literatūros žurnalas

Proza verstinė

Eduardo Galeano. Dienų vaikai

2022 m. Nr. 5–6

Iš ispanų k. vertė Giedrė Steikūnaitė

Vaikystėje norėjęs tapti futbolininku arba šventuoju, urugvajietis EDUARDAS GALEANAS (1940–2015) vis dėlto tapo rašytoju – vienu iškiliausių balsų Lotynų Amerikos literatūroje, talentu prilygstančiu Jorgei Luisui Borgesui, Juliui Cortázarui ir Gabrieliui García Márquezui. Ilgus metus jis dirbo žurnalistu, redagavo keletą literatūrinių-politinių periodinių leidinių, vėliau su bendraminčiais intelektualais įkūrė iki šiol Montevidėjuje leidžiamą savaitraštį „Brecha“.

E. Galeanas yra daugiau kaip keturiasdešimties knygų autorius, kurių nė viena, deja, iki šiol nėra prieinama lietuviškai. Labiausiai jį išgarsino veikalas „Atviros Lotynų Amerikos venos“ („Las venas abiertas de América Latina“, 1971), kuriame analizuojamas penkis šimtus metų trunkantis Vakarų kolonializmas Lotynų Amerikoje. Urugvajuje, įsigalėjus karinei diktatūrai, knyga buvo uždrausta, o pats rašytojas buvo priverstas dešimtmetį gyventi egzilyje.

Kūrėjas yra pelnęs įvairių apdovanojimų: „Cultural Freedom Prize“ ir Vašingtono universiteto „American Book Award“ (JAV), „Mare Nostrum“ ir „Pellegrino Artusi“ (Italija), „Aloa“ (Danija), „Stig Dagerman Prize“ (Švedija) ir kt. Jo kūriniai išversti į dešimtis pasaulio kalbų.

E. Galeanas netelpa į jokius griežtai apibrėžtus literatūrinius žanrus, nes jo kūryboje susipina istoriniai faktai ir vaizduotė, magiškasis realizmas, mitologija, poezija ir socialinė bei politinė analizė. Laikoma, kad rašytojas sukūrė terminą „jausmų-proto kalba“, tokia kalba jis pats ir rašė.

Garsiausiems jo kūriniams priskiriami „Dienų vaikai“ („Los hijos de los días“) – tai žmonijos istorijos kalendorius nuo sausio 1-osios iki gruodžio 31-osios dienos. Kiekvieną kalendorinę dieną gimsta po istoriją: su ironija, humoru ir poetišku tikslumu rašytojas gyvenimui prikelia pamirštų arba niekada nepažinotų herojų – vyrų ir moterų – istorijas. Pats rašytojas yra sakęs, kad šioje knygoje siekia „pasakoti didžiąją istoriją per mažąsias istorijas“.

Čia skelbiame gegužės mėnesio fragmentą, o visą knygą netrukus išleis Rašytojų sąjungos leidykla.

Istorijos

GEGUŽĖ

Gegužės 1 d.

Tarptautinė darbo žmonių diena

Bendro skrydžio technologija: pirmoji pakilusi antis atveria kelią antrajai, ši padaro kelią trečiajai, josios energija pakelia ketvirtąją, anoji padeda penktajai, jos impulsas pastūmėja šeštąją, o ši paskolina vėjo septintajai…

Kai pavargsta, priešakinė antis pasitraukia į virtinės galą ir savo vietą užleidžia kitai, tuomet anoji persirikiuoja į raidės V, kurią antys piešia ore, smaigalį. Jos visos nuolatos keičia pozicijas ir nė viena neįsivaizduoja esanti Nuostabioji Antis tik todėl, kad skrenda priekyje, ar Antis Nevykėlė dėl to, kad plasnoja gale.

Gegužės 2 d.

Operacija „Džeronimas“

Džeronimas vadovavo apãčių indėnų pasipriešinimui devynioliktame amžiuje.

Šio užpultųjų vado reputacija buvo prasta, nes jo drąsa ir gudrumas įsibrovėlius daugel metų vedė iš proto, o kito šimtmečio vesternuose jis buvo rodomas kaip pats blogiausias iš visų blogiukų.

Sekdama šia tradicija, Jungtinių Valstijų valdžia operacija „Džeronimas“ pavadino Osamos bin Ladeno egzekuciją, kai vieną 2011-ųjų dieną jis buvo sušaudytas ir ištrintas nuo žemės paviršiaus.

Tačiau ką bendro turi Džeronimas su bin Ladenu, karinėse JAV laboratorijose pagamintu kliedinčiu kalifu? Kuo Džeronimas panėšėjo į tą profesionalų baugintoją, skelbusį, kad suvalgys visus vaikus gyvus, – kaskart, kai tuometiniam JAV prezidentui prireikdavo pateisinti dar vieną karą?

Džeronimo vardas nebuvo pasirinktas nekaltai: tuo norėta pasakyti, kad savo orumą ir žemę nuo įsibrovėlių gynę indėnų kariai buvo „teroristai“.

Gegužės 3 d.

Negarbė

Baigiantis 1979-iesiems, sovietų kariuomenė įsiveržė į Afganistaną.

Pagal oficialiąją versiją, invazija norėta apginti sekuliarią valdžią, bandžiusią modernizuoti šalį.

Aš buvau vienas tarptautinio tribunolo, 1981 metais Stokholme nagrinėjusio šį klausimą, narių.

Niekad nepamiršiu tų sesijų kulminacinio momento.

Parodymus davė aukšto rango religinis vadovas, atstovaujantis islamo fundamentalistams, kurie anais laikais buvo vadinami freedom fighters – laisvės kovotojais, – o dabar yra teroristai.

Tas senis griaudėjo:

– Komunistai sutepė mūsų dukterų garbę! Jie išmokė jas skaityti ir rašyti!

Gegužės 4 d.

Kol naktis tęsiasi

1937 metais sulaukęs dvidešimt šešerių mirė Noelis Rosa.

Šis Rio de Žaneiro nakties muzikantas, per savo trumpą gyvenimą paplūdimį pažinęs tik iš nuotraukų, rašė ir atlikdavo sambos dainas baruose – to miesto, kuris jas dainuoja iki šiol.

Viename tų barų jį, naktinėjantį dešimtą valandą ryto, surado draugas.

Noelis niūniavo ką tik gimusią dainą.

Ant stalo stovėjo du buteliai: vienas alaus, kitas – vietinio romo.

Draugas žinojo, kad jį žudo tuberkuliozė. Noelis, jo veide išskaitęs nerimą, pasijuto turįs išdėstyti jam paskaitą apie maistingąsias alaus savybes. Rodydamas į butelį tarė:

– Šitas pamaitina sočiau nei geras valgis.

Nelabai įtikintas, draugas pirštu parodė į romo butelį:

– O šitas?

Noelis paaiškino:

– Na, juk nesmagu valgyti neužsigeriant.

Gegužės 5 d.

Išpeikiu dainą

1932-aisiais Noelis Rosa įrašė savo sambos kūrinį „Quem dá mais?“ („Kas duoda daugiau?“) – sutrumpintą aukcione išparduotos šalies istoriją:

Kiekgi uždirbs jis, aukcionierius,

turbūt irgi brazilas,

trimis sklypais pardavęs

Braziliją visą?

O po poros metų Enrikė Santosas Discepolas savo tango „Cambalache“ nupiešė Argentinos nešlovės laikus:

Šiandien aišku, kad nėr skirtumo,

ar tu teisus, ar išdavikas,

neišmanėlis, išmintingas, apgavikas,

dosnuolis ar aferistas.

Varyk, ir tiek, imk, kol gali.

Gegužės 6 d.

Apsireiškimai

Volstrito krachas žurnalistą Džonataną Tailovą paliko bedarbį.

Tačiau 2009 metais, besikraudamas daiktus Vašingtono biure, ant savo darbo stalo kavos puodelio paliktose dėmėse Džonatanas pamatė Mergelę Mariją. Šis apreiškimas pakeitė jo likimą.

Per patį finansinės krizės piką, kai niekas nebetikėjo nei ekonomistais, nei politikais, nei žurnalistais, ne vienas Mergelę atrado sumuštinyje su sūriu, šparage ar danties rentgeno nuotraukoje.

Gegužės 7 d.

Zirzliai

1954-aisiais vietnamiečiai sukilėliai sumušė Prancūzijos kareivius Dien Bien Fu įkurtoje ir nepalaužiama vadintoje jų bazėje. Po šimtmetį trukusių kolonijinių užkariavimų šlovingoji Prancūzija buvo priversta iš Vietnamo bėgti tekina.

Tada atėjo Jungtinių Valstijų eilė. Neįtikėtina: didžiausia galybė pasaulyje ir kosmose taip pat patyrė žeminantį pralaimėjimą šioje mažulytėje prastai ginkluotoje itin skurdžių varguolių šalyje.

Ir vienai, ir kitai pasipriešinimo kovai vadovavo lėto žingsnio mažakalbis valstietis.

Jo vardas buvo Ho Ši Minas, visi jį vadino Dėde Ho.

Dėdė Ho nebuvo panašus į kitų revoliucijų lyderius.

Kartą vienas kovotojas grįžo iš kažkurio kaimo ir pranešė, kad nėra kaip organizuoti jo gyventojų:

– Jie senamadiški budistai, visą dieną praleidžia melsdamiesi.

– Tai grįžk ir melskis su jais, – įsakė Dėdė Ho.

Gegužės 8 d.

Tasmanijos velnias

Garsi visame pasaulyje yra ši velniška pabaisa pravirais nasrais ir kaulus trupinančiais dantimis.

Tačiau tikrasis Tasmanijos velnias atkeliavo ne iš pragaro – tai Britų imperija išnaikino šios salos gyventojus, Australijos kaimynus, vedama didingo tikslo juos civilizuoti.

Paskutinės britų užkariavimų aukos ardas buvo Truganinė. Karalienė, iš kurios buvo atimta karalystė, mirė šią dieną 1876 metais, o drauge mirė jos kalba ir jos žmonių atmintis.

Gegužės 9 d.

Gimęs jį surasti

Hovardas Karteris gimė šį 1874-ųjų rytą, o po pusės amžiaus suprato, ko atėjo į šį pasaulį.

Apreiškimas jį aplankė prie Tutanchamono kapo.

Karteris jį rado tik vedamas didžiulio užsispyrimo, po metų metus trukusių paieškų visai kitur, nuolat susidurdamas su kitų egiptologijos ekspertų atkalbinėjimais ir gąsdinimais.

Didžiojo atradimo dieną jis prisėdo šio trumpai gyvenusio faraono, šio tūkstančio stebuklų supamo berniuko kojūgalyje ir ilgai prarymojo tylėdamas.

Sugrįžo pas jį dar daug sykių.

Vieną kartą išvydo, ko anksčiau nebuvo pastebėjęs – ant žemės pabirusias sėklas.

Tris tūkstančius du šimtus metų tos sėklos laukė rankų, kurios jas pasodintų.

Gegužės 10 d.

Neatleistina

Poetas Rokė Daltonas skaldydavo juokelius ir šmaikščiai atsikirsdavo. Taip ir neišmoko nei užsičiaupti, nei paklusti, tryško nieko nepaisančio humoro ir meilės aistra.

Šią 1975-ųjų naktį jo bendražygiai El Salvadoro partizanai paleido į miegantį Rokę kulką.

Nusikaltėliai: kovotojai, nužudymu keršijantys už nesutarimus, yra tokie pat nusikaltėliai, kaip ir karininkai, žudantys, kad neteisybė tęstųsi.

Gegužės 11 d.

Ponas Viskas

Eženas Fransua Vidokas mirė Paryžiuje 1857 metais.

Nuo tada, kai, būdamas keturiolikos, apiplėšė savo tėvo duonos kepyklą, Eženas buvo vagis, žonglierius, kovotojas kardu, dezertyravęs kareivis, kontrabandininkas, dėl mergaičių išprotėjęs mokyklos mokytojas, viešnamių dievaitis, verslininkas, informatorius, šnipas, kriminologas, balistikos ekspertas, Sûreté Générale – Prancūzijos tyrimų policijos – direktorius ir pirmosios privačių detektyvų agentūros įkūrėjas.

Dalyvavo dvidešimt dviejose dvikovose ir penkis kartus pabėgo iš kalėjimo, apsimetęs moterimi ar karo invalidu. Buvo persirenginėjimo magas, policininku užsimaskavęs nusikaltėlis, nusikaltėliu užsimaskavęs policininkas, savo priešų draugas ir savo draugų priešas.

Šerlokas Holmsas ir kiti garsūs europinės literatūros detektyvai už didelę dalį savo gebėjimų yra skolingi Vidoko triukams, kurių jis išmoko darydamas nusikaltimus, o vėliau pritaikė su jais kovodamas.

Gegužės 12 d.

Gyvieji seismografai

2008-aisiais Kiniją sukrėtė didžiulis žemės drebėjimas.

Kinijoje seismografai buvo išrasti prieš devyniolika šimtmečių, tačiau šįkart nė vienas jų neįspėjo apie tai, kas tuoj įvyks.

Užtat įspėjo gyvūnai. Mokslininkai į juos nekreipė nė menkiausio dėmesio. Kelios dienos prieš būsimą katastrofą būriai rupūžių pasklido į visas puses, lyg būtų pakvaišusios, jos kiek įstengdamos sparčiau rėpliojo Miandžu bei kitų miestų gatvėmis, o Uhano zoologijos sode į narvų virbus trankėsi drambliai ir zebrai, tigrai riaumojo, povai klykė.

Gegužės 13 d.

Kad dainuotum, kad matytum

Kad matytum pasaulio pasaulius, keisk savo akis.
Kad paukščiai klausytųsi tavo dainos, keisk savo balsą.

Taip sako – tai žino – senieji išminčiai, gimę prie Orinoko upės žiočių.

Gegužės 14 d.

Kažkieno kito skola

Šiandien 1948 metais gimė Izraelis.

Jau po kelių mėnesių daugiau kaip aštuoni šimtai tūkstančių palestiniečių buvo ištremti, per penkis šimtus kaimų sunaikinta.

Kaimai, kuriuose augo alyvmedžiai, figmedžiai, migdolmedžiai ir kiti vaismedžiai, dabar guli palaidoti po greitkeliais, prekybos centrais ir pramogų parkais. Mirę, bevardžiai. Naujosios valdžios Vardų komitetas žemėlapį perkrikštijo.

Mažai Palestinos beliko. Toks negailestingas žemėlapio rijimas remiasi Biblijos dosniai dovanotomis nuosavybės teisėmis ir yra teisinamas du tūkstančius metų trunkančiu žydų persekiojimu.

Žydų persekiojimas visada buvo europiečių paprotys, tačiau už jį verčiami mokėti palestiniečiai.

Gegužės 15 d.

Kad rytojus nebūtų tik kitas šiandienos vardas

2011-aisiais tūkstančiai jaunų žmonių, išmestų iš namų ir iš darbo, okupavo įvairių Ispanijos miestų aikštes ir gatves.

Jie alsavo įsiūčiu. Gera sveikata pasirodė besanti labiau užkrečiama nei visi marai, todėl pasipiktinusiųjų balsai sklido kiaurai žemėlapių sienas. Štai taip jie rezonavo visame pasaulyje:

Mums liepė nešdintis į gatvę, ir štai mes čia.
Išjunk TV ir įjunk gatves.
Jie tai vadina krize, bet iš tiesų tai apgavystė.
Pinigų netrūksta – tiesiog vagių per daug.
Rinka valdo. Aš už ją nebalsavau.
Jie priiminėja sprendimus už mus – be mūsų.
Išnuomojami ekonominiai vergai.
Ieškau savo teisių. Ar kas jas matėt?
Jei mums neleidžiat svajoti, jums neleisim miegoti.

Gegužės 16 d.

Tiesiai į psichiatrijos gydyklą

Gruperiai ir kitos žuvys,

delfinai,

gulbės,

flamingai,

albatrosai,

pingvinai,

bizonai,

stručiai,

koalos,

orangutanai ir kitos beždžionės,

drugeliai ir kiti vabzdžiai

ir daugybė kitų mūsų giminaičių gyvūnų karalystėje turi homoseksualių santykių: patelė su patele, patinas su patinu, kuriam laikui arba amžinai.

Jiems pasisekė, kad jie ne žmonės, kitaip būtų išsiųsti į psichiatrijos gydyklą. Iki šios 1990-ųjų dienos homoseksualumas buvo įrašytas į Pasaulio sveikatos organizacijos psichikos ligų sąrašą.

Versta iš: Eduardo Galeano. LOS HIJOS DE LOS DÍAS. Argentina: Siglo XXI Editores, 2012.

Giedrė Steikūnaitė. Tad pasvajokime truputėlį: Eduardo Galeano

2020 m. Nr. 12 / „Manęs nedomina laiko taupymas. Man labiau patinka juo mėgautis“, – yra sakęs vienas žymiausių Lotynų Amerikos rašytojų, Urugvajuje gimęs Eduardas Galeanas (Eduardo Galeano, 1940–2015).

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino: „Kino scenarijų nelengva parašyti, bet ne visada lengviau jį skaityti. Žodžiais sunku išreikšti tai, ką filme norėtųsi perteikti. Žodžių perteklius neretai tarsi užgriozdina pirminį, spontanišką sumanymą. Arba kartais žodžių stygius aplaidžiai palieka skaitytoją nežinioj. Bet kokiu atveju rankraštis dar nėra galutinis produktas, o tik savotiškas pusgaminis, blausus ir neaiškus atspindys.

Ypač kai tenka kalbėti apie tokį filmą kaip „Prisilietimas“. Jeigu įmantriai siekčiau žodingo tobulumo ir mėginčiau pavaizduoti tai, kas turėtų vykti mano sumanytame filme, tektų parašyti visą knygą. Ji būtų vargiai paskaitoma ir galbūt slegianti. Tokiam herojiškam darbui neturiu nei kantrybės, nei talento. Tai galutinai numarintų ir aktorius, ir mano kūrybinį džiaugsmą.

Todėl skaitytojui siūlau glaustą, tarsi užšifruotą tekstą, kuris galbūt pažadins skaitančiojo vaizduotę ir įsijautimą.

Apie patį filmą galėčiau pasakyti trumpai: spalvos šiltos. Tonacija šviesi: šiek tiek intymumo, intrigos, švelnumo ir liūdesio.

Išsamus paaiškinimas gal net būtų juokingas. Filmai kaip žmonės. Vieniems patinka, kitiems nepatinka, dar treti lieka abejingi.

Šiuo atveju aš, žinoma, labai norėčiau, kad patiktų.“

Filmo apmatai

Senas plytinis ligoninės fasadas, kurį supa rudenėjantys medžiai. Skyrius trečiame aukšte. Laukiamajame šalia terasos matyti pagyvenusi moteris, apsirengusi diakonės drabužiais. Ji stovi saulei atkišusi veidą, rankas sukryžiavusi ant krūtinės. Karin ateidama stabteli, bet anoji moteris nekreipia į ją dėmesio.

Ilgas tamsokas skyriaus koridorius su durimis iš abiejų pusių. Palubės šviestuvai jau įjungti – vėlyva rudens popietė. Slaugytojos su vakarienės padėklais varsto palatų duris.

Karin pamato docentą, jis eina prie jos su ištiesta ranka: jūsų motina gal prieš penkiolika minučių paliko šį pasaulį, ji išėjo ramiai, be jokios kovos.

Karin klausia, ar galėtų užeiti į palatą, skyriaus seselė atidaro duris ir įleidusi Karin vėl jas tyliai užveria. Vidinės palatos durys praviros, Karin mato lovos kojūgalį ir didelį tamsų medį už lango.

Ji lėtai žengia palaton.

Akys prisipildo ašarų, kai ji pamato mirusiąją. Vargšė, vargšelė, sušnabžda.

Velionė guli galvą pasukusi į šoną, akys užmerktos, burna pravira, pro pagelsvėjusias lūpas matyti dantys. Vešlūs žili plaukai sušukuoti į viršų, plačioje kaktoje įsirėžusios kelios gilios jos kentėjimų raukšlės. O veide jokių skausmo pėdsakų, greičiau paslaptinga šypsena: ženklios juoko raukšlelės palei akis, švelnūs lūpų kampučiai.

Rankos ant apkloto, plaštakos trumpos, plačios, buki pirštai nukarpytais nagais. Ant smiliaus – siaura pleistro juostelė.

Karin atsisėda į lankytojo kėdę. Pro pravertą langą girdėti tolimas miesto gaudesys. Ji delnu kelis kartus perbraukia savo akis – gal pravirks, bet ašaros nepasirodo.

Palatoje tylu, tik motinos laikrodėlis tiksi padėtas ant spintelės.

Pagaliau Karin prieina prie lovos ir pasilenkusi pabučiuoja motinos skruostą. Paskui dar pastovi, žiūri, jai atrodo, kad motina kvėpuoja, krūtinė kilnojasi, akies vokas trūkčioja, tai tik optinė apgaulė – paslaptingas mirties žaidimas gyvųjų jausmais.

Koridoriuj jos lūkuriuoja skyriaus seselė. Karin jai padėkoja už pagalbą motinai, už rūpestį. Seselė klausia, ką daryti su velionės daiktais. Karin atsako, kad rytoj juos pasiims. Gal sužadėtuvių ir vestuvių žiedus pasiimkite dabar? Karin nespėja atsakyti, ir seselė netrukus juos atneša. Štai, prašom. Karin delne – du sunkūs auksiniai žiedai, motinos nešioti net penkiasdešimt metų. Ant vieno žiedo išgraviruota „Henrikas“ ir data, ant kito – tik sutuoktinio vardas. Žiedai jau apdilę ir nubraižyti.

Karin sujaudintu balsu padėkoja. Tamsoka rūbinė prie stiklinių šio skyriaus durų. Karin, nusisukusi į tamsą, čia pagaliau pravirksta, prislėgta motinos netekties.

Kažkoks vyras stabteli, eidamas pro šalį. Mandagiai jos paklausia: can I do something for you?¹

Karin atsigręžia ašarotu veidu ir jam atsako: please leave me alone². Nustebęs ir susigėdęs vyriškis atsiprašydamas kažką sumurma. Karin nusisukus išsišnypščia nosį. Kai vėl atsigręžia, vyriškio nebėra.

Po geros valandos renkasi Karin artimieji, brolis, sesuo, kiti giminės.

Sodas – tai mūsų pasididžiavimas, kaip sugebėdama angliškai sako Karin Davidui. Mudu abu mylim gėles, medžius ir krūmus, pritaria Andrėjasas, apglėbdamas žmoną per pečius. Jie vaikšto po sodą grožėdamiesi rudens spalvom, švelni sekmadienio popietė, dvelkianti nueinančios vasaros kvapais.

Mes stengiamės kuo dažniau pasidarbuoti sode. Turėtum čia apsilankyti pavasarį ar vasaros pradžioje. Tada čia tikrai nuostabu, patikėk. O žiemą svajojam, ką pavasarį reiktų pasodinti, pakeisti. Vyriausia mūsų dukra taip pat mėgsta padėti. Štai ten jos kampelis, ji pati ten tvarkosi.

Viloje suskamba telefonas, ką tik paminėta keturiolikmetė duktė Agnes kviečia tėvą prie telefono. Andrėjasas atsiprašo, palikdamas Karin su svečiu.

Iš pradžių jiedu tyli, paskui Karin šypsodama klausia, ar Davidas bent kiek domisi sodu, gėlėm ir medžiais. Jis linksmai prisipažįsta, kad jo tie dalykai nė kiek nedomina. Abu nusijuokia. Man jau rūpi mūsų vakarienės kepsnys, sako Karin. Atsiprašysiu valandėlę. Ji nuskuba į namą.

Davidas apsižvalgo. Vila čia didelė, gal kiek senoviška, ne itin puošni. Ją supa sodas, medžiai, prie vilos iš abiejų šonų auga du didžiuliai klevai. Kaimynų pievelėj girdėti juokas, šūksniai, ten dvi jaunos merginos atsainiai žaidžia badmintoną. Antrame vilos aukšte prasiveria langas, dešimtmetis berniukas persisvėręs paleidžia iš savo rankos lėktuvėlio modelį. Jis gražiai sklendžia, pučiant lengvam vėjeliui. Labas, švediškai pasisveikina Davidas. Labas, atsiliepia berniukas. Lėktuvėlis įstringa tarp medžio šakų, o berniukas dingsta.

Grįžta Karin. Mūsų Agnes labai sumani, sako ji, gal pernelyg apgalvotai rinkdama angliškus žodžius. Tai ji šiandien ruošia vakarienę. Niurna, kad aš atėjau patikrinti. Tu jai atrodai įdomus, juokais dar priduria Karin. Agnes sako, kad tu panašus į kino žvaigždę. Andersai, nepamiršk prieš vakarienę nusiprausti ir pasikeisk marškinius, primena sūnui, kuris su savo lėktuvėliu ką tik išlipo iš medžio. Žinau, žinau, atsako Andersas.

Matau, jums čia smagu – tau su Andrėjasu, mandagiai sako Davidas, kad nereiktų tylėti.

Mano vyras šį namą paveldėjo po savo tėvų mirties, sako Karin. Mudu nebūtume išgalėję gyventi miesto centre ar prie ligoninės. Andrėjasui reikia tokios permainos, jis per daug įtemptai dirba.

Vadinasi, santuoka laiminga, gal kiek ironiškai paklausia Davidas. Karin šypsodama žvelgia į jį. Mudviejų santuoka tikrai laiminga, sako ji. Jau šešiolika metų kaip vedę.

Tiesiog puiku, juokiasi Davidas. O Karin stabteli, surimtėja, susimąsto. Man sunku apie tai kalbėti, patylėjusi prisipažįsta ji. Ypač kai mums tenka bendrauti svetima kalba.

Nenorėjau būti netaktiškas, sako Davidas. Karin nustebusi pažvelgia į jį. Atleisk, priduria tyliai, tarsi įveikęs savo drovumą.

Jiedu persimeta dar po keletą žodžių. Gal tu norėtum ko nors išgerti, netikėtai paklausia Karin. Aš tik to ir telaukiu, atsako Davidas. Ir abu nusijuokia.

Pačiu laiku ant laiptų pasirodo Andrėjasas. Gal jums kokio gėrimo, klausia. Gersime lauke, gerai? Luktelkit, aš tuojau atnešiu. Norėtumėt viskio, ar ne? Jie atsisėda į hamaką. Iš čia matyti, kaip svetainėj Andrėjasas ruošia jiems gėrimus.

Aš vis prisimenu, kaip mudu pirmą kartą susitikom, netikėtai prisipažįsta Davidas. Ligoninėj? Taip, tu verkdama stovėjai rūbinėj. Gal man nederėtų apie tai sakyti, bet tada aš tave įsimylėjau. Nesitikėjau, kad kada nors tai sužinosi. Kaip matai, atsitiktinumas ar aplinkybės mus suvedė, ir aš nutariau tau pasakyti. Nuo tada esu tave įsimylėjęs, Karin. Dėl to, ką pasakiau, tu neturėtum jaudintis ar nusiminti. Aš iki šiol tave myliu ir noriu, kad tai žinotum.

Vakarienė.

Ne, ačiū, nepaprastai skanu, bet tikrai daugiau nebegaliu. Tenka pridurti, kad Agnes iš tikrųjų puiki virėja. Beje, jie surado ją labai netikėtai. Už kelių mylių nuo čia, netoli to kapinyno, kur aš kasinėju, jie vis dar restauruoja bažnyčią. Tai senoji Hamarso viduramžių bažnyčia, jeigu girdėjot. Taigi jie tos bažnyčios sienoj prakirto angą. Gal už kokio pusmetrio aptiko tuštumą. Tada jau ėmė atsargiau tyrinėti. Taip, ačiū, kavos dar mielai išgersiu. Apie ką aš čia? Taigi staiga jie mato, kad kažkas tamsoj boluoja. O ten – moters veidas – puikiausiai išsilaikiusi medinė skulptūra, vaizduojanti Švenčiausiąją Mergelę. Ne, kol kas jos dar neiškėlė. Matyt, tai dar gana ilgai užtruks. Dirba lėtai, kad ko nors nepažeistų, toj nišoj gali būti ir daugiau daiktų. Mūsų supratimu, labai reta, vertinga skulptūra. Įdomu, kaip ji šitam krašte atsirado? Tokioj nuošalioj viduramžių bažnyčioj? Ir svarbiausia – kodėl ją užmūrijo? Ačiū, viskio neatsisakysiu. Ne, man ledo nereikia. Kol kas toj nišoj galima įžvelgti tik jos veidą ir krūtinės kraštelį.

Vėliau, tą patį vakarą.

Andrėjasas nufilmavęs daug sodo gražumynų. Jis rodo ir komentuoja savo juostą. Davidas klausosi, mandagiai šypsosi, norėdamas parodyti, kad jam tikrai įdomūs tie mėgėjų filmukai. Juose tarp medžių ir gėlių bėginėja vaikai, vaikštinėja Karin ir net šmėkšteli jos motina, visa tai – vasara, saulė ir jūra. Karin vis kartoja, kad Davidui tai turbūt neįdomu. Andrėjasas tikina, jog tos juostos pabaigoj yra kelios nuostabios, tiesiog jam pačiam netikėtos orchidėjų nuotraukos. Štai, jūs tik pažvelkit. Kokios jų spalvos. Matot.

Karin pažvelgia į Davidą: jis sėdi akis nukreipęs į ekraną, bet jo mintys kažkur kitur. Per visą vakarą jis nemažai išgėrė, net kakta išrasojusi. Sėdi beveik susmukęs, jo išvaizda rodo nuovargį ir nepasitenkinimą. Staiga jis atsisuka į Karin, žiūri į jos veidą. Ji sugauna jo žvilgsnį, tartum atsiprašydama nusišypso.

Gal tu rastum dar kokią plikos žmonos nuotrauką, netikėtai paklausia Davidas. Man būtų įdomu, kaip Karin atrodo be drabužių.

Andrėjasas atlaidžiai nusijuokia ir sako, kad Davidui teks pasitenkinti matytom orchidėjom.

Svečias galiausiai atsisveikina. Andrėjasas siūlosi jį nuvežti, bet jis atsisako, nusijuokęs tikina: nesijaudinkit. Aš nieko blogo neiškrėsiu. Jis nuoširdžiai apkabina Andrėjasą, abu vyrai paplekšnoja viens kitam per nugarą. Tada Davidas apkabina Karin, jis dar negrabiai ją pabučiuoja.

Naktis.

Andrėjasas ir Karin dar vaikšto po kambarius, gesina šviesas, uždarinėja duris, išleidžia šunį, užeina pas Agnes, kuri gulėdama skaito knygą. Andersas jau miega kambarėlyje šalia virtuvės. Labanakt, Agnes. Ačiū tau už pagalbą.

Tas Davidas kažkoks nemalonus, sako Agnes. Tau jis nepatiko, stebisi Karin. Taip, jis tikrai nemalonus tipas, pakartoja Agnes. Kodėl, klausia Karin, kažko ieškodama Agnes komodos stalčiuj. Kur tas tavo liemenukas, kurį turėčiau pakeisti? Jis kitam stalčiuje, mama, kiek suirzus atsako Agnes. Karin, suradusi, ko ieškojo, dar kartą palinki dukrai labos nakties, taip ir nesužinojusi, kodėl Davidas jai taip nepatiko.

Tėvai užsidaro savo miegamajame. Jie dar tyliai šnekučiuodamiesi vaikšto, varsto vonios kambario duris. Kada tau rytoj reikia būti ligoninėj? Septintą, pusę aštuntos turiu operaciją. Kaip tau pasirodė Davidas? Man jis pasirodė tiesiog mielas, malonus žmogus. Gal tik per daug išgėrė? Nejaugi? Nepasakyčiau. Andrėjasas atrodo nustebęs. Žinai, tie užsieniečiai.

O kaip tu su juo susipažinai, netikėtai paklausia Karin. Andrėjasas kiek padvejoja: jam buvo priepuolis – akmenys inkstuose, iš muziejaus man paskambino Jakobis, prašė, kad juo pasirūpinčiau. Tik tiek.

Jiedu beveik sykiu atsigula. Andrėjasas sako: planavau su tavim pasimylėti, bet labai suėmė miegas. Karin nusijuokusi sako, kad ir ji labai pavargusi. Šįvakar net nebegalėčiau paskaityti, nusižiovauja Andrėjasas. Aš irgi, pritaria ji užsikrėtusi jo žiovuliu. Tada miegokim, sako Andrėjasas ir užgesina šviesą. Kur tavo ranka? Čia! Nors palaikysiu tavo ranką.

Abu apimti snaudulio nutyla. Ar tu išgėrei kontraceptinę tabletę, klausiamai sumurma Andrėjasas. Šį vakarą praleisiu. Gal nieko nenutiks? O kas čia gali nutikti, dar nusijuokia Andrėjasas.

Rudens diena rami, apniukusi. Ant plokščios kalvos kukli bažnytėlė, iškilusi virš apačioje įsikūrusio kaimo. Šalia bažnyčios senas, akmeninis varpinės bokštas. Apie bažnyčią suręsti pastoliai, bet šiandien šeštadienis, ir darbininkų nematyti.

Tuščioj bažnyčioj vis dar tvyro vasaros šiluma, jaučiasi trūnėsių ir nykimo kvapas. Kairėje altoriaus pusėje, prie zakristijos durų pramušta niša storoj mūro sienoj. Aukščiau – senovinis frizas su nublukusia viduramžių tapyba, vaizduojančia Kristaus gyvenimą ir kančią nuo pat apreiškimo iki nukryžiavimo. Sulankstoma altoriaus spinta – liaudiška tapyba: Paskutinė vakarienė.

Karin, ateik čia, aš tau parodysiu, sako Davidas. Jis nukabina maišinį audeklą, kuris dengia atrastą nišą. Lipk ant tos dėžės ir pasilenkusi įsižiūrėk. Jis uždega žibintuvėlį ir nukreipia jo šviesą į paslaptingą tamsą. Matai jos veidą?

Silpnoj dienos ir Davido žibintuvėlio šviesoj Madona tarsi atsigręžia ir vos šypsodama žiūri į Karin.

Žemiška moteris, virš jos galvos – jokios aureolės, apvalios, jaudinančiai tvirtos kūno formos, kaimiškos rankos laiko pliką spurdantį kūdikį. Po kruopščiai išdrožinėtu senoviniu drabužiu – iškili krūtinė, šlaunys, ji kiek palinkusi sėdi, tarsi saugodama, kad kūdikis neišsprūstų iš glėbio. Madonos žvilgsnis tartum nukreiptas į netikėtai pasirodžiusį lankytoją, šypsena patikli, be jokios baimės.

Šventoriuje prie bažnyčios sienos vasariškai šilta. Jiedu susėda ant plačios lentos. Apačioje matosi kaimas, jūra.

Aplinkui tylu, ramu.

Duok man savo ranką, sako Davidas. Karin dvejodama nusimauna pirštinę ir ištiesia jam savo dešinę. Jis sugniaužia ją abiem saujom, priglaudžia prie skruosto, paskui pabučiuoja delną. Karin skubiai atitraukia ranką ir atsistoja. Ne, sako, ne, tik ne tai!

Ko tu tikiesi iš manęs? Davidas neskuba atsakyti. Kad aš ir pats nežinau, sako patylėjęs. Aš tiesiog noriu tavęs. Kodėl, stebisi ji. Aš tave įsimylėjęs. Argi to nepakanka? Ji papurto galvą: aš jau šešiolika metų kaip esu ištekėjusi. Nė karto dar nesu Andrėjaso apgavusi. Nė karto. Aš nenoriu pradėt meluoti, gyventi man neįprastą dvigubą gyvenimą. Gal tau atrodo juokinga, bet aš nesu tikra, ar man vertėtų tiek daug aukoti. Tu supranti, ką aš turiu galvoj? Man sunku tai paaiškinti svetima kalba. Todėl atleisk, Davidai. Aš nieko daugiau apie tai nekalbėsiu ir neaiškinsiu.

Jis lenkiasi ją pabučiuoti. Bet ji atšlyja. Ne, sako. Ne. Jei tu mane pabučiuosi, tai… tada… aš nebežinau, nebežinau. Ji vis dar šypsosi, bet iš tikrųjų yra labai susijaudinusi.

Paskui blaiviai ir tvirtai pasako, kad jai reikia skubėti namo.

Davido automobilis sustoja prie pat Karin sodo vartų, jis dar klausia, kada jie vėl pasimatys. Ji nedelsdama argumentuotai atsako: rytoj sekmadienis, aš tikrai negaliu, pirmadienį mūsų namuose rudeninis tvarkymasis, ateis pora tetulių, aš tikrai negalėsiu pasitraukti, mes galbūt galėtume pasimatyti antradienį. Tai kur mes susitiksime, nekantriai paklausia Davidas. Aš galėčiau ateiti pas tave, maždaug pusę trečios, dalykiškai prižada ji. Karin dar pakšteli jam į skruostą ir saugiai išlipa prie savo vartų.

Karin, nusivilkusi apsiaustą, pakabina jį prieškambary, dar nužvelgia veidrodyje savo veidą, figūrą, girdi, kaip Andrėjasas darbo kambaryje kalba telefonu, Karin nueina pas jį ir atsisėda į jo kėdę prie rašomojo stalo, jis stovi ir kalba su kažkokiu kolega: būtų geriausia ją tuoj pat paguldyti, aš paskambinsiu į ligoninę, rytoj pasimatysim, per pietus ateik į mano kabinetą, gerai? Aš ten būsiu nuo pusės pirmos. Karin pasisukioja kėdėje ir įdėmiai stebi savo vyrą. Jis nusišypso jai ir juokingai sučiaupia lūpas. Telefoninis pokalbis baigtas.

Smagi buvo kelionė? Tikrai įdomi, sako Karin. Tai kodėl nepakvietei Davido vakarienės? Kviečiau, bet jis atsisakė.

Andrėjasas skambina į ligoninę: labą dieną, čia šefas, gal galėčiau pasikalbėti su sesele Gunhilda iš trečiojo skyriaus. Ačiū. Aš palauksiu.

Karin atsistoja ir eina prie durų. Nusileisiu į virtuvę, padėsiu Agnes, šį vakarą ji norėtų praleisti su draugais. Pasakyk, kad ji privalo grįžti į namus ne vėliau kaip antrą, perspėja tėvas. Mudu vėliau pasišnekėsim, išsisukdama sako Karin.

Šit kaip, paprašyk, kad seselė Gunhilda man paskambintų, kai tik bus laisva. Gerai. Ačiū.

Norėjau su tavim apie kai ką pasikalbėti, prie durų jam sako Karin. Įdomu, Andrėjaso akys net sublizga pro storus akinių stiklus, susidomėjęs šypteli. Bet Karin apsigalvoja. Ji tik pasako: aš manau, kad man namuose nereikia pagalbininkių. Bus geriau, jei pati čia viską sutvarkysiu. Be jokio erzelio.

Tai tu dėl to norėjai su manim pasikalbėti, klausia Andrėjasas. Taip, dėl ko tu klausi? Tu taip rimtai pradėjai, kad aš pamaniau, jog kas nors svarbaus.

Karin labai susijaudinusi, bet linksma, vilki ilgom kelnėm ir duksliu megztiniu. Plaukai dailiai sušukuoti į kuodą, nosis pabalnota saulės akiniais. Vairuojant automobilį saulės akiniai man būtini, paaiškina.

Ji nusivelka apsiaustą, dairosi po nykų Davido išsinuomotą butą. Man buvo nelengva jį surasti, šita senamiesčio dalis tarsi nusigręžusi nuo mūsų. Man beveik niekad nesiseka lengvai surasti. Atleisk, kad vėluoju.

Davidas nupirkęs šerio ir ant stalo pastatęs porą taurių. Jis dar pamerkęs puokštę gėlių, bet jos jau apvytusios. Vargšės gėlės, sako Karin. Aš truputį patrumpinsiu kotus, gal dar atsigaus. Ji darbuojasi mažutėj virtuvėj. Kaip tu suradai šį butą? Man vienas kolega padėjo, sako Davidas, stengdamasis aiškiai kalbėti. Kažkoks nykus būstas, tau taip neatrodo? Aš apie tai nepagalvojau, lyg atsiprašydamas sako Davidas. Šiaip ar taip, vis geriau negu viešbutis. Taip, dabar tikrai geriau, sako Karin ir nusišypso jam.

Sutvarkytos gėlės stovi ant stalo. Gal norėtum paragauti šerio, paklausia Davidas. Aš labiau norėčiau arbatos, sako Karin, apžiūrėdama virtuvinę spintelę. Ar čia yra arbatžolių? Gaila, matyt, jau pasibaigė. Gal nori, aš nubėgęs nupirksiu. Ne, ne, išgersime tik šerio. Jis vargais negalais atkemša butelį, ranka taip dreba, net aplaisto stalą. Davidai, tu toks susinervinęs, šypsosi Karin. Dabar mano pulsas gal koks šeši šimtai devyniasdešimt, sako jis. O tu nė kiek nesijaudini? Aš lyg netekusi sąmonės, nusijuokia Karin.

Jiedu tylėdami susidaužia. Atleisk, kad aš apsivilkusi tokiu bjauriu megztiniu ir senom kelnėm, būčiau apsirengusi dailiau – juk pirmą kartą pas tave ateinu, bet staiga taip atšalo.

Davidas šypsodamas sako, kad jam net patiktų, jeigu pasnigtų po tokio lietingo oro. Šalčio aš nepakenčiu, susirūpinus sako Karin. Čia, prie jūros, tikrai slegiantis klimatas. Pavasario lauki nesulauki. Taip, bet ruduo buvo nepaprastai gražus, atsiliepia Davidas, norėdamas dar įpilti gėrimo. Ačiū, man jau gana, atsisako Karin, man net galva apsisuko. Apie ką čia mudu pradėjom? Abu nusijuokia. Tai ką dabar veiksim? Aš manau, mes dabar nusirengsim, atsigulsim ir pažiūrėsim, kas iš to išeis, kaip tu manai, klausia Karin. Tik užtrauksim užuolaidas, ar ne? Kad aš nesidrovėčiau. Aš irgi ne drąsuolis, pritaria Davidas.

Kai jis grįžta iš vonios kambario apsisiautęs nudėvėtu chalatu, Karin jau stovi plika kambario prieblandoj ir žvelgia į savo atvaizdą dideliam senam veidrodyje, kažkodėl pakabintam kambario kampe. Šyptelėjusi atsigręžia į Davidą, bet kai šis mėgina ją apkabinti, Karin švelniai jį atstumia. Palauk, sako, neskubėk. Bent pažvelk į mane. Davidas atsisėda ant lovos krašto, o ji stovi priešais jį.

Man trisdešimt ketveri, šypsodama sako. Tai jau matosi iš mano veido, ypač aplink akis. Esu pagimdžius du vaikus, abudu maitinau krūtim. Iki tol mano krūtinė buvo gražesnė. Ant pilvo – randas, čia nuo antro vaiko, Andersas gimė toks didelis. Aš prasta meilužė. Su Andrėjasu mudviem lovoj viskas gerai, jokių problemų, nors kartais aistros ir pritrūkdavo. Mano kojos trumpos, gal užpakalis kiek per didelis, kai buvau paauglė, dėl to nervinausi. Nenorėčiau, kad tu stengtumeisi kaip nors ypatingai mane patenkinti. Turbūt supranti, ką aš turiu galvoj. Tada aš tik nusigąsčiau, užsisklęsčiau. Tikrai nežinau, kodėl čia esu ir kodėl gulsiu su tavim į lovą. Nesu tikra, ar tave įsimylėjau. Nors dažniausiai būnu įsimylėjusi. Ir dar – mane tu labai sujaudinai, kai prisipažinai, kad esi mane įsimylėjęs ir norėtum turėti.

Atleisk, kad taip užsiplepėjau. Žinau, tai ne pats geriausias būdas pradėti santykius, bet aš dar niekad nebuvau pakliuvus į tokią situaciją. Iki tavęs turėjau tik du vyrus, pirmojo aš net neprisimenu, man liko tik Andrėjasas. Mane, aišku, baisiai graužia sąžinė, kad dabar jį išduosiu. Bet jis neturėtų šito sužinoti. Man jis – pats geriausias pasaulyje. Atleisk man, Davidai, kad aš tau visa tai susakau, noriu, jog tu žinotum, su kuo dabar gulsiesi į lovą. Gal tau visa tai nesvarbu, galbūt aš čia darau iš musės dramblį. Bet man tai ne kokia smulkmena. O dabar gulkimės, tu mane sušildysi, nes man pasidarė baisiai šalta.

Davidas šypsodamas išklausė ilgą jos monologą. Kai ji pagaliau atsigula šalia, jis apkabina ją ir švelniai pabučiuoja į lūpas. Paskui jie guli, tyli, žvelgia vienas į kitą apsiraminę, ir nežinia jų nebeslegia.

Tu net lovą mums švariai perklojai, sako Karin. Patylėjusi dar klausia: o tu daug turėjai moterų šitam kambary? Ne, tau nebūtina atsakyti, gal kvailai paklausiau. Uždėk savo ranką man ant krūtinės.

Jiedu vėl pasibučiuoja.

Šiandien man nieko neišeis, netikėtai prisipažįsta Davidas. Mano plepalai tave išgąsdino, šypsodamasi sako Karin. Nieko baisaus. Tiesiog gulėkim kartu. Mums ir taip gera.

Po valandėlės ji vėl prabyla: Davidai, man jau reikia eiti. Andrėjasui pažadėjau, kad pasitiksiu jį oro uoste, jis grįžta iš Stokholmo. Jiedu pasižiūri vienas į kitą, dar pasibučiuoja, Karin išlipa iš lovos ir ima skubiai rengtis. Eikš, staiga sako jis, pusiausėda atsirėmęs į du pagalvius. Ji prieina prie jo, jis paima jos ranką. Aš norėjau tau kai ką pasakyti, ramiai sako Davidas. Net nežinau, kaip čia trumpai. Jo veidas išblyškęs, akys paraudusios. Nežinau, kaip tau pasakyti, kartoja. Ji atsisėda ant lovos krašto, apkabina Davidą per pečius ir prisitraukia prie savęs, švelniai paglosto ausį ir skruostą. Tu man labai patinki, gimtąja kalba prisipažįsta. Man tu labai ir labai patinki.

Paskui lėtai atsistoja ir baigia rengtis. Jis taip pat išlipa iš lovos, apsisiaučia chalatu. Prieš išeidama Karin paskubom jį pabučiuoja. Tu manim nusivylei, klausia Davidas. Ji stipriai jį apkabina ir nusijuokia.

Savo juoku pralinksmina ir Davidą. Karin, nepaleisdama jo, sako šypsodamasi: nenusivyliau. Ne, ne, ne! Ir išskuba pro duris. Bet tuoj apsižiūri, jog pamiršo pirštines, apsigrįžusi beldžiasi. Jis atidaro. Pamiršau savo pirštines, paskubom, tebešypsodama sako ji.

Jis dar mėgina ją sulaikyti, stipriai pabučiuoja. Ji pajunta jo geismą ir vos nepasiduoda netikėtam impulsui. Ne, ne, dabar aš negaliu. Ateisiu kitą kartą. Kurią nors dieną. Rytoj iš pat ryto aš tau paskambinsiu.

Alio, čia Karin. Laukei manęs? Negalėjau tau paskambinti, kol namie nelikau pati viena. Bijojau, kad tu jau būsi išėjęs.

O aš nesitikėjau, kad tave dar išgirsiu. Net nežinau kodėl. Beje, dabar nesu visai blaivas. Vakar išgėriau tabletę migdomųjų, bet niekaip negalėjau užmigti. Tada dar gurkštelėjau degtinės ir paėmiau dar vieną tabletę. Kapinyne turėjau būti penkiolika po aštuonių, ne vėliau kaip pusę devintos. Bet šiandien ten nebesirodysiu. Ir aš galiu kokį kartą susirgti. Tu nesijaudink, kad esu neblaivus, dažnai taip nedarau. Nebemaniau, kad tu paskambinsi. Arba kad mes dar susitiksim. Aš… norėčiau tau kai ką paaiškinti. Man pačiam keista, kad norėčiau tau pasakyti kai ką svarbaus, ko niekam nesu pasakojęs. Norėčiau, bet nerandu žodžių. Esu tiesiog dvasinis analfabetas. Gal tu galėtum dabar pas mane atvažiuoti? Aš tavęs pasiilgau. Ką tu žadi veikti? Paklosi lovas, tvarkysi kambarius, ką dar žadi daryti. Eisi apsipirkti vakarienei? Velniai griebtų, juk nesi kokia aptarnavimo sferos darbuotoja. Tai kas tu esi?

Galėtum tuoj pat atvažiuoti! Kodėl gi negali?

Dabar negaliu. Suprask, negaliu. Negaliu tiesiog mesti tai, ką laikau rankose. Davidai, girdi mane? Ko tu nutilai?

Aš tave suprantu, sako Davidas tarsi nutolusiu balsu. Paskui ragelyje tyla.

Gerai, aš atvažiuosiu. Bet tik neilgam.

Ir ji nuvažiuoja. Iš tikrųjų nenorėdama ir labai susijaudinusi. Kai jiedu susitinka, Karin atrodo nusigandusi, šalta. Davido kambarys nevėdintas, dvokia cigarečių dūmais. Jis apsirengęs tik ligi pusės, nesiskutęs, iš tolo trenkia degtine, iškamuotas nemigos. Davidas apkabina ją, grubiai nuvelka apsiaustą. Ji norėtų priešintis, kartoja, kad neturi laiko, negali ilgiau pasilikti. Davidas kažką sumurma, ji nesupranta, bet gal jis nusikeikė. Jiedu susistumdo prie nepaklotos lovos, Davidas pargriauna Karin, plėšia nuo jos drabužius. Perbalusi, pažeminta ir supykusi Karin liepia jam liautis. Aš pati nusirengsiu. Ji nusimauna pėdkelnes, kelnaites, pasikelia sijoną ir atsigulusi praskečia kojas. Jis užgriūva ant jos, įsibrauna net jos nepabučiavęs ar švelniai apkabinęs. Ji stipriai užsimerkia ir nesipriešina. Jis niurzgėdamas negarsiai sudejuoja, kūnas įsitempia ir jausmų nebelieka. Karin atsimerkia, žiūri į jį: veidas sustingęs, su neapykantos pėdsakais, paakiai įkritę, patamsėję. Po velnių, nespoksok taip į mane, sako prikimusiu balsu, dešine ranka uždengia jai veidą. Paskui kažką sušneka angliškai. Į tokį veidą kraupu žiūrėti: kreivai prasižiojęs, pro išsiviepusias lūpas matosi dantys, kūnas išsiriečia, iš gerklės veržiasi lyg verksmas ar skausmingas, dusinantis riksmas. Paskui jiedu guli aprimę ir tarsi nutolę vienas nuo kito, patalynė, drabužiai ir kūnai apsunkę, suglebę, sieloj – toks nusiminimas ir vienatvė. Už didelio lango su senom užuolaidom pilkuoja dienos šviesa. Karin išsilaisvina, išlipa iš lovos ir eina į vonios kambarį.

Tą pačią popietę Andrėjasas ir Karin darbuojasi savo sode, renka į pintines prinokusius vaisius. Krapnoja, bet oras nešaltas. Saulė už lietaus debesų, retkarčiais pro senus medžius dar prasiskverbia jos šilti spindulių pluoštai.

Ryte aš tau kelis kartus skambinau, sako Andrėjasas, bet tu neatsiliepei. Aš palėpėj tvarkiausi. Ten daugybė visokių senų drabužių, ėmiau juos rūšiuoti, atiduosim Raudonajam Kryžiui. Gerai sumanei, pritaria Andrėjasas atsitiesdamas. Bet tu kažko nusiminus? Gal dar kas nors nutiko? Karin ne iš karto atsako. Ne, nieko. Prieš mėnesines man visada suprastėja nuotaika. Tikrai daugiau nieko, ramiai klausia Andrėjasas. Ne, tikrai nieko, atsako Karin ir nusišypso. Paskui prieina ir apkabina jį.

Šalia anos restauruojamos bažnyčios buvo surastos vienuolyno pastato liekanos ir menki, sunkiai nustatomi gal antrajame šimtmetyje iki Kristaus buvusio kapinyno likučiai. Kasinėjimų vieta aptverta ir jos dalis dar atvira. Iš bažnyčios sklinda grąžtų burzgimas, kirtiklių smūgiai. O šiaip aplinkui ramu. Du vyrai su kombinezonais suklupę, beveik gulsčiom mentele krapštinėja žemę. Permaininga rudens diena. Čia lyja, čia vėl nusigiedrija. Neryžtingai prisiartina Karin, atokiau sustojusi žiūri. Davidas, ją pastebėjęs, kažką pasako bendradarbiui, nusipurto nuo kelnių žemes ir prieina prie jos. Jo veidas rimtas, beveik užsisklendęs. Kodėl tu man nebepaskambini, klausia jo Karin. Keletą kartų tau skambinau, bet nieks neatsiliepia, vakar atvažiavusi skambinau prie tavo durų, girdėjau, kad esi namuose, bet neatidarai.

Davidas paima ją už rankos ir nusiveda per pievą į pamiškę. Ten jiedu susėda po kupliais medžiais, šalia ramaus ežerėlio.

Kodėl tu taip elgiesi, klausia Karin. Man sunku nuo tokio tavo tylėjimo. Tai nepakeliama. Ji vis dėlto švelniai paglosto jam veidą.

Čia nieko ypatingo, jai sako Davidas. Turėk dar kantrybės, jei gali.

Kantrybės aš turiu, dėl to dar nieks nepriekaištavo, nusišypsojusi sako Karin. Aš nieko iš tavęs nereikalauju. Net nemanyk, kad aš ko nors reikalauju. Tik pati nesuprantu, kas čia su manim darosi. Galiu pasakyti tik tiek – ką begalvočiau, tu vis išlieki mano mintyse. Nė valandėlės nėra, kad tu nebūtum su manim. Tokie dalykai.

Davidas linkteli: ir aš nebežinau, kaip čia man toliau, ką man daryti su ta jausmų makalyne.

Karin vėl paliečia jo veidą. Jeigu mes vienas kito neprarasim, gal nieko neatsitiks, negarsiai paskubom ištaria Karin. Štai kas svarbiausia. Neišsižadėk manęs. Tada liksiu bejėgė, supranti.

Jiedu nebeturi ko daugiau vienas kitam pasakyti. Dar sėdi, žvelgia vienas į kitą, dar negrabiai glosto, glaustosi. Jeigu sugebėčiau, aš norėčiau tau paaiškinti, sako Davidas. Suprantu, sako Karin. Suprantu. Davidas žemėtu delnu paglosto jai skruostą.

Gunnaro Ekelöfo eilėraštis

Užmigdyk mane savyje
prikelk sau mano pasaulį
įžiebk mano užgesusias žvaigždes.

Susapnuok mane ir mano pasaulį
uždek jį savo liepsna
pagimdyk mane, suteik man gyvastį savyje, numarink.

Priartink mane prie savęs
kuo arčiau savo įsčių

švelniai įsileisk, įsileisk mane į save.

Žiema. Karin ir Davidas porai valandų susitinka beveik kiekvieną popietę jo išsinuomotame apleistame būste.

Kažkurią dieną ji padeda jam apsitvarkyti. Knygų lentynoj randa albumą su senom nuotraukom. Jį dabar varto atsisėdusi prie lango. Davidas prie jos pasilenkia.

Kur bekeliaučiau, albumą visur vežiojuosi su savim, sako Davidas. Pats nežinau kodėl. Gal čia kokie nepaaiškinami mano sentimentai. Nei tėvo, nei motinos, nei giminių nebeturiu. Mes gyvenome Berlyno priemiesty, mano tėvas turėjo privačią psichiatrijos kliniką. Man buvo keturiolika, kai tėvas mamą ir mane su seserim netikėtai išsiuntė į Šveicariją. Po pusmečio mes praradome ryšį su likusiais Vokietijoj giminaičiais. Jie buvo įvairiuose lageriuose sunaikinti. Po karo, kai motina mirė, persikėlėm į Izraelį, ten baigiau studijas. Tikriausiai aš tą albumą laikau mamos atminimui. Žiūrėk, čia ji dar jauna, tik susižadėjusi. Simpatiška, ar ne taip? Ji buvo švelni, bet impulsyvi. Aistringa, bet galinti ūmai supykti. Man dažniausiai būdavo griežta, bet ne tada, kai kartais susirgdavau. Tuomet slaugydavo mane su nepaprastu švelnumu. Kaip bebūtų keista, aš ir dabar be jos jaučiuosi vienišas. O juk esu subrendęs vyras. Prisimenu, kaip ji laukėsi mano sesers. Man tada buvo gal šešeri. Vieną rytą netikėtai pamačiau ją pliką su tuo dideliu pilvu, nusigandęs pradėjau verkti. Mama apkabino mane. Buvau vienmarškinis, man buvo šalta. Mama pasiguldė mane į savo lovą. Ji vis dar buvo plika, aš paliečiau jos pilvą ir pajutau ten spurdantį vaikelį. Puikiai visa tai prisimenu, bet kai suaugęs jai tai priminiau, mama ėmė neigti. Ji net šiek tiek supyko.

Tai tu turėjai seserį, paklausia Karin. Taip, pažvelk, va šitoj nuotraukoj. Vaikystėje mes būdavom neperskiriami, visada kartu žaisdavom, nors ir buvau šešeriais metais vyresnis. O kur dabar tavo sesuo, paklausia Karin. Davidas patylėjęs pagaliau ištaria: jos jau nebėra. Nebeturiu jokių giminių ir jokių ryšių. Buvau sykį vedęs, bet mes išsiskyrėm, tarsi vienas kito išsigandę. O sesuo mirė per karą, vėl paklausia Karin. To aš nežinau, kiek suirzęs atsako Davidas. Jos nėra. Ir nieko aš apie ją nežinau.

