2016 m. Nr. 1

Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Romano fragmentai

It is impolite to be merely polite…
Jacques Derrida

*

Vis dar gulėdamas-miegodamas-budėdamas-sapnuodamas-nerimaudamas po truputį prisiverti grįžti į tikrovę ir pirmiausia pajunti savo kūną. Pirmiausia pagalvoji apie kūną kaip apie kažką svetimą. Šitaip jautiesi nepažįstamoje stotelėje, naktį trumpam išlipęs iš traukinio parūkyti – kai tavo kūną pribloškia tamsa ir atogrąžų karštis. Arba – atsitraukęs nuo rankraščio, prie kurio sėdėjai keturias valandas ir dabar niekaip negali išsivaduoti iš rašymo magijos. Negali grįžti į kūną, kuris pasirodo tau toks nutirpęs ir svetimas. Laidotuvėse, kai kas nors visiškoje tyloje sukūkčioja ir pravirksta, ir imi gailėti savęs. Pasimylėjus nušiurusiame pakelės motelyje ant spalvotų, nelabai švarių paklodžių – kai ryte įeina užsimiegojusi kambarių tvarkytoja ir pamato tave nuogą. Kartais pasitaiko galimybė pasižiūrėti į save iš šalies. Kitomis, svetimomis, bet ir mylinčiomis akimis. Deja, labai retai. Dažniausiai tenka nuolat spoksoti į kitus kūnus, reikia domėtis kitomis realybėmis, žavėtis moterimis, gilintis į politikos ir ekonomikos, galų gale – bent į meno tikroves. Kaip retai pavyksta pažvelgti į save iš distancijos. Su liūdesiu, neviltimi, bet ir su meile savo kūnui – tam trapiam, praeinančiam nykstančio pasaulio reiškiniui. Kaip pačiam artimiausiam daiktui.
Tu esi tas, kuris turi šitą kūną. Ir tu esi tas kūnas. Tu prisimeni, kaip tau skaudėjo save, kaip gailėdavaisi jo – pavargusio, susirgusio, sužaloto. Kaip baisu būdavo, kai iš kūno raudonomis srovelėmis pasipildavo kraujas. O likę randai – praėjusių, išnykusių ir beveik pamirštų įvykių stenogramos. Čia tu nulėkei galva žemyn nuo dviračio, bet labiausiai susižalojai ne veidą, o kairę koją. Tos dėmelės-duobutės ant riešo – tai kadaise beprotybės akimirką į savo ranką užgesintos cigaretės. Tas brūkšnys greta atsirado, kai tau buvo keturiolika, ir tu tiesiog persipjovei venas ir žiūrėjai, kaip į vonią liejasi kraujas – tik todėl, kad tau labai norėjosi dėmesio ir meilės. Dabar tame kūne po oda raumenų klostėmis užmaskuoti ir nematomi girgžda padėvėti, nuzulinti sąnariai ir kadaruoja sportuojant ištampyti raiščiai. Rentgenogramos galėtų parodyti tavo vidinius, nematomus, – lūžusių kaulų randus. Kūnas irgi pamiršta save, bet kartais ima ir prisimena: užtenka vieno širšės įkandimo ir visas tavo kūnas užsiliepsnoja, prisimindamas laukymę, kurioje tave ir tavo merginą nuogus užpuolė širšės. Dėl tam tikrų priežasčių jai labiau sukandžiojo nugarą. O tau – kojas ir veidą.
Tavo kūnas nuolat primena, kokia laimė yra gyventi. Atsibudus – štai ir dabar – jis jau nori valgyti, gerti. Baisiai mėgsta vandenį, vos sulaikai jį, kad iš karto nepultų į dušą. Jam nepatinka, kad tavo mintys drasko jo kaukolę iš vidaus. Kad tavo principai, nuostatos ir standartai pripila jam smėlio į akis, ir jis nesupranta – ką, kaip ir kodėl mato. Kodėl per tave jis negali džiaugtis pasauliu, gėrimais, maistu ir merginomis. Tu jam trukdai gyventi, amžinai kankini jį, ištisas valandas sėdėdamas prie rankraščio, – ir tuomet jis skundžiasi, kad jam skauda nugarą, pilvą, plaučius. Sako, kad per tave jis gaus hemorojų. Sako, kad jam nepatinka. Kad jam atsibodo šalčiai. Arba lietus. Arba per daug sniego kieme ir kiekvieną rytą jį reikia kasti. Arba jis nemėgsta pjauti žolės. Arba nori tuojau pat – šią akimirką pasimylėti su štai šita nepažįstama mergina. Nori glostyti jos plaukus. Jis merkia jai akį, ir tau tenka apsimesti, kad užspringai, ir kosint skubiai nusigręžti į šalį.
Kūnui gali pasakyti, kad verčiau patylėtų, nes ne kartą jis yra įvėlęs tave į visokiausias istorijas, pavyzdžiui, – į muštynes alaus baruose Miunchene (kur, beje, pats gavo į galvą). Užteko tau keletą kartų atsipalaiduoti, išjungti akimirkai valią – ir jis tuoj pat prisigerdavo. Kelis kartus buvo apsikrėtęs venerinėmis ligomis. Kartą visai rimtai skendo, nes norėjo prieš kažką pasipuikuoti sportiniais sugebėjimais (tau teko sutelkti visą savo valią ir priversti jį maskatuoti kojomis ir rankomis, nes kūnas jau buvo toje palaimos būsenoje – kai norisi sklęsti lyg paukščiui, tik – vandenyje ir ligi pat dugno). Niekada nepateisindavai ir niekada nesuprasdavai jo troškimo liesti, glamonėti, valdyti kitus kūnus. Vestis juos namo, o paskui bandyti jais atsikratyti. Turėti juos, vadovauti. Skverbtis į kitus kūnus pro visas įmanomas angas, jeigu jau kitaip neįmanoma, tai nors – akimis įsisiurbti į kitas akis.
Negalėjai jo smerkti, nes jis kažkuo buvo panašus į tave: bendraudamas su kitais kūnais, jis irgi troško – informacijos, meilės, ieškojo panašių į save, bandė išvengti vienatvės. Kas gi yra meilės aktas, jei ne bandymas – susiliejus skysčiams – pasikeisti bakterine, virusine, genetine informacija. Prie progos – atsibudus – jeigu lieka noro, laiko ir jėgų – dar apsikeisti ir socialinių tinklų kontaktais, telefonų numeriais ir elektroninio pašto adresais…

*

Tu guli prisimerkęs ir bandai susivokti, kur esi. Dar beveik nepabudai, bet jau nemiegi. Dar ne gyvenimo, bet jau ir nebe sapno teritorijoje. Tiems, kurie nuolat miega savo lovoje, – viskas aišku. Nereikia spėlioti, kur pabudai. Nuolatinėse kelionėse vos pravėręs akis dažnai nesupranti, neprisimeni – kaip čia atsidūrei. Prieš atsimerkdamas turi nuspręsti – į kairę ar į dešinę reikėtų verstis iš lovos. Ieškant vonios – saugotis, kaip čia neatsitrenkus į milžinišką drabužių spintą. Stengiesi neįgriūti į kitą kambarį, kuriame – tikriausiai – miega kiti žmonės arba tūno nepažįstami, niekaip nesusijungiantys į vieną tikrovę tavo sąmonės fantomai. Juos visus dar reikės suklijuoti, sudėlioti į logiškas veiksmų, minčių, žodžių ir jausmų grandinėlės. Iškirpti, išryškinti jų reikšmes ir suklijuoti į vieną ir tą patį pasaulį. Reikės pasistengti, kaip nors išrikiuoti vaizdus. Vakar dienos pasaulį reikės susieti su šita lova, šituo kambariu ir šituo rytmečiu, ir šita mergina. Kur nors reikės įmontuoti ir sapno tikrovę. Reikės suprasti, jog sapnas pasibaigė, kad ten buvo kitas pasaulis, o dabar teks gyventi naujoje realybėje. Tos tikrovės kažkaip susijusios, nors kol kas tai nėra labai svarbu, dabar svarbiausia – kaip nors susirankioti save. Pirmiausia – susirasti save, atskirti save nuo kitų. Kaip tuomet, mylintis, susiliejus kūnams – kai netyčia pradedi bučiuoti savo ranką, atsidūrusią keistoje vietoje ir taip toli nuo tavęs, kad net beveik nepažįstamą, svetimą – seksualaus, nematyto ir paslaptingo kūno detalę. Ir staiga – supranti – velnias, taigi tu bučiuoji savo ranką. Arba – susipynus kūnams, tamsoje – susipainioji ir nebesupranti, kuri čia mylimosios kūno dalis – priekis, šlaunis, nugara, krūtis ar petys. Arba pamiršti, kuri čia dabar mergina, ir galvoji, kad čia – kita. Arba – tiesiog nekreipi dėmesio ir beveik – myliesi pats su savimi.
Tu guli neatsimerkdamas ir klausaisi, kaip ji tyliai ir grakščiai – tikrai visai ne kaip kokia katė, o kaip labai jauna, graži ir mylima moteris – vaikšto po kambarius. Vis dar nuoga – eina į vonią. Pro kambario užuolaidas neprasiskverbia nė menkiausias šviesos spindulys, tvyro net ne prieblanda, o beveik visiška tamsa, ir todėl neįmanoma nustatyti, nei – kiek valandų, nei – rytas dabar ar vakaras. Jau atsimerkęs, bet pats nematomas ir beveik nieko nematydamas jauti, kaip ji grįžta, rengiasi. Tada užkliūva už vidury kambario numestų tavo drabužių – tyliai keikteli, tuomet apgraibom ieško ir niekaip negali susirasti ant stalo gulinčių automobilio raktelių… Kažkas krenta ir dūžta, tada staiga spragteli jungiklis, plyksteli šviesa, ir ji – apsirengusi gražiausia savo suknele ir ryškiausiai išsidažiusi, grįžta pas tave į miegamąjį ir palenda po antklode…
Čia dar tie laikai, kai jūs neturite vaikų, nusipirkę šunį. Kai mylėtis galite kada panorėję: ryte arba susitarę, pasiskambinę ir parbėgę iš darbo per pietų pertrauką. Tie laikai, kai ji traukia tave už rankos ir sako – eime greičiau, nebegaliu, lipu sienom. Kai ji kalba: nesuprantu, kaip tos moterys ištveria dvi dienas nepasimylėjusios. Tie laikai, kai galima pasižadinti ją vidury nakties arba – net ir nežadinant – pasimylėti su ja miegančia. Kai ji dar sako tau: gali su manimi daryti viską, ką tik nori… Kai pasimylėjus ketvirtą valandą ryto – galima rūkyti lovoje – kai jau brėkšta, bet dar tamsu – ir kai žinai, kad dar liko trys valandos miego – ir todėl galima dvi valandas kalbėtis… O galima pabandyti dar kartą, ir dar – visai ryte – greitai, virtuvėje, kai abu neapsirengę geriate kavą, ir iš jos apsvaigusio žvilgsnio supranti, kad klausti nereikia, nes visaip bus gerai: ant stalo arba ant grindų, arba tiesiog – antrame aukšte, stovint, vonioje, ir žiūrint į savo veidus veidrodyje.

*

Tą naktį, miegodamas – sapne – kažkuo taip nusivylei, kad ta nerimo, nepasisekimo, desperacijos būsena persekiojo tave visą laiką. Vos pabandydavai susikaupti, nustoti sapnuoti kažkokias depresyvias nesąmones, klaidžiojimus po apšnerkštus kambarius, beviltiškus, nesibaigiančius santykius – galų gale, vos pabandydavai pabusti – ir tuojau nusivylimo jausmas apimdavo tave taip tikroviškai, taip smarkiai, taip giliai. Nuolat pagaudavai save galvojant – ir kodėl man, ir kaip taip galėjo bjauriai atsitikti. Ir ne iš karto atsibudusiai sąmonei pavykdavo tave nuraminti: taigi nieko neatsitiko. Visa tai įvyko tik sapne. Viskas gerai – galima gyventi toliau, lyg niekur nieko. Blogiausia, kad nė už ką negalėjai prisiminti, kas tave taip nuvylė tame keistame sapne, – visą laiką konstravai visokias situacijas, bandydamas atkurti – kas gi ten buvo. Jeigu prisimintum – būtų lengviau patikėti, kad tai vyko tik sapne. Tam reikėjo prisiminti patį sapną – išsinagrinėti jo logiką, beprotybę – ir tuomet atsidusti: žinoma, kad taip nebūna, šitaip negalėjo atsitikti, nes taip būna tiktai sapne. Ir tuomet viską galėtum nurašyti sapnui ir – nusiraminti… Dabar, kai negalėjai prisiminti, kas tave šitaip baisiai nuvylė tame sapne, – realybė niekaip nepajėgė atsiskirti nuo sapno, ir nusivylimas darėsi vis tikroviškesnis, vis labiau slegiantis ir vis labiau neapčiuopiamas.
Labiausiai erzino net ne pats nusivylimo jausmas, o tai, kad niekaip nepavyko priskirti to nusivylimo priežasties nei sapnui, nei tikrovei. Negalėjai surasti ir prisiminti sapno, kuriame būtų įvykę kažkas, kas sugriovė tavo taip ir neišsipildžiusias viltis… Kas apgavo, nuvylė, išdavė – gal net nuskriaudė, pasityčiojo iš tavo jausmų. Juo labiau negalėjai to nusivylimo kilmės atsekti savo realiame gyvenime – pats sau buvai toks pažįstamas, artimas ir nuspėjamas, kad negalėjai net įsivaizduoti, jog kas nors galėjo įvykti tavo galvoje (jei norite prakilniau – širdyje, sieloje ar sąmonėje) be tavo žinios. Tavyje viskas tau buvo aišku, niekas nekėlė abejonių ir pats sau buvai toks permatomas, kad net nuobodus. Žinojai – ką žinai, ką gali ir ko – negali. Norėjai – ko norėjai norėti, ir mylėjai – ką mylėjai mylėti. Net rūkyti nemetei, nes – nenorėjai nenorėti. Juokaudavai: yra žmonių, norinčių mesti rūkyti, – ir todėl yra vaistų, norintiems mesti rūkyti. Ar yra vaistų tiems, kurie nenori rūkyti, bet norėtų pradėti norėti. Nemylintiems ir nenorintiems mylėti visose pasakose pripila meilės eliksyro – ir tuomet jie užsimano meilės, įsimyli ir puola mylėti be atvangos. Kažin, kaip tose pasakose su tuo meilės eliksyru – ar išgėręs to gėrimo įsimyli pirmą pasitaikiusį, o gal – tiesiog – visus ir viską iš eilės… Tau atrodo, kad yra gausybė vaistų norams padidinti ir norams sumažinti, bet nėra vaisto, kad žmogus užsimanytų norėti. Jei nenori – jokios viagros nepadės. Viagros nesukelia norų, jos tik padeda juos realizuoti – pavyzdžiui, jei nori šiąnakt pasimylėti nesustodamas kokius tris kartus iš eilės – dvi mėlynos tabletės yra kaip tik tinkama dozė.

