2021 m. Nr. 5–6

Iš rusų k. vertė Gytis Lukšas

Valerijus Briusovas (1873–1924) – rusų literatūros klasikas, vienas iš simbolizmo pradininkų, poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, kritikas bei istorikas.
Jo apysaką „Paskutiniai moters dienoraščio puslapiai“ pirmą kartą atspausdino žurnalas „Русская мысль“ 1910 metų 12 numeryje. Kūrinys buvo apkaltintas „amoralumu“, žurnalo numeris areštuotas, skandalas pasiekė teismą.
V. Briusovas įnirtingai ir įtikinamai paneigė kaltinimus ir žurnalas buvo platinamas.
Apysaka sklidina švelnaus erotizmo („aistros religijos“ – taip vadina autorius), detektyvinių elementų, persunkta „akimirkos filosofijos“ (vėl V. Briusovo terminas), parašyta reto grožio poetine kalba.

Rugsėjo 15

Įvykis visiškai nelauktas. Vyrą rado užmuštą jo kabinete. Nežinomas žudikas sutriuškino Viktorui kaukolę gimnastikos svarsčiu, kuris paprastai stovėdavo ant etažerės. Kruvinas svarstis mėtosi čia pat ant grindų. Sekretero stalčiai išlaužti. Kada Viktorą surado, jo kūnas buvo dar šiltas. Žmogžudystė įvykdyta paryčiais.

Namuose kažkoks kaustantis pakrikimas. Lidočka rauda ir vaikšto iš kambario į kambarį. Auklė bėgioja šen bei ten ir niekam neleidžia nieko daryti. Tarnai mano, kad jų pareiga tylėti. O kai paprašiau kavos, į mane pažiūrėjo kaip į priesaikos laužytoją. Dieve mano! Kokia kankinančių dienų virtinė laukia! Sako, atėjo policija.

Tą pačią dieną

Kas tik nekankino manęs šiandien!

Svetimi žmonės vaikščiojo po mūsų kambarius, stumdė mūsų baldus, rašė ant mano stalo, ant mano popieriaus…

Buvo tardytojas, kamantinėjo visus, ir mane taip pat. Ponas su žile, su akiniais, toks plonas, kad panašus į savo šešėlį. Prie kiekvienos frazės prideda „teip-s“. Man pasirodė, kad žmogžudyste įtaria mane.

– Kiek jūsų vyras laikė namuose pinigų?

– Nežinau.

– Kur jūsų vyras buvo vakar vakare prieš sugrįždamas namo?

– Nežinau.

– Su kuo jūsų vyras pastaruoju metu dažniausiai susitikdavo?

– Nežinau.

– Teip-s.

Iš kur galėčiau visa tai žinoti? Į vyro reikalus nesikišau. Stengėmės gyventi taip, kad nekliudytume vienas kitam.

Tardytojas dar paklausė, ar neįtariu ko nors.

Atsakiau, kad ne, nebent vyro politinius priešus. Viktoras pagal įsitikinimus buvo kraštutinis dešinysis, revoliucijos metu, kai streikavo farmacininkai, jis eidavo dirbti į vaistinę. Būtent tada mums atsiuntė anoniminį laišką, kuriame grasino Viktorą nužudyti.

Mano spėlionė, atrodo, protinga, bet tardytojas drįsdamas nesutikti papurtė galvą. Davė pasirašyti popierių su mano parodymais ir pasakė, kad dar išsikvies mane į savo kabinetą.

Po tardytojo atvažiavo maman.

Įėjusi ji pajuto pareigą perbraukti nosinaite akis ir išskėsti apkabinimui rankas. Teko suvaidinti, kad krentu į jos glėbį.

– Oi, Nathalie, koks siaubingas įvykis.

– Taip, maman, siaubingas.

– Baisu pagalvoti, kaip mes visi arti mirties. Žmogus kartais ir nenumano, kad gyvena savo paskutinę dieną. Dar sekmadienį mačiau Viktorą Valerianovičių gyvą ir sveiką!

Paaikčiojusi dar tiek kartų, kiek derėjo, maman ėmėsi reikalų.

– Pasakyk man, Nathalie, tikriausiai turtingi esate? Velionis uždirbdavo ne mažiau kaip dvidešimt tūkstančių per metus. Be to, užpernai gavo motinos palikimą.

– Nieko nežinau, maman. Imdavau tuos pinigus, kuriuos Viktoras duodavo namų reikalams ir mano asmeninėms išlaidoms, ir daugiau į nieką nesikišau.

– Ar velionis paliko testamentą?

– Nežinau.

– Kodėl nepaklausei? Pirmoji padoraus žmogaus pareiga – sureguliuoti piniginius reikalus.

– Bet galbūt ir palikti nebuvo ko.

– Kaip tai? Gyvenote kur kas kukliau, nei leido lėšos. Kam gi Viktoras Valerianovičius galėjo panaudoti gaunamas sumas?

– Gal turėjo kitą šeimą.

– Nathalie! Kaip gali šitaip kalbėti, kai velionio kūnas dar čia, namuose!

Galų gale man pavyko įtikinti maman, kad pavargau, visiškai išsekau. Maman vėl ėmė trinti nosinaite akis ir atsisveikindama pasakė:

– Tokius išbandymus dangus mums siunčia kaip perspėjimą. Apie tave pastaruoju metu sklido blogos kalbos, Nathalie. Dabar turi progą pakeisti savo elgesį ir pasirodyti visuomenėje visai kitaip. Aš, tavo motina, patariu šituo pasinaudoti.

Ak, iš viso to, ką man teks išgyventi artimiausiomis dienomis, sunkiausi bus giminių ir pažįstamų, kurie pasirodys, kad paguostų ir užjaustų mane, vizitai. Bet juk „negalima pažeisti nustatytų bendrabūvio normų“, kaip pareikštų šiuo atveju mano motina.

Dar tą pačią dieną

Vėlai vakare atvažiavo Modestas. Buvau liepusi nieko nepriiminėti, bet jis įsiveržė beveik per jėgą, – arba Glaša nedrįso jo neįleisti.

Modestas, atrodo, buvo susijaudinęs, kalbėjo daug ir aistringai. Nepatiko man jo tonas, o pati jau ir be to buvau iškankinta, ir mes vos nesusipykome.

Prasidėjo nuo to, kad Modestas ėmė kreiptis į mane „tu“. Mūsų namuose niekados vienas kitam „tu“ nesakėme. Perspėjau Modestą, kad šitaip pasinaudoti mirtimi nedora, kad mirtyje visados slypi paslaptis, o paslaptyje – šventumas. Paskui Modestas ėmė kalbėti, kad dabar tarp mūsų nebėra daugiau kliūčių ir kad galime atvirai priklausyti vienas kitam.

Labai griežtai paprieštaravau:

– Visų pirma noriu priklausyti pati sau.

Pokalbio pabaigoje Modestas, visai užsimiršęs, ėmė vos ne šaukti, kad dabar arba niekados turiu įrodyti jam savo meilę, kad niekada neslėpė neapykantos mano vyrui, ir dar daug kitų, tokių pat vaikiškų žodžių. Tada tiesiog jam priminiau, kad jau vėlu ir kad šiandien pratęsti jo vizito visiškai nederėtų.

Pakankamai pažįstu Modestą ir mačiau, kad atsisveikino su manimi įsiutęs. Jo skruostai buvo išbalę kaip statulos, akys degė, ir tai darė jo veidą be galo gražų. Man norėjosi jį čia pat išbučiuoti, bet išlaikiau griežtą miną ir šaltai atkišau ranką pabučiavimui.

Žinoma, mūsų kivirčas netruks ilgai; kitą kartą susitiksim kaip niekur nieko, tarsi jokio nesutarimo nė nebuvo. Yra Modesto esybėje kažkas man nenusakomai patrauklaus, ir nemoku geriau įvardinti to „kažin ko“ kitaip nei žodžiais: ledinė aistra… Jo sieloje keistai susipina temperamento kraštutinumai.

Rugsėjo 18

Tris dienas prisimenu kaip patį baisiausią košmarą.

Tardytojas, teismo pristavas, apylinkės pristavas, užjaučiantys giminaičiai, notaras, laidotuvių biuras, važinėjimai į banką, važinėjimai pas šventiką, beprasmiški laukimai priėmimo kambariuose, ne mažiau beprasmiški pokalbiai, svetimi veidai, laiko sau nebuvimas, – o, kad tik greičiau užmirščiau tas tris dienas!

Paaiškėjo du dalykai. Visų pirma, susiprotėjo, kad nužudyta buvo iš keršto, kadangi vyras niekuomet pinigų namuose nelaikė (dabar ir aš tai prisiminiau). Beje, ir jo piniginė, kurią nešiodavosi kišenėje, liko nepaliesta. Bet kaip žudikas įsigavo į mūsų butą, į beletažą, suprasti niekas negali.

Antra, paaiškėjo, kad egzistuoja vyro testamentas. Pas mane atvažiavo notaras, kad tai praneštų. Jis leido suprasti, kad pagrindinė paveldėtoja – aš, ir kad atiteks man nemažai.

Laidotuvės, kadangi būtina atlikti skrodimą, atidėtos. Įpareigojau dėdę užsiimti visais reikalais. Akivaizdu, kad jis pelnys iš viso šito ne mažiau kaip pusantro tūkstančio, bet, tiesą sakant, tai ne tokia jau didelė kaina, kad išvengčiau panašių rūpesčių.

Modestas neužsuko pas mane nė karto, bet nedera gi man pirmai į jį kreiptis!

Užtat neatsisakiau mažučio malonumo ir valandėlei nuvažiavau pas Volodią.

Mielas berniukas baisiai manimi apsidžiaugė. Puolė prieš mane ant kelių, bučiavo kojas, verkė, juokėsi, lemeno.

– Maniau, – kalbėjo jis, – kad nepamatysiu tavęs daug, daug dienų. Kokia tu gera, kad atėjai. Tai tu iš tikrųjų mane myli!

Prisiekinėjau jam, kad myliu, ir tikrai tą minutę mylėjau už jo džiaugsmo naivumą, už tikras ašaras akyse, už tai, kad visas jis – silpnas, liaunas, lankstus, kaip stiebelis.

Senokai nebuvau buvusi pas Volodią, ir mane nustebino, kaip jis sutvarkė savo būstą. Viskas dabar buvo parinkta pagal mano skonį. Tamsios portjeros, griežtų formų baldai, jokių niekučių niekur, Rembranto graviūrų kopijos ant sienų.

– Tu pakeitei baldus, – pasakiau. Rausdamas atsakė:

– Praeitą sykį, kai išėjai, vėl radau šimtą rublių. Juk buvau davęs žodį, kad nepaimsiu nė kapeikos tavo pinigų. Išleidau juos visus tam, kad tau būtų gera pas mane.

Argi tai nejaudina?

Žinoma, jis ėmė kalbėti ir apie mano gyvenimo permainas, bet nedrąsiai, pats savo žodžių bijodamas.

– Tu dabar laisva… Galbūt mudu dažniau matysimės?

– Kvaileli, – paprieštaravau, – argi laikas dabar apie tai galvoti? Mano vyras dar nepalaidotas.

Volodia turėjo vaisių ir likerio. Atsisėdau ant sofos, o jis atsiklaupė šalia, žiūrėjo man į akis ir šnekėjo:

– Tu nuostabi. Negaliu įsivaizduoti gražesnio veido. Norisi bučiuoti kiekvieną tavo judesį. Tu iš naujo mane sukūrei. Tik pažinęs tave išmokau matyti. Tik pamilęs tave išmokau jausti. Laimingas, kad save tau atidaviau – visiškai, nedalijamai. Tai ir yra laimė – kad visi mano poelgiai, visos mano mintys ir visi troškimai, visas mano gyvenimas priklauso tau. Be tavęs – nėra ir manęs…

Tokie žodžiai malonina kaip mėgstamos pūkuotos katės glaustymasis. Jis kalbėjo ilgai, aš ilgai klausiausi. Vaikiškos jo balso intonacijos hipnotizavo mane, liūliavo.

Staiga prisiminiau, kad laikas važiuoti. Bet Volodią apėmė tokia neviltis, taip maldavo mane, taip grąžė rankas, kad neturėjau jėgų jam atsakyti…

Galbūt nedora, kad esu neištikima savo vyro palaikams…

Mano sieloje pasiliko kažkoks tamsus nesmagumo jausmas. Niekada nejutau šito, būdama neištikima gyvam. Mirtis turi paslaptingą galią.

Rugsėjo 19

Ar myliu Volodią?

Kažin. Patinka jis tuo, ką pati sukūriau. Koks jis buvo laukinis, kada susitikom Venecijoj. Apie nieką daugiau nemokėjo nei galvoti, nei kalbėti, tik apie tuos politinius klausimus ir reikalus, dėl kurių ir turėjo slapstytis užsienyje. Jo sieloje įžvelgiau kitą pavidalą, lygiai kaip skulptorius, kuris neapdorotame marmuro luite įžvelgia savo skulptūrą.

O, nemažai padirbėjau, kurdama Volodią! Tarkim, tai ir buvo vienintelė vieta, tinkama sielos ugdymui: auksinis-marmurinis Belinio ir Sansovino, Ticiano ir Tintoreto miesto labirintas! Mudu kartu, sėdėdami gondoloje, klausėmės gegužės „serenadų“, važiavome į „pamišėlių namus“, amžiams pašventintus Bairono ir Šelio vardais, mudu tamsiose bažnyčiose galėjome iki valios pasotinti akis Renesanso meistrų spalvų simfonijomis. O paskui skaičiau Volodiai Feto ir Tiutčevo eilėraščius.

Kalbama, kad gali matyti, kaip auga žolė. Savo akimis mačiau, kaip keičiasi jaunuolio siela, o kartu keitėsi ir jo veidas. Jo jausmai darėsi sudėtingesni, mintys – subtilesnės, bet pasikeitė ir jo kalba, ir akys, ir balsas! Iki manęs buvo „draugas Piotras“ (kaip jį vadindavo „partijoje“), nerangus, šiurkštus; sukūriau Volodią, savo Volodią, išpuoselėtą, gražų, panašų į jaunuolį iš van Deiko paveikslo.

O paskui! Juk jis man prisipažino, – bet nesunku buvo ir atspėti, – kad buvau pirmoji moteris, kuriai jis atsidavė. Paėmiau, išgėriau jo nekaltybę. Aš jam – moters simbolis; aš jam – aistros įsikūnijimas. Meilę jis gali įsivaizduoti tik mano pavidalu. Vien mano prisiartinimas, mano kvepalų dvelktelėjimas jį apsvaigina. Jeigu pasakysiu jam – „nueik – užmušk“ arba „eik – numirk“, jis padarys viską, net negalvodamas.

Kaipgi galėčiau Volodią kam nors atiduoti? Jis – mano, jis – mano nuosavybė, sukūriau jį ir visos teisės į jį priklauso man…

Jame myliu pavojų. Mūsų meilė – ta „lemtinga dvikova“, apie kurią kalba Tiutčevas. Dar nelaimėjo nė vienas iš mūsų. Bet žinau, kad gali laimėti jis. Tada tapsiu jo verge. Tai – baisu, ir tai – gundo, vilioja, lyg bedugnė. Ir gėda pasitraukti, nes tai jau būtų bailumas.

Modestas man mįslė, dar neišpainiojau jo sielos gijų, o ir ar buvo kas juos išpainiojęs iki galo? Kaip jam charakteringa, kad, būdamas dailininkas, ir geras dailininkas, – niekados viešai nerodė savo darbų. Jam pakanka suvokimo, kad po jo mirties gerbėjai mokės beprotiškus pinigus už jo drobes ir ieškos kiekvieno jo pieštuku daryto eskizo. Toks jis visame kame: pasitenkina tuo, ką pats apie save žino, ir jam nereikia, kad tą apie jį žinotų kiti. Jis iš tikrųjų niekina žmones, visus žmones, galbūt ir mane, nors prisiekinėja man meilę.

Volodios asmenyje myliu jo meilę man. Modesto – mano meilės jam galimybę. Tik galimybę, nes iš visų jėgų stengiuosi, kad ta meilė mano širdyje neįsiliepsnotų.

Rugsėjo 23

Laidotuvės įvyko vakar. Aprašinėti jas būtų nuobodu. Visi kalbėjo, kad gedinti atrodžiau labai efektingai.

