literatūros žurnalas

Mūsų publikacija

Gottfried Benn. Lyrikos problemos

2004 m. Nr. 4

Iš vokiečių k. vertė Giedrė Grinytė

 

Paskaita, skaityta 1951 m. rugpjūčio 21 d. Marburgo universitete

 

Sekmadienio rytą, o kartais net ir vidury savaitės, atsivertę laikraštį jo priede, paprastai dešiniajame viršutiniame arba kairiajame apatiniame kampe, randate kai ką atspausdinta suspaustu šriftu ir apvesta specialiu rėmeliu. Tai – eilėraštis. Dažniausiai – trumpas eilėraštis, o jo tema paprastai skirta metų laikams: rudenį į eiles audžiamos lapkričio miglos, pavasarį sveikinami šviesą skleidžiantys krokai, vasarą apdainuojama aguonų suvarpyta pieva, bažnytinių švenčių metu rimuojami ritualiniai motyvai bei legendos; žodžiu, toks šio proce­so reguliarumas – metai iš metų, kas savaitė, laiku ir kaip numatyta – leidžia galvoti, kad bet kuriuo metu mūsų tėvynėje ištisas būrys žmonių atsisėdę kala eilėraščius, siunčia juos į laikraščius, kurių redaktoriai, atrodo, yra įsitikinę, jog skaitytojai tų eilėraščių pageidauja, antraip tuščią vietą puslapyje užpildytų kuo kitu. Šių eilėraščių gamintojų pavardės dažniausiai nėra labai žinomos, papras­tai jos greitai vėl prapuola iš laikraščių puslapių. Teisus bus, ko gero, profesorius Ernstas Robertas Curtius, su kuriuo mes draugiškai susirašinėjame, sykį man rekomendavus vieną gabų studentą, atrašęs: „Ak, tie jaunuoliai! Jie kaip paukšteliai, pavasarį čiulba, o vasarą, žiūrėk, jau ir vėl nieko nebegirdėti.“ Mes nesirengiame išsamiau nagrinėti šių proginių arba sezoninių eilėraščių, nors visai galimas daiktas, kad retkarčiais tarp jų pasitaiko ir koks žavus dalykėlis. Bet pradėjau nuo to, kadangi šis procesas turi kolektyvinį foną; o kaip tik visuomenėje paplitusi nuomonė, jog yra taip: driekiasi stepės, saulėlydis, ten stovi jaunuo­lis (arba mergina), jį apima melancholiška nuotaika, ir štai atsirandu eilėraštis. Ne, šitaip joks eilėraštis neatsiranda. Eilėraštis apskritai atsiranda labai retai. Eilėraštis padaromas. Jei nuo rimų nuimsime nuotaikas, tai, kas tuomet liks, – jei apskritai dar kas nors liks, – gal ir bus eilėraštis.

Savo temą pavadinau „Lyrikos problemos“, ne poezijos ar poetikos problemos. Ir neatsitiktinai. Su lyrikos sąvoka jau keletą dešimtmečių paprastai siejami tam tikri vaizdiniai. Kokie, iš pradžių pamėginsiu parodyti vienu anekdotu. Viena mano pažįstama dama, garsi politikos žurnalistė, prieš kurį laiką man parašė: „Aš neteikiu didelės reikšmės eilėraščiams ir jau visai jokios – lyrikai.“ Vadinasi, ji skyrė šias dvi rūšis. Man buvo žinoma, kad ši dama – didi muzikė, grojanti visų pirma klasikinę muziką. Aš jai atsakiau: „Visiškai Jus suprantu; man, pavyzdžiui, Tosca sako daugiau nei Fugos menas.“ Tai reiškia, kad vienoje pusėje yra emocijos, nuotaikos, melodingos temos, o kitoje – meno produktas. Naujasis ei­lėraštis, lyrika, yra meno produktas. Jis sietinas su sąmoningumu, kritiška kontrole ir, iškart pavartosiu pavojingą žodį, prie kurio vėliau dar grįšime, „artistika“. Gaminantysis eilėraštį stebi ne tik eilėraštį, bet ir patį save. Eilėraščio gamyba pati savaime yra atskira tema, ne vienintelė, tačiau ji skamba visur. Ypač pamokomas šiuo požiūriu yra Valéry. Jo eilėraščiuose poetinės ir introspektyvinės veiklos vienalaikiškumas beveik pasiekia ribą, kur šios abi persi­smelkia viena į kitą. Jis sako: „Kodėl gi nereikėtų paties meno kūrinio kūrimo laikyti meno kūriniu?“

Susiduriame su svarbiausia modernaus lyrinio Aš savybe. Šiuolaikinėje lite­ratūroje galima rasti pavyzdžių, kai tas pats autorius rašo tiek lyriką, tiek esė. Atrodo netgi, jog viena daro įtaką kitai. Be Valéry, galima paminėti Eliotą, Mallarmé, Baudelaire’ą, Ezra Poundą ir Poe, ir dar siurrealistus. Visus juos eiliavimo proce­sas domino ne mažiau nei pats opusas. Vienas jų rašo: „Prisipažįstu, man kur kas įdomesnis kūrinių formavimo, jų gaminimo procesas nei patys kūriniai.“ Prašau atkreipti dėmesį, tai – modernus bruožas. Apie Plateną bei Mörikę nesu girdėjęs, kad šie būtų pažinę arba puoselėję tokią „dviregystę“, apie Stormą ir Dehmelį irgi ne, taip pat ir apie Swinburne’ą ar Keatsą. Šiuolaikiniai lyrikai mums gali pasiūlyti ištisą kompozicijos filosofiją ir kūrybingumo sistematiką. Noriu nurodyti ir dar vieną smarkiai krintantį į akis savitumą: nė vienas didžiųjų praėjusio šimtmečio romanistų nebuvo lyrikas, išskyrus, žinoma, „Wertherio“ ir „Wahlverwandschaften“ autorių. Tačiau nei Tolstojus ar Flaubert’as, nei Balzacas, Dostojevskis, Hamsunas arba Josephas Conradas nėra parašę nė vieno dė­mesio verto eilėraščio. Iš moderniųjų rašytojų tai mėgino daryti Jamesas Joyce’as, bet, kaip rašo Thorntonas Wilderis: „Pažinus su niekuo nesulyginamos rit­mingos jo prozos turtą, tas išskalautas eilių muzikalumas, ta skysta pilvakalbystė tiesiog atstumia.“ Vadinasi, čia esama esmingų tipologinių skirtumų. Iškart pasakykime, kokie jie. Kai romanų autorius rašo eilėraščius, dažniausiai išeina baladės, veiksmo aprašymai, linksmos istorijos ar panašiai. Romanistui ir rašant eilėraščius reikia medžiagos, temų. Paties žodžio kaip tokio jam negana. Jis ieško motyvų. Jo žodis, priešingai nei lyriko, nedaro tiesioginio egzistencinio judesio, romanistas žodžiu tik aprašinėja. Vėliau pamatysime, kokios egzisten­cinės prielaidos už to slypi ir kokių – nėra.

Naujosios lyrikos pradžia – Prancūzijoje. Ligi šiol svarbiausias buvo Mallar­mé, bet dabar, kaip matau iš naujausių prancūziškų publikacijų, pirmyn iš­veržė Gérard’as de Norvalis. Jis mirė 1855 m. ir pas mus tėra Žinomas kaip Goethe’s kūrinių vertėjas. Tačiau Prancūzijoje „Chimerų“ autorius laikomas moderniosios poezijos pradininku Po jo buvo Baudelaire’as, miręs 1867-aisiais, abu, kaip matyti, priklausė Mallarmé kartai ir darė jam įtaką. Šiaip ar taip, Mallarmé pirmasis išdėstė savo eilėraščio teoriją ir apibrėžimą, kartu pradėdamas kompozicijos fenomenologiją, apie kurią kalbėjau. Kitos žinomos pavardės: Verlaine’as, Rimbaud, tada Valéry, Apollinaire’as bei siurrealistai su Bre­tonu ir Aragonu priešakyje. Tai – lyrinio renesanso centrai, kurio spinduliai skli­do į Vokietiją, Angliją bei Ameriką. Anglijoje Swinburne’ą (mirė 1909 m.) ir Williamą Morrisą (mirė 1896 m.), didžiųjų prancūzų amžininkus, ko gero, dar reikėtų priskirti idealistinei romantinei mokyklai, tačiau Eliotas, Henry Milleris, Ezra Poundas anglosaksiškajame pasaulyje pradėjo naują stilių, ir reikia pasa­kyti, jog JAV dabar vyksta didelis lyrinis judėjimas. Norėčiau paminėti ir dar keletą. O. V. de Miloszą, kilusį iš Lietuvos ir mirusį Paryžiuje 1940 m.; Saint-johną Persą, prancūzą, gyvenantį JAV; iš rusų – Majakovskį, iš čekų – Vitezslavą Nezvalą, iki jiems tapus bolševikais ir ėmus giedoti himnus tėveliui Stalinui; iš vokiečių čia bent jau su išlygomis galima priskirti įžymiuosius George’ą, Rilkę, Hofmannsthalį. Jų patys gražiausi eilėraščiai yra gryna savasties išraiška, jos sąmoningas artistiškas skaidymas į dalis apibrėžtos formos ribose, tačiau jų sub­jektyvus vidinis gyvenimas su visais emocijų srautais vis dar pasilikęs toje pakylėtoje nacionalinių ir religinių vertybių sferoje, galiojančių sąryšių ir suvo­kiamos visumos sferoje, kurios dabartinėje lyrikoje beveik nebeliko.

Vėliau atėjo Heymas, Traklis, Werfelis – avangardistai. Ekspresionistinės lyrikos pradžia Vokietijoje laikomas Alfredo Lichtenšteino eilėraštis „Sutemos“, pasirodęs žurnale „Simplizissimus“ 1911 m., bei Jacobo van Hoddiso „Pasaulio pabaiga“, išėjęs tais pačiais metais. Pagrindinis modernaus meno įvykis Euro­poje buvo Marinetti futuristinio manifesto paskelbimas 1909 m. vasario 20 dieną laikraštyje „Figaro“. „Matysime kentauro gimimą“, – rašė jis, ir: „Riaumojantis automobilis gražesnis už Samotrakės Nikę“. Tai buvo avangardistai, tačiau kiekvienas skyrium – jau ir užbaigėjas.

Pastebiu, jog pastaruoju metu mūsų redaktoriai ir leidėjai vis imasi mėgini­mų diegti į lyriką savotiškus naujus tonus, tam tikrus dadaizmo recidyvus: eilėraštyje kokius šešiolika kartų pakartojamas žodis „veiksminga“ kiekvienos eilutės pradžioje, o paskui nieko įspūdingo ir nebėra, išskyrus pigmėjų ir andamaniečių kovos riksmus, – turėtų būti labai globalu, tačiau tam, kas peržvelgs keturis paskutinius lyrikos dešimtmečius, greičiau jau susidarys įspūdis, jog čia tik dar kartą pritaikytas Augusto Strammo iš žurnalo „Sturm“ metodas arba tiesiog pakartotas Schwitterso eilėraštis (Anna, tu iš priekio kaip ir iš užpakalio). Prancūzijoje irgi prasideda panašus judėjimas, besivadinantis letrizmu. Šį pava­dinimą jo autorius aiškina tuo, kad žodį reikia išvalyti nuo visų nepoetinių ver­tybių, o išlaisvintos raidės turėtų sudaryti muzikalią visumą, galinčią perteikti ir gargesio, aido, čepsėjimo liežuviu, raugėjimo, kosulio bei juoko gar­sus. Kas iš to išeis, dar nežinia. Kai kurie dalykai skamba juokingai, bet nėra visiškai neįmanoma, kad iš pakitusio žodžio pajautimo dėl vėlesnių savianalizių ir originalių kalbos kritikos teorijų atsirastų nauja lyrinė dikcija, kuri, patekusi į rankas tam, kas užpildys ją savo patirtim, galėtų tapti įkvepiančių kūrinių šal­tiniu. Tačiau kol kas teks pripažinti, kad vakarietiškas eilėraštis vis dar tebėra palaikomas formuojančios minties ir išreiškiamas žodžiais, o ne raugėjimu ar kosuliu.

Kas domisi eksperimentine, bet rimta moderniosios lyrikos dalimi, tepaskaito žurnalą „Statmuo“ („Das Lot“), kurio yra išėję penki numeriai, ir puikią Alaino Bosquet knygą „Siurrealizmas“ – abu leidinius publikavo „Karl Henssel“ leidyk­la Berlyne.

Norėdamas apibūdinti modernų eilėraštį, prieš tai pavartojau žodį „artistika“, sakydamas, jog tai – ginčytina sąvoka, ir iš tikrųjų Vokietijoje ji nėra mėgstama. Vidutiniam estetui ji siejasi su paviršutiniškumu, linksmybe, lengva mūza, su žaidimais ir transcendencijos nebuvimu. Bet iš tiesų ši sąvoka – labai rimta, centrinė. Artistika – tai meno pastanga suirus visiems turiniams pačiam tapti turiningu, iš to sukuriant naują stilių; tai bandymas visuotiniam nihilizmui priešpriešinti naują transcendenciją – kūrybinio malonumo transcendenciją. Taip pažiūrėjus, į šią sąvoką telpa visa ekspresionizmo problematika: abstraktu­mas, antihumaniškumas, antiistoriškumas, cikliškumas, ateizmas, „tuščiavidu­rio žmogaus“ samprata, žodžiu, visos išraiškos problemos.

Į mūsų sąmonę šią sąvoką įskiepijo Nietzsche, perėmęs ją iš prancūzų. Jo žodžiai: delikatesas visiems penkiems pojūčiams, jautrūs niuansams pirštai, psi­chologinis liguistumas, mise en scène rimtumas, šis paryžietiškas rimtumas par excellence, ir: menas – tikroji gyvenimo užduotis, jo metafizinė veikla. Visa tai jis vadino artistika.

Šviesumas, Gaja, metimas – visos šios jo liturginės sąvokos, – o aplinkui vien bangos ir žaismas; ir paskui – tu turėjai dainuot, o mano siela! – visi tie šūksniai iš Nicos ir Portofino; virš visko sklando du mįslingi žodžiai – „regimybės Olimpas“: Olimpas, didžiųjų dievų buveinė, kur du tūkstančius metų valdė Dzeu­sas, kur moiros sukiojo likimo vairą, ir staiga – regimybė! Tai – posūkis. Tai ne tas Paterio, Ruskino ar kiek genialesnis Wilde’o estetizmas, vertęs krūpčioti XIX amžių, tai kažkas kita, nusakoma vien tik antikinio skambesio žodžiu „lemtis“. Žodžiais išdraskyti jos esmę, išreikšti save, formuluoti, akinti, žaižaruoti nepai­sant jokio pavojaus ir negalvojant apie pasekmes, – tai reiškė naują egzistenciją. Jos užuomazgų turėjo Flaubert’as, kuriam Akropolio kolonų vaizdas jau leido nujausti, koks nenykstantis grožis pasiekiamas tvarkant sakinius, žodžius ir bal­sius, taip pat ir Novalis, meną vadinęs progresyvia antropologija, ir netgi Schilleris, iškėlęs estetinę regimybę, kuri ne tik yra, bet ir nori būti. O kas vis dar abejoja, jog tai reiškė tam tikros raidos pabaigą, teprisimena žodžius iš „Wilhelmo Meisterio klajonių metų“: „Pasiekusi savo aukščiausią viršūnę, poezi­ja atrodo visiškai išoriška; kuo daugiau ji traukiasi vidun, tuo giliau grimzta“. Visa tai buvo ir anksčiau, bet integracijos instinktas suveikė tik dabar.

Tai didelės apimties tema, aš jau ne sykį esu bandęs nušviesti ją savo kny­gose. Dabar apsiribosiu vien eilėraščiu; tai įmanoma, kadangi eilėraštis – lyg scena, kurioje vyksta būties kovos; moderniame eilėraštyje laikotarpio, meno, egzistencijos pamatų problemos kur kas labiau koncentruotos ir radikalesnės nei romane ar netgi scenos veikale. Eilėraštis visuomet užkalbina vidinį Aš, o į atsakymą įsiterpia visi sfinksai ir Saiso1 vaizdiniai. Bet aš linkęs vengti gilių prasmių ir likti empirišku, todėl geriau paklausiu: kokios gi šių dienų lyrikos temos yra ypatingos? Paklausykite: žodis, forma, rimas, eilėraščio ilgis, jo paskir­tis, tema, reikšmių sluoksnis, metaforos – ar žinote, iš kur šios sąvokos? Jos yra iš amerikietiškos anketos, skirtos poetams; Amerikoje mėginama ir lyriką skatinti anketomis. Mano nuomone, tai labai įdomu. Pasirodo, jog poetams ten ramy­bės neduoda tie patys dalykai kaip ir mums. Pavyzdžiui, problema, ar trumpus (arba ilgus) eilėraščius pirmasis bus pradėjęs rašyti Poe, o Eliotas vėliau tik pratęsęs šią tradiciją, – be galo asmeniška. Tačiau užvis labiau mane sujaudino klausimas, kam eilėraštis skirtas; čia jau iš tiesų tampa kritiška, o tiksliausiai į jį atsakė kažkoks Richardas Wilburas: eilėraštis, – teigė jis, – yra skirtas mūzai, o ši, be viso kito, reikalinga dar ir tam, kad užmaskuotų faktą, jog eilėraščiai nebūna skirti niekam. Matyti, kad ir tenai juntamas monologinis lyrikos pobūdis, ji iš tiesų yra anachoretų menas. Tačiau nenoriu varginti jūsų dalykais, kuriuos galima pasiskaityti knygose, norėčiau pasiūlyti šį tą apčiuopiamo, nebijodamas nuslysti ir į banalius dalykus, užuot plačiai aiškinęs pagrindus, nes žinote, kad nuskęsta tas, kuris veržiasi gilyn, ir jau pasimokėte iš Flaubert’o, jog mene nebūna nieko išoriška. Taigi įsivaizduosiu, kad jūs manęs paklausėte, kas gi yra tas modernus eilėraštis, kaip jis atrodo, ir pamėginsiu į tai atsakyti negatyviais pasvarstymais, t. y. kaip modernus eilėraštis neatrodo.

Aš jums išvardysiu keturis diagnostinius simptomus, iš kurių jūs ir patys vėliau galėsite nustatyti, ar, pavyzdžiui, koks nors 1950-aisiais parašytas eilėraštis yra tapatus laikotarpiui, ar ne. Pavyzdžius imsiu iš žinomų antologijų.

Tie keturi simptomai yra:

Pirmasis: apdainavimas. Pavyzdys: „Ražienų laukas“, pirmas posmas:

Ein kahles Feld vor meinem Fenster liegt.
Jüngst haben dort sich schwere Weizenähren
im Sommerwinde hin und her gewiegt;
vom Ausfall heute sich die Spatzen nähren2.

Taip tęsiasi per tris posmus, o ketvirtajame, paskutiniame, atsigręžiama į Aš: Schwebt mir nicht hier mein eignes Leben vor3 etc.

Vadinasi, turime du objektus. Visų pirma negyvą gamtą, kuri apdainuojama, ir pabaigoje – posūkį į autorių, žvelgiantį savo vidun ar bemanantį, jog žvelgia. Taigi eilėraštis, atskiriantis ir supriešinantis apdainuojamą daiktą ir apdainuo­jantį Aš; išskirtinis stafažas ir vidinis ryšys. Sakau jums, toks būdas dokumen­tuoti savo lyrinę substanciją šiandien – pernelyg primityvus. Nelinkusio pritarti Marinetti postulatui „détruire le Je dans la littérature“ („sunaikinti Aš litera­tūroje“) autoriaus metodas – pasenęs. Beje, iškart norėčiau pridurti, kad pagal šį modelį sukurtas ne vienas puikus vokiškas eilėraštis, pvz., Eichendorffo „Mėnesienos naktis“, tačiau tai buvo daugiau nei prieš šimtą metų.

Antrasis požymis yra „KAIP“. Atkreipkite dėmesį, ar dažnai eilėraštyje pakartojamas žodis „kaip“. „Kaip“ arba „lyg“, „nelyginant“, „tarsi“ – visa tai pagalbinės konstrukcijos, dažniausiai tuščia eiga. Mano daina rieda lyg saulės auksas; saulė guli ant varinio stogo tarytum bronzinis papuošalas; mano daina virpa kaip tramdoma upė; lyg gėlė tylią naktį; blyškus nelyginant šilkas; meilė žydi kaip lelija. Šis „kaip“ visuomet yra vizijos lūžis, kuriuo kažkas pritraukia­ma artyn, lyginama, tai nėra pirminis teigimas. Bet ir čia privalu įterpti, jog egzistuoja tiesiog puikūs eilėraščiai su tuo „kaip“. Rilke buvo didis „KAIP“ poe­tas. Viename gražiausių jo eilėraščių „Archajiškas Apolono torsas“ keturiuose posmuose randame tris „kaip“, ir netgi visai banalius: kaip kandeliabras, kaip plėšrūno kailiai, kaip žvaigždė; o keturiuose „Mėlynos hortenzijos“ posmuose – keturis, tarp jų ir: kaip vaiko prijuostėlėje, kaip sename mėlyname laiškų po­pieriuje. Gerai jau, Rilke galėjo tai daryti, bet kaip taisyklę įsidėmėkite, jog bet koks „kaip“ visuomet reiškia naratyvinio, feljetoninio pobūdžio svetimkūnį, kuris silpnina kalbos įtampą ir menkina kūrybinę transformaciją.

Trečiasis ne toks pavojingas. Stebėkite, ar dažnai eilėse pasitaiko spalvos. Raudona, purpurinė, opalo, sidabro, kiek kitaip – sidabruota, ruda, žalia, oranžinė, pilka, auksinė – autorius, matyt, tikisi sudaryti prašmatnumo ir turtingos fantazijos įspūdį ir nepastebi, kad šios spalvos tėra kalbinės klišės, kurias vertėtų palikti optikui ar akių gydytojui. Tik dėl vienos spalvos galėčiau muštis krūtinėn, tai – mėlyna, bet prie jos dar sugrįšime vėliau.

Ketvirtasis – serafinis tonas. Jei jau nuo pat pradžios mus užgriūva šal­tinio čiurlenimai ir arfos, ir graži naktis, ir tyla, ir pančiai, – tuoj pat, dar nieko nenuveikus, be jokios įžangos ar užapvalinimo, ir iškart – prie žvaigždžių, naujo Dievo ar panašių bendrybių, vadinasi, turime reikalą su pigia manipuliacija skaitytojo sentimentalumu ir jo minkštu būdu. Toks tonas nėra jokia žemiškumo įveika, o tiesiog bėgimas nuo jo. Tačiau didis poetas visuomet yra ir didelis rea­listas, jis tiesiog apsikrovęs tikrovėmis ir labai žemiškas, jis – cikada, gimusi iš žemės, kaip pasakojama legendoje, Atėnų vabzdys. Ezoterinius ir serafimus ele­mentus jis be galo atsargiai išdėlioja ant kieto realybės pamato. Ir dar atkreip­kite dėmesį į žodį „statūs“: čia kažkam, matyt, labai norisi aukštyn, bet neišeina užsikabaroti.

Taigi jei kada nors ateityje aptiksite eilėraštį, pasiimkite pieštuką ir, lyg spręsdamas kryžiažodį, žymėkitės: apdainavimas, „KAIP“, spalvų paletė, serafi­nis tonas; ir netrukus jau galėsite spręsti patys.

Čia dar norėčiau įterpti vieną pastabą: tai, kas vidutiniška, lyrikoje abso­liučiai neleistina ir tiesiog nepakeliama, jos sritis – be galo siaura, priemonės – labai subtilios, jos substancija yra visų substancijų ens realissimum, taigi ir jos kriterijus turi būti ekstremalus. Vidutiniški romanai ne tokie nepakeliami, jie gali būti įdomūs, pamokantys, intriguojantys, bet lyrika turėtų būti ekstremali arba iš viso nebūti. Tokia jos esmė.

Jos esmė yra ir dar kai kas – tragiškas poeto savęs paties patyrimas. Net ir didžiausi mūsų laikų lyrikai nėra parašę daugiau nei šešių aštuonių tobulų eilėraščių, visi kiti gal ir yra įdomūs kaip autoriaus biografijos ir evoliucijos liudijimai, bet absoliučiai tobulų, iš vidaus spinduliuojančių neblankstančiu žavesiu tėra tik keletas; vadinasi, dėl šešių eilėraščių – ištisi kančių, kovų ir askezės dešimtmečiai.

Toliau norėčiau jums iš arčiau, nei paprastai daroma, parodyti patį procesą. Kaip atsiranda eilėraštis? Kas vyksta autoriaus galvoje? Kokia apskritai situaci­ja? O situacija tokia. Autorius turi:

1. Neaiškų kūrybinį pradą, psichinę materiją.

2. Žodžius, kuriais jis gali disponuoti, kuriuos gali judinti; autorius, galima sakyti, juos tarsi pažįsta. Jie lyg ir jam skirti. Gal jis tik šiandien užkliuvo už tam tikro žodžio, kuris užvaldė mintis, jaudina, kurį jis lengvabūdiškai mano galėsiąs pritaikyti.

3. Ir Ariadnės siūlą, kuris jį išves iš šios dvipolės įtampos lauko, be jokių abejonių, išves, nes – o čia ir yra visas mįslingumas – eilėraštis būna baigtas vos jį pradėjus, jis tik dar neranda savojo teksto. Eilėraštis negali skambėti kitaip nei tada, kai jau būna baigtas. Jūs visiškai tiksliai žinote, kada jis baigtas; tai, žinoma, gali užtrukti ilgai, savaites, metus, bet kol jis dar nebaigtas, jūs jo nepaleisit iš rankų. Vis čiupinėsite kiekvieną žodį, kiekvieną eilutę, paimsite atskirai antrąjį posmą, apžiūrėsite, apie trečiąjį pagalvosite, ar jis tinku tarp antro ir ketvirto, ir taip kontroliuodamas, stebėdamas save, kritikuodamas, vidu­je tarsi pereisite posmą po posmo, – kaip sako Schilleris, tai „mokyklinis būtinybės supančiotos laisvės atvejis“. Galima sakyti ir taip: eilėraštis yra tarai fenkų laivas – Homeras pasakoja, kaip jis be vairininko plaukia tiesiai į uostą. Žurnale „Statmuo“ neseniai teko skaityti vieno man nežinomo jauno rašytojo (nežinau, ar jis rašo lyrikos kūrinius), kažkokio Albrechto Fabri pastabą, labai taikliai nusakančią tai, apie ką kalbu: „Klausimas, kas parašė eilėraštį, visiškai beprasmis. Jo bendraautoris yra į nieką neredukuojamas X, kitaip tariant, kiekvienas eilėraštis – homerinė problema, jis parašytas daugelio, o tai reiškia – nežinomo autoriaus.“

Šis dalykas toks keistas, kad norėčiau dar kartą paaiškinti kitais žodžiais. Kažkas iš jūsų vidaus išsviedžia paviršiun porą eilučių arba leidžia eilutėms pamažu grabinėtis pirmyn, kažkas kita jumyse iškart šias eilutes pačiumpa, įdeda į tam tikrą stebėjimo aparatą, gal mikroskopą, tikrina jas, spal­vina, ieško patologijos požymių. Gal tai ir naivu, gal tas antrasis ir ne toks, o rafinuotas ir skeptiškas. Pirmasis tikriausiai subjektyvus, o antrasis – formalus, dvasinis principas, pritraukiantis objektyvų pasaulį.

Aš nežadu svariai ir giliamintiškai kalbėti apie formą. Forma, atskirai paim­ta, – labai sunki sąvoka. Bet forma juk ir yra eilėraštis. Eilėraščio turinį – tarkim, liūdesį, paniką, pabaigos nuojautas – turi kiekvienas, tai – žmogaus tur­tas, jo nuosavybė, gal tik nevienodai turtinga ir sublimuota; bet tas turinys taps lyrika tik patekęs į formą, kuri jį padarys autochtoniniu, jį laikys, žodžiais paskleisdama jo žavesį. Izoliuota forma, forma savaime, apskritai neegzistuoja. Ji yra būtis, menininko egzistencinė užduotis, jo tikslas. Taip reikėtų suprasti ir Staigerio frazę: „Forma – tai aukščiausio laipsnio turinys.“

Pavyzdžiui: kiekvienas kada nors esame vaikščiojęs po sodą ar parką; ruduo, mėlynas dangus, balti debesys, kažkoks liūdesys virš laukų, atsisveikinimo valanda. Tai jus nuteikia melancholiškai, mąsliai, jūs svajojate. Tai gražu, tai gerai, bet tai – ne eilėraštis. O dabar ateina Stefanas George’as, jis mato tą patį ką ir jūs, bet suvokia savo jausmus, stebi juos ir užrašo:

Komm in den totgesagten park und schau:
Der schimmer ferner lächelnder gestade –
Der reinen wolken unverhofftes blau
Erhellt die weiher und die bunten pfade4.

Jis pažįsta savo žodžius, gali su jais kažką daryti, jis žino, kokie žodžiai yra jam skirti, formuoja juos, ieško rimų, ramių, tykių posmų, išraiškingų posmų, ir štai – atsiranda vienas gražiausių mūsų amžiaus eilėraščių apie rudenį ir sodą, trys posmeliai po keturias eilutes – savo forma jie žavi visą šimtmetį.

Kai kam iš jūsų gali pasirodyti, kad aš pernelyg dažnai vartoju žodį „žavesys“. Turiu pasakyti, kad tokioms sąvokoms kaip „žavesys“, „įdomus“, „jaudinantis“ vokiečių estetika ir literatūros teorija, mano nuomone, skiria per maža dėmesio. Čia pas mus iš karto viskas turi būti gilu, tamsu, visuotina, – kaip pas mamą, kur vokiečiai taip mėgsta būti, – bet aš, priešingai, tikiu, kad vidiniai pokyčiai, iš kurių atsiranda menas, iš kurių atsiranda eilėraščiai, yra tikri, tai – meta­morfozės, paveikiančios ištisas kartas, ir jos kyla veikiau iš to, kas jaudina ir žavi, nei iš to, kas įrėminta ir sustabdyta.

Dar keletas žodžių apie pirmąjį mano temos punktą. Sakiau, jog autorius turi miglotą kūrybini pradą, psichinę materiją. Pasakius kitaip, tai būtų lyg ir tas daiktas, iš kurio turi būti padarytas eilėraštis. Apie jį irgi esama įdomių pa­barstymų, visų pirma prancūzų mokykloje (priskiriant prie jos ir Poe); apie tai kalba ir Eliotas viename iš paskutinių savo straipsnių. Vieni mano, jog tas daik­tas tėra tik priemonė, tikslas yra eilėraštis. Kiti – kad eilėraštyje neturi būti kreipiamas dėmesys į nieką, išskyrus jį patį. Treti įsitikinę: eilėraštis apskritai nieko neišreiškia, jis tiesiog yra. Hoffmansthalis, kuris bent jau paskutiniuoju savo gyvenimo periodu sąmoningai ieškojo sąsajų su kultūra, lavinimu ir nacija, tai yra suformulavęs labai radikaliai: „Iš poezijos nėra tiesaus kelio į gyvenimą, o iš gyvenimo – į poeziją“; tai tegali reikšti, jog poezija, vadinasi, eilėraštis, yra autonomiškas, jis gyvena sau; tą patvirtina ir kita jo frazė: „Žodžiai yra viskas.“ Labiausiai žinoma – Mallarmé maksima: „Eilėraštis atsiranda ne iš jausmų, bet iš žodžių“. O Elioto požiūris – gan keistas: tam tikrą negrynumo kiekį net poezija turėtų išsaugoti gryną; norint eilėraštį suvokti kaip poeziją, reikia tam tikra prasme vertinti objektą – jo paties labui. Aš būčiau linkęs teigti, kad už kiekvieno eilėraščio visuomet neišvengiamai slypi autorius, jo esmė, jo būtis, vi­dinė situacija, o objektai tik eilėraštyje ir gali iškilti paviršiun, nes ligi tol jie tėra jo objektai; šiaip ar taip, jis (autorius) ir bus tas negrynumas, apie kurį kalbėjo Eliotas. Žodžiu, aš manau, kad lyrika iš esmės negali turėti kito objekto, išskyrus patį lyriką.

Dabar, užbėgdamas už akių jūsų klausimui, imsiuosi trečiosios mūsų temos. Jūs, ko gero, norėtumėte paklausti: o kaipgi žodis? Lyrikos teoretikai ir patys lyrikai nuolatos kalba apie žodį, bet mes juk irgi turime žodžius, gal jų žodžiai – ypatingi? Labai sunkus klausimas, bet pamėginsiu į jį atsakyti pasi­telkdamas asmeninę patirtį, tam tikrus savo paties išgyvenimus.

Gamtoje yra spalvų, yra garsų, bet ne žodžių. Goethe rašo: „Iš spalvų maišy­tojų išaugo ne vienas puikus dailininkas“, bet reikia pridurti, kad ryšys su žo­džiu – pirminis, jo neišmoksi. Galima išmokti ekvilibristikos, vaikščioti lynu, ba­lansuoti, bėgioti adatomis, bet padėti žodį taip, kad jis žavėtų, – arba sugebi, arba ne. Žodis yra dvasios falas, įsišaknijęs pačiame centre. Be to, įsišaknijęs ir tau­toje. Paveikslai, skulptūros, sonatos, simfonijos yra internacionalus, bet eilėraš­čiai – niekada. Eilėraštį galima apibrėžti kaip tai, kas iš esmės neišverčiama. Sąmonė įauga į žodžius ji į žodžius transcenduoja. „Užmiršti“ – ką reiškia šitos raidės? Nieko, negalima suprasti. Bet su jomis susijęs suvokimas, nešantis tam tikra kryptimi, jis užgauna šias raides tarsi klavišą, o raidės, sudėtos viena prie kitos, užgauna klavišą mūsų sąmonėje. Todėl oublier5 niekada nebus tas pat, kas „užmiršti“. Arba nevermore6: tie du trumpi uždari skiemenys pradžioje, o paskui tamsus srūvantis more, kuriame mums girdisi Moor7, la mort8 – tai ne „niekada daugiau“, tai gražiau. Žodis – ne vien žinia ar turinys: viena vertus, tai dvasia, bet kita vertus, jam būdingi ir gamtos daiktų esminiai bruožai, jų dvi­prasmiškumas.

Kad būtų aiškiau, turiu grįžti prie ankstesnio savo kūrybos laikotarpio. Lei­siu sau pacituoti, ką esu rašęs apie lyrinio Aš ir žodžio santykį 1923 metais. Pa­klausykite.

„Jūroje gyvena žemesniosios zoologinės sistemos organizmai, kurių kūnas aptrauktas mirgančiais plaukeliais. Kol dar neatsirado diferencijuoti pojūčiai, šie plaukeliai yra jų jutiminis organas, visa apimantis testeris, jų ryšys su jūros aplinka, įsivaizduokime, kad tokiais plaukeliais apaugęs žmogus, ne tik jo sme­genys, bet ir visas organizmas. Jų funkcija – labai specifinė, jie reaguoja tik į tam tikrus dirgiklius – į žodžius, labiausiai – į daiktavardžius, kiek menkiau – į būdvardžius ir tik vos vos – į veiksmažodines konstrukcijas. Jie reaguoja į šifrą, į jo atspausdintą vaizdą, į juodąją raidę, tik į ją.“

Trumpam pertrauksiu šiuos seniai parašytus sakinius ir pabrėšiu; plauke­liai čiupinėja žodžius, ir tie apčiuopti žodžiai iškart subyra krūvon virsdami šifru, stilistine figūra. Čia jau mėnulis nebenušviečia pakrūmių ir slėnių, kaip būdavo prieš du šimtus metų, atkreipkite dėmesį, tokia juodoji raidė būtų jau dirbtinis produktas. Matyti tas tarpsluoksnis tarp dvasios ir gamtos, kažkas, iš pradžių paženklinta dvasios, o paskui apdorota techniškai.

Šie plaukeliai veiklūs ne visuomet, jie turi savo valandą. Lyrinis Aš – tai sulaužytas Aš, kuris žino, kas yra grotos, pabėgimas ir liūdesys. Jis vis laukia savo valandos, kai galės akimirką sušilti, laukia savo pietietiškų kompleksų, jų siautulingo bangavimo, to svaigulio, kuris suardo visus sąryšius, sudaužo į šipu­lius tikrovę ir – žodžiais – išlaisvina eilėraštį.

Jei išmušė ta valanda – klausykite toliau.

„Jei išmušė ta valanda, vadinasi, jau nebetoli. Skaitant knygą, ne, daugybę knygų, be jokios tvarkos, susipainiojus erose, susimaišius medžiagoms ir aspek­tams, atskleidus naujus tipologinius sluoksnius – kažkur tolima, srovenanti pradžia. Bemiegės naktys… Struktūros lankstumas dažnu atveju naudingas, o išmušus valandai – tiesiog būtinas. Gal jau pamažu artinasi žodžiai, vienas per kitą, protu nesuvokiami, bet plaukeliai juos jau pajuto: čia gal visai tiktų mėlyna… – tik įsivaizduokite, kokia laimė, koks išgyvenimas! Pagalvokite apie visus tuos tuščius bejėgius žaidimus, visai neįtaigias preambules ir šitą vieną spalvą, – juk už tai atiduotum dangų virš Zanzibaro, ir Bugenvilio žiedus, ir Sirto pakrantes, – pagalvokite, koks gražus ir amžinas žodis! Ne veltui aš sakiau – mėlyna. Tai pietietiškas žodis, „Ligūrijos komplekso“ eksponentas, nežmoniškai „banguojan­tis“ ir „ardantis visus ryšius“, pradedantis savaiminio degimo procesą, „mirties signalas“, link jo srūva tolimieji kraštai, paklusdami tos „blyškios hiperemijos“ tvarkai. Feakai, megalitai, Lernos sritis – taip, tai pavadinimai, iš dalies mano paties sugalvoti, bet kai artėja, jų darosi vis daugiau. Aštartė, Geta, Heraklitas, – taip, jie mano užrašų knygelėje, bet kai išmuš valanda, kai po miškus pasklis auletų9 valanda, – tada savo sparnus, savo valtis, savo karūnas jie atneš ir padės prie kojų – anatemų ir eilėraščio elementų pavidalu.

Žodžiai, žodžiai, daiktavardžiai! Jiems tereikia išskleisti sparnus, ir jų skry­dis tęsis tūkstantmečius. Sakykime, kad ir anemonų miškas, tie smulkučiai, laibi krūmeliai tarp medžių kamienų, arba narcizų pieva, smilkalai ir dūmų stulpai; alyvmedyje žydi vėjas, o marmuro laiptais nutolsta užsimiršęs išsipildymas. Arba ir alyvos, teogonijos – jų skrydis tęsiasi tūkstantmečius. Botanika ir geografija, tautos ir kraštai, – istoriniu ar sisteminiu požiūriu – prarasti pašau­tai. o čia jie žydi, čia svajoja; padaręs sąvokos skerspjūvį, tuose sluoksniuose junti visą dvasios lengvumą ir liūdesį, ir vilties nebuvimą.

Sunkiai paaiškinama žodžio galia; jis skiria ir jungia. Keista valandos galia, – iš jos veržiasi dariniai, stumiami formos reikalaujančio NIEKO. Posmo trans­cendentinė realybė tai prapuola, tai vėl sugrįžta; ji tarsi išsklaido nestabilaus individo ir kosmologinės būties antitezę, ji laiko jūras ir gilias naktis, o kūrybą paverčia svajone: niekad ir visados.“

Apie žodį nieko daugiau nenoriu sakyti. Nežinau, ar man pavyko perteikti, jog jis – tai kažkas ypatinga. Tenka pripažinti, kad žodžiai turi tam tikrą latentinę egzistenciją, ji kai kuriuos, pasirengusius ją priimti, veikia lyg burtai ir leidžia jiems tuos burtus perteikti kitiems. Man rodos, tai paskutinė misterija, kurios metu mūsų šiaip jau nepaliaujamai budri, kiaurai išanalizuota, tik atsi­tiktinių transų pertraukiama sąmonė junta savo pilnatvę.

Trumpam žvilgtelkime atgal. Aš jums ką tik išdėsčiau tris temas iš lyrikos srities, t. y.: 1) kaip neatrodo eilėraštis, 2) kaip eilėraštis atsiranda, 3) mėginau kalbėti apie žodį. Šioje srityje yra dar daug, gal net per daug tokių specialių temų, pavyzdžiui, rimas. Homeras, Sapfo, Horacijus, Vergilijus jo nežinojo, o Walterio von der Vogelweide’s ir trubadūrų kūryboje jis jau yra. Besidomintys rimo istorija daug įdomios medžiagos galėtų rasti Curtius knygoje „Europos lite­ratūra ir lotyniškieji viduramžiai“. Yra viena stebinanti Goethe’s pastaba: „Nuo tada, kai Klopstockas mus išvadavo nuo rimo…“; šiandien veikiau sakytume, jog Klopstocko ir Hölderlino įdiegti laisvieji ritmai, patekę į rankas vidutinybei, dar sunkiau pakeliami nei rimas. Bet kuriuo atveju rimas yra tvarkos ir kontrolės principas eilėraščio viduje. Verlaine’as ir Rilke, abu naudoję rimą, buvo turbūt paskutiniai, sugebėję išreikšti visą jo žavesį, rafinuotumą bei sakralumą. Nuo to laiko rimas pamažu išsisėmė, vieno rimo atsiliepimas kitam buvo pernelyg gerai pažįstamas iš tų visų tūkstančių eilėraščių; kai kurie autoriai mėgina jį atšviežinti tikriniais vardais ar tarptautiniais žodžiais, bet tai jo nebegrąžina į prarastas pozicijas. Iš Curtius knygos matau, jog literatūroje taip atsitinka nebe pirmą kartą, jis, pavyzdžiui, rašo: „Provansalai persistengė berimuodami – jų vir­tuoziškame retų rimų spektaklyje išsisklaido muzika ir pradingsta prasmė.“ Pats lyrikos autorius rimą turbūt visuomet jaučia kaip principą, kurį jis gavo iš kalbos, kuris nėra jis pats, ir kurio atžvilgiu jis dažnai būna ypač nepatiklus ir neryžtingas. Mano minėtoje amerikiečių anketoje apie lyriką yra klausimas ir apie rimą, o vieną atsakymą norėčiau jums dabar pacituoti. Kažkoks Randallas Jarrellas sako: „Rimas kaip automatinė struktūravimo priemonė mane savotiškai žavi, tačiau labiausiai jis man patinka, kai būna netaisyklingas, gyvas ir negirdimas.“

Taigi aptarėme kelias specialias temas iš lyrikos srities. Dabar atėjo laikas visų šių dalykų kaltininkui, lyriniam Aš, pažvelgti tiesiai į akis, en facey ir griež­tai. Kas per būtybės tie lyrikai – psichologiniu, sociologiniu požiūriu, kaip feno­menai? Visų pirma, priešingai, nei priimta manyti, jie – ne svajotojai; svajoti lei­džiama kitiems, o jiems svajones reikia įgyvendinti, ir svajonės juos turi nunešti prie žodžių. Iš esmės jie nėra ir dvasingi žmonės, estetai, – jie juk daro meną, vadinasi, jų smegenys turi būti masyvios, kietos, su iltiniais dantimis, pajėgios sukramtyti visus prieštaravimus, taip pat ir vidinius.

Jie – miesčionys, tik turintys ypatingą pusiau vulkaniškos, pusiau apatiškos prigimties impulsą. Visuomenei jie visiškai neįdomūs, kaip Tasso Ferraroje – tuomi ir baigta, daugiau jokių leonorų, jokių laurų vainikų, keliaujančiu nuo kaktos ant kaktos. Tai – jokie dangaus šturmuotojai, jokio titanidai, paprastai jie būna išties tylūs, vidujai tylūs, jiems juk nevalia norėti užbaigti viską iškart. Jiems reikia ir toliau nešioti savy tas temas, ištisus metus, reikia mokėti tylėti, – Valéry, pavyzdžiui, tylėjo dvidešimt metų, Rilke per keturiolika metų neparašė nė vieno eilėraščio, o tada pasirodė „Duino elegijos“. Pagalvokite apie paralelę iš muzikos srities, iš pradžių buvo Wesendonko daina „Sapnai“, o praslinkus metams ji tapo „Tristano“ antruoju veiksmu. Ir tik dėl vietinės reikšmės priežasčių – kad jau čia prieš jus stoviu ir apie tai kalbu, norėdamas pademonstruoti to proceso lėtumų, pridėsiu vieną asmeninį prisiminimą: mano rinkinyje „Statiški eilėraščiai“ yra vienas eilėraštis iš dviejų posmų, kuriuos vieną nuo kito skiria dvidešimt metų; turėjau parašęs pirmąjį, jis man patiko, bet negalėjau rasti antrojo, ir tik paskui, praėjus dviem bandymų, kartojimų, tikrinimų ir atmetimų dešimtmečiams, man pagaliau pavyko antrasis; tas eilėraštis – „Nakties banga“; kartais reikia kažką šitaip ilgai viduje nešiotis, apeiti tokį ilgą lankstą apie mažą eilėraštį. Taigi, kas jie? Keistuoliai, vieno kambario gyventojai, jie atsisako egzis­tencijos, kad egzistuotų, nesvarbu, jog kiti eilėraštį gal pavadins neįvykusia istorija, o meistriškumą – egoizmu. Tiesą pasakius, jie tėra reiškiniai, o kai tie reiškiniai miršta ir juos nuima nuo kryžiaus, tenka pripažinti, kad jie patys save prie to kryžiaus ir prikalė – kas gi juos vertė? Bet kažkas juk turėjo versti.

Norėdamas šį tipą nušviesti iš kitos pusės, atkreipsiu jūsų dėmesį dar į kai ką. Pamėginkite įsivaizduoti, koks esminis skirtumas yra tarp mąstytojo ir poe­to, tarp mokslininko ir menininko, kurie viešumoje neretai sumetami į vieną krū­vą, lyg tarp jų egzistuotų kokia didelė tapatybė. Anaiptol! Menininkas turi tik pats save. Docentas dirba su vario lydiniais, kurie buvo paplitę Europoje prieš du tūkstančius metų, jis gali remtis analizėmis, atliktomis nuo 1860-ųjų iki 1948-ųjų, bendras skaičius – 4729, jis gali naudotis literatūra, parašyta įžymių ordinarinių profesorių, kuriais galima pasikliauti, viską sudėjus – apie 3000 puslapių. Per tarptautinę bibliotekų tarnybą jis gali užklausti, kokios nuomonės šiuo metu laikomasi Kembridže apie juodosios rūdos tetraedritus, iš kas ketvirtį leidžiamos tarptautinės universitetų brošiūros jis sužino, kas ir kur kitose šalyse dirba ta pačia tema. Pasikeitimas nuomonėmis, susirašinėjimai, – jis pirma įsitikina, užsitvirtina, tik paskui vėl žengia pusę žingsnio į priekį, tada paremia tą pusę žings­nio dokumentais, – jis niekada nebūna vienas, paliktas pats sau. Nieko panašaus nepasakysi apie menininką. Jis stovi vienas nebylumo ir pajuokos akivaizdoje. Jis atsako pats už save. Jis pradeda savo darbą ir jį pabaigia. Jis klauso savo vidinio balso, kurio niekas negirdi. Jis nežino, iš kur tas balsas, nežino net, ką šis nori jam pasakyti. Jis dirba vienas, o lyrikas ypač vienas, nes kiekviename dešimtmetyje gyvena tik keletas didžių lyrikų, išsibarsčiusių po skirtingas tautas, eiliuojančių skirtingomis kalbomis, dažniausiai vienas apie kitą nė nenumanančių – kaip tie phares – švyturiai, taip juos vadina prancūzai, ilgam nušviečiantys didžiulę kūrybos jūrą, bet patys pasiliekantys tamsoje.

Taigi stovi kažkur toks Aš ir sako sau: šiandien aš toks. Esu tokios nuotaikos. Turiu savo kalbą, tarkime, vokiečių. Tą kalbą su šimtmečių senumo tradicija, su lyrinių pirmtakų paženklintais, nuotaikomis ir prasmėmis nėščiais keistais žo­džiais. Bet ir slengą, argot, vagių žargoną, kuriuos į kalbinę sąmonę įkalė du pasauliniai karai, ir tarptautinius žodžius, citatas, sporto žargoną, antikines re­miniscencijas. Visa tai – mano nuosavybė. Šiandienos Aš, daugiau išmokstantis iš laikraščių nei iš filosofijų, artimesnis žurnalistikai nei Biblijai, šlageryje išgirstantis skambant daugiau šimtmečių nei motete, tam tikra fizikine procesų seka tikintis labiau nei Nainu ar Lurdu, patyręs, jog kaip pasikloji, taip ir guli, ir niekas tavęs neužklos, šitas Aš dirba su savotišku stebuklu, su mažu posmeliu, aprėpdamas du polius – Aš ir kalbos turtą, dirba su elipse, kurios kreivės iš pra­džių veržiasi atsiskirti, bet vėliau ramiai nusileidžia viena į kitą.

Bet visa tai dar pernelyg išoriška, reikia klausti toliau. Kas už viso to slypi lyriniame Aš, kokios tikrovės ir supertikrovės? O čia susiduriame su problemo­mis. Šis lyrinis Aš stovi priremtas prie sienos, prie gynybos ir agresijos sienos. Jis ginasi nuo tų iš vidurio, jie puola. Jūs sergate, – sako jie, – tai nėra sveikas vidinis gyvenimas, jūs esate dégénéré10, iš kur apskritai toks atsiradote? Didieji praėjusio šimtmečio poetai kilę iš buržuazijos, – atsako lyrinis Aš, – ir nė vienas nebuvo narkomanas, nusikaltėlis ar savižudis, išskyrus, žinoma, prancūzų poètes maudits11. Bet jų sveikumas ar liga man skamba kaip sąvokos, paimtos iš zoologijos ir vartojamos veterinarų. Apie sąmonės būsenas anie iš vidurio apskritai nekalba. Visos tos įvairiausios nuovargio rūšys, nemotyvuoti nuotaikų pasikeitimai, dienų kaita, staiga apninkantis optinis žalumos troški­mas, svaigimas nuo melodijų, nemiga, antipatijos, blogumai, dideli jausmai ir griovimai – visos šios sąmonės krizės, šios ateinančio kvartero stigmos, visa kenčianti vidujybė jiems tiesiog nesuvokiami.

Gerai, – sako vidurys. – Bet tai, kuo užsiima jūsų klika, tėra sterilus cerebralizmas, tuščias formalizmas, dehumanizavimas, ne tai, kas žmoguje amžina, o sutrikimai jo vitalinėje šerdyje. Atgal į girininkystę, į žemės kultūrą! Žiūrėkite požeminių vandenų, tiesinkite tvenkinius upėtakiams! Kaip ten sakė Ruskinas? „Visi menai paremti žemės apdirbimu rankomis.“

O aš, – atsako lyriškasis Aš, – geriausiu atveju sulauksiu septyniasdešimties, aš turiu tik patį save, o iš vidurio nieko neimu, ir negaliu sėti, nes gyvenu city, mane gaivina neono šviesos, esu pririštas prie savęs, vadinasi, prie žmogaus, prie jo dabarties valandos esu pririštas.

Kaip, – sušunka vidurys, – jūs nenorit savęs pranokti? Jūs kuriate ne žmoni­jai? Tai žmogaus transcendavimas žemyn, jūs tyčiojatės iš bendro žmogaus vaiz­do. Ir visos tos kalbos, žodžiai, tai – materijos primatas, dvasios nužeminimas iki neorganinės sferos, ketvirtasis amžius, savižudiška fazė; klausimas, ar po to išliks apskritai dar kas nors aukštesnio.

Palikime tą aukštesnį, – atsako lyrinis Aš, – būkim empiriški. Jūs, be abejo, esate girdėję žodį moira: tai mano dalis, parka, sakanti: tai – Tavo valanda, apeik jos ribas, patikrink, ką ji turi, neplevėsuok į bendrybes, neburk užkalbėdamas kažko aukštesnio išlikimą. Tu pats pakankamai aukštai, nes aš kalbu su Tavim. Tau, žinoma, nebus leista veržtis į kitas karalystes, nes yra daug moirų, o aš kalbu ir kitiems, kiekvienas tegu žiūri pats, kaip suprasti mano žodžius, – bet čia yra Tavo, Tau atmatuotas ratas, ieškok savo žodžių, braižyk savo morfologiją, išreikšk save. Gali ramiai tenkintis dalimi, bet jai atlikti aš tau parūpinsiu viską, ateik, pašnabždėsiu: milžiniška visuma – tai tik archajiška svajonė, su dabarties valanda jos niekas nesieja.

Jūsų moira! Tik figūra priešais Vakarų pasaulio etinį apsisprendimą! – sako vidurys. – Apskritai parkos – labai patogu! Jūs visa tai išsitraukiate, nes daugiau nieko nebeišgalit. Jūs visai nebesugebate sukurti tikro ir gilaus žmogaus paveiks­lo, jūs su savo izoliuotu menu, dvasios išpaveikslintojai ir nusiaubėjai… Jums reikėtų užsiimti vaizdiniu, viso pasaulio fiziognominiu ir simboliniu pažinimu.

Ką gi, puiku, – sako lyrinis Aš, – žinau tuos jūsų skaitinių vakarus „Visa, kas abstraktu, yra nežmoniška“, jūs mane apvaisinote, išmokėte mane aiškiai maty­ti, ne mes ardome ar keliame pavojų viduriui, bet vidurys kelia pavojų mums, o kartu ir tam, ką jis iš mūsų tikisi gauti. Mums, paskutiniams žmogaus, dar tikin­čio absoliutu ir jame gyvenančio, likučiams. Tie vidurio analitikai nori ir tai iš mūsų atimti. Jų akyse mes esame ligoniai ir, norėdami mus patraukti iš kelio, jie diagnozuoja melancholiją bei šizofreniją, mes stovime už Žemės kulto ir mirusiųjų kulto ribų, mes esame „dama be apatinės kūno dalies“ Spalio šventėje (Miuncheno – vert. past.), mes – grimasos, bankrutavusios pusinės egzistencijos viduriui tinka visos priemonės, kad tik galėtų mus diskredituoti. Todėl mums reikia pagaliau pasižiūrėti į tą vidurį, Jums leidus, atidžiau apžiūrėsime tą, kuris viską žino geriau, viską, kas buvo anksčiau, ir viską, kas bus, tą vadinamąjį organišką, natūralų, žemišką vidurį, gražiausiąjį Dievo vidurį kaip dukart du, tas vidurys yra Vakarai, jis nebenori gintis, bet bijoti nori, jis vis dar nori būti „numesti“. Pusryčiams truputis Midgardo12 gyvatienos, vakare – riekelė okeanų, jokių ribų. O nebijoti – tai jau nereliginga ir antihumaniška. Ir iš tos baimės jie strimgalviais lekia per laiką, traukdami ir su savim, jie taip skuba: pradeda testą su rupūžėmis ir jau po aštuonių dienų nori žinoti, ar jos nėščios, o antrą mėnesį – ankstyvoji Galli-Maimoni diagnozė; berniukas ar mergaitė. Teatre jie nori matyti narkotizuojančias pjeses, kur pirmoje scenoje įžengęs pro duris svečias nustemba išvydęs jauną merginą, o antrojoje užstalės bendrui ant galvos būtinai turi užkristi kepsnys, nes tarnas už kažko užkliūva, – tai jų išganingas humoras, tikrai labai žemiška. Namie jie tada vėl prisimena savo „numestumą“ ir, kad nusiramintų, išgeria fanodromo. Šis vidurys nori jums pasakyti, ką galima rašyti ir galvoti, kokio požiūrio jums galima laikytis rašant ir galvojant, maža to, jie nori jums dar ir padėti, siūlo psi­choterapiją, psichosomatiką, kurios turėtų padaryti jus tinkamus vartoti, sa­pnuoti, suderinti su aplinkiniu pasauliu, viršutiniu pasauliu, žemutiniu pasauliu, jie braunasi į priekį su savo bandymais asociacijų srityje, meditacinėmis tech­nikomis, frakcine aktyviąja hipnoze, grupiniais užsiėmimais, kompleksų pašali­nimu vienu pūstelėjimu, jie nori rekonstruoti jūsų neurotinę asmenybę pagal jūsų konstitucijos tipą; jei jūs visa tai, apmokant ligonių kasoms, pereisite, tada gal ir vėl būsite tinkamas.

Tai štai tas vidurys, kauzališkai analitinis, finališkai sintetinis, – ne, šito vidurio pamokymų man nereikia, mano paties vidurys dar veikia. Tai yra – arba žmogus ir šiandien tebeturi vidurį, kaip turėjo visada, arba jisai ir šiandien tebėra gilus, arba niekada toks nebuvo. Arba sugebėjimas keistis, vadinasi, kar­tais – ir sugebėjimas žlugti, yra jo principas, arba jis apskritai neturi principų. Arba jam duota kažkas, ką reikia būtinai ir nepaisant jokio pavojaus išreikšti, arba jam neduota nieko. Šitie pavienės kultūros, egzistavusios tūkstantį metų, kriterijai – dar anaiptol ne maksima visam antropologiniam dėsniui; jis yra pla­tesnis, jis – tai daugiau. Šis dėsnis veikė ir kitas kultūras – antihumanitarines, ikimonoteistines, Egipto, Mino, Chimu, šis dėsnis veiks ir naujas, dar atsirasiančias technines robotų ir radarų kultūras. Beje, ši vidurio baimė – tai ypatinga baimė; neseniai populiariame dienraštyje perskaičiau plačia juosta įrėmintą skelbimą: DIDŽIOJI GYVENIMO BAIMĖ – įveikiama Dr. Schiefferso gyvybės eliksyru – buteliukas 3,50 DM.

Lyrinis Aš tęsia: padėtis man atrodo išties paradoksali! Šitas vidurys moksle gali pakęsti viską, o mene – nieko. Jis pakenčia kibernetiką, naująjį tvėrimo mokslą, kuriantį robotus. Ar jūs kada nors pagalvojote, jog tai, ką žmonija šian­dien mąsto, ką ji dar vadina mąstymu, jau gali būti mąstoma mašinų, ir jos netgi nurungia žmones, jų ventiliai preciziškiau sukonstruoti, saugikliai – stabilesni nei žiojėjančių mūsų kūno griuvėsių, jos perdirba raides ir garsus ir turi aštuonias valandas veikiančią atmintį, nesveikos dalys išimamos ir pakeičiamos naujomis, – taigi mintys pereina į robotus, – o kurgi pereina tai, kas dar lieka? Galima pasakyti ir taip tai, ką žmonija paskutiniaisiais šimtmečiais vadino mąstymu nebuvo joks mąstymas, o visai kažkas kita, – šiaip ar taip, dabar tai perima kibernetika, kuri – montavimu, aparatūra – žada žmogui grąžinti jo dingusį animizmą, jo magiškus sugebėjimus, gamtos matymą ir prarastus pojūčius. Ir apie robotus straksi triploidiniai triušiai, šešiasdešimt šešios chromosomos, kiekviena asmeniškai dar nevaisinga, bet nuo aštuoniasdešimt aštuonių chromosomų jau kyla aukštyn. Goesta Haegquist ir daktaras A. Bane Stokholme atidaro naują sezoną: didžiaūgiai su milžiniškomis galūnėmis ir titaniškomis genitalijomis, – atsiranda nauja gyvūnija, ir dailininkai su Madonos paveikslų šventuoju auksu, ir poetai, degą Paulio Gerhardto sekminišku įkarščiu, turėtų pratęsti šį darbą, – ne, man tai atrodo absurdiška.

Bet ar tai, pasakysite jūs, susiję su lyrika. Net labai. Viskas susiję su lyrika! Lyrikas apskritai negali žinoti per daug, negali per daug dirbti, jam reikia būti arti prie visko, jis turi orientuotis, ant ko šiandien laikosi pasaulis, kuri valanda šį vidudienį virš žemės. Reikia neatsitraukti nuo buliaus, sako didieji matadorai, tada gal ateis ir pergalė. Eilėraštyje negali būti nieko atsitiktinio. Ką Valéry rašė apie Moltke – „šito šalto herojaus tikrasis priešas yra atsitiktinumas“, – galioja ir lyrikui, jis privalo sandarinti savo eilėraštį – nuo įsilaužimų, nuo trukdžių, – sandarinti kalba, ir savo frontus turi išvalyti pats. Jis privalo turėti šnerves („Mano genijus sėdi šnervėse“, – sakė Nietzsche) – prie kiekvieno starto ir kiek­vienoje vietoje, kur balnojama – intelektualiai – kur materialioji ir idealioji dia­lektika atsiskyrusios tolsta viena nuo kitos lyg du jūrų siaubūnai, žaidžiantys vienas su kitu dvasia ir nuodais, streikais ir knygomis, kur naujausias Schiaparellio kūrinys signalizuoja mados kurso pasikeitimą, – modelis iš pelenų spal­vos lino ir ananaso gelsvumo organdy13. Iš visko ateina spalvos, besvoriai niuan­sai, valeurs14, iš visko gimsta eilėraštis.

Iš viso šito gimsta eilėraštis, kuris gal vėl surinks vieną iš tų sudraskytų valandų, – absoliutus eilėraštis, eilėraštis be tikėjimo, eilėraštis be vilties, į nieką nenukreiptas, eilėraštis iš žodžių, kuriuos jūs grakščiai montuojate. Ir, dar pakartosiu, kas net už šios formuluotės tenori pamatyti vien nihilizmą ar leng­vabūdišką nepadorumą, tas nepastebi, jog už žavesio ir žodžio slypi užtektinai tamsybių ir būties prarajų, kad patenkintų net pačius giliamintiškiausius, jog kiekvienoje formoje, kuri žavi, gyvena užtektinai aistros, gamtos ir tragiškos patirties substancijų. Bet tai, žinoma, apsisprendimo reikalas. Jums reikia palik­ti religiją, palikti kolektyvą ir išeiti į akim neužmatomus laukus. Bet kas iš tų amžinų plepalų apie fundamentalią krizę ir kultūros katastrofą, kurių mes nuo­lat priversti klausytis, jei nenorite matyti, apie ką čia kalbama, ir negalite apsi­spręsti. Bet jūs privalote apsispręsti! Rūšys, nepaklūstančios savo vidiniam prin­cipui ir savo vidinei tvarkai, praranda kontūrus ir išnyksta. Mūsų tvarka yra dvasia, mūsų principas – išraiška, įspaudas, stilius. Visa kita – žlugimas. Nesvarbu, ar abstraktus, ar atonalinis, ar siurrealistinis, tai – formos principas, išraiškos kūrimo ananke15, kuri yra virš mūsų. Tai nėra privati nuomonė, lyri­nio Aš hobis, – tą tvirtino visi, dirbę šioje srityje: „Žodis sveria daugiau nei per­galė!“ Ir šis eilėraštis be tikėjimo, ir šis eilėraštis be vilties, ir šis eilėraštis nenukreiptas į nieką, transcendentiškas, ir yra, kaip sakė vienas prancūzų mąs­tytojas, „nuo žmogaus priklausomo, bet jį pranokstančio tapsmo vykdymas“.

Žinau, ir šiuolaikinių lyrikų gretose kartais girdėti balsų, raginančių atsi­gręžti atgal. Eliotas savo straipsnyje žurnale „Merkurijus“ laikosi nuomonės, jog ši savimonės pažanga turi sustoti, jog ekstremalus kalbos išmanymas ir rūpestis dėl jos esą perlenkti; bet Eliotas kovoja ir prieš televiziją, norėdamas užkirsti jai kelią. Man atrodo, abiem atvejais jis neteisus. Manau, jis iš esmės klysta. Mano nuomone, šie procesai nebepasukami atgal, ir jie veikiau reiškia naujos raidos pradžią. Todėl leisiu sau dar vieną trumpą nukrypimą į kitą sritį, jis nušvies mūsų tezę nauja šviesa. Tai – genetika, mokslas apie žmogaus kilmę. Žinoma, galima labai skeptiškai žiūrėti į vis besikeičiančias teorijas apie žmogų ir jo atsiradimą, į duomenų apie iškasenas ir tarpines pakopas labilumą bei varija­vimą, tačiau dabartinis genetikos atramos taškas yra tas, kad žmogus ne iš kaž­ko kilo, bet buvojau nuo pat pradžių, kad jis – tai nauja pasaulio tvėrimo situaci­ja. Šitos situacijos esmė – sąmonė ir dvasia. Gehleno, Portmanno, Carrelo darbai susistemina šias mintis. Žmogus, – sako Gehlenas, – tai dar nesutvirtėjęs žvėris, atviras įspūdžiams, gebantis atsiskleisti, jo savybės dar tik pradeda nusistovėti. Kūno formavimas jau beveik baigtas, ir dabar išsišakoja nematerialūs dalykai, jie perduodami toliau ir taip išlieka. Tapsmo plastiškumas įgauna naują dimen­siją, dvasios emancipacija apgraibomis juda jai atsivėrusios naujos erdvės link. Kalbama visai ne apie vidinio branduolio praradimą, jis neišsemiamas, didžio­sios kultūros paliko tik užuominas apie jį. Bet aiškėja šio branduolio kryptis; tai kryptis į dvasios ir sąmonės įtampos lauką, ne link instinkto, šiltų jausmų ar išpuoselėtos botaninės-zoologinės vidaus idilės, o link suintensyvintų sąvokų sankabų, nuo gyvuliškojo prado suabsoliutinimo link intelektinių konstrukcijų, link produktyvaus aiškių, žemiškų formų suteikimo vidiniam misticizmui, tai kryptis į sąmonės ir išraiškos trokštantį, sąmone ir išraiška tampantį pasaulį, žodžiu – į abstrakciją. Kas toliau, mums nematyti. Bet galima numanyti, kad žmogus nesulauks liūdno šių dienų kultūrinio melancholiko galo, jei elgsis, kaip pridera jo rūšiai, o tai reiškia – vadovausis kūrybiniais principais, aukštesniais už atominę bombą ar gabalą urano rūdos. Šitaip mąstant, neturėtų būti pa­smerktas žlugti ir Vakarų žmogus; jis kentėjo, jis stabilus ir iš dalinio sunaiki­nimo galėtų pasisemti visai nenumatytos naujos formuojančios jėgos. Ne todėl, kad jam reikėtų pastiprinimo, o tik dėl savo paties intereso lyrinis Aš domisi šia teorija. Ji sutampa su jo substancijomis, tomis momentinėmis moiros substanci­jomis, kurios jį veda, – nes jis nebeturi Mekos, nebeturi Getsemanės, ir khmerų šventyklos bareljefas Angkor Vate guli ne jo platumose, – pirmyn tuo keliu į regi­mybės Olimpą; visur, kur yra žmonės, gyvens ir dievai.

Dar keli lyrinio Aš atsisveikinimo spinduliai, ir galėsime su juo baigti. Šviesos pluoštas nukrypsta į amžių sandūrą, – mąstymas amžių sandūroje taip pat jau tapo humanitarinių mokslų kliše. Tik nesakykite, kad tai apokaliptiška, – teigia­ma „Trijuose senuose vyruose“, – tas septyngalvis žvėris iš jūros ir tas dviragis iš žemės čia buvo visada. Absoliučiam eilėraščiui nereikia amžių sandūros, jis gali gyvuoti be laiko, kaip jau nuo seno daro moderniosios fizikos formulės. Su tuo susijęs ir mano įsitikinimas, kad planetinė pseudovienovė ir žemės užgriozdinimas technika neturi egzistencinės reikšmės. Technika buvo jau visada, daugelis tiesiog nepakankamai mokėsi, kad ją išmanytų. Galų gale juk ir Cezaris miegamuosiuose neštuvuose nukeliaudavo iš Romos į Kelną per šešias dienas, o Corunos švyturys, pastatytas prieš du tūkstančius metų, dar ir dabar tebešviečia virš Biskajos įlankos. Ir kai Romos imperijos gyventojai atsukdavo savo čiaupus, į jų vonias tekėdavo už 40 km esančios Ligūrijos jūros vanduo, to mes dar ir da­bar nesugebame. Pirmasis iš vieno medžio kamieno išskaptuotas luotas buvo kur kas didesnė kultūros sensacija nei visi tie povandeniniai laivai, o akimirka, kai pirmąkart iš bambukinės šaudyklės paleista strėlė užmušė žvėrį ir jau nebereikėjo jo griebti plikomis rankomis ir galabyti pačiam, pasuko laiką daug kar­dinaliau nei visi izotopai. Todėl sunku patikėti, kad mūsų gyvenimo pojūtis butų universalesnis negu Aleksandrijos miestuose tais laikais, kai Graikija plytėjo nuo Atėnų iki pat Indijos, arba genujiečių ir ispanų laivuose, šiems pirmą kartą plaukiant per Atlantą.

Ir dar vienas visai jau ekstravagantiškas įspūdis kartais užvaldo tą lyrinį Aš. Jį net pats sau jis tik labai atsargiai prisipažįsta. Kartkartėmis jam atrodo, tarsi būtų taip, jog ir šiandienos filosofai iš esmės yra poetai. Jie jaučia, kad diskur­syviam sisteminiam mąstymui atėjo galas, kad sąmonei dabar pakeliama tik tai, kas mąstoma fragmentais, o penkių šimtų puslapių samprotavimus apie tiesą, kad ir kokie taiklūs būtų kai kurie teiginiai, atsveria trijų posmų eilėraštis; filosofai junta šį tylų žemės drebėjimą, bet jų ryšys su žodžiu – sutrikęs, o gal ir niekad nebuvo gyvas, todėl jie ir tapo filosofais, bet iš esmės norėtų eiliuoti, – visa kas nori eiliuoti.

Visa kas norėtų eiliuoti modernų eilėraštį, kurio monologiškumas nekelia abejonių. Monologinis menas, atsiskiriantis nuo tos kone ontologinės tuštumos, užgulusios visą komunikaciją ir verčiančios klausti, ar iš viso kalba dar gali būti dialogiška metafizine prasme. Ar ji apskritai dar sukuria ryšį, ar leidžia kažką įveikti, ar atneša pasikeitimą, ar tėra tik medžiaga verslo pasitarimams, o šiaip jau – tragiško žlugimo alegorija? Pokalbiai, diskusijos, visa tai – tik murmesiai minkštuose foteliuose, nieko vertas privačių dirgesių skleidimas, o gilumoj ne­randa ramybės kas Kita, kas mus padarė, bet ko nematome. Visa žmonija minta tais keliais susitikimais su pačiu savimi, tačiau kas jau yra save susitikęs? Tik nedaugelis, ir vis po vieną.