Dabar Davidas įtūžęs, bet iš paskutiniųjų valdosi. Net šypsosi atidarydamas atėjusiai Karin duris. Jau vėlyva popietė. Kur tu dingai? Aš seniai tavęs laukiu! Galėjai prisiminti, kad tave perspėjau – šiandien vėluosiu. Sakei, kad būsi trečią, o dabar jau keturios. Kiek atsimenu, valandos aš tau nenurodžiau, nes žinojau, kad šiek tiek vėluosiu, aš nemaniau, kad tie dalykiniai pietūs taip ilgai užtruks.

Karin šypsosi, pabučiuoja Davidą į lūpas ir nusivelka kailinius. Šiandien ji dailiai apsirengusi, su aukštakulniais, užsikabinusi papuošalus.

Aš tau tikrai nenurodžiau valandos, pakartoja ji ir vėl pabučiuoja Davidą. Tu buvai toks reiklus, todėl pažadėjau užsukti, nors ir neilgam. Kaip čia pas tave tamsu, gal uždekim lempą. Karin gerai nusiteikusi. Pagyvėjusi, net pralinksmėjusi nuo Davido priekaištų. Jis paima ją už rankos ir stipriai pabučiuoja.

Tu rūkei, piktai paklausia. Taip, rūkiau, šypsodama atsako ji. Juk mudu vienas kitam pažadėjom, kad nustosim rūkyti. Taip, bet šiandien, taip gardžiai papietavus, buvo ypač malonu užsirūkyti. Surūkiau net penkias cigaretes, sako iškeldama penkis pirštus ir nusijuokia. Koks tu piktas šiandien. Aš nepiktas, šaltai sako jis, bet primenu, kad mes buvom dėl to susitarę. Ir dar – tu gerokai išgėrus. Taip, išgėrus, atsako Karin, linkčiodama galva. Esu šiek tiek apsvaigus. Labai nedaug. Bet nesiginsiu – apsvaigus. Na, tai eime, imk mane. Aš labai skubu, supranti. Bet pirmiau pabučiuok ir pasakyk, kad nepyksti.

Ji pati apkabina jį ir pabučiuoja. Davidas smarkiai trenkia jai per veidą. Karin net lošteli į šoną, antausis kliudė jai skruostą ir burną. Iš nuostabos, pykčio ir pažeminimo jos akys paplūsta ašarom. Davidas stveria kėdę ir trenkia ją į grindis, sena kėdė subyra, nulekia į kampą.

Manęs dar niekas nėra mušęs, atsitokėjusi ištaria Karin. Dar niekad gyvenime niekas nemušė. O aš negaliu pakęsti, kai tu šitaip elgies, vis dar siunta Davidas. Aš atėjau tiesiog geros nuotaikos. Tu girta ir dar prisirūkius, rėkaloja Davidas.

Aš atėjau linksma, gerai nusiteikus, pakartoja Karin. Pietavom su užsienio delegacija, esu tau užsiminus anksčiau. Mums ten buvo smagu. Andrėjasas buvo tiesiog pritrenktas, kad taip anksti išeinu. Man buvo nelengva pas tave atvažiuoti. Bet aš, kaip matai, atėjau, nes tu taip atkakliai manęs prašei.

Aš negaliu pakęst to tavo sumauto vyro, šūkauja Davidas. Idiotas prakeiktas, mulkis, niekdarys. Kad jį kur velnias!

Tu nesi protingas. Liaukis. Ko čia taip rėkauji. Karin net nusijuokia. Tiesiog siaubas, koks tu, pasirodo, piktas.

Eik tu sau, šaltai atkerta Davidas. Dink iš čia. Grįžk pas tą savo šundaktarį. Ten ir tupėk sau laiminga. Mums nėra prasmės toliau tą istoriją tęsti. Girdi, ką sakau! Eik tu velniop, palik mane ramybėj.

Matau, kad tu tikras beprotis, ramiai sako Karin ir apsivelka kailinius. O Davido įtūžis dar nepraėjo. Aš pavargau nuo tavęs, ačiū Dievui, viskas baigta. Pavargau, tu man jau nusibodai, girdi?

Karin išeidama stabteli, atsigrįžusi žiūri į jį. Vargšas tu, Davidai, sako pasikeitusiu balsu. Davidas vargšas ir vargšė Karin. Kaip abiem mums nelengva.

Todėl viską nukirskim galutinai, bus geriausia, pasityčiodamas atrėžia Davidas. Karin papurto galvą, jos veide liūdesys. Jeigu būtų taip paprasta, prataria.

Ji žengteli prie jo ir įdėmiai pasižiūri jam į veidą. Jei dar norėsi man ką nors pasakyti, skambink kaip visada, anksti iš ryto. Ji paskubom švelniai paliečia jo veidą.

Išėjusi pro duris dar pastovi, pasiklauso. Viduje tylu. Ji lėtai leidžiasi laiptais, tik tada ima verkti. Ašaros plūste plūsta, tai jau nebe verksmas, tai lyg nebepakeliama našta, ūmus skaudžios tikrovės suvokimas.

Ji, ranka laikydamasi turėklo, lėtai lipa į apačią. Prie laukujų durų susiduria su kažkokia moterim, kuri smalsiai šypteli jai ir pasisveikina. Karin atsako tuo pačiu ir atidaro laukujes duris. Dabar girdėti, kaip laiptais ją atsiveja Davidas.

Jie grįžo į apytamsį Davido butą, grįžo vienas kitam atsiduoti. Artumas, švelnumas, atlaidumas, bet slapčiausią jų bendrystę lyg koks skaudulys nustelbia įsimetusi neviltis.

Tą patį vakarą Karin su Andrėjasu įsitaiso vienas priešais kitą patogiuose krėsluose vyro darbo kambaryje. Jie žaidžia šachmatais. Iš gramofono sklinda rami melodija. Ant kilimo snaudžia šuva.

Ir sūnus Andersas, įėjęs su kokakolos buteliu, nugrimzta į fotelį. Na, kaip filmas? Patiko tau, klausia jo tėvas. Nelabai, atsako sūnus. Per daug ten tos kvailos meilės. Tiesiog nuobodu. Mat kaip, o kito filmo ten nerodė, paklausia Karin. Ne, kitus aš jau buvau matęs. Gal tu parėjai išalkęs, klausia Karin. Ne, aš ten suvalgiau sumuštinį. Tai labos nakties, sako Karin. O katras iš jūsų laimi? Nugalėtoja – mama, kaip visada, atsako Andrėjasas. Tada labanakt. Andersas atsikelia nuo fotelio ir išeina. Aš netrukus užlipsiu į viršų, atsilabanaktinsiu ir užgesinsiu šviesą, sūnui pavymui dar šūkteli Karin, Andersas nieko neatsako.

O kur mūsų Agnes, klausia tėvas. Išėjo į šokius, tu gi žinai. Bet ji buvo peršalus. Tik ne šį vakarą, Agnes šeštadieniais visada sveika.

Andrėjasas pažvelgia į ją ir šypteli. Kas tau ant lūpos? Kad aš pati nežinau, abejingai atsako Karin. Prieš valandą pastebėjau. Gal kokių vitaminų trūksta?

Negali būti, šyptelėjęs sako Andrėjasas.

Jiedu tylėdami toliau žaidžia šachmatais. Balandį turėsiu skristi į kongresą Romoje, gal ir tu norėtum, klausia Andrėjasas. Būtų smagu, bando išsisukti Karin. Romoje balandį jau pavasaris, ar ne? Tik nežinau, ar aš galėsiu. Man reiktų surasti, kas čia prižiūrėtų vaikus. Tuo aš jau pasirūpinau. Po pietų skambinau savo seseriai Evai, ji mielai sutiko. Sakė, kad jai būtų net labai smagu. Ji tokia suvargusi, vieniša po tų savo skyrybų. Mes dar pagalvosim, pašnekėsim apie tai, sako Karin. Matau, tu kažkodėl nerodai didelio entuziazmo, tarsi nusivylęs liūdnai ištaria Andrėjasas. Atleisk, tokia jau aš esu, lyg atsiprašydama jam nusišypso Karin.

Andrėjasas pasirąžo, nusižiovauja. Žinau, kokia tu esi. Eikime į lovą. Šitą partiją tu vis tiek laimėsi. Aš tik išleisiu Fiją. Jis pašaukia šunį. Karin paima taures, išjungia gramofoną ir užgesina šviesą.

Jie nusirenginėja. Andrėjasas stovi drabužinėje priešais didelį veidrodį. Dabar jis plikas. Pašaukia Karin. Ji jau apsivilkusi naktiniais marškiniais, rankoje laiko plaukų šepetį. Jis pastato ją priešais save ir nuvelka marškinius. Ilgai, atidžiai žiūri į jos atvaizdą veidrodyje. Visa tai ji iškenčia, staiga pajutusi nuolankumą. Paskui Andrėjasas atgręžia ją į save ir pabučiuoja į lūpas, šalia pastebėtos žaizdelės. Tada paguldo ją ant kilimo ir iš lėto, su patirtimi atlieka savo vedybinę prievolę.

Saulėta, bet vėjuota ankstyvo pavasario diena. Švenčiausioji Mergelė jau iškelta iš savo slaptavietės ir pastatyta ant pakylos restauruotoj bažnyčioj, kuri dar kvepia dažais ir mediena. Kapinynas atšlaitėj jau ištirtas, iškasinėtas, viskas nufotografuota ir suregistruota. Aukštai, šalia vargonų repetuoja nedidelis ansamblis – rengiasi sekmadieniui, bažnyčios atšventinimui.

Madona nėra tokia graži, kaip atrodė iš pradžių, sako Davidas. Bet ji čia labai tinka. Žinovai mano, kad ji atgabenta iš Danijos tryliktame amžiuje. Kodėl ji buvo užmūryta, klausia Karin. Niekas to nežino. Galbūt kam nors pasirodė per daug pasaulietiška.

Aš retkarčiais ją aplankysiu, sako Karin. Kai tu išvažiuosi, jausiuosi vieniša. Tu esi tikinti, klausia Davidas. Ne, sako Karin. Aš nesu religinga.

Jiedu susėda lauke, prie bažnyčios sienos, saulė ryški ir šildanti. Jie sėdi susiglaudę ir klausosi repetuojamos giesmės. Kada tu išvažiuoji, klausia Karin. Rytoj iš pat ryto. O kada manai grįžti? Maždaug po pusmečio. Gal rugsėjį ar spalį. Ir kiek tada pabūsi? Maždaug tiek pat. Tai ką tu Londone veiksi? Parengsiu paskaitų ciklą. Esu numatęs net aštuoniolika. Per ateinančią vasarą? Taip, visą vasarą.

Jiedu nutyla. Vargonų gaudesys sustiprėja. Tu man parašysi, klausia Karin. Rašysiu, kiek galėdamas dažniau. Ir aš tau parašysiu.

Jie vėl patyli, melancholija prieš atsisveikinimą.

Mes jau visas pusmetis kartu, tyliai primena Karin. Man bus be galo sunku… baisiai sunku, dar tyliau priduria. Ji abiem rankom paima jo delną, pabučiuoja. Kokia čia muzika, klausia Karin. Jie repetuoja prieš bažnyčios atšventinimą sekmadienį, sako Davidas.

Tai mudu dabar čia ir atsisveikinsim. Ar ne? Andrėjasas norėjo, kad tu ateitum pas mus vakarienės, bet aš pasakiau, kad tu tikriausiai būsi užsiėmęs. Davidas linkteli: geriau mes jau dabar atsisveikinkim, kol esam vieni du. Vėliau būtų keblu. Man rodos, mes abu nesuvokiam, kaip vėliau mudu vienas kito ilgėsimės.

Jie dar tylėdami pasėdi. Paskui ji greitomis pabučiuoja Davidą. Aš jau eisiu, sako. Karin, pabūk dar. Ne, aš jau eisiu. Turiu eiti. Paskui bus dar sunkiau. Ji vėl jį pabučiuoja.

Davidai, mielasis, aš nemaniau, kad man bus taip liūdna be tavęs. Tiesiog fiziškai skauda. Dar sunkiau, kad niekam negaliu to atskleisti. Neturiu su kuo pasikalbėti. Kad bent turėčiau kokį draugą, kuriam galėčiau išsipasakoti. Draugių, žinoma, turiu, bet negaliu joms visko patikėti. Čia vėl rudeniškai šalta, nors jau gegužės vidurys. Mes čia visi buvom peršalę, o mane dar kamavo bjauri sloga. Gal ir gerai, turėjau progą viena pati dažnai braukti ašaras. Galėjau nesigėdydama rodytis paraudusia nosim ir akimis.

Karin, mano mieliausioji. Kažkaip neįprasta sugrįžus į didmiesčio pasaulį. Tavo miestelis, sena mūro siena, tylios gatvelės, katedros varpai liko tarsi už tikrovės ribų. Tu supranti, ką aš čia noriu pasakyti. Mudu tarsi jautėmės saugūs, nutolę nuo bet kokio blogio. Aš jaučiausi saugus. Praėjo šešios savaitės, kaip mudu nesimatėm. Vos ne kiekvieną dieną rašom vienas kitam. O aš toks tingus laiškų rašytojas. Kartą sustojau gatvėj ir garsiai pats sau pasakiau: kaip mudu skausmingai susiję.

Davidai, mano mielasis drauge. Atleisk, kad keletą dienų tau nerašiau. Ir vėl ta pavasarinė ruoša. Priežastis gal ir banali, kad tau neparašiau, bet patikėk – aš nuo ryto iki vakaro neturėjau nė minutės atsikvėpti. Pilnas namas žmonių. Buvau labai ir labai užsiėmusi. Nepyk ant manęs. Tu supranti, kaip sunku, kai neturi kur pasitraukti ir pabūti viena.

Mieloji Karin. Aš dabar Pietų Prancūzijoj, čia lyg ir koks archeologų vasaros kongresas. Pašėlusiai karšta, programa perkrauta – paskaitos, parodos, filmai. Gavau atsakymą, kad į Švediją galėsiu grįžti spalio keturioliktą. Teks laukti dar devyniasdešimt šešias dienas. Pasižymėjau savo kalendoriuj. Ilgai teks laukti.

Mielas, mielas Davidai! Mes ką tik grįžom iš kaimo, kaip smagu namie. Vaikai vėl eina į mokyklą, man lieka šiek tiek laiko ir sau. Aš net ketinu lankyti italų kalbos kursus, tai būtų didžiausia mano naujiena. Nebereiktų man guosti dukters Agnes, pirmąkart patyrusios nelaimingą meilę. O kiek buvo ašarų! Iki tavo atvažiavimo liko tik septynios savaitės.

Karin! Rašau trumpai ir paskubom. Aš vėl galėsiu išsinuomoti tą patį nušiurusį butą! Atskrisiu ketvirtadienį. Tau paskambinsiu penktadienį, aštuntą ryto. Iš tiesų tai… tiesiog neberandu žodžių!

Penktadienio rytas, aštunta valanda, telefonas turėtų suskambėti. Karin abejingai rūšiuoja laikraščius – vienus išmes, kitus dar pasilaikys. Galiausiai nusprendžia visus išmesti. Paskui ji suranda ir kitokio darbo. Nusileidžia į rūsį, sukiša į skalbyklę nešvarius drabužius. Ir vis pasiklauso – telefonas tyli. Jau septynios minutės po aštuonių. Ji sugrįžusi pakelia ragelį, norėdama įsitikinti, ar telefonas veikia. Veikia. Tada sėda prie sąskaitų, užpildo pašto pavedimą. Vis jau arčiau telefono. Dvylika minučių po aštuonių. Telefonas pagaliau suskamba. Kažkas teiraujasi profesoriaus. Karin stengiasi mandagiai pasakyti, kad profesorius dabar ligoninėj, savo darbo kabinete. A, štai kaip, lėtai kalba kažkoks susirūpinęs vyras. Vadinasi, jo pasiekti dabar neįmanoma. Jūs paskambinkit profesoriaus sekretorei, pataria Karin. Ji galbūt jums padės. Taip, bet man reiktų pasikalbėti su pačiu profesorium, sako vyras. Aštuntą jis turi operaciją, jums bus nelengva. Dalyvauja operacijoj, stebisi vyras. Taip, kasdien, atsako Karin. Kasdien, aštuntą ryto? Ir net šeštadieniais, nustebęs klausia vyras. Ne, šeštadienį tai jis neoperuoja. Su kuo aš kalbu, atkakliai teiraujasi vyras. Su jo žmona. Aha, bet aš norėjau pasikalbėti su pačiu profesorium. Supratau, burbteli Karin. Tai viso gero, nusiminęs atsisveikina vyriškis. Viso gero, vis dėlto jūs dar pamėginkit paskambinti jo sekretorei, priduria atsitokėjusi Karin.

Ji padeda ragelį, bet nenuleidžia akių nuo telefono. Jau šešiolika minučių po aštuonių. Karin nusprendžia pati paskambinti. Informacija nurodo numerį. Ji surenka tą numerį. Sužino, kad Davido telefonas išjungtas.

Netrukus pasigirsta skambutis. Tai Davidas. Pagaliau, buvo velniškai sunku tau prisiskambinti. Esu kavinėj, šalia savo būsto. Nežinojau, kad tas prakeiktas mano telefonas atjungtas. Kaip tu laikaisi? Gerai, laikausi gerai, sako priblokšta Karin. Štai aš jau čia, pagaliau, tarsi abejingai sako Davidas. Tai mes galbūt pasimatysim, sunerimusi ištaria Karin. Geras sumanymas, pritaria Davidas ir kažkodėl nusijuokia be jokio džiaugsmo. Ką tu šiandien veiki po pietų? Antrą aš turiu susitikti su dviem bendradarbiais. Pusę penktos jau būčiau laisvas. Tu negalėtum anksčiau, klausia Karin. Mums liks per mažai laiko. Man reikia būtinai grįžti namo iki vakarienės, tu supranti. Mes neturėsim net valandos. Galim palaukti iki rytojaus, šaltokai atsako jis. Ne, ne, aš tik pasakiau, kad mums liks mažai laiko, paprieštarauja Karin.

O ką tu dabar veiki, netikėtai paklausia Davidas. Dabar, nustemba Karin. Aš ką tik įjungiau skalbyklę, dešimtą turiu susitikti su Anderso mokytoja. Ateik dabar, sako Davidas. Negaliu, sunerimusi sako Karin. Dabar aš negaliu, tiesiog neįmanoma. Viską numetus palikti. Bent trumpam pasirodyk. Rytoj rimčiau pabendrausim. Ragelyje girdėti nerimą keliantys traškesiai. Gerai, atvažiuoju, sako Karin, nerasdama kitos išeities. Aš – netrukus, pažada ji. Mano butas nežmoniškai apšnerkštas, prisipažįsta Davidas. Visą pusmetį čia, matyt, niekas nieko nevalė. Niekis. Aš tuoj pat atvažiuoju.

Ji padeda ragelį ir apžvelgia savo gerai pažįstamą kambarį, kuris staiga jai pasirodo svetimas. Karin apsivelka apsiaustu ir pasičiumpa automobilio raktelius. Paskubom žvilgteli į veidrodį ir tartum sustingsta: kažkokia svetima moteris. Svetimas kambarys, ir ji čia svetima. Nežinia ko skubanti pas svetimą vyrą. Ką aš čia darau? Gal man protas pasimaišė, tyliai pati sau ištaria.

Ji sėda į automobilį ir išvažiuoja. Tirštas rūkas. Miestelio gatvės tuščios. Sustoja, kaip įprastai, mažoj gatvelėj už kampo. Laiptinė dvokia drėgme ir kačių šlapimu. Paskambina prie durų. Davidas tuoj pat atidaro. Stveria ją už rankos, įsitraukia į tamsų prieškambarį ir uždaro duris. Abu tarsi nusigandę stovi vienas priešais kitą.

Koks tu sulysęs, sako Karin. Buvau sunegalavęs pastaruoju metu. Dabar jau sveikas. Kai tu išvažiavai, aš nesurūkiau nė vienos cigaretės, sako Karin. Todėl tu dar gražesnė negu anksčiau. Priaugau svorio, o tai jau negerai.

Jie vis dar tebestovi prieškambaryje. Staiga ji nusišypso, pabučiuoja Davidą ir paėmusi jo ranką priglaudžia prie krūtinės po savo apsiaustu. Paskui pargriauna jį ant neskalbtos lovatiesės. O dabar gulkis ant manęs, sako. Jis užgula ją, apkabina ir ima lėtai bučiuoti.

Jiedu padeda vienas kitam nusivilkti drabužius, kurie pabyra aplinkui, o kai jis įsiskverbia į ją, ji netikėtai sumurma: šito iš mūsų jau nieks neatims.

Popietė, rudeniška prieblanda. Netikėtai kažkas skambina į duris. Davidas aiškina, kad čia bus jo asistentas, kuris žadėjo atnešti jam porą knygų. Jis išlipa iš lovos ir užsimeta chalatą. Karin lieka gulėti miegamojo prietemoj. Ji snūduriuoja.

Davidas atidaro laukujes duris. Daktaras Andrėjasas nedrąsiai nusišypso jam ir klausia, ar galėtų užeiti. Davidas dvejodamas linkteli galva. Andrėjasas iš mažučio prieškambario įeina į svetainę. (Galbūt jis pastebėjo čia kabantį Karin apsiaustą, tačiau apsimeta nieko nematęs.)

Gal mes galėtume įjungti šviesą. Davidas įžiebia palubės šviestuvą, kuris kadaise turėjo gaubtą, dabar telikusi plika elektros lemputė. Norėčiau valandėlę prisėsti, sako Andrėjasas. Aš ilgai netrukdysiu. Jis sutrikęs atsisėda ir nusiima akinius: veidas pavargęs ir nelinksmas.

Žmonės kartais stengiasi būti perdėtai malonūs, šyptelėjęs sako. Man atsiuntė porą laiškų. Mūsų miestas nedidelis. Galima sakyti, visi vienas kitą pažįsta. Jis padeda ant stalo vieną laišką. Anoniminis, žinoma, priduria, ir vėl šypteli. Nekreipčiau dėmesio į tokius paistalus, jeigu nemanyčiau, jog čia rašoma tiesa. Net pats gerai nežinau, ko aš čia atėjau. Prisipažinsiu, gal nederamai elgiuosi, bet manau, kad kitaip negalėjau. Mes kartais patys negalim paaiškinti, kodėl elgiamės taip, o ne kitaip.

Aš neturiu ko pridurti, šaltai pritaria Davidas.

Karin abu vyrus mato stipriai apšviestus tam kambary. Ją pačią dar slepia miegamojo tamsa.

Taip, aš tikrai neturiu ko pridurti, pakartoja Davidas. Negaliu pakęsti visokių scenų. Apie jausmus apskritai beprasmiška diskutuoti. Dažniausiai tai tik padrikos spėlionės. Todėl nesuprantu, kodėl tu čia atėjai. Susidaro įspūdis, jog tu manai turįs kažkokių teisių. Karin yra sakiusi, kad ji pripažįsta, gerbia tave ir judviejų santuoką. Man atrodo, tu turėtum būti dėkingas už tokį jos lojalumą ir rasti savyje jėgų ištverti mudviejų su Karin santykius. Galbūt tau reiktų pasikalbėti su pačia Karin. Išnaudok jos pasirinktą lojalumą. Parodyk jai savo tariamą skriaudą ir bejėgiškumą. Primink jai savo vaikus ir kartu pragyventus metus. Andrėjasai, persvara tavo pusėje. Todėl nesijaudink.

Aš čia atėjau ne tam, kad kalbėtume apie mane, sako Andrėjasas. Čia aš ir pats susigaudau. Aš atėjau su tavim pasikalbėti apie Karin. Nors jau gali būti ir šaukštai po pietų.

Tu man labai malonus, net kažkaip sujaudinai, nusijuokęs prisipažįsta Davidas. Tai ką norėtum pasakyti apie Karin, ko dar nežinau?

Iš tikrųjų nežinau, kas tu per vienas, lėtai sako Andrėjasas nesikeldamas nuo kėdės. Aš tavęs beveik nepažįstu. Nors šiaip tu man patinki. Dar nuo to karto, kai ligoninėje pradėjau tavim rūpintis, kai mėginai nusižudyti.

Nebuvo ten mėginimo nusižudyti, šaltai sako Davidas. Tai tik nelaimingas atsitikimas su ta sumauta dujine virykle.

Nemanyčiau, kad viso to neprisimenu, kiek nustebęs sako Andrėjasas. Tą antradienio naktį, kai įsikalbėjom, pats tą nelaimingą atsitikimą įvardijai kaip savo mėginimą nusižudyti. Ar aš apsirinku? Ne, bet mes sutarėm niekada apie tai nekalbėti. Teisybė, atleisk man, šypteli Andrėjasas. Atleisk. Aš nenorėjau būti nemalonus ar netaktiškas. Pagaliau, man ne tai svarbu. Aš tik pasakiau, kad tu man patinki. Tada tarp mūsų užsimezgė šioks toks ryšys. Šia prasme mano jausmai tau nepasikeitė.

Tyla.

Tu dar turi man ką nors pasakyti, lyg tarp kitko paklausia Davidas. Aš nemanau, kad įpročiai, santuoka, vaikai yra kokia nors patikima apsauga nuo išorinio pasaulio, pavargusiu balsu sako Andrėjasas. Apsauga nuo išorinio pasaulio, jo žodžius ironiškai pakartoja Davidas. Vadink tai kaip nori, sako Andrėjasas. Erotinė atrakcija, seksualinis apsėdimas, jausmų sumaištis, vienatvės baimė ar paprasčiausias pasibjaurėjimas. Aš nežinau. Gal ir kvailai pasielgiau, kad čia atėjau.

Jis atsistoja ir žengia prie durų.

Tu apsirinki, manydamas, kad iškelsiu Karin kokį nors ultimatumą. Aš neketinu griebtis jokios jausminės prievartos. Apskritai nežadu nieko daryti. Karin privalo pati apsispręsti. Jai bus nelengva. Jai per sunkūs bet kokie lemtingi sprendimai.

Andrėjasas mandagiai atsisveikina ir tyliai uždaro duris. Davidas atsisėda ant kėdės ir negarsiai nusijuokia. Karin tylėdama apsirengia.

Sujaudino, sako Davidas. Velniškai mane sujaudino. Tiesiog žiauriai sujaudino. Tu manai, jis žinojo, kad tu čia, tikriausiai žinojo, kad tu pas mane. Ne toks jau kvailas tas tavo kelmas.

Karin atsisėda priešais Davidą, žiūri į jį, suima jo ranką, papurto galvą, pabučiuoja Davidą į skruostą ir į lūpas.

Tu man rytoj paskambinsi, kaip visada, iš pat ryto, paklausia. Nežinau, kiek suirzęs atsako Davidas. Daryk, kaip išmanai, sako Karin ir atsistoja eiti.

Ši situacija jau nebe mano jėgoms, prisipažįsta Davidas. Tiesiog nebepakenčiama. Tau taip neatrodo?

O ką tu siūlai, vis dar rimtai klausia Karin. Aš elgiuosi kaip koks išpaikintas vaikigalis, sako Davidas. Argi ne taip? Verkšlenantis, bjaurus nesubrendėlis. Juk taip? Tu iš tikrųjų taip ir elgiesi, pritaria Karin. Kitko niekas iš tavęs ir nesitiki.

Davidą staiga suima juokas. Jis iškelia virš galvos rankas ir garsiai nusikvatoja. Paskui ištiesia ranką, prisitraukia Karin prie savęs ir pabučiuoja, taip stipriai, kad jai net suskausta. Ji klykteli, bet atsako į jo bučinį. Jis uždeda ranką jai ant krūtinės.

Keista, bet mane jau seniai persekioja kažkoks įkyrus, vaikiškas pojūtis, aš jo niekaip negaliu atsikratyti, jis metų metais lydi daugelį mano nusivylimų. Tu nori žinoti, ką aš turiu galvoj, liūdnai nusišypso žvelgdamas į Karin. Mes niekada vienas nuo kito neišsivaduosim. Aš niekada iš tavo sąmonės nepradingsiu. Nors tu niekada manyje negyvensi. Tik trumpą, beviltiškai trumpą valandėlę atrodys, kad kalėjimas mums jau atsivėrė. Bet tai tik apgaulė, melas, kaip ir visi melai. Žinai, kuo aš tikiu? Man atrodo, jog tai miglotas motinos įsčių prisiminimas. Tai vienintelė tikra bendrystė, bet ir ji neamžina, ir ji mums pasibaigia.

Jis nusijuokia ir atsistoja. Mudu nusipelnėm šio to išgerti. Ar prisidėsi? Aš jau turiu eiti, sako Karin. Ar supratai, ką norėjau pasakyti, klausia Davidas, paimdamas butelį ir porą taurių. Supratau, šypsodamasi atsako Karin. Bet man tai atrodo tik gražūs pliauškalai. Žinoma, sako Davidas, aišku! Tai tik pliauškalai, Karin žino geriau!

Karin prieina prie jo, apkabina ir priglaudžia kaktą jam prie peties. Kodėl viskas taip staiga apsivertė, nusiminusi prataria švediškai. Kažin ar aš pajėgsiu toliau šitai ištverti. Kodėl viskas taip sunku?

Kalbėk, kad suprasčiau, draugiškai jai pasako Davidas. Tu atrodai per daug nusiminus. Aš ne tik nusiminus, sako Karin. Tai daug blogiau.

Pabūk dar, staiga sunerimęs paprašo Davidas. Dar neišeik. Aš žinau, kas bus toliau. Tu grįši į namus, ir tau viskas bus kaip anksčiau, vaikai norės, kad išklausytum jų bėdas, padėsi Andersui paruošti pamokas, suraminsi Agnes, kad ji nesikamuotų dėl tos nelaimingos meilės. Paskui gaminsi vakarienę, Andrėjasas pasakos, kas nutiko ligoninėj. Kas nors paskambins telefonu, pakvies vakarienei kitą penktadienį. Žiūrėsit televizorių, šnekučiuositės, paskui eisit miegot, ir tu užmigsi laikydama Andrėjaso ranką. Aš įsivaizduoju, kaip tai nutiks. Žinau. Bet norėčiau, kad tu šį vakarą pasiliktum su manim. Paskambintum Andrėjasui ir pasakytum, kad negrįši. Labai to norėčiau. Jis turėtų mus suprasti ir neprieštarauti. Tegul nesitiki, kad viskas vyktų taip, kaip jis norėtų.

Bet iš tikrųjų aš net nežinau, ką mudu veiksim, prisipažįsta Davidas. Gal pradėsim bartis. O gal abudu pasigersim. Arba elgsimės kaip smulkūs buržua. Kur nors išeisim, pavakarieniausim, gal pažiūrėsim kokį filmą. Juk tu galėtum praleisti su manim bent vieną vakarą ir naktį.

Karin tebestovi vidury kambario apšviesta ryškios šviesos. Stovi nejudėdama, užsimerkusi, nuleidusi galvą. Ne, ištaria. Tai neįmanoma. Neversk manęs to daryti. Jei priversi, ir aš čia pasiliksiu, aš vis tiek ne visa būsiu su tavim. Vėliau man būtų sunku tau atleisti. Verčiau aš eisiu.

Aš tave suprantu, švelniai sako Davidas. Nors iš tikrųjų nesuprantu. Atleisk, kad tave šitaip spaudžiau.

Karin staiga prieina prie telefono ir ima skambinti Andrėjasui. Jis atsiliepia. Karin sako jam: Andrėjasai, aš lieku pas Davidą visam vakarui ir nakčiai!

Tą naktį pas Davidą Karin neįstengia užmigti. Davidas guli aukštielninkas, sudėjęs rankas ant krūtinės. Alsuoja beveik negirdimai, veidas išblyškęs, liūdnas, lūpos sučiauptos. Karin atsargiai išlipa iš lovos, pasiima savo drabužius ir patyliukais išeina į kitą kambarį, ten užsidega šviesą ir paskubom apsirengia.

Grįžusi į savo namus mato, kad Andrėjaso darbo kambaryje tebedega šviesa. Ji lėtai užlipa laiptais ir sustoja tarpdury. Andrėjasas pakelia galvą ir nusiima akinius. Jis sėdi prie rašomojo stalo, bet nieko neveikia. Tu čia tebedirbi, klausia Karin. Ne, atsako Andrėjasas. Sėdžiu, ir tiek. Negaliu eiti į lovą. Karin delnu užsidengia akis.

Kai Andrėjasas prieina prie jos, Karin pradeda verkti, kūkčiodama atstumia jį, bet lieka stovėti. Jis vėl apkabina ją per pečius. Pajudėkim, pavaikščiokim čia nors truputį, sako jis. Jiedu vaikšto pirmyn ir atgal, nepratardami nė žodžio.

Karin kartu su Agnes, kuriai jau reikia naujos žieminės striukės, atėjo į parduotuvę. Karin netikėtai lauke prie vitrinos pamato sustojusį Davidą. Jis iš tolo pastebėjo jas, matyt, grįžta iš darbo, vis dar apsivilkęs kombinezonu, purvinas, nesiskutęs, tiesiog perėjoje pastatęs seną savo automobilį. Karin, rinkdama pirkinį, stengiasi kuo ilgiau užtrukti, bet Davidas tebelaukia. Pagaliau ir Agnes jį pastebi ir parodo motinai. Jos taip nieko ir nenusiperka.

Karin pažada kitą kartą grįžti, paima dukrą už rankos ir išeina. Vėlyva popietė, todėl gatvėje žmonių padaugėję. Davidas skuba prie jų. Pirmiau tiesia ranką Agnes.

Labas, Agnes, kaip laikaisi, man, iš čia žiūrint, toji žalia striukė atrodo tau visai tinkama. Kodėl jos nenusipirkot? Gal galėčiau trumpai pakalbėti su tavo mama? Agnes nepatenkinta piktai žvilgteli į jį ir nueina prie kitos vitrinos. Mes čia negalim stovėti, sutrikusi jam sako Karin. Taip, žinoma, negalim, aš suprantu. Bet man būtina su tavim susitikti. Kada galėčiau su tavim pasikalbėti?

Rytoj po pietų galim pasimatyti prie bažnyčios, lygiai trečią. O dabar leisk – aš turiu eiti. Davidas blyškiai šyptelėjęs dar paima jos ranką, laiko ją. Karin papurto galvą: leisk man eiti. Jis iškart ją paleidžia ir dingsta. Karin prieina prie Agnes, kuri dabar spokso į vitriną su moteriškais bateliais. Matai, kas tau patinka, klausia Karin. Aš nesuprantu, kaip tu gali bendrauti su tokiu tipu. Jis toks nemalonus. Man taip neatrodo, sako Karin.

Lietinga diena, žiemos pabaiga. Bažnyčia užrakinta, bet jie klebonijoj gavo raktą. Viduje prieblanda ir labai šalta. Jiedu prieina prie Marijos skulptūros, įsižiūri į ją.

Atsitiko toks keistas dalykas, niekas negali rimčiau paaiškinti. Prieš skulptūrą užmūrijant, joje buvo apsigyvenęs kažkoks nežinomas vabalas. Jo lervos sugebėjo ištūnoti tamsoj net penkis šimtus metų. Dabar jos prabudo ir pradėjo iš vidaus ją griaužti. Jokie mūsų insekticidai nepajėgia tų lervų išnaikinti. O jos tikrai įspūdingos. Tokios pat žavios, kaip ši skulptūra.

Jiedu tylėdami įsižiūri į keistą mažytį padarėlį, kuris nuo Švenčiausios Mergelės krūtinės lėtai šliaužia jai prie veido. Va, pasižiūrėk, sako Davidas, ant kūdikio visa jų kompanija, dar neprabudo po žiemos įmigio. Kažin ar kam nors pavyks tą statulą išgelbėti.

Jiedu įsitempę, priešiškai nusiteikę, stovi tartum susvetimėję, kažko nusivylę ir nusigandę. Tarytum ieškantys vienas kito, tiesiantys rankas, pasibučiuojantys, bet atsiradęs atstumas tarp jų jau nebeįveikiamas. Čia labai šalta, sako Karin. Jie tylėdami žvelgia vienas į kitą. Tu visada sugebi mane priversti, pagaliau prabyla ji. Man tai darosi jau per sunku. Praradau tvirtą pagrindą po kojom, ar kaip ten sakoma. Anksčiau aš jausdavausi labai saugi savo pasaulyje. Dabar nerandu ramybės nei namie, nei su tavim.

Karin tai susako negarsiai, greitomis, gal net šiek tiek susigėdusi! Aš nebegaliu be tavęs. Tu visur su manim. Tiesiog negaliu paaiškinti. Esi kaip ką tik gimęs mano kūdikis. Ir kartu jaučiu, kad iš tavęs kyla man baisi grėsmė. Jeigu būčiau laisva, eičiau su tavim bet kur. Tokia yra mano tiesa, Davidai. Daryčiau bet ką, kad tik tave pradžiuginčiau. Ne, tu patylėk, leisk man pasakyti iki galo, man sunku tai paaiškinti.

Aš suprantu, apie ką tu galvoji. Suprantu, kas tau neduoda ramybės. Žinau, kodėl tu mane vis verti daryti tai, ką tu nori, dėl to kartais mane suima siutas, bet galiausiai dar stipriau pririša prie tavęs. Gal man kas nors nebegerai, kad aš visa tai jaučiu.

Taip, tu gali šaipytis. Bet aš tau dar kai ką pridursiu: aš žinau, kad tu mane paliksi. Keista? Aiškiausiai jaučiu, žinau, ir tai vis labiau artėja. Man atrodo, kad tu prie manęs prisirišęs beveik panašiai kaip aš prie tavęs. Ir vis dėlto tu mane pamesi. Net žinau, kodėl taip atsitiks. Tu pats savęs nekenti – ir savęs, ir manęs. Kažkas tavyje vis nori žudyti, naikinti. Gal dėl to savęs neapkenti, esi įpratęs viską palikti, pamesti, apgauti. Nesigink, Davidai, tai tiesa, ir tu pats taip manai, dėl to savęs taip nekenti. To niekada tu sau neatleisi. Tu neturi Dievo, kuris tau atleistų. Neturi motinos, kuri tave apkabintų ir tau atleistų. Iš pradžių tu tikėjai, kad aš pavaduosiu tau motiną, kuri padės tau įveikti tai, kas tave kamuoja. Bet nė viena pasaulio moteris tau nesuvaidins tokio vaidmens.

Mielas Davidai, man taip skausmingai tavęs gaila, aš visą laiką mėginau kaip nors pasiekti tave. Bet jaučiu, kaip tu vis labiau nuo manęs tolsti, ir man dėl to skaudu. Norisi tik rėkti, net balsu raudoti.

Palauk, palauk, aš dar daugiau noriu tau pasakyti, viską esu apgalvojusi. Ką aš čia norėjau pasakyti? A, jau atsiminiau: nebesuprantu, kas apskritai vyksta pasaulyje. Nebeskaitau laikraščių, nežiūriu televizoriaus, man beveik nelieka tam laiko. Agnes jau priekaištauja, kad man neįdomūs pasaulio įvykiai. Aš netikiu į Dievą, žiaurumas, kurį matau aplinkui, mane tiesiog šiurpina, nepakenčiu prievartos, mušdamas tu mane mirtinai pažemini.

Aš tikiu tik vienu priesaku: reikėtų stengtis būti maloniai, nedaryti pikto kitam žmogui. Netikiu, kad žmogaus gyvenimas turi kokią nors prasmę, aš tikrai tuo netikiu. Man tiesiog patinka gyventi. Nesu jokia idealistė. Bijau visų tų skambių frazių. Argi neužtenka, kad ir kiti tave supranta. Ir aš norėčiau būti suprasta, kad ir dabar, nors tai turbūt neįmanoma.

Tu negali manęs pakeisti, gal tik išoriškai. Nors ne, tai netiesa. Tu iš esmės mane pakeitei. Tiktai dar nepakeitei mano minčių ir proto. Ir aš nujaučiu siaubingą tiesą – tu paliksi mane.

Nelengva gyventi dvigubą gyvenimą, kartais jaučiu, jog tai tiesiog nebeįmanoma, bet aš žinau, kad tai galima įveikti, žinau – Andrėjasas tam pritartų, jis jau truputį pavargęs, senstelėjęs. Taip, tai tiesa. Galima gyventi ir dvigubą gyvenimą, stengtis pamažu paversti jį protingu, visaverčiu gyvenimu, kuris visiems atneštų ir naudos, ir džiaugsmo.

Tik negalima, Davidai, gyventi su tokia neapykanta, kokią tu tarpais jauti pats sau. Tai mirtina liga. Kaip koks auglys, kuris didėja, pučiasi, tvinksta. Bet čia aš negaliu tau padėti, kad ir kaip tu man patiktum, kad ir kaip stengčiausi. Tu supranti mane, Davidai? Nemaniau, kad gyvenimas bus toks sudėtingas. Kad tarp mūsų gali atsirasti toks didžiulis nuotolis ir toks vienišumas. Kad atsiras tiek ilgesio ir nevilties. Kad mums tai bus neįveikiama.

Ji žiūri į Davidą be ašarų, jos veidas nuoširdus, tačiau be ypatingos išraiškos. Man šalta, netikėtai vėl pasiskundžia. Gal tu galėtum mane apkabinti? Davidas priglaudžia ją. Pasakyk man ką nors malonaus. Davidas papurto galvą. Ne, jis nebeįstengia nieko pasakyti. Galbūt kovoja su vis labiau kylančiu pykčiu, kurį vos tramdo. Pasakyk, kad aš, nepaisant visko, esu tau miela, prašo Karin. Tačiau Davidas tyli.

Jaučiu, kad tu supykai. Taip, tu pyksti ant manęs. Davidai, pažvelk man į akis. Gali pykti kiek nori, tik nepalik manęs. Nežinau, ką aš daryčiau, jei tavęs netekčiau. Ji kelis kartus paglosto jam veidą. Ei, aš dar su tavim. Mes vis dar esame kartu. Juk tai svarbiausia.

Ankstyvo pavasario diena jau gęsta, pilka šviesa juda, mainosi. Kai uždaro bažnyčios duris, jie net susigūžia nuo vėjo. Jos dusliai trinkteli. Aplinkui nematyti nė vieno žmogaus. Sniegas ima kapoti prieblandą. Karin akys prisipildo ašarų. Padange slenka debesys. Širdį drasko ilgesys, vienatvė! Karin tarsi regi savo motinos akis, jos tokios ryškios, vaikiškos, bet kupinos nevilties, jau nusikamavusios. Ranka su dviem žiedais, sužadėtuvių ir vestuvių: ką man daryti. Jeigu aš galėčiau susitaikyti su apribojimais ir žmonių žiaurumu. Netyčinis, visas jėgas pranokstantis žiaurumas.

Davidas pažvelgia į Karin: aš jau nebegaliu, nebeįstengsiu parodyti jai savo švelnumo, artumo, nepriglausiu jos, o juk tai vienintelis būdas atitolinti baimę ir pyktį. Sušvelninti būtį šiame pasaulyje.

Jis sustabdo ją, kelis kartus ištaria jos vardą. Nuotolis lyg ir pradingsta, išnyksta neapykanta, baimė – akimirką tarsi sugrįžta malonė. Čia tu. Pažįstu, suvokiu tave.

Jiedu tarsi iš naujo susitinka, susilieja, nieko vienas kitam nebeaiškina ir nieko nemėgina suprasti. Abu sužvarbę, veidai sudrėkę toj nykioj žiemiškoj prieblandoj.

Atleisk man už viską, ištaria jis. Karin, atleisk man. Mes vėl kartu. Dabar, šiuo metu. Karin jam pritaria: taip, taip, mudu ir vėl kartu. Bent šią akimirką.

Tik jau nepabėkit su bažnyčios raktais, sunerimęs sako pastorius, jis net užduso kopdamas į šventorių.

Tai atsitiko prieš Velykas, telikus vos keletui dienų. Trečiadienį Davidas sutartu laiku, aštuntą ryto, nebepaskambino Karin. Kaip ir anksčiau, Karin susierzinusi, nekantraudama laukia telefono signalų, jai sunku įsitraukti į kasdienius darbus. O čia dar sirguliuoja Andersas, neišėjo į mokyklą, niurzgėdamas, protestuodamas jis turėjo paklusti motinai ir buvo priverstas sėsti prie matematikos namų darbo. Pusę devintos Karin pati skambina Davidui, šis neatsiliepia. Norėdama įsitikinti, ar nesurinko klaidingo numerio, ji dar kartą skambina. Niekas neatsako.

Staiga nebeveikia jokios kantrybės užkardos. Apimta stiprėjančios panikos, Karin važiuoja prie muziejaus, bet jis dar uždarytas, ji įeina pro tarnybines duris, atpažinusi vieną tarnautoją teiraujasi, kur Davidas. Ar jis šiandien nepasirodys muziejuje? Šiandien jis turėtų čia būti, jiems teks daug ką išrūšiuoti, muziejininkas parodo į pailgą darbo stalą, apkrautą plastiko krepšiais ir įvairiom iškasenom. Bet jis dažniausiai ateina truputį vėluodamas. Gal ką nors jam perduoti? Ačiū, nereikia, vėliau jam paskambinsiu. Mes čia darbuosimės net visą popietę, sako tarnautojas mandagiai šypsodamasis. Taip, gerai, nerūpestingai atsako Karin. Ketinau pakviesti jį vakarienės, priduria. Supratau, sako tarnautojas. Davidas labai malonus žmogus. Karin, nieko jam nebesakiusi, linkteli ir išeina.

Ji savo raktu atrakina Davido buto duris. Viduje tylu ir tuščia. Davidas, matyt, susikrovė daiktus ir jau išvyko. Čia jo nebėra. Išvažiavo.

Karin dar pasėdi ant lovos, žiūri pro apdulkėjusį langą. Ten taip pat pilki langai, tuštuma. O čia nepaklota lova. Įduobtas fotelis. Davidas pamiršo savo šlepetes, jos atrodo tokios vienišos, paliktos prie stalo. Virtuvėje betvarkė. Iš visko sprendžiant, jis išvyko paskubomis. Ji dar apsižvalgo. Jai nepaliko nei laiško, nei kokio popiergalio. Buto raktai – svetainėj, ant stalo. Karin širdį nuveria skausmas, akys peršti, jai sunku alsuoti.

Ji ištraukia rašomojo stalo stalčių, ten dar guli jos dovanotos nuotraukos, rašyti laiškai ir žinutės. Nemažas jų pluoštas.

Virtuvėj Karin prisipila stiklinę vandens. Godžiai išgeria, bet skausmas nepraeina. Ji numeta stiklinę, sudaužo į kietą plautuvės kraštą. Vanduo ištykšta, aštrios, viliojančios šukės. Ji įsipjauna pirštus, kraujas srūva į delną. Akimirką jai nuo to palengvėja.

Per pietus Karin ligoninėje ieško savo vyro. Tarnybinis jo kabinetas viršutiniame didelio pastato aukšte. Sekretorės kambaryje pedantiška tvarka. (Sekretorė graži, jauna moteris, itin valyva, itin mandagi ir labai pareiginga.) Kol Karin laukia Andrėjaso, sekretorė mandagiai pakalbina savo šefo žmoną. Pradeda nuo vaikų, ji pati sako turinti mažą dukrelę. Apgailestauja, kad šią ilgą žiemą abi sirguliavo, kaip ir daugelis čia. Paskui pasidžiaugia, kad jos gėlyne prie pietinės namo sienos jau žydi snieguolės. Mandagiai klausia, ar Karin augina tokias gėles. Taip, Karin yra auginusi snieguolių. Sekretorė netikėtai susirūpinusi sako, kad profesorius čia prisiima per daug įvairiausių darbų – vien tik tos neurologinės klinikos steigimas didžiulė našta. O dar docentas Bakmanas susirgęs. Visko neaprėpsi. Ne, čia jam tikrai visko per daug.

Skubėdamas įeina Andrėjasas. Matydamas Karin nusišypso, bet sunerimsta pažvelgęs jai į veidą. Jis kažką nurodo sekretorei. Aš tik porą minučių tave sutrukdysiu, tarsi atsiprašydama ištaria Karin. Supratau, sako Andrėjasas ir toliau kalba sekretorei: gal tu galėtum paprašyti, kad Jakobis užeitų į pavakarę, tada mes ramiau pasikalbėtume. Dabar aš velniškai pavargęs. Jakobis – pusę šeštos, tinka? Puiku, prataria Andrėjasas ir atidaro žmonai duris į savo kabinetą. Tai aš gal jau eisiu pietauti, sako sekretorė. Gali eiti, linkteli jai Andrėjasas.

Jiedu vieni, kabinetas gana erdvus, tvarkingai, bet valdiškai įrengtas. Andrėjasas čia nusiauna batus. Atleisk, bet aš kalbėsiu atsigulęs, sako žmonai ir išsitiesia ant sofos, po galva pasikišęs pagalvį. Man tiesiog skelte skelia galvą.

Karin atsisėda prie rašomojo stalo. Tai ką tu norėjai pasakyti? Tikriausiai ką nors nemalonaus, sako Andrėjasas ir gailiai šypteli.

Aš turiu vykti į Londoną, sako Karin. Pati žinau, kad man nederėtų šito daryti. Priežastis ta, kad Davidas mane paliko. Turiu jį susirasti. Pasikalbėti. Jis turėtų man atsakyti, kodėl mane paliko. Tu pasistenk tai suprasti.

To aš nesuprantu, ramiai atsako Andrėjasas. Ir negaliu pritarti, kad tu dabar, lyg pametusi galvą, lėktum į užsienį, ieškodama savo meilužio. Vis dėlto yra riba, kurią aš dar galiu toleruoti. Man atrodo, kad tu jau peržengei tą ribą. Jeigu išvažiuosi, gali ir nebegrįžti. O jei liksi namie ir pamėginsi įveikti savo paniką, aš pažadu tau visais būdais padėti.

Aš tik porai dienų.

Tu girdėjai, ką aš pasakiau. Išvažiuosi, kelio atgal nebebus, paprastai ir aiškiai pasakiau. Jei nevažiuosi, mudu kaip nors įveiksime visas tas sunkias ir nesuvokiamas peripetijas.

Aš tik vienai dienai, Andrėjasai. Prašau tavęs. Būk toks geraširdis.

Tu čia man nepliurpk apie tokį gerumą, staiga supykęs atrėžia Andrėjasas. Nereikalauk iš manęs atjautos ar supratimo. Tu atsakai pati už save. Laikas tau suvokti, ką tu darai, Karin. Atsakyk galų gale už pasekmes.

Andrėjasas atsisėda, jis išblyškęs, po akimis gilūs, pilki šešėliai. Žiūri į ją nebeslėpdamas paniekos.

Šita drama tęsiasi jau beveik dveji metai. Aš pavargau. Atsisakau dalyvauti dar viename veiksme.

Karin žiūri į savo vyrą, nenukreipdama žvilgsnio. Akimirką pajunta galutinę savo katastrofą. Karin, šita kankynė turi pagaliau baigtis. Ilgiau tęstis negali. Aš nenoriu, kad mane nukamuotų neapykanta, pyktis. Nenoriu tavęs nekęsti.

Bet aš turiu važiuoti, tyliai prataria Karin.

Suprantu, ramiai atsiliepia Andrėjasas. Kai grįši, mes išspręsim praktines skyrybų pasekmes. Tu pasikalbėsi su vaikais? Ar man tai padaryti?

Tada geriau tu su jais pasikalbėk.

Būčiau dėkingas, jei tu dabar išeitum, ištaria Andrėjasas pavargusiu balsu.

Karin išeina.

Karin stovi Londono oro uoste prie pasų kontrolės. Pareigūnas klausia, ką ji žada veikti Anglijoje. Ji sutrinka – nesitikėjo tokio klausimo. Aš dar nežinau, sako Karin. Turėčiau susitikti su savo pažįstamais, draugais. Kas tie pažįstami, nepatenkintas klausia pareigūnas. Ypatingi draugai? Aš čia kaip turistė, atsako Karin. Vadinasi, jūs čia lankysitės tiesiog kaip paprasta turistė, su palengvėjimu sako vyriškis ir dar priduria: galėjot iš karto taip ir pasakyti.

Ji apsistoja dideliame, bet gerokai apšepusiame viešbutyje miesto centre, patenka į prastą, nedidelį kambarį pačiame ilgo nešvaraus koridoriaus gale. Vaizdas pro langą – į priešais stovinčio namo sieną, ji taip arti, kad, rodos, galėtum net ranka pasiekti. Karin nusiprausia, persirengia ir išeina į miestą.

Tvankus pavasario vakaras, virš miesto pakibęs tamsus ir gelsvas audros debesis. Sekmadienis. Pilkuojančios gatvių prarajos, tolumoj gaudžia varpai. Temstant nušvinta šokių aikštelės reklama. Ant laiptų šalia kolonų stoviniuoja keletas apsiblaususių, keistai apsitaisiusių gatvės panelių ir vaikinų. Jie tarpusavyje nesikalba, atrodo tarsi blyškūs vaiduokliai.

Karin susistabdo taksi, kuris nuveža ją nurodytu adresu. Didelis gyvenamųjų namų rajonas, nelabai aukšti, apirę, nutriušę raudoni namai, ilgos gatvės. Vienur kitur vaikai spardo futbolo kamuolį, pralekia tarsi būrys rėksmingų alkanų paukščių. Vėl girdėti jau kitos bažnyčios varpų skambėjimas, ir čia tas pats slegiantis, audrotas dangus, tai primena slogų sapną, tvyro tokia pat nenumaldoma baimė.

Ji užlipa į penktą aukštą, ant durų – jokios lentelės su pavarde, Karin pasibeldžia.

Duris atidaro moteris. Nedidelio ūgio, bet stambia krūtine ir storom šlaunim, kurias paryškina aptempta neskoninga suknelė. Tos moters akys mėlynos, vaikiškos. Ir veidas vaikiškai apskritas, tokia plačiaburnė su nusvirusiais lūpų kampučiais.

Ar čia gyvena Davidas, paklausia Karin. Moteris linkteli. Taip, jis čia gyvena, bet namie jo nėra. Gal aš galėčiau jo palaukti? Tai kažin ar jis šiandien sugrįš. Karin žvelgia į šalį, negali daugiau iškęsti to mėlynų akių žvilgsnio, pasijunta labai pavargusi. Užeikit, pasėdėkit, su užuojauta draugiškai pasiūlo moteris. Mano vardas Sara, pridurdama nusišypso. Žinau, kad jūs esate Karin.

Karin įeina į butą iš dviejų kambarių ir mažytės virtuvėlės. Čia vos keli baldai, nė vieno paveikslo. Abi moterys susėda ant kėdžių, prie išklibusio dėmėto stalo. Sara pasiūlo taurelę konjako, Karin dėkinga išgeria.

Jūs – Davido žmona, klausia Karin. Sara nusijuokia, tarsi tas klausimas būtų juokingas. Aš esu jo sesuo, sako ji. Aš čia jam šeimininkauju.

Man jis sakė, kad neturi jokių artimesnių giminių. Sara tik gūžteli pečiais ir pirštu paliečia patamsėjusį dantį.

Gal norėtumėt ko nors užkąsti, klausia. Turiu gabalėlį dešros, sūrio. Padaryčiau porą sumuštinių, jeigu esate išalkus. Ne, ačiū, padėkoja Karin. Ačiū, jūs labai maloni, bet aš nealkana.

Abi moterys tylėdamos žiūri viena į kitą. Jūs nėščia, klausia Sara. Karin linkteli. Kieno bus tas vaikas? Davido ar jūsų vyro, klausia Sara. Koks skirtumas, sako Karin. Tai kodėl jūs laukiatės vaiko, toliau klausia Sara. Pati nežinau. Jums galbūt pasirodys keista, ar ne taip?

Ne, man taip neatrodo, sako Sara ir išgeria savo taurelę. Karin pasižiūri į jos rankas, ji kažkaip negrabiai laiko konjako taurę. Sara sugauna jos žvilgsnį: jūs žiūrit į mano pirštus? Čia nuo raumenų paralyžiaus. Atrofija. Tai mūsų giminės liga, moksliškai dar neišaiškinta. Ir Davidas kenčia nuo to, tik ne taip smarkiai. Ta liga paliečia rankas ir kojas.

Sara šypteli ir klausia Davido tonu: tai ką mes dabar veiksim? Kalbėsime apie Davidą? Gal verčiau papasakokite ką nors apie save, pasiūlo Karin, ją truputį pykina, ir dar yra apėmusi kažkokia baimė.

Sara papurto galvą: apie save? Nemanau, kad jus tai domintų.

Bet juk jūs – Davido sesuo, neryžtingai sako Karin. Taip, sesuo. Mes čia gyvenam kartu, bent jau pastaraisiais metais. Ji nusišypso: mudu jau neperskiriami.

Ar jūs ištekėjusi, dar klausia Karin.

Aš netekau savo vyro per Šešių dienų karą. Davidas tada studijavo Tel Avivo universitete. Išlaikė baigiamuosius egzaminus ir išvyko iš šalies. Man rodos, jis padarė klaidą. Ji išpilsto konjako likučius. Kai likau viena, susiradau Davidą čia, Londone. Kaip minėjau, mes su Davidu neperskiriami. Jis pažadėjo: manęs niekada nepaliks. Jūs turbūt suprantat, ką aš turiu galvoj.

Abi nutyla. Sara su nerimu pasižiūri į Karin: jūs turbūt suprantat, ar ne taip? Karin atsistoja. Ačiū, aš jau eisiu. O rytoj dar ateisit? Ne, rytoj nebeateisiu.

Jos atsisveikina. Karin, stovėdama gatvėj, dar pažvelgia aukštyn ir pamato lange boluojančią Sarą.

Vakaras. Karin sėdi rami viešbučio kambaryje ir žiūri, kaip blėsta dienos šviesa, ant lubų, sienų jau atsirado gatvės žibintų atšvaitai. Iš koridoriaus girdėti svetimi balsai, žingsniai, viršuje – moteriškas juokas, paskui susierzinęs riksmas. Iš kažkur dar sklinda šokių muzika.

Karin vis dar sėdi rankas sudėjusi ant kelių ir žiūri pro langą, laikas bėga. Protarpiais ji tyliai pravirksta, nešluostomos ašaros rieda, pašniurkščioja, padūsauja. Galiausiai nusišluosto ašaras. Bet jos vis plūsta. Vakaras virsta naktim.