Paskutinių gedulingų pamaldų metu Glašą ištiko isterijos priepuolis. Keistas toks jausmingumas. Ar tik nebuvo ji Viktoro įsimylėjusi, o gal net artimi santykiai juodu siejo? Visados stengiausi nesigilinti į šituos dalykus.

Buvo perskaitytas ir Viktoro testamentas. Viktoras buvo labai malonus ir, išskyrus smulkias sumas, paskirtas giminaičiams, viską paliko man. Paaiškėjo, kad įvairių įmonių procentiniais popieriais ir akcijomis jis turėjo apie du šimtus penkiasdešimt tūkstančių rublių. Nenumaniau, kad turime tiek daug pinigų.

Prisipažinsiu, jaustis moterimi jeigu ir ne turtinga, tai bent pasiturinčia, man labai malonu. Pinigai turi jėgos, ir, sužinojusi palikimo apimtis, pajutau, tarsi kokia man pavaldi kariauna būtų ėmusi mane ginti. Kad ir kaip tai būtų juokinga ir net gėdinga, širdį užplūdo pasitikėjimas savimi ir išdidumas… Prieš pat laidotuves išsiaiškinome su Modestu. Jis nuolankiai prašė atleidimo už netinkamą elgesį žmogžudystės dieną ir prašė praleisti su juo visą šiandieną. Prasitarė turįs pasakyti man kai ką labai svarbaus ir nepajėgiąs to padaryti įprastomis aplinkybėmis. Važiuosim už miesto.

Kaip galėjau atsisakyti? O ir man pačiai po ištisos savaitės visokiausių sunkumų, pasibaigusių begalinio ilgumo gedulingais pietumis, taip smagu bus pakliūti į kitą pasaulį. Pažadėjau.

Tą pačią dieną

Kur tik pinigai, ten visuomet pasirodo įvairios tamsios asmenybės. Štai kodėl šiandieninis apsilankymas manęs visiškai nenustebino.

Glaša pranešė, kad mane svarbiu reikalu nori matyti kažin koks Sergejus Aleksandrovičius Chmyliovas, – „labai jau veržiasi“. Liepiau įleisti.

Įėjo bjauraus tipo žmogelis, liesas ir žemaūgis, bebarzdis, su pilku švarku. Nusilenkė su perdėta pagarba, atsisėdo ant paties kėdės kraštelio ir ilgai nemaloniu, sniaukrojančiu balsu šnekėjo kažkokias nesąmones. Kai mano kantrybė ėmė sekti, jis prašneko suprantamiau.

– Jums, ponia, taip bus ramiau. Kur jau ten pačiai viskuo rūpintis: tai ne moteriški reikalai. Aš tik todėl, kad pažinojau dar ir velionį jūsų tėvą; visados malonu jums pasitarnauti. Duosite man tuos dvidešimt tūkstančių, ir viskas paliks ganėtinai kilnu. Su manim, jūs galite patikėti, bet kokia paslaptis – tarsi raktas į šulinį.

Paklausiau jo:

– Tai jums turėčiau duoti dvidešimt tūkstančių rublių? Dėl kokios gi priežasties?

– Ogi dėl jūsų velionio vyro nužudymo.

– Ką gi, ar tai jūs jį nužudėte?

Paklausiau tyčia, kad priversčiau savo pašnekovą kalbėti apie esmę, bet jo mano klausimas nė kiek nenustebino.

– Tikrai ne, aš nežudžiau. Tik jūs pati žinote, kiek bus rūpesčių, jeigu tyrimas užsitęs, prasidės tardymai – kas, kodėl, kaip. Vėlgi, kartais kaip kardomoji priemonė – kalėjimas… Pagaliau, jeigu labai knisis, maža ką gali sužinoti…

Man nusibodo užuominos ir nutylėjimai, tad pasakiau:

– Paklausykite, aš neturiu laiko. Sakykit tiesiai, ko jums reikia. Ne blogiau už mane žinote, kad veltui pinigų niekas niekam neduoda. Paaiškinkite, ką man siūlote ir už ką, jūsų manymu, turėčiau sumokėti jums dvidešimt tūkstančių.

Ar man tik pasirodė, ar iš tiesų Chmyliovo veidas pasidarė nepaprastai įžūlus? Jis atsakė man žiūrėdamas į šoną, bet jau apsisprendęs:

– Aš, ponia, siūlau jums šitą reikalą užbaigti. Jūs nieko nežinosite, iš jūsų nieko nereikalaus, o viskas bus padaryta. Žudikas pats apsireikš ir pasiduos, ir tyrimas bus nutrauktas. Jokios aplinkybės daugiau nepaaiškės. Neprašau iš jūsų nei kapeikos daugiau, nei reikėtų. Į šią sumą viskas įtraukta: ir ką „patepti“ reikia, ir kiek svarbiausiam asmeniui sumokėti, ir atlygis mums…

Po tokių žodžių pasakiau:

– Taigi, jūs mane šantažuojate?

– Patikėkite, ponia, – nesutiko Chmyliovas, – kad man teks pati mažiausia dalelė. Mes maži žmonės. Dirbam keturiese, ir aš, supraskit, viską kitiems turėsiu atiduoti. Argi išdrįsčiau iš jūsų tokių pinigų reikalauti? Juolab kad turėjau garbės jūsų velionį tėtušį pažinti…

Paskambinau varpeliu ir paliepiau Glašai:

– Išlydėkite šitą poną.

Chmyliovas irgi atsistojo ir be jokio sumišimo pridūrė:

– Tūkstantėlį kokį mes galbūt ir nuleistume.

– Eime, dėdule, negražu, – pasakė Glaša. Kai durys po Chmyliovo buvo užvertos, paklausiau Glašos:

– Ar pažįstate šitą Chmyliovą?

– Žinoma, jis mano dėdė…

– Na, Glaša, atsiprašau, bet jūsų giminės niekam tikę. Pasistenkit niekados daugiau jo pas mane neįleisti.

– Atleiskite, ponia, – pasakė Glaša, – jis iš tikrųjų ne itin garbingas žmogus…

Atrodo, gana tiksliai užrašiau Chmyliovo postringavimus. Manau, kad jis tyčia maivėsi, nes nenorėjo tiesos pasakyti. Bet kas slypi už jo dviprasmiškų žodžių? Vien grasinimas demaskuoti mano santykius su Modestu ar kas nors daugiau?

Rugsėjo 25

Turiu aprašyti mūsų išvyką su Modestu.

Pirmiausia kažkodėl pristojo Lidočka.

Kai įsakiau pakinkyti arklį ir pareiškiau, kad važiuoju į Liubimovką, Lidočka ėmė įkalbinėti, kad pasiimčiau ją su savim.

– Mieloji, geroji Nataša, leisk man irgi važiuoti. Taip noriu. Su tavim būsiu tokia laiminga.

Atsakiau, kad noriu pailsėti, noriu pabūti viena. Tada Lidočka staiga surimtėjo, suraukė mažus antakius, net išbalo, ir pasakė:

– Tu gedi, nepadoru tau vienai visai dienai išvažiuoti iš namų.

– Ar tu išprotėjai, Lidočka? Ne tavo reikalas.

– Ne, mano! Tu – mano sesuo, ir aš nenoriu, kad apie tave blogai kalbėtų.

Aišku, išbariau Lidočką, kad kišasi kur nereikia, ji apsiverkė ir išėjo į savo kambarį. Bet tikriausiai maman buvo teisi ir apie mane tikrai „negražiai kalba“, jeigu jau net vaikai pastebi…

Kita vertus, visi convenances¹ buvo išlaikyti, nes mudu su Modestu važiavome skirtingais traukiniais. Dvi valandas nuobodžiavau tuščiame vagone, ir Modestas pasitiko mane jau ant mūsų medinės platformos. Jis buvo su medžiotojo striuke ir maža kepuraite, kuri jam labai tiko.

Po dviejų valandų tylėjimo man norėjosi kalbėti ir juoktis, ir atsivėrusių tuščių laukų gaivus oras apsvaigino mane lyg šampanas. Bet Modestas, kaip, beje, visas pastarąsias dienas, buvo nešnekus, santūrus. Tylėjo beveik visą kelią nuo stoties iki dvaro, ir man beliko tik grožėtis rudeniniais toliais ir mėlynu, mėlynu, mėlynu dangumi.

Dvare Nikiforas pasitiko mane pagarbiai: matyt, jau žinojo, kad aš Viktoro turto paveldėtoja.

Kai pasilikome prie virdulio vieni du, Modestas pareiškė:

– Turiu pasakyti tau, Talija, šį tą labai svarbaus. Patį svarbiausią dalyką iš visko, ką gyvenime esu sakęs.

– Sakyk.

– Ne čia. Paskiau. Miške.

Po arbatos išėjome į mišką. Diena buvo skaisti. „Tiutčeviška“, „lyg krištolinė“. Tyrame danguje tvyrojo nenugalima ramybė. Atrodė, gamta sako artėjančiai žiemai: nukryžiuok mane, nužudyk, nuolankiai priimsiu kančias, numirsiu nesigailėdama…

Laigiau per nublankusią žolę lyg Marija Stiuart Šilerio tragedijos trečiajame veiksme. Dainavau daineles, kaip tada, kai būdama penkiolikos vaikščiodavau su mane įsimylėjusiais gimnazistais. Pamačiusi voverę, kuri, sprukdama nuo manęs, užliuoksėjo į pačią pušies viršūnę, apsidžiaugiau tarsi vaikas. Ak, kiekviename žmoguje slypi pirmapradžio gyvenimo troškimas, ir pro trumpus sukultūrinto gyvenimo tūkstantmečius kartais prasiskverbia ilgų milijonų metų dvasia, kai žmogus klajojo kartu su žvėrimis po laukinius miškus ir slapstėsi olose kartu su meškomis!

Mes priėjome prie Marjos skardžio ir atsisėdome ant suolelio virš upės. Laukiau pažadėto svarbaus pokalbio. Modestas, atrodo, nerado žodžių, kas buvo labai neįprasta. Paskui, kažkaip vargais negalais išspausdamas žodžius, paklausė:

– Atsakyk man visiškai atvirai ir galutinai: ar tu myli mane ir ar myli mane vieną?

Šitie žodžiai taip disonavo su rudens dienos harmonija ir mano džiaugsmu! Bet seniai žinojau, kad vyrams sakyti tiesos negalima, ir nuolankiai patikinau:

– Taip, Modestai, aš myliu tave vieną.

Vėl patylėjęs, Modestas dar sykį paklausė manęs kažko panašaus, ir vėl, nesiginčydama, aptakiai ir kaip priimta jam atsakiau.

Man atrodė, kad Modestas neišdrįsta pasakyti, dėl ko mane čia pasikvietė.

Kai jau sušalau ir laikas buvo eiti atgal, Modestas, tarsi apsisprendęs, prabilo:

– Talija! Kai tądien pradėjau su tavim kalbėti apie mūsų gyvenime įvykusią permainą, liepei man nutilti. Bet privalau tau pasakyti, ką galvoju, nes nuo to man priklauso viskas. Žinau, kad iki manęs mylėjai daugelį ir kad aš buvau tau tiesiog naujas įdomus žaislas. (Norėjau paprieštarauti, bet Modestas ženklu parodė man, kad tylėčiau.) Bet aš tave myliu ne taip, o iš tikrųjų, aršia ir nežabota meile. Net jei mano jausmai laukiniai ir primityvūs, neatsisakysiu jų. Myliu tave, kaip myli paprastas žmogus, negudraudamas; kaip mylėjo ankstesniais laikais ir kaip myli dabar visur, išskyrus mūsų vadinamąją kultūringą visuomenę, kuri meile tik žaidžia. Absoliučiai naiviai noriu, kad priklausytum man visiškai, noriu turėti tavo atžvilgiu visas teises, kokias tik galima. Iki šiol mintis, kad mus kažkas skiria, kad tave liečia kitas vyriškis, kad savo meilę esame priversti slėpti, sukeldavo man pyktį ir neviltį. Dabar, kai staiga viskas pasikeitė, neturiu jokio kito troškimo, kaip pasiimti tave visiškai, įsitikinti, kad nuo šiol tu – mano, ir mano amžinai. Ir jeigu tu, kaip ką tik pasakei, mane myli (jis akcentavo šį žodį), tai negali turėti kito noro, kaip pasakyti man: noriu būti tava amžinai, imk mane.

– Tu man peršiesi, Modestai?– paklausiau.

– Taip, siūlau tau būti mano žmona.

– Ar ne per anksti – po dešimties dienų nuo vyro mirties?

Modestas atsistojo ir griežtai, šiurkščiai, beveik dalykišku tonu pasakė:

– Jeigu visa tai tebuvo meilės žaidimas, pasakyk man atvirai, Talija. Aš pasitrauksiu. Jeigu tu nori mano meilės, reikalauju – girdi – reikalauju, kad taptum mano žmona…

Pabandžiau paversti pokalbį pokštu. Modestas reikalavo atsakyti. Paprašiau kelių dienų, kad galėčiau apgalvoti atsakymą. Modestas užkibo už mano žodžių ir formaliai pasiūlė man mėnesį… Juokdamasi (bet, prisipažinsiu, dirbtinai) sutikau.

Kai ėjome atgal į dvarą, stengdamasi juokauti, paklausiau:

– Kokia tau nauda, Modestai, kad tapsiu tavo žmona? Jeigu apgaudinėjau Viktorą su tavimi, kodėl negalėčiau apgaudinėti tavęs su kitu?

– Tada nužudysiu tave, – pasakė Modestas.

– Liaukis! – paprieštaravau. – Nužudyti gali laukinis, girtas mužikas, anksčiau dar galėjo riteriai ir italų senjorai. Tu žudyti negali.

– Šiuolaikinis žmogus, – atsakė Modestas labai rimtai, – privalo viską mokėti daryti: rašyti eilėraščius, valdyti elektrinę mašiną, vaidinti scenoje ir žudyti.

Daugiau apie nieką svarbaus nekalbėjom. Man vis dėlto pasirodė, kad Modesto pasipiršimas buvo ne viskas, dėl ko kvietė mane praleisti su juo dieną užmiestyje. Kažko jis taip ir nepasakė.

Grįžau namo paskutiniu traukiniu, vėlai naktį. Duryse šmėkštelėjo užverktas ir piktas Lidočkos veidelis. Nebuvau linkusi su ja aiškintis ir nuėjau tiesiai į savo kambarį.

Rugsėjo 26

Išvyka su Modestu paliko sieloje nemalonų įspūdį. Šiandien jau galvoju, kad jo reikalavimai arba įžūlūs, arba juokingi. Gailiuosi, kad nepasakiau jam šito dar tada. Bet man buvo pernelyg gera atviram ore, miške, todėl elgiausi su juo maloniau, nei derėjo.

Kai šiandien pas mane atėjo Volodia, nuoširdžiai apsidžiaugiau. Kur kas mielesnis, pagalvojau, šis švelnus berniukas, kuriam suteikia palaimą vienas mano bučinys ir kuris atiduoda save visą, nereikalaudamas nieko. Kam man Modestas, rimtai kalbantis apie tai, kad nužudys mane, jeigu galima taip lengvai, taip paprastai būti laimingai su Volodia! Tragedijos nuostabios scenoje ir knygose, bet gyvenime Maribo² kur kas malonesnis už Eschilą!

Tačiau pasirodė, kad Volodia – irgi vyras, ir kad visi vyrai vienodi. (Seniai jau galėjau tuo įsitikinti!)

Vien iš to, kad Volodia išdrįso pas mane ateiti, galėjau suvokti, kad įvyko kažkas ypatingo. Vyrui esant gyvam Volodia niekuomet nesilankė mūsų namuose. Kai Volodia įžengė į svetainę, pamačiau, kad jis pavojingai susijaudinęs. Toks liūdnas ir keliantis gailestį, kad, jeigu nebūčiau bijojus, jog Lidočka mane seka, tuoj pat būčiau nustvėrus jį už smakro ir išbučiavus užverktas akis.

Iš pradžių Volodia įtikinėjo, kad nieko nenutiko.

– Tiesiog pernelyg ilgai nemačiau tavęs (iš tikrųjų nebuvau pas jį visą savaitę!). Man ėmė trūkti tavęs, kaip požemyje trūksta oro. Leisk man tavim pakvėpuoti.