Baigiu. Bijau, ne kažin ką naujo sugebėjau jums pasakyti. Fakultetui, kur, kaip mačiau paskaitų tvarkaraštyje, dėstomi kursai apie vokiečių lyriką nuo Klopstocko iki Weinheberio, apie eilėraščio analizavimą ir išraiškos ugdymą, kur rengiamos modernių eilėraščių skaitymo pratybos, taigi fakultetui, kuris lyrikos atžvilgiu yra visiškai up to date, negaliu daugiau nieko įdomesnio pridurti. Ge­riausiu atveju galėčiau padaryti dar vieną pastabą, kuri nebus iš mano srities, bet norėdamas užbaigti temą negaliu jos nutylėti. O dalykas tas, kad aš nema­nau, jog modernus eilėraštis tiktų viešai skaityti, – tiek dėl jo paties, tiek dėl klausytojo. Skaitomas jis tarsi nyksta. Kai matai, kokio ilgumo eilėraštis, kaip išdėlioti posmai, iškart jo atžvilgiu susidarai tam tikrą nuostatą. Kažkada seniai, tuometinėje Prūsijos menų akademijoje, kurios narys esu, skaitydamas eiles kiekvieną kartą iš anksto pranešdavau: dabar bus eilėraštis iš keturių posmų po aštuonias eilutes; mano manymu, optinis vaizdas padeda geriau suvokti. O mo­dernus eilėraštis turi būti atspausdintas ant popieriaus, jį reikia skaityti, jis reikalauja juodosios raidės, nuo žvilgsnio į išorinę struktūrą jis tampa plastiškesnis ir labiau vidinis – kai kas nors tylėdamas virš jo palinksta. Ir šis palinki­mas bus neišvengiamas; pacituosiu vieną prancūzų eseistą, neseniai rašiusį apie prancūzų lyriką: „Nežinau, kaip vienu žodžiu apibūdinti visus šiuos autorius, išskyrus tai, kad visi jie yra sunkūs poetai.“

Gal kartais būsiu kiek per daug racionalistiškai, per daug aiškiai pasisakęs apie kai kuriuos dalykus, gal net per griežtai. Bet, šiaip ar taip, neatsitiktinai. Man rodos, apskritai nėra srities, kur būtų tiek nesusipratimų kaip lyrikoje. Esu patyręs, kaip protingi žmonės, įžymūs kritikai viename feljetone parodydavo gerą kokio didaus lyriko supratimą, pateikdami tikrai reikšmingų svarstymų, o paskui kitame lygiai taip pat dėmesingai ir stropiai nagrinėdavo žemesnio nei vidutinio lygio jo epigoną. Kyla įspūdis, lyg kažkas Mingų dinastijos porceliano negalėtų atskirti nuo nedūžtančių indų, kurie krūvomis guli kiekvienuose dau­giavaikių šeimų namuose. Priežastis ne išoriniai dalykai, į kuriuos čia atsižvel­giama, bet vidinių kriterijų stoka. Šia kritikas vis dar įsivaizduoja, kad eilėraštis kalba apie jausmus ir turi skleisti šilumą, tarsi mintis nebūtų jausmas, tarsi forma neskleistų šilumos, kuriai neprilygsta niekas. Jis dar labai giliai įsišakni­ja į senąjį žmogų, tas kritikas, su savo aiškinimais ir dviprasmybėmis grynojo eilėraščio sąskaita. Naujas eilėraštis autoriui visuomet yra liūto tramdymas, o kritikui – žiūrėjimas tam liūtui į akis, vietoje kurio jis gal mieliau matytų asilą. Bet yra ir daug lengvinančių aplinkybių, sutinku, eilėraštis – tai toks komplek­siškas darinys, kad aprėpti visas jo grandinines reakcijas išties be galo sunku.

Bet ir dar vienu klausimu mano žodžiai, galimas daiktas, skambėjo pernelyg griežtai ir absoliučiai. Įsivaizduoju, viename iš šių suolų sėdi jaunuolis, kuris ką tik pradėjo rašyti eiles, ir kuriam mano žodžiai turbūt bus kaip šalna jo lyrinio pavasario naktį. Jam aš norėčiau pasakyti, jog neturėjau tokio tikslo. Tik ne­daugelis pradeda tobulai; o atsisveikindamas norėčiau jį paguosti viena linksma istorija iš asmeninės patirties. Man buvo aštuoniolika, kai pradėjau studijuoti čia, Marburge. Tai buvo pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį. Tuomet studijavau filologiją ir klausiau profesoriaus Ernsto Elsterio, pirmojo didelio Heine’s leidi­mo sudarytojo, paskaitų ciklo „Poetika ir literatūros istorijos metodologija“. Tai buvo inspiruojančios ir tuo metu modernios paskaitos. Tačiau šiandienos litera­tūros mokslo metodai kur kas tobulesni, jie sublimuoti iki kraštutinumo, ypač kai kalbama apie prozą; jei stiliaus analizė ir kalbos egzegezė tave paliečia asme­niškai (taip atsitiko man – kaip tik dabar Bonoje rašoma daktaro disertacija apie mano ankstyvąją prozą), – tuomet tai jau tampa panašu į vivisekciją. Taigi klau­siausi Elsterio, klausiausi profesoriaus Wrede’s apie viduramžių lyriką, lanky­davausi ir pas daugelį kitų, ir dabar, naudodamasis proga, norėčiau padėkoti už tuos du man svarbiausius semestrus šiai Alma mater Philippina. Bet grįžkime prie jaunuolio! Žodžiu, buvau čia, gyvenau Wilhelmstraße 10, o Berlyno Lichterfelde ėjo žurnalas pavadinimu „Romanzeitung“ su rubrika, kurioje būdavo recen­zuojami anonimų atsiųsti eilėraščiai. Nusiunčiau ten savo eilėraščius ir kelias savaites drebėdamas laukiau nuosprendžio. Sulaukiau. Jis buvo toks: „G. B. – draugiško nusistatymo, silpnos išraiškos. Progai pasitaikius atsiųskite dar.“ Tai buvo seniai, o dabar matote, kad po kelių dešimtmečių triūso aš vis dėlto esu priskiriamas prie vadinamųjų išraiškos poetų, tik mano nusistatymas, priešin­gai, jau nebėra laikomas labai draugišku. Darbas gali išskleisti talentą, bet gali ir padaryti jam galą. Mano teorija tokia: ateiti vėlai – vėlai į save, vėlai į šlovę, vėlai į festivalį. Taigi ir jūs ramiai sau toliau eiliuokite, jei esat įsitikinę, jog pri­valote žengti tuo nepramintu taku link šešių eilėraščių, apie kuriuos kalbėjau. Paimkite ietį ten, kur mes ją palikom gulėti, – kaip sakė Flaubert’as. Išorinės nesėkmės, vidiniai susinaikinimai jums bus užtikrinti, dienos, kai nebeatpažįstate savęs, ir naktys, kai nebematote toliau. Bet eikite, o atsisveikinimui bei padrąsinimui jums ir visiems, manęs maloniai išklausiusiems, dar pacituosiu didingą Hegelio frazę, išties vakarietišką frazę, ištartą prieš šimtą metų ir aprėpiančią visas mūsų dabartinės lemties komplikacijas. Ji skamba taip: „Ne tas vengiantis mirties ir vien nuo sulyginimo su žeme saugantis gyvenimas, bet mirtį pakeliantis ir joje išliekantis yra dvasios gyvenimas.“

Versta iš: Benn G. ESSAYS UND REDEN IN DER FASSUNG DER ERSTDRUCKE. Frankfurt am Main: Fischer Taschenbuch Verlag, 1989.

1 Senovės Egipto miestas vakarinėje Nilo deltoje (vert.).
2 Prieš mano langą guli plikas laukas / dar neseniai ten sunkios kviečių varpos / siūbavo vasaros vėjyje / o šiandien nuobiromis minta žvirbliai (Pažodinis vert.).
3 Ar ne savo paties gyvenimą čia regiu (Pažodinis vert.).
4 Ateik į pasmerktą mirtį parką ir žiūrėk: / Tolimų besišypsančių krantų mirgėjimas . / Grynų debesų netikėtas mėlis / Nušviečia kūdras ir margus takus (Pažodinis vert.).
5 Užmiršti (pranc.).
6 Niekada daugiau (angl.).
7 Pelkė, liūnas (vok.).
8 Mirtis (pranc.)
9 Fleitininkai senovės Graikijoje (vert.).
10 Degeneratas (pranc.).
11 Prakeiktieji poetai (pranc.).
12 Anot senovės islandų mitologijos, iš milžino Ymiro antakio atsiradęs žmonių pasaulis, esantis tarp Asgardo (dievų karalystės) ir Utgardo (demonų pasaulio okeano gelmėse).
13 Specialiu būdu apdorotas medvilninis audinys į stiklą panašiu paviršiumi (vert.).
14 Vertės, vertybės (pranc.).
15 Būtinybė (gr.),

Jorge Luis Borges. Penkios esė

2003 m. Nr. 12

Iš ispanų k vertė Linas Rybelis


Siena ir knygos

He, whose long wall the wand’ring Tartar bounds1… („Dunciad“, II, 76)

Neseniai skaičiau, kad žmogus, įsakęs pastatyti kone begalinę kinų sieną, buvo tas pats pirmasis imperatorius Shi Huangdi2, kuris liepė sudeginti visas iki jo buvusias knygas. Tai, kad abu šie milžiniški darbai – penki ar šeši šimtai akmens lygų barbarams atremti ir rūstus istorijos, tai yra praeities sunaikini­mas – buvo vykdomi vieno ir to paties žmogaus valia ir net kažkaip tapo jo veik­los simboliais, nelauktai mane pradžiugino ir kartu sukėlė nerimą. Ištirti šio jausmo priežastis ir yra šios apybraižos tikslas.

Istoriniu požiūriu abi šios priemonės neslepia jokios paslapties. Hanibalo karų amžininkas, Shi Huangdi, Cino valdovas, paveržė šešias karalystes ir panaikino feodalinę sistemą; pastatė sieną, nes sienos užtikrina gynybą; sudegi­no knygas, nes jo priešininkai griebėsi knygų senovės imperatoriams šlovinti. Deginti knygas ir rengti įtvirtinimus yra įprasta valdovų dalia; išskirtinis buvo tik Shi Huangdi užmojis. Kai kurie sinologai taip ir mano, bet pateikti įvykiai, man regis, liudija kažką daugiau negu banalių įsakymų hiperbolizavimą. Įpras­tas dalykas aptverti daržą ar sodą, tačiau ne imperiją. Taip pat kvaila teigti, kad viena iš konservatyviausių rasių ima ir atsižada savo atminties apie praeitį, mi­tinę ar tikrą. Kai Shi Huangdi įsakė pradėti istoriją nuo jo, kinai skaičiavo jau trečiąjį tūkstantmetį (o anais laikais buvo Geltonasis imperatorius ir Chuangzi3 Konfucijus4 ir Laozi5).

Shi Huangdi ištrėmė savo motiną už paleistuvystę, ir šis griežtas nuosprendis tradicijų puoselėtojams atrodė žiaurus; turbūt Shi Huangdi norėjo pašalinti vi­sas kanonines knygas, nes jose įžvelgė jam skirtų kaltinimų; turbūt Shi Huangdi norėjo sunaikinti visą praeitį, kad atsikratytų vieno atsiminimo – savo motinos nešlovės. (Ar ne toks pat buvo vienas Judėjos karalius6 liepęs išžudyti visus kū­dikius, kad nužudytų vieną.) Šis spėjimas vertas dėmesio, tačiau nieko nesako apie sieną, kitą mito pusę. Pasak istorikų, Shi Huangdi uždraudė minėti mirtį, jis ieškojo nemirtingumo eliksyro ir pasitraukė į pasakiškus rūmus, kur buvo tiek menių, kiek metuose – dienų. Šie pasakojimai įteigia mintį, kad siena erd­vėje, o gaisras laike buvo magiškos kliūtys apsisaugoti nuo mirties. „Kiekvienas daiktas siekia išsaugoti savo būtį“7, – rašė Baruchas Spinoza; turbūt imperato­rius ir jo burtininkai tikėjo, kad nemirtingumas yra pradas ir kad irimas negali įsiskverbti į uždarą pasaulį. Matyt, imperatorius norėjo atkurti laikų pradžią ir pasivadino Pirmuoju, kad iš tiesų būtų pirmasis, ir pasivadino Huangdi, kad kažkaip taptų Huangdi, legendiniu imperatoriumi, išradusiu raštą ir kompasą. Pasak Ritualų knygos, jis vadino daiktus tikraisiais vardais; kartu, kaip liudija likę užrašai, Shi Huangdi gyrėsi, jog jam valdant visi daiktai turi juos atitinkan­tį vardą. Jis svajojo įkurti nemirtingą dinastiją; jis įsakė, kad jo įpėdiniai vadin­tųsi Antruoju imperatoriumi, Trečiuoju imperatoriumi, Ketvirtuoju imperatoriu­mi ir taip iki begalybės… Aš kalbu apie magišką tikslą; taip pat galima daryti prielaidą, kad pastatyti sieną ir sudeginti knygas buvo nevienalaikiai veiksmai. Tai (nelygu, kokios sekos mes laikysimės) mums piešia paveikslą valdovo, kuris pradėjo viską griauti, bet vėliau liovėsi ir ėmė saugoti, arba nusivylusio valdovo, kuris griovė tai, ką saugojo anksčiau. Abiem spėjimams netrūksta dramatizmo, tačiau, kiek žinau, jie istoriškai nepagrįsti. Herbertas Allenas Gilesas8 pasakoja, kad žmones, slėpusius knygas, įdaguodavo įkaitinta geležimi ir nuteisdavo iki gyvos galvos statyti milžinišką sieną. Ši žinia teikia pirmenybę kitokiam aiški­nimui ar bent nepašalina jo galimybės. Galbūt siena buvo metafora; galbūt Shi Huangdi nuteisė praeities mylėtojus dirbti darbą, tokį pat neaprėpiamą kaip praeitis, tokį pat tuščią ir beprasmį. Galbūt siena buvo iššūkis, ir Shi Huangdi mąstė: „Žmonės myli praeitį, ir šitai meilei nei aš, nei mano budeliai negali nieko padaryti, tačiau kada nors ateis žmogus, kuris jaus tą patį, ką ir aš, ir jis su­naikins mano sieną, kaip aš sunaikinau knygas, ir ištrins atmintį apie mane, taps mano šešėliu ir pats to nežinodamas taps mano atvaizdu“. Galbūt Shi Huangdi siena apjuosė imperiją suvokęs, kad imperija yra trapi, ir naikino kny­gas suvokęs, kad jos šventos ar kad jose slypi visas pasaulis ar kiekvieno žmo­gaus sąmonė. Galbūt bibliotekų deginimas ir sienos statyba yra veiksmai, paslapčia naikinantys vienas kitą.

Tvirta siena, kuri tiek dabar, tiek visada ant žemių, kurių niekada neregėsiu, kloja savo šešėlių raštą, yra paties Imperatoriaus šešėlis, įsakiusio garbingiausiajai iš tautų sudeginti savo praeitį; tikėtina, jog mus dominanti mintis anaip­tol neišplaukia iš galimų spėlionių (gali būti, kad ji yra milžiniško masto kūrimo ir griovimo priešprieša). Apibendrindami šį atvejį, mes galime daryti išvadą, jog visos formos yra prasmingos pačios savaime, o ne kokiame nors menamame „turinyje“. Tai sutampa su Benedetto Croce9 nuomone; dar Pateris10 1877 metais teigė, kad visi menai siekia tapti muzika, kuri yra ne kas kita, o forma. Muzika, laimės būsenos, mitologija, laiko paženklinti veidai, o kartais sutemos ir tam tikros vietovės mums nori pasakyti ar sako kažin ką, ko mes neturime teisės prarasti, ar egzistuoja, kad mums kažką sakytų; ši artėjanti apreiškimo akimir­ka, kuri taip ir neišsipildo, turbūt ir yra estetinis reiškinys.

Buenos Airės, 1950


Pascalio sfera

Galbūt pasaulio istorija tėra kelių metaforų istorija. Mano apybraižos tikslas yra trumpai apžvelgti šios istorijos skyrių.

Šešis amžius prieš krikščionišką erą rapsodas Ksenofanas Kolofonietis11, pavargęs nuo Homero eilių, kurias giedojo keliaudamas iš miesto į miestą, išpei­kė poetus, priskyrusius dievams antropomorfines savybes, ir pasiūlė graikams amžiną rutulio formos Dievą. Platono „Timajuje“12 skaitome, jog sfera yra tobuli­ausia ir paprasčiausia figūra, nes visi jos paviršiaus taškai yra vienodai nutolę nuo centro; Olofas Gigonas13 („Ursprung der griechischen Philosophie“14, 183) mano, kad Ksenofanas mąstė pagal analogiją: Dievas yra rutulio formos (esferoide), nes ši forma yra geriausia ar bent jau mažiausiai netinkama dievybei vaizduoti. Po keturiasdešimties metų Parmenidas15 pakartojo šį vaizdinį („Būtis yra panaši į tobulai apvalios sferos masę, kurios jėga yra vienoda bet kuria kryptimi nuo centro“); Calogero16 ir Mondolfo17 samprotauja, kad jis turėjo omenyje begalinę ar be galo didėjančią sferą ir kad anksčiau pacituoti žodžiai turi dinaminės pras­mės (Albertelli18, „Gli Eleati“19,148). Parmenidas mokė Italijoje; praėjus keleriems metams po jo mirties, Empedoklas Akragantietis20 išplėtojo labai įmantrią kos­mogoniją; vieną kartą ji pasiekia tokį etapą, kai žemės, vandens, oro ir ugnies dalelės susijungia į begalinę sferą, „apvalų rutulį (Sfairos), palaimintai rymantį savo apskritoje vienatvėje“.

Pasaulinė istorija ėjo savo eiga. Pernelyg žmogiški dievai, kuriuos puolė Ksenofanas, buvo pažeminti iki poetinių išmonių ar demonų, tačiau buvo kalbama, kad vienas iš jų, Hermis Trismegistas, padiktavo kažkiek – skaičiai skiriasi – knygų (42, pasak Klemenso Aleksandriečio21; 2000, pasak Jamblicho22; 36 525, pasak Toto23, tai yra to paties Hermio, žynių), kurių puslapiuose yra užrašyta visa, kas yra. Šios tariamos bibliotekos fragmentai, kompiliuoti ar sufabrikuoti nuo III a. pradžios, sudaro vadinamąjį „Corpus Hermeticum“24; viename iš jo traktatų, „Asklepijuje“, kuris taip pat priskiriamas Trismegistui, prancūzų teolo­gas Alanas Lilietis25 – Alanus ab Insulis – XII a. pabaigoje aptiko formulę, kurios vėlesni amžiai niekada nepamirš: „Dievas yra inteligibili sfera, kurio centras yra visur, o kraštas – niekur“. Ikisokratikai kalbėjo apie begalinį rutulį; Albertelli (kaip anksčiau Aristotelis) mano, kad toks samprotavimas yra contradictio in adjecto26, nes subjektas ir predikatas neigia vienas kitą; galbūt tai tiesa, tačiau hermetinių knygų formulė mus skntina intuityviai įsivaizduoti šį rutulį. XIII a. šis vaizdinys vėl pasirodo alegoriniame „Roman de la Rose“27, kuriame suvokiamas taip pat, kaip jį aiškint Platonas ir enciklopedija „Speculum Triplex“28; XVI a. paskutiniame paskutinės „Pantagriuelio“ knygos skyriuje yra užsimenama apie „šią intelektualinę sferą, kurios centras visur, o kraštas – niekur ir kurią mes vadiname Dievu“. Viduramžių protui prasmė yra aiški: Dievas yra kiekvie­name iš savo kūrinių, tačiau nė vienas Jo neaprėpia. „Net dangtis ir dangaus aukštybės negali Tavęs sutalpinti“, – sakė Saliamonas (1 Kar 8, 27); šie žodžiai, atrodo, būdavo aiškinami geometrinės sferos metafora.

Dante’s poema išsaugojo Ptolomėjaus astronomiją, kuri tūkstantį keturis šimtų metų valdė žmonių vaizduotę. Žemo rymo visatos centre. Ji yra nejudan­tis rutulys, aplink kurį sukasi devynios koncentrinės sferos. Pirmosios septynios yra planetų dangaus sferos (Mėnulio, Merkurijaus, Veneros, Saulės, Marso, Jupiterio, Saturno); aštuntoji – nejudančių žvaigždžių dangus; devintoji – kriš­tolinis dangus, taip pat vadinamas Pirmuoju Judintoju. Šį dangų supa Empirėjus, dangaus sluoksnis, pilnas šviesos. Visas šis sudėtingas tuščių, skaidrių ir besisukančių sferų mechanizmas (vienai iš sistemų prireikė penkias­dešimt penkių) tapo mąstymo būtinybe; „De hypothesibus motuum coelestium commentariolus“29 yra kuklus pavadinimas, kuriuo Kopernikas, Aristotelio neigėjas, įvardijo rankraštį, transformavusį mūsų kosmoso supratimą. Kitam žmogui, Giordanui Bruno, žvaigždėtųjų skliautų suskaldymas buvo tikras išsi­vadavimas. „Pelenų trečiadienio puotoje“ jis paskelbė, kad pasaulis esąs begalinė begalinės priežasties pasekmė ir kad dievybė esanti arti, „nes ji mumyse dar labiau nei mes patys savyje“. Jis ieškojo žodžių, kad žmonėms pavaizduotų Koperniko erdvę ir viename savo garsiųjų puslapių išspausdino: „Galime užtikrintai teigti, kad visata yra vien centras ar kad visatos centras yra visur, o kraštas – niekur“ („Apie priežastį, pradą ir vienovę“, V).

Tai buvo parašyta džiūgaujant 1584 metais, dar šviesiais Renesanso laikais; po septyniasdešimties metų šio įkarščio neliko nė ženklo, o žmonės pasijuto pamiršti ir vieniši, apleisti laike ir erdvėje. Laike, nes jei ateitis ir praeitis yra begalinės, tai iš tiesų nėra jokio „kada“; erdvėje, nes jei kiekviena būtybė yra vienodai nutolusi nuo be galo didelio ir be galo mažo prado, tuomet nėra ir jokio „kur“. Niekam nėra jokios dienos, jokios vietos; niekas nežino net savo veido matmenų. Renesanso laikais žmonija tikėjo pasiekusi brandos amžių, ir skelbė apie tai Bruno, Campanellos ir Bacono lūpomis. XVII a. ją išgąsdino senatvės pajauta; kad pasiteisintų, ji ekshumavo tikėjimą lėtu ir neišvengiamu visos kūrinijos išsigimimu dėl gimtosios Adomo nuodėmės. (Penktajame Pradžios kny­gos skyriuje sakoma, kad „iš viso Metušelachas gyveno devynis šimtus šešias­dešimt devynerius metus“; šeštajame, kad „tomis dienomis žemėje pasirodė mil­žinai“.) „Anatomy of the World“30 „Pirmosiose metinėse“ Johnas Donne’as aprauda trumpą šiuolaikinių žmonių gyvenimą ir menką ūgį, nes jie panašūs į fėjas ir pigmėjus; Miltonas, pasak Johnsono31 biografijos, baiminosi, kad epo žanras žemėje jau nebus įmanomas; Glanvillis32 manė, kad Adomas, „Dievo paveikslas“, pasižymėjo teleskopiniu ir mikroskopiniu matymu; Robertas South’as33 nuostabi­ai parašė: „Aristotelis buvo ne kas kita, o Adomo skeveldros, o Atėnai – rojaus liekanos“. Šiame silpnadvasiškame amžiuje absoliuti erdvė, inspiruota Lukrecijaus hegzametrų, absoliuti erdvė, kuri Brunui tapo išsivadavimu, Pascaliui tapo labirintu ir bedugne. Jis baisėjosi visata ir norėjo garbinti Dievą, tačiau Dievas jam buvo ne toks realus, kaip jį bauginanti visata. Jis apmaudavo, kad dangaus skliautas negali kalbėti, o mūsų gyvenimą lygino su nuskendusio laivo keleivių gyvenimu negyvenamoje saloje. Jis nuolat jautė gniuždančią fizinio pasaulio sunkybę, jautė svaigulį, baimę ir vienatvę ir šį jausmą išreiškė kitais žodžiais: „Gamta – tai begalinė sfera, kurios centras – visur, o kraštas – niekur“. Bent toks yra Brunschvicgo34 išspausdintas tekstas, tačiau kritinis Tourneuro35 leidimas (Paryžius, 1941), atkuriantis rankraščio išbraukymus ir dvejojimus, atskleidžia, kad Pascalis buvo pradėjęs rašyti žodį effroyable36: įauginanti sfera, kurios centras – visur, o kraštas – niekur“.

Galbūt pasaulio istorija tėra kelių skirtinga intonacija ištartų metaforų istorija.

Buenos Airės, 1951


Analitinė Johno Wilkinso kalba

Aš įsitikinau, jog į keturioliktą „Encyclopaedia Britannica“ leidimą nėra įtrauktas straipsnis apie Johną Wilkinsą. Toks aplaidumas pateisinamas prisi­minus, kaip nuobodžiai buvo parašytas straipsnis (dvidešimt sausų biografinių eilučių: Wilkinsas gimė 1614 m., Wilkinsas mirė 1672 m., Wilkinsas buvo Karlo Liudviko, Pfalco kurfiursto37, kapelionas; Wilkinsas buvo paskirtas vieno Oksfordo koledžo rektoriumi, Wilkinsas buvo pirmasis Londono Karališkosios draugijos sekretorius ir t. t.), tačiau nusikalstamas atsižvelgus į spekuliatyviąją Wilkinso kūrybą. Kokių tik laimingų įvairenybių joje nėra: jį domina teologija, kriptografija, muzika, permatomų avilių kūrimas, neregimosios planetos judėji­mas, kelionės į mėnulį galimybė, pasaulinės kalbos galimybė ir pagrindai. Šiai paskutinei problemai jis paskyrė knygą „An Essay towards a Real Character and a Philosophical Language“38 (600 puslapių dideliu in quarto formatu, 1668). Mūsų Nacionalinė biblioteka šios knygos neturi; rašydamas esė aš naudojausi P. A. Wrighto Hendersono „The Life and Times of John Wilkins“39 (1910); Fritzo Mauthnerio „Woerterbuch der Philosophie“40 (1924); E. Sylvijos Pankhurst „Delphos“41 (1935); Lanceloto Hogbeno „Dangerous Thoughts“42(1939).

Visiems mums kada nors teko iškęsti tas neišvengiamas diskusijas, kuriose kokia nors viena dama, žarstydama jaustukus ir anakolutus43, prisiekia, kad žodis luna turi daugiau (ar mažiau) ekspresijos negu žodis moon44. Be savaime aki­vaizdžios pastabos, kad vienskiemenis moon turbūt geriau tinka labai paprastam objektui apibūdinti negu dviskiemenė luna, daugiau nėra ko pridurti; išskyrus sudėtinius žodžius ir vedinius, visos pasaulio kalbos (tarp jų ir Johanno Martino Schleyerio45 volapiukas bei romantiška Peano46 interlingua) yra vienodai neekspresyvios. Nėra nė vieno Karališkosios akademijos gramatikos leidimo, kuris ne­liaupsintų „pavydėtino turtingiausios ispanų kalbos vaizdingų, taiklių ir eks­presyvių žodžių lobyno“, tačiau tai grynų gryniausias gyrimasis, neturįs jokio pagrindo. O kol kas ta pati Karališkoji akademija kas kelerius metus rengia žodyną, apibūdinantį ispanų žodžių reikšmę… O Wilkinso XVII a. sukurtoje visuotinėje kalboje kiekvienas žodis apibrėžia pats save. Descartes’as dar 1629 m. lapkričio mėnesiu datuotame laiške47 rašė, kad dešimtaine skaičiavimo sistema mes galime per dieną išmokti visus dydžius iki begalybės ir užrašyti juos nauja kalba, skait­menų kalba48; jis taip pat pagal analogiją pasiūlė sukurti visuotinę kalbą, kuri orga­nizuotų ir aprėptų visas žmonių mintis. 1664 m. Johnas Wilkinsas ėmėsi šio darbo.

Visą pasaulį jis suskirstė į keturiasdešimt kategorijų ar giminių, toliau dali­jamas į skyrius (diferencias), kurie savo ruožtu skirstomi į rūšis. Kiekvienai giminei jis priskyrė dviejų raidžių skiemenį, kiekvienam skyriui – priebalsę, kiekvienai rūšiai – balsę. Pavyzdžiui: de reiškia pradą; deb – pirmąjį pradą – ugnį; deba – ugnies prado dalį, liepsną. Analogiškoje Letellier49 kalboje (1850) a reiškia gyvūną; ab – žinduolį; abo – mėsėdį; aboj – kačių šeimą; aboje – katę; abi – žolėdį; abiv – arklių šeimą ir t. t. Bonifacio Sotoso Ochando50 kalboje (1845) imaba reiškia pastatą; imaca – haremą; imafe – ligoninę; imafo – izoliatorių; imari – namą; imaru – vilą; imedo – stulpą; imede – koloną; imego – grindis; imela – stogą; imogo – langą; bire – knygrišį; birer – įrišti knygą. (Už paskutinį sąrašą esu dėkingas daktaro Pedro Mato knygai „Visuotinės kalbos kursas“, išleistai Buenos Airėse 1886 m.).

Johno Wilkinso analitinės kalbos žodžiai nėra atsitiktiniai sustabarėję ženk­lai; kiekviena iš žodžio raidžių turi savo reikšmę, lygiai taip kaip Šventojo Rašto raidės kabalistams. Mauthneris pažymi, kad vaikai galėtų mokytis šios kalbos nenutuokdami, kad ji yra dirbtinė, ir tik paskui po mokyklos jie sužinotų, kai ji taip pat yra visraktis ir slapta enciklopedija.

Apibūdinus Wilkinso metodą, dar teks ištirti problemą, kurios neįmanoma ar sunku apeiti: ko verta keturiasdešimties kategorijų sistema, sudaranti jo kalbos pamatą. Panagrinėkime aštuntąją – akmenų kategoriją. Wilkinsas juos skirsto į paprastus (titnagas, žvirgždas, skalūnas), pusiau brangius (marmuras, gintaras, koralas), brangakmenius (perlas, opalas), skaidrius (ametistas, safyras) ir netir­pius (akmens anglis, kreida, arsenas). Kaip ir aštuntoji, tokia pat stebinanti yra ir devintoji kategorija. Pastaroji mums atskleidžia, kad metalai gali būti netobu­li (cinoberis, gyvsidabris), dirbtiniai (bronza, žalvaris), šalutiniai (drožlės, rūdys) ir natūralūs (auksas, alavas, varis). Tikrą grožį matome šešioliktoje kategorijoje – tai gyvavedė, pailga žuvis. Šios dviprasmybės, daugiažodiškumas ir trūkumai primena tuos, kuriuos daktaras Franzas Kuhnas51 priskiria vienai kinų enciklo­pedijai – „Dangiškasis labdaringojo mokslo emporijus“. Jos senoviniuose pus­lapiuose parašyta, kad gyvūnai skirstomi į a) priklausančius Imperatoriui, b) išbalzamuotus, c) prijaukintus, d) žinduklius, e) sirenas, f) mitinius, g) benamius šunis, h) įtrauktus į šią klasifikaciją, i) siautulingus, j) nesuskaitomus, k) nupieš­tus ploniausiu kupranugario vilnos teptuku, 1) visus kitus, m) ką tik sudaužiu­sius vazą, n) iš toli panašius į muses. Briuselio bibliografiniame institute taip pat vyrauja chaosas: visas pasaulis yra suskirstytas į 1000 poskyrių, iš kurių 262 poskyris skirtas popiežiui; 282 – Romos katalikų bažnyčiai; 263 – Devintinėms; 268 — dominikonų bažnyčioms; 298 – mormonams; 294 – brahmanizmui, budiz­mui, sintoizmui ir daosizmui. Jis neatmeta ir nevienalyčių poskyrių, pavyzdžiui, 179: „Žiaurus elgesys su gyvūnais. Dvikova ir savižudybė moralės požiūriu. Ydos ir įvairūs trūkumai. Dorybės ir įvairios teigiamybės“.

Aš užfiksavau Wilkinso, nežinomo (ar apokrifinio) kinų enciklopedisto ir Briuselio bibliografinio instituto klasifikacijų savivalę; savaime aišku, kad nėra pasaulyje tokios klasifikacijos, kuri nebūtų savavališka ir hipotetinė dėl visai paprastos priežasties: mes nežinome, kad yra pasaulis. „Pasaulis, – rašo Davidas Hume’as, – tai, ko gero, pirminis eskizas kažkokio vaikiško dievo, kuris metė įpusėtą darbą, nes susigėdo galimos nesėkmės; tai antraeilio dievo kūrybos vai­sius, iš kurio šaiposi aukštesnieji dievai; tai chaotiškas nukaršusio Dievo, kuris atsistatydino ir jau seniai mirė, kūrinys“ („Dialogues concerning natural religion“52, V, 1779). Galima pasakyti dar daugiau; galima įtarti, kad pasaulio orga­nine, vienijančia prasme, pretenzinga šio žodžio prasme, nėra. O jeigu jis yra, apie jo tikslą galima tik spėti; galima spėti apie slėpiningo Dievo žodyno žodžius, apibrėžimus, etimologijas ir sinonimus.

Negalėjimas perprasti dieviškojo pasaulio plano vis dėlto negali mūsų atgra­sinti kinti žmoniškų projektų, nors mums ir aišku, kad jie yra laikini. Analitinė Wilkinso kalba toli gražu nėra prasčiausia iš tokių projektų. Jos giminės ir rūšys – prieštaringos ir miglotos; užtat išmonė raidėmis apibūdinti skyrius ir poskyrius, be abejo, išradinga. Žodis lašiša mums nieko nesako; žodis zana reiškia (žmogui, suvokusiam keturiasdešimt kategorijų ir šių kategorijų gimines) žvynuotą, upinę žuvį, kurios mėsa – rausva. (Teoriškai galima įsivaizduoti kalbą, kurioje kiekvienos būtybės pavadinimas nurodytų visas jos likimo praeityje ir ateityje detales.)

Bet palikime savo lūkesčius ir utopijas nuošalyje. Ko gero, blaiviausiai apie kalbą yra išsireiškęs Chestertonas. Jis rašė taip: „Žmogus žino, kad jo siela savy­je slepia pustonius, kurie yra tokie pribloškiantys, įvairialypiai ir nebylūs, kad jiems neprilygsta jokios rudeninio miško spalvos… Visgi jis tiki, kad Šiuos pusto­nius, su visais jų atspalviais ir virsmais, galima tiksliai atvaizduoti sutartine kriuksėjimų ir cyptelėjimų sistema. Jis tiki, kad iš civilizuoto maklerio esybės iš tiesų sklinda garsai, išreiškiantys visas atminties paslaptis ir visas troškimo kančias“ (G. F. Watts53,1904, p. 88).


Kafka ir jo pirmtakai

Jau seniai esu sumanęs panagrinėti Kafkos pirmtakus. Kai skaičiau jį pirmą kartą, jis man atrodė į nieką nepanašus – lyg koks retorinių panegirikų feniksas; vėliau apsipratęs su juo tariausi atpažinęs jo balsą ar įpročius kitų literatūrų ir kitų epochų tekstuose.

Pirmiausia – Zenono54 paradoksas, neigiantis judėjimą. Keleivis, einantis iš taško A (teigia Aristotelis) niekada nepasieks taško B, nes iš pradžių jam reikės įveikti pusiaukelę tarp abiejų taškų, bet prieš tai – pusiaukelės pusę, o dar anksčiau – šios pusiaukelės pusės pusę ir taip iki begalybės. Šios garsios apori– jos formą tiksliau atvaizduoja „Pilis“; keleivis, strėlė ir Achilas yra pirmieji kafkiški personažai pasaulio literatūroje. Antrasis tekstas, kurį man padovanojo atsitiktinai po ranka pasitaikiusi knyga, panašus jau ne forma, o tonu. Turiu omenyje Han Yu55, IX a. prozininko, apologiją, ją galima rasti puikioje Margouliès’o56 „Anthologie raisonnée de la littérature chinoise“57 (1948). Štai slėpiningas ir blaivus skirsnis, kurį pasižymėjau: „Visuotinai manoma, kad vienaragis yra antgamtinis gyvūnas ir neša sėkmę; apie tai kalba odės, metraščiai, garsių didžiavyrių biografijos ir kiti šaltiniai, kurių autoritetas – neginčytinas. Net vaikai ir kaimo moteriškės žino, kad vienaragis žada sėkmę. Tačiau šis gyvūnas lėra naminis gyvūnas, jis retai sutinkamas ir sunkiai apibūdinamas. Tai ne arklys ar bulius, ne vilkas ar elnias. Tad sutikę vienaragį mes paprasčiausiai galime jo neatpažinti. Tik žinome, kad toks gyvūnas su karčiais yra arklys, o toks gyvūnas su ragais yra bulius. Tačiau koks yra vienaragis, nežinome“58.

Trečiojo teksto šaltinį nuspėti ne taip jau sunku – tai Kierkegaardo raštai. Dvasinė šių abiejų autorių giminystė visiems yra akivaizdi, tačiau, kiek žinau, ar niekas nepažymėjo to fakto, kad Kierkegaardas, kaip Kafka, mėgo religines paraboles šiuolaikinės buržuazijos tema. Lowrie59 savo knygoje „Kierkegaard“ Oxford University Press60, 1938) pateikia dvi tokias. Pirmoji – istorija apie pinigų klastotoją, kuris nuolat stebimas tikrina Anglijos Banko kupiūras; panašiai ir Dievas, lyg nepasitikėdamas Kierkegaardu, pavedė jam užduotį, kad sužinotų, ar jis galės apsiprasti su blogiu. Antrosios tema – ekspedicijos į Šiaurės ašigalį. Danų pastoriai iš sakyklų paskelbė, kad tokios ekspedicijos pelno sielai po mirties amžinąjį gyvenimą. Tačiau vis dėlto jiems teko pripažinti, kad Pasiekti ašigalį yra sunku ir ne kiekvienas gali imtis tokio rizikingo žygio, valiausiai jie praneša, jog bet kurią kelionę – tarkim, kelionę garlaiviu iš Danijos Londoną ar sekmadieninę iškylą karieta, giliau pažvelgus, galima laikyti tikromis ekspedicijomis į Šiaurės ašigalį. Ketvirtasis pranašingas ženklas, kurį adau, yra Browningo61 eilėraštis „Fears and Scruples“62, išspausdintas 1876 m. herojus turi, ar mano turįs, įžymų draugą, kurio jis, tiesą sakant, nė karto nėra matęs ir kurio pagalba iki šiol jam dar niekada neteko pasinaudoti, užtat jis garsėja kilniais darbais; be to, egzistuoja jo ranka rašyti laiškai herojui. Tačiau dėl jo darbų kyla abejonių, o grafologai patvirtina, jog laiškai – suklastoti. Tad herojus paskutinėje eilutėje klausia savęs: „O jei tai buvo Dievas?“

Turiu pasižymėjęs dar du apsakymus. Vienas yra iš Léono Bloy63 „Histoires désobligeantes“64; apsakymo veikėjai visą laiką kaupia gaublius, atlasus, geležinkelių žinynus ir lagaminus ir galop miršta taip ir neišvykę iš gimtojo miesto. Kitas vadinasi „Karkasonas“, jo autorius – lordas Dunsany65. Nenuga­lima kariuomenė iškeliauja iš begalinės pilies, pavergia karalystes, susiduria su pabaisomis, vargsta įveikdami dykumas ir kalnus, tačiau taip ir nepasiekia Karkasono, nors kartais mato jį iš toli. (Nesunku pastebėti, kad antrasis pasakoji­mas tiesiog apverčia pirmąjį: aname herojai niekada nepalieka miesto, o šiame – niekaip jo nepasiekia.)

Jei neklystu, įvairūs mano išvardyti tekstai yra panašūs į Kafkos; jei ne­klystu, jie ne viskuo panašūs vienas į kitą. Tai ir yra svarbu. Juk kiekvienas iš šių tekstų turi tik Kafkai būdingą braižą – vieni daugiau, kiti mažiau, – tačiau jei Kafka nebūtų rašęs, panašumo nematytume, tiksliau, jis neegzistuotų. Ro­berto Browningo eilėraštis „Fears and Scruples“ pranašauja Kafkos kūrybą, ta­čiau perskaitę Kafką mes giliau ir kitokiomis akimis skaitome ir patį eilėraštį. Browningas jį suvokė kitaip nei mes dabar. Literatūros kritiko žodyne žodis „pirmtakas“ yra būtinas, tačiau seniai laikas pamėginti jį apvalyti nuo bet kokios polemikos ar konkurencijos priemaišų. Esmė yra ta, kad kiekvienas rašytojas sukuria savo pirmtakus. Jo kūryba pakeičia ne tik mūsų ateities, bet ir praeities suvokimą66. Asmenybė ar žmonija tokiam sąryšiui tiesiog nieko nereiškia. Ankstyvasis Betrachtung67 laikų Kafka kur kas mažiau pranašauja rūškanų mitų ir negailestingų žinybų Kafką negu, tarkim, Browningas ar lordas Dun­sany.

Buenos Airės, 1951


Apie klasikus

Retas mokslas yra toks įdomus kaip etimologija; už tai ji turi būti skolinga netikėtiems pradinės žodžių reikšmės pasikeitimams laikui bėgant. Dėl tokių pasikeitimų, kurie kartais suartėja su paradoksu, žodžio kilmė kokiai nors sąvokai paaiškinti mums nieko ar beveik nieko neduoda. Žinojimas, kad žodis calculus lotynų kalba reiškia akmenėlį, o pitagoriečiai naudojosi akmenėliais dar iki skaičių išradimo, mums nė kiek nepadeda perprasti algebros paslapčių; žino­jimas, kad hypocrita68 reiškė aktorių, kaukę, mums nė kiek nepadės studijuojant etiką. Panašiai ir siekdami apibrėžti tai, kas, mūsų supratimu, yra klasikinis [veikalas], mes veltui aiškinsimės, kad šis būdvardis yra kilęs iš žodžio classis69 laivynas, o vėliau įgijo tvarkos prasmę. (Beje, priminsime analogišką žodžio ship-shape70 darybą.)

Kas gi dabar yra klasikinė knyga? Po ranka turiu Elioto71, Arnoldo72 ir Sainte-Beuve’o73 apibrėžimus – be abejo, protingus ir aiškius, – ir man būtų malonu pri­tarti šiems garsiems autoriams, tačiau aš nesiremsiu jais. Man jau daugiau kaip šešiasdešimt metų; mano amžiuje sutampančios ar naujos mintys yra ne tokios svarbios kaip tai, ką laikai tiesa. Tad pasitenkinsiu išdėstydamas savo nuomonę šiuo klausimu.

Mano pirmuoju stimulu tapo Herberto Alleno Gileso „Kinų literatūros istori­ja“. Antrajame knygos skyriuje aš perskaičiau, kad vienas iš penkių kanoninių Konfucijaus redaguotų tekstų74 yra „Permainų knyga“ arba „Yijing“, susidedanti iš 64 heksagramų, kurios numato visas šešių pertrauktų ir ištisinių linijų kom­binacijas. Pavyzdžiui, viena iš tokių sistemų: dvi ištisinės linijos, viena per­traukta ir trys ištisinės, išdėstytos vertikaliai viena ant kitos. Pasak padavimo, priešistorinis imperatorius jas rado ant vieno iš šventų vėžlių kiauto. Leibnizas manė įžiūrėjęs heksagramose dvejetainę skaičiavimo sistemą; kiti – mįslingą filosofiją; treti, pavyzdžiui, Wilhelmas75 – ateities būrimo įrankį, mat 64 figūros atitinka 64 bet kurio vyksmo ar proceso stadijas; ketvirti – tam tikros genties žodyną; penkti – kalendorių. Prisimenu, kad Xul-Solaris76 rekonstruodavo šį teks­tą dantų krapštukais ar degtukais. Svetimšaliams „Permainų knyga“ rizikuoja atrodyti paprasčiausiu chinoiserie77, tačiau tūkstančiai labai išsilavinusių žmo­nių karta iš kartos pamaldžiai skaitė, perskaitinėjo ją ir skaitys toliau. Konfu­cijus kartą savo mokiniams pasakė, kad jei likimas jam skirtų gyventi dar šimtą metų, tai pusę jis pašvęstų jai ir jos komentarams ar „sparnams“ studijuoti.

Aš tyčia pasirinkau kraštutinį pavyzdį, skaitymą, kuriam reikia tikėjimo. Dabar pereinu prie savo teiginio. Klasikine laikoma tokia knyga, kurią tam tikra tauta ar tautų grupė ilgą laiką nusprendė skaityti taip, lyg jos puslapiuose viskas būtų apgalvota, neišvengiama, gilu kaip kosmosas ir atvira nesuskaičiuojamoms interpretacijoms. Galima numanyti, jog panašūs sprendimai keičiasi ir mainos. Vokiečiams ir austrams „Faustas“ yra genialus kūrinys; kitiems – viena iš garsiausių nuobodulio apraiškų, tarsi antrasis Miltono „Prarastasis rojus“ ar Rabelais kūryba. Tokių knygų kaip „Jobo knyga“, „Dieviškoji komedija“, „Mak­betas“ (o man – ir kai kurios skandinavų sagos) tikriausiai laukia ilgas ne­mirtingumas, tačiau mes nieko nežinome apie ateitj, išskyrus tik tai, kad ji ski­riasi nuo dabarties. Bet kuris pirmenybės teikimas nesunkiai gali pasirodyti esąs prietaras.

Aš nesu pašauktas versti stabų. Būdamas trisdešimtmetis, aš, pasidavęs Macedonio Fernandezo įtakai, maniau, kad grožis yra nedaugelio autorių privilegi­ja; dabar aš žinau, kad jis plačiai paplitęs ir laukia mūsų atsitiktiniuose vidu­tiniško autoriaus puslapiuose ar gatvės pokalbyje. Taigi aš ničnieko neišmanau apie malajiečių ar vengrų literatūrą, bet esu įsitikinęs, kad jei laikas man suteik­tų progą jas pastudijuoti, aš pasisemčiau iš jų viso dvasiai būtino peno. Be kal­bos barjero egzistuoja ir politiniai ar geografiniai barjerai. Burnsas yra škotų klasikas, o į pietus nuo Tvido78 upės juo domimasi mažiau negu Dunbaru79 ar Stevensonu. Apskritai poeto šlovė priklauso nuo bevardžių žmonių, išmėginančių ją vienišoje bibliotekų tyloje, susijaudinimo ar apatijos.

Galbūt literatūros žadinami jausmai yra amžini, tačiau priemonės turi nors mažumėlę keistis tam, kad neprarastų savo veiksmingumo. Kuo geriau skaityto­jas jas perpranta, tuo labiau jos sensta. Štai kodėl rizikinga teigti, kad egzistuo­ja klasikiniai veikalai ir kad jie tokiais bus visada.

Kiekvienas netenka tikėjimo savo menu ir jo išmonėmis. Pasiryžęs suabejoti neapibrėžta Voltaire’o ar Shakespeare’o gyvavimo trukme, aš tikiu (šį vieną iš paskutiniųjų 1965 m. dienų vakarą) Schopenhauerio ir Berkeley amžinybe.

Klasikinė, kartoju, yra ne ta knyga, kuriai būdingi tokie ar anokie priva­lumai, o knyga, kurią žmonių kartos iš skirtingų paskatų skaito su pirmykščiu įkarščiu ir nesuvokiamu atsidavimu.

Versta iš: Borges J. L OTRAS INQUISICIONES. Alianza Editorial, SA, Madrid, 1998

1 Jis, kurio ilga siena sulaiko klajoklius totorius… (Angl.) „Dunsiada“(„Dunciad“, 1728) – komiška anglų klasicistinio poeto Alexanderio Pope’o (1688–1744) poema.
2 Qin Shi Huangdi (259–210 m. pr. m. e.) – Cino karalystės Kinijoje valdovas (246–221), imperatorius (221–210). Nukariavo kitas 6 karalystes ir įkūrė centralizuotą Cino imperiją, iš kurios ir kilo Kinijos pavadinimas. Įvedė vienodą matų ir pinigų sistemą, supaprastino ir suvie­nodino rašybą. Jo įsakymu 215 m. pr. m. e. pradėta statyti Didžioji kinų siena. Visi kinų vardai ir sąvokos vertime pateikiami visuotinai priimta tarptautine kinų kalbos transkripcija (pinyin).
3 Chuangzi arba Zhuangzi (3697–268 m. pr. m. e.) – kinų filosofas, plėtojęs Laozi mokymą. Jam priskiriamas traktatas „Zhuangzi“ yra vienas svarbiausių, įtaigiausių ir didžiausių daosiz­mo filosofijos tekstų. Šiam traktatui būdingas metaforinis stilius, netikėti minties šuoliai, paradoksai ir subtili ironija.
4 Konfucijus (tai lotynizuota Kong Fuzi forma; Kong – vardas, Fu – vietovė, kur gimė, o zi – mokytojas; 551–479 m. pr. m. e.) – kinų filosofas, valstybės veikėjas. Pasak autoritetingų liudi­jimų, pats Konfucijus nėra palikęs rašytų tekstų. Autentiškiausiai mokslo esmę perteikia jo traktatas „Lunyu“ („Pokalbiai ir apmąstymai“), pradėtas kurti netrukus po Konfiicijaus mirties.
5 Laozi (apie 600/585–500 m. pr. m. e.) – legendinis kinų filosofas, esą sukūręs garsųjį trak­tatą „Daodejing“ („Knygą apie dao ir de“). Šiuolaikiniai sinologai abejojo Laozi istoriškumu, ta­čiau vis dėlto jis laikomas daosizmo, kaip filosofinės mokyklos ir religinės doktrinos, pradininku.
6 Turimas omenyje Judėjos karalius Erodas Didysis (valdė 37–4 m. pr. Kr.).
7 Žr. „Ethica“, III, 6a teorema.
8 Herbertas Allenas Gilesas (1845–1935) – anglų sinologas. Pagrindiniai veikalai – „Kinų–anglų kalbų žodynas“ („Chinese–English Dictionary“, 1897), „Kinijos literatūros istorija“ („A History of Chinese Literature“, 1906), „Senovės Kinijos religijos“ („The Religions of Ancient China“, 1915) ir kt.
9 Benedetto Croce (1866–1932) – italų filosofas, literatūrologas, kritikas, politikos veikėjas. Sekdamas G. W. F. Hegeliu, kūrė absoliutaus idealizmo filosofiją, kurios principus taikė istori­jos, estetikos, logikos, lingvistikos, kultūros ir kitų sričių tyrinėjimuose.
10 Walteris Horatio Pateris (1839–1894) – anglų rašytojas, meno kritikas. Aukštino antikos ir Renesanso kultūrą, propagavo grožio kultą, „meno menui“ principą kaip atsvarą žmogaus gyvenimo tragizmui, mirties neišvengiamybei.
11 Ksenofanas Kolofonietis (apie 570–po 478 m. pr. m. e.) – graikų poetas ir filosofas. Elėjos mokyklos pirmtakas. Kritikavo politeizmą ir antropomorfizmą, teigė, kad Dievas esąs vienas, neturįs nei žmogaus, nei gyvūno pavidalo, visa savo esybe matantis, girdintis ir mąstantis, dva­sios jėga valdantis pasaulį.
12 „Timajas“, 33 b–d.
13 „Graikų filosofijos kilmė“ (vok.).
14 Olofas Gigonas (1912–1998) – vokiečių klasikinės filologijos profesorius, antikinės istorijos tyrinėtojas.
15 Parmenidas (apie 540–470 m. pr. m. e.) – graikų filosofas, vienas iš pagrindinių elėjiečių mokyklos atstovų. Pagrindinis veikalas – filosofinė poemas „Apie gamtą“, kurios išliko apie 160 eilučių. Jo filosofija išsiskyrė būties samprata (būtį laikė amžina, begaline, viena ir nekintama; teigė būties ir mąstymo tapatumą) ir pažinimo metodų formulavimu.
16 Guido Calogero (1904–1986) – italų filosofas, antikinės filosofijos istorikas.
17 Rodolfo Mondolfo (1877–1976) – italų filosofas, antikinės filosofijos istorikas. Vienas iš italų socializmo teoretikų.
18 Pilo Albertelli (1907–1944) – italų filosofas ir antikinės filosofijos istorikas. Vienas iš italų pasipriešinimo organizatorių per Antrąjį pasaulinį karą.
19 „Elėjiečiai“ (it.).
20 Empedoklis Akragantietis (490–430 m. pr. m. e.) – graikų filosofas, gydytojas, poetas ir politikos veikėjas. Teigė, kad daiktų įvairovės pagrindas yra keturi skirtingi pradai (šaknys) – ugnis, oras, vanduo, žemė, o varomosios jėgos – meilė ir neapykanta. Meilė jungianti pradus, o neapykanta skirianti, todėl pasaulis esąs daiktų atsiradimo ir išnykimo procesas.
21 Klemensas Aleksandrietis (tikr. Titus Flavius Clemens, apie 150–215 ar 216) – krikščio­nių filosofas ir teologas, Bažnyčios tėvas. Svarbiausias veikalas – „Kilimai“ („Stromata“, 7 kn.), kur jis išdėsto krikščionybės doktriną, bet ne kaip tikėjimą, o kaip mokslą.
22 Jamblichas (apie 250–330) – graikų filosofas, neoplatonizmo Sirijos mokyklos kūrėjas. Traktatų „Pitagoro gyvenimas“, „Apie egiptiečių misterijas“, Platono, Aristotelio veikalų komen­tarų (neišliko) autorius.
23 Totas – senovės egiptiečių mėnulio, išminties, mokslo dievas. Rašto, kalendoriaus išradė­jas, šventųjų knygų ir magijos globėjas. Vaizduotas ibiu arba žmogumi ibio galva. Graikai ta­patino jį su Hermiu.
24 „Hermetinių traktatų sąvadas“. Hermis Trismegistas –1, y. triskart didysis Hermis, – se­novės graikų dievas, magijos globėjas. Viduramžiais jis buvo laikomas hermetinių platoniškųjų ir pitagoriškųjų traktatų, sukurtų ne anksčiau kaip II–III a., autoriumi.
25 Alanas Lilietis (lot. Alanus ab Insulis, pranc. Alain de Lille; apie 1120 arba 1128–1203) – filosofas scholastas, teologas, neoplatonikas. Pramintas universaliuoju daktaru (doktor universalis). kabiausiai pagarsėjo alegorine poema „Gamtos skundas“ („Do planetu naturae“), kurioje vaizdavo žmonių ydas. Remdamasis dedukcija įrodinėjo, kad teologiniai teiginiai yra aksiomos. J. L. Borgesas cituoja iš Alano Liliečio traktato „Šventosios teologijos taisyklės“ („Regulae do saera theologia“).
26 Prieštaravimas tarp pažyminio ir pažymimojo žodžio (lot.).
27 „Rožės romanas“ („Roman de la Rose“) – viduramžių prancūzų alegorinė dviejų dalių meilės poema. Pirmąją dalį (4058 eilutės) parade Guillaume de Lorris (apie 1237 in.), o antrąją, gerokai ilgesnę, – Jeanas de Meunas (apie 1275–1280). Kūrinys buvo labai populiarus XIV–XVI a.
28 Trigubas veidrodis (lot.). Tai yra trijų dalių dominikonų vienuolio Vincento de Beauvais (apie 1190–1264) sudaryta enciklopedija. Viduramžiais ji dažniausiai buvo vadinama „Didžiuoju veidrodžiu“ („Speculum majus“).
29 „Mažasis komentaras hipotezėms apie dangaus kūnų judėjimą“ (lot.).
30 „Pasaulio anatomija“ – anglų poeto Johno Donne’o (1572–1631) trijų elegijų ciklas. Antroji elegija „Pirmosios metinės“ (1611) yra skirta artimo J. Donne’o draugo ir globėjo sero Roberto Drury pirmosioms mirusios dukros metinėms paminėti. J. L. Borgesas cituoja antrosios elegijos 141–143 eilutes.
31 Samuelis Johnsonas Miltono biografijoje („Anglų poetų gyvenimai“ 1779–1781) rašo, kad Miltonas baiminosi, jog jo poema „Prarastasis rojus“ („Paradise Lost“, 1667) „parašyta herojinei poezijai pernelyg vėlyvoje epochoje“.
32 Joseph’as Glanvillis (1636–1680) – anglų dvasininkas, filosofas, demonologas. Veikale „Mokslinis skepsis“ („Scepsis scientifica“, 1665), nusivylęs savo laiku, priešpriešino jam tobulą žmonijos protėvio Adomo pasaulį.
33 Robertas Southas (1634–1716) – anglų dvasininkas, teologas, garsėjęs savo iškalba ir pamokslais. Citata paimta iš pamokslo Biblijos Pradžios tema: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį“ (1, 27).
34 Léonas Brunschvicgas (1869–1944) – prancūzų filosofas ir filosofijos istorikas, mate­matiką laikęs tobuliausia žmogaus proto išraiška. Pagrindiniai veikalai – „Matematinės filosofi­jos etapai“ („Les étapes de la philosophie mathématique“, 1912), „Vakarų pasaulio filosofijos sąmonėjimas“ („Le progrès de la conscience dans la philosophie occidentale“, 2 t., 1927) ir kt.
35 Zacharie Tourneuras – kritinio Pascalio „Minčių“ teksto redaktorius ir leidėjas.
36 Bauginanti (pranc.).
37 Kurfiurstas – Šv. Romos imperijos pasaulietinis ar bažnytinis feodalas, turėjęs teisę kur­fiurstų kolegijoje rinkti imperatorių.
38 „Esė apie tikruosius ženklus ir filosofinę kalbą“ (angl.).
39 „Johno Wilkinso gyvenimas ir laikai“ (angį.). Patrickas Arkley Wright’as Hendersonas (1841–1922) – anglų istorikas, monografijų apie Johną Wilkinsą ir Oksfordą autorius.
40 „Delfas“ (angl.). Estelle Sylvia Pankhurst (1882–1960) – žurnalistė, feministė, sufražistė (kovotoja už moterų lygiateisiškumą), socialiste. J. L. Borgesas turi omenyje jos knygą „Delfas, arba Tarptautinės kalbos ateitis“ („Delphos, or the future of International Language“, 1928), kurioje ji propagavo dirbtinę kalbą – interlingvą.
41 „Pavojingos mintys“ (angl.). Thomas Lancelotas Hogbenas (1895–1975) – anglų zoologas ir genetikas, pradėjęs taikyti matematinės statistikos principus genetikoje. Jį ypač išgarsino veikalas „Matematika milijonams“ („Mathematics for the Millions“, 1933).
42 Anakolutas – stilistinė figūra: sintaksiškai ar logiškai netaisyklingas žodžių derinimas.
43 „Filosofijos žodynas“ (vok.). Fritzas Mauthneris (1849–1923) – žydų kilmės vokiečių filoso­fas, rašytojas, kritikas. Pamatiniame veikale „Kalbos kritikos klausimu“ („Beitrage zu einer Kritik der Sprache“, 1901–1902) abejojo kalbos kaip pažinimo priemonės verte.
44 Mėnulis (angl.).
45 Johannas Martinas Schleyeris (1831–1912) – vokiečių pastorius, sukūręs dirbtinę kalbą – volapūk („pasaulinė kalba“).
46 Giuseppe Peano (1858–1932) – italų matematikas ir logikas, 1903 m. pasiūlęs dirbtinės tarptautinės kalbos projektą – interlingvą arba, kaip jis pats ją pavadino latino sine flexione, t. y. supaprastinta lotynų kalba be galūnių.
47 Turimas omenyje Descarteso laiškas savo artimam draugui – prancūzų filosofui ir mate­matikui Marinui Mersenne’ui (1588–1648).
48 Teoriškai skaičiavimo sistemų skaičius yra neribotas. Pati sudėtingiausia sistema (tinka­ma dievams ir angelams) apimtų begalę ženklų, po vieną kiekvienam atskiram skaičiui; pačiai paprasčiausiai reikia tik dviejų. Nulis žymimas kaip 0, vienas – 1, du – 10, trys – 11, keturi – 100, penki – 101, šeši – 110, septyni – 111, aštuoni – 1000… Tai yra G. W. Leibnizo išradimas, kurį (regis) tam pastūmėjo paslaptingos I Ching heksagramos.
49 Charlesas Louisas Augustinas Letellier (1801—?) – prancūzų kalbininkas.
50 Bonifacio Sotosas Ochando (1785–1869) – ispanų kalbininkas, parengęs „Visuotinės ir filosofinės kalbos planą ir etiudą“ („Proyecto y ensayo de una lengua universal y filosofica“, 1851) ir „Visuotinės kalbos žodyną“ („Diccionario de lengua universal“, 1862).
51 Franzas Kuhnas (1884–1961) – vokiečių sinologas. Tačiau jam priskiriamas enciklopedi­jos pavadinimas tikriausiai yra paties J. L. Borgeso literatūrinė mistifikacija. 
52 „Dialogai apie prigimtinę religiją“ (angl.)
53 George’as Frederickas Wattsas (1817–1904) – anglų dailininkas ir skulptorius, išgarsėjęs menininkų portretais ir alegorinių paveikslų ciklais.
54 Zenonas Elėjietis (490–430 m. pr. m. e.) – graikų filosofas, priklausęs Elėjos mokyklai. Plėtojo Parmenido būties koncepciją, pasak kurios, juslėmis suvokiamas pasaulis, daugialypis pasaulis yra netikras, todėl nepažinus. Tikrasis (mąstomasis) pasaulis yra absoliučiai vienalytis ir nejudrus, todėl gali būti pažintas tik loginiu mąstymu. Tuo remdamasis savo aporijose (paradoksuose) mėgino logiškai įrodyti, kad judėjimas šiame netikrame, juslėmis suvokiamame pasaulyje negalimas.
55 Han Yu (768–824) – kinų filosofas, prozininkas, poetas, valstybės veikėjas. Būdamas tvirtas konfucianizmo šalininkas kovojo prieš budizmą ir daosizmą Kinijoje.
56 Georgesas Margouliès (1907–?) – prancūzų sinologas. Svarbiausi veikalai – „Kinų meninės prozos raida“ („évolution de la prose artistique chinoise“, 1929), „Kinų literatūros istorija: proza“ („Histoire de la littérature chinoise: prose“,1949), „Kinų literatūros istorija: poezija“ Histoire de la littérature chinoise: poésie“, 1951) ir kt.
57 Aiškinamoji kinų literatūros antologija“ (pranc.).
58 Šventojo gyvūno neatpažinimas ir jo gėdinga ar atsitiktinė mirtis nuo prastuomenės yra tradicinės kinų literatūros temos. Žr. baigiamąjį C.-G. Jungo „Psychologie und alchemie“ (Zūrich, 1944) skyrių, kur jis pateikia įdomių pavyzdžių. (Aut.past.)
59 Walteris Lowrie (1868–1959) – amerikiečių S. Kierkegaardo kūrybos tyrinėtojas ir vertėjas.
60 Oksfordo universiteto leidykla (angl.)
61 Robertas Browningas (1812–1889) – vienas žymiausių XIX a. anglų poetų. Jo kūryba pasižymi subtilia psichologine analize, etine ir religine problematika, intelektualizmu, sudėtingu, paradoksaliu stiliumi, dramatinio monologo forma.
62 „Baimės ir dvejonės“ (angl.).
63 Leonas Marie Bloy (1846–1917) – prancūzų katalikų rašytojas, žurnalistas. Griežtai kritikavo materializmą, natūralizmą, gynė simbolizmą. Romanuose „Vilties netekęs“ („Le désespéré“, 1886), „Vargšė moteris“ („La pauvre femme“, 1897), apsakymuose „Nemalonios istorijos“ („Histoires désobligeantes“, 1894) ir kt. Vaizdavo bohemos, miesto varguomenės gyvenimą.
64 Nemalonių istorijų (pranc.) Borgesas turi omenyje vieną iš šio rinkinio apsakymų — „Lonžiumo belaisviai“ („Les Captifs de Longjumeau“, 1893).
65 Edwardas Johnas Moretonas Draras Plunkettas, Lordas Dunsany (1878–1957) – anglų rašy­tojas, fantastinių romanų, pjesių, novelių autorius. J. L. Borgeso cituojamas apsakymas „Karkasonas“ („Carcassonne“) yra iš rinkinio „Svajotojo pasakojimai“ („A Dreamer’s Talės“, 1910).
66 Žr.: Eliot T. S. Points of View (1941). – P. 25–26.
67 Apmąstymo (vok.).
68 Hipocryta (gr.) pirmiausia buvo ne aktorius, o mimas, palydintis aktoriaus žodžius ati­tinkamais gestais. Paskui jis ėmė reikšti veidmainys.
69 Classis dar reiškė ir klasę, skyrių. Apmokestinimo tikslais romėnų karalius Servius Tulius VI a. visą romėnų tautą suskirstė j šešias klases. Pati garbingiausia buvo pirmoji klasė, kurios pavadinimas vėliau buvo pritaikytas geriausiems rašytojams charakterizuoti. Pirmasis terminą „klasikiniai rašytojai“ pavartojo II a. romėnų teisininkas ir rašytojas Aulas Gellius veikale „Atikinės naktys“ („Noctes Atticae“, XIX, 8,15).
70 Tvarkingas (angl.).
71 Turima omenyje T. S. Elioto (1888–1965) esė „Kas yra klasikas“ („What is a Classic“, 1944).
72 Matthewas Arnoldas (1822–1888) – anglų poetas ir kritikas. J. L. Borgesas turi omenyje jo įžanginę paskaitą Oksfordo universitete „Apie šiuolaikinį pradą literatūroje“ („On the Modern Element in Literature“, 1857) ir esė „Literatūrinė akademijų įtaka“ („The Literary Influence of Academies“, 1864).
73 Charles’is-Augustinas Sainte–Beuve (1804–1869) – prancūzų literatūrologas, rašytojas. J. L. Borgesas turi omenyje Saint-Beuve’o esė „Kas yra klasikas“ („Qu’est-ce qu’un classique“, 1850) iš straipsnių rinkinio „Pirmadienio pokalbiai“ („Causeries de Lundi“, 111., 1851–1862).
74 Tiksliau – viena iš šešių kanoninių kinų išminties knygų. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Konfucijus paskyrė senovės kinų rašto paminklams – „Permainų knyga“ („Yijing“), poezijos knyga“ („Shijing“), „Istorijos knyga“ („Shujing“), „Muzikos knyga“ („Yuejing“), „Ritualų įjjyga“ („Liji“) ir „Pavasarių ir rudenų kronika“ („Lushi chunąiu“) – redaguoti, sisteminti ir interntuoti.
75 Richardas Wilhelmas (1873–1930) – vokiečių sinologas, išvertęs „Daodejing“, „Yijing“, „Zhuangzi“ ir kt. kinų klasikinius veikalus į vokiečių kalbą.
76 Xul–Solaras (tikr. Oscaras Agustinas Alejandro Schultz Solari; 1888–1963) – J. L. Borgeso draugas, argentiniečių dailininkas, iliustratorius, rašytojas, artimas siurrealizmui.
77 Kinų niekučiu (pranc.).
78 Tai reiškia Anglijoje, nes Tvidas (Tweed) Škotiją skiria nuo Anglijos.
79 Williamas Dunbaras (apie 1460–1520?) – škotų poetas, kartais net vadinamas Škotijos Chauceriu.

Jorge Luis Borges. Almutasimo paieškos

2024 m. Nr. 10 / Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas / Jorge Francisco Isidoro Luis Borges Acevedo (1899–1986) – vienas žymiausių Argentinos ir pasaulio literatūros atstovų, rašytojas, eseistas, vertėjas, nubrėžęs naujas gaires trumpų apsakymų…

Italo Calvino. Greitumas

2004 m. Nr. 7 / Iš italų k. vertė Linas Rybelis / 1984 m. birželio 6 d. Harvardo universitetas pakvietė Italo Calvino perskaityti „Charles’o Elioto Nortono paskaitas apie poeziją“ 1985–1986 metams. Tai šešių paskaitų ciklas, kurias skaityti…

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Umberto Eco. Apie kai kurias literatūros funkcijas

2005 m. Nr. 8–9 / Iš italų k. vertė Linas Rybelis / Kokia nauda iš šios nematomos galios, vadinamos literatūra? Kaip jau minėjau, užtektų atsakyti, kad ji yra gėrybė pati savaime ir todėl neprivalo būti kam nors naudinga.

Jorge Luis Borges. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 8–9 / Iš ispanų k. vertė Greta Ambrazaitė / Lietuvių skaitytojams Jorge Luisas Borgesas (1899–1986) puikiai žinomas kaip garsus Argentinos prozininkas. Nors pirmiausia rašyti pradėjo poeziją, ir rašė ją visą gyvenimą…

E. M. Cioran. Kartėlio silogizmai

2013 m. Nr. 2 / Iš prancūzų k. vertė Linas Rybelis / Mes, silpnavalių mokyklos auklėtiniai, fragmento ir stigmos stabmeldžiai, priklausome klinikinei epochai, kur svarbūs tėra tik ypatingi atvejai.

José Ortega y Gasset. Vertimo skurdas ir spindesys

2012 m. Nr. 10 / Iš ispanų k. vertė Linas Rybelis / Didžiulis ispanų filosofo José Ortegos y Gasseto (1883–1955) intelektualinis palikimas aprėpė daugybę sričių – estetiką, filosofiją, istoriosofiją, kultūrologiją, politiką, sociologiją.

Jūratė Baranova. Edgaras Poe: kelios perskaitymo strategijos

2009 m. Nr. 12 / Pirmoji amerikiečių rašytojo Edgaro Allano Poe tekstų skaitymo patirtis siekia ankstyvą jaunystę. Įsirėžė atmintin kažkoks metafizinis siaubas, susijęs su galimybe pasiklysti, tiksliau – būti paklaidintam mirties ir gyvybės takoskyroje.

Jean Baudrillard. Tūkstantmečio šešėlyje (arba atšauktieji 2000 Metai)

2008 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė Linas Rybelis / Tobulas šio amžiaus pabaigos simbolis yra (ar greičiau buvo) skaitmeninis laikrodis Bobūro (Beaubourg) aikštėje1, kur laikas matuojamas milijonais sekundžių atgalios.

Stanislaw Jerzy Lec. Nesušukuotos mintys (Pabaiga)

2008 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Linas Rybelis / Nevadink daiktų vardais, kai nežinai jų pavadinimų.
Ir blusa nešokinėja iš džiaugsmo.