Ankstyvas ruduo, rugsėjo pradžia. Karin su Agnes sėdi virtuvėj prie stalo. Jos pasidėjusios pintinę, pilną obuolių. Dabar juos lupa ir pjausto. Saulė dar spigina, langai praviri. Karin jau gerokai suapvalėjusi. Mama ir dukra darbuojasi tylėdamos.

Norėčiau tavęs kai ko paklausti, sako Agnes. Karin jai linkteli: klausk. Bet klausimo neišgirsta. Agnes susikaupusi lupa didelį obuolį. Na, tai ko tu norėjai paklausti?

Aš norėčiau žinoti, ar tu tikrai norėjai mus ir tėtį palikti, kai pavasarį išvažiavai į Londoną. Buvai sumaniusi pabėgti nuo mūsų ir gyventi su tuo Davidu?

Karin neskuba jai atsakyti. Čia į virtuvę rėkaudamas įlekia Andersas, jis prašo pleistro arba dar ko nors – pargriuvo važiuodamas dviračiu ir susižeidė kelį. Jam ta pagalba suteikiama, Andersas išskuba į lauką, ir ramybė tartum grįžta.

Tu dar neatsakei į mano klausimą, primena Agnes, kai vėl atsisėda lupti ir pjaustyti obuolių. Karin dar pagalvoja, padeda į šalį peilį ir į kelnes nusivalo rankas. Nežinau, ką tau atsakyti, sako Karin. Tada aš negalvojau nei apie tave su Andersu, nei apie tėtį. Aš apskritai nieko negalvojau.

Aš to nesuprantu, sako Agnes, jos balse atsiradusi paniekos gaidelė.

Taip, sutinka Karin. Aš nereikalauju, kad tu suprastum tai, ko aš pati nesuprantu.

Karin vėl kimba į darbą. Jos sąmonėj dar gyvi prisiminimai ir visa patirtis: ji pagimdė porą vaikų, netrukus gims trečias, kurio ilgisi ir laukia. Šita kasdienybė jos nebetrikdo. Nuolat užkrauna naujų uždavinių, kuriuos ji greitai perpranta, išsprendžia, pasiremdama savo protu ir patirtim. Nejaučia jokio pasibjaurėjimo ir nuovargio. Ir gyvenimas vėl atrodo lyg savaime suprantamas.

Karin nieko neklausinėja, nieko nekaltina. Dienos bėga, mažai tesiskirdamos viena nuo kitos, tačiau tai jos nė kiek nebaugina. Ji tarytum bręsta, kaupia žinias. Tik trumpą gyvenimo tarpsnį ją buvo užplūdęs tarsi koks alinantis karštis, kuris privertė ją neįprastai pasielgti, griebtis netikėtų sprendimų ir sukėlė tiek daug kančių. Ji nuolankiai grįžo į pažįstamą savo kasdienybę ir mėgina atitaisyti tai, ką buvo sugriovusi.

Mūsų tėčiui tai buvo sunkiausia, sako Karin žiūrėdama į Agnes.

Pilka, lietinga žiemos popietė prieš sutemas, Karin eina į italų kalbos kursus, renkasi trumpiausią kelią – per botanikos sodą, kuris dabar jau plikas, numetęs lapus. Jos nėštumas jau labai ryškus, bet ji dar juda lengvai.

Ji iš tolo pamato Davidą. Jis laukia jos sutartoje vietoje: ant tiltelio per upokšnį, kuris teka per parką. Jis ten stovi ir žiūri į vandenį, apsirengęs senu lietpalčiu, be kepurės. Pamatęs Karin eina jos pasitikti, norėtų apkabinti, bet ji atsitraukia, net nenori pažvelgti jam į akis.

Kodėl mes susitinkam tokioj idiotiškoj vietoj, nepatenkintas klausia Davidas. Eikim pas mane į viešbutį.

Ne, sako Karin. Ne, aš nenoriu. Mes turim tik penketą minučių. Italų kalbos kursai, aš skubu. Ten pradžia ketvirtą. O čia mes susitinkam dėl to, kad niekas nematytų. (Šypteli.) Dėl manęs čia kilo visokių skandalų. Nepagalvojai, kad čia juk mažas miestelis.

Ir tu apie tai negalvojai, šypsodamas sako Davidas. Aš pagalvodavau, bet man tada buvo nusispjaut.

Jiedu nebežino, ką daugiau pasakyti, stovi, tyli. Karin pasijunta sužvarbusi. Gal kiek pasivaikščiokim, man jau darosi šalta. Dabar pats bjauriausias metų laikas. Taip, žinoma, pavargusiu balsu pritaria Davidas, eidamas šalia. Jiedu vėl tyli.

Norėjai su manim pasikalbėti, primena Karin. Jos balsas nuskamba abejingai, nors pati to nenori.

Norėjai su manim pasikalbėti, pasišaipydamas pakartoja Davidas ir nusijuokia.

Tai ko tu iš tikrųjų nori, klausia Karin, atsigręžusi į Davidą. Atsirandi dievai žino iš kur, skambini man į namus per pačią vakarienę, nori susitikti, sakai, jog tai tau be galo svarbu, ir aš turiu eiti pas tave į viešbutį. Man rodos, tu čia elgiesi visai neprotingai. Tu neturi jokios teisės atvažiavęs čia ko nors iš manęs reikalauti.

Ji baugščiai žiūri į Davidą. O šis stovi ir tyli, tik akies vokas kažkodėl trūkčioja.

Aš mėginau gyventi be tavęs, patylėjęs sako. Maniau, jog tai bus įmanoma. Tikėjausi grįžti į ankstesnį savo gyvenimą. Bet aš neįstengiu. Be tavęs net fiziškai skauda.

Kažkokia nesiliaujanti kančia, kad ir ką beveikčiau, negaliu nuo tavęs išsivaduoti. Nesitikėjau, kad taip atsitiks. Nemaniau, kad taip stipriai prie tavęs prisirišiu. Galvojau – greit viskas praeis. Kai išvažiavau tave palikęs, norėjau išvengti to jausmų pertekliaus, tų priekaištų, ašarų, pykčio. Aš jau negaliu ilgiau to pakęsti. Tikėjausi viską nukirsti ir pagaliau atgauti ramybę. Deja, taip nenutiko. Viskas darėsi tik blogiau. Aš negaliu be tavęs. Gal ir juokinga prisipažinti, kad aš tikrai negaliu be tavęs. Tokia yra tiesa. Geriau pasakyti nemoku. Viskas staiga pasikeitė, net nesuprantu, kaip čia taip. Aš jau nebesu toks pat žmogus, kitaip mąstau, kitaip reaguoju ir jaučiu. Anksčiau, kol nebuvau tavęs sutikęs, egzistavau tarsi negyvendamas, ir nė kiek nesijaudinau, viskam buvau abejingas.

Ji papurto galvą. Gana, Davidai, nebekalbėk. Man per daug skaudu.

Staiga Davidas tampa dalykiškas: Karin, dabar tu atidžiai paklausyk. Man siūlo docento vietą Orhuso universitete. Mes galėtume gyventi normaliai, pagal visas tavo sąlygas. Tu galėtum pasiimti savo vaikus, ir viskas būtų taip, kaip tu norėtum. Ir tu susigrąžintum savo ramybę. Tau nebereiktų skubėti. Aš tavęs neraginu tuoj pat apsispręsti. Aš galėčiau palaukti. Būčiau kantrus.

Man jau neberūpi mano ramybė, nedelsdama atsako Karin. Gal nerūpi dėl to, kad aš jau žinau: jokios tikros ramybės ar saugumo nėra, išskyrus tai, ką pati išsikovoji.

Ji nebeturi ko daugiau jam pasakyti. Tai viso labo, Davidai. Dabar leisk, aš jau einu. Visa tai beprasmiška. Nebėra daugiau apie ką mums šnekėti.

Tu negali taip tiesiog mane palikti, jau piktai jai sako Davidas ir stipriai suima ją už rankos, norėdamas sulaikyti. Maldauju tavęs, nenueik!

Ji tik pažvelgia į jį. Vargšas Davidas. Aš vis dar tave tebemyliu. Aš myliu tave.

Aš netikiu tuo.

Patikėk. Tai tiesa. Joks kitas žmogus man nesukėlė tiek skausmo kaip tu. Ir joks kitas žmogus man nepadarė tiek gero kaip tu. Bet vis dėlto aš nepasiliksiu su tavim, Davidai. Gal po to ir gailėsiuosi visą savo gyvenimą. Žinau, kad man visada skaudės.

Turi tvirtų priežasčių, jei gali šitaip kalbėti, ironiškai sako Davidas.

Man tos priežastys rimtos, o tau – tik atmestinos, tai jau pajutau. Gal tu nematai jokių priežasčių.

Ji žvelgia kažkur į šalį, paskui randa jėgų negarsiai pasakyti: manau, kad mano pareiga likti ten, kur esu. Kitiems pasirodys, jog tai saviapgaulė, bet aš taip negalvoju. Aš norėčiau likti su tavim, visa savo širdimi norėčiau būti su tavim. Visko galėčiau atsisakyti. Jau nustojau ko nors bijoti. Galbūt, jeigu mama dar būtų gyva… viskas būtų kitaip. Nežinau. Bet pati esu įsitikinusi, kad mano pareiga likti čia, kur esu, todėl taip ir darau.

Jis dar labiau suspaudžia jai ranką. O aš žinau, kad tu meluoji. Išsisukinėji. Tik šneki, kad ką nors pasakytum. Numanau, kokios tikrosios priežastys. Jos velnioniškai kvailos, banalios ir niekingos, aš net negaliu jų įvardinti. Karin, ar tu čia neįžvelgi šablono!

Karin jam nebeatsako, ji užsimerkia, širdis ir veidas tarsi užsisklendžia. Davidas taip smarkiai atstumia jos ranką, kad ji vos nepargriūva. Davidas stovi nejudėdamas, net nusigręžęs nuo jos.

Žinau, kad tu meluoji, kiek apsiraminęs šaltai pakartoja. Ji neatsako, tik papurto galvą. Aš žinau, kad tu meluoji, tu girdi mane.

Ji vėl nieko neatsako, ir galiausiai jis palieka ją. Pradeda lyti. Karin, šiaip taip pasilenkusi, susirenka iškritusias italų kalbos knygas.

Versta iš: Ingmar Bergman. BERÖRINGEN. Stockholm: Pan/Norstedts, 1973.

1 Gal galėčiau jums kuo nors padėti? (Angl.)
2 Prašau, palikite mane vieną (angl.).

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Zita Mažeikaitė. Kas toji „vilko valanda“?

2014 m. Nr. 10 / Ingmaras Bergmanas, susukęs filmą „Vilko valanda“, sukūrė ir naują sąvoką, kuri tvirtai įsišaknijo švedų vaizdinių pasaulyje. Rašydamas šiam filmui scenarijų I. Bergmanas, tada – Švedijos nacionalinio dramos teatro vadovas…

Ingmar Bergman. Fani ir Aleksandras

2009 m. Nr. 5–6 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Gegužės pradžios diena, jau pavasaris, šilta. Studentai ir docentai žieminius paltus užstatę lombarde, studentės – šviesiom suknelėm, vakarai gaivūs, viena šventė vejasi kitą. Teatro scenoje patiestas

Ingmar Bergman. Rudens sonata

2008 m. Nr. 8–9 / Iš švedų k. Vertė Zita Mažeikaitė / VIKTORAS. Kartais stoviu ir stebiu savo žmoną, bet ji to nežino. Ji mėgsta sėdėti štai ten, prie kampinio lango, dabar tikriausiai rašo laišką savo motinai. Kai ji pirmą kartą įžengė į šį kambarį, pasakė…

Zita Mažeikaitė. Käbi Laretei žavesys

2005 m. Nr. 1 / Švedų spaudoje daug rašoma apie šeštąją Käbi Laretei knygą „Tarytum vertime“. Tai savotiška Bergmano filmo „Tarytum veidrodyje“ (1960) parafrazė. Laretei – garsi švedų pianistė, su I. Bergmanu pragyveno 10 metų, susilaukė dukters.

Ingmar Bergman. Dvasiniai reikalai

2002 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – visame pasaulyje garsus kino režisierius, dramaturgas, prozininkas ir iki šiol kuriantis spektaklius teatro režisierius. Leidykla „Alma littera“, išleidusi jo „Laterna magica“…

Ingmar Bergman. Laterna magica

1994 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – ne tik garsus švedų teatro ir kino režisierius, scenaristas, bet ir puikus rašytojas, sukūręs trilogiją apie save ir savo kūrybą. „Laterna magica“ – pirmoji trilogijos knyga.

Georgi Gospodinov. Liūdesio fizika

2022 m. Nr. 3

Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė

Georgis Gospodinovas (g. 1968) – bulgarų poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas. Baigė bulgarų filologijos studijas Sofijos universitete; apsigynė disertaciją, dirba Literatūros institute prie Bulgarijos mokslų akademijos. Leidinio „Literaturen vestnik“ redaktorius ir laikraščio „Dnevnik“ skiltininkas. Debiutinė poezijos knyga „Lapidariumas“ (1992) apdovanota Nacionaline premija už debiutą. Romanas „Natūralus romanas“ (1999, lietuviškai 2010, vertė Gintarė Kubilickaitė), tėvynėje išleistas dešimt kartų ir išverstas į dvidešimt vieną kalbą, kūrėjui pelnė pasaulinį pripažinimą. Taip pat išleido poezijos knygas „Vienos tautos vyšnia“ (1996), „Laiškai Gaustinui“ (2003), apsakymų rinkinį „Ir kitos istorijos“ (2000), romaną „Slėptuvė nuo laiko“ (2020) ir kt. Lietuviškai taip pat paskelbta poezijos ir kelios novelės.

„Liūdesio fizika“ (2011) – romanas apie empatiją ir jos nykimą, pasaulinį rudenį, apie mumyse įkalintus minotaurus, pakylėtumą, kurį galima rasti visame kame, apie elementariąsias liūdesio daleles ir amžiną priešaky mūsų laukiančios vaikystės laiką. Romane susipina daug koridorių, atšakų ir kambarių, čia persimaišo praeitis ir dabartis, mitas ir dokumentas. Jame surinktos įvairios istorijos ir gyvūnai, „įkastos“ laikinų dalykų kapsulės tiems, kurie ateis – postapokalipsės laikų skaitytojams, Dievui arba sraigei.

Romanas pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp jų Nacionalinę geriausio metų romano premiją (2013), Šveicarijos Jano Michalskio literatūrinį apdovanojimą (2016), knyga išversta į dvylika kalbų. Lietuviškai romaną šiais metais išleis leidykla „Rara“. Šiai publikacijai atrinkti fragmentai iš trečiojo ir ketvirtojo knygos skyrių.

Romano fragmentai

Dulkelių metafizika

Užsnūdau ant palangės. Prižadino saulė, kaitinanti pro drumzliną stiklą, šilta popietės saulė. Vis dar esu niekieno žemėje tarp sapno ir popietės, dar neatitokęs, nešamas plevenimo ir lengvumo pojūčio, vaikiško kūno nekūniškumo. Nubusdamas kas sekundę senstu. Kaustantis skausmas juosmenyje, nutirpo koja. Ankstyvo rugsėjo šviesa, pirmieji nukritę lapai, sutrikimo jausmas, kad kas nors praeidamas gatve mane pamatė.

Lėtai nulipu nuo palangės, rąžausi, o anksčiau tiesiog nusliuogdavau. Rudeninės saulės sušildytas kambarys atgijo. Vienas spindulys kerta masyvią stiklo peleninę, stovinčią ant stalo, ir šviesa skyla į atskiras spalvas. Net šalia gulinti seniai nustipusi, jau mumija pavirtusi musė atrodo subtiliai ir žybsi lyg pamirštas auskaras. Brauno dulkelių judėjimas spindulyje… Pirmas kasdienis atomizmo ir kvantinės fizikos įrodymas – esame padaryti iš dulkių. O gal visas kambarys, popietė ir aš pats su savo nejaukiu trimatiškumu esame projekcijos. Panašus buvo seno birbiančio projektoriaus spindulys miestelio kino teatre.

Prisiminiau prieblandą, parketo valiklio kvapą, projektoriaus birbesį. Kine viskas buvo sukurta iš tos prieblandos ir vieno spindulio. Tuo spinduliu atjodavo raitelis be galvos, iškildavo Uolėtieji kalnai, Didysis kanjonas, iš jo dulkes kėlė arkliai ir indėnai, šūkaujančios sijų gentys, geometriniai romėnų legionai, išdrikę čigonų taborai, žengiantys į dangų, tuo spinduliu nusileisdavo Lolobridžida, Loren, Bardo, Alenas Delonas ir jo amžinas varžovas Belmondo, uuu, jis žiauriai kietas… Menu, kaip žiūrėdamas nuobodų filmą – kai mažiau kovų, daugiau plepalų – nusisukau nuo ekrano ir įsispoksojau į spindulį, atsklindantį iš salės gilumoje esančio langelio. Chaotiškai šokančių dulkelių vibždėjimas. Bet tai ne paprastos dulkės, šluostomos nuo baldų namuose. Iš šių magiškų dulkių buvo sukurti gražiausių vyrų ir moterų veidai ir kūnai, arkliai, kardai, lankai ir strėlės, bučiniai, meilė, viskas viskas… Stebeilijau į dulkeles ir spėliojau, kuri iš jų pavirs lūpomis, akimis, arklio kanopa arba Lolobridžidos krūtine, akimirką subolavusia vienoje scenoje…

Perbraukiu ranka per spindulį kambaryje, sujaukiu dulkeles, staigiai suspaudžiu pirštus, lyg mėgindamas jas pagauti, šitaip darydavau vaikystėje… Skeryčiodavausi, stodavau su jomis į kovą… Iš nūdienos žiūrint toji kova buvo pralaimėta, jos laimėjo. Šiokia tokia paguoda, kad visai greitai ir aš prisidėsiu prie jų. Dulkė prie dulkių…

Namas

Čia esu inkognito. Ironiška, kad nededu daug pastangų. Patikimiausia slėptuvė, jeigu nori likti nepastebėtas, yra grįžti į gimtąjį miestą. Tačiau vis tiek laikausi šiokios tokios konspiracijos, retai išeinu į lauką. Prieš tai apskelbiau išvykstantis iš šalies ilgesniam laikui, prasimaniau rašytojų stipendiją Lotynų Amerikoje. Keliose literatūros svetainėse gavau porciją kandžių pastabų, kad mano kelionių skaičius viršija skaičių sakinių, kuriuos publikavau per pastaruosius kelerius metus. Visiškai teisingi kaltinimai. Susikroviau bagažą ir išvykau. Turiu omenyje – grįžau. Nežinia, kuris veiksmažodis šiuo atveju tikslesnis.

Namas, kurį kitados nuomojomės, daug metų stovėjo tuščias. Seni savininkai mirė, o jų paveldėtojai pasklido po pasaulį. Man pavyko susisiekti su namą prižiūrinčiu žmogumi. Sumokėjau jam už tris mėnesius, nors neketinau likti ilgiau nei dvi tris savaites. Baudžiausi inkognito grįžti į Sofiją, kur manęs laukė visos tos kartoninės dėžės ir tokia pažįstama požemio prieblanda.

Žmogus neištveria ir vis tiek pasiteirauja, kokiais reikalais čia atvykau ir kodėl išsinuomoju būtent šį namą. Žinoma, kad turėjau paruoštą legendą. Iš savo amato turiu bent tiek naudos, kad visada galiu suregzti tikroviškai skambančią istoriją. Pasiklioviau išbandyta versija apie atokią vietą pasirinkusį mokslininką, kuriam reikia užbaigti svarbų veikalą.

Bet kodėl pasirinkote būtent mūsų miestą, iš čia visi bėga.

Kaip tik dėl šios priežasties, ieškau ramybės. Prieš daug metų pro čia važiavau, gydžiausi lūžusią koją Banitėje. Tai nuostabi vieta, išties nuostabi, pakartojau. Vyro įtarumas sutirpo it pernykštis sniegas. Vos tik pagirsi kieno nors gimtųjų vietų grožį, tarsi tai būtų jo nuopelnas, ir jau, žiūrėk, esi savas, priimtas. Tačiau vis tiek pasakiau turėsiantis daug darbo ir norėčiau, kad manęs netrukdytų. Žmogus patikino, esą pasirinkau tinkamą vietą. Iš kairės gyvena priekurtė bobulė, o dešinėje pusėje jau daug metų stūkso tuščias namas ir tik žiurkės ir baubai ten trankosi. Šnekama, toliau porino vyriškis, kad retkarčiais blanki švieselė sumirguliuoja kambariuose. Tai dvasia aklos Marijkos, paskutinės to namo gyventojos. Ūmai nutilo, lyg nusigando, kad neatsisakyčiau, ir pridūrė tokiomis paikystėmis, žinoma, netikįs. Puikiai atsiminiau tą kaimyninį namą. Tais laikais akloji Marijka buvo gyva, ir kas žino, kodėl taip jos bijojome. Dieną tūnodavo pasislėpusi savo kambaryje, į kiemą išeidavo tik vakare ir vaikštinėdavo tarp medžių išskėtusi rankas. Kai kurie žmonės sakė, esą naktį ji geriau matanti nei dieną, nes jos vidinė tamsuma ir išorinė tamsa gerai sutarė. Kaip kurmis. Mūsų žmonių negailestingas liežuvis.

O šiaip viskas kaip buvę. Gatvė tuo pačiu senu pavadinimu, tarybinio karo vado vardo, kambarys tas pats, su stalu, lova ir sena skystu kuru kūrenama krosnimi. Net išblukusios tapetų orchidėjos tos pačios.

Pastogėje kregždžių šeima susilipdė lizdą. Turi tris mažylius. Vakare tyčia palieku lauke įžiebtą lempą. Ji privilioja muses ir plaštakes, o kregždės jas gaudo. Veikiai apniko dvejonės, ar teisingai elgiuosi. Vienai rūšiai padedu lengviau žudyti kitą gyvių rūšį. Taip, kregždės turi paukščiukų, kuriems reikia daugiau maisto. Vaikai yra nepramušamas alibi. Bet turbūt tos musės ir plaštakės, kurias paverčiu aukomis, taip pat turi vaikų. Kodėl maži kregždžiukai turėtų būti vertesni už musės lervas? Ar musės ir dramblio nužudymas nėra lygiavertis dalykas?

Į šį namą T. miestelyje grįžau dėl konkretaus dalyko. Dešinėje nuo lango atplėšiau grindlentę. Kitados čia stovėjo lova. Vaikystėje šioje vietoje buvau iškasęs slaptavietę. Vėliau skubiai išsikraustėme ir dėžutės nespėjau iš ten ištraukti. Tariau sau vieną dieną sugrįšiąs jos pasiimti. Nuo jos prasidėjo visos kitos dėžutės ir kartoninės dėžės, ji buvo pradžia, tad be jos mano kolekcija būtų nepilna.

Oficiali devintojo dešimtmečio istorija

1981-aisiais Bulgarijai sukako tūkstantis trys šimtai metų. Dvejus metus iš eilės spoksojome į ordas raitų protobulgarų ir į pulkus slavų, besislapstančių pelkynuose ir kvėpuojančių pro tuščiavidurius nendrių stiebus kaip pro kvėpavimo vamzdelius. Kiekvienas turi draugą ar giminaitį, vaidinantį istorinių kino epopėjų masinėse scenose. Porinamos legendos apie protobulgarus su elektroniniais laikrodžiais, neapsižiūrėjus patekusius į kai kuriuos kadrus. Tuo metu elektroniniai laikrodžiai buvo topas, vietnamiečių džiaugsmui nelegaliai iš jų pirkdavom tuos laikrodžius, tad negalėjai jo tiesiog nusiimti ir kur nors padėti. Tam tikra prasme tūkstančio trijų šimtų metų jubiliejus praėjo kaip kino premjera. Tais 1981-aisiais tikri įvykiai, kuriems nė nesiruošėme, buvo visai kiti.

Ali Agdža šovė į popiežių. Bulgarija į tai įvelta ir mes stypsojome prieš televizorius. Niekas taip nesuvienija mažos tautos, kaip jausmas, kad visi yra prieš ją.

Į kitą svarbų įvykį Bulgarija tiesiogiai nebuvo įvelta. Gruodį pirmą kartą pranešama apie AIDS. Tad 1981-aisiais oficialiai baigėsi septintasis dešimtmetis. Ir visos seksualinės revoliucijos užrauktos dėl sveikatos priežasčių. Kadangi pas mus jos nė nebuvo prasidėjusios, jų pabaigos neišgyvenome taip tragiškai.

Kitais metais mirė Brežnevas. Ar tai buvo susiję su AIDS epidemija? Kažkaip nesitiki. Tai buvo lapkričio diena, paniurusi ir tamsi, lijo. Žinią pranešė mokykloje, mokytojai atrodė veikiau nusigandę nei nuliūdę. Taip, baimė buvo stipresnė už gedulą. Kas dabar mus saugos? Tą dieną nesimokėme. Kitą dieną iš mokytojų kambario į koridorių išnešė televizorių, mus išrikiavo ir turėjome žiūrėti laidotuves. Su visomis niūriomis smulkmenomis, masyviu karstu, apkaišytu gėlėmis, lėtais maršais, kurie aidėjo po visą mokyklą. Buvo paleistas visas garsas. Pirmokai, sustatyti visai prie pat televizoriaus ekrano, spoksojo suglumę ir veikiausiai pirmą kartą matė mirusį žmogų. Štai taip tiesiogiai susidūrėme su mirtimi, šaltame mokyklos koridoriuje, šiek tiek priverstinai šniurkščiodami dėl žmogaus, kuris mums buvo niekas. Man jau buvo dvylika ir dieną prieš tai pirmą kartą, nors ir tamsoje, pabučiavau mergaitę, per gimimo dieną žaidėme „butelį“. Pirmasis bučinys, pirmoji mirtis.

Pabaigos pradžia buvo padaryta. Generaliniai sekretoriai mirė kas metus ar dvejus, lyg per epidemiją. Ritualas buvo atidirbtas. Vieną dieną nesimokydavome. Kitą dieną mokyklos koridoriuje žiūrėdavome laidotuves, būrių vadai verkdavo. O mes, stovintys galinėse gretose, spjaudėmės ryžiais pro tušinukų vamzdelius. Po tiekos kartojimų mirtis mums nebedarė didelio įspūdžio.

Tiesą sakant, visa mano paauglystė gali būti trumpai apibūdinta per sudėtingą devintojo dešimtmečio politinę padėtį.

Pirmas bučinys su mergaite.
Miršta Brežnevas.
Antras bučinys (su kita mergaite).
Miršta Černenka.
Trečias bučinys…
Miršta Andropovas.
Ar aš juos nužudau?
Pirmas negrabus seksas parke.
Černobylis.

Toliau eina ilgas prasidėjusios griūties periodas.

Geltonas povandeninis laivas

Daug kartų ir įdėmiai klausant 1968 metais įrašytą dainą „Yellow Submarine“, galima išgirsti užkoduotą kvietimo į revoliuciją signalą, konspiracinę bitlų žinutę, siunčiamą bulgarų jaunimui. Gabalo viduryje (tiksliai po minutės ir trisdešimt penkių sekundžių) foniniame triukšme aiškiai girdėti replika „pusni mi verigata“, paleisk mano grandinę, su stipriai kirčiuota balse „u“, frazė ištariama labai greitai, gryna bulgarų kalba. Štai taip: „pusnimiverigata“. Deja, iššifravome pernelyg vėlai, devintojo dešimtmečio viduryje, kai viskas jau buvo prarasta.

All we live in a… tam ta dam ta daam… tam ta dam ta daam… tam ta dam ta daam…
All we live in a… tam ta dam ta daam… tam ta dam ta daam… tam ta dam ta daam…

O pro geltonąjį namą joks geltonas povandeninis laivas nepraplaukė.

Keturios sekundės iš devintojo dešimtmečio

Pamačiau save viename trijų minučių 1989 metų lapkričio 3 dienos įraše, rodos, vieninteliame išlikusiame, nors tada filmavo daug kamerų. Keturias sekundes buvau dvidešimtmetis. Keturias ilgas sekundes, per kurias turėjau laiko prisiminti viską. Dievuliau, koks buvau juokingas ir liesas, atsikišusiu Adomo obuoliu, ant akių krintančiais plaukais, pigia studentiška striuke. O štai ir Gaustinas, vieninteliai kadrai, į kuriuos pateko, nes niekada nesifilmuodavo. Vis dairėmės aplinkui, smalsumas ir baimė. Tai buvo pirmas protesto mitingas Bulgarijoje per keturiasdešimt metų. Iš nūdienos žiūrint mitinguotojų reikalavimai visiškai nepavojingi: sustabdyti kažkokį vandens energijos išgavimo mazgą, teršiantį Rilos kalnus. Bet Siena dar nesugriuvo, režimas Bulgarijoje – taip pat. Pastebėjau civilius žmones su kameromis, jie tikrai buvo ne iš televizijos. Atitinkamų tarnybų žmonės naudoja įvairią filmavimo techniką, fiksuoja atskirus asmenis, kad vėliau juos identifikuotų. Todėl galiu save pamatyti iš arti net keturias sekundes. Operatorius šiek tiek persistengė. Šen bei ten sušmėžuoja pažįstami veidai, keli žmonės iš universiteto, vienas poetas. Veidai įsitempę, kūnai sukaustyti, nerangūs, drabužiai mažne vienodi, prasto sukirpimo, masinio siuvimo. Taip, priešingai nei septintajame dešimtmetyje, kuris išties buvo seksi ir spalvingas, žmonės gebėjo apsirengti, devintasis dešimtmetis, kaip ir visas komunizmas, bjauriai išsikvėpė.

Štai dabar įraše matyti, kaip užplūsta civilių būrys, jie įsibrauna į mitinguotojų gretas sukelti chaoso. Aš juos pastebėjau, kažką pasakiau bičiuliui, tada pasukau galvą į dešinę, tiesiai į mane filmuojančią kamerą. Tai trečia sekundė. Mėginu išdidinti kadrą, bet įrašas prastas. Ketvirtą sekundę manęs jau nėra.

Kad nepamirščiau…

Iš vieno knygyno Vitoškos gatvėje nugvelbiau knygą „Kokius patiekalus gaminti per krizę“ ir padovanojau merginai, su kuria tada gyvenau. Nuomojamame bute teturėjome dvi skardines konservuotų pupelių – pagalba iš Šveicarijos kariuomenės atsargų su pasibaigusiu galiojimo terminu. Vakare atsiversdavome nukniauktą kulinarinę knygą.

Ką čia sugalvojus desertui?

Naa, ką pasakysi apie pyragą su kriaušėmis?

Atsiverčiame 146 puslapį, kuriame pateiktas pyrago receptas, ir pradedame lėtai skaityti, kad pajustume kiekvieno žodžio skonį. Į keptuvėje ištirpintą sviestą įpildavome pusę puodelio medaus. Kruopščiai atskirdavome trynius nuo baltymų. Trynius sumaišydavome su puse reikiamo kiekio cukraus, aliejumi, pienu, miltais ir kepimo milteliais. Sudedamąsias dalis labai gerai išplakdavome rankiniu plaktuvu ir tešlą supildavome į iš anksto suteptą skardą. Pašaudavome į orkaitę ir kepdavome iki švelniai paruduos. Iš išvardytų dalykų turėjome tik keptuvę, dujinę ir rankinį plaktuvą. Bet taip įsijausdavome, kad paskui buvo galima pamatyti miltų pėdsakus ant mūsų rankų.

Teta Fani, septyniasdešimties metų, iš rajono „Jaunystė 1“, išmeldė poliklinikoje padaryti jai pilvo rentgeno nuotrauką dėl nemokamos košės, kurios duodavo prieš rentgeną.

Šaltis ir nutrauktas elektros tiekimas 1990-aisiais. Apytamsė kino teatro „Globus“ fojė, nereginčios alsuojančios nepažįstamųjų nugaros…

Susitikimai tamsioje Sofijoje, vaikštinėjau būdamas laisvas naktinis vieno laikraščio reporteris. Meškos dresuotojas be meškos, klydinėjantis po miestą. Džipą pristabdę mafukai jo paklausę, kiek kainuojanti meška, jis atsikirtęs, kad neparduodama, anie vožtelėję jam per sprandą, išplėšę grandinę iš rankos ir prisirišę gyvūną prie džipo bagažinės. Meškos jiems reikėję pitbuliams dresuoti. Nusviedę jam penkiasdešimt levų, o meška bėgusi paskui jų džipą ir riaumojusi. Tokios smulkmenos net nepatenka į dešimtojo dešimtmečio juodąją kroniką.

Istorija neregio Stoinės, ieškančio žmonos į studentų miestelį važiuojančiame autobuse ir kartojančio begalinį rečitatyvą:

„Aš esu Tonis, kuo tikriausias lobis,
ieškau sau žmonos amžiams, tos vienos…“

Tada eina epinis pasakojimas apie patirtas negandas, apie tai, kas jis ir iš kur atvykęs, kaip kovoja už gyvenimą didmiestyje, apie būsimą jauną šeimą, kurią sukurs, planai apie vaikus ir ramias dienas senatvėje… Pagaliau tuo pačiu ritmu ir rimuodamas aklasis Stoinė duoda tikslų adresą ir telefono numerį.

Istorija mano bendrakursės, kiekvieną mielą dieną po kelias valandas praleisdavusios triukšmingiausioje kavinėje šalia universiteto, desperatiškai panūdusios už ko nors ištekėti iki teks grįžti į gimtąjį B. Ten jos tėvas jau nuo slenksčio turėjęs užkaukti: nu, ištekėjai, ką? Tai kokio galo penkis metus kišom pinigus, kad grįžtum senmerge, čia tau vyro nėra.

Ji sėdėdavo, lėtai gurkšnodavo didelį puodelį kavos ir laukdavo. Slaptas jos ketinimas ištekėti jau buvo tapęs visiškai viešas. Visi vyrai apeidavo jos stalelį. Sykį visiškai įvaryta į kampą pasakė, kad padėtis žiauriai rimta, tėvas mirties patale, tad prieš mirtį ji norinti pristatyti jam kokį nors vyrą. Tik tam sykiui, pakartojo. Sutikau, nuvažiavome į jos gimtąjį miestelį. Po vynmedžiu buvo pastatę didžiulį stalą, prie jo niūriai tylėjo artimiausios tetos, dėdės ir keli kaimynai. Tėvą išnešė ant rankų, buvo panašus į labai pasiligojusį čionykštį Doną Korleonę. Priėjau prie jo, ilgai į mane stebeilijosi, norėjo kažką pasakyti, bet užsikosėjo ir jį nunešė į namą.

Po daugelio metų atsitiktinai atsidūriau to miestelio autobusų stotyje. Viena senukė įrėmė į mane akis ir ėmė šaukti: „Anava, šitas jaunuolis! Tas pats, kur apgavo mūsų mergaitę ir nevedė jos, kodėl jūs neapsiženijot, kad tave kur velniai…“

Knygos senomis kainomis iš uždaromų knygynų, kurias pardavinėdavome universiteto kieme. Kišeninio formato Šklovskio „Zoo, arba Nemeilės laiškai“ ir Kafkos laiškų rinktinė „Gimiau būti vienišas“, Džoiso „Jaunojo menininko portretas“ kietais viršeliais, net už 4,18 levus jos niekas nenupirko. „Kažkada seniai seniai, senais gerais laikais, buvo toks mūkas, jis sakė mūūūū ir leidosi keliu tolyn…“

Tai viso labo smulkmenos, kurios nubyrės, visa kita išliko to meto laikraščiuose. Šiaip ar taip, dešimtasis dešimtmetis buvo judriausias, nuostabiausias dešimtmetis, kuriame visko galėjo nutikti. Tąsyk buvome jauni paskutinį kartą. Tada pasirodė Gaustinas, studijas nutraukęs filosofijos studentas, su savo genialiais projektais (ir nesėkmėmis), užrašytais specialioje užrašų knygutėje.

Kodėl Gaustinas vis dar man svarbus? Retai turėdavau draugų. Empatija nuteikia suartėjimui su žmonėmis, bet ne mano atveju, kai svetimo liūdesio našta užgriuvo it liga. Jokių moterų, jokių ryšių, jokių draugysčių. Tačiau Gaustinas tarsi buvo sukurtas iš kitokios medžiagos ir laiko. Nepažįstu kito tokio žmogaus – skaidraus ir kartu neįžvelgiamo. Pereidavau kiaurai jį lyg per orą arba blokšdavausi į stiklo sieną. Nepaisant to arba kaip tik todėl jis buvo vienintelis, kurį galėjau pavadinti draugu.

Gaustino projektai

Visi būdai sąžiningai užsidirbti pinigų po truputį nyko. Vieną dieną trynėmės prie kino teatro norėdami pažiūrėti, kokius naujus filmus rodo. Bilietai buvo neįkandamai brangūs, vėpsojom į afišą ir kelias nuotraukas. Beregint Gaustinui šovė į galvą geniali mintis: perpasakosime filmus. Smulkus pusvalandžio pasakojimas už minimalų mokestį. Projektas „Kinas skurdiems“. Visiškas kino industrijos dempingas. Jis įsiaudrino. Įsivaizduoji, koks ėjimas, koks istorinis atsivertimas iš vizualumo atgal į pasakojimą. Atsistoji prie kino teatro šalia susibūrusiųjų ir imi atsipalaidavęs porinti, koks, esą, filmas grandiozinis, bet anie šikniai iš kino teatro užvarė tokias nežmoniškas bilietų kainas, tačiau tu filmą matei ir siūlai už visiškai juokingus pinigus, už niekingus septynis šimtus levų, smulkiai jį papasakoti. O bilietas kainuoja dešimtkart daugiau. Susirenka kokių penkiolikos žmonių grupelė ir – padaryta.

Pala, pala, pertraukiau jį, o kada filmą žiūrim mes?

Mes žiūrim paskui, kai susižeriam pinigėlius, atrėžė Gaustinas.

O tai ką pasakosim?

Sukursim, atsakė nekaltai. Ką čia reiškia, juk tu rašytojas. Turi pavadinimą, kelis anonsinius sakinus ir tris keturias nuotraukas iš plakato. Ko tau dar reikia? Tokių žmonių daugiau nerasi. Jis net nejuokavo. Visiškai neturėjo humoro jausmo. Kaip visi apsėstieji. Kaip žmonės, nukrypę nuo vieškelio, anot mano močiutės. Kaip revoliucionieriai ir moterys, pasak Nyčės.

Kinas skurdiems. Kaip tas tamagočis skurdžiams iš seno anekdoto. Tamagočiai, jeigu kas nors dar prisimena, buvo tie į pranešimų gaviklį (ar reikia paaiškinti, kas yra pranešimų gaviklis?) panašūs prietaisėliai, per kuriuos rūpiniesi savo elektroniniu gyvūnėliu, tam tikrą valandą šeri, paduodi vandens, kai ima inkšti, žaidi su juo. O kai įsibosta, numeti į šalį, kol nugaišta iš alkio. Kur išsidangino visi tie tamagočiai? Pas senus pranešimų gaviklius. Žmogus nė neįtaria, kiek mirties geba prigaminti.

Žinau, kad nuklystu į šalį, bet paskelbkime tylos minutę už sielas:

andainykščių pranešimų gaviklių,
tamagočių,
videokasečių ir vaizdo grotuvų,
magnetofonų,
kurie pakasė juostinius magnetofonus,
kurie pakasė plokštelių grotuvus,
kasečių,
telegramų su visais jų ritualais,
rašomosios mašinėlės (leisiu sau asmeniškai atsisveikinti su savo „Marica“, kaupina dešimtojo dešimtmečio cigarečių pelenų ir kavos). Rašymas mašinėle buvo fizinė įstanga, kita judesio rūšis, ar prisimenate?

Baigta, minutė praėjo. Apie ką šnekėjomės? Apie kiną skurdiems, taip, bet pirmiau užbaigsiu anekdotą. Kadangi tamagočiai padoriai kainavo, pasirodė tamagočis neturtingiems. Žinote, kaip jis atrodo – ogi tarakonas degtukų dėžutėje. Taigi. Gal tai ir nebejuokinga, bet noriu paimti ir šiuos mažmožius, visus daiktus, kurie jau išnyko, kurių nebėra, kurie nebegyvi. O tai, matyt, yra atvirkščia tam, kas parašyta: „Lai išgyvena tvaną gyvi ir vėl prisiveisia“… Visai susipainiojau. Nežinau, ar daiktai, kuriuos dabar chaotiškai ir šiek tiek paniškai traukiu iš savo tvano, galės gyventi, o dar ir veistis. Suprantu, kad praeitis yra bevaisė kaip bergždžia kumelė. Bet dėl šios priežasties man ji tampa dar mielesnė.

Nedavė vaisių ir tas kino skurdiems sumanymas. Pasakysiu tik tiek, kad vos tik pamėginau pirmai grupei perpasakoti filmą, kurio nežiūrėjau, veikiai teko nešt kudašių.

Panašus finalas laukė ir projekto „Asmeninis eilėraštis“.

Nėra gėdingų darbų, vieną rytą pasakė Gaustinas. Atsistoji kaip gatvės dailininkai, paišantys žmones už pinigus, laikai popieriaus lapą, pieštuką ir kalbini praeivius: gal norite, kad parašyčiau jums eilėraštį? Kiekviena nuostabi mergina turi teisę į eilėraštį. (Regis, taip skambėjo citata.) Užtruks tik dešimt minučių.

Tad štai sėdžiu parkelyje ant suoliuko su keliais popieriaus lapais ir pieštuku, su diskretiška lentute, ant kurios nurodyta, kad teikiu asmeninio eilėraščio paslaugą. Besibaigiant antrai laukimo valandai prie manęs priėjo maždaug pusamžė moteris. Taip sumanyta nebuvo. Kažin kodėl įsivaizdavau, kad klientės bus tik dvidešimtmetės. Ji buvo apkūnoka ir panaši į neigiamą sovietinių animacinių filmukų personažą. Geidavo asmeninio eilėraščio. Praėjo nustatytos dešimt minučių. Nieko. Mano galva buvo visiškai tuščia kaip rūsys, kuriame gali išgirsti tik viena po kitos lašnojančias minutes. Jaučiausi vis nesmagiau. Moteris pradėjo prakaituoti, išsitraukė nosinaitę, ar galiu sukrutėti, taip, žinoma, juk aš nepiešiu jūsų. Kur man nukreipti žvilgsnį, nesvarbu, šiek tiek į šoną, į mane nereikia, aš truputį varžausi. Ji buvo arba romantiška, arba staiga praturtėjusi. Sulig kiekviena į niekur nuaidinčia minute vis labiau ryškėjo mano nesėkmė. Galiausiai nusprendžiau veikti tiesiai šviesiai. Pakėliau galvą, pažvelgiau jai į akis ir išpyškinau:

– Tiesą sakant, šiandien jūsų tokia aura, kad man nepaprastai sunku susikaupti. Gal galėtumėte ateiti kitą kartą?

Tuo metu visi laikraščiai rašė apie auras ir ateivius. Ir tai suveikė, moteris, užuot skėlusi man skambų antausį, nudžiugo. Pasakė, kad esu tikras poetas ir ji išsyk tai supratusi. Tik atsigimęs poetas galįs gaudyti auras. (Sakytum, auros būtų kokie nors karpiai.) Pareiškė gyvenanti čia netoliese ir pakvietė mane išgerti taurę vyno. Sutikau veikiau iš kaltės jausmo. Pasirodo, ji gyveno viena, ištraukė butelį, atsisėdo gan arti manęs ant sofos, nors kambaryje buvo daug kitų vietų, ir prispaudė mane savo kūnu. Oi, ką jūs, aš esu poetas, išpyškinau ir kaipmat atsistojau. Tarytum norėjau priminti jai dirbantis daugiausia su auromis, o kūnai į mano kompetenciją neįeina.

Pliauuukšt – suskardėjo antausis, šis projektas žlugo drauge su grandioziniais ir nesuprastais Gaustino sumanymais.

Kūdikių pernešėja

Toks darbas, kodėl negalėčiau tau to pasakyti, aš nebijau. Pastoji čia ir artėjant septintam mėnesiui turi kirsti Graikijos sieną. Susiverži pilvą, užsivelki plačius drabužius, todėl geriau pasirinkti vėsesnį sezoną. Kol tikrina tavo pasą, užsidegi cigaretę, kad būtum ir ramesnė, labiau atsipalaidavusi, ir neišsiduotum esanti nėščia. Savaime suprantama, žmogui, kuris tave veža, greičiausiai nubyrėjo pinigėlių, bet ir tau nereikia žiopsot. Kerti sieną. Du mėnesius tūnai Atėnų pakraštyje niūriam kambary be langų kaip koks samdomas žudikas. Niekur neišeini, kad nekiltų problemų. Tik guli, vėpsai į teliką ir kemši dėl pilvo. Tave gerai maitina, nes prekė turi būti sveika. Išnešioji, tie tipai susisiekia su pirkėjais, šie pasako, kad esi jų giminaitė, suranda tau gydytoją, pagimdai nelegaliai. Tavo žmogus paima pinigus, ir baigta. Tik nenoriu, kad pagimdžius man jį parodytų, nes galiu pradėt gailėtis. Vos tik jį pamatysi, galas, nebegalėsi jo palikti ir šitaip sumausi visą reikalą. Iš šio darbo išlaikau kitus vaikus, namie manęs laukia keturi. Darau tai tik dėl jų. Kiek kainuoja, po penkis šešis gabalus, už vieną davė net aštuonis, buvo berniukas, berniukai brangesni, aš paimu dešimt procentų. Keturis pardaviau, keturis užauginau, štai toks galutinis rezultatas. Bet šitas, kurį dabar nešioju, paskutinis, viskas, baigta. Va, spardosi, žino, kad apie jį kalbame, ei, baik spardytis, ten tau bus šimtąkart geriau. Kartais juos susapnuoju, tada uždegu žvakelę.

Šią istoriją nupirkau spalio pabaigoje, netoli Graikijos sienos. Kai pasiūliau jai pinigų, moteris pažvelgė į mane nustėrusi. Nesuprato, už ką jai moku. Tai kad aš neturiu ką tau parduoti, o vaikų daugiau nebegaliu gimdyti. Pasakiau ką tik nupirkęs jos istoriją. Nesu tikras, ar ji mane suprato. Paėmė pinigus, pavartė rankoje, tarsi lauktų, kad pareikalausiu grąžinti, atsuko nugarą, žengė kelis žingsnius, suklupo ir apsiraudojo. Man dingtelėjo, kad tik dabar pradėjo pardavinėti savo vaikus. Kai pradėjo apie juos pasakoti. Be papasakotos istorijos visa tai tebuvo sandėris.

Pasakojimas yra Paskutiniojo teismo dalis, nes priverčia žmones suvokti. O kokia nauda iš suvokimo, nėra aišku. Ir šią istoriją dedu į dėžę.

Istorijų pirkėjas

Anksčiau įsikūnydavau, dabar tenka pirkti. Galiu prisistatyti ir taip: esu žmogus, išperkantis praeitį. Istorijų prekeivis. Kiti prekiauja arbata, kalendra, akcijomis, auksiniais laikrodžiais, žeme… O aš einu ir masiškai supirkinėju istorijas. Pavadinkite mane kaip norite, sugalvokite man vardą. Turintys žemės vadinami žemvaldžiais, aš esu laikvaldys, valdau svetimą laiką, esu svetimų istorijų ir svetimos praeities turėtojas. Esu garbingas pirkėjas, niekada nenumušinėju kainos. Išperku tik privačią, konkrečių žmonių praeitį. Sykį man norėta prakišti visos valstybės praeitį, atsisakiau.

Perku įvairias istorijas – apie tai, kaip kažkas buvo paliktas, apie neištikimas žmonas, apie vaikystę, keliones ir praradimus, liūdesį ir netikėtus išsivadavimus… Perku ir laimingas istorijas, bet jų pardavėjų nedaug. Iš pirmo žodžio galiu atskirti šviežią prekę nuo pašvinkusios, tikrą nuo prasimanytos melagių, trokštančių pasipelnyti.

Dauguma žmonių savo istorijas parduoda pusvelčiui, kai kurie net nustemba, kad siūlau jiems pinigų už dalyką, kuris nieko nekainuoja. Kiti lieka patenkinti galintys kam nors permesti naštą, kurią iki šiol nešė patys.

Kokia man iš viso to nauda? Dėl prieš tai persirgtos ligos ir supirktų istorijų dabar galiu vaikščioti įvairių laikotarpių koridoriais. Turėti vaikystę visų žmonių, iš kurių pirkau, turėti jų moteris ir liūdesį. Krauti visa tai į Nojaus kartonines dėžes savo rūsyje.

Istorijų pardavėjas

Tiesą sakant, kas jūs toks? Rašytojas? Man nuostabiai sekasi susipažinti su rašytojais. Toks buvo mano senelis, tikriausiai karma. Prieš mėnesį buvau pakviestas į vestuves. Ir kaip manote, šalia ko atsisėdau prie stalo? Galite atspėti? Mane pasodino šalia paties Salmano Rušdžio. Taip, taip, šalia jo. Su apskritais akinukais, su barzdike… Tiesą sakant, visad maniau, kad tie, kuriuos rodo per televizorių, žymiausieji, tikrovėje neegzistuoja, greičiausiai yra kokia nors kompiuterinė animacija, holograma. Ar jūs kartais nesuabejojate Madonos ar Brado Pito egzistavimu? Na, nesvarbu. Atsisėdau šalia jo, paspaudėme vienas kitam ranką, jis pasakė savo vardą, ir aš išsižiojau. Jūs – rašytojas? Tarsi tuo pačiu vardu būtų prisidengusi dar visa krūva įžymybių. Jis net sutriko ir kažką suvebleno – galima ir taip pasakyti.

Ar žinote, kaip visą tą laiką jaučiausi? Lyg patrankų mėsa. Dievulėliau, maniau, kad šitas nė nosies į lauką neiškiša. Prisipažįstu, nesu skaitęs jo kūrinių, bet, dievaži, kartais pasižiūriu televiziją ir pasklaidau laikraščius. Juk šio žmogaus knygos deginamos, jam paskelbta mirties bausmė, fatva. O tie, kurie ją paskelbė, žinote, jie nieko nepaiso. Taigi per tas vestuves aplankė keistas jausmas ir pasididžiavimas, kartu lyg ant adatų būčiau sėdėjęs. Ir vis dairiausi, ar kuris nors iš šių jaukių iškilmių dalyvių nedaro staigių judesių. Buvau pasiruošęs nerti po stalu. Tirtėjau stipriau už jį, jis greičiausiai nebebijo. Įdomu, ar vilki ką nors po marškiniais su varlyte? Turiu omenyje ploną veik nepastebimą naujausios kartos neperšaunamą liemenę iš visai naujos ir lengvos medžiagos pluošto. Jau ketinau pasiteirauti, bet persigalvojau. Galėjau tiesiog patapšnoti jam per petį atsisveikindamas ir pajusti.

Iš esmės vyras laikėsi labai padoriai. Nė karto manęs nepaklausė, kaip man patinka naujausias jo romanas. Dovanokite, kadangi ir jūs esate rašytojas. Kiek juos pažįstu (kaip visada išskyrus čia esančius, žinoma), jie niekada nepraleidžia progos užduoti šį klausimą. Įsivaizduoja, kad pasaulis keliasi ir gulasi su jų knygomis. Baiminausi, kad paklaus ir supras, jog nieko nesu skaitęs. Bet jis yra didis rašytojas, nekamantinėja. Arba įsitikinęs, kad esi skaitęs, arba jam tiesiog nusispjaut. Ramiai atsipjauna bifštekso, pasmeigia morkytę. Persimetėme keliais bendrais žodžiais apie jaukią šventę ir kokie mieli yra jaunavedžiai, kaip vienas kitam tinka ir tra lia lia… Nereikšmingi pašnekesiai, kokie užvedami per vestuves su kaimynu iš dešinės ar kairės. Maniau, kad rašytojai kalba labiau apie, na, žinote, tik apie svarbius dalykus, apie gyvenimą, apie mirtį… Nesvarbu. Aš buvau nuotakos draugas, o jis nuo vaikystės pažinojo jaunikį. Mes abu laidavome už savo draugus. Galiausiai papasakojau jam savo istoriją. Taip ir nesupratau, ar jam iš tikrųjų padariau įspūdį, ar tiesiog apsimetė. Nežinau, žmonės su akiniais mane glumina. Dabar stebėsiu, ką jis rašo. Manote, kad ją panaudos?

Žinoma, pagaliau man pavyko įsiterpti į mudviejų pokalbį. Rašytojai niekada nebūna nekalti. Jie vagiliauja kaip šarkos. Tačiau išties svarbu, kas tave apvagia.

Ak, ne, aš jam ją padovanojau.

Na, tuomet lauksime.

Jei norite, galiu ir jums papasakoti.

Man smalsu.

Bet žinokite, ji parduota.

O ar nesakėte, kad padovanota?

Na, taip… padovanota, parduota. Sutarties nepasirašinėjome. Jeigu istorija jums labai patiks, turėsite susitarti, kuris iš jūsų ją panaudos. Dovanoju… už dvi dideles taures „Four Roses“.

Vadinasi, už aštuonias rožes, nusijuokiau aš… Sutarta. (Šitaip susipažinau su istorijų pardavėju.) Kai pirma puokštė atsirado ant stalo, istorija prasidėjo.

…ir jo istorija

Žinoma, tai istorija apie moterį, lėtai prašneko pasakotojas. Pradžią įvertinau maždaug taip: „Žinoma, tai istorija apie rankraštį“, bet staiga man dingtelėjo, gal jis perparduoda svetimas istorijas: Eko istorijas prakiša Rušdžiui, kad paskui literatūroje kiltų sąmyšis ir nesantaika. Leidau istorijai rutuliotis.

Jei norėjau likti gyvas, turėjau nuo jos pabėgti. Palikti ją, palikti miestą kuo greičiau. Kelis mėnesius važinėjau po Europą. Panūdę užmiršti buvusius santykius kai kurie žmonės išbando atsitiktinį seksą, o aš išbandžiau atsitiktinę geografiją. Rinkausi bet kokius miestus, dažniausiai keliavau traukiniais, keičiau stotis ir viešbučius, visi turistai keliauja grupėmis arba poromis, o aš vaikštinėjau vienas po aikštes, kurios ūmai ėmė atrodyti vienodos. Buvau panašus į žmogų, norintį palikti savo apleistumą už kurio nors kampo. Kaip žmogus, besidairantis atokios ir nežinomos vietos, kurioje galėtų paleisti savo liūdesio kates, kad jos niekada nerastų kelio atgal. Ar žinote, kaip nelengva atsikratyti kačių? Jos turi nepaprastą namų pajautimą, ypatingą atmintį. Sykį mano senelis pabandė atsikratyti visų ir namie, ir kieme privisusių kačių, sugrūdo jas į maišus ir išleido už kelių kilometrų nuo miesto, prie kapinių. Kai grįžo namo, katės jau buvo jį aplenkusios. Istorija apie kates – bonusas, Rušdžiui jos nepasakojau, tarė istorijų pardavėjas, gurkštelėdamas iš antros keturių rožių taurės.

Netrukus supratau, kad Europa yra pernelyg ankšta vieta, sklidina tos moters, primena man ją. Man reikėjo daugiau erdvės, tuščios ir nepažįstamos. Sėdau į pirmą lėktuvą, skrendantį į Ameriką. Turėjau pasiklysti it Kolumbas, bet seniai kartografuotose žemėse. Mes nesusimąstome, kaip šiais laikais nelengva pasimesti. Beveik taip pat, kaip anais laikais buvo sunku nepasiklysti.

Po metų ir trijų mėnesių grįžęs namo išskleidžiau pasaulio žemėlapį ant grindų ir spalvikliu sujungiau vietas, kuriose pabuvojau. Tai buvo kelionė aplink pasaulį, vedžiojau pirštu po maršrutą ir tariau miestelių ir megapolių pavadinimus, nuostabiausia mantra moteriai užmiršti.

Sofija, Belgradas, Budapeštas, Vroclavas, Berlynas, Hamburgas, Orhusas, Bremenas, nusileidimas į Ruaną, Dižonas, Tulūza, Barselona, Malaga, Tanžeras, Lisabona, per Atlantą Long Ailendo link, Niujorkas, Ontarijas, Nort Hadsono įlanka ir žemyn link Mineapolio, Čikagos, Kolorado Springso, Pueblo, Finikso, San Diego…

Atsitiesiau, pakabinau žemėlapį ant sienos ir tik tada pastebėjau… Mano kelionės linijos tobulai brėžė raidę. Jos vardo raidę. Didelė, aiški M. Grakšti kvailo vyro monograma. Katės grįžo anksčiau už mane.

Istorija buvo visai nebloga, net jeigu buvo ją nušvilpęs iš kito žmogaus ir jau perpardavęs (kai kurios frazės, tokios kaip „liūdesio katės“ ir panašiai, tikrai buvo ne jo). Rožių puokštė suvešėjo. Jis atrodė patenkintas kaip žmogus, du kartus pardavęs tą patį daiktą. Bet aš taip pat likau patenkintas sandoriu, nes už vienos kainą nusipirkau dvi istorijas – tą, kurią papasakojo, ir ankstesnę, apie susitikimą su Rušdžiu, spėju, dar labiau sufantazuotą nei antroji.

Versta iš: Георги Господинов. ФИЗИКА НА ТЪГАТА. Пловдив: Жанет 45, 2012.

Georgi Gospodinov. Laiko slėptuvė

2024 m. Nr. 2 / Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė / Georgis Gospodinovas (g. 1968) – bulgarų poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas. Baigė bulgarų filologijos studijas Sofijos universitete; apsigynė disertaciją.

