Esė
Arūnas Spraunius. Gesto nuosmukis
2024 m. Nr. 10
Kokie (tik nuožmūs) laikai – tokie (tik nuožmūs) ir gestai
Viešpatie, kaip įkyrėjo mirti!
(Iš filmo „Tas pats Miunhauzenas“)
Iš „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“: „Gestas (pranc. geste), mostas, judesys (dažniausiai rankų) kalbos raiškumui padidinti arba susikalbėti, signalui, komandai (pavyzdžiui, dresūroje) duoti.“ Gal ir simptomiška, jog nė užuominos apie reikšmę Nr. 2, kurią šykščiai apibrėžia „zodynas.lt“: „Poelgis, kuriuo duodama ką suprasti: Kilnus gestas.“ Irgi iš „zodynas.lt“: „Kilnus 1. keliantis pagarbą; doras, taurus.“
Logiška „kilnaus gesto“ tikėtis iš riterių laikų. Anglų normanų riteris Raymondas Fitzas Geraldas, pravarde Storasis, 1170 metais: „Pergalė be kilnumo – prastas, žvėriškas reikalas.“ Kilnių gestų dabartiniuose reikaluose nutinka? Pasitaiko. 2022-ųjų vasarį, prasidėjus Rusijos agresijai prieš jo tėvynę, boksininkas Volodymyras Klyčko aukcione pardavė olimpinį aukso medalį, kad surinktų pinigų karo vaikams. Medalis parduotas už milijoną dolerių, pirkėjas jį grąžino, nes norėjo, kad liktų Klyčko šeimoje. Kilnūs be išlygų / pritempimų abu – ir pardavėjas, ir pirkėjas.
Irgi tinkama paminėti, kad žodžio „gestas“ reikšmė Nr. 2 iš „zodynas.lt“ problemiškai tirštėja intensyvėjant, pagreitį įgaunant istorijai. 1938 metų naktį iš rugsėjo 29-osios į 30-ąją Miuncheno susitarimą pasirašė Vokietijos reichskancleris Adolfas Hitleris, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Arthuras Neville’is Chamberlainas, jo Prancūzijos kolega Édouard’as Daladier bei Italijos premjeras Benito Mussolini, pagal jį Čekoslovakija per dešimt dienų įpareigota „atlaisvinti“ Sudetų sritį nacistinės Vokietijos naudai. Rugsėjo 30-osios rytą Čekoslovakijos prezidentas Edvardas Benešas priėmė Miuncheno susitarimą be Nacionalinio susitarimo pritarimo argumentavęs: „Negaliu pasmerkti savo šalies žudynėms dėl kažkokio neaiškaus gesto.“
Kaip atrodo gesto reikalai jau XXI amžiaus pradžioje, kai istorijos tirštėjimas irgi neabejotinai įvykęs? Ukrainos pirmoji dama Olena Zelenska atsisakė dalyvauti Amerikos prezidento Joe Bideno kalbos ceremonijoje Kongrese kovo 7 dieną kaip ir rusų opozicinio politiko Aleksejaus Navalno našlė Julija Navalnaja. Olena atsisakymą mandagiai argumentavo įtemptu grafiku. Julija irgi mandagiai priežastimi nurodė nuovargį (kolonijoje vasario 16 dieną nugalabytą vyrą su vargais pavyko deramai palaidoti kovo 1-ąją).
Žinią pranešęs „The Washington Post“ (WP) rėmėsi šaltiniais, pasak kurių, planuota O. Zelenską pasodinti greta pirmosios Amerikos damos Jill Biden ir J. Navalnajos, kas turėjo tapti galingu prezidento pranešimo Kongresui fonu. Bet, skelbė tie patys šaltiniai, Ukrainos pirmosios damos buvimas greta Kremliaus nužudyto rusų opozicinio politiko našlės galėjo sukelti diskomfortą jos tautiečiams. WP irgi darė prielaidą, kad dar viena Olenos atsisakymo priežastimi galėjo būti Kyjivo nenoras gadinti santykius su respublikonais, kai lapkritį vyksiančių prezidentų rinkimų rezultatas tebeskendi miglose. WP situacijos su O. Zelenska gesto kontekste nesvarstė, dienraščiui užteko intereso (nenori pyktis su respublikonais) ribų.