Miguel de Unamuno. Krikščionybės agonija

2008 m. Nr. 6 / Iš ispanų k. vertė Linas Rybelis / Migelis de Unamunas (Miguel de Unamuno, 1864–1936) – įžymus ispanų filosofas, romanistas, poetas, dramaturgas. Mūsų skaitytojai dar gerai prisimena jo prozos knygą…

Stanisław Jerzy Lec. Nesušukuotos mintys

2008 m. Nr. 5 / Iš lenkų k. vertė Linas Rybelis / Stanisławas Jerzy Lecas (tikr. Tusch-Letz, 1909–1966) – žydų kilmės lenkų poetas, satyrikas. 1927–1933 m. studijavo polonistiką ir teisę Lvovo Jono Kazimiero universitete.

Adrienne Rich. Kraujas, duona ir poezija: poeto gyvensena

2001 m. Nr. 12

Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė


Majamio oro uostas, 1983 m. vasara. Moteris iš Šiaurės Amerikos man sako: „Jums patiks Nikaragva: ten kiekvienas žmogus poetas“. Daug kartų galvojau apie šią pastabą ir viešėdama ten, ir grįžusi namo. Esu kilusi iš tokios kultūros (Šiaurės Amerikos, kur dominuoja vyrai, baltieji), kuri verčia poetus laikyti save atskirtais nuo masinės auditorijos, įpratusios pergalingai nustumti poetus į užribį (jau nėra nei vergų darbo, nei kankinimų už politinę poeziją – tik mirtina tyla, foninis traškėjimas žiniasklaidos, kramtančios poeto žodžius); esu kilusi iš šios Šiaurės Amerikoje dominuojančios kultūros, kuri mus taip glumina, tvirtindama, jog poezįja nėra nei ekonomiškai naudinga, nei politiškai paveiki, ir jog politinis angažuotumas žlugdo meną; kilusi iš kultūros, kuri man sako, jog esu pasmerkta būti prabangos preke, nebūtina puošmena ant gausiai apkrauto universitetuose dėstomų dalykų stalo, ceremonija, nacionalinės pagarbos objektą – kaip, galvoju aš, turėčiau suprasti tos moters žodžius? Jums patiks Nikaragva: ten kiekvienas žmogus poetas. (Ar man patinka visi poetai? – tuoj pat paklausiau savęs, galvo­dama apie poetus, kurių visai nemyliu ir kurių nenorėčiau matyti valdančių mano šalį.) Ar tai, kad esu poetė, užtikrina mano simpatiją marksistinei revoliucijai? Ar negaliu vykti ten kaip paprasta Amerikos radikalė, feministė ir lesbietė, pilietė, kuri priešinasi savo vyriausybės karams su jos šalies žmonėmis ir kišimuisi į kitų tautų šalis? Ką paveiks liudijimas poetės, aplankiusios revoliucijos apimtą kraštą, kur „kiekvienas žmogus – poetas“, ir grįžusios į šalį, kurioje nevyksta net rimtes­nės diskusijos apie poezijos patikimumo galimybę?

Aišku, ši geranoriška pastaba man sukėlė stiprių ir sudėtingų jausmų. Tam tikra prasme iš jos išaugo tekstas šio vakaro pokalbiui.

Aš gimiau baigiantis didžiajai depresijai; sulaukiau šešiolikos Nagasakio ir Hirosimos tragedijos metais. Esu žydo tėvo ir protestantės motinos dukra; pirmą kartą išgirdau apie holokaustą, žiūrėdama filmuotą medžiagą apie mirties stovyklų kalinių išlaisvinimą. Buvau jauna baltoji moteris, nepatyrusi nei alkio, nei benamystes, užaugusi priemiestyje aiškiai pasidalijusio miesto, kurio kvartalų ribas nubrėžė religijų skirtumai: krikščionių ir žydų. Šešiolika metų nugyvenau saugiai tikėdama, kad net tada, kai miestai bombarduojami, o civilinį gyventojai žudomi, žemė, kaip visada, laikosi tvirtai. Procesas, dėl kurio branduolinė katastrofa netrukus taps visų ateities spėjimų sudedamoji dalis, jau buvo prasidėjęs, bet pirmuosius šešiolika mano gyvenimo metų man tai buvo visai nesvarbu. Daugybine poezijos, kurią skaičiau, kūrinių kartojosi mintis, jog poezijos nega­lima sunaikinti, jog eilėraštis – kelias į nemirtingumą.

Augdama nuo ankstyvos vaikystės girdėjau ir skaičiau poeziją, pirmiausia tik garsus, pasikartojančius, muzikalius, ritmiškus ir sau pakankamus, skleidžian­čius konkrečių, jusliškai kerinčių vaizdinių galią:

Ali night long they hunted
     And nothing did they find
But a ship a-sailing,
    A-sailing with the wind.
One said it was a ship,
    The other he said, Nay,
The third said it was a house
    With the chimney blown away;
All the night they hunted
    And nothing did they find
But the moon a-gliding
    A-gliding with the wind…1

Tyger! Tyger! Burning bright
    In the forest of the night,
What immortal hand or eye
    Dare frame thy fearful symmetry?2

Bet netrukus poezija nustojo buvusi tik muzika ir vaizdiniai; ji virto apreiš­kimu, informacija, savotiškomis pamokomis. Tikėjau, kad galiu iš jos pasimokyti – neįprastas požiūris Jungtinių Valstijų piliečiui, o dar vaikui. Maniau, kad ji man duos užuominų, pašnibždės svarbiausius atsakymus į klausimus, kurie jau per­sekiojo mane, klausimus, kurių dar nemokėjau nė suformuluoti: Kas šiame gyve­nime įmanoma? Ką reiškia „meilė“, toks svarbus dalykas? Kas tas kitas dalykas, kurį vadiname „laisve“ – ar jis, kaip ir meilė, jausmas? Kaip žmonės gyveno praei­tyje, ką jie iškentėjo? Kaip aš nugyvensiu savo gyvenimą? Tai, kad poetai priešta­ravo patys sau ir vienas kitam, manęs netrikdė ir nebaugino. Godžiai troškau visko, ką tik galėjau pažinti; mano vaikiškas protas, siekdamas nuoseklumo, ne­pasidarė uždaras.

I was angry with my friend,
I told my wrath, my wrath did end.
I was angry with my foe,
I told it not, my wrath did grow3.

Buvau emocingas vaikas, kuriam dažnai liepdavo tramdyti įkarštį, todėl esu mąsčiusi apie šiuos Williamo Blake’o žodžius, bet pirmiausia jie užsiliko atminty­je dėl pasikartojančių garsų, dėl bauginančių ritmų.

Kitą eilėraštį, kuris iš pradžių man patiko kaip muzika, vėliau apmąsčiau dėl to, ką jis kalba apie moteris, vyrus ir santuoką; tai Edwino Arlingtono Robinsono „Eros Turannos“:

She fears him, and will always ask
    What fated her to choose him;
She meets in his engaging mask
    All reasons to refuse him;
But what she meets and what she fears
    Are less than are the downward years,
Drawn slowly to the foamless weirs
    Of age, where she to loose him…4

Žinoma, aš maniau, kad tik tie poetai, kurie įtraukti į antologijas, yra tikri poetai, kad tai įrodo jų buvimas antologijose, nors vieni buvo vadinami „didžiais“, o kiti „nežymiais”. Man daug davė šios antologijos: „Sidabro monetos“ ; nesiliau­jantis Louiso Untermeyerio redaguojamų tomų srautas; Kembridžo Vaikų poezi­jos knyga; Palgrave’o „Aukso lobynas“; Oksfordo Anglų poezijos rinktinė. Bet ne­turėjau nė mažiausio supratimo, kad jos atspindėjo konkretaus laiko ar konkrečių žmonių grupių skonį. Tebetikėjau, kad poetus įkvepia koks nors transcendentinis autoritetas, kad jie kalba iš nepaprastų aukštybių. Maniau, jog sugebėjimas jungti skiemenis taip, kad kraujas užkaistų, yra pažiūrų universalumo požymis.

Dėl šių mane veikusių nuostatų, dėl mano augimą lydėjusios estetinės ideo­logijos aš peržengiau dvidešimtmetį tikėdama poezija, tikėdama bet kokiu menu kaip aukštosios pasaulėžiūros išraiška; kritikas Edwardas Saidas tai pavadino „kvazireligine nuostaba vietoj žmogiškų ženklų aiškinimosi sekuliariais sociali­niais terminais“. Poetas įgydavo „universalumą“ ir autoritetą, nagrinėdamas savo paties, o kartais pačios, sapnus, troškimus, būgštavimus, siekius, ir apie juos „kal­bėdamas kaip žmogus žmonėms“, kaip pasakė Wordsworth’as. Bet man būnant ir šešiolikos, ir dvidešimt šešerių, mano pačios pasaulėvaizdį formavo politinės sąly­gos. Aš nebuvau vyras; buvau baltoji, gyvenanti visuomenėje, kurioje dominavo baltieji; mano ugdymas buvo pagrįstas tam tikros socialinės klasės požiūriu; mano tėvas buvo „asimiliavęsis“ žydas antisemitiškame pasaulyje, o motina – bal­toji protestantė iš Pietų; egzistavo tam tikros istorinės įtakos, kurios palaipsniui susiliedavo mano sąmonėje. Mano asmenišką pasaulėvaizdį iš dalies formavo skaityta poezija, beveik visa parašyta baltųjų anglosaksų vyrų, keleto moterų, šiek tiek – keltų ir prancūzų. Kitaip tariant, jokios ispaniškos, afrikietiškos, Kinijos ar Artimųjų Rytų poezijos. Mano asmeniškas pasaulėvaizdis, kurį aš, kaip daugelis jaunų žmonių, laikiau savo unikalumo patvirtinimu, neatrodė originalus tik man, bet jis priminė nenuovokų ir pusiau sąmoningą atpasakojimą tiesų apie kraują ir duoną, apie socialines ir politines mano gyvenamojo laiko ir vietos jėgas.

Penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje mokiausi koledže. Ketvirtąjį dešimtmetį – ekonominės nevilties, socialinių neramumų, karo ir podraug politiškai angažuoto meno dešimtmetį – pakeitė šaltojo karo laikotarpis su šeimos vertybėmis, kurių svarbiausia – nedirbanti ir namus prižiūrintį motina, su propaganda, suaktyvėjusia FTB ir CŽV veikla, su daugelio menininkų pasitraukimu iš vadinamojo protesto meno, su raganų medžioklėmis tarp menininkų, intelektualų ir net Valstybės departamento darbuotojų, su antisemi­tizmu, homoseksualių vyrų ir lesbiečių moterų persekiojimu ir su simboline šal­tojo karo kryžiaus žygio pergale – Ethelės ir Juliuso Rosenbergų nužudymu elekt­ros kėdėje 1953 m.

Kai atvykau mokytis į Harvardą, literatūrą čia dėstė socialistas, homoseksua­las Francis Otto Matthiessenas. Vieną semestrą jis pasakojo apie penkis poetus: Blake’ą, Keatsą, Byroną, Yeatsą ir Stevensą. Ko gero, šis kursas paveikė mano kaip poetės gyvenimą labiau už visa kita, ką esu patyrusi koledže. Matthiessenas degė aistra kalbai, jis mums skaitydavo balsu, užduodavo mintinai išmokti eilė­raščius ir deklamuoti jam. Be to, jis iš tiesų kalbėjo apie išorės pasaulio įvykius, apie viltį, kad Rytų Europa gali išgyventi kaip savarankiška socialistinė jėga tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos; jis taip kalbėjo apie egzistuojančius Eu­ropos jaunimo sąjūdžius, tarsi mums jie turėtų rūpėti. Jo auditorijoje poezija nie­kada nepasilikdavo grynos teksto kritikos erdvėje. Prisiminkite, kad tai buvo 1947 ar 1948 m., kai retas literatūros dėstytojas Harvarde užsimindavo apie už tekstų egzistuojantį pasaulį, nors auditorijos buvo pilnos Antrojo pasaulinio karo veteranų, patekusių į universitetus dėl Šauktinių teisių bilio – vyrų, kurie prie­šingu atveju gal išvis nebūtų mokęsi jokiame koledže, jau nekalbant apie Har­vardą. Matthiessenas nusižudė pavasarį, kai aš mokiausi antrame kurse.

Dėl Yeatso, kuris tuo metu buvo man tapęs didžio poeto idealu, žmogumi, kuris geriau už kitus sugebėjo jungti skiemenis taip, kad mano kraujas užkaistų, aš ėmiau lankyti Airijos istorijos kursą. Ją dėstė Bostono airis, keltų kalbų profeso­rius, vienas Harvardo įžymybių, kurio tėvas, kaip pasakojama, buvo Bostono policininkas. Jis garsiai mums skaitė gėlų ir anglų poeziją, dainavo politines balades, perskaitė mums, kaip paaiškėjo, trumpą britų rasizmo ir imperializmo kursą – nors šie terminai nė karto nebuvo ištarti. Be to, jis negailestingai išjuokė airių polinkį tapti romantikais. Žmonės juokdavosi, išgirdę apie Airijos istorijos kursą, ir sakydavo, jog jame veikiausiai pasakojama tik apie futbolininkus. Nei Harvarde, nei už jo ribų niekas dar nekritikavo aukštos kilmės jankių rasingo Bostono airių atžvilgiu, nors jis buvo kupinas lygiai taip pat nekritikuojamos klasinės arogancijos. Šiandien Bostono airiai jau kovoja už save ir sykiu Naujojoje Anglijoje mažina rasizmą juodųjų bei lotynų amerikiečių atžvilgiu. Keista, bet pirmą kartą šiuos dalykus pamėginau aiškintis per poeziją.

Aš sakau „keista, nes poezijos skaitymas elitinėje akademinėje institucijoje – ir devintąjį dešimtmetį, ir anuomet, šeštojo dešimtmečio pradžioje – turėjo ska­tinti ne kritikuoti visuomenę, bet siekti profesinės karjeros, leidžiančios be aistrų studijuoti eilėraščių anatomiją. Manoma, jog akademinės literatūros studijos turi skatinti įgyti prestižą, saugią, gerai apmokamą darbo vietą ir siekti priklausyti rinktinei draugijai. Gal man pasisekė, nes pradėjau skaityti poeziją labai jauna ir ne mokykloje, nes rašiau eilėraščius beveik taip pat seniai, kaip ir skaičiau. Turėčiau pridurti, kad lengvai leisdavausi ir iki šiol leidžiuosi užburiama grynų garsų, kad ir ką jie reikštų; ir bet kuris poetas, kuris derina tikrovės reiškinių poeziją su garsų poezija, mane taip domina ir traukia, kad negaliu net apsakyti. Studijų metais man atrodė, kad geriau už visus tai daro Yeatsas. Kelios jo eilutės metų metus aidėjo mano galvoje:

Many times man lives and dies
Between his two eternities,
That of race and that of soul,
An ancient Ireland knew it alL..5

Did she in touching that lone wing
Recall the years before her mind
Became a bitter, an abrtract thing
Her thought some popular enmity:
Blind and leader of the blind
Drinking the foul ditch where they lie?6

Sakyčiau, kad Yeatso kūryboje galima rasti visų aistringiausių, labiausiai gun­dančių argumentų prieš menininko dalyvavimą politikoje. Joje mane labiausiai jaudino tas meno ir politikos dialogas bei pats kalbėjimo tonas, bet jokiu būdu ne įmantrios mitologijos sistemos. Žinau, kad iš jo poezijos išmokau du dalykus, ir jiedu prieštaravo vienas kitam. Pirma: poezija gali būti „apie“ politiką, gali iš jos išaugti. Net jei poezija gina savo privilegijas, net jei poezija niekina politinius su­kilimus ir revoliuciją, ji gali ir kartais net privalo politiškai paaiškinti save, są­moningai pasirinkti vietą politikoje, neatsisakydama kalbos intensyvumo. Antra: politika apkartina ir suabstraktina mintį, moteris paverčia rėksmingomis bei isteriškomis, o galiausiai dėl jos bergždžiai iššvaistomas grožis ir talentas: „Per ilgas pasiaukojimas / širdį paverčia akmeniu“. Pripažintoje literatūroje aš nera­dau ničnieko, kas paprieštarautų antrajai idėjai. Elizabeth Barrett Browning feministinė ir prieš vergiją nukreipta poezija, H. D. poezija, kovojanti prieš karą ir atvirai moteriška, tokia kaip radikalūs – taip, revoliucingi – Langstono Hugheso bei Muriel Rukeyser eilėraščiai tebebuvo giliai palaidota po akademinės literatūros kanonu. Bet pirmoji idėja man buvo nepaprastai svarbi: poetas – tik­riausiai tas, kuris buvo pripažintas poetu, – iš tiesų gali rašyti apie politinius dalykus, gali įpinti į poeziją politikos veikėjų vardus:

MacDonagh and Macbride
And Conally and Pearce
Now and in time to come
Wherever green is worn
Are changed, changed utterly:
A terrible beauty is born7.

Kaip ir visi jauni žmonės, ieškantys to, ko dar nepajėgia pavadinti, aš rinkau tai, ko man reikėjo, visur, kur tik galėjau rasti. Kai mums reikalingos idėjos ar formos uždraudžiamos, mes kur įmanydami ieškome bent jų pėdsakų. Tačiau čia susidūriau su rimta problema. Aš gimiau moterimi, bet mėginau mąstyti ir veik­ti taip, tarsi poezija – ir galimybė kurti poeziją – būtų universali, nuo lyties ne­priklausoma sritis. Vyriškosios paradigmos visatoje aš natūraliai įsisavinau sub­jektyvių vyrų poetų – tokių kaip Yeatso – sukurtas idėjas apie moteris, seksua­lumą, galią. Šių vaizdinių nesutapimas su mano kasdienio gyvenimo įvykiais reikalavo nuolatinio vaizduotės darbo, savotiško nepaliaujamo vertimo ir nesąmo­ningo tapatybės suskilimo: moters atskyrimo nuo poetės. Kiekviena grupė, slegia­ma dominuojančios kultūros galios įvardyti ir kurti vaizdinius, susiduria su šio psichinio suskilimo pavojumi, todėl jai reikia meno, galinčio tam pasipriešinti.

Tačiau šeštojo dešimtmečio viduryje aš nelabai aiškiai suvokiau savo padėtį pasaulyje; net nesupratau, kad šis suvokimas rašytojui gali tapti labai svarbus. Žinojau, kad santuoka ir motinystė, laikytos tikrai moteriškos patirties elemen­tais, dažnai vertė mane jaustis nepritapusia, bejėge, bešakne. Tačiau man niekad nėra tekę pirmiausia galvoti apie duoną; o apie kraują žinojau tik tiek, kad mano kraujas – baltųjų, o baltųjų yra geresnis. Mano tėvus labai jaudino socialinės pri­klausomybės ir integracijos klausimai, bet man niekad nebuvo tekę nuryti įsiūčio ar pažeminimo, nereikėjo sunkiai pelnytis pinigų. Retai skaitydavau tokią litera­tūrą, kuri užsimindavo, jog daugeliui žmonių alkis yra įprastas kasdienio gyveni­mo faktas. Aš maniau, jog esu išsilavinusi. Šaltojo karo atmosferoje, kuri taip nie­kad ir nesibaigė, mes labai daug girdėjome apie Sovietų Sąjungoje gyvenančių žmonių „indoktrinaciją“, apie siaubingus istorijos iškraipymus, pritaikant ją prie komunizmo dogmų. Tačiau man, kaip daugumai amerikiečių, buvo dėstoma tam tikra mūsų istorijos versija, pasiturinčio baltojo vyriškio versija; būdama dvi­dešimties metų, aš to net nesupratau. Man – jaunai, vėliau vyresnei moteriai, au­gusiai baltojoje oficialiojoje Amerikos kultūroje, – buvo lemta visą likusį gyvenimą stropiai, dažnai prieštaraujant visam iki tol gautam išsilavinimui, po trupinėlį dėlioti tikrai man rūpimą istoriją, kuria galėčiau pasikliauti kaip poetė, vienintelę istorijos versiją, kurioje aš, moteris ir poetė, pajėgiau rasti kokius nors pamatus: nieko neturinčiųjų istoriją.

Būtent to vidinio savasties iškreipimo skausmas ir sumaištis, kurią aš, šešto­jo dešimtmečio jauna moteris, tiesiogiai išgyvenau, paskatino mane ieškoti kelio atgalios, prie ankstesnio skilimo, prie atvirų ir slaptų nuostatų prieš juodaodžius, kurios formavo mano ankstyviausią vaikystę. Aš pradėjau ieškoti gyvenimo pa­aiškinimo ar rakto ne tik poezijoje, bet ir politiniuose raštuose. Radau tokius rašy­tojus kaip Mary Wollstonecraft, Simone de Beauvoir ir Jamesas Baldwinas. Kiek­vienas jų man padėjo suprasti, kad tai, ką anksčiau laikiau paprasčiausia „gyve­nimo tikrove“, iš tiesų gali būti socialinis konstruktas, palankus vieniems žmonėms, užtat žalingas kitiems, ir kad jį galima kritikuoti bei keisti. Pradėjau atpažinti lyties ir giminės mitus bei obsesijas, rasės mitus bei obsesijas, prievar­tinį galios naudojimą šiuose santykiuose; ėmiau tyrinėti šių mitų teritorijas. Jie nebuvo vien tik mano asmeninės sumaišties priežastis, slapta kančia, asmeniška nesėkmė. Dar nežinojau, ką aš, baltoji moteris, galėčiau pasakyti apie baltųjų sąmonės rasines obsesijas. Bet pradėjau priešintis aiškiai regimam poetės ir mo­ters, mąstytojos ir moters atskyrimui, pradėjau rašyti tai, ką su baime vadinau politine poezija. Šioje veikloje susilaukiau labai mažai pažįstamų literatų pa­ramos, tačiau narsos ir pateisinimo man teikė kad ir tokio Baldwino žodžiai: „Bet kokioms realioms permainoms reikia, kad sudužtų toks pasaulis, kokį anksčiau pažinojai, kad dingtų viskas, kas anksčiau suteikė tau tapatybę, kad baigtųsi saugumas“. Nežinau, kodėl šie žodžiai mane drąsino – gal dėl to, kad juos per­skaičiusi pasijutau nebe tokia vieniša.

Mary Wollstonecraft matė, kaip be išsilavinimo menksta XVIII a. viduriniosios klasės Anglijos moterų protai ir emocijos; ji reikalavo elgtis su moterų gabumais taip pat pagarbiai, kaip elgiamasi su vyrų – priimti moteris į vyrų kultūrą lygio­mis teisėmis. Simone de Beauvoir parodė, kaip Europos kultūroje dominuoja vyriškasis moters – kitokios būtybės – suvokimas, neišleidžiantis „moters“ iš ne­laisvės mitų, atėmusių iš jos savarankišką būtį bei vertę. Jamesas Baldwinas tvir­tino, kad visa kultūra yra politiškai reikšminga, ir aprašė, kaip sudėtinga išlikti savimi juodaodžiam menininkui kultūroje, kur dominuoja baltieji, nesvarbu, ar tai būtų afroamerikietis, augantis Harleme, ar afrikietis, gyvenantis kolonializmo nusikratančioje šalyje. Jis užsiminė apie „iki šiol neparašytą negrų moters istori­ją“, o 1954 m. esė apie Gide’ą parašė, jog „kai vyrai [heteroseksualūs ar homosek­sualūs] nebegali mylėti moterų, jie nustoja mylėti, gerbti ir pasitikėti vieni kitais, ir visiškai susvetimėja“. Tai buvo pirmasis mano skaitytas autorius, pareiškęs, kad rasizmas nuodija baltuosius ir žlugdo juoduosius.

Laisvės idėja – taip dažnai minėta per Antrąjį pasaulinį karą – šeštąjį de­šimtmetį virto visiška politine abstrakcija. Laisve – ir tada, ir dabar – buvo lai­koma tai, kuo tiki Vakarų demokratijos ir kas atimta iš sovietinio bloko šalių, esančių už „geležinės uždangos“. Egzistencializmo filosofai, kuriuos pradėjo skai­tyti ir aptarinėti jauni Amerikos intelektualai, kalbėjo apie laisvę, susijusią su maištu. Bet skaitydama S. de Beauvoir ir J. Baldwiną, aš juste pajutau konkrečią buvimo nelaisva tikrovę, pamačiau, kokia tai nuolatinė, viską persmelkianti ir ėdanti būsena, ir kaip kultūra ją palaiko ne mažiau negu jėgos naudojimas.

Pasakoju visa tai žvelgdama atgalios iš tos pozicijos, kurioje esu dabar. Anuo metu nebūčiau galėjusi apibendrinti tų rašytojų poveikio sau. Tik jutau, kad skaitau juos su tokia pat aistra bei poreikiu kaip ir poeziją, kad jie ima skverbtis į mano gyvenimą; pradėjau pirmą kartą justi, kad radau šiokį tokį pagrindą, šiokį tokį požiūrį, padedantį man klausti to, ko reikėjo paklausti.

Bet tada, kaip ir dabar, buvo girdėti daugybė balsų, perspėjančių Šiaurės Amerikos menininkus „nepainioti politikos ir meno“. Aš stengiausi apsvarstyti, išsiaiškinti tuos argumentus, kurie dabar man atrodo tušti, nes atpažįstu juose politinės jėgos deklaracijas. Tai – klaidinga, mistifikuota meno samprata, pagal kurią menas – savotiškas nežemiškas įkvėpimas, universali jėga, tolima valdžiai bei privilegijoms ir menininko gyvenimui su duona ir krauju. Pagal šį požiūrį menininko susirūpinimas smulkiomis, neesminėmis ar laikinomis kliūtimis gali tik užteršti ar iškreipti meno vagas. Daina yra aukštesnė už kovą, ir menininkas turi pasirinkti: politiką – čia apibrėžiamą kaip perdėm žemišką faktologįją ir korumpuotą kovą dėl valdžios – ar meną, egzistuojantį kažin kokioje transcenden­tinėje plotmėje. Toks požiūris į literatūrą kone šimtą metų vyravo Anglijos ir Ame­rikos literatūros kritikoje. Šeštąjį ir septintąjį dešimtmetį, pastebėjus, kad me­nininkas „kišasi į politiką“, kildavo nemenkas nepasitenkinimas; menas buvo mistiškas ir universalus, bet ir menininkas, regis, laikytas neatsakingu, emocio­naliu ir politiškai naiviu.

Be to, Šiaurės Amerikoje „politika“ tapo beveik nepadoriu žodžiu, siejamu su niekingais, klastingais sandoriais bei manipuliacijomis. (Atrodo, jog amerikiečiai nieko taip nebijo, kaip manipuliacijų, veikiausiai dėl to, kad širdies gilumoje nujaučia priklausą itin manipuliatyviai sistemai.) „Politika“, bent jau šeštąjį dešimtmetį, tikrai buvo siejama su raudonųjų grėsme, žydų sąmokslais, šnipais, nepatenkintaisiais, susimokiusiais nuversti demokratiją, „svetimšaliais agitatoriais“, audrinusiais iki tol viskuo patenkintus juoduosius ir darbo žmones. Tokia veikla buvo pavojinga ir baudžiama, ir McCarthy laikais būta nemažai baimės. Rašytoja Meridel LeSueur buvo įtraukta į juoduosius sąrašus, persekiojama FTB jos knygos uždraustos; ją atleisdavo iš visų darbų – mokytojos, padavėjos, – nes FTB įbaugindavo jos moksleivius ir darbdavius. Tillie Olsen duktė prisimena, kaip šeštąjį dešimtmetį ėjo su motina į Gelbėjimo armijos parduotuvę pirkti šiltų žieminių drabužių: šeima turėjo pagrindo manyti, kad San Francisko įlankos rajone gyvenantys kairieji bus suimti ir išvežti į šiauriau esančias sulaikymo stovyklas. Tai tik du politiškai aktyvių rašytojų, atlaikiusių konkrečias represijas, pavyzdžiai – daug kas nuo jų neatsigavo.

Gali būti, kad daugelis baltųjų amerikiečių baiminasi atvirai politiško meno, nes jis galėtų emociškai mus įtikinti tuo, kam prieštaraujame „racionaliai“; galėtų nuvesti mus į tas sferas, su kuriomis praradome ryšius, sunaikinti saugumo sis­temas, kurias sau pasistatėme, priminti tai, ką geriau būtų pamiršti. Su baime pripažįstama tikros aistros ir poezijos balso jėga, atvedanti mus ne visai į tai, kas būdinga tik baltiesiems šovinistams/vyriškumo dominavimo šalininkams/heteroseksualams/puritonams – bet į tai, kas „tamsu“, „moteriška“, „iškreipta“, „primityvu“, „netvaru“, „ydinga“. Mums tvirtinama, kad, pavyzdžiui, politinė poe­zija pasmerkta virsti gryna retorika ir žargonu, tapti vienmate, supaprastinta, besikartojančia; kad rašydami „protesto literatūrą“ – t. y. rašydami ne kaip baltieji, ne kaip vyrai, ne kaip heteroseksualai ar ne kaip viduriniosios klasės atstovai – mes paaukojame „universalumą“; kad rašydami apie neteisybę susiau­riname savo akiratį, „suvedame politines sąskaitas“. Taigi politinė poezija įtaria­ma turinti milžinišką griaunamąją galią, tačiau sykiu kaltinama tuo, kad yra prastai parašyta, bejėgė ir per siaura. Nenuostabu, jei Šiaurės Amerikoje nuo tokios prieštaringos informacijos poetui ar poetei šiek tiek susisuka galva.

1956 m. aš pradėjau datuoti visus savo eilėraščius. Taip dariau dėl to, kad jau buvau atsikračiusi nuomonės, neva eilėraštis yra vienatinis įvykis, savaime užbaigtas meno kūrinys; žinojau, kad keičiasi mano gyvenimas, keičiasi mano darbas, ir man reikėjo parodyti skaitytojams, jog jaučiu dalyvaujanti ilgame, nesiliaujančiame procese. Dabar man atrodo, kad tai buvo miglotas politinis pa­reiškimas, atmetant kritikoje vyraujančią idėją, kad eilėraščio tekstą reikėtų skaityti neatsižvelgiant į poeto kasdienį gyvenimą. Tai buvo noras suteikti poezi­jai istorinį tęstinumą, o ne išstumti ją virš arba šalia istorijos vyksmo.

Kalbant apie mane, tai vos išleidusi – 1963 m. – poezijos rinkinį, dar nepaveik­tą jokios sąmoningos moteriškos laikysenos, spaudoje sužinojau, kad šie darbai esą „kartūs“, „asmeniški“; kad aš paaukojusi švelnų ankstesnių knygų plevenimą, iškeitusi jį į sudriskusias eilutes ir šiurkštų balso tembrą. Praėjo daug laiko, kol kaskart prisėdusi rašyti nustojau savyje girdėti tuos balsus. Bet juk aš rašiau prasidedant politinių maištų, vilties ir aktyvumo dešimtmečiui. Buvo visos išori­nės sąlygos tapti sąmoninga, save teigiančia politine poete; jų nebuvo dar prieš dešimt metų, kai paskelbiau pirmuosius eilėraščius. Juodųjų pilietinių teisių sąjūdyje, tarp žygių ir streikų gatvėse bei universitetų miesteliuose prakalbo nauja juodųjų rašytojų karta ir senųjų kartų atstovai, kuriuos pradėta iš naujo spausdinti ir skaityti; poezijos skaitymai buvo pritvinkę kolektyvinio įniršio ir vil­ties dvasios. Dalyvaudami sąjūdyje prieš Jungtinių Valstijų militarizmą ir impe­rializmą, baltieji poetai taip pat rašė ir garsiai skaitė eiles apie karą Pietryčių Azijoje. Daugelyje šių eilių buvo jaučiamos beviltiškos poeto pastangos žodžiais aprėpti napalmo ir kaimų „nuramdymo“ tikrovę, stengiantis poezijoje gyvai išreikšti tai, kas rodoma per televiziją, atrodo, beveik nedarė poveikio. Bet retas kuris suvokė savo vietą, poetinę savo kaip vyro ar moters tapatybę. Kaip jau esu kitur rašiusi: „Priešas visada yra ne manyje, kova verda kur nors kitur“. Aš, tikriausiai prisiskaičiusi S. de Beauvoir ir J. Baldwino, puoselėjau besiformuojančią idėją, jog „Vietnamas ir mylimųjų lova“, kaip tada rašiau, yra susiję; septintojo dešimtmečio pabaigoje pamačiau, kad mėginu šią sąsają aprašyti poezija. Dar prieš pradėdama vadintis feministe ar lesbiete, jaučiau privalanti – savo pačios dvasinės sveikatos labui – poezijoje sujungti „ten“ egzistuojantį politikos pasaulį – pasaulį, kuriame vaikai sprogdinami dinamitu ar nuodijami napalmu, kurio miestuose egzistuoja getai ir karinis smurtas, – su tarsi privačiu, lyrišku sekso ir vyrų/moterų santykių pasauliu.

Pradėjau dėstyti miesto koledže, kurio programa buvo skirta juodaodžių gete gyvenantiems moksleiviams, gaunantiems netikusį ugdymą miesto valstybinėse mokyklose. Dėstytojai ir moksleiviai, plačiosios akademinės bendruomenės nariai nuolatos ginčijosi dėl juodųjų anglų kalbos vertės ir net paties egzistavimo, dėl standartinės anglų kalbos išraiškos ribų ir socialinio vartojimo – dėl kalbos poli­tikos. Kaip poetė aš daug sužinojau apie kalbinių konvencijų reikšmę ir ribotumą, apie tradicinių struktūrų teikiamą saugumą ir apie būtinybę nuo jų atsiriboti, prabylant apie naujus išgyvenimus. Vis aštriau jutau įtampą tarp poezijos kaip kalbos ir poezijos kaip savotiško veiksmo, prasiskverbiančio, deginančio, apnuogi­nančio, įsiveržiančio į dialogą su kitais, esančiais už individualios savasties ribų.

Baigiantis septintajam dešimtmečiui savarankiškas moterų sąjūdis paskelbė, kad „asmeniška yra politiška“. Toks teiginys buvo būtinas, nes kituose ano de­šimtmečio politiniuose sąjūdžiuose nebuvo paisoma vyrus ir moteris jungiančių galios santykių ar vyrų bei moterų vaidmenų klausimo – dažnai jie su panieka stumti į asmeninio gyvenimo sritį. Seksas irgi nebuvo laikomas politikos objektu, išskyrus skirtingų rasių atstovų seksą. Tada moterys pradėjo kalbėti apie domi­navimą, turėdamos galvoje ne tik ekonominį išnaudojimą, militarizmą, kolonia­lizmą, imperializmą, bet ir šeimos gyvenimą, santuoką, vaikų auginimą, patį heteroseksualų aktą. Vien sulaužius dvasinį barjerą, skyrusį privatų gyvenimą nuo viešo, kilo nepaprastas išsilaisvinimo jausmas. Į tokius dalykus įsitraukusiai moteriai vieši tapo visi gyvenimo aspektai. Mes pradėjome kalbėti ir kelti klausimus, kurie anksčiau buvo vadinami banaliais ir nevertais minėti: vyrų ar meilužių prievartą; viršininko, grabinėjančio darbuotojos krūtis, elgesį; namuose mušamas moteris, neturinčias kur eiti; moterį, kuriai atlikta sterilizacija, nors ji norėjo aborto; lesbietę, baudžiamą už privatų gyvenimą, atimant iš jos vaiką, namus, darbą. Mes priminėme, kad nemokamas moters darbas namuose yra Pagrindinė bet kokios ekonominės sistemos – kapitalistinės ar socialistinės – dalis. Atsidūrusios asmeniškumo ir politiškumo kryžkelėje, mes plėtėme lite­ratūroje – o ypač poezijoje – išreiškiamos patirties ribas.

Atvirai ir tiesiai rašyti kaip moteriai, remiantis moters kūnu ir moters patir­timi, laikyti moters egzistenciją rimta tema ir rimto meno šaltiniu – tai aš troškau daryti nuo pat tos dienos, kai pradėjau rašyti. Tai man padėjo tiesiogiai susidurti su baime ir siaubu: iš tiesų tai buvo man pažįstamo pasaulio pabaiga, saugumo Pabaiga, vėl perfrazuojant J. Baldwiną. Tačiau pradėjus tokį rašymą vertinti ir pripažinti gausėjančiai politinei bendruomenei, išsilaisvino milžiniška mano ir daugelio kitų moterų energija Pirmą kartą pajutau, kad siaurėja plyšys tarp buvimo moterimi ir buvimo poete.

Moterys suprato, kad joms reikia savo meno: jis mums primena mūsų istoriją ir tai, kuo galėtume būti; parodo – mūsų tikruosius veidus – visus veidus, taip pat ir tuos, kurių nenorime pripažinti; kalba tai, kas buvo užšifruotai ar patylom sušnabždėta; konkretizuoja vertybes, kurias mūsų sąjūdis formuoja iš sąmoningumo ugdymo, pokalbių bei veiklos. Tačiau mes gyvenome, rašėme – ir dabar gyvename bei rašome – ne vien moterų bendruomenėje. Mes stengiamės sukurti politinį ir kultūrinį sąjūdį kapitalizmo širdyje, šalyje, kurioje rasizmas reiškiasi visomis fizinio, institucinio ir psichinio smurto formomis, kurioje kas septintas žmogus gyvena žemiau skurdo ribos. Feministinis sąjūdis kilo Jungtinių Valstijų nacijoje, kurioje gyvuoja ypatingo priešiškumo tiek menui, tiek socialiniam są­jūdžiui formos, kur menas paverstas preke, parduodamu gaminiu, kažkuo, apie ką galima dėstyti magistrantūros studentams, kažkuo, kam reikia atskiro „menų administravimo“ personalo, kažkuo, ką „reikia turėti”, nors nelabai aišku kodėl. Esu lesbietė feministė poetė ir rašytoja, todėl turiu suprasti, kaip mane veikia ši gyvensena sykiu su mano nacijos kraujo ir duonos tikrove.

„Kaip moteris aš neturiu savo šalies. Kaip moteris nenoriu turėti jokios šalies. Mano kaip moters šalis – visas pasaulis.“ Šių žodžių, Virginios Woolf parašytų feministinėje ir antifašistinėje knygoje „Trys ginėjos“, negalime išimti iš konteks­to, norėdami jais pateisinti apgaulingą nesuinteresuotumą, neatsakingą požiūrį į kultūras ir geopolitinius regionus, kuriuose esame įleidę šaknis. V. Woolf – kaip feministė – kritikavo Britanijos patriarchalinės visuomenės patriotizmą, na­cionalizmą ir kitas vertybes, dėl kurių pasaulyje įvyko tiek daug karų. Gyvenimo pabaigoje feminizmas ją pavertė antiimperialiste. Aš manau, kad mums, mote­rims, būtinai reikia pripažinti ir ištirti savo kultūrinę tapatybę, nacionalinę tapa­tybę, net jei atmetame patriotizmą, politinius lozungus ir nacionalizmą, siūlomus „amerikietiško gyvenimo būdo“. Bene arogantiškiausia ir piktavališkiausia Šiau­rės Amerikos galios – baltųjų vakariečių galios – iliuzija buvo lemties iliuzija: neva baltieji yra likimo valdovai, neva jiems suteikta savotiška teisė ar misija vertinti, siaubti, asimiliuoti ar naikinti kitų tautų vertybes. Kaip Jungtinėse Vals­tijose dirbanti baltoji menininkė feministė aš nenoriu skleisti šio šovinizmo, bet vis turiu kovoti su jo gausiomis apraiškomis kultūroje, su jo nuosėdomis savyje.

Aš dirbu sąjūdyje, kuriam priklausantys menininkai skatinami nevengti poli­tinių ir etinių klausimų, todėl jaučiuosi gerokai nutolusi nuo ankstesnio meno ir politikos supriešinimo. Tačiau šis supriešinimas tebeegzistuoja Šiaurės Amerikos gyvenime kaip viena iš daugelio mus skurdinančių kapitalizmo patriarchato jėgų. Kai perskaičiau Margaret Randall sudarytą šiuolaikinių Kubos poečių kūrybos antologiją „Nutraukti tylą“, pradėjau suprasti, ką reiškia moteriai gyventi ir rašyti poeziją visuomenėje, rimtai vertinančioje poezijos būtinumą. Ši knyga smar­kiai mane paveikė – aukštas visų eilėraščių lygis, balsų įvairovė, poečių išgyve­namos sąsajos su pasauliu ir savo bendruomene; kiekviena jų savame teiginyje patvirtina organišką poezijos ir socialinių permainų ryšį:

Viskas aplink tave taip smarkiai keičiasi.
Pasikeitė net tavo šalis. Tu pati ją pakeitei.

O siela, ar ji pasikeis? Tu privalai ją pakeisti.
Kas tau liepia elgtis kitaip?
Ar tavo kelionė bus nelengva?
Ar ji bus reali, lėta
be prievartos šešėlių?
Kol tu esi tas asmuo, koks esi šiandien,
esi ir vakardienos asmuo,
esi ir rytojaus…
ta, kuri gyvena ir miršta
tam, kad toliau taip gyventų.

Į Nikaragvą vykau iš dalies ir dėl šios knygos. Pasinaudojau pirma pasitaikiusia proga; ne dėl to, kad būčiau maniusi, jog ten kiekvienas žmogus bus poetas, bet dėl to, kad jaučiau gaunanti vis mažiau informacijos, apgaudinėjama Jungtinių Valstijų žiniasklaidos pasakojimų apie Centrinę Ameriką. Norėjau sužinoti, kuo tiki ir ką gina Sandino šalininkai, kokią kryptį jie nori suteikti savo labai jaunai, daugybės pavojų apsuptai revoliucijai. Be to, norėjau susivokti, kokią prasmę gali turėti menas visuomenėje, atsižvelgiančioje ne tik į naudą ir vartoto­jiškas vertybes. Pamačiau akivaizdų tikėjimą menu ne kaip preke, ne kaip pra­banga, ne kaip įtartina veikla, bet kaip brangiais ir visų naudotinais ištekliais, būtinybe atkuriant žaizdotą, nuskurdusią, tebekraujuojančią šalį. Grįždama na­mo turėjau savęs paklausti: kas čia, Šiaurės Amerikoje, nutinka menininko šir­džiai? Kokį mokestį sumoka menas, kai jis atskiriamas nuo visuomenės audinio? Kaip menas tramdomas, kaip mes verčiami pasijusti nenaudingais ir bejėgiais sistemoje, kuriai taip svarbu mus atskirti?

Atskirti ne tik nuo materialaus pasaulio, bet ir nuo galios vienus reiškinius skatinti, o kitus stabdyti. Atskirti mus nuo mūsų pačių šaknų, kad ir kokios jos būtų, nuo atsiminimų, sapnų, pasakojimų, kalbos, istorijos, šventųjų meno šal­tinių. Knygoje „Dvasios surinkimas“, Šiaurės Amerikos indėnių raštų ir meno kūrinių antologijoje, yra eilėraštis, kuriame pusiau meksikietė, pusiau Amerikos indėnė poetė Anita Valerio patvirtina savo teisę į sudėtingą istorinę ir kultūrinę tapatybę, į savastį, kurią sudaro praeitis ir rytojus:

Yra taksi šaknis ir lifto
šaknis, yra vanduo
melų šaknis         Kalbos šaknis, sekretorės
slidžiam liežuvyje         Yra vandenyno
šaknis ir regos
šaknis, širdies ir pilvo šaknis, antilopės
šaknys paslėptos kalvose        Yra policininko lazdos
šaknis / elektrinių būgnų dundėjimai…
medžiotojų šaknis prirūkę
keliai aukštyn į dangų pėdsakai
iškirsti iš ledo         Yra grįžimo namo
šaknis         Namas, kurį pastatė mano senelis         Aš matau
jį stovintį su juodąja savo
skrybėle mušantį gyvatę lazda
        Yra šaknis
dvasių kalbančių trobelėje         Yra šaknis kurios tu
nenori išgirsti ir ta kuri slepiasi nuo tavęs po sofa…
        Danties šaknis ir
ožio sprando apelsinų, rūko
užrašyto ant fotoobjektyvo         Yra oranžinė pelėda, medžiojanti
savo skrybėlę vėjuje         mokasinai
                                                        iš mėlynojo elnio
                                blyksi
durų rankenos…
                                Yra sekso šaknis        pyrago
valgymo virtuvėje trupiniai
                                trupiniai
                                                alibi
trupiniai
kalinė kuria astroprojektą        Ji
renka deglus, renka psalmes, savo
kaklo vėrinius

Rašau, puikiai žinodama, kad pasaulyje didžiąją dalį neraštingųjų sudaro moterys, kad gyvenu išsivysčiusių technologijų šalyje, kurioje 40 proc. gyventojų vos moka skaityti, o 20 proc. yra neraštingi. Tikiu, kad šie faktai tiesiogiai susiję su susiskaldymu, kankinančiu mane pačią; kad tai svarbu mums visiems. Aš galiu rašyti – o juk žinau įvairiausių būdų, kuriais buvo trukdoma rašyti, ypač moterims, – mano žodžiai skaitomi ir susilaukia rimto atgarsio; savo darbą laikau svarbesniu už savo gyvenimą ar literatūros istoriją, todėl jaučiuosi privalanti to­liau ieškoti mokytojų, padedančių man išplėsti ir pagilinti savo išteklius, ištirti ego, kalbantį mano eilėraščiuose – ne ieškant politinio „korektiškumo“, bet norint išvengti neišmanymo, solipsizmo, tinginystės, nesąžiningumo, automatiško rašy­mo. Visur ieškau ženklų tos bendrystės, kurią pastebėjau moterų sąjūdyje, o nese­niai – įr Nikaragvoje. Turiu galvoje Toni Čade Bambara’os „Druskos valgytojus“, Ama Ata Aidoo „Mūsų sesuo Killjoy“, Jameso Baldwino „Tiesiai man virš galvos“; Fridos Kahlo ar Jacobo Lawrence’o paveikslus; Dionne’os Brand, Judy Grahn, Audre Lorde ar Nancy Morejon eiles; Ninos Simone ar Mary Watkins muziką. Toks menas – kaip daugelio kitų, nekanonizuotų dominuojančioje kultūroje, menas – kuriamas ne kaip prekė, o kaip dalis ilgo pokalbio su senoliais ir su ateitimi. (O taip, aš gyvenu ir dirbu tikėdama ateitimi.) Tokie menininkai remiasi tradicija, suliejančia politinę kovą su dvasiniu tęstinumu. Nebūtina nieko prarasti, nebūtina aukoti grožį. Širdis nevirsta akmeniu.

1983

Paskaita iš ciklo „Rašytojai ir socialinė atsakomybė“, skaityta Masačiūsetso universiteto Humanitarinių mokslų institute Amherste, pirmą kartą išspausdinta žurnale „Massachusetts Review“.

1 Jie visą naktį medžiojo / Ir nieko nenukovė, / Vien tik laivą plaukiantį, / Plaukiantį vėjuje / Vienas pasakė „Laivas“, / Kitas atsakė: „Ne“, / Trečias pasakė: „Tai namas, / Kuriam nupūtė kaminą“. / Ir jie visą naktį medžiojo, / Ir nieko jie nenukovė, / Tik mėnulį, plaukiantį / Plaukiantį vėjuje. Pateikiami pažodiniai griežtos metrikos, rimuotų eilėraščių vertimai – Vert. past.
2 Tigre! Tigre! Ryškiai liepsnojantis / Nakties girioje, / Kokia nemirtinga akis ar ranka / Išdrįs įrėminti baisingą tavo simetriją?
3 Supykau ant savo draugo, / Išsakiau jam savo pyktį, ir pyktis dingo. / Supykau ant savo priešo / Neprasitariau jam, ir mano pyktis augo.
4 Ji jo bijo, ir visad klausinės, / Kokia lemtis privertė jį pasirinkti; / Už jo vylingos kaukės ji įžiūri / Tai, kas verčia trauktis; / Tačiau tai, ką ji įžiūri, ir tai, ko ji bijo, / Yra mažiau už tenkančius žemyn metus, / Lėtai įtraukiamus slidžių amžiaus verpetų, / Kurie atsivertų, jei ji jo netektų…
5 Daugybę kartų žmogus gyvena ir miršta / Tarp savo dvięjų amžinybių, / Viena yra jo rasės, kita – jo sielos, / Ir abi joj buvo savos senajai Airijai.
6 Ar ji, palietusi vienišą sparną, / Prisiminė metus, kai jos protas, / Nebuvo dar apkartęs, abstraktus, / O jos mintys – tuščias pasipriešinimas: / Akloji, vedanti aklus, / Gerianti iš purvų duobės, kur jie įpuolę?
7 Makdonagas ir Makbraidas / ir Konalis ir Pirsas / Dabar ir ateity / Kur tiktai dėvima žaliai / Pakeitė, pakeitė viską: / Gimė siaubingas grožis.

Rasa Drazdauskienė. Kodėl mums svarbus Chestertonas?

2024 m. Nr. 7 / Gilbertui Keithui Chestertonui – 150 / „Keturi nekalti nusikaltėliai“ – taip vadinasi Gilberto Keitho Chestertono knygelė, kurią visai atsitiktinai radau naudotų knygų mugėje ir kurią nusipirkau ne tik dėl to, kad buvau pasižadėjusi…

Adrienne Rich. Eilėraščiai

2001 m. Nr. 12 / Vertė Artūras Valionis, Laima Kreivytė / Dar studijuojant Radklifo universitete atsiskleidė išskirtiniai A. Rich literatūriniai gabumai, kuriuos pastebėjo garsus poetas W. H. Audenas ir atrinko jos eilėraščius Jeilio jaunųjų poetų knygų serijai.

Osip Mandelštam. Pokalbis apie Dante (Pabaiga)

1997 m. Nr. 10

Vertė Gražina Gedienė

Pabaiga. Pradžia Nr. 8–9

 

Kai skaitai Dante iš peties, kai visiškai persikeli į poetinės medžiagos veikos lauką; kai įsitempi ir savo intonacijas lygini su orkestrinių ir tematinių grupių sąšaukomis, kiekvieną minutę išnyrančiomis iš suraustos ir suaudrintos prasmės paviršiaus; kai pradedi užčiuopti pro dulsvai kristalinę formos skambesio padermę jos intapus, tai yra prieskambius ir priemislus, nulemtus jau ne poetinio, o geologinio proto, – tada grynai balsinis intonacinis ir ritminis triūsas keičiasi galingesne, koordinuojančia veikla – dirigavimu, ir pirmo balso vedančioje erdvėje ima veikti veržli jo diriguojančios lazdelės hegemonija, iššokdama iš balso kaip sudėtingesnis matematinis matavimas iš trimatiškumo.

Kas pirmesnis – klausymas ar dirigavimas? Jeigu dirigavimas tėra ir šiaip jau riedančios muzikos kumšnojimas, tai kam jis, jeigu orkestras savaime geras, jeigu jis nepriekaištingai susigrojo? Orkestras be dirigento, godojamas kaip svajonė, priklauso tai pačiai europinės šlykštybės „idealų“ sferai kaip ir pasaulinė esperanto kalba, simbolizuojanti ling­vistinę visos žmonijos harmoniją.

Pažvelgsim, kaip atsirado dirigento lazdelė, ir pamatysim, kad ji atėjo nei vėliau, nei anksčiau, o kaip tik tada, kai priklausė ateiti, ir atėjo kaip naujas, savitas veiklos būdas, kurdamas ore savo naująją tvarką.

Paklausykim, kaip gimė arba, tiksliau, išsilukšteno iš orkestro šiuolaikinė dirigento lazdelė.

1732 – taktas (tempas arba smūgis) anksčiau buvo mušamas koja, dabar paprastai ranka. Dirigentas – conducteur – der Anföhrer (Valteris, „Muzikos žodynas“).
1753 – Baronas Grimmas vadina Paryžiaus operos dirigentą medkirčiu dėl jo papročio mušti taktą taip. kad visi girdėtų. – paprotys, nuo Liulli laikų viešpatavęs prancūzų operoje (Schönemann, „Geschichte der Dirigierens“, 1913).
1810 – Frankenhauzeno muzikinėje šventėje Schporas dirigavo lazdele, suvyta iš popieriaus, „be mažiausio triukšmo ir be jokių grimasų“ (Schporas, „Autobiografija“).

Dirigento lazdelė smarkiai pavėlavo gimti – cheminis reaktyvus orkestras ją aplenkė. Dirigento lazdelės naudingumas – toli gražu ne visa jos motyvacija. Dirigento, nusigręžusio nuo publikos, šokiu pasireiškia orkestrinių sąskambių cheminė prigimtis. Ir ši lazdelė anaiptol ne porinis, administracinis priedas arba savotiška simfoninė policija, kurią idealioje valstybėje įmanoma pašalinti. Tai niekas kitas, tik šokanti cheminė formulė, jungianti klausa suvokiamas reakcijas. Taip pat prašau nelaikyti jos pridėtiniu nebyliu instrumentu, sugalvotu išoriniam įspūdžiui ir teikiančiu papildomą malonumą. Kažkuria prasme šita nepažeidžiama lazdelė turi kokybiškai sukaupusi visus orkestro elementus. Bet kaip turi? Ji nekvepia jais ir negali kvepėti. Ji nekvepia lygiai taip, kaip cheminis chloro ženklas nekvepia chloru, kaip amonio chlorido arba amoniako formulė nekvepia amoniaku arba amonio chloridu.

Šio pokalbio tema Dante pasirinktas ne todėl, kad aš siūlyčiau sukaupti dėmesį į jį taip, kaip į klasikų studijas ir pasodinti jį prie savotiškos mokyklinės lentelės kartu su Shakespearu arba Levu Tolstojum, – o todėl, kad jis yra pats didžiausias ir nenuginčijamas gravituojančios ir grįžtamosios poetinės medžiagos šeimininkas, ankstyviausias ir tuo pat metu stipriausias dirigentas chemijos, egzistuojančios tik samplovose ir vilnyse, tik poetinės kompozicijos pakilimuos ir laviruotėse.

 

VII

Dante’s giesmės yra ypatingo cheminio orkestro partitūros, kuriose išorinei klausai labiau atskiriami palyginimai, adekvatūs protrūkiams, ir solinės partijos, tai yra arijos ir ariozo – savotiški prisipažinimai, saviplakos arba autobiografijos, kartais trumpi ir telpantys delne, kartais lapidariški kaip antkapinis užrašas, kartais išplėsti kaip pagyrimo raštas, išduotas viduramžių universitete, kartais labai išrutulioti, išsklaidyti ir pasiekė dramatinės operos brandos, kaip, pavyzdžiui, garsioji Frančeskos kantilena.

Trisdešimt trečioji „Inferno“ giesmė, talpinanti Ugolino pasakojimą apie tai, kaip jį su trimis sūnumis kalėjimo bokšte numarino badu Pizzos arkivyskupas Rudžjeris, pateikta su violončelės tembro, tiršto ir sunkaus kaip aitrus, apnuodytas medus, apvalkalu.

Violončelės tembro tirštis geriausiai tinka perteikti lauksmą ir kankinantį nekantrumą. Pasaulyje nėra galios, kuri galėtų paspartinti medaus varvėjimą iš paverstos stiklinės. Todėl violončelė galėjo atsirasti ir įgyti savąją formą tik tada, kai europietiška laiko analizė pasiekė puikių laimėjimų, kai buvo įveiktas nerūpestingas saulės laikrodis ir buvęs lazdelės šešėlio, judančio romėniškais skaitmenimis smėly, stebėtojas pavirto į aistringą diferencijuotos kančios dalyvį ir pačių mažiausiųjų bendrakentį. Violončelė pristabdo garsą, kad ir kaip ji beskubėtų. Paklauskite Bramso – jis tai žino. Paklauskite Dante – jis tai girdėjo.

Ugolino pasakojimas – viena žymiausių Dante’s arijų; vienas tų atvejų, kai žmogus, gavęs kokią nors vienintelę išklausymo galimybę, kuri jau niekad nepasikartos, klausytojų akyse visas persikeičia, groja savo nelaimę virtuoziškai, išspaudžia iš savo bėdos ligi tol niekieno negirdėtą ir jam pačiam nežinomą tembrą.

Reikia tvirtai įsiminti, kad tembras – struktūros pradmuo, panašus į vieno ar kito cheminio junginio šarmingumą arba rūgštingumą. Kolba nėra erdvė, kurioje vyksta cheminė reakcija. Tai būtų pernelyg paprasta.

Violončeliškas Ugolino. kalėjime apžėlusio barzda, badaujančio ir uždaryto kartu su trimis sūnumis, jaunikliais, kurių vienas turi aštrų smuiko vardą Anselmučio, balsas išteka iš siauro plyšio – Breve pertuglo dentro dalia muda1 (Inf., XXXIII, 22).

Jis subręsta kalėjimo rezonatoriaus dėžutėje – čia violončelė ne juokais bičiuliaujasi su kalėjimu.

II carcere – kalėjimas papildo ir akustiškai sąlygoja kalbinį autobiografinės violončelės triūsą.

Italų tautos pasąmonėje kalėjimas vaidino svarbų vaidmenį. Kalėjimo košmarai būdavo įtraukiami su motinų pienu. Trečente blokšdavo žmones į kalėjimą stebėtinai nerūpestingai. Paprasti kalėjimai būdavo prieinami, kaip bažnyčios ar mūsų muziejai. Susidomėjimas kalėjimu būdavo išnaudojamas tiek pačių kalinių, tiek grėsmingo mažųjų valstybių aparato. Tarp kalėjimo ir laisvo išorės gyvenimo egzistavo gyvas bendravimas, primenantis difuziją – betarpišką prasisunkimą.

Ir štai Ugolino istorija – vienas iš klajojančių anekdotų, košmarėlis, kuriuo motinos gąsdina vaikus, – vienas iš tų malonių siaubų, kurie su pasitenkinimu murmami besivartant lovoje nuo šono ant šono kaip vaistas nuo nemigos. Tai baladiškai visiems žinomas faktas, panašus į Börgerio „Lertorą“, „Lorelei“ arba „Girių karalių“ (Goethe’s „Erlkönig“).

Tokios formos ji atitinka stiklinę kolbą, itin suvokiamą ir suprantamą, nepriklausomai nuo joje vykstančio cheminio proceso kokybės.

Tačiau violončelės largo, Dante’s pateikiamas Ugolino vardu, turi savąją erdvę, savąją struktūrą, atsiskleidžiančią per tembrą. Kolba-baladė, nepaisant viso jos garsumo, sudaužyta į šukes. Prasideda chemija su jos architektonine drama.

Io non so chi tu se’ né per che modo
venuto se’ qua giù; ma fiorentino
mi sembri veramente quand’ io t’odo.
Tu dei saper ch’i’ fui conte Ugolino… (Inf., XXXIII, 10–14)

Nenumanau, kas tu, bet man smagu,
Jog, tartum iš po žemės čia išnėręs,
Toskaniškai kalbi. Savu laiku
Jis buvo arkivyskupas Rudžjeris,
Aš – grafas Ugolinas…

„Turi žinoti“ – „Tu dei saper“ – pirmas violončelės spūdis, pirmasis temos išstūmimas.

Antrasis violončelės spūdis: Jeigu tu dabar nepravirksi, tai nežinau, kas pajėgtų išspausti ašaras tau iš akių…

Čia atsiveria išties begaliniai užuojautos horizontai. To negana, užjautėjas kviečiamas kaip naujas partneris ir jau girdimas iš tolimos ateities jo vibruojantis balsas.

Vis dėlto neatsitiktinai paminėjau baladę. Ugolino pasakojimas yra būtent baladė savo chemine esme. nors ir uždaryta į kalėjimo retortą. Čia yra šie baladės elementai: tėvo pokalbis su sūnumis (prisiminkite „Girių karalių“); slystančio greičio vytis, tai yra, pratęsiant paralelę su „Girių karalium“, vienu atveju – pamišėliškos lenktynės su drebančiu sūnumi ant rankų, kitu – kalėjimo situacija, tai yra skaičiuotė lašančių taktų, priartinančių tėvą su trimis vaikais prie matematiškai įsivaizduojamo, tačiau sąmonei neįmanomo mirties iš bado slenksčio. Tas pats lenktynių ritmas čia pateiktas paslėptu pavidalu – dusliuos violončelės užraituos, kuri visų jėgų stengiasi ištrūkti iš situacijos ir paverčia garsinį paveikslą dar baisesne lėta vytimi, išskaidydama greitį į subtiliausias skaidulas.

Galop, panašiai kaip violončelė beprotiškai šnekučiuojasi pati su savimi, sunkia iš savęs klausimus bei atsakymus, Ugolino pasakojimas jungiamas jaudinančios ir bejėgiškos sūnų replikos:

„…ed Anselmuccio mio
Disse: „Tu guardi si, padre: che hal?“ (Inf., XXXIII, 30–31)

„Pravirko Anselmučas ir liūdnai Paklausė: „Tėti, tau lyg trūksta oro?“

Tai pati dramatinė pasakojimo struktūra išplaukia iš tembro, o visai ne tembras jai parenkamas ir užmaunamas ant jos kaip ant kurpalio.

 

VIII

Man regis, Dante įdėmiai tyrinėjo visus defektus, klausydavosi mikčių, šveplių, šniaukrių, praleidžiančių raides, ir daug ko iš jų išmoko.

Taip norėtųsi ką nors pasakyt apie „Inferno“ trisdešimt antrosios giesmės garsinį koloritą.

Savotiška lūpinė muzika: „abbo“ – „gabbo“ – „babbo“ – „Tebe“ – „plebe“ – „zebe“ – „converrebbe“. Regis, kuriant fonetiką dalyvauja auklė. Lūpos tai vaikiškai gaubiamos, tai pačios ištįsta kaip straublys.

Lūpiniai čia sudaro tarsi „numeruotą bosą“ – basso continuo, tai yra akordinį harmonijos pamatą. Prie jo derinami čepsintieji, čiulpiantieji, švilpiantieji, o taip pat cokuojantys ir dzekuojantys dantiniai.

Ištraukiu nesirinkdamas tiktai vieną gijelę: „cagnazzi“ – „riprezzo“ – „quazzi“ – „mezzo“ – „gravezza“…

Žnaibymas, čepsėjimas ir lūpiniai sprogimai nesiliauja nė sekundei. Į giesmę Įterptas žodynėlis, kurį pavadinčiau bursos pjudymo asortimentu arba negailestinga mokykline šaipoklyne: „cuticagna“ – pakaušis; „dischiomi“ – peši plaukus, gaurus; „sonar con el mascelle“ – plyšoti, laidyti kakarynę, lojotis; „pigliare a gabbo“ – voliot durnių, maustyti. Šia specialiai begėdiška, specialiai infantiliška orkestruote Dante išaugina kristalus Džudekko (iš Judos rato) ir Kainos2 (iš Kaino rato) garsiniam landšaftui.

Non fece al corso suo sì grosso velo
di verno la Danoia in Osterlicchi,
né Tanaï là sotto ’l freddo cielo,

com’ era quivi; che se Tambernicchi
vi fosse sù caduto, o Pietrapana,
non avria pur da l’orlo fatto cricchi.3 (Inf., XXXII, 25–30)

Ūmai nei iš šio, nei iš to įsikvarksėjo slaviška antis: „Osteric“, „Tamberic“, „cric“ (mėgdžiojantis žodelis – „trekšt“).

Ledas kyšteli fonetinį sprogimą ir pabyra Dunojaus bei Dono vardais. Stingdanti trisdešimt antrosios giesmės trauka gimė iš fizikos diegimo į moralinę idėją: išdavystė – užšaldyta sąžinė – gėdos ataraksija – absoliutus nulis.

Savo tempu trisdešimt antroji giesmė – šiuolaikinis skerco. Tačiau koks? Anatominis skerco, nagrinėjantis kalbos išsigimimą pamėgdžiojančioje infantilioje medžiagoje.

Čia slypi naujas ryšys – valgis ir kalba. Gėdinga kalba apgręžiama atbulai, atsukama atgal – į čepsėjimą, kandimą, gurguliavimą – kramtymą.

Valgymo ir kalbos artikuliacija beveik sutampa. Sukuriama keista skėriška fonetika:

Mettendo i denti in nota di cicogna –

„Plušėdamas dantim nelygu žiogo žiaunos“.

Galop privalu pažymėti, kad trisdešimt antroji giesmė sklidina anatominio gašlumo.

„…Tas pats garsusis smūgis, kuris nurėžė kūną ir šešėlį!..“ Ten pat su grynai chirurgišku malonumu: „…tas, kuriam Florencija perkirto kaklo slankstelius…“ –

Di cui sego Fiorenza la gorgiera…

Ir dar: „Kaip kad alkanas su goduliu sau griebia duoną, vienas iš jų, užgriuvęs kitą, įsisiurbė dantim ton vieton, kur pakaušis virsta į kaklą…“

La’ve il cervel s’aggiunge colla nuca…

Visa tai palydima diureriško skeletų šokio ant šarnyrų ir primena vokišką anatomiją.

Juk žudikas – šiek tiek anatomas.

Juk budelis viduramžiams – šiek tiek mokslinis darbuotojas.

Karo menas ir bausmės išmanymas – šioks toks prieangis į anatomijos teatrą.

 

IX

Inferno – tai lombardas, kuriame be išpirkos užstatytos visos Dante’i žinomos šalys ir miestai. Galingiausioji infernalinių ratų konstrukcija turi karkasą. Jos nepavaizduosi kaip kokio piltuvėlio. Jos neišpieši reljefiniame žemėlapy. Pragaras kybo ant geležinės miestiškojo egoizmo vielos.

Neteisinga suvokti inferno kaip kažką reljefinga, kaip kokį didelių cirkų junginį, įkaitusių smėlių, dvokiančių pelkių dykrą, su babiloniškom sostinėm ir iki raudonumo įkaitintom mečetėm. Pragaras savo viduje nieko neturi, jokios apimties, kaip kokia epidemija, maro užkratas, – vien tiktai plinta kaip bet kokia infekcija, nebūdama erdvine.

Miesto meilė, miesto aistra, miesto neapykanta – štai inferno medžiaga. Pragaro ratai ne kas kita, o saturniški emigracijos ratai. Tremtiniui jo vienintelis, uždraustas ir negrįžtamai prarastas miestas išsklaidytas visur – jis jo apsuptas. Norėtųsi tarti, kad inferno apsuptas Florencijos. Dante’s itališki miestai – Pizza, Florencija, Lukka, Verona – tos mielos pilietiškos planetos – ištemptos į stebėtinus žiedus, prapūstos per juosmenį, grąžintos į miglą, dujinę būseną.

Anti lanšaftinnis inferno charakteris tarsi sukuria sąlygas jo regimybei.

Įsivaizduokite, kad vyksta grandiozinis Foucault bandymas, bet ne su viena, o su daugybe švytuoklių, permušančių viena kitą. Čia erdvė egzistuoja tiktai tiek, kiek ji makštis amplitudėms. Sukonkretinu Dante’s vaizdu neįmanoma lygiai taip, kaip suskaičiuoti vardus žmonių, dalyvavusių tautų kraustymesi.

Flamandai stato pamary tvankas,
Tikėdamies, kad jųjų rankų meno
Nepažabota jūra išsigąs;

Kaip Paduvoje, kur Brenta srovena,
Išdygsta dambos, saugančios namus.
Pakol dar sniegas dengia KJarentaną.

Taip ir čionai kūrėjas sumanus
Paaukštino kraštus to upeliuko,
Nors pakilumas jų ne tiek žymus. (Inf., XV. 4–12)

Čia daugialypės švytuoklės lėkštės siūbuoja nuo Brugge’s iki Paduvos, skaito Europos geografijos kursą, paskaitą apie inžinerijos meną. miesto saugos techniką, visuomeninių darbų organizavimą ir valstybinę Alpių vandenskyros reikšmę Italijai.

Mes – šliaužiojantys ant kelių prieš eilėraščio eilutę – ką išsaugojom iš šito lobio? Kur jo krikštatėviai, kur jo pavyduoliai? Kas atsitiks mūsų poezijai, gėdingai atsiliekančiai nuo mokslo?

Baisu pagalvoti, kad akinantys šiuolaikinės fizikos ir kinetikos proveržiai buvo naudojami jau prieš šešis šimtus metų iki to, kai nugriaudėjo jų griaustinis, ir nėra žodžių pasmerkti gėdingam, barbariškam, liūdnų jau esančios reikšmės rinkėjų abejingumui.

Poetinė kalba sukuria savo ginklus čia pat ir čia pat juos sunaikina.

Iš visų mūsų menų tiktai dailė, ir tai naujoji, prancūzų, dar nepaliovė klausytis Dante’s. Tai dailė, prailginanti kūnus žirgų, artėjančių prie finišo hipodrome.

Kiekvieną kartą, kai metafora pakelia augalinės būties spalvas artikuliuojančiam proveržiui, su dėkingumu menu Dante.

Mes aprašinėjame kaip tik tai, ko neįmanoma aprašyti, tai yra sustabdytą gamtos tekstą, ir nemokame aprašyti to vienintelio, kas savo struktūra pasiduoda poetiniam vaizdui, tai yra proveržiai, užmojai ir amplitudiniai virpesiai.

Ptolomėjas grįžo iš juodosios pusės!.. Veltui degino Džordano Bruno!..

Mūsų kūriniai dar savo įsčiose žinomi visiems ir kiekvienam, o dantiškieji daugialypiai, daugiaburniai ir kinetiškai įelektrinti palyginimai iki šiol išsaugo neištartą žavesį.

Stebėtina jo „kalbos refleksologija“ – ištisas iki šiol nesukurtas mokslas apie spontanišką psichofiziologinį žodžio poveikį pašnekovams, aplinkiniams ir pačiam kalbančiajam, taip pat priemones, kuriomis jis uždega kalbėjimą, tai yra šviesa signalizuoja ūmų geismą išsisakyti.

Čia jis labiausiai priartėja prie banginės garso ir šviesos teorijos, įvardija jųdviejų giminystę.

Kada žvėriukas drobule užklotas, pro ploną maršką jo visus geismus išduoda spurdantis gyvūno stotas.

Taip lygiai ir sušvitusį prieš mus
Pirmoji siela4 pro liepsnotą skraistę
Man rodė, kad esu jai malonus. (Par., XXVI, 97–102)

Trečioje „Komedijos“ („Paradiso“) dalyje regiu tikrą kinetini baletą. Čia visos įmanomos šviesos pavidalų ir šokių rūšys, įskaitant vestuvinių kulniukų kaukšėjimą.

