mes būtume pavadinti… „žmogėdromis“. Štai ką reiškia kalbos vingrybės!

Humanidas – tai dar ne žmogus. „Žmogaus“ sąvoka mažiausiai remiasi jo kūnišku pagrindu. Žmogus – pirmiausia Reicho pilietis, kultūringa, mąstanti būtybė, turinti nuosavybę, profesiją, šeimą. Žmogus yra tai, kas turi žmogaus statusą. Priešistoriniais laikais viešpatavo kitokios sąvokos, kuriomis „žmogus“ buvo apibūdinamas ne pagal vidines savybes, o vien tik pagal kūno požymius. naivu laikyti „žmonėmis“ būtybes, kurios nieko, išskyrus tvartą, nebuvo mačiusios ir negalėjo suregzti dviejų žodžių.

Gamybos skyriuje gavau duomenų apie kombinato darbą, ir tai buvo viskas, ko man reikėjo, kad parašyčiau žinutę. Šalia, turguje, nusipirkau rūkytą jaunos patelės kumpį ir kilogramą inkstų. Kažkokie žmonės čia kepė šašlykus, kiti pardavinėjo ausis ir letenas, treti – jaunų patinų galvas. Iš visur girdėjosi kviečiančių prieiti prekeivių šauksmai. Tai buvo įprastas mėsos turgus.

Užsisakiau karštą pyragėlį „Siurprizas“ ir stiklinę sultinio. Pyragėlyje buvo įkepta nedidelė širdis – skanumėlis. greta kažkoks vyriškis graužė virtą kanopą. Svarbiausia – kalba. Jei tą kanopą pavadintume „pėda“ (tas pats išorinis panašumas su žmogaus galūne), sugriūtų pasaulis. Išeitų, kad žmogus valgo žmogų. Kažkokia nesąmonė. Specialiosios Reicho tarnybos rūpinasi, kad žodžiai būtų vartojami teisingai, saugo esmines mūsų civilizacijos sąvokas. Negalima paprašyti: „Man, prašom, du kilogramus moters riešų.“ Tai skamba siaubingai. Negi mes kokie pabaisos? Valgome moteris. moterimi, turinčia „riešus“, gali būti tik žmogus. storai turi ne „riešus“, o „letenas“. Ne „pėdas“, o „kanopas“. Paprašyti: „Man du kilogramus moters pėdų“, – siaubinga. Žmonės sako: „man du kilogramus storų kanopų.“ Nejau žmonės turėtų kreipti dėmesį į išorinį panašumą? Kodėl tokiu atveju priešistoriniais laikais niekas nekreipė dėmesio į išorinį gyvūnų ir žmonių vidinių organų panašumą? Nieko amoralaus, kad rijai širdį, kaip du vandens lašai panašią į tavąją. Nes tai buvo gyvūno širdis!

Mano kaimynas, nuvalgęs mėsą, apčiulpė kiekvieną iš penkių trumpų pirštų ant kanopos ir išmetė pliką kaulą į šiukšliadėžę. Aš baigiau gerti savo sultinį ir, nepastebimai nusiraugėjęs, išskubėjau savo keliais.

 

2.

Įteikęs medžiagą apie mėsos kombinatą skyriaus vedėjui, parvažiavau namo. Valentina, mano žmona, laukė manęs pietums. nuo miesto centro iki mūsų užmiesčio namelio buvo pusvalandis kelio.

Pavasaris buvo pačiame įkarštyje, tai čia, tai ten palei kelkraščius valstiečiai, pasikinkę storus, arė laukus. Tai man priminė kažkokią priešistorinių laikų nuotrauką. Nuogi vyrai ir moterys, raginami botagu, aria žemę. Bet ten buvo žmonės, lygūs „šeimininkui“: vergai, belaisviai, konclagerių kaliniai. Nežmoniška epocha. O čia – čia buvo tiesiog gyvūnai. Storai.

Valentina atrodė sunerimusi, ir aš, prieš sėsdamas prie stalo, susikaupiau. Man nepatiko jos įprotis išpūsti kiekvieną smulkmeną.

– Na, kas vėl? – paklausiau ragaudamas sriubą.

– Albertas nori stoti į teatro institutą.

– Tegul stoja, jeigu nori.

– Bet juk tai juokinga, Dima. Jis bus aktorius, įsivaizduoji?

– O tau nepatinka aktoriai? Juk tu mėgsti teatrą.

– Bet Albertas! Albertas – aktorius!

– O ką? – atsikandau duonos. – Jam vis tiek kuo nors teks būti.

– Tau, matau, visiškai nerūpi. Tik mane vieną tas jaudina.

– Kas?

– Kad jis visą gyvenimą turės maivytis scenoje ir už tai gaus grašius.

– Gal jis turi kokį nors talentą?

– Kokį talentą? – Valentina baigė kuistis prie viryklės ir atsisėdo prie stalo. – Juk jis toks kvailelis. Švarckopfas nusprendė stoti, tai ir jam prireikė. Užsimanė būti aktoriumi. Siaubas! Nesuprantu, kaip gali būti toks ramus. Sprendžiamas tavo sūnaus likimas.

– Na, nežinau… – nežinojau, ką pasakyti.

– Juk matau jo ateitį. Jis turi talentą? Net jei ir turėtų kokių gabumų – tai dar nieko nereiškia. O, be to, jokių gabumų nėra. Jis man šiandien perskaitė Šekspyro ištrauką, Hamleto monologą.

– Na ir ką?

– Siaubinga. Maivosi, gaila žiūrėti. Mano, kad jau yra didis aktorius. Juk jis vaidins tik antraeilius vaidmenis, o galiausiai prasigers iš apmaudo.

– Kodėl prasigers? – nesupratau.

– Nes suvoks, kad gyvenimas iš kvailumo pražudytas. Ir jis mums, mums neatleis. Ar supranti?

Tiesą sakant, nelabai supratau. Žinoma, esu tėvas ir turiu įsikišti. Bet buvo kažkaip baisu kištis į likimą. Albertas dar nebuvo asmenybė, jį buvo lengva palaužti, nukreipti kita linkme. Reikėjo prisiimti atsakomybę. Atsakomybę už jo likimą, pasirinkti už jį.

– Aš manau, – tęsė Valentina, – jam labiau tiktų biologija. juk jis visą laiką norėjo būti biologu. Jam taip patinka gyvūnai, augalai. Pameni jo herbariumus? O teatras – tiesiog kvailystė. Kvailystė praeis, ir viskas.

Nesiryžau ką nors sakyti.

– Tu vyras ar mazgotė?

Valentina greitai įsiaudrindavo.

– Na, palik tu jį ramybėje, tegul pats sprendžia!

Pastūmiau lėkštę nuo savęs ir atsistojau.

– Jis dar vaikas, ką jis gali nuspręsti?

– Tai tau atrodo, kad jis vaikas. Tegul pabando.

Išėjau į kiemą. Kiemo gale, aptvare, vaikštinėjo storai. Stiprus patinas skaldė mums malkas, dvi patelės leido kažkokius neartikuliuotus garsus susišaukdamos viena su kita. Jaunikliai šliaužiojo kampe, kur buvo pripilta smėlio. Visi jie buvo nuogi, kaip ir pridera gyvūnams. Drabužiai – žmogaus privilegija. Niekas gi neaprengia kiaulės ar karvės fraku. Skirtingai nei žmonės, storai užsigrūdinę. Tiesa, kai spusteli šalčiai, mes juos vis dėlto rengiame savo senais nudėvėtais drabužiais. Be to, pramonė jiems gamina specialius šiltus kombinezonus, kurie visais požiūriais buvo tinkamesni. Tie kombinezonai kainavo nebrangiai ir mažai kuo priminė žmogaus aprangą. Juk nemalonu žiūrėti, kaip storas vaikštinėja vilkėdamas tavo drabužiais. susidaro nemaloni iliuzija, kad jis – žmogus.

 

Nuo namo slenksčio stebėjau pateles. Kažką išsiaiškinusios tarpusavyje, jos pasuko skirtingomis kryptimis. Jaunesnioji, kur kas lieknesnė, gražiomis didelėmis krūtimis, pritūpė prie tvoros ir ėmė garsiai šlapintis. Jie neturėjo jokio supratimo, kas yra gėda. Jaunesniosios vardas buvo Maška, ją nusipirkome užpraeitą rudenį iš Valentinos giminaičių. Ji buvo neseniai apsivaikavusi, ir mes ją melžėme, atjunkę jauniklį. jau turėjome tris mažus storus ir ketvirto visiškai nereikėjo. Nuvežiau storiuką į mėsos kombinatą ir už gautus pinigus nupirkau Albertui mopedą. Ir dar liko pinigų afrikietiškoms Valentinos sultims (inkstams stiprinti). Maška labai liūdėjo, kaip bet kuri motina, bet netrukus susitaikė.

– Maška, eikš čia!

Nusprendžiau kuo nors užsiimti, norėdamas pamiršti pokalbį su Valentina. Melžimo aparatas stovėjo čia pat, po stogine.

Išgirdę mano balsą ir pamatę ateinantį, storai iškart sunerimo, susimetė į krūvą. Patinas, pravarde Kreivys (vaikystėje jis susilaužė koją), liovėsi skaldęs malkas ir išgąstingai įsistebeilijo į mane.

– Imk! – paėmiau nuo stalo prie tvoros duonos kepalą, atlaužiau gabalą ir mečiau jam. Jis vikriai pagavo ir iškart susigrūdo į burną. Atidaviau jam, kas buvo likę. Kreivys daug dirbo fiziškai ir jį reikėjo maitinti.

– Nagi, Maška! – parodžiau jai melžimo aparato kaušelius. – Eikš čia!

Maška nedrąsiai priėjo liūliuodama pritvinkusiomis krūtimis.

– Laikas melžti, nagi.

Įkišau pro aptvarą ranką su drėgnu skuduru ir apiploviau jai krūtis. Paskui prakišau guminius antkrūčius ir, prispaudęs juos prie abiejų Maškos puselių, įjungiau siurblį. Stiklinėje žarnos dalyje matėsi, kaip su pertrūkiais ėmė bėgti pienas. Visa mūsų šeima jį gėrė, nes buvo manoma, kad jame gausu vitaminų ir baltymų.

Maška stovėjo kiek sulinkusi, remdamasi rankomis į aptvarą ir klausėsi, kaip aparatas traukia iš jos skystį. Jos akys žvelgė kažkur į žemę. Nesusilaikiau ir pakasiau jai paausį. Maška nusišypsojo ir pažiūrėjo į mane. Man net pasirodė, kad jos žvilgsnyje šmėkštelėjo kažkokia prasmė. Nesąmonė. Storų mąstymas tik vos labiau išvystytas negu beždžionės. Jie supranta tik įsakymus, ir tai ne visi. Dresuoti storai gali suprasti atskirus paprastus sakinius, bet ne daugiau negu dešimt.

– Na, eik! – atitraukęs gumines lėkšteles nuo krūtų, paglosčiau jai galvą. – Še. – Išsiėmiau iš kišenės nedidelį šokoladuką.

Ji suriko iš džiaugsmo, čiupo šokoladuką ir pasileido į kampą, pakeliui lupdama popierėlį. Ji būtų buvusi graži iš nugaros, jei ne ekskrementai, prilipę jai prie sėdmenų ir nugaros. Storai neturėjo supratimo, kas yra švara. Jiems nebuvo būdingi švaros instinktai, o kultūra jiems, gyvūnams, buvo nepažįstama.

Atsukau stiklainį su pienu nuo aparato. Jis dar buvo šiltas, beveik karštas, ką tik iš kūno. Viršuje susikaupė mano mėgstamos putos. Užvertęs galvą iškart išgėriau pusę. Nedidelė srovelė smakru nutekėjo ant kaklo ir krūtinės. Kažkodėl nusijuokiau.

 

3. 

Mūsų civilizacijos ištakos

ŽMONĖS IR STORAI (laikraštis „Reicho balsas“, 3896 metų spalio 13 diena)

P. Džonas Ševčiukas,

filosofijos daktaras, vyriausiasis Aukščiausiosios Reicho kontrolės tarybos patarėjas, oberšturbanfiureris

 

Toliau augant mūsų piliečių moraliniam sąmoningumui, kas ir yra mūsų humaniškos valstybės tikslas, jauni žmonės ima užduoti klausimus, kurių nekeldavo jų seneliai ir proseneliai: kokios mūsų civilizacijos ištakos, kaip mums vertinti šios civilizacijos pirmtakus?

Negalime paneigti, kad Hitleris ir jo nacistinė filosofija niekaip nepaveikė mūsų civilizacijos gimimo. Jis, sekdamas Nyče, privertė suabejoti sąvokomis, kurios atrodė amžinos. Ir pirmiausia pačia „žmogaus“ sąvoka. Čia glūdėjo blogis ir čia buvo jų veiksmų gėris. Hitlerio atneštas blogis tas, kad jis skatino žmonių žudynes ir leido žudyti tokias pat būtybes kaip jis. Bet kaip ir jo amžininkas Stalinas, jis rėmėsi Nyčės (ir krikščionišku!) postulatu apie žmogaus neišbaigtumą, neapibrėžtumą. Vienas norėjo padaryti (ir padarė) iš žmogaus viena, kitas – kita. Kas yra žmogus – niekas nežino ir nesužinos. Abu tironus vedė laisvės idėja. Kaip, beje, ir visą blogį.

Mūsų civilizacija yra viena iš galimų šios laisvės apraiškų. Mes atmetame bolševizmą, fašizmą ir nacizmą kaip žiaurų, nežmonišką reiškinį. Jau daugelį šimtmečių pas mus žmonės nežudomi. Bet pati Nyčės mintis, kurią perėmė nacistai, – kad nebūtinai išorinis, kūniškas apvalkalas, primenantis žmogų, sutampa su „žmogaus“ sąvoka, – pasirodė esanti vaisinga. Be to, galima pažymėti, kad nacistai buvo pionieriai, tapę pereinamojo laikotarpio aukomis. Jie veikė epochoje, kada visos į žmogų panašios būtybės buvo laikomos žmonėmis. Dėl to jie atsidūrė konfliktinėje situacijoje, konfrontuodami su žmogiška morale, pasirodė, kad yra tikri niekšai. Sunku įsivaizduoti, bet planetoje nebuvo į žmogų panašių gyvūnų! Suvaryti į koncentracijos stovyklas, žmonės savo sąžine ir psichinėmis savybėmis išliko žmonėmis. Kad ir kaip nacistai bandė save ir kitus įtikinti, kad tai tik primityvūs padarai, „žemesnioji rasė“, panaši į gyvūnus, – vis dėlto tai buvo melas. Bent jau todėl, kad ten, koncentracijos stovyklose, kaip liudija archyvai, buvo įkalinti dideli protai. Ten buvo rašomos eilės, patiriami aukščiausi jausmai. Širdį spaudžia iš skausmo ir pasipiktinimo, kai susiduri su tų laikų faktais.

Tokiu būdu mūsų civilizacijos ištakose glūdi ne fašizmo nežmoniškumas, o tik pats žmogaus sąvokos nesutapimas su tam tikra kūno sandara. Prielaida, kad ne kiekvienas anatomiškai „žmogiškas“ kūnas yra žmogus, aptinkama jau Nyčės kūryboje. Jis padėjo atsikratyti krikščioniško unifikuoto požiūrio į bet kokią būtybę, turinčią „žmogišką“ kūną, kaip į žmogų. Nyčė pirmasis spėjo, kad tarp tokių būtybių galima aptikti ir žmonių, vertų, kad su jais būtų elgiamasi kaip su žmonėmis (antžmogiai), ir iki žmonių nepriaugusią rūšį.

Reikia pasakyti, kad tiems laikams (nepamirškime, kad storų tada nebuvo!) tai buvo beprotiška idėja. Idėja, kelianti grėsmę kiekvienam žmogui, kurį buvo galima palaikyti ne žmogumi, o tiesiog būtybe, turinčia žmogaus kūną. tuomet imk ir įrodyk, kad esi žmogus!

Tai, kas šiandien pas mus neįmanoma, buvo įmanoma tolimame XX amžiuje. Ir visiškai aišku, kodėl su fašizmu buvo taip greitai susidorota. Bandymas realiai įrodyti, kad žmogišką kūną turinčios būtybės gali būti ir žmonės, ir ne žmonės, tai yra paprasti gyvuliai, žlugo. Tai buvo tik idėja, praktiškai nepagrįsta. Bandydami pritempti realybę prie idėjos, fašistai mėgino paversti visaverčius žmones gyvūnais. Beprotiškas bandymas pralenkti laiką! Nuogi, purvini, suvyti į vieną vietą žmonės nesiliovė buvę žmonėmis. Nes kiekvienas, kas turėjo žmogaus pavidalą, tada buvo žmogus.