*

Visada manei, kad devyniasdešimt penki procentai tavo gyvenimo vyksta tavo galvoje. Jeigu lyg ir pasiseka atsijungti, tai ryte paaiškėja, kad galvos taip ir nepavyko išjungti: ji prisimena, kad galvojo. Ne visada prisimena, kas buvo, ne visada supranta – kas vyksta, ir dažniausiai – nežino, kas bus. Aišku, kartais prisimena visai nebuvusius dalykus. Kartais – viską pagražina arba pabjaurina. Bet tavo vargšė galva visados budi. Todėl ir tavo gyvenimas tikriausiai daugiausia yra iš-galvotas. Ir atvirkščiai, tie, kurie mano, kad jų gyvenimas yra tikras – tiesiog nesupranta, tiesiog iki šiol nepastebėjo, kad tas gyvenimas – dar labiau su-galvotas ir netikras. Taip yra, nes jie nepastebi savo vargšių galvų. Jos visaip apgaudinėja savo šeimininkus, kuždėdamos: nusigręžk, negalvok, nesigilink – tik gyvenk tą savo gyvenimą. Tas vienintelis gyvenimas – tikras, tikriausias. Jokio kito pasaulio nėra.
Galvos stengiasi likti nematomos. Pasitelkdamos apgavikiškus jutimus, galvos šnabžda: pažiūrėk, koks tikras atrodo šiąnakt mėnulis, koks jis didelis. Arba suokia: paklausyk, kaip jausmingai skamba ši muzika. Arba gundo: išlaisvink jausmus – apsigaubk drėgnomis, saldžiomis, slidžiomis geismo bangomis. Arba dar paprasčiau: paragauk šito vyno. Parūkyk. Prisimink, kaip gera bučiuotis. Nesidžiauk išgalvotais pasauliais – ten tikrai nieko gero nėra. Neik gilyn į save, tik gyvenk, tik žiūrėk ir mylėk šitą – linksmą, laimingą, pilną daiktų ir kūnų – gyvenimą…
Tau visados atrodė, kad tie tikrieji gyvenimai yra daug labiau išgalvoti. Kad jie – daug labiau išmokti, apgavikių galvų daug gudriau sugalvoti. Jų tikrumas visada tau kėlė daugiau abejonių, tų gyvenimų aiškumas tau atrodė įtartinas, o jų teisingumas skatino juo netikėti. Tikintis taip lengvai į-si-tikina, jam taip lengva yra kuo nors pa-si-tikėti. O tu visada buvai nepasi-tikintis, ne-tikintis ir todėl – netikša.
Vos pradėdavai galvoti, kad visas tavo pasaulis, visas tavo gyvenimas nuolat vyksta tiktai tavyje, vos įtardavai, kad tavo sąmonėje vykstantys dalykai gali neturėti nieko bendro su realybe – tuoj iškildavo klausimas, ką vadinti realybe. Kiek metų sugaišai, kol pavyko suprasti, kad tavo sąmonė tau – yra pati artimiausia, pati ryškiausia tikrovė. Visą laiką tave įtikinėjo, kad tikroji tikrovė – ten, už tavęs, kambaryje, gatvėje, gyvenime. Viskas vyksta tenai, ir todėl tavo sąmonė yra fikcija. Geriausiu atveju – atspindys, kopija, šešėlis. Pažiūrėk, sakydavo: tavo sąmonėje, tavo galvoje nuolat verda gyvenime neatsitinkantys, netikri dalykai. Atsirandančios ir išnykstančios mintys. Besikeičiantys, nepastovūs, tau pačiam nesuprantami jausmai. Pasižiūrėk į save – koks esi silpnas, trapus, bejėgis ir neapsisprendžiantis. Tu ir pats amžinai abejoji ir klysti. Kartais pats nežinai, ar esi. Nesi tikras dėl daugelio dalykų, gali būti, kad tavo gyvenimas – tik sapnas. Kad vieną dieną – pabusi… Ir todėl daug svarbesnis yra gyvenimas. Jis yra tikresnis ir sudėtingesnis. Daiktas tikresnis negu mintis ar sapnas. Tavo sapno niekas negali pamatyti. Tavo jausmai gali būti apsimestiniai. Tu tik apsimeti religingas. Tu nevaikštai į bažnyčią. Nepasidaliji turtu su vargstančiais. Nemyli savo artimo… Ir todėl geriau džiaukis daiktais. Nemąstyk sudėtingų dalykų. Tu esi paprastas. Bulvėje yra daugiau chromosomų porų negu tavyje. Ir apskritai – devyniasdešimt penki procentai ląstelių, iš kurių esi sudarytas, turi kitokį nei tavasis genetinį kodą. Tavo ląstelės tau yra svetimos. Tu ir pats – ne iš savęs sudarytas. Beveik visą tave galima pakeisti kitu – ir niekas nepasikeis. O blogiausiu atveju tave galima išmokyti ir perauklėti…
Jau anuomet nuolat susižavėdavai savo vidiniu pasauliu: vaikystėje buvai išmokęs sapnuoti tiesiog programinius siužetinius sapnus – ištisomis serijomis, su tęsiniais. Eidamas miegoti žinodavai, kad sapnuosi toliau – nuo tos vietos, kur rytą sapnas nutrūko. Ir būdavo taip įdomu, kad laukdavai vakaro, tėvų siaubui tiesiog skubėdavai, verždavaisi greičiau į lovą – sapnuoti. Arba vaikščiodavai po kiemą su veidrodžiu ir apžiūrinėdavai medžių, žmonių ir daiktų atvaizdus, nes tas pasaulis – veidrodyje – atrodydavo tikresnis, tavo perkurtas, ne toks svetimas ir tau artimesnis (vėliau – fotografavimas ir filmavimas lygiai taip pat tau padėdavo prisijaukinti, sužmoginti pasaulį).
Ir dabar – tie prisiminimai vis dar plevena galvoje, tavo sąmonė savo ekrane vis dar rodo šituos paveikslus – tai ir yra realybė. Jau įvykusi tavo sąmonėje – jau nufilmuota ir užbaigta. Kaip kine, kai filmuoja sapną – neįvykusią, menamą realybę. Tą netikrą tikrovę tenka užfiksuoti realiai. O paskui jau gali sakyti, kad viso šito nebuvo, kad tai sapnas, ir viskas įvyko sapne. Ir todėl – suprask – neįvyko… Tavo draugei filmuojantis dažnai tekdavo nusirengti, ir ji puikiai prisimena, kaip jos partnerį, filmuojant netikro sekso scenas, ne kartą ištikdavo tikra erekcija. Kaip, jiems abiem besitrinant ir besivoliojant po antklode, tam gražuoliui ištryško sperma, ir ji buvo gerokai išsigandusi, ar netyčia nepastos (apie tą filmavimą ir tą epizodą ji juokdamasi papasakoja tau vieną iš tų naktų, kai pabudęs ir užsidegęs cigaretę tu ir ją pažadini, siūlydamas drauge parūkyti).

*

Prisiminti, kaip smagu yra prisiminti. Prisiminti netgi neįvykusius dalykus – juokinga ir siaubinga yra stebėti, kaip tavo atmintis kabinasi į niekada neegzistavusią praeitį, prigalvodama vis naujų nebūtos situacijos smulkmenų. Aišku, ten nuolat atsiranda tuščių vietų. Negali išgalvoti visos praeities. Negali prisiminti visų neįvykusių smulkmenų. Kartais pritrūksta ne tik vienos kitos išgalvotos detalės, bet ištisų peizažo dalių. Kai kurie žmonės neturi veidų, kambariuose gali trūkti ne tik baldų, bet ir grindų. Neįmanoma atspėti medžių pavadinimų, įvardyti nenusakomų spalvų. Galvoje sukurtose gatvėse trūksta namų – jų vietoje žiojėja atminties ir vaizduotės tuštumos.
Sugalvotos praeities plotuose atsiranda sukonstruoti fantomai: pradėjus pasakoti kokią labai pikantišką sceną atminties veikėjas prabyla moterišku balsu, pasidažo lūpas, užsisega liemenėlę – ir tuomet tuose prisiminimuose tenka skubiai pakeisti personažo lytį, perrengti jį, pašviesinti plaukus ir sugalvoti jam / jai ne tik krūtis, bet ir visiškai naują biografiją. Štai ir vėl: kalbėdamas draugams apie labai gražią savo jaunystės merginą, tu sakai, kad viena jos akis buvo žalia, o kita – mėlyna. Ir staiga supranti, kad negali prisiminti tos merginos tikrosios akių spalvos – ir todėl savo prisiminimuose taip ir palikai – vieną akį žalią, o kitą – mėlyną. Ir tikriausiai tas apgamėlis buvo visai ne ant jos kaklo. Ir tikrai žinai, kad ne jos, o visai kitos merginos viena krūtis buvo mažesnė už kitą, bet savo atmintyje tą mielą, juokingą detalę priskyrei jai – tai pačiai ypatingai gražuolei.
Kai kurie kiti asmenys prisiminimuose pasirodo kaip kokie kelių žmonių rinkiniai, kaip kokios mitologinės – iš kelių, be galo skirtingų kūnų sukonstruotos – būtybės. Jos dar juokingesnės nei kokie antikiniai kentaurai ar minotaurai. Jose susimaišiusios prieštaringiausios savybės, neįmanomiausi charakteriai ir temperamentai. Tavo atmintyje jos susitinka keisčiausiose situacijose, tu užtinki juos – gyvenime niekada nesusitikusius – nepadoriausiose pozose, besibarančius, besiglamonėjančius, nuogus, geriančius vyną. Prisiminimuose juos suvienija, sujungia į vieną asmenį, į vieną gyvenimą arba jų meilė, arba tavo meilė jiems. Arba konkrečiais žmonėmis juos vis dar paverčia miestai, kuriuose esi gyvenęs. Arba tiesiog – tavo atmintyje – juos atgaivina ir priverčia glamonėtis ir juoktis tie minkšti, dukslūs išsidažiusios, erotiškos, kvepiančios pietinės gamtos vakarai. Tuose prisiminimuose jūs sėdite terasoje ant vandenyno kranto, rūkote tamsoje, o prie jūsų kojų vandenyje vis dar dūsauja delfinai, kuriuos tamsa vėl – ir vėl – paverčia neįžiūrimais, bet – būtinai – gražiais ir draugiškais jūrų gyventojais.
Tą vakarą atminties tamsoje viena iš tokių praeities būtybių tau pasakoja ilgiausią istoriją – vieną iš savo kelionių nuotykių, kai, norėdamas sutrumpinti kelią kažkur Indijoje, įsėdo į laivelį, kuriuo tikėjosi perplaukti milžinišką upę. Kaip sėdėjo jis tarp kitų keleivių ir vis labiau nerimavo: visi aplinkui buvo labai senyvo amžiaus, jie visai neturėjo jokių daiktų, nė vienas su niekuo nebendravo ir tik meldėsi arba šiaip kalbėjosi su savimi. Kai laivelis sustojo vidury upės saloje (tavo draugas iš pradžių nesuprato, kad tai sala), ir jie visi išlipo, jis pamatė, kad ant kranto – ant ilgų, aukštų ir stačių akmeninių laiptų – jau sėdi gausybė anksčiau atvykusių tokių pačių pagyvenusių žmonių. Naujai atvykę irgi įsitaisė ant laiptelių – kas žemiau, kas aukščiau – kas melsdamasis, kas progiesmiu murmėdamas nesuprantamus žodžius. Kai vienas iš maldininkų, sėdinčių ant žemesnių laiptelių, pliumptelėjo į vandenį ir nematoma srovė nusinešė jį žemyn, o kitam – susmukusiam aukščiau – upėn įkristi padėjo kaimynai – tavo pasakotojas suprato, kad visi šie žmonės į salą atvyko numirti. Taip gražiai – pasiruošę – nuo laiptelių tiesiai žemyn. Į sraunios upės vandenis. Ir tolyn…
Jūs draugiškai pasijuokėte iš šios istorijos, įsivaizdavę save, sėdinčius tokioje – pasiruošusių mirti – kompanijoje. Tamsėjant, tirštėjant orui ir skleidžiantis rūkui – tą kelionių istorijų vakarą pasakotojas jau buvo pradėjęs virsti kažkuo kitu. Jeigu pasakotojo balsas – kaip vyrui – buvo gana aukštas, toks pirmo tenoro amplitudės ribose, tai dabar tas balsas pradėjo skambėti kaip moteriškas altas. Jūs vis dar sėdėjote tamsioje terasoje. Už keleto žingsnių, prie laiptų, vedančių žemyn, tingiai ošė vandenynas. Tu galėjai įžiūrėti tik neaiškų pasakotojo(s) siluetą, ilgus plaukus. Jam ar jai siekiant vyno taurės, ištiesiant ranką, prieblandoje retkarčiais skambtelėdavo apyrankės. Cigaretė vos ne vos apšvietė veido kontūrus – ir tas veidas jau buvo beveik ne jo, o jos veidas.
Gali būti, kad tai buvo visai kitas vakaras, visai kitame mieste, bet tavo prisiminimuose jūs staiga kaip kokie šešiolikmečiai puolate bučiuotis ir kalbėtis. Glamonėtis rankomis ir žodžiais – liestis pro lūpas išsprūdusiais sakiniais, glostytis pagyrimais ir vadintis keisčiausiais vardais.
Kaip gardu bučiuotis – jos ar jo lūpose buvo visas bučiuotų lūpų aksomas, liežuvio saldumas, ir netgi kai jūsų dantys bučiuojantis netyčia kaukštelėjo, tu nusijuokei, prisiminęs vieną savo merginą, su kuria bučiuojantis tekdavo pasukti veidą beveik devyniasdešimties laipsnių kampu – tokia įspūdinga buvo jos graikiška nosis, kad neleisdavo priartėti. Bet kokia buvo ta prisiminimų naktis, kaip degė jos akys, kaip ilgai jūs mylėjotės, kaip smarkiai ji tavęs troško – ir ne šiaip sau meilės, – bet būtent tavęs… Ir todėl jūs niekaip negalėjote baigti, ir nepaleisdami vienas kito, neatsiskirdami – visiškai uždusę – kartkartėm nustodavote judėti, bet tik tam, kad surūkę po cigaretę vėl atsidurtumėte – kaip dabar – tame nežinia kur plaukiančiame siūbuojančiame kūnų laive.