Teodora Dimova. Motinos

2023 m. Nr. 2 / Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė / Teodora Dimova (g. 1960) – žymi bulgarų rašytoja ir dramaturgė, garsaus bulgarų rašytojo Dimitaro Dimovo dukra. Išleido keturias prozos knygas, parašė daug pjesių teatrui…

Tomaž Šalamun. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 12 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Tomažas Šalamunas (1941–2014) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės slovėnų poetų; Slovėnijos televizijos ir radijo nekrologe poetas iškalbingai (ir taikliai) pavadintas „slovėnų poezijos ikonoklastu“…

Anja Mugerli. Du apsakymai

2019 m. Nr. 12 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Anja Mugerli – slovėnų rašytoja, kultūrinių renginių organizatorė ir moderatorė. 2015 m. Nova Goricos universitete baigė slovėnistiką…

Peter Semolič. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Peter Semolič – vienas savičiausių šiuolaikinių slovėnų poetų. Išleido dvylika poezijos knygų, rašo prozą, radijo spektaklius, esė, publicistiką, verčia iš anglų, prancūzų, kroatų, serbų kalbų.

Lojze Kovačič. Daiktai iš vaikystės

2017 m. Nr. 5–6 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Lojze Kovačičius (Loizė Kovačičius, 1928 m. Bazelis, Šveicarija–2004 m. Liubliana, Slovėnija) – vienas reikšmingiausių XX a. slovėnų rašytojų.

Danilo Kiš. Boriso Davidovičiaus kapas

2016 m. Nr. 10 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Pirmas šios tragedijos arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurios pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda…

Lidija Pavlović-Grgić. Trys apsakymai

2015 m. Nr. 12 / Iš bosnių k. vertė Laima Masytė / Lidija Pavlović-Grgić – bosnių rašytoja, publicistė, žurnalistė. Gyvena ir dirba Sarajeve. Apsakymų rinkinys „Kišne kapi u piščevoj luli“ išrinktas geriausia 2011 metų debiutine prozos knyga.

Marko Sosič. Skausmo vertėjas. Iki paties paskutinio vardo

2015 m. Nr. 4 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Markas Sosičius (g. 1958 m. Trieste, Italija) – slovėnų rašytojas ir režisierius; baigė Zagrebo teatro ir kino akademiją. Dirbo režisieriumi įvairiuose Italijos ir Slovėnijos teatruose, televizijoje.

Vladimir Bartol. Alamutas

2014 m. Nr. 8–9 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Vladimiras Bartolas (1903–1967) – slovėnų rašytojas, dramaturgas, eseistas, publicistas. Labiausiai išgarsėjo ir tarptautinį pripažinimą pelnė jo romanas „Alamutas“ (1938), kuriame gvildenamos vadovavimo…

Poetai iš Hercegovinos: Zdravko Kecman, Ljiljana Lalić, Milenko Stojičić. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 5–6 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Zdravko Kecmanas (g. 1948 m. Usorcuose) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, slovėnų literatūros vertėjas. Pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą.

Goce Smilevski. Zigmundo Froido sesuo

2013 m. Nr. 1 / Iš makedonų k. vertė Laima Masytė / Goce Smilevskis (g. 1975) – makedonų rašytojas. Antrasis romanas „Pokalbis su Spinoza. Romanas-voratinklis“ (2002) apdovanotas geriausios Makedonijos metų knygos premija.

Ognjen Spahić, Adisa Bašić, Mihajlo Pantić, Roman Simić. Keturi apsakymai

2022 m. Nr. 2

Iš juodkalniečių, bosnių, serbų ir kroatų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė

Skilus Jugoslavijai, serbų-kroatų kalba skilo į serbų, kroatų, bosnių bei juodkalniečių kalbas. Šiuo metu skirtumai tarp šių kalbų ir literatūrų yra nemenki. Norėdama į juos pasigilinti, išverčiau po vieną šiuolaikinių kroatų, bosnių, serbų ir juodkalniečių autorių trumposios prozos kūrinį. Žinoma, norint įžvelgti skirtumus, keleto vertimų nepakanka, bet publikacija aiškiai parodo, jog šiose santykinai naujose šalyse esama labai įdomių rašytojų.
Visi jie pripažinti savo šalyse ir regionuose. Kūrinius rinkausi pagal savo skonį. Juodkalniečių literatūros vertimų Lietuvos spaudoje iki šiol aptikusi nebuvau.

Ognjenas Spahićius gimė 1977 metais Podgoricoje, Juodkalnijoje. Įvertintas ne viena reikšminga premija, proza versta į prancūzų, italų, slovėnų, rumunų, vengrų, makedonų ir anglų kalbas.

Džiaugsmo pilna galva

Kai stebiu ją pro durų akutę, man atrodo, kad toji moteris laiko ietį – medinį, ilgą, nepritaikomą ir bjaurų įnagį, kokius raiti riteriai suvarydavo į krūtines kitiems raitiems riteriams. Ji suėmusi šį negrabų ginklą už vidurio, o kitoje rankoje – juodų vynuogių ir pomidorų pilnas krepšys.

Toji moteris yra mano mama, o skambutis neveikia jau kelis mėnesius. Todėl stora lazda ji beldžia į duris. Mano klausa puiki. Bet buki smūgiai, kuriuos išgirdau sėdėdamas fotelyje ir nieko neveikdamas, nuskambėjo kaip svetimi, ne šio pasaulio garsai. Iš pradžių ji trenkė trumpai ir stipriai, vėliau pasigirdo trys švelnesni bilstelėjimai kakta. Kai priglaudžiau akį prie mažojo stikliuko duryse, jos kakta vėl riteriškai trinktelėjo į juodą lakuotą paviršių. Leidau jai stuktelėti dar kartą ir tuomet plačiai atvėriau duris. Padvelkė mama. Jos kvapas – cigarečių filtro, veidas nusėtas prakaito karoliukais, kurie šnypšdami veržiasi iš porų: šis garsas aplenkė mano klausą, bet rezonavo išsislapsčiusių graužikų, didžiųjų musių ir palėpėje čirškiančių žvirblių ausytėse.

– Liftas…

– Taip, mama. Tiek stebuklingų dalykų užtempei į ketvirtą aukštą…

– Liftas neveikia…

– Nė nesakyk. Apgailestauju. Vynuoges reikia dėti į šaldytuvą. Tuoj tau padėsiu.

– Pirma jas nuplauk ir neužsuk čiaupo. Noriu šalto vandens, daugiau nieko.

– Supratau, jūsų didenybe. O kai prisėsi, norėsiu sužinoti, iš kur ta ietis.

– Kvailystė. Nepatikėsi. Mokykloje pareikalavo, kad išsineščiau. Neva kažkokie sentimentai ar panašiai. Jie galvoja, kad tas daiktas priklauso man ir niekam kitam.

– O tas daiktas…

– Ar atneši man vandens?

– Tuoj. O tas daiktas…

– Ir citrinos griežinėlį įmesk. Mačiau, viena yra šaldytuvo durelėse.

– Tas daiktas… Kas…

– Pasaulio žemėlapis. Žiūrėk, pritaškei. Kvailas pasaulio žemėlapis, trisdešimt metų kabėjęs man virš galvos. Įpilk dar vieną stiklinę.

– Kokio pasaulio?

– Nesivaipyk. Aš tik paprašyti norėjau… Nunešk jį į rūsį, sudegink kieme, padovanok murziniems išbadėjusiems vaikams, nes akyse jo nenoriu matyti. Tas kvapas namuose… Na jau ne! Viskas, pensija. Apie mokyklą nieko nebenoriu girdėti.

– Didysis pasaulio žemėlapis iš geografijos kabineto, kuriame praleidai gražiausias vidurinės mokyklos mokytojos akimirkas? Tasai žemėlapis? Kas tau nutiko, mamyte? Sudeginti? Išmesti? Tikrai nesiruošiu teptis rankų krauju.

– Kokios dar rankos, koks dar kraujas. Patetiškas kaip tėvas. Jau įsivaizduoju jį kalbantį tokias pat nesąmones. O gal jį įdėti į paauksuotus rėmus ir pakabinti virš šitos sofos?

– Kodėl gi ne, mamyte! Aš tuo pasirūpinsiu. Nupirksiu kokybišką matinį stiklą ir keturių centimetrų pločio rėmus. Svetainė iš karto pagyvės. Visas pasaulis vienoje vietoje. O tada, gerdami rytinę kavą, galėsime stebėti visas tas jūras, Gibraltaro sąsiaurius, amerikas, indijas, archipelagus, atokias salas Ramiajame vandenyne ir visa kita. Pasaulis! Mūsų pasaulis! Mama.

– Ironizuoji. Juk taip? Ir kaip drįsti?

– Ne… Mama… Aš? Argi galėčiau?

– Atstok nuo manęs. Atstok, sakau tau. Visai nemoki apsimesti. Ir atnešk dar vandens. Žiūrėti į Gibraltaro sąsiaurius? Lyg jų būtų koks šešetas!

– Man atrodo, kad šiandien jis neskaidrus ir šiltesnis nei įprastai.

– Kas?

– Vanduo, mamyte. Pažiūrėk.

– Vanduo kaip vanduo.

– Taip. Gerai pasakei. Vanduo kaip vanduo.

Miestą skiria upė. Jos pavadinimas ir vaga pasaulio žemėlapyje neegzistuoja. Tai – mikroskopinė, nepažinta geografija, vietinės reikšmės faktas, įžiūrimas tik mūsų miesto veide.

Dialogas numeris trys niekada nevyko. Bet įvyko visa kita, įskaitant akimirką, kai mama kakta bilsnojo į storą paradinių durų medį. Mandagus apsikeitimas tikslingai sklandžiais, sudėtiniais ir sudėtingais sakiniais, užimančiais daugiau nei puslapį, yra absoliutus melas. Mes niekada taip nebendraujame. Sunkiai suprantamas murmesys, pykčio skeveldros ar elementariausia informacija apie maistą ir atėjusias sąskaitas – tokie būdavo mūsų pokalbiai. Numeris trys niekada neįvyko, bet šiame pasakojime jis yra nepaprastai svarbus. Norėjau trumpo dialogo forma pavaizduoti melą, kurį dažnai aptinku skaitydamas šiuolaikinę literatūrą – juo daugiau ar mažiau siekiama parodyti patį gyvenimą. Mamos ir sūnaus, tėvo ir vaiko pokalbiai, brolių, geriausių draugų, mylimųjų, nusikaltimo partnerių ginčai, eilutės, kuriose įžvelgiamas nuspėjamas ir netikras kartėlis, popieriaus traškėjimas ir plastiko kvapas, vanilės skonio pudra, apokaliptiniai refleksai ir nedidelės apokalipsės, nebaigti dirbtinėmis gėlėmis apkaišyti sakiniai, į kuriuos žvelgiama dirbtinėmis akimis, dirbtinėmis širdimis, dirbtiniais jausmais, atviros pabaigos, uždaros pabaigos, varpos ir kartais nykščiai. Tragedija po tragedijos, paradoksai už kiekvieno kampo, pasaulis juk blogas, ar ne, tu, drauge, man viską paaiškinsi, o prieš tai, labai prašyčiau, pabandyk pagyventi su mano mama ketvirtame septynaukščio daugiabučio aukšte, bute, kurio langai žvelgia į pietus ir šiaurę. Nieko čia baisaus. Apie tai tik užsiminsiu, nes mano gyvenimas niekuo ne blogesnis už milijardus kitų gyvenimų, kuriuos kartais jaučiu lietaus lašeliuose – šie užsibaigia savižudybėmis, išsitaškę ant skardinio į Adrijos jūros baseiną nukreiptos vakarinės terasos stogo. O aš, žinoma, visa tai darau tik norėdamas parodyti šio pasakojimo beprasmybę. Kiekvienas, įžvelgęs jame prasmę, nusipelno gero sprigto į kaktą. Jei esi vienas jų, sveikinu tave iš širdies, iš pačios širdies gilumos.

Esu trisdešimt šešerių rašytojas. Plikė, impotencijos požymiai, tuštinimosi problemos, nikotino sukeltas kosulys, įdubusios akys ir pajuodę paakiai, nugaros skausmas – nieko panašaus mano kūnui nenutiko. Esu sveikas ir tvarkingas individas aukšta kakta, vidutinio išsilavinimo, patrauklus moterims, mėgstamas vyrų, taip, norėčiau užrašyti tokias eilutes, aš – asmuo, iš kurio nieko nesitikiu, iš kurio niekas nieko nesitiki, bet vis tiek tai aš, ir eilučių daugėja, prasikala kaip pavienės bjaurios žolės, netrukus sužels lyg Amazonės džiunglės: mėgaujuosi jų pavėsiu, žiūrėdamas be galo nuobodžias kabelinės televizijos programas, kuriose stengiamasi visą vedėjo ir režisieriaus entuziazmą paversti į dar vieną iki skausmo tuščią vieninteliame sakinyje telpantį melą: gyvenimas yra stebuklingas. Užuodžiu smarvę.

Atidarau duris, o ji numeta didelę ietį. Palinguoja galva, atkiša smakrą ir sako: pensija. Aš atsakau: sveikinu, ir prisidegu cigaretę, o ji su pasibjaurėjimu stebi, kaip iš mano šnervių palengva srovena dūmai. Literatūra? Ir vėl smirda. Pageltę karvės sūrio gabalėliai ant virtuvės stalo. Ji sako: galėjai bent jau… Atidaro šiukšlių dėžę ir sumeta išėdas iš žalios lėkštės. Aš atsakau: taip.

Sąskaitų suvedimas manęs nedomina. Ypač neįdomi dvikova su savimi. Bet tai man netrukdo kartais pro įsivaizduojamą dvivamzdį pažvelgti į motiną. Taikyčiausi į išsipūtusį jos pilvą, kad ištaškyčiau supuvusių kiaušidžių, per kurias atsidūriau šiame pasaulyje, liekanas. Tai tikrai nebūtų simboliškas aktas, kuriuo patvirtinčiau savo egzistencijos beprasmybę, greičiau sutapimas. Didelis tuštumos kalibras į riebalais apaugusį audinį. Medžiaga į medžiagą, išsitaškymas ir mirtis. Mąstymas apie metaforas. Pasitenkinimas ant klozeto. Trumpi aiškumo momentai, išnykstantys kaip didelis šalto vandens nuneštas šūdas. Fragmentai kaip sprendimas. Į gabalus suirusios išmatos. Vaizduotės miniatiūros, partitūros, garnitūrai, sutrupinti į kažką tokio, ką galėtum pavadinti „Mano gangrenuojantis gyvenimas“. Bet tai – ne nelaimė. Ir tai niekada nebus literatūra.

Iškračiusi iš lėkštės paskutinius sūrio trupinius, klūpėdama ant nedidelio stačiakampio kilimėlio priešais virtuvės stalą, motina ėmė vemti. Pamačiau kelias šlykščiai apvirškintas mandarino skilteles. Kiaušidės, pamaniau, žiūrėdamas į mandarinus ant virtuvės stalo. Kai motina išsivėmė, padėjau jai atsistoti ir nusiplauti veidą. Niekada daugiau tų vaisių nė pirštu nepaliečiau.

10.

Tris mėnesius praleidau kalėjime dėl sunkaus mažamečio sužalojimo. Bausmė nebuvo padidinta dėl psichiatrinės ekspertizės specialisto ataskaitos, kurioje tvirtinama, kad mano nusikaltimą reikėtų klasifikuoti ne kaip mėginimą nužudyti, o kaip neartikuliuotus kompulsyvius psichine liga sergančio individo veiksmus. O buvo taip: stovėjau prekybos centre ir laukiau didžiojo lifto, nes planavau pakilti į kavinę antrajame aukšte, kur kartais užsuku išgerti kavos. Tokia aplinka paprastai manęs nesiutina: išfiltruotas oras, saldūs kvapai ir po metaliniu stogu gyvenančių žvirblių, skraidančių tarp hole išrikiuotų ekranų, čirpimas. Toks apsilankymas prekybos centre man garantuoja anonimiškumą, nes į šią neono karalystę neužsuka asmenys, kuriuos sutinku už baro kavinėje „Berlynas“. Pasitelkęs terminologiškai platų registrą, anuos žmones galėčiau pavadinti pažįstamais, kai kuriais atvejais net draugais, daugiau ar mažiau brangiais žmonėmis, kurių nerangius sakinius dusina muzika, sklindanti iš pusantro metro aukščio kolonėlių. Žvirbliai prekybos centre yra mechaniniai įrenginiai, reikalingi tam, kad į vartotojiškos oazės aliumininį rojų pritrauktų mamas su vaikais. Nes tai, kas gerai gyvūnams, gerai ir žmonėms. Tolimiausiame palėpės užkaboryje tarp sausų gipso sienų yra dirbtuvės žmogaus, kuris pražilo besistengdamas, kad tie žvirbliai darytų tai, ko iš jų tikimasi. Jo vardas Ferdinandas, Fernandas, Zigmantas, blogiausiu atveju Estebanas. Žmogus-paukštis, kruopščiai saugoma paslaptis, preciziškas mechanikas ir kantrus dažnų gedimų, atsirandančių dėl pigių dirbtuvėse naudojamų medžiagų, analitikas. Tai, kad stoviu priešais lifto duris, tikėdamasis kuo greičiau nusipirkti espreso puodelį, neturi jokios įtakos Fernando-Zigmanto realybei, todėl šį kartą neleisiu sau nukrypti į išskirtinius ir nepaprastai įdomius to žmogaus biografijos bruožus.

Trypčioju vietoje. Kažkur, kituose betono aukštuose, atsidarinėja plačios metalinės durys. Dėžė palengva leidžiasi. Ekranėlyje parodoma, kad liftas nusileido, durys atsidaro, o viduryje lifto stypso rėkti ir bliauti pasiruošęs penkiametis. Jis įsmeigė žvilgsnį tiesiai man į akis, lyg tikėdamasis jose rasti reikalingos atominės energijos tuojau įvyksiančiam isteriškam protrūkiui.

Jis ėmė cypti kaip tik tą akimirką, kai įžengiau į liftą ketindamas jį išvesti ir nuraminti. Įsivaizdavau, kaip jo motina klaidžioja po antrąjį aukštą išgąstingai spėliodama, kur jos mažius galėjo pradingti, jau vien todėl užsimaniau tą vaiką apkabinti ir kartu sulaukti atskubančios motinos. Bet kai švelniai apglėbiau smulkučius petukus, kai atsukau veidą į paraudusius jo skruostus, prasivėrė aštrių dantukų pilna burnytė ir griebė man už nosies. Nustebino demoniška įkandimo jėga – kremzlė sutraškėjo, iš akių pasipylė aštraus skausmo prisodrintos ašaros. Viskas, kas nutiko po to, kilo iš įsiūčio. Kad ir kaip ten būtų, dviejų liudininkų parodymai beveik identiški. Todėl esu tikras, kad mažių sugriebiau už galvos ir taip sviedžiau iš lifto, kad jis nuskrido dešimtį metrų seksualių apatinių parduotuvės kryptimi. Tikiu, kad mano akys buvo kietai užmerktos, o tai – dar viena priežastis, kodėl tą nelemtą akimirką atsimenu tik kaip garsą. Nes kai teismo salėje klausiausi liudininkų, ausyse skambėjo smūgio aidas, kūnui išsitėškus ant nepriekaištingai išklijuotų keraminių plytelių: kaip tik tą akimirką per prekybos centro garsiakalbius pasigirdo Deivido Bovio „Let’s dance“. Visa tai išdėsčiau teisėjui ir vaiko tėvams, o mano advokatas pripažino, kad tie žodžiai nubraukė visą jo darbą, ir būtent dėl jų vietoj pusės metų laisvės apribojimo man skyrė dviejų mėnesių įkalinimo bausmę. Mama tik liūdnai purtė galvą.

11.

Didįjį iš mokyklos parsivilktą žemėlapį ir lapą, kad yra išleidžiama į pensiją, mama nušveitė miegamajame į kampą, greta lyginimo lentos. Į ilgą plastiko tūtą susuktas pasaulio atvaizdas dvokė naftalinu. Kai jį išvyniojau pirmą kartą, šnerves užplūdo tas apverktinas kvapas, privertęs mąstyti apie metaforas, kuriomis galima nusakyti beprasmę motinos egzistenciją to neregėtai kvailo daikto fone. Plastikinė tūta buvo išmarginta kolegų parašais, tarp jų kažkuris didesnėmis raidėmis išraitė palinkėjimą su šauktuku. Sėkmės!

12.

Dešimtajame skirsnyje aprašytas įvykis yra išgalvotas. Niekada neturėjau problemų su teisėsauga, o prekybos centruose visada naudojuosi eskalatoriais. Ilgamečiai literatūriniai bandymai man leido įtikėti, kad mano intelektualinį mechanizmą sudaro keli skaitytojo-imbecilo, iš prozos visada besitikinčio kraštutinumų, modeliai. Galiu pasakyti, kad tokie žmonės užmušė manyje glūdėjusį rašytoją. Nes niekas nebenori įprastų nelaimių, įvykstančių nedidelių ir visai patogių butų, kokiame gyvename mudu su mama, svetainėse. Būtina plėtoti ekstremalias aplinkybes ir melagingą kūrinio logiką. Mano vartojama „melo“ sąvoka nėra daug kalorijų turintis žodis, reiškiantis karčią tiesos priešingybę. Ne. Omenyje turiu beveidį apsimetinėjimą, nužemintą ir veidmainišką slėpimąsi už nudailintų kalbinės realybės kaukių, kuriomis literatūros kūrinyje siekiama ne pristatyti estetiškas idėjas, o murmėti, dauginti ir skleisti banaliausias tragedijas, parodant, kad mūsų pasaulis – ne toks jau ir blogas. Melas kaip sąmonės būsena, o ne kaip trumpalaikė priemonė. Padlaižiavimas protingiems, kvailių nervinimas. Literatūriniai apdovanojimai ir apsimestinis susirūpinimas dėl pasaulyje tvyrančio chaoso. Stiliaus inercija. Todėl ir nusprendžiau iš pradžių pripūsti miglos apie įvykį prekybos centre: pateikti tamsios estetikos užuominą, kuri, viena vertus, prasiveržia pro naratyvinius įgūdžius, kita vertus – numalšina skaitytojo bulvarinės spaudos alkį. Nes žmogus aukštos kokybės melą gali kurti tik tada, kai kalba apie save. Aš siekiu išsiveržti iš amžiną tiesos deklaraciją nešančios literatūros, kuri blizga lyg etiketė ant supuvusių bananų. Noriu būti kuo nors kitu, nei esu dabar.

Adisa Bašić – šiuolaikinė bosnių poetė, publicistė ir žurnalistė. Gimė 1979 metais Sarajeve. Baigė lyginamosios literatūros studijas, vėliau pasirinko žmogaus teisių ir demokratijos magistro studijas. Šiuo metu dėsto Sarajevo universiteto Filosofijos fakultete, Lyginamosios literatūros katedroje.

Driving Home for Christmas

Kai po trijų savaičių susirašinėjimo jis kreipėsi į ją žodžiu mylimoji, Sadžida jau žinojo, ką reikia daryti: iš karto nusipirko lėktuvo bilietą į Sarajevą, nors buvo per brangu, bet dabar – ne laikas spausti pinigus. Tada paskambino šefui ir pranešė, kad norėtų išnaudoti kelias laisvas dienas iš milijono sukauptų viršvalandžių ir retų atostogų. Iki skrydžio buvo likusios dvi dienos. Tiek užteko apsilankyti pas kosmetologę ir kirpėją bei apsipirkti prekybos centre.

Visų pirma ji atsinaujino apatinius: sportinę liemenėlę ir kelnaites pakeitė nėriniuoti komplektukai. Rinkosi kūno, rožinę ir baltą spalvas. Juoda ir raudona netiktų, nes atrodytų, kad stengiasi per daug. Moteris netrukus švęs keturiasdešimt trečiąjį gimtadienį, bet jos kūnas – nepaprastai jaunatviškas. Standžios ir putlios krūtys, vapsvos liemuo ir keturis kartus per savaitę iki devinto prakaito treniruojamas presas. Plaukų kitos moterys Sadžidai ir taip pavydėjo, teliko atgaivinti jų spalvą. Į kelionę ji įsidėjo mėgstamiausias lengvų medžiagų sukneles, pabrėžiančias kiekvieną trūkumą moterų, kurios nesistengia taip, kaip Sadžida. Be to, nusipirko porą naujų megztinių, palaidinę, kuria vilkėdama atrodė kasdieniškai, bet patraukliai, ir per brangius rudus dirbtinės odos aulinius. Galiausiai atėjo jam skirtų dovanų eilė. Iš pradžių ji dairėsi kuklių dovanėlių, nes nenorėjo per daug jo įpareigoti, bet paskui nesusilaikė. Kiek kalėdų, naujųjų metų, bairamų ir valentino dienų ji praleido neturėdama vyro, kurį galėtų apipirkinėti. Neturėjo nė vieno. Tiesa, yra dovanojusi šlepetes namo prižiūrėtojui, kriauklę su kvailu užrašu kolegai iš raštinės (nieko per daug asmeniško, kad nesuteiktų netikros vilties), knygą ar megztinį draugių vyrams ir vaikinams, į kurių gimtadienius buvo kviečiama. O dabar Sadžida dovanas pirko savo vyrui, ar bent jau vyrui, kuris, iš visko sprendžiant, galėtų tapti jos.

Hariui ji išrinko klasikinį pilką kašmyro šaliką ir šilkines trumpikes, kurias vėliau vis dėlto iškeitė į medvilnines, prisiminusi, kur keliauja ir ką ten vyrai galvoja apie prašmatnius drabužius. Taip pat nupirko kvepalus, kuriuos reklamavo jos mėgstamiausias aktorius, prijuostę ir kelias dizainerių kurtas smulkmenas virtuvei – susižavėjimą kėlė Hario atvirai deklaruojama aistra maisto gamybai. Nepamiršo ir kelių puikiausių prieskonių dėžučių, tikėdamasi, kad oro uosto darbuotojams jos nepasirodys įtartinos. Pridėjo ir kelis maišelius brangios arbatos, be kurios jau neįsivaizdavo gyvenimo. Galiausiai per didelėje rankinėje atsidūrė dveji „Paul Smith“ prekės ženklo vyriški marškiniai, odinių pirštinių pora ir prabangus artėjančių metų kalendorius, papuoštas Londono panoramomis. Prieš supakuodama nedidelėmis raudonomis širdelėmis ji pažymėjo jųdviejų gimimo dienas bei vėlyvo lapkričio dieną, kurią sukaks jų pirmojo kontakto vienų metų jubiliejus.

Jau išeidama iš buto Sadžida dar kartą nužvelgė save veidrodyje. Atspindžiu liko patenkinta. Ši daili brunetė niekuo neprimena savimi nepasitikinčios mergaičiukės, kuri, per petį persimetusi žydrą mokyklinę rankinę su užrašu „Sport“, 1980-aisiais iškeliavo į Sarajevą studijuoti. Šiandien ji ten išvyksta visai kitais tikslais ir daug labiau pasitiki savimi.

Sėdėdama oro uoste, mobiliajame telefone moteris klausė radijo: ausinės turėjo apsaugoti nuo tų baisių pranešimų ir iš garsiakalbių sklindančių sterilių balsų. Sadžida nekentė atsisveikinimų, kelionių, išvykimų į nežinią. Bet šį kartą skrydžio ji laukė nekantriai. Kai Hariui pranešė apie atvykimą, jo balse pasigirdo nerimo gaidelės, bet netrukus vyriškis susiėmė ir pareiškė, kad apie viešbutį negali būti nė kalbos: Sadžida būsianti jo viešnia. Mylimasis žadėjo pasitikti, ir, stebėdama didžiulį skaitmeninį laikrodį Hitrou oro uoste, ji galvojo apie tai, kad iki taip laukiamo susitikimo liko vos kelios valandos. Staiga moteris išgirdo pirmuosius taktus dainos, kuri jai visada sukeldavo nepaaiškinamą liūdesį. Krisas Rea dainavo „Driving Home for Christmas“, ir, pajutusi akyse besikaupiančias ašaras, Sadžida pati sau šyptelėjo. Artėja Kalėdos, sezonas, kai ši daina skamba be perstojo, bet nuo jos melodijos Sadžidą nežinia kodėl užlieja nostalgija. Jos gyvenimas tos dainos visai neprimena. Per didžiąsias šventes, prie kurių per dešimtmečius nesugebėjo priprasti, moteris namo nekeliauja. Nė automobilio nevairuoja: Londone reikiamą vietą greičiausiai pasieksi metro. Sadžidos namai – tai kaimas prie Bratunaco, kur dabar gyvena jos motina. Kodėl po karo senutė nesiliovė lankytis buvusių namų vietoje, Sadžida nesuprato. Iš namo ir ankstesnio gyvenimo nieko nebuvo likę. Neliko nė tėvo ir brolio kapų, kuriuos galėtų tvarkyti. Motina viena seno palaikėje troboje, ir Sadžida ją aplankydavo kartą per metus ar dvejus. Šį kartą mamai apie atvykimą nepranešė – vis tiek nespėtų pas ją užsukti, be to, neverta ir persistengti. Jei su Hariu klostysis gerai, Bosnijoje rodysis dažniau, tuomet ir pas motiną užvažiuos. Sadžida užsisvajojo, kaip vis dėlto būtų smagu nuvykti ten su Hariu, pristatyti jį mamai… Gal kurią vasarą jiedu net pagyventų kaime. Mamai tikrai patiktų namuose ir vėl turėti vyrą. Tuomet liautųsi tos ilgos, Sadžidą varginančios kalbos, kad dukrai reikėtų susirasti mūsų tautos vyrą, susitupėti, susikurti gyvenimą.

Muitininkas į ją nė nepažvelgė, tik padavė kažkokį lapą į jį su šypsena žvelgiančiai kolegei, ir Sadžida laisvai praėjo su didžiule rankine ant peties. Prieš ją atsivėrė durys, ir moteris išvydo daugybę žmonių, susirinkusių pasitikti parvykstančiųjų. Hario tarp laukiančiųjų ji nepastebėjo, bet jautė, kad jis čia. Iš pokalbių, balso tono, iš visko, apie ką kalbėjo, Haris pasirodė patikimas vaikinas. Tai – viena iš priežasčių, paskatinusių Sadžidą išsiruošti į kelią. Prieš kurį laiką nusprendusi paieškoti jo kontaktų, moteris tikėjosi, kad senas pažįstamas nepasikeitė. Haris už Sadžidą vyresnis ketveriais metais, jis irgi kilęs iš Bratunaco. Lieknas ir raumeningas, sportininkas, studijavęs inžineriją – Harį pažinojo visi, ir Bratunaco gražuolių motinos, kartais net tėvai, su juo sveikindavosi ypač maloniai. Sadžida puikiai jį prisiminė, nors iki karo gerai nepažinojo. Prieš mėnesį, galvodama apie gimtąjį miestą, moteris prisiminė iš motinos girdėjusi, kad Haris išgyveno karą, tad nusprendė paieškoti jo „Facebook“ tinkle. Vyriškis tvirtino, kad Sadžidą prisimena, bet jiems nepavyko atkapstyti nė vieno bendro prisiminimo. Sadžida buvo tikra, kad Haris ją su kažkuo supainiojo, bet po kurio laiko tai pasidarė nebesvarbu. Jiedu vienas kitam rašė apie savo gyvenimus ir atrado daugybę bendrų temų. Vienatvė. Pabėgėlio dalia. Kasdienybė be gimtosios kalbos. Jo sprendimas iš Vokietijos sugrįžti į Bosniją ir jos noras likti Londone.

Netrukus Sadžida jam nusiuntė gražiausią savo nuotrauką ir šypsodamasi pastebėjo, kad vyras į žinutę atsakė greitai ir pilnas entuziazmo. Jųdviejų pokalbiai vis ilgėjo, atsirado švelnumo. Kaip netrukus penkiasdešimtmetį švęsiantis vyras, jis atrodė labai jaunatviškai. Išsiskyrė gražiu balsu, kalbėdavo mažai, bet protingai ir sudėtingomis temomis. Pašnekovas, kokio taip lengvai nesutiksi tarp daugybės žmonių, su kuriais kasdien tenka prasilenkti. Sadžida susitikinėdavo su vyrais, leisdavosi į romantiškus nuotykius, kartais pasiduodavo kokiai neapgalvotai kvailystei, bet visi santykiai pasibaigdavo paviršutiniška, neįpareigojančia pažintimi. Moteris troško artumos, pokalbių, kuriuose galėtum atvirai dalintis praeities temomis ir nereikėtų vis iš naujo aiškinti apie karą, pabėgėlės gyvenimą, tragišką gimtojo miesto likimą. Hario kalbos jai pasirodė įdomios, be to, Sadžidos jis klausė labai įdėmiai. Haris klausė, o Sadžida į mažą kompiuteriams skirtą mikrofoną liejo širdį, kalbėjo plačiai ir be jokių nutylėjimų. Tokių pokalbių ji troško jau ilgus metus. O dabar Sarajevo oro uoste moteris nekantriai laukė, kol išsiskirstys minia, jųdviejų su Hariu žvilgsniai susitiks, ir jie gyvai pratęs tai, ką veikdavo internete.

Minios gale mindžiukavęs Haris atrodė išblyškęs, bet mojuodamas šypsojosi. Sadžida tuoj pat prie jo priėjo, bet įvykiai rutuliojosi keistokai. Ji taip ilgai svajojo apie bučinį, žinoma, nesitikėjo pasikabinti jam ant kaklo, o dabar juodu supo didžiulė minia, daugybė apsikabinusių ir besibučiuojančių žmonių, tad Sadžida tik nerangiai ištiesė ranką. Juokdamasis iš didelio viešnios krepšio, Haris ją apkabino ir pasakė, kad džiaugiasi būsima ilga viešnage. Tada jiedu pasuko prie Hario automobilio; eidama išsvajoto vyro pašonėje, Sadžida staiga nebežinojo, ką pasakyti žmogui, su kuriuo dar visai neseniai ištisas dienas dalijosi pačiais intymiausiais išgyvenimais. Bekalbėdami apie maistą lėktuve, jie priėjo prie nedidelio ir gana nešvaraus automobilio. Gale pastebėjusi vaikišką kėdutę, Sadžida klausiamai pažvelgė į mylimąjį. Staiga ji prisiminė, kad niekada Hario nepaklausė, ar jis vienišas. Iš pokalbių atrodė, kad Haris laisvas, o dabar šis paaiškino, kad automobilis sesers. Tada viešnios krepšį jis padėjo ant galinės sėdynės ir šiaip ne taip atidarė jai priekines dureles. Tylėdami jiedu privažiavo prie Hario daugiabučio.

Keturias dienas jie beveik neišėjo iš buto. Atrodė, kad miesto gyvenimas Hario nė trupučio nedomina. Sadžida neprieštaravo, nes nenorėjo sutikti giminaičių ar pažįstamų, kurie tuoj imtų klausinėti apie netikėtą susitikimą. Butas buvo mažas, apstatytas keistais nudėvėtais baldais, verkiant reikėjo remonto ir atsidavė senienomis. Sadžidai jis priminė viena tų nuomojamų buveinių, kuriose neužsilaikoma, todėl ir jokių pėdsakų nepaliekama. Kardinaliai skyrėsi nuo jos butuko Londone, kur apgalvota kiekviena smulkmenėlė.

Sadžida įteikė Hariui visas dovanas, jis priėmė gana šaltai, parodydamas tik tiek susidomėjimo, kiek reikalauja mandagumas. Odos nemėgstąs, todėl pirštines grąžinąs. Vieni marškiniai platoki per pečius. Kiti daiktai gražūs. Pagamino jai vakarienę.

Apsidairiusi po butą, Sadžida rado tik vieną nedidukę lovą. Ši jai patiko, širdį glostė ir jausmas, kad Haris vis dėlto pasistengė. Virtuvėje jis išpakavo naujutėles vyno taures. Prisipažinusi, kad nevartoja alkoholio, Sadžida truputį sugadino bendrą nuotaiką, bet šia tema internetu jie nebuvo kalbėję.

Moteris skubėjo valgyti vakarienę, nes troško pasimylėti. Pokalbis nesimezgė, ir Sadžida guodėsi, kad po kūniško suartėjimo jiedu atsipalaiduos. Neįprastai ilgai ji sėdėjo priešais tuščią lėkštę, laukdama, kol Haris žengs pirmą žingsnį. Jau buvo įtikėjusi, kad nieko neįvyks, kai mylimasis ją galiausiai pabučiavo. Jo lūpos buvo plonos ir šaltokos, bet Sadžida ilgai neturėjo vyro, tad į bučinį atsakė su nevaldoma, Harį nustebinusia aistra. Tada moteris atsistojo ir nusivedė jį į lovą.

Miegamajame ji nusirengė akimirksniu. Kiekvienas Hario prisilietimas Sadžidai kėlė pasitenkinimą, tik kažkur giliai viduje kirbėjo nejaukumas: ji raitėsi ir dejavo vos Hariui prisilietus, o mylimasis mėgavosi daug mažiau. Haris atrodė nutolęs net tada, kai liežuviu lietė jos spenelius. Vyras Sadžidą tenkino ranka, ir tą akimirką, baisiai trokšdama orgazmo, ji nusprendė pabūti truputį savanaudiška. Harį patenkinsiu rytoj, galvojo ji, susisukusi mylimojo pašonėje ir pamažėle grimzdama į sapną.

Kitą dieną Sadžidą pažadino kvapai iš virtuvės. Pakilusi iš lovos, ji apsirengė ir rado Harį nuogą stovintį priešais šaldytuvą bei gaminantį pusryčius. Gal norėtum man pačiulpti? – paklausė, išvydęs ją dar šiltą ir užsimiegojusią. Haris atrodė keistai: išdžiūvęs, išbalęs, su kičine religine tatuiruote, nederančia nei prie jo asmenybės, nei prie baltutėlės odos. Pamatęs Sadžidos veido išraišką, Haris suprato, kad klausimas nenuskambėjo nei seksualiai, nei linksmai. Juokauju, juokauju, juokauju, – kartojo jis, mėgindamas išsklaidyti tarp jų įsivyravusį nejaukumą.

Vėliau juodu mylėjosi: Sadžida po garsiai išrėkto orgazmo patenkinta jautėsi vos kelias minutes. Dėl Hario ji stengėsi, bet kuo toliau, tuo labiau pastangos priminė kankinimą. Kai Haris galiausiai baigė jai ant krūtų, moteris atsiduso. Iki Sadžidos išvykimo mylėtis juodu jau nemėgino. Kitą dieną jai prasidėjo mėnesinės, atsirado kaip pasiteisinti ir nuo šito abiem išsisukti.

Virtualūs pokalbiai atrodė daug gyvesni. Dabar Haris daugiausia tylėjo arba klausėsi Sadžidos. Norėdama išvengti diskomforto, ji kalbėjo daugiau nei įprastai. Pasakojo apie Londono gyvenimo kasdienybę, kuri staiga ir pačiai ėmė atrodyti įdomesnė nei kada nors anksčiau

Vonios spintelėje Sadžida rado Hario tabletes. Nenustebo. Nė žodžiu apie jas neužsiminė.

Ketvirtą viešnagės dieną jiedu išėjo pasivaikščioti. Miestas spindėjo išpuoštas, tikri holivudinės romantinės komedijos užkulisiai. Sadžida pasiėmė fotoaparatą ir visus papuošimus įamžino. Po kelių dienų žiūrinėdama tas nuotraukas nustebo: vaizdai jose atrodė visai kitokie nei prisiminimuose.

Pakeliui namo Sadžida paėmė Harį už rankos. Šis nenoriai suspaudė viešnios delną. Staiga ėmė snigti. Miesto gatvėse grūdosi minios, visi norėjo apsipirkti prieš šventes.

Kitą dieną, pakuodamasi daiktus, Sadžida prisiminė, kad nepadovanojo Hariui kalendoriaus su širdelėmis. Nusprendė jį pasilikti. Kol Haris buvo vonioje, Sadžida senu įpročiu skaičiavo, kada prasidės vaisingos dienos. Paaiškėjo, kad jų sulauks pirmąją Naujųjų metų savaitę. Tada bus šventės, nieko neišeis. Galėtų pamėginti vasarį. Taip, vasarį tikrai verta pamėginti. Nediduke žvaigždute ji pasižymėjo datą. Paskambinti į banką, išsiklausinėti apie procedūrą, peržiūrėti donorų sąrašą.

Kai Haris išėjo iš vonios, Sadžida su neregėta aistra ir palengvėjimu pabučiavo jį į plonas šaltas lūpas. Tada pažvelgė į virtuvėje kabantį laikrodį. Jau po keleto valandų įžengs į savo namus Londone. Vos susilaiko neuždainavusi. Driving Home for Christmas.

Mihajlas Pantićius – serbų rašytojas, literatūros kritikas, dėstytojas. Gimė 1957 metais Belgrade. Kūryba versta į dvidešimtį kalbų, įtraukta į įvairias Serbijos ir tarptautines antologijas.

Visur verda koks nors gyvenimas

– Prašau, nekvaršink man galvos kvailais klausimais, – pareiškė Ana. – Iš kur man žinoti, ar Goranas atvyks.

Goranas – jos buvęs vyras.

– Be to, man visai neįdomu, – nepiktai pridūrė. – Nieko nenutiks, jei ir atvyks.

Tyliu. Anos žodžiai skamba atsainiai, tad tikiu, kad sako tiesą. Jai – vienodai, o man ne. Stoviu prie laukujų durų ir laukiu, kol ji išsiruoš, visada man tenka laukti. Ana dar laksto po kambarius, dairosi į veidrodį, junginėja šviesas – rengiantis išeiti, ji visad ima panikuoti. Galiausiai užrakiname duris. Paėjėjus keletą žingsnių, Ana nusprendžia grįžti ir patikrinti, ar tikrai jas užrakinome.

Palengva leidžiasi vakaras. Mūsų namas stovi ant kalvos. Apačioje, po kojomis, kiek tik užmato akys, driekiasi miestas, letargo užliūliuotas miesteliūkštis, visada man kėlęs pasibjaurėjimą, nes jame gyvenimas dažniausiai vyksta pagal niekšybės ir veidmainystės taisykles. Jaučiu nerimą, jei tai nerimas, susijaudinimą, ar kaip tai pavadinti, esu apimtas kažkokios niežulį keliančios būsenos, kurios nepajėgiu įvardyti, tiksliau, apsimetu nepajėgiąs.

Prieiname prie senutėlio mūsų automobilio. Aš nevairuoju, niekada nenorėjau vairuoti, o Ana vairuoti moka. Svarbu, kad jis važiuoja, kartais sako ji. Tas automobilis tikriausiai senesnis už mudu.

Vykstame vakarieniauti pas draugus. Proga neeilinė – atsisveikinimas. Michailas ir Jelena, senų draugų pora, su kuria dar palaikome ryšius, gavo vizas ir išvyksta gyventi į Naująją Zelandiją. Jiedu jau padarė viską, ką reikėjo padaryti, pagimdė ir užaugino vaikus, palaidojo tėvus, pasiekė viską, ką galėjo pasiekti, o dabar kraunasi daiktus ir rengiasi išvykti į kitą pasaulio kraštą, visai netoli nuo Pietų ašigalio, nes rado ten darbus. Naujojoje Zelandijoje jau seniai gyvena Jelenos sesuo, o šios vyras, pusiau maoris Džeimis, Michailui tvirtino, kad Naujosios Zelandijos upėtakiai yra protingiausi upėtakiai visatoje, nes upėtakiai – visai ne žuvys, o ateiviai su žvynais ir žiaunomis: žinoma, šių teiginių pakanka, kad toks žmogus kaip mano draugas likusį gyvenimą skirtų upėtakių žvejybai.

Atrodo, kartais esu pavydus. Tam tikromis progomis, neperžengdamas ribų. Sunku sau tą pripažinti, bet vis dėlto esu pavydus. Kam Anai uždavinėti beprasmius, kaip ji sako, kvailus, klausimus. Turėčiau atsipalaiduoti, bet nesiliauju svarstęs, ar į tą vakarienę atvyks Goranas. Prisipažįstu, nenorėčiau jo ten sutikti. Nežinau, kodėl, bet nenorėčiau, tikra tiesa.

Sustojame apsipirkti pakeliui pasitaikiusiame prekybos centre. Paprastai čia perkame vyną: pasirinkimas ne kažin koks, bet vieta patogi, už kelių žingsnių stovinčiame gėlių kioskelyje išrenkame puokštę Jelenai – jai patinka vilkdalgiai, bet čia jų nėra, todėl nusprendžiame paimti vilkdalgius truputį primenančių irisų; nežinau, ar irisai auga Naujojoje Zelandijoje, bet turėtų augti. Jauna pardavėja lipa ant kėdutės, nes nori pasiekti papuošimui vieną palmės šakelę, o aš, matydamas tas apvalias ir stangrias linijas, svarstau, kaip šią akimirką reaguotų kiekvienas pasaulio vyras. O kaip kitaip, aš juk irgi žmogus, Dievo sutvėrimas, gimęs virpėti. Tas vyrukas, kaip apie reiškinį, kurį derėtų vadinti rūšimi, pasakytų šiuolaikinis Darvino vertėjas, nekvėpuoja žiaunomis, neturi plunksnų ir negali valdyti savo minčių, nors, pasidavęs išdidumui, laiko save protingiausia būtybe visatoje, pamiršdamas, kad trinasi miesto skruzdėlynuose, užuot maudęsis didžiuliame vandenyne ar sklandęs kaip paukštis.

Goraną sutikau tik kartą, visai atsitiktinai, ir jis man nepaliko jokio įspūdžio. Kol Ana vairuoja, mėginu suprasti, kodėl žinodamas, kad galiu jį vėl sutikti, jaučiu tokį nesmagumą. Žinau, manausi žinantis: juk nemalonu sutikti žmogų, su kuriuo kadaise miegojo jūsų moteris, net jei jų nebesaisto santuokos ryšiai, ir visai nesvarbu, kad Ana su Goranu išsiskyrė daugiau nei prieš dvidešimt metų. Kad ir kaip ten būtų, pati mintis, kad kadaise ji tuokėsi su kitu, kad skendo su juo aistroje, man kelia nerimą. Gerai jau, aš pavydžiu. Nes ar galima apie meilės reikalus kalbėti praeities kategorijomis, juk laikas juos valdo visai kitokiais būdais, jei iš viso valdo. Tai, kas kadaise nutiko, kas vyko tik akimirką, tampa amžinybe.

Apie jį žinau daug, Ana man pasakojo. Kartais, norėdama išsikalbėti, ji mėgdavo prisiminti senus laikus. Niekada jos nieko neklausinėjau, nesu smalsus, nors kartais pasmalsauti būtų geriau, nei kęsti pavienius, kad ir kontroliuojamus, pavydo protrūkius, kita vertus, keista, bet būtina pripažinti, jog smalsumas ir pavydas yra vieno tėvo vaikai, žengiantys koja kojon. O kalbant apie mane, nėra taip, kad šiedu vaikai gyventų skirtingose miesto dalyse ir vienas kitą aplankytų tik retkarčiais. Na, Goranas yra medicinos brolis, nes apie vyrą netinka sakyti medicinos sesuo, ypač šiais laikais, kai esame tokie atsargūs, dėmesingi ir ištroškę kraujo. Ir neverta ginčytis – tikrai nekorektiška slaugo specialybę pasirinkusį žmogų vadinti kita lytimi dėl to, kad šį kelią daugiausiai renkasi moterys. Logiška vadinti jį medicinos broliu, nepaisant to, kad šis įvardijamas neskamba natūraliai ir kelia netinkamas aliuzijas, atsiprašau, gamta ir logika tikrai nėra vieno tėvo vaikai, ir visai nesvarbu, kur jie gyvena.

Goraną visada supo paukštytės – medicinos mokykloje ir vėliau, darbe, ir visur, kur jis bepasirodydavo; Goranas traukė žvilgsnius, buvo slidus, prisitaikantis ir darė ką užsimanęs. Kitaip nei aš, niekada nesivaržė ir mėgo vadovautis instinktais, kaip šaukiama reklamų lozunguose. Vėliau, kai įsidarbino ligoninėje, jo pakrikimas įgavo lėtinę patologinę formą. Intensyviosios terapijos skyriuje Goranas rūpinosi sunkiausiais, mirtimi besivaduojančiais pacientais, o mirties artumas kaitina erotines fantazijas, tad jį traukė jaunosios našlės, besiklausančios paskutinių artimojo įkvėpimų. Goranas stebėdavo paskutinius ligonių bandymus įkvėpti, lyg darant tai žiaunomis – dar išlikusiu prisiminimu apie pačią pradžią, apie gyvybę prieš du šimtus milijonų metų, o paskui ir gimdoje praleistą laiką, prieš iškvėpdami paskutinį kartą, jie vėl tapdavo žuvimis, dienai ar dviem, valandai ar trims, ir jų protas jau būdavo ten, kitoje, į amžinybę atsigręžusioje pusėje. Goranas eidavo į kairę su kuo tik galėdamas, kokios šlykščios nesąmonės ir nešvankybės, kam tai gali būt įdomu. Bet, štai, man įdomu, nes būtent taip Goranas susipažino ir su Ana: šios teta vadavosi mirtimi tame skyriuje.

– Gal galėtum važiuoti greičiau? – paklausiu, nors tokių nereikalingų klausimų niekada neužduodu, stengiuosi Anai netrukdyti, išskyrus tuos atvejus, kai man tiesiog išsprūsta, kai žodis išskrenda neapgalvotas, nors labiausiai man patinka tylėti ir stebėti ją vairuojančią. Bet dabar nusprendžiu prabilti, nes turiu rimtą priežastį.

– Visada atvykstame paskutiniai, – priduriu, – ir šį kartą vėluoti nenorėčiau.

– Žinau, – atsako ji, – pažiūrėk, koks eismas, nieko negaliu padaryti.

Ant tilto pavyksta persirikiuoti prie greičiau judančios kolonos, pralenkti kelis automobilius, ir netrukus atsiduriame kitoje upės pusėje, Dunojaus šlaite: giedromis dienomis iš Jelenos ir Michailo terasos, esančios pačiame gatvės gale, galima įžvelgti puikiosios upės atspindžius, o dar toliau mirgančioje šviesoje matosi dalis didžiulės upės salos. Čia – ir mano kraštas, čia užaugau, su Jelena lankiau mokyklą. Kai Jelena ištekėjo už Michailo, jiedu apsigyveno jos name – prieš tai Michailas gyveno Naujajame Belgrade, o aš, susipažinęs su Ana, išsikrausčiau į priešingą miesto pusę, į namą, kuriame gyvename iki šiol, priemiestyje, pačiame didmiesčio krašte.

Su Ana man gyventi lengviau, esu tuo tikras. Galėčiau pateikti bent tris argumentus, paaiškinti, kodėl jais tikiu. Priežasties radimas dar nieko nepaaiškina, paprasčiausiai gyveni su kuo nors arba negyveni. Tiesa, kartais nutinka kas nors, dėl ko imu drebėti ir jaudintis, pavyzdžiui, dabartinės mintys apie Goraną, bet, atrodo, tai susiję ne su aplinkybėmis, o su manimi; mintys kyla dėl mano charakterio, tik ir laukiančio progos pasinerti į abejones ar skausmą, o kai tokia išorinė aplinkybė neatsiranda, lengvai galiu ją susikurti iš kokios nors smulkmenos. Na, pavyzdžiui, kai laukiu Anos. Kad ir kur besiruoštume, labai kantriai jos laukiu, ir ką man veikti, jei ne truputį nervintis. Nesvarbu, kad puikiai suprantu, kada reikia ką pradėti, ir paprastai galiu pradėti iki Anos išsiruošimo likus minutei; o ji visada suras būdą, kaip pavėluoti, kaip išeiti paskui mane. Mikliai išsimaudau ir apsirengiu, nesidairau į veidrodį, lyg ten būtų ką pamatyti, kai ruošiamės, visada jai atiduodu bent tris pėstininkus ir du bokštus, ir kai man jau pasirodo, kad Ana pagaliau išsirengė, žengiu iš namų. Išsiruošiu per kelias minutes, ir kaip tik tada ji būtinai suranda kokią nors smulkmeną, dėl kurios turėsiu jos laukti, ir mudu pavėluosime. Negalėčiau to pavadinti manija, tai veikiau senas jos įprotis visada tarti paskutinį žodį. Ir kai Ana pasako „ne“, ginčytis neverta. O „taip“, jos „taip“ yra platus kaip Dunojus. Ir, stebuklas, dėl to esame tik dar artimesni; nežinau, kaip yra kitiems, kaip tai vyksta tarp kitų į mus panašių stuburinių gyvūnų, kurie jau du milijonus metų vaikšto stati, be plaukimui skirtų plėvių tarp kojų pirštų.

Kaip paaiškėjo, ryšys su Goranu buvo viena tų karštų, greitai išdegančių meilių: susitikimas, žvilgsnis, suviliojimas keliais sakiniais, santuoka, nusivylimas, kartėlis, užmarštis. Tik tiek, visa istorija telpa į vieną paprastą sakinuką, primenantį įrašą ant antkapio – juo apibendrinamas visas gyvenimas, tokia atmintyje užsilikusi epitafija. Kad ir kaip ten būtų, į priekį mus veda beprotybė, ne racionalumas.

Pas mūsų draugus jau buvo susirinkusios penkios ar šešios poros – visas tas pavargęs, susierzinęs, piktokas miesto pasaulis – bet mus jie pasitiko visai nuoširdžiai ir nė neklausė, kodėl vėluojame. Visus susirinkusius seniai pažinojau, mes sėdėjome, gėrėme vyną ir šnekučiavomės, nieko ypatinga, nesunku įsivaizduoti tą bereikšmių žodžių laviną, kurioje žmonės maudosi bet kada ir bet kur susėdę už stalo. Kad ir kaip ten būtų, vakaras slinko maloniai, sėdėjome atsipalaidavę, niekas nepersistengė, visi kalbėjosi, vyrai daugiausia dalijosi kariuomenės nuotykiais, diskutavo apie darbą, futbolą, o kai kažkuris pamėgino užvesti kalbą apie politiką, pasibjaurėję skubiai jį nutraukėme, ir pokalbis pasisuko apie tai, kas su kuo gyvena, kaip susipažino, kuris kuriai pasipiršo ir kuri sutiko, visi tie įsimylėjusių porų mitai ir retrospektyvos, pamiršus visa kita, net pačius save. Mes vėl klausėmės tų pačių istorijų, prireikus mandagiai nusijuokdami, o kai atėjo eilė anekdotams, nes paprastai taip baigiasi visi panašūs susibūrimai, supratau, kad laikas ruoštis namo. Rytoj – nauja diena, draugams reikia susipakuoti daiktus – didžiulis tai darbas, susipakuoti praėjusį gyvenimą, jų laukia ilgas kelias į kitą pasaulio kraštą, į pačią Naująją Zelandiją. Su Michailu truputį pasikalbėjome akis į akį, kartu išėjome į terasą, nes jam reikėjo parūkyti, ir į mano klausimą, ar gailisi, kad tenka išvažiuoti, jis atsakė, kad ne, nė trupučio, galų gale, visur verda koks nors gyvenimas, galų gale, laukiu nesulaukiu, kada galėsiu žvejoti tuos upėtakius, tada pažiūrėsim, kiek tiesos mano svainio maorio pasakose.

Apkabinau jį, ir mudu sugrįžome į svetainės šnabždesius, savo meilės istorijomis dalijosi net besiskiriančios poros, velnias žino, kodėl jie tebekuria iliuziją, kad vis dar yra kartu. Ak, taip, atvyko ir Goranas, Michailo jaunystės draugas, kadaise jie kartu lakstė po vilkdalgių pievas, o Goraną atlydėjo jaunutė, į dukras jam tinkanti moteris, kurią pristatė kaip savo draugę. Į ją susmigo visų žvilgsniai – taip jau būna, kai į kambarį įžengia naujas asmuo, jis neišvengiamai sukelia kitiems neskaidrių minčių. Goranas man neištarė nė žodžio, tik pasisveikinome vengdami tiesaus žvilgsnio, o štai Aną jis apkabino labai šiltai, neslėpdamas džiaugsmo, kad ją sutiko, ir mano moteris iš pažiūros atrodė laiminga, jiedu pasibučiavo, buvę įsimylėjėliai, ir aš jų tarpusavio meilumo nepalaikiau nuoširdumu, nors sakoma, kad daugelis meilumą laiko nuoširdumu, bet, manyčiau, tokiu atveju kalbama apie įseseres.

Svečiai Naujajame Belgrade išsiskirsto apie vidurnaktį, ir mes maždaug panašiu metu atsisveikinome su draugais, prisižadėję vieni kitiems rašyti elektroninius laiškus, nes kas šiais laikais dar naudojasi pašto paslaugomis. Būkit sveiki, išlydėdamas palinkėjo Michailas, galbūt ir jūs kada nors mus aplankysite, tiesa, atstumas didelis, bet koks skirtumas, juk smagu skristi virš vandenyno.

Iki miesto pakraštyje esančios kalvos, ant kurios mudu su Ana gyvename, penkiolika minučių kelio automobiliu ištuštėjusiais bulvarais. Paskutinėje sankryžoje prieš įsukant į mūsų gatvę užsidegė raudona. Ana spustelėjo stabdį, negarsiai sucypė stabdžiai.

– Ar mane myli? – staiga paklausiau tam vakarui baigiantis, be jokios priežasties, šiaip sau, ne savo balsu.

– Leisk man pagalvoti… – atsakė Ana ir tylėjo ilgiau, nei, man atrodo, turėtų.

– Aš tavęs kai ko paklausiau, – nenorėjau nusileisti. Nors paprastai taip nesielgiu, pasiduodu lengvai ir greitai. Ir visai nesigailiu. Mano nerimas – ne iš šio pasaulio.

– Juk žinai, kad stengiuosi. Jau daug metų.

– Kiek?

– Bent dvidešimt.

– Ir?

– Atrodo, kad man neblogai sekasi. Nelengva tave mylėti.

– Bet nėra ir nemalonu.

– Na, ne. Nors…

– Nors? – norėjau išgirsti to sakinio pabaigą.

– Nors šiaip pasakyčiau, kad taip. Kaip kartą esu sakiusi jam. Labai seniai.