 

Bet palikime tą laiką ir persikelkime į mums artimesnį laikotarpį. Kad ir kaip skaudu suvokti, bet negalime neigti, kad šiuolaikiniai storai – pasaulio fašistinio pakeitimo rezultatas. Praėjus šimtui metų po pirmojo fašistų pasirodymo istorinėje arenoje, jiems, kaip žinome, pavyko atsigriebti 2098 metais. Civilizacija toli gražu buvo ne tokia, kokia gyvavo XX amžiaus viduryje. Žmogaus sąvoka išklibinta, praradusi aiškias ribas, tad mes turime visišką teisę kalbėti apie pirmųjų storų atsiradimą. Jau buvo paplitę („madinga“) lytiškai santykiauti viešose vietose (nekalbant apie vaikščiojimą nuogiems), šeimos faktiškai išnyko, mirtis liovėsi būti paslaptinga, stebėti paskutines mirštančiojo konvulsijas tapo pramoga. Fašistai pasinaudojo tuo, ką vadiname „visišku papročių degradavimu“. Tąkart jie pasirodė esą kone patys protingiausi, nes sugebėjo iškelti nuo beprasmio egzistavimo proto netekusiai būtybei aiškų ir protingą tikslą. Fašistai tapo visiškai degradavusios ir nugrimzdusios į gyvuliškumą žmonijos sanitarais. Kas galėjo išgelbėti žmogų? Atkurti žmogiškąją rasę? Milijonai vėl buvo suvyti į koncentracijos stovyklas.

Dabar atsakykime į, ko gero, patį baisiausią klausimą. Ar tąkart nebuvo koncentracijos stovyklose žmonių? Ar ten nebuvo poetų, mąstytojų? Jie ten buvo. Bet ir kitos, net ir morališkai degradavusios, praradusios bet kokį žmogiškumą būtybės vis dėlto buvo žmonės. Tikrieji storai – tai kažkas kita.

 

Bus daugiau

 

4.

Nors Maška dar melžiama, jau metas ją vesti pas reproduktorių. Kitais metais ketiname paskersti Kreivį, tad reikėjo naujų palikuonių. Tris jau turimus jauniklius norėčiau parduoti ir už gautus pinigus nusipirkti kokį jauną darbinį storą.

Maška buvo jauna, stipri, tik kartą apsivaikavusi ir ramiausiai galėjo vesti jauniklius dvejus metus iš eilės. apvaisinti patelės keliaudavome į kitą kaimą, pas Piotrą Kostiukovą. Jis specialiai laikė veislinį patiną, nuo kurio buvo galima susilaukti sveikų ir fiziškai stiprių palikuonių. Kreivį sterilizavau dar jaunystėje, kad negadintų patelių.

Prieš vesdamas pas Kostiukovą, Mašką apiploviau. Ji laiminga juokėsi, kai pyliau ant jos karštą vandenį ir tryniau kempine nugarą ir sėdmenis.

– Na štai, dabar tu tikra gražuolė, – pasakiau susegdamas jai plaukus ant pakaušio. Kostiukovo patinas buvo grynaveislis ir nė už ką nebūtų sutikęs kergtis su smirdančia ir negražia patele. Pasiėmiau kvepalų „Gyvenimo gėlelė Nr. 16“. Tai buvo kvepalai kaip tik tokiems atvejams. Prieš kergimą reikėjo patelę jais apipurkšti, kad reproduktoriui kiltų tvirtas geismas.

Mašką vedžiausi už letenos. Ji buvo romi ir paklusni, nereikėjo jokio antkaklio. Išėjome anksti rytą, po to, kai su Valentina dar kartą apskaičiavome Maškos dienas. Storės, kaip ir moterys, kraujuodavo kas dvidešimt penkias ar trisdešimt dienų. Maškos ciklas buvo dvidešimt aštuonios arba dvidešimt devynios dienos. Laikantis „Storo patelės apvaisinimo vadovo“ rekomendacijų, apvaisinimą geriausia atlikti nuo dvyliktos iki šešioliktos ciklo dienos. Vadinasi, tryliktoji Maškos diena buvo kaip tik.

– Paimk jai ko nors atsigerti! – nuo slenksčio šūktelėjo Valentina.

– Paėmiau limonado!

– Gerai. Greičiau sugrįžk.

Tekančios saulės spinduliuose Maška buvo graži. Jos eisena, laikysena, jaunystė – visa tai traukė prie jos. Kartais mano galvoje užgimdavo beprotiškos mintys ir pajusdavau jai miglotus žmogiškus jausmus. Kartais atrodydavo, kad ji man artimesnė negu Valentina, kuri pastaruoju metu buvo labai nervinga. Nepakeliu to jos nuolatinio nervingumo. Na, o dar ji įprato man įsakinėti: nueik tenai, padaryk tą ir tą. O aš, atrodo, ją mylėjau. Kadaise, prieš dvidešimt metų, ji buvo kitokia. Truputį ne iš šio pasaulio, kažkokia dangiška, pakylėta. Deklamavo eiles. O dabar nė nepaliečia knygų. pasidarė praktiška, jaučiasi šeimininke, matrona ir tuo mėgaujasi. Kartais man atrodo, kad jos nekenčiu.

 

Mes ėjome jau pusvalandį – laukais, kalvomis. Aplinkui, kur pažvelgsi – išnokę rugiai, šieno kaugės. Storų brigados dirbo tolumoje, saulėje blizgėjo nuogi jų kūnai. Maška ėjo susimąsčiusi, šypsodamasi pati sau. Tarsi ji nė nebūtų kieno nors nuosavybė. Nejau tai ne paradoksas? Aš ją nusipirkau užpraeitais metais, kaip daiktą, uždariau sandėlyje, kartą net mušiau vytiniu, kai ji pasiuto (pernai, rujodama), dabar štai vedu kergti. O ji eina ir šypsosi iš laimės. Nes neturi sąmonės, nesuvokia savo padėties. Ji nesikankina dėl to, kad yra žeminama, ji nieko nenumano apie savo likimą, kurį kažkas sudarkė, sulaužė. Vadinasi, teisūs buvo fašistai? Mums, žmonėms, gerai, nes esame išlaisvinti nuo juodo darbo, priklausome patys nuo savęs, vystome kultūrą, ir storams gerai. Sunkiausias buvo pats „žemesnės rasės“ sukūrimo procesas, į žmogų panašios būtybės išvedimas. ją išvedė iš daugiau ar mažiau visaverčių žmonių. Iš ko gi dar tą veislę buvo galima išvesti? Juk ne iš beždžionių. Tačiau dabar nė vienas žmogus žemėje, gaunantis tinkamus naudoti storus, negali sau priekaištauti dėl nežmoniškumo.

– Na ką, Maška? – sustojau. – Prisėsim užkąsti?

Parodžiau jai pintinę su maistu. Ji ėmė džiaugsmingai linksėti žiūrėdama man į akis (tik storai gali šitaip atvirai – kad pašėlusiai ima plakti širdis – žiūrėti į akis).

– Štai čia, prie kaugės.

Parodžiau jai, kur sėstis, o pats ėmiau dėlioti maistą.

– Imk dešros. Ir agurką.

Maška veriamai suriko – riksmas buvo žmogiškas, bet kartu ir pusiau laukinis – ir iškart prisikimšo pilną burną. Ėmė springdama kramtyti, ką buvo susigrūdusi į burną. Dabar nebejutau jai potraukio: ji pernelyg priminė gyvulį. Pradėjau rodyti, kad valgytų po truputį, lėtai, bet tuoj lioviausi. Tiesą sakant, kam? Kas per žmogiška manija – gyvūnus prilyginti sau? Kam, tiesą sakant, man prireikė, kad Maška išoriškai primintų žmogų (ji vis tiek iš esmės tokia nebus)? Čia aš nusijuokiau. Prisiminiau, kaip visas kaimas linksminosi per Kalėdas klube: apvilkome storus kaip žmones ir pasisodinome juos drauge prie stalo. Tai buvo juoko! Iškart nesuprasi, kur storas, o kur žmogus. O paskui privertėme juos šokti grojant armonikai. Švarcas kelis specialiai apmokė. Na, visai kaip žmonės: patelės baltomis vakarinėmis suknelėmis, patinai su frakais. O paskui… paskui visus rykšte suvijome į tvartą.

Aš tik ėmiau valgyti, o Maška jau buvo viską surijusi ir dabar godžiai žiūrėjo, kaip aš valgau.

– Še, imk dar, – atlaužiau nuo savosios dešros gabalėlį ir daviau jai. Neįtikėtina tai, kad dešra irgi iš storų. O ji sau valgo lyg niekur nieko. Mat ką reiškia būti nesąmoningam.

Staiga pamačiau, kad Maška, vis dar kramtydama, kažkaip keistai atsitūpė, visa įsitempė.

– Ką darai?! – pašokau irgi su kąsniu burnoje. – Ne čia! Kiek tau kartų sakiau?

Na, ką jai pasakysi? Ji, nors ir pabėgėjo toliau išgąsdinta, bet vis dėlto spėjo išsituštinti. Ji nesupranta, kad valgoma vienoje vietoje, o su gamtos reikalais vaikštoma į kitą. Dabar teks ją apiplauti, nes reproduktorius gali jos nenorėti, dvokiančios.

– Eikš, nebijok.

Ištiesiau ranką. Ji lėtai, kiek dvejodama priėjo. Burna prikimšta dešros.

– Suvalgyk dešrą, – bakstelėjau jai į skruostą. Ji uoliai ėmė kramtyti ir ryti, kol baigė. Ir tuo pačiu metu nenuleido nuo manęs išgąstingo žvilgsnio. Pakanka tik vos pakeisti toną, jie kaipmat išsigąsta ir žiūri į tave laukdami malonės.

– Atsuk užpakaliuką.

Išsitraukiau iš kišenės specialiai tam įsidėtą tualetinį popierių ir išvaliau tarpą tarp sėdmenų.

– Stokis štai taip.

Palenkęs jai galvą žemyn taip, kad ji atsiremtų ištiestomis letenomis į žemę, šliūkštelėjau vandens jai ant sėdmenų, išmuilavau ir vėl keletą kartų šliūkštelėjau.

– Na, nusišluostyk, – padaviau rankšluostį.

Kai ji šluostėsi, mane vėl staiga pribloškė stulbinantis panašumas į moterį. Būtent tas besišluostančios rankšluosčiu moters judesys įamžintas daugelyje paveikslų, kuriuos man teko matyti galerijose. Ir Valentina tą darė lygiai taip.

– Dabar užpilk man.

Ištiesiau jai butelį su vandeniu, ir Maška pasilenkė pildama man jį ant rankų. Nusiploviau jas su muilu, o paskui nusišluostęs pasitepiau kremu.

– Na, besarmate, – linksmai kepštelėjau ją per nusvirusią krūtį.

Ji iškart pajuto mano nuotaikos pokyčius ir maloniai nusišypsojo. O, kad taip moterys jaustų tavo nuotaikas! Valentina dažniausiai paskendusi savo kvailuose rūpesčiuose ir jai nusispjauti į mano nuotaiką.

– Gerai, eime.

Paplekšnojau jai per antrą krūtį. Tai ją padrąsina ir sugrąžina pasitikėjimą manimi, kuris būtinas, kol vieni einame per laukus. dar teks ją melžti rankomis, kad pienas neperdegtų, kol sugrįšime namo.

Paėmiau Mašką už letenos ir mes patraukėme toliau.

 

5.

Kostiukovo namas stūksojo ant kalnelio. Nuo jo vingiavo kelias, kuriuo kažkas, vedinas storu, leidosi žemyn. Netrukus atpažinau Ivaną Chomičenką iš Michailovkos. jis vedėsi pagyvenusią patelę. Velnias. Dabar patinas pavargęs, ir gali nieko neišeiti. Be to, antrinė sėkla, kurią jis suleis į Mašką, jau nebe tokia gyvybinga. Veltui trenkėmės.

– Sveikas.

Mes sustojome po didžiuliu riešutmedžiu prie kelio.

– Kaip jis šiandien?

Chomičenka suprato, kad klausiu apie reproduktorių, ir atsakė:

– Geros formos. Su maniške greitai susitvarkė.

Nužvelgiau jo storę. Ji buvo nusidėvėjusi, bet vaikavosi kaip pridera, kasmet. Tai buvo speciali storų veislė. Patelės per gyvenimą gali susilaukti dvidešimt ir daugiau vienetų palikuonių. Jauniklių nužįstos krūtys karojo ties juosmeniu. Ant pilvo – kelios riebalų klostės. Oda ant veido, kaklo ir šlaunų buvo apdribusi ir raukšlėta. Kuo vyresnis storas, tuo jis panašesnis į gyvulį.

– Klausyk, – pasakiau Chomičenkai. – Ar neturėtum jauno storo? Kitais metais norėčiau paskersti savo Kreivį ir man reikės jį kuo nors pakeisti.

– Reiktų pagalvoti, – Chomičenka trūktelėjo už letenos artyn storę. – Ateik pas mane ir pats pažiūrėsi. Turiu ten tokį vieną, maniau šiemet atiduoti mėsai, galime susitarti. Galiu palaikyti iki pavasario.

– Gerai, sutarėme.

Paspaudžiau jam ranką ir nusitempiau Mašką keliu aukštyn.

 

Kostiukovas, šunų įspėtas apie mano atėjimą, pasitiko prie vartų.

– Užeik.

Jis įsileido mane į kiemą, uždarė vartelius.

– Pavėlavau? – paklausiau, kai jis priėjo.

– Pajėgs, – pasakė Kostiukovas. – Tokią jauną pajėgs.

Jis gerai pažinojo savo storą.

– Praeitą mėnesį, – pasigyrė Kostiukovas, – per dieną jis pajėgė sueiti su keturiomis. Ir trys iš jų buvo apvaisintos. Jis labai gašlus. Tik jam reikia pailsėti. Ir kad jaunesnės – į galą. Nagi.

Kostiukovas paėmė Mašką už abiejų letenų ir nužiūrėjo nuo galvos iki kojų – taip apžiūrinėjamas daiktas.

– Gera. Tik reikia palaukti pusvalandį, kad jis atsitokėtų.

Uždėjau antkaklį, pririšau Mašką prie žiedo ir nuėjau į Kostiukovo namus gerti arbatos.

 

Po valandos mes jau keliavome namo. kergimas praėjo sėkmingai. Storas reproduktorius iškart pašoko nuo gulto pamatęs mus su Maška. Tai buvo augalotas, raumeningas patinas, su dailiais ūsiukais, kuriuos paprastai turėjo visi patinai reproduktoriai. Juos dresuodavo, ir jie patys skusdavosi elektriniais skustuvais. Kostiukovo padedamas, parklupdžiau Mašką keturpėsčią, palenkiau galvą žemyn ir taip laikiau ją raminančiai glostydamas pakaušį, kol storas ją uostinėjo iš nugaros. Prieš įvesdamas Mašką į aptvarą, papurškiau „Gyvenimo gėlelės“ jai ant kaklo, pažastų ir sėdmenų. Dabar ji skleidė stiprų, svaiginamą kvapą, nuo kurio mane asmeniškai pykino. Bet storas (kuris, pamatęs Mašką keturpėsčią, liovėsi kreipti dėmesį į mus su Kostiukovu) ėjo dėl jos iš proto. Jo varpa netruko sukietėti ir Maška buvo apvaisinta (norėčiau tuo tikėti) per kelias akimirkas.

– Šaunuolis!

Kostiukovas paplekšnojo storą per sėdmenis ir davė jam mėsos pyrago. Sudejavęs ir suriaumojęs tik kai išsiliejo sėkla, jis daugiau neišleido nė garso, tylėdamas paėmė pyragą ir įsitaisė ant gulto valgyti. Į Mašką jis daugiau nė karto nežvilgtelėjo, ji jam nebeegzistavo. Viskas teisinga. Gamtos užduotis atlikta. O iš gyvūno daugiau nėra ko tikėtis.

 

Maška kiek pasikeitė, arba man tik taip pasirodė. Grįžtant vis žvilgčiojau į ją. Nejau jai vis tiek? Storai, skirtingai nei kiti gyvūnai, neturėjo sezoninių ciklų, kai poravimosi instinktai nubunda, kad paskui vėl užgestų. Patelės galėjo patino užsigeisti bet kada: ir tai retai sutapdavo su šeimininko planais. Paprastai tokiems atvejams, kad patelė nenumestų svorio ir neįaudrintų kitų gyvūnų, laikė „bergždžią“, tai yra sterilizuotą, patiną. Jis aptarnaudavo maištaujančias pateles. O apvaisinti vesdavo pas veislinį. Ir retai pasitaikydavo, kad patelė pati to norėtų. Man regis, taip buvo ir Maškai. Galbūt ji nė nesuprato, kas įvyko. O po devynių mėnesių atsives savo antrąjį jauniklį, niekaip nesusiedama to įvykio su šiandieniniu.

Kuo geriau pažinau storus, tuo labiau mane stebino jų… laimė. Sąmonė – iš tiesų pragaras. Jei kas moteriai padarytų tai, ką šiandien padariau Maškai, – ji išprotėtų nuo įvairiausių jausmų antplūdžio. O Maškai – nors tu ką: eina sau ir šypsosi saulytei. Tik iš storų pavyzdžio galima suprasti, kad žmogiškumo esmė iš tiesų yra savigarba.

Pusiaukelėje iki namų prisėdome atsipūsti. Saulė jau buvo aukštai, ir aš nusivilkau marškinius. Maška įsistebeilijo į mane kiek išsigandusi, nieko nesuprasdama. Net atsitraukė toliau. Juos visada gąsdina, kai žmogus apsinuogina. Paprastai įpratę jį regėti apsirengusį, storai tikriausiai mano, kad nuogumas yra tik jų savybė.