Ties pat manim žėrėjo keturi
Žibintai, bet ūmai liepsna be garso
Išsiplieskė pirmajam švytury5,

Kurs net įraudo, tarsi plunksnų varsą
Jupiteris, pavirtęs ten paukščiu,
Sau būtų pasiskolinęs iš Marso. (Par., XXVII, 10–15)

Iš tiesų keista: žmogus, kuris rengiasi kalbėti, apsiginkluoja įtemptu lanku, daro plunksnotų strėlių atsargą, ruošia veidrodžius ir išgaubtus lęšius ir spokso į žvaigždes, kaip siuvėjas, veriantis siūlą į adatos ausį…

Ši rinktinė citata, suartinanti skirtingas „Komedijos“ vietas, mano sugalvota įtikinamiausiai Dante’s poezijos parengiamųjų kalbinės išraiškos būdų charakteristikai.

Kalbos parengimas – dar labiau jo sfera nei pati artikuliacija, tai yra kalba.

Prisiminkite įstabią maldą, kuria Vergilijus kreipiasi į gudriausiąjį iš graikų.

Ji visa liula nuo itališkų dvibalsių švelnumo.

Tie besiraitantys, meilikaujantys ir mikčiojantys niekieno neapsaugotų žibintų liežuvėliai, lemenantys apie aliejuotą dagtį…

„O voi, che siete due dentro ad un foco,
S’io meritai di voi mentre ch’io vissi,
S’io meritai di voi assai o poco…“6 (Inf., XXVI. 79–81)

Iš balso Dante nustato kilmę, lemtį ir žmogaus būdą, kaip kad jo laikų medicina nustatydavo žmogaus sveikatą iš šlapimo spalvos.

 


X

Jis sklidinas nepaaiškinamo dėkingumo tam kraitės lobiui, kuris krenta jam į rankas. Juk jo rūpestis ne toks jau menkas: reikia paruošti erdvę proveržiams, reikia pagydyti vištakumą, pasirūpinti, kad trykštančios poetinės medžiagos dosna nenutekėtų pro pirštus, nepakliūtų į tuščią rėtį.

Tutti dicean: „Benedictus qui venis!“,
e fior gittando e di sopra e dintorno,
„Manibus, oh, date lilïa plenis!“7. (Purg. XXX, 19–21)

Jo talpumo paslaptis ta, kad nė vieno žodelio jis nepriduria nuo savęs. Jį varo viskas, kas įmanoma, tik ne išmonė, ne tik ne išradingumas. Dante ir fantazija – tai juk nesuderinama!.. Gėdykitės prancūzų romantikai, nelaimingi raudonšvarkiai incroyables, apmelavę Alighieri!

Kokia ten jo fantazija? Jis rašo diktuojamas, jis perrašinėtojas, jis vertėjas… Jis visas susikūprino raštininko, baimingai dėbčiojančio į visom šviesom plieskianti originalą, paskolintą jam bibliotekos prioro, poza.

Regis, pamiršau pasakyti, kad „Komedijos“ prielaida buvo kažin koks hipnozės seansas. Tai teisinga, bet, ko gero, labai jau patetiška, jeigu pažvelgtume į šį įstabų kūrinį iš raštingumo, savarankaus meno, kuris 1300 metais buvo lygiateisis su daile, muzika ir stovėjo vienoje gretoje su pačiom garbingiausiom profesijom, kertės, tai prie visų pateiktų analogijų prisidės dar viena – diktantas, nuorašas, kopija.

Kartais, labai retai, jis rodo mums savo rašymo priemones. Plunksna vadinama „penna“, tai yra dalyvauja paukščio skrydy; rašalas vadinamas „inchiostro“, tai yra vienuolyno nuosavybė; eilės vadinamos taip pat „inchiostri“ arba žymimos lotynų mokykliškais „versi“, ar net dar kukliau – „carte“ tai yra nuostabus eilėraščio pakeitimas į puslapį.

Ir kai daiktas jau parašytas ir jau baigtas, taškas dar nededamas, tačiau būtina kur nors nešti, kam nors parodyti, kad patikrintų ir pagirtų.

Čia per maža pasakyti nurašymas – čia dailyraštis, diktuojamas pačių rūsčiausių ir nekantriausių diktorių. Diktorius nurodinėtojas žymiai svarbiau nei vadinamasis poetas.

…Na, dar truputį padirbėsiu, o po to reikės parodyti sąsiuvinį, aplaistytą barzdoto moksleivio ašaromis, griežčiausiajai Beatričei, kuri šviečia ne vien šlove, bet ir raštingumu.

Daug anksčiau iki Arthuro Rimbaud spalvų abėcėlės Dante sukinkė spalvą su artikuliuotos kalbos pleofonija. Tačiau jis – dažytojas, tekstilininkas. Elementorius – tai alfabetas plevenančių audinių, nudažytų spalvotais milteliais – augaliniais dažais.

Sopra candldo vel cinta d’oliva
Donna m’apparve, sotto verde manto,
Vestita di color di fiamma viva8 (Purg., XXX. 31–33)

Jo potraukiai spalvoms greičiau galėtų būti pavadinti tekstiliniais nei alfabetiniais. Spalva jam atsiveria tik audiny Dante’s tekstilė – didžiausioji medžiagiškos prigimties įtampa, kaip substancijos, apibūdinamos dažymu, o audimas – užsiėmimas, visų artimiausias kokybiškumui, kokybei.

…Dabar pabandysiu aprašyti vieną iš daugelio Dante’s lazdelės dirigentiškų skrydžių. Į šį skrydį pažvelgsim kaip į brangaus ir žaibiško triūso taškuotą marginį realiuose rėmuose.

Pradėsim nuo rašto. Plunksna piešia kaligrafiškas raides, išvedžioja asmeninius ir bendrinius vardus. Plunksna – paukščio kūno dalelė. Dante, niekad neužmirštantis daiktų prigimties, žinoma, tai atmena. Rašymo technika su jo spūdžiais ir užraitymais perauga į figūrinį paukščių būrio skrydį.

E come augelli surti di rivera,
quasi congratulando a lor pasture,
fanno di sé or tonda or altra schiera,

sì dentro ai lumi sante creature
volitando cantavano, e faciensi
or D, or I, or L in sue figure.9 (Par., XVIII. 73–78)

Panašiai kaip raidės iš po raštininko rankos, paklusdamos diktoriui, nesančiam literatūroje kaip gatavam produkte, priviliojamos prasmės jauku kaip saldžiu maistu, – lygiai taip tiksliai ir paukščiai, įmagnetinti žalios žolės, čia atskirai, čia urmu lesa kas pakliūva, čia sukiodamiesi aplinkui, čia išsirikiuodami viena linija…

Raštas ir kalba neišmatuojami. Raidės prilygsta intervalams. Senoji italų gramatika, taip kaip ir mūsiškė rusiškoji, tas pats jaudinantis paukščių tuntas, ta pati marga toskaniečių „schiera“10, tai yra florentiečių minia, keičianti įstatymus kaip pirštines ir pamirštanti į vakarą šiandien rytą bendram labui priimtuosius.

Nėra sintaksės – tėra įmagnetintas šuoras, laivo paskuigalio ilgesys, kirmėlių ilgesys, neišleisto įstatymo ilgesys, Florencijos ilgesys.

 


XI

Dar kartą grįžkime prie klausimo apie dantiškąjį koloritą.

Kalnų akmens vidus, jame slypinti aladiniškoji erdvė, žibintų švytėjimas, lempiškumas, siūbuojančių šviestuvų metami atspindžiai; juose įtaisytų akvariumų šviesa – geriausias iš raktų suvokti „Komedijos“ koloritui.

Mineraloginė kolekcija – puikiausias Dante’s natūralusis komentaras.

Leisiu sau vieną autobiografinį prisipažinimą. Juodosios jūros akmenėliai, išmetami bangų mūšos, nemažai man padėjo bręstant šio pokalbio koncepcijai. Aš nuoširdžiai „tariausi“ su chalcedonais, karneoliais, kristaliniais gipsais, špatais, kvarcais ir t. t. Ir supratau, jog akmuo yra tarsi orų dienoraštis, tarsi meteorologinis krešulys. Akmuo yra ne kas kita, o tas pats oras, išimtas iš atmosferos ir paslėptas funkcinėje erdvėje. Kad tai suprastum, reikia įsivaizduoti, jog visi geologiniai pokyčiai ir patys poslinkiai lengvai pakeičiami oro elementais. Ta prasme meteorologija yra pirmesnė nei mineralogija, apgaubia ją, išskalauja, sukietina ir įprasmina.

Nuostabūs puslapiai, kuriuos Novalis skyrė kalnakasybai, sukonkretina akmens ir kultūros ryšį, išugdydami kultūrą kaip rūšį, išryškina ją iš akmens – oro.

Akmuo – impresionistinis oro dienoraštis, sukauptus per vargmečių trilijonus; tai nėra vien praeitis, tai ir ateitis: jame slypi periodiškumas. Jis – Aladino lempa, nušviečianti būsimųjų laikų geologinę sambrėšką.

Sujungęs nesujungiama, Dante pakeitė laiko struktūrą, o galbūt ir atvirkščiai: buvo priverstas griebtis faktų glosolalijos, laiko įvykių sutraukyto vardų ir legendų sinchroniškumo dėl to, kad girdėjo laiko obertoną.

Dante’s pasirinktas metodas anachronistinis – ir Homeras, veikiantis su špaga, besivelkančia prie šono, sykiu su Vergilijum, Horacijum ir Lukianu, išnyrantis iš malonių orfėjiškų chorų dulsvo šešėlio, kur jie keturiese trumpina beašarę amžinybę literatūrinėmis šnekomis, – geriausia to išraiška.

Laiko apmirties liudytojai jam yra ne tik apvalūs astronominiai kūnai, bet absoliučiai visi daiktai bei charakteriai. Visa, kas mechaniška, jam svetima. Kauzalinis priežastingumas jam gaižus: tokios pranašystės tinka kiaulėms pakreikti.

Faccian le bestie fiesolane strame
di lor medesme, e non tocchin la pianta,
s’alcuna surge ancora in lor letame.11 (Inf., XV. 73–75)

Į tiesų klausimą, kas yra dantiškoji metafora, atsakyčiau – nežinau, kadangi apibrėžti metaforą galima tiktai metaforiškai, – ir tai moksliškai pagrindžiama. Tačiau man atrodo, kad Dante’s metafora reiškia sustojusį laiką. Jos šaknelė ne žodelyje „kaip“, o žodyje „kada“. Jo „quando“ skamba kaip „come“. Ovidijaus gausmas jam artimesnis nei Vergilijaus prancūziškoji gražbylystė.

Vėl ir vėl kreipiuosi į skaitytoją ir prašau jį kai ką „įsivaizduoti“, tai yra grįžtu prie analogijos, keliančios sau vienintelį tikslą – papildyti mūsų determinacinės sistemos trūkumus. Taigi įsivaizduokite, kad į giedančius ir griaudžiančius vargonus įėjo, kaip į pravirus namus, ir ten pasislėpė patriarchas Abraomas ir karalius Dovydas, visas Izraelis su Izaoku, Jokūbu ir visais savo giminaičiais, ir Rachele, dėl kurios Jokūbas tiek prisikentėjo. O dar anksčiau į juos įžengė mūsų protėvis Adomas su savo sūnum Abeliu, ir senolis Nojus, ir Mozė – įstatymdavys bei vykdytojas…

„Trasseci l’ombra del primo parente,
d’Abèl suo figlio e quella di Noè,
di Moïsè legista e ubidente;

Abraàm patrïarca e Davìd re,
Israèl con lo padre e co’ suoi nati
e con Rachele, per cui tanto fé…12 (Inf., IV, 55–60)

Po to vargonai įgyja galią judėti – visi jų vamzdžiai ir dumplės puola neįprastą į jaudulį ir, siųsdami bei siausdami, jie staiga pasileidžia atbulomis.

Jeigu Ermitažo salės staiga išsikraustytų iš proto, jeigu visų mokyklų ir meistrų paveikslai staiga atitrūktų nuo vinių ir įeitų vienas į kitą, susimaišytų ir pripildytų kambarių orą futuristinio maurojimo ir negirdėto spalvinio jaudulio, tai išeitų kažkas panašaus į Dante’s „Komediją“.

 

Atimti Dante iš mokyklinės retorikos – tai reikštų padaryti nemažą paslaugą visam europiniam švietimui. Tikiuosi, jog tam neprireiks epochinių veikalų, bet tik bendromis tarptautinėmis pastangomis pavyks sukurti tikrąjį antikomentarą kelių generacijų scholastų, šliaužiojančių filologų ir pseudoblografų darbams. Nepagarba poetinei medžiagai, kuri įveikiama tik per veiksmą, tik dirigento skrydžiu, – tai ji ir buvo visuotinio aklumo Dante’i priežastis. Dante’i, galingiausiam šeimininkui ir šitos medžiagos valdytojui, didžiausiam europinio meno dirigentui, aplenkusiam daugelį amžių orkestro formuotę, adekvataus – kam? – dirigento lazdelės integralui…

Kaligrafinė kompozicija, realizuojama improvizacijos priemonėmis, – apytikriai tokia yra formulė dantiškojo polėkio, suvokiamo sykiu ir kaip skrydis, ir kaip kažkas galutinai užbaigta. Palyginimai yra artikuliavimo proveržiai.

Pačios sudėtingiausios konstruktyviosios poemos dalys atliekamos švilpyne, viliojant. Beveik visuomet švilpynė pasiunčiama į priekį.

Čia turiu galvoje Dante’s introdukcijas, patelkiamas tarsi nesėkmę, tarsi bandomuosius balionus:

Quando si parte il gioco de la zara,
colui che perde si riman dolente,
repetendo le volte, e tristo impara;

con l’altro se ne va tutta la gente;
qual va dinanzi, e qual di dietro il prende,
e qual dallato li si reca a mente;

el non s’arresta, e questo e quello intende;
a cui porge la man, più non fa pressa;
e così da la calca si difende. (Pulg., VI, 1–9)

Lošėjas po lojimo pralaimėto
Dažnai į saują griebia kauliukus
Ir iš piktumo vienas pats juos mėto:

Tuo tarpu priešininkas jo – smagus.
Minia jį lydi, kas prie šono šliejas,
Kas lenkiasi lyg tarnas paslaugus.

O jis sau einam tyli kaip tylėjęs.
Atsainiai ranką kyšteli kitam
Ir džiaugias veikiai spūstį nugalėjęs.

Ir štai „gatvinė“ „Skaistyklos“ giesmė su kamšatim įkyrių florentiečių sielų, reikalaujančių visų pirma apkalbų, antra – užtarimo ir trečia – apkalbų, eina kaip žanro masalas, tipiška flamandų švilpynė, kuri virto tapyba tik po trijų šimtų metų.

Peršasi dar viena įdomi prielaida: komentaras (aiškinamasis) – neatskiriama pačios „Komedijos“ struktūrinė dalis. Stebuklinis laivas išplaukė iš statyklos su prilipusiomis prie jo šonų kriauklelėmis. Komentaras išplukdomas iš gatvės žargono, šnektos, iš daugiaburnio florenciško šmeižto. Jis būtinas kaip jūros puta, besivejanti Batiuškovo laivą.

…Štai, štai, pažvelkite: eina senasis Marzucco… Kaip jisai puikiai laikėsi per sūnaus laidotuves!.. Nepaprastai stiprus senukas… O ar pažįstate Pier dalla Broccia, – visai be reikalo nukirto galvą – jis švarus kaip krištolas… Čia bus įsikišusi juoda moters ranka… O štai, beje, jis pats – eime, paklausim…

 

Poetinė medžiaga neturi balso. Ji netapo spalvomis ir nesiaiškina žodžiais. Ji neturi formos lygiai taip pat, kaip neturi turinio, dėl tos paprastos priežasties, kad ji egzistuoja tik atliekama. Pabaigtas kūrinys yra ne kas kita, o kaligrafijos produktas, neišvengiamai liekantis kaip išpildymo proveržio rezultatas. Jeigu plunksna merkiama į rašalinę, tai tapęs, sustabdytas daiktas yra ne kas kita, kaip raidynas, teisėtai lyginamas su rašaline.

Kalbant apie Dante, teisingiau turėti omeny proveržių, o ne formos darinį, – tekstilinius, burinius, studiozinius. meteorologinius, inžinerinius, municipalinius ir kitokius proveržius, kurių sąrašą galima tęsti ligi begalybės.

Kitais žodžiais – mus painioja sintaksė. Visus vardininko linksnius reiktų pakeisti kryptį rodančiais naudininkais. Tai dėsnis keičiamos ir kursuojančios poetinės medžiagos, egzistuojančios tik veikslo proveržyje.

…Čia viskas aukštyn kojom: daiktavardis yra tikslas, o ne frazės veiksnys. Mokslo apie Dante objektu taps, tikiuosi, proveržio ir teksto priklausomybės nagrinėjimas.

 

1933

Versta iš: Осип Мандельштам. Сочинения в двух томах. том 2. Москва художественная литература, 1990.

1 Tamsus plyšelis siaurame narve (uždarytiems paukščiams lesinti).
2 Caina ir Gludecca (it.) – paskutinieji Dante’s „Pragaro“ ratai – vert. pastaba.

3 Speigai nebuvo šitaip surakinę
Net ir Dunojaus; šitokie šarvai
Nebuvo Tanaiso prislopinę!
Ant jo galėtų visiškai laisvai
Ir panija, ir Tambernlkas griūti, –
Jis neįlūš, tik trekštelės lengvai.

4 Adomas.
5 Pažodiniame vertime O. Mandelštamas pateikia tik vieną žodi – ne „žibintai“ ir ne „švytury“, o „fakelai“ ir „pirmajame fakele“ – vert. pastaba.

6 „O jūs, kuriuos liepsna dvišakė kerta!
Jei trumpo savo amžiaus dienomis
Jus pagerbiau, kaip jus pagerbti verta…“

7 „Palaimintas tasai, kas atkeliauja!“
Ir šaukė puokštes berdami kvapnias
Lelijų žiedus pilkit pilna sauja!“

8 Ten mano akys moterį išvydo
Žaliu rūbu skraiste purpurine.
Alyvų šakele ant balto šydo.

9 Ir kaip nuo upės kranto paukščiai kelias
Pulku arba ratuoja pamažėl
Tenai, kur juos vilioja lankos žalios.

Taip, čia suguldę, čia išplitę vėl,
Su giesme vėlės spindinčios skrajojo,
Vaizduodamos tai D, tai I, tai L.

10 Mintis, pulkas.

11 Jei Fjezolės galvijai netašyti
Viens kitą su šiaudais podraug suės.
Kaip rast jų mėšle daigą bent mažytį…

12 Jis išvadavo mūsų pranokėją
Ir Abelį, ir Nojų tuo metu,
Ir Mozę, kurs įstatymais garsėja,

Ir Izraelį su šeima kartu,
Ir Dovydą karalių, ir Rachelę,
Ir Abraomą, ir gan daug kitų…

Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1 / Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal…

Osip Mandelštam. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Iš rusų k. vertė Audrius Dzikaras / Koks įsiklausantis, duslus Kris vaisius nuo šakos į tylų, Pasikartojantį motyvą Atodūsio miškų gilaus… 1908 * Blankiam pavasariniam mėly, Koks tik balandį būti gali, Beržai šakas…

Ketureiliai

2014 m. Nr. 12 / Vertė Lanis Breilis / Li Bo, Omaras Chaja mas, FranÇois Villon, Michelangelo Buonarroti, William Blake, Valter Savage Landor, Friedrich Hölderlin, Joseph von Eichendorff , Nikolaus Lenau, Fiodor Tiutčev, Vladimir Solovjov, Henrik Ibsen…

Dante Alighieri. Iš „Skaistyklos“

2007 m. Nr. 5 / Iš italų k. vertė Sigitas Geda / Kartą buvau paklaustas: „Ką dabar veikiate?“ Atsakiau: „Verčiu „Dieviškąją komediją“. Klausėjas mestelėjo: „Betgi yra išversta!“ Tada spėjau burbtelėti tik tiek: „Nemanau, kad jūs ją skaitėte…“

Osip Mandelštam. Pokalbis apie Dante

1997 m. Nr. 8–9 / Vertė Gražina Gedienė / Filosofija ir poezija Dante’i visad „juda“, visad „ant kojų“. Net su­stojimas – sukaupto judesio rūšis: aikštelė pokalbiui sukuriama alpinių pastangų dėka. Eilėraščių pėda – įkvėpimas ir iškvėpimas – žingsnis.

Osip Mandelštam. Pokalbis apie Dante

1997 m. Nr. 8–9

Vertė Gražina Gedienė

Cosi gridai colla faccia levata…1 (Inf., XVI, 76)

Poetinė kalba yra kryžminis procesas ir susideda iš dviejų dermių: pirmoji tų dermių yra mūsų girdimas ir apčiuopiamas pokytis pačių poetinės kalbos priemonių, išryškėjančių čia pat jos proveržy; antroji dermė yra kalba, tai yra intonacinis ir fonetinis triūsas, atliekamas minėtomis priemonėmis.

Taip suvokiama poezija nėra gamtos dalis – tegu ir pati geriausia, rink­tinė, – juoba ji nėra ir jos atspindys, tai būtų pasityčiojimas iš tapatybės dėsnio, bet su stulbinančia nepriklausomybe ji įsikuria naujame, užerdviniame veiksmo lauke ne tiek pasakodama, kiek imituodama gamtą raiškos priemonėmis, kurios šnekamojoje kalboje vadinamos įvaizdžiais.

Poetinė kalba, arba mintis, tik labai sąlygiškai gali būti pavadinta skambančia, nes girdime joj tik dviejų linijų sukryžminimą, kurių viena, atskirai paėmus, yra absoliuti nebylė, o kita, atmetus raišką kaip meta­morfozę, neturi jokios reikšmės ir jokio intereso ir leidžiasi perpasako­jama, kas, mano galva, yra tikriausias poezijos nebuvimo ženklas: nes ten, kur aptinkamas daikto bendramatiškumas su nupasakojimu, ten paklodės nesujauktos, ten poezija, galima tart, nenakvojo.

Dante – išradingas poezijos meistras, o ne įvaizdžių gamintojas. Jis permainų bei sukryžminimo strategas, ir užvis mažiau yra poetas „europine“ ar išorine šio žodžio prasme.

Imtynininkai, kurie susiveja į kamuolį arenoje, gali būti traktuojami kaip tam tikra permaina ir dermė.

„…Šitie apsinuoginę ir žvilgantys imtynininkai, kurie vaikšto grožė­damiesi savo kūno puikybėmis, prieš susikibdami lemtingojoj kovoj…“

Tuo tarpu šiuolaikinis kinas su savo juostinių askaridžių metamorfoze išvirsta į prasčiausią poetinės kalbos priemonių parodiją, kadrai joje juda nekovodami, o tik keisdami vienas kitą.

Įsivaizduokite ką nors suvokiamą, sučiuptą, išplėštą iš tamsos, savanoriškai ir mielai užmiršto tuojau pat, vos įvyko apšviečiantis suvokimo-išpildymo žybsnis…

Poezijoje svarbus tiktai išpildantis suvokimas – anaiptol ne pasyvus, ne atkuriantis ir ne perpasakojantis. Semantinis malonumas prilygsta įvykdyto įsakymo jausmui.

Prasminės bangos – signalai dingsta, atlikę savąją užduoti: kuo jie stipresni, tuo nuolaidesni, tuo mažiau linkę gaišti.

Priešingu atveju neišvengiamas kalimas, gatavų vinių, vadinamųjų „kultūrinių poetinių“ įvaizdžių, kalinėjimas.

Išorinis, aiškinamasis vaizdingumas nesuderinamas su priemonėmis.

Poezijos kokybę apibūdina sparta ir ryžtas, kuriais ji skiepija savo veiksmingus kėslus – įsakus į priemoninę, žodyninę. stačiai kiekybinę žodžių darybos prigimtį. Reikia perbėgti visą upės plotį, užgrioztą jud­riomis ir įvairiakryptėmis kinų džonkomis, – taip sukuriama poetinės kalbos prasmė. Jos tarsi maršruto neįmanoma atkurti iš valtininkų apklausos: jie nepasakys, kaip ir kodėl šokinėjome iš vienos džonkos į kitą.

Poetinė kalba yra kiliminis audeklas, slepiantis daugybę tekstilės tiesų, kurios skiriasi viena nuo kitos tik vyksmo atspalviu, tik par­titūroje nuolat kintančiu priemonių signalizacijos įsaku.

Ji – pats tvirčiausias kilimas, išaustas iš drėgno oro, kilimas, kuriame Gango srovės, paimtos kaip tekstilės tema, nesimaišo su Nilo ar Eufrato mėginiais, bet lieka įvairiaspalvės – pynėse, pavidaluose, ornamentuose, tačiau tik ne raštuose, nes raštas yra tas pats per­pasakojimas. Ornamentas tuo ir puikus, kad išsaugo savo kilmės pėd­sakus, kaip suvaidintas gamtos lopinys. Gyvulinis, augalinis, stepijinis, skitiškas, egiptietiškas – koks tik norite, tautinis ar laukinis – jis visad iškalbus, regimas, veiksmingas.

Ornamentas – strofiškas.

Raštas – peltakiuotas.

 

Didingas Italijos senolių alkis eilėraščiams. Jaunatviškai žvėriškas į jų apetitas harmonijai, jų juslinis rimų geidimas – il disiol2.

Lūpos pluša, šypsena stumia eilutę, protingai ir guviai rausta lūpos, į liežuvis patikliai spaudžiasi prie gomurio.

Vidinis eilėraščio pavidalas neatskiriamas nuo begalinės kaitos posakių, šmėkščiojančių kalbančiojo veide ir jaudinančių sakytoją.

Kalbėjimo menas iškreipia mūsų veidą, sudrumsčia jo ramybę, pažeidžia jo kaukę…

Kai pradėjau mokytis italų kalbos ir šiek tiek susipažinau su jos fonetika ir prozodija, staiga supratau, kad kalbėjimo svorio centras pakeitė savo vietą: atsidūrė arčiau lūpų, burnos. Liežuvio galiukas netikė­tai tapo gerbtinas.

Garsas metėsi dantų užtvaros link. Kas dar mane pritrenkė – tai italų fonetikos infantilumas, jos žavus vaikiškumas, vaikiško vapėjimo artuma, kažkoks praamžinas dadaizmas.

E consolando usava l’idioma
Che prima i padri e le madri trastulla:

Favoleggiava con la sua famiglia
D’i Troiani, di Fiesole e di Roma.3 (Par., XV, 122–123, 125–126)

Ar nenorėtumėte susipažinti su itališkų rimų žodynu? Imkite italų kalbos žodyną ir verskite, kaip jums patinka… Čia viskas rimuojasi. Kiekvienas žodis prašosi concordanza4.

Nuostabus čia besiporuojančių galūnių perteklius. Italų veiksmažodis stiprėja į galą ir gyvena tik galūnėje. Kiekvienas žodis skuba sprogti, nu­sprūsti nuo lūpų, pasprukti, užleisti vietą kitiems.

Prireikus apibrėžti laiko ratą, kuriam tūkstantmetis mažiau nei akies mirksnis, Dante į savo astronominį, koncertinį, labai atvirą, pamokslininkišką žodyną įtraukia vaikišką užprotę.

Dante’s kūryba pirmiausia yra šiuolaikiškos jam italų kalbos – kaip visumos, kaip sistemos – išėjimas į pasaulinę areną.

Dadaistiškiausia iš romanų kalbų išstumiama į tarptautinę pirmąją vietą.


II

Būtina parodyti Dante’s ritmų luistus. Apie juos neturima žalio supratimo, o žinoti reikia. Tas, kuris sako – Dante skulptūriškas, tas elgetiškai apibūdina didįjį europietį. Dante’s poezijai būdingos visos energijos rūšys, žinomos šiuolaikiniam mokslui. Šviesos, garso ir mate­rijos vienovė sudaro vidinę jos prigimtį. Dante’s skaitymas visų pirma yra begalinis triūsas, priklausomai nuo sėkmės nutolinantis mus nuo tikslo. Jeigu pirmas perskaitymas įvaro vien dusulį ir sveiką nuovargį, tai kitiems – rūpinkis pora neplyštančių šveicariškų batų su apkaustais.

Visai ne juokais ateina man į galvą klausimas, kiek puspadžių, kiek jaučio odos padų, kiek sandalų sunešiojo Alighieri, vaikščiodamas Italijos ožkų takais, kai rašė savo poeziją.

„Inferno“5 ir ypač „Purgatorio“6 šlovina žmogaus eiseną, žingsnių plotį ir ritmą, pėdą ir jos formą. Žingsnį, suderintą su kvėpavimu ir pri­sodrintą minties, Dante suvokia kaip prozodijos pradžią. Ėjimui apibū­dinti jis vartoja daugybę įvairių ir žavingų posakių.

Filosofija ir poezija Dante’i visad „juda“, visad „ant kojų“. Net su­stojimas – sukaupto judesio rūšis: aikštelė pokalbiui sukuriama alpinių pastangų dėka. Eilėraščių pėda – įkvėpimas ir iškvėpimas – žingsnis. Žingsnis – apibendrinantis, budrus, silogizuojantis.

Išsilavinimas – žaibiškų asociacijų mokykla. Pagauni akimirksniu, esi jautrus užuominoms – štai Dante’s mėgstama liaupsė.

Dante’s supratimu mokytojas jaunesnis nei mokinys, kadangi „greičiau laksto“.

„…Jis atsisuko ir pasirodė kaip vienas tų, kurie eina lenkčių žaliose Veronos apylinkių lankose, ir visa savo povyza bylojo apie savo prik­lausomybę laimėtojų, o ne pralaimėjusių skaičiui…“

Atjauninanti metaforos galia sugrąžina mums išsilavinusį senuką Brunetto Latini jaunuolio pavidalu – kaip Veronos nugalėtoją sporto lenktynėse.

Kas gi yra dantiškoji erudicija?

Aristotelis, tarsi pūkuotas drugelis, apkraštuotas arabiškais Averroiso nėriniais.

Averrois, che il gran comento feo…7

Šiuo atveju arabas Averroisas akompanuoja graikui Aristoteliui. Jie vieno piešinio sandai. Jie sutelpa ant vieno sparno membranos.

Ketvirtosios „Pragaro“ giesmės pabaiga – tikra citatų orgija. Ji man regisi kaip gryna ir be priemaišų minėtosios Dante’s klaviatūros demonstracija.

Pasivaikščiojimas klavišais po visą antikos akiratį. Kažin koks šopeniškas polonezas, kur vienas šalia kito pasirodo ir ginkluotas Cezaris, krauju pasruvusiomis grifo akimis, ir Demokritas, suskaldęs medžiagą į atomus.

Citata nėra išrašas. Citata yra cikada. Svirpti jai yra įgimta. Įkibusi į orą, jinai jo nepaleidžia. Erudicija toli gražu nėra tolygi minėtajai klaviatūrai, kuri ir sudaro išsilavinimo šerdį.

Noriu pasakyti, kad kompozicija atsiranda ne iš detalių sankau­pos, o tada, kai viena po kitos detalės atsiplėšia nuo daikto, palieka jį, atitrūksta nuo jo, purpteli, atplyšta nuo sistemos, išeina į savo funkcinę erdvę arba lygmenį, tačiau kiekvieną sykį griežtai apibrėžtu laiku ir su ta sąlyga, kad situacija tam pakankamai tinkama ir vienintelė.

Pačių daiktų mes nepažįstame, tačiau jų buvimui esame gana jautrūs. Ir štai skaitydami Dante’s giesmes, mes tarsi gauname infor­macines suvestines iš karo veiksmų lauko ir iš to puikiai nutuokiame, kaip griaudžia karo simfonija, nors savaime kiekvienas biuletenis tik vos vos ir tik kai kur perkėlinėja strategines vėliavėles arba praneša apie kai kuriuos kanonados tembro pokyčius.

Šitaip daiktas išnyra kaip visuma per vienintelį diferencijuotą pro­trūkį, kuris jį kiaurai persmelkia. Nė vieną minutę jis nėra panašus į save patį. Jeigu fizikas, suskaidęs atomo branduolį, panorėtų vėl jį sujungti, jis būtų šalininkas aprašomosios ir aiškinamosios poezijos, kuriai Dante per amžių amžius baisiau nei maras ir audra.

Jeigu išmoktume Dante’s klausytis, girdėtume klarneto ir trombono noksmą, klausytumės alto virsmo į smuiką ir valtornos ventilio prailgos. Ir būtume stebėtojai, kaip apie liutnią ir teorbą formuojasi miglotas būsimo homofoninio trijų dalių orkestro branduolys.

Ir dar, jeigu klausytumės Dante’s, tai netikėtai panirtume į energi­jos srautą, vadinamą čia kompozicija – kaip visuma, čia dėl savo netipiškumo – metafora, čia dėl vangstumo – palyginimu, gimdančiu api­brėžimus vien tiktai tam, kad jie grįžtų atgal, turtintų jį savo tirpsmu ir, vos pajutę pirmąjį tapsmo džiaugsmą, čia pat prarastų savąją pirmgimystę, prigludę prie tarpuprasmiuos srūvančios ir jas nuplukdančios baterijos.

 

Dešimtosios „Inferno“ giesmės pradžia Dante stumteli mus į kom­pozicinio tirščio vidinę aklatį:

„…Dabar mes žengėme siauru taku tarp uolos sienų ir kankinių – mano mokytojas ir aš už jo pečių…“

Visos pastangos sutelktos kovai su tankmėmis ir neapšviestomis vietovėmis. Šviesos pavidalai prasikala kaip dantys. Pokalbis čia būtinas, kaip deglai oloje.

Dante niekados nestoja dvikovon su materija, neturėdamas kuo ją sučiupti, neapsiginklavęs matuokliu konkretaus lašančio arba tirps­tančio laiko skaičiavimui. Poezijoje, kur viskas yra saikas ir viskas kyla iš saiko ir sukasi aplink jį ir vardan jo, matuokliai yra savotiški įrankiai, turintys ypač aktyvią paskirtį. Čia virpanti kompaso strėliukė ne tik pak­lūsta magnetinei audrai, bet ir pati ją kelia.

Ir štai matome, kad dešimtosios „Inferno“ giesmės dialogas įmag­netintas veiksmažodinėmis laiko formomis – neveikiamasis ir veikia­masis būtasis, visų esamiausias ir būsimiausias pateikiami dešimtoje gies­mėje griežtai, autoritariškai.

Visa giesmė remiasi keliais veiksmažodžių išpuoliais, įžūliai besiveržiančiais iš teksto. Čia atsiskleidžia lyg kokia besifektuojančio asmenavimo lentelė, ir mes tiesiog girdime, kaip veiksmažodžiai lūku­riuoja.

Pirmas išpuolis:

„La gente che per li sepolcii giace
Potrebbesi veder?..“

„Šituos žmones, suguldytus praviruos karstuos, ar leista bus man išvysti?..“

Antras išpuolis:

„…Volgiti: che fai?“8

Jame pateiktas visas dabarties siaubas, kažkoks terror praesentis. Čia gryna dabartis sulaikyta kaip gąsdinimas. Visiškai atplėšta nuo ateities ir praeities dabartis asmenuojama kaip tikras šiurpas, pavojus.

Trys atspalviai praeities, atsikratančios atsakomybės už tai, kas įvyko, pateikti tercinoje:

Aš jam žvelgiau į veidą įtemptai,
O jis, lyg patį pragarą paniekinęs,
Žiūrėjo, galvą keldamas aukštai.

Po to tarsi galingas trimitas išsiveržia praeitis Farinato paklausimu:

„…Chi fur li maggior tui?“ – „Kieno tu ainis?“

Kaip ištįso čia pagalbinis – mažytis apkapotas „fur“ vietoj „furon“! Argi ne taip prailginus ventilį atsirado valtorna?

Toliau eina riktas būtajame laike kaip esamajame. Šis riktas pribloškė senelį Cavalcanti: apie savo sūnų, dar gyvą poetą Gvido Cavalcanti, jis išgirdo iš jo bendraamžio ir draugo – iš Alighieri’o kažką – nesvarbu ką – lemtingame būtajame kaip esamajame laike „ebbe“9.

Ir kaip nuostabu, jog kaip tik šis riktas atveria kelią pagrindiniam dialogo sraumeniui: Cavalcanti dingsta, kaip atgrojęs obojus ar klarne­tas, o Farinatas, kaip delsus šachmatų lošėjas, tęsia nutrauktą ėjimą, atnaujina ataką:

E sé continüando al primo detto,
„S’elli han quell’ arte“, disse, „male appresa,
ciò mi tormenta più che questo letto“10

Dešimtosios „Inferno“ giesmės dialogas – netikėtas situacijos apšvie­tėjas. Jinai savaime išsilieja iš tarpupio.

Visos naudingos enciklopedinio pobūdžio žinios pasirodo besą jau pirmose giesmės eilutėse. Pašnekesio amplitudė lėtai ir ryžtingai plečiasi; netiesiogiai įterpiamos masinės scenos ir minios vaizdai.

Kuomet keliasi Farinatas, paniekinęs pragarą it didelis ponas, pa­kliuvęs į kalėjimą, pašnekesio švytuoklė jau įsisiūbavusi per visą rūškanos lygumos plotį, išraižytą padegamaisiais laidais.

Skandalo sąvoka literatūroje gerokai vyresnė už Dostojevskį, vos try­liktame amžiuje, ir Dante čia buvo žymiai stipresnis. Dante užšoka, užsirauna ant nepageidaujamo ir pavojingo Farinato lygiai taip, kaip Dos­tojevskio perėjūnai atsitrenkdavo į savo kankintojus – pačioje nepato­giausioje vietoje. Iš priekio sklinda balsas – kol kas neaišku kieno, jis sunkiau ir sunkiau skaitytojui darosi diriguoti stiprėjančią giesmę. Šis balsas – pirmoji Farinato tema – ypač būdingas „Inferno“ mažasis dan­tiškasis maldaujančio pobūdžio ariozo:

„…O, toskanieti, kurs ugnies miestu / Žingsniuoji gyvas, brangin­damas žodį, / Truputį stabtelėk ties šiuo karstu! // Tarmė tavoji aiškiai man parodė, / Jog tu – iš mano tėviškės mielos. / Kuri manim, berods, tebesibodi“.

Dante – varguolis. Dante – vidinis seno romėnų kraujo raznočincas. Jam, beje, charakteringas visiškai ne koks nors meilingumas, o kažkas priešinga. Reikia būti aklu kurmiu, kad nepastebėtum, jog per visą „Divina Commedia“11 Dante nemoka elgtis, nežino, kaip žengti, ką sakyti, kaip nusilenkti. Šito aš neišsigalvoju. o remiuosi daugkartiniais paties Alighieri’o prisipažinimais, išbarstytais po „Divina Commedia“.

Vidinis nerimas ir sunkus, slegiantis nerangumas, lydintys kiekvie­name žingsnyje nepasitikintį savimi, tarsi nebaigtą auklėti, nemokantį pasinaudoti savo vidine patirtimi ir paversti ją iškankinto ir užguito žmogaus etiketu, – juk kaip tik jie ir teikia poemai visą žavesį, visą dra­matiškumą, tai jie ir pluša, kurdami jos foną kaip psichologinį gruntą.

Jeigu išleistume Dante vieną, be „dolce padre“12 – be Vergilijaus, skan­dalas neišvengiamai įsipliekstų pačioje pradžioje, ir turėtume ne kančių ir įsidėmėtinų vietų kelius, o pačią groteskiškiausią bufonadą.

Vergilijaus nukreipiami keblumai sistemingai koreguoja ir ištiesina poemos tėkmę. „Divina Commedia“ veda mus gilyn į Dante’s dvasinių savybių laboratoriją. Tai, kas mums nepriekaištingas gobtuvas ir vadi­namasis ereliškas profilis, iš vidaus buvo skausmingai įveikiamas drovu­mas, grynai puškiniška kamerjunkeriška kova už poeto socialinį orumą ir visuomeninę padėtį. Šešėlis, šiurpinantis vaikus ir senutes, bijojo pats – ir Alighieri krėtė šiurpas bei šaltis: pradedant keistais abejonių priepuoliais ir baigiant visiško niekingumo suvokimu.

Dante’s šlovė iki šiol buvo pati didžiausia kliūtis jį pažinti ir giliai ištyrinėti, ir tokia ji liks dar ilgai. Jo natūralumas yra ne kas kita, kaip didžiulio vidinio pusiausvyros neturėjimo pasekmė, radusi išeitį sapnų košmaruose, įsivaizduojamuose susitikimuose, iš anksto apgalvotose ir tulžyje išpuoselėtose rafinuotose replikose, skirtose visiškai sunaikinti priešininkui, galutiniam triumfui.

Maloningiausiasis tėvas, mokytojas, išminčius, globėjas jau kelintą sykį sudraudžia keturioliktojo amžiaus raznočincą, kuris taip kamavosi socialinėj hierarchijoj, tuo tarpu kai Boccacio – beveik jo amžininkas – mėgavosi ta pačia visuomenine santvarka, tiesiog nardė joje ir šėliojo.

„Che fai?“ – „Ką darai?“ – paraidžiui skamba kaip mokytojo per­spėjimas – ar pakvaišai!.. Tada gelbsti registrų perjungimas, nustel­biantis gėdą ir paslepiantis sumišimą.

Įsivaizduoti Dante’s poemą kaip ištiesintą linijinį pasakojimą ar netgi balsą – absoliučiai neteisinga. Daug anksčiau nei Bachas, tuo metu, kai dar nebuvo sukonstruoti didieji monumentalūs vargonai, o tik kuklus embrioninis būsimojo provaizdžio stebuklas, kai duodantis toną instrumentas buvo citra, akompanuojanti balsui, Alighieri žodinėje erdvėje pastatė be galo galingus vargonus ir jau mėgavosi visais įmanomais jų registrais ir pūtė dumples, ir griaudėjo, ir ulbėjo visais jų vamzdžiais.

„Come avesse Io inferno in gran dispitto“13 (Inf., X. 36) – eilutė, viso europinio demonizmo ir baironiškumo gimdytoja. Užuot kėlęs savo skulptūrą ant postamento, kaip padarytų, pavyzdžiui, Hugo, Dante uždeda ant jos surdiną, apgaubia melzganom sutemom, įgrūda ją į patį garsinio maišo padūmavusį dugną.

Ji pateikiama krintančiu registru, ji krinta, leidžiasi žemyn į garsinę angą.

Kitaip tariant – fonetinė šviesa išjungta. Melzgani šešėliai susiliejo.

„Divina Commedia“ ne tiek atima iš skaitytojo laiko, kiek jį prailgina, panašiai kaip grojamas muzikinis kūrinys.

Ilgėdama poema tolsta nuo savo pabaigos, o pati pabaiga užklumpa nelauktai ir skamba kaip pradžia.

Dantiškojo monologo struktūra, paremta vargonų registrais, gali būti gerai suprasta išvedus paralelę su kalnų uolienomis, kurių grynu­mas pažeistas įterptais svetimkūniais.

Grūdėtosios priemaišos ir lavos gyslelės liudija vienintelę slinktį, arba katastrofą, kaip bendrą formuotės šaltinį.

Dante’s eilės suformuotos ir nuspalvintos geologiškai. Materialioji jų struktūra daug svarbesnė nei tariamas skulptūriškumas. Įsivaizduokite monumentą iš granito ar marmuro, kurio simbolika siekiama pavaizduoti ne žirgą ar raitelį, o atskleisti paties marmuro ar granito vidinę struk­tūrą. Kitaip tariant, įsivaizduokite paminklą iš granito, sukurtą granito garbei, tarsi atskleisti jo idėjai, – ir tada gana aiškiai suvoksite, kaip Dante’s kūryboje siejasi forma ir turinys. Į bet kurį poetinės kalbos periodą – nesvarbu – eilutė, strofa ar ištisinė kompozicija – privalu žvelgti kaip į vieningą žodį. Pavyzdžiui, kai tariame „saulė“, mes neišmetame iš savo vidaus galutinės prasmės, – tai būtų semantinis nelaikšis, – o išgyvename savotišką ciklą.

Kiekvienas žodis yra pluoštas, ir prasmė žyra iš jo į visas puses, o ne veržiasi į vieną oficialų tašką. Tardami „saulė“, mes tarsi atliekame didžiulę kelionę, prie kurios taip įpratome, kad keliaujam ir sapne. Poezija tuo ir skiriasi nuo automatinės kalbos, kad mus išbudina ir supurto viduryje žodžio. Tada jis pasirodo esąs žymiai ilgesnis, nei mes manėme, ir pradedam atsiminti, kad kalbėti – vadinasi, visad būti kelyje.

Semantiniai Dante’s giesmių ciklai kuriami taip, kad prasideda, pavyzdžiui, „medus“, o baigiasi „lietus“, prasideda „loti“, o baigiasi – „ledas“.

Dante, kada jam reikia, vokus pavadina akių lūpomis. Tai tada, kai nuo blakstienų nutįsta lediniai stingstančių ašarų kristalai ir sudaro kamšti, neleidžianti verkti.

Gli occhl lor, ch’eran pria pur dentro molli,
Gocciar su per le labbra… 14(Inf., XXXII, 46–47)

Taip kančia sukryžmina juslių padargus, sukuria hibridus, ateina prie storalūpės akies.

Dante turi ne vieną, bet daugelį formų. Jos dedamos viena ant kitos ir tiktai lygstamai gali būti įjungtos viena į kitą.

Jis pats sako:

Io premerei di mio concetto il suco – (Inf., XXXII, 4)

„Galbūt išspausčiau iš savų minčių / Daugiau kiek syvų…“ – taigi forma jam yra išspaudos, o ne lukštai.

Taigi, nors ir keista, forma išspaudžiama iš turinio – koncepcijos, kuri jį tarsi gaubia. Tokia tiksli Dante’s mintis.

Tačiau ką nors išspausti galima tiktai iš drėgnos kempinės arba skuduro. Kad ir kaip mes suktume į žiužį koncepciją, neišspausime iš jos jokios formos, jeigu ji pati nėra savaiminė forma. Kitaip sakant, bet koks darinys poezijoje turi savo eiles, periodus arba formos sąskam­bių ciklus taip, kaip ir atskirai tariamus prasminius vienetus.

Mokslinis Dante’s „Komedijos“, kaip tėkmės, kaip srauto, aprašymas neišvengiamai įgautų traktato apie metamorfozes žanrą ir bandytų pra­siskverbti į įvairialypes poetinės medžiagos būsenas, panašiai kaip gydy­tojas, nustatantis diagnozę, įsiklauso į daugialypę organizmo vienovę. Lite­ratūrinė kritika priartėtų prie gyvosios medicinos metodo.


III

Pagal savo jėgas įsigilinęs į „Divina Commedia“ struktūrą, prieinu išvadą, kad visa poema yra vienų vieniausia, vieninga ir neskaidoma strofa. Tiksliau – ne strofa, o kristalografinė figūra, tai yra kūnas. Poemą kiaurai veria nesibaigianti besiformuojanti slinktis. Ji yra griež­čiausias stereometrinis kūnas, ištisinis kristalografinės temos vystymas. Neįmanoma aprėpti akimis arba akivaizdžiai išvysti šitą stebuklingą savo taisyklingumu trisdešimttūkstančiabriaunį. Aiškesnių žinių apie kristalografiją stoka – įprastas mano aplinkoje tamsuoliškumas šitoje, o ir daugelyje kitų sričių, – atima iš manęs malonumą suvokti tikrąją „Divina Commedia“ struktūrą, tačiau Dante turi tokią stebuklingą sti­muliuojančią galią, kuri pažadino manyje konkretų susidomėjimą krista­lografija, ir kaip dėkingas skaitytojas – lettore – pabandysiu jį paten­kinti.

Poemos įpavidalinimas pralenkia mūsų supratimą apie eiliavimą ir kompoziciją. Daug teisingiau būtų ją vadinti svarbiausiuoju instinktu. Siūlomi apibrėžimo pavyzdžiai mažiausiai pretenduoja į metaforišką savivalę. Čia vyksta kova už visumos reprezentavimą, už vaizduotės akivaizdumą. Tik metaforos dėka galima surasti konkretų ženklą ku­riančiajam instinktui, kuriuo Dante kaupė ir liejo savo tercinas.

Taigi reikia pamėgint įsivaizduoti, kad kuriant šitą trisdešimttūkstančiabriaunį triūsė bitės, apdovanotos genialia stereometrine nuo­jauta, pritraukiančios, esant reikalui, vis kitas ir kitas bites. Šitų bičių triūsas – kaskart apžvelgiant visumą – kokybiškai netolygus skirtingais šio proceso lygmenimis. Jų bendradarbiavimas plečiasi ir sunkėja pri­klausomai nuo korių lipdymo, per kurį erdvė tarsi peržengia pati save.

Analogija su bitėmis, beje, pasufleruota paties Dante’s. Štai šios trys eilutės – šešioliktos „Inferno“ giesmės pradžia:

Già era in loco onde s’udìa l’rimbombo
De l’acqua che cadea ne l’altro giro,
Simile a quel che l’arnie fanno rombo15.

Dante’s palyginimai niekad nebūna aprašomieji, jie yra grynai vaiz­duojamieji. Jie visad turi konkretų tikslą – sukurti konkretų struktūros vaizdą arba trauką. Sakykim, plačiausia „paukštiškųjų“ palyginimų grupė – visi tie besitęsiantys karavanai, – čia gervių, čia kovų, čia klasikinės kariškos kregždžių falangos, čia netinkama lotyniškai rikiuotei anarchiška pakrikusi varnija, – visad atitinka piligrimystės, kelionės, kolo­nizacijos, persikėlimo instinktą. Arba, pavyzdžiui, ne mažiau rėpianti upinių palyginimų, tapančių užgimimą, grupė. Apeninuose Arčo upės drėkinamas Toskanos slėnis arba nuolydis Alpių maitintojos – Po upės link – Lombardijos slėnis. Šita palyginimų grupė, išsiskirianti begaline gausa laipsniškų perėjimų iš trieilio į trieilį, visad veda į kultūros, tėvynės ir sėslios civilizacijos visumą, – politinę ir nacionalinę visumą, taip sąlygojamą vandenskyros, o ir upių galybės bei krypties.

Dante’s palyginimo galia – kad ir kaip būtų keista – tiesiogiai pro­porcinga galimybei išsiversti be jo. Jo niekad nediktuoja elgetiška loginė būtinybė. Prašom pasakyti, kokia gi buvo būtinybė lyginti besibaigiančią poemą su moters drabužio dalimi – „gonna“ (šiandienine kalba „sijonas“, o senąja italų – geriausiu atveju „apsiaustas“ arba tiesiog „suknia“), o save prilyginti siuvėjui, kuriam – atleiskite už pasakymą – baigėsi visas audeklas?


IV

Priklausomai nuo to, kiek Dante darėsi vis labiau ir labiau neįkan­damas ir po jo gyvenusioms skaitytojų kartoms, ir patiems menininkams, jį apgaubdavo vis didesniu paslaptingumu. Pats autorius veržėsi į aiškų tikslų žinojimą. Savo amžininkams jis buvo sunkus, varginantis, bet tai apdovanodavo juos pažinimu. Vėliau viskas klostėsi vis sunkiau, išpūstai plito tamsuoliškas dantiškosios mistikos kultas, praradęs, kaip ir pati mistikos samprata, bet kokį konkretų turinį. Atsirado prancūziškų graviūrų „paslaptingasis“ Dante su kapišonu, erelio nosimi, kažkuo besiverčiantis ant uolų. Rusijoje šito saldaus tamsuoliškumo auka iš tų, neskaitančių Dante’s, bet juo besižavinčių adeptų tapo ne kas kitas, o Blokas:

Тень Данта с npoфилем oрлиным
О новой жизне мне поет …

Vidinis dantiškosios erdvės apšvietimas, pastebimas vien tik iš struktūrinių elementų, nieko ypatingai nedomino.

Dabar atskleisiu, kaip menkai naujieji Dante’s skaitytojai besirūpino jo vadinamuoju paslaptingumu. Prieš mano akis vienos ankstyvųjų dan­tiškųjų miniatiūrų kopijų iš XIV a. (Perugia bibliotekos rinkinys) nuo­trauka. Beatričė rodo Dante’i Trejybę. Ryškus fonas su povų marginiais – kaip linksmučiai kartūno apmušalai. Trejybė palmių ovale – rau­meninga, raudonskruostė, pirkliškai apvalaina. Dante Alighieri pavaiz­duotas kaip gan šaunus jaunuolis, o Beatričė – guvi ir apvaliaskruostė mergina. Dvi buitiškos figūros: sveikata trykštantis studiozas asistuoja ne prasčiau žydinčiai miestietei.

Spengleris, skyręs Dante’i ne vieną nuostabų puslapį, vis dėlto išvydo jį ir vokiškos biurgeriškos operos ložėj, ir kai jis sako – „Dante“, visur ir visados reikia suprasti – „Vagneris“ Miuncheno spektaklyje.

Grynai istorinis požiūris į Dante toks pat netinkamas, kaip ir poli­tinis arba teologinis. Dantiškųjų komentarų ateitis priklauso gamtos mokslams, vos tik jie taps pakankamai subtilūs ir išvystys savo vaizdinį mąstymą.

Aš pats kiek tik įstengiu norėčiau paneigti šlykščią legendą apie beatodairiškai blausų spalvingumą arba tariamą špenglerišką Dante’s rusvumą. Pirmiausia pasiremsiu amžininko-apšvietėjo liudijimu. Tai miniatiūra iš tos pačios Perugia muziejaus kolekcijos. Ji iš pirmos giesmės:

Išminčiau, žvelk: nuo vilkės alkanos
Atatupstom aš traukiuos lyg apmiręs…

Štai šitos nuostabios miniatiūros spalvinis aprašymas kiek aukštes­nio lygio nei ankstesnis ir ganėtinai adekvatus tekstui:

„Dante’s rūbas ryškiai mėlynas („azzurro chiara“). Vergilijaus barzda ilga, o plaukai pilki. Toga irgi pilka. Apsiaustėlis rožinis. Kalnai ap­nuoginti, pilki.“

Taigi čia regime ryškiai žydrus ir rožinius šlakus dulksvai pilkoj uolienoj.

Septynioliktoje „Inferno“ giesmėje yra transporto baidyklė, vardu Gerionas, primenanti galingą tanką, beje, dar ir sparnuota. Jis pasiūlo savo paslaugas Dante’i ir Vergilijui, iš valdančiosios hierarchijos gavęs atitinkamą nurodymą pristatyti du keleivius į žemiau esantį aštuntąjį ratą.

Due branche avea pilose infin l’ascelle:
Lo dosso e ’l petto e ambedue le coste
Dipinti avea di nodi e di rotelle

Con più color, sommesse e sovraposte
non fer mai drappi Tartari né Turchi,
né fuor tai tele per Aragne imposte.16 (Inf., XVII, 13–18)

Kalbama apie Geriono odos spalvas. Jo nugara, krūtinė ir šonai ryškiai išmarginti ornamentais iš visokių mazgelių bei skydelių. Ryškesnių marginių, paaiškina Dante, savo kilimams nenaudoja nei turkų, nei totorių audėjai…

Stulbinantis šio palyginimo manufaktūrinis ryškumas ir visiškai neįtikėtina jame atsiskleidžianti manufaktūrinė turgaus perspektyva.

Savo tema septynioliktoji „Pragaro“ giesmė, skirta lupikavimui, ganėtinai artima ir turgaus asortimentui, ir bankinei apyvartai. Lupika­vimas, užpildantis spragą bankų sistemoj, kuri jau buvo būtina, tapo skandalingu ano meto blogiu, sykiu ir būtinybe, palengvinančia Viduržemio jūros prekybinius mainus. Palūkininkus gėdino bažnyčia ir literatūra, ir vis dėlto į juos būdavo kreipiamasi. Palūkininkavimu vertėsi ir garbingos šeimos – savotiški bankininkai, turintys žemės valdas, žemdirbystės bazę, – tai ypač siutino Dante.

Septynioliktosios giesmės gamtovaizdis – įkaitusios smiltys, tai kažkas panašaus į arabų karavanų kelius. Smiltyse sėdi patys didžiausi palūkininkai – Gianfigliacci ir Ubbriachi iš Florencijos, Scrovigni iš Paduvos. Ant kiekvieno jų kaklo kabo maišeliai – kapšeliai ar piniginės su išsiuvinėtais jų šeimos herbais spalvotame dugne: vieno – žydras liūtas auksiniame dugne; kito – žąsinas, baltesnis nei vos sumuštas sviestas kruvinai raudoname dugne; trečio – mėlyna kiaulė baltame dugne.

Prieš užsiropšdamas ant Geriono ir leisdamasis su juo į prarają, Dante apžiūri šią keistoką šeimyninių herbų parodą. Prašau atkreipti akį, kad palūkininkų kapšeliai patelkti kaip spalvų pavyzdėliai. Spalvinių epitetų energija ir tai, kaip ji įkomponuota į eiles, užgožia pačią heraldiką. Spalvos įvardijamos su profesionalo aštrumu. Kitaip sakant, spalvos pateikiamos tokios, kokios jos dar guli ant dailininko paletės, jo dirb­tuvėje. Ir kas gi čia nuostabaus? Dante buvo dailės žinovas, Giotto bičiulis, atidžiai sekęs tapybos mokyklų grumtynes ir madingų srovių kaltą.

Credette Cimabue nella pittura…17 (Purg., XI, 94)

Iki soties prisižiūrėjęs palūkininkų, jis sėda ant Geriono. Vergilijus apsiveja Dante’s kaklą ir taria tarnybiniam drakonui: „Leiskis plačiais ir sklandžiais ratais: atmink savo naująją naštą…“

Troškimas skraidyti Dante’s eros žmones kamavo ne mažiau negu alchemija. Tai buvo perskrostos erdvės alkis. Orientacija prarasta. Nieko nematyti. Priekyje vien totoriška nugara – šiurpulingas šilkinis Geriono odos chalatas. Apie greitį ir kryptį galima spėti tik iš veidą plakančio vėjo, dar nebuvo išrasta skraidančioji mašina, dar nebuvo Leonardo brėžinių, tačiau jau išspręsta planiruojančio nusileidimo problema.

Ir pagaliau čionai įsiveržia sakalo medžioklė. Geriono manevrai, įeisiančiojo nusileidimas prilyginami nevykusiai paleisto sakalo su­grįžimui, kuris, veltui ištrūkęs, neskuba grįžti sakalininko šaukiamas ir, jau nusileidęs, purpteli įsižeidęs ir tupia tolėliau.

Dabar pabandykime aprėpti visą septynioliktąją giesmę, bet organinės chemijos, dantiškojo vaizdingumo požiūriu, kuris neturi nieko bendra su alegoriškumu. Užuot perpasakoję vadinamąjį turinį, pažvelgsime į šitą dantiškojo triūso grandį kaip į nenutrūkstamą medžiagiško poetinio substrato virsmą, išlaikantį savo vienybę ir siekiantį prasiskverbti į savo paties vidų.

Dante’s vaizdinis mąstymas, kaip ir visoje tikroje poezijoje, realizuojamas per tą poetinės medžiagos savybę, kurią aš siūlau pavadinti apyvarta arba grįžtimi. Vaizdo išplėtimas tik sąlygiškai gali būti vadinamas išplėtimu. Ir iš tikrųjų, įsivaizduokite lėktuvą, – užmiršę technines galimybes, – kuris visu greičiu skrisdamas sukonstruoja ir nuleidžia kitą skraidyklę. Ši skraidančioji mašina taip pat tiksliai, traukiama savosios eigos, vis dėlto dar suspėja surinkti ir išleisti trečiąją. Kad šis mano orientacinis ir pagal­biniu palyginimas būtų tikslus, pridursiu, jog šitų skridimo metu išmetamu techniškai neįmanomų naujų mašinų surinkimas ir paleidimas turi ne papildomą ir šalutinę skraidančio aeroplano funkciją, o yra pati būtiniausia paties skraidymo reikmė ir dalis, sąlygojanti jo galimybę bei saugumą ne mažiau nei vairo patikimumas ar motoro sureguliavimas.

Aišku, tik labai pritemptai galima pavadinti vystymusi šitą seriją mašinų, akimoju gaminamų ir leidžiamų vieną iš kitos tam, kad būtų išsaugotas judėjimo vientisumas.

Septynioliktoji „Inferno“ giesmė – puikiausias patvirtinimas poetinės medžiagos grįžties ką tik minėta prasme. Šitos grįžties piešinys būtų apytikriai toks: mazgeliai ir skydeliai ant dryžos totoriškos Geriono odos – šilkiniai kiliminiai audiniai su ornamentais. Išskleisti ant Viduržemio jūros prekystalių, – jūrinė, prekybinė, bankinė-piratinė perspektyva – palūkininkavimas ir grįžimas į Florenciją, tarpininkaujant heraldiniams maišeliams su dar nenaudotais šviežių spalvų paveikslėliais – troškimas skraidyti, pasufleruotas rytietiškų ornamentų, kreipiantis giesmės audinį link arabų pasakos su visa jos skraidančiojo kilimo mechanika, – ir galop antrasis grįžimas į Florenciją, padedant savo nereikalingumu nepamainomo sakalo.

Nesitenkindamas šita iš tikro stebuklinga medžiagos grįžties demonst­racija, aplenkdamas visus naujausios Europos poezijos asociatyvinius ryšius, Dante, tarsi pasišaipydamas iš nenuovokaus skaitytojo. Jau po to, kai viskas iškrauta, viskas iškvėpta, atiduota, nuleidžia ant žemės Gerioną ir maloningai rengia jį tarsi strėlės antgalį, paleistą iš templės, naujai kelionei.


V

Mūsų, žinoma, nepasiekė Dante’s juodraščiai. Neturime galimybės tirti jo teksto istorijos. Tačiau iš to, žinoma, negalime daryti išvados, jog bebuvo išmargintų rankraščių, o tekstas išsilukšteno gatavas, kaip Leda iš kiaušinio arba Atėnė Paladė iš Dzeuso galvos. Tačiau nelemtas šešeto amžių atstumas, taip pat gana suprantamas nepasiekusių mus juodraščių faktas iškrėtė piktą pokštą. Jau kelintas amžius apie Dante rašoma ir kalbama taip, tarsi jis dėstytų savo mintis herbiniame popie­riuje.

Dante’s laboratorija? Kas mums darbo? Kokia iš jos nauda neišla­vintam pietetui? Samprotaujama taip, tarsi Dante, dar prieš pradėdamas savo veikalą, turėjo prieš akis tobulą visumą ir naudojo muliažo techniką: pirmiausia iš gipso, po to jau į bronzą. Geriausiu atveju įduo­damas jam į rankas rėžiklis ir leidžiama daryti skulptūras arba, kaip mėgstama sakyti, „raižyti“. Tačiau užmirštama viena menka smulk­mena: raižytojas nurėžia tik tai, kas nereikalinga, ir skulptoriaus juod­raštyje nelieka jokių medžiaginių pėdsakų (kas labai patinka publikai) – pats skulptoriaus darbo tarpiškumas prilygsta juodraščių serijai.

Juodraščiai niekados nenaikinami.

Poezijoje, plastikoje ir apskritai mene nėra išbaigtų darbų.

Čia mums pakiša koją įprotis gramatiškai mąstyti – meno sampratą pateikti vardininko linksniu. Patį kūrybos procesą mes pajungiame tiks­lingam prepozityvui ir mąstome taip, tarsi stabukas su švinine širdele, gerokai pasisukiojęs į visas puses, ištvėręs įvairias abejones iš apklau­sos lapo: o kas? o kur? kaip ir kam? – galiausiai sustingtų budistinėje gimnazistiškoje ramybėje vardininko linksny. Tuo tarpu išbaigtas kūrinys paklūsta tiek šalutiniams, tiek ir tiesioginiams linksniams. Be to, visas mūsų mokslas apie sintaksę yra didžiausia scholastikos atgyvena, ir filosofijoje, pažinimo teorijoje pastatyta į deramą, tarnybinę vietą, visiškai įveikta matematikoje, kuri turi savo savarankišką, originalią sintaksę, menotyroje šita sintaksės scholastika yra neįveikiama ir kiekvienąsyk daro milžinišką žalą.

Europos poezijoje toliausiai nuo dantiškojo metodo nutolo ir – tiesiai pasakysiu – jam poliariški, priešingi yra tie, kuriuos vadina parnasininkais: Heredia, Leconte de Lisle. Žymiai artimesnis Baudelaire’as. Dar arčiau Verlaine’as, o pats artimiausias iš visos prancūzų poezijos – Arthuras Rimbaud. Savo prigimtimi Dante yra prasmės dvejotojas ir vaizdo visumos ardytojas. Jo giesmių kompozicija primena meteorologinių pranešimų tinklo raštą arba nenuilstantį pašto balandžių skraidymą ten ir atgal.

Taigi juodraščio saugumas – kūrinio energetikos saugos įstatymas. Kad pasiektume tikslą, reikia skaitytis su vėju, pučiančiu kiek kiton pusėn. Juk toks ir burinio laviravimo įstatymas.

Imkim ir prisiminkim, kad Dante Alighieri gyveno burinės jūreivys­tės klestėjimo ir puikaus buriavimo meno laikais. Nesibodėkim mintimi, kad jis stebėdavo burinio laviravimo ir manevravimo meną. Dante didžiai vertino savojo meto jūreivystės meną. Jis buvo šito gan išmoningo ir plas­tiško sporto, žinomo žmonijai nuo seniausių laikų, mokinys.

Norėčiau čia atkreipti dėmesį į vieną iš ypatingų Dante’s psichikos ypatybių – jo baimę tiesiai atsakyti į klausimus, kurią, ko gero, lėmė pavo­jingiausio, komplikuočiausio ir grobuoniškiausio amžiaus politinė situacija.

Tuo metu, kai visa „Divina Commedia“, kaip jau buvo sakyta, yra vien klausimai ir atsakymai, kiekvienas konkretus Dante’s išpažinimus išspaudžiamas per kančią: tai padedant pribuvėjai – Vergilijui, tai daly­vaujant auklei – Beatričei ir t. t.

„Inferno“, šešioliktoji giesmė. Pašnekesys vyksta grynai su kalėjimo aistra: kad ir kas būtų, išnaudoti trumputi pasimatymą. Klausinėja trys žymūs florentiečiai. Apie ką? Žinoma, apie Florenciją. Jų keliai virpa iš nekantros ir jie bijo išgirsti tiesą. Atsakymas lapidarinis ir žiaurus – riksmo formos. O ir pačiam Dante’i po desperatiškų pastangų dreba smakras ir atsilošia galva – ir tai pateikta vien tik autorine remarka:

Cosi gridai colla faccia levata18.

Kartais Dante moka taip aprašyti įvykį, kad iš jo stačiai nieko nebe­lieka. Tam jis naudojasi metodu, kurį norėčiau pavadinti heraklitine metafora, – su tokia jėga pabrėždamas įvykio tekamumą ir tokiais brūkš­niais jį perbraukdamas, kad tiesiogiai stebint, kaip metafora pasiekia savo tikslą, iš esmės jau nėr kuo pasigardžiuoti. Ne kartą teko kalbėti, kad Dante’s metaforinės priemonės viršija mūsų supratimą apie kompoziciją, kadangi mūsų menotyra, vergaujanti sintaksiniam mąstymui, prieš jį bejėgė.

Kaip po dienos kaitrios, kada savaime
Jau merkiasi padangių švyturys
Ir vietoj musių tilstančiame kaime

Uodų bemiegių zyzia sūkurys,
Į klonį žiūri žemdirbys ir regi –
Žibukais vynuogynas bežėrįs, –

Taip ir prieš mus ugnių ugnelėm degė
Aštunto griovio giluma juoda.
Kur tūkstančiai naujų vėlių prasmegę.

Kaip Elizėjus, sekęs kitada
Eliją – tą, kurį žirgai galingi
Į dangų nešė su jėga reta, –

Tematė jo liepsnoto skrydžio vingį
Ir debesėlį balzganą ore,
Taip lygiai švytulėliai slėpiningi

Gūdžiu tarpokšniu juda pragare,
Ir jų kiekvienas vėlę uždarytą
Apsiautęs laiko ugnimi skaidria. (Inf., XXVI, 25–42)

Jeigu jums neapsvaigtų galva nuo šito nuostabaus pakilimo, verto Sebastiano Bacho vargonų, tai pabandykite išskirti, kur čia antrasis, kur pirmasis palyginimo dėmuo, kas su kuo lyginama, kas pagrindinis ir kas šalutinis, jį paaiškinantis.

Impresionistinis pasiruošimas matyti iš daugelio Dante’s giesmių. Jo tikslas – išbarstytos abėcėlės pavidalu, šokinėjančios, šviečiančios, išblaškytos abėcėlės pavidalu sujungti tuos pačius elementus, kuriems pagal poetinės medžiagos perkeitimo įstatymą priklauso jungtis į pras­mines formules.

Tad šitoje introdukcijoje mes matome lengvutį, švytuliuojantį vasarom uodų heraklitinį šokį, paruošianti mus išklausyti svarbių ir tragiškų Odisėjo kalbų.

Dvidešimt šeštoji „Inferno“ giesmė – labiausiai primena burę iš visų Dante’s kompozicijų, labiausiai laviruojanti, geriausiai manevruojanti savo miklumu, išsisukinėjimu, florentietiška diplomatija ir kažkokiu graikišku gudrumu ji neturi sau lygių.

Giesmėje aiškiai skiriamos dvi pagrindinės dalys: šviesinis, impre­sionistinis paruošimas ir darnus dramatiškas Odisėjo pasakojimas apie paskutinį plaukiojimą, apie pakliuvimą į Atlanto bedugnę ir baisią jo žūtį po svetimo pusrutulio žvaigždėmis.

Laisva minčių tėkme nagrinėjama giesmė labai artima improvizaci­jai. Tačiau jeigu įsiklausytume atidžiau, tai pasirodytų, kad dainius viduje improvizuoja savo mylima, šventąja graikų kalba, naudodamasis – tik kaip fonetika ir audiniu – gimtąja italų tarme.

Jeigu vaikui duotumėt tūkstantį rublių, o po to pasiūlytumėt pasirinktinai pasilikti arba grąžą, arba pinigus, tai, be abejo, jis pasirinktų grąžą, ir taip jūs galėtumėte iš jo atimti visą sumą, padovanoję jam griviną. Visiškai tas pats atsitiko su europine grožine kritika, kuri prikalė Dante prie graviūrinių pragaro landšaftų. Niekas dar neatėjo prie Dante’s su geologo plaktuku, kad ištirtų jo prigimties kristalinę struk­tūrą, išstudijuotų jos intapus, jos dulksvumą, jos akį rėžiantį ryškumą, įvertintų ją kaip pasmerktą patiems keisčiausiems netikėtumams kalnų krištolą.