Palinkau prie Anos, norėdamas pažvelgti jai į akis, man patinka, kai žiūrime vienas į kitą, žvilgsniuose slypi viskas, kas nebuvo pasakyta. Tą akimirką užsidegė žalia. Ana paspaudė greičio pedalą. Nakties danguje, virš salos upėje, skraidė paukščiai.

Romanas Simićius – kroatų rašytojas, gimęs 1972 metais Zadare, Kroatijoje. Zagrebo universitete studijavo ispanų filologiją ir lyginamąją literatūrą. Už prozą apdovanotas ne viena tarptautine stipendija, rašytojo kūryba versta į vokiečių, prancūzų, švedų, slovėnų, lenkų, čekų, bulgarų, lietuvių ir kt. kalbas.

Meilė

Simonas paima mane už rankos ir taria: Niekur neik, tuoj sugrįšiu. Jo rankoje – senas tėvo revolveris, kurį jis kiša man, sakydamas: Užsirakink ir niekam neatidaryk durų, nepalik jos vienos. Galvos nepasuka, bet suprantu, kad kalbama apie Novą. Nuo tada, kai pasirodė, nepalieka jos vienos. Bijo, kad jie ateis ir Novą nuskriaus. Dabar Simonas išeina, nes išgirdo, kad tėvui reikia pagalbos, kiek toliau, Vodoje. Simonas būtinai reikalingas, laukti negalima. Tėvas. Ar supranti, klausia jis manęs. Linksiu galva. Ant slenksčio revolverį įsikišu į kišenę. Simonas žino, kad šaudyti aš moku. Tik man jis palieka ginklą. Žino, kad su šiuo revolveriu nušoviau katę, tad prireikus mokėčiau juo pasinaudoti. Simonas žiūri man į akis ir mirksi. Tada pabučiuoja, į kaktą, vos kartą. Nė atsigręžti nereikia – žinau, kad Chesusas pažaliavęs iš pavydo. Bet vis tiek atsigręžiu ir pamatau tai, ko tikėjausi. Jis pavydus. Pavydi visiems, net mano broliui. Pavydėjo ir katei. Todėl teko su ja atsisveikinti. Chesuso akys žalios, rankoje – tik sauja šviežių žalsvų šiaudų. Apsimeta juos renkantis mūsų žaidimui: didelius pasilieka, mažus mėto ant grindų. Simonas nekreipia dėmesio, nes Chesuso nemėgsta. Nemėgstu ir aš, nes jis išdžiūvęs, pajuodęs ir nesibučiuoja taip švelniai kaip Simonas. Bet moka gaudyti driežus. Pasiima šiaudą, padaro kilpą ir apsuka jį driežui aplink kaklą. Tą tai moka. Sugautus gyvius dedame į stiklainį ir nešame į Vodą. Bonės tėtis mums moka, kad jo akyse tuos driežus užmuštume. Jo kabinete, patalpose virš parduotuvės. Stiklainyje uždaryti driežai kartais būna sustingę, bet tai – apgaulė. Sujuda vos pajutę Chesuso pirštus prie kaklo. Tada ima blaškytis. Kaip ir Bonės tėtis. Jis žiūri į mūsų rankas ir nerimsta. Driežo kaklas minkštas, šaltas, kaip virta ankštis. Po vieną sukrauname driežus ant rašomojo stalo. Bonės tėtis pravirksta ir sudejuoja: Vaikai. Mes – ne jo vaikai. Bonė driežų smaugti nemoka, todėl su mumis jos nebūna. Niekada. Jos tėtis man duoda pinigų ir klausia: Kaip Nova. Girdėjau, kad grįžta. Kad Simonas ją parves ten, iš kur atsivedė. Nežinau. Simonas iškeliauja į Vodą. Šoka į automobilį ir spaudžia tris šimtus per valandą. Pas tėvą, tenai, nes aš jam taip pasakiau. Paimu Chesusą už rankos ir įeiname į namą. Ten Nova. Jos vardas, aišku, kitoks, ji sakė, kaip vadinasi. Bet tuo tikruoju vardu ją vadina tik Simonas. Šis žavisi raudonais jos plaukais, kaklu ir undinės strazdanomis. Pats taip sakė. Grįžęs pareiškė: Noriu pagaliau gyventi padoriai, supranti? Tada įjungė radiją, ir juodu ėmė šokti. Vėliau šokau ir aš, su Chesusu. Šokdamas Chesusas mane gniaužia ir kandžioja. Laukinis tas Chesusas, kanda kaip šuo, į veidą ir kaklą. Graibo man krūtis ir spaudo pirštais, kaip driežų kaklus. Kai suskausta, trenkiu jam. Tu šuo, sakau jam, ir Chesusas ima juoktis. Už mane jis jaunesnis ir žemesnis, bet jam tai visai nesvarbu. Nesvarbu ir man. Laukiu, kol Chesusas užaugs, tuomet galėsiu juo atsikratyti: prieš tai atsikračiau jo broliu. Chesusas aiškina, kad neužaugs niekada, todėl amžinai liksime kartu. Amžinai. Tada ištraukia tarp driežams skirtų žolių slėptą gėlės žiedą ir įkiša man į plaukus. Sako, kad esu graži. Pažiūriu į veidrodį. Mano skruostai raudoni, o antakiai juodi, kaip Simono. Nova šukuoja man plaukus ir dažo lūpas. Pabučiuoja į žandą. Taip išgražėju, kad Chesusas manęs neatpažįsta. Atrodai kaip nauja, sako jis, kaip Nova. Juokiamės. Nova įjungia radiją. Mudvi šokame. Nežinau, iš kur ji atėjo, bet kvepia rojumi. Vilki švelnaus šviesaus lino suknelę, jos pirštai ilgi ir ploni, o raudoni plaukai surišti į kuodą. Ji juokiasi. Vodoje žmonės retai šoka ir retai juokiasi, išskyrus Chesusą, kai liečia mano krūtis. Bet jis dar vaikas, greitai užaugs, ir turėsiu juo nusikratyti. Kaip ir brolio. Jau netrukus. Nors Chesusas ir prisiekinėja, kad taip nebus. Niekada. Ar ten, iš kur esi kilusi, žmonės dažnai juokiasi, paklausiu aš. Nova nesupranta. Ten, iš kur tu… Nova nuliūsta ir nusisuka. Žinau. Ji išjungia radiją ir pažvelgia pro langą. Simonas, sako. Lauke yra dangus, saulė ir pieva, kurioje gaudome driežus. Už jos tęsiasi tuštuma, tada dygsta keli namai ir Voda. Taip toli nesimato. Simonas jos ten nesiveža, nes pernelyg gerai tuos kraštus pažįsta. Jis ją saugo. Niekada nepalieka vienos. Niekada jiedu neina pasivaikščioti, netgi pas tėvą. Kartą jai paaiškino: žmonės Vodoje svetimtaučių nemėgsta, o mano tėvas ten gyvena. Voda. Gal nori pasivaikščioti, paklausiu. Nereikia nė atsisukti, žinau, kad Chesusas į mane žiūri ir mirkčioja žaliomis akimis. Jei nori, galime eiti į lauką gėlių vainikui skinti. Jos lūpos plonos, bet dantys tiesūs ir gražūs. Nova už mane gražesnė, tai – grožis, kokio reikia Simonui. Atrakinu duris ir išeinu. Koridoriuje Chesusas pamėgina mane sulaikyti, bet aš greitesnė ir stipresnė. Perbėgusi per kiemą, pasislepiu žolėje. Šalia manęs Chesusas įkniaubia veidą į žemę ir ima tankiai negiliai kvėpuoti, kaip tomis akimirkomis, kai apsikabiname. Nova stovi kieme ir mus šaukia. Chesusas praveria lūpas, bet aš į jas įsisiurbiu. Jis žiūri į mane. Tyliau, sakau, tyliau. Mažiuk, paklausyk. Žolėje girdėti zyzimas ir traškėjimas. Žolėje girdėti žemės aižėjimas. Žolėje girdėti žingsniai ir matyti prie namo artėjantys šešėliai. Chesusas pakelia akis ir nuseka juos žvilgsniu, kaip koks plėšrūnas. Aš glostau jo plaukus. Chesusai, sakau. Saulė kabo aukštai. Nova apsisuka ir pasileidžia namų link. Vyrai lekia per žolę, mosuoja skrybėlėmis, sugauna ją ant slenksčio, sustingusią kaip kurapką. Pargriauna ir lipa ant jos. Muša ir nuplėšia drabužius. Bučiuoja. Čia, priešais mus. Simono nėra, kad juos sustabdytų. Vyrai ją ima ant rankų. Chesusas nesiliauja verkti. Iš mano kišenės pamėgina išlupti revolverį, bet neužtenka jėgų. Ašaros bėga tamsiu jo veidu, varva nosimi ir smakru. Prispaudžiu jį prie krūtinės. Tu mano mažytis, sakau jam. Mano šuniukas, mano meilė, mylėsiu tave amžinai. Chesusas tyli ir dreba, negali susiimti. Glausdama jį prie savęs, jaučiu kūno šilumą, jaučiu plakančią širdį ir suprantu, kad pagaliau jį myliu, pagaliau esame kartu.

Ramutė Dragenytė. Poezija ten, kur namai

2025 m. Nr. 11 / Kristina Tamulevičiūtė. Namai. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 100 p. Knygos dizaineris – Rokas Bilinskas, viršelio iliustracijos autorė Sandra Steigvilaitė.

Aleš Šteger. Neverendas

2025 m. Nr. 4 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (g. 1973) – slovėnų rašytojas, poetas, redaktorius, leidėjas. Vienas labiausiai į užsienio kalbas verčiamų slovėnų autorių. Puikiai pažįstamas ir lietuvių skaitytojams…

Aleš Šteger. Ėjome į kaimo kapinaites…

2024 m. Nr. 3 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (g. 1973) – visame pasaulyje žinomas slovėnų rašytojas – poetas, prozininkas, redaktorius, vertėjas, kritikas. Kūryba versta į kelias dešimtis kalbų; Lietuvos kultūrinėje spaudoje…

Neringa Butnoriūtė. Užburtas ratas: trys poečių pasakojimai apie krizę

2023 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos: Gretos Ambrazaitės „Adela“, Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“ ir Ievos Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“.

Kristina Tamulevičiūtė. Po septynerių metų

2023 m. Nr. 7 / Mano prisiminimai atrodo kaip kačių nudraskyti tapetai. Jie kabo ant sienų, savo vietose, bet skylėti, nusilaupę, išblukę ir negražūs. Mintimis klaidžioju tarp to, kas buvo iki ligos ir po jos, desperatiškai ieškau taško…

Kristina Tamulevičiūtė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 4 / Kristina Tamulevičiūtė gimė 1989 m. Šiauliuose. Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją ir slovėnų kalbą, stažavo Liublianos (Slovėnija) ir Sarajevo (Bosnija ir Hercegovina) universitetuose.

Trys kroatų apsakymai

2021 m. Nr. 2 / Iš kroatų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Skelbiami dviejų kroatų Miljenko Jergovićiaus (g. 1966), Majos Hrgović (g. 1980) apsakymai.

Aleš Šteger. Berlynas

2012 m. Nr. 8–9 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (1973) – slovėnų poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas ir literatūros kritikas. Debiutavęs poezijos knyga „Šachmatų žaidimas valandomis“…

Dane Zajc. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 7 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Dane Zajcas (1929–2005) – poetas ir dramaturgas, padaręs didžiulę įtaką šiuolaikinei slovėnų poezijai. Per Antrąjį pasaulinį karą neteko namų, tėvo ir dviejų brolių. Mirtis, netektis, baimė…

Vladimir Rafejenko. Dienų ilguma

2018 m. Nr. 8–9

Iš rusų k. vertė Marius Burokas

Vladimiras Rafejenko (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Gimė Donecke, ten ir gyveno iki karo su Rusija, vėliau persikėlė į Kijevą. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius.
Naujausias V. Rafejenko romanas „Dienų ilguma“ („Долгота дней“), pasirodęs pernai ir susilaukęs didžiulio populiarumo, pasakoja apie miestą Z. Po šia raide slepiasi lengvai atpažįstamas dabartinis Doneckas – karo nuniokotas, okupuotas, gyvenantis absurdišką ir pavojingą gyvenimą. Knyga sudaryta iš dviejų dalių – romano ir apsakymų rinkinio, kurio autorius – vienas iš personažų. Romano pasakojimas primena pasaką – absurdišką, košmarišką, žiaurią. Jame apstu fantasmagorijos ir siurrealizmo, tuo tarpu po romaną išmėtyti apsakymai – realistiniai, paprasti. Tai sukrečiančios istorijos apie mieste Z. pasilikusius arba į jį sugrįžusius žmones.
Viena iš „Dienų ilgumos“ veiksmo vietų – pirtis „Penktoji Roma“, paslaptinga mistinės galios vieta. Ten vaikšto praustis visi, ten sprendžiami reikalai, ten rytas pradedamas nuo Ukrainos himno, ten be pėdsako pranyksta nusiprausti atėję rusų okupantai. Dėl šių aplinkybių pirtyje dirbantis Sokratas Gredis (lietuvių kilmės!), mergina Liza ir Kolia Veresajevas imami įtarti diversija. Tačiau jie nieko dėti.
Galop paaiškėja (šį pasakojimo vingį vis dėlto atskleisiu), kad miestas Z. ir aplinkinės teritorijos dėl įvairių mistinių manipuliacijų iškrito iš realiojo laiko ir erdvės ir prisijungė ne prie dabartinės Rusijos, o prie praeityje nugrimzdusios SSRS. Trijulei tenka sunki užduotis sugrąžinti Z. miestą į daugmaž normalią tikrovę (tam jiems, beje, prireiks dramblio Ganešos statulėlės ir Taraso Ševčenkos „Kobzario“ tomelio).
Kūrinys parašytas labai išradingai, pilnas rusų ir ukrainiečių literatūros aliuzijų, jis karnavališkas ir dabartinėje Ukrainos literatūroje išsiskiria kaip vienas originaliausių bandymų kalbėti apie karą, Rusijos ir Ukrainos konfliktą, mentaliteto lūžius.
Čia pateikiu tris iš keleto į romaną įdėtų apsakymų, ir tikiuosi, kad pats romanas sudomins Lietuvos leidėjus. Jis to vertas.

Klaros katė

Kapstytis iš miesto ar nesikapstyti? Būdavo dienų, kai suprasdavai, kad bėgti reikia. Kovo viduryje mitinge miesto centre nužudė Dmitrijų Černiavskį, Ukrainos patriotą, dar visai berniuką. Vis mažiau vilties, vis daugiau smogikų. Juos palaiko vietinė milicija ir SBU. Dauguma separatistų kilę iš nusikaltėlių, kaip koks Gorkis iš liaudies. O kur dar patarėjai, kadriniai Rusijos spectarnybų darbuotojai, samdiniai profesionalai ir viso šio proceso romantikai. Pastarųjų – baisiai gaila, ir inteligentiškas Chomos susidvejinimas nuo to tik sustiprėja.

Galbūt jie teisūs, svarsto jis apimtas nevilties. Galbūt dėl visko kalti Vakarai? Gal ir kalti. Bet kažkodėl Vakarai taip ir liko vakaruose. O štai iš rytų plūdo vis daugiau liaudies. Įsigaliojo banditų ir miesto pamišėlių įstatymas. Naktimis – susišaudymai ir plėšikavimas, dienomis – lozungai, mitingai ir plakatai. Suškinas su baime žvelgė į ginkluotus žmones. Jie įžūlėjo nuo ginklų ir valdžios suteikto draivo. Jautėsi didvyriais, nes didžiulį miestą paėmė be mūšio. Chomai kėlė nerimą ant didžiulio karo slenksčio atsidūrusi Europa. Bet žiūrėdamas į girtus Rostovo gastrolierius jis galvojo, kad pragaras atpažino saviškius. Ir tai jį gąsdino labiausiai.

Visą pavasarį ir vasaros pradžią siaubinga ateitimi nėščias dangus garmėjo žemyn. Raudojo lietumis. Negailestingai liejosi. Parke prie namų šliaužiojo tiek šliužų, kad darėsi nejauku. Knibždėte knibždėjo sraigių ir sliekų. Takelius vis perbėgdavo stambios įžūlios pilkosios pelės. Per keturiasdešimt penkerius gyvenimo šiame mieste metus Suškinas pirmą kartą matė ką nors panašaus. Vaismedžiai ir kiti medžiai išsprogo vienu metu, pražydo visiškai nesiderindami su gamtos nustatytais terminais. Žydėjo liepos ir vyšnios, ievos ir obelys, kaštonai ir alyvos, šermukšniai ir abrikosai. Žydėjo taip siautulingai, taip nesuvaldomai, kad norėjosi verkti. Gamta atsisveikino su gyvenimais tų, kuriems per artimiausius mėnesius buvo lemta atgulti žemėn. Kompensaciniai būties mechanizmai.

Prie rusų pasaulio mylėtojų Choma nesiartino. Į jų tikrovę įsigyventi negalėjo. Jie spoksojo į jį akvariumo žuvų akimis. Praplaukdavo pro šalį Letos bangomis, pelekais liesdami prospektus ir gatves, minkštomis lūpomis čiupnodami praeivių smegenis. Leisdavo juodai raudonus ikrus ant būties sienelių, ant žydinčių liepų ir kaštonų. Mojavo įtemptais kaip plieniniai lynai nervais, dainavo dainas, kliedėjo nesąmones, tarp kurių retkarčiais šmėsteldavo ir visai protingų minčių. „Šalin bukapročius!“ – perskaitė kartą Suškinas ant purvino transparanto prie srities administracijos. Ir iš tikrųjų, susigraudinęs pamanė jis, gerai būtų juos šalin. Tik klausimas, kaip tai per okupaciją įgyvendinti.

O aikštėje – šaižūs balsai. Saulėtas vėjas. Žydinčių liepų kvapas. Kimus megafono aidas. Milžiniškų kolonėlių gaudesys. Sovietinių poetų eilės ir karo dainos. Suškinas juto, kad visa tai jam keistai pažįstama, ir netrukus suprato kodėl.

Buvo imperija ir pražuvo. Jos saulėlydis sutapo su vaikyste ir jaunyste. Galima buvo retkarčiais paliūdėti, žvelgiant į atmintimi vadinamas nuspalvintas slenkančias skaidres. Ten mama ir tėtė. Paplūdimys smėlėtas, vasara gėlėta, rankos aviečiuotos. Pienas trikampiuose paketuose. Kefyras stikliniuose buteliuose. Politbiuras. Plastelininiai geniai iš sovietinių lėlinių filmukų. Pasaka apie tai, kaip gauti trisdešimt gandonų laimės. Bet paprastam žmogui nėra ko bijoti. Mik, sūneli, liūli liūli, ten lopšely šūdas guli. Pavasarį miestą užėmę smogikai atrodė kur kas baisiau.

Šio pavasario mitinguose tvyrojo pažįstamas aromatas. Gaižus dežaviu. Tai, kas buvo justi miesto Z. ore, galėjai tučtuojau apibūdinti paprastu ir mielu žodžiu laža. Prisimindavai raudonus kaklaryšius, pionierių liniuotes, energingas skanduotes. Mes, mergaitės ir berniukai, šaunūs Lenino anūkai. Košmaras, bet toks prašvilpiantis, kaip vėjas pro smilkinį. Beveik neužkliudantis vaikų smegenų. Juk vaikui svarbiausia jo didžiulė vaikystė, o ne tai, kaip sionistai susidėjo su Amerikos karine klika.

Taip, tai buvo ji. Įžūli, sovietinė, be prošvaisčių. Nepažinti jos buvo neįmanoma. Ji taip čia ir pasiliko. Per tą laiką, kurio Sovietų Sąjungai prireikė pralietu krauju susigerti į smėlį, laža niekur nedingo. Devyniasdešimtiniais, kai akvarelinėmis balutėmis visur tyvuliavo lėtai baigiantis supūti komunizmas, Z. įsišėlo kriminalinė revoliucija. Į miestą stangiai, it juodas penis į baltą praskiepą, įsiskverbė pragaras. Pulsuojančiu tinklu nukrito ant regiono. Susiliejo su sovietine laža ir visa virto kažkuo kita.

Iš televizorių ekranų postringavo apie Ukrainos nepriklausomybę. O Z. priklausomybė vis stiprėjo. Ji buvo sunki, beveik narkotinė. Žuvo žmonės, iš regiono bėgo išgyvenę, bet smarkiai aplamdyti verslininkai ir patriotai. Liaudis taip lengvai nepasidavė. Bet зась, малята, зась¹.

Тримайтеся, співвітчизники, все ще має бути чудово², iš televizorių ekranų kalbėjo eilinis šalies prezidentas. O Z. gyventojai paprasčiausiai pradingdavo. Juos pakasdavo apleistose kapinėse. Šaudydavo ne vakaro šviesa persmelktuose bulvaruose. Užlygindavo betonu, skandindavo tvenkiniuose, kardavo ant medžių senuose sovietiniuose soduose. Juos įsiurbdavo virš miesto sūkuriavęs juodas viesulas. Ir nunešdavo į stebuklingus tolius, apie kuriuos Choma nutuokė labai miglotai. Į miestą Z. žengė pragaras ir saulėlydžiai buvo dieviški. Ir laikas bėgo kaip visada, tik dabar svarbiausia buvo ne įstatymas, o paniatkės.

Tik cerkvių kupolai. Ankstyvosios ir vėlyvosios liturgijos. Varpų skambesys, aliarmas, šabas ir Ramadanas. Tik maldos teisuolių, kurių Viešpats vis dar turi, laikė Z. dangų virš miesto ir stepių, užtvindytų karčiu metėlės saldumu, vėjo šnaresiu žolėje ir tykia šaltinių daina.

Suškinas ramino Liusią, glostė plaukus, bučiavo gauruotą mėta kvepiančią gaktą ir šnabždėjo į ją. Viskas praeis, viskas būtinai pasibaigs. Pas mus karnavalas. Šiknon tokį karnavalą, atšaudavo Liusia. Žvelgdavo didelėmis, juodomis, kaip naktys virš aneksuoto Krymo, akimis. Nieko jau nebesugrąžinsi ir nieko jau čia nebebus.

Pameni Slaviką ir Klarą? Naktį pas juos atėjo trise su automatais. Perspėjo, kad jeigu dar kartą savo interneto puslapyje parašys ką nors nepalankaus apie rusų idėją, gaus po kulką į pilvą. Ir ką? Suškinas atsisėdo ant sofos ir ėmė spragsėti žiebtuvėliu. O ką? Liusia gūžtelėjo pečiais. Susirinko daiktus, ryte išvažiavo. Kol tu miegojai, aš su Klara telefonu kalbėjausi. Ji paliko raktus kolegoms. Prašė priglobti katę ir laistyti gėles. Ir dar kažkokius dokumentus reikia paimti iš seifo jos biure. Kokius dokumentus? Sakė – svarbius, vėl gūžtelėjo pečiais Liusia. Na štai, paniuro Suškinas. Tavo draugės tai kaip visad.

Dar gerai baigėsi, pridūrė Liusia. Galėjo juos ir į buvusio SBU rūsius įmesti. Maža ten žmonių? Ir kas tada laukia jų vaikų? Choma atsiduso, žvelgdamas į siena lakstančius saulės atspindžius.

Už lango garsiai ir linksmai girgždėjo karuselė. Lojo šuo. Liusia laukė, kol Choma ką nors atsakys, bet taip ir nesulaukė. Atsistojo ir išėjo. Suškinas gal penkias minutes klausėsi, kaip vonioje čiurlena vanduo. Šiltas vėjas išpūtė užuolaidų bures. Žaidimų aikštelėje rėkavo ir juokėsi vaikai. Skaudėjo akis ir jis galvojo apie tai, kad jau kelinta naktis negali normaliai išsimiegoti. Centre naktimis šaudo. Gerai būtų žinoti, kas, kodėl, o svarbiausia – kur? O gal geriau ir nežinoti, staiga pamanė jis. Labai jau plėšikauja tie rusų pasaulio gynėjai. Plėšia bankus, parduotuves, privatų verslą. Tiesa, ne visus. Pasirinktinai. Ir nuo to dar baisiau. Tu nebepažįsti šito miesto. Nė nesupranti, kaip jame gyventi ir ko iš jo tikėtis.

Visuomeninis transportas važinėja savo maršrutais. Komunalininkai sodina gėles, valo gatves, išveža šiukšles. Z. nepalikusieji kas dieną vaikšto į darbą. Stebėtinai daug tvarkos, nors niekam ji pernelyg nerūpi. Žmonės lieka žmonėmis. Ir miestas, pilnas kaip taurė, čiurlenantis upokšniais, tvenkiniais, upelėmis, šlamantis skaisčiai žaliuojančiais medžiais, svaiginančiai kvepiantis gėlėmis, lieka miestu. Nors vis labiau primena spektaklio dekoraciją.

Valstybės kariuomenė jau Z. prieigose ir tuoj prasidės mūšiai. Čionai eina karas. Aplink jau seniai žūsta žmonės, o čia – fontanai ir gėlės. Gyvenimas viesulo akyje. Melsva nemirksinti akis, paskutinis tylos prieglobstis.

Gėlių kvapas pernelyg sodrus. Jis trukdo gyventi ir kvėpuoti. Tiršti kvapai tankina pulsą. Prakaitas ir tvankuma. Sustiprėjo pačių paprasčiausių produktų – duonos ir alaus – skonis. Cukrus per daug saldus, druska – per sūri. Nuo akinančio dangaus mėlio maudžia kaktą, trūkčioja vokai ir norisi gerti. Perdėti, išsiskiriantys, tarsi nesiliaujantis skausmas, tapo garsai ir jausmai. Mylėtis – nebepakeliama. Kaip ir kalbėtis, šypsotis. Kaip muzika ir vėjas. Nuostabus harmonijos netekęs pasaulis.

Grįžo Liusia, prisėdo ant sofos, žvelgdama į atlapotas balkono duris.

Kažkas sulūžo, sugedo, tarė Suškinas. Ir to niekas nebepataisys. Nei hamletai, nei ofelijos, nei ESBO. Gerai būtų dabar į Kopenhagą, pratarė Liusia. Atsisėsti ant suoliuko Tivoli soduose ir užsirūkyti. Man taip norisi gyventi, Suškinai! Na, tai mes ir gyvenam. Mes ne gyvenam, o stengiamės išgyventi. O toliau bus dar blogiau. Viskas tik prasideda. Patikėk mano intuicija.

Liusia teisi, pamanė Choma. Bet jai lengviau išvažiuoti iš Z. Be Suškino ji daugiau nieko neturi. O štai Choma turi antros eilės dėdę ir mergaitę Lizą, įsivaikintą žuvusios sesers dukterį. Jie niekur nevažiuos.

Pasilikti ar sprukti? Štai klausimas koksai. O, kad žinočiau, kaltai šypsodamasis pratarė Suškinas, kas iš viso to – tik sapnas ir kur jame prasideda tikrovė? Liusia pailsusi tik gūžtelėjo pečiais, užsirūkė, apsigaubė dūmais. Kada ryšiesi? Ar nesupranti, kad mieste likti negalima?! Rytoj pasikalbėsiu su dėde. Stengdamasis nežiūrėti į slyvines Liusios akis, Suškinas ėmė rengtis.

Per visą dieną taip ir nerado laiko perskambinti. Grįžo jau temstant. Žingsniai aidėjo tuščiame kieme. Buto langai tamsūs. Užlipo, išsivirė kavos, surinko numerį. Niekas nekelia. Išgėrė tris puodelius kavos, suvalgė sumuštinį. Prisėdo prie stalelio svetainėje, užsirūkė ir paskambino dvidešimt keturis kartus iš eilės. Išėjo į balkoną, atgavo kvapą ir daug rezultatyviau paskambino trims kitiems žmonėms. Išsikvietė taksi. Atvažiavo kiek aplamdytas žiguliukas. Įšoko ant priekinės sėdynės, pasakė adresą.

O tai ko kvietei? Taksistas apmaudžiai nusispjovė pro langą ir niūriai nužvelgė Suškiną. Čia tik du kvartalai. Kojom greičiau bus! Man staigiai! Staigiai! Choma sušuko, balsas sucypė diskantu, jis užsikosėjo. Galima, užsirūkysiu? Šitą, vairuotojas neskubėdamas iškrapštė iš daiktinės žiebtuvėlį, pridegė, duodi penkiasdešimt arba niekur nevažiuojam. Gerai, duosiu, tučtuojau sutiko Suškinas.

Kažkur tolumoje, sprendžiant iš garso – už centrinių miesto tvenkinių, viena po kitos ėmė kalenti automatų šūvių serijos. Pro priekinį langą praėjo, šiek tiek svyrinėdama šiltoje žibinto šviesoje, neblaivi porelė. Moteris, užversdama galvą, kvatojosi. Dviem pirštais ji laikė žiežirbomis pavėjui byrančią cigaretę.

Nors, šiaip tai suprantama, linktelėjo vairuotojas. Apsisukdamas pažvelgė į galinį veidrodėlį. Tokie laikai atėjo, kad po centrą pėsčiomis nepavaikščiosi. Bet tu ir mane suprask. Aš suprantu. Suškino burnoje tabakas susimaišė su seilėmis, kuriose buvo per daug kofeino. Negailestingai daužėsi širdis. Rūgščiai saldus Brazilijos prieskonis. Neapsakomai norėjosi konjako.

Tu šitą… vairuotojas įsibruko į rusva barzda apaugusią burną sulamdytą cigaretę. Jei neilgam… Jei, tipo, dvidešimt primesi, palauksiu prie biuro. Čiagi biurų pastatas? Taip, biurų, su palengvėjimu linktelėjo galva Choma. Biurų, aišku, biurų. Tai gerai? Taksistas netikėtai šiltai šyptelėjo. Gerai, blankiai nusišypsojo Suškinas, gerai! Nes supranti, ėmė karštligiškai berti, mano mergaitė pradingo. Nuvažiavo į draugės darbą. Pastate ją matė prieš valandą, o namie jos iki šiol nėra. Skambinu, nekelia! Suškinas patylėjo, porą kartų užsitraukė, išmetė nuorūką pro langą. Daugiau ji niekur negali būti. Supranti, šiame mieste ji be manęs daugiau nieko neturi… Užsikirto, pastebėjęs, kad vairuotojas leidžia jo kalbas pro ausis. Bet negalėjo sustoti. Baigė vangiai, be nuotaikos, skaudžiai jusdamas savo niekingumą. Vėl skambinu, niekas neatsako. Ir vėl, ir vėl… Minčių, žinoma, kyla įvairių…

Atvažiavom! Vairuotojas žiūrėjo kantriai, bet su pašaipa. Lipi ar ne? Taip, taip. Choma suėmė drėgnu delnu durų rankenėlę, apsidairė. Eik eik, linktelėjo taksistas, aš palauksiu. Tik greitai. Duodu dešimt minučių, ne daugiau. Kelintas aukštas? Trečias, atsakė Suškinas. Trečiam dega šviesa, pažiūrėjęs į viršų patvirtino taksistas. Varyk. Viena koja ten, kita čia.

Budėtojo vieta buvo tuščia. Koridorius – tuščias, kaip Murakamio proza. Išdaužytuose languose dainavo vėjas. Kiekvienas žingsnis kalė į smilkinius. Tualeto durys pravertos. Kažkas neužsuko čiaupo, vanduo liejosi plona, trūkčiojančia srovele. Suškinas kažkodėl kruopščiai užsuko čiaupą, išjungė šviesą ir uždarė duris. Norėjo lipti laiptais, bet paspaudė lifto mygtuką.

Durys į trys šimtai penktą buvo praviros, į tamsų koridorių krito šviesos ruoželis. Koridorius tamsus, tuščias, tęsiasi į begalybę. Sinkopėmis gaudžia dienos šviesos lempa. Liusia, pašaukė Suškinas, Liusia. Žengė tris žingsnius, įėjo pro duris.

Ją užkapojo kirviu ar kažkuo panašiu į kirvį. Ji gulėjo prie lango, atmetusi į šonus rankas. Biuro paukštė, kuri bandė pakilti. Kraujas sustingęs į juodą veidrodį. Greta – raudonas rankinukas. Džinsai išterlioti krauju, bet palaidinė švyti akinamai baltai.

Suškinas prisispaudė nugara prie sienos. Lėtai nuslinko žemyn, per marškinėlius jausdamas šaltą gruoblėtą paviršių. Užsidengė galvą rankomis, giliai įkvėpė ir tik tada ėmė rėkti. Kažkur tolumoje jam atliepė gamyklos sirena. Iš po stalo į rėkiantį Suškiną žaliomis akimis šaltai dėbsojo katė. Pauosčiusi kraują ji nukiceno į šoną ir įsispoksojo į langą, kuriame lėtai slinko gelsvas mėnulio džiūvėsis.

Alus ir cigaretės

…savanoriai padės išvažiuoti. Sakiau, kad nevažiuosiu! Tu suprask, mes dėl tavęs jaudinamės! Aš jaudinuosi, patikslino Silinas. Tai ir jaudinkis sau į sveikatą. Lena perėmė telefoną iš vienos rankos į kitą. Net ausį nuo šito pokalbio paskaudo. Tu egoistė, pareiškė Silinas. Tik apie save ir galvoji! Tikrai, Jelena atsikimšo dar vieną butelį alaus. Godžiai nugėrė, praleidusi pro ausis dalį to, kas buvo sakoma. Vėl prispaudė telefoną prie ausies. …paskutinį mėnesio ketvirtadienį. Tu, tikiuosi, supranti? Aišku, patvirtino ji. Bet tai mano miestas. Kodėl aš turiu išvažiuoti? Juk tu bet kurią dieną gali žūti! Centrą apšaudo, o tu gyveni pačiame centre, durne tu supista!

Ne, Silinai, jau seniai ne supista. Su patriotais pas mus vis sunkiau, o separatistams aš neduodu… Liaukis! Na, ko tu. Ji tyliai prajuko. Manęs neužmuš, Silinai, tol, kol Z. dar galima nusipirkti alaus ir cigarečių. Nevažiuosiu aš į tavo Krymą! Eik tu su juo pats žinai kur. Žinau, žinau, išbėrė Michailas, mūsų pažiūros skiriasi. Bet mes ne apie jas dabar kalbamės. Būk tu nors šimtąkart ukrainietė, dėl Dievo meilės. Mes kalbame apie išgyvenimo teritoriją!

Mes kalbame, Silinai, apie tai, kad tu išėjai pas mano draugę, ėmė kosėti Jelena, o vėliau išvažiavai su ja į Krymą. Aštuoneri metai šuniui ant uodegos. O juk aš, Silinai, tave mylėjau. O tu, pasirodo, esi niekingas apgailėtinas šunsnukis. Ji palingavo galva taip, tarsi tik dabar būtų suvokusi šį faktą.

Tik nepradėk! Dieve mano… Tai tu man skambini, pinigus švaistai. Nepatinka – neskambink. O jei aš Svetką paliksiu, atvažiuosi? Ką padarysi? Lena pastatė butelį ant grindų. Paėmė iš peleninės smilkstančią cigaretę, įtraukė dūmo. Svetką paliksiu! Na, mes jau praktiškai išsiskyrėme. Silinas kalbėjo vis greičiau ir nerišliau. Ji rytoj išvažiuoja pas gimines į Rostovą. Aš lieku vienas. Radau darbą laikraštyje. Nuomoju iš tokios mielos senutės kambarį su vaizdu į jūrą. Tik įsivaizduok, muslino užuolaidėlės plaikstosi. Vėjelis. Horizonte – žvejų

laiveliai. Jūra pro langą kaip ant delno. Libano kedrai, pušys, lauramedžiai. Tik tavęs trūksta.

Meluoji tu viską, Silinai. Jelena taip užsitraukė, kad pusė cigaretės tarsi susmego į vidų. Nėra daugiau nei jūros, nei lauramedžių. Ne, nemeluoju. Darbo daug, moka mažai. O ir kainos siaubingos, siaubingos! Jis nusijuokė. Bet niekis, mes išgyvensim, Lenka! Svarbiausia, paskambink, žmogus laukia, ir pasakyk, kad sutinki. Dėl pinigų nesirūpink, aš sumokėsiu. Eik tu! Ji pabaigė butelį, tvarkingai pastatė prie radiatoriaus. Staiga pakilo nuo sofos. Susvaigo galva. Atsirėmė petimi į sieną. Pajuto vėsą ir ties mente plakantį pulsą.

Ankstyvas rytas. Pro aklinai užtrauktas užuolaidas skverbiasi saulė. Telefonas rankoje zvimbia savu, neapkenčiamu balsu. Ji išėjo į balkoną. Tučtuojau kažkur sudundėjo. Šaudė į centro prospektus. Nuo miesto parko į dangų kilo tiršti, juodi ir aitrūs dūmai. Kairėje degė verslo centras. Miestą griovė apgalvotai ir metodiškai. Lena tiksliai nežinojo kas, bet jai atrodė, kad žino.

Kurvos, sušnibždėjo Jelena. Atsisėdo ant perdžiūvusios senos kėdės ir vėl pridėjo telefoną prie ausies. …negirdžiu tavo kvėpavimo. Pastarąsias penkias minutes, kalbėjo Silinas, tu tikriausiai manęs nesiklausei. O gal ir dabar nesiklausai. Bet tai nesvarbu. Myliu tave, Lenka! Myliu kaip niekad, kaip nieką kitą! Taip, žinoma, aš kaltas. Bet tu pati mus supažindinai. Be to, kas jau tokio nutiko? Tik mažas, juokingas romaniūkštis, tiesą sakant. Praėjo ir baigėsi.

O čia pas mus, nutraukė Lena, vėl užsirūkydama, viskas tik prasideda. Eitum tu, Silinai, velniop su savo meile. Nemesk telefono. Aš ir nemetu. Ji gūžtelėjo pečiais. Ištisas dienas neturiu su kuo pasikalbėti. Taip, kad iš bado ir su mulkiu kalbėtis tenka. O ką tu veiki kiauras dienas, darbo tai nėra? Alų, Silinai, geriu. Nors jau sakiau. Alų geriu, skaitau, žiūriu filmus. Šiąnakt žiūrėjau Terry’io Gilliamo retrospektyvą. Tau patinka „Karalius žvejys“? Juk žinai, kad nepatinka. Štai todėl tu ir kiaušius, Silinai. Ji liūdnai palingavo galva.

Manau, pridūrė ji patylėjusi, kad po šio karo man teks gydytis nuo alkoholizmo. Jei, žinoma, išgyvensiu. Pažvelgė žemyn. Kita puse gatvės ėjo senukas. Ėjo lėtai, nežinia kodėl čiuopdamas ranka namo sieną ir verkė. Ašaros varvėjo jo raukšlėtu smakru. Kitoje rankoje jis laikė raudoną rezginę. Joje gulėjo geltonų makaronų pakas, plastikinis butelis saulėgrąžų aliejaus ir, regis, sausainių pakelis.

Klausyk, Silinai, man reikia eiti, pasakė į telefoną Jelena. Ten senukas, atrodo, pasiklydo. Eina ir verkia. Labai senas. Jei nori, paskambink vakare. Padėjo telefoną. Pasiėmė nuo stalo raktus, atidarė duris. Nusileido aidžiais laiptais. Kvepėjo dulkėmis ir saule, plieskiančia pro išdaužytus laiptinių langus. Vėjas buvo netikėtai stiprus, taršė suknelės kraštą, tampė į skirtingas puses, bandė griauti ant šono ir stumti į nugarą.

Tęsiamas švilpesys. Stiprus sprogimas už dviejų kvartalų. Ji automatiškai pritūpė, rankomis dengdamasi galvą. Iš akių ištryško ašaros, ėmė trūkčioti dešinys vokas. Tačiau reikėjo stotis. Senukas tūptis neskubėjo. Taip ir ėjo, čiuopdamas savo padėtį erdvėje ir laike.

Seneli, kas jums, Lena palietė jo rankovę. Pasiklydote? Man reikia šitos gat-vės septinto namo, tarė jis, patikliai šypsodamasis. Jo šlapias nuo ašarų veidas švietė viltimi. Septinto namo! Jis kažkur čia. Aš ten su sene gyvenu. Jūs jau praėjot, pratarė Jelena, apžiūrinėdama jo šlapias kelnes. Jis ką tik apsišlapino, ir panašu, kad ne pirmą kartą. Saldokas, šleikštus kvapas. Teko tramdyti gerkle kylantį žiaugulį. Gerai, kad seniai nieko nevalgė, tik traškučių. Praėjo arką. Užėjo į kiemą. Senis apsidairė. Pastebėjo pažįstamą vaikų aikštelę, didžiulę klombą, prižėlusią petunijų. Senas, nežinia kada išdžiūvęs fontanas buvo pribyrėjęs smėlio, molio, plytgalių.

Buto durys buvo neužrakintos. Jelena nuėjo į kambarį su atlapotu langu ir įspūdingu dulkių sluoksniu ant grindų. Lėkštėje – maisto likučiai. Tingios musės sūkuriuoja virš apdžiūvusio kepeninės dešros gabalo. Ant vinutės kabančiame tinkliniame maišelyje sudėti džiūvėsiai. Ant sienos – TSKP dvidešimtojo suvažiavimo laikų kilimėlis su nusitrynusiais rudais elniais. Prie žemos sofutės stovi kėdė, ant jos – didelis puodelis drumsto vandens ir vaistai. Iš po kėdės kyšo antis. Šalia stovi gauruotos beveik naujos šlepetės. Senutė, matyt, kartais atsikelia, bet vargu ar kam kitam nepadedant vaikšto.

Liesutė, aštrianosė, ji šelmiškai šypsosi. Švyti juodos akių sagutės. Sveiki, aš jūsų vyrą atvedžiau. Ot senas velnias, ko tik nepadarys, kad su jauniklėmis papliurptų, ėmė juoktis senė. Senis irgi susprengsėjo, apnuogindamas stebėtinai kreivus dantis ir raudonas sluoksniuotas dantenas. Juokėsi, vis patrūkčiodamas raukšlėtu kaklu, nubertu tamsiai rudomis pigmentinėmis dėmėmis. Nelinksmos jo akys ašarojo. Lūpų kampučiuose prikepę gal pūliai, gal sapnas.

Na ir puiku. Jis juk, kai Sašenką, sūnelį mūsų, praeitą mėnesį bomba užmušė, pamiršti viską ėmė. Sūnų užmušė? Taip, vis šypsojosi senutė. Galėjo su firma išvažiuoti į Kijevą, bet liko mūsų prižiūrėti. Tai ir užmušė jį, kai į parduotuvę išėjo. Kas užmušė? Uždavusi idiotišką klausimą, Jelena pajuto pasibjaurėjimą savimi ir prisėdo ant kėdės.

Dievai žino kas. Tikriausiai fašistai. Senutė prajuko. Per televizorių vis kalba apie fašistus. Vis galvoju, kaip čia dabar, negi vokiečiai grįžo? Lyg ir nekvaili, turėtų suprasti, kad nieko čia nepeši. Ji susimąstė. Aš per okupaciją mergaičiukė buvau. Mes, aštuoni vaikai ir mama, kaip tik spėjome rūsyje pasislėpti, kai mūsų namą subombardavo. Ryte išsikrapštėme, o tik dvi sienos stovi. Tvora baigia degti, avietės styro pajuodusios. Vėjas, dūmai, o vokiečiai, žmonių gal dvidešimt, rūko prie senosios cerkvės ir vis į dangų žvilgčioja. O per Pokrovą ėmė snigti. Taip ir gyvenom.

Senis sunkiai atsiduso ir nunešė rezginę į virtuvę. Iš ten pasigirdo tekančio vandens čiurlenimas. Lenka pažvelgė pro langą. Iš už miesto tvenkinių virto juodų dūmų kamuoliai. Pakvipo ant įkaitintos keptuvės palietu saulėgrąžų aliejumi. Senutė atsiduso. Niekaip nesuprantu, iš kur tie fašistai? Stalinas pasimirė. Chruščiovas pasimirė. Brežnevas pasimirė. Ir Mao Dzedongas. Sako, kad Fidelis Kastro, ir tas prastai jaučiasi…

Jis taip pat mirė, tarė Lena, tik apie tai dar niekas nežino. Na, tai aš ir sakau. Visi mirė. O fašistai, supranti, liko. Tu tik į juos pažiūrėk! Tiesa, senis, kiek vaikšto, gatvėje dar nė vieno nesutiko. Senutė susimąstė ir virpančia ranka ėmė glostinėti nušiurusį greta gulinčios knygos viršelį.

O tai kaip jūs gyvenate? Jelena nurijo sprangias, gerklę draskiusias seiles. O taip ir gyvenam. Senutė vėl prajuko. Liko dar truputis laidotuvėms atsidėtų pinigų. O senis dar humanitarinę pagalbą gauna.

Bet jis gi pamiršta kelią namo! Kas taip, tai jau taip! Senutė mąsliai pažvelgė pro langą. Seni mes. Todėl ir pamiršta. O tai kaip jis vaikšto? Kaip sugrįžta? Na, supranti, senutė pakramtė lūpas, jo adresas ant švarko pamušalo užrašytas – tokia ir tokia gatvė, septintas namas. Aš jam rašalu užrašiau. O gerų žmonių visados atsiranda!

Prieš tris dienas iki vakaro kažkur prasivalkiojo. Galvojau, jau prapuolė. Kur tau! Atvedė jį apie šešias trys ginkluoti. Ryžtingi tokie. Naujarusiai? O kas juos supaisys, atsakė senutė. Visi jie vienodi. Gal nauji rusai, o gal ir ne visai. Tik nelinksmi. Atvedė senį, o paskui iki ryto virtuvėje degtinę gėrė, bulves kepė ir dainas dainavo. Net aš pritariau, kad nuobodu nebūtų. Tylėdami jojo nakties tyloje, sausai pranešė senutė, pačepsėjo lūpomis. Ukrainos plačiąja stepe. O ryte išėjo. Ir gerai, kad išėjo, nes rėkavo labai ir keikėsi, o aš nei viena, nei kita nemėgstu. Vienas visai berniukas. Atėjo čia pas mane naktį, atsiklaupė ir verkė, raudojo. Ašaros upeliais. Ko tu, mielasis, klausiu. O jis atsako – baisu, senele. Ir gyventi, sako, baisu, ir mirti.

Na, aš jau eisiu, Jelena pajuto, kad jai trūksta oro. Ryžtingai pakilo. Pavlovičiau, netikėtai skambiu balseliu sušuko senutė, antį! Senukas užėjo į kambarį, nė kiek nesidrovėdamas pakišo senutei antį. Ji, vis kikendama, garsiai pagadino orą. Senis ėmė juoktis. Tu tikra patranka, Marja Stepanovna! Haubica tu manoji!

Gaminamo maisto kvapai pynėsi su kitais, sukurdami tiesiog žudančią atmosferą. Jelena, laikydamasi už sienos, išslinko iš buto, nusileido laiptais. Ją suvimdė tiesiai prie laiptinės. Atgavusi kvapą, nusišluostė burną vešliai kieme sužėlusių ievų lapais. Sukrapštė kišenėje šiek tiek pinigų. Kiemais nuėjo iki kioskelio ant Majakovskio kampo. Kioskelyje sėdinti Šurka niūriai dėbtelėjo, pasisveikino, paėmė pinigus, davė keturis butelius pasibaigusio galiojimo juodo alaus ir du pakelius cigarečių.

Visai tu sulysai, Lenka. Tai gal ir gerai? Kur jau ten gerai, vieni kaulai ir oda! Ar be alaus dar valgai ką nors? Cigaretes. Taigi. Štai, imk, ištiesė ryšulėlį. Imk, kam sakau! Ten vištienos kotletai ir duona. Sau ėmiau, bet nuo pat ryto kasa streikuoja. Pabadausiu iki vakaro. O tu imk. Ačiū, atsakė Lena, tiksliai žinodama, kad jokios kasos Šurka neturi. Bet žvėriškai norėjosi valgyti. Paėmė šiltą mažą ryšelį, prispaudė prie krūtinės ir susikaupusi, žvelgdama į priekį patraukė prospektu namo.

Sutemus apšaudymas sustiprėjo. Namų languose mirgėjo juoda tuštuma.

Silinas paskambino dvyliktą nakties, kai baimę, maudulį ir liūdesį ji juto itin stipriai. Na būk tu gailestinga, Lenka, tarė jis girtu prašančiu balsu. Ką man dabar daryti? Negi pačiam tavęs atvažiuoti? Juk kvaila visa tai. Lenka, kvaila! Užmuš mane – taip man ir reikia. Bet ką tu su manimi darai, bjaurybe?!

Gerai, Jelena užsirūkė, lėtai išpūtė dūmus per šnerves, pasakyk savanoriui, kad važiuoju. Tik su viena sąlyga. Kokia, pagyvėjo Silinas. Su manimi važiuoja du senukai. Kokie dar senukai? Girtas Silinas sunkiai mąstė, šnarpštė nesusivokdamas. Lenai net širdį gėlė nuo to šnarpštimo. Nieko nesuprantu! Mano senukai. Seni senukai, Silinai. Labai seni ir ligoti senukai. Jis dar vaikšto, o ji jau nebe. Arba jie važiuoja su manimi, arba man iš tavęs nieko nereikia! Ir, kad mane šikančią sutrauktų, pažadėjo ji tyliai, tučtuojau išmesiu pro langą tą šūdiną mobilųjį.

Gerai, ėmė šaukti Silinas, gerai jau! Tegu būna tie du senukai! Nors ir keturi! Iš telefono pakvipo Libano kedru. Velniai jų nematė!

Tą naktį alus jos organizme virto tyromis it šaltinis ašaromis. Jos plūdo ir plūdo, liejosi, kol namie nesibaigė cigaretės ir vėl neišaušo.

Po trijų dienų už penkių kilometrų nuo įvažiavimo į Z., tarp dviejų laukų, viename iš kurių augo runkeliai, o kitame – nežinia kas, nes derliaus taip ir nenuėmė, mikroautobusą, vežantį dvylika keleivių ir vairuotoją, apšaudė iš minosvaidžių. Vairuotoją išsviedė pro priekinį stiklą, o palydovas spėjo paskutinę akimirką, keikdamasis ir šaukdamas, iššokti. Keleivius užmušė viena SSRS gamybos mina. Dar po minutės kažkuris snaiperis iš nuobodulio nuskynė palydovą. Vairuotojas apie keturiasdešimt minučių sėdėjo tarp su purvu sumaišytų runkelių lapų ir verkė, terliodamas raudonomis ašaromis burokinius skruostus. Jis buvo stipriai kontūzytas. Jam vaidenosi, kad kažkas šaukia jį vardu, verkia ir stengiasi kažką pasakyti.

Karo natiurmortai

Kas yra natiurmortas? Negyva gamta. Kam ji reikalinga Kijeve, o tuo labiau vykstant karui? Žinoma, Senka Baričius be natiurmortų dar turėjo ir visą aplanką reklamos darbų. Jis juk ir fotografas, ir kūrėjas, ir dizaineris, ir maketuotojas. Jis – viskas, ko tik reikia. Bet kaip tik tokių visko-ko-tik-reikia šią vasarą Kijeve buvo nors vežimu vežk. Kur tik nebandė jis įsitaisyti šiame padrikame ir nuo-stabiame mieste, niekur nepavyko. Norėdamas tapti kijeviečiu Baričius sugaišo galybę laiko ir išeikvojo visas santaupas. Atėjo laikas, kai jį paprašė išsikraustyti iš buto.

Kur dabar važiuoti? Ką jis gyvenime turėjo? Tiesą sakant, nemažai visko. Trikojį, gal dešimtį įvairių kamerų, kurių didžiąją dalį sumeistravo jis pats, kryžmindamas puikią prieškarinę vokiečių optiką su šiuolaikiniais vidurinės klasės aparatais. Profesionalią apšvietimo aparatūrą, kuri svėrė beveik toną. Du profesionaliam darbui skirtus nešiojamuosius kompiuterius. Pypkių rinkinį. Paprastos mantos. Akmenų kolekciją – su kuria nė už ką gyvenime nesiskirtų.

Skaudančia širdimi jis pardavė vieną iš kamerų. Gavo pinigų kelionei namo ir visai padorią sumą kuriam laikui. Kas bus toliau, stengėsi negalvoti. O apie ką galvoti? Taip, Z. okupuotas. Taip, grįžti ten reiškė grįžti į getą, į išorinę tamsą, kur rusų pasaulio gynėjai ir dantų griežimas. Grįžti į keistą pasaulį, vaiduoklišką, pavojingą, tik iš tolo primenantį Z. iki karo. Bet ten Baričius turėjo šiokį tokį butuką, pažįstamus darbdavius ir mirusių vilčių. Z., kad ir ką sakytum, prabėgo visas jo gyvenimas – penkiasdešimt metų su uodegėle.

Po teisybei, rusų pasaulio gynėjų jis bijojo ne iš gandų. Prieš išvažiuodamas visko prisižiūrėjo. Per tuos paskutinius prieš okupaciją metus Senia nepraleido nė vieno mitingo už Ukrainą. Matė, kaip milicija gynė prorusiškus smogikus ir į purvą trypė patriotus. Didžiulį ir turtingą regioną atidavė, norėdami įsiteikti išdavikams ir niekšams. Matė susprogdintus, padegtus, išplėštus bankų skyrius. Paskubomis miestą paliekantį verslą. Vieną po kito išvažiuojančius draugus.

Baričius ukrainietiškai nemokėjo nė dviejų žodžių suregzti, bet jo įsitikinimai buvo paprasti ir logiški. Ukraina – šviesa, sovietynas – tamsa. Rusija šiuo atveju ir buvo tas sovietynas, ir dar blogiausiu savo pavidalu – sovietynas–agresorius. Į žmones, atvykusius į jo miestą su ginklais, jis žiūrėjo atsargiai ir su panieka. Į save – su humoru. Į ateitį – su fatalizmu žmogaus, į bet kokias gyvenimo negandas turinčio gerą atsakymą – šaltą vyną ir pypkinį tabaką. Tik štai su pastaruoju Z. buvo bėda. O ir kainos pašoko iki lubų, todėl jis prisipirko Kijeve „Cornell&Diehl“ gamybos „Bayou Morning“. Pjaustymas – „Ribbon Cut“. Pakeliai po dvi ir po aštuonias uncijas. Geras kasdienis pypkinis tabakas. Malonus, gal kiek sunkokas, bet, kita vertus, „Virginia“ ir Luizianos „Peric“ – ko dar reikia žmogui, išvažiuojančiam į Veidrodžių karalystę.

Jausdamasis Alisa, besirenkančia dieną išvykimui į Didžiąją Šizofrenijos šalį, jis nuoširdžiai susibarė su meiluže, sėkmės lydima ponia, kuri Kijeve vertėsi nekilnojamuoju turtu. Vardu Zoja, ji buvo nuostabi ir vaidinga. Kaip ir kiekviena vystanti natūra, ji reikalavo iš vyrų žygių ir pinigų. Tiek viena, tiek kita Baričiui jau seniai išseko. Be to, jis ir taip buvo atsakingas už Zojos motiną – aštuoniasdešimtmetę Jehovos liudytoją, o galbūt baptistę ar mormonę, to Senia nebeprisiminė, – užsispyrusią ir pasilikusią Z. skleisti paklydusiems broliams dvasinio praregėjimo ir tiesos šviesos. Ji gyveno tame pačiame bute centre, kur beveik metus iki okupacijos jie gyveno trise. Tai buvo nuostabūs laikai. Kai Zoja imdavo nebesuprasti, ko ji labiau nori – nugalabyti Arsenijų ar už jo ištekėti – Baričius periodiškai pabėgdavo pas save. Bet vos tik jis, grįžęs į savo būstą, atsikimšdavo butelaitį ir prisikimšdavo pypkę, tučtuojau skambindavo Zoja ir reikalaudavo, kad jos šalies plačiosios valdinys sugrįžtų. Šalis vadinosi Klimaksija ir laimė joje buvo itin permaininga.

– Aplankyk Klitemnestrą, nepamiršk, – dešimtąjį kartą priminė Zoja, stotyje lydėdama Baričių. Sausai žvelgė į jį, paniekinamai kraipydama lūpas. – Nors tu man nieko neskolingas. Gali ir nelankyti.

– Gerai, aplankysiu, senutė nesijaus vieniša, – pažadėjo Baričius, žvelgdamas į putlią, dailią moterį, įskaudintą ne paliktos motinos kančių, o sielvarto dėl vystančio grožio. Dėl savo grožio Zoja išgyveno skaudžiai ir nuolat. Jei atrodė, kad visi pastebi, kokia per pastaruosius keletą metų ji tapo negraži, kaip papilnėjo.

– Ji niekada nekelia ragelio, kai skambinu! – pridūrė Zoja, pastebėjusi, kad Baričius žvilgčioja į laikrodį ir taisosi kuprinės dirželius. – Sena kvailė! Ji mano, kad tik jai visi skolingi, o ji tai niekam!

– Kai kuriose šeimose tai paveldima, – sumurmėjo Senia ir nusitempė savo mantą į peroną.

Miestas pasitiko jį apšaudymais, okupantais, sudususiu buto kvapu. Baričius perskambino visiems buvusiems užsakovams, aiškindamasis, kurie iš jų mieste ir kuriais iš jų galima kliautis. Paaiškėjo, kad niekuo. Suvaikščiojo į artimiausią prekybcentrį, nusipirko maisto. Paskirstė pinigus taip, kad užtektų nors porai mėnesių. Vakare patraukė pas Klitemnestrą. Jis žinojo, kad aštuntą vakaro senutė sugrįžta iš maldos namų ir geria kavą. Ar ji turi kavos, nežinojo, todėl nupirko skardinę tirpios ir sausainių pakelį.

Klitemnestrą Georgijevną jis ne tiek mylėjo, kiek gerbė. Bute, į kurį Baričius dabar ėjo ir kuriame jie trise pragyveno beveik metus, nebuvo durų. Durų angos buvo, o durų – ne. Prašmatnioms durims Zojkai pritrūko pinigų, o kitokių ji nenorėjo. Ne toks ji žmogus, kad naudotųsi bet kokiomis durimis. Kol merginos gyveno dviese, tai niekam netrukdė. Bet kai tik namuose ėmė lankytis Senia, problema tapo itin opi.