– Na, ko išsigandai, kvailele?

Ištiesiau ranką ir pakasiau jai paausį. Iš kairės krūties spenelio ištryško pieno lašas. Jei dabar jos nepamelšiu, perdegs pienas.

 

Prisitraukiau ją arčiau. Karštis taip svilino, kad man per pečius žliaugė prakaitas. Ir staiga man kažkas užėjo. Užuot melžęs Mašką, lūpomis įsisiurbiau į jos krūtį ir ėmiau čiulpti pieną. nėra priimta, kad tarp žmogaus ir storo užsimegztų toks kūniškas kontaktas. Bet mes lauke buvome dviese, o aš siaubingai norėjau gerti.

Saldus Maškos pieno skonis man buvo pažįstamas. Tik dabar pienas dar ir švelniai kvepėjo: tikriausiai nuo krūties. Maška irgi prakaitavo. Niekada anksčiau dar nebuvo tekę užuosti jos odos kvapo.

Iščiulpęs kairę krūtį, nusistebėjau, kaip akivaizdžiai ji sumažėjo, palyginus su dešiniąja.

– Na, Maška?

Atsirėmiau į jos kelius, o ji prilaikė mano galvą. Ir kai aš čiulpiau antrą krūtį, ji ėmė man glostyti plaukus. Man pasirodė, kad einu iš proto. Tarsi ji būtų ne gyvūnas, o moteris.

Lioviausi žįsti ir žvilgtelėjau į jos veidą. Maška klausiamai žiūrėjo į mane. Iš viršaus žemyn.

– Maška… – pasakiau.

Velnias, aš varžiausi. Gyvulio. Jaučiausi mažas, kone priklausomas nuo jos. Maškos akyse sužibo geismas, tad ne juokais išsigandau. Turėčiau išsižadėti savęs kaip žmogaus, kad pradėčiau santykiauti su gyvūnu. Aš ir anksčiau Maškai puoselėjau šiltus jausmus, bet nė minties nekilo apie kažkokį kūnišką susiliejimą.

Ūmai manyje sukilo tokia pasišlykštėjimo banga, kad pašokau ant kojų.

– Atsistok! – sušukau jai.

Ji stryktelėjo tarsi spyruoklė.

– Še tau! Še! Še!

Nė nežinau, kas man nutiko. Išsitraukęs iš už diržo vytinį, kurį visada nešiojausi, plakiau ją, iš visų jėgų, per nugarą, pečius, sėdynę, šlaunis. Jos nugaroje neliko sveiko lopinėlio.

– Negaliu, – susmukau su vytiniu rankose, žiūrėjau, kaip Maška karčiai, visiškai žmogiškai verkia susirietusi į kamuoliuką. Kam ją primušiau? Kol ją plakiau, ji spurdėjo prie mano kojų, dengdama nuo kirčių veidą ir krūtinę, ir net bijojo nubėgti į šalį. vienintelis dalykas, kurį ji buvo įsisąmoninusi, tai, kad priklauso man ir neturi kur bėgti.

– Maška, atleisk, girdi?

Man, matyt, visai pasimaišė, jei prašau gyvūno atleidimo.

– Atleisk, aš nenorėjau.

Išgirdusi tuos mano žodžius, ji dar labiau prapliupo verkti, spausdama galvą su plaukų kupeta sau prie kelių. Viešpatie, kam aš taip ją sumušiau? Klūpodamas ant kelių ėmiau bučiuoti jos žaizdas. Ir čia ji staiga atsisuko, suspaudė mano galvą letenomis ir springdama ašaromis ėmė bučiuoti akis, kaktą, nosį, lūpas. Man vos pavyko ją atstumti. Kaip tai įmanoma? Ji šitaip įsidrąsino, kad, galima sakyti, panaudojo jėgą prieš mane!

– Maška, einam.

Ji, matyt, pamanė, kad vėl ją mušiu, gal net užmušiu, nes vėl susirietė. Suprato, kad peržengė kažkokias ribas.

– Eime.

Paėmiau ją už letenos, ir mudu patraukėme tolyn. Ir tik po dvidešimties minučių nusiraminęs sustabdžiau ją ir rankomis, nieko ypatingo nejausdamas, išmelžiau dešinėje krūtyje likusį pieną. Galvojau tik apie tai, kad jei iki galo neišmelšiu, ji apskritai gali užtrūkti.

 

 

6.

Mūsų civilizacijos ištakos

Redakcijos žodis

Skelbiame gerbiamo p. Džono Ševčiuko, filosofijos daktaro, vyriausiojo Aukščiausios Reicho kontrolės tarybos patarėjo, oberšturbanfiurerio, straipsnio, sulaukusio daugybės mūsų piliečių atsiliepimų, tęsinį.

 

ŽMONĖS IR STORAI*

(laikraštis „Reicho balsas“, 3896 metų spalio 15 diena)

Stovime prie penktojo tūkstantmečio slenksčio ir mums sunku suprasti, iš kur atėjome, kaip atsirado mūsų civilizacija. Mums žodis „fašizmas“ – toks pat baisus, kaip ir mūsų tolimiems protėviams. Vis dėlto iš kur mūsų planetoje storai? Kaip susiformavo mūsų požiūris į būtybes, kūniškai niekuo nesiskiriančias nuo mūsų, kaip į paprastus gyvūnus?

Skaudu girdėti, bet storus sukūrė fašistai. „Žemesnioji rasė“, tegul ir sukurta prievarta, vis dėlto atsirado „iš idėjos“. Šiandien nė vienas storas neišreikš nė vienos minties. Ir nesukurs nė vieno rimo. Tačiau tarp storų pirmtakų, kuriuos suvarė į koncentracijos stovyklas, dar buvo daug žmonių. Tai siaubinga, bet tai tiesa. Į gyvenimo pabaigą, po ilgų dešimtmečių egzistencijos gyvuliškomis sąlygomis (fašistai laikė juos ne žmonėmis, o gyvūnais), daugelis žmonių iš tiesų tapo panašūs į gyvūnus. būti žmogumi, vadinasi, gyventi žmogiškai, jausti, mąstyti diena iš dienos, metai iš metų. O jų palikuonys koncentracijos stovyklose jau niekuo ypatingu nebesiskyrė nuo storų.

Žmogaus vaikai, vos atsistoję ant kojų, buvo atskiriami nuo tėvų, kurie būtų galėję jiems perduoti kažką žmogiško. Dirbantys vien tik fizinį darbą, neturintys jokio supratimo apie kultūrą, beveik nekalbantys – jie iš tiesų jau mažai kuo primindavo žmones. Trečia ir ketvirta karta prarado kalbą ir gėdą. Penkta, šešta ir septinta nustojo mąstyti. Kaip liudija šiuolaikiniai moksliniai tyrimai, dešimties kartų gyvenimo sąlygos pakeitė storų genetinį kodą. XIX amžiuje „žemesnioji rasė“ buvo tik išprotėjusio vokiečių filosofo išmonė. Bet XXV–XXVIII amžiuje tai jau buvo realybė. Idėja virto realybe. Žmogus liovėsi kentėjęs dėl dvigubos moralės. Žmonių skirstymas į aukštesnius ir žemesnius išnyko. Tai Nyčės mokymo – ir jo pagrindu atsiradusio fašizmo – paradoksas. Fašistai išvedė, tegul ir prievartos būdu, į žmones panašių gyvūnų padermę. XX amžiaus žmogų šiurpinanti dviguba moralė, pateisinanti žmogaus žvėriškumą kito žmogaus atžvilgiu, vėl tapo unitarinė, vienguba. Nes žvėriškumas liovėsi buvęs žvėriškumu to, kas jau nebebuvo žmogumi, atžvilgiu. Koncentracijos stovyklos virto įprastais tvartais ir aptvarais gyvūnams. Fašizmas išsisėmė, liovėsi buvęs fašizmas. Iškilo neohumanizmas, šiandieninė mūsų ideologija. Mūsų civilizacijos pradininkas Nyčė ir čia pasirodė teisus: jis kalbėjo apie amžiną sugrįžimą. Žemesnioji rasė buvo sukurta, ir tai vienintelis fašistinių mūsų civilizacijos ištakų liudijimas. Na, ir dar vienintelė planetos valstybė, įvardijama kaip „Reichas“. Beje, tas pavadinimas, pritariant Aukščiausiai Reicho kontrolės tarybai, netrukus gali būti pakeistas.

 

Pagaliau paskutiniu dėsningu istorijos paradoksu galime laikyti tai, kad pati mūsų civilizacija – tai, iš esmės, sugrįžimas prie dviejų tūkstančių metų senumo gyvensenos. Nuostabus vertybių sutapimas: mes vėl labiausiai vertiname draugystę, meilę, tikėjimą, brolybę. Vėl smerkiame žiaurumą. Vėl kovojame su šias vertybes kartais mėginančia paminti žmogaus prigimtimi. Mes netapome geresni už XIX ir XX amžiaus žmones, nors žmogus nebežudo žmogaus ir apskritai nebėra valstybių. Pirmasis nesėkmingas fašizmo ir komunizmo bandymas, paskui antrasis fašizmo bandymas, pagaliau – trečiasis, kurį vainikavo pasaulinė pergalė. Atrodė, pasaulis prasmego dvigubos moralės bedugnėje. Skeptikai pranašavo monstrų, bedvasių būtybių, neturinčių žmogiškosios moralės, civilizaciją. O mes matome paprastus žmones, labai primenančius savo tolimus protėvius. Žmones, kurie yra kur kas humaniškesni panašiems į save, nerezga minčių apie žmogžudystes ir dvigubą moralę. Niekam iš mūsų neateina į galvą, kad vienas žmogus gali būti pranašesnis už kitą. Fašistinių idėjų, kurios, iš esmės, ir išprovokavo mūsų civilizaciją, visiškai nėra nei kolektyvinėje, nei atskirų žmonių sąmonėje. Posthumanistinė epocha, perėjusi barbariškumo stadiją, išsirutuliojo į neohumanistinę, palikdama po savęs tarsi įdagą storus ir jų darbu pagrįstą žmonių gyvenimą. Beje, ir priešistoriniais laikais buvo intensyviai naudojami gyvūnai, tuo rėmėsi civilizacija. Tiesa, jie neturėjo žmogiško pavidalo.

 

Jei pažvelgtume į dar tolimesnę epochą, tai pamatytume dar vieną stebėtiną mūsų civilizacijos analogą. Tai vergvaldiška visuomenė, pagrįsta priverstiniu vienų žmonių darbu kitiems. Išorinis panašumas stebėtinas. Tačiau bet kuriam iš mūsų siaubą sukels mintis, kad ne storas, o žmogus buvo kito žmogaus nuosavybė. Štai iš kokių gelmių išauga dviguba moralė. Paskui ji vystėsi sušvelnėdama, prisidengdama žmogaus laisvės lozungais. Feodalinėje visuomenėje vieni žmonės irgi dirbo kitiems. Buržuazinėje – taip pat, nors juridiškai žmogus liovėsi priklausyti kitam. Tačiau iš tiesų žmonės dirbo tiems, kam priklausė gamybos priemonės. Tai irgi buvo vergovė, tik civilizuota.

Taigi mūsų civilizacija, perėjusi ne tik per vergovės, bet ir per naujausio barbariškumo pragarą, – pirmoji žmogiškoji civilizacija, nutraukusi genetinį ryšį su vergvaldyste. Mūsų laikais žmogus nedirba kitam žmogui. Kai šiandien kas nors bando tvirtinti, kad ir vergvaldiškoje santvarkoje vergvaldžiai nedirbo vergvaldžiams, jis tik iškraipo faktus. Taip, pagal išorinius požymius esame arčiau vergvaldystės negu feodalizmo ar buržuazinės santvarkos. Bet vergvaldys eksploatavo žmones – tegul ir mažiau išsilavinusius, mažiau kultūringus, mažiau išsivysčiusius, bet vis dėlto žmones, kurių jis nelaikė žmonėmis. Vergas – tai žmogus, pažemintas iki funkcijos. Čia ir slypi vergovės (ir genetiškai su ja susijusių kitų, vėliau susiformavusių visuomenių) nežmoniškumas bei cinizmas.

Bet niekas jokiais laikais paprasto gyvulio nevadino vergu. Gyvulys negali būti vergas. Dėl to mūsų santvarka negali būti laikoma vergvaldiška – santvarka, iš esmės paremta gyvūnų darbu. Ir faktas, kad tie gyvūnai turi žmogišką pavidalą, negali ir neturi nieko klaidinti. Tai ne tas pats, kaip paversti žmogų gyvuliu. Taip, storai – tai prievartos prieš žmogų, galbūt pačios baisiausios prievartos pasekmė. Tai nugrimzdusios praeitin vergvaldiškos eros rezultatas. BET NE MES SU JUMIS, NE MŪSŲ KARTA, NE MŪSŲ SENELIŲ IR NET NE PROSENELIŲ KARTA GRIEBĖSI TOS PRIEVARTOS. Kas padaryta, tas padaryta. Mes atsidūrėme prieš faktą, kad egzistuoja nauja, žmogaus pavidalą turinti gyvūnų rūšis. Fašistai buvo fašistai, nes žemino žmones, kurdami žemesniąją rasę. Bet jie liovėsi buvę fašistai, kai žemesnioji rasė buvo sukurta. Ir mes niekuo ypatingu nesiskiriame nuo humanistinės epochos atstovų, vertusių gyvūnus jiems dirbti ir valgiusių jų mėsą.

Taigi mes apžvelgėme sudėtingą žmogaus vystymosi logiką ir priėjome prie išvados, kad esame susiję su fašizmu kraujo ryšiais, nors nė vienas mūsų nedarėme jokių piktadarysčių. Galima net pasakyti, kad esame tie patys fašistai, logiškai nuėję iki pabaigos ir stebuklingai pavirtę žmonėmis. Mes – postfašistai. O postfašizmas – tai jau ne fašizmas, jo esmė išnyksta ir jis, išsikvėpęs (nes yra įgyvendintas), tampa naujuoju humanizmu. Mes vėl žmonės.

 

7.

Ketvirtadienį paskambino Rozenbergas ir paprašė paskersti storą. Tuo metu sėdėjau prie reportažo apie prastą šeštos mokyklos pažangumą. reikėjo ką nors apie tai parašyti. Paprastai rengdavau du reportažus per savaitę. Pats rinkdavausi temą, o paskui keliaudavau ieškoti medžiagos. Rašydavau apie pusvalandį. Iš manęs reikalaudavo ne ilgesnio kaip trijų puslapių teksto. Žinoma, galėjau apskritai nedirbti, tik miegoti ir valgyti. Bet tada nebūčiau turėjęs socialinio statuso, o tai kenksminga. Daugelis kraustydavosi iš proto, užsidarę savo dvaruose, atsiriboję nuo pasaulio.

 

Storą nuspręsta skersti šeštadienio rytą. Tai buvo dar nesena patelė, kuriai, kaip nustatė Rozenbergas, atsivėrė kraujuojanti skrandžio opa. Rozenbergas, mano senas pažįstamas ir netolimas kaimynas, turėjo didelį ūkį. Jis laikė mėsinę storų veislę ir tiekdavo juos į mėsos kombinatą. Tvarto garduose sėdėjo riebūs abiejų lyčių storai. Juos specialiai gausiai maitino pagal ypatingą sistemą, kad priaugtų daugiau lašinių. Į juos žiūrėti buvo nemalonu, tokie jie buvo atstumiantys. Ypatingą pasišlykštėjimą kėlė nupenėti rubuiliai jaunikliai, kurie kaip antys krypavo ant savo storų kojų, vaikštinėdami šen bei ten po aptvarą. Atrodė, kad jie neturi kaulų: nebuvo matyti ir juosmens (o kartais net ir kaklo). Riebalų klostės krito nuo pasmakrės, apgaubdamos kūną beforme, bjauria skraiste. Kojos priminė išsipūtusias virtas dešras. Žandai buvo nukarę iki pečių.

Protiškai tie gyvūnai irgi buvo atsilikę – nuo ne mėsinių, naminių storų. žmonių bendravimas su jais paprastai apsiribodavo maisto išdalijimu ir mėšlo išmėžimu.

Tačiau patelė, kurią reikėjo paskersti, buvo iš tarnų. Ji buvo išmokyta skalbti, ir dirbo jau daugelį metų. Bet pastaruosius mėnesius ji skalbti nebegalėjo, tik vis gulėjo ant gulto ir dejavo. Ją apžiūrėjęs veterinaras nustatė kraujuojančią skrandžio opą. Reikėjo arba neatidėliojant operuoti, arba paskersti.

– Supranti, – pasakė man Rozenbergas, vaišindamas svetainėje kava, – po operacijos reikės ją slaugyti. Kaip žmogų. Duoti jai vaistų, gaminti specialų dietinį maistą. O kas tą darys? Ir veterinaras negarantuoja, kad ji visiškai pasveiks. Labai daug terlionės.

– O kas dirbs vietoj jos?

– Jau du mėnesiai, kaip skalbia jos sesuo, irgi protinga patelė. Ir dar yra vienas storas, pagalbininkas. Na, eime?