*

Ko būtum norėjęs tu, eidamas pas moterį į lovą… Ko norėjo tos moterys, kurios nuolat atsidurdavo po tavo antklode. Daugelis jų tikrai norėjo ne tavęs. Labai greitai išaiškėdavo, kad kai kurios trokšdavo vaikų – visai ne tavęs, bet tiesiog – vaikų nuo tavęs. Kitos – nuolat eksperimentuodavo: joms būdavo įdomu, ką jos gali, tyrinėdavo savo seksualumo ribas – ir tu joms buvai tik įrankis. Toks įdomus – vyriškos, svetimos giminės padaras, beveik eksponatas – nesuprantamai, beprotiškai, aistringai geidžiantis, trokštantis tokių paprastų ir joms beveik nereikalingų dalykų, kaip draugiškumas arba meilė. Buvo tokių, kurios tiesiog šalo. Arba bijojo perkūnijos. Arba jautėsi vienišos. Arba – tiesiog tuo metu šalia nebuvo nieko kito – lengviau pasiekiamo. Būdavo tokių, kurios tokiu keistu būdu tyrinėdavo savo laisvės ribas. Tikrinosi: ar mylėjimasis suartina. Ar įsimylėjimas yra savęs praradimas. Ar santykiai padeda joms pažinti save.
Lygiai dėl tų pačių priežasčių jos taip pat lengvai įsikraustydavo į kitų vyrų lovas. Visada – jos pačios būdavo iniciatorės, visada – veiksmas vykdavo pas juos, o ne pas jas – kad galėtų išeiti kada panorėjusios, kai tik pasibaigs eksperimentas. Dar kitoms – būdavo tiesiog silpna nepasimylėjus. Mylėjimasis joms suteikdavo jėgų, ir jos smalsavo pamatyti tą netikrą, apsimestinį vyrų stiprumą, taip lengvai lovoje pavirstantį silpnumu. Kai kurios kolekcionuodavo įžymybes. Arba joms būdavo įdomūs tolimų, keistų šalių žmonės. Arba tai, kad tu buvai baltasis. Aukšto ūgio. Kad blondinas. Arba tai, kad tu kalbėjai angliškai su tokiu mielu akcentu. Kad buvai nežinomos šalies negirdėtas rašytojas. Arba joms patiko tavo rankos. Kai kurioms – tavo kvapas (juokingiausia, kad vienai iš jų – tu kvepėjai kreida). Viena buvo susižavėjusi tavo eisena (ji girdavo tave savo draugėms). Arba kaip gerai šoki. Arba vienoms iš jų patikdavo, kad jūs mylitės po tris–keturis kartus per dieną (apie tai ji irgi pasakodavo savo pažįstamiems arba net aprašinėdavo jūsų meilės žaidimus – su smulkmenomis – laiškuose). Arba jos tiesiog norėdavo išgirsti – kuo baigsis istorija, kurią tu pradėjai pasakoti vakarėlyje, bet taip ir nepabaigei. Ir todėl jos atsikraustydavo į tavo lovą. Tu buvai joms svarbus kaip atskiro bruožo, savybės, funkcijos skeveldra. Iš tų skeveldrų jos bandė lipdytis save: savo gyvenimus, savo biografijas – kiekvieną kartą – pasinaudojusios ir išmesdamos tave kaip kokią nugrotą plokštelę, kaip nuskaitytą, nuvalkiotą knygą, kaip daiktą – žinodamos, kad antrą kartą tavęs joms tikrai neprireiks.
Esi sutikęs ir tokių, kurios įsikrausčiusios į tavo lovą atsisakydavo mylėtis. Ir kaip išaiškėdavo, ne visai dėl moralinių priežasčių: vienoms tuo metu būdavo menstruacijos, kitos jaudinosi dėl savo kvapų. Arba manė, kad tu pasišlykštėsi jų strijomis. Arba pamatysi jų randus, likusius po operacijų. Arba kad jų krūtys per mažos ir su plaukeliais ant spenelių. Kai kurios buvo beveik morališkai nepasiruošusios – nes tą dieną mūvėjo ne pačias gražiausias, švarias, mėgstamas, bet dėmėtas kelnaites. Tarsi tai būtų svarbiausia… Dar kitos būdavo pernelyg girtos ir užmigdavo vos palindusios po antklode, o paskui didžiąją nakties dalį praleisdavo vonioje vemdamos. Buvo meluojančių, kad jos lesbietės. Viena sakė, kad ji niekada nesimyli, nes jai siaubingai skauda, bet tau pasirodė, kad ji tiesiog tingi nusirengti…
Ir visos jos kažkodėl pasijusdavo pamestos, išnaudotos ir apleistos. Jos galvodavo, kad tai tu jas palikai. Nes – nenorėjai vaikų. Arba tau atsibodo visos analinės, oralinės ir kitokios -alinės eksperimentų sesijos. Arba pasiuntei jas velniop kaip tik tada, kai joms reikėjo tave kažkam parodyti. Arba papasakojai, kaip tau gera buvo su kita moterimi. Arba pajuokavai ir net pasityčiojai iš kokio jai švento dalyko. Arba jai matant paspyrei įkyrią katę. Arba apsiverkei išvydęs elgetą. Arba papasakojai, kaip tu vieną naktį kaime šlapinaisi į kibirą – kad niekas negirdėtų – įstatęs į jį koją ir leisdamas srovę per ją. Arba pasakei, kad tuoj apsivemsi nuo jos kvepalų. Arba tave restorane įsiutino jos nepaliaujamas kvailas juokas ir tu išpylei sriubą jai ant galvos. Arba papasakojai, kaip vaikystėje nužudei šuniuką – tiesiog girdydamas jį degtine. Arba vieną vakarą girtas parsivedei tokią linksmą visai nepažįstamą merginą ir siūlei pasimylėti trise. Arba pasakojai kompanijai, kad tu ją pralošei kortomis. Arba visiems prie stalo pareiškei, kad ji neišsigydo makšties uždegimo, todėl jau trys savaitės, kaip tau tenka baigti jai į pažastį, o kadangi ji dažniausiai pamiršta nusiskusti – tu baisiausiai susibraižai (tai buvo visiškas melas, nes tuo metu puikiausiai mylėdavotės).
Žinoma, kad visos tavo kalbos būdavo visiškai ne joms ir ne apie jas. Kaip tik tai jas labiausiai ir įžeisdavo. Ir svarbiausia būdavo visai ne tai, ką tu padarydavai arba pasakydavai. Ir visai ne todėl, kad tu jų nesupratai ar pernelyg gerai supratai – ir todėl norėjai išsilaisvinti arba įžeisti. Tiesiog staiga net ir joms išaiškėdavo, kad tokių – elementarių ir kasdieniškų, o joms svarbių ir šventų – dalykų neužtenka, kad žmonės galėtų gyventi kartu. Kad jų akys susitiktų. Kad jie norėtų laikytis už rankų. Kad jie pasimylėję galėtų kalbėtis. Kad jie būtų kai kas truputėlį daugiau nei kažkokia funkcija. Arba ne tik funkcijų rinkinys, tegu ir tobulai tenkinantis visus poreikius. Nes mylėjimosi ir įsimylėjimo negana. Nes įsimylėjimui pakanka pasimylėti, o meilei norisi kažko neįmanomo ir šio to daugiau. Nes įsimylėjusi, aistringa, prakaituota raudonplaukė išsižiojėlė tinka nebent tik oraliniam. Ir tai – dažniausiai labai trumpam: kartais tai trukdavo tik trisdešimt sekundžių (tuo metu visas įsitempęs vairavai labai siauru keliuku pavojingoje kalnų perėjoje, ji padėjo tau galvą ant kelių, atsegė užtrauktuką ir netrukus viską išspjovė tau ant naujutėlių džinsų), nors kartais neužtekdavo ir dviejų valandų (buvai labai girtas ir niekaip negalėjai baigti).

*

Tu guli tamsoje ir bandai susirinkti save iš vakarykščių prisiminimų. Tai, kad vakar buvai siaubingai girtas, – tau nė kiek nepadeda. Kaip visada – pagiriomis – prasideda egzistencinė savigrauža: paaiškėja, kad „gyvenimas – toks, koks yra“, gyvenimas neturi jokios prasmės ir jokios vertės. Ir tave gyvenime sulaiko tik keli dalykai: vienas jų yra smalsumas – nes kažkodėl vis dar domina tolimiausios kultūros, žmonių minia, srūvanti Marselio arba Niujorko gatvėmis, gražios arba protingos moterys, knygos… Ir vakarai kur nors Pietuose, kai po beprotiškų dienos karščių truputėlį pravėsta, staiga sutemsta, ir beveik nejaučiamas vėjelis suvynioja tave į kvapų ir garsų audeklą ir paguldo tiesiog ant smėlio lėtai alsuojančio vandenyno pakrantėje. Arba pasodina prie lango kokioje nors taberna bascaIspanijos kalnuose, vienuolyno kieme, su labai įdomiais pašnekovais. O užeigos šeimininkas vis atneša savos gamybos brendžio ir paties raugtų alyvuogių – ir tik prašo garsiai nedainuoti, nes vienuolyne visi jau seniausiai miega. Ir moterims jis vis įpila daugiau negu vyrams, ir jums tenka pastalėje slapta ir greitai keistis taurėmis, nes vyrams reikia daugiau, nes tokiame ore alkoholis bematant išgaruoja ir pakimba virš kalnų švelniomis rūko skraistėmis.
Ir tave dar sulaiko kitų žmonių meilė ir tavo meilė kitiems žmonėms. Tie dalykai taip supančioja, kad dažniausiai net pamiršti save. O vos tik susidomėjimas išblėsta, vos tik supranti, kad niekas tavęs nemyli ir tu nesi įsimylėjęs – tuomet pasijunti toks laisvas ir stiprus, kad suvoki, jog nėra prasmės gyventi. Gyvenimas yra žmogiška silpnybė. Gal tikrai nėra ko gailėtis žmonių, kurie išsilaisvino. Gal – gailėtis reikia silpnųjų. Gal juos reikia tiesiog mylėti ir džiaugtis, kad jie vis dar su tavimi. Kol neišaiškėjo, kad vis tiek vieną dieną turėsi pasilikti su savimi. Galėsi kabintis į kitus, glaustis, bučiuotis, rūpintis, jaudintis, skęsti draugystėse ir meilėse – kad tik neišaiškėtų, jog vis tiek – liksi vienas.
Kaip smagu ir kaip svarbu yra nuolat įsimylėti – nes naujose meilėse tos vienatvės beveik nesimato – tas kitas naujas žmogus yra ištisas pasaulis, jis atsiveria tau ir prieš tave ir yra toks įdomus, kad pamiršti save. Arba įsivaizduoji, kad štai – jau dabar, jau šį kartą, jau amžinai – jūs būsite dviese. Kad nereikės tūnoti vienam, kad vienatvės siaubas pasitraukė. Kad jau pasislėpei tarp žmonių, draugysčių, vis kitų meilių. Kad vienatvė tavęs nesuras. Ir staiga pabundi vienas. Arba dar nepabudęs girdi – kad jau viskas. Ir tuomet net nenori atsimerkti, ir guli, apsimesdamas visiškai girtas. Arba sakai jai, kad ši naktis buvo eksperimentas, nes tu pirmą kartą bandei pasimylėti su moterimi, bet iš tikrųjų moterys tau nepatinka, tau iš tikrųjų patinka vyrai, ir tuojau pareis tavo vaikinas, ir todėl jai geriau apsirengti ir išeiti. O vienos labai gražios ir protingos merginos tu gražiai atsikratai įtikinamai suvaidinęs priepuolį: vos išlipęs iš lovos nugriūvi nuogas kambaryje ant kilimo (kad būtų minkščiau kristi), voliojiesi, daužai galvą į grindis, klyki, trūkčioji, iš burnos veržiasi putos, o viena vos pramerkta akimi patenkintas stebi, kaip tavo draugė – pasišlykštėjimo ir siaubo iškreiptu veidu – skubiai apsirengia ir pagriebusi tavo piniginę išlekia į gatvę…
Gal todėl yra žmonių, kurie netiki pomirtiniais gyvenimais. Netiki iš baimės. Nes jeigu ir amžinybę reikėtų praleisti vienam – būtų tikrai pernelyg. Net gyvenimas vienam yra gerokas išbandymas. O amžinybė – vienam. Pačiam – nuolatinėje akistatoje su savimi – to jau būtų tikrai per daug…

*

Tas butas, kuriame tuoj susitiksite, yra ta vieta, kurioje jūs pragyvenote ketverius metus kartu, kol išsiskyrėte. Tu išėjai neatsigręždamas, palikęs jai kambarius su visais daiktais ir prisiminimais, o ji, kaip ir tu, tą pačią akimirką išsikraustė kitur – išsinuomojo butą kitoje miesto pusėje, nes irgi nepajėgė tenai pasilikti. Prieš sutikdamas ją, jau buvai patekęs į to buto istoriją – kaip į savo buvusio gyvenimo metraštį. Tas butas Naujamiestyje tau buvo atitekęs kvailiausiu būdu. Tavo tėvai išsiskyrė, motina vėl ištekėjo ir išsikraustė tėvas iškeliavo ieškoti laimės po pasaulį – ir tu – aštuoniolikos metų – likai vienas didžiuliame bute su baldais. Lyg ir jausdami savo kaltes prieš tave – tiek tėvas, tiek motina tave nuolat aprūpindavo daiktais ir pinigais – kiekvienas jų atskirai prigrasindami nieko apie tai nesakyti kitam. Ir tu jau turėjai plotą ir tuojau pat įsigijai gausybę draugių ir draugų – ir tą patį rudenį įstojai į universitetą.
Jau tada supratai vieną dalyką: Aurelijus Augustinas buvo teisus – laikas visados tik esamasis. Esamasis apie būtąjį. Esamasis apie esamąjį. Esamasis apie būsimąjį. Jei ir yra praeitis, tai ji yra tik dabar. Kaip dabartinis buvusių laikų prisiminimas. Ateitis – irgi: kaip ateities laukimas, vykstantis dabar. Ir iš to tu priėjai prie paprastos, bet tau aktualios išvados: meilė yra dabar. Jokių būtųjų ir būsimųjų meilių. Jokių grįžimų atgal, jokių pasikartojimų. Jokio beviltiško ir juokingo laukimo. Vienu metu būdavai įsimylėjęs kelias merginas, o išsiskirdavai – tą pačią akimirką. Lengvai ir staiga. Veiksmas turi vykti dabar. Aišku, to vargšo namo, kuriame gyvenai, gyventojai neapsidžiaugė tavo atradimais. Jaunų, ilgaplaukių žmonių kompanijos galėdavo linksmintis iki paryčių, nes kitą dieną niekam tikrai nereikėjo į jokį darbą ar paskaitas. Tokios beveik komunos nariams, kuriems niekas nerūpėjo. Muzika sklisdavo pro atvirus langus garsiau nei diskutuojančių balsai. Duždavo buteliai ir indai. Visas kiemas girdėdavo, kaip kuris nors pokylio dalyvis pusę nakties vemdavo pro langą iš trečio aukšto (jam atrodė, kad taip vemti saugiau, nes jeigu tai darytų tualete, tai visi sugėrovai girdėtų, koks jis nevykėlis). Perspėjimai, beldimai į sieną arba į lubas, skambučiai į duris ir telefonu nepadėdavo jums nusiraminti.
Viskas pasibaigė irgi staiga: vieną rytą su draugais žaidėte vieną iš savo puikiųjų žaidimų – pralošusieji kortomis turėjo nuogi du kartus apibėgti aplink namą. Manai, kad tai ir perpildė kaimynų kantrybės stiklines: buvo jau pusė septynių ryto. Kai jūs visai girti ir nuogi lakstėte po kiemą, tuo metu gausybė žmonių visai blaivūs ir apsirengę ėjo į darbą. Buvo iškviesta policija, nuogaliai sulipo ir užsibarikadavo vonioje, o tu pro rakto skylutę aiškinai, kad niekam neatidarysi durų, kol nepamatysi orderio su prokuroro sankcija. Šitas argumentas policininkus labiausiai ir įsiutino. Duris išspyrė, o beveik neapsirengę piliečiai be jokio orderio buvo surakinti, aptalžyti ir susodinti į policijos mašinas. Tuo kartu teko atsisveikinti ir su universitetu, ir su laisvu plotu – ir trumpam – netgi su laisve, nes kalėjimo išvengti pavyko vieninteliu madingu ir saugiu toje visuomenėje būdu: teko atsigulti į psichiatrinę ligoninę.
Tiek gydytojai, tiek pacientai suprasdavo, kad tokiomis aplinkybėmis patekę ligoniai serga visai kitaip. Abi pusės jautė, kad reikės nemenkos simuliacijos ir apgavystės, norint sugalvoti šiokią tokią strategiją ir padėti daktarams sukurti psichinės ligos istoriją. Tu jau buvai studijavęs psichologiją ir psichiatriją ir kaipmat sumanei pasinaudoti tikru jaunystės nuotykiu, kuris ir tapo tavo psichinės ligos legenda. Tuo metu mokeisi baigiamojoje mokyklos klasėje, kai keliaudamas dar su tėvais, eidamas siauru trapu į kruizinį laivą sugebėjai nukristi į tarpą tarp laivo borto ir krantinės – į tokį penkiolikos metrų gylio ir trijų metrų pločio šulinį. Krisdamas keletą kartų atsitrenkei į bortą, bet sąmonės nepraradai. Išniręs iš gelmės, kurį laiką kažkaip pajėgei laikytis virš vandens. Buvo gana ramu, beveik nebangavo, laivas siūbavo, bet tavęs nesutraiškė į krantinę, ir tame šulinyje išbuvai tik apie dešimtį minučių, paskui tave ištraukė. Prisimeni, kaip tau plūduriuojant vandenyje visą laiką klykė motina, daužydama tėvą kumščiais – „daryk gi ką nors, nestovėk čia kaip idiotas“. Kaip lakstė laivo komanda, bandydama užmesti tau ant galvos tai gelbėjimo ratą, tai virvines kopėčias. Tačiau tau tuo metu atrodė, kad daugybė žmonių tiesiog stovėjo ant tiltelio arba krantinėje – ir smalsiai, susijaudinę stebėjo tave – tame šulinyje, besisupantį lyg kokį nereikalingą šuniūkštį, kurį kažkas nusprendė paskandinti. Tas šunelis vis dar suposi, inkštė ir kažkodėl visai nenorėjo paskęsti – tuo atimdamas malonumą iš žiūrovų. Tie laivo keleiviai, žiūrintys į tave iš viršaus, jautėsi taip, lyg patys būtų buvę užklupti prie upės, skandinantys niekam nereikalingus kiemsargius šuniukus.
Tau tas nuotykis nepraėjo be pėdsakų. Porą metų nuolat pabusdavai naktį ir baisiausia jėga, lyg skęsdamas, kabindavaisi į bet ką gyvą, ką aptikdavai tuo metu lovoje po ranka. Pradėjai ieškoti draugų ir draugių, kad tik nebūtum vienas tuo metu, kai tave užklups tas prisiminimas. Tik net apkabintas, glostomas ir bučiuojamas – gulėdamas vis dar mėšlungiškai spausdavai lūpas ir iš visų jėgų keldavai galvą aukštyn, kad tavęs neužlietų vanduo. Tau visą laiką atrodydavo, kad vis dar lėtai supiesi tame šulinyje, kur žiūrint į viršų beveik nesimato dangaus – tik lėtai siūbuojančios juodos, pasvirusios sienos.
Šios istorijos visiškai pakako tavo asocialaus elgesio pateisinimui. Nestandartinė, mirtinai pavojinga situacija sutrikdė tavo psichinę pusiausvyrą, suformavo tavyje neįveikiamas fobijas ir pavertė tave tokiu naktimis siautėjančiu zombiu su nuolat styrančiu lytiniu organu. Tau buvo paskirtas pusės metų stacionarus gydymas su vėlesne pusės metų reabilitacija sanatorijoje. Taip tu pirmą ir paskutinį kartą gyvenime atsidūrei psichiatrinėje ligoninėje. Tuo pačiu gavai puikią progą ilgesnį laiką pabūti su savimi ir patyrinėti tai, kas vyko tavo galvoje.