Pirmąjį kartą viskas atrodė taip. Jie grįžo iš restorano gerokai įkaušę. Bute nieko nebuvo. Zoja žvilgtelėjo į laikrodį ir pareiškė, kad jie turi dar valandą, o su mama jį supažindinsianti vėliau. Ir štai Baričius kaip tik pasiekė tą susijaudinimo zoną, už kurios prasideda skrydis į kosmosą ir tiesioginis sąlytis su Visatos paslaptimis. Jis ėmė šniokštuoti, Zoja padidino amplitudę. Ak, tos ketvirtą dešimtį peržengusios moterys! Rudens drugiai ant šviesos ir prieblandos ribos. Liko tik akimirka, ir bus pasiekta gyvenimo prasmė.

Staiga tarpduryje išryškėjo juoda figūra (vėliau paaiškėjo, kad tai ir buvo Klitemnestra) ir ėmė šaukti griausmingu balsu: „Nejaugi nežinote, kad kūnai jūsų tai Kristaus kūno sąnariai? Taigi, ar atims Kristaus kūno sąnarius, kad taptų jie paleistuvės kūno sąnariais? Nebus to! Argi nežinote, kad santykiaujantis su paleistuve tampa su ja vieno kūno? Nes pasakyta: du taps vienu kūnu! Tad galvokite, galvokite savo tuščiomis makaulėmis! Nes kūnas Jūsų – Dievo šventovė!“

Išrėkusi šį tekstą senutė, sausai nusikikenusi, pasitraukė į miegamąjį. Manyti, kad tai paliko Baričiui slegiantį įspūdį, reiškia nieko nemanyti. Jis buvo priblokštas ir taip jautėsi dar porą valandų.

Tiesa, vakarieniaujant paaiškėjo, kad Klitemnestra visiškai sveiko proto. Žvilgtelėjusi į Senią linksmomis šelmiškomis akutėmis ji koketiškai paklausė:

– Na ką, išsigandai, berželi?

–Išsigandau, – sąžiningai prisipažino Senia ir su palengvėjimu nusikvatojo.

Nors džiaugtis, tiesą sakant, nebuvo ko. Pačiomis intymiausiomis Zojos ir Baričiaus bendravimo akimirkomis tarpduryje vis išdygdavo Klitemnestra su Evangelijos tomeliu ir imdavo šaukti kažką tokio: „Nebendraukite su ištvirkėliais! Ir visų pirma su tais, kuris broliu pasivadinęs, paleistuviu lieka! Su tokiais net valgyti kartu nerekomenduoju!“

–Net valgyti su jumis kartu man neleistina, – juokdamasi pranešdavo Klitemnestra, vakarienei kirsdama Senios nupirktą keptą vištą, – o aš valgau! Ir taip pat su jumis, niekšai, nusidedu!

Zoja bardavosi su motina, bet ta buvo stipresnė. Klitos, kaip kartais vadindavo save senutė, pusėje buvo išmintis, atkaklumas ir nepalaužiamas optimizmas. Ji tikėjo Viešpaties apvaizda ir tuo, kad jo gailestingumas paklydusioms avelėms ne mažesnis už jos optimizmą. Klitemnestra griežtai atsisakė išvažiuoti iš Z.

– Čia mano broliai ir seserys, čia žmonės, kuriems reikia Viešpaties žodžio. Reikia pagalbos ir pamokymo. O jūs, žinoma, važiuokite į savo Kijevą, važiuokite, – linksėjo ji galva, reikšmingai nužiūrinėdama ant sofos prisėdusius ir taksi laukiančius Zoją su Baričiumi, – bet sakau jums, kad muitininkai ir paleistuvės anksčiau jūsų žengs į Dievo karalystę!

– Gal apsiramink tu su savo paleistuvėmis! – pratrūko Zoja ir pravirko.

– Klitemnestra Georgijevna, – priekaištingai prabilo Baričius, – juk matote, kad jai nervai nelaiko.

– Taip, taip, būkite vienas kitam geri, kupini užuojautos, atleiskite vienas kitam, kaip ir Dievas Kristaus asmenyje jums atleido, – linksėjo galva senutė, – todėl ir aš jums atleidžiu. Ir pranašauju, kad grįšite jūs į paliktą miestą, tik pasitiks jus rūstūs angelai ir nežengsite toliau jo slenksčio!

– Apie ką jūs, Klita?! Apie okupantus? – pasitikslino Baričius. – Apie pasaulio pabaigą? Rojų ir pragarą? Apie Senią ir Zoją?

– Aš apie pragaro ugnį, sūnau mano, – mandagiai nusišypsojo Klitemnestra. Pamačiusi automobilį su šachmatų langeliais, atsiduso. – Mylėkime vienas kitą, – tarė iškilmingai, – nes meilė yra nuo Dievo ir visi mylintys iš jo gimę ir Dievą pažįsta. Kas nemyli, tas Dievo nepažino, nes Dievas yra meilė. Bet kas mažai nusideda, tam mažai ir atleidžiama. Būtent čia ir slypi jūsų viltis, mano mieli paaugliai. Ir niekur, po teisybei, kitur.

– Amen! – atsakė Baričius ir kartu su vairuotoju ėmė krauti lagaminus į bagažinę.

– O dar kruopų duoda, – pasakojo Klitemnestra, siurbčiodama kavą, – tai tų kruopų pas mane pilni pašaliai! Nors į turgų nešk. Kaip manai, gal Zojkai į Kijevą kiek nusiųsti? Sostinėje tikriausiai viskas brangu?

– Na jau Zojai į Kijevą kruopų mes tikrai nesiųsim! – svariai pasakė Baričius ir išpūtė pypkės dūmą. Klitemnestra apsigaubė dūmų debesimi ir su malonumu nusičiaudėjo.

– Tik pamanyk, ką velnias sugalvojo. Lyg ir tabakas, o kvėpuoti juo malonu.

– Taip, paradoksas, – pritarė Senia.

– Aš ir tau kruopų krepšelį prikrausiu, – toliau planavo Klitemnestra, – kad bent iš pradžių nebadautum. Ir visada, kai tik reikės, užsuk. Raktą duosiu…

– Na ką jūs, nereikia…

– Reikia, Senia, – pamerkė jam akį senutė. – Tu juk vienišas fotografas, o mano kambarys tuščias stovi…

– Ir ką? – suglumo Senia.

– Tau juk ten vienam baisu bus, tai ir ateik! Zojkos sofa stovi kaip stovėjusi. Aš į tą kambarį iš viso daugiau nebeužeinu. Taip kad, sakykim, jis tavo.

– Evangeliją skaitysim? – nusišypsojo Baričius.

– Ne, – gūžtelėjo pečiais Klita, – tu Evangelijos nesiklausysi. Kavą gersim, numegsiu tau kojines, kai šalčiai ateis.

– Dirbsiu aš, – niūriai šypsodamasis pratarė Baričius ir pažiūrėjo pro langą. – O kai baigsiu, tada ir užsuksiu. Štai mano telefonai, – jis padėjo ant stalo vizitinę, – skambinkite, jei staiga ko prireiktų.

Nebuvo, žinoma, jokių kojinių, ji juk ir megzti niekada nemokėjo. Į jos butą sviedinys atskriejo lietingą vasarį. Klita net nespėjo suprasti, kas nutiko. Kitą dieną, paskambinęs Zojai, kuri tučtuojau ėmė kaukti, ir apžiūrinėdamas sugriauto penkiaaukščio kampą, Baričius svarstė, kad ten turėjo būti jis, o ne Klitemnestra. Būtent jis, Baričius, kaltas dėl to, kad viskas yra taip, o ne kitaip. Būtent jis niekuomet nemylėjo taip, kaip reikia, ir neatleido taip, kaip reikia. Ir iš viso nieko gyvenime nepadarė taip, kaip reikia. Būtent todėl ir vyksta karas. Būtent todėl dabar žuvo sena moteris, galbūt vienintelė būtybė, žinojusi, kas yra atleidimas ir meilė.

Daugybę metų Arsenijus kūrė ir fotografavo natiurmortus. Ne banalius ąsočius, negyvus paukščius, gėles ar vaisius. Į savo kuriamas drobes jis įtraukdavo įvairiausius mechanizmus, jų detales, brangakmenius ir pusbrangius akmenis, smėlį ir vandenį, audinius, negyvus vabzdžius, stiklą ir medį, paukščių ir gyvūnų iškamšas, popierių ir grūdus. Kerplėša ir džiovintos skumbrės galva, senas smuikas ir skalbimo mašinos viduriai – visa tai galėjo atsidurti Baričiaus nuotraukoje, viskas turėjo teisę į harmoniją. O tai, kad svarbiausia – ne spalva ar faktūra, ir net ne reikšmė, o būtent harmonija, pasiekiama derinant nesuderinamus daiktus, Arsenijus ėmė aiškiai suprasti šią vasarą.

Savo autoriniuose darbuose jis niekada nenaudojo fotošopo, nieko nepripiešdavo ir fotografuodavo tik tai ir tik taip, kaip pavykdavo viską „sudėti“ realiame laike, realioje erdvėje, kur viskas suvienyta tikroje, nors ir įsivaizduojamoje perspektyvoje. Neįtikėtinai sunku buvo sutalpinti vienoje erdvėje objektus, savo bendru buvimu galinčius sukelti harmoniją. Ir esmė, vėlgi, buvo ne spalva ar apšvietimas. Sunkiausia buvo rasti pusiausvyros tašką, nematomą ašį, jungiančią būtent šiuos, o ne kokius nors kitus daiktus dar iki tol, kol apie tuos daiktus sužinojo Baričius.

Naująjį ciklą jis sugalvojo, kad neišsikraustytų iš proto. Už buto langų griaudėjo tai smarkiau, tai silpniau. Išsiviręs ryžių, valgė juos, kartais užsipildamas aliejaus, kartais užsibarstydamas cukraus. Užgerdavo pigia juoda arbata. Rūkė nedaug, taupė tabaką.

Darbų centre pirmąkart atsidūrė mineralai. Lauždami šviesą, suteikdami toną viskam, jie išryškino ir fokusavo objektų tarpusavio traukos kryptis. Patalpinti į būsimos nuotraukos sferą, jie sudarė planetų sistemas. Būtent per juos veikė fotografijos erdvė. Ciklas buvo akivaizdžiai kosmogoninis. Įvairios planetos, įvairūs daiktai, atpažįstami ir ne itin. Santykiai tarp jų.

Sukiodamas tarp pirštų stiklinį rutuliuką, automato šovinį, perlamutrinę Klitos palto sagutę, rastą prie jos namo laiptinės, mažulytę bronzinę kavamalę arba galbūt varnos plunksną, jis galvodavo. Ir štai vieną ankstyvą, stebėtinai tykų rytą Baričius staiga suprato – nuo to, kiek jis sugebės būti tikslus, priklauso ne tik viso ciklo likimas, bet ir jo gyvenimas bei mirtis. Miesto Z. ir jame gyvenančių žmonių likimas, Ukrainos, Europos, o galbūt ir viso pasaulio likimas.

Vien tam, kad tiesiog „sudėtų“ objektus pirmam vienos nuotraukos bandymui, galėjo užtrukti savaitę. Senia nebeidavo iš namų. Pamiršo apie miegą, o kai baigėsi Klitos jam atiduotos kruopos – ir apie maistą. Tik dundesys už buto langų primindavo, kad karas iš Z. niekur nepasitraukė. Baričius mąstė apie tai, kad kiekviename iš darbų ieškomas pusiausvyros taškas – tarsi galutinis sąžiningumas. Ypatinga Visatos teisybė. Ir kuo tiksliau įtvirtins jį savo darbuose, tuo daugiau šansų, kad karas už jo buto langų liausis.

Ir tuomet, galvojo jis, į Z. sugrįš žmonės, kuriuos jis kadaise mylėjo. Jo draugai ir moterys. Tie, kurie paliko jį, ir tie, kuriuos paliko jis. Atplasnos iš tolimųjų kraštų visi sudžiovinti drugiai machaonai, visos gervės ir čiurliai, žąsys ir baltosios gulbės, varnos ir laukinės antys. Atvažiuos vaikiški dviratukai, paspirtukai, plastmasinės antytės ir zuikučiai su savo beprasmiškais būgneliais. Atsiras pirmoji mokytoja, pirmoji moteris, pirmoji cigaretė, pirmasis bučinys, dangaus nuotrauka. Nespalvotas filmas atsisuks atgalios ir išsirinks naują siužetą.

Grįš iš darbo pavargęs tėvas. Mama pasitiks jį prie viryklės. Baričius atsibus vėlai ryte, o miegamajame kvepia blynais. Jis nusišypsos, iškiš nosį iš po antklodės, o už lango sninga. Melsvas spindulys virpa apledėjusiame lange. Prieš akis – neaprėpiamas gyvenimas, o karo nėra, niekada nebuvo ir jau niekada nebebus.

1 Nevalia, mažučiai, nevalia (ukr.).
2 Laikykitės, tėvynainiai, viskas dar bus nuostabu (ukr.).

Gintarė Bernotienė. Ilgalaikiai projektai

2026 m. Nr. 4 / Praeina knygų mugė, o su ja nutolsta ir įvairių geriausių knygų sąrašų formavimas, ir po skaitymo srauto, sykiais pajuntamo ir fiziškai, lieki su savais apmąstymais, ką gi išreiškia…

Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas: „Rašytojai nėra pasyvi bendruomenė“

2026 m. Nr. 3 / Vienos svarbiausių 2025-aisiais Lietuvoje pasirodžiusių poezijos knygų – Giedrės Kazlauskaitės „Marialė“ ir Mariaus Buroko „Seismografas“. Kilo sumanymas paraginti juos pasikalbėti apie naujas knygas, poeziją, gyvenimą…

Sapnai su Šamanu, arba Permanentinių meninių idėjų revoliucijos

2026 m. Nr. 2 / Mantas Gimžauskas (1976–2007) – poetas, kino scenaristas, aktorius, eseistas, bičiulių vadintas Šamanu, – daugiabriaunė asmenybė, savo konceptualiomis idėjomis, spalvingu gyvenimo būdu ir išskirtine kūryba praturtinusi…

Marius Burokas. Vidutiniai dančiasnapiai

2026 m. Nr. 1 / Laureato žodis Lietuvos rašytojų sąjungos premijos įteikimo vakare / Dar prieš kelerius metus poezija ir jos galia tikėjau mažiau. Taip, ji buvo mano gyvenimas, tačiau jaučiausi priklausąs gana hermetiškai bendruomenei.

Neringa Butnoriūtė. Kokybinis kūlverstis išgyvenimo krepšiui

2025 m. Nr. 10 / Marius Burokas. Seismografas. – Vilnius: Lapas, 2025. – 104 p. Knygos dailininkė – Aurelija Slapšytė.

Lesyk Panasiuk. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas / Ukrainiečių poetas, vertėjas, menininkas ir dizaineris Lesykas Panasiukas (g. 1991) yra penkių poezijos rinkinių autorius, ketvirtasis, „Išblaškyti veidai“, išleistas Lenkijoje ukrainietiškai ir lenkiškai…

Marius Burokas. Europos tapatybės virsmai literatūroje: rašytojų apmąstymai ir atradimai

2024 m. Nr. 12 / Šį epigrafą – flamų rašytojo, nominuoto Nobelio premijai, dailininko – pasirinkau ir savo naujausiai poezijos knygai, nes būtent taip matau poetą (o ir rašytoją apskritai) – kaip jautrią adatėlę, fiksuojančią…

Jack Gilbert. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Jackas Gilbertas gimė 1925 m. vasario 18 d. Pitsburge. Pirmoji J. Gilberto knyga „Views of Jeopardy“ (1962) laimėjo Jeilio jaunųjų poetų serijos konkursą ir buvo nominuota Pulitzerio premijai.

Maksym Kryvcov. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Benediktas Januševičius / Poetas Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m.
Rivnėje. Ten baigė technologijų ir dizaino koledžą, įgijo neaustinės…

Marius Burokas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 12 / laiko šaknim suėmus visą šią žemę, auga ant istorijos griaučių, šalmų, kardų ir patrankų, įtemptos medžio gyslos, kraujo uogom prinoks jos derlius, kraujo uogom ir sviedinių švilpesiu, sirenų gaudesiu niekada nepamiršimu

Iryna Šuvalova. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Jurgita Jasponytė / Iryna Šuvalova (g. 1986) – ukrainiečių poetė, mokslininkė ir vertėja. Ji yra penkių apdovanojimus pelniusių poezijos knygų autorė, „Melskis tuštiems šuliniams“ išleista anglų kalba.

Stephen Watts. Sekmadienių mėnuo / Nepažaboti eilėraščiai proza

2023 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Stephenas Wattsas gimė 1952 m. Ilgai gyveno Šiaurės Škotijoje, nuo 1977 m. gyvena Rytų Londono Vaitčapelio rajono daugiakalbėse bendruomenėse.

Vasilij fon Rotkirch. Vilniaus nevisprotis Jacekas Krištalevičius

2022 m. Nr. 1

Iš rusų k. vertė Stanislovas Žvirgždas

XIX a. antrosios pusės rusų rašytojas ir publicistas Vasilijus fon Rotkirchas (1819–1891), slapyvardžiu Teobaldas, yra mažai žinomas lietuvių skaitytojams.
V. fon Rotkirchas buvo kilęs iš senos Silezijos riterių giminės. Literatūrinę veiklą jis pradėjo 1844 m. Varšuvoje anonimiškai išleisdamas rinkinį „Kraupus svečias“. Jame buvo išspausdinta Rusijoje uždraustos Adomo Mickevičiaus poemos „Vėlinės“ ketvirtosios dalies vertimas, V. fon Rotkircho eilėraščiai ir lenkų poetų Ignacy’o Krasickio ir Józefo Ignacy’o Kraszewskio kūrinių vertimai ir sekimai. Daugpilio teatrui kūrė pjeses, inscenizavo Alexandre’o Dumas romaną „Grafas Montekristas“ ir dekabristo Aleksandro Bestuževo apysakas. 1854 m. parašė „Užrašus apie Druskininkus“ (uždrausta cenzūros).
Nuo 1837 m. V. fon Rotkirchas tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje Vakarų gubernijose. Dalyvavo malšinant 1863 m. sukilimą Lenkijoje. 1882 m. paskirtas Vilniaus žandarų valdybos viršininku. Gyvendamas Vilniuje rašė ir vietos spaudoje publikavo apsakymus, atsiminimus, istorijos ir etnografijos apybraižas, domėjosi ir lietuvių mitologija. 1890 m. Vilniuje buvo išspausdinti penki tomai rašytojo kūrinių bendru pavadinimu „Teobaldo prisiminimai“.
V. fon Rotkirchas – išmoningas pasakotojas, intrigos meistras – šmaikščiuose, mistiškuose, liūdnuose ar istoriniuose prisiminimuose aprašo istorijas, kurių veiksmas vyksta mums gerai pažįstamose Vilniaus vietose, Daugpilio tvirtovėje bei kitur. Publikuojame vieną apsakymą iš šio rinkinio.

Į Vilnių atvyko estlandijos jėgerių pulkas. Buvo ankstyvas 1837 metų pavasaris. Pulkas išsirikiavo Lydos trakte neprivažiavus Aušros vartų. Pulko ir kuopos vadai sėdėjo ant žirgų priešais savo batalionus ir laukė atvykstant divizijos vado, pas kurį buvo pasiųstas adjutantas su pranešimu, kad pulkas pasirengęs įžengti į miestą. Kareiviai stovėjo laisvai. Prie Aušros vartų susirinko didelė žmonių minia pasižiūrėti pulko ir pasiklausyti muzikos.

Staiga iš minios pasigirdo komanda:

– Ramiai! Batalionai, ant peties!

Pulko vadas, išgirdęs komandą, pradžioje nustebo, bet pagalvojo, gal tai pulko adjutantas duoda ženklą apie drauge su juo atvykstantį divizijos vadą, tad taip pat sukomandavo:

– Ramiai! Batalionai, ant peties!

Batalionų vadai pakartojo komandą.

Staiga iš minios ant vandenvežio arklio, kuris vis dar buvo su pavalkais ir virveliniu apynasriu, išjojo kažkoks apiplyšėlis, apsigerbęs sučiurintu fraku, pilkomis kelnėmis, nutryptais batais ir ruda, beforme skrybėle. Šuoliu prijojęs prie kolonos, jis sušuko:

– Sveiki, vyručiai!

– Sveik… – pasigirdo kolonų užpakalinėse eilėse, tačiau karininkų vieningas tss! tss! nutraukė pasveikinimą.

– Kas per išgama drįsta sveikintis su batalionais? – paklausė prie apiplyšėlio prijojęs pulko vadas. – Pone policmeisteri, varykite lauk tą juokdarį.

– Prašyčiau, pulkininke, neužsimiršti! – paprieštaravo raitelis. – Ir neįžeidinėti vietinės įžymybės! Ar nusikaltimas pasisveikinti su rusų didvyriu kareiviu?

Pribėgo policijos dešimtininkas, pagriebė arklį už pavadžio ir, miniai garsiai juokiantis, drauge su raiteliu nuvedė į rikiuotės užnugarį.

– Nepykite ant jo, – pasakė policmeisteris pulkininkui. – Tai Vilniaus nevisprotis Krištalevičius, nepiktybiškas juokdarys, komediantas. Be to, dėl savo linksmo sąmojingumo ir neprilygstamo padorumo jis priimamas visuose miesto namuose.

Tuo metu atjojo pulko adjutantas ir pranešė, kad divizijos vadas atvažiuoja iš paskos. Vėl pasigirdo komanda:

– Ramiai! Batalionai, ant peties!

Krištalevičius buvo tarsi kokia anomalija tarp vilniečių. Jis nebuvo kvailas, priešingai, labai sąmojingas, ne sukčius, nes nekrėtė suktybių, ne girtuoklis, nes niekada negėrė, ne elgeta, nes nieko neprašė. Jeigu kas duodavo pinigų, iki paskutinio grašio juos išdalindavo prie bažnyčios sėdintiems elgetoms. Žiemą vasarą vilkėjo senu, it grindinys nuzulintu ilgaskverniu fraku, mūvėjo trumpomis, šviesiai pilkomis, daugelyje vietų sulopytomis kelnėmis, avėjo palaikiais, formą praradusiais batais, nešiojo sutrintą kaip sena obligacija rudą skrybėlę. Pirštinių niekada nemūvėjo. Jo didžiulės plaštakos kyšojo iš trumpų frako rankovių kaip monsteros ar papartainės palmės lapai. Tai buvo apie keturiasdešimties metų amžiaus atletas, aukštaūgis ir liesas it nulaižytas iešmas. Jis priimdavo aprangą ir kitus daiktus, tačiau, būdamas dar pakenčiamai apsirengęs, naujus drabužius padovanodavo pirmam sutiktam elgetai. Tik taip galima paaiškinti nešiojamą siaubingą cilindrą: jo supratimu, visiškai atitinkantį paskirtį. Kiek begaudavo dovanų naujų skrybėlių, atiduodavo jas kitiems nuskurėliams.

– Kodėl, – sakydavo Krištalevičius, – turėčiau nešioti naują skrybėlę? Ją gali pavogti ir vieną rytą liksiu plika galva. Štai manosios niekas nepavogs, nes galiu miegoti jos nenusiėmęs.

Niekas neatsisakydavo Krištalevičių pavaišinti pietumis ar suteikti nakvynę. Ten, kur jis pietaudavo, pietūs būdavo labai triukšmingi ir linksmi. Gerai nusiteikęs, Krištalevičius galėdavo visą valandą improvizuodamas deklamuoti eilėraščius, kurie nebuvo šiaip sau niekniekiai, bet gan įdomūs. Vis dėlto iš jo šaipydavosi, pasakodavo įvairius nebūtus dalykus, kuriais jis tikėdavo ar vaizdavo tikintį. Pavyzdžiui, jam pakuždėdavo, kad jį įsimylėjo kokia nors kunigaikštytė ar grafienė. Patardavo bažnyčioje atsistoti priešais jos suolą žaisminga poza. Tuo tikslu ir jam pritariant, priklijuodavo ūsus, dažnai, jam net nenutuokiant, nudažydavo plaukus žalia ar mėlyna spalva, perduodavo jam neva laiškus nuo juo susižavėjusios asmenybės ir reikalaudavo parašyti atsakymus, kurie vėliau keliaudavo iš rankų į rankas, o gal, norint pasišaipyti, pakliūdavo ir adresatui.

Krištalevičius buvo nekenksmingas pusprotis: jis nieko neskriaudė, užtat ir jo niekas neskriaudė. Turėdamas puikią intuiciją ar instinktą, jis buvodavo ne visuose namuose, į kuriuos jį kviesdavo. Jeigu jam atrodydavo, kad tuose namuose bus kam nors nemalonus arba susilauks įžeidinėjimų, nepaisant įkalbinėjimų, už jokius pinigus nesutikdavo į juos eiti. Mėgstamiausia jo draugija buvo Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos studentai. Pas juos jis dažniausiai nakvodavo, padėdavo jiems darbuotis, dažnai pademonstruodamas gerą reikalo išmanymą.

Studentai nupiešė jo portretą visu ūgiu, su aprangos detalėmis. Krištalevičiui labai patiko tas portretas ir jis ant jo užrašė:

Ir figūra,
Ir natūra
Nuostabiai jis panašus,
Tai juoko bus!

Vilniuje išplatino tūkstantinį to portreto graviūrų tiražą.

Be visa ko, Krištalevičius buvo labai pamaldus, fanatiškai garbino stebuklingąjį Aušros vartų Dievo Motinos paveikslą ir niekam neatleisdavo už šventenybės profanavimą.

Tuo metu katedroje pamokslais garsėjo kunigas Trinkovskis. Išties, jo pamokslai skambėjo tarsi žodžių muzika. Iškalbingesnio pamokslininko Vilniaus katedra neturėjo nei iki tol, nei vėliau. Jis mokėjo taip patraukti ir užburti klausytojus, kad kartą, smerkdamas žmonių nuodėmes ir pranašaudamas greitai ateisiantį paskutinįjį teismą, sušuko:

– Nusidėjėliai! Žemė po jūsų kojomis jau veriasi!

Panikos apimti žmonės atšlijo nuo sakyklos, tarsi išties būtų pajutę žemės drebėjimą.

Trinkovskio kalba, pasakyta laidojant profesorių Andrių Sniadeckį, ilgai keliavo iš lūpų į lūpas, neatsirado žmogaus, kuris tuo metu Lietuvoje jos nebūtų mokėjęs atmintinai. Regėjosi tai aukščiausio dvasingumo iškalbos pavyzdys, iki tol negirdėta žodžių muzika dvasinėje lenkų literatūroje. Kaip pavyzdį pateikiu nedidelį išrašą:

„Greičiau už žaibo nutviekstą dangaus skliautą ar elektros iškrovos sukrėstus žmogaus kūno nervus tai padaro tikrojo iškalbingumo kibirkštis.“

Būtent iš tokių eilučių ir buvo sudaryti visi Trinkovskio pamokslai.

Kunigas darė didelę įtaką Krištalevičiui ir dažniau nei kiti primindavo jam apie jo betikslį egzistavimą, veltėdžiavimą bei paikumą. Jis pažadino religinius jausmus, tačiau nukreipti dirbti visuomenei naudingo darbo neįstengė. Trinkovskiui pamokslaujant, Krištalevičius visada stovėdavo ant sakyklos laiptelių ir verkdavo. Tačiau įsimintiniausios buvo jo maldos prie Aušros vartų paveikslo. Krištalevičius visada melsdavosi garsiai, klūpodavo gatvės purve ir raudodavo. Daugelis įsiklausydavo į jo maldas, jos skambėdavo labai jaudinančiai, tačiau retsykiais keldavo juoką. Pavyzdžiui:

„Švenčiausioji Mergele! Prieš Tave daugybė kiaulių, bet bjauriausias paršas – aš! Esu nevertas nulenkti galvą į purvą, kuriuo padengta Tavo gatvė, esu niekingesnis už tą purvą! Kodėl gyvenu pasaulyje, kokią naudą atnešu Tau ir žmonėms? Aš benamis valkata, veltėdis. Aš atmata, niekšas, kurį reikėtų mušti per snukį ar plakti be pasigailėjimo rykštėmis!.. Nedrįstu pakelti akių ir pažvelgti į Tavo puikųjį paveikslą, nors myliu Tave ir mano širdis dega meile Tavo akivaizdoje, kaip amžinoji lempelė priešais Tavo šventąjį atvaizdą!.. Mušk mane, netikėlį, mušk, Švenčiausioji Mergele, kaip šunį, nepalikdama sveiko nė vieno danties!“

Iš kur Vilniaus dirvoje įsišaknijo šis svetimnuodis augalas, niekas tikrai nežinojo: žinios apie Krištalevičiaus pasirodymą Vilniuje tokios įvairios ir prieštaringos, kad iš jų nieko negalima buvo suprasti. Pats Krištalevičius nemėgo, kai jį apie tai klausinėdavo. Tačiau prispirtas pravirkdavo, pasigriebdavo skrybėlę ir pasišalindavo. Vėliau jau niekada nebeužeidavo į tuos namus, kuriuose buvo tardomas.

Toliau pateikiu keletą Krištalevičiaus išdaigų.

Didžiojoje gatvėje Vilniuje buvo iki dabar veikianti vaistinė, kuri priklausė vaistininkui… pamiršau pavardę… baisiam baidyklei ir išsigimėliui. Tai buvo nedidukas kuprius su kupromis ant krūtinės ir ant nugaros, trumputėmis kojomis ir ilgomis kaip orangutano rankomis. Didžiulė, ereliška, melsvai rausva gale perskelta nosis tarsi stengėsi pažvelgti, kas darosi po smakru, o smakras, lyg priešindamasis tokiam smalsumui, buvo užsirietęs it rogių pavažos. Akys buvo giliai įdubusios de profundis¹. Į šerius panašūs antakiai ir plaukai tarsi tyčiojosi iš kosmetikos priemonių, didžiulės ausys kaip garlaivio gaubtai styrojo iš abiejų galvos pusių, o kampuota galva lenktyniavo dėl grožio su ridiku. Nepaisant viso to, jis buvo labai protingas žmogus, todėl visi akademijos profesoriai lyg susitarę laikė jį vos ne aštuntuoju Graikijos išminčiumi. Jis buvo toks malonus žmogus, kad kalbėdamas su juo pamiršdavai jo išvaizdos bjaurumą, norėdavai jo klausytis ir klausytis, kažkoks nesuvokiamas jo žavesys traukė it magnetas.

Būdamas damų draugijoje, kai kalba pakrypdavo apie vedybas, jis sakydavo:

– Aš taip pat, mano ponios, ne prieš vedybas, tačiau vesiu tik tada, kai kokia nors gražuolė iš jūsų tarpo mane pamils… Nesijuokite, madam, aš kalbu rimtai, juk meilė akla. Negi aš gyvenime nesutiksiu tokios mergelės, kuri tarsi akla mane įsimylės ir panorės mane padaryti laimingą! Ką gi, aš, savo ruožtu, padarysiu ją laimingą, dėl to neverta ginčytis.

Šis Kvazimodas buvo teisus: jis vedė iš meilės puikią, žavingą merginą – aukštą, liekną gražuolę, kuri iki išprotėjimo buvo prie jo prisirišusi. Prabėgus dviem dešimtims metų po vestuvių susipažinau su jo dukra, aštuoniolikos metų mergina, tokia pat, kaip ir motina, liekna gražuole, kuri dievino savo tėvą. Jis gerai suvokė savo bjaurumą ir ne kartą juokavo, sakydamas:

– Jaunystėje net paršiukas – gražuolis, tik aš esu išimtis!

Vieną vasaros dieną vaistininkas sėdėjo krėsle prie atvirų savo vaistinės durų ir rūkė pypkę ilgu kandikliu. Buvo turgaus diena. Krištalevičius pastebėjo vaistininką ir, sutikęs mužikų būrį, jų paklausė:

– Klausykite, vyrai. Ar jūs kada nors matėte beždžionę?

– Kokią beždžionę?

– Nagi malpą².

– Ne, nematėme.

– Tai eikite antai prie tos vaistinės, ji sėdi ant slenksčio.

Mužikai nuėjo ir sustojo prie vaistinės.

– Ar tai beždžionė ir yra?

– Kad ją paraliai, kokia ji bjauri!

– Kad ją vilkas papjautų!

– Ir pypkę dūmina, padla!

Vaistininkas sėdėjo nekreipdamas į juos dėmesio. Priėjo dar vienas mužikų būrys.

– Ko jūs, vyrai, čia stovite?

– Į beždžionę žvalgomės, kad ji nusprogtų. Tik pažvelk, kokia ji bjauri ir nemaloni!

– Kad ji prasmegtų!.. Pagal išvaizdą visai kaip žmogus: ir rankas, ir kojas turi!

– Pasitrauk, Dimitroke, aš numesiu jai riešutą.

– Ne, palūkėk, Gavriuk, aš jai botagu užtvosiu.

Taip taręs jis priėjo prie vaistininko ir ėmė jį erzinti botagu: baksnojo jį iš tolo ir šūkavo: „Hrr! Hrr!“ Girdėdamas jų kalbą, vaistininkas mirė juokais. Tuo tarpu minia taip padidėjo, kad įsikišo policija ir išvaikė. Krištalevičius ir studentai juokėsi drauge su visais, o paskui nuėjo pas vaistininką ir atsiprašė dėl savo išdaigos.

Kitą kartą, taip pat turgaus dieną, Krištalevičius vaikštinėjo minioje. Pastebėjęs, kad iš vieno valstiečio užpakalinės kišenės kyšo nosinė, jis atsargiai ją ištraukė, žiūri – nosinės kamputyje įrištas grašis. Krištalevičius už tą grašį nupirko riestainį, pririšo jį prie nosinės kampo ir vėl įkišo į mužiko kišenę. Nieko neįtardamas mužikas užėjo į krautuvę, išsitraukė tabokinę ir liepė už vieną grašį įpilti uostomojo tabako. Tada, norėdamas susimokėti, išsitraukė nosinę ir buvo labai nustebintas, kai vietoj grašio rado riestainį.

– Kaip tai įvyko? Kada aš nusipirkau riestainį? – kalbėjo stebėdamasis mužikas.

Nebuvo kas daryti: išpylė tabaką ir išėjo. Krištalevičius su studentais nusekė paskui jį. Po kurio laiko mužikas sutiko kraštietį ir ėmė pasakoti apie savo nuotykį, bet kraštietis juo netiki. Norėdamas jį įtikinti, mužikas išsitraukė iš kišenės nosinę ir išsigandęs numetė ją ant žemės: nosinėje vietoj riestainio buvo įrištas obuolys. Vikrusis Krištalevičius juos suspėjo pakeisti. Mužikas nuskubėjo į Aušros vartus melstis, manydamas esąs persekiojamas nelabojo.

Kartą viena jauna moteris sėdėjo ant rotušės laiptų ir pardavinėjo žąsį. Prie jos priėjo Krištalevičius.

– Balandėle, kiek nori už tą kiškį?

– Kiškį? Kokį kiškį?

– Nagi už šitą.

Jauna valstietė nustebusi pažvelgė į pirkėją.

– Ar, pone, pablūdote? Koks gi čia kiškis, juk tai žąsis!

– Vargšė moteris! – su gailesčiu ištarė Krištalevičius. – Tokia jauna ir jau išprotėjusi, nelaimingoji!

Moteris šyptelėjo:

– Neaišku, kuris iš mūsų toks?

Netrukus priėjo dar vienas pirkėjas ir taip pat paklausė, kiek ji norinti už kiškį. Pardavėja ir šį pavarė tokiais pačiais žodžiais. Ir šis pirkėjas apgailestavo dėl tokio ankstyvo išprotėjimo. Po to, kai penketas ar šešetas žmonių paklausė, kiek ji prašanti už kiškį, ir visi kalbėjo apie jos nevisaprotystę, moteris pradėjo pykti.

– Ar išprotėjote, ar ką, kad žąsį kiškiu vadinate?

Kai dar trys ar keturi žmonės pakartojo tą patį klausimą, pardavėja ne juokais sunerimo dėl savo psichikos: kodėl tik jai vienai atrodo, kad tai žąsis, o visi kiti tvirtina čia esant kiškį? Suprantama, tie dešimt ar penkiolika klausinėjančių žmonių buvo studentai ir kiti jaunuoliai, kuriuos Krištalevičius primokino. Pardavėją įtikinusi grupė mistifikatorių iš tolo stebėjo, kuo visa tai baigsis.

Po kelių minučių atėjo vienas virėjas.

– Ei, gražuole! Už kiek parduodi žąsį?

– Žąsį? – nusistebėjo moteris. – Kokia čia žąsis? Juk tai kiškis.

Minia pradėjo juoktis, o moteris puolė žegnotis ir spjaudytis. Vėliau virėjas jai paaiškino, kad iš jos buvo šaipomasi.

– Kad jus, padūkėliai, nelabieji į pragarą nudangintų, – spjaudėsi ir prakeiksmus bėrė pardavėja ant Krištalevičiaus ir kompanijos.

Krištalevičius neretai pasireikšdavo ir miesto teatre. Tuo metu aktorė ponia Ašperger atlikdavo visus tragiškus vaidmenis, o publika ją tiesiog dievino. Per jos benefisą rodė tragediją „Beprotė“. Visos damos raudojo balsu. Penktajame veiksme buvo vaidinamas baisus epizodas, kai iš beprotnamio pabėgusi pamišėlė vienais marškiniais ir su kūdikiu rankose įsiveržia į savo suvedžiotojo miegamąjį. Visi laukia, kol ji išbėgs iš miegamojo su kruvinu durklu ir siaubingai kvatosis iš džiaugsmo, kad pagaliau pavyko nužudyti skriaudiką. Belaukiant šios sukrečiančios akimirkos scena būna tuščia, o salėje įsivyrauja tokia tyla, kad, regis, girdėti silpnesnių nervų žiūrovų širdžių plakimas. Staiga viename galiorkos krašte kažkas kostelėjo.

– Į sveikatą! – tyloje iš kito galiorkos krašto pasigirdo skardus Krištalevičiaus balsas.

– Ačiū! – atsakė vaikiškas balsas, ir publika pradėjo tiesiog raitytis iš juoko.

Tuo metu aktorė išbėgo iš nužudyto vyriškio miegamojo, tačiau laukiamo efekto nebesukėlė.

Kitą kartą buvo vaidinama tragedija „Pramotės šešėlis“. Debiutavo ponia Žučkovskaja, vėliau Varšuvos scenoje pagarsėjusi kaip ponia Galpert. Kai scenoje pasirodydavo jos vaidinama mirusioji, net ir drąsuoliams pasišiaušdavo plaukai ant galvos. Damos jau būdavo panaudojusios beveik visą antrąjį tuziną nosinaičių, o vyrams nerimas taip pat grauždavo širdis. Tuo momentu, kai šešėlis kalbėdavosi su tragedijos heroje, teatre būdavo tylu kaip karste, kiekvienas įsiklausydavo ir stengdavosi nepraleisti nė žodžio. Staiga galiorkoje kažkas kostelėjo.

– Vykite lauk tą džiovininką! – pasigirdo Krištalevičiaus balsas.

– Nutilk, kvaily! – kažkas jam atsakė.

Publika prunkštelėjo, ir šiurpios atmosferos kaip nebūta.

Kur pranyko keistuolis Krištalevičius, paklausite. Deja! Jis užbaigė savo bevertį gyvenimą kaip ir visi nevispročiai: peršalo, užsikrėtė šiltine ir numirė ligoninėje. Vargu ar iš vilniškio „vargšo Joriko“ dabar bent kauleliai Rasų kapinėse likę.

Versta iš: ВОСПОМИНАНIЯ ТЕОБАЛЬДА. Часть ІІ. Виленскιя воспоминания. Вильна, 1890.

1 De profundis (lot.) – iš gilumos. Šiuo atveju – į gilumą (vert. past.).
2 Małpa (lenk.) – beždžionė.

Zofia Kowalewska. Iš 1863 metų tremtinio atsiminimų (Pabaiga)

2021 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė Stanislovas Žvirgždas / Taip sutelkta rusų kariuomenė buvo galinga jėga lyginant su Liaskovskio būriu. Tos pajėgos puolė Boguševičių miškus ir apsupo juos tankiu žiedu.

Zofia Kowalewska. Iš 1863 metų tremtinio atsiminimų

2021 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Stanislovas Žvirgždas / Lenkų rašytoja, publicistė, visuomenės veikėja Zofia Kowalewska (1853–1918) yra parašiusi knygų apie 1863 m. sukilimą Lietuvoje. Neseniai išverstos dvi Lietuvoje beveik nežinomos jos knygos…

Ludwik Czarkowski. Vilnius 1867–1875 metais

2020 m. Nr. 3 / Čia galėjai nesivaržydamas nusimesti viršutinius drabužius, užsiimti mėgstamomis pramogomis, žaisti „kiškį“, „kiaulytę“, retsykiais muštuką, mėtyti į taikinį kamuolį, bėgti lenktynių. Moksliukai galėjo praturtinti savo fantaziją skaitydami…

Riūnosukė Akutagava. Du apsakymai

2021 m. Nr. 12

Iš japonų k. vertė Rima Torres

Riūnosukė Akutagava (Ryūnosuke Akutagawa, 1892–1927) – japonų rašytojas, pripažintas literatūros klasikas ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje. Jo kūrybai būdinga psichologizmas, grotesko elementai, estetizmas, fragmentiškas stilius.
Pirmąkart rašytojo trumpoji proza lietuvių kalba pasirodė 1965 m. („Rašiomono vartai“). Tačiau jau beveik porą dešimtmečių nėra buvę naujų R. Akutagavos kūrinių vertimų, o iki šiol vienintelis vertimas iš japonų kalbos – 1969 m. žurnale „Nemunas“ publikuota apysaka „Vandenių šalyje“ (vertė Arvydas Ališauskas).
2022 m. pasirodys vertėjos Rimos Torres sudaryta ir versta R. Akutagavos kūrybos rinktinė „Miražas“, kurios leidybą inicijavo Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Knygoje bus pateikta penkiolika apsakymų, lietuvių kalba visi skelbiami pirmą kartą. Du apsakymus iš būsimos knygos siūlome „Metų“ skaitytojams.
Versta iš Aozora Bunko skaitmeninės bibliotekos tekstų (https://www.aozora.gr.jp).

Pajūry

…Lietus vis nesiliovė. Po pietų be perstojo rūkėm „Shikishimos“ cigaretes ir plepėjom apie draugus Tokijuje.

Buvom apsistoję vasarnamyje, atskirame namuke su dviem kambariais po šešis tatamius. Už nendrinių užuolaidų nuo saulės – tuščias kiemas. Tuščias, tik šen bei ten styro pajūrio viksvos nulinkusiomis šluotelėmis. Kai atvažiavom, tų šluotelių dar beveik nesimatė. O kurios kyšojo, buvo dar žalios. Bet dabar jos šviesrudės, o ant jų galiukų kabo lietaus lašai.

– Na, metas padirbėti, – M., išsitiesęs ant grindų, valė trumparegio akinius standžiai prikrakmolytos vasarnamio jukatos¹ rankove.

Darbas – tai rašyti mūsų mėnesiniam žurnalui.

M. išėjo į gretimą kambarį, o aš, padėjęs galvą ant sėdimosios pagalvėlės, ėmiau skaityti „Istoriją apie aštuonis Satomio šunis“². Vakar perskaičiau iki ten, kur Šinas, Genpačis ir Kobungas iškeliauja gelbėti Sosukės. „Tada Terubumis Amadzakis išsitraukė iš užančio penkis ryšelius aukso smilčių. Tris jų padėjęs ant vėduoklės, tarė: „…Klausykite, šunys-kariai, kiekviename šių ryšelių yra po trisdešimt rio³. Nedaug, bet kelionėje pravers. Tai ne mano, o jo didenybės Satomio atsisveikinimo dovana, tad neatsisakykite ir priimkit.“ Skaitydamas prisiminiau užvakar gautą honorarą, keturiasdešimt sènų⁴ už puslapį. Liepą mudu baigėm universiteto Anglų kalbos ir literatūros fakultetą. Buvo metas galvoti, kaip užsidirbsim pragyvenimui. Pamiršęs „Aštuonis šunis“, susimąsčiau apie tai, kad tapsiu mokytoju. Bet užsnūdau ir sapnavau tokį trumpą sapną.

Atrodo, jau buvo naktis. Nuleidęs langines, vienas gulėjau kambaryje. Kažkas pasibeldė ir pašaukė: „Ei, ei.“ Žinojau, kad už lango tvenkinys. Bet nepažinau, kieno tai balsas.

– Ei, turiu vieną prašymą… – tarė balsas lauke. Išgirdęs tuos žodžius, pamaniau, kad tai K. K., niekam tikęs vyrukas, studijavo filosofiją metais jaunesniame kurse. Nesikeldamas garsiai jam atsakiau:

– Graudenimas nepadės. Tau vėl reikia pinigų?

– Ne, ne pinigų. Aš tik norėčiau supažindinti tave su viena moterimi…

Turbūt tai nebuvo K. balsas. Ir dar atrodė, kad kalba žmogus, linkintis man gera. Staiga nudžiugęs, nuskubėjau atverti langinių. Kieme iki pat verandos išties tyvuliavo didžiulis tvenkinys. Bet ten nebuvo nei K., nei nieko kito.

Valandėlę žiūrėjau į mėnulio atspindį vandeny. Vanduo nešė jūržoles, tarytum būtų prasidėjęs potvynis. Netoliese pastebėjau žėrinčius raibulius. Jie atvilnijo man prie pat kojų, o juose pasirodė karosas. Skaidriame vandenyje jis lėtai viksnojo uodega ir pelekais.

„Ak, juk tai karosas su manimi kalbėjo“, – pagalvojau su palengvėjimu.

Kai pabudau, pro nendrines užuolaidas jau skverbėsi blausi šviesa. Pasiėmęs dubenį išėjau į lauką ir patraukiau prie šulinio už namo prausti veido. Bet ir nusiprausęs niekaip negalėjau pamiršti ką tik regėto sapno. „Tas karosas – tai mano pasąmonė“, – dingtelėjo man.

…Po valandos, apsirišę galvas rankšluosčiais, su maudymosi kepuraitėmis, avėdami vasarnamio getomis⁵, ėjome maudytis į jūrą už pusšimčio metrų. Takelis pamažu leidosi per kiemą, o už jo buvo paplūdimys.

– Kažin, ar įmanoma maudytis?

– Šiandien gal per šalta.

Apėjome viksvų kuokštus (per neatidumą įžengus į šlapias viksvas baisiai niežėdavo blauzdas). Taip šnekučiuodami žingsniavom toliau. Buvo tikrai per vėsu maudynėms. Bet mums buvo gaila skirtis su Kadzusos⁶ pajūriu, o gal greičiau su besibaigiančia vasara.

Kai čia atvažiavom, pajūryje, žinoma, buvo žmonių, net ir vakar dar matėm keletą banglentininkų, vyrų ir moterų. Bet šiandien nė gyvos dvasios, nebėra ir maudyklą žyminčių raudonų vėliavėlių. Tik bangos ritasi į erdvų paplūdimį. O prie nendrinėmis užuolaidomis atitvertų persirengimo kabinų – tik rudas šuo vaikosi smulkius mašalus. Bet ir jis mus pamatęs išsyk pabėgo.

Mes nusiavėm getas, bet neturėjom jokio noro maudytis. Galiausiai M., palikęs jukatą ir akinius persirengimo kabinoje, užsimetė rankšluostį ant maudymosi kepuraitės, surišo jį sau po smakru ir taškydamasis nubrido tolyn.

– Ką, maudysies?

– Juk tam ir atėjom?

Iki kelių stovėdamas vandenyje, M. kiek pasilenkė ir atsisuko, šypsodamas įdegusiu veidu.

– Ateik ir tu.

– Nenoriu.

– Mat kaip – jei būtų Gražuolė, būtinai ateitum.

– Nešnekėk nesąmonių.

Gražuolė – tai maždaug penkiolikos metų gimnazistas, su kuriuo čia apsistoję truputį susipažinom ir sveikindavomės. Jis nebuvo itin dailios išvaizdos. Bet gyvumu priminė jauną medelį. Prieš kokias dešimt dienų vieną popietę išsimaudę gulėjom ant karšto smėlio. Jis skubėjo pro šalį tempdamas savo lentą, ką tik išlipęs iš vandens. Išvydęs mus sau po kojų, akinamai nusišypsojo, parodydamas dantis. Jam praėjus, M. karčiai šyptelėjo:

– Gražiai šypso.

Ir nuo tada tarpusavy ėmėm vadinti jį Gražuole.

– Tikrai nenori?

– Tikrai ne.

– Egoistas!

M. pamažu pasinėrė ir nuplaukė gilyn. Nekreipdamas į jį dėmesio, pasitraukiau nuo persirengimo kabinų ir užlipau ant aukštos kopos. Atsisėdau ant getų ir nusprendžiau parūkyti. Bet dėl netikėtai stipraus vėjo niekaip negalėjau prisidegti cigaretės.

– Ei, – M. tuo tarpu spėjo sugrįžti ir, stovėdamas seklumoj, kažką man sakė. Deja, per be paliovos ošiančias bangas jo negirdėjau.

– Kas tau? – paklausiau, kai M., užsimetęs jukatą, atsisėdo šalia.

– Medūza nudilgino.

Pastarosiomis dienomis jūroje staiga padaugėjo medūzų. Ir man užvakar ryte ant kairiojo žasto ir peties atsirado jų adatėlių žymių.

– Kur?

– Kaklą. Paskui apsidairiau ir pamačiau jų aplinkui dar daugiau.

– Todėl aš ir nesimaudžiau.

– Melagis. Bet maudynės jau baigtos.

Visas paplūdimys, kiek tik akys aprėpia, miglotai baltavo saulės šviesoje, tik šen bei ten ant smėlio tįsojo mūšos išskalautos jūržolės. Retkarčiais šmėkštelėdavo debesų šešėliai. Rūkydami „Shikishimą“, žiūrėjome, kaip į krantą dūžta bangos.

– Ar jau gavai mokytojo vietą? – staiga paklausė M.

– Dar ne. O tu?

– Aš? Aš…

M. buvo kažką besakąs, bet mūsų pokalbį nutraukė juokas ir triukšmingi žingsniai. Tai buvo dvi mūsų amžiaus mergaitės su maudymosi kostiumėliais ir kepuraitėmis. Nekreipdamos į mudu jokio dėmesio, prabėgo pro mus tiesiai prie vandens. Nusekėm jas akimis – vienos kostiumėlis buvo ryškiai raudonas, kitos – raštuotas geltonai ir juodai, kaip tigro kailis; jos žengė smagiai, ir mes lyg susitarę nusišypsojom.

– Ir jos dar čia, – M. tarsi juokavo, bet jo balsas skambėjo jausmingai.

– Nenori darkart išsimaudyti?

– Jei ji būtų viena, eičiau. Bet su ja ir Zingezė…

Berniuką pravardžiavom Gražuole, o mergaitę su raštuotu kostiumėliu tarpusavy vadinom Zingeze. Jos pravardę sudūrėm iš dviejų vokiškų žodžių – sinnlich – gašlus ir Gesicht – veidas. Mergaitė mums nepatiko. O ir kita… – kita šiek tiek domino M. Jis savanaudiškai kartodavo: „Zingezė tau. O toji kita man.“

– Nueik dėl jos.

– Kad parodyčiau pasiaukojimą? Bet ji žino, kad į ją žiūrim.

– Ir gerai, kad žino.

– Ne, truputį nervina.

Laikydamosi už rankų, jiedvi brido gilyn. Jų kojas be atvangos taškė bangų purslai. Aptaškytos kaskart stryktelėdavo, tarsi bijodamos sušlapti. Jų smagus išdykavimas tarsi nederėjo prie dyko besibaigiančios vasaros paplūdimio. Jos panėšėjo ne į žmones, o į drugelius. Klausydamiesi vėjo atnešamo juoko, kurį laiką nuo kranto žiūrėjome, kaip jos tolsta.

– Stebėtinai drąsios.

– Jos vis dar siekia dugną.

– Jau – ne, tebesiekia.

Jos brido seniai nebesilaikydamos už rankų. Toji raudonu maudymosi kostiumėliu – itin sparčiai. Bet įsibridusi iki krūtinės sustojo ir šaižiu balsu pakvietė draugę. Iš tolo buvo matyti jos didelė maudymosi kepuraitė ir gyvai šypsantis veidas.

– Gal medūzos?

– Gal ir medūzos.

Bet jos ir toliau viena paskui kitą brido gilyn.

Kai tebuvo matyti jų kepuraitės, mes pagaliau atsistojom. Beveik nesikalbėdami (jau buvom ir išalkę) iš lėto pasukom atgal į vasarnamį.

III

…Vakare atvėso kaip rudenį. Po vakarienės vėl patraukėm į pajūrį, drauge su iš čia kilusiu ir dabar vasarojančiu draugu H. bei jaunu vasarnamio šeimininku N. Mes ėjome ne šiaip pasivaikščioti. H. norėjo aplankyti kaime gyvenantį dėdę, o N. ėjo į tą patį kaimą pas pynėjus užsisakyti narvo vištoms.

Kelias į S. kaimą suko į priešingą pusę nuo maudyklos, aplink aukštas kopas. Per kopas nebuvo matyti jūros, vos girdėjom jos ūžesį. Retos žolės juodomis šluotelėmis nuo pajūrio vėjo.

– Tai ne pajūrio viksvos. N., kas čia per smilgos? – nuskynęs vieną sau iš po kojų, padaviau džinbei⁷ vilkinčiam N.

– Na, tai ir ne rūgtys – kažin, kaip jos vadinasi. H. turėtų žinoti. Jis juk vietinis, ne taip, kaip aš.

Mes buvom girdėję, kad N., kilęs iš Tokijo, vedė vietinę merginą. Teko girdėti ir tai, kad jo žmona, su kuria gyveno uošvijoje, pernai vasarą susidėjo su kitu vyru ir paliko namus.

– Ir apie žuvis H. žino daugiau nei aš.

– Rimtai, H. toks mokslinčius? Maniau, kad jis nusimano tik apie kendžiucu.

Po tų M. žodžių H. tik plačiai šypsojosi, vilkdamas vietoje lazdos atsineštą lanką.

– M., o tu irgi sportuoji?

– Aš? Aš tik plaukioju.

Prisidegęs „Golden Bat“ cigaretę, N. papasakojo apie pernai skorpionžuvės įdurtą maklerį iš Tokijo. Kad ir kaip visi jį protino, makleris užsispyręs kartojo, jog to negali būti, kad skorpionžuvės nesibado, ir tai būta jūrinės gyvatės.

– Ar tikrai jūroje būna gyvačių?

Į klausimą atsakė aukštaūgis H., vienintelis iš mūsų užsismaukęs maudymosi kepuraitę:

– Gyvačių? Būna, jūrinių gyvačių būna ir čia.

– Ir dabar yra?

– Šiaip jų pasitaiko labai retai.

Visi nusijuokėm. Priešais link mūsų artėjo du jūrinių sraigių žvejai. (Jūrinės sraigės – tokia moliuskų rūšis.) Jie nešėsi bučius. Abu vyrai buvo tvirto sudėjimo, su raudonomis strėnjuostėmis. Šlapi jų kūnai blizgėjo; atrodė liūdnai, tiesiog apgailėtinai. Prasilenkdamas N. atsakė į jų pasisveikinimą ir pakvietė išsimaudyti vasarnamio vonioje.

– Koks nepakeliamas jų darbas, – pasakiau. Man atrodė, kad galbūt ir aš turėsiu verstis sraigių žvejyba.

– Išties nepakeliamas. Jie turi plaukti į atvirą jūrą ir nardyti į dugną.

– O jei jie patenka į laivakelį, išsigelbėti dažniausiai neįmanoma.

Švaistydamasis lanku, H. ėmė pasakoti apie laivakelius. Pavyzdžiui, dideli laivakeliai nuo kranto tęsiasi šešis kilometrus į atvirą jūrą.

– Klausyk, H., o kada tai buvo, kada čia vaidendavosi tas sraigių žvejys?

– Pernai… Ne, užpernai rudenį.

– Tikrai vaidendavosi?

Dar prieš atsakydamas M., H. ėmė juoktis:

– Ne, tai nebuvo vaiduoklis. Bet tose kapinėse kalno paunksmėje tvyro jūros kvapas, be to, sraigiautojo kūną rado aplipusį krevetėmis, tad ėmė sklisti kalbos, ir, nors iš pradžių ne visi jomis tikėjo, buvo išties baugu. Pagaliau vienas buvęs jūrininkas vakare nuėjo į kapines pažiūrėti, kas ten per vaiduoklis. Ir taip viskas paaiškėjo. Tai buvo mergina iš miestelio viešnamio, kurią tas sraigiautojas žadėjo vesti. Kurį laiką žmonės vis tiek negalėjo nurimti ir kalbėjo, kad ten dega ugnys ir girdėti balsai.

– Tai ta mergina ateidavo ne žmonių pagąsdinti?

– Ne, tiesiog ji kasnakt apie vidurnaktį ateidavo prie sraigių žvejo kapo ir ten stoviniuodavo.

N. papasakojo tipišką juokingą pajūrio nutikimą. Bet niekas nesijuokė. Visi ėjom tylėdami.

– Na, mes jau suksim atgal, – pasakė M., kai žingsniavom tuščiu erdviu bevėju paplūdimiu. Dar buvo taip šviesu, kad aplinkui ant smėlio galėjai matyti kirlikų pėdsakus. O jūra, kiek akys užmato, tamsėjo, tik tolyn besidriekiančioje pakrantėje bolavo putos.

– Na, iki.

– Viso.

Atsisveikinę su H. ir N., neskubriai grįžome vėsiu paplūdimiu. Girdėjome bangų mūšą, o kartais – vakarinių cikadų čirpesį. Jos čirpė pušyne daugmaž už trijų šimtų metrų.

– Ei, M.!

– Ką?

– Gal mums jau metas atgal į Tokiją?