Pasistengiau taip pamyluoti jį, kad pagaliau prisipažino. Beje, jis visuomet galų gale viską man prisipažįsta.

Paaiškėjo, kad jis gavo anoniminį laišką, parašytą su gramatinėmis klaidomis (galbūt padarytomis tyčia?), kuriame pranešama, kad aš – Modesto meilužė. Atidavęs man voką, Volodia, žinoma, pradėjo raudoti ir įtikinėti mane, kad tuoj eis ir nusižudys, nes egzistuoti galįs tik tokiu atveju, jei priklausau jam vienam.

– Kvaily! – pasakiau jam, – kaipgi tu egzistavai iki šiol, kol mano vyras buvo gyvas?

– Bet juk tu jo nemylėjai, tai tik atsitiktinumas, kad jį sutikai anksčiau už mane.

Ką turėjau daryti? Po Modesto griežtumo taip norėjau vėl matyti laimingą Volodios veidą, išgirsti jo vaikiškas, susižavėjimo kupinas priesaikas, kad pasakiau visa tai, ko jis slapta iš manęs tikėjosi. Pasakiau, kad laiškas – niekingas šmeižtas, kad myliu tik jį vieną, kad iki susitikimo su juo nežinojau, kas yra tikra meilė, kad po susitikimo atgimiau, savo sielos gilumoje suradau save kitą, kad nebūti jam ištikimai man lygiai taip pat neįmanoma, kaip nebūti ištikimai pačiai sau, kad tai ne mano pareiga, o mano troškimas, ir taip toliau, be paliovos…

Volodia aprimo greitai, visiškai patikėjo ir nedrąsiai prakalbo apie ateitį.

– Dabar tu laisva. Kodėl gi mums neišvažiavus į užsienį? Čia turi tiek daug reikalų, ryšių, santykių. Suprantu, kad čia tau neįmanoma atvirai prisipažinti meilės man. Aš – dar vaikas, tave galėtų pasmerkti (šitą jis pasakė visiškai naiviai). Bet kur nors Italijoje, kur mūsų niekas nepažįsta, galėtume gyventi vienas dėl kito. Mūsų gyvenimas virstų įkūnyta pasaka. Diena, naktis, lietus, saulė – viskas mums laime būtų…

O, kvailas, kvailas! Jis labai mielas, kaip maža gyvenimo smulkmena, bet jeigu man vėl tektų praleisti dviese su juo keletą savaičių, sudžiūčiau iš ilgesio ir nuobodulio. Užkankintų mane ir savo nekaltumu, ir savo egzaltacija. Limonadas ir šnypščiantis narzanas malonūs tarp dviejų patiekalų, bet prasmę vakarienei suteikia tirštas Nuits ir atšaldytas Viura.

Atsisakiau, pasiteisindama tuo, kad pusę metų turėsiu rūpesčių dėl palikimo. Mėnesis – Modestui, šeši mėnesiai – Volodiai; ką atsakysiu, kai terminai baigsis? Ar tik nemesiu paprasčiausiai ir mažojo pavyduolio, ir dailininko šėtono³? Meilė ir aistra nuostabios, bet laisvė – dvigubai geriau!

Vis dėlto turėjau Volodiai prižadėti, kad atvažiuosiu pas jį šį vakarą.

Tą pačią dieną

Ką tik buvo keistas susitikimas.

Sugrįžau iš Volodios (kuris tikrai sujaudino mane susižavėjimo kupinu švelnumu) gana vėlai, jau po vidurnakčio. Man pasirodė, kad durys buvo atrakinamos kažkaip delsiant ir kad Glašos veidas labai užverktas. Nespėjau paklausti, kas jai, o ji jau pranešė:

– Modestas Nikandrovičius jūsų laukia.

Iš tikrųjų, Modestas pasitiko mane tarpduryje.

– Excusez-moi, mon ami, – pasakiau jam, – mais jugez vous tete: est ce qu’il convient de recevoir des visites, le premier mois veuvage, apres minuit. Vous me mettez dans une fausse position⁴.

Modestas atsiprašė ir ėmė aiškinti, kodėl jam reikėjo pamatyti mane būtent šiandien. Pas jį buvo atėjęs Chmyliovas, reikalavo pinigų ir grasino mums iškelti kažkokį skandalą. Nuogąstaudamas, kad rytoj Chmyliovas veršis pas mane, Modestas skubėjo perspėti, kad nepasiduočiau šito sukčiaus šantažui.

– Jūs pavėlavote, – atsakiau. – Chmyliovas jau buvo pas mane, ir aš parodžiau jam duris.

– Pasielgėt protingai, kaip visados, – pasakė Modestas.

– Bet visiškai nesuprantu, kuo jis mums grasina, – tęsiau aš. – Viktorui gyvam esant jis dar galėjo sukelti mums šiokių tokių smulkių nemalonumų. Bet dabar…

– Žinoma, žinoma! Matau, kad perspėti jūsų nereikėjo. Pati viską suprantate.

Modestas pabučiavo man ranką ir išvažiavo.

Jis buvo akivaizdžiai sumišęs. Gal todėl nepaklausė manęs, iš kur taip vėlai sugrįžau. Apskritai jo naktinio vizito pretekstas nepasirodė man įtikinamas.

Stebinantis žmogus! Visi jo poelgiai, maži ir dideli, nepaaiškinami. Niekados nežinai, kodėl jis daro tą ar kitą. Būti jo žmona! Bet juk tai lygiai taip pat baisu, kaip būti markizo Mėlynbarzdžio žmona!

Rugsėjo 29

Modestas, atrodo, suprato, kad kaime padarė man nemalonų įspūdį, ir nusprendė jį užglaistyti. Įkalbėjo mane pas jį apsilankyti.

Pirmą kartą važiavau pas Modestą be melagingo preteksto, atvirai, tik ne su savo ekipažu, o nusisamdžiusi vežiką. Kol buvo gyvas Viktoras, išvykdama į pasimatymus su Modestu, Volodia ar dar su kuo nors, turėdavau kaip nors paaiškinti, kodėl taip ilgai nebūsiu namuose. Viktoras, be abejo, žinojo, kad esu jam neištikima, ir tyliu pritarimu leido, kad tai vyktų; kai sugrįžusi kartais sakydavau jam, kad lankiausi pas siuvėją ar gydytoją, jis būdavo įsitikinęs, kad meluoju. Vis dėlto mudu manėme, kad reikia laikytis šito sąlygiško melo, ir būtume pasijutę labai nesmagiai, jeigu tas melas būtų išaiškėjęs… Dabar gi niekam neprivalėjau atsiskaityti – nebent Lidočkai, kuri pastaruoju metu pavydžiai stebi mano elgesį.

Modesto butas atrodė visai pasikeitęs, vien dėl to, kad ant sienų pakabino savo paveikslus, anksčiau jie buvo studijoje, į kurią net mane įleisdavo labai nenoriai. Dabar į atėjusįjį iš visų pusių žvelgia keistos Modesto sukurtos moterys: susitaršiusiais šviesiais plaukais, Gizos sfinkso akimis, raudonomis vampyrių lūpomis. Jos tai šoka aplink medžius su granatų vaisiais, tai guli netekusios jėgų ant gigantiškų marmurinių laiptų kiparisų šešėlyje, tai, begėdės, plačiuose begėdiškuose guoliuose laukia savo aukų… ir šitų moterų ar šmėklų (nežinau, kaip tiksliau pavadinti) žvilgsniai, iš visų pusių nukreipti į lankytoją, fiksuoja, hipnotizuoja jį.

Modestas iš karto apipylė mane garbinančiomis glamonėmis. Atidaręs duris, jis atsiklaupė prieš mane; pusiau juokais pabučiavo mano suknelės apačią. Žiūrėjo įsimylėjusiomis akimis ir vadino savo valdove. Meilikaujamu balsu skaitė kažkokių Provanso poetų meilės eilėraščius: eilių prasmės nesuvokiau, bet jaučiau, kad visus tuos trubadūrų garbinimus damoms Modestas skyrė man.

Modestas, kai nori, moka būti švelnus kaip niekas kitas. Jo pirštai liečia dieviškai meiliai; jo pabučiavimai tampa pamaldžiai aistringi; žodžiams, beveik nepadoriems, jis suteikia maldingumo… Bent jau toks jis man atrodo… Galų gale aš juk moteris, ir kai man siautulingai prisiekia meilę, kai mane egzaltuotai bučiuoja, kai kas nors sužadina manyje aistrą, – nebegaliu samprotauti ir analizuoti. Kiekvienai moteriai, vis vien – ypatingai ar paprastai, subtiliai ar prasčiokei, mūsų dienomis ar prieš dešimtis tūkstančių metų, – vyras, turintis ją, aistros minutę atrodo valdovas, vertas nuostabos ir garbinimo…

Modestas, kol buvau pas jį, nė karto nepriminė man pokalbio Liubimovkoje. Vien todėl, kad jis atkakliai vengė kad ir mažiausios užuominos apie mano gyvenimo permainą, buvo aišku, kad jo sieloje nuo tos dienos niekas nepasikeitė. Bet kai atėjo laikas man išvažiuoti, Modestas ištraukė iš knygų spintos nuostabų geografinį atlasą ir ėmė jį vartyti. Šiek tiek sutrikusi žiūrinėjau puikiai atspausdintus žemėlapius…

Suradęs pietinės Italijos žemėlapį, Modestas parodė man mažytę salelę, atplėštą nuo žemyno, Ustiką, ir pasakė:

– Jeigu po mėnesio pasakysi, kad būti su manimi nenori, keliausiu čia ir būsiu iki gyvenimo pabaigos.

– Kokia kvaila mintis, Modestai! – paprieštaravau. – Kam tau gyventi kažkokioj Ustikoj! Kodėl ne Šv. Elenos saloje arba Javoje, arba tiesiog Paryžiuje?

– Dar vaikas būdamas skaičiau apie šitą Ustiką, neatsimenu jau kur. Aprašymas pribloškė mane, ir vaikystėje dažnai svajodavau, kad važiuosiu į Ustiką. Nepastebimai Ustika pavirto man simboline grožio ir laimės šalimi, tokiais Hesperidės sodais… Vėliau daug kartų keliavau po Italiją, bet niekad nesilankiau Ustikoje; turistams ten nėra ką veikti, o ir man nesinorėjo sugriauti savo vaikiškų iliuzijų. Bet dabar, kai pagalvojau, kad man galbūt teks žemės rutulyje pasirinkti vieną tašką, kuriame baigsiu savo nevykusį gyvenimą, galutinai nusprendžiau, kad geriau už Ustiką nieko nerasiu. Ten, žinoma, žydras dangus, triukšminga bangų mūša, gražios uolos, grakštūs žmonės; man nieko daugiau ir nereikės.

Man buvo apmaudu, kad Modestas nori išgąsdinti mane lyg šešiolikametę panelę, ir sausai nutraukiau:

– Užteks, Modestai! Tavo meilikavimas išradingas, bet neįtikinsi manęs, kad užimu tavo gyvenime svarbią vietą. Jei iš tikrųjų pasitrauksiu, mesiu tave, kaip kad sakoma, tu ramiausiai išvažiuosi į Paryžių, tapysi savo paveikslus ir išgyvensi dar dešimtis romanų. Tik nekartok savo būsimoms mylimosioms tų pačių žodžių, kuriuos pasakei man: jos irgi nepatikės.

Modestas staiga labai surimtėjo ir pasakė:

– Mieloji Talija! Aš žmogus šiek tiek kitoks nei visi. Ir turiu teisę mylėti kitaip nei visi. Man reikia, kad mano meilė tau gautų viską, ko ji nori. Be šito gyventi nenoriu ir negaliu. Sudeginsiu visus savo paveikslus, išdalinsiu biblioteką, nepaimsiu daugiau į rankas teptuko ir, jei dar gyvensiu, tai tik todėl, kad niekinu savižudybę. Ar tu supranti stambaus lošimo saldumą, kai lošėjas rizikuoja visu savo turtu? Tai štai ir aš ant meilės tau kortos pastačiau visą savo gyvenimą…

Ar pats Modestas tikėjo savo žodžiais? Abejoju. Jis – pernelyg stiprus, įvairiapusis žmogus, kad meilę matytų kaip viso gyvenimo prasmę. Grasinimais ir meilikavimais jis tiesiog ketino išplėšti mano sutikimą…

Bet net ir jeigu tai, ką Modestas kalbėjo, buvo tiesa! Nejaugi vien tik dėl to, kad jis neįvykdytų „meninės savižudybės“ (šitaip teks tai pavadinti?), turėčiau ištekėti už jo? Dieve mano! Aš jauna, graži, turtinga – kodėl turėčiau atiduoti visa tai į svetimas rankas? Kodėl apie Modestą turiu galvoti daugiau nei apie pačią save?

Na taip, Modestas man patinka; tiksliau, mane žavi jame retas proto ir talento, jėgos ir subtilumo derinys. Bet ar galiu būti tikra, kad jis man patiks visados, kad nepasikeis jis arba nepasikeisiu aš? Patyriau, ką reiškia gyventi su vyru, kurio nekenti. Bet Viktoras bent jau palikdavo man visišką laisvę, o Modestas reiklus, žiaurus, pavydus…

Noriu išsaugoti Volodią ilgam, keliems mėnesiams, kas žino, o gal ir keliems metams. Noriu turėti ir teisę, ir visas galimybes mylėti tą, kuris man dar patiks ir kuriam aš patiksiu. Kad ir kokia būtų gili ir įvairiapusė vieno žmogaus meilė, ji niekados neatstos to, ką gali duoti kitas. Kartais vienas gestas, vienas žodis, viena balso intonacija verti to, kad dėl jų kam nors „atsiduotum“.

Tą pačią dieną

Ką tik gavau anoniminį laišką. Nežinomas autorius, pasirašęs, kaip įprasta, „gero jums linkintis“, teigia, kad žino, kas nužudė mano vyrą, ir siūlo man, jeigu noriu „įsigilinti į šią paslaptį“, pradėti su juo „atitinkamas derybas“. Adresas nurodytas poste-restante, kažkokios raidės. Pradžioje galvojau atiduoti laišką tardytojui, bet vėliau nusprendžiau suplėšyti ir išmesti į šiukšlių krepšį. Be abejonės, šitą laišką rašė ta pati ranka, kaip ir įskundimą Volodiai.

Keista vis dėlto, kad manęs visai nedomina, kas nužudė mano vyrą. Viktoras kažkaip visiškai be pėdsakų pradingo iš mano sielos. Tarsi kažkas nuo grifelinės lentos kruopščiai drėgna kempine nutrynė tai, kas laikinai ten buvo užrašyta. Kartais, užsigalvojusi, visiškai pamirštu, kad beveik šešerius metus gyvenau su vyru, kad turėjome vaiką, kad keletą sykių kartu važiavome į užsienį, kad apskritai daugelis mano prisiminimų turėtų būti glaudžiai susiję su Viktoru. Sakykim, jo nemylėjau, bet koks menkysta vis dėlto jis buvo, jei taip lengva, pasirodo, pašalinti jį ir iš mano dabarties, ir iš atminties apie praeitį, ir iš svajonių apie ateitį! Beje, šitas Viktoro menkumas, jam gyvam esant, buvo man malonė!

 

Buvo atvažiavusi maman, kad, jos žodžiais, „rimtai su manimi pasikalbėtų“. Pasiaiškinimas išėjo sunkus ir nuobodus, bet tenka atkreipti į jį dėmesį.

Štai apytiksliai mūsų pokalbis:

– Elgiesi neleistinai, Nathalie! Mėnuo nepraėjo nuo tavo vyro, garbingiausio žmogaus, kuris tave dievino, mirties, o jau verti visą Maskvą apie tave šnekėti. Tavęs ištisas dienas nėra namuose. Priiminėji vyrus pirmą valandą nakties. Dievas žino kur važinėji atvirose samdytose vežėčiose, kai turite savąsias. Visa tai tiesiog negirdėta.

– Iš kur visa tai žinote, maman?

– Įsidėmėk, kad visados žinoma daugiau, nei tu manai.

– Kaip ten bebūtų, jau išaugau iš to amžiaus, kai už rankos vedžioja. Esu pilnametė ir galiu gyventi kaip man patinka.