Į prezidentystę vėl besiveržiantis keturiasdešimt penktasis Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas kovo 3-iąją kitų potencialių respublikonų rėmėjų draugijoje Floridoje susitiko su „Space X“ savininku Elonu Musku. D. Trumpas gyrė E. Muską, pareiškė besitikįs susitikti su šiuo tête-à-tête. 2016-aisiais E. Muskas su kitų JAV kompanijų vadovais įsitraukė į ekspertinės tarybos veiklą, 2017 metų pavasarį pagrasino ją palikti, jei D. Trumpas trauksis iš Paryžiaus klimato susitarimo, ką šis padarė. 2022-ųjų vasarą D. Trumpas pavadino E. Muską „dar vienu sušiktu veikėju“, kai sužinojo, kad šis nebalsavo už respublikonus. 2023 metų rugsėjį paskelbtoje Walterio Isaacsono autorystės E. Musko biografijoje nurodoma, kad verslininkas D. Trumpą laiko aferistu. Bet 2022 metų lapkritį atkūrė eksprezidento paskyrą (suspenduotą po D. Trumpo šalininkų surengto Kapitolijaus šturmo 2021-ųjų pavasarį, kai šis atsisakė pripažinti prezidento rinkimų rezultatą) savo valdomame interneto socialiniame tinkle „X“ (buvęs „Twitter“).
Kuriam galui dėstyti vieną iš galybės su šiais personažais sietinų siužetų? Vertinant iš gesto perspektyvos, kontekstas ne toks jau nereikšmingas. Vasario 13-ąją E. Muskas „X Spaces“ forumo metu senatoriams respublikonams sakė esąs prieš paramos Ukrainai įstatymo priėmimą, nes nėra jokio šanso, kad Vladimiras Putinas Ukrainoje pralaimės. D. Trumpas 2022 metų vasario 22-ąją: „V. Putinas suteikė nepriklausomybę didelei Ukrainos daliai. Jis nusprendė ten būti taikdariu.“ Ir – jokia paslaptis, kad Atstovų Rūmų pirmininko respublikono Mike’o Johnsono sprendimui teikti / neteikti įstatymo projektą su šešiasdešimt vienu milijardu Ukrainai balsavimui lemtingą įtaką darė kandidatas D. Trumpas. Šiam tokia reikalų padėtis (iki paramą Ukrainai numatančio įstatymo vis dėlto priėmimo balandžio 21-ąją) tiko – jei Ukraina pralaimės, tai prezidentaujant konkurentui.
Ukrainiečių rašytojas, poetas Serhijus Žadanas, kaip vienas didžiausių pasaulio kultūros kūrėjų, turi gauti Nobelio premiją, o ne imti į rankas ginklą, socialiniame tinkle „X“ balandžio 3-iąją parašė Jeilio universiteto istorijos profesorius Timothis Snyderis – po to, kai S. Žadanas kovo pabaigoje pranešė stojąs į Ukrainos nacionalinės gvardijos 13-osios brigados „Chartia“ gretas. S. Žadanas yra tarptautinių premijų (Hannah Arendt premijos „Už politinį mąstymą“, Franko Schirrmacherio fondo laisvės premijos Vokietijoje etc.) laureatas, „Gazeta Wyborcza“ paskelbė jį 2022 metų žmogumi, tais pačiais metais Lenkijos mokslų akademijos Literatūros mokslų komitetas nominavo rašytoją Nobelio literatūros premijai. Rašytojo gimtasis Starobelskas Luhansko srityje okupuotas, Charkivą, kur gyvena S. Žadanas, rusų armija raketomis, bepiločiais dronais terorizuoja beveik kasdien. Serhijus nuo karo pradžios rėmė ukrainiečių karius, rado drąsos dėtis prie tėvynės gynėjų ne pačiu palankiausiu Ukrainos armijai metu.
O dabar šastelėkime link D. Trumpo naratyvo Ohajo valstijos Deitone kovo 17-ąją: „Mes turime skolinti jai pinigus, o ne tiesiog įteikti šešiasdešimties milijardų dolerių čekį. Zelenskis, pasakysiu jums, vienas didžiausių prekeivių istorijoje, kas kartą, kai čia atvyksta, išsiveža penkiasdešimt ar šešiasdešimt milijardų dolerių. Aš taip nesugebu.“
Nuo lapkričio, kai prasidėjo paramą Ukrainai numatančio įstatymo tvirtinimo „saga“, iki balandžio 7-osios rusų Ukrainoje užmuštų vaikų nuo dviejų savaičių iki septyniolikos metų amžiaus skaičius augo bent nuo penkių šimtų vienuolikos iki tikrai penkių šimtų trisdešimt devynių. D. Trumpas: ne mano problema. Kuomet jo, prezidentaujančio, 2021-ųjų pradžioje paklausė apie Saudo Arabijos opozicinį žurnalistą Jamalą Khashoggi, kurį specialiųjų tarnybų agentai užmušė ir sukapojo į gabalus Saudo Arabijos konsulate Stambule, D. Trumpas atrėžė: „Man – ką, viską mesti ir grąžinti milijardus, kuriuos arabai investavo į Amerikos ekonomiką?“ Iki prezidento milijardieriaus Amerikoje nebuvo priimta, kad „laisvojo pasaulio“ lyderis taip atvirai spjautų į etiką.