*

Kai tu atvažiuoji, ji jau laukia tavęs viduje. Vos tau paskambinus atidaro duris, ir jūs akimirką sudvejojate – apsikabinti, mandagiai pasisveikinti, vos prisiliečiant skruostais, ištiesti ranką… Ir visai netikėtai patys sau, kaip susitarę, – žengiate vienas link kito ir pasibučiuojate. Sakytum, kaip seni draugai, bet – į lūpas. Sausos, švelnios, kvepiančios lūpos. Ir vis tiek – svetimos, jau svetimos. Tas butas atrodo kaip dar vienas jūsų susitikimo dalyvis. Kaip stebėtojas – žiūrintis ir laukiantis, kas dabar bus. Butas nebyliai stebisi – jis jau matė jus: nuogus, pavargusius, negalinčius vienas be kito gyventi ir negalinčius vienas su kitu net kalbėtis. Tik nematė tokių – po trejų vienatvės metų, susitikusių dar kartą, sutrikusių ir nesuprantančių, kas atsitiko, kad jūs ir vėl kartu.
Pirmą kartą susitikote vos tau išėjus iš ligoninės ir praleidus tris mėnesius reabilitacijos klinikoje. Bėgai iš to miesto neatsigręždamas. Ji buvo ta keliautoja, su kuria tu prieš keletą dienų prasilenkei oro uoste – ir jūs mandagiai šyptelėjote vienas kitam. Vėliau jūs dar kartą susitikote tuose pačiuose kalnuose, viename iš gausybės vienuolynų – ir stabtelėjote, praleisdami vienas kitą siaurame koridoriuje, nes keliautojų kuprinės pavertė jus nerangiais nešuliniais gyvuliais. Ir kai jūs per tą savaitę susidūrėte trečią kartą – o tai įvyko nedideliame kalnų oro uoste – prie mažulėlio šešiaviečio lėktuvo, kuriame netikėtai atsirado keletas laisvų vietų, – jau tada abu pagalvojote, kad nieko čia gero. Kaip vėliau išaiškėjo, abu ruošėtės į visiškos vienatvės keliones, abu bėgote iš miesto ir nuo draugų, nenorėjote jokių bendrakeleivių, galvojote tik pasistatyti palapinę kuo toliau nuo žmonių – ir į tokius susitikimų likimo ženklus žiūrėjote su nepasitenkinimu, su įtarumu – ir – sakyčiau – su neviltimi. Ir kodėl žmonėms būtinai reikia susitikti. Kam reikalingi tie žvilgsniai, kuriuose vienas kitą pamato, – ir – pamato, kad įvyko – kontaktas. Dviejų civilizacijų, dviejų kultūrų, dviejų pasaulių – kurie nenorėjo jokių kontaktų – susidūrimas. Kaip koks nežinomų žemių atradimas, kurį taip linksmai aprašinėja geografijos vadovėliai: atplaukia koks eilinis Kolumbas ir vietiniams, kurie iki šiol laimingai gyveno, džiugiai pareiškia: dėmesio, istorinis įvykis, aš jus atradau, džiaukitės… ir tiems vietiniams atveža dovanų – ugninį vandenį, gripo bacilą ir blyškiąją spirochetą…
Bijojai, nes taip jau buvo ne kartą: abejingos akys netikėtai atšyla, žvilgsnyje pasirodo meilė, kuri taip maloniai glosto – ir kuria tave. Tu ir pats pradedi pavydėti tam kitam – iš tavęs, be tavęs, be tavo žinios padarytam žmogui, kurį tas glostantis žvilgsnis pertvarkė ir – štai – sukūrė iš tavęs idealą. Kartais – iš tolo – tau beveik norėtųsi tos aistros, tos meilės – su kuria įsimylėjęs žvilgsnis griebia ir nešasi – tą susikurtą lėlę, tą kitą tave, tą su tavimi nieko bendro neturintį fantomą.
Tas įsimylėjimas ima varginti. Pasimylėjimas – dar nieko, nors irgi – greit atsibosta. Bet tie skambučiai, kalbos apie meilę, noras būti kartu, teisė žinoti, ką darai ir ką galvoji. Su kuo tu, kodėl. Kada, kaip… ir blogiausia, kad visą laiką nepalieka įtarimas, kad tu čia niekuo dėtas. Šitas alkanas, griebiantis, kuriantis meilės žvilgsnis – per atsitiktinumą tikrai galėjo nukrypti kitur – pasigauti ką nors kitą, visai nebūtinai tave. Kaip tame vaikiškame kompiuteriniame žaidime, kurį kadaise mėgo tavo trejų metų sūnus: kai reikia virtualia Amūro strėle perverti vaikiną ir merginą, sėdinčius ant suoliuko, – ir tuomet jie puola bučiuotis. Bet jeigu nepataikai ir strėlė užkliudo vaikiną ir šiukšlių dėžę, tai šis pradeda lįsti prie šiukšliadėžės. Arba pradeda glamonėti suoliuką. Ir kodėl tie amūrai tokie netaiklūs. Ir kodėl tas įsimylėjėlių žvilgsnis toks energingas, toks fotošopinis, toks idealizuojantis. Ir jeigu jau toks – tai kodėl jis taip greitai pasikeičia, tas žvilgsnis. Kodėl jis – kaip ir visi įrenginiai – sugenda – ir pradeda rodyti visai kitą – nežinia, ar tikrą, bet kitokią – realybę. Ir tuomet žvilgsnio savininkas, žinoma, kaltina sugedusią realybę, o ne praregėjusį žvilgsnį.

*

Tavo juokas sutrukdė jai atsipalaiduoti, kūnas įsitempė, erotinės informacijos kanalai trumpam išsijungė. Ji ir vėl tapo panaši į mažytę bejėgę mergaitę, kuriai kiekvienas tiesiog privalo padėti. Deja, bet ir šitas fokusas tavęs neveikė. Kadaise, mokslininko žvilgsniu analizuodamas šį mažos mergaitės fenomeną, jau iš anksto žinodavai, kad vos tik ji sugalvos pavirsti Lolita, tuojau pat atsiras koks nors Humbertas. Kažkas, kas pakels nuo pečių nuslydusią skraistę, paklaus, ar nereikia pavėžėti, pasiūlys geresnę vietą lėktuve arba teatre, apgins nuo nesamų priešų ir apsaugos nuo visokių, pirmiausia – finansinių, – nelaimių. O dabar – jai reikėjo ne kažkokio eilinio, dar vieno gynėjo ir užtarėjo, kurį galėjo susirasti tiesiog gatvėje. Jai reikėjo buto dokumentų. Ir todėl jai žūtbūt reikėjo tavęs. Ir dabar, kai jos graži ir protinga galva puikiausiai suprato, kad jau niekas nesuveiks, kūnas vis tiek karštligiškai traukė iš savo arsenalo ginklą po ginklo – nors ir matė, kad pralaimės.
Kažin ar ji dar turi tikrą veidą. Ar kuris iš tų likusių veidų nors kiek panašesnis į tikrą. Ir ką reiškia „tikras“? Tikras – galėtų reikšti – vienas (iš visų). O to vieno nėra. Pabandai susirasti – pabandyk išsirinkti iš keturių, keičiančių vienas kitą. Ir visi keturi – šitoje situacijoje – reikalingi. Piktas viršininkas, dėmesingas klausytojas, rūpestingas vyras, patriotiškas pilietis – ir, deja, aistringas prostitučių mėgėjas. Ir tu pats – didysis moraliste – gal ir tu paieškok tikresnio savo veido gyvenimo artisto drabužinėje.
Labiausiai patikdavo jos elgesyje, kad ir absurdiškiausiomis akimirkomis veidas išlikdavo išoriškai draugiškas, kad ir kokia būtų situacija ir vaidmuo. Nematei jos įsiutusios ir besikeikiančios. Tau su ja niekada nepavyko rimtai susipykti. Kaip gerai, kad išsiskyrei.
Ir dabar – nusivylusi ir pralaimėjusi, ji tik dar labiau nuliūdo, nutilo ir lyg sumažėjo.
– Jau matau, kad prakišau šį žaidimą, – desperatiškai sumurmėjo, nusigręždama į langą.
Kiek kartų tu esi žiūrėjęs pro šitą langą drebėdamas iš įsiūčio, iš ilgesio, iš pavydo. Laukdamas, kol ji pareis, ir nedegdamas kambaryje šviesos, kad nesimatytų tavęs, stovinčio už užuolaidos.
Po akimirkos ji priėjo ir jau draugiškai apsikabino tave – lyg kokį partnerį kortų žaidime:
– Ką darysi, bet man jų tikrai reikėjo, patikėk, tų prakeiktų pinigų. Ir tave norėjau pamatyti.
Kiek tiesos yra sakinyje, jei kas antras žodis – melagingas? Jeigu būtina, nes galima, bet galima, nes nebūtina. Kaip ten modalinės logikos požiūriu: galima ar ne? Kiek tiesos yra sakinyje, jei kalbantysis meluoja, bet mano, kad tai – tiesa. Kiek tiesos yra melagingame bandyme patikti. Nekreipdamas dėmesio į jos fokusus, tu jau žinojai, ką pasakysi, ir kas vėliau atsitiks, bet norėjai dar pratęsti tos akimirkos malonumą. Įsižiūrėti į išblėsusių emocijų vaiduoklius. Vieną akimirką net išsigandai savo norų – nepatikėjai savimi, nes pajutai kažką panašaus į liūdesį, ilgesį ar skriaudą. Praradimo skonį. Buvusio praradimo, buvusio liūdesio ir buvusio skausmo. Akimirką stabtelėjai ir net užsimerkei, kad pasitikrintum: jau nebeskaudėjo. Veiksmas persikraustė iš emocijų į logikos karalystę. Viskas gerai. Tu – jau sveikas, tu tikrai pagijai.
– Žinoma, kad aš tau padėsiu, – sakai ir matai, kaip jos kūnas vėl atsigauna.
Aišku, ji sutrikusi, nes nelabai supranta, kas čia vyksta, bet to supratimo jai visiškai nereikia. Jos kūnas visados suveikdavo greičiau nei galva. Galva dar nesupranta, o kūnas jau žino, kad viskas bus gerai. Ji žinojo, kad pasakęs tu neapsimetinėsi ir nejuokausi. Nelabai kalbėdavotės paskutiniais bendro gyvenimo metais, bet buvai įpratęs ir ją įpratinęs elgtis sąžiningai.
Jau žinojai, kad tą butą iš jos nusipirksi. Keista, kad reikės jai sumokėti už savo butą, bet nė vienas iš jūsų nebuvo pasiruošęs santykių aiškintis teismuose ir oficialiose turto dalybose. Pinigų tu turi daug daugiau, nei tau reikia. Viską sutvarkysi. Jai reikės tik pasirašyti buto pardavimo dokumentus, o formaliu pirkėju galės pabūti kuris nors tavo verslo partneris. Jai nebūtina žinoti, kad tu esi tas labdaringas, turtingas pirkėjas. Nes tas butas bus tavo naujo gyvenimo pradžia. Istorinis sandėris. Nuo dabar, jau nuo šiandien – nekilnojamo turto agentūra pradeda veikti. Tu ir vėl – kelyje…
Tu paprašai jos palikti buto raktus – tau reikės apžiūrėti ir įvertinti tai, ką perki. Ji jau žino, kiek norėtų už tą nuosavybę gauti – ir žino, kad tiek negaus. Tu prižadi paskambinti ir paklausi, ar jai bus gerai popierėliais – grynais. Kartais tau visai patogu atsikratyti banknotais. Durys užsidaro, ji išeina. Tuo pačiu užsidaro ir mažos durelės tavo galvoje: tu padėsi ją į pačią tolimiausią atminties lentynėlę. Jau žinai, kad jos iš ten neištrauksi. Kad jos daugiau niekada neprireiks.
Kurį laiką sėdi nugara į langą ir apžiūrinėji. Ne tiek patį butą, bet jo atvaizdą savo atmintyje. Nedaug trūksta, kad pradėtum vaikščioti po kambarius su veidrodžiu. Apverstame gyvenimo veidrodyje kai kurie dalykai gali atrodyti teisingai. Tu iš čia dar mokėdavai pabėgti. Gaila, bet tik laikinai. Beviltiškai. Kartais.