– Aš – motina. Perspėti tave – mano pareiga. Tu dabar braviruoji visuomenės nuomone. Vėliau labai pasigailėsi, kad nuteikei ją prieš save. Manai, kad visa šviesa viename langelyje, kad visą gyvenimą galima pragyventi matant vieną dailininką…

– Maman, jūs leidotės į asmeniškumus, tai netinkamas elgesys.

– Kai motina kalba su dukra, viskas tinkama. Manai, kad apie tavo ryšį aplinkiniai nešneka. Visiškai nesuprantu, kodėl tu jį afišuoji. Niekas nereikalauja iš tavęs angeliškos dorovės, bet visi turi teisę tikėtis, kad bus laikomasi padorumo.

Galų gale, kad pabaigtume, pasakiau:

– Leiskite, maman, jums pranešti, kad, gedulo metams pasibaigus, aš išteku už Modesto Nikandrovičiaus Ileckio.

Maman, atrodo, neapsimesdama išbalo.

– Tu išprotėjai, Nathalie! Jis Dievas žino iš kokios šeimos, be kilmės, be giminės, be jokio turto, be to, jis beprotis!

Paskutinį žodį ji ištarė skiemenimis: be-pro-tis!

– Nejaugi jums labiau patiktų, kad mes gyventume neteisėtame ryšyje?

– Tu manęs nesupranti. Tai galėčiau vertinti atlaidžiai. Laikau galimais jaunystės protrūkiais. Bet yra nepataisomų klaidų. Niekados nereikia žengti paskutinio žingsnio. Kam privesti ką nors iki paskutinės ribos? Gerai elgiesi tada, kai niekuo neišsiskiri iš kitų.

Maman dėstė savo pamokymus kokias dvi valandas. Kai ji pagaliau išvažiavo, man prasidėjo migrena. Kankino lyg mintys, lyg sapnai, lyg regėjimai. Man atrodė, kad mudu su Modestu kažkokiame parke, vos ne Bulonės miške, ieškom kampelio, kur laisvai galėtume pabūti dviese. Bet vos tik jis mane apkabina, pasirodo maman vadovaujama minia pažįstamų ir visi juokdamiesi rodo į mus. Pabėgame į kitą parko galą, bet ir ten atsitinka tas pat. Tai kartojasi daugybę sykių, beje, visados mus užklumpa ypač netikėtose, gėdingose pozose. Šitas košmaras mirtinai mane iškankino.

Maman – blogasis mūsų šeimos genijus. Nuo ankstyvos vaikystės ji mokė mane ir seseris veidmainiauti. Išauklėjo labai paviršutiniškai. Ištvirkino nuo pačių jaunų dienų, kaišiodama nepadorius prancūziškus romanus, bet reikalavo, kad apsimestume naiviomis kvailėmis. Ji pati pagal savo mergautinį pasą yra Kolomnos miestiečio dukra, o ištekėjusi už mano tėvo, smulkaus valdininko iš nusigyvenusių bajorų šeimos, ėmė vaidinti aristokratę ir mokė mus bjaurėtis „žemos“ kilmės žmonėmis. Nuo penkiolikos metų pradėjo mus treniruoti ir dresuoti (kitaip nemoku pasakyti), kaip pasigauti jaunikius, ir dvi vyresniąsias įtaisė kuo puikiausiai; įtaisys ir Lidočką…

Jeigu maman dabar ateina pas mane ir rūpinasi mano dorovingumu, tai tik todėl, kad man atiteko Viktoro palikimas. Motina bijosi, kad šitie pinigai paklius į kokio nors stipraus vyro rankas. Ji labiau nori, kad pinigus valdyčiau aš, iš kurios, akivaizdu, sugebės išvilioti ir išreikalauti tiek, kiek jai norėsis gauti. Ji mieliau sutiks, kad turėčiau dešimtis meilužių, kad tik neištekėčiau už Modesto.

O, man nėra nieko nekenčiamesnio už sąvoką – motina! Prakeikiu savo vaikystę, prakeikiu pirmuosius gyvenimo įspūdžius, prakeikiu visą savo mergystę – balius, pramogas, vasarvietės romanus, pasikeitimus meilės laiškeliais! Visa tai buvo arba motinos surengta apgaulė, arba užnuodyta jos apkalbomis apie gyvenimą ir žmones. Motina ruošė mane vienam: ištvirkavimui ir prekybai savimi. O, kaip aš dar neužspringau tame purve, į kurį jūs, mama, rūpestingai įmetėte mane, kad vaikyčiausi gyvenimo gerovės!..

O vis dėlto apie motinos žodžius reikia pagalvoti. Atrodo, kad savanorių šnipų daugiau, nei mes manome, ir mūsų gerieji pažįstami turi užtektinai laisvo laiko, kad sektų, kur ir su kokiu vežėju mes keliaujame. Teks, ko gero, suspausta širdimi užsidaryti gedulo laikui lyg kokiame vienuolyne; visai nenoriu, kad į mane pirštais rodytų. Tik ar ne geriau, kaip kad pataria Volodia, išvažiuoti į Italiją, kartu pasičiupus ir jį?

Spalio 6

Beveik savaitę prasėdėjau namuose ir vos neišprotėjau iš nuobodulio. Neturiu daugiau jėgų atlaikyti šitam gedului.

Iš pradžių užsiėmiau tuo, kad aplankiau gimines ir artimus pažįstamus, kurie anksčiau buvo pas mane, kad pareikštų užuojautą. Pokalbis apie kito sezono madas sudomino mane pirmuosiuose namuose, pas Meri, jau kėlė nuobodulį antruosiuose, pas Kateriną Ivanovną, ir sunervino, kada apie tai prakalbo perdžiūvusi Nina, nuoširdžiai laikanti save gražuole ir naiviai sakanti: „Mums, gražioms moterims…“

Paskui pamėginau susigaudyti reikaluose, kurie pasiliko po vyro mirties. Man perdavė krūvas sąskaitų, memorandumų, pareiškimų, oficialių raštų ir Dievas žino dar ko. Reikėjo susivokti, kurie popieriai išmainyti, kurie ne, pagal kuriuos procentai gauti, pagal kuriuos ne, kurie apdrausti, kurie paleisti į tiražą, kiek rublių guli naudojamojoje sąskaitoje ir kiek taupomojoje. Beviltiškai visame tame susipainiojau. Galų gale visiškai patikėjau tuos reikalus dėdulei Platonui: tegul jis dar sykį pasipelnys iš manęs…

Vakarais, kai veikti nebuvo ko, versdavau Lidočką garsiai skaityti man romanus, kuriuos jau tinka skaityti ir jai (nors slapčiomis ji, be abejonės, jau seniai perskaitė ir Mopasaną, ir Katulą Mendesą, ir Vilį, ir, tikriausiai, dar kai ką stipresnio). Skaito ji plonučiu balseliu, retkarčiais žvilgčiodama į mane įsimylėjusiomis akimis (ji mane labai myli), o aš galvoju apie Volodią ir gailiuosi, kad ne jis man skaito. Taip perskaitėme ilgiausią Trolopo romaną „Namelis“, surastą mūsų bibliotekoje, už kurį teatleidžia jam Dievas, kaip ir už kitus jo nusidėjimus!

Vienintelė nauda, kurią patyriau dėl tokio įsikalinimo, yra ta, kad atsirado pakankamai laisvo laiko savo padėčiai apmąstyti. Pirmas dienas po Viktoro mirties gyvenau kaip beprotė, visai negalvodama, kad reikia pradėti naują gyvenimo etapą. Dabar gi apsvarsčiau viską atidžiai ir rūpestingai, ir štai mano galutinė išvada: už Modesto netekėsiu jokiu būdu. Nusižudys jis po mano atsisakymo ar ne, man tai visai nerūpi. Modestas – pavojingas žvėris, iš jo visko galima laukti, ir aš nenoriu kiekvieną vakarą kišti galvos tigrui į nasrus, nors jis kol kas ir meilus. Bet kai tik pasibaigs paveldėjimo perėmimo rūpesčiai, išvažiuosiu į užsienį, į Rivjerą arba Šveicariją, ir metus kitus pailsėsiu nuo savo vedybinio gyvenimo. Man reikia nusikratyti ir nusiplauti nuo savęs visą tą purvą, kuriuo apkibau priverstinio ištvirkavimo metais… Ką toliau daryti, nuspręsiu vėliau.

Spalio 7

Šiandien manęs laukė visai netikėtas prisipažinimas.

Seniai pastebėjau, kad Lidočka kažkokia nelinksma, susijaudinusi, išblyškusi. Bet per visus savo rūpesčius, susijusius su pinigais ir asmeniniais reikalais, neturėjau laiko įsigilinti į jos gyvenimą. O ir kuo čia stebėtis, jei aštuoniolikos metų mergina išblyškus ir liūdna: tame amžiuje jai ir dera tokiai būti.

Bet šiandien, netyčia įžengusi į Lidočkos kambarį, užtikau ją apsiverkusią, bevartančią kažkokį albumą. Visai nesiruošiau pasinaudoti savo, kaip vyresnės, teisėmis ir tikriausiai tylėdama būčiau išėjus iš kambario, jeigu Lidočka, mane pamačiusi, nebūtų ėmusi beviltiškai raudoti, o netrukus tai jau pavirto isterija. Lidočka nukrito nuo kėdės, o kai paguldžiau ant kušetės, ją tampė mėšlungis, ji juokėsi ir verkė vienu metu, ir jos veidas buvo iškreiptas traukulių.

Kai tik atsigavo, Lidočka su siaubu ėmė manęs klausinėti:

– Tu perskaitei? Perskaitei?

– Nusiramink, – atkirtau aš, – niekados neskaitau nei svetimų laiškų, nei svetimų popierių. Nieko neperskaičiau.

Lidočka vis tvirtino: „Ne, tu perskaitei, perskaitei“, ir beviltiškai raudojo. Pagaliau, sugirdžiusi įvairių lašų ir vandens, šiek tiek ją nuraminau. Neketinau jos apie nieką klausinėti, bet visu savo elgesiu ji tarsi sakė man: išklausinėk mane. Nenoriai paklusau, reikalavau prieš savo valią, o Lidočka priešinosi mano reikalavimams, nors širdies gilumoje norėjo nusileisti. Beje, esu įsitikinusi, kad savo vaidmenį ji vaidino nesąmoningai, kad jai pačiai atrodė, jog nieko nenori man sakyti…

– Tu įsimylėjai, Lidočka, juk taip? – klausiu. – Prisipažink man, aš tavo sesuo.

– Taip, taip, taip! – rauda Lidočka.

– Kas gi čia baisaus? Meilė visados laimė. Jeigu tas, kurį myli, irgi pamils tave – tai džiaugsminga laimė. Jeigu ne – tai skausminga laimė. Ir nežinau, kuri iš jų tauresnė, nuostabesnė, kilnesnė… Antroji – gilesnė ir aštresnė, bet pirmoji – platesnė ir labiau spinduliuojanti…

Lidočka rauda.

– Tau tik aštuoniolika metų, Lidočka. „Pakeis ne kartą dar mergaitė lengvas svajones kitomis“⁵. Tu dabar netiki, kad svajonės tavo – „lengvos“, tau atrodo, kad jos sunkesnės už visatą ir sutraiškys tave. Ir man taip atrodė, kai mylėjau pirmą kartą. Bet patikėk gyvenimo patirtimi: visos meilės praeina, vieną jausmą pakeičia kitas…

Lidočka rauda.

– Na, pasakyk man, mergaite mano, ką tu myli?

Lidočka tyli.

Atitraukiu jos mažas rankas nuo užverktų akių. Bučiuoju į lūpas ir sakau, stengdamasi kiek galima švelniau:

– Pasakyk man, savo seseriai, ką tu myli.

Ir staiga Lidočka sušunka:

– Tave!

Ir vėl griūva kniūbsčia ant kušetės, atmetusi rankas kaip vyteles, ir vėl rauda.

– Atsipeikėk, Lidočka! – sakau aš. – Kaip tu gali verkti iš meilės man? Aš tavo sesuo, aš irgi myliu tave, mums niekas netrukdo mylėti vienai kitą. Dėl ko gi verkti?

– Aš myliu tave kitaip, kitaip, – šaukia Lidočka. – Aš įsimylėjau tave. Negaliu be tavęs gyventi! Noriu tave bučiuoti! Nenoriu, kad kas nors turėtų tave! Tu privalai būti mano!

– Pagalvok, – raminu, stengdamasi viską paversti juokais. – Seserims draudžiama tekėti už brolių. O tu reikalauji, kad aš, tavo sesuo, vesčiau tave. Ar tu šito nori, kvailute?

Lidočka nusirita nuo kušetės ant kilimo ir šaukia:

– Nieko nežinau! Žinau tik kad myliu tave! Myliu tavo veidą, tavo balsą, tavo kūną, tavo kojas. Neapkenčiu visų, kurių leidiesi bučiuojama! Neapkenčiu Modesto. Sutrypk mane mirtinai, man bus malonu. Nužudyk mane, pasmauk, negaliu daugiau gyventi!

Gulėdama ant žemės, ji čiumpa mane už kelių, bučiuoja per kojines mano kojas, verkia, šaukia, daužosi.

Prasikamavau su Lidočka apie dvi valandas. Kad nuraminčiau, prisiekiau jai dešimtis kartų ir prižadėjau viską, ko tik manęs prašė. Prisiekiau tarp kitko, kad po Viktoro mirties nieko nemyliu, ir jau tikrai nemyliu Modesto.

– Jis bjaurus, jis piktas, – tvirtino Lidočka pro ašaras. – Tu neturi jo mylėti. Jeigu jį bučiuosi, aš pulsiu pro langą į gatvę.

Prisiekiau, kad nebučiuosiu Modesto.

Iš viso, kvailas nuotykis! Būti savo gimtosios sesers aistros objektu – neįprasta situacija. Atsakyti į tokią meilę niekaip negaliu. Visados ryšiai tarp moterų man buvo šlykštūs.

Spalio 11

Ką tik sugrįžau iš tardytojo kabineto, kur buvau iškviesta raštišku šaukimu. Iki šiol visa drebu iš pykčio. Tai buvo ne tardymas, o visiškas pasityčiojimas. Nežinau, kaip man elgtis.

Pirmiausia mane suerzino pati šito pono tardytojo išvaizda. Vos įėjusi į kabinetą pajutau, kad neapkenčiu jo. Jis toks liesas, kad galėtų būti Anderseno pasakos „Šešėlis“ iliustracija. Veidas jo žemės spalvos ir balsas trūkčiojantis: jis daro gyvos parodijos įspūdį. Negana to, jis įžūlus ir šiurkštus.

Iš pradžių tardytojas siekė, kad apibūdinčiau jam mūsų tarnų charakterius. Bet, tiesą sakant, jei ir žinau šį tą apie Glašą, Marją Stepanovną, tai nieko negaliu pasakyti apie juodukę kambarinę, virėją, vežiką; net jų vardų gerai nežinau.

– Sakykit, jūsų kambarinė Glafyra Bočiarova turi meilužių?

– Šito jos paklauskit. Tai jos asmeninis reikalas, į kurį nesikišu.

– Teip-s.

Po daugybės tokių tuščių klausimų, labai mane nuvarginusių, tardytojas staiga, tarsi norėdamas priblokšti netikėtumu, paklausė:

– Sa-akykit, o jūs ar priimdavot ką nors savo namuose naktį be vyro žinios?

Kaip sakoma, kraujas trenkė man į galvą nuo tokio klausimo. Atsakiau beveik dusdama:

– Nežinau, ar turite teisę užduoti man tokius klausimus. Neatsakinėsiu į juos.

Tardytojas ėmė vartyti kažkokius popierius, o tuo metu, į mane nežiūrėdamas, dalykišku tonu dėstė maždaug taip:

– Atleiskite, ponia. Teisingumui turi būti viskas žinoma. Mums ypač svarbu išsiaiškinti, kaip žudikas galėjo pakliūti į jūsų butą. Štai čia turiu parodymų, kad praeitais metais jūs artimai bendravote su poručiku Aleksandru Vorsinskiu ir, jūsų vyrui būnant Varšuvoje, ne kartą priėmėt p. Vorsinskį pas save, be to, jis pasilikdavo jūsų namuose iki vėlumos. Paskui, suartėjusi su laisvu menininku Modestu Nikandrovičium Ileckiu, jūs irgi…

Čia aš neišlaikiau, pašokau, atrodo, net apsiverkiau, pasakiau tardytojui, kad nedrįstų taip su manim elgtis, kad skųsiuosi ir panašiai. Jis gi šaltakraujiškai paprašė manęs nusiraminti, padavė nešvariomis rankomis stiklinę vandens, kurio, žinoma, negėriau, ir, išlaukęs keletą sekundžių, tęsė toliau:

– Tai štai, ponia, teisingumui labai svarbu žinoti, ar kam nors iš jūsų, hmm… iš jūsų gerų pažįstamų buvo detaliai žinomas buto išdėstymas.