Mūsų mokslas skelbia: atitrauk reiškinį – ir aš susidorosiu su juo ir jį įvaldysiu. „Atokumas“ (Lomonosovo sąvoka) ir pažinumas jam beveik vienareikšmiai.

Dante’s vaizdai yra išsiskiriantys ir atsisveikinantys. Sunku leistis jo daugiakraščio eilėraščio briaunomis.

Dar nespėjome atsitraukti nuo Toskanijos prasčiokėlio, besigėrinčio fosforiniu jonvabalių šokiu, dar akyse impresionistinis ribuliavimas nuo debesyse tirpstančio Elijo vežimo, – o jau pacituotas Eteoklo laužas, jau įvardyta Penelopė, jau pražiopsotas Trojos arklys, jau Demostenas paskolino Odisėjui savo respublikonišką gražbylystę ir – taisomas se­natvės laivas.

Dante’s supratimu, senatvė – visų pirma akiračio platumas, aukš­čiausioji aprėptis, piligrimystė aplink visą žemę. Odisėjo giesmėje žemė jau apvali.

Šita giesmė apie žmogaus kraują, turintį vandenyno druskos. Kelionės pradžia glūdi kraujo indų sistemoje. Kraujas planetinis, sauliškas, sūdrus.

Visais savo nervų vingiais dantiškasis Odisėjas niekina sklerozę, panašiai kaip Farinatas niekina pragarą.

Juk mes – ne gyvuliai. Be atvangos
Privalom plės! akiračius, taurėti
Ir tobulinti dovanas gamtos (Inf. XXVI. 118–120)

Pačios planetos medžiagų apykaita vyksta kraujuje – ir Atlantas įsiurbia Odisėją, praryja jo medinį laivą.

Neįsivaizduojama skaityti Dante’s giesmes neatgręžiant jų į dabartį. Jos tam ir sukurtos. Jos yra sviediniai, nutaikyti į ateitį. Jos reikalauja Futurum komentaro.

Laikas Dante’i yra istorijos turinys, suvoktas kaip vieningas sinchroninis aktas, ir atvirkščiai: turinys yra visuotinis laiko laikymas – su savo bendražygiais. sėbrais, pretendentais ir atradėjais.

Dante – antimodernistas. Jo šiuolaikiškumas neišsemiamas, neiš­vardijamas ir neišmatuojamas.

Šit dėl ko Odisėjo kalba papūstžandė, tarsi žiebtuvėlio lęšis, tinkanti ir graikų karams su persais, ir Kolumbo Amerikos atradimui, ir įžūliems paracelso bandymams, ir visuotinei Karlo Penktojo imperijai.

Dvidešimt šeštoji giesmė, skirta Odisėjui ir Diomedui, gražiai mums praskleidžia dantiškosios regos anatomiją, taip tobulai pritaikytą būsi­mojo laiko struktūrai pažinti. Dante turėjo plėšriųjų paukščių akomodaciją, nepritaikytą orientuotis mažame akiplote: pernelyg didelis medžioklės laukas.

Pačiam Dante’i galėtų tikti išdidžiojo Farinato žodžiai:

„Nol veggiam, come quei ch’ha mala luce…“19 (Inf., X, 100)

Tai yra: mes – nuodėmingos sielos – gebam matyti ir skirti tik tolimą ateitį, turėdami tam Dievo dovaną. Mes tampame absoliučiai akli, kai prieš mus staigiai užtrenkiamos durys į ateitį. Ir šitomis savo savy­bėmis prilygstame tiems, kurie grumiasi su sutemom, ir skirdami tolimus daiktus neatrenkame to, kas arti.

Šokio pradmuo ryškiai išreikštas dvidešimt šeštosios giesmės tercinų ritmu. Čia stebina absoliutus ritmo nerūpestingumas. Pėdos gula kaip valse:

E se gia fosse, non saria per tempo.
Cosi foss’ei, da che pure esser dee:
Che più gravera, com’più m’attempo20. (Inf., XXVI, 10–12)

Mums, užsieniečiams, sunku atspėti galutinę svetimo posmo paslaptį. Ne mums teisti, ne mūsų paskutinis žodis. Tačiau man atrodo, kad kaip tik čia – tasai kerintis italų kalbos lankstumas, kurį iš tikro gali pajusti tiktai italo klausa.

Čia aš cituoju Mariną Cvetajevą, kuri prasitarė apie „rusų kalbos pa­klusnumą“.

Jeigu atidžiai sektume įgudusio skaitovo lūpų vibraciją, pamatytume, kad jis moko kurčnebylius, dirba taip, kad būtų suprastas ir be garso, artikuliuodamas kiekvieną balsę, įžvalgus kaip pedagogas. Ir pakanka užmest akį, kaip skamba dvidešimt šeštoji giesmė, užtenka ją išgirsti. Sakyčiau, kad šios giesmės balsiai neramūs, trūkčiojantys.

Iš prigimties valsas yra banguojantis šokis. Sunku jį net įsivaizduoti helenų kultūroj, egiptiečių, bet įmanoma kinų – ir visai teisinga būtų naujoj Europos kultūroj. (Dėl šios priešpriešos aš turiu būti dėkingas Spengleriui.) Valso pagrindą sudaro grynai europietiškas potraukis pasikartojantiems, dvejojantiems judesiams, tas pats potraukis įsi­klausyti į bangą, kuri persmelkia visą mūsų garso ir šviesos teoriją, visą mūsų mokslą apie medžiagą, visą mūsų poeziją ir visą mūsų muziką.


VI

Poezija, pavydėk kristalografijai, graužk nagus iš įniršio ir bejėgiškumo! Juk pripažinta, kad matematinės kombinacijos, būtinos kristalams susidaryti, neišvedamos iš trijų matavimų erdvės. Tau gi nerodoma net elementarios pagarbos, kuria naudojasi bet kuris kalnų krištolo gabalas!

Dante ir jo amžininkai nenusimanė apie geologinį laiką. Jiems nebuvo žinomi paleontologiniai laikrodžiai – akmens anglies laikrodžiai, infuzorinės klinties laikrodžiai – grūdėti, kruopėti, sluoksniuoti laikrodžiai. Jie sukosi kalendoriuje, dalijo paras į kvadrantus. Vis dėlto viduramžiai netilpo į Ptolemėjo sistemą – jie dengėsi ja.

Prie biblinės genetikos buvo pridurta Aristotelio fizika. Šitie du netinka­mai jungiami dalykai nenorėjo suaugti. Milžiniška sprogstamoji Būties Knygos galia – spontaniškos genezės idėja iš visų pusių spaudė mažytę Sorbonos salelę, ir nesuklysime sakydami, kad Dante’s žmonės gyveno archaikoj, kurią iš visų pusių skalavo šiuolaikybė, kaip kad Tiutčevo okeanas apglėbs Žemės rutulį. Mums jau sunku įsivaizduoti, kokiu būdu absoliučiai visiems žinomi dalykai – mokyklinė špargalka, įeinanti į pri­valomą pradinę mokslo programą, – kokiu būdu visa biblinė kosmogonija su jos krikščioniškaisiais priedais galėjo būti suvokiama to meto išsilavi­nusių žmonių tiesiog kaip vos pasirodęs laikraštis, kaip tikra ekstra laida.

Ir jeigu mes šitaip žvelgsime į Dante, tai pasirodys, kad legendoje jis matė ne tiek šventąjį akinančią pusę, kiek dalyką, apžaidžiamą šviežiu reportažu, aistringai eksperimentuojant.

Dvidešimt šeštoje „Paradiso“21 giesmėje Dante prasiskverbia iki asmeniško pokalbio su Adomu, iki tikro interviu. Jam asistuoja apaštalas Jonas – Apokalipsės autorius.

Manau, kad visi dabartinio eksperimentavimo elementai akivaizdžiai egzistuoja dantiškajame legendos metode. O būtent: specialiai rafinuo­tos situacijos sukūrimas bandymui, pasinaudojimas instrumentais, kurių tikslumu negalima abejoti, ir rezultato patikrinimas, apeliuojan­tis į atvirumą.

Dvidešimt šeštosios „Paradiso“ giesmės situacija gali būti apibrėžta kaip iškilmingas egzaminas koncertinėj aplinkoj su muzikiniais instru­mentais. Muzika ir optika sudaro daikto mazgą.

Dantiškosios „patirties“ antinomiškumas glūdi tame, kad jis blaškosi tarp pavyzdžio ir eksperimento. Pavyzdys ištraukiamas iš senovinės sąmonės patriarchalinio krepšio tam, kad būtų grąžintas atgal į jį, vos tik išmuš valanda. Eksperimentas, traukdamas iš patirties sumos vienus ar kitus reikalingus jam faktus, negrąžina jų atgal kaip žemiškos poe­zijos rašto, tačiau paleidžia į apyvartą.

Evangelinės parabolės ir scholastiški mokyklinės patirties pavyzdėliai yra praryjami ir sunaikinami grūdai. Eksperimentinis mokslas gi, ištrauk­damas faktus iš rišlios tikrovės, suformuoja iš jų tarsi rinktinių sėklų fondą – šventą, neliečiamą ir pateikiamą tarsi negimusio ir turimo laiko savastį.

Eksperimentuotojo pozicija, lyginant su faktologija, kiek jis iš tikrųjų siekia suartėti su ja, tiesą sakant, iš esmės nepastovi. Jaudulinga ir sakanti visai ne tą. Ji primena jau mano minėtą valso ritmą, nes po kiekvieno pusračio paliktos šokėjo pėdos nors ir susiliečia, deja, kiekvienu atveju susiliečia jau ant kitos parketo lentelės. Mūsų galvas svaiginu­sio mefistofeliško valso eksperimentas buvo pradėtas trečente22, o galbūt dar daug anksčiau iki to, ir buvo pradėtas poetinio formų ieškojimo, banginio proceso, poetinės medžiagos grįžties, tiksliausios iš visų medžia­gų, pačios pranašiškiausios ir pačios nevaldomiausios.

Per teologinę terminologiją, mokyklinę gramatiką ir alegorinį neva­lyvumą mes pražiopsojome, ką reiškia eksperimentiniai Dante’s „Komedi­jos“ šokiai, – sutaurinom Dante, remdamiesi mirusiais mokslais, tuo tarpu jo teologija buvo dinamikos indas.

Liečiančiam delnui, kuris uždėtas ant sušildyto ąsočio kaklelio, jis įgyja savąją formą todėl, kad yra šiltas. Šiluma šiuo atveju pirmiau formos, ir skulptūrinę funkciją atlieka kaip tik jinai – šalto pavidalo, prievarta atplėšta nuo savo kaitros šaltinio, Dante’s „Komedija“ tinka tik rakinėti mechaniškomis žnypliukėmis, o ne skaityti, ne atlikti.

Come quando da l’acqua o da lo specchio
Salta lo raggio a l’opposita parte,
Saltando su per lo modo parecchio

A quel che scende, e tanto si diparte
Dal cader de la pietra in igual tratta,
Sì come mostra esperienza e arte… (Purg.. XV, 16–21)

Kaip tvykstelėjęs tiesiai spindulys
Nuo veidrodžio ar nuo vandens atšoka
Tuo pat kampu, kuriuo ir krito jis

(Tatai mums rodo patirtis senoka),
Ir lūždamas nukrypsta visuomet
Tolygiai nuo statmens, kaip knygos moko…

Tą minutę, kai Dante’i blyksteli poreikis empiriškai patikrinti minėtas legendas, kai jis pirmąkart pajunta skonį, ką aš siūlyčiau vadinti sakralumo – kabutėse – indukcija. „Divina Commedia“ koncepcija jau buvo sukurta ir jos sėkmė jau buvo vidujai garantuota.

Poema savo pačia tankiausia lapijos puse atgręžta į autoritetą – ji vis garsiau, vis koncertiškiau kreipiama į autoritetą – ypač tada, kai ją gundo dogmatas, kanonas, tvirta žodžio auksaburnystė. Tačiau bėda, kad autoritetas, arba, tiksliau, autoritariškumas mums tėra vien drauda nuo klaidų, ir mes visiškai nesusigaudom toj grandioziškoj lengvatiky­bės muzikoj, subtiliausiuos kaip Alpių vaivorykštė tikimybės ir įtikėjimo niuansuos, kuriais naudojasi Dante.

Col quale il fantolin corre alla mamma“23 (Purg., XXX, 44)

taip Dante meilinasi autoritetui.

Dalis „Paradiso“ giesmių pateiktos su egzaminuojančiu apvalkalu, tvirtoje egzamino kapsulėje. Kai kuriose vietose netgi ryškiai girdimas gergždžiantis egzaminuotojo bosas ir virpantis bakalauro balselis. Grotesko ir žanrinio paveikslo intarpai („bakalaurų egzaminas“) sukuria privalomą pakilių ir koncertiškų kompozicijų savybę trečioje dalyje. O pirmas jos paveikslėlis pateiktas jau antroje „Rojaus“ giesmėje (dis­putas su Beatriče apie mėnulio dėmių kilmę).

Tam, kad įsisąmonintume pačią dantiškojo bendravimo su autorite­tais prigimtį, tai yra jo pažinimo formas ir metodus, būtina susipažinti ir su studioziškai koncertiška „Komedijos“ giesmių aplinka, ir pačių vargonų derinimu. Nekalbu apie tikrai įspūdingą savo išradingumu eksperimentą su žvake ir trimis veidrodžiais, kur įrodoma, kad grįžta­masis šviesos kelias kyla iš jos spindulio lūžtvės šaltinio, tačiau negaliu praleisti akies pasiruošimo naujų daiktų apercepcijai.

Šitas pasiruošimas virsta tikra anatomizacija: Dante atspėjo sluoks­niuotą tinklainės struktūrą: „di gonna in gonna…“24

Muzika čia ne iš išorės kviestas svečias, bet ginčo dalyvė: o dar tiks­liau – ji padeda keistis nuomonėmis, ji susieja, gerina silogistinį virškini­mą, tęsia prielaidas ir suspaudžia išvadas. Jos vaidmuo ir išžįsti, ir iš­spjauti – grynai cheminis vaidmuo.

 

(Skaityti pabaigą)

1 Taip sušukau aš degančia kakta,.. (Čia ir toliau vertimas iš italų kalbos Aleksio Churgino.)
2 Veržimasis, geismas.
3 Ir guodė jį, kaip tėvas ir mama
Mažyčius savo guosdavo lig tolei.
Girt Fjėzolę ir Romą buvo pratus,
Šnekėtis apie Troją su šeima.
4 Atitikmuo, sąskambis.
5 „Pragaras“.
6 „Skaistykla“.
7 Averroisą, aiškintoją didį…
8 „…Atsigręžk, ką darai?“ – Vergilijaus kreipinys į Dante, išsigandusį liepsno­jančiam karste besikeliančio Farinato.
9 Būtojo laiko forma iš pagalbinio veiksmažodžio „turėti“.
10 “Išties, grįžimo meistriško mene
Mūsiškiai atsiliko. – jis atšovė. –
Tai man skaudžiau, kaip ši kančių skrynia.“
(Meistriško grįžimo į gimtąjį miestą po nesėkmių ir tremties. – Farinatas kalba apie savo partijos likimą.)
11 „Dieviškoji komedija“.
12 Maloningiausiasis tėvas.
13 „O jis, lyg pati pragarą paniekęs…“
14 Ir ašaras prasiveržė srautu
Iš po vokų, kuriuos tiek metų graužė.
Ir juos sukaustė lediniu skydu.
15 Aš jau girdėjau, kaip vanduo, nukritęs
Į kitą ratą, šniokštauja dusliai,
Tarytum avily dūzgėtų bitės.
16 Nuo panagių lig pažastų – plaukuotas.
O ant kupros ir donų jo plačių –
Neaiškus raštas, margas ir taškuotas.
Nei turkui, nei totoriui nėr vilčių
Pasiekti audėjystėj toki meną;
Arachnei neatskleist jo paslapčių!
17 Nors Čimabūės potėpio galia…
18 Taip sušukau aš galvą atkraginęs.
19 „Mes regim viską kaip pusiau akli…“
20 Skubėkit, metai, mėnesiai greiti.
Suduokit smūgį lemiamą iš sykio!
Sunkiau man bus pakelt jį ateity.
(Apie bausmę, kurią turi patirti Florencija.)
21 „Rojus“.
22 Trepentas – protorenesanso pabaiga, dailus laikotarpis (XIV a.) Italijoje. (Vertėjos pastaba)
23 Kaip kūdikis į motiną, kai jis.
24 „Iš ragenos į rageną..“

Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1 / Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal…

Osip Mandelštam. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Iš rusų k. vertė Audrius Dzikaras / Koks įsiklausantis, duslus Kris vaisius nuo šakos į tylų, Pasikartojantį motyvą Atodūsio miškų gilaus… 1908 * Blankiam pavasariniam mėly, Koks tik balandį būti gali, Beržai šakas…

Ketureiliai

2014 m. Nr. 12 / Vertė Lanis Breilis / Li Bo, Omaras Chaja mas, FranÇois Villon, Michelangelo Buonarroti, William Blake, Valter Savage Landor, Friedrich Hölderlin, Joseph von Eichendorff , Nikolaus Lenau, Fiodor Tiutčev, Vladimir Solovjov, Henrik Ibsen…

Seamus Heaney. Padėka poezijai

1996 m. Nr. 5

Nobelio paskaita

 


Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys

 

Kai aš pirmą kartą susidūriau su Stokholmo miesto vardu, man ir į galvą nešovė, kad kada nors jame apsilankysiu, o tuo labiau kad galiausiai būsiu jame sutiktas kaip Švedijos akademijos ir Nobelio fondo svečias. To meto aplinkybėmis toks dalykas buvo ne tik nelauktinas – jis buvo tiesiog neįsi­vaizduojamas. Penktajame dešimtmetyje, kai aš buvau vyriausias vis di­dėjančios šeimos vaikas Derio apygardos kaime, mes visi ankštai glaudėmės trijuose kambariuose tradicinėje troboje šiaudiniu stogu ir gyvenome tarsi urve, kurio emocinė ir intelektinė terpė buvo, galima sakyti, izoliuota nuo išorinio pasaulio. Tai buvo intymi, fizinė, gyvūniška egzistencija: iš už miega­mojo sienos sklindantys arklidės garsai pynėsi su suaugusiųjų balsais virtuvėje už kitos sienos. Žinoma, mes viską gerai girdėdavome – medžiuose ošiantį lietų, ant aukšto krebždančias peles, anapus lauko geležinkeliu pūškuojantį traukinį, – bet girdėdavome tarsi per žiemos miegą. Nepaliesti istorijos, dar neragavę sekso, pakibę tarp archaikos ir modernybės, buvome jautrūs ir takūs kaip geriamasis vanduo kibire mūsų indaujoje: kaskart, kai pravažiuojantis traukinys suvirpindavo žemę, tas vanduo be jokio garselio suraibuliuodavo trapiais ratilais.

Bet mums virpėdavo ne tik žemė: mus apsiautęs oras taip pat buvo gyvas, duodavo ženklus. Bukuose sušlamėjęs vėjas sujudindavo ir antenos laidą, pritaisytą prie aukščiausios kaštono šakos. Laidas nėrė žemyn, pro virtuvės lango kampe išgręžtą skylę tiesiai į mūsų radijo imtuvo vidų, kur parpesių ir cypsėjimų kratinys ūmai užleisdavo vietą BBC diktoriaus baisui, prabylančiam netikėtai kaip deus ex machina. Tą balsą mes taip pat girdėdavome savo miegamajame, prasimušantį pro suaugusiųjų kalbas virtuvėje, kaip ir dažnai visus balsus nustelbiantį patrakusį, spigų morzės kodo signalą.

Mes nugirsdavom kaimynų vardus, tariamus vietiniu savo tėvų akcentu, ir skambia angliška diktoriaus intonacija sakomus bombonešių ir bombar­duojamų miestų, karo frontų ir kariuomenės divizijų pavadinimus, prarastų lėktuvų ir paimtų belaisvių, aukų ir nuostolių bei užimtų plotų skaičius ir, aišku, taip pat visada nugirsdavom tuos kitus, pakilius ir keistai drąsinančius žodžius: „priešas“ ir „sąjungininkai“. Vis dėlto šie pranešimai apie pasaulinius spazmus niekada neįsismelkdavo į mane kaip siaubinga žinia. Jeigu diktoriaus intonacija ir dvelkdavo grėsme, mes gana blankiai įsivaizdavome, dėl ko kovojama, ir Jeigu tuo metu ir toje vietoje toks politinis neišmanymas buvo smerktinas, vis dėlto saugumo jausmas buvo neblogas dalykas.

Kitaip sakant, karo metu į apmąstymus dar nesileidau, dar buvau neraštingas, ir tas laikas man buvo tarsi priešistorinis. Vėliau, slenkant metams ir mano klausymuisi sąmonėjant, užsikardavau ant mūsų didelės sofos ranktūrio, kad prišliečiau ausį prie radijo garsiakalbio. Bet mane domino dar nežinios – jaudino pasakojimo intriga, pavyzdžiui, detektyvinis serialas apie britų ypatingąjį agentą Dicką Bartoną arba kapitono W.E. Johnso nuotykinės istorijos apie karo lakūną asą, vardu Biggles. Kadangi kiti vaikai jau buv o paūgėję ir virtuvėje kildavo daug šurmulio, aš turėdavau įsitaisyti arčiau radijo imtuvo, kad galėčiau susikaupęs klausyti, ir, šitaip glaudžiai bendraudamas su rankenėle, susipažinau su užsienio radijo stočių balsais – Leipcigo, Oslo, Štutgarto, Varšuvos ir, žinoma, Stokholmo. Be to, rankenėlei pračiuožiant nuo BBC prie Airijos radijo, nuo Londono prie Dublino intonacijų, nugirsdavau užsienio kalbų pliūpsnius, ir nors per tuos pirmus susidūrimus su europietiškais gomuriniais ir šnypščiamaisiais garsais nesuprasdavau, kas sakoma, šitaip pradėjau kelionę į pasaulio platybes. Savo ruožtu tai tapo kelione į kalbos platybes, kelione, kurioje kiekviena stotis – ir mano poezijoje, ir gyvenime – virsdavo lieptu, o ne atvykimo tikslu, ir būtent ši kelionė dabar atvedė mane į šią garbingą vietą. Ir vis dėlto šioji pakyla man panašesnė į kosminę stotį, o ne į lieptą, todėl bent karta gyvenime aš leidžiu sau prabangą vaikščioti oru.

Už galimybę žengti atviru kosmosu aš dėkoju poezijai. Dėkoju tiesiog dėl savo visai neseniai parašytos eilutės, kuria save (ir visus, kurie ją išgirstų) drąsinau „žengti oru nepaisant sveiko proto“. Bet galiausiai dėkoju dėl to. kad poezija gali tapti struktūra, tokia ištikima išorinės tikrovės poveikiui ir tokia jautria poeto būties vadiniams dėsniams, kaip ir ratilai, vis raibuliuodavę vandens paviršiuje tame indaujos kibire prieš penkiasdešimt metų. Struktūra, pasotinančia proto apetitą ir jausmų čiuptuvus. Kitaip tariant, dėkoju poezijai ir už buvimą pačia savimi, ir už pagalbą, įgalinusią sustiprinti lakius santykius tarp sąmonės centro ir jos periferijos, tarp vaiko, reginčio žodį „Stockholm“ radijo imtuvo skalėje, ir vyro, reginčio veidus Stokholme šią garbingą akimirką. Dėkoju todėl, kad ji verta padėkos mūsų ir visais kitais laikais – už jos reiškiamą gyvenimo tiesą visom šios frazės prasmėm.

Visų pirma aš norėjau, kad ta gyvenimo tiesos raiška būtų absoliučiai patikima, ir ypač džiaugdavausi tada, kai eilėraštis, regis, visiškai tiesiogiai atstovauja pasauliui, kurį jis išreiškia, kurį gina arba nuo kurio gina savo poziciją. Dar būdamas mokinys pamėgau Johno Keatso odę „Rudeniui“ už tai. kad ji buvo sandoros tarp kalbos ir įspūdžio arka; jaunystėje pamėgau Gerardą Manley Hopkinsą už jo sušukimų intensyvumą, prilygusį tam žavesiui ir sopuliui, kuriuos aš tikrai supratau turįs tik tada, kai jį perskaičiau: pamėgau Robertą Frostą už jo valstietišką kruopštumą ir klastingą žemiškumą; taip pat Chaucerį – dėl maždaug tų pačiu priežasčių. O vėliau jau kitokį kruopštumą, dorovinį žemiškumą, kuris mane visam laikui giliai sujaudino, aptikau Wilfredo Oweno karo poezijoje, su Naujojo Testamento jausena iškentėjusioje ir sugėrusioje naujojo amžiaus barbarizmą. O dar vėliau per Elizabeth Bishop stiliaus grynąjį poveikį, per Roberto Lowello nuogą atkaklumą, per Patricko Kavanagho stačiokišką atžagarumą susidūriau su kitais motyvais tikėti poezijos gebėjimu (ir atsakomybe) byloti, kas vyksta, „užjausti“ planetą, „nesirūpinti“ poezija.

Šį temperamento polinkį prie rimto ir atsidavusio tikrajai daiktų padėčiai meno sutvirtino tai, kad aš gimiau ir užaugau Šiaurės Airijoje, gyvenimo toje vietoje patirtis, nors jau visą ketvirtį šimtmečio ten nebegyvenu. Jokia kita pasaulio vieta tiek nesididžiuoja savo budrumu ir realizmu, niekur kitur nėra taip smerkiamas retorinis puošnumas ar aspiracijų įmantrumas. Taigi iš dalies dėl to, kad šias nuostatas perėmiau augdamas su jomis, ir iš dalies dėl to, jog užsiauginau odą, padedančią apsisaugoti nuo tokių dalykų, metus privengiau ir šalinausi tokių skirtingų poetų kaip Wallace’as Stevesnsas ir Rainelis Maria Rilke sodrumo bei plataus užmojo; nepakankamai įvertinau Emily Dickinson krištolinę intraversiją, visus tuos šakotus žaibus ir sąsajų trūkius; nepastebėjau Elioto vizionieriško keistumo. O šias šiek tiek šykštokas nuostatas sutvirtino atsisakymas suteikti poetui daugiau laisvės negu kuriam kitam piliečiui; ir jas dar labiau skatino tai, kad nesiliaujančio politinio smurto ir visuomenės lūkesčių atmosferoje teko elgtis kaip poetui. Čia reikia pridurti, kad visuomenė laukė ne šiaip poezijos, o politinių pozicijų, kurio galėtų pritarti tarpusavy nesutariančios grupės.

Tokiomis aplinkybėmis siela dar trokšta pasiremti tuo, ką Samuelis Johnsonas kartą nedvejodamas pavadino „tiesos stabilumu“, netgi tokios tiesos, kuri pripažįsta savo procesų bei tyrinėjimu destabilizuojantį pobūdį. Sąmonė ir be teorinių instrukcijų greitai suvokia esanti įvairiai besivaržančių diskursų vieta. Vaikas miegamajame, besiklausantis airiškų namų šeimyniškų posakių ir podraug oficialių britų diktoriaus frazių, iš abiejų sugaunantis kažkokios kitos nelaimės ženklus, – tas vaikas jau buvo mokomas lemtingos savo būsimo brandaus amžiaus painiavos, tos ateities, kai jam teks vertinti įvairiausius etinius, estetinius, moralinius, politinius, metrinius, skeptiškus, kultūrinius, aktualius, tipiškus, pokolonijinius ir apskritai tiesiog neįma­nomus įkalbinėjimus. Taigi taip išėjo, kad aštuntojo dešimtmečio viduryje aš atsidūriau kitame mažame name. šįkart Wicklowo apygardoje į pietus nuo Dublino, su savo paties jauna šeima ir šiek tiek mažesniu radijo imtuvai, kur klausiausi lietaus ošimo medžiuose ir žinių apie sprogdinimus arčiau namų – ne tik laikinosios IRA Belfaste, bet ir apie žiaurius sukarintų lojalistu grupuočių iš šiaurės antpuolius Dubline. Jaučiausi silpnas savo lemtingoje painiavoje skaitydamas apie Osipo Mandelštamo likimo ketvirtajame dešimtmetyje tragišką logiką, jaučiausi provokuojamas, bet vis dėlto tvirtas savo nekovingumu, kai, pavyzdžiui, išgirdau, kad vienas itin geraširdis mo­kyklos laikų draugas internuotas be teismo, nes buvo įtartas įsivėlęs į politinę žmogžudystę. Ilgėjausi ne tiek stabilumo, kiek aktyvios pastangos ištrūkti iš reliatyvizmo dribsmėlio, būdo dėkoti poezijai be baimės ar teisinimosi. Tuomet eilėraštyje „Atsivėrimas“ rašiau:

Kad galėčiau atlėkti ant meteorito!
Bet tik vaikštau per drėgnus lapus.
Kevalus, išeikvotus rudens iškovojimus.

Vaizduodamasis didvyrį
Purviname atšlaime.
Su talentu it akmeniu, laidynės
Nusviestu viltį praradusiems.

Kaipgi aš šitaip smukau?
Dažnai mąstau apie savo draugų
Dailius, skaidrius patarimus
Ir protestuojančių, mane smerkiančių smegenis,

Kai sėdėdamas svarstau ir svarstau
Savo atsakingą tristia.
Kam? Ausiai? žmonėms?
Tam. kas kalbama už nugarų?

Alksniais žliaugia lietus.
Jo žemi palankūs balsai
Murma apie nusivylimus, praradimus.
O vis dėlto kiekvienas lašas pamena

Deimantinius grynuolius.
Nesu nei internuotasis, nei informatorius –
Vidinis emigrantas su ilga ševeliūra
Ir ilgom mintim, miškinis.

Pasprukęs iš skerdynių.
Apsisiautęs maskuojančia
Kamienų ir žieves spalva, jaučiantis,
Kur pučia visi vėjai.

Kurie, įdūmę šias kibirkštis
Dėl menkos šilumėlės, prarado
Unikalų gyvenimo ženklą.
Tvinksinčią kometos rožę.

Viename eilėraštyje, gerai pažįstamame mano kartos studentams, – eilėraštyjee, tars sustūmusiame simbolistų sąjūdžio peną ir pateikusiame jį kapsulėje, amerikiečių poetas Archibaldas MacLeishas teigė, kad „Poezija turi atitikti, / o ne skelbti tiesą“. Šis drąsus teiginys apie poezijos dovaną byloti tiesą, bet išsakyti ją netiesiogiai, ir įtikina, ir patikslina. Vis dėlto būna laikotarpių, kai mes norime, kad eilėraštis būtų ne tik maloniai teisingas, bet ir įtaigiai išmintingas, ne tik stebinanti, pasauliu muzikuojanti variacija, bet nekantrus trinktelėjimas, netikėtai atkuriantis televizijos ekrano vaizdą, arba elektros šokas, sureguliuojantis spurdančios širdies ritmą. Norime to, ko norėjo moteris, kenčianti Stalino režimo siaubą, stovėdama kalėjimo eilėje Leningrade, pamėlynijusi iš šalčio ir šnabždėdama iš baimės, ir klausdama poetės Anos Achmatovos, ar ji galinti visa tai aprašyti, ar jos menas galįs tai atitikti. To paties norėjau ir aš tomis daug saugesnėmis aplinkybėmis Wicklowo apygardoje, kai rašiau ką tik cituotas eiles, jaučiau poreikį tokios poezijos, kuri būtų verta mano ką tik pateikto apibrėžimo – struktūra, „ištikima išorinės tikrovės poveikiui ir <…> jautri poeto būties vidiniams dėsniams“.

Šiaurės Airijos įvykių 1968–1974 metais išorinė tikrovė ir vidinė dinamika liudijo permainas – be abejo, smurtingas, bet vis dėlto permainas. Ten gyvenančiai mažumai tų permainų jau seniausiai reikėjo. Jos privalėjo įvykti anksčiau – po septintojo dešimtmečio gatvių protestų bruzdėjimo, bet tai nebuvo lemta, bet vis dėlto ilgai perėti pavojaus paukšteliai prasikalė labai greitai. Kai krikščionis moralistas buvo verčiamas apgailestauti dėl brutalios IRA sprogdinimų kampanijos, o „eilinis airis“ buvo pasibaisėjęs Britanijos kariuomenės žiaurumu, tokiu kaip 1972 metų kruvinasis sekmadienis Deryje, mažumos pilietis, įsisąmoninęs, kad jo gentimi nepasitikima ir jei diskriminuojama visais legaliais ir nelegaliais būdais, susivokė kartu su padėties poetine tiesa, pripažindamas, kad norint, jog kada nors gyvenimas Šiaurės Airijoje tikrai suklestėtų, reikia permainų. Bet šis pilietis pripažino ir tai, kad IRA brutalios permainų siekimo priemonės griovė pasitikėjimą, kuriuo būtų buvę galima grįsti naujas galimybes.

Vis dėlto, kol Britanijos vyriausybė nebuvo pasidavusi Alsterio lojalistų darbininkų stipraus kumščio taktikai po 1974 metų Sunningdale’o konferencijos, geros valios protai dar galėjo tikėtis išsiaiškinti tas aplinkybes, subalansuoti viltingus ir destruktyvius reiškinius ir padaryti tai, ką prieš pusę šimtmečio bandė atlikti Yeatsas, būtent – „viena mintimi aprėpti tikrovę bei teisingumą“. Tačiau po 1974-ųjų dvidešimt ilgų metų iki 1994-ųjų rugpjūčio paliaubų susitarimų tokia viltis nebuvo neįmanoma. Tada smurtas iš apačios tegalėjo skatinti atsakomąjį smurtą iš viršaus, teisingumo svajonė buvo pajungta tikrovės žvarbai, ir žmonės ketvirčiui šimtmečio palinko į gyvenimo ir dvasios švaistymą, atsidavė griežtėjančioms nuostatoms bei siaurėjančioms galimybėms, natūraliai sąlygotoms politinio solidarumo, traumuojančių kančių ir grynos emocinės savisaugos.             ,

Vienas labiausiai kankinančių momentų visoje Šiaurės Airijos širdies kankinimo istorijoje buvo, kai vieną sausio vakarą pilną į namus vežamų darbininkų mikroautobusą sustabdė ginkluoti, kaukėti vyrai ir grasindami ginklais keleiviams liepė išsirikiuoti šalikelėje. Tada vienas kaukėtų baudėjų pasakė jiems: „Kurie esat katalikai, eikit čia.“ Taip pasitaikė, kad kaip tik toje grupėje visi, išskyrus vieną, buvo protestantai, tad buvo manytina, jog kaukėti užpuolikai yra karingieji protestantai, pagal principą „dantis už dantį“ pasišovę nužudyti tą pasipainiojusį kataliką, tariamai lyg ir prijaučiantį IRA ir visiems jos veiksmams. Jam tai buvo siaubingas momentas. Draskomas šiurpo ir paskatos prisipažinti, jis vis dėlto žengtelėjo į priekį. Pasakojama, kad tuomet jis per lemtingą sekundės dalį žiemos vakaro tamsos priedangoje pajuto greta stovėjusio protestanto darbininko rankos spustelėjimą kaip ženklą nejudėti: mes tavęs neišduosim, niekam nereikia žinoti, kokiai tikybai ar partijai tu priklausai. Tačiau bergždžiai, nes tas vyras vis tiek išėjo iš eilės, bet užuot pajutęs vamzdį prie smilkinio jis buvo nustumtas į šalį, o likusius banditai sušaudė, mat jie buvo ne protestantų teroristai, o tikriausiai laikinosios IRA nariai.

Kartais sunku užgniaužti mintį, kad istorija tiek pat pamoko kiek skerdykla, kad Tacitas buvo teisus, ir taika tėra dykynė, likusi po ryžtingų negailestingos galios veiksnių. Atsimenu, pavyzdžiui, kaip mane sukrėtė mintis apie tą draugą, kuris aštuntajame dešimtmetyje buvo įkalintas, įtarus jį dalyvavimu politinėje žmogžudystėje: mane sukrėtė mintis, kad net jei ir kaltas, galbūt jis vis dėlto gali padėti subręsti naujai ateičiai, laužydamas represines formas ir išvaduodamas naują potencialą vieninteliu veiksmingu, tai yra smurtiniu, būdu, kuris, šitaip samprotaujant, tampa teisingas. Tai buvo tarsi akimirka, kai persmelkia kosminis šaltis, primenantis vidinį ir išorinį baugųjį elementą, kuriame žmonės turi regėti ir tvarkyti savo gyvenimus. Tačiau tai truko tik akimirką. Be abejo, mūsų geidžiamos ateities brandą liudija tas rankos spustelėjimas, kurį pajuto persigandęs katalikas tada šalikelėje, o ne po to nuaidėję šūviai – absoliutūs ir gūdūs, nors kartu ir neišskiriami viso vyksmo muzikos garsyne.

Mūsų, tai yra rašytojų ir skaitytojų, nusidėjėlių ir piliečių, realizmo ir estetikos jausmas verčia apdairiai vertinti pozityvų signalą. Šūviai mus išjudina, o brutalumas suteikia vertę pastangoms, kurias jis pats ir sužadina, kad būtų jam priešinamasi. Mus ne be reikalo šiurpina išsukiojimai Paulio Celano poezijoje ir ne be reikalo žavi atodūsiai Samuelio Becketto kūryboje, nes jie liudija, kad menas gali priveikti bėdas ir kažkaip iškilti iš Celano, išgyvenusio holokaustą, pakirsto likimo bei Becketto, prancūzų Pasipriešinimo nario, santūraus heroizmo. Panašiai mes ne be reikalo įtariai žiūrime į tai, kas šiomis aplinkybėmis teikia per daug paguodos, – juk XX a. pabaigoje žinome tokių siaubingų dalykų, kad mūsų kultūriniam paveldui tenka baisus išbandymas. Tik visiški kvailiai arba visiški neišmanėliai gali dar nežinoti, kad civilizacijos dokumentai rašomi krauju ir ašaromis – krauju ir ašaromis, kurie netampa mažiau tikri dėl to, kad jie labai tolimi. Ir kai šis intelekto polinkis gyvuoja kartu su Alsterio ir Izraelio, Bosnijos ir Ruandos aktualijomis ir daugybe kitų žemės veido žaizdų, reikia dėkoti ne tik žmogaus prigimčiai už kuriamąją galią, bet ir viskam, kas pozityvu meno kūrinyje.

Štai kodėl aš daug metų buvau palinkęs prie rašomojo stalo kaip koks vienuolis prie savo klaupto – pareigingas kontempliuotojas, balansuojantis savo suvokimą – ir mėginau išlaikyti sau skirtą pasaulio svorio dalelę, žinodamas, kad neturiu herojiškų dorybių ar atpirkimo galios, bet sukaustytas savo paklusnumo prisiskirtai nuostatai kartoti tas pastangas ir laikyseną, įpučiantis kibirkštis vien dėl šilumėlės. Užmiršęs tikėjimą, karštai siekiantis gerų darbų. Nepakankamai besirūpinantis deimanto grynuoliais, kuriems priskirtina ir grynoji vaizduotė. Paskui galiausiai laimingai išsitiesiau – ir ne paklusdamas liūdnoms savo gimtinės aplinkybėms, o nepaisydamas jų. Prieš keletą metų mano skaičiavimai ir įsivaizdavimai ėmė labiau krypti į grožybes nei į baisybes. Ir vėl šios pakitusios orientacijos reikšmę mėginsiu perteikti pasakojimu iš Airijos.

Tai pasakojimas apie kitą vienuolį, narsiai pasižymėjusį ištverminga laikysena. Sakoma, kad kadaise šv. Kevinas klūpėjo ištiesęs rankas kryžiumi Glendalougho vienuolyne – netoli nuo ten, kur mes gyvenome Wicklowo apygardoje, – vietoje, kuri ir šiandien tebėra vienas miškingiausių ir drėgniausių užkampių visoje šalyje. Taigi, Kevinui klūpint ir meldžiantis, juodasis strazdas jo ištiestą ranką palaikė lakta ir nutūpė ant jos, padėjo ten kiaušinių ir susisuko lizdą, tarsi tai būtų buvus medžio šaka. Tada Kevinas, apimtas gailesčio ir sukaustytas savo tikėjimo įkvėptos meilės visiems dideliems ir mažiems gyviams, stirksojo nejudėdamas valandas, dienas, naktis ir savaites, laikydamas ištiestą ranką, kol kiaušiniai prasikalė ir jaunikliai užsiaugino sparnus, – ištikimas gyvybei, nors ir pamynęs sveiką protą, gamtos proceso ir sužibėjusio idealo sankirtoje, būdamas tuo pat metu ir kelrodis, ir priminimas. Taip pasireiškė ir poezijos sankloda, kai mes galų gale galim džiaugtis tuo, ką sukaupėme kūrybiškai augdami.

Pasakojimas apie šv.Keviną, kaip sakiau, yra airiškas. Bet aš tarčiau, kad jis lygiai taip pat galėtų būti kilęs iš Indijos arba Afrikos, Arkties arba Amerikos. Tuo aš nenoriu priskirti jo vien tik liaudies pasakų tipologijai ar ginčyti jo vertę kvestionuodamas tautinį jo pobūdį multikultūriniame kontekste. Priešingai – jo patikimumas ir universalumas susijęs su vietine aplinka. Žinoma, galiu įsivaizduoti jį šiais laikais dekonstruotą kaip kolonializmo paradigmą, o Keviną – kaip mielą imperialistą (arba misionierių, atsekusį paskui imperialistą), kuris įsikiša į nepaliestą gamtą, tarsi tai būtų jo gyvenimas. Ir turiu pripažinti, kad šiek tiek ironiška, jog šį gražųjį Airijos paveldo puslapį užrašė bei išsaugojo būtent toks žmogus: juk Kevino istorija pasirodė normandų metraštininko Giralduso Cambrensio raštuose – jo tautiečiai XII amžiuje įsiveržė į Airiją, o jį patį po 500 metų airiškų analų autorius Geoffrey Keatingas pavadino „bandos, iškraipiusios Airijos istoriją, vedliu“. Ir vis dėlto, aš negaliu savęs įtikinti, kad šią ankstyvosios krikščionių civilizacijos apraišką galima taip paprastai traktuoti – kaip atvirumą kokioms nors išnaudotojiškoms ar barbariškoms mūsų senosios ir dabartinės istorijos tendencijoms. Veikiau visas sumanymas man dingojasi kaip dar vienas pavyzdys tokio darbo, kurį mačiau prieš keletą savaičių mažame muziejuje Spartoje tos dienos, kai buvo paskelbta šių metų Nobelio literatūros premija, rytą.

Tas menas kilo iš visai kitokio kulto negu šv.Kevino išpažintas tikėjimas. Bet ir ten buvo pavaizduotas nutūpęs paukštis, nustėręs žvėris ir susižavėjęs žmogus, tik šį kartą tas žmogus buvo Orfėjas, o jo žavėjimasis kilo ne iš maldos, bet iš muzikos. Pats darbas buvo mažas raižinys, ir aš nesusilaikiau nenupiešęs jo eskizo, taip pat nesusilaikiau nenusirašęs informacijos, išspausdintos eksponatą apibūdinančioje kortelėje. Vaizdinys mane sujaudino savo senumu ir tvarumu, bet sujaudino mane ir aprašymas kortelėje, nes patikimai įvardijo tai, ką, man rodos, aš pats dariau pastaruosius tris dešimtmečius. Muziejaus užrašas skelbė: „įžadų pano, turbūt pastatytas Orfėjui vietinio poeto. Helenizmo periodo vietinis darbas“.

Aš vėlgi nemanau, kad šiuo atveju esu sentimentalus ar tiesiog fetišizuoju – kaip įpratome sakyti – vietinius dalykus. Bet norėčiau teigti, kad tokie vaizdiniai ir pasakojimai, į kuriuos čia apeliuoju, perteikia vertybes. Šį šimtmetį regėjome, kaip ginklo jėga buvo įveiktas nacizmas; tačiau sovietinių režimų suirimą, be kita ko, lėmė po primestom ideologinėm normom atkakliai išsilaikęs kultūrinių vertybių ir dvasios atsparumas, kurį puoselėja ir šie pasakojimai bei vaizdiniai. Nors ir ne be reikalo įpratome smarkiai nuo­gąstauti, kad jokios tautos kultūrinės formos ir konservatyvios nuostatos nebūtų iškeliamos į normatyvias ir išskirtines sistemas, nors ir turime siau­bingų įrodymų, kad didžiavimasis etniniu ir religiniu paveldu gali sparčiai degraduoti į fašizmą, mūsų budrumas šiuo atžvilgiu neturėtų užgožti meilės vietinei kultūrai per se ir pasitikėjimo ja.

Priešingai – pasitikėjimas tokio gėrio išliekamąja galia ir universalumu turėtų paskatinti mus dėkoti, kad įmanomas pasaulis, kuriame pagalba kiekvienos tradicijos pagrįstumui įgalins sukurti ir išlaikyti sveikatingą politinę erdvę. Nepaisant nuolat pasikartojančių niokojančių skerdynių, teroro ir naikinimo, didingi tikėjimo žingsniai, kuriais pasižymi naujieji santykiai tarp palestiniečių ir izraeliečių, afrikiečių ir afrikanerių, bei tai, kad Europoje griuvo sienos ir prasivėrė geležinės uždangos, įkvepiu viltį, jog ir Airijoje dar gali atsiverti naujos galimybės. Šios problemos esmė – nesibaigiantis salos padalijimas tarp Britanijos ir Airijos jurisdikcijos bei toks pat atkaklus prieraišumo pasidalijimas tarp britaniškojo ir airiškojo paveldo Šiaurės Airijoje; bet juk tikriausiai kiekvienas krašto gyventojas viliasi, kad jį valdančios vyriausybės gali sukurti institucijas, kurios tą perskyrą padarytų kiek panašesnę į teniso aikštelės tinklą, demarkaciją, leidžiančią žvaliai duoti ir imti, susitikti ir varžytis, numatančią ateitį, kurioje gyvybingumas, pradžioje plaukęs iš tų drąsinančių žodžių „priešas“ ir „sąjungininkai“, galiausiai galėtų kilti iš mažiau įpareigojančių žodžių porų.

Kai poetas W.B.Yeatsas stovėjo ant šios pakylos daugiau kaip prieš septyniasdešimt metų, Airija kėlėsi iš luošinančio pilietinio karo kančių, užgriuvusių neilgai trukus po nepriklausomybės kovų su britais. Tas karas buvo pakankamai trumpas – baigėsi 1923 metų gegužę, likus kokiems septy­niems mėnesiams iki Yeatso kelionės jūra į Stokholmą, – bet buvo kruvinas, nuožmus ir vėliau ištisoms kartoms diktavo politikos sąlygas dvidešimt šešiose nepriklausomose Airijos apygardose – salos dalyje, pirma vadintoje Airijos laisvąja valstybe, o paskui Airijos Respublika.

Savo Nobelio kalboje Yeatsas vos teužsiminė apie pilietinį karą ar nepriklausomybės karą. Niekas geriau už jį nesuprato politinės tvarkos kūrimo ir griovimo arba kultūrinio gyvenimo kilimo ir žlugimo sąsajos – bet tąkart jis nusprendė kalbėti ne apie tai, o apie Airių dramos sąjūdį. Jis pasakojo apie to sąjūdžio kūrybinius tikslus ir apie istorinę sėkmę – mat sąjūdi globojo ne tik jis pats, bet ir tokie talentingi jo draugai kaip Johnas Millingtonas Synge’as ir ledi Augusta Gregory. Jis atvyko į Švediją, kad papasakotų pasauliui, jog jo gimtinės ir epochos permainoms vietinių poetų ir dramaturgų darbai buvo taip pat svarbūs kaip ir sukilėlių armijų pasalos.

Tokį pat pasididžiavimą, koks tuomet buvo išsakytas ta pakilia proza, praėjus geram dešimtmečiui, jis išreiškė savo eilėraštyje „Municipalinėje galerijoje vėl apsilankius“ („The Municipal Gallery Revisited“). Ten Yeatsas vaizduoja save tarp portretų ir herojinių siužetinių drobių, šlovinančių naujausios istorijos įvykius bei asmenybes, ir staiga jis suvokia, kad atsitiko epochinės reikšmės dalykai; „This is not, I say, / The dead Ireland of my youth, but an Ireland / The poets have imagined, terrible and gay“ („Tai yra, – sakau, – / Ne mano jaunystės mirusi Airija, tai – Airija, / Išsvajota poetų, kraupi ir džiugi“). O baigiamas eilėraštis dviem labiausiai cituojamom jo visos kūrybos eilutėm:

Think where man’s glory most begins and ends,
And say my glory was I had such friends.

(Galvoju, kur prasideda ir baigiasi žmogaus šlovė,
Ir sakau: mano šlovė ta, kad turėjau tokių draugų.)

Vis dėlto, nors šios eilutės labai iškalbingos ir jaudinančios, jos yra tokia poezija, kuri veikiau skardena save, o ne grindžia save, jos yra poeto garbės ratas, ir bent šiuo, jei ir ne kokiu kitu atžvilgiu, panašios į tai, ką aš darau šioje paskaitoje. Iš tiesų čia savo labui turėčiau pacituoti kitus šio eilėraščio žodžius: „You that wouId judge me, do not judge alone / This book or that…“ („Kai vertinsit mane, jūs vertinkit ne vien / Tą ar kitą knygą..). Tad ir aš pra­šau jūsų to, ko prašė savo auditorijos Yeatsas, tik prašau pagalvoti apie airių poetų, dramaturgų ir prozininkų pasiekimus per pastaruosius keturiasdešimt metų – galiu didžiuodamasis pasakyti, kad tarp jų turtu puikių draugų. Literatūros dalykuose Ezra Poundas yra pataręs neklausyti nuomonės tų, „kurie patys nėra sukūrę nieko verto“, ir šio patarimo aš turėjau garbės laikytis, nes būtent žymių darbininkų – ir ne tik mano šalyje – gera nuomonė teikė stiprybės mano siekiui nuo tada, kai daugiau kaip prieš trisdešimt metų Belfaste pradėjau rašyti.

Tačiau Yeatsas anaiptol ne tik skardeno. Dėkojant mūsų šimtmečio poezijai, būtinai reikia prisiminti du didingus jo eilėraščių ciklus: „Tūkstantis devyni šimtai devynioliktieji“ ir „Pilietinio karo laikų apmąstymai“. Pastarajame yra garsiosios eilės apie paukščio lizdą prie jo lango, kur senos sienos plyšyje buvo įsikūręs varnėnas. Tuo metu poetas gyveno normandų statytame bokšte, kuris buvo labai svarbus šaliai per ankstesnių laikų karus. Ir kai jo mintys pakrypo prie likimo ironijos, kad civilizacijas konsoliduoja žiaurūs ir galingi užkariautojai, kurie galiausiai pasitelkia dailininkus ir architektus, jis ėmė sieti paukštės, peninčios savo jauniklius, vaizdą su bitės darbininkės simboliu, giliai įsispaudusiu poetinėje tradicijoje ir visada reiškusio darbščios, harmoningos, klestinčios bendruomenės idealą:

Bitės lipdo apirusio mūro
Sprogymėj, o paukštis į ją
Neša vikšrus ir muses.
Mano siena jau irsta; bitutės,
Lipdykit varnėno name tuščiame.

Mes uždaryti, ant mūsų dvejonių
Galinga spyna užšauta;
Sprogo namas, kažkur žuvo žmonės.
Bet nieko aiškaus mes nesužinojom;
Lipdykit varnėno name tuščiame.

Dvi savaitės pilietinio karo:
Akmens ir medžio barikada:
Aną naktį keliu nugabeno
Kareivėlį jaunutį kraujo verdenėj;
Lipdykit varnėno name tuščiame.

Fantazijom širdis maitinom, ir tokiu maistu
Paspringusios jos surambėjo, deja;
Stipresnis yra mūsų siutas
Už meilę rusenančią; mielos bitutės,
Lipdykit varnėno name tuščiame.

Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus Airijoje dažnai girdėjau šį eilėraštį, kartojamą visą ir dalimis, ir tai nestebina, nes jis toks pat švelnus gyvenimui, koks buvo šv.Kevinas, ir toks pat negailestingas gyvenimo piktžaizdėms kaip Homeras. Jame glūdi žinojimas, kad šalikelėje vėl bus žudoma, kad mikroautobusu važiavę darbininkai po darbo bus išrikiuoti ir sušaudyti; bet jame taip pat dėkojama kitai tikrovei: rankos spustelėjimui, gyvųjų užuojautai ir globai. Jis patenkina prieštaringus poreikius, sąmonės patiriamus didžiausių lūžių laikais, kai norisi ir tiesos sakymo, kuris bus sunkus ir rūstus, ir, antra vertus, norisi, kad siela netaptų žiauri ir neužgniaužtų savyje meilumo bei pasitikėjimo troškimo. Tai įrodymas, kad poezija gali būti kartu ir jėginga, ir teisinga, tai pavyzdys tokios visai adekvačios poezijos, kurios toji rusė prašė Achmatovos ir kurią Williamas Wordsworthas sukūrė atitinkamą istorinės krizės bei asmeninio sielvarto valandą beveik lygiai prieš 200 metų.

Kai dainius Demodoklas apgieda Trojos žuvimą ir ten vykusias žudynes, Odisėjas verkia, ir Homeras sako, kad jo ašaros buvo kaip ašaros žmonos, sukniubusios prie kovoj kritusio mylimo vyro. Toliau jis išplečia šį epinį paly­ginimą:

Mirštantį regi nūn jį, kaip stipdamas trūkčioja kūnas,
Krinta ant jo ir gailiai rypuoja, o priešai pripuolę
Žiauriai jai per pečius, per nugarą ietimi trenkia
Ir į vergiją išvaro, kad skurdą ir badą kentėtų,
Ten jai nuvysta skruostai nuo sielvarto didžio ir vargo.
Taip Odisėjui dabar vis ašaros vilgė blakstienas.[1]

Nei ir šiandien, praėjus 3000 meti|, kai prieš mūsų akis pralekia tiek daug šiuolaikinės vergijos kadrų, kai esame labai informuoti, bei vis galime lengvai tapti bejausmiai, iki soties ar net persisotinimo prisižiūrėję koncentracijos stovyklų ir gulago kronikinių vaizdų, Homero vaizdinys dar geba mus prablaivinti. To trankymo ietimi per moters pečius ir nugarą beširdiškumas išlieka šiurpus per amžius ir per visus vertimus. Šis vaizdinys pasižymi dokumentiniu atitikimu, išsakančiu viską, ką mes žinome apie tai, kas nepakenčiama.

Bet esama kitokio atitikimo, būdingo lyrinei poezijai. Tai susiję su „šventove mūsų girdoj“, kurią išugdo poezijos strofa. Tai atitikimas, kylantis iš to, ką Mandelštamas vadino „kalbinės raiškos tvirtumu“, iš ryžto ir nepriklausomybės, kuriuos skatina tobulas eilėraštis. Tai ne mažiau susiję su lingvistinio skaidymosi bei susiliejimo energija, su gajumu, plaukiančiu iš ritmo ir tono, rimo ir strofos, kaip ir su eilėraštyje reiškiamu poeto teisingumu. Iš tiesų lyrinėje poezijoje teisingumas tampa atpažįstamas kaip pačios tiesos terpės skambesys. Ir kaip tik nenumaldomas šios gaidos, ryškiausiai suskambėjusios Keatso kūryboje, siekis nuolat įtempia poeto ausį. trokštančią išgirsti absoliučiai įtikinamą balsą tarp kitų teisybę sakančių balsų.

Tuo tarsi pasakau, kad niekada nenulipau nuo to sofos ranktūrio. Turbūt atidžiau klausausi žinių ir jautriau suvokiu pasaulio istoriją bei pasaulio sielvartą. Bet diktoriaus tariamuose žodžiuose aš labiausiai ieškau vis dėlto ne pasakojimo apie įvykius. Mano ieškojimas veikiau sangrąžinis, nes, būdamas poetas, ieškau skambesio, idant galėčiau pasiguosti muzikinės garsų darnos teikiama rimtimi. Tarytum išsiplėtusi vilnis trokštų būti patikinta savo pačios permaina – būti išsiurbta ir įsiurbta per savo užuomazgos tašką.

To ieškau ir poezijoje, kurią skaitau. Ir randu, pavyzdžiui, tame Yeatso refrene: „Lipdykit varnėno name tuščiame“, – tame maldavimo tone, atraminiuose jėgos guoliuose – žodžiuose „lipdykit“ ir „name“, ir pripažįstant nunykimą žodžiu „tuščiame“. Randu galių ir trikampyje, kurio pusiausvyrą išlaiko žodžių fantasies (fantazijos), enmities (siutas) ir honey–bees (bitutės) trigubas rimas, bei viso eilėraščio – kaip tam tikros formos grynuolio – kalboje. Poetinė forma yra kartu ir laivas, ir inkaras. Tai podraug plevenimas ir įsikibimas, tuo pat metu patenkinantis įcentrines bei išcentrines sąmonės ir kūno tendencijas. Ir būtent tokiom priemonėm Yeatso kūryba daro tai, ką ir visa būtinoji poezija: paliečia gailestingosios mūsų prigimties pagrindą, kartu suimdama negailestingą pasaulio tikrovę, kuri nuolat veikia tą prigimtį. Kitaip tariant, eilėraščio forma suteikia poezijai galią daryti tai, už ką visada dėkoju ir dėkosiu poezijai: už gebėjimą įtikinti pažeidžiamą mūsų sąmonės dali jos teisumu, nepaisant visų akivaizdžių aplinkui nykstančių blogybių, už priminimą mums, kad esame vertybių medžiotojai ir rinkėjai, kad mūsų vienišumo valandos ir nelaimės gali būti taip pat dėkotinos, jeigu jos yra tikrojo mūsų žmoniškumo užstatas.

[1] Homeras. Odisėja. – V.: Vaga, 1970; – P. 147; vertė Antanas Dambrauskas.

Vladimir Nabokov. Lolita

2026 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Garsiausias Vladimiro Nabokovo romanas „Lolita“ į lietuvių kalbą verstas du kartus, bet tik iš rusų kalbos, o dabar turime naują vertimą iš anglų.

Laimantas Jonušys. Tapyba žodžiais

2025 m. Nr. 5–6 / Ieva Marija Sokolovaitė. Pozuotoja. – Vilnius: Baziliskas, 2024. – 261 p. Viršelio autorė – Ieva Marija Sokolovaitė.

Laimantas Jonušys. Išrankiõs atminties užgaidos

2025 m. Nr. 4 / Kokia įnoringai išranki mūsų atmintis. Psichologai yra pastebėję, kad žmogaus atmintis selektyvi ir nepatikima. Bet kartais ji per daug patikima. Prisimenu daugybę visokių nereikšmingų smulkmenų…

Laimantas Jonušys. Pėsčiomis

2023 m. Nr. 3 / Mums nežinomi vieškeliai ir kaimo keliukai, miškeliai, upės ir pievos ramiai tūno savo tyloje, laukdami, kol mes juose pažadinsime save.

Jānis Joņevs. Metodas

2022 m. Nr. 7 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Latvių rašytojas Janis Juonevas (g. 1980) pagarsėjo romanu „Jelgava 94“ (2013), jis išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų (2018 m. pasirodė lietuviškai).

Tomas Venclova. Erino poetas

2022 m. Nr. 7 / Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje…

Vladis Spāre. Nelaimės paukštis

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Vladis Sparė (g. 1953) – latvių rašytojas ir leidėjas. Jo apsakymų vertimų publikuota „Metuose“ ir kitur, 2020 m. lietuviškai išleistas romanas „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ (vertė Jurgis Banevičius).

Laimantas Jonušys. Kelionė iš niekur į nebūtį

2021 m. Nr. 1 / Tikroji kelionė yra vidinė. Keliaudamas žeme tik bėgi nuo savęs. Išminčius, gyvendamas ir medituodamas kalnų trobelėje, pažįsta daugiau dvasinės esmės (to, kas svarbiausia) negu tie, kurie blaškosi po fizinį pasaulį.

Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus

2020 m. Nr. 10 / Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“. Knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita…

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

Seamus Heaney. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Seamusas Heaneyʼis – airių poetas ir rašytojas iš Dublino, Harvardo ir Oksfordo universitetų profesorius, 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Michel Foucault. Kas yra autorius?

1992 m. Nr. 9–10

DĖMESIO: ši publikacija laikoma netikslia ir pasenusia. Naujausią patikrintą šio straipsnio vertimą iš originalo kalbos (vertė Dobilė Kisieliūtė) rasite 2024 m. Nr. 1, paspaudę >šią nuorodą<.

Žvilgsnis į Michelio Foucault kūrybą

Žinomas prancūzų filosofas, mokslo ir kultūros istorikas bei teoretikas Michelis Fou­cault (1926–1984) yra viena ryškiausių žvaigždžių ne tik struktūralizmo ir jo moderniosios atmainos – poststruktūralizmo – padangėje, bet ir plačiame humanitarinės žinijos konteks­te. Jo kūrybinė veikla stebina savo interesų platumu – ji neabejotinai peržengia kokios nors vienos mąstymo krypties, taigi ir struktūralizmo, ribas. Galima teigti, kad plačiąja prasme M. Foucault pažiūrų ir idėjų raida vaizdžiai atspindi apskritai humanitarinės žinijos poslinkius antroje XX a. pusėje, tačiau ryškiausiai ji atskleidžia struktūralizmo metodolo­ginių principų evoliuciją į poststruktūralistinį amžinąjį judėjimą tiesos link, neturintį sta­tuso ir pabaigos1.

M. Foucault kūrybinį palikimą jo tyrinėtojai sąlygiškai skirsto į tris periodus, daug­maž atitinkančius tris jo kūrybos dešimtmečius. Mūsų amžiaus septintajame dešimtmetyje pasirodė šie M. Foucault darbai: „Beprotybės istorija klasikiniame amžiuje“ (1961), „Raymond Roussel“ (1963), „Klinikos gimimas“ (1963), „Žodžiai ir daiktai“ (1966), „Žinojimo archeologija“ (1969); aštuntajame dešimtmetyje – „Diskurso tvarka“ (1971), „Aš, Pierre Riviere…“ (1973), „Disciplinuoti ir bausti“ (1975), „Žinojimo valia“ („Seksualumo istorija“, t. 1, 1976) ir paskutiniai devintajame dešimtmetyje išleisti – „Naudojimasis malonumais“ bei „Rūpinimasis savimi“ („Seksualumo istorija“, t. 2, t. 3, 1984).

M. Foucault kūrybai būdingas konceptualus vieningumas: jos evoliucija – tai ne ankstesnių pažiūrų bei idėjų atmetimas ir paneigimas vardan naujųjų atradimų, o greičiau jų fundamentalių tarpusavio ryšių ir priklausomybių atskleidimas.

Kūrinys, atnešęs M. Foucault visuotinį pripažinimą, iki šiol tebesąs vienas populia­riausių jo veikalų – „Žodžiai ir daiktai“2. Lygiagrečiai analizuodamas trijų pažinimo sričių – filologijos, politinės ekonomijos ir biologijos – istoriją, autorius joje išskiria tris autonominius pažinimo laukus arba latentines mąstymo struktūras, vadinamąsias „epistemas“: renesansinę (XV–XVI a.), klasikinio racionalizmo (XVII–XVIII a.) ir šiuolaikinę (nuo XIX a.). Aktualizuodamas esminį struktūralizmo metodologinį principą – būtiną sinchronijos pirmumą diachronijos atžvilgiu – M. Foucault tiria kiekvienos epistemos vidi­nius ryšius ir jų specifiką, o ne perimamumo ryšius tarp pačių epistemų bei jų kaitą. Bendras epistemoms yra tik jų struktūrizavimo būdas – tam tikras žodžių ir daiktų semio­tinio santykio tipas, sąlygojantis to istorinio periodo kultūros apraiškas.

Renesanso epistemoje žodžiai ir daiktai, pasaulis ir jį aprašantys tekstai yra tapatūs, vieni kitus pagrindžiantys; klasikinio racionalizmo epistemoje jie palyginami vieni kitais mąstymo vaizdiniais, pagrindžiančiais pažinimo galimybę. Vaizdinių sąryšį garantuoja kalba, kuri dabar jau nebeidentiška daiktų pasauliui, o yra pažinimo tarpininkė. Ir pagaliau šiuolaikinėje epistemoje žodžiai ir daiktai santykiauja tarpininkaujami dar sudė­tingesnių veiksnių, tokių kaip gyvenimas, darbas, kalba, kurie funkcionuoja jau nebe vaiz­dinio sferoje, o laike ir istorijoje.

Struktūralizmo teikiamas prioritetas kalbai akivaizdus ir M. Foucault metodologinėse nuostatose – epistemų pasikeitimą lemia kalbos raida kultūroje: kalba kaip daiktų pa­saulio tapatybė, kalba kaip mąstymo vaizdinių jungtis ir kalba kaip savarankiška būtis. Ypač reikšmingai kalbos vaidmuo kinta pereinant iš klasikinės į šiuolaikinę epochą: atsi­skyrusi nuo mąstymo struktūrų bei formų, su kuriomis ji anksčiau buvo be išlygų siejama, kalba tapo nepriklausomu tyrimo objektu ir nulėmė lingvistikos, kaip atskiro mokslo, at­siradimą. Kalba tampa ir paties mąstymo bei kultūros pasireiškimų kritinės analizės prie­mone, stimuliuodama interpretacinės praktikos plėtotę šiuolaikinėje kultūroje. Pagaliau kalba naujai skleidžiasi ir moderniosios literatūros praktikoje, atsigręždama į kalbos, kaip savarankiškos būties, substancionalumą.

Skirtingas kalbos vaidmuo epistemose lemia ir skirtingus M. Foucault formuluojamus atskirų epochų žmogaus vaizdinius. Ypač daug diskusijų sukėlė vadinamoji „žmogaus mir­ties“ koncepcija. M. Foucault teigia, kad iki XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Europos kultūroje žmogaus paveikslo išvis nebuvę – jis radosi tik formuojantis savarankiškiems mokslams apie gyvenimą, darbą ir kalbą, nueinant nuo scenos universaliai, tapačiai mąs­tymui klasikinės epochos kalbai. Šiuolaikinis žmogus, kitaip negu renesansinio pasaulio valdovas ir klasikinio racionalizmo epistemos neribotų pažintinių galimybių gnoseologinis subjektas, esąs baigtinis, ir nei gamta, nei kultūra jau nebegarantuoja jam nemirtingumo. Tačiau, galimas dalykas, kad kintant kalbos funkcijoms išnyks ir šiuolaikinė epistema, o kartu su ja, kaip pranašauja M. Foucault, „išnyks ir pats žmogus“, arba, kitaip tariant, išnyks šiuolaikinis mums įprastas ir savaime suprantamas žmogaus vaizdinys3.

Tiek veikale „Žodžiai ir daiktai“, tiek studijoje „Raymond Roussel“ kalba traktuo­jama plačia prasme, tačiau neanalizuojamas jos socialinis sąlygotumas. Tuo tarpu darbuo­se „Beprotybės istorija klasikiniame amžiuje“ ir „Klinikos gimimas“ (taip pat ir antrojo periodo darbuose „Disciplinuoti ir bausti“ bei „Žinojimo valia“) tiriamas socialinis žinojimo sąlygotumas, neliečiant kalbos problemos. Abiejų tyrimo krypčių metodologinė sintezė iškyla traktate apie metodą „Žinojimo archeologija“. Konceptualine sintezės priemone tampa „diskursyvinio“ („kalbinio“) ir „nediskursyvinio“ („socialinio“) tipų praktikos, kuriomis siekiama parodyti anksčiau tariamai nesusijusių reiškinių vienybę. Analizuodamas pažinimą, kalbą, socialinius institutus ir ieškodamas jų giluminių šaknų – „archyvų“, M. Foucault pereina į ikiteorinį, ikikalbinį, ikiinstitucinį lygmenį. Šis „pirmykštis“ – diskursyvumo ir nediskursyvumo – būvis, apnuoginantis giluminius, latentinius ryšius bei procesus, Įgalina M. Foucault atskleisti, kaip nediskursyvinės praktikos sąlygoja diskursyvinę sritį, kaip diskursyvinės praktikos iš nediskursyvinės srities semiasi sau medžiagos, kuri vėliau struktūrizuojama, pagaliau kaip diskursyvinės praktikos suartėja su nediskursyvinėmis, įgaudamos socialinį apibrėžtumą4.

Antrajame savo kūrybos periode M. Foucault aiškiai pasuka iš klasikinio struktūralizmo pozicijų į poststruktūralistinių jo kritikų ir pertvarkytojų gretas5, Kalba šio periodo dar­buose iškyla kaip socialinės realybės įkūnijimas, kaip tiesioginė socialinė jėga ir gilu­minis daugelio socialinių procesų pagrindas. Kalba – tai kovos, užkariavimo, turėjimo ir viešpatavimo objektas, pavergimo ir engimo, taip pat išsilaisvinimo ir susvetimėjimo panaikinimo priemonė. „Žinojimo archeologijos“ studijos M. Foucault kūryboje užleidžia vietą „valdžios genealogijos“ analizei, o diskursyvinės praktikos netenka esminio žinijos pagrindėjo vaidmens, užleisdamos vietą valdžios santykiams.

Šis pasikeitimas vaizdžiai atsiskleidžia ir mūsų pateikiamame tekste „Kas yra autorius?“ Tai esė, paskelbtas antologijoje „Teksto strategijos (poststruktūralistinės kritikos perspektyvos)“, kuri laikoma poststruktūralizmo teorijos ir praktikos įvadu, skirtu ne tiek abstrakčiam teorizavimui, kiek teorijos taikymo literatūrinių tekstų analizei problemoms, ryšio tarp literatūros ir jos kritikos, literatūrinio teksto prigimties klausimams6. Šis M. Foucault esė yra antrasis, pataisytas pranešimo apie autorystės sampratą, 1969 m. perskaityto Pran­cūzų filosofų draugijos posėdyje, variantas7.

M. Foucault nepritaria požiūriui į tekstą kaip vien į kalbos faktą; jis teigia, kad rašymas yra tam tikrų daugelio jėgų aktyvacija, o tekstas – tai vieta, kur vyksta tų jėgų kova. Jis taip pat pasisako prieš teksto izoliacijos nuostatą, kai visi su tekstu susiję ekstratekstiniai veiksniai arba eliminuojami, arba redukuojami į teksto funkciją.