Rusiją pirmą kartą aplankė JAV komentatorius, ryškus D. Trumpo šalininkas ir ne mažiau ryškus paramos Ukrainai priešininkas Tuckeris Carlsonas, kad vasario 8 dieną suteiktų globalaus viešumo aikštelę asmeniui, kuriam priklauso retorinis pasažas, esą Vakarų „kuratoriams“ prireikė Volodymyro Zelenskio, idant „jų priežiūroje“ etninis žydas „dengtų“ Kyjivo nacistinį režimą. Dviejų valandų V. Putino interviu T. Carlsonui Kremliuje paskelbtas naktį į vasario 9-ąją. Kai vasario 12 dieną pasaulio vyriausybių susitikime Dubajuje per diskusiją moderatorius paklausė, kodėl su V. Putinu nekalbėjo apie žodžio laisvę, A. Navalną, T. Carlsonas atsakė (pažodžiui): „Kiekvienas lyderis žudo žmones, įskaitant mano šalies lyderį. Kai kurie lyderiai žudo daugiau nei kiti. Lyderystė reikalauja žudynių, atleiskite.“
Raktinis čia žodis „atleiskite“ – kaip etinis oksimoronas. Užtat pirmas T. Carlsono šou socialiniame tinkle „X“ 2023 metų birželio 8-osios vakarą per dvidešimt keturias valandas pelnė apie devyniasdešimt milijonų peržiūrų ir tapo virusiniu. Šių metų vasario 21-ąją jo paskyra X turėjo 12,3 milijonų prenumeratorių, T. Carlsonas dar turi paskyrą „YouTube“ su 1,52 milijono prenumeratorių. Kilniems gestams banaliai nėra laiko.
Gyvenimas, aišku, vietoje nestovi. „Žinios apie karą sklinda pasaulyje, bet tai nereiškia, kad gebėjimas įsijausti į kitų kančias reikšmingai išaugo <…>. Šiuolaikiniai piliečiai, prievartos vaizdų vartotojai“, – rašė Susan Sontag „Apie kitų skausmą“ 2003 metais. Nuo konstatacijos reikalai reikšmingai pasistūmėjo intensyvumo naudai. Vasario 16–18 dienomis vykusios solidžiausios tokio pobūdžio Miuncheno saugumo konferencijos, kurioje dalyvavo beveik penkiasdešimt vyriausybių vadovų, pranešimas įvardytas pesimistiškai „Lose-Lose?“ (pralaimi visi?). Niūrokai simboliška, kad pirmą konferencijos dieną V. Putinas demonstratyviai baigė galabyti (dvidešimt septyni uždarymai į karcerį penkiolikai parų per beveik trejus metus „darbą padarė“) A. Navalną. Kuo ne gestas?