– Ar jūs manote, kad vyrą nužudė mano meilužis?– paklausiau įveikdama pasišlykštėjimą.

– Mes nieko nemanom – mes ieškom.

Po šito jis tardė mane dar pusvalandį, bet jau neatsimenu, ką jam atsakinėjau; dažniau atsisakinėjau kalbėti. Iš to familiarumo, su kuriuo tardytojas užduodavo man savo įžūlius klausimus, matau, kad jis įtaria mane padarius jei ir ne patį nusikaltimą, tai buvus bendrininke. Betrūksta tik, kad mane areštuotų ir pasodintų į kalėjimą: tai netikėta būtų visų mano susipynusių santykių atomazga!

 

Pastaruoju metu Modestas arba asmeniškai, arba telefonu kasdien domėjosi mano sveikata, ir Glaša, mano nurodymu, kasdien atsakinėjo jam, kad aš ne visai sveika. Nenorėjau Modesto matyti, bijodama, kad susitikusi vėl pasiduosiu jo įtakai. Šiandien Glaša perdavė man Modesto kortelę, kurioje buvo parašyta:

J’ai a vous dire des choses tres importantes. Je vous supplie de m’accorder quelques minutes d’entretien. M ⁶.

Nusprendžiau pagaliau Modestą priimti.

Jis įėjo paniuręs, pabučiavo man ranką, kurį laiką vaikščiojo pirmyn atgal po kambarį tylėdamas, paskui paklausė:

– Talija, ar tu atsimeni, ką sako Šekspyro Antonijus Kleopatrai po jos pabėgimo iš mūšio?

Kai atvirai prisipažinau, kad šiuo atveju atmintis mane apgauna, Modestas padeklamavo angliškai:

I found you as a morsel, cold upon
Dead Caesar’s trencher! Nay,
You were a fragment
Of Gneius Pompey’s!⁷

Šių eilučių prasmę visiškai supratau tik vėliau, suradusi jas Šekspyro tragedijoje (beje, mūsų gyvenime ne taip jau daug cezarių ir pompėjų!), bet ir tuomet iš Modesto tono supratau, kad jis mane įžeidinėja. Mano širdis ėmė daužytis, sugniaužiau rankas ir išrėžiau:

– Sakykit atvirai, kuo mane kaltinate?

– Visada žinojau, – kalbėjo toliau Modestas, tarsi neišgirdęs mano klausimo, – kad tikroji meilė moteriai nesuvokiama. Vyras gali paaukoti meilei visą savo gyvenimą, gali dėl meilės žūti ir bus laimingas pražuvęs. O moteris arba ieško meilėje pramogos (ir tai dar geriausia), arba beprasmiškai prisiriša prie žmogaus, tarnauja jam kaip vergė ir yra laiminga šituo savo šunišku prieraišumu. Vyras meilėje – herojus arba auka. Moteris meilėje – arba prostitutė, arba motina. Dėl meilės nusižudo vyrai, tikri vyrai, subrendę žmonės, suprantantys, ką daro, arba šešiolikametės mergiūkštės, įsivaizduojančios, kad įsimylėjo. Apie tai byloja savižudybių statistika. Reikalauti iš moters meilės lygiai taip pat juokinga, kaip iš kurmio akylumo!

Pakartojau savo klausimą. Modestas atsisuko į mane ir, kapodamas žodžius, ištarė:

– Kaltinu jus tuo, kad esate veidmainė. Prisiekinėjot man meilę ir su manim apgaudinėjot savo vyrą. O aš turiu neabejotinų įrodymų, kad mane apgaudinėjot su kitu. Kodėl tą darėte?

Kai mane atvirai puola, pajuntu savyje neįveikiamą jėgą ir būnu pasiruošusi padaryti bet ką. Tą minutę dingtelėjo, kad trokštamas išsiskyrimas su Modestu, išsiskyrimas, kuris išpainiotų visus mano santykius, čia pat. Ir išdidžiai pasakiau Modestui:

– Nenoriu jums atsakyti. Savigarba neleidžia.

Dar minutę galvojau, kad Modestas, nepasakęs nė žodžio, pasisuks ir išeis iš kambario. Jis baisiai išbalo. Staiga labai pasikeitė, kažkaip susigūžė, susmuko ant kėdės ir prakalbo visai kitokiu, palūžusiu balsu:

– Talija! Talija! Kodėl tą padarei! Pažinojau daug moterų, daugelis beprotiškai mylėjo mane su tuo šunišku atsidavimu, apie kurį ką tik kalbėjau. Bet tik tavyje, tavo parsidavėliškame kūne, tavo egocentriškoje sieloje (užrašau žodis į žodį) suradau kažką, be ko jau negaliu gyventi! Talija! Esu pasiruošęs tau visiškai atsiduoti, tau vienai; tik ir tu atsiduok man! Išvažiuosim iš čia kur nors į pasaulio kraštą – į Kapštatą, Melburną, į Labradorą. Gyvensim tik vienas dėl kito, aš garbinsiu tave kaip dievybę, ir būsiu laimingas, nes būsiu su tavimi.

– Modestai, – atsikirtau, – svarbiausia juk ne vien tai, kad tu būtum laimingas, bet kad ir aš būčiau laiminga.

Po šitų mano žodžių Modestas nuleido galvą ir jau visai tyliu balsu užbaigė savo kalbą:

– Viskas baigta. Tu nemyli manęs. Vadinasi, aš nugalėtas. Ak, per daug pasitikėjau savo jėgomis. Maniau, kad viską galiu ištverti, net išsiskyrimą su tavimi! Ne, yra dalykai, kurie laužo mane kaip vėjas sausus stiebus… Ką gi, paskelbk man nuosprendį!

Tardamas paskutinius žodžius, Modestas žemai nunarino galvą, ir man pasirodė, kad jis verkia. Buvo taip neįprasta matyti Modestą susijaudinusį, o dar iki ašarų, kad visas mano pyktis prapuolė. Ištirpo mano tvirtumas ir pavirto švelniu nuolaidumu. Atsisėdau šalia Modesto ir meiliu balsu ėmiau jį raminti…

Toks buvo mano pasimatymas su Modestu, kurio labai bijojau. Modestas įėjo pas mane kaip teisėjas, kaip ponas, o išėjo iš manęs kaip vaikas, kurį pamylavo vyresnioji sesuo. Jis net dėkojo man už visas priesaikas ir pažadus, kuriuos daviau, nepastebėjęs, kad už jų – tuštuma!

Ak! Jaučiu, tarsi kažkokie pančiai nukrito nuo mano kūno! Verkiantis, prašantis paguodos Modestas man nebaisus. Aš laimėjau. Aš laisva. Norisi džiūgauti ir giedoti peonus – taip, regis, vadinamos pergalės giesmės?

Spalio 16

Pajutusi naują vidinę laisvę, nuvažiavau šiandien pas Volodią, kurį pastaruoju metu apleidžiu ištisom savaitėm. Maniau, kad šis mano apsilankymas bus jam netikėta dovana, kuria beprotiškai apsidžiaugs. Išėjo visai ne taip.

Pasitiko mane Volodia niūriai, iš pradžių visai nenorėjo kalbėti, paskui verkė, dar paskui apipylė priekaištais, visai kaip Modestas. Priežastis? Pirmiausia vaikas prisigalvojo įvairių priežasčių savo pykčiui pateisinti, kaip antai, kodėl rausvinu skruostus (kvailys, įsivaizdavo, kad mes naudojam raudonį taip, kaip mūsų bobutės!), bet pagaliau prisipažino: jis gavo naują mūsų su Modestu ryšio patvirtinimą.

Kaip nuobodu! Vyrams nepakanka to, kad mes jiems atsiduodam, ir netgi to, kad mes juos mylim. Kiekvienam iš jų reikia, kad atsiduotume tik jam vienam ir mylėtume jį taip, kaip jam norisi. Volodia nesupranta, kad neturi savybių, kurios leistų jam paimti tai, ką atiduodu (dvasiškai ir kūniškai) Modestui, kaip ir Modestas neturi tokių, kokios leistų jam paimti tai, ką atiduodu Volodiai. Visi tvirtina: noriu tavęs visos, bet nė vienas nepagalvoja, ar pakankamai gili ir plati šitam jo siela!

Labai griežtai išsakiau visa tai Volodiai, – žinoma, nepripažindama savo artumo Modestui, – ir išėjau net skrybėlės nenusiėmusi. Man labai patinka šitas vaikas, jo lūpos kvepia kaip žemuogės liepą, ir norisi visą jį sukandžioti iki kraujo, bet daugiau nebus jokių nuolaidžiavimų! Įveikiau savo sieloje jausmus Modestui, įveiksiu ir švelnumą Volodiai. Jeigu jie abu nori, kad mesčiau juos, tuo geriau: neišsigąsiu likusi viena!

Iš Volodios užsukau pas Verą. Visi ją vadina mano drauge, ir aš iš tiesų myliu ją labiau už kitas. Man tik nepatinka, kad rengiasi ji pernelyg brangiai ir rėksmingai, – tai išduoda blogą skonį. Maniau, kad šitas vizitas nuramins mane, bet gavosi visai priešingai.

Visų pirma, Vera vėl aplipdė mane, lyg saldainių popierėliais, banalių užuojautų pareiškimais. Paskui nuvedė pažiūrėti sūnaus, rodė jo naujus žaislus ir visai nuoširdžiai džiaugėsi, kai abejingai gyriau ir žaislus, ir sūnų. Dar vėliau, geriant kavą, perpasakojo visas to meto, kol nebuvau mūsų „aukštuomenėje“, paskalas. Sužinojau, kurios iš damų pakeitė meilužius, bet kadangi veikiantieji asmenys vis tie patys, tai galima pagal formulę, kurią sužinojome per algebros pamokas, iš anksto paskaičiuoti galimų combinaisions skaičių iš turimo kiekio vyrų ir moterų.

Pagaliau Vera perėjo prie intymių prisipažinimų ir papasakojo, kaip ją metė jos prancūzas, apie ką žinojau tik miglotai. Pasakojant Veros veidas persikreipė, ji pasidarė negraži, ėmė vartoti šiurkščius žodžius ir apskritai paliko man bjaurų įspūdį. Kalbėdama apie Lidočką Veretenevą, kuri tapo laiminga jos varžove, ji pasakė man tiesiogine prasme taip:

– Žinai, Nathalie, negaliu laiduoti už save, kad kada nors teatre, fojė, neužpulsiu jos ir neprimušiu kaip paprasta skalbėja.

Esu tikra, prisipažino ji nuoširdžiai. O, pavydas, „pabaisa akimis žaliom“, sakė Šekspyras. Ne, aklas žvėris!

Spalio 18. Vėlai naktį

Sako, kad būna nesąmoningi sprendimai. Smegenys, mums nepastebint, suranda sprendimus, kurie nulemia mūsų poelgius. Be abejonės, šiandien paklusau tokiam nesąmoningam sprendimui.

Pačiai atrodė, kad paprasčiausiai noriu vakare pasivaikščioti gatvėmis. Bet kodėl apsirengiau kaip galima prasčiau, užsivilkau savo seną, iš mados išėjusį kostiumą, praėjusių metų skrybėlaitę, nuleidau ant veido baltą vualį, pasirūpinau, kad manęs nepažintų? Lidočka, matydama, kad išeinu vakare, atbėgo pas mane išsigandusiomis, plačiai atvertomis akimis: ko gero, ji pagalvojo, kad susiruošiau pas Modestą.

– Mieloji mergyte, aš pavargau, noriu pasivaikščioti.

– Pasiimk mane kartu.

– Ne, noriu pabūti viena.

– Leisk pakinkyt arklį į brikelę.

– Nereikia.

Išėjau. Buvo sutemos metas. Uždegė žibintus. Gatvėje pilka, baisu, nejauku. Žmonės ėjo pro šalį skubėdami, užsiėmę savais reikalais.

Vaikščiojau be tikslo, tiksliau, be sąmoningo tikslo, ir nejučiomis išėjau į bulvarus.

Prie manęs „pristojo“ kažkoks seneliukas, siūlydamas „pasivažinėti“. Buvo mažo ūgio ir bjaurus. Perėjau į kitą pusę.

Paskui užkalbino dar keli nuolatiniai gatvės lankytojai, vienas iš jų viliojo mane penkiais rubliais. Aš tylėjau, jie atstodavo.

Taip atėjau iki Kristaus Gelbėtojo šventovės. Baisiai pavargau. Prie šventovės atsivėrė keistas vaizdas. Akmeninis statinys, baltas, tarsi permatomas tarp šešėlių, atrodė vaiduokliškai. O siūbuojantys elektrinių žibintų šešėliai – realūs ir gyvi.

Stabtelėjau prie akmeninio sodo parapeto; paskui leidausi atgal. Vis labiau norėjosi pasisamdyti vežiką ir važiuoti namo. Po ketvirčio valandos, žinoma, taip ir būčiau pasielgusi.

Nikitskio bulvare mane pasivijo kažkoks jaunuolis. Jis buvo su plačiakrašte skrybėle ir gerai apsirengęs. Akivaizdžiai girtas.

Jis man pasakė:

– Madona! Leiskite būti jūsų pažu.

Pažiūrėjau į jo veidą su rusva barzdele ir atsakiau:

– Pažui jūs per senas.

– Tada jūsų riteriu.

– O ar jūs įšventintas į riterius?

– Mane įšventino garbingas riteris Don Kichotas iš Lamančos.

Visa tai buvo kvaila, bet argi galima tikėtis, kad gatvėje sutiksi Pompėjų arba Cezarį.

Nuolankiai ėjau šalia nepažįstamojo, o jis toliau girtai tauškė:

– Madona! Išsirenku jus savo širdies dama šiai nakčiai. Ir savam portmonė, jeigu jums norisi. Argi jausmai išmatuojami svarais ir aršinais? Būsiu jums ištikimas vieną naktį, bet mano ištikimybė bus tvirtesnė nei riterio Togenburgo. Neturėsiu laiko jūsų vardo pašlovinimui iškviesti į kovą milžinų ir burtininkų, bet kviečiu miegą, viską nugalintį miegą ir bet kokį nuovargį, ir prisiekiu įveikti šiuos demonus tol, kol jūs malonėsite dalintis su manimi savo laiku. Kad pašlovinčiau jūsų vardą, pasakiau, bet aš dar jo nežinau.

– Kaip ir aš jūsų.

– Mane vadina don Chuanu Ferdinandu Kortecu, markizu dela Balė Oachaki. Aš – naujasis Meksikos užkariautojo įsikūnijimas. Jeigu mano vardas atrodo jums pernelyg ilgas, galite vadinti mane tiesiog Chuanu.

– Leiskite vadinti jus Žuanu, nes mano vardas dona Ana.

– O, madona! Važiuokime į mūsų puotą, ir tepasirodo savo laiku jūsų velionio vyro statula. Komandore! Kviečiu tave, ateik ir stok į sargybą prie mūsų miegamojo durų.

– Jums tenka kviesti pačiam, nes neturite Leporelo?

– Leporelas laukia mūsų. Bet, panašiai kaip dieviškoji Dulsinėja paversta Aldonsa, taip ir jis piktais kerais paverstas restorano oficiantu. Važiuojam ir jį pamatysite!

Nepažįstamasis davė ženklą šauniam vežikui ir pasiūlė man sėsti į brikelę. Paklusau. Lėkėme bulvaru, tęsdami juokingą pokalbį.

Už kelių minučių buvome atskirame viešbučio kambaryje. Ant stalo stovėjo šampanas. Kadangi paaiškėjo, jog mano palydovas prašmatniai apsirengęs ir, sprendžiant iš visko, priklauso aukštuomenei, ėmiau nuogąstauti, kad vėliau jis mane kur nors sutiks ir atpažins. Uoliai pyliau jam vyno, ir jis apgirto.