*

Žinoma, kad reikėjo nuo jos bėgti – kuo greičiau, kuo toliau. Kai nusivylimo akimirką ji sakydavo tau – jei gali, palik mane, bėk nuo manęs, tau tikrai nepasibaigs geruoju gyvenimas su manimi – tu žinojai, kad ji sako tiesą. Jau tą vakarą, kai judu pirmą kartą nuvažiavote į Niujorką ir kvailai susipykote kažkokioje meksikiečių kavinėje, ji tiesiog nusispjovė ir neapsirengusi išbėgo į gatvę, sėdo į taksi ir nuvažiavo. Be pinigų, palikusi rankinuką, nežinodama viešbučio pavadinimo, kažkokiame nelabai gerame rajone – ji tiesiog atsistojo – ir išnyko. Gal tuomet jums abiem ta situacija atrodė juokinga. Buvote jauni, linksmi, impulsyvūs, išdidūs ir – laimingi. Nors jau tada tu galvojai – na, kaip čia ji, neturėdama pinigų, susimokės, kur, nepažindama miesto, nuvažiuos. Kaip – nežinodama kur, sugrįš. Vėlai vakare ji paskambino tau iš kažkokio baro, ji sėdėjo ten su linksma ir nepažįstama kompanija, buvo gerokai išgėrusi – ir kai tu nuvažiavai jos pasiimti, tau nelabai patiko, kad kažkokie iki ausų tatuiruoti vyrukai aiškiai taikėsi ją vežtis į dar linksmesnes, dar įdomesnes vietas – niekaip nesuprasdami, kas tu toks, iš kur čia atsiradai ir kodėl staiga ji turėtų palikti juos ir važiuoti su tavimi. Ta situacija pasikartodavo kas kartą – su drauge išėjusi į koncertą, ji paskambindavo, klausdama tavo patarimo – ar galėtų nuvažiuoti su ansamblio būgnininku į kitą koncertą, mat jų gastrolės tęsiasi kaimyninėje valstybėje ir jis labai norėtų jai parodyti vieną nuostabų miestą. Tau nuvažiavus jos pasiimti, suradai abu užkulisiuose – jos suplėšytos kojinės kažkodėl mėtėsi ant kėdės, muzikantas irgi buvo šiek tiek sutrikęs, jo kaklas margavo ištepliotas lūpų dažais, ir jis su gailesčiu tau kažką sušnekėjo: „Tavo žmona labai įdomi moteris. Saugok ją.“ Tave ištiko įniršio priepuolis ir tu užpuolei tą vargšą vaikiną, ketindamas sulaužyti jo mikliuosius pirštus…
Nors tenai, tada, kai po metų jūs atsidūrėte Niujorke – jau, tikriausiai, buvo vėlu: jūs jau buvote susitikę. Susitikti – kvailas, bejėgiškas, nereikalingas žodis, nebent jis šiek tiek išreiškia tą akimirką, kai susitinka žvilgsniai: kai jie ne abejingai praslysta tūkstančių, milijonų veidų karalystėje, bet kažkodėl susidomi vienas kitu, stabteli ir – staiga – nežinia kodėl vienas kitam atsiveria. Prasiskleidžia abejingumo užuolaidėlės, nukrenta mandagumo ir dirbtinio, išmokto nuobodulio šydas, subyra „nenoriu nei matyti, nei suprasti tavęs“ apsauga. Aišku, kad tokiu atviru, beginkliu, ieškančiu žvilgsniu negali vaikščioti po šiuolaikinį miestą. Turi ugdytis abejingumą, nieko nereiškiantį, nieko nenorintį ir nieko neieškantį žvilgsnį. Veidą – kaip saugiklį, nes žmonių rimtame mieste yra tiek daug, kad net pusę valandos kasdien sėdėdamas tame pačiame metro vagone tu negali įsidėmėti nė vieno veido. Ir ne tik įsidėmėti, bet net apžiūrėti visų sutiktų pakeliui į darbą – neįmanoma. Apsisuktų galva nuo veidų mirgėjimo. Ir tuomet – tavo abejingas veidas pavirsta dar viena nieko nereiškiančia, sustingusia fotografija, o kitų irgi tampa nieko nereiškiančiais paveikslėliais, lekiančiais tavo sąmonės ekrane – iš niekur į niekur. Ir net nebandai jų sustabdyti, nes ką gi reikėtų daryti sustabdžius – tyrinėti, bet tuomet tektų praverti ir savo žvilgsnį – ir pravėrus – atsirastų pavojus pačiam tapti atviram ir pažeidžiamam. Tuo metu, kai susidomėjęs kokiu veidu atsiveri, paties žvilgsnis tampa beginklis – prieinamas visiems. Ir tuomet kitas – svetimas žvilgsnis – gali atsidurti tavo sąmonės teritorijoje. Jus abu gali ištikti – Kažkas. Kai spragteli minties, o gal net jausmo kibirkštis. Cinkteli galvoje prasmės nuojauta. Nes susitinka ne žvilgsniai, susitinka prasmių pasauliai. Ta bauginanti kito pasaulio gelmė verčia iš anksto užsimerkti. Nes žiūrėti – vadinasi, matyti. Matyti – vadinasi, suprasti… Suprasti – vadinasi, pažinti. Ir todėl – geriau – užsimerkti… Ir todėl reikia – bėgti.

*

Tu ir pats esi ne vieną kartą pabėgęs, nusiplovęs iš įvairiausių renginių: konferencijų, minėjimų, posėdžių, susitikimų ir prezentacijų. Ne iš pižoniškumo, ne iš snobizmo. Bėgai tikėdamasis, laukdamas kito likimo, kitos ateities. Manei, kad jei padarysi ką nors netikėto, ką nors kitaip – tai pavyks išvengti tarsi užprogramuoto, numatyto rezultato. Iškrisi iš priežastingumų grandinės ir viskas pradės vyniotis kitaip. Negalvojai, kad Tavo maištas irgi gali būti užprogramuotas. Ir nubėgdavai, žinoma, – ne kažin kur, gali būti, kad vėl – beveik ten pat. Bet nesiliovei bėgęs. Nebepajėgdavai ištverti tos akimirkos absurdo. Tos beprasmybės akistatos. To nevilties jausmo, kai supranti, kad viskas ir vėl juda „ten link“, – suprask, į ateitį, į kažkokį – „priekį“. Ta pirmyn einančio, negrįžtančio laiko samprata tiesiog žudė tave, ir amžinai norėjosi nors trumpam, nors akimirkai nuslysti nuo tos kvailos, beviltiškos laiko tiesės, kad turėtum nors mažiausią galimybę – pasižiūrėti į save iš šalies. Atsilikti, sustoti, įkvėpti oro ir nieko neveikti. Kad ir griovy – pagulėti, atsipeikėti, pasigrožėti, o gal pasibjaurėti.
Tik viskas ir vėl pavirsdavo beprasmybe: pasirodydavo, kad ta pabėgimo, neveikimo akimirka tik iliuzija, ir tave vėl kažkas nunešė pirmyn. Išaiškėdavo, kad tu ir vėl „priekyje“, o tai, ką bandei išsaugoti, deja, prarasta ir išnykę. Jeigu, bandydamas apgauti likimą, stengdavaisi bėgti greičiau, atsitrenkdavai į kitų – ankstėliau išėjusių arba kažkodėl sustojusių bėgikų kūnus. Dar šiltus. Besirengiančius, besibučiuojančius, besimylinčius kūnus. Valgančius, skraidančius lėktuvais. Kūnus voniose. Kartais – jau apgriuvusius, suvytusius. Atsibodusius kūnus. Nuogus. Gražiai aprengtus, papuoštus, išdažytus kūnus. Šokančius. Sulaužytus. Nušautus. Pasikorusius. Išsiplėtusiomis, pamėlynavusiomis venomis. Kraujuojančius kūnus. Rasdavai kūnų dalis: amputuotas, pašalintas, nereikalingas, išoperuotas ir išmestas į ligoninių šiukšlynus, sutraiškytas, peršautas, pagerintas ir pagražintas kūnų dalis. Dirbtinių kūnų dirbtines dalis.
Tavo aptinkamų kūnų kombinacijos būdavo pačios keisčiausios: tuo pačiu metu besidulkinantys ir besimeldžiantys kūnai. Kūnai – pamėlynavę, įsipainioję elektros laiduose – ir vis dar besilaikantys už rankų. Kūnai – balčiausiais veidais ir supuvusiomis, dėmėtomis nugaromis, svetimomis galvomis, svetimomis rankomis – kūnai svetimais kūnais. Kūnai po lėktuvų, traukinių katastrofų, po automobilių avarijų arba sprogimų. Taip norėję orgazmo metu susilieti – ir galų gale sutriuškinti ir sumalti į košę, neatskiriamai susilieję nežinia kieno kūnai.
Bandymai pabėgti nuolat sugrąžindavo tave net ne atgal: o tiesiog į tą pačią, nepasikeitusią, sustingusią, nejudančią beprasmiškos tikrovės vietą. Esi pabėgęs iš prašmatnaus vakarėlio N. ambasadoje, kur tau žadėjo įteikti kažkokį garbės ordiną, gal medalį su liūtais, kryžiais ar ereliais. Taip ir nesulaukei, nes tave išsivežė vienos Pietų valstybės diplomatė. Labai graži moteris, proto viršūnė, stiliaus tobulybė ir dvasios tvirtovė. Na, jos krūtys buvo gerokai pavytusios, ir kai atsisegė liemenėlę, jos išsivyniojo, pliaukštelėjo ir nukaro kaip dvi raukšlės. Ji turėjo labai griežtus įsitikinimus ir reiškė labai argumentuotas nuomones. Gardžiai kvepėjo ir labai gražiai juokėsi savo žemu, gundančiu balsu. Buvo beviltiška. Sakė „kavutė“, „ačiukas“, „truputėlį vyniuko“. Pasakojo tau apie savo „vidinius potyrius“. Nuojautas, įžvalgas, intuicijas. Kartkartėmis sušveplendavo visai kaip maža mergaitė. Po kelių taurių tau pasidarė bloga. Nekentei jos. Kaip ir visi, užsiimantys lingvistine pornografija, ji jau buvo sudrėkusi nuo savo dvasinių apsinuoginimų. Jau visai prieš jums sulipant į lovą, tu dar pasisiūlei pavedžioti jos ypatingą, beprotiškai veislinį šunį, kuris aiškiai norėjo šlapintis ir visą vakarą, jums kalbantis ir bučiuojantis, gulėjo prie sofos ir cypčiojo. Vos išėjote į lauką, tu nusegei jo antkaklį, pavadėlį numetei į krūmus, o pats pasukai į priešingą pusę. Dėkingas šunpalaikis dar bandė sekti tau iš paskos, teko tamsoje sugrabalioti plytgalį ir paleisti jam į galvą, jis sucypė ir nėrė į naktį. Tu jau buvai laisvas…
Vieną sykį, pasimylėjęs su labai gražia mergina, su kuria susipažinai visą vakarą šokdamas, gerdamas ir aiškindamasis grožio ir gėrio problemas, per pertrauką išlipai iš lovos ir išėjai nusipirkti cigarečių. Aišku, vėl įgriuvai į patį artimiausią barą, kur su nepažįstamais girtuokliais ilgai aptarinėjote vyriško ir moteriško sekso ypatumus. Pavyzdžiui, ilgokai aiškinotės, kodėl vyrai pasimylėję nori valgyti, gerti ir kalbėtis, o moterys po orgazmų apsunksta, išplersta ir guli galvodamos tik apie save. Taip ir neatgavai savo švarko, nes negrįžai atgal, kadangi niekaip neprisiminei nei adreso, nei vardo, nei tos gražuolės veido…
Taip ir gyvenai – bėgdamas, bet jau perskeltas beviltiškumo žaibo ir persmelktas sustingusio ir nebesikeičiančio laiko nuojautos: kad viskas ir vėl pasibaigs, ir viskas bus taip, kaip buvę.