Išėjome į kiemą. Mėsinius storus, kai jie pasiekdavo reikiamą kondiciją, išveždavo į mėsos kombinatą ir ten sudorodavo. O kai prisireikdavo paskersti naminį storą, kviesdavosi mane. Tą darbą profesionaliai atlikdavo mano tėvas: jis paskersdavo ir išdarinėdavo storą per keliolika minučių. Aš padėdavau jam nuo dešimties metų.

Priėjome prie aptvaro, už kurio buvo keletas storų.

– Štai ta, – parodė pirštu Rozenbergas į patelę, stovinčią kampe ir įdėmiai mus stebinčią. Storai visuomet nujaučia artėjantį galą. – Kaip tik mums baigėsi mėsa. Ryže! Eikš čia!

Ji buvo kiek vyresnė už Mašką, truputį nukarusiu pilvu, apvytusiomis, apgailėtinomis krūtimis.

– Lašinių, tiesa, bus nedaug, – Rozenbergas pačiupinėjo jos liemenį iš nugaros. – Daugiau mėsos. Eikš čia.

Jis atidarė vartus ir išsivedė ją, išsigandusią, į kiemą.

– Na ko tu, kvailele, bijai?

Kol jis ją vedėsi už tvarto į dengtą aptvarą, toliau nuo kitų storų, išsiėmiau iš užančio ir patikrinau visus reikalingus instrumentus: aštrų ir ilgą skerdimo peilį, keletą įvairaus dydžio peilių gyvūnui išdarinėti. Gaila, žinoma, juos skersti. Visada gaila. Iki šiol nepripratau. O ką gi daryti? Žmogus visuomet maistui vartojo gyvūnus, juk reikia kaip nors išgyventi. perbraukiau pirštu dviašmenio peilio geležtę.

Rozenbergas tuo tarpu surišo Ryžei letenas (ji iš tiesų turėjo gražius ugninius plaukus) ir jau rengėsi paversti ją ant žemės. Pamačiusi mane, Ryžė iš visų jėgų pasimuistė norėdama ištrūkti. Jis vos nepargriuvo.

– Stok, kale! Kur?!

Jis skaudžiai patempė ją už virvės, vėl prisitraukdamas artyn. Ryžė ėmė rėkti. storų riksmas klaikus. galima pamanyti, kad rėkia žmogus.

– Ko gi tu stovi?! – staiga jis užsipuolė mane. – Nagi, parblokšk ją!

Puoliau prie jos, trinktelėjau per pakinklius. Ryžė visu svoriu virto ant nugaros, o Rozenbergas iškart prispaudė jai galvą. Aš laikiau už kanopų. Jos letenos buvo surištos už nugaros.

– Štai taip, – pasakė Rozenbergas. – Pribaik ją greičiau.

Štai taip visuomet: paskutinę akimirką visada kildavo sumaištis, niekada neapsieidavo be nervų.

Ryžė jau rėkė nesavu balsu iš siaubo, apimta mirties baimės. Rėkė dusliai, iš po Rozenbergo. Jos veido nemačiau – tik taisyklingos formos kūną, gražias šlaunis, pereinančias į klubų linkius, grakščią taliją. Rozenbergo ir manęs prispausta Ryžė galėjo judinti tik vidurinę kūno dalį, ką ji ir darė, net krūtys šokčiojo.

– Na, pribaik tu ją! – vėl suriko Rozenbergas.

Ir aš iš visų jėgų suvariau peilį po kairiąja krūtimi. Velnias, šįkart ne visai pataikiau. Regis, peilis praėjo palei širdį. Ryžė taip baisiai suriko, kad mano kūnas nuėjo pagaugais. Greitai ištraukiau kruvinus ašmenis ir dūriau dar kartą. Šįkart ji suspurdėjo visu kūnu ir nuščiuvo. Palaikėme ją dar kelias sekundes dėl visa ko, ir aš paleidau peilio kriaunas.

– Viskas, – pasakiau keldamasis. Rozenbergo veidas irgi buvo šlapias nuo prakaito.

– Tai kalė! – spyrė jai, gulinčiai su peiliu krūtinėje, į šlaunį. – Spėjo įkąsti.

– Kur?

Jo kairė ranka iš tiesų buvo perkąsta virš riešo.

– Einu apsirišiu. Nieko baisaus.

– Neblogai būtų patepti jodu, – pasakiau.

Rozenbergas nuėjo.

Ryžė gulėjo surištomis už nugaros letenomis, skausmo iškreiptu veidu. Peilio rankena, iš po kurios ant žemės nepaliaudamas sunkėsi kraujas, kyšojo po krūtimi taip, kad ši nenusviro į šoną, kaip dešinioji, o stirksojo paremta. Ji buvo graži, ta Ryžė. Išsidraikiusiais plaukais.

Pritūpiau ir, suvaręs kitą peilį į kaklą, nupjoviau jai galvą. Paskui atvėriau pilvo ertmę ir krūtinės ląstą.

– Nešk puodus! – riktelėjau grįžtančiam Rozenbergui. – Kodėl neparuošei?

– Aloyza jau neša.

Aloyza, jo žmona, atitempė puodus, dubenis ir stiklainius kraujui.

– Na ką, kvailele? – pasakė Rozenbergas, taršydamas žmonos plaukus. – Kviečiu ją, o ji neatsiliepia.

Minutėlei atsitraukiau nuo darbo ir pažvelgiau į ją – apkūnią raudonskruostę moterį.

– Pasislėpė?

– Taip, – atsakė Rozenbergas. – Ir taip kaskart.

– Na, negaliu klausytis jų riksmų! – iš jos akių net ašaros ištryško. – Ką man daryti?

– Įsivaizduok, ji pasislepia tolimiausiame kambaryje, įsirausia galva į pagalves ir taip guli, kol neateinu ir nepasakau, kad viskas baigta.

Rozenbergas juokėsi.

– Betgi jų gaila! – sumišusi pasakė Aloyza.

– O kai valgai, tai negaila? – nesiliovė iš jos šaipytis Rozenbergas.

– Tada jau nebegalvoji, – ji nuleido akis.

– Tai va. Na, eik, kumelaite, – ir jis plekštelėjo jai per stangrų užpakalį.

– liaukis! – ji, vis dar susigėdusi, sudavė jam per ranką ir nubėgo į namus.

– Moterys! – atsiduso Rozenbergas. – Na, kuo tau padėti?

– Praskirk štai taip šonkaulius. išsemsiu kraują.

Rozenbergas praskleidė perpjautą pusiau krūtinės ląstą, o aš dideliu puodeliu iš ten išsėmiau kraują. Pasemdavau ir supildavau į trilitrinį stiklainį.

atskyriau vidaus organus ir suverčiau į dubenį. Ten sudėjau ir abi krūtis. Dabar liko sukapoti pagrindinę dalį. Rozenbergas atnešė kirvį, ir aš keliais tiksliais judesiais padalijau kūną į tris dalis. Rozenbergas užsivertė ant nugaros liemenį, o aš paėmiau abi kojas. Aloyza jau skrudino šviežieną.

– Tik žiūrėk, nepamiršk pakepti kepenų! – pasakė Rozenbergas, plaudamasis muilu rankas.

– Tuojau uždėsiu!

Jo žmona net išraudo plušėdama prie viryklės, tokia pagyvėjusi ir laiminga.

– Na, truktelėsim, pradžiai.

Rozenbergas atsisėdo prie stalo ir pripildė taureles.

– Kad niekada nieko ant stalo netrūktų!

– Ir kad šiais metais užaugtų geras derlius! – palinkėjau.

Mes išgėrėm.

– Reikia Stiopkai padaryti balioną iš šlapimo pūslės, – pasakė Rozenbergas užkąsdamas. – Kad tik nepamirščiau. Dar nuo pavasario užsakė. Nepradūrei jos?

– Kaip ir ne, ten guli, ant pakloto.

– Anksčiau šunims atiduodavom, o kai Stiopka paaugo, tai visos pūslės atitenka jam. Pats jas druska užpila. Ir išdžiovina. Aš tik pripučiu ir užrišu. O, štai ir jis!

Į virtuvę įbėgo kokių aštuonerių metų berniukas, visas murzinas.

– Mamyt! O ausytės?

– Yra, yra tavo ausytės, – pasakė Aloyza. – Jau šiek tiek aprūkiau, specialiai tau. Eik plautis rankų ir veido.

– Valio! – šūktelėjo Stiopka ir nubėgo į vonią.

– Aš irgi vaikystėje mėgau ausytes, – tarė Rozenbergas. – Nenusakomas skonis. Ir dar traškios.

– O mane tėvas vaikystėje įpratino gerti kraują, – pasakiau norėdamas palaikyti pokalbį. – Tiesiai iš krūtinės ląstos.

– Aš niekuomet negalėčiau, – prisipažino Rozenbergas.

– Ką jūs sakot, karštą kraują?! – pasigirdo nustebęs šeimininkės balsas.

– Va būtent. Tėvas kažkur išskaitė, kad tai labai naudinga organizmui.

– Ir dabar galite gerti? – paklausė Aloyza.

– Dabar ne, – atsakiau. – Dabar, manau, negalėčiau. Jau atpratau. O vaikystėje gerdavau, drauge su tėvu.

– Aš skaičiau, – pasakė Rozenbergas, – Australijoje yra žmonių, kurie valgo viską nevirtą. Žalią mėsą, nekeptą žuvį, nevirtus grybus.

– Tai kažką reiškia, – paėmiau iš keptuvės dar gabalėlį mėsos, – mes juk viską perkepam, perverdam, pernelyg jau toli atsiplėšėm nuo gamtos, išlepinom skrandžius.

Grįžo Stiopka nusiplovęs rankas ir įsitaisė prie stalo. Motina jam atnešė lėkštelėje dvi aprūkytas ausis.

– Gyventi be jų negali, – nusišypsojo Rozenbergas. – Auselės – visada jam.

Stiopka pasičiupo ausį ir godžiai nukando pusę.

– Skanu? – paklausė tėvas.

– Aha, – jo žandikauliai įtemptai dirbo.

– O svarbiausia, kad traškios.

Antroji ausis gulėjo lėkštutėje, ir staiga aš prisiminiau Ryžę, kurią jau buvau pamiršęs, – kaip prieš valandą ji stovėjo aptvaro kampe su kitais storais ir baikščiai į mus spoksojo. Tai buvo jos ausis. Kas per velniava? Kodėl gi prisiminiau dar gyvą tą gyvulį, kurį ką tik paskerdžiau ir išdarinėjau?

Aloyza atnešė naują patiekalą.

– O, širdis! – džiaugsmingai sutiko Rozenbergas. – Ar mėgsti širdį? su padažu?

– Ne, – pasakiau valydamasis lūpas. – Ačiū. Jau eisiu, gerai?

– Kur? – nustebo Rozenbergas.

– Ko taip anksti? Dar bus kraujo. Jau pakepiau.

– Ne, ačiū. Man dar reikia padėti Albertui.

– Padedi jam mokytis?

– Truputį padedu mokytis matematiką.

– Na, taip, jis gi netrukus baigs mokyklą. Kur stos?

– Kol kas dar neaišku.

– Tai nepasiliksi?

– Ne, ačiū.

– Na, tai sakyk, kaip atsiskaitysim. Mėsa ar pinigais? Gali pasiimti sau koją.

– Ne, ačiū, – kažkodėl nenorėjau imti mėsos, nors prieš tai ir maniau paprašyti kaip tik tokio užmokesčio. – Geriau pinigais, jei gali.

– Dešimt nebus mažai? – jis išsitraukė piniginę.

– Kaip tik, – pasakiau imdamas pinigus.

– Na, kaip čia dabar išeisit visai be skerstuvių? – staiga pašoko Aloyza.

– Mes dar turime mėsos.

– Bet čia juk skerstuvės. Štai tuojau bent vakarienei įdėsiu.

Ji priėjo prie dubenų su vidaus organais, kažką atpjovė ir įdėjo į maišelį. Šalia stovėjo dubuo su galva. Ryžės galva – pasruvusia krauju ir be ausų.

– Na, jau eisiu. Ačiū.

Išėjau taip greitai, beveik neatsisveikinęs, kad pajutau, kaip abu šeimininkai nustebę žvelgė man įkandin.

 

 

8.

POSTISTORIJA

(rubrika „Mes samprotaujame“ laikraštyje „Reicho balsas“,

3897 metų gegužės 26 diena)

Redakcijos žodis

 

Likdami ištikimi Reicho Konstitucijai, mes suteikiame galimybę pasisakyti mūsų puslapiuose patiems neįtikinamiausiems politiniams ir intelektualiniams dariniams. Šįkart savo pažiūras paprašėme išdėstyti Postcivilizacijos centro direktorių, gerbiamą Ž. P. Patriką. Mes rėmėmės pagrindiniu mūsų Konstitucijos teiginiu, pagal kurį visuomenė juda į priekį ir keičiasi dėl laisvos idėjų apytakos.

 

Mūsų partija remiasi bendrąja pasaulėžiūros nuostata, kad tikrovė negali pakankamai pateisinti savo egzistavimo. Ne visa, kas yra, turi būti. Daug ką reikėtų pakeisti žmogaus labui, kad jis dar labiau atitiktų savo vardą.

Kaip ir ankstesnių epochų, taip ir mūsų laikų žmonės laiko pirmapradžiu, visiems laikams duotu dalyku tai, kas juos lydi nuo gimimo. Bet istorijai ir tūkstantis metų – niekas. Žmonija išgyveno vergvaldystės erą, kurios pabaigoje išskiriame humanistinę epochą. Humanizmas, teigiantis, kad visi žmonės yra lygūs, buvo vergvaldiškos, vis labiau maskuojamos dvigubos moralės išdava. Būtent buržuazinėje visuomenėje, kur formaliai visi buvo lygūs (bet iš tiesų vieni ir toliau dirbo kitiems), humanizmas tapo bendra religija. Bet jis buvo pasmerktas iš pat pradžių. Įgyvendintas iki galo, jis turėjo panaikinti pačią vergvaldystės esmę. Tai yra nuosavybę, buvusią bet kokios vergovės – antikinės ar feodalinės, ar civilizuotos buržuazinės – pagrindu. Bandymas įgyvendinti humanizmą iki galo iš pradžių privedė prie komunizmo idėjos, o paskui – prie komunistinio eksperimento. Komunizme humanizmas, pasiekęs savo viršūnę, žlugo. Užuot patekęs į laisvės karaliją, žmogus pateko į naują vergiją. Iš civilizuotos buržuazinės vergijos žmogus žengė į… antikinę vergiją, kai vergas sau nepriklausė net juridiškai, sąlyginai. Žmogaus vergija komunizmo sąlygomis (prisidengianti visuotinio gėrio idėja) – siaubinga.

Kita vertus, humanizmas daug šimtmečių yra atakuojamas savo idėjinio priešo, atviros vergvaldystės ideologijos. Tai ideologija, pateisinanti nelygybę, vergus (baudžiauninkus, darbininkus ir t. t.), žemesniąsias rases, žemesnes tautas ir t. t. Tai dvigubos moralės ideologija, priešinga humanizmui, viengubos moralės ideologijai. Fašizmas buvo tik paskutinė tos ideologijos vystymosi stadija. Nepavykus komunistiniam projektui, humanizmas sutriko, nusilpo, nes nebeliko realios ateities. Ir ideologinis priešas po kelių nepavykusių bandymų jį pribaigė. 1945 metais žmonija šventė pergalę prieš fašizmą: tarsi būtų galima nugalėti idėją, kurios šaknys suleistos į patį gyvenimą! XX amžiaus pabaigoje visi buvo tikri, kad atvira dvigubos moralės propaganda nepasikartos. Tačiau pūlinys pritvinksta akimirksniu, akyse. Pakanka vos nusilpti organizmo atsparumui. Veikiant mokslo ir technikos progresui, seksualinei revoliucijai, žmonių papročiai visiškai degradavo. Nors dar visa gerkle buvo rėkaujama apie žmogų, toliau eiti nebebuvo kur. Visi bijojo komunizmo, o vergovinėje sistemoje, pagrįstoje asmeninės nuosavybės teise, buvo galima vystytis tik… atgal, priešinga humanizmui linkme.

Antrasis fašizmo gaisras, įsiliepsnojęs 2026 metais, buvo nuslopintas kur kas sunkiau negu XX amžiuje. nors fašizmas buvo numalšintas, niekas jau nebereikalavo uždrausti dvigubos moralės propagandos. Visi suprato, kad civilizacijos griūtis neišvengiama, kad civilizacija negali baigtis apsirijimu prie staliukų restoranuose ir beprasmiu sanguliavimu gatvėse. Baigiantis 2080 metams, kaip žinoma, visi jau laukė „sanitarų“. Nebebuvo kuo kvėpuoti. Ilgalaikis idėjų sąstingis visuomeninio gyvenimo sferoje buvo siaubingas. Todėl pasaulinė fašizmo pergalė 2098 metais ir tapo įmanoma, nes ji, nepaisant visų žvėriškumų, buvo gryno oro gurkšnis. Pasaulis pagaliau pradėjo veržliai keistis.