Atmetęs tradicinio autoriaus, kaip diskurso pradžios ir centro, sampratą, M. Foucault, klausdamas „kas yra autorius?“, kartu kelia diskurso atžvilgiu ir valdžios klausimą. Nors ši problema detaliau neformuluojama, esė pabaigoje autorius aiškiai kalba apie valdžią, slypinčią ypatingame diskursyviniame sugebėjime, ir apie būdą, kuriuo šis sugebėjimas konkrečiai pasireiškia.

Metodologinį šio esė originalumą lemia valdžios klausimo perkėlimas iš ekonominės srities į grožinės literatūros sferą, taip pat išsamus aptarimas, kaip autoriaus figūra su­teikia reikšmei tam tikras prievartos formas, randamas būtent valdžios struktūroje. Val­džia, remiantis M. Foucault samprata, – tai ne institucija, ne struktūra ir ne galia, kurią turi kai kurie žmonės; valdžia jis vadina specifinę „kompleksinę strateginę situaciją“ tam tikroje visuomenėje. Šioje „kompleksinėje strateginėje situacijoje“ diskursas kartu yra ir kovos už valdžią objektas, ir tos kovos priemonė. Iš čia ir kyla autoriaus klausimo, šios sąvokos reikšmės ir jos funkcionavimo ryšium su diskursu svarba.

Autorius, pasak M. Foucault, nėra nei kūrinį rašantis individas, nei kalbantis subjektas, nei individas, turintis ypatingą socialinį statusą ar kontroliuojantis diskursą; tai specifinė dimensija, arba tiksliau – funkcija, apibūdinanti tam tikrus diskursus tam tikroje visuo­menėje. Tęsdamas savo svarstymus literatūros srityje, M. Foucault parodo, kad autorius yra funkcija, įvedanti į grožinės literatūros kūrinį realybės, tiesos, prieštaringumo, ne­prieštaringumo, pagaliau tvarkos principus.

Reikšminga šiame darbe yra diskurso problema. Kaip M. Foucault supranta diskursą? Pirma, diskursas – tai pažinimo priemonė ar instrumentas. Antra, diskurso tiesą didesne dalimi sudaro ne tai, ką jis sako, o tai, į ką yra nukreiptas, todėl svarbi ne tik diskurso reikšmė, bet ir jo traktavimo intencija. Trečia, diskursas sudėtingu būdu yra susijęs su valdžia. Kalbėti – tai pirmiausia turėti galią kalbėti. Valdžią ir diskursą suformuoja ir sąlygoja tas pats aktas: bet koks valdžios užgrobimas – tai ir diskurso pasisavinimas. Tai­gi diskursas, kaip ir viskas mūsų visuomenėje, yra kovos už valdžią objektas; skirtumas tas, kad diskursas yra ir lemiamas valdžios veiksnys. Kitaip tariant, pažinimo diskursas yra valdžios vykdymo instrumentas, o valdžios vykdymas nuolatos kuria naujas pažinimo formas bei naujus objektus, kurie patys sukelia ir įtvirtina tam tikras valdžios formas.

Būtent šia prasme aiškintini paskutiniai esė puslapiai. M. Foucault supratimu, autorius iškyla kaip tvarkos ir atrankos principas, kaip valdžios principas, kaip saikas, kurio funkcija yra kontroliuoti, pasmerkti ir valdyti daugiareikšmių grožinės literatūros tekstų kraštutinumus.

Sudėtinga ir šiuolaikiška, prisodrinta originalių idėjų ir apmąstymų, atvira naujoms interpretacijoms M. Foucault kūryba turėtų būti prieinama didesniam Lietuvos inteligentų būriui. Tam reikalinga vertėjų pagalba. Pateikiamas vertimas ir yra pirmasis žingsnis linkme.

Vida Gumauskaitė


Iš anglų k. vertė Vida Gumauskaitė

Michel Foucault. Kas yra autorius?

Idėjų, pažinimo, literatūros, filosofijos ir mokslų istorijoje „autoriaus“ są­vokos atsiradimas žymi ypatingą individualizacijos momentą. Net šiandien, kai mes rekonstruojame sąvokos, literatūrinio žanro ar filosofinės mokyklos raidą, šios kategorijos atrodo tarsi nereikšmingos, antrinės ir susi­pynusios ištartys, palyginus su svaria bei fundamentalia autoriaus ir kūrinio visuma.

Aš čia nesiūlau socioistorinės autoriaus personos analizės. Kaip autorius individualizavosi kultūroje, kurioje mes gyvename, kokį statusą jis įgavo, kada prasidėjo autentiškumo ir atribucijos tyrimai, į kokios rūšies vertybių sistemą buvo įtrauktas autorius, kokiu tikslu mes pradėjome analizuoti verčiau autorių negu herojų gyvenimą ir kaip radosi ši fundamentali „žmogaus ir jo kūrinio kritikos“ (the-man-and-his work criticism) kategorija – tai būtų neabejotinai vertingas tyrimas. Tačiau šiuokart aš noriu paliesti tik teksto ir autoriaus san­tykį, taip pat būdą, kuriuo tekstas nurodo ir šią „figūrą“, esančią, bent taip ma­noma, už teksto ir turinčią pirmumą jo atžvilgiu.

Temą, kurią aš norėčiau pradėti, puikiai formuluoja Beckettas: „Nesvarbu, kas kalba, pasakė kažkas, nesvarbu, kas kalba“. Šis abejingumas išreiškia vieną iš fundamentaliausių šiuolaikinio rašymo (écriture) etinių principų. Aš sakau „etinių“, kadangi šis abejingumas iš tikrųjų yra bruožas, apibūdinantis ne stilių, kuriuo kalbame arba rašome, bet greičiau tam tikrą imanentinę taisyklę, tai­komą nuolat, tiesa, visuomet tik iš dalies, nenurodančią į rašymą kaip kažką baigto, bet valdančią jį kaip praktiką. Kadangi per drąsu reikalauti ilgos ana­lizės, šią imanentinę taisyklę čia galima adekvačiai iliustruoti atskleidžiant dvi pagrindines jos temas.

Pirmiausia galima tvirtinti, kad šiuolaikinis rašymas išsilaisvino iš išraiškin­gumo matmens. Nurodydamas tik į save, bet būdamas vidujai laisvas, rašymas yra sutapatintas su savo išskleista išore. Tai reiškia, kad jis yra sąveika ženklų, sutvarkytų taip, kad labiau atitiktų tikrąją žymėtojo prigimtį negu jo žymimą turinį. Rašymas išsiskleidžia kaip žaidimas (jeu), kuris nuolat išeina anapus jo taisyklių ir peržengia jo ribas. Rašymo tikslas – ne parodyti ar išaukštinti rašymo aktą, ne uždaryti subjektą kalbos ribose; tai greičiau erdvės, kurioje kaskart išnyksta rašymo subjektas, kūrimo problema.

Antroji tema – rašymo santykis su mirtimi – yra netgi laisvesnė. Šis ryšys sulaužo seną tradiciją, kurios pavyzdys yra graikų epinė poema, skirta herojaus nemirtingumui įamžinti: jei herojus troško mirti jaunas, jo gyvenimas, mirties pašventintas ir išaukštintas, galėjo žengti į nemirtingumą; tada pasakojimas iš­pirkdavo šią pripažintą mirtį. Kitų, taip pat ir arabiškų pasakojimų atveju – tokių kaip „Tūkstantis ir viena naktis“ – motyvacija bei tema ir pretekstas irgi buvo išvengti mirties: kalbėta pasakojant iki ankstaus ryto tam, kad būtų užbėgta už akių mirčiai, atitolinta atpildo, kuris nutildytų pasakotoją, diena. Šecherezados pasakojimas – tai kiekvieną naktį atnaujinamos pastangos siekiant išlaikyti mirtį už gyvenimo ciklo.

Mūsų kultūra metaforizavo šią pasakojimo ar rašymo idėją kaip kažką, numatytą mirčiai nukreipti. Rašymas imtas sieti su auka, net su gyvenimo auka, dabar tai yra savanoriškas pasitraukimas, kuris nereikalauja pavaizdavimo knygose, kadangi jis yra sukeltas realios rašytojo egzistencijos. Kūrinys, kuris kadaise turėjo nemirtingumo teikimo pareigą, dabar turi teisę žudyti, būti jo autoriaus žudiku – kaip Flaubert’o, Prousto ir Kafkos atvejais. Tačiau tai ne viskas: šis rašymo ir mirties santykis taip pat manifestuojamas atsisakant individualių rašymo subjekto charakteristikų. Rašymo subjektas, panaudodamas visą išradingumą, kurį jis įterpia tarp savęs ir to, ką jis rašo, panaikina savo savitos asmenybės ženklus. Taigi rašytojo žymė yra redukuota ne į ką kita, o į jo nebuvimo ypatybę; rašymo žaidime jis turi prisiimti mirusio žmogaus vaid­menį.

Čia nėra nieko naujo; kritika ir filosofija jau kadai atskleidė autoriaus išny­kimą ar mirtį. Bet nei šio atradimo padariniai buvo pakankamai ištirti, nei jo svarba tinkamai pasverta. Dažna samprata, numatanti pakeisti privilegijuotą autoriaus padėtį, iš tikrųjų, atrodo, siekia išsaugoti tą privilegiją ir nuslėpti tikrąją autoriaus išnykimo reikšmę. Aš nagrinėsiu dvi iš šių sampratų, abi šiandien turinčias didelę reikšmę.

Pirmoji – tai kūrinio samprata. Labai įprasta tezė, kad kritikos užduotis – ne išreikšti kūrinio ir autoriaus savitarpio santykius, ne iš teksto rekonstruoti idėją ar patyrimą, bet greičiau analizuoti kūrinį pasitelkiant jo struktūrą, ar­chitektūrą, vidinę formą ir vidinį santykių žaismą. Tačiau šiuo požiūriu iškyla problema: „Kas yra kūrinys? Kas yra ta keista vienybė, kurią mes nurodome kaip kūrinį? Iš kokių elementų jis sudarytas? Ar jis ne tai, ką autorius parašė?“ Iškart kyla sunkumų. Jeigu individas nebūtų autorius, ar galėtume sakyti, kad tai, ką jis parašė, pasakė, paliko savo raštuose, arba tai, kas buvo surinkta iš jo pastebėjimų, galėtų būti pavadinta „kūriniu“? Jeigu Sade’as nelaikytinas autoriumi, koks jo darbų statusas? Ar jie paprasčiausiai popieriaus ritiniai, ku­riuose jis įkalinimo metu išdėstė savo fantazijas?

Net kai individas pripažįstamas autoriumi, mes vis dėlto turime klausti, ar viskas, ką jis parašė, pasakė, paliko po savęs, yra jo kūrybos dalis. Problema yra kartu ir teorinė, ir techninė. Pavyzdžiui, pradėjus Nietzsche’s kūrinių pub­likavimą, kur reikėtų sustoti? Be abejo, reikia publikuoti viską, bet kas yra „viskas“? Žinoma, viskas, ką pats Nietzsche publikavo. O kaip elgtis su jo kū­rinių metmenimis? Žinoma, publikuoti. Jo aforizmų projektus? Irgi. O išbrauk­tus fragmentus ir pastabas puslapio pabaigoje? Taip pat. O kaip, jeigu konspek­te, pilname aforizmų, randama nuoroda, susitikimo laikas, adresas arba skal­binių sąrašas: ar tai kūrinys, ar ne? Kodėl ne? Ir taip toliau, be galo. Kaip galima apibrėžti, kas yra kūrinys iš milijonų pėdsakų, kažkieno paliktų po mirties? Kūrinio teorija neegzistuoja, ir empirinė užduotis tų, kurie naiviai imasi ruošti kūrinį spaudai, dažnai nukenčia dėl tokios teorijos nebuvimo.

Mes galėjome eiti net toliau: ar „Tūkstantis ir viena naktis“ yra kūrinys? O Klemenso Aleksandriečio „Almanachai“ arba Diogeno Laertiečio „Gyvenimai“? Ryšium su šia kūrinio samprata kyla daugybė klausimų. Vadinasi, nepakanka deklaruoti, kad reikia veikti be rašytojo (autoriaus) ir studi­juoti patį kūrinį. Žodis „kūrinys“ ir to vienybė, kuri jį pažymi, yra, ko gero, tokie pat problemiški kaip ir autoriaus individualybės statusas.

Kita sąvoka, kuri kliudo mums visiškai suprasti autoriaus išnykimo kriterijų, užtemdydama ir paslėpdama šį momentą bei subtiliai išlaikydama autoriaus egzistavimą, yra rašymas (écriture). Griežtai taikoma ši sąvoka leis mums ne tik atsisakyti nuorodų į autorių, bet ir nustatyti dabartinį jo nebuvimą. Plačiau vartojama rašymo sąvoka yra nesusieta nei su rašymo aktu, nei su nurodymu ar tai butų požymis, ar ženklas – į reikšmę, kurią kažkas, galimas dalykas, no­rėjo išreikšti. Didelėmis pastangomis mes bandome įsivaizduoti bendrą kiek­vieno teksto tiek erdvės, tiek laiko, kuriuose tekstas yra išskleistas, sąlygą.

Tačiau, sprendžiant iš plačiai paplitusios vartosenos, atrodo, kad rašymo sąvoka empirines autoriaus charakteristikas perkelia į transcendentini anoni­miškumą. Mes pasisakome už akivaizdesnių autoriaus empiriškumo žymių ištry­nimą pateikdami du priešingus rašymo charakterizavimo būdus – kritin5 ir re­liginį požiūrius. Atrodo, kad pirminio statuso suteikimas autoriui yra tiek teo­loginio tvirtinimo apie jo šventą pobūdį, tiek kritinio tvirtinimo apie kuriamąjį pobūdį pakartotinio vertimo transcendentiniais terminais būdas. Pripažinti, kad rašymas dėl tos pačios istorijos, kuri padarė jį galimą, yra pavaldus užmiršimo ir slopinimo išbandymui – tai transcendentiniais terminais pateikti religinį prin­cipą apie paslėptą reikšmę (kuris reikalauja interpretacijos) ir kritinį principą apie numanomas reikšmes, neišreikštus apibrėžimus ir miglotą turinį (kuris duoda pradžią komentarui). Atrodo, kad rašymo, kaip nebuvimo, įsivaizdavimas yra paprastas pakartojimas tiek religinio principo apie nekintamą ir dar ne­užbaigtą tradiciją, tiek estetinio principo apie kūrinio išlikimą, jo išsaugojimą po autoriaus mirties ir jo mįslingą excess8 palyginti su autoriumi. Šis ra­šymo sąvokos vartojimas sudaro tam tikrą riziką: ar gali išlikti autoriaus pri­vilegijos po rašymo a priori statuso priedanga? Toks šios sąvokos varto­jimas pilkoje neutralizavimo šviesoje palaiko gyvybingą reprezentacijų, sufor­mavusių išskirtinį autoriaus vaizdą, sąveiką. Autoriaus išnykimas, kuris nuo Mallarmé buvo nuolat pasikartojantis įvykis, yra priklausomas nuo daugybės transcendentinių barjerų. Atrodo, kad yra svarbi skiriamoji linija tarp tų, ku­rie tiki, kad jie vis dar gali įkurdinti šiuolaikinius pertrūkius (ruptures) XIX amžiaus istorinėje transcendentinėje tradicijoje, ir tų, kurie bando visiems laikams išsilaisvinti iš tos tradicijos9.

Tačiau nepakanka pakartoti tuščią teiginį, kad autorius išnyko. Dėl tos pa­čios priežasties nepakanka toliau kartoti (sekant Nietzsche), kad Dievas ir žmo­gus numirė paprasta mirtimi. Užuot tai darę, mes privalome užpildyti po auto­riaus išnykimo likusią tuščią erdvę, sekti spragų ir neteisėtumų pasiskirstymą bei stebėti atvėrimus, kuriuos šis išnykimas atskleidžia.

Pirmiausia mums reikia trumpai išryškinti problemas, kylančias iš autoriaus vardo vartojimo. Kas yra autoriaus vardas? Kaip jis funkcionuoja? Toli gražu nepasiūlydamas sprendimo, aš tik nurodysiu keletą sunkumų, kuriuos jis sąly­goja.

Autoriaus vardas yra tikrinis daiktavardis, todėl jo keliamos problemos yra bendros visiems tikriniams daiktavardžiams. (Čia aš šalia kitų remiuosi Searle’o tyrimais10.) Akivaizdu, kad negalima paversti tikrinio daiktavardžio paprasta nuoroda. Jis turi kiek kitokias funkcijas: juo ne tik nurodoma, jis labiau yra gestas, pirštas, rodantis į kažką, aprašymo ekvivalentas. Kada sakoma „Aristo­telis“, vartojamas žodis, kuris yra kažko ekvivalentas arba keletas apibrėžtų aprašymų, tokių kaip „Analitikos“ autorius“, „ontologijos įkūrėjas“ ir t. t. Tačiau negalima čia sustoti, nes tikrinis daiktavardis turi ne tik vieną reikš­mę. Atskleidę, kad Rimbaud neparašė kūrinio „La chasse spirituelle“ (Dvasinė medžioklė), mes negalime apsimesti, kad šio tikrinio daiktavardžio ar autoriaus reikšmė buvo pakeista. Tikrinis daiktavardis ir autoriaus vardas yra tarp dviejų – aprašymo ir pažymėjimo – polių jie privalo turėti tam tikrą ryšį su tuo, ką jie įvardija, bet tokį ryšį, kuris nėra nei vien aprašymo, nei vien pažymėjimo formos, tai turi būti specifinis ryšys. Tačiau – ir būtent čia iškyla būdingi autoriaus vardo sunkumai – ryšiai tarp tikrinio daik­tavardžio ir įvardyto individo bei tarp autoriaus vardo ir to, ką jis įvardija, nėra izomorfiški ir funkcionuoja ne tuo pačiu būdu. Yra keletas skirtumų.

Jeigu, pavyzdžiui, Pierre’as Dupont’as nėra mėlynakis arba negimė Paryžiuje, arba nėra gydytojas, tai vardas Pierre’as Dupont’as vis dėlto visuomet nurodys tą patį asmenį, tokios aplinkybės nepakeičia pažymėjimo ryšio. Tačiau autoriaus vardo iškeltos problemos yra kur kas sudėtingesnės. Jeigu man paaiškėja, kad Shakespeare’as negimė tame name, kurį mes šiandien aplankėme, tai yra pasikei­timas, kuris, aišku, nekeis autoriaus vardo funkcionavimo. Bet jeigu mes įro­dėme, kad Shakespeare’as neparašė sonetų, kurie yra laikomi jo parašytais, tai sudarytų reikšmingą pasikeitimą ir paveiktų būdą, kuriuo funkcionuoja auto­riaus vardas. Jeigu mes įrodėme, kad Shakespeare’as parašė Bacono veikalą „Organonas“, parodydami, kad tas pats autorius parašė tiek Bacono, tiek Shakespeare’o kūrinius, tai būtų trečia pasikeitimo rūšis, kuri visiškai modifikuotų autoriaus vardo funkcionavimą. Taigi autoriaus vardas nėra, kaip kiti, tik tik­rinis daiktavardis.

Daugelis kitų faktų atkreipia dėmesį į paradoksalų autoriaus vardo savitumą. Pasakyti, kad neegzistuoja Pierre’as Dupont’as, visiškai ne tas pat, kas pasa­kyti, kad neegzistavo Homeras ar Hermis Trismegistas. Pirmuoju atveju tai reiš­kia, kad niekas nesivadino Pierre’as Dupont’as; antruoju – kad keletas žmonių maišomi vadinant juos tuo pačiu vardu arba kad tikrasis autorius neturėjo nė vieno iš bruožų, tradiciškai priskirtų Homero ir Hermio Trismegisto asmenims. Pasakyti, kad tikrasis X vardas yra Jacques’as Durand’as, o ne Pierre’as Du­pont’as, yra ne tas pat, kas pasakyti, kad Stendhalio vardas buvo Henri Beyle’is. Galima taip pat suabejoti reikšme ir funkcionavimu tokių tvirtinimų kaip „Bourbaki yra toks ir toks, taip ir taip ir t. t.“ ir „Victor Eremita, Climacus, Anticlimacus, Frater Taciturnus, Constantine Constantius – visi jie yra Kiergegaard’as“.

Šie skirtumai gali kilti iš to fakto, kad autoriaus vardas nėra paprasčiausiai elementas diskurse (galįs būti ar subjektu, ar objektu, arba pakeistu įvardžiu ir pan.); jis atlieka tam tikrą vaidmenį naratyvinio diskurso atžvilgiu, užtikrin­damas klasifikacinę funkciją. Šis vardas įgalina sugrupuoti nemažą tekstų skai­čių, apriboti, suskirstyti juos ir sugretinti su kitais tekstais. Be to, jis nustato tekstų savitarpio santykį. Nei Hermis Trismegistas, nei Hipokratas neegzistavo ta prasme, kuria egzistavo Balzacas, bet tas faktas, kad keletui tekstų priskirtas tas pats vardas, rodo, jog buvo nustatytas jų homogeniškumo, filiališkumas kai kurių kelių tekstų autentiškumo, pasiremiant kitais tekstais, tarpusavio paaiškinimo ar kartu vykstančio panaudojimo santykis. Autoriaus vardas padeda norint charakterizuoti tam tikrą diskurso egzistavimo būdą: tas taktas, kad diskursas turi autoriaus vardą, kad galima pasakyti „tai parašė tas ir tas“ arba “tas ir tas yra jo autorius“, rodo, kad šis diskursas nėra paprasta kasdieninė kalba, kuri tiktai ateina ir nueina, nėra kažkas, kas tuoj pat suvartojama. Priešingai, tai yra kalba, kuri turi būti suvokiama tam tikru būdu ir tam tikroje kultūroje turi įgauti tarti tikrą statusą.

Atrodytų, kad autoriaus vardas, kitaip nei kiti tikriniai daiktavardžiai, nepereina iš diskurso vidaus į realų ir išorinį individą, kuris jį sukūrė, greičiau atrodo, kad vardas visada dalyvauja atribodamas teksto kraštus, atskleisdamas arba bent charakterizuodamas jo egzistavimo būdą. Autoriaus vardas manifestuoja tam tikro diskursyvinio rinkinio išorę ir nurodo šio diskurso statusą visuomenėje bei kultūroje. Jis neturi legalaus statuso, jo nėra ne kūrinio sumanyme; jis greičiau ten, kur yra galimybė pagrįsti tam tikrą diskursyvinį konstruktą ir jo itin savitą egzistavimo būdą. Vadinasi, galime tvirtinti, kad civilizacijoje, panašioje į mūsų, yra kažkiek diskursų, turinčių „autorinę funk­ciją“, o kiti diskursai yra nuo jos atskirti. Privatus laiškas gali turėti pasirašiu­sįjį asmenį – jis neturi autoriaus; sutartis gali turėti laiduotoją – ji neturi au­toriaus. Anoniminis tekstas, užklijuotas ant sienos, turi parašiusįjį, bet ne au­torių. Taigi autorinė funkcija yra tam tikrų diskursų egzistavimo, cirkuliacijos ir funkcionavimo visuomenėje būdo charakteristika.

Paanalizuokime šią autorinę funkciją, kadangi mes ją ką tik aprašėme. Kaip mūsų kultūroje apibūdinamas diskursas, turintis autorinę funkciją? Kuriuo at­žvilgiu šis diskursas skiriasi nuo kitų diskursų? Jei mes apsiribojame knygos arba teksto autoriumi, galime išskirti keturias skirtingas savybes.

Pirmiausia diskursai yra pasisavinimo objektai. Nuosavybės forma, iš kurios jie kyla, yra gana savotiškos rūšies, susidariusios per ilgus metus. Pažymėtina, kad istoriškai ši nuosavybės rūšis visada buvo vėlesnė už tą, kurią galima pa­vadinti baudžiamuoju pasisavinimu. Tekstai, knygos ir diskursai iš tikrųjų pra­dėjo turėti autorius (kitokius negu mitinės, „sekuliarizuotos“ ar „sekuliarizuo­jančios“ figūros) tuo mastu, kuriuo autoriai tapo pavaldūs bausmei, t. y. tuo mastu, kuriuo diskursai galėjo pažeisti įstatymą. Mūsų kultūroje (ir, be abejo, daugelyje kitų kultūrų) diskursas kilmės požiūriu nebuvo produktas, daiktas, prekių rūšis; jis iš esmės buvo aktas – aktas, vykstantis dvipoliame švento ir pasaulietiško, teisėto ir neteisėto, religinio ir šventvagiško veikimo lauke. Isto­riškai tai buvo rizikingas gestas, nukreiptas prieš pavirtimą prekėmis, įtrauk­tomis į nuosavybės sferą.

Kai atsirado nuosavybės sistema tekstams, kai XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje buvo nustatytos griežtos taisyklės, reguliuojančios autoriaus ir lei­dėjo santykius, autoriaus teises, dauginimo teises, ir paskelbti su tuo susiję įstatymai, galimybė juos pažeisti rašymo metu tapo literatūrai būdingu impe­ratyvu. Kitaip tariant, tarytum autorius pradėtų nuo to momento, kai jis buvo įtrauktas į mūsų visuomenei būdingą nuosavybės sistemą, ir už jam suteiktą statusą atsilygintų iš naujo atskleisdamas senąjį dvipolį diskurso lauką, siste­mingai praktikuodamas to įstatymo pažeidimą ir todėl atkurdamas grėsmę ra­šymui, kurį dabar saugo nuosavybės teisės nauda.

Tačiau autorinė funkcija neveikia visų diskursų universaliai ir visą laiką. Tai jos antroji savybė. Mūsų civilizacijoje ne visada buvo tie patys tekstų, kuriuos reikėjo priskirti autoriui, tipai. Buvo laikai, kada tekstai, kuriuos mes šiandien vadiname „literatūra“ (naratyviniai pasakojimai, apsakymai, epai, tra­gedijos, komedijos), buvo pripažinti, įtraukti į apyvartą, nustatyti ir reguliuo­jami be jokio klausimo apie jų autoriaus identiškumą; jų anonimiškumas nesu­kėlė sunkumų, kadangi jų senoviškumas, tikras ar įsivaizduotas, buvo laikomas pakankama jų statuso garantija. Kita vertus, tie tekstai, kuriuos dabar vadin­tume moksliniais – apie kosmologiją ir dangų, mediciną ir ligas, gamtos moks­lus ir geografiją – buvo pripažinti jau viduramžiais, ir pripažinti „teisingais“, tiktai pažymėti jų autoriaus vardu. „Hipokratas pasakė“, „Plinijus išdėstė“ iš tikrųjų nebuvo vien argumento formulės, paremtos autoritetu; jos buvo žymėtojai, įtraukti į diskursus, kurie, manyta, gauti kaip įrodytos tiesos tvirti­nimai.

Pasikeitimas įvyko XVII ar XVIII amžiuje. Mokslinius diskursus pradėta laikyti teisingais savaime, buvo surastos ar iš naujo įrodytos anonimiškos tie­sos; jų narystė sisteminiame ansamblyje ir tai, kad nesiremta juos sukūrusiu individu, buvo jų garantija. Autorinė funkcija išnyko, ir išradėjo vardas buvo naudojamas tik teoremos, teiginio, ypatingo efekto, savybės, kūno, elementų grupės ar patologinio sindromo krikštui. Kartu tik nuolat besiremiančius autorine funkcija diskursus pradėta pripažinti literatūriniais. Dabar apie kiekvieną poetinį ar grožinės literatūros tekstą mes klausiame: iš kur jis radosi, kas jį, kada, kokiomis aplinkybėmis parašė ar koks buvo jo pirminis sumanymas? Priskiriama jam reikšmė ir tam tikras statusas ar vertė priklauso nuo būdo, kuriuo mes atsakome į šiuos klausimus. Ir jeigu reikia nustatyti, kodėl tekstas anonimiškas – ar dėl katastrofos, ar aiškiai autoriaus noru, – užmačia pavirsta pakartotiniu autoriaus atskleidimu. Kadangi literatūrinis anonimiškumas nepa­geidaujamas, mes galime priimti jį tik mįslės pavidalu. Vadinasi, autorinė funk­cija šiandien beveik lemia mūsų požiūrį į literatūrinius kūrinius. (Žinoma, šias bendras taisykles reiktų patikslinti, jeigu jos būtų taikomos dabartinei kritikos praktikai.)

Trečioji šios autorinės funkcijos savybė neatsiranda spontaniškai, kaip dis­kurso priskyrimas tam tikram individui. Ji yra greičiau sudėtingo veikimo, ku­riančio tam tikrą racionalią būtį, kurią mes vadiname „autoriumi“, rezultatas. Kritikai, be abejo, bando šiai suprantamai būčiai suteikti realistinį statusą, įžiūrėdami individe esant „giluminį“ motyvą, „kuriamąją“ galią arba „projektą“, sferą, kurioje randasi rašymas. Vis dėlto šie individo aspektai, nurodyti kaip darantys jį autoriumi, yra tik, tariant daugiau ar mažiau psichologizuojančiais terminais, operacijų, kurias patirti verčiame tekstus, projektavimas; tai ryšiai, kuriuos mes sukuriame, bruožai, kuriuos nustatome esant tinkamus, perimamu­mai, kuriuos atpažįstame, arba pašalinimai, kuriuos praktikuojame. Visos šios operacijos kinta pagal diskurso periodus ir tipus. Mes nekuriame „filosofinio autoriaus“ taip, kaip kuriame „poetą“, lygiai kaip XVIII amžiuje nebuvo ku­riamas romanistas taip, kaip tai darome šiandien. Tačiau autoriaus kūrimo tai­syklėse galime surasti per amžius išliekančias tam tikras konstantas.

Atrodo, pavyzdžiui, kad būdas, kuriuo literatūrinė kritika kadaise apibrėžė autorių ar, greičiau, vadovaudamasi egzistuojančiais tekstais ir diskursais su­kūrė autoriaus figūrą, yra tiesiogiai kilęs iš būdo, kuriuo krikščioniškoji tradi­cija patvirtindavo (arba paneigdavo) jos dispozicijoje esančių tekstų autentiš­kumą. Siekiant kūrinyje „iš naujo atskleisti“ autorių, modernioji kritika taiko metodus, panašius į tuos, kuriuos krikščioniškasis aiškinimas naudodavo ban­dydamas įrodyti, kad tekstas yra vertingas dėl jo autoriaus šventumo. Vei­kale „De viris illustribus“ (Šviesusis vyras) šv. Jeronimas aiškina, kad homonimija (bendrapavardiškumas – V. G.) yra nepakankama siekiant teisingai identifikuoti daugiau negu vieno darbo autorius: skirtingi individai galėjo turėti tą patį vardą arba vienas žmogus galėjo teisėtai pasiskolinti kito žmogaus pa­vardę. Vardas, kaip individualus formos ženklas, nėra pakankamas, kai veikia­ma teksto tradicijos ribose.

Kaip tada galima priskirti keletą diskursų vienam ir tam pačiam autoriui? Kaip galima apibrėžimui panaudoti autorinę funkciją, jei susiduriama su vienu ar keletu individų? Šv. Jeronimas siūlo keturis kriterijus: 1) jei tarp keleto autoriui priskirtų knygų viena yra blogesnė už kitas knygas, ją reikia išbraukti iš autoriaus kūrinių sąrašo (taigi autorius yra apibrėžtas kaip pastovus vertės lygmuo); 2) tą patį reikia padaryti, jei tam tikri tekstai prieštarauja doktrinai, išdėstytai kituose autoriaus darbuose (taigi autorius yra apibrėžtas kaip ceptualinio ar teorinio ryšio laukas); 3) taip pat reikia pašalinti kūrinius, parašytus kitu stiliumi, kuriuose yra žodžių bei posakių, paprastai nerandamų rašytojo kūryboje (čia autorius suvokiamas kaip stilistinė vienybė); 4) pagaliau epizodai, cituojantys pareikštus tvirtinimus ar besiremiantys įvykiais, kurio tiko po autoriaus mirties, turi būti laikomi įterptiniais tekstais (autorius čia suprantamas kaip istorinė figūra daugybės įvykių kryžkelėje).

Šiuolaikinė literatūrinė kritika, net tada, kai kaip dabar įprasta – ji neliečia autentiškumo patvirtinimo klausimų, vis dar taip pat apibrėžia autorių: autorius pagrindžia ne tik tam tikrų įvykių buvimo kūrinyje paaiškinimą, bet ir jų transformacijas, deformacijas bei kitokias modifikacijas (autoriaus biogra­fija, jo individualios perspektyvos nustatymas, jo socialinės pozicijos analizė ir jo pagrindinio sumanymo atskleidimas). Autorius taip pat yra tam tikros ra­šymo vienybės principas – visus skirtumus turi panaikinti, bent jau iš dalies, vystymosi, brandos arba poveikio principai. Be to, autorius padeda neutralizuoti prieštaravimus, galinčius kilti tekstų serijoje: turi būti priklausomas nuo jo mąstymo ar troškimo, jo sąmonės ar pasąmonės lygio momentas, kur priešta­ravimai yra išspręsti, kur nesuderinami elementai pagaliau yra sujungti arba sutelkti apie fundamentalų ar pirminį prieštaravimą. Pagaliau autorius yra ypatingas šaltinis išraiškos, kuri daugiau ar mažiau užbaigtomis formomis vie­nodai gerai ir pagrįstai yra manifestuota kūriniuose, eskizuose, laiškuose, frag­mentuose ir t. t. Be abejo, keturi šv. Jeronimo autentiškumo kriterijai (kriterijai, kurie, atrodo, visiškai nepatenkina šiuolaikinių aiškintojų) nustato keturis mo­dalumus, pagal kuriuos šiuolaikinė kritika traktuoja autorinę funkciją.

Bet autorinė funkcija nėra gryna ir paprasta netiesioginė teksto, kaip pasy­vios medžiagos, rekonstrukcija. Tekstas visada turi tam tikrą skaičių ženklų, nukreipiančių į autorių. Šie gramatikams gerai žinomi ženklai yra asmeniniai įvardžiai, laiko ir vietos būdvardžiai bei veiksmažodžiai, nurodantys asmenį. Minėti elementai nevaidina to paties vaidmens diskursuose, turinčiuose auto­rinę funkciją ir jos neturinčiuose. Pastaruosiuose tokie „perdavėjai“ nukreipia į realų kalbėtoją ir į jo diskurso erdvės–laiko koordinates (nors gali pasitai­kyti tam tikrų modifikacijų, pvz., diskursų pasakojimo pirmuoju asmeniu ope­racijoje). Tuo tarpu pirmuosiuose diskursuose jų vaidmuo yra sudėtingesnis ir nepastovesnis. Kiekvienas žino, kad romane, kur pasakojama pirmuoju asmeniu, nei pirmojo asmens įvardis, nei esamojo laiko indikatyvas tiesiogiai nenurodo nei į rašytoją, nei į momentą, kuriuo jis rašo, bet greičiau į alter ego, kurio distancija autoriaus atžvilgiu skiriasi, dažnai keičiasi kūrinyje. Būtų lygiai taip pat klaidinga prilyginti autorių realiam rašytojui, kaip ir prilyginti jį išgalvo­tam kalbėtojui; autorinė funkcija yra atliekama ir veikia pačiame skaldymo, padalijimo procese ir šioje distancijoje.

Galima prieštarauti, kad tai yra savybė, būdinga romano ar poetiniam dis­kursui, „žaidimas“, kuriame dalyvauja tikrai „kvazidiskursai“. Tačiau iš tikrųjų visi diskursai su autorine funkcija apima šį savo paties pliurališkumą. Tas, ku­ris kalba matematikos traktato įžangoje ir nurodo to traktato sudarymo aplin­kybes, nei savo pozicija, nei savo funkcionavimu nėra tolygus tam, kuris kalba įrodymo metu ir pasirodo „aš darau išvadą“ arba „aš manau“ forma. Pirmuoju atveju „aš“ nurodo individą be atitikmens, kuris tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku užbaigė tam tikrą uždavinį; antruoju atveju „aš“ nurodo pavyzdį ir lygį įrodymo, kurį galėjo atlikti bet kuris individas, jeigu jis būtų priėmęs tą pačią simbolių sistemą, aksiomų veikimą bei ankstesnių įrodymų rinkinį. Šiame traktate mes taip pat galėjome aptarti trečiąjį „aš“, kuris kalba, kad nusakytų kūrinio prasmę, sutiktas kliūtis ir kitas problemas; šis „aš“ veikia jau egzistuojančių arba pasirodančių matematinių diskursų lauke. Pirmasis iš šių „aš“ neįgyja autorinės funkcijos kitų dviejų, kurie tada būtų ne kas kita, kaip fiktyvus pirmojo „aš“ suskaldymas į kitus du, kaina. Priešingai, šiuose diskur­suose autorinė funkcija veikia tam, kad išsklaidytų tuos tris vienalaikius „aš“.

Be abejonės, analizė galėjo atskleisti dar daugiau būdingų autorinės funk­cijos bruožų. Tačiau aš pasitenkinsiu šiais keturiais, nes jie atrodo akivaiz­džiausi ir svarbiausi. Juos galima apibendrinti taip: 1) autorinė funkcija yra susijusi su juridine ir institucine sistema, kuri apima, apibrėžia ir jungia diskur­sų visumą; 2) ji ne visus visų laikų ir visų civilizacijų tipų diskursus veikia vienodai; 3) ją apibrėžia ne tiesioginis diskurso priskyrimas jo gamintojui, bet greičiau keletas specifinių ir sudėtingų operacijų; 4) ji tiesiogiai nenurodo rea­lus individo, nes ji gali vienu metu sąlygoti keletą „aš“, keletą subjektų – pozicijas, kurias gali užimti skirtingos individų grupės.

Mano pateikti diskursyvinės praktikos atskleidimo metmenys, žinoma, yra labai schematiški; tai ypač pasakytina apie priešpriešą tarp diskursyvumo skleidimo ir mokslinio pagrindimo, kurią aš ir bandžiau išryškinu. Ne visada lengva įžiūrėti skirtumą tarp jų; be to, niekas netvirtina, kad tai dvi tarpusavyje nesusijusios procedūros. Aš iškėliau tą skirtumą tik dėl vienos priežasties – siekdamas parodyti, kad autorinė funkcija, kuri yra jau pakankamai sudėtinga knygoje ar tekstų serijoje, turinčioje tam tikrą parašą, apima dar daugiau determinuojančių faktorių, kai bandoma ją analizuoti apžvelgiant didesnius vienetus, tokius kaip kūrinio grupės ar ištisos disciplinos.

 

Apibendrindamas norėčiau apžvelgti priežastis, kodėl aš skiriu tokią reikšmę tam, ką pasakiau.

Pirma, yra teorinės priežastys. Viena vertus, analizė ta kryptimi, kurią aš nužymėjau bendrais bruožais, galėtų numatyti požiūrį į diskurso tipologiją. Bent iš pirmo žvilgsnio man atrodo, kad tokios tipologijos negalima sukurti atsižvel­giant vien tik į gramatinius požymius, formalias struktūras ir diskurso pasireiš­kimus: labiau tikėtina, kad egzistuoja diskursui būdingi santykiai ir ypatybės (neredukuojami į gramatikos ir logikos taisykles), kuriais reikia remtis, norint apibūdinti pagrindines diskurso kategorijas. Santykis su autoriumi (arba jo ne­buvimas) ir įvairios formos, kurias šis santykis įgauna, sudaro – visiškai aiškiu būdu – vieną iš šių diskursyvinių ypatybių.

Kita vertus, aš manau, kad čia galima apčiuopti įvadą į diskurso istorinę analizę. Galbūt atėjo laikas tyrinėti diskursus ne tik jų ekspresyvios vertės ar formalių transformacijų terminais, bet ir jų egzistavimo formų atžvilgiu. Diskur­sų cirkuliacijos, priskyrimo, pasisavinimo, nustatymo ir reguliavimo formos keičiasi kiekvienoje kultūroje. Aš manau, kad būdą, kuriuo jie yra artikuliuoti socialinių santykių atžvilgiu, galima lengviau suprasti remiantis autorinės funk­cijos aktyvumu ir jos modifikacijomis negu diskurso sąlygotomis temomis ar sąvokomis.

Atrodytų, taip pat galima, pradedant šio tipo analizėmis, iš naujo tirti sub­jekto privilegijas. Aš įsivaizduoju, kad imantis kūrinio vidinės ir architektoninės analizės (ar tai būtų literatūrinis tekstas, ar filosofinė sistema, ar mokslinis darbas), atmetant biografines ir psichologines nuorodas, jau suabejojama abso­liučiu subjekto pobūdžiu ir pagrindiniu vaidmeniu. Vis dėlto galbūt reikia grįž­ti prie šio klausimo ne tam, kad iš naujo būtų nustatyta duodančio pradžią subjekto tema, bet siekiant suvokti subjekto įtraukimo momentą, funkciona­vimo formas ar priklausomybių sistemą. Tai reiškia, kad atmetama tradicinė problema ir daugiau nebekeliami klausimai: „Kaip gali nepriklausomas subjek­tas prasiskverbti į daiktų esmę ir suteikti jai reikšmę? Kaip jis gali iš vidaus formuoti kalbos taisykles ir šitaip duoti pradžią sumanymams, kurie iš tikrųjų yra jo paties?“ Vietoj tų bus iškelti šie klausimai: „Kaip, kokiomis sąlygomis ir kokiomis formomis gali kažkas, panašus į subjektą, pasirodyti diskurso rūšyje? Kokią vietą jis gali užimti kiekvienos rūšies diskurse, kokias funkcijas kokioms taisyklėms paklusdamas jis gali įgyti?“ Trumpai tariant, tai klausimas apie subjekto atskyrimą nuo jo, kaip autoriaus, vaidmens ir apie subjekto, kaip kintamos ir sudėtingos diskurso funkcijos, analizavimą.

Antra, yra priežastys, išplaukiančios iš ideologinio autoriaus statuso. Tokiu atveju kyla klausimas: kaip galima sumažinti tą didelę riziką bei pavojų, kuriuos grožinė literatūra kelia mūsų pasauliui? Atsakymas: juos gali sumažinti autorius. Jis suteikia galimybę apriboti piktybinį ir pavojingą reikšmių daugi­nimąsi pasaulyje, kur vienas yra pasiturintis ne tik savo ištekliais bei turtais, bet ir savo diskursais bei jų reikšmėmis. Autorius yra turtingumo principas reikšmės dauginimo procese. Taigi mes turime visiškai pakeisti autoriaus są­voką. Kaip matėme anksčiau, esame įpratę sakyti, kad autorius yra genialus kūrinio, atveriančio neišsemiamą reikšmių pasaulį, kūrėjas. Esame įpratinti ma­nyti, kad autorius yra toks skirtingas nuo visų kitų žmonių ir toks transcen­dentalus visų kalbų atžvilgiu, kad jam kalbant reikšmė pradeda daugintis, ne­ribotai daugintis.

Tiesa yra visiškai priešinga: autorius nėra neapibrėžtas kūrinį užpildančių reikšmių šaltinis; autorius neina pirma kūrinių, jis yra tam tikras funkcinis principas, kuriuo remiantis mūsų kultūroje apribojama, atmetama ir atrenka­ma – žodžiu, trukdoma grožinės literatūros laisva cirkuliacija, laisva manipu­liacija, laisva kompozicija, dekompozicija ir rekompozicija. Iš tikrųjų mes esa­me įpratinti pristatyti autorių kaip genijų, kaip amžiną išradingumo bangavimą, todėl kad realybėje mes verčiame jį funkcionuoti visiškai priešingai. Kai kas gali pasakyti, kad autorius yra ideologinis produktas, nes mes jį vaizduojame kaip jo istoriškai tikros funkcijos priešybę. (Kai istoriškąją funkciją reprezen­tuoja asmenybė, kuri ją apverčia, turime ideologinę produkciją.) Todėl auto­rius yra ideologinė figūra, žyminti būdą, kuriuo mes išreiškiame savo reikšmių dauginimosi baimę.

Iš šio pasakymo atrodo, kad aš reikalauju kultūros formos, kurioje autoriaus figūra neribotų grožinės literatūros. Tačiau būtų grynai romantiška įsivaizduoti kultūrą, kur fiktyvumas veiktų absoliučiai laisvai, kur grožinė literatūra būtų kiekvieno dispozicijoje ir vystytųsi be jokios būtinos ar varžančios figūros kontrolės. Nors nuo XVIII a. autorius vaidino fiktyvumo reguliuotojo vaidmenį, gana būdingą mūsų eros industrinei ir buržuazinei visuomenei, individualizmui ir privačiai nuosavybei, iki šiol skatinusį vykstančias istorines modifikacijas, jis neatrodo būtinas, kai autorinė funkcija pasilieka nekintanti savo forma, su­dėtingumu ir net egzistencija. Aš manau, kad nors mūsų visuomenė kinta, tuo pat metu, kai ji yra kitimo procese, autorinė funkcija būtinai išnyksta, išnyks­ta taip, kad grožinė literatūra ir jos daugiareikšmiai tekstai dar kartą galėtų funkcionuoti kita forma, bet vis dar kartu su prievartos sistema, kuri daugiau nebus autoriumi, bet kuri turės būti nustatyta ar galbūt žinoma iš patirties.

Visi diskursai, kad ir koks būtų jų statusas, forma, reikšmė ar traktavimas, tada vystytųsi anonimiškai murmant. Mes daugiau negirdėtume klausimų, kurie buvo perdirbti į tokius: „Kas iš tikrųjų kalbėjo? Ar tai iš tikrųjų jis, o ne kažkas kitas? Kiek autentiškai, kiek originaliai? Ir kokią dalį savo giliausio „aš“ jis išreiškė savo diskurse?“ Vietoj jų čia būtų kiti klausimai, tokie kaip šie: „Kokie yra šio diskurso egzistavimo būdai? Kur jis buvo panaudotas, kaip jis gali cirkuliuoti ir kas gali jį savintis? Kokios yra jo sritys, kur galimų subjektų vieta? Kas gali prisiimti tas įvairiapusiškas subjektines funkcijas?“ Ir po visų šių klausimų mes sunkiai ką nors girdėtume, nebent suaktyvėjusi abejingumą: „Argi svarbu, kas kalba?“

1 Struktūralizmas – viena iš vyraujančių XX a. antrosios pusės filosofijos krypčių, išvengęs jam pranašauto išsisėmimo ir greitos užmaršties – septintajame dešimtmetyje evoliucionavo dviem pagrindinėmis kryptimis: tradicine – klasikinio struktūralizmo ir – poststruktūralizmo. Klasikinio struktūralizmo krypčiai būdinga ryškėjanti perėjimo iš specialaus mokslinio lygmens į bendramokslinį ir filosofinį lygmenį tendencija, o centrine problema tampa mokslinio pažinimo santykis su istorija, žmogaus vaidmens vietos istorijoje klausimas. Poststruktūralizmas nepasuko natūralaus struktūralizmo evoliucionavimo keliu, o greičiau tam tikro pakeitimo, struktūralizmo sąvokų transformavimo link. Poststruktūralizmas reiškiasi kaip kai kurių struktūralizmo prielaidų, programinių tezių imanentinė kritika, tiksliau – jų savikritika.
2 Rusiškas šios knygos vertimas išleistas Maskvoje 1977 m.
3 Žmogaus problemos svarstymas M. Foucault kūryboje ilgainiui iškilo vadinamosios „besubjektinės epistemologijos“ projekto pavidalu. M. Foucault atmetė tiek transcendentali­nį, tiek empirinį subjektą kaip žinijos pagrindimo garantą; empirinis subjektas gali tik realizuoti epochos nustatytas mąstymo ir kalbos galimybes: jis esąs kintamas dydis, pvz., diskursyvinių praktikų funkcija.
4 Darbe „Žodžiai ir daiktai“ terminas „diskursyvinės praktikos“ nurodo mąstymą struktūrizuojančios bei jį logiškai sutvarkančios klasikinio racionalizmo kalbos specifiką, o trak­tate „Žinojimo archeologija“ šis terminas reiškia tam tikrus savo struktūrizuojančia galia į kalbą panašius pažinimo bei kultūros veiksnius.
5 M. Foucault, savo kūrybos niekada griežtai neribojęs struktūralizmo rėmais, netgi neigė esąs struktūralistas.
6 Textual Strategies / Perspectives in Post–Structuralist Criticism  ed. by Josue V. Harari, – Cornell University Press, 1979.
7 Pirmasis variantas buvo išspausdintas Draugijos biuletenyje Nr. 63 (1969). Antologijos sudarytojams buvo pateiktas iš esmės autoriaus papildytas ir Draugijos aprobuotas variantas.
8 Gausa, perteklius, kraštutinumas (angl.).
9 Diskusiją apie pertrūkio ir istorinės tradicijos sąvokas žr. M. Foucault. Les Mots et les choses. – Paris: Galllmard, 1966; translated as „The Order of Things“. New York Pantheon, 1971.
10 Searle John. Speech Acts: An Essay in the Philotophy of Language. Cambridge; Cambridge University Press, 1969. – P. 162–174.

Michel Foucault. Kas yra autorius?

2024 m. Nr. 1 / Iš prancūzų k. vertė Dobilė Kisieliūtė / Pirmą kartą Michelis Foucault (1926–1984) pranešimą „Kas yra autorius?“ perskaitė 1969 m. Prancūzijos filosofų draugijoje, reaguodamas į R. Barthes‘o esė „Autoriaus mirtis“.

Michel Foucault. Tiesa ir teisinės formos. Antroji paskaita

2020 m. Nr. 2 / Iš prancūzų k. vertė Tadas Zaronskis / Tai galios, galios naudojimo įrankis, kuris leidžia tam tikram žmogui, turinčiam paslaptį arba galią, į dvi dalis perlaužti kokį nors keraminį objektą, vieną dalį pasilikti sau, o kitą patikėti kam nors…

Michel Foucault. Tiesa ir teisinės formos. Antroji paskaita

2020 m. Nr. 1 / Iš prancūzų k. vertė Tadas Zaronskis / „Tiesa ir teisinės formos“ – paskaitų ciklas, kurį filosofas Michelis Foucault skaitė 1973 m., siekdamas parodyti, kokiu būdu žmogaus santykis su tiesa kyla iš socialinių praktikų, būtent – iš teisinių praktikų.

Vaclav Havel. Laiškas Gustavui Husakui

1992 m. Nr. 3

Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas

 

Gerbiamam ponui
Dr. Gustavui Husakui
ČKP CK Generaliniam sekretoriui

Gerbiamas pone daktare,

Mūsų gamyklose ir įstaigose verda darbas, piliečių pastangas atspindi iš lėto kylantis gyvenimo lygis: žmonės statosi namus, perka automobilius, gimdo vaikus, linksminasi, gyvena.

Kalbant apie Jūsų politikos sėkmę ar nepasisekimą, tai, žinoma, dar nieko nereiškia; žmonės po kiekvieno visuomeninio sukrėtimo visada grįžta prie savo kasdieninių darbų, nes tiesiog nori gyventi toliau, ir taip elgiasi tik savais sumetimais, o ne dėl tos ar kitos vadovybės.

Žinoma, žmonės toli gražu ne vien tik vaikšto į darbą, perka parduotuvėse, užsiima savo reikalais. Jie daro kur kas daugiau: skelbia daugybę įsipareigojimų, kuriuos įvykdo ir viršija; vieningai dalyvauja rinkimuose ir vienbalsiai renka pasiūlytuosius kandidatus; aktyviai dalyvauja įvairių politinių organizacijų veikloje; vaikšto į susirinkimus ir demonstracijas; demonstruoja remią viską, ką ir turi remti; niekur nepastebėsi jokių nepritarimo valdžios veiksmams požymių.

Visų šių realijų nevalia nepastebėti. Reikia jau visai rimtai paklausti ar visa tai nepatvirtina, kad Jums pavyko sėkmingai įvykdyti Jūsų vadovybės sudarytą programą ir įgyti gyventojų paramą, konsoliduojant šias šalies visuomenę?

Atsakymas priklausys nuo to, kaip suprasime konsolidacijos sąvoką.

Jeigu remsimės vien statistikos duomenimis ir policijos ataskaitomis apie politinį piliečių aktyvumą bei panašiais faktais, tai kažin ar suabejosime įvykusia konsolidacija.

Bei jeigu konsolidacija laikysime tikrąjį vidinį visuomenės būvį? Jeigu pasidomėsime kitais, galbūt subtilesniais ir ne taip lengvai apskaičiuojamais, bet nemažiau svarbiais dalykais, jei paklausime, kas iš tikrųjų slypi po visais tais skaičiais ir kaip tai atspindi asmeninė patirtis? Jei, pavyzdžiui, paklausime, kas padaryta, kad visuomenė morališkai ir dvasiškai atgimtų, kad būtų sukurtos žmoniškos gyvenimo sąlygos ir pasirūpinta žmogaus orumu, jo laisva ir autentiška saviraiška? Ką patirsime nuo išorinių reiškinių komplekso nukreipę žvilgsni į vidinius jų priežasčių ir pasekmių ryšius bei reikšmes, į sunkiau įžvelgiamą tikrovės plotą, kuriame tie reiškiniai pagaliau gali įgauti visuotinę žmogišką reikšmę? Ar ir tada galėsime mūsų visuomenę laikyti konsoliduota?

Drįstu tvirtinti, kad ne. Drįstu tvirtinti, kad priešingai visiems maloninantiems išoriniams faktams mūsų visuomenė vidujai ne tik nėra konsoliduota, bet atvirkščiai – krenta į vis gilesnę krizę, dar pavojingesnę už visas ankstesnes šiuolaikinės mūsų istorijos krizes.

Mėginsiu pagrįsti savo teiginį.

Reikėtų paklausti, kodėl žmonės elgiasi būtent taip, kaip jie elgiasi, kodėl savo elgesiu ir veiksmais kuria tokį imponuojantį totaliai vieningos visuomenės, totaliai remiančios savo valdžią vaizdą? Manau, kad atsakymas akivaizdus kiekvienam nešališkam stebėtojui: juos gena baimė.

Iš baimės prarasti darbo vietą mokytojas moko vaikus tokių dalykų, kuriais pats netiki; baimindamasis ateities mokinys jį pakartoja; bijodamas, kad negalės toliau studijuoti, jaunuolis stoja į jaunimo sąjungą ir atlieka visa, ko iš jo reikalaujama; bijodamas, kad sūnus ar duktė nepateks į mokyklą, nes nesurinks reikiamo balų skaičiaus pagal pasibjaurėtiną politinę taškų sistemą, tėvas prisiima įvairiausias pareigas ir “savo noru“ pildo visus reikalavimus. Bijodami galimų pasekmių, žmonės dalyvauja rinkimuose, balsuoja už pasiūlytus kandidatus ir apsimeta, kad šį ritualą laiko tikrais rinkimais; baimindamiesi dėl savo egzistencijos, tarnybos ir karjeros, vaikšto į susirinkimus, balsuoja tenai už tai, už ką reikia, arba bent tyli. Iš baimės žemindamiesi kritikuoja patys save ir atgailauja, meluoja pildydami daugybę žeminančių anketų. Bijodami skundikų, viešai, o dažnai nė privačiai nereiškia tikrųjų savo pažiūrų. Dažniausiai bijodami galimų nuobaudų, norėdami pagerinti savo padėtį ir įsiteikti vadovaujantiems organams, darbininkai skelbia didesnius įsipareigojimus, – taip dažnai ir atsiranda socialistinio darbo brigados, iš anksto žinančios, kad pagrindinė jų paskirtis tėra pavyzdinė: bus apie ką referuoti „aukštyn“ siunčiamose ataskaitose. Iš baimės žmonės eina į įvairiausias oficialias šventes, demonstracijas ir eisenas. Bijodami, kad nebūtų trukdoma jų darbui, daugelis mokslininkų ir menininkų pritaria idėjoms, kuriomis netiki, rašo tokius dalykus, kuriuos patys niekina ir žino, jog tai netiesa, stoja į oficialias organizacijas, dalyvauja tokioje veikloje, kuria patys bjaurisi, patys apkarpo arba deformuoja savo darbus. Kai kurie, norėdami apsisaugoti, net skundžia kitus darius tai, ką jie patys kartu su jais darė.

Baimės, apie kurią kalbu, žinoma, negalima įsivaizduoti paprasčiausia psichologine prasme, tai yra kaip konkretaus jausmo, – dauguma žmonių aplinkui neatrodo virpą iš baimės kaip drebulės, tai visiškai ramūs ir pasitikintys savimi piliečiai. Kalbu apie gilesnę baimę, pasakyčiau, etine prasme: tai yra apie daugiau ar mažiau suvoktą kolektyvinę sąmonę veikiančios grėsmės slėgį; apie rūpinimąsi tuo, kam kyla arba gali kilti grėsmė; apie laipsnišką susitaikymą su grėsme kaip integralia pasaulio dalimi; apie vis akivaizdesnes, veiksmingesnes ir išmoningesnes išorinio prisitaikymo formas – vienintelį efektyvų savigynos būdą.

Žinoma, baimė ne vienintelė šiuolaikinės visuomenės struktūros statybinė medžiaga.

Ir vis dėlto ji yra esminė ir pagrindinė medžiaga. Be jos būtų neįmanoma ta išorinė vienybė, drausmė ir vieninga nuomonė, kuriomis remiasi dokumentai, teigiantys musų visuomenės konsolidaciją.

Kyla klausimas ko tie žmonės bijo? Teismo procesų? Kankinimų? Turto konfiskavimo? Deportacijos? Egzekucijos? Ne, šias pačias brutaliausias valdžios spaudimo priemones, laimei, bent mūsų šalyje, nusinešė istorijos srautas. Šiuolaikinio slėgimo formos daug subtilesnės, nors ir šiandieną vyksta politiniai procesai (teismų manipuliacijos visiems žinomos), bet tai kraštutiniai atvejai. Visas svoris sutelktas į egzistencinį spaudimą. Kas, beje, iš esmės nieko nekeičia: žinome, kad niekada nebūna toksai svarbus absoliutus grėsmes dydis, svarbesnė reliatyvi grėsmė, – įsivaizduojama ne tai, ką žmogus objektyviai praranda o tai, kokia bus subjektyvi – pagal jo vertybių skalę, jo pasaulio akiratyje praradimo reikšmė. Kitaip sakant, jei šiandien žmogus baiminasi prarasti darbą pagal specialybę, tai toji baimė gali būti nemažesnė ir skatinti panašią laikyseną, kokią kitomis istorinėmis aplinkybėmis suformavo baimė prarasti visą turtą. Egzistencinio spaudimo metodas tam tikra prasme net universalesnis, nes nėra piliečio, kurio egzistencija (plačiausia žodžio prasme) negalėtų būti paliesta. Kiekvienas turi ką prarasti, tad kiekvienas turi dėl ko bijoti Praradimų skalė gali būti pati įvairiausia: nuo visokių valdančiojo sluoksnio privilegijų ir valdžios teikiamų galimybių iki susikaupimo ramiam darbui, sėkmės ir kilimo tarnyboje; nuo galimybės studijuoti, tobulintis ir apskritai dirbti pagal specialybę iki galimybės bent jau išlikti tokio riboto juridinio asmens lygio, kokio yra ir visi kiti piliečiai, o neatsidurti ten, kur nebegalioja nė kitiems dar galiojantys įstatymai, tai yra tarp Čekoslovakijos politinio apartheido aukų. Taip, kiekvienas turi ką prarasti, – net pagalbinis darbininkas gali būti perkeltas į prastesnę ar mažiau apmokamą vietą, ir jam gali skaudžiai atsirūgti, jeigu susirinkime ar aludėje pasakys tikrąją savo nuomonę.

Šioji visą visuomenę ir kiekvieną pilietį apraizgiusi egzistencinio spaudimo sistema, žinoma, negalėtų sėkmingai veikti kaip konkreti kasdieninė grėsmė arba visuotinė galimybė, jei ji nesiremtų – kaip ir anos ankstesniosios brutalesnės spaudimo formos – visuotinumą, kompleksiškumą ir galią užtikrinančia jėga – visur esančia ir visagale valstybės policija. Mat šis baisus voras nematomais tinklais yra skersai ir išilgai apipynęs visą visuomenę, jis yra tas taškas, kuriame susikerta visos baimės linijos, paskutinis ir nepaneigiamas įrodymas, kad kiekvienas bandymas pasipriešinti yra pasmerktas. Nors dauguma žmonių didesnę laiko dalį šio voratinklio nemato savo akimis ir negali paliesti rankomis, bet kiekvienas pilietis žino jį egzistuojant, visur ir visada turi mintyse ir atitinkamai – taip, kad nenukentėtų nuo nematomų akių ir ausų, – elgiasi. Ir tam tikra prasme, kad ir kaip elgtųsi, vis dėlto nukenčia, nes visiškai nebūtina patekti į pačius voro čiuptuvus: būti apskųstam, tardomam ir nuteistam. Tų žmonių viršininkai ir kiekviena jo likimą lemianti instancija taip pat yra apipinti, vienaip ar kitaip bendradarbiauja su valstybės policija. Taip pati valstybės policijai suteikta galia bet kuriuo momentu įsibrauti į žmogaus gyvenimą – nesant jokios apsaugos ir pasipriešinimo priemonių – jau savaime nublukina gyvenimo natūralumą ir autentiką, paverčia jį nuolatine veidmainyste.

Savisaugos pastangos išlaikyti tai, kas turima slegiant baimei, vis dažniau parodo, kaip pagrindiniu impulsu, siekiant to, ko dar neturima, tampa egoizmas ir karjerizmas.

Regis, visuomeninė sistema pastaraisiais metais retai kada leido visiškai atvirai reikštis žmonėms, pasiruošusiems bet kam, kad tik turėtų naudos, žmonėms be principų ir be stuburo, geidžiantiems valdžios ir karjeros, liokajų sąrangos žmonėms, nevengiantiems jokių pažeminimų, galintiems paaukoti artimuosius ir savo garbę, kad tiktai įsiteiktų galingesniems. Tad nenuostabu kad mūsų dienomis įvairiausių vadovų vietose sėdi tiek daug žinomų karjeristų, oportunistų, avantiūristų ir visaip susitepusių žmonių. Arba tiesiog tipiškų kolaborantų, tai yru tokių, kurie sugeba bet kuriomis aplinkybėmis įtikinti save, kad susitepdami palys jie gelbsti kitus arba bent užima vietas, kuriose galėtų atsidurti dar blogesni. Tad ir nenuostabu, jog kaip tik dabar suklestėjo tokia valdininkų korupcija, kokios neregėjome keletą dešimtmečių: jie visiškai viešai ima kyšius, o spręsdami darbo klausimus nesigėdydami vadovaujasi pirmiausia asmeninės naudos principu.

Mažiau nei kada nors anksčiau beliko žmonių, nuoširdžiai tikinčių viskuo, ką teigia oficialioji propaganda, ir nesavanaudiškai remiančių valdžią. Užtat vis daugiau veidmainių. Tiesą sakant, kiekvienas pilietis labiau ar mažiau verčiamas veidmainiauti.

Tokios nelinksmos padėties priežastys yra šios: niekada anksčiau nebuvę taip. kad režimui tiek mažai terūpėtų, ką iš tiesų galvoja tie išoriškai lojalūs piliečiai ir ar nuoširdžios jų kalbos – pakanka atkreipti dėmesį, kad ir į tai, jog nė vieno žmogaus nedomina, ar kritikuojantys save ir viešai atgailaujantys nuoširdžiai gailisi ar tik apsimeta, norėdami pagerinti savo padėtį. Galima netgi tarti, jog beveik automatiškai tai priimama, nė neįžvelgiant čia nieko nenormalaus. nes pats pagrindinis argumentas yra, kad tokius veiksmus atlyginsianti asmeninė nauda. Niekas nesistengia įtikinti atgailautojo, kad jisai klydęs, ne. dažniausiai tvirtinama, kad privaląs atgailauti, jei nori save išgelbėti, ir spalvingai padidinamos paskui atsiversiančios galimybės, o po atgailos burnoje liksiąs neskanumas visaip menkinamas. O jeigu iš kur nors staiga atsirastų keistuolis, iš visos širdies prisipažįstąs klydęs, aprioriškai atstumiantis galimą atlygį, tai tikriausiai net pačiam režimui sukeltų nemažai įtarimų.

Galima netgi tarti, kad visi esame atvirai papirkinėjami: jei sutiksi užimti tam tikras pareigas gamykloje (žinoma, tarnaudamas ne jos darbininkams, o gamyklos vadovybei), apdovanosime tave tokiomis ir tokiomis privilegijomis. Jei įstosi į jaunimo sąjungą, įgysi teisę į šias ir anas pramogas. Jeigu tu, kūrėjau, dalyvausi šiame oficialiame renginyje, tau atsivers štai šios ir dar tos galimybės. Galvok, ką nori, bet jeigu išoriškai sutinki, jei niekam netrukdai, jeigu nuslopini tiesos troškimą ir sąžinę,–visos durys atsiveria prieš tave.

Savaime suprantama, kokie žmonės atsiduria priešaky ir kokios piliečių savybės aktyvinamos, kai pagrindiniu visuomenės savirealizacijos veiksniu tampa išorinio prisitaikymo principas.

Nevalia pražiūrėti dar vienos srities, plytinčios tarp pasaulio baimės diktuojamos savigynos ir asmeninio klestėjimo siekio genamo plėšraus veržimosi užvaldyti pasaulį, kuri taip pat kuria šių dienų „vieningos visuomenės“ moralinį klimatą. Tai abejingumas ir visa, kas su juo susiję.

Po nesenų istorinių sukrėtimų, po to, kai šaly įsigalėjo dabartinė sistema, žmonės tarsi prarado tikėjimą ateitimi, tikėjimą savo galia pakeisti įvykių eigą, tikėjimą kovos už teisę ir teisingumą prasme. Jie numoja į viską, kas peržengia kasdieninių buitinių rūpesčių ribas, kas nukreipta į aukštesnes vertybes, į rūpinimąsi artimaisiais. Jie pasiduoda apatijai, dvasios pasyvumui ir depresijai, stengiasi kur nors pabėgti ir pasislėpti. O bandantis pasipriešinti, pavyzdžiui, nesutinkantis veidmainiauti, abejojantis savirealizacijos, grįstos susvetimėjimu pačiam sau, verte, vis abejingesnių aplinkinių akyse tampa keistuoliu, donkichotu, puspročiu, o paskui savaime sukelia tam tikrą atgrasą – kaip kiekvienas, besielgiąs kitaip nei dauguma ir dar galįs atgręžti neiškreipiantį, kritišką veidrodį į tą daugumą. Arba antroji galimybė: nors visuomenė ironiškai ir atstumia arba tariamai šalinasi tokio išsišokėlio, kaip iš jos ir pageidaujama, tačiau slapčiomis simpatizuoja jam, tikėdamasi, kad slaptai simpatizuodama asmeniui, kuris elgiasi taip, kaip derėtų elgtis visiems, nuramina savo sąžinę.

Paradoksalu, tačiau šis abejingumas veikia gana aktyviai: argi iš baimės, o ne iš abejingumo daugelis eina prie balsavimo urnų, į susirinkimus, stoja į oficialias organizacijas? Ar iš pirmo žvilgsnio tokia efektinga politinė režimo parama nėra tik automatizmo, rutinos, įpročio ir komforto apraiška, po kuria slypi totali rezignacija? Nėra absoliučiai jokios prasmės dalyvauti visuose šiuose ritualuose, tačiau tokiu būdu galima bent užsitikrinti sau ramybę, tad kodėl juose nedalyvauti? Atsisakydamas nieko nelaimėtum, tiktai dar ir ramybę prarastum.

Didžioji dauguma žmonių nenori nuolatinio konflikto su valdžia, tuo labiau kad toksai konfliktas gali baigtis tiktai izoliuoto individo pralaimėjimu. Kodėl tad nedaryti to, ko iš tavęs reikalaujama? Juk nieko nekainuoja, o ilgainiui imi net nebesusimąstyti apie tai.

Taip beviltiškumas kelia apatiją, apatija – prisitaikymą, prisitaikymas – automatiškus veiksmus (panaudojamus masių politiniam aktyvumui įrodyti). Visa tai kartu sudaro šiuolaikinį vadinamosios normalios elgsenos įvaizdį. Pačia savo esme labai pesimistišką įvaizdį.

Kuo labiau žmogus pasiduoda visuotiniam esančių sąlygų pagerėjimui, – atsisako aukštesnių vertybių ir tikslų, tai yra į „išorę“ nukreiptos veiklos galimybių, tuo daugiau energijos skiria ten, kur sutinka santykinai mažiau kliūčių – į „vidų“. Žmonės daugiau galvoja apie save, apie savo namus, savo šeimą ir randa ten ramybę, gali ten užmiršti visą pasaulio kvailumą, išlaisvinti savąjį kūrybingumą. Ieško geresnės namų įrangos, gražių daiktelių, stengiasi pakelti savosios buities lygį, paversti gyvenimą malonesniu, statosi vasarnamius, rūpinasi automobiliais, daugiau dėmesio skiria geram maistui, drabužiams, buto patogumams, tiesiog labiau orientuojasi į materialiuosius savo asmeninio gyvenimo matmenis.

Žinoma, tokia orientacija teigiamai veikia ekonomiką: kaip jos rezultatas vystosi apleista plataus vartojimo prekių gamyba ir paslaugų sfera, kyla bendras gyvenimo lygis. Liaudies ūkio požiūriu tai reikšmingas ir dinamiškas energijos šaltinis, bent iš dalies galįs atlikti tuos materialaus visuomenės praturtinimo uždavinius, kurių neįstengė įvykdyti nepaslankus, perdėm subiurokratintas ir neproduktyvus valstybinis ūkis (tereikia palyginti valstybinių ir privačių statybų apimtį bei kokybę).

Bet kodėl valdžia sveikina ir paremia šį energijos persiliejimą iš visuomeninės į „privačią“ sferą?

Dėl pasekmių, stimuliuojančių ekonomikos vystymąsi? Ir dėl to. Tačiau visos šiuolaikinės politinės propagandos ir praktikos dvasia, neįkyriai, bet sistemingai stiprinanti šią „vidun“ nukreiptą orientaciją, net per daug aiškiai parodo, kodėl valdžios požiūriu sveikintinas šis persiliejimas: sveikintinas pirmiausia psichologinis aspektais – traukimasis iš „viešosios“ sferos. Teisingai spėjama, jog anksčiau arba vėliau „išorėn“ nukreiptos jėgos atsisuktų prieš sistemą (arba bent prieš labiausiai nepriimtinus jos pavidalus). Todėl sistema nė nesuabejodama vietoje tikrojo žmogiškojo gyvenimo pateikia skurdų pakaitalą. O visuomenės dėmesys (siekiant nepastebimai ją užvaldyti) sąmoningai nukreipiamas į šalį nuo visuomeninių reikalų, – visus žmogaus interesus prislegiant vartotojiškų reikmių krūviu, galima toliau prievartauti dvasinius, politinius ir moralinius jų poreikius. Redukuojant asmenybę taip, kad ji tetrokštų ankstyvosios vartotojų visuomenės idealų įkūnijimo, galima lengviau paversti ją kompleksinio manipuliavimo objektu, – taip iki minimumo sumažinamas pavojus, kad žmogus netikėtai pasiges vienos iš nesuskaičiuojamų ir nenumatomų savo galimybių, o ribota centralizuotos rinkos pasiūla vartotojui iš pat pradžių leidžia pasijusti įspraustam į nustatytą rėmelį.