*

Tuo metu gyvenai vieną iš gražiausių savo gyvenimų. Mylėjai gyventi ir mylėjai mylėti. Norėjai norėti – ir todėl visko norėjai. Būdavo smagu pabusti ryte, bet pabudus naktį – iš karto norėdavosi mylėtis. Pasimylėjus norėjosi valgyti, gerti, rūkyti ir kalbėtis. Vienodai malonu buvo bučiuotis ir skaityti knygas. Keliauti po tolimiausias šalis ir sėdėti vienam kambary arba kur nors kaime prie ežero. Tik to laisvo, lengvo, lėtai sruvenančio laiko nebuvo tiek daug. Aišku, galėjai visą savo laiką paversti laisvu. Laisvu nuo darbo, bet tuomet – ir nuo pinigų. Aišku, būtų užtekę tiesiog – nieko nenorėti. Arba – beveik nieko. Bet, kaip sakei, tuo metu norėjosi visko.
Tais laikais verteisi keisčiausiais dalykais. Gana anksti supratai, kad nenorėsi būti specialistu. Tokiu žinių žyniu, kuris turi gausybę informacijos konkrečioje, labai retoje srityje. Žinojai, kad nebūsi archyvaru, politologu, chirurgu, medžiagų chemiku arba fiziku, retų kalbų žinovu, prekių ir politikos analitiku. Aišku, pasauliui reikėjo specialistų. Jie buvo tos bitės darbininkės, skruzdėlės maitintojos, avinai, vedantys bandas iš ganyklų namo, vilkų vedliai, saugantys gaujas nuo sunaikinimo. Garbė ir šlovė jiems, bet visa tai buvo ne tau. Nenorėjai maitinti minių, gelbėti viso pasaulio, netroškai šviesti ir vesti paklydusių sielų per dykumas. Nenorėjai būti žinomas visam pasauliui, nenorėjai, kad žurnaluose būtų išfotografuoti tavo miegamieji. Gal tavo merginos ir svajodavo atsidurti populiariausių žurnalų viršeliuose. Joms nepasisekė. Saugojai ir neleidai, kad tavo mylimosios būtų pavaizduotos apsirengusios gražiausiais drabužiais arba nuogos. Nenorėjai, kad visi matytų, kokios gražios ir protingos tavo moterys. Kokių keistų veislių – tavo šunys. Nenorėjai, kad visi žinotų, ką tu valgai ir nuo ko tu vemi. Norėjai ne rodyti, kaip gyveni, o gyventi. Norėjai gyventi sau ir galvoti apie save. Kad aptiktum savo atsiradimo šitame pasaulyje prasmę. Arba – kad pamatytum, jog tu pats esi tuščia beprasmybė kvailų atsitiktinumų grandinėje. Arba tau nežinomo eksperimento auka.
Žinojai, jog svarbiausia – prisikasti prie pačių bendriausių principų, kad galiausiai sugebėtum pro smulkmenas prasibrauti iki savęs. Reikėjo suprasti pasaulį, kad galėtum suprasti save. Anatomija turėjo supažindinti su kūnų mechanizmais, psichologija – su sąmonės ir pasąmonės veikimo pagrindais. Matematika – padėti suprasti ir aprašyti procesus. Kalbų studijos galėjo paaiškinti žmonių sąryšius ir santykius, religijų tyrinėjimas – valios ir proto, taip pat ir gyvenimą. Ir tuomet tau pasidarydavo visai nesvarbu, ką suprasti ir sukurti, nes tu galėjai viską: sugalvoti dar neišrastus žaidimus. Žaislus. Pažinčių portalus. Paklydusių prekių konteinerių aptikimo algoritmus. Neištikimų žmonų ir pabėgusių šunų sekimo sistemas. Ligų diagnostikos principus. Partijų ir vaistų reklamos kampanijas. Nuslėptų mokesčių surinkimo strategijas ir mokesčių vengimo taktikas. Sportininkų psichologinio parengimo teorijas, gyvūnų dresavimo technologijas ir vaikų ikimokyklinio lavinimo sistemas. Piliečių ir pirkėjų patriotinio auklėjimo standartus.
Jeigu kas nors paprašydavo paaiškinti, ką tu veiki, kaip uždirbi pinigus, – negalėdavai atsakyti. Tu ir pats amžinai nežinojai, kas atsitiks, nes tai, ką veikei šiandien, negarantavo, kad tuo užsiimsi dar ir rytoj. Gal tau pačiam atsibos, o gal sugalvosi ką nors naujo. Tau buvo nesvarbu, kuo verstis. Tu galėjai generuoti mintis ir užsidirbti rašydamas naujų partijų programas. Būsimų partijų – aiškindamas žmonėms, kurie nežinojo, kas jie tokie, bet labai norėjo kuo nors būti. Tu galėdavai sugalvoti ir padaryti tai, ko žmonėms reikėjo, tuo metu, kai jiems to trūko. Materializuodamas ir paversdamas realybe savo idėjas. Pusiau sauso įstatymo laikais sukurdavai neegzistuojančių degtinių gamybos ir prekybos srautus – padirbtam spiritui realizuoti. Tą atskiestą atseit degtinę reikėdavo pavadinti ir legalizuoti. Žmonės tiki tuo, kas parašyta, o parašyti galima bet ką. Tą atbulom rankom pagamintą birzgalą supilstydavo rūsiuose arba sandėliuose, ir tuomet – ateidavo kūrybos valanda – nes tuos butelius reikėdavo apklijuoti nuostabiomis etiketėmis ir lipdukais. Ten būdavo visko – kad tas skystis pagamintas ir išpilstytas geroje, patikimoje šalyje, ir ne iš kokios naftos ar bulvių, bet iš rinktinių, specialiai užaugintų grūdų, kad jis daug kartų išvalytas angliniais ir auksiniais filtrais. Šis gėrimas buvo to nusipelnęs. Jeigu tau užtekdavo fantazijos ir netingėdavai, dar papuošdavai gėrimų etiketes gausybe parodų laimėtojų medalių. Tavo sukurtas etiketes gabendavo sunkvežimiais. Tau patikdavo prie valstybės sienos pasitikti didžiulį vilkiką su priekaba, kurio vienintelis krovinys buvo tavo sukurtos puikiojo gėrimo etiketės, atspausdintos rimtoje gretimos šalies spaustuvėje.
Kai susipykdavo kelios valstybės ir uždrausdavo importuoti arba eksportuoti prekes iš vienos šalies į kitas – tekdavo gaminti ir ant prekių klijuoti kitų valstybių etiketes. Prekės įgydavo kitų, draugiškų valstybių ir žinomų firmų prekinius ženklus. Daržovės, užaugintos čia pat, pasienyje, pavirsdavo egzotiškų šalių produktais. Kai kam gal net būdavo keista, kad paprasčiausios prekės, pasirodo, gabenamos laivais iš užjūrio. Keista, bet tarsi ir malonu. Kaimyninių šalių daržovės nekėlė tokio pasitikėjimo ir džiaugsmo, kaip tolimųjų kraštų gaminiai. Aišku, čia ir vėl reikėdavo etikečių, kvitų, spalvingų prekinių ženklų. Tekdavo sukurti viską: įmonę, šalį, eksporto–importo dokumentus, krovinių pervežimo važtaraščius, prekių pagaminimo datas. Kartais įsifantazuodavai ir daržovių dėžes arba megztinių konteinerius papuošdavai neegzistavusių pakuotojų vardais. Gal kam ir būdavo smagu pamatyti, kad štai šitą prekę savo aksominėmis rankomis lietė Elona da Silva, ir kad ji dirbo pamainoje CEF15, o prekė buvo supakuota 3.15 popiet… (Skaičius 15 tavo kūriniuose kartodavosi gal ir per dažnai. Čia, matyt, išlįsdavo vaikystės traumos…)
Aišku, versdavaisi ir visokiais elektronikos padirbiniais, bet dažniau – kieno nors paprašytas, ne savo malonumui. Buvai įsisukęs į lėktuvų bilietų paskutinės akimirkos pardavimo verslą – kai, pasibaigus elektroninių bilietų prekybos laikui, prisijungdavai prie aviakompanijos sistemos ir pardavinėdavai atlikusius bilietus norintiems skristi kad ir į pasaulio kraštą – labai pigiai, bet susiruošti tekdavo per kelias valandas. Arba žmogui, norinčiam keliauti, reikėdavo tiesiog atvykti į oro uostą pasiruošus kelionei, tik nežinant – į kur ir kokie bilietai jam teks po vienos ar kitos valandos. Jam paskambins ir moteriškas balsas pasiūlys tuos, kurie bus likę neparduoti. Laukė kelionė gal į šiaurę, gal į pietus. Aukštyn arba žemyn. Kai kam būdavo nesvarbu kur, kad tik – pirmyn.
Greitai supratai, kad elektroninėje erdvėje tau neįdomu. Ten dar paprasčiau apgauti žmones, kurie tikėdavo tuo, kas parašyta. Ten galima sukurti bet kokią tikrovę, nes visa ji ten buvo sukurta ir dirbtinė. Parašyti galima bet ką. Sugalvoti fiktyvius bankus, padirbti nesančių arba esančių žmonių susirašinėjimus, dokumentus. Sukonstruoti gimimo liudijimą, sukurti biografiją, sufabrikuoti žmogaus gyvenimo aprašymą, suklastoti jo revoliucinės arba antivalstybinės veiklos įrodymus, o galiausiai – pateikti nekrologo kopiją, atspausdintą nesančiame laikraštyje, ir įdėti beviltiškos mirties liudijimą į niekada neegzistavusio asmens bylą. Tokia virtuali, dirbtinė tikrovė buvo neįdomi. Tau visą laiką trūko fizinio veiksmo, apčiuopiamumo: norėjosi pamatyti tikrą mašiną su netikrais dokumentais. Paliesti daržoves, pavirtusias užjūrio vaisiais. Pakalbinti tuos žmones, kurie naktį perklijuodavo etiketes ir ištaisydavo galiojimo datas. Pačiupinėti prekes, kurias tavo fantazija pavertė garsių firmų gaminiais. Išbandyti pagal tavo idėjas sukurtus žaislus. Pamatyti vaistų pakuotes. Bet: nenorėjai pamatyti merginos, kuriai – kolegos paprašytas – sukūrei ir nusiuntei meilės laišką iš suklastoto profilio. Labai gali būti, kad ir ta mergina buvo visai ne mergina, o spuoguotas paauglys prakaituotais delnais. Ne visada, bet kartais tau taip norėjosi tikrų dalykų toje sukurtoje tikrovėje. Kada nors, kai visai išnyks daiktiškumas arba kai tikrovę bus galima konstruoti neišeinant iš namų, kaip bus gaila tų akimirkų – kai, sukūręs tikrovę, dar galėdavai ją apžiūrėti, paliesti, pačiupinėti, užuosti.

*

Tuo savo auksiniu gyvenimo metu jau buvai pradėjęs rašyti. Mokėjai ne tik pavaizduoti meilę fiktyviuose laiškuose ir susirūpinimą pramanytame diplomatiniame susirašinėjime. Ne tik sugalvoti vardą padirbtame asmens dokumente. Ne tik sufalsifikuoti realybę, bet ir sukurti naują pasaulį. Tie bandymai, aišku, buvo mėgėjiški, infantilūs, pernelyg sudvasinti ir supainioti. Dar tik mokeisi pasigaminti žodžius-instrumentus, su kuriais galėtum preparuoti pasaulį. Rašei pirmuosius romanus, kuriuos vėliau labai sėkmingai sudeginai. Kokia banalybė: rašymas tau padėdavo suprasti save. Virš rašomojo stalo netgi buvai užsiklijavęs nesąmoningus lozungus, tokius kaip: „Rašyk, kol save pažinsi“, arba „Pakaks ieškoti savęs, laikas save sukurti…“ Rašydamas suprasdavai, kad vien savęs tau neužtenka. Kad rašymas – tai bandymas nuolat siųsti žinią nežinia kur gyvenančiam, tavo žinios išsiilgusiam ir tavęs laukiančiam žmogui. Tai buvo reikalinga tau pačiam. Tau reikėjo pamatyti save tame kito žmogaus sąmonės veidrodyje. Kad galėtum gyventi toliau. Kad patikėtum, jog esi. Nes antraip – buvo taip lengva pagalvoti, kad tavęs nėra. Kad tu pats savo sapno, savo vaizduotės vaisius. Kad ne gyveni, o tik sapnuoji… ir kad kartą pabusi…
Vieną dieną pastebėjai, kad vis ką nors pamiršti: nutvėrei save sukantį jau trečią ratą žiedinėje sankryžoje – nes negalėjai prisiminti, kur tau reikia važiuoti, todėl niekaip negalėjai pasiryžti išsukti iš žiedo ir sukaisi, sukaisi, sukaisi… Pasijutai beveik laimingas, vairuoti buvo lengva, nereikėjo persirikiuoti, rodyti posūkį manevruoti, saugotis, kad neįvažiuotum… Tave buvo apėmęs toks svaigus laisvės jausmas – kaip smagu nesijaudinti, neplanuoti ir neprisiminti. Supratai, kad atmintis ir buvo ta išdavikė, kuri nuolat persekiojo tave, pakišdama smulkius rūpesčius ir nerimus. Primindama, kad – reikia, kad – skubu. Kad – neišvengiama, privaloma, būtina. Kažkodėl toji atmintis niekada neprimindavo, kaip smagu yra pamiršti, kaip gera tingėti, kaip sveika – nekreipti dėmesio, kaip malonu – nesijaudinti, kaip linksma – ko nors nepadaryti. Ir todėl tave ištikusi užmarštis džiugino. Kokia laimė būtų užmiršti viską. Ne tik rūpesčius, pavojus ir nerimus, bet ir malonumus, džiaugsmus, viltis. Palengva – užmiršti visą pasaulį. Tą viską, kas, atrodė, kyšo ne tavyje, o išorėje. Nuo tolimiausių kraštų iki mylimiausių vietų. Nuo seniausių laikų iki vakarykščio vakaro. Tuomet – po truputį – lėtai ir saldžiai išnaikinti iš atminties visus žmones, su kuriais kada nors kalbėjai, keliavai, džiaugeisi, bučiavaisi ir svajojai. Dar vėliau – tvarkingai, iš eilės – išvalyti jausmų saugyklas: nuo beprasmiškų meilių iki žudančių neapykantų, nuo užgniaužiančių kvapą pavydų iki kosminių laimių. Tuomet paskutiniu mažu žingsneliu – pasistengti – ir pamiršti save…
Rašymas tau padėdavo išsivaduoti nuo įtampos. Parašęs – pasijusdavai pavargęs, išsekęs, ramus – ir beveik laimingas. Vienintelė tokios iškrovos alternatyva būdavo seksas. Neįpareigojantis, lengvas ir linksmas susidūrimas su kito žmogaus pasauliu, susitikimas, kuriame būdavo užuomazga, intriga, kažkokia fabula ir atomazga. Visai kaip romane, kurį rašei, kur veikėjų gyvenimas, veikėjų susidūrimai, susitikimai ir santykiai irgi atnešdavo palengvėjimą. Tik pasimylėjimas, kaip rašymo alternatyva, būdavo labiau koncentruotas, staigesnis, greitesnis ir reikalaudavo mažiau pastangų. Lengviau pasiekiamas, nes tame pasaulyje viskas vykdavo daug greičiau, svaigiau ir aiškiau. Staigiau pasiekdavai tą tašką, kuriame išryškėdavo, jog tavo noras greičiau patekti į lovą reiškė norą greičiau nusivilti, užbaigti. Greičiau įsitikinti, kad nieko toje lovoje nėra ir nebuvo, tik kūnai.
Tame kūnų pasaulyje daug greičiau išaiškėdavo, kad čia jau nėra ko išgalvoti, nes viskas jau būdavo išgalvota ir padaryta. Net pajusti nieko naujo čia neįmanoma, nes viskas jau išjausta, išbandyta – nuo stimuliatorių ir afrodiziakų iki kankinimų. Žmonės, tai supratę, mesdavosi į narkotikų ir svaigalų pasaulius, norėdami pajusti ką nors daugiau, ypatingiau, sudėtingiau. Jie nesuprasdavo, kad viskas labai paprasta: tobuliausi narkotikai ir svaigalai atveda tave į tą patį, jau išbandytą tašką, kai norisi daugiau, o jokio daugiau – nėra. Narkotikų, chemijos pasaulis – žinoma, kad jis sudėtingesnis, jis beveik begalinis ir neribotas, o pajusti negali daugiau – nei gali pajusti: pojūčiai ir jų kombinacijos, deja, ne begalinės. Ekstazės ir orgazmai pradeda kartotis. Jie – visada tokie patys. Aukščiausias malonumo taškas todėl ir yra aukščiausias, kad jis vienas, ir už jį aukštesnio nėra. Pamiršęs šitą tiesą viliesi ko nors daugiau, bet paskui supranti, kad gali pasiekti tik vieną palaimos viršūnę. Ją pasiekus – nebėra ko siekti, nebent išlieka viltis – pakartoti. Kai tą supranti, daiktų ir kūnų pasaulis suvienodėja ir pabosta. Siekti. Vėl. To paties. Vėl pa- justi – geriausiu atveju – tą patį. Arba vis mažiau. Ir nusivylimas neišvengiamas. Jau iš pat pradžių žinojai, kas bus. Su kitu žmogumi – o tas pat. Ir net ne rezultatas nuvilia, o pats procesas. Variacijos irgi pradeda kartotis. Baimė. Laimė. Neapykanta. Skausmas. Pavydas. Susitaikymas. Neviltis.
Minčių variantai sukosi visiškai naujoje, neišsemiamoje tikrovėje. Čia ne taip, kaip kūnų pasaulyje. Čia – visko buvo daugiau, ir tas viskas – įvairesnis. Kombinacijų – daugiau. Daugiau malonumų nei fiziniame pasaulyje. Ir tie malonumai tęsiasi ilgiau, rafinuočiau. Ir katarsis – visada sudėtingesnis nei orgazmas.
Ir tuomet vėl puldavai rašyti. Apsigyvendavai savo susigalvotuose pasauliuose, aišku, irgi pilnuose kančių, malonumų, apgavysčių ir meilių. Tik tos meilės buvo arčiau meilės idėjos. Arčiau meilės mylėti. Arčiau – noro norėti. Čia – tu supratai, kad žinai. Čia galėjai numanyti, kad žinai. Kad nutuoki, apie ką galvoja kiti, tavo sugalvoti žmonės. Nes toje vadinamoje „tikroje“ realybėje tu negalėdavai net nutuokti, ko nori tie žmonės. Kankindavaisi, bandydamas juos suprasti. Negalėdavai tų tikrųjų žmonių suprasti. Ir tuomet vėl nerdavai į savo knygų pasaulį, kur prikurdavai jiems begales intencijų, tu bandydavai įsivaizduoti jų elgesio motyvus, atkurti ir suprasti jų logiką. Bet: negalėjai pajusti, ką jie jaučia. Nesupratai, kodėl jie nežino gausybės dalykų, nesuvokei, kaip galima šitaip gyventi. Kodėl reikia keršyti, trokšti valdyti arba mėgti būti pavaldiniais. Kodėl reikia šitaip neapkęsti ir šitaip nekreipti dėmesio į tuos, kuriuos atseit myli. Ginčytis dėl antraeilių dalykų ir nepastebėti daug svarbesnių. Kodėl reikia pasirinkti tokias patogias religijas, kurios nieko nereikalautų. Kad tik nereikėtų melstis penkis kartus per dieną. Kad nereikėtų bažnyčiai aukoti bent dešimtadalio savo algos. Kad pakaktų tikėti bendriausiomis tiesomis ir nesilaikyti beveik jokių principų. Nedalyvauti ritualuose ir išvengti bet kokios akistatos su savimi. Kad galėtum priekaištauti ir skųstis savo dievui (nes žinojai, kad kitose religijose tai – neįmanoma – nes jų dievai ir pranašai piktesni ir žiauresni). Kad būtų galima gyventi taip, lyg jaustumeis amžinas. Kad nustebtum ir pasipiktintum bet kokiu tave ištikusiu nepatogumu ir išbandymu. Kad galėtum išsivaduoti, išsižadėti ir neprisipažinti. Kad galėtum gyventi lyg ir su savimi, bet iš tiesų lyg šalia savęs, o gal ir visai be savęs…