– Taip, turbūt neblogai būtų grįžti.

Ir M. ėmė nerūpestingai švilpauti „It’s a long way to Tipperary“.

1925 m. rugpjūtis

Miražas (arba „Pajūry“ tęsinys)

Vieną rudens dieną drauge su iš Tokijo manęs aplankyti atvažiavusiu studentu K. ėjom pažiūrėti miražo. Visi žino, kad Kugenumoje prie jūros būna miražų. Štai ir mūsų tarnaitė neseniai susijaudinusi pasakojo regėjusi valtį aukštyn kojomis, „tokią pat kaip laikraščio nuotraukoj“.

Sukdami pro Adzumajos viešbutį, nusprendėme pasikviesti ir O. Priėję jo namus pamatėm jį, kaip visada raudonais marškiniais, už tvoros prie šulinio energingai pumpuojant vandenį, gal pietų ruošai. Pakėliau uosio lazdelę ir pamojau jam.

– Prašom pro ten. Ak, ir tu atėjai? – O. pagalvojo, kad aš su K. atėjau į svečius.

– Mes einam pažiūrėti miražo. Ar nenori eiti su mumis?

– Miražo? – nusijuokė O. – Pastaruoju metu tik ir tegirdžiu apie miražus.

Po penkių minučių mes su O. žingsniavome smėlingu takeliu. Kairėje driekėsi smėlio lyguma. Įkypai per ją ėjo juodos jaučiu kinkomo vežimo vėžės. Mane jos tarsi slogino. Apėmė jausmas, kad tai – galingo genijaus darbo pėdsakai.

– Aš dar ne visai pasveikau. Pamačius tokias vėžes, mane kažkaip apleidžia jėgos.

Suraukęs antakius, O. nieko man neatsakė. Bet, atrodo, jis puikiai suprato, kaip aš jaučiuosi.

Netrukus pro pušis – pro retas žemas pušis – pasiekėme Hikidžio upę ir pasukome jos krantu. Už erdvaus paplūdimio – giedra tamsmėlynė jūra. Bet toliau, virš Enošimos namų ir medžių, dangus niūrus, aptrauktas debesų.

– Modernūs, ar ne? – staiga pasakė K. Jis šypsojosi. Modernūs? Aš išsyk pamačiau tą „modernią“ porą. Jiedu stovėjo nugara į žemaūgių bambukų gyvatvorę smėliui sustabdyti ir žvelgė į jūrą. Vyro, vilkinčio plonu inverneso apsiaustu, su fedora, nebūčiau pavadinęs moderniu. Bet moters išvaizda buvo išties moderni: trumpi plaukai, vakarietiškas skėtis nuo saulės, žemakulniai bateliai.

– Atrodo laimingi.

– Tau pavydu, ar ne? – O. erzino K.

Vieta, kur matyti miražai, buvo gal šimto metrų atstumu nuo mūsų. Atsigulėm ant pilvo ir stebėjom virpantį nuo karščio orą virš smėlio už upės. Ten mirguliavo mėlyna juosta tarsi kaspinas. Tai karštame ore atsispindėjo jūra. Bet nematėm nei laivo paplūdimyje, nei ko kita.

– Kažin ar tai miražas? – nusivylęs paklausė K. Jo smakras buvo smėliuotas.

Iš kažkur atskrido varna ir, beveik liesdama smėlį už poros šimtų metrų ir mirgančią mėlyną juostą, iš lėto nusileido tolumoje. Trumpam išvydom ją virš įkaitusio oro aukštyn kojom.

– Turbūt šiandien nepamatysim nieko geresnio, – po tų O. žodžių mes pakilom nuo smėlio.

Čia pastebėjom priešais link mūsų atžingsniuojančią „modernią“ porą, kurią prieš tai palikom sau už nugaros.

Truputį nustebęs atsigręžiau. Jie tebesišnekėjo ten pat, už šimto metrų, nugara į bambukų gyvatvorę. Mes, ypač O., su palengvėjimu nusijuokėm:

– Gal jie ir yra miražas?

Žinoma, priėjusi prie mūsų „moderni“ pora buvo kita. Bet ir moters trumpi plaukai, ir vyro fedora buvo beveik tokie pat.

– Man pasidarė kažkaip baugu.

– Ir aš negalėjau suprasti, kada jie spėjo čia atsidurti.

Taip kalbėdami, dabar ėjome ne palei Hikidžio upę, o per žemą kopą. Ji irgi buvo sutvirtinta bambukų gyvatvore, jos papėdėje augo žemos pageltusios pušys. O. pasilenkė prie jų ir krenkštelėjęs pakėlė kažką nuo smėlio. Tai buvo medinė lentelė su horizontaliu užrašu, apvestu juodu smalos rėmu.

– Kas čia? „Sr. H. Tsuji… Unua… Aprilo… Jaro… 1906…“

– Tikrai, kas? „dua… Majesta…“? Žiūrėk, „1926“.

– Turbūt ji buvo pritaisyta prie vandenyje palaidotų palaikų, – spėjo O.

– Bet juk laidojant vandeny palaikus suvynioja į burę?

– Taip, ir prideda tokią lentelę. Žiū, čia buvo įkalta vinis. Šita lentelė buvo kryžiaus dalis.

Mes jau traukėme pro pušynėlį ir pro pintomis bambukinėmis tvoromis aptvertus vasarnamius. O., atrodo, buvo teisus dėl tos lentelės. Vėl pajutau kažkokią dienos šviesoje nelauktą grėsmę.

– Tokie dalykai neša nelaimę.

– Kodėl, man tai bus talismanas… Bet jei skaičiuotume nuo 1906 iki 1926, tai tegyventa dvidešimt metų. Dvidešimt…

– Kaži, tai buvo vyras ar moteris?

– Nežinia. …Bet tikriausiai maišyto kraujo, – atsakiau K. ir įsivaizdavau laive mirusį maišyto kraujo jaunuolį. Turbūt jo motina buvo japonė.

– Vadinasi, miražas, – netikėtai pats sau pasakė O., žiūrėdamas tiesiai priešais save.

Galbūt jis tik šiaip ištarė tuos žodžius. Bet pajutau, kaip jie švelniai palietė man širdį.

– Gal išgerkim arbatos?

Mes jau stovėjom ant tankiai apstatytos centrinės gatvės kampo. Tankiai apstatytos? – Bet sausu smėliu apneštoje gatvėje beveik nebuvo praeivių.

– K., ką tu darysi?

– Man vis tiek…

Čia prie mūsų pribidzeno šuo, nuleidęs uodegą, visas baltas.

K. grįžus į Tokiją, su O. ir žmona ėjom tiltu per Hikidžio upę. Dabar buvo septynios vakaro, ką tik po vakarienės.

Tą vakarą net nebuvo matyti žvaigždžių. Beveik nesikalbėdami žingsniavome tuščiu paplūdimiu. Palei upės žiotis degė ugnis. Greičiausiai tai buvo ženklas išplaukusiems į jūrą žvejams.

Be perstojo šniokštė bangos. Artėdami prie vandens vis aiškiau užuodėm pakrantę. Kvepėjo ne tiek jūra, kiek mūšos mums po kojų išskalautomis jūržolėmis ir medgaliais. Kažkodėl jaučiau tą dvoką ne tik nosimi, bet ir oda.

Valandėlę stovėjome ir žiūrėjome į blankiai švyksančias bangų keteras. Kur bepažvelgsi, jūra buvo tamsutėlė. Aš prisiminiau, kaip daugmaž prieš dešimtį metų buvau apsistojęs Kadzusos pajūryje. Prisiminiau tada su manimi buvusį draugą. Jis darbavosi prie savo rankraščio, bet perskaitė ir mano apsakymo „Batatų sriuba“ korektūrą…

O. atsitūpė palei bangas ir uždegė degtuką.

– Ką darai?

– Nieko ypatinga… Tiesiog uždegus net ir tokią ugnelę pasimato įvairių dalykų, – O. atsisukęs per petį kreipėsi tarsi į žmoną, tarsi į mane.

Ir išties degtuko liepsna tarp susiraizgiusių dumblių apšvietė įvairiausias kriaukles. Užgesus tai liepsnai, O. uždegė kitą degtuką ir lėtai nuėjo pakrante.

– Oi, išgąsdino. Maniau, kad tai skenduolio koja.

Iš smėlio kyšojo paplūdimio basutė. Tarp jūržolių voliojosi pintys. Kai užgeso ir tas degtukas, aplink pasidarė dar tamsiau.

– Dabar ne toks laimikis kaip dieną.

– Laimikis? Ar tu apie tą lentą? Tokių nedažnai pasitaiko.

Palikę už nugaros be paliovos ošiančias bangas, patraukėme atgal per erdvų pliažą. Mūsų kojos mynė ne tik smėlį, bet kartais ir jūržoles.

– Ir čia turbūt yra visokių dalykų.

– Gal vėl uždegti degtuką?

– Nereikia… Ei, girdžiu varpelį.

Įsiklausiau. Mat pastaruoju metu mane dažnai aplanko haliucinacijos. Bet dabar kažkur tikrai skambėjo varpelis. Buvau darkart beklausiąs O., ar ir jis girdi. Porą žingsnių nuo mūsų atsilikusi žmona juokdamasi tarė:

– Skamba mano pokurių⁸ varpeliai.

Bet aš ir neatsisukęs žinojau, kad ji apsiavusi dzoriais⁹.

– Aš šiandien kaip vaikystėje aviu pokuriais.

– Skamba kažkur jūsų kišenėje... Juk tai mažojo Y. žaisliukas. Tai jo celiulioidinis žaisliukas su varpeliu, – pasakė O. žmonai ir nusijuokė.

Žmona mus pasivijo, ir žingsniavome greta visi trys. Po to jos pokšto įsišnekom gyviau nei prieš tai.

Aš papasakojau O. savo vakarykštį sapną. Sapne, stovėdamas priešais vakarietiško stiliaus namą, kalbėjausi su sunkvežimio vairuotoju. Ir sapne buvau tikras, kad tą vairuotoją kažkur jau esu sutikęs. Bet net prabudęs negalėjau atsiminti, kur.

– Galiausiai prisiminiau: tai buvo žurnalistė, kuri prieš trejus ar ketverius metus kartą ėmė iš manęs interviu.

– Tai vairuotojas buvo moteris?

– Ne, žinoma, vyras. Tik jo veidas buvo tos moters. Tikriausiai tai, ką pamatome, išlieka kažkur galvoje.

– Turbūt. Jei veidas įspūdingas…

– Bet manęs tas veidas visai nedomino. Ir dėl to dar baugiau. Atrodo, kad už sąmonės ribų yra visokiausių dalykų…

– Jie tarsi tai, kas pasimato uždegus degtuką.

Mums taip šnekučiuojant, atsitiktinai pastebėjau, kad aiškiai matyti mūsų veidai. Tačiau kaip ir anksčiau nešvietė nė žvaigždelė. Vėl pajutęs grėsmę, žvilgčiojau į dangų. Žmona irgi tai pastebėjo ir, man nespėjus prabilti, atsakė į mano klausimą:

– Tai dėl smėlio. Juk taip?

Sudėjusi rankas prie krūtinės, ji atsisuko į platų paplūdimį.

– Atrodo, kad taip.

– Smėlis – išdykėlis. Jis ir miražus sukuria. …O jums dar neteko matyti miražo?

– Ne, tik kartą mačiau kažką mėlyną…

– Tokie jie ir būna. Ir mes šiandien tik tiek matėm.

Perėję tiltu per Hikidžio upę, patraukėm palei pylimą, ant kurio stovi Adzumajos viešbutis. Pušų viršūnės šlamėjo nuo sukilusio vėjo. Išvydom link mūsų skubiai žingsniuojant žemaūgį vyrą. Staiga prisiminiau šią vasarą regėtą haliucinaciją: tokį pat vakarą mačiau ant tuopos šakos pakibusį popierių, kuris atrodė kaip šalmas. Bet tas vyras nebuvo haliucinacija. Jam artėjant, pasimatė baltų jo marškinių krūtinė.

– Kas ten jo per kaklaraiščio segtukas? – sušnabždėjau ir išsyk supratau, kad tai švyti jo cigaretė. Žmona, prisidengusi rankove, pirmoji tykiai prajuko. Bet vyras nė nežvilgtelėjęs sparčiai praėjo pro šalį.

– Na, labanakt.

– Labanakt.

Lengva širdimi atsisveikinę su O., ėjome šnarančiu pušynu. Girdėjom ir švelniai čirpiant vabzdžius.

– Kada švęsim senelio auksines vestuves?

Seneliu ji vadino tėvą.

– Kažin, kada… Ar jau atsiuntė sviesto iš Tokijo?

– Sviesto dar ne. Tik dešrą.

Netrukus stovėjom priešais vartus – priešais pusiau pravirus vartus.

1927 m. kovas

1 Jukata (yukata) – vasarinis kimono. (Čia ir toliau – vert. past.)
2 „Istorija apie aštuonis Satomio šunis“ („Nansō Satomi hakken den“) – japonų rašytojo Kyokutei Bakino (1767–1848) 106 tomų epinis romanas.
3 Rio (ryō) – senovinis piniginis vienetas, taip pat svorio matas (apie 37,50 g).
4 Sènas (sen) – piniginis vienetas, šimtoji jenos dalis.
5 Getos (geta) – tradiciniai sandalai plokščiu mediniu padu su dviem paaukštinančiais „dantimis“ bei medžiaginiais dirželiais.
6 Kadzusa (Kazusa) – dabartinės Čibos prefektūros dalis Bōsō pusiasalyje.
7 Džinbei (jinbei) – tradiciniai lengvi vasariniai drabužiai, paprastai dėvimi namuose.
8 Pokuriai (pokkuri) – vaikiškos getos storu padu, kurio viduje įtaisytas varpelis.
9 Dzoriai (zōri) – tradiciniai sandalai plokščiu padu, pintu iš šiaudų ar bambuko žievės; šiandien dzoriai gaminami ir iš plastiko, odos, gumos ir pan.

Takahiro Okamura. Jono Biliūno ir Ryūnosuke Akutagawos novelė: panašumai ir skirtumai

2006 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Regimantas Tamošaitis / Kartą vieno studento, rodos, iš Taivanio, kuris Vilniaus universitete greta kitų disciplinų pasirinko ir lietuvių literatūros kursą, paklausiau motyvo.

Imants Ziedonis. Epifanijos

2021 m. Nr. 11

Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

Latvių poeto Imanto Zieduonio (1933–2013) poetinės prozos triknygę „Epifanijos“ (1971, 1978, 1994) „World literature forum“ įrašė į penkiasdešimties žymiausių pasaulio knygų sąrašą (kaip teigia literatūrologė Annika Benuā-Dizosuā: „Tai dar nebuvęs žanras ne tik latvių, bet ir visos Europos literatūrose“).

„Epifanijos“ atskiromis knygomis išverstos į anglų, švedų, rusų, ukrainiečių, lenkų, rumunų kalbas; pavieniai fragmentai skelbti dešimčia pasaulio kalbų. Rengiamas vertimas ir į lietuvių kalbą. Šiai publikacijai atrinkta tekstų iš visų trijų „Epifanijų“ knygų.

I. Zieduonio kūrybinis palikimas įrašytas į Latvijos kultūros kanoną.

***

Kūnas yra žanro apibrėžimas. O, kūne, kokio žanro būdamas tu gyveni? Kas tu esi – drama, poema ar romanas? Man kūnas yra eilėraštis. Trumpas ryto eilėraštis, gaidžio giesmė, ryto hanteliai.

Mano kūnas yra eilėraštis. Pokaičio musė lange. Slogi kaitra. Runkelių laukas su nuvytusiais lapais.

Mano kūnas yra eilėraštis. Raudonas saulės potėpis pušų viršūnėse. Rūko juosta vakare. Tiktai juosta. Degtuku per sierą! Plaktuku per riešutą – trekšt! – ir valgyki!

Aš ne ledo ritulys, aš tik smūgis į vartus. Pamažėl pajaučiu, kad mano kūnas epiškėja. Tarp Smiliaus eilėraščio ir Ilgšio eilėraščio išlenda Nykščio eilėraštis ir tampa Špyga. Kai eilėraščiai susilieja su Mažylio eilėraščiu ir Bevardžio eilėraščiu – gimsta Kumštis. Tai jau ištisa poema.

Kai aš įrodinėju ir įtikinėju, mano rankos gestikuliuoja ir skeryčiojasi kaip publicistinių eilėraščių ciklas.

Mano pėdos, pavyzdžiui, yra pasakos. Jose veikia pliki kankorėžiai ir spygliai, žvyras ir įvairūs akmenėliai. Jie kutena, graužia ir pasakoja nuostabius dalykus. Mano pėdos pilnos poteksčių. Nors vakarais nuplaunu žemes nuo kojų, bet potekstės išlieka. Nes po kiekviena pėda yra dar kitos pėdos. Potekstės yra kažkurios senesnės pėdos – sraigių pėdsakai, Tanenbergo pasagos, dinozauro atspaudai.

„Duok ranką, išbursiu!“ Mano delnas – tikras romanas.

Aš kiekvieną dieną parašau po eilėraštį, akimirksniu, o reikėtų rašyti dramą. Nes aš nesu tik Diogenas, aš esu dialogas. Mano kūnas yra tragedija ir komedija: viena mano koja užkliūva už kitos, dantys šaiposi iš drovios kupros nugaroje. Liežuvis išplepa viską, ko nereikėtų pasakoti, o įžeista širdis griežia dantimis. Sunku patikėti – aš esu tikra teatro scena!

Kūnas yra žanro ženklas. Pažiūrėkite į savo kojas: kaip jos myli ritmą. O akių mirktelėjimai yra tarsi cezūros. Jūsų akys apskritos kaip rondo. Viskas rimuojasi. Mano žmona rimuojasi. Ji yra kaip paštas, kaip raštas, kaip gimtasis kraštas. Ji yra eilėraštis. Mano dukros – tarsi trioletai, o sūnūs – kaip sonetų vainikai. Jie mylės merginas, elegantiškas kaip tercinos ir turtingas kaip epopėjos.

Aš dar kartą sakau: kūnas nėra vien tik kūnas. Kūnas yra žanro ženklas.

***

Yra vienas ištartas žodis sakinio pabaigoje, kuris viską susprogdina. Žodis DEJA. Jis susprogdina visą sakinį. Visą būsimą gyvenimą

– Tokia dabar yra padėka. Dėl jos aš atėmiau iš savęs kiekvieną kąsnį. (Ir po šiais žodžiais giliai tamsoje blykčioja žodis „deja“.)

– Man nė vienas negali priekaištauti. Iki šios dienos aš esu tau ištikima. (O iš gelmės kyla kaip paslėpta grėsmė „deja“.)

Naikinantis žodis. It kryžius sakiniui. Skersai per gyvenimą! Botagu per veidą, perlaužtas kirtis: de-ja! (Šmaukšt! Šmaukšt!)

Maitinau, tvarkiau, de-ja. (Šmaukšt! Šmaukšt!)

Mylėjau tave, de-ja. Aukojausi, de-ja. Iš gailesčio gailėjausi, nereikėjo.

Paties pasodintos obelaitės viršūnę nukerta peilis DEJA. Šliaužia dejagyvatė, gelia dejaskorpionas. Mažas degtukas šaiposi už namo kampo. Visą laiką šis žmogus man pasakojo, kad statęs broliui namą, šviesų, gražų, ir štai tada staiga jis paima akmenį ir sviedžia į langą – de-ja! Paima dejadegtuką ir paleidžia ugnį ant stogo.

Pavojingiausias žodis. Pasigirsta pabaigoje, kai daug kas padaryta arba kai viskas paruošta. Niekas nesako iš pradžių: „Deja, statysime namą“, „Deja, ištekėsiu“, „Deja, būsiu revoliucionierius“. Bet pabaiga viską sunaikina. „Statysime tą namą, deja.“ – „Susidėjau su revoliucionieriais, deja.“ Sunaikina pasitikėjimą. Tikėjimui išsukioja rankas.

DEJA yra mirties taškas, riba, už kurios mirštama. Mes kuriame savo gyvenimą ir savo artimųjų gyvenimą tik iki žodžio „deja“.

Kada tu tai ištari (garsiai arba mintyse), kažkas miršta, kažkam parašai mirties nuosprendį – draugui, artimajam arba pats sau.

Kai saulė ryte kyla į dangų, ištarki baisųjį žodį „deja“, ir ji, nepakilusi į zenitą, nusileis.

***

Gana man visą pasaulį mokyti! Vieną žmogų reikia palikti nemokytą. Vienas šuo šalia manęs raudonu liežuviu!

Šuo raudonu liežuviu laksto po mano tulpes ir neklauso – vienas nemokytas šuo!

Ar aš vėl giedosiu kaip gaidys tamsoje, plyšausiu kaip žadintuvas?

Kai šimtai skuba į tramvajų, Ji tegul miega! Tegul miega, kiek Ji geidžia! Tegul Ji miega per darbą dispečerio punkte. Tegul atsimiega kaip gyvsidabrio stulpelis termometre. Saulė karštyje tirpsta, o gyvsidabris miega kaip užmuštas.

Tegul Ji miega per ledo ritulio rungtynes ir visas automobilių lenktynes! Tegul Ji miega starto duobutėje ir starto pistoletų vamzdžiuose.

Ir tegul šoka, kur nedera šokti! Kaip tarantela ant tarifikacijos lentelių! Ji šoka plane ir į plano skaičius atmuša kojas. Kokios gražios kojos! O kaip man gaila, kad Ji atmuša kojas į plano skaičius!

Ant mūsų iš lėto leidžiasi nakties gobtuvas, mėnulis kaip nukleipta, pamesta naktinė šlepetė. Naktinių drabužių ramybė viršum žemės – tiktai žebenkštis smaguriauja žvaigždėmis! Todėl, kad ji nemokyta. Naktimis ji pabunda ir ėda, knibinėja žvaigždes kaip uogienę stiklainyje.

Kas nemokytas – gimdykite vieną vaikelį! Kad jis nepažintų laikrodžio. Pasaulis yra didelis laikrodžio ciferblatas, kurio rodyklė gena žmones. Rodyklė slenka kaip plūgas, kaip bertuvas. Nuo rodyklės bėgama kaip nuo dalgio, ciferblatu lekia žmonės.

Vieni lekia su minutine rodykle, kiti su sekundine rodykle. Treti pėdina su valandine. Bet visi eina vienu ir tuo pačiu laiku. Su kuria rodykle tu nori eiti – tai tik stiliaus klausimas. Jeigu esi gimęs sprinteriu, tada bėki su sekundine rodykle. Jeigu tu esi maratonininkas, tada bėki su minutine rodykle. O jeigu eisi su valandine rodykle, irgi nieko neprarasi.

Arba tu bėgi pirma rodyklės, tarsi genamas ar išgąsdintas, arba eini paskui ją stengdamasis neatsilikti – tai irgi stiliaus klausimas. Pirmi yra tie, kurie niekada neturi laiko. Iš ryto pačiumpi sumuštinį nuo stalo, nes artėja minutinė rodyklė, ir bėgi – rodyklė praslenka per stalą, ir stalas lieka už rodyklės. Tu pamiršai pirštinaites namuose, bet atgal nebegrįši – iš tos pusės artėja rodyklė. Mielieji, vėl artėja rodyklė – nėra laiko! – pačiumpi savo vaikelius, nesuspėji suskaičiuoti, ar visi (o jie ne visi) – nėra laiko, nėra laiko! – artėja rodyklė, Karlytis lieka už rodyklės ir užauga nežinia kuo!

Lengva pažinti žmones, už kurių nugarų artėja rodyklė. Jie bėga – ant vienos kojos batas, o kita basa. Moterys nelygiai pasidažo lūpas, veidrodyje pastebėjusios už nugaros rodyklę, jos išsigąsta ir greitai brūkšteli liniją, kreivą ir labai ryškią. Tokios ir išlekia į gatvę.

Kiaura kojinė, neskusta barzda, nelygintos kelnės, neišsivalyti dantys, nepakaustytas arklys, nepripūstos padangos – taip mes bėgame, neturime laiko sustoti. Į mus slenka rodyklė kaip piemuo prie avių bandos.

Mes, antrieji, einame paskui rodyklę. Mūsų rezerve – ištisas rodyklės ratas. Mes stengiamės neatsilikti, o jeigu mums nukrenta batas, mes galime jį pakelti ir apsiauti. Mes turime laiko rezervą – įsisiūti sagą, nuvalyti batus, pamylėti žmoną, Jėzų Kristų prikalti prie kryžiaus. Mes turime laiko rezervą, mes vėl pasivysime rodyklę ir stengsimės nuo jos neatsilikti. Mes tariame patys sau: neatsilikti nuo laiko.

O štai vienas žmogus miega. Jis miega ant ciferblato ir nekreipia dėmesio. Aš noriu jį pamokyti, sušukti, kad rodyklė jam nupjaus galvą, nukirs ranką, kad reikia skubėti, kol… Bet nieko nenutinka. Rodyklė praslenka viršum jo, o jis ramiai tebemiega. Aš laukiu, kas bus, kai jis atsikels. Taip, pabunda, o kai slenka rodyklė, jis pasilenkia pauostyti gėlės. Kai slenka rodyklė, jis ieško kamanių medaus. Jis atsigula prie šaltinio atsigerti vandens. Jis ramiai valosi batus. Tą akimirką, kai artėja reikšmingiausia rodyklė, nutinka kažkas nereikšminga – jis atsiklaupęs vagoje kasa bulves arba žolėje pameta peilį, arba į šulinį įkrenta kibiras, ir jis nusileidžia paskui jį. Rodyklė praslenka viršum jo ir nepaliečia. Atsitiktinumas? Jis gyvena taip, tarsi laikas jo visiškai neliestų. Aš norėjau pamokyti. Bet nors vieną žmogų reikia palikti nemokytą.

***

Mano motina sakė: „Kai jauna buvau, ant lėkštutės šokdavau.“

Aš negaliu. Aš irgi esu jauna, bet nemoku. Mano sesuo į motiną atsigimusi.

Jos kojos lankstosi kaip virvutės. Kai ji buvo mažytė, šoko puodeliuose. Išgeria pieno puodelį ir po to jame šoka.

Ji degdavo kaip ugnis puodelyje, tiktai rankos plaikstydavosi ore, aš negalėdavau to pakęsti ir visada apversdavau ją su puodeliu. Bet ji nepykdavo, tada įšokdavo į dubenėlį, jame šokdavo kaip ugnikalnio krateryje, kartkartėmis pažerdama oran pelenų ir kibirkščių.

Aš negalėjau apversti visų dubenėlių, nes mano kojos skaudėjo nuo svorio ir nevertės.

Mano kojos galėjo minkyti molį ir bristi per gilų sniegą, bet jos norėjo ir šokti. Jos taip norėjo šokti ir veržėsi kaip šuo nuo grandinės – ir negalėjo.

O mano sesuo šoko visur ir visada.

Kai lankė vidurinę mokyklą, ji sušokdavo penketukams. Ne tik per fizinio lavinimo pamokas. Ji mokėjo viską sušokti. Ji taip lengvai sušokdavo Mendelejevo lentelę, kaip mes kieme šokinėdavome klases.

Geometrija jai buvo šokių salė. Kai ji mokėsi ispanų kalbos, pasakė: „Aš turiu šią kalbą surumbuoti.“ O apie geometriją ištarė: „Aš turiu ją surombuoti.“ Ji šokdindavo prizmes, spektrus ir sušokdavo penketukams.

Mano kojos sunkios, ir jos naktimis aimanuoja.

Mano sesuo šoka visada ir visur. Ji išgeria taurelę ir šoka taurelėje; šalia esantys vaikinai išpila konjaką žemėn ir kviečia šokti jų taurelėse. Aš taip myliu savo seserį, jog bijau jai pavydėti. O mano kojos skauda nuo nevertės. Aš noriu vaikų. Jie šoks kaip mano sesuo. Jie jau dabar šoka manyje kaip elektronai molekulėje. Kai jie gims ir bus dar visai maži, jie šoks antpirščiuose. Aš juos mokysiu šokti daugybos lentelę, kaip šokdavo mano sesuo.

Kai plaunu indus, aš juose jau matau jų pėdas. Vėjas sūkuriuoja tarp lėkštės gėlių, ir aš jaučiu savo kojų lengvumą kaip savo vaikų. Savo sunkiose kojose jaučiu kitas, lengvesnes, tarsi šios sunkiosios būtų apautos storapadžiais batais, nepatogiais veltiniais.

Iš kur aš atsiradau tokia tarp savo motinos ir savo vaikų – tarsi trinka upėje, tarsi kerplėša!

Mano vaikai – maži balti debesėliai. Aš esu nusviesta kaip akmuo į dangų, visi aplink mane šoka, tik aš negaliu pajudėti.

***

Kai dainą sudainuoju, ją kamuolin suku…

Ji galvojo, kad kamuoliai yra saugiausi. Bet kamuoliai esti dūlūs ir išnyksta. Ir aš nežinau, ar mums išliko jos dainų kamuolių. Gal ji pati to nežinodama pridainavo visą mūsų kiemą, o mes dabar kraustomės į naują vietą ir jas randame. Aš nežinau, kur visa tai dėti. Sunku patikėti, kad net senas kiaulių lovys buvo pridainuotas dainų. Kai mūsų berniukai jį surado ir paleido į upę kaip laivelį, jie kartu su šiukšlėmis, sudžiūvusiais lapais iš jo išbėrė dainas ir atėjo manęs paklausti, kas tai yra.

Daržinėje liko senasis bulvių pūras – kam mums tas pūras, ką su juo seikėsime. Tenai jis gulėjo nežinia nuo kada – tikriausiai nuo tada, kai Janytis buvo mažas – pūkuotas teniso kamuoliukas, kai aš pasilenkiau jo paimti, pasigirdo kažkoks aidas ir man pasirodė, kad išgirdau: „Te atbalsis virš mūsų aidi…“ Gal man tik pasirodė. Kaip į bulvių pūrą galėjo patekti tokia aukšta daina: „Viršūnės medžių linko!“

Senojoje klėties spintoje palikome senelio kailinius, tuomet jis nešiojo tokius milo puskailinius, kas juos dabar nešios! O aš žinau: tie kailiniai tiek pripildyti dainų, jog… Atsagstau kaulines sagas ir matau – jos visos sugulusios rankovėje prie peties, ten jos mirguliuoja. Tokių kailinių amžius yra ilgas, gal jie iš senelio jaunystės. Ir senelė buvo jauna. Ji visą laiką senelio užantyje yra dainavusi, kuždėjusi, ašarojusi. Tenai ji gyveno ir kailinius pripildė dainų. Prisimenu, kaip senelis sakė: „Savo senę pažastėn imu ir aš namop einu.“ Taip jie abu ėjo ir dainavo.

Šulinys pripildytas dainų. Iki pat dugno. Kur mėlynas dangus. Dabar melioratoriai važinėja su kranu, kelia laukan rentinius ir už dešimt rublių parduoda naujų namų savininkams.

Pašiūrėje stovi senos rogės. Žiemos vakarais tarp eglių spindi apskritas mėnulis. Rankos susitinka po žirgų apklotu. Dingo mano kumeliukas proskynoj kelmuotoj… Kaip tenai buvo toliau? Ieškojo, ieškojo ir surado pas mergužėlę aguonų daržely. Ar rožių sode? Ir ištrypė rožių so… Taip, rožių sodą.

Pažadinote gailestį? Pažadinote praeities gailestį? Nenoriu pažadinti jokio gailesčio! Aš tiesiog nežinau, ką paimti, ką palikti. Manau, neimsiu bulvių pūro, galėčiau paimti tik tas dainas, bet kur jas dėsiu naujame bute? Na, kur tenai būtų joms tokia vieta? Virtuvėje, indaujoje, šaldytuve? Čia nederėtų. Naktiniame staliuke? Naktinis staliukas galėtų būti, bet vyras tenai pasideda savo barzdaskutę, o jeigu jos trukdys, išmes be gailesčio.

Galėčiau jas laikyti veidrodžio staliuko stalčiuke, viename iš trijų. Bet mažai tenai padėsi, reikia atrinkti, o aš nežinau, kurios yra vertingesnės, kurias imti, kurių neimti. Kartais suspaudžia širdį: nieko tu nesuvoki! Moki rūšiuoti bulves: kuri sėklai, kuri kiaulėms, kuri pačių valgiui, o motinos dainelių nesupranti: ar imti iš tenai, iš senojo miltų sietelio, ar iš senosios sviestamušės.

Aš sakau sūnui:

– Imk magnetofoną, įrašysime!

Nueinam į klėtį, atidarau motinos kraičio skrynią (mes tenai dabar miltus laikome) ir aš išgirstu skambančias dainužėles.

– Įjunk! – sakau sūnui.

Jis žiūri į mane kaip beprotę:

– Aš nieko negirdžiu!

O aš kartoju:

– Įjunk!

Jis sako:

– Motin, ar tu nesi kuoktelėjusi?

Parašiau laišką į Rygos plokštelių gamyklą – tegul atvažiuoja į mūsų daržinę įrašyti mano motinos dainų.

Ir neatvažiavo, ir neįrašė.

***

Pabijojau joti per upę, baidosi mano kumeliukas…

Ta upė vėl priešaky.

Oi, Misisipė, oi, Abavinia, ką daryti su kumeliuku? Mūsų kumeliukas toks baikštus, naktigonėje augęs, pančiais augintas. Namuose darbingas, terboje prunkšdamas minkštomis lūpomis avižas lukštena – na, briski! Nebrenda. Kvailusis bėri, mustangai meridianus suplėšys! Bėri Brenci, taip mes niekada nepasieksime nei Brahmaputros, nei Bangladešo.

Broleli, joki drąsiai, nepaskęs tavo kumeliukas…

Tu paaiškinki jam, kumeliukui, kad upė yra toks pat gyvas sutvėrimas, kad upė yra jojama, balnojama, jai galima uždėti kamanas! Aš pakinkau Gaują į vienratį ir traukiu į Vilnių pas Justiną Marcinkevičių, per Lielupę, per Misą. Juosvomis upėmis kaip juosvais laistytuvais laistome gėles. Su juodbėriais važiuojame į laidotuves. O obuolmušius klijuojame kaip tapetus ant sienos. Joki drąsiai! Šios upės yra mūsų! Leisk Abavai įtekėti į ausį, aš juk neprašau, kad tu leistum jai įtekėti į širdį. Panešioki ją ausyje dieną kitą, tegul ji paniurzga.

Dauguva yra šokoladas, palaikyki ją prie skruosto, tegul ji tirpsta, kol liks vienintelis nepajudinamas mažytis gabalėlis – Staburagas.

Srauniai teka prieš tavo namą, prieš tavo pirtį, pro patį kampinį akmenį, išveski kasryt arklius ir pripratinki juos – įmerki jų snukius į tėkmę!

Matai, šalia durų marširuoja, matai, kaip kiti – ant akmens malkas skaldo ir vidury upės kurs laužą!

Ir – kardas perrėžia baltą smėlį. Kardas perrėžia upę. Taip aš supjaustau ją kaip pyragą ir po gabalėlį išdalinsiu jums!

Skubėkite čionai, jeigu esate pakeleiviai. Bet jeigu jūs esate kryžiuočiai, tada jokite prošal! Nugalėtojai, kryžiuočiai. Kardas perpjauna baltą smėlį, jis ir baltą akmenį perkirs.

***

Viena beždžionė buvo atklydusi iki Rygos. Ir niekaip nesuprato mūsų reikalų. Ji mokė apie bananus, apie tai, kaip reikia ėsti bananus, kaip įlipti į medį. (Taip, eglėms bananai, taip, tie bus tikri!)

Vienas ilgašlaunis strutis iš Australijos atlėkė į Dubultus. Lėkė greičiau už volvo. Jis reklamomis apstatė visą kelią. Kažką pasakojo apie didelius kiaušinius. Kad laisvame pasaulyje reikia dėti didelius kiaušinius. Kuo kiaušinis didesnis, tuo žmogus laisvesnis. (Kur mūsų vištos? Jos tapo savižudėm. Bus broileriai, okey, pasakė gaidys.)

Buvo atvažiavęs vienas baobabas. Turguje siūlė baobabo sėklų. Jeigu jas pasėsi Rygos centre – po trejų metų vienas baobabas užims visą Vėrmanės parką! Ir Čakui nebereikės liūdėti po liepomis. Nebeslėgs keistas žolės nuovargis žemyn. Jeigu yra toks baobabas, tada nebereikia liepų.

Regi: pakelėj pjauna dobilus. Čia arkangelai derėsis su žvaigždėmis. Dar šįmet čia galėsiančios sukristi žvaigždės iš rudenio dangaus. Jos būsiančios auksinės. Ir sidabrinės. O tada bus gera visiems. Tik gink tas karves tolyn iš šio lauko, čia, šalikelėje, geriau verta kelią melžti. O kam bus „Neste“, tam bus auksinė liemenė.

Aš dar paklausiau husgvarną – kaip ji? Ji pasakė, kad jai patiktų iš krūmų ir alksnių presuoti statybines plokštes.

Bet tai proza. Geriau jau prižiūrėti stručius.

***

Srauniai, srauniai teka upė į brolelio namo duris ir pro duris įteka į trobą ir per ją. Tai toji drąsi, neaprėpiama upė. Tai ta drąsi upė, kuri nepripažįsta, kad ir ji turi paklusti žemės traukos jėgai.

Ji putodama laiptais plūdo pas mane į trečią aukštą ir visą naktį miegojo mano gėlių vazoje. Anksti ryte aš iš jos suplakiau putas ir išpūčiau burbuliukus į dangų.

O kai ji išsisklaidė, praustuvėje paliko tris žalias lydekas.

***

Tą vakarą, kai stogai degė raudonoje saulėje ir raudonavo kaminai ant stogų.

Tą vakarą aš tave šaukiau per upę.

Vėjas skersavo mano balsą ir nešė jūros pusėn, stūmė šonu Dauguvon.

Tą vakarą, kai pažaliavo cukriniai runkeliai, aš šaukiau tave. Vėjas, skersvėjis įnešė balsą pro kavinės duris, ir durininkas jį išvarė – nėra vietų. (Ak, aš visiškai nenorėjau tenai patekti!)

Tą vakarą žydėjo rudbekijos.

Ir nasturtės buvo skaisčios.

Vėjyje beržų kailinėliai plaikstėsi į visas puses.

Tą vakarą aš kovojau su vėjais: su šoniniu vėju, su skersvėju, su kryžminiu.

***

O dangau, man saulė iškrito. Kokia gėda, visi eina pro šalį – o man saulė iškritusi. Visi aplenkia mane, o aš, atsiklaupęs vidury kelio, renku ir metu maišan.

Per tą laiką mėnulis patekėjo, ir jau eina vakaro žmonės, o man tokia gėda – gražūs ir puošniai apsirengę kaip į vaišes, kaip į iškilmes, vakaro kalbas kalba, vakaro juokus juokauja, o man tokia gėda, aš darbo drabužiais vidury kelio renku nuo nešvarios žemės.

Tikriausiai mintija: žiū, koks vargšas! Iš tiesų mano pirštai žemėti, aš metu po trupinėlį maišan ir galvoju: nueisiu už miesto, kur niekas nemato – nusiprausiu. Svarbiausia – surinkti viską. Bet eina ir eina vakaro žmonės, žiedai mirguliuoja, ir aš galvoju: būtų koks dienos žmogus – padėtų.

Aš myliu savo maišą – aš nežinau, kaip tai atsitiko. Aš barsčiau kruopas vištoms ir sėjau vėjyje savo dienas, ir daug kas iškrito net iš atminties. O dabar saulė iškrito. Man labai nejauku visų akyse.

***

O, Juta! Mes tą pasaulį sukursime! Mes žinome, kur yra starto duobutė.

(Raudonos aguonos prie tavo krūtinės, mano dantyse mėlyna rugiagėlė.)

O, Juta! Žemė neklampi, dulkės nekyla, kaip lengva akmenis nešti! Ir kiekvieną vakarą aš plaučiausi kojas.

Juta, sutepk man sumuštinį, vieversėlių duonos, matai, jau sėja – mes nepavėlavome!

Juta, duok man lakštingalų duonos, mes žinome, kad lakštingalos čiulba, bet įsiklausyki, kaip jos tyli! Neįtikėtinai tyli. Ar mums nereikia eiti?

Juta, dar anksti, dar nenumeski šlepečių, dar nebuvo perkūnijos. Padaryk gegučių sumuštinių, karvės dabar turi pienių sviesto ir keistą kvailumą raguose.

Greitai bus Joninės. Jeigu mes iki Janių nepaliksime pėdsakų pievoje, niekas nepatikės, kad mes buvome.

Aš norėjau tau kažką pasakyti, bet čia stovint nieko negaliu pasakyti.

Net ir eidamas negaliu to pasakyti. Nes mano dantyse – mėlyna rugiagėlė.

Guntis Berelis. Teksto baimė

2026 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. išleido prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus.

Roberts Mūks. Kur pradingusi prasmė?

2025 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Poetas, filosofas, religijotyrininkas Robertas Mūkas (tikr. Roberts Avens, 1923–2006) – ryški, paslaptinga latvių emigracijos asmenybė. Išleido aštuonis poezijos rinkinius, dvi dešimtis religinio…

Māris Bērziņš. Sunkus žaidimas

2024 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Latvių rašytojas, dramaturgas Maris Bėrzinis (g. 1962), rašydamas Gūtenmorgeno istorijėles, buvo pramintas paradoksų meistru. Jis išleido dvylika prozos knygų…

Juris Kronbergs. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Švedijoje gyvenusio latvių poeto, vertėjo Jurio Kronbergo (1946–2020) kūrybinė veikla labai turininga: šešiolika poezijos rinkinių, trys rinktinės, dešimtys latvių poetų knygų vertimų į švedų kalbą…

Nora Ikstena. Rūrikas

2022 m. Nr. 12 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Nora Ikstena (g. 1969) – viena žymiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, šešių romanų, septynių apsakymų rinkinių, septynių biografijų, trijų esė knygų autorė.

Gundega Repše. Eskizų sąsiuvinis. Šimtas

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Gundega Repšė (g. 1960) – latvių rašytoja, trijų dešimčių apsakymų, romanų, romanų ciklų, esė autorė. Nuo 2010 m. ji aktyviai skatina latvių prozininkus atsigręžti į šalies istoriją.

Vigmantas Butkus. Latvių poezija lietuviškai. Eskizas

2021 m. Nr. 11 / Mintis, kad būtų prasminga apžvelgti mūsų šiaurinių kaimynų poezijos vertimų visumą, kilo skaitant dvi chrestomatiškai solidžias praėjusiame dešimtmetyje pasirodžiusias knygas…

Arvydas Valionis. Laikas kūrėjų biografijose

2020 m. Nr. 5–6 / Birutė Jonuškaitė. Laikas ir likimai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 460 p. Knygos dailininkė – Jūratė Juozėnienė.

Nora Ikstena. Du apsakymai

2019 m. Nr. 3 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Latvių prozininkės Noros Ikstenos (g. 1969) kūrybinį kelią ženklina šešiolika knygų, jos kūriniai versti į anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, estų, lietuvių, danų, švedų ir kitas kalbas.

Bet širdy ši žemė ne svetimšalė. Iš šiuolaikinės latvių poezijos

2018 m. Nr. 2 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / XX a. viduryje Janio Rainio kūrybos vertimų leidyba atvėrė kelius kaimynų poetiniam žodžiui link Lietuvos. Tuo metu kūrybingai dirbo vertėjai…

Georgijus Jefremovas: „Mano likimas – Lietuva“

2017 m. Nr. 8–9 / Poetą, vertėją, dramaturgą Georgijų Jefremovą kalbina Arvydas Valionis / Pretekstas šiam interviu – 2017 m. išleistas Georgijaus Jefremovo poezijos, prozos, dramaturgijos…

Knutas Skujeniekas: „Rašytojo darbas – misija“

2016 m. Nr. 8–9 / „Kai kasdieniai žodžiai nebepadeda, talkon ateina poezija. Poezija kalba savo pačios išrastu ar seniai jau esamu žodžiu, vaizdu, tylos akimirka tarp eilučių. Ir pasako beveik visa, kas svarbiausia“, – taip latvių poetas Knutas Skujeniekas

Vladis Spāre. Nelaimės paukštis

2021 m. Nr. 11

Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys

Vladis Sparė (g. 1953) – latvių rašytojas ir leidėjas. Jo apsakymų vertimų publikuota „Metuose“ ir kitur, 2020 m. lietuviškai išleistas romanas „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ (vertė Jurgis Banevičius). Čia publikuojamas apsakymas („Nelaimes putns“) iš rinkinio „Gājiens ar klibo zirdziņu“ („Ėjimas raišu žirgeliu“; Ryga: Zvaigzne ABC, 2020). V. Sparė spalvingai perteikia įvairių personažų psichologines ypatybes, įspūdingai kuria dialogus, kartais (kaip šiame apsakyme) žaidžia skirtingomis pasaulio suvokimo plotmėmis.

Į Vėrmanės parką Leonas įsėlino, nors to atsargumo visai nereikėjo, pro plačiai atvertus metalinius vartelius ir nejučia sustojo prie ledų pardavėjos, kur jauna mamytė savo delne įdėmiai skaičiavo centus, o šalia dvi mergytės su kasytėmis nenustygdamos tampė jos sijoną ir tiesė rankas aukštyn prie ledų.

Nurijęs susikaupusias seiles, Leonas mirksnį užsimerkė ir tada sparčiai patraukė tiesiai prie apsilaupiusios medinės estrados, lyg milžiniška į žemę įkasta muilinė stūksančios tarp senų parko medžių, kurių skystoje paunksnėje, įsitaisę ant medinių suoliukų, žili vyrai žaidė šachmatais iš smulkių pinigų, nė kiek nepaisydami kažkokios religinės organizacijos pamokslininko, kuris, apsitaisęs juodomis kelnėmis, baltais marškiniais su juodu liesu kaklaraiščiu ant storo pilvo ir neįskaitoma konferencijos vardine kortele ant krūtinės, išprakaitavęs saulės kaitroje, kažką kalbėjo apie dievą į traškantį ir protarpiais gailiai sukaukiantį mikrofoną; jo klausėsi nenusakomo amžiaus poniutės, susikūprinusios, kiurksančios ant ilgo suolo pirmoje eilėje priešais milžinišką garsiakalbį, romiai sukryžiavusios rankas ant skreite gulinčių rankinukų ir pirkinių krepšių, jų gysloti pirštai protarpiais sukrutėdavo, kai kalbėtojas stabtelėdavo, o paskui, jam atnaujinus pamokslą, vėl sustingdavo šventai atidžiai.

Užgirdęs minkštus šachmatų figūrų stuktelėjimus ir laikrodžių spragtelėjimus, Leonas ėmė žingsniuoti sparčiau ir leidosi kone tekinas, tačiau artėdamas prie žaidėjų sulėtino žingsnį ir priėjo palaido dykinėtojo eigastimi, rankas susikišęs į kišenes, nutaisęs išsiblaškiusią miną.

– Kur tu šiandien taip išsipuošei? – Dėdulė Haraldas, buvęs naras ir gelbėtojas, mėgstantis bauginti savo priešininkus pasakojimais apie išpurtusius skenduolius, atitraukęs žvilgsnį nuo staliuko, užmetė akį į juodąjį Leono kostiumą, kabantį ant jo, lyg būtų paliktas džiūti saulėje prie skuduryno, nesibaiminant, kad kas nors pavogs.

– Vakar buvo laidotuvės. – Leonas ištraukė rankas iš kišenių.

– Kas gi tau taip numirė? – Dėdulė Haraldas ūmai palinko priekin, paėjo bokštu skelbdamas šachą ir trim pirštais trenkė per laikrodžio mygtuką.

– Triušiukas, – atsakė Leonas ir, pastebėjęs nesupratingus žvilgsnius, pridūrė: – Dekoratyvinis triušiukas.

– Gal nuskendo? – pasišaipė dėdulė Haraldas.

– Ne, tiktai numirė! – įsižeidė Leonas.

– Šitam numirė triušiukas… – antrasis žaidėjas, kurio poziciją Leonas akimirksniu įvertino kaip beviltišką, su kankinio mina atsikvėpė, tai tiesdamas ranką prie valdovės, tai vėl atitraukdamas.

– Taip, vargšelis, – jam karštai pritarė Leonas. – Labai gaila…

– Ir niekas čia su tavim nežais, – dėdulė Haraldas, laukdamas artėjančios pergalės, pasipūtęs atsilošė į suolo atkaltę ir Leono pusėn pasūpavo padilusia bato nosimi.

– O gal kas nors sužais. – Leonas viltingai pasidairė į šachmatininkus prie kitų staliukų, tačiau niekas, net ir tie, kurie tik būriavosi aplink žaidėjus, rūkė ir, sukryžiavę rankas ant krūtinės, stebėjo, kaip kolegos stumdo figūras, neatkreipė į jį dėmesio.

– Niekas gi nenori pasijusti kaip bankomatas, – suburbėjo beviltiškos pozicijos savininkas, ranka nervingai braukydamas šeriuotą smakrą, o dėdulė Haraldas griausmingai nusikvatojo ir šiurkščiai perspėjo Leoną:

– Tik nebandyk čia vėl pasakinėti! Fontane paskandinsiu!

Leonas įsižeidęs paėjo į šalį, atsisėdo ant suoliuko šalia scenos ir viena ausim klausėsi pamokslo, kartu stebėdamas, kaip lengvas vėjelis per aikštę jo pusėn gena pirmuosius nukritusius geltonus lapus, o abi mažos mergytės ant suolo saulėje, švytruodamos dryžuotomis blauzdinėmis apmautas kojeles, godžiai šveičia ledus, o jų motina, suraukusi kaktą, uoliai pirštais baksnoja išmanųjį telefoną.

– Dievas gali viską! – sunkiai išspaudė pamokslininkas, užspringęs nutilo ir ėmė gaikčiodamas kosėti, ranka pridengęs mikrofoną.

Leonas greitai atsistojo ir, žemai pasilenkęs, pirštų galais prisėlino prie rampos.

– Ar jūs negalėtumėt paprašyt dievo, kad man atsiųstų Jonataną? – tyliai ir mandagiai paklausė kalbėtojo. – Man labai reikia…

– Dėl dievo, netrukdykit! – nosine šluostydamas ašaras sušvokštė pamokslininkas, drebančia ranka išsitraukė iš kišenės aerozolį, įpūtė šniokščiantį debesėlį sau į gerklę ir žagsėdamas kartu su metaliniu mikrofono stovu pasitraukė toliau nuo Leono su nauja jėga tęsti pamokslo.

– Atleiskit.

Leonas nuolankiai nudūlino šalin, lydimas nepatenkintų poniučių žvilgsnių, ir romiai atsisėdo į savo vietą ant suoliuko. Jam apie kojas pasūkuriavo keli nukritę lapai, šiai šiltai dienai suteikdami vos pastebimo rudeniško liūdesio. Leonas žinojo, kad Jonatanui šiomis dienomis sumoka pensiją, ir senukas niekada neatsisakė su juo žaisti, tai kodėl gi dievui neatsiuntus jo dabar? Jis pasižiūrėjo į laikrodį ir ėmė panosėje užkalbinėti:

– Po trijų minučių ateis Jonatanas. Arba neateis. Ateis, neateis, ateis, neateis…

Tik po ilgesnio laiko, kai medžių šešėliai jau buvo tįstelėję ir pamokslininkas, baigęs pasirodymą ir kamuodamasis su astmos priepuoliu, į ratus kėlė milžiniškus garsiakalbius, parko take išniro pašlubčiodamas, bet žvalia eigastimi artėjantis Jonatanas, jo ilgi žili plaukai papurę plaikstėsi vėjyje. Iš tolo pamatęs Leoną, pamojo ranka, ir Leonas pašoko, pasitikdamas džiugiai sumosavo abiem rankomis, lyg nuo vienišos salos duodamas ženklą horizonte pasirodžiusiam laivui.

Abu paspaudė vienas kitam ranką ir be tuščių kalbų apžergė suolą, viduryje padėjo šachmatų lentą ir išbūrė figūras. Jonatanui teko baltosios. Nustatė laikrodį ir paskyrė įkainį – tuos pačius įprastus keturiasdešimt centų už partiją.

– Numirė mano triušiukas, – pasiskundė Leonas prieš pradėdamas žaisti.

– Geras ženklas! – Jonatanas smagiai patrynė delnus. – Vadinas, būsi neatidus ir pralaimėsi.

Leonas susiraukė.

– Bet triušiuko gaila, – tai pamatęs pridūrė Jonatanas.

– Nustojo ėsti morkas, – dar spėjo Leonas ištarti, bet Jonatanas jau pastūmė baltąjį pėstininką nuo e2 į e4, trinktelėjo per laikrodžio mygtuką, ir abudu ėmė karštligiškai stumdyti figūras bei daužyti laikrodį, visiškai pasinėrę į žaidimą.

Po trijų valandų Leonas buvo išlošęs aštuonis eurus, nepralaimėjęs nė vienos partijos, o Jonatanas, drebančiomis rankomis pasirausęs pasagos formos kapšelyje, atskaičiavo pinigus.

– Užteks penkių eurų.

Kaltai šypsodamasis ir žiūrėdamas į šalį, Leonas ištiesė Jonatanui tris euro monetas.

– Ne, taip negalima. – Jonatanas pastūmė pinigus atgal ir apmaudžiai atsiduso. – Eisiu dabar į turgų suvalgyti beliašo ir išgerti popiečio burnelės.

– Kodėl tu žaidi, jeigu visada pralaimi?

– Laimėt moka kiekvienas kvailys! – Jonatanas piktai sužaibavo pilkomis akimis po žilais antakiais. – O pralaimėt – čia reikia stiprybės.

– Suprantu.

– Nieko tu nesupranti! – irzo Jonatanas. – Gyvenimas – vien pralaimėjimų grandinė.

– Aš tai supratau vakar, kai netekau triušiuko, – paaiškino Leonas.

– Ak taip? – Jonatanas nusišypsojo ir paplekšnojo Leonui per petį. – Tai jau nesi visai toks paikas, kaip atrodai!

– O už šituos prašau išgerti, kad triušiukui būtų lengva žemelė! – Leonas jėga įspaudė monetas Jonatanui į delną.

– Na, tik jeigu taip, – nenoriai sutiko Jonatanas ir įsimetė pinigus į kapšelį. – Tai kur palaidojai?

– Čia pat parke, – Leonas paslaptingai nusišypsojo. – Po riešutmedžiu.

– Tai ar parke galima laidoti gyvūnus? – Jonatanas kreivai nužvelgė Leoną ir įsikišo kapšelį į užpakalinę nukarusių kelnių kišenę.

– Aš naktį, – prisipažino Leonas.

– Kvaišas esi, bet žaidi gerai.

Jonatanas pakraipė galvą, ir kurį laiką abudu stovėjo, nes kalbėti nebebuvo ką.

– Bet kada nors aš čia jus visus įveiksiu! – Jonatanas jaunatviškai pasipurtė.

– Žinoma.

– Tu tai, vaike, prisimink! Ir man čia nesišaipyk.

Senukas, nevikriai apsisukęs, nukibilkščiavo su barškančia šachmatų lenta po pažastim.

– Tiktai tu irgi neužmiršk! – sušuko Leonas pavymui.

– Dukart po penkiasdešimt gramų! – Jonatanas iškėlė virš galvos du ilgus pirštus. – Man pačiam neseniai katinas nudvėsė, tai žinau, kaip yra, kai lieki visiškai vienas.

Leonas nusipirko ledų – tokį patį plombyrą, kokį valgė mažosios mergytės, ir su pasimėgavimu skanaudamas nuėjo iki universiteto pagrindinio pastato Rainio bulvare, ten viešajame tualete atliko reikalą, o išeidamas išvyniojo tualetinio popieriaus ir įsikišo į švarko kišenes ateičiai. Paskui kampinėje krautuvėje nusipirko baltos duonos kepalą, mažą „Mangaļu“ mineralinio vandens butelį ir sugrįžo į Vėrmanės parką.

Atsisėdo ant suoliuko po riešutmedžiu priešais triušiuko kapą, apie jį liudijo dvi sukryžiuotos morkos su jau apvytusiais stiebeliais ant mažyčio žemių kauburėlio, primenančio kurmiarausį, kurį naktį jis uoliai stengėsi delnais suglotninti. Leonas pasižiūrėjo į rankas – panagėse dar pastebėjo juodulius, likusius po kasimo mėnesienoje.

Triušiukas gavo galą, o Leonas vienas sėdėjo prie kapo, valgė baltą duoną užsigerdamas vandeniu ir barstė trupinius paukščiams, suskridusiems iš visų pusių. Pirmiausia iš artimų krūmų atpurpė žvirbliai ir asfaltu atitipeno balandžiai, paskui atlėkė varnos, o galiausiai, per asfaltą vilkdamas sužeistą sparną, atšlubavo juodas paukštis kreivu snapu.

– Atleisk, bet tu pavėlavai. – Leonas parodė paukščiui tuščius delnus. – Viską sulesė kiti.

– Aš tavim netikiu, – sugargė paukštis. – Parodyk kišenes!

Leonas paklusniai atsistojo ir išvertė tuščias kelnių kišenes.

– Man nesiseka. – Paukštis nukabino snapą.

– Gal išgersi mineralinio? – Leonas draugiškai ištiesė butelį.

– Nuo jo man tik pučia pilvą!

– Nesu įsitikinęs, kad tu realus… – nedrąsiai tarė Leonas.

– Ir dabar? – Paukštis nevikriai pašokinėjo. – Girdi, kaip krebžda mano nagai?

– Na, girdžiu, – atsakė Leonas. – Bet stebiuosi, kad tavęs nesuėdė katės.

– Kas gi ės nelaimės paukštį? – Paukštis nušokavo prie triušiuko kapo ir snapu pataisė sukryžiuotų morkų kotelius, tada atsigręžė į Leoną. – Pasiimk mane į namus!

– Mama supyks, – netvirtai paprieštaravo Leonas, baikščiai apsidairydamas. – Jai nepatinka gyvūnai.