 

Tokia, kaip žinoma, mūsų civilizacijos priešistorė. Ir ką gi matome šiandien? Mes vėl sustingome: kaip ir anuo metu, mes tenkinamės tuo, kas yra. Kokios idėjos mus valdo šiandien? Jų nėra. Žmonija nuėjo didžiulį kelią. Ji viską išbandė. Ir šiandien ji gyvuoja postvergovinėje, posthumaniškoje, postfašistinėje eroje. Visa senovės laikų problematika atkrito su visais savo prieštaravimais. Vergvaldžiams reikėjo vergų, ir jie juos rinkdavosi iš žmonių. Ir dėl to toks intensyvus buvo nubudusios sąžinės skatinamas vidinis gyvenimas: nesibaigiančios mintys apie žmoniškumą bei nežmoniškumą ir apie tai, kas yra moralė. Bet šiandien nebėra vergų. Mūsų žmonės turi storų, bet nė vienas žmogus nedirba kito ūkyje. Storų yra tiek, kad mūsų mėsos kombinatai perkrauti, ir mes priversti sterilizuoti gyvūnus. Nei komunizmo, nei fašizmo idėjos pas mus negali prigyti. Jų atsiradimui visiškai nėra jokio pagrindo, nes tai buvo idėjos, kylančios dėl fakto, kad vienas žmogus galėjo pavergti kitą. Komunizmas norėjo sunaikinti šią galimybę, bet jam nieko neišėjo, nors vienu metu jis ideologiškai ir vyravo. Vergovė tik išaugo. Fašizmas norėjo įtvirtinti vergovę ir nepastebėjo, kaip save ideologiškai sužlugdė, pavertęs vergus tikrais gyvuliais, su kuriais neįmanoma bendrauti kaip su žmonėmis (vadinasi, žlugo visa jų ideologija).

Dėl šios priežasties atsidūrėme tam tikrame mirties taške, kol pagaliau savaime, suveikus kažkokiai slaptai logikai, netikėtai dingo žmonių nelygybė. Mes vergvaldžiai be vergų, fašistai, kurie nėra žiaurūs ir nežemina kitų, komunistai, nesistengiantys paversti žmogaus sistemos sraigteliu ar tik funkcija. Iš esmės pavyko sukurti visuotinės lygybės visuomenę, kurioje pasiekta aukšta žmonių gerovė, visiškai neeksploatuojant kito žmogaus: visų laikų komunistų idealas. Bet ar tada kas nors galėjo nuspėti, kokiu būdu visa tai įvyks? Kaip ta visuomenė atrodys?

Jau daugelį šimtmečių gyvename neprogresuodami, niekuo nesirūpindami. Turiu omeny idėjas, idėjų gyvenimą. Atėjusi neohumanizmo epocha traktuojama kaip postidėjinė. Visos idėjos, kuriomis kažkada gyveno žmonija, išsisėmė. Visiems brangi pusiausvyra, atsiradusi planetoje. Mes apskritai gyvename postistorijoje: postidėjinėje ir postindustrinėje epochoje. Žmonės, išsilaisvinę iš mokslo ir technikos progreso siaubo, pagaliau ramiai gyvena. aptarnaujami milijonų storų. Dirbdami savo žemės sklypelį, su savo šeima, savo mažyčiame pasaulėlyje. Niekam nepriklausančiose įmonėse žmonės dirba dvi valandas per dieną savo asmeniniam malonumui (komunistų svajonė). Fašistai pasistengė, kad mūsų, žmonių, planetoje būtų nedaug. Tenka jiems už tai padėkoti. Mūsų mažai ir gėrybių pakanka visiems. Kas toliau? Taip, taikiai ir ramiai, panaudodami tik gyvūnų darbą ir jų mėsą, gyvena jau daugelis kartų. Ir tai viskas? Ir tai galutinis žmonijos tikslas? Postistorija – tai postegzistavimas.

 

Bus daugiau

 

 

9.

Už dešimt reichsmarkių, kurias man davė Rozenbergas, nupirkau Valentinai karolius. Specialiai nuvažiavau į miestą ir ilgai vaikščiojau po parduotuves. Valentina vis dėlto buvo moteris. Pastaruoju metu kažkaip vis dažniau tai pamiršdavau. Visos kitos man buvo moterys, o Valentina – tiesiog Valentina. Negalėjau suprasti, kaip tai nutiko. Kur dingo jausmai jai. Kai susipažinau su ja jaunimo stovykloje, ji buvo tikra koketė: šypsojosi, šaudė akutėmis, maivėsi, kai ko nors jos prašiau. O svarbiausia – ji dažnai gaivališkai juokėsi, gaivališkai ir net kiek beprotiškai, skleisdama apie save džiaugsmą, kuriame norėjosi paskęsti. Nejau žmogus gali taip pasikeisti? Nejau iš tiesų tai tebuvo sąmoningi ar instinktyvūs triukai pritraukti vyriškį? Ir kai tik uždavinys buvo atliktas, moteriškumas išnyko?

Išrinkau gintarinius karolius. Vis dar norėjau tikėti tuo, kas geriausia. Gintaras simbolizuoja tą vasarą prie jūros, kai sutikau Valentiną, sutikau ir artimai pažinau. Mes vaikštinėjome pakrante ankstyvą rytą ir rinkome akmenėlius, kuriuos buvo išmetusi į krantą ryto mūša.

Pamatęs Valentiną purvina prijuoste, kažką darančią prie viryklės, nepastebimai įsidėjau dėžutę su karoliais atgal į kišenę. Nusprendžiau įteikti vėliau, kai bus laisva.

Vakare Valentina sėdo kažką siūti. Ji visuomet turėjo daug darbo. Storai atlikdavo tik juodą, paprastą darbą, o sumanių tarnaičių, kokios būdavo vergovės laikais, mes neturėjome. Savo užimtumu ji buvo patenkinta. Tai mane nemaloniai stebino, nes – aš tą jaučiau – ji atiduodavo pirmenybę darbui, o ne man.

Prisėlinęs ant pirštų galų iš nugaros, apjuosiau jos kaklą karoliais.

– Oi! – pašoko Valentina. – Tu ką, išprotėjai? Viešpatie, kaip tu mane išgąsdinai. Kas tai?

– Karoliai.

– Kokie dar karoliai?

– Karoliai, tau, – pasakiau ir išėjau.

Kas dedasi? Pasukau į savo kampelį atviros verandos gale. Čia rūkydavau ir nusiramindavau. Kokio velnio pirkau tuos karolius? „Išprotėjai“, „kokie dar karoliai“, – tie žodžiai, o ypač tonas atskleidė jos tikrąjį požiūrį į mane. Kuo ji nepatenkinta? Tą akimirką nekenčiau jos darbo, jos siuvinio: kam jis reikalingas? Ji tyčia apsikrauna darbu. Tai buvo akivaizdu. Greta jos jaučiausi tuščia vieta.

Vėsus vakaro oras kiek atšaldė mane. Rūkiau ir žiūrėjau į storus, tarsi šešėliai judančius aptvare. Reikėjo juos pašerti.

 

Naktį Valentina atsigulė šalia ir iškart užsnūdo. Per miegus ji sunkiai šnopavo. Jos didelis, šiltas kūnas, kad ir kaip keista, mane jaudino. Tyliai atsikėliau, užsimečiau ant pečių chalatą ir išėjau. Ji taip ir nepasakė nė žodžio apie karolius. Turbūt pamiršo. Kažką kalbėjo apie Albertą, Kreivį, kuris jau antra diena susižeidęs ranką. Rytoj turbūt prisimins ir padėkos bent iš padorumo. Niekada nemaniau, kad galima jaustis tokiam vienišam greta kito žmogaus.

 

Buvo mėnesiena. Nė garso. Išėjau į priebutį, pažvelgiau į didžiulį akinamą apskritimą virš tvarto. Nemėgau pilnaties. Štai lygiai taip pat stovėdavo žmonės ir jausdavo tą patį žiūrėdami į mėnulį prieš tūkstantį, du tūkstančius, tris tūkstančius metų. O dabar stoviu aš. O po tūkstančio metų – stovės kas nors kitas, savo priebutyje prie savo tvarto. Laikas iš tiesų yra kažkokia iliuzija.

Staiga nugirdau neaiškų garsą, sklindantį iš aptvaro. Nusileidau laipteliais ir nuėjau prie storų. Ten, tvarto šešėlyje, kažkas judėjo. Išgirdau šnopavimą ir tylias aimanas. Ir nustėrau. Pamačiau keturpėsčią Mašką ir kažkokį nepažįstamą jauną storą, paskubomis ją dulkinantį (ir dėl to praradusį budrumą). Jie abu buvo pusiau nuo manęs nusisukę, tad galėjau matyti tik prakaituotus, judančius vienu ritmu sėdmenis.

Jau ketinau ką nors sušukti, bet storas ūmai sustojo, įsiklausė ir, akies krašteliu mane pamatęs, pasileido bėgti. Jis peršoko aptvarą ir pranyko naktyje.

– Maška, – atidariau vartelius ir užėjau į aptvarą.

Maška, matyt, išsigandusi tebestovėjo keturpėsčia. Jos galva buvo įtraukta į pečius. Nejau taip ji manęs bijo? Paglosčiau jos pečius.

– Maška.

Ji nežiūrėjo į mane.

– Sėsk.

Patraukiau ją už peties, ir ji atsisėdo. Mačiau tik mėnulio apšviestą jos nugarą. To dar betrūko, kad ją apvaisintų nežinia kas. Man reikia veislinių palikuonių. Arba čia buvo koks nors kaimynų storas, arba apskritai bėglys. Pastaruoju metu Reiche buvo pastebimas keistas reiškinys: storai vis dažniau pabėgdavo į miškus, kalnus ir susimetę į bandas imdavo gyventi toli nuo žmonių. Visais laikais pasitaikydavo pabėgimų, bet jie buvo pavieniai. daugelis jų paskui išbadėję, sušalę grįždavo. Ir jokių bandų, kuriose būtų buvę įmanoma išgyventi, nepasitaikydavo.

– Kas jis toks, Maška?

Paėmiau ją už smakro, bet ji staigiai pasuko galvą išsilaisvindama ir vėl nusigręžė. Tas gestas buvo reakcija į mane.

– Klausiu, kas jis toks?!

Atsistojau.

Pastaruoju metu ji vis labiau mane siutina. Tiek to, jei dar žmona, o čia paprasčiausias gyvulys tampo nervus.

– Aš tavęs klausiu!

Tarsi ji galėtų atsakyti.

– Aš tau parodysiu, kaip dulkintis su kuo papuolė!

Ir, nebegalėdamas susitvardyti, skaudžiai spyriau jai į šlaunį. Ji suriko ir pargriuvo į purvą.

– Užmušiu tave, girdi? Užmušiu, gyvuly!

spyriau jai dar kartą ir dar. Ji šaukė ir vis labiau gūžėsi, slėpdama nuo spyrių krūtinę ir veidą. Kam ją mušu? Jos gailus verksmas privertė mane sustoti. purvina, gulinti prie mano kojų, ji karčiai verkė.

Praėjo keletas minučių. Ji vis garsiau raudojo tarsi skųsdamasi savo likimu.

– Na, einam su manimi.

Paėmiau ją už letenos ir nusivedžiau į daržinę.

– Stok.

Pakišau ją po dušu ir ilgai su muilu ir kempine ploviau nuo jos purvą.

– Na…

Ji stovėjo prieš mane, mano ūgio, ir žiūrėjo į žemę. Švari, gaivi. Ant jos šlaunų, peties ir vieno skruosto buvo siaubingos kraujosruvos, letenos nuleistos.

– Maška…

Ji pažvelgė į mane.

– Maška…

Supratau, kad vėl kraustausi iš proto.

– Atleisk, girdi?

Ką aš kalbu? Kam?

Po šių žodžių ji riktelėjo ir puolė man ant krūtinės raudodama.

– Na, atleisk man, bjaurybei. Atleisk man, maldauju.

Priglaudžiau ją prie savęs kaip žmogų. Visai išsikrausčiau iš proto. Nieko gyvenime dar taip neglaudžiau.

– Tau skauda, juk taip? Skauda?

Glosčiau jos sumušimus.

– Aš taip daugiau nedarysiu, gerai? Oi tu, mano vargšele. Mano švelnioji.

Ji apkabino mane per pečius. Valentina manęs taip niekad neapkabindavo. Ne, aš kraustausi iš proto: kas storams davė tokius jausmus? Turėjau dešimtis storų, bet nepastebėjau, kad jie jaustų kaip žmonės. Labiausiai mane pribloškė, kad ji glaustėsi prie manęs po to, ką ją įskaudinau. Mano balsas, mano jausmai turbūt jai buvo brangesni negu jos savimeilė ir fizinis skausmas. Tikriausiai su storais nieko panašaus negalėjo patirti. Vadinasi, ji turi žmogaus, moters, sielą. Vadinasi, ji ne gyvūnas?

Man sukosi galva nuo beprotiškų minčių ir spėlionių. Smegenys negalėjo susidoroti su tokiu uždaviniu.

– Na, neverk. Neverk daugiau, girdi?

Pabučiavau ją į galvą. Į bučinį ji vėl atsakė verksmu. Ji draskė mano sielą.

– Maška, aš tavęs daugiau nebemušiu, niekada, girdi?

Atplėšiau jos galvą nuo savo krūtinės ir pažvelgiau į ašarų pilnas akis:

– Tu gera. Labai gera.

Dabar aiškiai suvokiau, kad prieš mane stovi žmogus. Pats tikriausias žmogus, tik nuogas ir sumuštas.

 

Atsipeikėjau kieme. Jei nesikreipsiu į psichiatrą, tai baigsis bloguoju. Toks suartėjimas su gyvūnu nenormalus.

Jau tada geriau paprasčiausia zoofilija: supranti, kad dulkini gyvūną, ir viskas. Siaubinga, šlykštu, bet vis dėlto normaliau.

Sugrįžau į tvartą. Ar tai normalu – bijoti savęs, kai esi akis į akį su paprastu gyvuliu?

– Eikš čia.

Uždėjau jai pavadėlį ir nutempiau į aptvarą. Su pavadėliu ji elgėsi įprasčiau, kaip elgiasi visi storai: bijodama manęs ir man paklusdama.

 

 

10.

Konservatyviųjų humanistų partijos

PAREIŠKIMAS

(rubrika „Politinis gyvenimas“ laikraštyje „Reicho balsas“, 3897 metų gegužės 28 diena)

 

Net jei susitaikysime su mintimi, kad esame amžinojo kartojimosi rate, analizuodami praeitas epochas turime pripažinti, kad ten būta išeities iš aklavietės, būta progreso. Ir tas progresas visada siejosi su humanizmu, kokiu nors nauju humanistiniu proveržiu. Galima pasakyti, kad jei žmonija gyvavo, tai gyvavo dėl humaniškumo. Kuo alsavo antikos pasaulis? Užgimstančia krikščionybe, jos patosu. Judėjimu į kažkokią naują, kilnią pusę. Tą patį galime pasakyti apie Renesanso epochą. Apie revoliucijas su žmogaus laisvių ir teisių siekiais. Apie mėginimus sukurti komunizmą. Jei ne patys darbai, tai žmonių mintys, jausmai buvo kilnūs, pakylėti. Kilnumas – tai patoso esmė, o patosas – judėjimo, gyvenimo variklis. Dėl jo tūkstančius metų žmonės ne šiaip gimė, valgė, miegojo ir mirė, o kažkur audringai veržėsi kurdami istoriją. gyveno.

Dar daugiau: Nyčė ir juo sekę fašistai – irgi humaniški, galvoja apie žmogų, nors supranta tą žmogų ir jo gerovę savotiškai. Kilnumui nėra iš kur kilti, jis gali atsirasti tik iš minties apie žmogų. O kad fašistai, nekalbant apie Nyčę, buvo labai kilnūs ir mąstė apie žmogų – nėra jokios abejonės. Antraip ar jų mintys būtų užkariavusios pasaulį? Jei ne kilnumo patosas, kuris daugelio akyse užgožė paslėptą „amoralią“ naujų idėjų esmę, kaip būtų buvę galima nepamatyti akivaizdaus teorijų – kurios pateisino „dvigubą“ moralę, tai yra žmogaus prievartą prieš žmogų, – žemumo?

Kad ir kaip ten būtų, visi jie drauge, krikščionys, komunistai, fašistai (visi pažymėti įgimta priklausymo vergvaldiškai erai dėme), kėlė gyvenimo audras. Jie artimi vienas kitam tuo, kad tai buvo ne šiaip beprasmiškai valgančios ir mirštančios būtybės, o idėjų žmonės, tai yra idealaus pasaulio atstovai. Kiekvienam jų rūpėjo žmogus: nors tai atrodo neįtikėtina, jei prisimintume krikščioniškos, komunistinės ir fašistinės inkvizicijos kankinimo kameras. Judėjimo paradoksas: humanizmas kur labiau, kur mažiau buvo nukreipiamas prieš žmogų ir virsdavo savo priešingybe. Ir, nepaisant to, išsaugodavo ryšį su kilnumu. Reikia išvysti tą medį – su kilnumo kamienu ir šakomis, apkabinėtomis kaukolėmis. krikščionybės ištakose yra visiškai skaistus Kristus; komunizmo ištakose – visiškai skaistūs ir kilnūs svajotojai apie rojų žemėje; fašizmo ištakose tokie pat svajotojai ir dar nieko neprievartavęs kilnusis Nyčė, kaip ir visi, svajojęs apie geresnį žmogaus likimą, apie jo išlaisvinimą nuo veidmainiškos, netikros egzistencijos.