Visa liudija, kad valdžia elgiasi kaip savisaugos instinkto valdomas padaras, kuris, eidamas mažiausio pasipriešinimo keliu, nė neatsigręžia pasižiūrėti, ar toksai kelias neapmokamas asmenybės suskaldymu, brutaliu žmogiškosios vertės pamynimu.

Ir toji pati valdžia tiesiog įkyriai stengiasi įteisinti savąją revoliucinę ideologiją su visiško žmogaus išlaisvinimo idealui. O kur iš tikrųjų atsidūrė savąją asmenybę kompleksiškai, harmoningai ir autentiškai vystantis žmogus? Žmogus, besinaudojąs visomis socialinėmis ir juridinėmis teisėmis, kūrybiškai dalyvaujantis vystant ekonomines ir politines galias, pačiam sau sugrąžintas ir pajutęs tikrąją savo vertę individas. Vietoje laisvo dalyvavimo politiniame gyvenime ir atviro dvasinio vystymosi jam pasiūlyta laisvai rinktis šią ar kitą šaldytuvo arba skalbimo mašinos rūšį.

Arba: priešaky iškilus didžiųjų humanistinių idealų fasadas, o už jo kuklus socialistinio miesčionio namelis! Vienojo pusėje pompastiški šūkiai apie neregėtą visų laisvių suklestėjimą ir nepaprastą gyvenimo struktūros įvairovę, o kitoje – neįsivaizduojama – iki pirkinių paieškos redukuoto gyvenimo tuštuma ir pilkumas!

Kaip jau pažymėjau, kažkur manipuliacinių svertų, paverčiančių žmogų buku vartotojų bandos dalyviu, hierarchijos viršūnėje įsikūrusi slapta ir galinga jėga – valstybės policija. Jinai gali vaizdžiai iliustruoti tarp ideologinio fasado ir kasdieninės realybės žiojėjančią prarają. Kiekvienas, kam teko nemalonumas savo kailiu patirti šios institucijos „braižą“, tiktai nusikvatos iš oficialaus jos paskirties aiškinimo, – negi įmanu patikėti, kad šis dvokiantis smulkių niekšelių, profesionalių šnipų ir menkų skundikų šmirinėjimas, šis nepilnaverčių, klastingų, pavydžių ir godžių filisterių bei biurokratų knibždėjimas, sis purvinas išdavysčių, apgaulės, šmeižtų ir intrigų kamuolys yra liaudies valdžią saugančių ir jos iškovojimus nuo priešų ginančio darbininko braižas? Juk tikrosios liaudiškos darbininkų valdžios priešas būtų – jeigu viskas nebūtų apversti aukštyn kojomis – kaip tik šis niekad nepasisotinantis ir nieko nesišlykstįs miesčionis, savuosius kompleksus gydantis įskųsdamas kaimynus, tikrasis dvasinis policijos “braižo“ kūrėjas, kurį galima nesunkiai nutuokti slypint už kasdieninės „slaptųjų“ praktikos! Manau, visą šį groteskišką teorijos ir praktikos neatitikimą kažin ar galima paaiškinti kitaip nei tikrąja šiandieninės valstybės policijos paskirtimi, – policijos, ne saugančios laisvą žmogaus vystymąsi nuo prievartautojų, o atvirkščiai – saugančios prievartautojus nuo grėsmės, kuri kiltų žmogui laisvai vystantis.

Revoliucinio mokymo apie naują žmogų, jo naująją moralę ir žemiškos gyvenimo, kaip vartotojiškos laimės, koncepcijos neatitikimas kelia klausimą, kodėl valdžia taip mėšlungiškai įsikibusi laikosi ideologijos. Matyt, vien todėl kad ideologija, kaip konvencionalizuota ritualinės komunikacijos sistema, suteikia jai tęstinumo, vientisumo ir teisėtumo iliuziją, užmaskuoja jos savanaudišką praktiką.

Tikrieji ir konkretūs šios praktikos interesai neišvengiamai persmelkia kiekvieną oficialiosios ideologijos žingsnį. Iš grėsmingo ideologinių frazių kalno gilumos, iš kur valdžia be perstojo bando veikti žmogų, skamba informacijos požiūriu bergždžios tezės, kurių paprastai nė neužfiksuoja ausis, tačiau pro jas pasigirsta vienintelis prasmingas ir konkretus patarimas: būtų geriau, jei visai nesidomėtum politika – tai mūsų reikalas; daryk tai, ką tau pasakysime, be reikalo nefilosofuok ir nekišk nosies, kur nedera, tylėk, dirbk savo darbą, rūpinkis savimi – ir būsi laimingas.

Žmogus ir stengiasi laikytis šio patarimo, – būtinybė rūpintis savąja egzistencija galų gale ir yra tas vienintelis punktas, dėl kurio galima visiškai sutarti su valdžia. Kodėl tad tuo nepasinaudoti? Juo labiau jeigu nieko kito ir nelieka!

Kur tad krypsta visa ši padėtis, kurios pagrindinius kontūrus pabandžiau nubrėžti? Kitaip sakant, ką su žmonėmis ir iš žmonių daro baimė bei apatija grįsta sistema, genanti asmenybę į materialiosios egzistencijos irštvą ir siūlanti veidmainystę kaip pagrindinį bendravimo su visuomene principą? Kokiose padugnėse visuomenę murdo politika, kurios vienintelis tikslas tėra palaikyti išorinės tvarkos ir visuotinio paklusnumo vaizdą, neatsižvelgiant, kokiomis priemonėmis ir kokia kaina tol pasiekta?

Tikriausiai nereikia ypač lakios vaizduotės, kad suprastum, jog tokia padėtį tegali palaipsniui pakirsti visas moralės normas, visus padorumo reikalavimus, palaužti pasitikėjimą liesos, principingumo, nuoširdumo, nesavanaudiškumo, garbės ir orumo verta. Tegali nusmukdyt egzistenciją iki biologinės vegetacijos, tai yra iki visiškos demoralizacijos, kuri atsiranda praradus viltį ir gyvenimo prasmės suvokimą. Iki naujos tragiškojo žmogaus padėties šiuolaikinės techninės civilizacijos aspektu apraiškos, susijusios su nykstančiu absoliuto horizontu. Aspektu, kurį esu linkęs vadinti žmogaus tapatybės krize, negi žmogus identiškumo irimą gali sustabdyti sistema, taip griežtai reikalaujanti būti kažkuo kitu, nei esi?

Tvarka padaryta. Tačiau dvasios apmirimo, širdies nuslopinimo ir gyvenimo ištuštėjimo kaina.

Pasiekta išorinė konsolidacija. Visuomenės dvasinės ir moralinės krizės kaina.

Blogiausia, kad šioji krizė vis aštrėja: tereikia bent kiek kilstelėti virš ribotos kasdienybės, kad su siaubu įsitikintum, kaip greitai visi apleidžiame pozicijas, iš kurių dar vakar nė negalvojome trauktis. Tai, kas dar vakar viešosios nuomonės buvo laikoma esant nepadoru, šiandien jau lengvai dovanotina, rytoj tikriausiai bus visai įprasta, o poryt galbūt taps pačiu padorumo pavyzdžiu. Tai, apie ką vakar skelbėme, kad su tuo niekada nesusitaikysime arba laikėme neįmanomu, šiandien be jokios nuostabos vertiname kaip patį natūraliausią dalyką. Ir atvirkščiai – kas dar neseniai buvo pati akivaizdybe, tas šiandien laikoma išimtimi ir, kas žino, gal greitai taps nepasiekiamas idealas.

„Natūralaus“ ir „normalaus“ skalių kaita ir moralinių vertinimų skirtumai pastarųjų metų visuomenėje yra daug didesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes, savaime suprantama, augant apatijai, atbunka sugebėjimas justi apatiškumą.

Nelyginant liga, kuri nuo lapų ir vaisių persimestų į kamienus, prasismelktų iki šaknų. Blogiausia, kad dabartinė padėtis dar liūdnesnės perspektyvos.

Visuomenė vidujai vystosi, tvirtėja ir kultūrėja pirmiausia nuolat giliau, plačiau, labiau diferencijuotai suvokdama save pačią.

Pagrindinis šio visuomenės savivokos įrankis yra jos kultūra. Kultūra, kaip konkreti žmogaus veiklos sritis, veikianti (nors dažnai netiesiogiai) dabartinę dvasios būseną ir kartu pati šios būsenos veikiama.

Tenai, kur valdant visuomenę totaliai užgniaužiamas jos vidinis diferencijuotas vystymasis, visai dėsningai pirmiausia užgniaužiama kultūra. Ir ne vien „automatiškai“, kaip tai, kas pagal ontologinę savo esmę yra ir priešiška visuomenės manipuliavimo „dvasiai“, o, tartume, „programiškai“ – teisėtai baiminantis, kad kaip tik kultūros – savojo savivokos instrumento – dėka visuomenė suvoks, kaip ji prievartaujama. Per kultūrą visuomenė išplečia savo laisvę ir atskleidžia tiesą, o negi to norėtų valdžia, iš esmės priešiška šioms vertybėms? Tokia valdžia pripažįsta tiktai tokią „tiesą“, kokios jai reikia šiuo momentu. Ir vienintelę „laisvę“ apreikšti tą „tiesą“.

„Tiesos“ pasaulis, neįkvepiantis dialektiško tikrovės pažinimo oro, pasaulis, kuriame vadovaujamasi vien valdžios interesais – tai sterilių minčių, sustingusių dogmų, sustabarėjusių ir nelanksčių doktrinų pasaulis, o natūrali viso to išdava yra pragmatiška savivalė.

Tai direktyvų, draudimų ir suvaržymų pasaulis. Pasaulis, kuriame kultūros politika – tai kultūros policijos veikla.

Jau daug kalbėta ir rašyta apie kuriozišką šiuolaikinės mūsų kultūros nuniokojimą, apie įvairiausių persekiojimų ir diskriminacijos tinklą, apie šimtus uždraustų rašytojų ir knygų, apie dešimtis uždarytų žurnalų, apie sunaikintas visas leidybos bei repertuaro galimybes, apie tai, kad nutraukti ryšiai su visuotine dvasia, kad ištuštėjo parodų salės, o visos iki šiol veikusios menininkų organizacijos ir daugybė mokslinių institutų išvaikyta ir pakeista protezais, kuriuos valdo agresyvūs sektantai ir žinomi karjeristai bei garbėtroškos, nusitvėrę pasitaikiusios progos. Nebandysiu dar karią to aprašinėti, norėčiau gal kiek apmąstyti kai kuriuos dabartinės padėties aspektus, susijusius su šio laiko tema.

Pirmiausia: kad ir kokia prasta būtų dabartinė padėtis, tai dar nereiškia, kad nebėra jokios kultūros. Teatrai vaidina, televizija kasdien kažką transliuoja, leidžiamos knygos. Šios viešosios, legalios kultūros visuma pažymėta ypatingu ženklu: visuotini jos išoriškumą nulemia gilus susvetimėjimas savo pačios esmei, totaliai iškastruojant ją būtent kaip žmogiškos, tai yra ir visuomeninės, savivokos įrankį. O jeigu šiandien ir atsiranda kokia neginčijamai suvereni vertybė, pavyzdžiui, iš tos pačios meno sferos, – puikus aktoriaus vaidmuo, – tai atsiranda kaip valdžios požiūriu santykinai nepavojingas ir visuomenės savivokai įtakos neturintis reiškinys, toleruotinas ir dėl savojo subtilumo bei sublimuotumo. Tačiau net ir tokiu atveju, vos pasijunta minėtoji įtaka, valdžia bemat ima instinktyviai gintis (žinomas atvejis, kai geras aktorius buvo uždraustas iš esmės tik todėl, kad buvo per geras).

Tačiau aš ne apie tai. Mane domina klausimas, kaip šis išoriškumas pasireiškia srityse, kurios turi priemonių tiesiogiai įvardyti žmogišką patirtį, tai yra srityse, daug pastebimiau stimuliuojančiose visuomenės savivoką.

Pateiksiu pavyzdį: tarkime, paskelbiamas (o kartais taip ir nutinka) literatūros kūrinys, galbūt pjesė, ir negalima paneigti ją turint sugestijos, išradingumo, prasmės. Kad ir koks būtų tas kūrinys, dėl vieno galime būti visada ir visiškai ramūs: jis nė centimetru neviršija konvencionalios, banalios, tai yra savo esme melagingos, visuomeninės sąmonės lygio, ir nesvarbu, ar tai atsitinka dėl cenzūros, autocenzūros, autoriaus temperamento, rezignacijos, saviapgaulės ar apskaičiavimo kaltės. O šioji visuomeninė sąmonė autentiška pasaulio patirtimi laiko vien patirties iliuziją, sulipdytą iš paviršutiniškų, apdailintų ir nuvalkiotų detalių, tokių visuomeninės sąmonės jau seniai išbandytų ir pritaikytų patirčių šešėlių. Vis dėlto, arba tiksliau – kaip tik todėl, tokie kūriniai visada išblaškys, sudomins arba sujaudins daugelį žmonių, nieko nenutvieksdami tikrojo pažinimo spinduliais, neatskleisdami nieko iki šiol nežinomo, nepasakydami nieko nepasakyto, autentiško ir nesužadindami praregėjimų bei nuojautų. Trumpai tariant, tokie kūriniai, imituodami realų pasaulį, iš tikrųjų jį falsifikuoja. Jeigu prisiminsime konkrečius minėtojo išoriškumo pavidalus, pamatysime, kad visai neatsitiktinai dažniausiai semiama iš tradiciškai mūsų kieme valdžios (ir tos buržuazinės, ir proletariškos) malonės spinduliuose stovinčios statinaitės, – įsitikinus jos turinio nekenksmingumu; turiu omeny banalybės estetiką, susukusią gūžtą žvalioje miesčioniškoje jausenoje, sentimentalią kaimyniškojo humanizmo filosofiją, virtuvinį atlapaširdiškumą, provincialią pasaulio koncepciją, besiremiančią tikėjimu visuotiniu geraširdiškumu. Kalbu apie estetiką, kurios šerdis yra apdairios vidutinybės kultas, stovintis ant pašvinkusio tautiško pasitenkinimo savim pagrindo, valdomas susmulkėjimo ir kampų nugludinimo principo ir išsiliejantis netikru optimizmu bei dekadentiškiausia šūkio „tiesa nugali“ interpretacija.

Kaip Jums tikriausiai žinoma, politinę ideologiją beletrizuojančių kūrinių šiandieną labai maža ir, profesionaliai žiūrint, jie visi nevykę. Ir ne tik todėl, kad nėra kas juos kuria, bet ir dėl to, kad iš esmės, nors tai skamba paradoksaliai jie nėra pageidautini mūsų dienų tikrosios – tai yra vartotojiškos – gyvenimo koncepcijos požiūriu; jeigu jie atsirastų ir būtų profesionaliai sukurti, ir dar atkreiptų į save dėmesį, – pernelyg atitrauktų žvilgsnius „į šalį“, dirgintų senas žaizdas, savo visuotiniu bei radikaliu politiškumu sukeltų visuotinę bei radikalią reakciją, ir visa tai pradėtų drumsti vandenį, kurį norima kuo ilgiau išlaikyti stovintį. Tikriesiems šiuolaikinės valdžios interesams dar labiau tinka tai, ką pavadinau banalybės estetika. Ir su tiesa ji prasilenkia ne taip akivaizdžiai. Ir kur kas priimtinesnė, ir konvencionali sąmonė ją daug lengviau virškina. Tad ji daug geriau pritaikyta atlikti užduotis, kurias vartotojiškas gyvenimo būdas kelia kultūrai: nedrumsti ramybės tiesa, o smagiai liūliuoti melu.

Žinoma, tokio pobūdžio kūryba buvo gausi, netgi vyravo. Tačiau visada iki šiol egzistuodavo bent keletas plyšių, pro kuriuos prasismelkdavo viešumas ir vienaip ar kitaip autentišką, žmogaus savivoką atspindinti kūryba. Tokiai kūrybai niekada nebuvo lengva, nes jos šalinosi ne tik valdžia, bet ir egoistiška, komfortą mėgstanti konvencionalioji sąmonė, tačiau kažkokiais paslaptingais būdais, vingiuotais takeliais ir labai retai nevilkinama ji vis dėlto pasiekdavo žmogų ir visuomenę ir atlikdavo visuomenės savivokos užduotis.

Bet pastaruoju metu ir tai pasidarė nebeįmanoma, ir šioji permaina man atrodo pati svarbiausia. Dabartinei valdžiai pasisekė, – ir galima įrodyti, jog pirmą kartą nuo mūsų tautinio atgimimo laikų, – beveik tobulai užvaldyti kultūrą: taip preciziškai šiandien veikia biurokratinės kontrolės sistema, taip kruopščiai užlipinamas pats siauriausias plyšelis, pro kurį galėtų prasiskverbti bent kiek rimtesnis kūrinys, taip tas mažytis būrelis, laikantis kišenėje visų durų raktus, baiminasi prarasti valdžią ir bijo meno.

Tikriausiai suprantate, kad dabar kalbu jau nebe apie tuos storus visiškai arba iš dalies uždraustų autorių indeksus, o apie daug blogesnį indeksą: apie „bianco indeksą“, kuriame aprioriškai atsiduria visa, kas gali sužibėti originalesne mintim, gilesne įžvalga, atviresniu nuoširdumu, savitesne idėja, įtaigesne forma, – kalbu apie išankstinį arešto orderį viskam, kas vidujai laisva, o giliausia žodžio prasme tokia yra visa kultūra. Kalbu apie kultūros arešto orderius, kuriuos išrašė Jūsų vyriausybė.

Vėlei sugrįžta klausimas, kuris kildavo iš pat pradžių: ką visa tai iš tikrųjų reiškia? Ir kur atsidursime? Ir kas ištiks visuomenę?

Vėl pasiremsiu pavyzdžiu: žinome, kad sustojo dauguma anksčiau ėjusių kultūros žurnalų, o jei ir liko koksai, tai toks sulaižytas, jog neverta nė prisiminti.

Ir kas iš to?

Lyg ir nieko iš pirmo žvilgsnio: ir be visų tų literatūros, meno, teatro, filosofijos, istorijos ir kitokiausių žurnalų visuomenė kuo puikiausiai gyvuoja, taigi, matyt, nė tuo metu, kai eidavo, jie neatitiko latentiškų visuomenės poreikių, kurie juk egzistavo ir, be abejo, turėjo poveikį. Kokiam žmonių skaičiui tų žurnalų dabar stinga? Keletui dešimčių tūkstančių prenumeratorių, o tai tik maža visuomenės dalis.

Vis dėlto tai daug didesnė ir rimtesnė netektis, nei galėtų pasirodyti į skaičius žiūrint. Tikroji jos giluma paslėpta nuo mūsų akių, ir jos neatskleis nė patys tiksliausi apskaičiavimai.

Prievartinė tokio žurnalo likvidacija – tarkime, kalbame apie teorinį teatro leidinį – nėra vien konkreti skriauda konkretiems žurnalo skaitytojams, net ne vien šiurkštus išpuolis prieš teatro kultūrą. Tai taip pat – ir visų pirma – tam tikro visuomenės savivokos organo likvidavimas, o tai sunkiai nusakomu būdu neišvengiamai pažeidžia susiraizgiusi cirkuliacijos, medžiagų apykaitos ir transformacijų tinklą, maitinantį tą sudėtingą daugiasluoksnį organizmą, koks yra modernioji visuomenė; stabdo natūralią tame organizme vykstančių procesų dinamiką, drumsčia subtilius įvairiausių jo funkcijų sąskambius, atitinkančius jo vidinės struktūros laipsnį. Kaip maiste ilgai stokojant kurio nors vitamino, nors vien kokybės požiūriu ir nežymaus, galima pasiligoti, taip – ilgalaikėje perspektyvoje – ir visuomenės organizmui vieno žurnalo praradimas gali padaryti daug didesnę žalą, nei galėtų pasirodyti paviršium žvelgiant. O jeigu kalbama ne vien apie žurnalą? Jeigu kalbama beveik apie visus?

Nesunkiai galiu įrodyti, kad tikroji žinojimo, mąstymo ir kūrybos vertė stratifikuotame kultūrinės visuomenės gyvenime niekada nebūna be liekanos, kai atimame tą vertę, kurią jie turi asmenims, pirmiausia tiesiogiai “fiziškai“ – nesvarbu aktyviai ar pasyviai – paveikiamiems. Tų asmenų beveik visada nedaug, mokslo srity dar mažiau nei meno, o vis dėlto žinojimas gali labai stipriai–kad ir per keletą tarpinių pakopų – paveikti visą visuomenę taip, kaip kiekvieną mūsų tiesiogiai „fiziškai“ paliečia politika, susijusi su atomine grėsme nors tik mažai kas yra „fiziškai“ patyręs teorinės fizikos spekuliacijas, dėl kurių atsirado atominė bomba.

Kad taip atsitinka ir humanitarinėje srity, liudija gausybė neregėto kultūrinio, politinio ir moralinio visos visuomenės sąjūdžio pavyzdžių, kai pradinis kristalizavimosi branduolys arba katalizatorius būdavo visuomeninės savivokos vyksmas, apėmęs ir tiesiogiai „fiziškai“ palietęs visiškai nedidelį, ekskliuzyvų asmenų ratą. Tasai vyksmas netgi galėjo vėliau likti už visuomenės, kaip viseto, apercepcijos ribų, ir vis dėlto jis buvo nepakeičiamas josios sąjūdžio užtaisas. Mes niekada nežinosime, kada netvari žinojimo liepsnelė, įsiplieskusi tarp kelių į sąvoką labiau linkusių ląstelių, staiga nutvieks kelią visai visuomenei, šiai nė nepastebėjus, kas jai tą kelią nušvietė. Tai dar ne viskas: tie nesuskaičiuojami pažinimo tvyksniai, niekada nenutvieksiantys kelio visai visuomenei, labai reikšmingi jau vien tuo, kad jie buvo, kad galėjo nutvieksti kelią, kad ir jie – patys savaime – dalyvavo realizuojant tam tikros visuomenės potencijas. Tos potencijos gali būti tiesiog kūrybinės jėgos arba laisvės, padedančios kurti ir palaikyti kultūros klimatą, be kurio neįmanomi kiti, reikšmingesni, tvyksniai. Trumpai tariant, dvasinės savivokos erdvė yra nedaloma: nutraukus bent vieną siūlą, pažeidžiamas viso tinklo integralumas. O tai rodo, jog visi subtilūs procesai visuomenės organizme yra susiję tarpusavy.

Nenorėčiau redukuoti reikalo esmės iki šio gana trivialaus aspekto. Bet vis dėlto: ar tokie „kultūros arešto orderiai“ nemarina visos visuomenės dvasios ir moralės, nors tiesiogiai paliečia tiktai gan ribotą asmenų skaičių?

Jei pastaraisiais metais knygynų lentynose ir nepasirodė nė vienas naujas čekų romanas, pastebimai išplėtęs mūsų pasaulio patirtį, tai niekuo nepasireiškė išorėje, – skaitytojai dėl to nerengs demonstracijų ir galų gale visada suras ką skaityti. Tačiau kas imtųsi spėti, ką toksai faktas iš tikrųjų reiškia čekų visuomenei? Kas žino, kuo šitoks stygius atsilieps ateities dvasiniam ir moraliniam klimatui? Kaip susilpnins mūsų savivokos gabumus? Ir kaip tokios kultūrinės savivokos stygius paveiks tuos, kurie tiktai šiandien pradeda arba rytoj pradės pažinti patys save? Kiek mistifikacijų, sentimentais nugulančių visuotinėje kultūros sąmonėje, privalėsime pašalinti, norėdami grįžti atgal į kokį nors „išeities tašką“? Ir kas žino, kas, kada ir kaip įstengs sukaupti pakankamai jėgų, kad galėtų įžiebti naują tiesos liepsnelę, kai taip nuosekliai naikinama ne tik galimybė įžiebti, bet net tokios galimybės nuojauta?

Keletas tokių romanų, kurių taip stinga knygynų lentynose, vis dėlto yra: jų rankraščiai eina iš rankų į rankas. Šiuo požiūriu situacija neatrodo tokia beviltiška. Iš viso to, kas anksčiau pasakyta, aiškėja, kad jeigu tokio romano per šiuos metus nebūtų perskaitę daugiau nei dvi dešimtys skaitytojų, jo egzistavimas ir taip būtų pateisintas, nes pats faktas, kad tokia knyga egzistuoja, kad ją apskritai galima buvo parašyti, kad ji gyvena, nors ir siauroje kultūrinės sąmonės zonoje, yra pakankamai reikšmingas. Tačiau ką kalbėti apie sferas, kuriose neįmanoma dirbti apeinant vadinamąsias legalias struktūras? Kaip sužinoti nuostolių, kuriuos padarė naujų srovių nuslopinimas teatre ir kine – šiose labai savitose visuomeninio poveikio srityse – tikrąjį mastą? O ką gali tolimoje perspektyvoje reikšti vakuumas, atsirandantis humanitarinių mokslų, teorijos ir specialios visuomeninių mokslų eseistikos srityse? Kas drįstų apskaičiuoti prievartinio įvairių ilgamečių savivokos procesų, vykstančių ontologinėje, etinėje ir istorinėje plotmėse, nutraukimo pasekmes? Juk šie procesai apskritai neįsivaizduojami be laisvo disponavimo šaltiniais, reguliarių viešų konfrontacijų, be natūralios informacijos, idėjų, minčių, mokslo žinių ir vertybių cirkuliacijos, be viešo savųjų nuostatu Išsakymo.

Apskritai klausimas skambėtų taip: kokia dvasine bei moraline tautos impotencija ateity atsirūgs šiandieninis jos kultūros kastravimas?

Bijau, kad balsios pasekmės atsilieps visuomenei dar daugybę metų po to. fcai bus užmiršti jas sukėlę politiniai interesai. Ir tuo didesnė istorinė kaltė tenka tiems, kurie tam, kad išsilaikytų valdžioje, paaukojo tautos dvasios ateitį.

Jei kosmose pagrindinis yra entropijos1 augimo dėsnis, tai pagrindinis gyvenimo dėsnis yra vis sudėtingesnės struktūros ir kova prieš entropiją: gyvenimas priešinasi kiekvienai uniformai ir vienodumui, jo perspektyva yra ne „supanašėjimas“, o įvairovė, transcendencijos bei nuotykių nerimas, kova prieš status quo. Būtinė jo vystymosi dominantė – be perstojo aktualizuoti paslaptį.

Ir atvirkščiai valdžiai, kurios vienintelis tikslas – prievarta išsaugoti savo nekintamumą, išgaunant permanentinio pritarimo vienybę, būtiškai esmingas nepasitikėjimas kiekviena įvairove, atskirybe ir transcendencija, būtiškas pasipriešinimas viskam, kas nepažįstama, neaprėpiama ir visąlaik paslaptinga, būtiškas polinkis į uniformą, vienodumą ir nejudrumą, didelė status quo meilė. Mechaninė dvasia prislegia vitalinę. Tvarka, kurią siekiama įtvirtinti, nėra atviros vis aukštesnių visuomenės organizavimosi formų paieškos, atitinkančios vis sudėtingesnes struktūras, o atvirkščiai – grįžimas prie „labiausiai tikėtinos padėties“, kuri yra aukščiausias entropijos laipsnis. Žengdama koja kojon su entropija, tokia valdžia žygiuoja prieš gyvenimo kryptį.

Žinoma, kad ir žmogaus gyvenime būna toks akimirksnis, kai jo struktūros staiga ima irti ir jo kelias pasuka entropijos kryptimi. Tai akimirksnis, kai jis paklūsta visuotiniam kosmoso dėsniui, – mirties akimirksnis.

Kažkur pačiuose valdžios, pasukusios entropijos kryptimi ir norinčios žmogų paversti kompiuteriu, kurį galima bet kaip užprogramuoti, žinant, kad visi įsakymai bus įvykdyti, pagrinduose glūdi mirties principas. Ir lavono tvaiku padvelkia „tvarka“, kurios toji valdžia siekia, tvarka, kai kiekviena natūralios gyvybės apraiška – savitas gestas, veiksmas, originali mintis, nenuspėjamas ilgesys ar idėja – tampa „suirutės“, „chaoso“, „anarchijos” signalu.

Visa politine praktika, kurios pagrindinius aspektus bandžiau čia aprašyti, ir dabartinis mūsų režimas patvirtina, jog „ramybės“, „tvarkos“, „susitelkimo“, „išėjimo iš krizės“, „irimo sustabdymo“, „aistrų nutildymo“ bei kitos idėjos, nuo pat pradžios grindžiančios jo politinę programą, turi tą patį lavoninės prieskonį, kaip ir visi kiti „entropinio“ režimo repertuaro dalykai.

Jų tvarka – pilkai uniformuota biurokratinė rikiuotė, stingdantis vienodumas, bet kokią išimtį slopinantis automatiškumas, švinkstantis, neigiantis transcendenciją nejudrumas. Tai tvarka be gyvybės.

Taip, mūsų šaly ramu. Tačiau ar tai ne morgo, ne kapinyno ramybė?

Natūraliai gyvenančioje visuomenėje savaime vis kas nors atsitinka: veiksmų ir veiksnių sąveika, matomi ir nepastebimi judesiai formuoja vis naujas išimties situacijas, kurios sukelia naujus veiksmus, o tie savo ruožtu formuoja naujas situacijas. Paslaptinga gyvenimo konstantų ir kintamų dydžių, dėsningumų ir atsitiktinumų, to, ką galima numatyti, ir netikėtumų priešprieša įvairiausiu vyksmu reiškiasi laike. Kuo labiau struktūruotas visuomenės gyvenimas, tuo labiau struktūruotas ir jos laikas: jame ryškėja vienkartiškumo ir nepakartojamumo bruožai. Tai savo ruožtu pabrėžia galimybę reflektuoti jo nuoseklumą, tai yra nesulaikomą nesugrąžinamų situacijų srautą, labiau suvokti visuomeninio vyksmo dėsningumus. Kuo turtingesnis visuomenės gyvenimas, juo giliau ji įsisąmonina visuomeninio laiko matmenis, istoriškumo dimensijas. Kitaip tariant, kur yra erdvės visuomeniniam vyksmui, ten atsiveria ir visuomenės atminties erdvė. Gyva visuomenė turi savo istoriją.

Kadangi istorijoje visada egzistuoja tęstinumo ir priežastingumo pradmuo, būtiškai susijęs su pradmeniu to, kas nenumatoma ir nepakartojama, kyla klausimas, kaip tikroji istorija – šis negęstantis „chaoso“ vulkanas, neramumų ir iššūkių tvarkai šaltinis, – gali gyvuoti pasaulyje, kurį valdo „entropinis“ režimas.

Atsakymas visiškai aiškus: negali gyvuoti. Ir – bent išoriškai – neegzistuoja: marinant gyvąjį gyvenimą, sustabdomas ir visuomenės laikas, o istorija išnyksta už horizonto.

Ir atrodo, kad jau kuris laikas neturime istorijos: iš lėto, bet užtikrintai prarandame laiko sampratą – užmirštame, kas kada buvo. kas vyko anksčiau, o kas vėliau, kas apskritai vyko, – ir įsigali jausmas, kad tai visai nesvarbu. Vyksmas praranda išskirtinius bruožus, o kartu ir tąsą, viskas susilieja į vienintelį pilkos karuselės paveikslėlį. Sakome: „Nieko nevyksta“. Ir čia padaryta lavoninės tvarka, vyksmas tobulai sureguliuotas, tai yra numarintas. Laiko tėkmės pojūčio krizė visuomenėje neišvengiamai veda į jo krizę asmeniniame gyvenime: nyksta visuomenės istorijos pagrindas, kartu ir asmenybės vaidmuo toje istorijoje. Asmeninis gyvenimas smunka iki priešistorinio lygmens, kuriame laiko ritmą žymi vien gimimo, vestuvių ir mirties akcentai.

Visuomeninio laiko pojūčio krizė tarsi nustumia visuomenę atgal į priešistorę, kai sąmonėje dar nebuvo peržengti kosminiai-sezoniniai periodiškai besikartojančių metų laikų ir su jais susijusių religinių ritualų stereotipai.

Žinoma, spraga, kurią paliko nerimą kelianti istoriškumo trasa, turi būti kuo nors užpildyta. Ir tikrosios istorijos netvarka pakeičiama pseudoistorijos tvarka, kurią įdiegia ne visuomenė, o valdiškas planavimas. Vietoje įvykių – pseudoįvykiai: gyvename nuo sukakties iki sukakties, nuo šventės iki šventės, nuo apžiūros iki apžiūros, nuo vienbalsio suvažiavimo iki vienbalsių rinkimų ir nuo vienbalsių rinkimų iki vienbalsio suvažiavimo, nuo Spaudos dienos iki Artilerijos dienos ir atvirkščiai. Suradus tokį istorijos pakaitalą, vien žvilgtelėjus į kalendorių, galima fiksuoti svarbiausius visuomeninio „vyksmo“ momentus – ir ne tik žvelgiant į praeitį, bet ir į ateitį! O puikiai žinant besikartojančių ritualų turinį, šitokiu būdu gauta informacija visiškai prilygsta autentiškai patirčiai.

Tad dar kartą: tobula tvarka. Bet už ją sumokėta grįžimu priešistorėn. Ir su pataisa: mūsų protėviams besikartojantys ritualai buvo kupini nenykstančios ir gilios egzistencinės prasmės, o mums tai tik savitikslė rutina. Valdžia jos laikosi norėdama sudaryti istoriškumo regimybę, o piliečiai – stipriau ar silpniau pastumiami – lankosi jos renginiuos.

Vienintelė „entropinių“ režimų galimybė didinti visuotinę entropiją savo įtakos sferoje – tai tvirtinti savąjį centralizmą, monolitiškumą, apipinti visuomenę vis tankesniu ir universalesniu tramdomuoju vienmatės manipuliacijos tinklu. Tačiau kiekvienas naujas žingsnis šia kryptimi neišvengiamai reiškia ir paties režimo entropijos augimą. Norintis sustingdyti pasaulį, sustingdo paisai save, paraližuoja savąjį sugebėjimą konfrontuoti su nauju reiškiniu ir priešintis butinei gyvenimo krypčiai. Taip galų gale režimas pats tampa savojo marinančiojo principo auka. Tuo lengviau pažeidžiama auka, kadangi jai lemtingai stinga vidinio stimulo, įgalinančio reikiamu momentu pasipriešinti pačiai sau. O gyvenimas, atvirkščiai, savo nesunaikinama, entropijai besipriešinančia dvasia nepaprastai išradingai ir sėkmingai sugeba priešintis kiekvienai prievarta formai.

Marindama gyvenimą, tokia valdžia kartu marina ir save. o kartu – ir savo sugebėjimą marinti gyvenimą.

Kitaip tariant: gyvenimą galima ilgai ir nuosekliai prievartauti, banalinti ir marinti, o vis dėlto neįmanoma sustabdyti visam laikui. Kad ir paslapčiomis, patyliukais, iš lėto – jis vis tiek eina pirmyn; kad ir tūkstantį kartų atplėštas nuo savo esmės, Jis visada įstengia vėl sutapti pats su savimi, kad ir kiek kartų prievartautas, jis galų gale pergyvena prievartaujančias jėgas. Nė negali būti kitaip, nes kiekvienos „entropinės“ valdžios pagrindas yra kompromisas, – toji valdžia gali engti ir marinti gyvenimą tik tada, kai apskritai esti koks nors gyvenimas. Ji pati yra būtiškai priklausoma nuo gyvenimo, o gyvenimas būtiškai nėra priklausomas nuo valdžios. Vienintelė gyvenimą mūsų planetoje galinti sunaikinti jėga yra jėga, nepažįstanti kompromiso: kosminė antrojo termodinamikos dėsnio veika.

Kadangi neįmanoma visiškai sunaikinti gyvenimo, negalima visiškai sustabdyti nė istorijos vyksmo: po slegiančiu nejudrumo ir pseudokaitos dangalu vinguriuoja slaptas jos upeliukas ir nepastebimai paplauna tą dangalą. Kad ir kaip ilgai slėgęs, vieną dieną dangalas nebeįstengia ilgiau priešintis ir ima pleišėti. O tai ir yra toji akimirka, kai prasideda matomas vyksmas, prasideda kažkas nauja ir nepakartojama, tai, kas nebuvo numatyta oficialiajame kalendoriuje, tai, kam jau nebeliekame abejingi. Tai, kas iš tiesų yra istoriška ta prasme, kad taip prabyla istorija.

Bet kaip konkrečiomis mūsų gyvenimo aplinkybėmis istorija gali prabilti? Ką konkrečiai reiškia tokia perspektyva?

Nesu istorikas, nesu pranašas, tačiau kai kurių pastabų apie tokių akimirksnių struktūrą tiesiog neįmanoma išvengti.

Ten, kur bent iš dalies gyvuoja atviras varžymasis dėl aukščiausių postų kaip vienintelė reali viešos valdžios kontrolės (o galų gale ir kokios nors žodžio laisvės) garantija, ten visuomenę valdančios jėgos norom nenorom turi visąlaik atvirai kalbėtis su žmonėmis, yra priverstos reguliariai spręsti įvairiausius netikėtai iškylančius klausimus. Kai nėra atviro varžymosi (ir visai dėsningai anksčiau ar vėliau panaikinama žodžio laisvė), – o tai kiekvieno „entropinio“ režimo bruožas, – tenai visuomenę valdančios jėgos neprisitaiko prie gyvenimo, o stengiasi gyvenimą pritaikyti sau. Tai reiškia, jog, užuot rimtai sprendus prieštaravimus, konfliktus ir problemas, stengiamasi juos užmaskuoti. Tie prieštaravimai ir konfliktai vis dėlto niekur neišnyksta, jie kaupiasi, auga ir, kai maskuotė nebeišlaiko, išsiveržia lauk. O tai ir yra tas mirksnis, kai plyšta sustingimo dangalas ir į areną vėl žengia istorija.

Ir kas tada atsitinka?

Valdantys visuomenę vis dar turi pakankamai jėgų, galinčių užgniaužti atvirą diskusiją apie gyvenimo konfliktus bei prieštaravimus, tačiau šių jėgų nebepakanka be paliovos priešintis tokią diskusiją skatinančiam spaudimui. Ir todėl gyvenimas prasismelkia bent tenai, kur gali prasismelkti – į slaptuosius valdžios kuluarus, išprovokuoja ten slaptas diskusijas, o paskui ir slaptas varžytuves dėl valdžios. Valdžia, žinoma, tara visiškai nepasiruošusi – bent kiek nuoseklesnis dialogas su gyvenimu jai tiesiog neįsivaizduojamas – ir todėl ji puola į paniką. Gyvenimas jos kabinetuose sėja sumaištį, pasireiškiančią asmeniniais konfliktais, intrigomis, spąstais ir kivirčais, nes, galima tarti, kad ta sumaištis tiesiog įsismelkia į atskirus valdžios atstovus. Staiga nukrenta negyvėliškos beasmenes kaukės, tapatinusios funkcionierius su monolitine galia, ir pasimato gyvi žmonės, visiškai „žmogiškai“ besigrumiantys dėl valdžios ir besistengiantys nustumti kitą, kad galėtų išlikti patys. Tai žinomos rūmų perversmų, pučų bei revoliucijų akimirkos, kai netikėtai ir iš išorės žiūrint visai suprantamai vieni įtakingi asmenys pakeičiami kitais, kai lygiai taip pat netikėtai pakinta sakralinių tezių formuluotės, kai atskleidžiami tikri arba išgalvoti sąmokslai ir slaptieji centrai, į viešumą iškeliami tikrai padaryti arba išgalvoti nusikaltimai ir atidengiamos senos kaltės. Akimirksniai, kai buvę bendrai šalina vienas kitą iš įvairiausių postų, drabsto purvais, kai vyksta areštai ir teismo procesai. Ir jei visi valdžios atstovai iki šiolei kalbėjo ta pačia kalba, tomis pačiomis frazėmis apie tuos pačius uždavinius ir sėkmingą jų vykdymą, tai dabar staiga visas monolitinis blokas subyra į lengvai pakeičiamus atskirus individus, kurie vartoja tas pačias frazes, kaltindami vienas kitą, ir mes nustebę išgirstame, jog daugeliui iš jų (pralaimėjusiems slaptosiose varžytuvėse) visiškai nerūpėjo skelbtieji tikslai ir jie visiškai nesiekė jų, o kiti (laimėjusieji) yra tie tikrieji, kurie iš tiesų stengsis įvykdyti iškeltuosius uždavinius, ir tiktai jie gali tai sėkmingai atlikti.

Tad kuo racionalesnis buvo tasai metai iš metų formuojamas oficialusis pseudovyksmo kalendorius, tuo iracionalesnės prasiveržusios tikrosios istorijos apraiškos. Visas dešimtmečiais gniaužtas savitumas, netikėtumas, visas ilgai dangstytas paslaptingumas ir nenuspėjamumas išsiveržia vienu moju. Ir jeigu ištisais metais nevykdavo nieko, kas kasdien bent truputėlį nustebintų, tai dabar mes būname tiesiog apstulbinti – ir apstulbti verta. Visa dirbtinės tvarkos slopinta istorijos „netvarka“ trykšta lyg iš fontano.

Tarsi to nebūtume jau anksčiau keletą kartų patyrę mūsų kraštuos! Ištisus metus tariamai be priekaištų veikęs mechanizmas subyra per vieną naktį, o tariamai iki pasaulio pabaigos valdysianti grupė (nėra jėgos, galinčios ją pakeisti vienbalsių rinkimų sistemoje) išsisklaido kaip dūmas. Ir mes apstulbę konstatuojame, kad viskas iš tiesų buvo visai kitaip, nei manėme.

Akimirkos, kai pašvinkusiu stabilizuotų valdžios formų pasauliu prašvilpia toks taifūnas, žinoma, nėra vien linksma pramoga. Juk, nors ir netiesiogiai, bet tai paliečia ir visus mus: nes argi ne tylusis ir niekad nesustojantis be perstojo slopinamų ir vis dėlto niekada nenuslopinamų visuomenės poreikių, prieštarų, (tampų ir interesų slėgis sukelia kaskart vis naujus valdžios struktūrų sukrėtimus? Ir nenuostabu, kad tokiomis akimirkomis visuomenė visada atsibunda, įtemptai stebi vyksmą, įsitraukia ir veržiasi prisidėti, stengiasi pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis. Šie sukrėtimai veik visada pažadina naujas viltis arba kokias nors baimes, realiai arba tariamai atveria erdves naujam įvairių gyvenimo galių bei intencijų įsikūnijimui, beveik visada paspartina visuomenėje vykstančius procesus.

Žinoma, susiklosčius nenatūraliai santykių su gyvenimu struktūrai, šie staigūs valdžios sanklodų sukrėtimai beveik visada susiję su didžiule, iš anksto ne-nuspėjama rizika.

Pabandysiu nušviesti bent vieną šios rizikos aspektą.

Nors žmogus kasdien patylomis paklūsta negabiam viršininkui, nors jis kas dieną rimtu veidu stebi juoko vertus ritualus, nors nevirpančiais pirštais rašo anketose tai, kas visiškai priešinga tikrajai jo nuomonei, nors yra pasirengęs viešai išsižadėti savęs, nors be komplikacijų simuliuoja simpatiją ir net meilę tam, kam yra abejingas ar net jaučia pasišlykštėjimą, tai dar anaiptol nereiškia, kad jis visiškai prarado vieną iš pamatinių žmogaus jausmų – pažeminimo pajautą.

Atvirkščiai, nors niekas apie tai nekalba, tačiau žmonės aitriai junta, kad išorinė jų ramybė perkama nuolatiniu žmogiškojo orumo žeminimu. Ir kuo mažiau nuo pažeminimo tiesiogiai ginamasi, – kartais sugebant išstumti jį iš savosios sąmonės ir apmeluojant save, kad lyg ir nieko tokio nevyksta, kartais tiesiog tvirčiau sukandant dantis, – tuo giliau jis įstringa emocinėje atmintyje. Sugebantis tiesiogiai pasipriešinti pažeminimui sugeba ir greitai jį užmiršti, o tas, kuris pažeminimą nuryja patylom, ilgai ilgai jį prisimena. Ir taip iš tikro niekas neužmirštama: kiekviena iškentėta baimė, kiekviena priverstinė veidmainystė, kiekviena nemaloni ir negarbinga klounada ir gal labiausiai kiekvienas viešas kinkų padrebinimas – visa tai nugula visuomenės sąmonės dugne, kaupiasi ir laukia savo valandos.

Tai nenatūralu ir nesveika; skauduliai laiku neišoperuojami pūliuoja, pūliai negali prasiveržti lauk – ir nuodai ima plisti po visą kūną. Jei natūralūs žmogaus jausmai ilgai negali pasireikšti – ilgas jų slopinimas emocinėj atminty pamažu virsta mėšlungiškais traukuliais, lygiai kaip netinkamai iškūrenus krosnį susikaupia daug anglies dvideginio.

Ir nėra ko stebėtis, kad, plyšus dangalui ir ištryškus gyvenimo lavai, greta apmąstytų pastangų ištaisyti ankstesnes skriaudas, greta teisybės siekio ir noro atsiliepti į gyvenimo poreikius atsiranda tulžingi neapykantos, kerštaujančio pykčio proveržiai ir geismas tuoj pat gauti satisfakciją už visus buvusius pažeminimus! (Beatodairiškas ir dažnai esamai padėčiai netinkąs geismas dažniausiai kyla iš neaiškios nuojautos, kad šis emocijų pliūpsnis jau pavėlavo, nebeturi prasmės, nebeaktualus, neatliepiąs aktualiam impulsui, kad jis tiktai daug anksčiau turėjusio prasiveržti pliūpsnio pakaitalas!)

Ir nėra ko stebėtis, kad reprezentatyvūs valdžios vyrai, pripratę prie nuolatinio absoliutaus pritarimo, vienbalsės ir besąlygiškos paramos, prie totalios visuotinio apsimetimo vienybės, būna pritrenkti ilgai slopintų jausmų proveržio, pajunta iki šiol neregėtą grėsmę ir – manydami esą vieninteliai pasaulio egzistavimo garantai – nė kiek nedvejodami kviečiasi pagalbon milijonines svetimų šalių armijas, kad tik patys išsigelbėtų ir išgelbėtų pasaulį nuo šio pavojaus.

Vieną tokį sukrėtimą neseniai išgyvenome. Tie, kurie ilgus metus žemino ir persekiojo žmogų, kurie paskui, tam žmogui prabilus, buvo taip pritrenkti, dabar tuos laikus vadina „aistrų įsiplieskimu“. Tačiau kokios aistros įsiplieskė? Kas žino, kiek laiko ir kokiais būdais buvo žeminamas žmogus iki tol? Kas supranta socialinį-psichologinį atsakomosios reakcijos į ilgai kentėtą pažeminimą mechanizmą, tas gali tiktai stebėtis, koks dalykiškas, ramus ir galų gale netgi lojalus buvo tas „įsiplieskimas“. Ir vis dėlto mums, kaip yra žinoma, teko skaudžiai užmokėti už ciną „tiesos akimirksnį“.

Šiandieninė valdžia labai skiriasi nuo ankstesnės, buvusios prieš dar neseną sukrėtimą. Ne tik todėl, kad anoji buvo „originalas“, o šioji tiktai formalizuota jos kopija, nesugebanti įsisąmoninti, kaip nuodugniai demistifikuotas buvo vadinamasis originalas, bet pirmiausia dėl to, kad aukštesnioji valdžia rėmėsi į visiškai realų dalies gyventojų paramos socialinį pagrindą, nors ir jų pasitikėjimas valdžia tolydžio mažėjo. Rėmėsi į realią ir neginčytiną, nors pamažėl vis silpnėjančią žadamų socialinės ateities perspektyvų įtaigą. O šiandieninė valdžia remiasi vien valdančiosios mažumos savisaugos instinktu ir pavaldžios daugumos baime.

Šiomis aplinkybėmis gana sunku įsivaizduoti tikėtinas ateity galinčio ištikti „tiesos akimirksnio“ alternatyvas bei būdus, kuriais kompleksiškas ir atviras visuotinis žmonių žeminimas galėtų pareikalauti satisfakcijos, ir apskritai ne-įmanoma spėti, kokių tragiškų pasekmių tai galėtų turėti mūsų tautoms.

Sunku net patikėti, kad valdžia, skelbianti save pačia moksliškiausia iš visų kada nors čia buvusių, visiškai nesugeba suprasti elementarių savo pačios veikimo dėsnių ir bent klek pasimokyti iš savo pačios istorijos.

Ir nė kiek nesibaiminu, kad, atėjus į valdžią dabartiniams reprezentantams, Čekoslovakijoje sustos gyvenimas ir baigsis istorija. Iki šiolei istorijoje po kiekvienos situacijos ir po kiekvienos eros ateidavo kita situacija, prasidėdavo kita era, ir visada iki šiol – žmogaus labui arba nelabui. Naujoji era arba situacija visada būdavo nė kiek nepanaši į tuos ateities įvaizdžius, kuriuos piešto ankstesniosios epochos valdovai bei organizatoriai.

Bijau kai ko kito. Ir visas šis laiškas būtent apie tai, kad labiausiai bijau beprasmiškai skaudžių ir rimtų pasekmių, kuriomis gali atsiliepti mūsų tautoms šiandieninis jų prievartavimas. Bijau tos kainos, kurią visi privalėsime sumokėti už drastišką istorijos stabdymą, už tol, kad gyvenimas be reikalo žiauriai užspeistas žmogaus sielos ir visuomenės pogrindyje, už tai, kad vėl prievarta atidėtos visos visuomenės galimybės bent klek normaliau gyventi. Man, kaip galima suprasti iš to. kas anksčiau pasakyta, rūpi ne tik kasdieninis skausmingas visuomenės prievartavimas ir žmogaus žeminimas. Ir ne tik ta didžiulė duoklė, kurią teks sumokėti ilgai truksiančiu dvasiniu bei moraliniu visuomenės nuosmukiu, bet rūpi ir ta šiandien neapskaičiuojama sąskaita, kurią mums patelkia savo teisių gyvenime ir istorijoje pareikalavęs akimirksnis.

Vadovaujančių politikų atsakomybė už savo šalį yra įvairi ir, žinoma, niekada nėra absoliuti. Niekas nevaldo pats vienas, atsakomybės dalis tenka ir tiems, kurie supa valdantįjį politiką. Nė viena šalis negyvena vakuume, kiekvienos politiką daugiau ar mažiau veikia kitų šalių politika. Didelė, žinoma, ir anksčiau valdžiusiųjų atsakomybė, juk jų politika atsiliepia dabartinei šalies būklei, atsakingi ir šalies piliečiai – ir kiekvienas asmeniškai, kaip suvereni asmenybė, kasdieniniais veiksmais kurianti visuotinumą, ir visi kartu, kaip istorinis socialinis visetas, susikūrusių aplinkybių sąlygojamas ir savo ruožtu tas aplinkybes sąlygojantis.

Ir vis dėlto, nepaisant visų ir šiandien galiojančių apribojimų, Jūsų, kaipo vadovaujančiojo politiko, atsakomybė yra labai didelė: kartu su visais lemiate mūsų gyvenimo klimatą ir galite tiesiogiai paveikti mokesčio, kurį mūsų visuomenei teks sumokėti už šiandieninę „konsolidaciją“, galutinį dydį.

Ir čekų, ir slovakų, kaip ir kitos tautos, yra gana prieštaringos. Turime, turėjome ir turėsime didvyrių, lygiai kaip išdavikų ir šnipelių. Sugebame išvystyti savo kūrybingumą ir vaizduotę, turime dvasinių ir moralinių jėgų netikėtiems žygiams atlikti, kovoti už savo tiesą ir aukotis už kitus, bet lygiai taip pat galime nugrimzti į totalią apatiją rūpintis tik pilvu ir kaišiot kojas vienas kitam. O kadangi žmogaus siela ne butelis, į kurį kiekvienas gali supilti ką panorėjęs (nelyginant toje siaubingoje frazėje, nuskambančioje oficialiose kalbose, kad „mes“ – tai yra valdžia – tą arba tą „įdiegėme į žmonių protus“), vis dėlto labai svarbi yra vadovų pozicija. Juk būtent jie, mobilizuodami visuomenėje slypinčių prieštaringų tendencijų energiją, nusprendžia, kuri iš tų potencijų galės pasireikšti, o kuri bus nuslopinta.

Deja, kolei kas sistemingai aktyvizuojama tai, kas blogiausia, – egoizmas, veidmainystė, abejingumas, bailumas, neryžtingumas, rezignacija, noras išvengti visų asmeninių įsipareigojimų, neatsižvelgiant į visuotinesnes pasekmes.

Tad ir šiandieninė valdančioji ekipa savo politika gali paveikti visuomenę, kad būtų vystomos geriausios, o ne blogiausios mūsų savybės.

Tačiau Jūs pasirinkote patogiausią sau ir pavojingiausią visuomenei kelią: kuriate išorinę iliuziją vidinio nuosmukio kaina, saugote savo galią, gilindami dvasinę moralinę visuomenės krizę ir sistemingai žemindami žmogiškąjį orumą.

Bet net ir savo ribotoje veikloje galite bent reliatyviai pagerinti esamą padėtį: gal tai būtų sunkesnis, ne toks efektyvus kelias, rezultatai pasirodytų tik po tam tikro laiko, tektų patirti pasipriešinimą, tačiau tikrųjų mūsų visuomenės interesų ir perspektyvų požiūriu tai būtų daug prasmingiau.

Kaip šios valstybės pilietis šiuo atvirai ir viešai reikalauju, kad Jūs ir visi kiti dabartinio režimo atstovai atkreiptumėte dėmesį į tuos ryšius ir sąsajas, į kuriuos čia stengiausi atkreipti Jūsų dėmesį, pagal tai pasvirtumėte savo istorinę atsakomybę ir veiktumėte pagal Jos dydį.

 

1975 m. balandžio 8 d.

Vaclav Havel

1 Remiantis entropijos sąvoka konstruojamus antrasis termodinamikos dėsnis, nurodantis energijos kilimo kryptį. Energijai kintant uždaroje sistemoje, išsemiamos kaitos galimybės, kaupiasi degradavusi energija, nebegalinti pavirsti kita energijos rūšimi, ir taip pasiekiama entropijos viršūnė – šiluminė pusiausvyra. XX a viduryje informacijos teorija šį terminą ėmė taikyti visoms disciplinoms kaip sistemos (ne)apibrėžtumo ir (ne)organizuotumo matą. („Mažasis filosofijos žodynas“)

Almis Grybauskas. Preliudai Vytautui Bložei

2026 m. Nr. 3 / „Atradau savo veidą“, – toks pirmasis rinkinio „Žemės gėlės“ (1971) sakinys. Drąsus teiginys, – išsilaisvinimas arba bent jo pradžia. Jau šiame rinkiny randame eilėraščių, kurie įeis į pagrindinį Vytauto Bložės tekstų…

Almis Grybauskas. Kafka ir Belzo rabis

2025 m. Nr. 12 / „Kafkos tekstai yra užrakinti. Raktą jis nusinešė su savim“, – sakoma naujame Agnieszkos Holland filme „Francas“. Ten pat nedelsiant konstatuojama, jog apie Franzą Kafką…

Almis Grybauskas. Būti. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 8–9 / Tikėti reiškia: nesunaikinama savyje išlaisvinti, arba tiksliau:
išsilaisvinti, arba tiksliau: nesunaikinamam būt, arba
tiksliau: būti.

Almis Grybauskas. Penki Ričardo Gavelio pasirodymai ant juodų ir baltų Vilniaus klavišų

2025 m. Nr. 3 / Miesto opera / Miestas kaip fotografija. Praeiviai sustingę erdvėje, paukščiai ore, mašinos gatvėse. Pakrašty pasirodo Lolita, suskamba muzika.

Karel Čapek. Kodėl aš ne komunistas

2025 m. Nr. 1 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Karelas Čapekas (1890–1938) – žymiausias tarpukario Čekoslovakijos rašytojas, ne vieną kartą nominuotas Nobelio premijai, pasižymėjęs kone visuose prozos žanruose nuo romano iki…

Milanas Kundera: „Visada svajojau apie didelę nelauktą neištikimybę“

2024 m. Nr. 4 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Balandžio 1 d. Milanui Kunderai (1929–2023) būtų sukakę 95-eri. Šia proga skelbiame jo archyvinį 1983 m. pokalbį su prancūzų rašytoju, o 9-ajame dešimtmetyje ir asmeniniu paties M. Kunderos asistentu Christiano Salmonu.

Almis Grybauskas. Aludės sfinksas

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavui Hašekui – 140 / Kadangi tai jubiliejui skirtas, vadinasi, didele dalimi hagiografinis rašinys, tad pridera laikytis žanro reikalavimų. Mituose, legendose, įvairiausiuose šventraščiuose Herojus numiršta, yra palaidojamas (užmirštamas)…

Almis Grybauskas: „Atsilaikyti…“

2022 m. Nr. 3 / Rašytoją, vertėją Almį Grybauską kalbina Donata Mitaitė / Praėjusio amžiaus 8–9-uoju dešimtmečiu Almį Grybauską, Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną kritikai, o gal ir skaitytojai suvokė kaip maištaujančią jaunų nekonformistų kartą.

Almis Grybauskas. Keturios novelės

2021 m. Nr. 10 / Žavėjo André ir po gaisro atgaivinta Kotryna, tvirtai įsisprendusi vidur miesto, begal išlaki valiūgė. Pavydėjo jis Jonui Kristupui.

Almis Grybauskas. Eilėraščiai Pauliui Celanui

2020 m. Nr. 8–9 / Vakar žinią randu: tu buvai nusižudęs Paryžiuj.
Krito grotos kalbos, atminties išbyrėjo aguonos,
grojo fugą mirties, o alsavimas lūžo ir sukos,
kol nuo slenksčio ėjai iki svetimo slenksčio pavymui

Almis Grybauskas. Spiralinis ūkas

2019 m. Nr. 4 / Bet va taip tokioj žodžių ūkanoj ir vyksta didžiosios permainos. Lietuvių literatūra buvo pirmiausia poezija, kurią rašė vyrai. Dabar tai moterų rašoma proza.

Almis Grybauskas. Trys novelės

2019 m. Nr. 3 / Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę.

Vaclav Havel. Socialiai pavojingo elemento istorija

1992 m. Nr. 2

Iš anglų k. vertė Klaudijus Maniokas

Komunistinio tolalitarizmo sistemos žlugimą paspartino aštuntajame dešimtmetyje pakilusi nauja čekų disidentų judėjimo banga, susijusi su rašytojo ir dramaturgo Vaclavo Havelo veikla. Atsiliepdama į skaitytojų pageidavimus, „Metų“ redakcija parengė keletą publikacijų šia tema. Šiame numeryje spausdiname ištraukas iš Vaclavo Havelo knygos „Viešosios tvarkos pažeidimas“. Paulas Wilsonas, Havelo vertėjas į anglų kalbą, taip aprašė šios knygos atsiradimo istoriją.

1985 metais čekų žurnalistas Karelas Hviždala Vaclavui Havelui pasiūlė knygos-interviu idėją. Tuomet Hviždala gyveno Vakarų Vokietijoje, o Havelas – Prahoje, tad jie negalėjo aplankyti vienas kito. Havelui idėja patiko. Ji jam, beveik penkiasdešimtmečiui, teikė galimybę apmąstyti savo gyvenimą. Havelui sutikus, palaikydami ryšį pogrindiniais kanalais, jie pradėjo darbą. Pasak Hviždalos, pirmas Havelo atsakymų variantas nepatenkino nė vieno iš jų: atsakymai buvo pernelyg panašūs į esė. Hviždala nusiuntė Havelui dar maždaug penkiasdešimt klausimų, ir tas, nuo Kalėdų iki Naujųjų metų užsidaręs skolintame bute, grįžo nešinas vienuolikos valandų trukmės įrašais – atsakymais į klausimus. Hviždala, juos užrašęs ir suredagavęs, su papildomais klausimais („intrigai“, pasak Hviždalos) nusiuntė Havelui. Šis, kai ką papildęs, 1986 metų birželio pradžioje paruošė galutinį variantą.

Kitame „Metų“ numeryje numatome publikuoti Vadavo Havelo laišką Gustavui Husakui. Šį laišką galima laikyti impulsu, pirmuoju postūmiu, paskatinusiu Chartijos’77 gimimą.

1968 metų rugpjūčio 21-ąją, kai tarybinė kariuomenė užplūdo Čekoslovakiją, Jūs buvote Šiaurės Bohemijoje. Ką veikėte šiomis pirmosiomis audringomis okupacijos dienomis?

Tą naktį kartu su žmona ir Janu Triska1 atsidūrėm Liberece, kur apsi stojom pas draugus ir, jų įtraukti į Lihereco rezistenciją (jei galima ją taip pavadinti), praleidom čia tą visą dramatišką savaitę. Mes dirbom vietinėje radijo stotyje. Aš kiekvieną dieną rašiau komentarus, Janas juos skaitė per radiją. Mes net pasirodydavom televizijos studijoje, kuri buvo paskubom įrengta ant Jestedo kalvos. Priklausėme nuolatinei nacionalinio komiteto pirmininko tarybai. Mos padėjome koordinuoti veiklą įvairiose vietose, aš rašiau kalbas pirmininkui, ilgas deklaracijas rajoniniam komunistų partijos, Nacionaliniam, Nacionalinio fronto komitetams, miesto Nacionaliniam komitetui ir t. t. Po to jos buvo transliuojamos žmonėms per gatvių garsiakalbius, jų tekstai buvo klijuojami ant sienų.

To, ką patyriau tą savaitę, niekada neužmiršiu. Aš mačiau, kaip tarybiniai tankai sutriuškino arkadą pagrindinėje aikštėje ir po akmenimis palaidojo keletą žmonių. Mačiau, kaip tanko vadas lyg laukinis ėmė šaudyti į minią. Aš daug ką mačiau ir patyriau, bet didžiausią įspūdį paliko ypatingas tuomet toks natūralus solidarumo jausmas. Žmonės, visai nepaisydami mūsų reikmių, nešė į radijo stotį maistą, gėles, vaistus. Kai Triska porą valandų nesirodė eteryje, žmonės, klausdami, ar kas neatsitiko, stotį tiesiog užtvindė telefono skambučiais. Saugodami radijo stoties pastatą, apstatė jį milžiniškomis mašinomis, privertė didžiulių cemento blokų. Gamyklos siuntė mums pažymėjimus – su jais pavojaus atveju galėjom pasislėpti tarp darbininkų. Aišku, kad tik dėl minėtų kruvinų įvykių visą tą laiką Liberecas nebuvo okupuotas, tarybinė armija paprasčiausiai pražygiuodavo pro jį. Dėl to spontaniškas žmonių pasipriešinimas Liberece galėjo šitaip išaugti ir, lyginant su kitais okupuotais miesteliais ir miestais, įgauti daugiau formų. Antiokupacinis folkloras miestą greitai pavertė į vieną didžiulį artefaktą. Kilo begalė minčių, kaip pasipriešinti okupacijai. Daiktai niekada nebuvo naudojami taip efektyviai, kaip tada. Spaustuvė knygą galėjo išleisti per dvi dienas, o ir visa kita dirbo beveik taip pat.

Aš prisimenu tipišką istoriją: Libereco dievo rykštė buvo maždaug šimto jaunų vyrukų – valkatų gauja, savaitgaliais plėšikaudavusi užmiestyje. Ilgą laiką miesto valdžia niekaip neįstengė su ja susitvarkyti. Jų vadas, vadinamas Pastorium, netrukus po invazijos pasirodė rotušėje, mero kabinete, ir pareiškė: „Aš – jūsų paslaugoms, viršininke“. Meras šiek tiek sutriko, bet galop nusprendė vis dėlto gaują išbandyti. „Puiku, – tarė jis, – aš noriu, kad šiąnakt nuimtumėte visus kelio ženklus – ir okupantai negalės rasti kelio. Šis darbas policijai netinka.“ Pastorius linktelėjo, ir kitą rytą visi Libereco kelio ženklai buvo tvarkingai sukrauti prie rotušės laiptų. Nė vienas nebuvo sugadintas. Čia jie ir gulėjo tol, kol vėl buvo pastatyti.

Po to Pastorius paprašė naujo darbo, ir taip prasidėjo keistas bendradarbiavimas. Dvi dienas gaujos nariai su apsaugos raiščiais patruliavo mieste viduryje uniformuotas policininkas, o iš kraštų – du ilgaplaukiai valkatos. Šios gaujos nariai kiaurą parą budėjo rotušėje. Jie saugojo merą ir tikrino įeinančius į pastatą. Pasitaikė ir pikantiškų scenų, pavyzdžiui, įsivaizduokit: visi rotušės laiptai nusėsti vaikinų, kurie groja gitaromis ir dainuoja „Massachusetts“ – pasaulinį tuometinių hipių himną. Aš žvelgiau į juos prisimindamas minią panašių jaunų žmonių, kurie dainavo tą pačią dainą East Village, New Yorke; tik už jų nugarų nešmėžavo tankai.

Aš ne iš tų žmonių, kuriuos toji okupacijos savaitė taip sukrėtė, kad paskui visą laiką jie gyveno vien prisiminimais. Romantizuoti to laikotarpio taip pat neketinu. Aš tik noriu pasakyti, kad unikalūs to meto įvykiai dar netapo (kiek aš žinau) sociologinės, filosofinės, psichologinės ar politinės analizės objektu. Tačiau kai kurie dalykai buvo tokie akivaizdūs, kad jiems suprasti nereikėjo jokios mokslinės analizės. Pavyzdžiui, pasirodė, kad visuomenė – tai paslaptingas daugiaveidls gyvūnas, turintis gausybę sugebėjimų, ir tik trumparegis gali patikėti į jj atsukto visuomenės veido unikalumu ir tikrumu. Mes nežinom visų galimybių, kurios snaudžia žmogaus dvasioje, nežinom kaip, susipynus matomiems ir nematomiems įvykiams, tie patys žmonės gali mus nustebinti. Kas tada (1967-aisiais), kai Novotny režimas lėtai iro, nes visa nacija elgėsi taip kaip Šveikas, būtų patikėjęs, kad po pusmečio (1968-aisiais, Prahos pavasario metu) ta pati visuomenė parodys tikrą atsakomybės jausmą, o dar po metų ši ką tik buvusi apatiška, skeptiška ir demoralizuota visuomenė taip drąsiai ir sumaniai sukils prieš užsienio interventus! Ir kas galėjo įtarti, kad dar po metų vėl ta pati visuomenė ūmai, lyg vėjui pūstelėjus moraliai smuks dar labiau! Šitai patyrus, reikia būti labai atsargiam, kai vertini dabartinę padėtį ar bandai nuspėti tolesnius įvykius.

Ir dar: ta savaitė parodė karinės jėgos, susidūrusios su priešininku, su kuriuo jos nemokė kovoti, bejėgiškumą; ji parodė, kaip sunku valdyti šalį, kuri, nors ir negalėdama apsiginti karinėmis priemonėmis, nusisuka nuo agresoriaus visomis pilietinėmis struktūromis. Dar nepaminėjau vieno reikšmingo dalyko: tai principinė ir vis dar nepripažinta masinės informacijos priemonių, kaip politinės jėgos, kuri gali valdyti ir koordinuoti visą visuomenės gyvenimą svarba. Ši rugpjūčio savaitė – tai istorinis patyrimas, kurio negalima ištrinti iš mūsų tautų sąmonės; tik mes dar negalim pasakyti, ką šis patyrimas mums reiškia iš tikrųjų, nežinom, kokius pėdsakus jis paliko visuomenės genuose; pagaliau – kaip ir kada visa tai pasireikš.

Ar neapibūdintumėt aštuntojo dešimtmečio Čekoslovakijos, ką galėtumėt apie jį pasakyti? Ką patyrėt tuomet – nuo 1970 metų iki Jūsų trečiojo suėmimo 1979-aisiais?

Johnas Lennonas viename interviu yra pasakęs, kad aštuntasis dešimtmetis nebuvo vertas nė sudilusio grašio. Ir iš tiesų, žvelgiant į jį pasaulinių įvykių mastu ir lyginant su turtingu ir produktyviu septintuoju dešimtmečiu, atrodo, kad jam trūksta reikšmės, stiliaus, atmosferos; tas laikas – be gyvybingų dvasinio ir kultūrinio judėjimo ženklų. Šis dešimtmetis buvo pataikūniškas, nuobodus ir blankus. Jį man simbolizuoja Leonidas Brežnevas su savo klika ir neaiški prezidento Nixono, neatskiriamo nuo keisto karo Vietname ir dar keistesnės jo pabaigos bei absurdiškos Watergato bylos, figūra.

Čekoslovakijoje aštuntasis dešimtmetis turbūt buvo dar niūresnis nei kitur. Po tarybinės intervencijos ir jos veikiau sarkastiško rezultato – Husakas pakeitė Dubčeką – prasidėjo ilgas mirtinos tylos periodas. Naujas (o iš tikrųjų toks panašus į senąjį) valdantysis elitas greitai parengė ir įvykdė visas tas valymų, likvidacijų ir draudimų kampanijas. Išvargusi visuomenė veikiai susitaikė su tuo, kad tvarka, kuri buvo pripažinta mirusia, vėl buvo reanimuota, kad daugelį kartų išjuoktas ir demaskuotas absurdas gali valdyti ir vėl. Kiekvienas įlindo į savo kiautą ir nebesidomėjo visuomenės reikalais. Prasidėjo apatijos ir visuotinės demoralizacijos era, niūri totalitarinio režimo kasdienio vartojimo epocha. Visuomenė atomizavosi, mažos pasipriešinimo salelės buvo sunaikintos, o apvilti ir nusikamavę žmonės dėjosi nieko nepastebį. Nepriklausoma mąstysena ir kūryba pasitraukė į gilios vienatvės apkasus.