– Aš tau pasakinėju ėjimus, – neatlyždamas sugargė paukštis. – Be manęs tu niekas!

– Aš pats žaidžiu! – Leonas patempė lūpą.

– Pasapnuok! – įžūliai sukrankė paukštis. – Kalbi kaip balandis, kuris pats pasidaro lizdą! Kai tik pozicija tampa sudėtinga ir tau gresia matas, pasirodau aš, tavo baltasis paukštis!

– Tu juodas, – sumurmėjo Leonas.

– Nesikabinėk prie smulkmenų! – Paukštis pamojavo sveiku sparnu. – Aš tau padedu išsisukti iš beviltiškiausių pozicijų, o tu nenori pasiimti manęs į namus. Pasiimk bent porai dienų, kol man sparnas sugis!

– Na, gerai, – sutiko Leonas, ir paukštis mikliai purptelėjo į jo plataus švarko užantį.

– Bet jei mama siautės, tau reikės eiti lauk. – Leonas atsistojo ir, sunkiai atsidusęs, patraukė namo – tai buvo čia pat, priešais parką, Barono gatvės namo ketvirtame aukšte.

Leonas su spurdančiu paukščiu užantyje ilgai stovėjo prie buto durų nedrįsdamas įeiti, bet tada susiėmė ir pirštų galais įslinko vidun, tačiau motina nugirdo sugirgždančius durų vyrius ir iškišo galvą iš savo kambario.

– Mama, aš atnešiau pinigų, – įteikliai prakalbo Leonas, sustingęs koridoriaus vidury.

– Tave vieną kartą policija areštuos už tuos šachmatų pinigus, – bambėjo motina, bet Leono paduotus pinigus įsimetė į prijuostės kišenę. – Šitaip apsukinėti žmones!

– Mama, aš žaidžiu garbingai, – įprastai dievagojosi Leonas.

– Ar pavalgei? – paklausė motina. – Virtuvėj ant stalo kiaušinienė. Kur tu vakar naktį valkiojaisi?

– Čia pat parke, pakvėpavau grynu oru, – atsakė Leonas. – Man lovoj staiga pritrūko oro…

– Pritrūko oro, – įtariai nutęsė motina. – Gal tau, sūneli, vėl kas nors rodosi?

– Mama, niekas man nesirodo!

– Tas triušiukas, kuris tau rodėsi, tebėra tavo kambary? – vangiai kamantinėjo motina. – Atsakyk man garbingai.

– Triušiuko nebėra. – Leonas nuleido žvilgsnį į grindis.

– Tu man nemeluoji? – Motina truputį palenkė galvą, norėdama įsižiūrėti sūnui į akis.

– Ne.

– Ačiū dievui, – ji su palengvėjimu atsiduso. – Tai tie nauji vaistai vis dėlto veikia.

– Mama, nesijaudink, man viskas gerai.

– Ką tu be manęs veiksi, sūneli? – Prijuostės kampelį motina priglaudė prie kairės akies, o dešiniąja įdėmiai skverbėsi sūnui į veidą. – Kai aš numirsiu…

– Nesirūpink! – užantyje sugargė paukštis. – Aš liksiu su tavim.

– Aš žaisiu šachmatais, mama, – pernelyg garsiai atsakė Leonas, įkišo ranką į užantį ir pirštais užspaudė paukščiui snapą. Tada nuskubėjo į savo kambarį ir tvirtai uždarė duris.

Ištraukė paukštį iš užančio.

– Pas tave faina, – tarė paukštis ir išskleidė sparnus.

– Nori, aš tave padėsiu ant palangės, ir mes kartu pasižiūrėsim į triušiuko kapą? – paklausė Leonas.

– Argi jis iš čia matosi? – nusistebėjo paukštis.

– Aš viską apskaičiavau.

Leonas patupdė paukštį ant palangės, ir abu žiūrėjo žemyn į triušiuko kapą tolumoje po riešutmedžiu.

– Kažkas jam nuo kapo nuėdė tas morkas, – skeptiškai nutęsė paukštis.

– Tai nieko, – atsakė Leonas. – Padėsim naujas.

– Taip, genialu, – pritarė paukštis.

Leonas nuėjo į virtuvę ir atnešė į kambarį abu motinos iškeptus kiaušinius, vieną suvalgė pats, o kitą sulesė paukštis. Paskui Leonas nuo lentynos paėmė seną žurnalų „Šachmatai“ komplektą, patiesė ant apskrito stalo ir ėmė spręsti šachmatų uždavinius. Paukštis tupėjo jam ant peties ir atidžiai stebėjo. Kartkarčiais Leonas apsimesdavo, kad negali rasti teisingo sprendimo ir taktiškai palaukdavo, leisdamas paukščiui pasakyti.

Sutemus motina iš koridoriaus sušuko, kad nėr ko be reikalo eikvoti elektrą, reikia gesinti šviesą. Leonas klusniai atsigulė ant aptriušusios tachtos, o paukštis įsitaisė jam prie ausies ant mažos pagalvėlės, kur anksčiau miegodavo triušiukas.

Užmigdamas Leonas apklostė laibas paukščio kojeles ir žiovaudamas pasakė:

– Gal tu man rodaisi, bet geriau, kad esi, negu tavęs nebūtų.

– Aš suvaidinau, kad man lūžęs sparnas, – prisipažino paukštis.

– Aš iškart supratau, – sumurmėjo Leonas. – Bet dabar miegok!

Vladis Spāre. Rašomosios mašinėlės garsai

2026 m. Nr. 7 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Vladis Spāre (g. 1953) – asketiškojo realizmo kūrėjas, prozininkas, vertėjas. Baigęs žurnalistikos ir leidybos mokslus, dirbo žurnale „Avots“, įkūrė vieną pirmųjų laisvos Latvijos privačių leidyklų…

Vladis Spāre. Tai reiškia viską

2024 m. Nr. 7 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Latvių prozininkas, asketiškojo realizmo kūrėjas, vertėjas ir leidėjas Vladžio Spārės (g. 1953) – rašytojos Veltos Spārės ir ukrainiečių rašytojo Vladimiro Kaniveco sūnus…

Vladis Spāre. Daniškas tabakas

2018 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Prozininkas ir leidėjas Vladis Sparė (g. 1953) baigęs Latvijos universitetą ir leidybos mokslus Suomijoje, įkūrė ir vadovavo vienai pirmųjų atkurtos Latvijos leidyklų „Atmoda“…

Andra Neiburga. Namas su moterim

2021 m. Nr. 11

Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius

Andra Neiburga (1957–2019) – žymi latvių rašytoja, vertėja ir dailininkė, studijavo Latvijos dailės akademijoje. Jos pirmasis literatūrinis darbas – 1985 m. sukurtas apsakymas „Spindėjo saulė“ („Spīdēja saule“), kuris vėliau, kartu su kitais rašytojos ankstyvaisiais kūriniais, buvo įtrauktas į apsakymų rinkinį „Paukščių iškamšos ir paukščiai narveliuose“. Ši knyga, 1988 m. išleista dvidešimties tūkstančių egzempliorių tiražu, spaudoje sukėlė tikrą diskusijų audrą. Kritikai įrašė A. Neiburgą į reikšmingiausių Latvijos jaunųjų rašytojų gretas.

Autorės kūryboje dominuoja smulkios formos kūriniai – apsakymai ir novelės. Jos apsakymų rinkinys „Stumk stumk“ („Stum stum“; Ryga: Valters un Rapa, 2004) pripažintas viena iš šimto mėgstamiausių visų laikų knygų Latvijoje. Rinkinys apdovanotas kultūrine premija „Diena“ ir nominuotas Latvijos literatūros metų premijai. Jį sudaro penkiolika vienas už kitą nuostabesnių apsakymų, paperkančių nestandartiniu mąstymu ir originalumu. Kai kuriuose jų juntamas ir mistikos dvelksmas, kūriniams suteikiantis ypatingos spalvos.

Apsakymas „Namas su moterim“ – taip pat iš knygos „Stumk stumk“, kurią esu išvertęs visą. Tikėtina, kad jau kitąmet ji pasieks lietuvių skaitytojus.

Abi nuotraukos buvo beveik vienodos. Tas pats namas, prigludęs prie žemės, pamatai apsamanoję, kaminas kreivas, lentelėmis dengtas stogas vietomis apaugęs baltomis kerpėmis, jį vešlių šakų vainiku gožia šimtametis ąžuolas. Kairėje senas šermukšnis nudžiūvusiomis šakomis, kelios tujos dešinėje, tarp namo ir pelkės styro pusiau sugriuvusi statinių tvora. Ir po ąžuolu toks lyg tvenkinėlis, lyg liūgas – meldais, švendrais ir nendrėm užaugęs. Pavasariais ten žaliai ir geltonai žydėjo vilkdalgiai ir purienos. Tačiau nuotraukos buvo nespalvotos, formatas devyni ir trylika centimetrų, iš tiesų detales įžiūrėti nebuvo taip jau lengva, bet aš atsiminiau kiekvieną smulkmeną.

Patyrinėjus atidžiau galima suprasti, kad fotografuota skirtingais metų laikais: vienoje po virtuvės langu žydėjo astilbės, kitoje dar – galbūt jau – nežydėjo.

Vienoje nuotraukoje vidurinio kambario užuolaidos buvo atitrauktos, kitoje – langą dengė tik iki pusės.

O paskui dar tai, ko nesimato – ko išsiaiškinti klampiais Latgalos keliais leidausi per visą Latviją vėjuotą vėlyvos bobų vasaros dieną į Dievo ir žmonių apleistą Latgalos sodžių, į vietą, kurios nėra žemėlapyje.

Apie jį, Serafimą, Latgalos pranašą, man papasakojo viena sena draugė. Visuomet paniekinamai žiūrėjau į tokius dalykus, bet, neberasdamas išeities, kaip žmonės iš nevilties linkę daryti, griebiausi už paskutinio šiaudelio.

Aš neskubu, važiuoju iš lėto, kai kur sustodamas, mėgaudamasis gražiais gamtos vaizdais ir, nors nenorėjau prisipažinti, – truputį prisibijodamas būsimo susitikimo. Netikėjau aiškiaregiais ir burtininkais, netikėjau ezoterika, taip pat netikėjau į Dievą. Jei manęs paklaustų, kuo išvis tikiu, sunkiai sugalvočiau kokį nors įtikinamai skambantį atsakymą – net neteisybę.

Kad negalvočiau apie nuotraukas savo piniginėje, ten, prie širdies, vis dairiausi aplink. Latgaloje nebuvau nuo vaikystės. Ežerai, priešingai gamtos dėsniams, kalvų šlaituose tįsojo įžambiai, ir beliko stebėtis, kodėl iš jų neišteka vanduo, debesys bėgdami danguje susidūrė su kažkokia nematoma kliūtimi ir sustingo lyg akvarelė, pro šalį nukiceno arklėkas vežėčiose, senobiškai apsirengęs senukas ant pasostės – lygiai taip vargšas kaimo žmogelis būtų galėjęs atrodyti ir prieš šimtą metų. Pro šalį priešinga kryptimi nudardėjo apdaužytas ir surūdijęs žiguliukas, liesas juodmargis paršėkas pliaukšėdamas ausimis praskuodė keliu.

Pastovėjau ant skardžio, baugščiai žvelgdamas į tamsius Dauguvos vandenis ir kadaise užtvindymui pasmerktus laukinius kraštus, kartu su skaromis apsigaubusiomis moterimis pamindžikavau prie autoparduotuvės Židinų kaime ir šiaip sau, dėl juoko, nupirkau odekoloną „Russkij les“ už trisdešimt keturis santimus – dovaną draugui.

Nepriteklius buvo jaučiamas visur, bet namai skendo rudeniškuose gėlynuose ir žibino švarias langų akis už medinių drožinėtų langinių.

Pamažu atsisveikinau su tuo pasauliu, kurį prieš kelias valandas buvau palikęs, ir jutau širdin gulant seniai nejaustą ramybę.

Čionykštės sentikių vietos.

Staiga prisiminiau, kad ji, moteris, dėl kurios matuoju šį kelio gabalą, nežinia kurioje kartoje buvo kilusi iš sentikių.

Kelias meta dar vieną vingį kažkur tarp Škeltovo ir Ambelių, ir aš patenku į vietą, kuri man dar ilgai sapnuosis.

Nedidelis sodžius. Dangiško mėlynumo sentikių bažnytėlė geltonomis langinėmis. Kitoje kelio pusėje būdelė kaip namelis ant vištos kojos, nudažyta ryškiai violetine spalva. Rausvi vakarinės saulės spinduliai vertė abi, bažnyčią ir būdelę, mirgėti, lyg jos būtų ryškios sagės prie margos bobų vasaros suknelės. Violetinis dažytas būdelės korpusas pasirodė esąs senas laivo bunkeris iš kniedyto metalo, kažkur Pierygoje atrastas ir atitemptas čia, padengtas stogu kaip nameliui priklauso, su pristatytu mediniu priebučiu, kuris svetingai leidžia apžiūrėti smaragdiškai žalią būdelės vidų. Parduotuvės durys storos kaip seifo, prie sunkių mažo langelio grotų žiedus meiliai priglaudusios dirbtinės rožės. Prie staktos tokia lyg elektrinio asiliuko uodega su plastikine gintaro spalvos rankena¹. Kol sukau galvą, ar tai galėtų būti įrenginys iškviesti pardavėją, prie manęs per lauką jau skubėjo pati šeimininkė – pagyvenusi, bet graži moteris, kurios veidas priminė kažką matytą geruose rusų filmuose.

Taip, tai tiesa, Serafimas čia gyvenąs, ten, toje izboje², – ji parodė kažkur į sodžiaus gatvės galą, – bet šiuo metu tikriausiai sėdi pas batiušką³, žiūri serialą. Galiu eiti drąsiai, batiuška atidarysiąs božnicą⁴, parodysiąs. Jų bažnyčia graži: takoj krasoty mir ne vidal!⁵

Pereinu kelią. Šalia bažnyčios mažas namelis baltomis užuolaidomis, kieme po stogine supinti į kasas džiūvo svogūnai, lange mirgėjo mėlynos TV ekrano šviesos, sulojo šuo, prasiskleidė užuolaida, ir lange pasirodė malonus barzdotas batiuškos veidas, o už jo peties dar vienas, tamsus, apaugęs savaitę neskustais juodais barzdaplaukiais.

Atsisakiau bažnyčios apžiūros – kitą kartą, vėliau – ir paaiškinau savo atvykimo tikslą. Su Serafimu mat noriu kalbėti. Yra reikalas.

Jei reikalas, tai reikalas, – atsiduso batiuška.

Serafimas, nė perpus ne toks malonus, atsikėlė ir nuėjo, nė žodžio nesakydamas, vedė mane purvina vienintele sodžiaus gatve į būdą pačiame jos gale. Per kelią lėtai perėjo juoda višta, Serafimas nusispjovė į vištos pusę ir kažką suburbėjo; vieno namo priebutyje aplink stalą tyliai sėdėjo būrelis žmonių ir gėrė naminę.

Serafimo būdos durys buvo neužrakintos, jis be žodžių pakvietė vidun. Čia nebebuvo tos švaros ir blizgesio, nustebinusio parduotuvėje ir pas batiušką, – stalas apibarstytas duonos trupiniais, ant palangių sudžiūvusios negyvos musės, langų kampus tinklais aptraukę vorai. Kruopomis apskretęs šuns dubuo kampe prie plytos. Gaižus nešvaros ir vienišo vyriškio kvapas.

– Sėsk, – tarė Serafimas, rodydamas į išklibusią, purviną taburetę prie stalo. Pirmi man

skirti žodžiai.

– Ko nori?

Tai nebuvo klausimas, ir nė ženklo geranoriškumo ar susidomėjimo jo balse, – atrodė,

metęs tik vieną žvilgsnį, jis mane jau priskyrė kažkokiai nelabai maloniai kategorijai.

Tylėdamas išsitraukiau abi nuotraukas. Delnu rūpestingai nubraukiau stalą. Padėjau jas greta viena kitos.

Žinojau: vienoje nuotraukoje namo viduje yra ji.

Turėjau sužinoti – kurioje.

Vieną mes fotografavome kartu išvykdami į Rygą, kitą nuotrauką padariau išvažiuodamas vienas.

Ir po to mes nebesusitikome, tačiau tą akimirką ji apie tai nežinojo, ir aš tik neaiškiai tą nujaučiau.

Ji liko. Stovėjo tarpduryje, mojo ranka ir šypsojosi savo juokinga Buratino šypsena, bet kai išsitraukiau fotoaparatą, garsiai nusijuokė ir mikliai pasislėpė priebutyje – užsitrenkė namo durys, akimirksnį švystelėjo šešėlis virtuvės lange, bet nė vienoje nuotraukoje to šešėlio nebuvo.

– Jūs matote skirtumą tarp šių fotografijų? – paklausiau gudraudamas.

Oho, jaučiausi išdidus dėl savo klastos – šioje kūdroje bebrai nesiveisia. Jeigu klausčiau

senio tiesiai ir aiškiai: kuriame iš nuotraukose matomų namų yra moteris, – jam beliktų tik parodyti vieną, ir tai būtų viskas. Jo žodžių teisingumo patikrinti būtų neįmanoma.

Pats buvau žiūrėjęs į nuotraukas ilgai, labai ilgai. Kaip kvailys, gėdydamasis pats savęs, laikiau delnus virš vienos ir kitos, stengdamasis pajusti kokią nors šiltą srovę, liudijančią, kuri nuotrauka yra tikra.

Laikiau jas mėnesienos šviesoje ant naktinio stalelio ir stebeilijausi, nemirksėdamas, tikėdamasis pastebėti kokį nors judesį nufotografuotų namų languose.

Net šuniui daviau jas apuostyti.

Juokinga.

Dabar visos mano viltys buvo sudėtos į šį vyrą.

Jis, parėmęs galvą rankomis, išsiblaškęs žiūrėjo į nuotraukas, smirdėjo amžinomis, nesibaigiančiomis pagiriomis, šviežia namine, jo barzda buvo neskusta mažiausiai savaitę, seniai neskalbti languoti marškiniai, ir plaukai, riebiais kuokštais krintantys ant kaktos, lindo už įjuodusios marškinių apykaklės. Turėjo klasikinę girtuoklio nosį, raudoną su lengvu melsvų gyslelių tinkleliu, ir drėgnas, karščiuojančias akis. Lūpų kamputyje prilipusi styrojo užgesusi „Primos“ nuorūka. Net nežinojau, kad „Primą“ dar gamina. Aštriai suvokiau savo kelionės beprasmiškumą.

Jis pasidėjo nuotraukas priešais save, plaštakos purvinos, trumpais, kastuvo formos nagais, ir man pasirodė, kad jie nugraužti – kaip mažo berniuko.

– Vienas namas tuščias, – pagaliau tarė. – O kitame yra moteris. Atrodo, nelaiminga.

Aš apstulbau.

– Kuriame? Kuriame name? – man užkrito balsas. Tą akimirką net nesupratau paskutinės jo frazės prasmės, apie ją pradėjau galvoti tik vėliau. Ir dažnai galvoju iki šiol.

– Kam tau žinoti?

Senis ir vėl neklausė, tai skambėjo greičiau kaip „o koks tavo reikalas“. Jis atstūmė abi nuotraukas ir šiek tiek drebančiomis rankomis užsidegė užgesusią nuorūką.

– Turiu žinoti.

Aš negalėjau pasakyti, kad moteris, esanti viename iš šių namų, ne – vienoje iš nuotraukų, ne – vėl neteisingai – viename iš nufotografuotų namų, – kad ši moteris pradingo iš mano gyvenimo, nepalikdama nieko, visiškai nieko, jokio įrodymo apie savo egzistavimą. Apie mūsų santykius.

O kas nepalieka daiktinių įrodymų, – to juk išvis nėra buvę. Argi ne?

– To namo taip pat nebėra, – lyg perskaitęs mano mintis, tarė Serafimas. – Nieko nebėra.

– Žinau. Namą pardavė, o nauji šeimininkai jo vietoje pastatė kitą. Modernesnį.

– Kodėl tu neieškai tos moters gyvenime?

Bet tos moters juk taip pat nėra, – pagalvojau aš. Nėra tos, kuri šypsojosi ąžuole pakabintose sūpynėse, tos, kuri parėjo iš miško, vaikiškai laiminga, pilnu krepšiu baravykų, kuri dainuodama kepdavo blynus ant senos malkinės krosnies, ir blynai visuomet prisvildavo, o ji tiktai juokdavosi; tos, kuri atsidavė man taip, kaip niekada jokia kita nėra atsidavusi, taip, lyg kiekvieną kartą būtų išgyvenusi stebuklą ir atradimą, ir dėkingumą kartu su kažkokiu nesuvokiamu, pergalingu ir džiaugsmingu, per kraštus besiliejančiu malonumu. Kuri, artėjant tai akimirkai, nepakartojamu judesiu uždengdavo veidą ištiestu delnu – kad nuslopintų riksmą, o po to visada verkdavo – iš susijaudinimo ir laimės.

Galbūt kur nors gyvena moteris jos vardu ir pavarde, galbūt ištekėjusi, galbūt ne, galbūt kelių vaikų motina, galbūt ji vis dar prisvilina blynus. Nežinau, ir žinoti nenoriu.

Ji dabar penkiolika metų vyresnė, bet stebuklų galiojimo terminas trumpas.

Man tereikėjo žinoti, kuriame name ji yra. Ir viskas.

Nebuvau kvailys, negalvojau, kad, įrėminęs ir pakabinęs ant sienos nuotrauką su nebeegzistuojančiu namu, kuriame yra nebeegzistuojanti moteris, aš sugrįšiu į laiką prieš penkiolika metų ir galėsiu ištaisyti tada padarytas klaidas. Jeigu jų išvis buvo. Nes paprastai viskas atsitinka taip, kaip neišvengiamai turi atsitikti.

Kvailystės.

Esu gan pragmatiškas žmogus. Tik negaliu ištverti nežinodamas, kuriame name ji yra.

Nežinau.

Ir negaliu ištverti.

Tai buvo tapę poreikiu, kurį reikėjo patenkinti, apsėdimu, nuo akimirkos, kai radau šias nuotraukas, peržiūrėdamas seno rašomojo stalo stalčius, prie kurių nebuvau prisilietęs mažiausiai dešimt metų. Tuo metu buvau užmiršęs ir namą, ir moterį. Turėjau kitą, buvau laimingas – ir kaip tik ši kita mane paskatino susitvarkyti popierius, nes jai, matote, nepatiko mano masyvus septintojo dešimtmečio rašomasis stalas. Ji neseniai buvo atsikrausčiusi gyventi pas mane ir kažkokiame antikvariate nužiūrėjo geresnį. „Elegantiškas jugendas“, – sakė ji. Na, tebūnie.

Radęs šias nuotraukas, įdėtas į pageltusį voką su kosmonautu, tikriausiai Gagarinu, pirmą akimirką išvis negalėjau atsiminti, kas tai per namas ir kodėl šios nuotraukos pas mane. Šalia ant žemės stovėjo juodas šiukšlių maišas, į kurį mečiau visus nereikalingus daiktus, ir mano ranka jau tiesėsi, kad įskraidintų į maišą ir šias nuotraukas, kai staiga – tai sugrįžo. Prisiminimų banga, stulbinamai stipri: pirmiausia namas – mačiau viską kartu – visas vidaus patalpas – pereinamą vidurinį kambarį, viržius vazoje, nuvarvėjusias žvakes ant palangių, valerijonais kvepiantį bufetą su stiklinėmis durelėmis, miegamąjį su siaura medine lova, kurioje mes gulėdavome naktį, ir ją. Ją! Rankos drebėjo, – kaip išvis galėjau užmiršti?! Prisiminimai kvepėjo: mišku, ką tik plautų grindų lentomis, dūminančia krosnimi, šlapiu šuns kailiu, grubia kaimiškų vilnų antklode, jos lūpomis ir seilėmis, jos glėbiu, mano sėkla, kuri daugiau niekada nėra taip saldžiai kvepėjusi, kaip tada, susimaišiusi su jos syvais.

– Kas tau yra? – paklausė Ilzė, mano dabartinė, su kuria buvau laimingas.

– Kokios čia nuotraukos? – parūpo jai. – Ir koks čia namas?

– Kažkada jaunystėje, seniai… mes su seserimi ten dažnai svečiuodavomės, – stengiausi

ištarti normaliu balsu.

– Na ir?

– Ne, nieko.

– Tai mesk lauk, – pasakė Ilzė.

– Ai, palaikysiu, – kaip galėdamas nerūpestingiau nutęsiau.

– Ar čia turėjai kokią meilužę?

Labai įsižeidžiau dėl žodžio „meilužė“, baisiai įsižeidžiau, na, juokinga, taip, bet nuskambėjo be galo nešvariai – lyg ji būtų pasakiusi „prostitutė“.

– Tu pati esi meilužė, – atsakiau aš.

O toliau nieko, toliau tvarkėme namus ir nesikalbėjome, o tada valgėme vakarienę, šnekėjomės apie darbą ir savaitgalį, ir apie Ilzės ispanų kalbos kursus, o tada ėjome miegoti ir lyg mylėjomės, aš užsimerkiau ir bandžiau nematyti moters po savimi, ji kažin ką šnibždėjo man į ausį, bet aš tyloje, mintyse, savo monotonišku vidun lauk judesio ritmu kartojau: dulkinu, dulkinu, dul-ki-nu.

Naktis užgesino vakarą, o rytas atėjo įprastas, ir mudu nė vienas nenujautėm, kad būtent šis žodis, tiktai žodis, – „meilužė“ – pradėjo mūsų santykių pabaigą.

O gal vis dėlto tos nuotraukos.

Nuo tos dienos nešiojausi nuotraukas piniginėje ir darbe, per pietų pertrauką, dažnai išsitraukdavau, pasidėdavau prieš save ant stalo ir paprasčiausiai žiūrėdavau.

Nuskenavau jas į kompiuterį ir laikiau paslėptas už Excel programos.

Ir kartą, taip, iš tikrųjų, paėmiau vieną nuotrauką (tą akimirką man tikrai atrodė, kad tai ta tikroji), įėjau į tualetą ir dročinau, žiūrėdamas į nuotrauką, man atrodė, kad vieną trumpą akimirką pajutau seną mūsų meilės kvapą, ir buvau nepakeliamai laimingas, bet tuojau, kai tik baigėsi saldžios konvulsijos, vėl taip nepakeliamai nelaimingas, kad apsiverkiau – aš, vyras, apsiverkiau prie tualeto veidrodžio, žiūrėdamas į savo raudonomis dėmėmis išmuštą šlapią, pasenusį veidą, ir paskui, žinoma, man buvo gėda – baisiai gėda dėl viso šito.

Pagalvojau, kad tai, dėl ko ji kaskart po to verkdavo, galbūt nebuvo tik laimė.

Būčiau jau tada supratęs, kad tai meilė.

Bet galbūt mes niekada neatpažįstame meilės, kada ji būna. Ir meilė yra vien praeities misterija, kuria paauksuojame prarastus santykius, nebegalinčius mūsų apgauti.

Abu namai nuotraukose, beveik vienodi, atsakymo nepateikė. Tylėjo.

Tas namas jai daug reiškė – galbūt daugiau negu žmonės ir galbūt daugiau negu aš tuo metu. Arba visada.

Kartą ji parašė laišką mums su seseria, po to, kai pasisvečiavome pas ją visą savaitę. Tai įvyko mūsų draugystės pradžioje, buvome neseniai susipažinę, ir mudviejų dar nesiejo niekas, ką būtų reikėję slėpti nuo kitų:

„Jūs, visi, kurie atvažiuojate į svečius pas mane, – rašė ji, – tie, kuriuos myliu, ir tie, kuriuos myliu mažiau, jūs, kuriems norėčiau dovanoti visa geriausia, ką tik galiu, – man labai gaila, kad negaliu jums parodyti savo namo – to, kuriame svečiavotės nesuskaičiuojamus kartus, to namo, kurį matėte, kuriame miegojote, valgėte, gėrėte, klausėtės muzikos, kalbėjotės, džiaugėtės, šokote ir liūdėjote, o kartais ginčijotės; namo, apie kurį jau turite supratimą, požiūrį, taip, – jame yra puiku, jūs sakote, jame yra baisiai puiku – ir tai niekas, tai žodžiai, kurie visiškai nieko apie mano namą nepasako – ir ne mano jėgoms ką nors pakeisti, nors ir kaip karštai to trokščiau, – tai lyg kerai – namas slepiasi nuo jūsų, namas pasikeičia jums atvykus, ir tiktai tada, kai jūs visi išvykstate, kai nebelieka net jūsų pėdsakų, o jūsų užmiršti daiktai paslėpti giliai spintose, tiktai tada jis vėl nusimeta šydus, atveria akis, atgauna balsą, kartu su manimi galvoja ir jaučia, ir tyli, ir žvelgia laukan pats pro savo langus, ir yra man dėkingas, ir myli mane taip pat, kaip aš jį, ir kuo vienišesnė čia esu, tuo geriau matau jį, tuo giliau jaučiu, tuo artimesni mudu esame: aš – namas, namas miške, miškas prie jūros, ir viskas po vienu dideliu ir paslaptingu, tiktai man priklausančiu dangumi. Bet, kai tik atvažiuosite, jis vėl pasislėps. Ir aš niekada nepajėgsiu jums padovanoti – to, ką turiu.“

Na taip, kartais ji galėdavo būti labai patetiška. Ir sentimentali.

Kiek kartų žiūrėjau į nuotraukose matomo namo langus ir stengiausi pajusti, kuris iš tų langų žvelgia jos akimis.

Bet Serafimas žinojo, o dabar turėjau sužinoti ir aš.

Vėliau važiuodavau pas ją dažnai. Kartais tuos du šimtus kilometrų tiktai vienai nakčiai – vakare į ten, iš ryto atgal – vienai pilnai stebuklų jaudinančiai nakčiai. Kartais turėdavau daugiau laiko, pasilikdavau savaitgaliui, visai savaitei. Laikas jos namuose nėjo pirmyn, laikas sukosi ratu. Sklisdavo ratilais kaip įmetus į vandenį akmenį. Vienintelis laiko rodytojas namuose buvo sieninis laikrodis virtuvėje, bet toks pavargęs, kad jo trumpoji valandų rodyklė niekada nepersiropšdavo per devynias. Pasiekusi devynias, ji bejėgiškai krisdavo atgal – ant šešių, ir taip amžinai – šeši, septyni, aštuoni, devyni, šeši, septyni, aštuoni, devyni. Tik minučių skaičiuotojas nenurimdamas įveikdavo savo kelią, minutės čia turėjo kažkokią reikšmę, ilgesni laiko vienetai – ne. Sykį atvežiau jai naują laikrodį, elektroninį, stalinį, bet jau kitą mano viešnagę jis buvo dingęs. Ir aš nieko neklausiau.

Pamažu namas ėmė prie manęs pratintis. Mane priimti. Pamažu suvokiau tai, ką ji rašė laiške, pamažu pradėjau jausti namą tokį, koks jis yra, o ne kokį jį matėme.

Galbūt todėl, kad vis mažiau ir mažiau likdavo manęs paties. Nepastebimai lyg ir susigėriau į tą moterį. Ją sutikęs, aš virsdavau ja – kūniškai ir dvasiškai. Tuo metu buvau jaunuolis be charakterio, neišsilavinęs, vangokas ir neveiklus, gan ištižęs, bet turėjau švelnias rankas bei lūpas, visiškai atviras jai.

O ji – ji buvo visas pasaulis, tai saulėtas, tai apsiniaukęs, ji buvo diena ir naktis, žiema ir vasara, ji buvo vieno žmogaus teatras. Ji man dainavo ir grojo, ir deklamavo, ir pasakojo istorijas. Ji man šoko ir mane globojo. Ji mane auklėjo ir lavino. Ji mane padarė savimi. Aš kvepėjau kaip ji, aš žiūrėjau kaip ji, aš kalbėjau kaip ji. Mano akys visada buvo plačios, ir jos buvo tik veidrodis jai. Buvau visiškai pasislėpęs joje, ir namas į mane daugiau nekreipė dėmesio. Nes manęs nebuvo.

– Aš nesakysiu, – trumpai metė Serafimas, nutraukdamas mano prisiminimus.

– Ne, tu vis dėlto pasakysi, seni.

Per stalą grubiai sugriebiau jį už riešo. Mūsų rankos, alkūnėmis atremtos į stalą, atrodė pasiruošusios laužimo kovai. Akimirką žiūrėjome vienas kitam į akis. Jo akyse nieko nesimatė, bet ne todėl, kad būtų tuščios – jos buvo užrakintos.

Nusisukau ir paleidau jo ranką.

– Senas girtuoklis, – sumurmėjau. – Tu nieko nežinai.

Serafimas trynė suspaustą sąnarį ir šypsojosi bjauria, seilėta, beveik bedante šypsena. Lauke pradėjo temti, už durų suinkštė šuo, Serafimas pasikėlė jį įleisti ir pakeliui uždegė šviesą. Virš stalo nešvaraus laikraščio gaubte įsižiebė menka lempelė. Į kambarį įėjo pabaisa ir ištikimai atsigulė prie Serafimo kojų.

– Kodėl vis dėlto žmonės eina pas tave? – piktai paklausiau.

– Todėl, kad kvailiai.

Tai nebuvo toks atsakymas, kokio laukiau, bet pagaliau skambėjo kaip teisybė.

Tą paskutinį rytą, kada vėl ruošiausi išvažiuoti į Rygą ir nufotografavau namą, kuriame juokdamasi pasislėpė ji, nufotografavau tik todėl, kad buvo likęs vienas kadras naujajame fotoaparate, kuriuo visą laiką fotografavau tik jūrą, jūrą ir jūrą, ir dangų, ir paparčius, ir natiurmortus ant virtuvės stalo, lyg jūra ir dangus, ir paparčiai būtų svarbesni už žmones – tą rytą buvo apėmusi bloga nuojauta, kad nebesusitiksime. Manyje jau dygo išsiskyrimo sėkla. Jaučiausi liūdnas ir kartu keistai atsipalaidavęs.

Paprasčiausiai – jos manyje buvo pasidarę per daug, tai supratau tą akimirką, kai namui tapau savas arba niekas.

Žinojau, kad taip galėtų tęstis metų metus, galėčiau iš jos išmokti visko, ko tada nemokėjau ir paskui jau neišmokau – senovės graikų žodžius ir raštus, šiuolaikinės literatūros korifėjų tekstus ir klasikinės muzikos viliojančias tamsias gelmes – visa, kas taip natūraliai gyveno kartu su ja tame miško name, kuriame visi laikai egzistavo tuo pačiu metu – nuo šešių iki devynių – bet to daugiau nenorėjau.

Intuityviai, bet aiškiai jaučiau, kad jos pasaulis nėra manasis, turėjau sugrįžti į savo vietą – pas vyrus, kurie per dienas sunkiai dirba, o vakare ilsisi su alaus stiklu prie televizoriaus, kurie moteris prisimena tiktai tada, kai nori pasidulkinti, ir nesistengia kiekviename lytiniame akte įžiūrėti misterijos. Ten turėjau tvirtą ir užtikrintą pagrindą po kojomis, ir jį bijojau prarasti.

Tiktai nežinojau, kad jau esu apnuodytas, ir daugiau niekada nemokėsiu susitaikyti su tais paprastais dalykais, kuriuos siūlo gyvenimas.

Ai, tai pernelyg subtilus paaiškinimas.

Galų gale – paprasčiausiai supratau, kad ten nieko negali išeiti.

Ten nieko negali išeiti.

O jei nieko negali išeiti, tai nėra ko gaišti laiko.

O jeigu vyras kažką tokio nusprendžia, jis nesižvalgo atgal.

Vadinkite tai drąsa arba neryžtingumu.

Vadinkite vyriškumu – jis yra ir viena, ir kita.

Žinoma, prisimindavau ją ilgokai, kokius metus ar daugiau. Kiekvieną moterį lygindavau su ja, bet nė vienoje neradau to, nuo ko pabėgau ir ko vėl siekiau.

O ji manęs taip pat ieškojo.

Rašė gana beviltiškus laiškus, kuriuos skaityti buvo sunku.

Nes rašyti ji mokėjo.

Juos radau seno rašomojo stalo stalčiuje, visą krūvą, daugelis buvo neatplėšti.

Vadinkite tai vyriškumu.

Bet tų laiškų neatplėšiau ir dabar, po daugelio metų. O atplėštų neperskaičiau.

Juos sudeginau.

Kartais prisimindavau jos veidą taip ryškiai, lyg būtų sėdėjusi priešais mane. Kartais atmintis jos niekaip negalėdavo atkurti. Dažniausiai jos vaizdinys atsirasdavo visai nelauktai: mašinoje prie vairo, lovoje su Ilze, darbe. Bet nemigos vakarais, kai bandydavau ją pasiguldyti šalia, ji neateidavo. Ir nebegalėdavau užmigti.

Man reikėjo atgauti ramybę.

Nepastebėjau, kuriuo metu Serafimas surado butelį naminės, jį atkimšo ir mums abiem įpylė. Nepastebėjau, kaip išgėriau savo stikliuką. O gal du.

Ir nesusivokiau, kad visą tai pasakojau garsiai – jam girdint.

– Kas atsitiko Ilzei? – paklausė jis.

– Ji… ji nebuvo tikroji. Ten nieko negalėjo išeiti, – pasakiau. – Tai kurioje iš fotografijų?

Sakyk!

Serafimas įdėmiai žvelgė į mane.

– Na, kurioje?

–Tai tau nepadės.

– Vis tiek, – užsispyriau. – Aš juk tau moku, seni. Ar ne taip?

Serafimas šyptelėjo.

– Kiek?

– Dvidešimt penki.

Senasis šyptelėjo dar kreiviau.

– Penkiasdešimt, – pridėjau.

– Už mylimą moterį per mažai, – pasakė Serafimas, – net už jos nuotrauką per mažai.

– Šimtas, tu menkysta! – plykstelėjau įniršęs.

– Gerai, – atsiduso Serafimas. – Bet su viena sąlyga. Tą kitą paliksi man.

Sutikau.

Serafimas iš lėto siekė nuotraukų. Paėmė abi. Dar akimirką stebeilijo. Tada, išsirinkęs vieną, atsistojo, priėjo prie plytos, paėmė degtukus ir ją padegė. Nuotrauka lėtai degė mėlyna liepsna. Nepajutau, kaip pašokau.

– Sėdėk, – pasakė Serafimas. – Ta kita, ant stalo, yra su moterimi.

Drebančia ranka ją paėmiau, dviem pirštais. Atsargiai ir baikščiai.

Juk joje buvo ji. Įkalinta name amžiams. Mano.

Numečiau ant stalo raudoną šimtinę ir neatsisveikinęs išėjau iš būdos.

Keistai linksmai ir aiškiai svaigino išgerta naminė, tiktai į kojas įsimetė toks lyg silpnumas.

Kitame sodžiaus gale danguje matėsi bažnyčios siluetas su stačiatikių kryžiumi. Batiuškos namo languose degė šviesa. Tikriausiai jis skaitė Šventąjį Raštą.

Mėnulio pilnatis spindėjo danguje, ir medžiai klojo juodus šešėlius ant kelio.

Įsėdau į mašiną.

Pažiūrėjau į užpakalinio vaizdo veidrodį.

Serafimo namuose jau buvo tamsu.

Žinojau, kad jis ten viduje, jis ir jo šuo.

Įjungiau bėgį, atleidau sankabą ir paspaudžiau akseleratorių.

Už nugaros liko praeitis, laikas vėl buvo vektorius.

Tiktai pusiaukelėje į Rygą suvokiau, kad Serafimas galėjo sudeginti ir tikrąją nuotrauką. O aš niekada to nebesužinosiu.

1 Aliuzija į A. A. Milne’o knygelę „Mikė Pūkuotukas“, kurioje pamesta asiliuko uodega panaudojama kaip virvelė durų varpeliui.
2 Izba – troba (rus.).
3 Batiuška vadinamas stačiatikių šventikas.
4 Božnica – taip Latgaloje vadinama bažnyčia.
5 Tokio gražumo svietas nematęs! (Rus.)

Vladis Spāre. Rašomosios mašinėlės garsai

2026 m. Nr. 7 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Vladis Spāre (g. 1953) – asketiškojo realizmo kūrėjas, prozininkas, vertėjas. Baigęs žurnalistikos ir leidybos mokslus, dirbo žurnale „Avots“, įkūrė vieną pirmųjų laisvos Latvijos privačių leidyklų…

Vladis Spāre. Tai reiškia viską

2024 m. Nr. 7 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Latvių prozininkas, asketiškojo realizmo kūrėjas, vertėjas ir leidėjas Vladžio Spārės (g. 1953) – rašytojos Veltos Spārės ir ukrainiečių rašytojo Vladimiro Kaniveco sūnus…

Vladis Spāre. Daniškas tabakas

2018 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Prozininkas ir leidėjas Vladis Sparė (g. 1953) baigęs Latvijos universitetą ir leidybos mokslus Suomijoje, įkūrė ir vadovavo vienai pirmųjų atkurtos Latvijos leidyklų „Atmoda“…

Svenas Kuzminas. Zbignevas ir sūnūs

2016 m. Nr. 3 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Džeimso daug kartų klausė, ar jis tikrai įsitikinęs, kad su visa firma ir šeima persikelti į Braitoną yra gera mintis, ir, jei iš pradžių jis dar truputį abejojo, tai dabar, sėdint Grovenoro kazino…

Arno Jundze. Du apsakymai

2015 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / ,,…Ne, ne, daktare, jūs išgirdote teisingai… Ir tada aš padariau išvadą, kad vienintelė galimybė išeiti į žmones – tai nužudyti seną, geraširdę ir visais atžvilgiais nekenksmingą ponią Ceciliją Bočas.

Valentina Freimane. Sudiev, Atlantida!

2014 m. Nr. 8–9 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Valentina Freimanė gimė 1922 m. Rygoje. Ji – žydų kilmės Latvijos teatro ir kino mokslininkė, meno mokslų daktarė, apdovanota Trijų žvaigždžių ordinu. Vaikystėje gyveno Rygoje, Paryžiuje ir Berlyne

Pauls Bankovskis. Uždaras kiemas

2013 m. Nr. 7 / Vertė Jurgis Banevičius / Paulas Bankovskis (g. 1973 m.) debiutavo 1993 m. „kaip postmodernistas su realistiniais polinkiais“. 2002 m. išleista apsakymų rinktinė „Gerasis visada nugali“ ir romanas „ČeKa, kamuolys ir rokenrolas“…

Guntis Berelis. Druska. Соль. Salt. Sel. Salz. Sale. Sal. Tuz. Сiль

2012 m. Nr. 12 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / visi įsivaizduoja, kad istorija yra, na, tokia lyg upė ir mes joje plaukiojam kaip didesni ar mažesni kukuliai; aš, būdamas cinikas, paprasčiausiai pasakyčiau, kad istorija yra šūdų srautas…

Proza verstinė

Čia skelbiame gegužės mėnesio fragmentą, o visą knygą netrukus išleis Rašytojų sąjungos leidykla.

Istorijos

2020 m. Nr. 12 / „Manęs nedomina laiko taupymas. Man labiau patinka juo mėgautis“, – yra sakęs vienas žymiausių Lotynų Amerikos rašytojų, Urugvajuje gimęs Eduardas Galeanas (Eduardo Galeano, 1940–2015).

Todėl skaitytojui siūlau glaustą, tarsi užšifruotą tekstą, kuris galbūt pažadins skaitančiojo vaizduotę ir įsijautimą.

Apie patį filmą galėčiau pasakyti trumpai: spalvos šiltos. Tonacija šviesi: šiek tiek intymumo, intrigos, švelnumo ir liūdesio.

Išsamus paaiškinimas gal net būtų juokingas. Filmai kaip žmonės. Vieniems patinka, kitiems nepatinka, dar treti lieka abejingi.

Šiuo atveju aš, žinoma, labai norėčiau, kad patiktų.“

Filmo apmatai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

2014 m. Nr. 10 / Ingmaras Bergmanas, susukęs filmą „Vilko valanda“, sukūrė ir naują sąvoką, kuri tvirtai įsišaknijo švedų vaizdinių pasaulyje. Rašydamas šiam filmui scenarijų I. Bergmanas, tada – Švedijos nacionalinio dramos teatro vadovas…

2009 m. Nr. 5–6 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Gegužės pradžios diena, jau pavasaris, šilta. Studentai ir docentai žieminius paltus užstatę lombarde, studentės – šviesiom suknelėm, vakarai gaivūs, viena šventė vejasi kitą. Teatro scenoje patiestas

2008 m. Nr. 8–9 / Iš švedų k. Vertė Zita Mažeikaitė / VIKTORAS. Kartais stoviu ir stebiu savo žmoną, bet ji to nežino. Ji mėgsta sėdėti štai ten, prie kampinio lango, dabar tikriausiai rašo laišką savo motinai. Kai ji pirmą kartą įžengė į šį kambarį, pasakė…

2005 m. Nr. 1 / Švedų spaudoje daug rašoma apie šeštąją Käbi Laretei knygą „Tarytum vertime“. Tai savotiška Bergmano filmo „Tarytum veidrodyje“ (1960) parafrazė. Laretei – garsi švedų pianistė, su I. Bergmanu pragyveno 10 metų, susilaukė dukters.

2002 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – visame pasaulyje garsus kino režisierius, dramaturgas, prozininkas ir iki šiol kuriantis spektaklius teatro režisierius. Leidykla „Alma littera“, išleidusi jo „Laterna magica“…

1994 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – ne tik garsus švedų teatro ir kino režisierius, scenaristas, bet ir puikus rašytojas, sukūręs trilogiją apie save ir savo kūrybą. „Laterna magica“ – pirmoji trilogijos knyga.

Romano fragmentai

2024 m. Nr. 2 / Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė / Georgis Gospodinovas (g. 1968) – bulgarų poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas. Baigė bulgarų filologijos studijas Sofijos universitete; apsigynė disertaciją.

2023 m. Nr. 2 / Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė / Teodora Dimova (g. 1960) – žymi bulgarų rašytoja ir dramaturgė, garsaus bulgarų rašytojo Dimitaro Dimovo dukra. Išleido keturias prozos knygas, parašė daug pjesių teatrui…

2021 m. Nr. 12 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Tomažas Šalamunas (1941–2014) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės slovėnų poetų; Slovėnijos televizijos ir radijo nekrologe poetas iškalbingai (ir taikliai) pavadintas „slovėnų poezijos ikonoklastu“…

2019 m. Nr. 12 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Anja Mugerli – slovėnų rašytoja, kultūrinių renginių organizatorė ir moderatorė. 2015 m. Nova Goricos universitete baigė slovėnistiką…

2018 m. Nr. 7 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Peter Semolič – vienas savičiausių šiuolaikinių slovėnų poetų. Išleido dvylika poezijos knygų, rašo prozą, radijo spektaklius, esė, publicistiką, verčia iš anglų, prancūzų, kroatų, serbų kalbų.

2017 m. Nr. 5–6 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Lojze Kovačičius (Loizė Kovačičius, 1928 m. Bazelis, Šveicarija–2004 m. Liubliana, Slovėnija) – vienas reikšmingiausių XX a. slovėnų rašytojų.

2016 m. Nr. 10 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Pirmas šios tragedijos arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurios pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda…

2015 m. Nr. 12 / Iš bosnių k. vertė Laima Masytė / Lidija Pavlović-Grgić – bosnių rašytoja, publicistė, žurnalistė. Gyvena ir dirba Sarajeve. Apsakymų rinkinys „Kišne kapi u piščevoj luli“ išrinktas geriausia 2011 metų debiutine prozos knyga.

2015 m. Nr. 4 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Markas Sosičius (g. 1958 m. Trieste, Italija) – slovėnų rašytojas ir režisierius; baigė Zagrebo teatro ir kino akademiją. Dirbo režisieriumi įvairiuose Italijos ir Slovėnijos teatruose, televizijoje.

2014 m. Nr. 8–9 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Vladimiras Bartolas (1903–1967) – slovėnų rašytojas, dramaturgas, eseistas, publicistas. Labiausiai išgarsėjo ir tarptautinį pripažinimą pelnė jo romanas „Alamutas“ (1938), kuriame gvil­denamos vadovavimo…

2013 m. Nr. 5–6 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Zdravko Kecmanas (g. 1948 m. Usorcuose) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, slovėnų literatūros vertėjas. Pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą.

2013 m. Nr. 1 / Iš makedonų k. vertė Laima Masytė / Goce Smilevskis (g. 1975) – makedonų rašytojas. Antrasis romanas „Pokalbis su Spinoza. Romanas-voratinklis“ (2002) apdovanotas geriausios Makedonijos metų knygos premija.

Ognjenas Spahićius gimė 1977 metais Podgoricoje, Juodkalnijoje. Įvertintas ne viena reikšminga premija, proza versta į prancūzų, italų, slovėnų, rumunų, vengrų, makedonų ir anglų kalbas.

Mihajlas Pantićius – serbų rašytojas, literatūros kritikas, dėstytojas. Gimė 1957 metais Belgrade. Kūryba versta į dvidešimtį kalbų, įtraukta į įvairias Serbijos ir tarptautines antologijas.

2025 m. Nr. 11 / Kristina Tamulevičiūtė. Namai. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 100 p. Knygos dizaineris – Rokas Bilinskas, viršelio iliustracijos autorė Sandra Steigvilaitė.

2025 m. Nr. 4 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (g. 1973) – slovėnų rašytojas, poetas, redaktorius, leidėjas. Vienas labiausiai į užsienio kalbas verčiamų slovėnų autorių. Puikiai pažįstamas ir lietuvių skaitytojams…

2024 m. Nr. 3 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (g. 1973) – visame pasaulyje žinomas slovėnų rašytojas – poetas, prozininkas, redaktorius, vertėjas, kritikas. Kūryba versta į kelias dešimtis kalbų; Lietuvos kultūrinėje spaudoje…

2023 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos: Gretos Ambrazaitės „Adela“, Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“ ir Ievos Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“.

2023 m. Nr. 7 / Mano prisiminimai atrodo kaip kačių nudraskyti tapetai. Jie kabo ant sienų, savo vietose, bet skylėti, nusilaupę, išblukę ir negražūs. Mintimis klaidžioju tarp to, kas buvo iki ligos ir po jos, desperatiškai ieškau taško…

2022 m. Nr. 4 / Kristina Tamulevičiūtė gimė 1989 m. Šiauliuose. Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją ir slovėnų kalbą, stažavo Liublianos (Slovėnija) ir Sarajevo (Bosnija ir Hercegovina) universitetuose.

2021 m. Nr. 2 / Iš kroatų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Skelbiami dviejų kroatų Miljenko Jergovićiaus (g. 1966), Majos Hrgović (g. 1980) apsakymai.

2012 m. Nr. 8–9 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (1973) – slovėnų poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas ir literatūros kritikas. Debiutavęs poezijos knyga „Šachmatų žaidimas valandomis“…

2011 m. Nr. 7 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Dane Zajcas (1929–2005) – poetas ir dramaturgas, padaręs didžiulę įtaką šiuolaikinei slovėnų poezijai. Per Antrąjį pasaulinį karą neteko namų, tėvo ir dviejų brolių. Mirtis, netektis, baimė…

2018 m. Nr. 8–9

2026 m. Nr. 4 / Praeina knygų mugė, o su ja nutolsta ir įvairių geriausių knygų sąrašų formavimas, ir po skaitymo srauto, sykiais pajuntamo ir fiziškai, lieki su savais apmąstymais, ką gi išreiškia…

2026 m. Nr. 3 / Vienos svarbiausių 2025-aisiais Lietuvoje pasirodžiusių poezijos knygų – Giedrės Kazlauskaitės „Marialė“ ir Mariaus Buroko „Seismografas“. Kilo sumanymas paraginti juos pasikalbėti apie naujas knygas, poeziją, gyvenimą…

2026 m. Nr. 2 / Mantas Gimžauskas (1976–2007) – poetas, kino scenaristas, aktorius, eseistas, bičiulių vadintas Šamanu, – daugiabriaunė asmenybė, savo konceptualiomis idėjomis, spalvingu gyvenimo būdu ir išskirtine kūryba praturtinusi…

2026 m. Nr. 1 / Laureato žodis Lietuvos rašytojų sąjungos premijos įteikimo vakare / Dar prieš kelerius metus poezija ir jos galia tikėjau mažiau. Taip, ji buvo mano gyvenimas, tačiau jaučiausi priklausąs gana hermetiškai bendruomenei.

2025 m. Nr. 10 / Marius Burokas. Seismografas. – Vilnius: Lapas, 2025. – 104 p. Knygos dailininkė – Aurelija Slapšytė.

2025 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas / Ukrainiečių poetas, vertėjas, menininkas ir dizaineris Lesykas Panasiukas (g. 1991) yra penkių poezijos rinkinių autorius, ketvirtasis, „Išblaškyti veidai“, išleistas Lenkijoje ukrainietiškai ir lenkiškai…

2024 m. Nr. 12 / Šį epigrafą – flamų rašytojo, nominuoto Nobelio premijai, dailininko – pasirinkau ir savo naujausiai poezijos knygai, nes būtent taip matau poetą (o ir rašytoją apskritai) – kaip jautrią adatėlę, fiksuojančią…

2024 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Jackas Gilbertas gimė 1925 m. vasario 18 d. Pitsburge. Pirmoji J. Gilberto knyga „Views of Jeopardy“ (1962) laimėjo Jeilio jaunųjų poetų serijos konkursą ir buvo nominuota Pulitzerio premijai.

2024 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Benediktas Januševičius / Poetas Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m. Rivnėje. Ten baigė technologijų ir dizaino koledžą, įgijo neaustinės…

2023 m. Nr. 12 / laiko šaknim suėmus visą šią žemę, auga ant istorijos griaučių, šalmų, kardų ir patrankų, įtemptos medžio gyslos, kraujo uogom prinoks jos derlius, kraujo uogom ir sviedinių švilpesiu, sirenų gaudesiu niekada nepamiršimu

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Jurgita Jasponytė / Iryna Šuvalova (g. 1986) – ukrainiečių poetė, mokslininkė ir vertėja. Ji yra penkių apdovanojimus pelniusių poezijos knygų autorė, „Melskis tuštiems šuliniams“ išleista anglų kalba.

2023 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Stephenas Wattsas gimė 1952 m. Ilgai gyveno Šiaurės Škotijoje, nuo 1977 m. gyvena Rytų Londono Vaitčapelio rajono daugiakalbėse bendruomenėse.

2021 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė Stanislovas Žvirgždas / Taip sutelkta rusų kariuomenė buvo galinga jėga lyginant su Liaskovskio būriu. Tos pajėgos puolė Boguševičių miškus ir apsupo juos tankiu žiedu.

2021 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Stanislovas Žvirgždas / Lenkų rašytoja, publicistė, visuomenės veikėja Zofia Kowalewska (1853–1918) yra parašiusi knygų apie 1863 m. sukilimą Lietuvoje. Neseniai išverstos dvi Lietuvoje beveik nežinomos jos knygos…

2020 m. Nr. 3 / Čia galėjai nesivaržydamas nusimesti viršutinius drabužius, užsiimti mėgstamomis pramogomis, žaisti „kiškį“, „kiaulytę“, retsykiais muštuką, mėtyti į taikinį kamuolį, bėgti lenktynių. Moksliukai galėjo praturtinti savo fantaziją skaitydami…

2006 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Regimantas Tamošaitis / Kartą vieno studento, rodos, iš Taivanio, kuris Vilniaus universitete greta kitų disciplinų pasirinko ir lietuvių literatūros kursą, paklausiau motyvo.

„Epifanijos“ atskiromis knygomis išverstos į anglų, švedų, rusų, ukrainiečių, lenkų, rumunų kalbas; pavieniai fragmentai skelbti dešimčia pasaulio kalbų. Rengiamas vertimas ir į lietuvių kalbą. Šiai publikacijai atrinkta tekstų iš visų trijų „Epifanijų“ knygų.

I. Zieduonio kūrybinis palikimas įrašytas į Latvijos kultūros kanoną.

2026 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. išleido prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus.

2025 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Poetas, filosofas, religijotyrininkas Robertas Mūkas (tikr. Roberts Avens, 1923–2006) – ryški, paslaptinga latvių emigracijos asmenybė. Išleido aštuonis poezijos rinkinius, dvi dešimtis religinio…

2024 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Latvių rašytojas, dramaturgas Maris Bėrzinis (g. 1962), rašydamas Gūtenmorgeno istorijėles, buvo pramintas paradoksų meistru. Jis išleido dvylika prozos knygų…

2023 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Švedijoje gyvenusio latvių poeto, vertėjo Jurio Kronbergo (1946–2020) kūrybinė veikla labai turininga: šešiolika poezijos rinkinių, trys rinktinės, dešimtys latvių poetų knygų vertimų į švedų kalbą…

2022 m. Nr. 12 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Nora Ikstena (g. 1969) – viena žymiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, šešių romanų, septynių apsakymų rinkinių, septynių biografijų, trijų esė knygų autorė.

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Gundega Repšė (g. 1960) – latvių rašytoja, trijų dešimčių apsakymų, romanų, romanų ciklų, esė autorė. Nuo 2010 m. ji aktyviai skatina latvių prozininkus atsigręžti į šalies istoriją.

2021 m. Nr. 11 / Mintis, kad būtų prasminga apžvelgti mūsų šiaurinių kaimynų poezijos vertimų visumą, kilo skaitant dvi chrestomatiškai solidžias praėjusiame dešimtmetyje pasirodžiusias knygas…

2014 m. Nr. 8–9 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Vladimiras Bartolas (1903–1967) – slovėnų rašytojas, dramaturgas, eseistas, publicistas. Labiausiai išgarsėjo ir tarptautinį pripažinimą pelnė jo romanas „Alamutas“ (1938), kuriame gvildenamos vadovavimo…

2024 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Benediktas Januševičius / Poetas Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m.
Rivnėje. Ten baigė technologijų ir dizaino koledžą, įgijo neaustinės…