 

Tad jei šiandien ir yra išeitis, tai ji slypi tik humanizme, naujame humanizme. Naujoje kilnioje idėjoje, kuri pažadintų žmonių širdyse naujų jausmų šaltinį ir taip atgaivintų tas širdis, pastūmėtų istoriją iš mirties taško. Bet ką mums postvergovinėje eroje šiandien ginti? Už kokią žmogaus ateitį kovoti? Už kokį žmogų?

Ir čia turime prisiminti kitus antrojo tūkstantmečio idėjinius judėjimus, kurie nebuvo tokie galingi kaip krikščionybė, komunizmas bei fašizmas ir kurie iš mūsų laiko aukštumų nėra taip gerai matomi, bet vis dėlto yra buvę. Mes turime omenyje tuos humanistinius judėjimus, kurių humanizmas nukreiptas ne į žmones, o į gyvūnijos ir augalijos pasaulį. Gailesčio visam, kas gyva, o ne tik žmogui, idėja siekia tolimas istorijos gelmes: pirmiausia budizmą ir kitas rytų religijas. Krikščionybėje jos atbalsiai girdimi pasninkavimo idėjoje, kada buvo draudžiama maistui naudoti gyvulio riebalus ir mėsą. Dar akivaizdesnis islamo pavyzdys su jo principiniu atsisakymu vartoti maistui kiaulieną. Musulmonas, prieš užmušdamas gyvūną, meldžiasi Dievui, iš anksto prašydamas atleidimo už savo poelgį.

Tačiau baigiantis antrajam tūkstantmečiui, susiformuoja visiškai pasaulietiniai judėjimai, kurių tikslas – gyvūnijos ir net augalijos pasaulio gynimas. Vieni jų, tarkim, „Benamių kačių ir šunų apsaugos draugija“, ne visada atrodė rimtai, kiti, vadinamieji „žaliųjų“ judėjimai, kovojantys už viso, kas gyva, išsaugojimą, virsdavo net rimtomis politinėmis partijomis.

Šiandien mums sunku suprasti, kokiu būdu galima užjausti gyvūnus, jau nekalbant apie medį ar gėlę. Tačiau tas gailestis kažkokiais slaptais ryšiais yra susijęs su gailesčiu žmogui. Humanizmas – tai individo sugebėjimas save identifikuoti su jį supančiu pasauliu. Ir pirmiausia – su gyvuoju pasauliu. Kalbama apie žmogaus giminingumo su viskuo, kas jį supa, jausmą. Šio jausmo ištakos glūdi pasąmonėje.

Taigi pagrindiniai praeities idėjiniai judėjimai buvo susiję su požiūriu į žmogų. Bet ilgainiui jie buvo visiškai išgyvendinti. Todėl turime atidžiai įsižiūrėti į kitas, tegul ir neįgijusias pakankamai galios, idėjas. Įsižiūrėti ir pamatyti jose ne mažiau sukrečiančių tiesų, kurios joms davė peno, šaltinį. Juk buvo kažkokia tiesa, neleidžianti žmogui žudyti gyvūnų, valgyti jų mėsą. Sukrečiantys tos epochos dokumentai – vadinamosios „raudonosios“, „baltosios“ knygos. Jose aprašomos retos, planetoje nykstančios gyvūnų, augalų rūšys, kurias reikia išsaugoti.

 

Sugrįžkime iš praeities ekskursų į mūsų kasdienybę ir pažvelkime į save. Mus, pagaliau išsprendusius žmogaus santykių su žmogumi problemą, supa ne šiaip tie patys gyvūnai ir augalai. Mes esame išskirtinėje padėtyje. Pirmąkart žmonijos istorijoje gyvūnų tarpe atsirado žmogaus pavidalą turintys gyvuliai. Tai ne šiaip sau gyvi ir protingi padarai, kuriems galėtum jausti giminystę. Tai dar ir visiškai mums identiški savo kūnu padarai. Bet kaip mes žiūrime į juos?

Žmogaus požiūrio į storą klausimą kažkas seniai išsprendė ir daugiau nebekelia. Storas – tai gyvūnas, ir, vadinasi, mums kitaip neegzistuoja. Mintis apie tai, kad būtų galima eksploatuoti žmogų (jau nekalbant apie jo nužudymą ar vartojimą maistui), sukelia kiekvienam mūsų giliausią pasišlykštėjimą. Štai jau daugelį šimtmečių mūsų visuomenėje viešpatauja nehumanistinė moralė. Ir ta moralė save priešpriešina humanistinei vergvaldystės laikų moralei, kuri taikstėsi su eksploatacija, karais, žmogaus žudymu (prisiminkime kad ir skelbiamas šventomis ar bent jau leistinomis žmogaus mirties bausmes). Bet tiek humanistinė, tiek ir nehumanistinė moralė paliečia išskirtinai tik žmogų.

Tačiau egzistuoja ir dar gilesnis konservatyvusis humanizmas tų, kas gina bet kokią gyvybę žemėje. Jis atrodė juokingas laikais, kai reikėjo ginti patį žmogų, jo teises ir savigarbą. Bet jis ne tik nejuokingas, o yra vienintelis likęs išsigelbėjimas šiandien, kai vienas žmogus jau seniausiai neišnaudoja kito. Mūsų visuomenė dūsta nuo patoso stokos; nejudėdama pirmyn ji pūna. Bet judėti yra kur. Konservatyvusis humanizmas atveria žmonijai naujus, dar neįsisavintus horizontus. Mes dūstame nuo to, kad mūsų emocinis pasaulis sumenko. Bet koks jausmų pasaulio sumenkimas – tai tik mieguistumo būsenos įrodymas.

Taigi nubuskime ir pažvelkime į save. Į tai, kaip mes, mylintys tėvai ir motinos, baisėjęsi istorikų pasakojimais apie žudymus ir žmogėdriškumą, – žudome į save panašius. Niekam į galvą neateis susimąstyti apie teisę gyventi tų, kuriuos žudome ir valgome. Toks problemos iškėlimas šiandieninei sąmonei atrodo beprotiškas. Užtat neatrodo, kad beprotiška yra eksploatuoti, mušti, laikyti purve, žudyti panašius į save. Visi tie veiksmai mums nesukelia jokių jausmų.

Suprantame, kad iš mūsų reikalauja konkrečių pasiūlymų, o ne beprasmio emocijų sukėlimo. Logiškai peršasi klausimas: jei šiandienis požiūris į storus yra amoralus (remiantis tuo, kad storai – kūniškai identiški žmonėms), tai ką daryti su visa mūsų civilizacija, išlaikoma storų? Tada reikia spręsti klausimą apie jų pakeitimą. Kuo? Vėl žmogumi? Vėl nauja vergija? O gal – automatine įranga? Ir vėl visas seniai nugarmėjusios praeitin industrinės eros siaubas? Esame amžinojo kartojimosi rate. Bet ir tylėti mums neleidžia siaubingas sąstingis ir moralinis jausmas.

Konservatyviųjų humanistų partija pareiškia: mūsų tikslas – pažadinti žmonių jausmus ir sąmonę. Pažadinti gyvenimą. Suvokiame, kad mes taip pasmerkiame žmones įtemptam gyvenimui: teks įtemptai galvoti, ginčytis, spręsti sudėtingus uždavinius, kurie šiandien nė neegzistuoja. Kviesdami pasibaisėti savimi, nebegir-dinčiais visai žmogiškų į mus panašių būtybių riksmų, mes disharmonizuojame būtį. Bet tai galbūt ir yra tikrasis gyvenimas: ne mieganti, o budri sąžinė. Mes norime gyventi, kvėpuoti, o gyventi galima tik ja. Nes nejaugi mes mažiau žmonės negu mūsų tolimi protėviai, ilgai melsdavęsi dangui – prieš perpjaudami gerklę avinui?

 

                                                 Konservatyviųjų humanistų partijos prezidiumas

 

Redakcijos žodis

Spausdindami Konservatyviųjų humanistų partijos pareiškimą mes vadovavomės Aukščiausios Reicho Tarybos potvarkiu „Dėl žodžio suteikimo politiniams judėjimams ir organizacijoms“. Pareiškime pateiktos mintys toli gražu neatrodo neginčijamos, bet yra vertos dėmesio ir diskusijų. Idėja peržiūrėti mūsų požiūrį į storus seniai sklando ore. Kita vertus, ji mažai suprantama daugeliui planetos gyventojų. Ji, be abejo, kelia grėsmę nusistovėjusioms gyvenimo formoms ir principams, kurie egzistuoja ne vieną šimtmetį. Ir vis dėlto Moralinis Neohumanizmo Kodeksas mus įpareigoja suteikti kiekvienam žmogui ir kiekvienai organizacijai teisę pasisakyti, net jei keliamos idėjos atrodo keistos ir daugumai nesuprantamos. Yra draudžiama skleisti tik tas idėjas, kurios skatina žmogaus eksploataciją ir prievartą prieš žmogų. Nieko panašaus šiame pareiškime laikraščio „Reicho balsas“ Aukščiausiasis cenzūros komitetas neįžvelgė. Siūlome politikams, specialistams ir tiesiog skaitytojams išsakyti savo nuomonę.

 

 

11.

Kitą rytą skutausi vonioje, kai išgirdau Valentinos balsą:

– Kur esi?

– Kas yra?

– Ką tik buvau aptvare, kažkoks košmaras, eik pasižiūrėk.

– Aš skutuosi.

– Tu skutiesi, o kažkas sumušė mūsų Mašką! Jos negalime pažinti!

Tai buvo jos įprastinė logika. Anot jos, mano kaltė buvo ta, kad skutuosi.

– Na, ir kas? – skutausi toliau. Į jos susijaudinimo priepuolius reaguodavau šitaip: toliau daryti tai, ką dariau, tarsi nieko nebūtų nutikę.

– Kaip tai kas? – tai irgi buvo jos įprastinė reakcija į mano reakciją. – Kažkas sumuša mūsų storus, o tau vienodai rodo?

– O kodėl tu rėki?

– Nes mes ne milijonieriai, kad kasmet pirktume naują storą. Juk ją galėjo užmušti!

– Manau, kad tai Kreivys, – pasakiau. – Nuo to laiko, kai susižeidė ranką, jis pasidarė labai ūmus.

– Manai? – Valentina stovėjo tarpduryje remdamasi į staktą. Mačiau ją veidrodyje. – Kam jis ją sumušė?

– Kažko nepasidalijo.

– Tada nakčiai reikia jį pririšti. Ir apskritai – laikas jį skersti.

– Kitais metais, – pasakiau. – Kai paaugs Buliukas.

Buliuku vadinome jauną stiprų storą, Gražuolės, mūsų vyresniosios patelės, vaiką.

 

Tą pačią dieną pasikalbėjau su Albertu. Buvo šeštadienis, Albertas nėjo į mokyklą, sėdėjo namie. Juk reikia pagaliau atlikti tėvo pareigą: pasikalbėti su sūnumi apie gyvenimą, jo ateitį. Aš vis atidėliojau tą pokalbį. Tiesą sakant, nejaučiau turįs teisę imtis teisuolio vaidmens. Pats nelabai supratau, kam gyvenu ir ar taip gyvenu. Tėvų autoritetas visada rėmėsi apgaule: kad jie žino galutinę tiesą ir kad jų gyvenimas – teisingas. Bet aš nežinojau, kas yra teisingas gyvenimas. Kaip pasakė vienas antikos išminčius: „Teisingas gyvenimas – tai maniškis.“ Tokie žodžiai labiau atitiko tikrovę.

– Albertai, norėjau su tavimi pasikalbėti.

Užėjau į jo kambarį nepasibeldęs. Aš vis spėliojau, kaip pradėti pokalbį, kaip prie jo prieiti. Štai jau dveji metai, kai sūnus pasikeitė, užsisklendė ir su juo labai sunku kalbėtis. Jei būčiau beldęs į jo duris ir klausęs leidimo užeiti, tai turbūt jam būtų patikę. Bet, kita vertus, taip aš iškart būčiau tapęs kažkokiu prašalaičiu, o jis tiesiog man būtų daręs malonę. Vis dėlto aš buvau jam tėvas ir pernelyg jau didelis mandagumas, man pasirodė, būtų buvęs šiuo atveju visai netinkamas, galėjo paskatinti klaidingai suvokti situaciją. Tėvas turi turėti autoritetą ir valią.

Gaila, išėjo ne visai taip, kaip norėjau. Laukiau, kad Albertas pasakys: „Užeik, tėve“, o vietoj to pamačiau tik išgąstį jo veide (jis nesitikėjo, kad atsidarys durys). Jis kažką rašė ir, man matant, greitai paslėpė stale kažkokį sąsiuvinį (gal dienoraštį?). Žinoma, kvailai išėjo. Bet traukis nebuvo kur.

– Norėjau pasikalbėti su tavimi, – pakartojau sėsdamasis priešais ant sofos.

Jis tylėjo: pastaruoju metu jis su manimi bendravo tik taip. Tai mane siutino. Už ką jis manęs nekenčia? Ką jam padariau?

– Albertai, tu jau suaugęs ir netrukus baigsi mokyklą.

Kalbėjau ir jaučiau, kokie kvaili ir niekingi mano žodžiai, tarsi mes abu būtume supratę, kad vaidiname, dėl akių, kažkokią banalią scenelę. Mūsų ryšys buvo nutrūkęs, o be jo viskas beprasmiška ir lėkšta. Kodėl mano sūnus toks? Kai jį auginau, svajojau apie glaudų mudviejų ryšį. Apie ryšį, kuris išgelbės mane nuo vienatvės. Apie jo jausmus man, tėvui, apie meilę, pagarbą, atsidavimą. Bet viso to nebuvo. Priešingai: su niekuo nesijaučiau labiau vienišas. Nebent su Valentina. Žmona ir sūnus – vieninteliai pasaulyje žmonės, greta kurių nenorėjau gyventi, toks nereikalingas ir pašalinis jaučiausi.

– Netrukus pradėsi gyventi savarankiškai, – pasakiau. – Taigi turi išsirinkti kokią nors profesiją…

– Vis tiek būsiu aktorius, – pasakė Albertas ir pirmąkart iššaukiamai dėbtelėjo į mane.

Buvau jo priešas. Jis, matyt, ilgai laukė puolimo, rengėsi, rinko tinkamus žodžius, ir štai mūšis prasidėjo. Koks absurdas.

– Albertai, nejau tau pasakiau, kad negali būti aktorius?

Jis nieko neatsakė. Apmaudžiausia buvo tai, kad motinos, kuri siekė užkirsti kelią jo pasirinkimui ir inicijavo šį pokalbį, jis nebijojo ir tokių priešiškų jausmų jai neturėjo.

– Albertai, su tavimi kalbu. Aš juk ne prieš tavo pasirinkimą. Tiesiog turi viską žinoti apie savo pasirinktą profesiją.

Čia jis pagaliau prabilo žiūrėdamas ne į mane, o kažkur sau po kojomis.

– Kad moka mažai pinigų?

Mane pribloškė, su kokia ironija, su kokiu jausmu jis tą pasakė.

– Svarbu ne pinigai, – pasakiau. – mene galima būti arba kuo nors, arba niekuo. Štai kas mane gąsdina su mama. O šansų tapti kuo nors – labai mažai.

– Nes esu niekam tikęs, taip?

Atrodė, kas jis pasirengęs mane užmušti.

– Aš to nesakau.

– O ką sakai?

– Aš juk nė karto negirdėjau, nemačiau, kaip tu skaitai. Net jei ir būčiau matęs – nejau esu teatro specialistas?

– Tai ko tada kišatės į svetimus reikalus?

Jis nepakėlė akių.

– Mes jaudinamės dėl tavęs, – pasakiau nurijęs nuoskaudą.

– Ir norite, kad būčiau buhalteris?

– Anaiptol. Vienintelis dalykas, kurio trokštame, kad tu būtum laimingas. Kad paskui nesigailėtum dėl sumauto gyvenimo.

– O iš kur jūs žinote, kad mano gyvenimas bus sumautas?

Su juo buvo sunku, beveik neįmanoma kalbėtis.

– Mes nežinome, bet…

– Na, tai ir nesikiškite, jei nežinote.

Nesuradau, ką jam atsakyti. Sėdėjau kurį laiką jausdamas savo bejėgiškumą ir pralaimėjimą. Ar ne per daug jis riečia nosį, tas pienburnis? Motina, tėvas jam – tuščia vieta. O kas bus toliau?

Pakilau.

– Štai ką, Albertai, – pasakiau pasikeitusiu, dusliu balsu. – Neturi teisės taip kalbėti su savo tėvu. Aš tau ne bendraklasis. Atėjau pas tave gero linkėdamas, galvodamas apie tave, rūpindamasis tavo ateitimi, o tu draskai man akis…

– Palikite mane ramybėje!..

Ir jis užsikniaubęs ant stalo ėmė verkti.

– Aš…

– Išeik! – suriko jis trūkinėjančiu balsu.

Išėjau. Kas jam yra? Reikėtų pasiskaityti apie paauglius. Jis mane išvijo.

– Ko toks raudonas?