Labai gundė tai, kad mudu nepažinojom vienas kito, kad vienas kitam išnirom iš paslapties ir turėsim vėl į ją sugrįžti.

Nepažįstamasis atsiklaupė prieš mane ant kelių ir ėmė kalbėti:

– Dona Ana! Tu nuostabi. Nuostabesnė už visas moteris, kokias tik mačiau pasaulyje. Nori, nuo šio vakaro perplėšiu savo gyvenimą per pusę ir visam laikui pasiliksiu su tavimi. Būsiu tavo riteris, pažas, tavo tarnas. Išvažiuosime į tikrąją tavo tėvynę, į Seviliją, arba kur tik nori. Atsisakyk savo gyvenimo, atsiduok man, ir garbinsiu tave kaip dievybę.

Nepažįstamojo žodžiuose buvo tiek panašumo į Modesto kalbas, kad mane apėmė siaubas. Pasistengiau atsikratyti šio košmaro ir pakreipti mūsų pasimatymą kita linkme. Padaryti tai buvo nesunku…

Bet kai šiek tiek vėliau nepažįstamasis egzaltuotai bučiavo mano kelius, baisus jausmas antrą kartą užvaldė mane: man pasirodė, kad mane bučiuoja Volodia.

Išsiskyrėme paryčiais. Nepažįstamasis atkakliai reikalavo, kad duočiau jam savo adresą. Ištariau kažkokias fiktyvias raides, siūlydama rašyti poste-restante.

Bet gyvenime niekuomet daugiau nenoriu matyti savo Don Žuano.

Atsisveikinant jis, šiek tiek dvejodamas, įdėjo man į ranką dvidešimt penkių rublių banknotą. Paėmiau. Štai pirmas užmokestis, kurį gavau pardavusi savo kūną.

Nors ne: anksčiau man už tą patį mokėdavo mano vyras.

Spalio 19

Galva sukasi nuo atradimų, kuriuos padariau. Pirmą kartą gyvenime bijau galutinių išvadų. Baisu galvoti.

Šiandien pabudau vėlai ir delsiau keltis. Prisipažįstu, bijau susitikti su Lidočka. Lidočka žinojo, kad namo sugrįžau vėlai naktį, ir galėjo pamanyti, kad buvau pas Modestą.

Štai kodėl pasijutau labai nesmagiai, kai virtuvėje, kur gėriau kavą, prie manęs priėjo Lidočka.

– Nataša, man reikia su tavimi pasikalbėti.

– Vėliau, mano vaikeli, aš labai pavargus, man skauda galvą.

– Ne, ne, dabar.

Baigdama gerti kavą, stebėjau Lidočką. Veidas jos buvo išbalęs, be ašarų pėdsakų, akys sausos ir ryžtingos.

Mes perėjome į mažąją svetainę, ir čia Lidočka manęs paklausė:

– Žinai, kas vakar čia buvo?

– Kur čia?

– Pas mus.

– Ir kas gi?

– Modestas Nikandrovičius.

– Kas čia tokio? Nerado manęs namuose. Ateis kitą kartą.

Šovė į galvą mintis, ar tik nenori Lidočka leisti man suprasti, kad Modestas, neradęs manęs namuose, taip sakant, įrodė, kad esu jam neištikima. Bet Lidočka triumfuodama kalbėjo toliau ir žiūrėjo tiesiai man į akis:

– Jis buvo ne pas tave. Jis buvo mūsų namuose paslapčia.

– Kalbi kvailystes. Pas ką gi jis buvo?

– Pas Glašą.

Tai absurdas. Ėmiau klausinėti. Lidočka papasakojo, kad seniai pastebėjo kažkokius keistus Modesto ir Glašos santykius. Vakar, kai manęs nebuvo namuose, Lidočka iš visokių požymių suprato, kad Glaša savo kambaryje ne viena. Lidočka ėmė stebėti ir apie vidurnaktį matė, kaip Glaša pro užpakalines duris išleido Modestą. Jie pusbalsiu labai gyvai kažką aptarinėjo, ir išeidamas Modestas pabučiavo Glašą į lūpas.

– Matai, – nenoromis pasakė Lidočka, – tu jį myli… o jis… apgaudinėja tave… su kambarine.

Lidočkos pasakojimas mane labai sujaudino, širdis krūtinėje ėmė daužytis, lyg būtų nuo spyruoklės nutrūkusi. Šiaip taip nuraminusi Lidočką, išlydėjau ją ir pasišaukiau Glašą.

Su Glaša neilgai tekalbėjom. Po pirmų klausimų ji prisipažino ir, kažkokio atavistinio polinkio apimta, puolė man į kojas.

Taip, ji Modesto meilužė. Jis įtikino, kad myli ją, o aplink mane sukasi tik iš pagarbos (kaip ne gėda jam buvo kartoti Molčalino žodžius!)⁸. Žadėjo priimti ją pas save gyventi ir apipylė brangiomis dovanomis. Vežiojo už miesto, girdė šampanu, o tada „naudojosi jos silpnumu ir patiklumu“. O aš nieko nežinojau ir nepastebėjau!

Bet štai kas svarbiausia. Modestas buvo pas Glašą rugsėjo 15-osios naktį, t. y. žmogžudystės naktį. Tiesa, ji pati išlydėjo Modestą ir uždarė duris dar prieš vidurnaktį ir, grįždama pas save, girdėjo Viktoro Valerijanovičiaus žingsnius, jis vaikščiojo pirmyn atgal po savo kabinetą. Vadinasi, žmogžudystė buvo įvykdyta po to, kai Modestas išėjo iš mūsų buto. Bet argi negalėjo jis kažkiek palaukti laiptinėje ir sugrįžti turėdamas iš anksto paruoštą raktą? Iš karto apie tai pagalvojau, ši mintis įstrigo galvoje lyg apnuodyta strėlė.

„Šiuolaikinis žmogus turi mokėti viską: rašyti eilėraščius ir valdyti elektrinę mašiną, vaidinti scenoje ir žudyti“, – prisiminiau Modesto žodžius, kuriuos užrašiau šiame dienoraštyje.

Glašai, atrodo, tokie įtarimai į galvą neatėjo. Bet, jos žodžiais tariant, Modestas labai išsigando, sužinojęs apie žmogžudystę, tuoj pat išsikvietė ją ir griežtai uždraudė kam nors kalbėti apie tai, kad išvakarėse pas ją buvo… Glaša įvykdė jo prašymą, bet ją kankina sąžinė ir ji nori viską „atskleisti“ tardytojui.

Žinoma, Glaša lemeno man visa tai ilgai ir užsikirsdama, pertraukdama savo žodžius kūkčiojimu ir raudomis. Dabar supratau, kodėl Glaša visą laiką nuo žmogžudystės dienos vaikšto susikrimtusi ir prislėgta. Kad galėtum saugoti didžią paslaptį, reikia turėti išpuoselėtą sielą: paprastiems sutvėrimams tam neužtenka jėgų.

Ką galėjau Glašai atsakyti? Tariau, kad skųsti Modesto nereikia. Kad, suvedžiodamas vargšę mergaitę, jis pasielgė bjauriai, bet su žmogžudyste, kaip ten bebūtų, jis nesusijęs, ir ji pasielgtų blogai, įpainiodama jį į šitą reikalą. Pabaigoje pažadėjau Glašai, kad pakalbėsiu apie ją su Modestu ir priversiu deramai ja pasirūpinti. Su Glaša išsiskyrėme draugiškai.

Apie Modestą man dar reikės galvoti, ir daug galvoti. Ko dabar verti visi jo žodžiai apie ištikimybes ir išdavystes? Kaip išgyveno jis, kad esu jam „neištikima“. Ak, žmonės!

Tie, kas gyveno ir galvojo,
Negali sieloje neniekinti žmonių!⁹

Spalio 21

Gavau iš Volodios baisų laišką. Jo žodžiuose buvo tiek nevilties, kad tuojau pat nuvažiavau pas jį. Bet pastaruoju metu visi mano pasimatymai baigiasi blogai.

Nesėkmės ėmė persekioti mane dar gatvėje.

Akivaizdu, kad negalėjau pasinaudoti mūsų arkliu ir išėjau pėsčia. Po kelių žingsnių pasivijo mane nežinia koks žmogelis ir lankstydamasis ėmė kažką kalbėti.

– Nepažįstu jūsų, – pasakiau, – ko jums reikia?

– Kaipgi šitaip-s, – papriekaištavo žmogelis, – aš jūsų kambarinės Glašos dėdė Sergejus Chmyliovas, gal teiksitės prisiminti?

Sužinojusi, su kuo turiu reikalą, tvirtai pasakiau:

– Prašiau jūsų palikti mane ramybėje. Jei neatstosite, iškviesiu budintį policininką.

– Kam ta policija, – atkirto Chmyliovas, – čia delikatus reikalas, jį reikia aptarti be pašalinių liudininkų.

Jaučiau, kad to žmogaus rankose supinto įvykių kamuolio siūlo galas. Ar daug jam žinoma, nesuvokiau, bet buvau įsitikinusi, kad kažką žino. Lėtai ėjau šaligatviu, o Chmyliovas turseno iš paskos ir bėrė:

– Be reikalo jūs mus niekinate, Natalja Glebovna. Mes maži žmonės, bet ant mažų žmonių pasaulis laikosi. Ko jūsų prašau: leidimo ateiti ir pateikti kai kuriuos dokumentėlius ir samprotavimus, – tik tiek. Jūs pažiūrėsite, išklausysite ir nuspręsite, ar verta sumokėti priklausančią mums sumą.

– Vieną kartą jau kategoriškai jums atsakiau, – pabrėžtinai ištariau. – Kodėl nepateikėt savo dokumentų kitoje vietoje? Matyt, nedaug ko jie teverti!

– Ech, panele! Pateikti dokumentėlius ilgai netruktų. Ir tai kai kam būtų galbūt labai nemalonu. Bet man iš to jokios naudos, arba pati mažiausia… O ko iš jūsų prašau? Turint galvoje jūsų kapitalą, tai dvidešimt tūkstančių jums vieni grašiai, net nepastebėsite, kad atidavėt…

Neskubėdama pasakiau:

– Gerai, aš pagalvosiu. Ateikite už savaitės.

– Ne, – paprieštaravo Chmyliovas, – už savaitės bus vėlu. Ilgiau nei tris dienas neturiu jokios galimybės laukti.

– Kaip sau norit, – gūžtelėjau.

Tuoj pat įlipau į artimiausio vežiko brikelę ir liepiau važiuoti, neklausydama, ką dar aiškina Chmyliovas. Bet širdyje pykau pati ant savęs ir nežinojau, ar gerai pasielgiau, atsisakydama Chmyliovo siūlymų. Gal reikėjo peržiūrėti tuos „dokumentėlius“. Kas be ko, tikėjausi, kad jis pasirodys dar sykį.

Staiga, išsukant iš Nastasijos skersgatvio, kažkoks žmogus nušoko nuo šaligatvio, sumosavo rankomis ir sustabdė mano vežiką. Pažinau savo rudaplaukį Don Žuaną.

– Dona Ana! Dona Ana! – šaukė jis. – Pulsiu po ratais, jei neatsiliepsite. Išprotėjau nuo tos dienos, kai jus sutikau. Negaliu be jūsų gyventi.

Vienas kitas praeivis sustojo ir stebėjo skandalingą sceną.

– Etez-vous fou, monsieur, je ne vous connais pas¹⁰, – pasakiau kažkodėl prancūziškai.

Vežikas sukirto arkliui. Nepažįstamasis porą minučių bėgo paskui mano brikelę, paskui atsiliko.

Mano nuotaika galutinai subjuro. Tai buvo jau ne apmaudas, o kažkoks įtūžis ant savęs ir ant viso pasaulio…

Tą pačią dieną

Buvo atvažiavusi Vera, pertraukė mane, sėdėjo valandą, kalbėjo kvailystes. Tęsiu toliau.

Volodią užtikau labai susijaudinusį. Jis sublogo, lyg po sunkios ligos. Savo degančiomis akimis jis buvo panašus į mažą pranašą. Kas atsitiko? Ak, jis sužinojo viską ir galutinai apie mano ir Modesto santykius; jam net perdavė mano laišką Modestui, kurį tas įsigudrino kažkur pamesti.

Šį kartą Volodios žinios buvo tokios tikslios, kad man beliko tik stebėtis, kas galėjo jam pranešti. Galiu tik spėlioti, kad įskundė pats Modestas. Kad atsikratytų varžovo, jis pranešė apie patį save ir pats pasiuntė jam vieną iš mano laiškų (negaliu patikėti, kad Modestas būtų jį „pametęs“!). Toks šėtoniškas planas vertas juodos Modesto sielos.

Kad ir kaip ten būtų, išsiginti buvo neįmanoma. Pasakiau Volodiai tiesiai, kad jis man patinka, bet jo mažos sielos man neužtenka. Kad pernelyg daug ko manyje jis negali suprasti. Kad daug kame negali būti mano bendraminčiu. Jis švelnus, baikštus, teisingas, dorybingas. Visa tai man patinka. Bet, be viso šito, mėgstu vyrišką jėgą, mėgstu aistrą, mėgstu išlavintus ir rafinuotus jausmus. Jeigu jis nori sudėti ant i taškus, aš – ištvirkusi. Tokią mane sukūrė Dievas, arba gyvenimas, ir noriu likti pačia savim. Man kaip palydovas, kaip draugas, kaip meilužis reikalingas žmogus, kuris sugebėtų suprasti mane visą, atsiliepti į visus mano sielos poreikius. Jei nėra tokio vieno, man reikia dviejų, trijų, penkių, iš kur žinau kiek! Tegul jis, Vladimiras, tobulina ir aukština savo sielą, tegul priauga iki manęs, tegul įveikia mane meilės dvikovoje – ir aš džiaugsiuosi, būdama nugalėta. Bet pasiduoti arba apsimesti nugalėta nenoriu.

Maždaug taip kalbėjau Volodiai. Jis tyliai raudojo. Man buvo jo labai gaila ir norėjosi pabučiuoti tamsią galvą, mielą, mylimą pakaušį. Bet įveikiau save, pasiryžusi pasakyti visą tiesą.

– Taigi, jūs žaidėte su manimi, – verkdamas ištarė Volodia, – žaidėte, kaip vaikai kad žaidžia su pliušiniu meškiuku…

– Aš mylėjau tave, vaikeli!

Vos tik šitai pasakiau, Volodiai prasidėjo tikras įsiūčio priepuolis. Jis pašoko ir ėmė man šaukti:

– Meluoji! Visas pasaulis žino, kas yra meilė, o jūs ir į jus panašūs iškreipėte šio žodžio prasmę! Jūs pavertėte meilę kažkokiu tuščiu laiko leidimu. Nuolat kalbate apie meilę, tik tuo ir užsiimate, kad analizuojate savo jausmą, bet visa tai tik jūsų galvoje, o ne sieloje! Jums meilė – arba paleistuvavimas, arba matematikos uždavinys. O meilės kaip meilės, kaip vieno žmogaus jausmo kitam jūs nežinote.

– Tavo žodžiai, – pasakiau šaltai, bet švelniai, – tik dar kartą įrodo, koks tu man tolimas. Kaip gali reikalauti, kad visą save tau atiduočiau, jei net nesupranti manęs? O jei aš tokia niekinga, kaip kad tu sakai, kodėl reikalauji, kad tave mylėčiau?

Stengiausi kalbėti santūriai ir per visą pasimatymą neleidau sau ištarti nė vieno aštresnio ar griežtesnio žodžio. Bet Volodią tikrai buvo užvaldęs kažkoks demonas, todėl, neklausydamas mano argumentų, jis vėl ėmė ant manęs šaukti. Tikriausiai paskutinių dienų vienatvėj daug ką permąstė ir dabar visos tos mintys veržėsi iš jo sielos nesuvaldomu srautu.

– Turėjau savo uždavinį, – tęsė Volodia. – Buvau mažas sraigtelis, bet dideliame mechanizme, kuris dirbo visos liaudies ir žmonijos labui. Buvau patenkintas savo darbu, ir sąmonėje jutau pasitenkinimą, kad mano gyvenimas kažkam reikalingas. Tu išplėšei mane iš šito pasaulio, tu mane, kaip sirena, užkerėjai savo balsu ir privertei palikti laivą. Ką gi davei mainais? Gyvenimą, kuris meilę daro pasaulio centru, kaip dievybę, o paskui tą pačią meilę pakeičia veidmainiavimu, apgavyste, apsimetinėjimu! Tu išmokei mane gyventi vienu jausmu, o pati vietoj jausmo duodavai man įmantrų melą! Tu palengva klasta ir glamonėmis padarei mane savo alfonsu. Man baisu susitikti su ankstesniais draugais. Aš gėdijuosi savo gyvenimo, savo veido, savo rankų!