*

Aišku, tave gelbėjo tik kitų sielų ilgesys: kol buvai jaunas, jautei, kad aplink nuolat sukiojasi tokios pat jaunos, grožio išsiilgusios sielos. Ir jų tikrai daug. Tiktai sunkiausia – susirasti artimą sielą – išlaisvinti ją iš kūno. Atrasti, aptikti, pamatyti, atkasti ją bėgančiuose, skubančiuose, alkanuose kūnuose – beveik neįmanoma. Kai kurios sielos jau būdavo kūnų suvalgytos ir prarytos – ir iš tų sielų likę tik trupinėliai, tik raukšlelės lūpų kampučiuose. Arba jos būdavo išsigandusios, nuskriaustos, įžeistos sielos – paniekintos ir sutraiškytos kūnų pasaulyje. Arba apgautos, suviliotos ir pačiuptos jų pačių gražių, vaikiškų, geidžiančių kūnų. Jos būdavo pasislėpusios akyse, žvilgsniuose, visai nusivylusios ir nenorinčios – nei ieškoti kitų, giminingų sielų, nei atsiskleisti kitiems: tokios nepasitikinčios, nesistengiančios, nusivylusios sutryptos sielos… Arba atvirkščiai – apsimetinėjančios, prisitaikančios – miklios ir plastiškos sielos, tokios efemeriškos ir nuolat besikeičiančios, kad beveik – nesuvokiamos, neaptinkamos, neapčiuopiamos sielos. Jos akimirksniu pavirsdavo kažkuo kitu ir mielai atsisakydavo tų menkų savo tapatybės likučių dėl menkiausio kito žmogaus pageidavimo. Jos tiesiog geisdavo pavirsti tavimi, susilieti, ištirpti tavyje. Tokios klusnios, įsiteikiančios, neįdomios, nuolat vargstančios – pataikūniškos, faktiškai – kūniškos sielos.
Tame benamių sielų pasaulyje tau pavykdavo aptikti deimantų. Tuomet tau buvo trisdešimt. Dabar matai, koks beviltiškas senis tu atrodei palyginus su ja. Neisteriška, nepavargusi, nenusivylusi. Neatsisakiusi savęs. Ra- mi, paprasta. Tvirta. Įveikusi nerimus. Išsigydžiusi nuo įsimylėjimų, bet išsiilgusi meilės. Jūs pragyvenote nuostabius metus, o paskui – išsigandote. Nors tikriausiai – tai tu išsigandai. Tas nesąmones tau nuolat primetinėjo pasaulis. Sekė ir persekiojo. Geraširdžiai perspėjimai, blaivūs, viską žinantys gyvenimo kokybės analitikai. Tas pastovus, kasdienis susirūpinusių aplinkinių žvilgsnis: o kas bus paskui. Tas „paskui“, neleidžiantis gyventi dabar. Pagalvokite, kas jus ištiks po dešimties metų. Jai jau bus šešiasdešimt metų, o tau dar tik keturiasdešimt. Kaip jūs gyvensit. Kažkodėl tiems, kurie tuokiasi abu sulaukę dvidešimt penkerių, niekas neaiškina – pagalvokit, po dešimties metų jis jau bus prasigėręs ir užsimušęs, lėkdamas motociklu. O ji – nusivalkiojusi, nutriušusiais plaukais, išblukusiu žvilgsniu ir subliūškusiais papais. Tau užtektų ją pamatyti po dešimties metų, parduotuvėje rėkiančią ant kasininkės arba su didžiausia neapykanta barančią savo vaiką. Tokią bjaurią kūtvėlą namų šeimininkę. Aišku – nuotraukose ji vis dar valiūkiška, gundanti ir jauna. Elektroniniuose laiškuose – netgi romantiška ir protinga. Feisbuke ji niekuomet nepaspirtų kvailos, įkyrios katės.
Žinoma, kad tu prisimeni ir tą kitą, ir dar. Ištekėjusi gražuolė tavo kaimynė. Du vaikai. Vyras – jaunesnis už ją gydytojas, plastikos chirurgas. Nuostabi, ideali šeima. Tuometiniai tavo principai neleido net pagalvoti apie ją: geriau dulkintis su mirusia nei su ištekėjusia moterimi. Pagalvoti neleido, bet žiūrėti nedraudė. Džiaugeisi ja iš tolo. Jūsų akys vis susitikdavo. Žvilgsniai susiliedavo. Jokių prisilietimų, jokių rankų, jokių kūnų. Buvote vienas kitam per daug pavojingi. Darėtės pernelyg artimi. Neteisingai – be jokio pagrindo – laimingi. Nesuprantamai neracionaliai meilė įsikraustė į jūsų gyvenimus. Jos negalėjo paaiškinti nei logika, nei patirtis. Išmokote gyventi kažkokiuose paraleliniuose pasauliuose, nieko bendro neturinčiuose su realiomis tikrovėmis. Atskirai ir kartu. Buvote išsikraustę iš proto – kaip pasakytų šitame pasaulyje gyvenantys. Ko gero, po truputį būtumėte visiškai išsikraustę ir iš šito pasaulio. Ir todėl reikėjo ką nors daryti. Ir kadangi tu – kaip visada – tik galvojai, svarstei ir laukei, nes gyvenime, kaip ir lovoje, – vis norėdavai pratęsti malonumą ir nieko nedarei – ji pasiryžo anksčiau už tave. Nebeatlaikė. Permiegojo su labai impozantišku žiauriai protingu šeimos draugu. Išsiskyrė su vyru. Paliko meilužį. Pasiėmė vaikus, atsidalijo turtą ir išsikraustė į kitą šalį. Vis dar įtari, kad nenorėjo sugriauti savo gyvenimo su tavimi, todėl sugriovė kitaip, išsaugodama jūsų santykių ištikimybę. Vienas apie kitą daugiau negirdėjote, nes nenorėjote girdėti. Taip ir likote gyventi šitame pasaulyje, o visas beprotybės šleifas, visa kvaištelėjusios, nežinančios, ko nori, geidulingos ir ištvirkusios moters reputacija atiteko jai. Taip visiems ir pasirodė – kad jinai kvaiša, kad tos moterys nežino, ko nori…
Ak, tų sielų likdavo vis mažiau. Senstant – sielos randėjo. Vis dažniau pasitaikydavo tiesios, atviros, užsigrūdinusios, aiškios, bet ir nelanksčios, užsispyrusios, tvirtos – valdžios ir jėgos siekiančios sielos. Jos buvo vientisesnės, ramesnės, pastovesnės, tikresnės. Bet kartu – jos vienodėjo ir paprastėjo. Jos pavirsdavo savimi patenkintais, sau atskirais pasauliais. Jose nebelikdavo kitų sielų ilgesio. Jos būdavo nutolusios, uždaros, apsiribojusios. Jos funkcionalėdavo, tapdavo praktiškos. Lyg ir bandydavo save tobulinti, bet dažniausiai apsiribodavo visokiomis dvasinių praktikų bendruomenėmis, meditacijų ir savigalbos grupėmis, valkiodavosi po visokias pseudorytietiškas dvasinio tobulėjimo stovyklas, kuriose ieškoma ne tobulėjimo, bet savo tobulumo patvirtinimo. Savo išskirtinumo. Ypatingumo – dvasiniame, meniniame ar kokiame nors kitame paraleliniame kasdienybei pasaulyje. Tokiame pasaulyje, kuriame taip įdomu praleisti savaitgalį, bet taip saugu ir paprasta grįžti į savo pasaulį. Tokios tingios, sočios, žemiškos – savimi patenkintos sielos…

*

Išėjai iš buto jau vėlai. Prisimeni, kad prieblanda kvepėjo nematomais žydinčiais vijokliais. Buvo šiltas vasaros vakaras, ir tau visai nesinorėjo namo. Reikėjo pasirinkti užuovėją. Niekada nemėgai sterilių, išlaižytų, šiuolaikinių stilingų barų. Restoranų keturiasdešimt pirmuose aukštuose, iš kurių atsiverdavo širdį glostančios vakarinių miestų panoramos. Pseudorytietiškų valgių. Prabangą imituojančių madingų maitinimo vietų. Šitaip maivantis tau likdavo tik keletas erdvių, kuriose galėdavai būti išvengdamas nepaliaujamų galvos skausmų. Tebūnie šiandien aptriušęs barelis geležinkelio stoties rajone. Dar galvojai prieš aplankydamas barą nueiti į dailės parodą. Bet bendravimo šiandien tau jau per daug. Neturėjai jėgų. Tie dailės parodų arba knygų pristatymai reikalaudavo pasinerti į kažkokią keliaujančio cirko atmosferą. Neturėjai jėgų atsidurti dar vienoje vietoje, iškritusioje iš laiko ir erdvės, iš istorijos ir geografijos. Pajusti, kad laikas sustojo, o galbūt net šiek tiek pabėgėjo į priekį: kurgi ne – juk pristatomi būdavo dalykai, kurie jau įvyko, jau buvo, ir apžiūrinėjami jie buvo kaip kažkas, kas dar bus.
Ten kartais pasitaikydavo rimtų ir reikšmingų dalykų, bet dažniausiai būdavo rodomos nesąmonės ir reklamuojamos kvailystės. Visokie niekučiai, blizgučiai ir kitokios smulkmenėlės, kurios bus pakabintos ant sienų arba pastatytos lentynose – tik dulkėms kauptis ir šeimininko prastam skoniui liudyti. Erdvės, kurias pasirinkdavo pristatymams, būdavo panašios į cirko palapines, kur rodomos galingos barzdotos moterys ir susidrovėję moteriški vyrai. Savo amatą demonstruodavo kritikai, teoretikai, kuratoriai ir moderatoriai – jie elgdavosi kaip pranašai, būrėjai, ateities spėjikai ir numatytojai. Nuolat atsirasdavo pajacų, kalbančių papūgų, nykštukų ir klounų. Kartais grodavo kažkokie nusivylę, blogai apsirengę muzikantai savo smuikais, gitaromis, rylomis ir lūpinėmis armonikėlėmis. Tvyrodavo pražudyto laiko atmosfera, kažkas juokdavosi, gerdavo pigų prezentacijų vyną, kažkas pasijusdavo vienišas ir gyvenantis beprasmiškai. Ten buvo galima apžiūrėti save kreivų veidrodžių karalystėje – ir juoktis iš kitų – dar kreivesnių, dar kvailesnėse karalystėse. Šiandieną tau visai nesinorėjo akimis šaudyti į taikinius. Šiandien tu pats buvai keistos dienos taikinys.
Vos įėjai, baras prarijo tave nė nekramtęs. Būna mieste tokių kaimiškų pižoniškų barelių, kuriuose visi sėdintys prie stalų būtinai apžiūri kiekvieną įėjusį. Šitas baras dūzgė kaip avilys, ir čionai galėjo užsukti kad ir ateiviai – niekas nebūtų jų pastebėjęs ir net pasukęs galvos į kažkokią kosminę būtybę. Visi baro lankytojai jau seniai buvo savo kosmose. Jų jau niekas negalėjo nustebinti. Apranga, profesija, socialinė padėtis – niekas neturėjo jokios reikšmės. Galėjai būti kine, scenoje, versle, paskalų žurnaluose, netgi sporte – žinomas, o čia tapdavai toks, kaip visi. Prekybos tinklų savininkas multimilijonierius kalbėdavosi su filosofijos studentais, ir jo klausydavo tik tiek, kiek jis žinojo ir nusimanė apie kokią nors tuo metu madingą teoriją. Televizijos laidų vedėjoms čia liepdavo patylėti, jeigu jos pradėdavo kliedėti taip, kaip tą darydavo savo laidose. Įžymybės sportininko pasiekimus nustelbdavo vietinis girtuoklis, neseniai per muštynes perskelta kaukole. Per operaciją jam išėmė kiaušo fragmentą ir dabar jo kaktoje buvo matyti bekaulė, tik oda pridengta, pulsuojanti ertmė. Už alaus bokalą galėdavai nusipirkti teisę įkišti pirštą jam į tą ertmę ir, kaip jis sakydavo, pačiupinėti gyvas jo smegenis.