– palik mane ramybėje! – Valentina tiesiog apstulbo nuo mano riksmo. – Gyvenkite visi kaip norite!

Ir trenkiau lauko durimis. Bet vis tiek dar spėjau išgirsti jos piktus žodžius, mestus man į nugarą:

– Tau reiktų pasigydyti beprotnamyje, girdi?!

Aš visas drebėjau. Kas man? Atplėšiau aptvaro vartus ir pasukau prie kampe dirbančio Kreivio. Sveikąja ranka jis kapojo malkas. Kiti storai, pamatę mane, puolė į kitą kampą tirtėdami iš baimės. Nejau aš toks pabaisa?

– Dink iš čia!

Nustūmiau Kreivį ir ėmiau kaip pasiutęs skaldyti malkas.

Po pusvalandžio griuvau tiesiai ant gulto visas šlapias nuo prakaito ir jau nusiraminęs. Kampe, susispietę į krūvą, stovėjo storai. Stebeilijosi į mane.

 

12.

Ryžė man sapnavosi visą savaitę. To dar nėra buvę. Kartojosi vis tas pats sapnas: aš duriu jai, ji siaubingai rėkia, ištraukiu peilį, ji nutyla ir žiūri į mane. Tada vėl smeigiu peilį ir ji vėl rėkia. Ir taip be galo. Tai žiūri į mane, tai rėkia.

– Kas tau?

Valentina nepatenkinta žvilgtelėjo į mane, sėdintį ant lovos.

– Nesimiega.

– Eik, išgerk migdomųjų.

– Nenoriu.

– Na, kas nutiko?

Nežinojau, sakyti ar ne.

– Nieko.

Ji vis tiek nebūtų supratusi. Kaip ir visos moterys, Valentina negalėjo žiūrėti, kaip skerdžia gyvulius, bet manųjų jausmų ji nesuvokė. Ji tik, kaip daugelis, baisėjosi pačiu skerdimo faktu, ir tiek.

Tą dieną redakcijoje turėjo būti susirinkimas, todėl iš namų išėjau anksčiau. Man patiko tos dienos, kai jausdavau, kad privalau ką nors padaryti. Tuomet jėga, vertusi mane veikti, buvo ne manyje, o išorėje. Aš tiesiog negalėjo neatsikelti šeštą valandą ryto ir nenueiti į redakciją. Tai buvo ir vergija, ir kartu savotiška laisvė. Man nereikėjo spręsti, kuo užsiimti, skausmingai rinktis. Viskas darėsi paprasčiau. Keista, bet tomis dienomis aš net labiau gerbdavau save: nepriklausantį sau.

Išėjau iš kiemo nė nepagalvojęs apie storus – Mašką, Kreivį. Prisiminiau juos tik sėdėdamas autobuse, prisiminiau ir kažkodėl apsidžiaugiau, kad buvau juos pamiršęs. Pastaruoju metu gyvenau kažkokį keistą gyvenimą: mane lankė tarsi ne mano mintys ir ne mano jausmai. Storai pernelyg man parūpo; galvojau apie juos, leidau su jais laiką, jie man sapnavosi. Jaunystėje to nebuvo. Negalima tiek dėmesio skirti paprastiems gyvūnams, tai nenormalu.

Kelias vingiavo per laukus. Tai buvo gražus saulėtas, ramus rytas. Tylus. Kresteldamas ties kiekviena kelio duobe, stebėjau aukso jūros bangas, kurias ginė į tolį gaivus vėjelis. Tokiomis akimirkomis pamiršdavau laiką ir tai, kur ir kam važiuoju.

– Gal laikraštuką?

Pastaruoju metu autobusuose ėmė pardavinėti laikraščius. Susiradau smulkių ir paėmiau vieną iš vairuotojo. Atlikdamas redakcijos užduotis, kažkaip mažai domėdavausi, kur ir kokiame puslapyje, kokiame numeryje bus atspausdintas mano reportažas. Sudėlioti numerį, bendrauti su skaitytojais, visuomene, „čiuopti pulsą“, – tai buvo ne mano reikalas, tą darė už mane, „viršūnėse“. Kažkada pavydėdavau tiems, kas „daro laikraštį“, formuoja visuomenės nuomonę, gyvena visuomenės dvasia. Bet paskui lioviausi: mane traukė į kaimą, į ūkį, toliau nuo pasaulio. Ten buvau savimi, ten buvo mano pasaulis. Laikui bėgant suvokiau, kad mane tenkina privačių užsakymų vykdytojo darbas. Rengiau reportažus ir atiduodavau redakcijai – daugiau niekas manęs nedomino. Dariau detalę, o mechanizmą iš detalių surinkdavo kiti.

– Paskaitykite pirmame puslapyje, viršuje – įdomus pranešimas.

Pažvelgiau į laikraštį (tai buvo „Mūsų laikas“) ir pamačiau didelėmis raidėmis surinktą antraštę:

 

SENSACINGAS PRANEŠIMAS IŠ KHP ŠTABO

mūsų korespondentas iš patikimų šaltinių sužinojo, kad štai jau dešimt metų KHP (Konservatyviųjų humanistų partija) vykdo slaptą visuomeninį eksperimentą. Maždaug dvi dešimtys fanatiškiausių partijos narių gyvena įvairiuose mūsų bendrapiliečių ūkiuose, apsimesdami storais. Pasak to paties šaltinio, akcijos tikslas – asmeniškai patirti storų gyvenimą, surinkti dokumentinę medžiagą ir sukelti visuomenei šoką. Tokiu atveju mažai kas iš bendrapiliečių gali būti tikras, kad jo tvarte negyvena žmogus, kad jis žmogaus nėra panaudojęs maistui…

 

Numečiau laikraštį ant sėdynės šalia ir įsistebeilijau į vėjo genamas rugių bangas.

– Skandalingas laikraštėlis, ar ne? – šūktelėjo pusiau atsigręždamas į mane vairuotojas.

– Taip, – atsakiau.

– Jau nebežino, ką dar išsigalvoti, o faktų – nėra. Mano žmona paskaitė ir sako: viskas, daugiau storo nebevalgysiu, aš ne žmogėdra. Humoras, ar ne?

Nieko neatsakiau. Maška – ji… Ne, turbūt išeisiu iš proto.

 

Redakcijoje tik ir tekalbėjo apie storus. Pasirodo, kol leidau laiką kaime, gyvenimas nestovėjo vietoje. Pradėdamas pasitarimą vyriausiasis pasakė:

– Esame oficialus Reicho laikraštis ir privalome suvirškinti visa, kas vyksta mūsų visuomenėje. Kartoju, ne atmesti, o suvirškinti. Storų problema neegzistavo tūkstantmečius, ir štai ji atsirado. Žinoma, galime viskuo apkaltinti partijas ir organizacijas, nes neva joms tai naudinga, taip jos renkasi politinius taškus. Bet jei pažvelgtume tiesai į akis, iš tiesų protuose ir pačiame gyvenime kai kas pasikeitė. Štai naujausias Kontrolės tarnybos pranešimas: pabėgusių storų, gyvenančių bandomis mažai prieinamose vietose, skaičius per pastaruosius dvidešimt metų padidėjo trigubai. Padaugėjo zoofilijos atvejų. Numeryje pateikiame reportažą apie jauną merginą, faktiškai gyvenančią su storu kaip su vyru.

Salėje kilo triukšmas.

– Tyliau, draugai. Tai dar ne viskas. Kaip paaiškėjo, ta mergina priklauso sektai, kurią slapta palaiko KHP. Sektos nariai palaiko KHP idėjas ir įsipareigoja kurti „šeimas“ su storais. Ar suprantate, ką tai reiškia?

– Tegul sau kuria! – atsistojo Aloyza Geršen, reklamos skyriaus vedėjo pavaduotoja. – Esame laisva visuomenė!

– Taip, – atsakė, griežtai į ją pažiūrėjęs, vyriausiasis, – bet įsivaizduokite jausmus ir psichologiją tų, kieno sutuoktinis storas? Tai ne paprastas iškrypimas: kas tokių žmonių galvose, o, svarbiausia, kokia bus jų vaikų sąmonė? Kas labiausiai mus sukrėtė šioje istorijoje – ta mergina storui pagimdė du vaikus.

Salėje pasigirdo balsai.

– Leiskite man!

Į tribūną pakilo vienas seniausių redakcijos darbuotojų, Džonas Kerolas, vyriausiojo pavaduotojas.

– Man regis, draugai, atsidūrėme ties riba, kai reikia apsispręsti: arba nekontroliuojama laisvė, arba mūsų civilizacija. Ta mergina ir tie vaikai – tai visiškai kiti žmonės, kitaip į viską žiūrintys ir kitaip viską suprantantys. Jų kitos smegenys. Jie mano, kad gyvena fašistų ir žmogėdrų visuomenėje, o mes, absoliuti mūsų dauguma, gyvenančių žemėje, anaiptol nelaikome savęs pabaisomis. Ir mūsų dauguma visiškai nelinkusi taikstytis, kad saujelė puskvaišių sektantų drabstytų mus purvais.

– Norite juos užčiaupti?! – šūktelėjo kažkas iš paskutinių eilių.

– Iki šiol, – pasakė kalbantysis, – buvome ištikimi žodžio laisvės principams. Mes vadovavomės Reicho Konstitucija. Bet tam, kad egzistuotų kieno nors konstitucija, reikia, kad egzistuotų tas kas nors. Pirmuoju punktu Konstitucijoje įrašyta, kad ji leidžia viską, išskyrus kenkimą pačiam Reichui, humaniškiausiai civilizacijai. Tai pamiršo kai kurie redakcijos darbuotojai, manantys, kad jų užduotis ne numatyti spausdintų žodžių pasekmes, o laikytis saviraiškos laisvės principo.

– Bet tai žodžiai iš Konstitucijos! – riktelėjo tas pats balsas iš paskutinių eilių.

– Gal jūs nesuprantate, kad mus prirėmė prie sienos, kad esame įspęsti į kampą? – tuojau sureagavo Džonas Kerolas.

Salėje stojo mirtina tyla.

– Puoselėjamos ne mintys, bet jausmai – jausmai, kurių nepažinojo mūsų seneliai ir proseneliai. Nepaisydami tikrovės, KHP partijos ideologai verčia žiūrėti į gyvulius kaip į save, įžvelgti žmones gyvuliuose. Ir čia jie pasinaudoja kūniško panašumo faktu. Jie nori mus sugrąžinti į tolimą praeitį, paversti mus fašistais. Bet, dovanokite, ten tvartuose laikė žmones. Žmones, kurie kalbėjo, rašė eiles, meldėsi. Niekšai, išsigimėliai tyčiojosi iš žmonių, suprantate? Žudė ir prievartavo juos, eksploatavo, o galiausiai ėmė vartoti maistui.

– Iš žmonių tyčiotis negalima, o iš storų, kurie, dar neaišku, ar nėra žmonės, galima?! – šūktelėjo tas pats balsas iš galo.

– Matau, mes tinkamai neįvertinome KHP jėgos, – atsakė oratorius, nukreipdamas žvilgsnį į galines eiles. – Jų yra net čia, tarp mūsų. Jie pasiekė, kad jų medžiaga būtų publikuota centriniame Reicho laikraštyje, ir dabar dalyvauja mūsų susirinkime.

– Gerbiamas pone Kerolai, kadangi klausimas susijęs su problema, kurią iškėlė KHP, nusprendžiau juos pasikviesti į mūsų susirinkimą, – įsiterpė vyriausiasis.

– Labai miela, – atsakė oratorius. – Pagaliau tegul klausosi, jei jau turi tokią įtaką mūsų vadovybei. Parodykite man bent vieną storą, kuris melstųsi Dievui, klausytųsi Bethoveno ar bent ištartų kažką suprantamo.

– Tai žmonės!

Visi atsisuko į galą. Šįkart paskutinėse eilėse atsistojo vaikinas odine striuke, madingai nukirptais plaukais, su šaliku ant kaklo.

– Jie nekalba, nes yra užauginti gyvuliškomis sąlygomis ir jų kalbos aparatas yra atrofavęsis. Pasaulį jie mato, garsus girdi, verkia klausydamiesi Bethoveno.

– Melas!

– Ne, tiesa. Jie geba patirti aukščiausius jausmus. Tai tie patys žmonės, kuriuos mes pavertėme gyvuliais ir kuriuos ryjame kaip kokie žmogėdros.

– Matote! – suriko Kerolas. – Jie mus vadina žmogėdromis.

Staiga vaikinas išėjo iš eilės ir patraukė link tribūnos. Šalia jo, irgi apsirengusi juoda odine striuke, ėjo graži mergina.

– Pažvelkite į ją. Ji – mano žmona. Iš jos turėjo būti pagamintos dešros, bet aš ją išgelbėjau. Ji turėjo būti suvalgyta.

Žmonės salėje pašoko iš vietų, kilo siaubingas triukšmas. Kažkas kažką rėkė. Kažkas išbėgo iš salės.

– Tai kiaulystė! – šaukė jau beveik apimta isterijos kažkokia moteris. – Pašalinkite gi juos pagaliau!

– Vykite juos iš salės! – sušuko ir Kerolas, nebegalėdamas tverti pykčiu.

Visi sužiuro į greta tribūnos sėdėjusį vyriausiąjį – pagyvenusį akiniuotą plikį, inteligentą, – kuris lėtai pakilo ir pasakė:

– Ponai, draugai! Prašau jūsų tyliau! Juk žinote, kad mūsuose nepriimta ką nors varyti iš salės, kad ir kas jis būtų. Na, ir nėra tokių, kas tą padarytų. Konstitucija draudžia naudoti prievartą prieš žmogų…

Tada Kerolas vėl prabilo, garsiai, visu balsu:

– Matote! Jūs puikiai matote, kokie mes bejėgiai! Saujelė sektantų, manipuliuodami Konstitucija, primeta mums savo laukinį požiūrį, pagal kurį jie šventieji ir kovotojai už humanizmą, o mes visi, visi planetos gyventojai – niekšai ir kone fašistai. Norint sugriauti visą mūsų civilizaciją, jiems beliko paimti į savo rankas žiniasklaidą. Kol kas jų idėjos gyvuoja tik siaurame rate – bet jau pasirodė pirmieji straipsniai centriniame Reicho laikraštyje…

– Pone Kerolai, mes juos spausdinome kaip diskusinius, jūs tai žinote, – įsikišo vyriausiasis. – Po to buvo skelbiami ne mažiau išsamūs oficialiųjų institucijų atstovų atsakymai.

– Bet apie patį tų idėjų egzistavimą jūsų dėka jau sužinojo tolimuose planetos kampeliuose. Mes turime susimąstyti apie tai, ką darome ir kur einame. Į visuomenę, kurioje storus rengs žmonių drabužiais ir kvies į žmonių būrį? O paskui, nuvedę atgal į tvartą ir paskerdę, sakys, kad mes paskerdėme žmogų?

– Leiskite man pasakyti! – ant scenos užšoko garsi žurnalistė Keilė. – Mano vyras – beždžionių dresuotojas. Pati mačiau, kaip galima išmokyti beždžionę. Bet kuris dresuotojas pasakys, kad vadinamoji darni muzika susideda iš tonų, teigiamai veikiančių ne tik žmonių, bet ir daugelio gyvūnų nervų sistemą. Verkia beždžionės, kaukia šunys, tam tikra muzika gali sukelti nerimą ir net ašaras karvei. Tai imkime ir pradėkime visus juos vadinti žmonėmis, rengti žmonių drabužiais, vesti juos ir tekėti už jų, įtraukime į žmonių ratą. Tai bent gyvenimėlis prasidės! Žmonės su kiaulėmis persimaišys!

– Draugai, ponai! Prašau jūsų, tyliau! – vyriausiasis paskambino varpeliu.

– Štai ką noriu pasakyti, – tęsė Keilė. – Per savo gyvenimą suvalgiau šitiek storų, kad man jau nebėra kelio atgal – net jei man kas nors iš tiesų įrodytų, kad storas – žmogus. Nei aš, nei jūs, mes negalime ir niekada negalėsime gyventi mintimi, kad esame pabaisos. O tie fanatikai, – ji parodė į tylintį vaikiną odine striuke, – reikalauja prisipažinti, kad esame pabaisos. Na, tai žiauru! Žiauru žmonių, kurie nenori jaustis pabaisomis, atžvilgiu. Juolab žiauru, jei kalbame ne apie tiesą, o apie melą, faktų klastojimą, faktų iškraipymą. Taip, storai – gyvi padarai. Kaip gyvi padarai yra karvės ir kiaulės. Storai dirba laukuose vietoj arklių. Storai jus aptarnauja namuose, nes jie vis dėlto protingesni už kitus gyvūnus. Ir mums jų gaila, kai juos išnaudojame, užmušame. Mes, žmonės, jaučiame gailestį. O nejau geras valstietis nesigaili savo arklio? Nejau nepasitaiko, kad jis jam atiduoda savo duoną? Bet jis neina iš proto ir nepamina žmogiškų vertybių. Jis nepersikūnija į arklį tiek, kad jaustųsi neturįs teisės juo arti žemės, papjauti jo maistui, kai jo vaikai neturi ko valgyti. Sveikas protas stipresnis už jausmų beprotybę. Bet jei kieno nors beprotybė stipresnė, jei kieno nors jausmai nenormalūs, šizofreniški, verčiantys karvę apvilkti fraku – tai nejau mes visi turime užsikrėsti ta beprotybe, leisti saujelei puspročių sujaukti mūsų vertybes bei jausmus ir sunaikinti tūkstančius metų gyvuojančią civilizaciją?..