Volodia šaukė ilgai, siautėdamas. Mėginau prieštarauti, jis neleido ištarti nė žodžio. Sudėjau rankas ir tylėdama žiūrėjau į jį. Pagaliau, apimtas aklo įniršio, Volodia stvėrė nuo lentynos Tiutčevo tomelį, numetė jį ant žemės ir ėmė trypti kojomis. Man pavyko įsiterpti:

– Išmok bent to, kad pirmas kultūringo žmogaus požymis – pagarba knygai.

– Prakeikiu jūsų knygas, – sušuko Volodia. – Visi jūs iš knygų, ir jūsų jausmai, ir poelgiai – kaip knygose, ir kalbate taip, tarsi knygą skaitytumėte. Nenoriu jūsų daugiau! Noriu į laisvę, gyventi, dirbti!

Žinoma, tame, ką Volodia sakė, buvo nemažai tiesos (todėl ir užrašau čia jo žodžius), bet negalėjau jam nusileisti. Reikėjo kartą ir visam laikui apginti savo laisvę. Atsakiau Volodiai su pirmykščiu šaltumu:

– Tu jaunas. Tau visas gyvenimas prieš akis. Grįžk pas savo draugus, revoliucionierius. Tikriausiai jie priims atgal į partiją paklydusį draugą.

Pasitaisiusi skrybėlaitę, nuėjau durų link.

Matydamas, kad išeinu, Volodia mirtinai išblyško, užtvėrė man kelią, atsiklaupė.

Dusdamas, pusę žodžių teištardamas, ėmė maldauti, kad nepalikčiau jo. Atsiprašė už viską, ko prikalbėjo, išvadino save bepročiu.

Buvau pasiruošusi susitaikyti. Bet kai po truputį mūsų bendravimas ėmė gerėti, Volodia staiga pareikalavo:

– Ar tu prisieksi, kad nuo šiol priklausysi tik man vienam? Ar pasiųsi tuojau pat anam laišką, kad tarp jūsų viskas baigta?

– Tu vėl elgiesi lyg beprotis, – perspėjau.

– Aš reikalauju, – pakartojo Volodia, vėl išbaldamas. Tada atsakiau ryžtingai:

– Savo poelgius noriu valdyti pati. Negaliu leisti, kad kas nors ko nors iš manęs reikalautų. Priimk mane tokią, kokia esu, arba neturėsi manęs visai.

Vėl žengiau durų link. Volodia vėl užstojo man kelią. Visas išbalęs, jis stovėjo išskėstomis rankomis, lyg nukryžiuotas.

– Tu neišeisi, – pakartojo ne jis, tik jo lūpos. Papurčiusi galvą, pamėginau atitraukti jį nuo durų. Volodia krito ant grindų ir apkabino mano kojas.

– Jeigu išeisi, aš nusižudysiu.

Per jėgą atidariau duris ir išėjau.

Nieko nuostabaus, kad po tokio vakaro Verai šiandien pasirodžiau neįdomi. Mat ji pasakė, kad atrodau nesveikai. Žinau, ką tas žodis reiškia moters lūpose.

Spalio 23

Taigi, įvyko.

Mano likimas išspręstas, ir išspręstas netikėtai.

Visą naktį mane persekiojo nukryžiuoto prie durų jaunuolio vaizdas. Prabusdavau nuo košmarų ir girdėdavau Volodios žodžius: „Jei tu išeisi, nusižudysiu.“ Rytą atsikėliau tokioj nevilty, kad nepajėgiau jos atlaikyti.

– Bet juk tai meilė! – staiga pasakiau pati sau. – Tu myli šitą liauną kaip žolės stiebelis berniuką. Kodėl gi atsisakai meilės: argi čia slypi laisvė?

Vos tik taip pagalvojau, ėmė atrodyti, kad viskas išsisprendžia labai lengvai. Tuojau pat sėdau prie stalo ir be pataisymų vienu ypu parašiau du laiškus: Volodiai ir Modestui.

Volodios pirmiausia prašiau man atleisti. Rašiau jam, kad vakar atsisakiau pasiųsti tą laišką, kurio jis reikalavo, vien dėl abstraktaus principo, norėdama išsaugoti savo laisvę. Bet iš tikrųjų visiškai ir galutinai nutraukiau viską su „tuo kitu“ (t. y. su Modestu). Dar rašiau, kad tvirtai nusprendžiau artimiausiu laiku ilgam, keleriems metams, išvažiuoti į Italiją ir noriu, kad jis, Volodia, važiuotų su manimi…

Modestui brūkštelėjau kur kas trumpesnį ir sausesnį laišką, viso labo keletą frazių. Priminiau, kad jis davė mėnesį laiko, kad atsakyčiau į jo pasiūlymą. Bet, rašiau, atsakymas jau dabar man žinomas, ir galiu jam pasakyti, kad niekados nebūsiu jo žmona. Užbaigiau, kad, pritardama Modesto žodžiams, manau, jog po mano laiško visi mūsų santykiai baigti, ir prašau daugiau nemėginti su manimi matytis. Norėjau pridėti prašymą sugrąžinti mano laiškus, kurių Modestas, atrodo, nebrangina, nes jie pakliūva į svetimas rankas, bet tai pasirodė man pernelyg banalu.

Iš pradžių norėjau pasiųsti abu laiškus vienu metu, bet kažkoks savisaugos instinktas sulaikė mane. Išsiunčiau tik vieną laišką – Modestui.

Tuoj pat gavau ir atsakymą. Modestas paklūstąs mano valiai, bet prašo paskutinės malonės: atvažiuoti pas jį atsisveikinti. Šiek tiek padvejojusi sutikau.

Visa, kas įvyko šio susitikimo metu, pasirodė man netikėta ir nuostabu. Ir jausmai, kurie užplūdo mane per tas su Modestu praleistas valandas, buvo patys stipriausi, kokius kada nors patyriau.

Netikėtumas laukė manęs išsyk už Modesto buto durų. Jis pasitiko mane apsivilkęs ne savo įprastu kostiumu, bet keista rytietiška auksu išsiuvinėta chlamida. Kambariai irgi buvo dekoruoti rytietiškai, senovės chaldėjų stiliumi. Paveikslai nuo sienų nukabinti.

Prisiminiau maman žodžius, kad Modestas beprotis, ir išsigandau:

– Modestai, tu neišprotėjai? – paklausiau.

– Ne, valdove! Bet šias šventas mudviejų atsisveikinimo valandas noriu praleisti už nekenčiamos ir nepakenčiamos dabarties stichijos ribų. Tave, kaip ir mane, kankina mūsų gyvenimo banalybė, ir nenoriu, kad į mūsų paskutiniuosius prisiminimus įsiveržtų kas nors iš jos: telefono skambučiai ar automobilio signalai. Noriu kelioms valandoms panardinti tave ir save į kilnesnę atmosferą.

Modesto kambariai atrodė kitaip: visi jie buvo papuošti senovės asirų stiliumi. Modestas iš kažkur gavo daugybę statulų ir bareljefų, vaizduojančių asirų dievus ir valdovus, iškabinėjo ant sienų senus, keistus ginklus, lemputes pavertė fakelais, visą orą prisotino kažkokių stiprių, aštrių kvapų ir smilkalų. Jaučiausi tarsi muziejuje, tarsi šventykloje, man buvo keista ir nejauku, bet tikrovė atsitraukė, ir aš beveik užmiršau, kodėl čia esu.

Modestas ilgai nė žodžiu neužsiminė nei apie mano, nei apie savo laišką. Visai rimtu tonu, tarsi vien dėl to būtų mane pakvietęs, pasakojo mitus apie didvyrį Izdubarą ir apie deivės Ištartės nusileidimą į pragarą. Kažkokia keista dūdele jis grojo man paprastą, bet savotišką melodiją, kurią vadino Mėnulio himnu. Paskui šnibždėjo švelnius meilės prisipažinimus, paversdamas juos beveik psalmėmis, kalbėdamas ritmuotais sakiniais, rinkdamasis įmantrius rytietiškus posakius…

Nuo smilkalų aromato man sukosi galva. Vargiai besuvokiau, ką darau ir kalbu. Ir savo atvykimo priežastį beveik pamiršau. Su Modestu man buvo gera ir neskubėjau išvažiuoti.

Perėjome į miegamąjį. Vietoj lovos jame buvo įrengtas aukštas guolis, kurį laikė keturi sparnuoti liūtai. Kambario gilumoje nuo trikojo lengvu dūmeliu smilko stipriai kvepiančios žolės.

– Gal tu nori užmigdyti mane ir nužudyti? – paklausiau.

– Ne, mano valdove, – paprieštaravo Modestas, – noriu nužudyti tik prisiminimus. Ši auka bekraujė. Ir dar noriu melsti, kad senieji dievai padovanotų mums tą aistros pilnatvę ir tą užsimiršimą, kuris buvo pažįstamas jų laikų žmonėms. Noriu melsti, kad man pritartų didvyris Mardukas¹¹, o tau jėgų suteiktų deivė Ea¹².

Nė ženklu neišsiduodamas, kad pokštauja ar žaidžia, Modestas įmetė į aukurą kažkokių grūdų ir sukniubo. Ilgas jo rūbas pasklido ant grindų, ir juoda galva palietė grindis. Jam taip tiko ši žynio poza, kad pasijutau beveik kaip paauglė senajam Babilone, naktį, bokšte, laukianti dievo Belio nužengimo… Laikinai užmiršau visas kankinančias mintis ir visą savo gyvenimą, galvojau tik apie tai, kad esu kartu su juo, su vyru, su tuo, kuriam turiu priklausyti…

Paprastai kiekvieną minutę, net pačią intymiausią, visiškai valdau savo sąmonę. Šį kartą valanda, praleista asirietiškame guolyje, pritemdytame kambaryje, aštrių smilkalų kvapuose, pasirodė man kaip tikrovės ir sapno mišinys, kažkas, esantis ties realybės ir svajonės riba. Kalbėjau kažin ką, klausiausi kažin kokių kalbų, bet nesugebėčiau čia jų užrašyti, plunksna ant popieriaus, gramatiškai taisyklingais sakiniais: tai buvo kažkas kita…

Po truputį, tarsi išsisklaidančiam rūke, ėmė aiškėti Modesto žodžiai:

– Vis dėlto aš mylėjau tave, valdove, mylėjau visu pilnumu jausmo, kuris nežino ribų ir nepripažįsta saiko. Ko tik nedarei tu, ko tik nedariau aš, atsiliepdavai į mano meilę ar įžeidinėdavai mane, ryždavausi aš didžiam žygdarbiui ar niekingam nusikaltimui, ši meilė likdavo nepasikeitusi. Ir kas belauktų mūsų ateityje, gyvenimas ar mirtis, egzistavimas ar nebūtis, šiame pasaulyje ir kituose, aš mylėsiu tave. Ar išvažiuosiu į savo tolimą Italijos salą, ar įsmeigsiu tiesiai sau į širdį asirietišką durklą, mylėsiu tave. Kankinsiuosi beprasmiškai gyvendamas, laimindamas tavo vardą, ir mirties valandą pašauksiu tave, nes, išskyrus meilę tau, nėra, nebuvo ir nebus man kitos dievybės!

Ilgai klausiau tų glamonėjančių kalbų, pusiau užmerkusi akis, liūliuojama švelnių žodžių kaip mielos muzikos, bet staiga atsisėdau guolyje ir, žiūrėdama Modestui į akis, paklausiau:

– Modestai, ar tai tu nužudei mano vyrą Viktorą?

Niekados neregėjau, kad žmonės taip išbaltų, kaip išbalo Modestas. Silpnoje pridengtų elektros lempučių, vaizduojančių fakelus, šviesoje Modesto veidas atrodė baltesnis už baltą. Jo akys žvelgė į mane su tokiu siaubu, kokį galima pamatyti tik paveiksluose. Turbūt kokią minutę tęsėsi mudviejų tylėjimas, ir šiame į rūsį panašiame kambaryje buvo taip tylu, kad liepsnos traškesys trikojyje aukure kėlė baisaus griaudėjimo įspūdį.

Modestas irgi lėtai atsisėdo šalia manęs ir tyliai ištarė:

– Aš.

Ir vėl mudu tylėjome nežinia kiek laiko. Tada vėl paklausiau:

– Kodėl tai padarei?

– Aš myliu tave, – atsakė Modestas.

– Netiesa, – šiurkščiai atkirtau, – tu vis reikalavai, kad ištekėčiau už tavęs. Norėjai tų pinigų, kurie atiteko man po vyro mirties!

Modestas labai susijaudino:

– Prisiekiu viskuo, kas mums šventa, prisiekiu Menu, prisiekiu Meile, prisiekiu Mirtimi (šios didžiosios raidės skambėjo jo balse) – tai netiesa! Padariau tai, kad turėčiau tave nedalomai. Jei pažįsti mano sielą, turi suprasti, kad patys pinigai nėra man jokia pagunda. Taip, aš nužudžiau. Nužudžiau todėl, kad savo meilėje pasiekčiau paskutinę ribą. Nužudžiau norėdamas suvokti, kad iš meilės tau paaukojau viską: savo vardą, savo gyvenimą, savo sąžinę. Norėjau įsitikinti savo stiprybe ir sužinoti, ar esu vertas tave turėti. Ir štai aš nugalėtas, pamačiau, kad esu bejėgis, kaip visi kiti, pamačiau, kad nesu tavęs vertas, ir tu atstūmei mane – ir aš nuolankiai priimu tavo nuosprendį. Dabar nubausk mane – turi tam teisę, bet neįžeidinėk įtarimais, kurių nenusipelniau.

Sakydamas šiuos žodžius, Modestas buvo nuostabus. Su apnuoginta krūtine ir kaklu jis buvo panašus į asirų didvyrį. Ir staiga mano sieloje išaugo kažkoks visiškai naujas jausmas, iš karto, per vieną minutę, kaip, sako, fakyrų rankose išauga stebuklingas medelis. Staiga Modestas pasirodė man visu savo ūgiu, ir aš pagaliau supratau, kokia jame slypi jėga, sugriebiau jį už pečių, priglaudžiau savo veidą prie jo veido ir sušukau iš visos širdies:

– Ne, Modestai, ne! Nevadink savęs nugalėtu! Viskas, ką kalbėjau ir rašiau tau, – netiesa. Myliu tave ir būsiu tavo – tavo žmona, verge, kuo tik nori. Ir tu gyvensi, ir mes būsime laimingi!

Modestas žiūrėjo į mane, tarsi nesuprasdamas mano žodžių, paskui niūriai tarė:

– Taigi, tu man atleidi… Bet ar žinai, kad aš pats negaliu sau atleisti? Neturiu daugiau ko nuo tavęs slėpti ir prisipažįstu: man baisu to, ką padariau. Galvojau, kad mano siela atlaikys išbandymą, kad ji – kitokia nei visų. Ką gi! Kankinuosi, kaip pats paprasčiausias nusikaltėlis, vos ne sąžinės graužatim! Man būna baisu pasilikti vienam kambaryje! Štai kodėl sakau, kad aš nugalėtas. Ir tu, Talija, privalai mane palikti, nes pasirodžiau nevertas tavęs… Tu buvai teisi savo laiške…

Bet manyje jau gyveno tik vienas jausmas – begalinis, neįveikiamas susižavėjimas šiuo žmogumi, kuris išdrįso ir padarė tai, kam dabartinis žmogus nedrįstų pasiryžti. Tą minutę Modestas man atrodė tikras ubermensch¹³ ir norėjau tik vieno – išgelbėti jį. Nutraukiau jo žodžius:

– Užteks, Modestai! Tavo baimės – laikinas nervų sutrikimas, kurį įveiksi. Jei jau žengei ryžtingą žingsnį, tai eik iki galo. Dabar kalbėti apie atsitraukimą, apie pabėgimą – gėda. Būk toks, kokį noriu tave matyti, – ir atsidėkodama atiduodu save visą, visiškai, ko tu visada ir norėjai.