*

Tavo draugas kaip visada sėdėjo savo vietoje, baro kampe. Kadaise jis buvo puikus plaukikas (vaikystėje ir paauglystėje – čempionas, į mokyklą ateidavęs jau po treniruotės – žiemą šlapiais ir suledėjusiais plaukais). Jaunystėje tapo krepšininku – žymios komandos žaidėju. Paskui jis dar buvo teorinės fizikos mokslų daktaru (dvidešimt penkerių). Dirbo sporto komentatoriumi. Domėjosi senovės istorija ir parašė įdomų veikalą apie Romos legionų ginklus. Dabar – vienas tų žmonių, kuriems buvo atsibodę bet ką daryti „kaip visi“. Jie būtinai darydavo viską kitaip. Baigę mokyklas aukso medaliais nestojo į medicinos, ekonomikos ar teisės mokymo šventoves. Studijuodavo psichologiją, istoriją, architektūrą. Mokėsi šokių arba Rytų kovos menų. Ir vėliau – nė minutės nebuvo tuo, kuo privalėjo būti. „O jūs, kvaišos, taip darykit, kaip Jurgelis darė“, – galėjo būti jų mėgstama daina. Nes jie parduodavo, kai visi puldavo pirkti. Jie pirko, kai visi išsigandę pardavinėdavo. Jei visi užsimanydavo verstis automobilių prekyba – vežti automobilius iš kitų kraštų ir perpardavinėti juos pirkėjams, atvykusiems iš dar tolimesnių šalių, – jie sugalvodavo tokių žmonių susitikimo vietą internete. Jų portaluose paprasčiausiai – vieni už tam tikrą mokestį skelbdavosi, kad nori parduoti, o kiti už tam tikrą sumą galėdavo nusipirkti informaciją ir mašiną.
Internete jie sukurdavo pasimatymų erdves, kuriose buvo galima skelbti savo norus, lūkesčius ir troškimus – ir ieškoti tokių pačių, nusivylusių, bet išsiilgusių bendravimo ir meilės. Jie sukurdavo virtualias susitikimo vietas visuomenės atstumtiesiems – tiems, kuriems neįmanoma susitikinėti tikrovėje ir gatvėje: moterims, išsiilgusioms moteriškų glamonių, ir vyrams, kurie šlykštėjosi moterimis arba buvo toms moteriškoms glamonėms visiškai abejingi. Internetinės pažinčių svetainės buvo tai, ko reikėjo žmonėms – oficialiai vedusiems, bet neradusiems meilės ir pasitenkinimo šeimoje. Kai kurioms ištekėjusioms drovuolėms susitikti – iš karto – realybėje būdavo lyg ir nepadoru. Eidamos į aklą pasimatymą – išsipusčiusios ir išsikvėpinusios – jos jausdavo pirmykštę kaltę ir gėdą, o susitikimas ekrane priminė paprasčiausią pinigų pervedimo operaciją. Pakakdavo paspausti keletą klavišų – kaip kasdien, kaip darbe – ir jau kitą dieną galėdavai glostyti tikrą, šiltą, kūnišką liemenį, veidą ar ranką. Juokingiausia, kad vedę vyrai būtinai norėdavo ištekėjusių moterų – o jos – vedusių vyrų. Jiems ir joms, matyt, taip atrodė saugiau: vedę – tai ne kokie dvidešimtmečiai su šimtais lytinių partnerių ir tūkstančiais lytiniu keliu plintančių ligų. O galbūt ir kaltės jausmas – su vedusiu – būdavo mažesnis, juk ir jis, ir ji tose savo šeimose gyveno nelaimingi. Jie nedarė nieko blogo – tik norėjo laimės sau ir dalijosi ta laime su kitu.
Ar reikia sakyti, kad tie tavo draugai ir patys buvo kitokie. Negali paaiškinti, kuo jie dirbo. Jie nedirbo. Jie kasdieną sugalvodavo naują pasaulį ir susikurdavo naują save.
Tavo draugas sėdėjo ir kalbėjosi – gal daugiau ironiškai šypsojosi ir klausėsi, kaip kažką labai užsidegusi jam aiškino kažkokia televizijos laidų vedėja. Aiškiai prašė pinigų dar vienam beprasmiam pokalbių šou, nuo kurio – nesvarbu, apie ką būdavo kalba, – kiekvieną vakarą, rydami bėgančias seiles, akių neatitraukdavo gausybė trijų servetėlių kanalo žiūrovų.
– Pailsėk, nekalbėk, mylimoji, eik pašokti, – draugiškai pasiuntė pašnekovę velniop tavo draugas, akimirksniu supratęs tavo norą pasikalbėti. Tame bare niekas gyvenime nebuvo šokęs.
Tavo idėja jam patiko iš karto. Tai, aišku, nebuvo auksą nešančios vištos kiaušinis, bet kažkas jį sužavėjo:
– Neįsivaizduoju, kam tau reikia tokio vargo, bet galėčiau pasiūlyti keletą draugų namų. Jiems niekaip nepavyksta iškišti. Tu ką nors tikrai sugalvosi.
Tie tavo pažįstami pirkdavo ir parduodavo bet ką, dažniausiai – paslaugas. Nes labiausiai žmonėms reikėdavo paslaugų – o teikiantiems paslaugas sunkiausia būdavo susirasti vartotojus. Tavo draugai lyg burtininkai suvesdavo vienus su kitais. Norinčius – su galinčiais. Ieškančius – su randančiais. Beldžiančius – su durų atidarytojais. Jeigu žmonės norėdavo keisčiausių prisilietimų – atsirasdavo neįmanomiausių masažų specialistai. Jeigu reikėdavo privačių seklių – atsirasdavo detektyvai, per naktis sėdintys lietuje ir fotografuojantys pro neužtrauktas užuolaidas. Atsirasdavo šunų vedžiojimo ir dresiravimo bei kačių balzamavimo ir laidojimo firmos. Knygų skaitytojai balsu – tiems, kurie naktį negali užmigti. Chirurgai – veidų, biografijų, nekaltybių ir mergystės plėvių restauratoriai. Mokslinių ir grožinių knygų bei teigiamų recenzijų rašytojai. Duobkasiai, kūnų degintojai, ir galiausiai – malūnsparnių pilotai, barstantys urnų pelenus iš dangaus. Ir visi būdavo dėkingi. O tavo bičiuliai likdavo patenkinti – be ypatingų organizacijų, biurų, sistemų, pastatų neapčiuopiamose virtualiose erdvėse jie sukurdavo ištisus pasaulius ir tuose pasauliuose apgyvendindavo šimtus tūkstančių žmonių. Ir užsidirbdavo milžiniškus pinigus. Kaip visi pavyduoliai sakydavo – iš nesąmonių. Iš žmonių beprotybių ir kvailysčių. Jeigu norus vadinsime kvailystėmis. Nes gausybės žmonių norus puikiausiai patenkindavo gastronomas ir unitazas. Tavo draugams rūpėjo kitokie norai. Norai iš didžiosios raidės.
– Paskambinsiu rytoj. Galėsi nusipirkti keletą įdomių namų. Ruošk pinigus. Ir gerai, užteks apie reikalus. Pakalbėkime apie gyvenimą, – tavo draugo mėlynos akys lyg ir juokiasi, bet rimtesnės jos būti nebegali. – Jau seniai nemačiau tavęs merginų kompanijoje. Vis vargsti vaikinų, tokių kaip aš, apsuptyje. Tikiuosi, dar nenusivylei moterų pasauliu.
Daug kalbėti nereikia. Kaip gerai, kad šiame bare neskamba kokia beprotiška muzika, dėl kurios reikėtų stengtis kalbėti garsiau arba sėdėti įtempus klausą – arba apsimesti, kad klausai, bet girdėti tik žodžių nuotrupas. Prieš keletą metų pasirodė, kad jau pradeda silpti klausa. Ir taip pagailo savęs – pajutai, kaip didžiulis gabalas tavo pasaulio atsiskyrė nuo tavęs ir nuplaukė žemyn, pasroviui – be tavęs, nesustojančia tolstančio laiko upe.
– Tu žinai, ėmė silpti klausa. Aš pradėjau nebe taip gerai girdėti, – bandai pasiskųsti, bet pats žinai – savo draugui nelabai pasiguosi.
– Nesuprantu, kaip tai susiję su merginomis, – juokiasi tavo draugas. – Dar geriau – ne visada reikia girdėti, ką jos kalba. Ir žinai, juk svarbiausia girdėti save. Blogiausia, kas gali ištikti, – tai negirdėti, kad jau negirdi. Ir varyti pro šalį. Na, kaip tie, kurie neturi muzikinės klausos – ir bliauna, nepagaudami melodijos.
Tavo draugas jau užsivedęs:
– Žiauriausia ne tai, kad tie giedoriai kažko negirdi. Liūdniausia, kad jie negirdi – kad negirdi. Tu save dar, tikiuosi, girdi.
Tu klausaisi, kaip gražiai jis tolsta nuo tavo problemų ir – kaip tikras oratorystės magas – vynioja ore žodžių ir sakinių ornamentus:
– Blogiausia, kad, prarasdamas pojūtį, – gali netekti moralinio santykio su pasauliu. Juk klausa – tai pojūtis, kuris padeda pajusti gėdą. Jei išgirstum, kad tave niekina, – gal susigėstum. Negirdėdamas, žinoma, negirdi, ką galvoja, ką sako apie tave kiti. Bet svarbiausia juk girdėti vidinį sąžinės balsą. O jis su išorine klausa – nelabai susijęs. Nebent su vidine klausa. Liūdniausia būtų negirdėti vidinio balso. Yra rimtesnių dalykų, kuriuos daug svarbiau ne išgirsti, bet pamatyti arba paliesti, arba pajausti. Tarkime, susigėstum, jei tave pamatytų nuogą. Bet jeigu pats nematai. Nematai, kad tave pamatė. Arba neužuodi. Net neįtari, kad neužuodi. Man mažiausiai gaila žmonių, leidžiančių sau neturėti uoslės. Tų, žinai, neužuodžiančių savo prakaito tvaiko mergaičių. Tų jauniklių, nesitikrinančių, ar jiems nedvokia iš burnos. Valdininkų ir klerkų, kurių marškiniai ir švarkai tiesiog prasmirdę prakaitu ir pigiais odekolonais. Tų nevalų moterų, kurios nesusitvarko su savo kvapais. Aš manau, visa tai – tik todėl, kad tie žmonės tiesiog neišmoksta girdėti, matyti savęs. Jie visai nejaučia, neliečia savo kūno. Neužuodžia nei garsų, nei kvapų, nei minčių.
Jis teisus. Nesmagiausia būtų nejausti. Liesti – ir nepaliesti. Nematyti žvilgsnių. Negirdėti klastos. Neužuosti nesąmonės ir apgavystės. Prarasti gyvenimo skonį, o ne pasaulio garsą. Nekreipti dėmesio, nes nenori matyti. Nejausti, kad malonu, ir nesuprasti, kad skauda. Kai žaizdelė ant tavo kūno jau seniai, ir iš jos bėga kraujas, o tu nežinai – kaip, kada įsipjovei ar persibrėžei. Ta jutimų ir receptorių išdavystė tave siutindavo labiausiai.
– Na, žinai, kai kas nors kalba vokiškai, man jau reikia įtempti klausą, – dar bandai kažką pasakyti, bet jis jau tavęs nesiklauso. Juokiasi:
– Tu tikrai laimingiausias žmogus pasaulyje, galėdamas negirdėti baisiausios, negrabiausios pasaulio kalbos. Aš irgi norėčiau taip išmokti: negirdėti ir nesuprasti vokiečių kalbos. Arba bent jau – suprasti, bet tik kokiu nors stebuklingu būdu – negirdint, – pradeda jis, bet tuojau pertraukia pats save, kaip galutinai nusibodusį pašnekovą: – Grįžkim atgal. Na, tai ką tu manai apie gražią, protingą, jauną, ramią merginą. Neisterišką, nelabai pasigviešusią pinigų. Na, saikingai, – tenorinčią buto, mašinos ir truputėlį drabužių. Na, kosmetika, batai, kelionės – tik keletas vojažų per metus. Kartais – šeštadieninis teatras, koncertas ir keli restoranai, tarkim, trečiadienį ir ketvirtadienį. Bet užtat – ne beprotė, ne hiena, ne narkomanė, ne girtuoklė ir ne Rytų filosofijos žinovė.
Tu bandai išsisukti iš jo globėjiško glėbio, murmėdamas, kad tokių nebūna:
– Paklausyk, juk tokių šitame pasaulyje nebūna. Arba tu pieši man tą džiaugsmą, kuris laukia manęs po mirties, – juokauji. – Tikiuosi, dar nenori pakišti manęs po velėna.
– Pagalvok, pagalvok, – suniurna draugas, staiga prarasdamas susidomėjimą tavimi. – Turiu tau keletą labai gerų pasiūlymų. O dėl būsimo tavo namų biznio – ateik rytoj. Tada viską ir sutvarkysim.

*

Ar bereikia sakyti, kad kitą savaitę draugų dėka tu jau turėjai nusipirkęs du namus ir vieną – tą patį – senąjį savo butą. Buvai pasiryžęs viskam. Tu žinojai, kad naujas, prieš tave atsiveriantis pasaulis padės išsunkti, išgryninti kažką iš to tavo galvoje dieną ir naktį verdančio minčių katilo. Išgręžti, pamatyti ir suprasti savyje tokius dalykus, kurių dar nežinojai. Tai, kas pakeis visą tavo pasaulį ir padės susikurti naują save. Nes senasis tu jau buvai beviltiškai sau įkyrėjęs. Peršviečiamas, permatomas ir nuobodus.
Pinigai tau beveik nerūpėjo. Jie gyveno savo gyvenimą, kuriame buvusios, atsitikusios ir jau įdarbintos idėjos kaip kokios pasakų vištos nešė aukso kiaušinius. Jei norėdavai – atsidarydavai banko sąskaitų išklotines ir pamatydavai ten viską: išlaidos spindėdavo raudonomis skaičių eilutėmis, o žaliosios apšviesdavo pajamų vienetus ir nulius. Dideli pirkiniai ir jų sąskaitos rodė, kuo tada žavėjaisi, ko norėjai, troškai – geidei, ir tuoj pat įsigydavai. Tavo kaprizai, pasirinkimai, aistros, netgi kasdieniai poreikiai nemažai kainavo ir buvo nuspalvinti raudonai. Kelionės, lėktuvų bilietai, pirkiniai, siautėjimai baruose – viskas užfiksuota. Banko sąskaitų išklotinėse matėsi sumos, datos ir vietos – kuriose tu išsitraukdavai magišką banko kortelę ir mostelėdavai ja lyg kokia stebuklinga lazdele. Ir ten atsirasdavo – restoranai, valgiai, gėrimai, parduotuvės ir viešbučiai. Daiktai ir reiškiniai. Tolimi ir artimi kraštai. Lėktuvai ir laivai.
Norvegijoje pavaišinai gėrimais visą kompaniją. Londone nusipirkai pa- veikslą, kuris tau patiko, ir skulptūrėlę, kurios nereikėjo ir nereikės, – tu jau išnešei ją į garažą ir jauti, kad padovanosi pirmai draugei, kuri daiktą pagirs. Nesiderėdamas įsigijai fantastišką kilimą, kuris dar neatkeliavo iš Maroko. Pardavėjas sakė, kad tą kilimą visą mėnesį audė ištisa tuaregų gentis, ir jame įausta tos genties meilė, kasdienybė ir viltis. Tas kilimas šildys tave ir švies tau ilgais žiemos vakarais. Išleisti pinigai kalbėjo ne tik apie daiktus – primindavo, kad ten buvo žmonės. Rytai, vakarai ir naktys. Malonumai ir skausmai. Džiaugsmai ir nusivylimai. Santykiai. Ašaros, susitikimai, išsiskyrimai ir jausmai.
Žaliosios eilutės banko išrašuose būdavo daug paslaptingesnės. Reikėdavo pagalvoti, norint prisiminti, – iš kur atkeliavo pinigai, sumokėti už tavo atradimus, pasiūlymus, netikėtai švystelėjusias įžvalgas. Idėjų pasaulis, nusileidęs į tikrovę, materializuotas, įkūnytas ir pavirtęs pinigais – kurie, savo ruožtu, galėjo tapti naujomis idėjomis, o šios ir vėl – pasiversti daiktais ir pinigais. Tavo idėjos priversdavo nepažįstamus žmones visame pasaulyje gaminti, siūlytis, stengtis, norėti. Jei sugalvodavai ką nors – pakildavo skraidyti lėktuvai ir išplaukdavo laivai, viešbučiuose apsigyvendavo užjūrio verslininkai, inžinieriai, mokytojai, palūkininkai ir pirkliai. Atsirasdavo virėjai ir kepėjai, viešbučiai užsakydavo naujų lovų, kažkas kirsdavo medžius toms lovoms gaminti, ir reikėdavo vis daugiau tų lovų klojėjų, kambarių tvarkytojų, prostitučių, policininkų ir vagių.
Pinigai atkeliaudavo iš firmų, leidyklų, gamyklų, uostų ir fabrikų. Nusijuokei, vieną dieną pamatęs, kad galų gale atkeliavo pinigai, kuriuos jau buvai pamiršęs. Pernai nusipirkai du vos neskęstančius bankrutuojančios įmonės laivus, pasiuntei juos labai toli su fiktyviais kroviniais, o dabar jau matai, kad jie šiaip ne taip nuplaukė į vieną Afrikos uostą, ir tu sėkmingai pardavei juos kaip metalo laužą. Tavo sąskaitose atsidurdavo pinigai iš bendrovių ir organizacijų su egzotiškais, fantastiškais ir nesuprantamais, tiesiog beprotiškais pavadinimais. Nuo „Lėlių pasaulio“ iki „Kosminių reklamos idėjų draugijų“. Nuo „Neurolingvistinio laimės programuotojų būrelio“ iki „Sielų susitikimų namų“. Kaip sakei, tu jau nebesirūpinai – kas ir kur, kaip ir kodėl dirba ir užsidirba iš tavo idėjų. Autorių teisių agentūros globojo ir saugojo tavo idėjas, ir todėl atrodė, kad pinigai gyveno beveik savarankiškai ir atskirai. Finansininkai juos prižiūrėjo, juristai rasdavo būdų apginti, vadybininkai rūpinosi naujomis idėjų vištomis, dar nepradėjusiomis nešti aukso kiaušinių.
Visa tai tavęs jau nedomino. Tavo aistra dabar tapo tikras, bet išgalvotas pasaulis. Nusipirkęs butą ar namą, būtinai įsikraustydavai į jį pagyventi. Buvai įpratęs nuodugniai įsigilinti į savo sumanymus ir verslą. Jeigu prekiaudavai žaislais, keletą dienų tavo namuose šokinėdavo prisukami šuniukai, draugus gąsdindavo užuolaidose spurdančios elektrinės beždžionės, dirbtinės kanarėlės keletą dienų plasnodavo narveliuose drauge su gyvomis papūgomis. Netikros kailinės pelės ir slidžios, šaltos žaislinės gyvatės „nustebindavo“ tavo drauges lovoje. Nors asmeniškai tave daug labiau erzino vienos tavo draugės pudelis, kuris nuolat stengdavosi palįsti ne tik po antklode, bet ir po jos pižamos marškiniais. Daržoves, gėrimus, kompiuterines programas irgi stengdavaisi išbandyti pats. Kaip juokavo draugai, gerai, kad neprekiavai vaistais ir skiepais. Būtum įtikinęs juos visus išbandyti.