 

Grįžau iš redakcijos susirinkimo priblokštas, viskas buvo kaip sapnas. Keilė, aukšta, apkūni, mosikuodama rankomis rėkė: „Gal Dievas nesuprato, ką daro, atskirdamas žmones nuo gyvūnų?!“ – o vaikinas odine striuke jai atsakė: „Nieko jis neatskyrė. Jis nesukūrė sąvokų „žmogus“ ir „gyvūnas“! Tai jūs nusprendėte, kad tik žmogus jaučia skausmą, ilgesį, mirties baimę, džiaugsmą, myli ir kenčia. Bet kuri gyvybė prilygsta žmogui!“

Negalėjau toliau viso to klausytis ir pabėgau paskui kitus. Susirinkimas virto turgumi ir nežinia, kuo baigėsi. nemaniau, kad dar kažkas puoselėja storams tokius pat jausmus kaip ir aš. Ši žinia kaip perkūnas iš giedro dangaus.

 

13.

Storai gulėjo purve, nesigėdydami, kas kur, ilsėjosi po karštos ir alinančios dienos. Sugrįžęs nieko nepasakojau Valentinai apie susirinkimą, o iškart nuėjau pas juos. Kreivys kaip tik šlapinosi, kai priėjau arčiau. Jis dėbtelėjo į mane, bet nesiliovė, tylėdamas žvelgė kažkur pro mane.

Ne, jie gyvūnai. Nežinau, iš kur man atėjo šitas jausmas. Nepaisant savo kūno sudėjimo, jie gyvūnai. Ir Kreivys, ir Buliukas, ir Maška. Tai juk akivaizdu. Pakanka pažvelgti: nemoka kalbėti, neturi supratimo apie švarą ir gėdą, gyvuliškai bijo žmogaus.

– Ei! – riktelėjau aš, ir visi storai pašoko kaip pagal komandą, – tirtėdami ir žvelgdami į mane.

– Ei! – ir ėmiau pliaukšėti botagu per orą, stebėdamas, kaip jie susigrūda į tolimą kampą. Negi tai žmonės?

Kai sėdėjau salėje, buvau apimtas siaubo, kad aš, kaip tas vaikinas odine striuke, žiūriu į storus kaip į žmones, laikau juos žmonėmis. Jaučiausi slaptas nusikaltėlis, dar vienas nenormalus, apie kurį salėje niekas neįtaria. Man kėlė siaubą, kad tik tas vaikinas, kurį visi laikė bepročiu (ir aš tokiu jį laikiau) – gali mane suprasti. Bet ne, klydau. Ačiū Dievui, aš kitoks negu tas psichas – taip, psichas. Nes reikia visiškai prarasti realybės pojūtį, kad purviname, gebančiame tik ėsti ir tuštintis gyvulyje išvystum žmogų.

– Nagi… – priėjau prie vienos iš patelių ir pakasiau jai paausį: jos apvalios krūtys buvo mėšlinos, ji gulėjo savo išmatose.

– Eikš čia.

Nusivedžiau ją į šoną ir, išsitraukęs iš už nugaros parengtą peilį, suvariau jį po kairiuoju speneliu. Ji nė nespėjo išsigąsti – pataikiau jai tiesiai į širdį – ir griuvo pakirsta. Storai suriko ir puolė į priešingą kampą apimti siaubo. Aš ėmiau kvatoti pajutęs palengvėjimą.

 

– Kam ją papjovei, mes dar turime daugybę mėsos!

Valentina stovėjo ant slenksčio, kai įnešiau abu kumpius, vilkdamas kanopas grindimis.

– Ji beveik neduodavo pieno, – pasakiau nežinodamas, ką pasakyti. – Parduosiu mėsą ir nupirksim tau naują suknelę.

Valentina nusileido. Kartais ji nusileisdavo nesuprasdama to, ką darau, prasmės (dažnai aš pats jos nežinodavau) – ir už tai jai buvau dėkingas. Tokiomis minutėmis jausdavausi vyras, žiūrėjau į save kaip į vyrą: kažką dariau jos neatsiklausdamas.

Kai dorojau storę, man pasirodė, kad ji tyliai dejavo.

 

Kraujas manyje numalšindavo kažkokį jausmą. Tik dabar supratau, kad aš (kaip turbūt ir mano tėvas) ne atsitiktinai skerdžiu ir darinėju storus. Man to reikėjo. Prieiti, pamatyti svetimą baimę ir virpulį, jausti visišką savo valdžią, atimti gyvybę.

Tą patį vakarą kalbėjausi su Maška, pasisodinęs prieš save duše:

– Tu juk ne žmogus? Girdi, Maška? Tu juk ne užduotį vykdai? Juk galiu tave ir paskersti. Girdi? Maška? Turiu žinoti, kas esi.

Ji žvelgė į mane patikliai, nesuprasdama žodžių. Visiškai nuoga, neslėpdama nieko, ką jai suteikė gamta.

– Marš į tvartą!

Ir perliejau ją, nubėgančią, botagu.

 

Tą naktį Valentina mane mylėjo – pati: glausdamasi prie manęs kaip prie nepažįstamos jėgos.

– Kas tau darosi? – paklausė ji manęs, gulinčio ant jos beveik be jausmų, nelaimingo. – Aš juk matau.

– Aš…

Ką jai galėjau pasakyti? Kaip galėjau išreikšti tą chaosą, kuris vis labiau keitė mano protą ir mano jausmus, nunešdamas mane kažkur toli, nežinia kur.

– Neverk, kvaileli.

Ir aš konvulsiškai, nekęsdamas jos ir savęs, išsiliejau, kaip į bedugnę.

 

14.

Po keleto dienų man paskambino ir pranešė, kad Aukščiausiame Reicho Pasitarime buvo apsvarstytas klausimas dėl mūsų laikraščio vyriausiojo redaktoriaus. Jį pakeitė Kerolas. Iš laikraščio be paaiškinimo dingo skyrelis „Politinis gyvenimas“. Nežinojau, ką daryti. Kaip ir daugelis kitų, buvau už saviraiškos laisvę, bet taip pat savo kailiu patyriau, kokį chaosą smegenyse ir sieloje gali sukelti saujelė fanatiškų žmonių, sugebančių įteigti idėjas, su kuriomis tiesiog neįmanoma gyventi. Pasaulyje dėjosi negeri dalykai. Tik dabar supratau, kad ūkininkaudamas buvau atitrūkęs nuo gyvenimo.

 

Po pietų man paskambino Teodoras Dubovas, mano bičiulis, dirbęs socialinių problemų skyriuje, ir įsiprašė į svečius. Aš kaip tik maišiau kibire putrą storams, kai jis pasirodė ant slenksčio – pasitempęs, dar jaunas, šviesiu lietpalčiu, su savo amžinu aplanku rankose.

– Palauk manęs sode, aš tuojau.

Pabaigiau maišyti, nunešiau ėdalą ir nuėjau į sodą. Teodoras gulėjo šezlonge, vartydamas „Reicho istoriją“, žurnalą, kurį laisvalaikiu skaitinėdavo mano žmona.

Atsisėdau į šezlongą priešais. Mėgau tuos nenuoramos Teodoro pasirodymus – retus, bet man labai reikalingus. Čia, ūkyje, kartais neišvažiuodamas išbūdavau po dvi savaites, neturėjau kam atsiverti. Valentina, sūnus – jie buvo greta, bet… nesuprato manęs. Jų draugija man vis dažniau kėlė siaubą. Tai buvo ne tie žmonės, kurie galėjo suprasti mano slapčiausius jausmus, suprasti ir galbūt paaiškinti. Su savo šeima nesijaučiau laimingas.

– Atrodai ne kažin kaip, – pasakė, tarsi įspėjęs mano mintis, Dubovas. Jis padėjo žurnalą ir atidžiai žiūrėjo į mane. Kažkada mes dalijomės vienu bendrabučio kambariu.

– Viskas gerai, – pasakiau.

Laukiau, kad pats praneštų, ko jis atvažiavo.

– Žinai, kad Kerolas dabar vyriausiasis.

– Taip.

– Ir tau vis tiek?

– Beveik.

Jau sakiau: nesijaučiau turįs jėgų kam nors priešintis. Nemačiau prasmės. Visada buvau fatalistas širdies gilumoje: jei pakeitė vyriausiąjį, jei vieną skyrelį panaikino, o kitą įvedė – vadinasi, tai likimas. Nejau dabar galima atgal sugrąžinti vyriausiąjį, jo skyrelį, priversti laiką tekėti atgal?

– Daugelis išėjo iš redakcijos, – pasakė patylėjęs Dubovas.

– Ir tu?

– Ir aš.

Pažvelgiau į jį: jis buvo susikaupęs, akyse spindėjo užsispyrimas, tikslas, jis buvo pasirengęs kovai. Staiga man sukilo pavydas: jis turi kuo gyventi. Jis gyvena. Jis džiaugiasi, kad vyriausiąjį nuėmė, kad pagaliau kas nors įvyko. Kad galima protestuoti, kovoti už ką nors. Nesvarbu už ką – kad tik ne ta žudanti laikraščio, nušviečiančio mūsų taikų gyvenimą, kasdienybė. Jei tik galėčiau, kaip jis, įžvelgti prasmę tame išėjime iš laikraščio.

– Žinau, tu nusprendei likti… – pasakė Dubovas.

– Nieko nenusprendžiau. Tada išėjau iš susirinkimo ir kol kas nesirodžiau.

– Bet tu nori pasilikti?

– Aš nieko nenoriu.

– Nesuprantu, – Dubovas su šezlongu prisitraukė arčiau manęs. – Klausyk, Dima, mes norime sukurti naują laikraštį.

– Kuris gins storų teises?

Regis, jis nesitikėjo tokios greitos mano reakcijos.

– Kuris laisvai aptars visas mūsų minčių ir sąžinės ligas.

– Ligas, – pasakiau. – Geras žodis.

– Nori pasakyti, kad sutinki su Kerolu?

– Nieko nenoriu pasakyti. Kodėl tu vis galvoji, kad noriu kažką pasakyti, ką nors nuspręsti?

– Bet šiame pasaulyje neįmanoma gyventi be pozicijos. Žmogus visada nori kažką pasakyti. Ne žodžiais, tai veiksmais. Kiekvienas jo žingsnis – sprendimas.

– Aš iš tiesų nieko nenoriu pasakyti, Teo, – nusprendžiau mūsų pokalbiui suteikti konkretumo. – Tu norėtum, kad prisidėčiau prie jūsų naujo laikraščio?

– Taip, – pasakė Dubovas. – Tu geras, patyręs reporteris. Tik tu mums rengtum reportažus ne apie tviskančius mėsos kombinatus.

– O apie ką gi?

– Galima, užsirūkysiu? – ir Dubovas, nelaukdamas atsakymo, išsitraukė cigarečių pakelį. – Mums reikalingi reportažai iš ūkių, apie žmonių ir storų gyvenimą, apie jų santykius, apie faktus, atskleidžiančius storų psichologiją ir jų vidaus pasaulį.

– Tu laikai storus žmonėmis? – paklausiau tiesiai šviesiai. – Tu su konservatyviaisiais humanistais?

– Na ne, nieko tu nesupratai, – spragtelėdamas pirštais, jis nukratė pirmuosius pelenus nuo cigaretės. – Mes nesirengiame tapti KHP propagandos ruporu. Jiems jau viskas aišku, jie turi aiškią teoriją ir visa, ko jiems reikia, tai pritempti faktus prie gatavų teiginių. Mūsų tikslas visai kitoks.

– Koks?

– Mes turime surinkti įvairias nuomones ir jas priešpriešinti, turime prisidėti prie tiesos paieškų. Juk matai, kad tai ne juokas, visi tie KHP, koketavimas su storais. Tai turi labai gilias šaknis, tegul kol kas tik tarp saujelės fanatikų. Bet svarbiausia, kad kiekviename mūsų glūdi tai, kas juose pažadinta. Todėl jie taip lengvai suranda vienokį ar kitokį atsaką kiekvieno širdy.

– Tai yra kiekviename mūsų glūdi mintis, kad storai – žmonės?

– Ne mintis, bet galbūt prielaida, spėjimas. Visi mes gyvename, kaip mums atrodo, teisingame pasaulyje. Bet sąmonė, kuri taip mano, padengta plona aklumo plėvele. Pakanka tą plėvelę nuplėšti ir teisingas pasaulis per vieną akimirką pavirsta neteisingu ir net baisiu. Dešimtys mūsų protėvių kartų, žiūrėdamos į storus, nė neleisdavo sau pagalvoti, kad tai galbūt žmonės.

– Nepaisant visiško kūniško panašumo.

– Nepaisant visiško kūniško panašumo, – linktelėjo Dubovas. – Bet dabar visuomenė subrendo šiai prielaidai, subrendo patikrinti ir aiškinti.

– Nori pasakyti, kad visuomenė pavargo egzistuoti teisingame pasaulyje, gyventi mieguistą gyvenimą ir jai vėl reikalingi kilnūs tikslai, kova už išlaisvinimą, pozos ir riksmai iš tribūnų.

– Jei nori – taip. Aš asmeniškai netikiu, kad storus galima prilyginti žmonėms, bet jie nėra ir gyvuliai.

– Ką tuo nori pasakyti?

– Viena: aš, jei nori žinoti, pats pavargau gyventi vienu ir tuo pačiu. Man keturiasdešimt treji, o aš dar negyvenau. Dvidešimt metų vaikščiojau į darbą, leidau laikraštį, kuriame įvykiais buvo laikomi tokie dalykai kaip mėsos kombinato pasiekimai ir Aukščiausios Tarybos pirmininko pavaduotojo išvykimas atostogauti. Ir štai iš kažkur atsirado ta storų tema, kuri privertė visus mus, miegančius, tankiau alsuoti, galvoti, kalbėtis su savo sąžine, kuri, pasirodo, vis dėlto egzistuoja. Visi mes pagyvėjome, ėmėme ginčytis, atsirado tai, kas vadinama gyvenimu, ieškojimu.

– Ir štai visam tam paskelbiamas galas.

– Taip, – linktelėjo galva Dubovas; jo cigaretė seniai užgeso, bet jis nė nepastebėjo. – Nesakau, kad KHP visu kuo teisūs. Jie, žinoma, fanatikai. Bet jie mumyse visuose kažką pažadino. Ir po visko vėl sugrįžti prie rutinos, prie niekam nereikalingų reportažų apie darbą laukuose ir gamyklose?

– O jei jums neleis leisti savo laikraščio?

– O Konstitucija? O, be to, – tai net bus į gerą, jei neleis.

– Į gerą?

– Dima – nusibodo tiesiog ryti ir knarkti. Vis tiek visi nudvėsime po kokių trisdešimties metų. Kokia prasmė? Norisi gyventi, supranti? Gyventi…

Kai jis jau ėjo pro vartus, paėmė mane už rankos:

– Pagalvok, gerai?

– Aš pagalvosiu, – atsakiau žiūrėdamas ne į Dubovą, o pro jį, į besileidžiančią už miško saulę.

– Pameni tą vaikiną susirinkime, vilkintį odine striuke?

– Iš KHP?

– Taip. Sekmadienį rengiame susitikimą su juo.

Nustebęs pažvelgiau į jį.

– Turime palaikyti ryšį su abiem pusėmis, – pasakė Dubovas. – Su jais, nes pati idėja ateina iš jų, ir su realybe, kuri ne tokia paprasta kaip idėja. Mes atspindėsime visa, visa, kas vyksta pasaulyje: ir gyvenime, ir oficialiame lygmenyje, oficialias reakcijas ir pogrindines.

– O tu nemanai, kad jie jumis tiesiog naudojasi? Vienaip ar kitaip, esate drauge su jais.

– Jei suteiksime jiems galimybę dalyvauti diskusijose, išsakyti savo „už“ ir „prieš“ – tai dar nereiškia, kad esame su jais išvien. Ateik sekmadienį, gerai? Tiesiog pažiūrėsi.

 

Kai jis išėjo, sugrįžau į sodą ir atsiguliau į šezlongą. Pro vėjo kedenamus tankius lapus prasismelkdavo besileidžiančios saulės blyksniai. Dūzgė bitės. Kurį laiką apie nieką negalvojau, ir man buvo gera. Gyvenau ne laike ir ne erdvėje. Bandžiau taip gyventi nuo to laiko, kai mes su žmona įkūrėme šį ūkį. Net nesitikėjo, kad Dubovas čia lankėsi. Tai buvo ne Dubovas. Jis atsivežė ir išsivežė visą pasaulį. Kitą pasaulį, ne maniškį. Storai, žmonės, eksploatacija, mėsa ir žmogėdrystė, šventumas, nekaltumas, monstriškumas. Tas pasaulis dvejinosi, trejinosi mano akyse.

Užsnūdau – kai pajutau, kad esu laisvas nuo visko.

---

 

* Straipsnio pradžia 3896 metų spalio 13 d. numeryje.