Pirmoji dešimtmečio pusė man – tiesiog vientisas, beformis rūkas; pavyzdžiui, aš net negaliu pasakyti, kuo 1972-ieji skyrėsi nuo 1973-ųjų, neprisimenu, ką veikiau tais metais. Mane, kaip ir daugumą mano kolegų, pašalino iš visų pareigų, viešai pasmerkė kaip priešą ir net kaltino ardomąja veikla (tačiau neteisė ir už grotų nepasiuntė). Pagaliau aš buvau priverstas pasitraukti į savotišką vidinę tremtį – rinktis nebuvo iš ko. Didžiąją laiko dalį su žmona praleidom Hradečeke, mūsų vasarnamyje Krkonošės kalnuose, kurį perstatėm ir pamažėle pritaikėm naujoms gyvenimo sąlygoms. Aš kankinausi prie „Sąmokslininkų“, pirmosios savo uždrausto rašytojo pjesės. Praėjusių metų sujaudintas ir sužadintas, ją rašiau ilgiau ir sunkiau nei bet kurtą kitą; man aišku, kad tai silpniausia mano pjesė. Kartą aš ją palyginau su viščiuku, kuris taip ilgai šildėsi prie krosnies, kad net sudžiūvo. Žinoma, tos pjesės niekas nelaukė, neragino greičiau baigti; ji išties buvo parašyta lyg ir vakuumo sąlygomis.Tada galybę laiko praleidau galvodamas, kaip priprasti prie naujos situacijos visuomenėje, prie savo palies pakitusios padėties. Beveik visas mano gyvenimas buvo pažymėtas tokių minčių antspaudu.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje suartėjau su kai kuriais panašaus likimo kolegomis. Tuos žmones, buvusius komunistus, aš pavadinčiau „antidogmatikais“. Anksčiau jie dažnai būdavo mano oponentai. Kiekvieną vasarą Pavelas Kohoutas, Ludvikas Vaculikas, Ivanas Klimą2, Janas Trefulka ir kiti atvažiuodavo į mūsų vasarnamį ir mes rengdavome miniatiūrinius rašytojų kongresus. Žinoma, kiekvieną vasarą atvykdavo ir kita grupė – tai senų laikų draugai, nekomunistiniai rašytojai, kuriuos, būdamas jų mokiniu, pažinojau dar nuo šeštojo dešimtmečio; su kai kuriais jų dirbom žurnalo „Tvar“3 redakcijoje, o vėliau buvom tos pačios Nepriklausomų rašytojų grupės nariai.

Ribos, skiriančios šias grupes, po truputį bluko, ir tai buvo bręstančių permainų ženklas: nuostatų skirtumai, kartą išskyrę šiuos labai nevienodos praeities žmones, prarado savo reikšmę. Visi mes sėdėjom tam pačiam luote ir dėl pagrindinių dalykų sutarėm. Ši tradicija, nors ir kitaip ją interpretuojant, buvo pratęsta, tad ji, tik kitokia forma, gyva ir šiandien. O susitikimų metu mes vienas kitam skaitydavom savo naujus kūrinius.

Šis mūsų pasaulėlis buvo visiškai izoliuotas. Žodis „getas“ adekvačiausiai nusako to laikotarpio ypatybes. Be jokios abejonės, žmonės mus gerai pažinojo, suprato ir simpatizavo mums, tačiau tuo pat metu stengėsi su mumis neturėti nieko bendra. Buvo pernelyg pavojinga. Tuo bendros atomizacijos ir dezintegracijos periodu mūsų ryšiai su kitomis grupėmis buvo silpni. Kiekvienas užsiėmė tik savimi. Mes, pažymėtieji, iš niekur nesitikėdami paramos, neturėjom galimybių aktyviai saviraiškai. Tad, iš esmės pasyviai susitaikę su savo padėtimi, paprasčiausiai rašėm. Tuomet mes reguliariai skaitydavom naujus savo darbus pas Ivaną Klimą. Susirinkdavo gana daug žmonių, ir aš pats ten perskaičiau dvi pjeses: „Sąmokslininkus“, o po metų ir „Elgetos operą“. Keisdavomės ir rankraščiais. Tekstai buvo kopijuojami ir taip plito. Šitaip atsirado dabar žinomas „Edice Petlice4“ („Edice Expedice“, jo jaunesnysis brolis, leidžiamas nuo 1975 metų).

1974 m. dešimt mėnesių dirbau Trutnov Brevery (maždaug dešimt kilometrų nuo Hradečeko) darbininku. 1975 m., kalbėdamas su Jiriu Ledereriu5, pasakiau, kad įsidarbinau dėl finansinių sunkumų, bet, žvelgdamas į praeitį dabar, manau, kad man paprasčiausiai reikėjo permainų. Troški neveiklumo atmosfera ėmė slėgti. Aš norėjau nors valandėlei ištrūkti iš savo prieglobsčio, pabūti tarp įvairių žmonių.

Paradoksalu, tačiau ir taip niūrius laikus niaukstė detente laikotarpis. Mums tai reiškė, kad draugai ir bendradarbiai iš Vakarų, nenorėdami erzinti savo valdžios ir žlugdyti jos pastangų normalizuoti santykius su mūsiške valdžia, vengė mūsų beveik taip kaip ir mūsiškiai oficialieji rašytojai. Laimei, daugelis žmonių Vakaruose jau atsisakė šito naivaus, bukagalviško ir savižudiško įtampos mažinimo būdo. Išimtis – turbūt tik keli Vakarų Vokietijos socialdemokratai.

1975-tieji pralaužė ilgų ir nykių aštuntojo dešimtmečio metų vorą. Tai atsitiko dėl trijų priežasčių. Pirmiausia atėjo j galvų mintis, kad laikas atsisakyti tų „pačios istorijos pasiektų pergalių“ (taip jas vadina Vaclavas Belohradsky6) pasyvaus objekto vaidmens ir pabandyti tapti jų subjektu. Kitaip tariant, tuomet nusprendžiau nebelaukti „jų“ galimų veiksmų, o veikti pats, apstulbinti „juos“ šia netikėta permaina. Todėl ir parašiau ilgą atvirą laišką Husakui7. Jame mėginau analizuoti beviltišką situaciją šalyje, pasakyti, kad nors ir atrodo, jog visuomeninis gyvenimas ramus, žmones apėmusi gili dvasinė, moraline ir socialinė krizė. Aš skatinau Husaką įsisąmoninti, kokia atsakomybės našta gula ant jo pečių dėl šios bendros nelaimės.

Man tas laiškas buvo savotiška autoterapija: nežinojau, kas bus po to, bet buvo aišku, kad tai rizikinga užmačia. Parašęs tą laišką, atgavau pusiausvyrą ir pasitikėjimą savimi. Jaučiau, kad galiu vėl pakilti, kad niekas daugiau negalės manęs apkaltinti neveiklumu, tyliu apgailėtinos padėties stebėjimu. neužgniaužęs savyje tiesos, aš galėjau lengviau atsikvėpti. Jau nebelaukiau, kol pasaulis taps tobulesnis – pasinaudojau savo teise įsiterpti į šio pasaulio vyksmą ar bent jau pareikšti savo nuomonę apie jį. Tačiau šis laiškas turėjo ir platesnę reikšmę: tai buvo vienas pirmųjų čia išgirstų balsų – nuoseklus, kritiškas ir visiems suprantamas, tad ir atsako į jį nereikėjo ilgai laukti. Aš prakalbau tuo momentu, kai visas tas begalinis laukimas pradėjo erzinti žmones, pavargusius nuo savo pačių išsekimo, nuovargio, pradėjusius pamažėle peikėtis iš šios kalėjimo tikrovės. Todėl įvairiausi žmonės tą laiškų kopijavo ir skleidė, tad kiekvienas panorėjęs galėjo jį perskaityti. Natūralu, kad toks atsakas man suteikė didžiulį džiaugsmą ir padrąsino.

Antras man svarbus tų metų įvykis – vienaveiksmė pjesė „Publika“. Ją inspiravo mano potyriai alaus darykloje, ir taip pirmąsyk pasirodė rašytojas Vannekas. Pjesę parašiau greitai, per keliolika dienų. Iš pradžių tenorėjau ja pralinksminti draugus, susirenkančius į mūsų vasaros sesijas Hradečeke. Mano nuostabai, atsiliepimai buvo puikūs, ir greitai pjesė tapo populiari (tikrąja to žodžio prasme). Ją ne tik statė įvairiausi teatrai visame pasaulyje, bet ji, ir tai, suprantama, man buvo svarbiau, pasiekė čionykščius žmones – iš pradžių raštu, o vėliau, kai mano draugas Pavelas Landovsky ir aš ją pastatėm, magnetofonines juostos, pagal kurią Šafranas Švedijoje išleido plokštelę, pavidalu.

Aš atsidūriau įvykių sūkuryje. Kartą pavežiau autostopu keliaujantį žmogų, kuris, nepažinodamas manęs, ėmė cituoti pasažus iš tos pjesės. Arba, tarkim, sėdėdamas alinėje, galėjau išgirsti, kaip jaunuoliai per visą alinę viens kitam šūkauja atskiras frazes iš jos. Visa tai drąsino mane ne tik todėl, kad priminė džiaugsmingesnes dienas, kai buvo statomos mano pjesės (jų nepamatyti buvo veik nepadoru), bet ir dėl to, kad, nepaisant visko, tai liudijo man, jog net atstumtas nuo teatro dramaturgas dar gali veikti savo aplinkos žmones. Jis išlieka tos aplinkos dalimi.

„Elgetos operos“ pastatymas Horni Počernicėje tapo man trečiu svarbiu įvykiu 1975-aisiais. Ši pjesė – lai laisva Johno Gay’o senos pjesės adaptacija, ji neturi nieko bendra su Brechtu. Iš pradžių pjesę rašiau vieno Prahos teatro, ketinusio ją statyti ne mano pavarde, prašymu, tačiau ši užmačia sužlugo. Tada mano senas draugas Andrejus Krobas, kartą bendradarbiavęs su mumis Balustrados teatre8, nekreipdamas dėmesio į mano pasmerkimą, iš savo draugų, studentų ir darbininkų, kuriems pjesė patiko, surinko mėgėjiškų trupę ir nusprendė pradėti repeticijas. Taip jie pastatė pjesę ir ji buvo suvaidinta Horni Počernicėje, restorane „U Celikovskych“ (žinoma, tik vieną kartą).

Iki paskutinės minutės netikėjau, kad vaidinimas įvyks. Bet jis įvyko – neapsižiūrėjo vietos valdžia. Pavadinimas jiems buvo girdėtas, ir leidimas buvo duotas net nepasidomėjus, kas autorius. Žinodami, kad toks įvykis gali nepasikartoti, sukvietėm visus, kas tik galėjo atvykti. Publika – apie tris šimtus draugų ir pažįstamų. Šiandien, žvelgdamas į žiūrovų nuotraukas, matau keletą būsimų „Chartijos’77“ atstovų, daugybę jos signatarų, Prahos teatrų aktorius ir režisierius, kitus kultūrinio gyvenimo veikėjus.

Spektaklis tikrai pavyko: atrodė, kad nebus galo publikos juokui ir susižavėjimui. Staiga pasijutau esąs septintojo dešimtmečio Balustrados teatro atmosferoje. Suprantama, tokiomis sąlygomis tai dar labiau jaudino. Dalykiškas jaunųjų aktorių vaidybos stilius suteikė spektakliui ypatingą teatrinį šarmą. Tai buvo žmogiška vaidyba, per stebuklą virtusi ypač sugestyviu teatriniu veiksmu. Vakarėlyje po spektaklio (beje, jis vyko tiesiog po žibintu, „U Medvidku“ restorane, visai prie pat Vyriausiosios policijos valdybos Bartolomėjskos gatvėje) aš trupei pasakiau, kad šia premjera džiaugiuosi labiau nei visomis kitomis, įvykusiomis užsienyje – nuo New Yorko iki Tokijo.

Pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Buvo sukeltas didžiulis triukšmas, ir įvairiausios institucijos ėmėsi darbo. Prasidėjo apklausos ir sankcijos: įsiutinti biurokratai oficialiuose Prahos teatruose išplatino pareiškimą, kad per mane (!) valstybės kultūrinė politika taps daug griežtesnė ir dėl to kentės visi teatralai. Daugelis siaurapročių aktorių ištižo ir, kaltindami mane, mano aktorius-mėgėjus, skundėsi, kad aš žlugdau jų, menininkų, saviraiškos galimybes, kurios, žinoma, tebuvo gerai apmokamas šuoliavimas nuo darbo prie darbo – dubliažas, teatras, televizija, kinas, kur jie čia vienur, čia kitur kvailino publiką. Bet ne tai svarbu. Svarbiausia, kad per septynerius metus (ir per vienuolika po jų) pirmą kartą savo pjesę pamačiau scenoje, įsitikinau, kad sugebu parašyti ką nors, ką galima statyti. Pajutau, kad nesu visiškai išsekęs, ir tai suteikė energijos tolesnei veiklai.

A neprisimintumėt „Chartijos’77“ atsiradimo aplinkybių, jos priešistorės?

Man viskas prasidėjo 1976 m. sausy ar vasary. Buvau Hradečeke vienas: aplinkui sniegas, lauke siaučia pūga; naktis. Kažką rašiau, ir staiga – beldimas į duris. Atidariau jas, o už durų – apsnigtas ir sušalęs mano draugas (jo pavardės nenoriu minėti). Visą naktį šnekėjomės prie jo atsinešto konjako butelio. Šis draugas, nežiūrėdamas man į akis, patarė susitikti su Ivanu Jirousu, net pasiūlė surengti susitikimą, mat su juo dažnai matydavosi. Aš pažinojau Jirousą; ar ne du kartus buvom susitikę septintojo dešimtmečio pabaigoje, bet nuo to laiko jo nemačiau. Retsykiais išgirsdavau kraupių ir, kaip įsitikinau vėliau, visiškai iškreiptų pasakojimų apie žmones, kurie būrėsi aplink Jirousą (jis tai vadino pogrindžiu) ir apie nonkonformistinę roko grupę „Plastiški visatos žmonės“ – tos visuomenės centrą. Jirousas buvo jų meno vadovas.

Iš to sniego žmogaus – savo draugo – supratau, kad Jirouso nuomonė apie mane toli gražu nėra puiki: regis, aš jam buvau oficialios ir oficialiai toleruotos opozicijos narys – kitaip tariant, isteblišmento atstovas. Bet po mėnesio savo draugo sniego žmogaus dėka aš tikrai susitikau su Jirousu. Jis ant pečių krintančiais plaukais, vis kalbėjo ir kalbėjo nepaisydamas įeinančių ir išeinančių ilgaplaukių. Aiškino, kas gi vyksta iš tikrųjų. Jis davė man savo „Pranešimą apie trečiąjį čekų muzikinį atgimimą“, ir gergždžiantis senas magnetotonas pagrojo „Plastiškų žmonių“, „DG 807“ ir kitų čekų pogrindžio grupių dainų. Nors nesu roko muzikos ekspertas, tuojau pajutau, kad šie spektakliai skleidė ypatingus spindulius, jie, priešingai tai nuomonei, kurių galėjau susidaryti iš girdėtų šnekų apie tas grupes, nesidėjo keistuoliais ir nebandė diletantiškai iššokti už bet kokių tradicijų rėmų; ta muzika tikrai autentiškai išreiškė šių žmonių gyvenimo jauseną. Ji, kaip ir jie patys, buvo deformuota šio pasaulio kančios naštos. Trikdanti muzikos magija ir vidinė šiluma. Tikra ir rimta vidujai laisva egzistencinės patirties, kurių dar nevisiškai atbukęs žmogus privalo suprasti, artikuliacija.

Jirouso paaiškinimai greit išsklaidė kilusias abejones – mano ankstesnė informacija apie juos buvo fragmentiška ir kartais net ironiška. Staiga supratau, kad, nepaisant vulgaraus žodyno ir ilgų plaukų, tie žmones teisūs. Kažkur už jų pačių, jų pozų, jų kūrinių aš pajutau keistą tyrumą, drovumą, pažeidžiamumą; jų muzikoj glūdėjo metafizinio liūdesio pajauta ir išsigelbėjimo troškimas. Man atrodė, kad šis Jirouso pogrindis – tai siekis atstumtiesiems suteikti viltį. Aš labai vėlavau į vakarėlį pas Pavelą Kohoutą, tad paskambinau ir atsiprašiau; Pavelas buvo suirzęs, tačiau telefonu nesugebėjau deramai paaiškinti, kodėl pokalbis su Jirousu tuo momentu man buvo daug svarbesnis. Mudu nuėjom į alinę, kur prasėdėjom beveik iki ryto. Jis mane pakvietė į koncertą, kuris turėjo įvykti maždaug po dviejų savaičių kur nors netoli Prahos. Bet koncertas taip ir neįvyko: valdžia suėmė Jirousą, jo grupę, dar kai kuriuos pogrindžio muzikantus – iš viso maždaug devyniolika žmonių.

Buvau Hradečeke, kai sužinojau apie tai. Tuoj pat atvažiavau į Prahą, nes buvo aišku, kad kažką reikia daryti ir iniciatyvos reikia imtis man pačiam. Taip pat žinojau, kad suteikti rimtesnę paramą šiems vaikinams nebus lengva. Tie žmonės, kurie galėjo pagelbėti, beveik nieko apie juos nežinojo, o tie, kurie žinojo, kaip ir aš iki susitikimo su Meidžoru (taip vadino Jirousą) buvo kupini panašių abejonių. Aš neturėjau konkrečių įrodymų, kad jie ne šarlatanai, chuliganai, alkoholikai ir narkomanai, kaip kad vaizdavo režimas, tikėdamasis paprasčiausiai nušluoti juos nuo savo kelio.

Tuo pat metu jaučiau, kad turim ką nors daryt ne tik iš principo – juk reikia kažką daryt, kai neteisėtai suimami žmonės,– bet ir dėl to, kad šitas atvejis turi ypatingą reikšmę, svarbesnę už visas detales. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios politiniai kaliniai palaipsniui iš kalėjimų buvo paleidžiami. Jų nuosprendį – ilgus kalėjimo metus – lėmė politinis revanšas: režimas suprato, kad šie žmonės – opozicija; žinojo, kad jie nepaklus, tad suvedė sąskaitas kaip su nugalėtais priešais, atsisakiusiais elgtis taip, kaip turėtų. Tai buvo paskutiniai politiniai teismai. Po jų stojo kelerių metų pertrauka, kai atrodė, kad valdžiai pavyko rasti rafinuotesnių manipuliavimo visuomene būdų, o kalėjimas liko kraštutine priemone. Žmonės prie to jau buvo pripratę, tad manė, kad „Plastiškų žmonių“ atveju visai tinka kriminalinės bylos statusas.

Savo ruožtu ši konfrontacija buvo rimtesnė ir pavojingesne nei aštuntojo dešimtmečio pradžios teismai. Tai nebuvo sąskaitų su politiniais priešais, kurie tam tikru mastu dar kėlė pavojų, suvedimas. Šis atvejis neturėjo nieko bendra su besivaržančių politinių klikų kova. Totalitarinė sistema atakavo pati gyvenimą, pačius žmogaus laisvės ir neliečiamybės pagrindus – ir tai buvo dar pavojinga. Atakos objektu tapo ne senų politinių kovų veteranai, o tie jaunuoliai, kurių nesaistė politinė praeitis, kurie neturėjo net aiškios politines pozicijos – šie žmones paprasčiausiai norėjo gyventi savo gyvenimą, kurti muziką, kuri jiems patiko, dainuoti dainas, kurias norėjo dainuoti, gyventi harmoningai ir autentiškai save išreikšti. Teisminis puolimas prieš juos (ir dar visuomenes nepastebėtas) galėjo būti blogio precedentas: kiekvienas nepriklausomos mąstysenos ir saviraiškos žmogus galėjo tapti režimo auka ir dėl savo asmeninio gyvenimo. Tie suėmimai buvo pavojaus signalas: prisidengdama kova su nusikalstamumu ir manydama, kad dezinformuota visuomenė ją palaikys, valdžia atakavo žmogaus dvasinę, intelektualinę laisvę. Visai to nesitikėdama, ji atskleidė savo pagrindinį tikslą: suvienodinti gyvenimą, išoperuoti visa, kas nors truputį skyrėsi iš pilkumos, kas buvo individualu, nepriklausoma, kas netilpo į rėmus.

Aš, panaudodamas įvairius kontaktus, turėjau sukelti susidomėjimą šia byla ir skatinti visuomenę palaikyti ir ginti tuos žmones (taip įsivaizdavau savo vaidmenį). Žinojau, kad jau kurį laiką Jiris Nėmecas, filosofas, pedagogas ir buvęs mano kolega „Tvar“ laikais, palaiko glaudžius ryšius su pogrindžiu, tad buvau įsitikinęs, kad nieko negaliu imtis nepasikonsultavęs su juo. Iš pradžių mūsų draugiškus santykius atkurti ėmiausi labai atsargiai – mus vis dar skyrė mano kadaise nutraukti ryšiai su „Tvar“; ir apskritai mano santykiai su „Tvar“ žmonėmis panėšėjo į Trockio ir Stalino ryšius. (Sąžiningumo dėlei turiu pasakyti, kad po „Chartijos“ pasirodymo, man sėdint kalėjime, „Tvar” žmonės pasirašė palaikančią mane peticiją.)

Bet po truputi mes susigyvenom ir juokdavomės iš savo senų nesutarimų (per tą laiką Jiris taip pat pasikeitė, jis nebesilaikė ankstesnių ortodoksinio tvavisto pažiūrų). Taip, bėgant mėnesiams ir metams, mes tapom tikri draugai ir pradėjom „diriguoti“ visai „Plastiškųjų“ kampanijai (kol to reikėjo). Darbo užteko abiems, ir bendraudami mes vienas kitą praturtinom dvasiškai. Reikia pridurti, kad Jiris sąmoningai laikėsi atokiau nuo visos tos pilietinės, visuomeninės ir politinės maišalynės; savo darbą pogrindyje, nepastebimą įtaką katalikiškajai oikumenai, aktyvų dalyvavimą nepriklausomame filosofiniame sąjūdyje jis laikė svarbesniais dalykais; tad veikti viešumoje, kur galėjo susidurti su valdžia,– o tai ant kortos statė visą jo darbą,– nenorėjo. Iki mūsų susitikimo jis laikėsi daugiau „vidinės“, o ne „išorinės“ veiklos taktikos. Pripažindamas, kad „Plastiškiesiems“ gali pagelbėti tik vieša kampanija, jis turėjo pakeisti savo poziciją. Aš manau, kad šioje naujoje veiklos srityje – nuo to laiko, kai mes suartėjom – buvau jo gidas. Ir jis savo ruožtu paklebeno mano „oficialiosios opozicijos“ duris ir padėjo praplėsti horizontą.

Mes iš tiesų labai detaliai planavom šitą kampaniją. Iš pradžių atsargūs žingsniai pogrindyje, vėliau – ryškesnės akcijos. Mes norėjom suteikti režimui oraus pasitraukimo galimybę. Nevertėm jo gėdingai kapituliuoti, nes po to jau bet koks poveikis nebūtų veiksmingas. Todėl pirmiausia kreipėmės į įvairius žmones, siekdami užsitikrinti jų paramą. Iš pradžių, ko ir buvo tada galima tikėtis, mus neteisingai suprato ir net sutiko priešiškai. Bet turiu pasakyti, kad nepasitikėjimas labai greit išgaravo – greičiau, nei tikėjomės, įvairūs žmonės labai greit suprato, kad grėsmė tų jaunų žmonių laisvei – tai grėsmė visų mūsų laisvei, tad, visiems įkaičiams bylojant prieš juos, reikėjo tvirtos gynybos. Tų vaikinų niekas nepažinojo, ir visiems kliuvo jų nonkonformizmo prigimtis, nes net padorūs miestelėnai, kaip ir valstybe, tą veiklą galėjo suvokti kaip grėsmę jiems patiems.

Aišku, kad daugelio žmonių, iš kurių nesitikėjom didelių simpatijų tokiai kultūros sričiai kaip rokas, veržlumas, padėjęs įveikti pirmąsias slopinimo reakcijai buvo susijęs su mano jau aptarta situacija: tai buvo laikas, kai visi mokėmės vaikščioti tiesiai, kai išsekom nuo savo išsekimo, laikas, kai įvairios žmonių grupės pavargo nuo izoliacijos ir jautė, kad norint ką nors pakeisti reikia peržengti savo pasaulėlio sienas. Taip buvo paruošta dirva platesnei bendrai veiklai. Prieš dvejus metus tokia režimo ataka prieš kultūrą galėjo likti paprasčiausiai nepastebėta,

Jei tiksliai prisimenu, mūsų pastangų viršūnė buvo atviras laiškas Heinrichui Bolliui kurį pasirašiau aš, Jaroslavas Seifertas, Vaclavas Cerny ir Karelas Kosikas9, ir pagaliau, kaip šio laiško išdava, didelė peticija (dėl „Plastiškų žmonių“), kurią pasirašė daugiau kaip septyniasdešimt asmenų. Tuo momentu ši byla jau buvo žinoma tarptautiniu mastu, ir masinės informacijos priemonės pasakodavo apie jos eigą. (Čekoslovakija kurį laiką buvo dingusi iš pasaulio masinės informacijos priemonių dėmesio centro, tad šis sujudimas dėl „Plastiškųjų“ bylos vėl atkreipė dėmesį.) Byla taip išgarsėjo, kad ši mūsų kampanija atrodė jau nereikalinga. Tarsi pagal mūsų planą (nors mes to neplanavom) į kampaniją įsijungė teisininkai, pagaliau (tai nomenklatūrą turėjo ypač šokiruoti) Zdenėko Mlynaro balsu pasisakė ir buvę partijos funkcionieriai. Tai buvo visas spektras ir, nors to nebuvo galima išskaityti iš parašų po protestais, buvo aišku, kad pogrindinės opozicionierių grupes, iki tol viena nuo kitos izoliuotos, sąveikaudamos visą „Plastiškų žmonių“ bylos tyrimo laiką, pasinaudodamos naujais kontaktais ir draugiškais ryšiais, veikė kartu. Vėliau tos pačios grupės tapo „Chartijos’77“ branduoliu.

Valstybės budrumas buvo atbukęs: akivaizdu, kad niekas nesitikėjo, jog „Plastiškų žmonių“ byla galėtų sukelti tokią galingą reakciją. Jie tikėjosi, kad viskas, kaip įprasta, aprims, kad šitoji, kaip ir visos kriminalinės bylos, ištirps tarp tūkstančių kitų. Pirmiausia jie kontratakavo – išvystė šmeižto kampaniją (prieš „Plastiškuosius“ ir jaunimo savaitraščio „Mlady Svėt“ straipsnius) televizijoje; po to atsitraukė. Suimtuosius ėmė paleidinėti, ir ginamųjų sąrašas vis trumpėjo, kol galų gale (neskaitant mažesnio teismo Pilsene) kalėti nuteisė tik keturis, o ir jų nuosprendžiai buvo palyginti švelnūs: įkalinimo laikas beveik atitiko kardomojo arešto trukmę (viršijo gal tik keliais mėnesiais). Išimtį sudarė Jirousas, kurį, suprantama, nuteisė kalėti ilgesniam laikui.

Šlovingu įvykiu tapo teismas10. Jūs galit perskaityti mano esė apie jį . Tuo metu susidomėję teismu žmonės vos sutilpo teismo pastato koridoriuose ir ant laiptų, dar buvo galima pamatyti teisiamuosius su antrankiais, šūkaujančius sveikinimus žmonėms. Tokiu pat greičiu, kokiu augo žmonių solidarumas, buvo mažinamos galimybės dalyvauti teisme.

Tie prie teismo salės rinkęsi žmonės ir tapo „Chartijos’77“ užuomazga. Tuomet vyravusi bendro reikalo ir bendros grėsmės sąlygota lygybės, solidarumo, šventiškumo ir siekio padėti vienas kitam atmosfera buvo tokia pat kaip ir pirmaisiais „Chartijos’77“ gyvavimo mėnesiais. Jiris Nemecas ir aš jautėm, kad kažkas atsitiko, ir tą „kažką“ reikia sulaikyti, transformuoti į tokius veiksmus, kurių poveikis būtų pastovesnis, materializuoti tą tvyrančia ore solidarumo dvasią. Suprantama, tai jautėm ne mes vieni: Pavelas Kohoutas, Zdenėkas Mlynaras11, su kuriuo susisiekėm per Vendeliną Komedą, irgi galvojo panašiai .

Šis zondavimas galų gale baigėsi pirmu susitikimu, kuris įvyko 1976 m. gruodžio 10 d. Dalyvavo Mlynaras, Kohoutas, Jiris Nemecas, aš, buto, kuriame vyko susitikimas, savininkas ir susitikimo organizatorius Komeda. Dviejuose vėlesniuose susitikimuose pasirodė ir Petras Uhlis12, Jiris Hajekas13 bei Ludvikas Vaculikas. Supraskit mane teisingai: „Chartija’77“ – tai visų Chartijos narių reikalas, ir visai nesvarbu, kuriems jų, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, teko ruošti pagrindinį dokumentą.

Jei aš ir kalbu apie šiuos susitikimus – o tai darau pirmą kartą – tai tik todėl, kad žinau, kaip blunka mūsų atmintis. Vieną gražią dieną rūpestingi istorikai gali mus pasmerkti už tai, kad šią istorija slėpėm taip ilgai, kad pagaliau pamiršom visas detales. Bet kokiu atveju visiškai tikra tai, kad Chartija buvo paruošta kaip tik šių susitikimų metu. Kiekvienas mūsų šiuos reikalus bendrais bruožais aptardavo dar ir savų žmonių draugijoj, tad net embrioninėje Chartijos stadijoje apie jų žinojo gana daug žmonių. Buvę komunistų partijos funkcionieriai, būręsi apie Zdenėką Mlynarą, aptarė galimybę įkurti Žmogaus teisių gynimo, arba Helsinkio (panašų į sukurtų Tarybų Sąjungoje), komitetą. Bet komiteto narių, pasitikinčių vienas kitu ir susitarusių tarpusavyje, skaičius būtinai turėjo būti ribotas. O situacija reikalavo platesnės ir atviresnės asociacijos. Kaip tik todėl išeities tašku pasirinkom „pilietinės iniciatyvos“ idėją.

Jau nuo pat pradžių buvo aišku, – ir tai buvo ne mūsų susitikimų išvada, bet jų priežastis,– kad reikia stengtis stabilizuoti įvykusias permainas. Paprasčiausiai parašyti manifestą ir išsiskirstyti mes neketinom. Iš pat pradžių buvo aišku ir tai, kad pliuralizmas turi glūdėti mūsų kūdikio prigimtyje. Visi turi būti lygūs. Ir galingiausia grupė neturėtų uzurpuoti valdžios ar bandyti Chartijai primesti savo „rašyseną“. Po pirmo susitikimo mūsų darbo kontūrai dar nebuvo aiškūs. Tik sutarėm, kad pirmosios deklaracijos planas turi būti paruoštas iki kito susitikimo. Prisimenu, po šio susitikimo su Jiriu Nėmecu aplankėm Ladislavą Hejdaneką14, kuris atkreipė dėmesį į tai, kad mūsų deklaracija turi remtis neseniai priimtais žmogaus teisių paktais. Mlynaras, irgi po pirmojo susitikimo, pasiūlė tą pačią idėją.

Taip buvo paruošti deklaracijos metmenys. Nors tiksliai žinau, kas ją rašė ir kas kokius sakinius pridėjo ar, priešingai, kas kokius sakinius išbraukė – iš principo to nesakysiu: pirma Chartijos deklaracija yra kolektyvinės valios išraiška. Ji – kiekvieno deklaracijos signataro kūrinys. Šio principo simboliškumas ir tyla, gaubianti jos autorystę, tapo visuotinai priimtas dalykas, nors visiems aišku, kad pirmieji signatarai negalėjo rašyti deklaracijos visi kartu. Galbūt tik pasakysiu, kad pavadinimą „Chartija’77“. sugalvojo Pavelas Kohoutas.

Per du vėlesnius susitikimus, rūpestingai pasveriant kiekvieną žodį, tekstas buvo suredaguotas, išrinkom pirmąjį atstovą ir sutarėm dėl parašų rinkimo tvarkos. Tačiau iš tikrųjų nebuvo aišku, koks bus Chartijos praktinis poveikis. Svarstant atstovų klausimą, iš pat pradžių buvo aišku, kad Jiris Hajekas būtinai turėtų būti išrinktas atstovu. Supratau tai tada, kai ekskomunistai galvojo apie savo atskirą komitetą. Tikėjom, jog Hajekas bus geriausias pirmininkas. Jei gerai prisimenu, Petras Uhlis pasiūlė išrinkti tris atstovus. Toks pasiūlymas ne tik atitiko pliuralistinę Chartijos prigimtį, bet ir buvo patogus praktiniais sumetimais, tad visi pritarėm jam.

Į antrojo atstovo vietą Petras siūlė mane, bet supratau, kad tai jo žmonos – Annos Sabatovos – idėja. Aš visai neįsivaizdavau, ką reiškia būti atstovu, nors pagrįstai būgštavau, kad ši veikla pasiglemš mane visą (vienas Dievas težino, kiek tai truktų), tad rašymui neliks nė minutės. Aš išties netroškau to darbo (kaip ir kiti atstovai), bet privalėjau priimti šią naštą. Nesutikęs atsidėti taip ilgai, energingai ir su tokiu entuziazmu ieškoto kelio tvirtinimui, kai pats buvau kvietęs ir kilus prisidėti prie jo tiesimo, būčiau pasirodęs tikras idiotas.

Net nežinau, kas Janą Patočką15 pasiūlė trečiuoju atstovu. Galbūt Jiris Nėmecas. Žinau tik, kad jis ir aš palaikėm kandidatūrą ir tiems, kurie Patočkos gerai nepažinojo, aiškinom šio pasirinkimo reikšmę. Mums atrodė, kad Patočka, labai gerbiamas nekomunistinėje aplinkoje, ne tik bus tinkama atsvara Hajekui, bet ir geriau už kitus (tai beveik tuoj pat pasitvirtino) sugebės Chartijai suteikti moralinį matmenį.

Tuo metu ir vienas, ir su Jiriu Nėmecu keletą kartų aplankiau Patočką ir turiu pasakyti, kad prieš sutikdamas jis ilgai dvejojo. Politikoje Janas tiesiogiai niekad nedalyvavo, su esama valdžia atvirai ir aštriai nekonfrontavo. Čia jis buvo atsargus ir santūrus. Jis laikėsi apkasų karo strategijos: visur jis kuo ilgiau stengėsi išsilaikyti be kompromiso, tačiau niekada neatakuodavo pats. Patočka buvo visiškai atsidėjęs filosofijai ir pedagogikai, savo nuostatų niekada nekeisdavo, tačiau atvirai vengė galinčių pakenkti jo darbui veiksmų.

Kita vertus, jis jautė (ar bent man taip atrodė), kad vieną gražią dieną savo mąstysenos teisingumą turės patikrinti praktiškai, kad negalės amžinai šito vengti, nes kitaip visa jo filosofinė sistema taps abejotina. Jis taip pat žinojo, kad jo pasirinkimas bet kokiu atveju bus galutinis, be jokių atsarginių kelių, pareikalaus nemažesnės ištvermės nei filosofija. Tai, galimas daiktas, buvo jo abejonių priežastis. Patočka buvo visiška ūmaus žmogaus priešingybė, tad paprastai prieš veikdamas ilgai dvejodavo; bet jeigu pasiryždavo, laikydavosi iki galo.

Manau, kad ir kiti bandė jį įtikinti imtis atstovo vaidmens – matyt, jo sūnus čia ypač stengėsi – tačiau buvo ir tokių, kurie mėgino atkalbinėti. Bet vienas incidentas, į kurį buvau įtrauktas ir aš, matyt, buvo lemtingas: Patočka patikėjo man savo abejones dėl Vadavo Cerny. Cerny visą gyvenimą aktyviai reiškėsi visuomeniniame gyvenime ir kai kada, Patočkos nuomone, veikė pernelyg tiesmukai. Karo metu jis buvo pogrindžio pasipriešinimo dalyvis,– trumpai tariant, Patočka jautė, kad Cerny turi didesnę moralinę teisę būti atstovas, manė, kad, nepasiūlius jam šitos vietos, Cerny gali jaustis nepagrįstai ignoruojamas ir įsižeisti. Patočka paprasčiausiai gėdijosi daryti tai, kas, jo nuomone, geriau tiko Cerny, be to, abejojo galima Cerny reakcija.

Dėl to nukakau pas Cerny ir atskleidžiau kortas. Pasakiau, kad Patočka laiko jį tinkamesne kandidatūra, nenori imtis šio darbo be jo palaiminimo; betgi svarbiausia – čia reikalingas kaip tik Patočka, nes jo politinis profilis ne toks aiškus ir kaip ryšininkui jam būtų lengviau veikti nei Cerny, kuris buvo pernelyg drąsus ir atviras. Cerny sutiko iškart, ir aš manau, kad jo sutikimas buvo nuoširdus, be lašo kartėlio. Atpasakojau Patočkai mūsų pokalbį. Buvo matyti, kad jam palengvėjo – didžiulė našta nusirito nuo jo pečių. Taip buvo įveiktas paskutinis barjeras: Patočka tapo atstovas ir pasinėrė į darbą, skirdamas tam visą savo gyvenimą. (Jis mirė 1977 m. kovo 13 d. po užsitęsusios apklausos.) Nežinau, kuo būtų tapusi Chartija, jei jos gimimo savo tyrumu nebūtų apšvietusi didi Patočkos asmenybė.

Bet grįžkim prie parengiamųjų susitikimų. Sutarėm, jog parašai bus renkami lėtai, kalėdinių vizitų ir susitikimų metu, kad pernelyg skubėdami nepritrauktume nepageidaujamo dėmesio. Paskyrėm maždaug dešimtį „rinkėjų“ ir apytiksliai apibrėžėm jų veiklos zonas. Aš rūpinausi techninėmis detalėmis: rinkėjams parūpindavau tekstą su pasirašymo aktą reglamentuojančiomis instrukcijomis. Savo draugų, daugiausia rašytojų, parašus rinkau ir aš. Mes jau sutarėm dieną (tarp Kalėdų ir Naujųjų metų) ir valandą, kada visi parašai turi būti atnešti man ir sudėlioti alfabeto tvarka – viskas turi būti paruošta publikuoti ir siųsti Federalinį Susirinkimą. Beje, pirmosios deklaracijos kopijų prispausdinom tiek, kad užtektų kiekvienam signatarui. 1977 m. sausio pirmąją viskas turėjo būti paruošta, tačiau skelbti deklaraciją ruošėmės dar po savaitės, per kurią norėjom informuoti visuomenę. Dėl įvairių priežasčių šiuos įvykius siekėm sinchronizuoti: deklaracija oficialios valdžios rankose turėjo atsidurti tik tada, kai apie tai jau žinos visuomenė.

Parašų pristatymo dieną nervinausi. Buvo signalų, kad policija jau kažką žino (būtų keista, jei būtų kitaip), ir bijojau, kad jie neįsilaužtų susirinkimo metu ir neprarastume visų parašų. Vėliau nerimas dar padidėjo, nes susitikimas buvo numatytas ketvirtą valandą, o čia jau beveik penkios, o iš Zdenėko Mlynaro, kuris gabeno ekskomunistų parašus, – nė žineles. Galų gale paaiškėjo, kad čia būta paprasčiausio nesusipratimo dėl susitikimo laiko, ir Mlynaras pagaliau atvežė daugiau kaip šimtą parašų. Aš lengviau atsikvėpiau. Galutinis pirmo raundo rezultatas – 243 parašai. Policija mūsų nedemaskavo, tad, užtrynę pėdsakus, už sėkmę išgėrėm po šampano taurę.

Tyliuoju periodu tarp parašų rinkimo akcijos ir naujo aktyvumo proveržio mano bute įvyko dar gausesnis susirinkimas. Dalyvavo maždaug dvidešimt penki žmonės. Ką Chartija turi veikti toliau, kaip elgtis įvairiose situacijose – tokios buvo diskusijos temos. Žinojom, kad vėliau tokį gausų susirinkimą organizuoti tikriausiai bus neįmanoma. Susirinko beveik visi. Čia, pavyzdžiui, pirmąkart pamačiau Jaroslavą Sabatąl0, grįžusį iš kalėjimo. Manęs paprašė vesti susirinkimą ir, reikia pasakyti, suteikdamas žodį buvusiems universiteto profesoriams, ministrams, komunistų partijos sekretoriams, jaučiausi gana keistai. Bet taip jaučiausi tik aš, ir šis atvejis liudija nuo pat pradžių Chartiją persmelkusio lygybės jausmo tvirtumą.

Apie pliuralizmą Chartijoje turbūt reikia pasakyti daugiau. Kai kam buvo nelengva nuslopinti ar įveikti senas antipatijas, tačiau bendras reikalas nugalėjo. Formavosi visiškai naujas reiškinys – tikros socialinės tolerancijos gemalas (visai nepanašus į susitarimą vienos grupės interesų pagrindu, kaip buvo po Antrojo pasaulinio karo formuojant Nacionalinio Fronto vyriausybę), fenomenas, kurio, nepaisant Chartijos ateities, iš tautos atminties niekas neištrins.

Tai iššūkis, kuris glūdės atmintyje, kurį priims, pratęsdami tradiciją, bet kada ir bet kokioje situacijoje. Daugeliui nekomunistų buvo sunku žengti šį žingsnį, bet komunistams jis kainavo dar daugiau pastangų. Tai buvo žingsnis gyvenimo, tikro bendradarbiavimo link, kai peržengiami savi siauri interesai. Tiek kainavo „vadovaujančio partijos vaidmens“ principo atsisakymas visiems laikams. Ne tiek daug komunistų to principo ir laikėsi, tačiau kai kuriems jis buvo įaugęs į kraują. Zdenėkas Mlynaras ypatinga politine įžvalga suvokė šio žingsnio būtinumą ir, panaudodamas savo autoritetą, įtikino tuo ir kitus savo aplinkos žmones. Tai didelis jo nuopelnas.

Šiuo metu Chartiją yra pasirašę maždaug tūkstantis du šimtai žmonių; tikslaus skaičiaus nežinau; dėl įvairių priežasčių jį pasakyt gana sunku. Iš pradžių dvidešimt ar trisdešimt žmonių nenorėjo, kad jų parašus iš karto spausdintume. Mes atsižvelgėm į jų pageidavimą, bet vėliau, policijai suradus ir nepublikuotus parašus (kai kuriuos, pavyzdžiui, Prokopo Drtinos16 parašą, jie net panaudojo propagandiniams tikslams), tokios praktikos atsisakėme. Ne dėl to, kad tokių parašų negalėjom ilgai slėpti, paprasčiausiai jie neturėjo prasmės. Pritariantis Chartijai ir dėl įvairių priežasčių negalintis jos viešai pasirašyti žmogus nepasirašys dokumento, kurį vėliau reikės paslėpti, o savo paramą išreikš tinkamesnių būdu. Todėl nėra antros, pogrindinės Superchartijos Tunu pridurti, kad daugelį savo draugų tiesiog įkalbinėjom nesirašyti. Jų darbas buvo toks svarbus ir taip atitiko „Chartijos’77“ dvasią, kad visai nereikėjo parašu kelti jam grėsmę. Taip atkalbėjom Vlaistą Trešhaką ir Jaroslavą Hutką, nors vėliau Chartiją jie vis tiek pasirašė“17.

Visi gerai žinom, kas atsiliko po pirmosios Chartijos deklaracijos paskelbimo; istorikai jau parašė Chartijos istoriją, apibūdino jos socialinę reikšmę. Todėl norėčiau paklausti apie Jūsų pirmąjį suėmimą ir laikotarpį iki trečiojo arešto: juk nuo jo Jums prasidėjo kalinio gyvenimas.

Savaitės, kurias išgyvenau po Chartijos paskelbimo, kai prieš ją prasidėjo propagandinė kampanija (valstybė iš karto Chartiją plačiausiai pagarsino), buvo beprotiškiausios mano gyvenime. Tuomet su Olga gyvenom Dejvicėje, Prahos rajone, pakeliui į Ruzynės kalėjimą. Mūsų daugiabutis įgijo įtartiną šlovę, kuria turbūt pasižymėjo New Yorko Fondų birža 1929–ųjų krizės metu ar koks nors revoliucijos centras. Prasidėjo kiaurą dieną trunkančios apklausos Ruzynėje (klausinėjo apie Chartiją, tarp jų ir apie Havelą), bet iš pradžių nakčiai visus paleisdavo. Spontaniškai rinkdavomės vėl: lygindavom savo parodymus, kūrėm įvairiausių tekstų apmatus, susitikdavom su užsienio korespondentais ir telefonu kalbėdavom su visu pasauliu. Liguistas aktyvumas, kuris neslopdavo iki pat gilunakčio, paskui lydėdavo ir apklausų metu, kai mus dešimt ir daugiau valandų bombarduodavo klausimais. Mūsų kaimynai ištvermingai visa tai kentė, bet net ir be konkrečios priežasties jaučiau, kad man tai galiausiai baigsis kalėjimu.

Mano nuojauta stiprėjo diena po dienos, kol virto aistringu troškimu, kad ji pasitvirtintų ir pagaliau baigtųsi ši alinanti nežinomybė. Vėlų sausio 14-osios vakarą po „įprastos“ apklausos mane atvedė į didelį kambarį Ruzynėje. Čia prisirinko įvairaus plauko majorų ir pulkininkų, kurie gąsdino mane visokiausiais baisiais dalykais. Jie tvirtino žiną apie mane tiek, kad pakaktų pasodint dešimčiai metų. „Pokštų laikas baigėsi, – sakė jie man, – darbininkų klasė virte verda pykčiu.“ Paryčiui įkišo į kamerą. Vėliau, kai mane paleido, apie pirmas Chartijos dienas, savo suėmimą ir įkalinimą parašiau maždaug šimto puslapių pranešimą. Kažkur jį paslėpiau, ir po šiai dienai nežinau kur. Galbūt kada nors jį dar rasiu.

Pagrindinė mano suėmimo priežastis buvo gana aiški: buvau jauniausias iš atstovų, vienintelis turėjau automobilį, tad, matyt, turėjau būti pagrindinis visos veiklos variklis, pagrindinis organizatorius (visai logiška, ar ne?). Patočką ir Hajeką jie laikė gana simboliškomis figūromis – jie gi buvo santūresni ir romesni už mane. Akivaizdu, kad valdžia mano suėmimu tikėjosi suvaržyti Chartijos veiklą.

Jie smarkiai apsigavo. Chartija turbūt niekad nefunkcionavo taip gerai kaip mano kalėjimo laiku! Žmonės pasakojo man, kad Patočka ir Hajekas visas savo jėgas ir laiką skyrė Chartijai. Patys buvo ir kurjeriai, ir organizatoriai. Į draugų raginimus bent dalį savo darbų pasidalyti su kitais Patočka atsakydavo trumpai: „Aš esu atstovas ir vaikščiot dar pajėgiu“.

Valdžia, grįsdama oficialią poziciją (dėl „politikos“ žmonių niekas nekiša į kalėjimus), turėjo formaliai įteisinti mano suėmimą kokia nors su Chartija nieko bendra neturinčia byla. Štai kodėl buvau įpainiotas „Ornesto ir Co.“ bylon. Man inkriminavo rašinėjimą emigracijos žurnalui „Svedectvi“, leidžiamam Paryžiuje. Bet 90 procentų apklausose pateiktų klausimų buvo susiję su Chartija. Negana to, siedami mano ir Ornesto bylas, saugumo karininkai vylėsi patvirtinsią oficialią tezę apie užsienio jėgų inspiruotą ir valdomą Chartiją. Jie troško parodyti, kad pirmoji deklaraci|a slaptų mano kontaktų su Pavelu Tigridu18, tarpininkaujant Ornestui, dėka ir buvo išspausdinta užsienyje. Aišku, to jie nesugebėjo, o ir iš principo negalėjo įrodyti, nes viskas buvo organizuota visiškai kitaip ir daug paprasčiau.

Pirmąjį įkalinimo periodą iškęsti buvo labai sunku dėl įvairių priežasčių. Bet apie tai jau kalbėjau (…) ir rašiau, tad kartoti neverta. Paskutinė savaitė buvo sunkiausia. Jau tada įtariau, kad esu viešai apšmeižtas (iš dalies ir dėl savo kaltės}, vadinasi, greitai turiu būti paleistas. Įstengdavau pamiegot tik kokią valandą per parą, o likusį laiką kankinausi pats ir kankinau savo kameros draugą (jis buvo paprasčiausias vagišius: plėšdavo bakalėjos parduotuves – įdomu, kur jis dabar?). Jis kantriai visa tai kentė ir, gerai mane suprasdamas, stengėsi padėti. Jei galėčiau, atsidėkodamas nupirkčiau jam universalinę parduotuvę.

Viešai šmeižė mane įžūliau nei tikėjausi: jie, pavyzdžiui, teigė, kad kalėjime atsisakiau atstovavimo Chartijai. Tai buvo netiesa, aš ne atsisakiau, o dėl tam tikrų priežasčių (jas ir dabar laikau pagrįstomis) nusprendžiau atsistatydinti iš atstovo pareigų (tik mano atsistatydinimą turėjo pirmiausia priimti žmonės, kurie man jas patikėjo, o ne policija). Kalėjime aš neatsistatydinau: aš tik pasielgiau be galo kvailai, kad apie savo ketinimus prasitariau tardytojui.

Tik grįžus iš kalėjimo galva veikė taip, kad mane būtų priglaudę visi pasaulio beprotnamiai. Prie įprastų buvusių kalinių psichozės simptomų prisidėjo begalinės nevilties jausmas, sumišęs su kažkokia pašėlusia euforija. Kai paaiškėjo, kad laisvėje padėtis daug geresnė, nei maniau, euforija dar labiau sustiprėjo. Chartija ne tik nežlugo, bet, priešingai, įžengė į herojišką savo gyvenimo stadiją. Mane apstulbino darbų užmojai, žmonių reakcija, Chartijos inspiruotas kūrybiškumo protrūkis, stebuklinga solidarumo atmosfera. Aiškiai jaučiau, kad per tuos du mėnesius, praleistus kalėjime, istorijos ratas pasisuko daugiau nei per praėjusius aštuonerius metus. (To laikotarpio atmosfera ilgainiui išsisklaidė: po Chartijos triumfo periodo atėjo nuosaikumo ir dažnai varginančių kasdienių rūpesčių era – būtų keista, jei būtų kitaip.)

Pamažėle pirmųjų laisvės dienų ir savaičių pamišimas praėjo, bet vidinių prieštaravimų ir nevilties atšvaitai lydėjo mane dar dvejus metus: nuo 1977 m. gegužės, kai mane paleido, iki 1979 m. gegužės, kai vėl buvau įkalintas – šįkart „galutinai“. Net persistengdamas dalyvavau įvairiausiose akcijose; isteriškai troškau reabilituotis po viešo pažeminimo. Buvau vienu iš NPGK’o19 steigėjų, vėl tapau Chartijos atstovu, įsitraukiau į polemiką įvairiais klausimais (maždaug tuomet Chartija išgyveno savo pirmąją krizę, kuri buvo neišvengiama ir visai naudinga: ji rimčiau apmąstė savo vietą visuomenėje). Vėl daugiau kaip šešias savaites praleidau Ruzynės kalėjime. Apkaltinę viešosios tvarkos pažeidimu, jie nesėkmingai bandė pašalinti mane iš žaidimo. Tai buvo išties puikios savaitės. Kiekvieną kalėjime praleistą savaitę suvokiau kaip žingsnelį savos „reabilitacijos“ link, ir tai man kėlė džiaugsmą.

Suprantama, mano nervingumą didino augantis policijos spaudimas Chartijos ir mano atžvilgiu. Mane visąlaik sekė, vargino nuolatinėmis apklausomis, vietinė valdžia pynė visokias intrigas; keletą kartų buvo suėmę namuose, areštus „pagardindavo“ įžeidinėjimais ir grasinimais; „nežinomi piktadariai“, įsiveržę į mūsų patalpas, jas nuolat siaubdavo, visokiais būdais gadindavo mano mašiną. Tai buvo jaudinantys laikai, kupini policijos atakų, šliaužiojimų po miškus, kratų, bėgiojimo nuo savo „šešėlių“, slapstymosi sąmokslininkų butuose ir dramatiškų momentų – tekdavo net praryti svarbius dokumentus.

Tai buvo laikotarpis, kai prie sienos susitikdavom su lenkų disidentais (žinomas anvantiuristas Havelas į Snežkos susitikimą buvo priverstas žygiuoti penkis kartus; bet jam buvo atlyginta; nuo to laiko su Adantu Michniku, Jaceku Kuroniu ir kitais DGK (Darbininkų Gynimo Komiteto, lenkiškai – KOR) nariais jį sieja nuolatiniai draugiški ryšiai). Iš tų laikų prisiminčiau ne vieną neįtikėtiną istoriją, bet ir po šiai dienai bijau, kad tuo pasakojimu kam nors nepakenkčiau. Persekiojimams intensyvėjant, man vis labiau aiškėjo, kad visa tai blogai baigsis ir kad labiausiai tikėtina mano kelio pabaiga – kalėjimas.

Tačiau tuomet ši perspektyva manęs negąsdino. Miglotai įsivaizdavau, ko galiu tikėtis, ir žinojau, kad į klausimą, ar mano įkalinimas turės kokią nors visuotinę reikšmę, galiu atsakyti tik aš pats; turiu išlaikyti šį egzaminą. Nusprendžiau (gali pasirodyti, kad pernelyg dramatizavau padėtį, bet, prisiekiu, buvau nuoširdus), kad geriau visai negyventi, negu gyventi negarbingai. (Nesupraskit manęs klaidingai: šios normos netaikau kitiems. Tai tik mane patį liečianti išvada, kuri remiasi praktiniu patyrimu ir įsitikinimu, kad tokia išvada supaprastina sprendimus apie save patį.) Jei 1977 m. tik nujaučiau, kad atsidursiu kalėjime, tai dabar padėtis buvo pasikeitusi. Aš aiškiai suvokiau, ką tai gali reikšti: atkaklus darbas ir neišvengiama jo pasekmė – keletas sunkių kalėjimo metų.

Kai kampanijos prieš NPGK’ą metu mane pagaliau įgrūdo į kalėjimą, mano ankstesnis nerimas staiga pranyko: susitaikiau su likimu ir jaučiausi ramus. Dėl savęs buvau tikras. Mes iš anksto nežinom, kaip elgsimės neįprastoje, ekstremalioje situacijoje (aš, pavyzdžiui, nežinau, ką daryčiau kankinamas fiziškai), bet jei bent žinom, kaip reaguosime į situacijas, kurios mums daugmaž pažįstamos, bent jau įsivaizduojamos bendrais bruožais, tai mūsų gyvenimas tampa nuostabiai paprastas. Po l979-ųjų gegužės suėmimo kalėjime praleisti beveik ketveri metai – tai naujas ir atskiras mano gyvenimo puslapis.

Kalėjime Jūs parašėte didelę esė knygą, pavadintą „Laiškai Olgai“, bet dėl suprantamų priežasčių apie patį kalėjimą ten nėra nė žodžio. Ką ten veikėt? Kokį darbą Jums paskyrė?

Kalėjime nuolat galvojau, ką ir kaip galėčiau apie jį parašyti. Bandžiau prisiminti visus tuos neįprastus – bet jaudinančius, komiškus – bet šokiruojančius, keistus ir kartu tipiškus įvykius, kuriuos čia patyriau. Galvojau, kaip vieną dieną aprašysiu šitas neįtikėtinai absurdiškas situacijas. Mažų mažiausiai tikėjausi pateikti hrabališkai spalvingą ataskaitą apie daugybės žmonių, su kuriais čia susidūriau, fatališkai susipynusius likimus. Bet negalėjau pasirašyti net tų istorijų apmatų – ir tai mane stūmė į neviltį.

Grįžęs iš kalėjimo staiga supratau, kad apie kalėjimą turbūt niekad nieko neparašysiu. Kodėl – paaiškinti sunku; tikrai ne todėl, kad prisiminimai iš to tamsaus mano gyvenimo tarpsnio atvertų senas žaizdas ar būtų pernelyg skausmingi. Čia slypi galybė įvairių priežasčių. Pirmiausia aš nesu pasakotojas, nemoku rašyti istorijų ir visada jas pamirštu. Kitaip tariant, nesu Hrabalas. Antra vertus, aš taip užsiėmęs išoriniu pasauliu, kuris pernelyg dažnai tiesiogiai siūlo man savas temas, kad nelieka laiko grįžti į visiškai kitą ir tokį tolimą kalėjimo metų pasaulį.

Pagaliau svarbiausia kliūtis – tų potyrių uždarumas. Ne, aš nieko nepamiršau: tai gilus egzistencinis ir labai individualus patyrimas, kuris taip paprastai iš atminties neišdyla. Žinoma, visai nesunkiai galėčiau prisiminti ir geriau ar blogiau aprašyti didžiąją dalį kalėjimo istorijų, bet bijau, kad tai pasirodys esą visai paviršutiniški dalykai, lėkšti įvykių, situacijų, veiksmų ir charakterių aprašai, o ne vidinė individuali viso to esmė. Tikriausiai, siekdamas tikrumo, viską išklaipyčiau. Manau, suprantat mane, juk ir prieš daugelį metų armijoje mes patyrėme įvairių nuotykių, bet susitikę po kelerių metų staiga supratom, kad tie dveji tokie sunkūs mūsų gyvenimo metai atmintyje susitraukė į keletą standartinių epizodų, kuriuos kiekvienas pasakoja tais pačiais žodžiais. Tačiau iš tikrųjų šie atminties krešuliai neturi nieko bendra su mūsų patyrimu, įgytu armijoje per tuos dvejus metus, ir jo įtaka mums. Eksperimentuodamas ne vieną sykų bandžiau nuosekliai aprašyti savo gyvenimą kalėjime, tačiau kiekvieną kartą isitikindavau, kad pedantiškai aprašinėdamas visas tas faktografines detales, neperteikiau esmės. Lieka fatališkai plačios paraštės. Faktografija paslepia esmę ir, keista, ją net falsifikuoja. Apie kalėjimus ir koncentracijos stovyklas parašyta pakankamai. Pasilaiko knygų, tą patyrimą perduodančių tikrai sugestyviai ir autentiškai. Pavyzdžiui, prisimenu koncentracijos stovyklos vaizdą Ferrdinando Peroutkos knygoje „Debesis ir valsas“, epizodus iš Solženicyno ar Karelo Peckos knygų. Bijau, kad aš taip neparašyčiau – pirmiausia todėl, kad nesijaučiu galįs tai padaryti. O jei negali kitiems atskleisti savo patyrimo prasmės, geriau jį pasilikti sau. Todėl geriau apie kalėjimą nešnekėsiu visai, bet atsakysiu į konkrečiąją klausimo dalį.

Hermanicėje pirmiausia dirbau suvirintoju. Virinau visokias smulkmenas ir metalines grotas. Keletą mėnesių negalėjau įvykdyti normos, bet ir mano dešimčia metų jaunesni, fiziškai stipresni ir fizinį darbą dirbti įpratę kolegos šito padaryti taip pat neįstengdavo. Man buvo paskirtas toks darbas, kurio normų nevykdymas buvo priežastis, leidusi mane įvairiausiais būdais kankinti. Vadinamieji nevykdytojai – tai parijai tarp parijų kalėjime; jiems taikomos įvairiausios bausmės, jie verčiami dirbti po darbo, gauna mažiau valgio (tai manęs nejaudino), jiems apkarpomi kišenpinigiai, jie nuolat kaltinami dykaduoniavimu, pajuokiami policininkų ir kitų kalinių. Po kelių mėnesių mane paskyrė Į geresnj darbą (pradėjo pastebėti kontrastą tarp darbo kvalifikacijos ir mano pasiruošimo, be to, mano sveikatos būklė galėjo iškilti aikštėn – tai buvo pavojinga; bet turiu pridurti, kad tuomet pagaliau pradėjau padaryti normas, tad progų mane išnaudoti ir kankinti liko mažiau.

Po to dirbau su oksiacetileniniu suvirinimo aparatu. Iš didžiulio, storo metalo gabalo pjausčiau flanšus. Dirbom su Jiriu Dienstbieru20, ir abu įvykdydavom normas. Vėliau mane perkėlė į Bory, kur dirbau ypač privilegijuotą darbą – skalbykloj (tačiau santykiai tarp žmonių čia buvo blogesni: beveik visi buvo informatoriai). Galiausiai mane nusiuntė į metalo laužo perdirbimo fabriką, kur nuo laidų ir kabelių lupau izoliaciją. Kai pripranti prie šalčio ir neišbrendamo purvo, tai ne taip jau blogai. Darbas kalėjime – tai vergo, kurį reikia dar ir nubausti, darbas. Normos – dvigubai didesnės už esamas laisvėje. Turiu pasakyt, kad griežto režimo pataisos darbų kalėjime, kur aš ir kalėjau, kaliniai darbą laiko psichologiniu poilsiu ir visi jo laukia. Likusią dienos dalį varginti kalinį pasitaiko geresnių progų, o tai ir yra pagrindinė „perauklėjimo“ priemonė.

Ar Jūs pasiekėt tą tikslą, kurį užsibrėžėt sau, kai buvo paskelbtas nuosprendis? Ar per kalėjimo metus nusistovėjo Jūsų dvasinė pusiausvyra?

Tik tada, kai mane nuteisė, aš įsisąmoninau, kad keletą metų turėsiu praleisti kalėjime. Nors buvau tam pasirengęs, bet vis dėlto tai buvo svarbi takoskyra. Staiga kinta visa vertybių hierarchija. Keičiasi chronologine perspektyva ir daiktai įgauna visai kitų prasmę. Esu užkietėjęs biurokratas, tad tam. kad susiorientuočiau naujoje situacijoje, man reikėjo plano. Tai buvo nesąmoninga autoterapija.

Taip pat žinojau, kad kalėjimų lengviau iškęsiu suteikdamas jam pozityvią vertę, pritaikydamas jį savo tikslams. Jau pasakojau apie neviltį, kuri buvo apėmusi mane tuos dvejus medus iki suėmimo, ir apie įtampą bei jų lydėjusį hipertrofuotą elgesį. Todėl gana lengvai suvokiau, kad per tą nepabaigiamą laikotarpį, kol – kaip įsivaizdavau – būsiu tik smulkus, anonimiškas sraigtelis didžiulėje kalėjimo mašinoje, turiu susigrąžinti vidinę ramybę, atgauti buvusią pusiausvyrą ir surasti savo žiūros tašką. Nostalgiškai prisiminiau, koks buvau septintajame dešimtmetyje: harmoningas, linksmas kompanionas, visur išlaikantis sveiką, ironišką distanciją, o ne nervų kamuolys, amžinai skendintis depresijoje. Be jokios abejonės, aš idealizavau savo jaunystę ir gana naiviai įsivaizdavau, kad įkalinimą panaudosiu saviems tikslams. Net tikėjausi kalėjime rašyti pjeses, mokytis naujų kalbų ir užsiimti dar dievaižin kuo!

Dar labiau klydau tikėdamasis kalėjime tylos ir ramybės, „smulkaus, anonimiško sraigtelio“ egzistencijos! Priešingai, kalėjimas buvo nenutrūkstama nervus ėdančių situacijų grandinė. Mane stebėjo ir kontroliavo tiek budrių akių, kiek man nesisapnavo net grėsmingiausiu mano laisvei metu. Per keletą dienų supratau, kokie buvo kvaili (bent išoriškai) mano planai. Tai nereiškia, kad visai jų atsisakiau. Todėl, eidamas mažu takeliu, tegu ir vingiuotesniu, stengiausi nepamesti bendros krypties ar bent jau išlaikyti savo pradinių planų dvasią. Kaip jau minėjau… šiuo požiūriu mano laiškai buvo gana naudingi21. Jie tapo vieninteliu realiu mano užsiėmimu, ta erdve, kurioje bandžiau veikti save, ko nors siekti, kažką aiškintis.

Ne man spręsti, ar iš kalėjimo grįžau harmoningesnis. Galbūt atsikračiau hipertrofijos, kurią jaučiau prieš suėmimą. Kai kas, priešingai, pasikeitė į blogąją pusę. Nesugebu taip spontaniškai džiaugtis, padažnėjo melancholijos priepuoliai, dar sunkiau vykdyti užsibrėžtus planus. Žmona sako, kad kalėjime surambėjau. Nežinau. Jei ir tapau blogesnis, tai nukentėjo mano intymus, asmeninis pasaulis, vidinė savastis. Dirbdamas jaučiuosi gėriau: esu ramesnis, ne taip greit išsimušu iš pusiausvyros, galbūt tapau geranoriškesnis, tolerantiškesnis ir į pasaulį turbūt žvelgiu plačiau. Kai bandau apmąstyti savo darbus laisvėje, po kalėjimo, – o tai ir pjesės, ir esė, ir ne tokie akivaizdūs pilietiniai aktai, – susidaro įspūdis, kad jie teisingi. (Pagaliau net „Largo Desolato“, akivaizdžiai asmeniškiausia mano pjesė, – iš esmės gana šaltas ir chirurgo vertas darbas!) Spręsti apie savo įspūdžio korektiškumą geriausia palikti kitiems; čia aš tikrai nesu kompetentingiausias teisėjas! Bet šis procesas – jei tai išties procesas – negautas veltui: už jį sumokėjau po truputį prarasdamas kiekvienos fizinės būtybės sugebėjimą paprasčiausiai būti laimingam…

Versta iš: „The New York Review“

1 Aktorius, vienass iš Pavartės teatro Prahoje steigėjų, nuo 1979 m. gyvena JAV .
2 Kohoutas – poetas ir dramaturgas, nuo 1978 m. gyvenantis Vienoje, kūrinių „Iš kontrrevoliucioneriaus dienoraščio” ir „Vargšas žudikas” autorius; Vaculikas – romanistas ir žurnalistas, parašęs „Mirties bausmę” ir „Jūrų kiaulytes”; Klima – romanistas, knygų „Mano džiugūs rytmečiai”, „Mano pirmosios meilės” bei „Meilė ir skaitalai”, 1990 metais išleistos Anglijoje, autorius.
3 Mažas literatūrinis žurnalas, kurį 1963 metais įkūrė jauni nekomunistinės orienta­cijos rašytojai, tarp jų ir Jiris Gruša. 1965 m., prieš pat „Tvar“ uždraudimą, Havelas tapo redakcinės kolegijos nariu. 1968 metais jį vėl imta leisti, Havelas tuomet buvo redakcinės kolegijos pirmininkas; bet pasirodė tik aštuoni numeriai, ir žurnalą uždarė visam laikui, „Tvar” neturėjo griežtos politinės ir intelektualinės orientacijos ar bent jau ne­deklaravo savo prieraišumo kokios nors ideologinės doktrinos atžvilgiu, paprasčiausiai spausdino dalykus, kuriuos laikė gerais, įdomiais, giliais ir autentiškais — nuo Heideggerio iki Teilhardo, Trūklio, Jano llanco ir Jirio Kubenos.
4 Ludviko Vaculiko pradėtas savi laidos žurnalas. Čia per paskutiniuosius penkiolika metų buvo išspausdinta daugelis pagrindinių neoficialiosios čekų literatūros kūrinių.
5 Ledereris dirbo reporteriu „Ltdovnė Noviny” ir „Reportėr redakcijose. 1974 m. ir dar metus tarp 1977 ir 1981 m. praleido kalėjime; po to emigravo.
6 Filosofas ir sociologas, Genujos universiteto profesorius.
7 Šį laišką spausdinsime kitame „Metų“ numeryje (Red.)
8 1958 m. Prahoje įkurtas mažas teatras, 1960-1968  m. čia dirbo Havelas Jis lašo: Iki pat 1968-ųjų, kai palikau šį teatrą, gyvenau jam, padėjau sukurti jo pavidalą n visiškai  solidarizavausi su juo. Čia aš dirbau Įvairius darbus nuo scenos darbininko. šviesos techniko,  sekretoriaus, recenzento pakilau iki pat dramaturgo. Man oficialus statusas buvo visiškai nesvarbus ir dažnai vienu metu dirbau įvairius darbus: rytą organizuodavau gastroles, vakare būdavau scenos apšvietėjas, o naktį perrašinėdavau pjeses.
9 Seifertas – poetas, 1984 metų literatūrinės Nobelio premijos laureatas, Cerny – literatūros kritikas ir teoretikas, iki 1950 metų profesoriavęs Karolio universitete. Kosikas – filosofas ir čekų kultūros istorikas, Karolio universiteto profesorius, Centro komiteto narys.
10 Teismas (Procesas) buvo parašytas 1968 metų rugsėjį.
11 Mlynaras – politikas ir žurnalistas, 1968 m. buvęs pirmasis partijos Centro  komiteto sekretorius, nuo  1977 m. gyvena Austrijoje. Komeda – Istorikas, dabar gyvenantis Vokietijoje.
12 Studentų lyderis ir žurnalistas.
13 Hajekas – literatūros kritikas marksistas. nuo 1977 m. Karolio universiteto profesorius.
14 Filosofas.
15 Žymus čekų filosofas ir mokslininkas, Paulas Wilsonas „laiškų Olgai” įžangoje  rašo: „Filosofas Janas Patočka buvo žmogus, kurio dėka čekų ir slovakų Inteligentai susipažino  su fenomenologija. Jo gyvenimas – tai gyva veikiančios minties alegorija. Jis buvo Husserlio ir Heideggero studentas, po to, kai 1948 m. komunistai perėmė valdžią, iškart išstumtas iš universiteto gyvenimo (išskyrus trumpą 1968-1972 metų laikotarpį)
16 Buvęs partijos funkcionierius, tapęs „Chartijos’77“ atstovu.
17 1948 m. buvęs teisingumo ministras, vėliau įkalintas. Mirė 1980 m. Trešhakas ir Hutka – pogrindžio poetai, emigravo 1978 m.
18 Žurnalistas, susijęs su „Laisvosios Europos“ radiju, emigrantų žurnalo „Svedectvi“ leidėjas.
19 NPGK — Neteisėtai Parsekiojamųjų Gynybos Komitetas (čekiškai — VONS), įkurtas 1978 metų balandžio 27 dieną. Havelas buvo vienas iš aštuoniolikos jo narių.
20 Žurnalistas, nuo 1989 metų gruodžio tapo tuometinės Čekoslovakijos užsienio reikalų ministru.

Powered by WordPress and WordPress Theme created with Artisteer.