Nemelavau, tomis minutėmis būtent tą jaučiau. Drąsinau Modestą, priminiau ankstesnius jo žodžius, apeliavau į jo protą ir išdidumą… Po truputį niūri išraiška Modesto veide išnyko, jis pasidavė mano įtakai, vėl tapo pačiu savimi, stipriu, ryžtingu…

Ir dingo du meilužiai, kurie dar prieš pusvalandį buvo šiame kambaryje: jų vietoje atsirado du bendrininkai. Mes nebesiginčijome apie meilę ir laisvę meilėje, kas dar visai neseniai atrodė mums svarbiau už viską pasaulyje. Dalykišku tonu ėmėme tartis, ką reikėtų dabar daryti.

Įrodžiau Modestui, kad be reikalo taip pasitiki savo saugumu. Per daug žmonių įsivėlę į šį reikalą. Priminiau jam Glašą ir papasakojau apie savo paskutinį susitikimą su Chmyliovu. Papasakojau, kaip pati atspėjau baisią paslaptį. Dabar pakanka vieno neatsargaus žodžio, kad jis sukeltų įtarimą tam, kam nereikia…

Galų gale nusprendėme, kad Modestas nedelsdamas turi išvažiuoti į užsienį ir gyventi ten, prisidengęs svetimu vardu. Aš gi turiu sulaukti paveldėjimo įteisinimo ir tuoj pat paversti visą savo turtą grynaisiais pinigais. Tada prisidėsiu prie Modesto, ir keliems metams iškeliausime kur nors toli, kad ir į Buenos Aires…

Iš Modesto išėjau anksti: nereikia suteikti pagrindo nereikalingoms šnekoms. Sugrįžusi namo, suplėšiau laišką, kurį buvau parašiusi Volodiai.

Dieve mano! O ką, jei šios eilutės paklius kam nors į akis? Kas iš to, kad laikau savo dienoraštį slaptame stalčiuje. Yra rankų, kurios įlenda visur.

Šituos puslapius reikia iškirpti.

Spalio 24

Kai čia užrašiau Modesto prisipažinimą, ryžtuosi paimti dienoraštį į rankas tik užrakinusi kambario duris. Bet turiu išsaugoti sau pačiai tai, ką išgyvenau šiandien.

Iš ryto gavau Volodios laišką. Jis atsisveikino su manimi ir rašė, kad po to, kai aš, jo šventybė, išniekinta, jis nebegali ilgiau gyventi… Tuoj pat nuvažiavau pas jį, bet buvo jau per vėlu. Laišką jis liepė nunešti man tik ryte, o pats vidurnaktį iššovė sau į širdį. Nuvežė jį greitosios pagalbos karieta į ligoninę, jis mirė.

Žiūrėti Volodios palaikų nevažiavau: tai būtų per žiaurus išbandymas mano nervams.

Nepaisant to, Volodios pavidalas persekioja mane tarsi košmaras. Visur matau jo blyškų veidą, koks buvo, kada, nukryžiuotas, užtvėrė man kelią į duris. Tas pavidalas vaidenasi man ir ant pagalvės, ir ant baltos sienos, ir ant atverstos knygos. Jo lūpos iškreiptos, lyg norėtų prakeikti mane. Reikia susivaldyti, įveikti jaudulį, kitaip išprotėsiu…

Jo paskutiniai žodžiai man buvo: „Jei tu išeisi, aš nusižudysiu.“ Bet kiek kartų anksčiau jis man kalbėjo, kad nusižudys. Išeidavau, nepaisydama jo grasinimų, ir jis nešaudavo į save iš revolverio. Ar galiu sąžiningai prisiimti atsakomybę už jo kraują?

Ir vis dėlto, jei nebūčiau išėjusi, jei dar kartą būčiau jį nuraminusi švelnumu ir glamonėmis, dar kartą apgavusi jį pažadais ir priesaikomis…

Ką gi! Tai tik būtų atidėję tai, kas įvyko…

O jeigu visiškai nebūčiau pasimaišius jo gyvenimo kelyje, negluminus jo naivios širdies, neįtraukus jo į aistrų pasaulį, kurio audroms jis pasirodė per silpnas, per trapus?

Viešpatie! Ar kalta, jei myliu ir mane myli! Niekados nereikalavau meilės. Ieškojau tik vieno: kad tie, kurie man patinka, panorėtų praleisti su manim kiek nors valandų arba dienų, arba savaičių. Jei atsisakydavo, susitaikydavau, daugiau nesiekdavau. Visiems suteikdavau laisvę mylėti mane arba ne, būti man ištikimiems arba palikti mane. Kodėl man nesuteikia tokios laisvės, reikalauja, kad būtinai ką nors mylėčiau, mylėčiau taip, kaip jam norisi, ir tiek laiko, kiek jam norisi, t. y. amžinai? O jei atsisakau, tai jis nusižudo, ir visas pasaulis man šaukia: tu – žmogžudė!

Noriu meilėje laisvės – tos laisvės, apie kurią visi kalbate ir kurios niekam neduodate. Noriu mylėti arba nemylėti, arba liautis mylėjusi sava valia, arba pagal savo užgaidą, o ne pagal jūsų. Visiems, visiems esu pasiruošusi suteikti tokią pat teisę, kokios prašau sau.

Man sako, kad esu graži ir kad grožis įpareigoja. Bet aš ir neslepiu savo grožio, kaip šykštuolis, kaip skrudžas. Grožėkitės manimi, imkite mano grožį! Ar kam nors atsakiau, kas nuoširdžiai norėjo turėti mane? Bet kodėl gi norite padaryti mane savo nuosavybe ir pasisavinti mano grožį? Kada išsilaisvinu iš grandinių, vadinate mane prostitute ir, tarsi panaudodami paskutinį argumentą, šaunate sau į širdį!

Arba esu beviltiškai kvaila, arba išprotėjau, arba tai – didžiausia neteisybė pasaulyje, besitęsianti per amžius. Visi vyrai tiesia į moterį rankas ir šaukia jai: noriu tavęs, bet turi būti tik mano ir niekieno daugiau, kitaip tu nusikaltėlė. Ir kiekvienas įsitikinęs, kad turi visas teises į bet kurią moterį, o ta neturi jokių teisių į pačią save.

Volodia, mylimasis mano Volodia, mielasis berniuk, nužengęs nuo van Deiko portreto! Kaip gera man buvo su tavimi juodoje gondoloje, kanale, kažkur šalia Džiovanio ir Paolo, klausyti venecijietiškų serenadų ir žiūrėti į tavo kuklias akis už ilgų blakstienų! Kaip buvo gera su tavimi mūsų kambaryje, kurį vėliau tu papuošei Rembranto graviūromis, kur tu leisdavai dienas ir savaites, belaukdamas manęs ateinant! Kokios meilios buvo tavo lūpos, kvepiančios kaip žemuogės liepą, kokie švelnūs pečiai, kaip mergaitės, kuriuos norėjosi sukandžioti iki kraujo, kaip mokėdavai tu lementi naivius ir kartu aistringus žodžius… Niekados daugiau tavęs nepabučiuosiu, neapkabinsiu, nepamatysiu, mano berniuk!

Atleisk man, Volodia, nors aš ir nekalta dėl tavo mirties. Atiduodavau tau viską, ką galėjau, o gal ir dar daugiau. To, ko reikalavai, atiduoti negalėjau.

Bet nereikia galvoti, nereikia, nes išprotėsiu. Įveikti susijaudinimą, susivaldyti, užmiršti šitą nukryžiuotą prie durų jaunuolį! Oi, kaip sunku man šiandien!

Maždaug po metų

Su pasibjaurėjimu imu į rankas šitą sąsiuvinį. Mintis, kad svetimos rankos vartė šiuos puslapius, kad svetimos akys skaitė mano pačius intymiausius prisipažinimus, verčia mane jo nekęsti. Bet paprastai ir trumpai vis dėlto parašysiu apie vėlesnius savo gyvenimo įvykius, kad čia pradėtas pasakojimas neliktų be pabaigos.

Kitą dieną po Volodios savižudybės Modestą areštavo. Areštavo stotyje, kai jis ruošėsi išvykti į Suomiją, o iš ten į užsienį. Pasirodo, jį įtarinėjo jau seniai, tik stengėsi surinkti kuo daugiau įkalčių ir todėl kol kas leido gyventi laisvėje. Paskui suėmė ir mane, taigi keletą savaičių praleidau tikrame kalėjime, kol dėdė už užstatą paėmė mane į savo globą.

Mano dienoraštis pirmiausia pakliuvo į rankas policijai, kuri, atlikdama kratą, įsigudrino surasti jį mano rašomojo stalo slaptame stalčiuje. Tačiau dėdei Platonui, kaip mano patikėtiniui, pavyko išreikalauti, kad šis dienoraštis būtų jam grąžintas kartu su kitais „nereikšmingais“ popieriais, o ne perduotas tardytojui ir pridėtas prie „daiktinių įrodymų“. Kitu atveju būtų visi įkalčiai, leidžiantys apkaltinti mane jeigu ir ne bendrininkavimu, tai „nepranešimu“ apie nusikaltėlį, kurį žinojau. Tikriausiai prisiekusieji būtų mane išteisinę, bet būčiau turėjusi patirti visus teismo pažeminimus. Dabar gi išankstinis tardymas išaiškino mano „nedalyvavimą“ nusikaltime, ir man neteko sėstis į kaltinamųjų „suolą“, stebimai pro lornetus buvusių draugių…

Bent jau taip visą įvykių eigą išaiškino dėdė Platonas, kuris už rūpesčius paėmė iš manęs dešimt tūkstančių. Šitie pinigai, jo žodžiais, buvo išleisti „patepant“ tuos, kuriuos reikėjo… Nelabai pasitikiu visu tuo pasakojimu ir labiau linkstu manyti, kad jei mano dienoraštis ir buvo kieno rankose, tai ne policininkų, o paties dėdulės, ir kad visi dešimt tūkstančių rublių pasiliko jo kišenėse. Bet, tiesą sakant, ne tokia buvo mano padėtis, kad derėčiausi arba ginčyčiausi, ir aš su malonumu atiduočiau penkiskart daugiau, kad tik atsikratyčiau gėdos.

Įkalčiai prieš Modestą buvo svarūs. Glaša papasakojo viską ir dar prisiminė, kad po vieno Modesto apsilankymo dingo užpakalinių durų raktas, taigi teko padaryti naują. Tarp daiktų, rastų vyro kambaryje po nužudymo, buvo Modesto kostiumo rankovės saga: Viktoras gindamasis sugriebė Modestą už rankovės ir sagą išplėšė. Išsiaiškino tiksliai, kad žmogžudystės naktį Modestas sugrįžo namo tik paryčiais ir t. t.

Beje, Modestas ir neneigė to, kas akivaizdu. Pamatęs, kad įkalčiai jį demaskuoja, prisipažino ir detaliai papasakojo, kaip įvykdė nusikaltimą. Šalia viso to, jis tvirtino, kad aš nežinojau nieko nei iki nužudymo, nei po, kad jis niekados nė vienu žodžiu neužsiminė man, jog žudikas – jis. Sako, kad tas jo tvirtumas padarė man didelę paslaugą. Jeigu Modestas būtų prasitaręs, kad prisipažino man apie savo poelgį, būčiau neišvengusi suolo su žandarais…

Laikraščių rašeivos gerai užsidirbo iš šitos skandalingos bylos. Pradžioje, kai skaitydavau viską, ką „spaudoje“ rašė apie Modestą, mane ir mano vyrą, mane ištikdavo įsiūčio priepuoliai nuo suvokimo, kad esu bejėgė prieš įžūlius įžeidinėtojus. Norėjosi kur nors bėgti, kam nors spjauti į veidą… Vėliau – vėliau lioviausi skaičiusi laikraščius ir staiga supratau, kad viskas, kas juose parašyta, neturi jokios reikšmės.

Savo nusikaltimo motyvu Modestas įvardijo pavydą. Jo žodžiais, buvo apakintas savo meilės man ir negalėjo pakęsti minties, kad kas nors kitas artimai su manimi bendrauja. Modestas pasakojo, kad naktį, įsibrovęs į Viktoro kabinetą, pareikalavo, kad Viktoras sutiktų geranoriškai su manimi išsiskirti. Kai Viktoras atsisakė, susierzinęs, nesuvokdamas, ką daro, Modestas pagriebė ant etažerės gulintį svarstį ir užmušė priešininką… Žinoma, šitas pasakojimas niekam negalėjo pasirodyti panašus į tiesą, nes liko nesuprantama, kodėl Modestui prireikė ateiti pas Viktorą paslapčia, naktį, pasinaudojus pavogtu raktu… Modestas paaiškino viską savo meniškos prigimties keistumu, bet niekas nemano, kad mūsų dienų žmogui leistina tai, kas žavi mus Benvenuto Čelinio arba Karavadžo elgesy.

Teismo metu Modestas laikėsi oriai. Taip man pasakojo, nes pati nedalyvavau. Mane iškvietė tik kaip liudininkę, bet prieš teismą nuo visų pergyvenimų susirgau nervų sutrikimu, ir buvo rasta galimybė bylą nagrinėti be manęs. Gynėjas, Modestui pareikalavus, visą savo kalbą pagrindė tuo, jog kaltinamasis buvo afekto būsenoje, kurią sukėlė pavydas. Tai negalėjo sugraudinti prisiekusiųjų. Modestą nuteisė dešimčiai metų katorgos darbų. Baisu.

Aš gi esu įsitikinus, kad Modestas – viena ryškiausių mūsų amžiaus asmenybių. Jis prototipas tų žmonių, kurie gyvens būsimais laikais ir suderins savyje vėlyvosios kultūros subtilumą su pirmykščio žmogaus valios stiprybe ir ryžtingumu. Esu taip pat įsitikinus, kad Modestas – didis dailininkas ir kad kitomis gyvenimo aplinkybėmis jo vardas būtų įrašytas į žmonijos aukso knygą ir kartojamas su jaudinančiu susižavėjimu. Bet argi tai rūpi „vidutinybei“ prisiekusiajam, pilkam, įvairiataučiui žmonių likimų sprendėjui, beveidžiui balsuotojui, kadaise nuteisusiam Sokratą cikutos nuodų taurei, o neseniai Vaildą – Redingtono kalėjimui!

Savo „paskutiniame žodyje“ Modestas prašė perduoti jo paveikslus vienam iš dailės muziejų. Vargu ar į jo prašymą bus atsižvelgta.

Iki metų pabaigos negalėjau išvažiuoti iš Rusijos: iš pradžių varžė pasižadėjimas neišvykti, o paskui susirgau. Modestas, prieš išvežant jį iš Maskvos, prašė manęs su juo pasimatyti. Nesiryžau atsisakyti, nors maniau, kad šis pasimatymas taps nereikalinga kančia ir jam, ir man.

Modesto veidas mažai tebuvo pasikeitęs, bet kalinio chalatas labai jį bjaurojo. Prisiminiau jį su asirų žynio mantija ir ėmiau raudoti. Modestas pabučiavo man ranką ir tepasakė:

– Išlaisvinu tave nuo visų tavo priesaikų.

Neatsimenu, ką jam kalbėjau: tikriausiai visokius nereikšmingus niekus.

Už kelių dienų išvažiuoju į Prancūzijos pietus. Neturiu jėgų gyventi Rusijoje, kur mano vardas tapo visko, kas gėdinga, simboliu. Nedrįstu pasirodyti viešoje vietoje, nes į mane pirštais rodys. Bijau sutikti gatvėje pažįstamus, nes nežinau, ar norės pasisveikinti su manimi. Nė viena mano buvusi draugė neatvažiavo pareikšti užuojautos. O dabar man būtų brangūs net jų paguodos žodžiai!

Tvarkyti savo reikalus pavedu dėdei Platonui ir maman. Abu jie ganėtinai tuo patenkinti ir, žinoma, pasinaudos mano pinigais.

Lidočka keliauja su manim. Jos ištikimybė, švelnumas, meilė – paskutinis mano egzistavimo džiaugsmas. O, man taip reikia švelnaus moters rankų ir moters lūpų prisilietimo.

Versta iš: Валерий Брюсов. НОЧИ И ДНИ. ВТОРАЯ КНИГА РАССКАЗОВ И ДРАМАТИЧЕСКИХ СЦЕН. Москва, 1913.