„Aš nebijau, ir jūs nebijokit“, – fotografija, kurioje A. Navalnas laiko popieriaus lapą su šiais žodžiais paskutinėmis minutėmis laisvėje. Politiko grįžimas į Rusiją 2021 metų sausio 17-ąją iš Vokietijos po gydymo, kai prieš tai buvo nuodytas tėvynėje, virto farsu, kai valdžia lėktuvą nuo Vnukovo oro uosto, kur laukė šalininkai, nukreipė į Šeremetjevą, kur politiką sulaikė. „Jei būtume norėję, būtume užbaigę…“, „kam jis reikalingas…“ – Rusijos prezidento pasisakymai savo kritiko tema, kurio pavardę kai kada išradingai, nors dažniau bukai tiesmukiškai vengė minėti. Šių metų kovo 17-ąją, spaudos konferencijoje Rusijos prezidento rinkimų rezultatų tema, sulaukęs NBC korespondento Keiro Simmonso klausimo, V. Putinas pagaliau „išdrįso“: „Dėl pono Navalno. Taip, išėjo iš gyvenimo. Tai visada liūdnas įvykis. Na, nutinka, kai žmonės įkalinimo įstaigose išeina iš gyvenimo <…>. Nutinka, nieko nepadarysi. Toks gyvenimas.“
Forumo „Rusijos energetinė savaitė“ plenariniame posėdyje 2021 metų spalio 13-ąją moderatorė Hadley Gamble pasidomėjo, kodėl V. Putinui tokį nerimą kelia opozicionieriai, kad jis juos nuolat siunčia į kalėjimą. Prezidentas atrėmė, kad, pažvelgusi į gatvių protestus, įsitikintų, jog toli gražu ne visi kali (primintina, 2021 metai). Ukrainiečių politologas Vitalijus Portnikovas tai pakomentavo, kad V. Putinas paprasčiausiai tyčiojasi. Mėgaujasi nebaudžiamumu. Kai atakavo Gruziją 2008-aisiais, jau galvojo apie Ukrainos puolimą. Karas Gruzijoje jam baigėsi be pasekmių. Kai Maskva ėmėsi Krymo aneksijos, Vakarai įkalbinėjo V. Putiną neatakuoti žemyninės Ukrainos. Kai atakavo, ėmė su juo tartis dėl miestų apšaudymų nutraukimo. Tebesitaria. Ko nesityčioti ir nesimėgauti.
Jei / kai taip motyvuojasi valdovas, svita ir ne svita algoritmą kartoja su neprognozuojamomis pasekmėmis. Prokremliškas karinis korespondentas Andrejus Morozovas-Murzas vasario 21-ąją nusižudė, kai jį užengė savi – po to, kai paviešino tikrus rusų armijos praradimus (šešiolika tūkstančių žuvusiųjų) kovose dėl Ukrainos Avdijivkos.
Buvusiam Sankt Peterburgo veterinarui Dmitrijui Karavaičiukui teismas 2019 metų liepą skyrė septyniolikos metų įkalinimo bausmę už nusikaltamos grupuotės prekybai amfetaminu sukūrimą. Jo žmona už tą patį įkalinta šešiolikai metų. Veterinaras nuo bausmės atleistas, nes užsiverbavo į „Wagner“ armiją kariauti Ukrainoje. Leningrado srities televizijai gyrėsi, kad 2023-iųjų sausį, pasibaigus pirmam kontraktui su „Wagner“, už rezultatus vadovybė rengėsi jį pristatyti Rusijos Herojaus vardui gauti. Dmitrijaus Semionovo pseudonimu laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ jau šį sausį pasakojo, kad vyko į karą, nes norėjo vaduoti žmoną iš įkalinimo, kitame interviu nurodė „iškeitęs žmoną į herojaus žvaigždę“. Irgi sausį tapo Leningrado srities gubernatoriaus Aleksandro Drozdenkos įsteigto fondo „Leningrado riba“ direktoriaus pavaduotoju. Pasak paties, jame užsiima saugumo klausimais, humanitarinės paramos skirstymu etc. Lygia greta vyksta į mokyklas pasakoti apie savo žygdarbius, įkalinimo įstaigose agituoja kalinius užsiverbuoti į frontą. Vienas siužetų iš tokio susitikimo Rusijos šiaurės vakaruose: apsirėdęs ordinais apkabinėtu surdutu D. Karavaičiukas nuo scenos ragina: „Važiuokite ir išsišėlsite (išraiškingesnis originalas „otorvities“ – nutrūksite). Rausite iš lavonų auksinius dantis, nuimsite kryžius, grobsite ir vešite namo ką panorėję, Gynybos ministerija dengs nuo Vidaus reikalų ministerijos klausimų – šansas už milijoną. Grobkite, žudykite, darykite ką norite ir turtėkite. Gal negrįšite, bet „nutrūksite“ kaip reikiant.“ Kuo ne gestas?
Siužetas „ne svita“ tema. Minskietis Stepanas Latypovas 2021 metų birželio 1-ąją teismo salėje įsmeigė sau į gerklę šratinuką, prieš tai pasakęs, kad teisėsaugininkai žada užvesti bylas artimiesiems, jei jis nepripažins kaltės. Baltarusijos režimas protestų prieš suklastotus prezidento rinkimus 2020-aisiais aktyvistą Stepaną sulaikė tų metų rugsėjį, apkaltino sukčiavimu stambiu mastu, priešinimusi milicijai. Prieš susižalodamas įtariamasis sakė penkiasdešimt vieną dieną praleidęs vadinamojoje „pres-troboje“ (originale „pres-chata“), kameroje, kurioje kiti kaliniai turi sudaryti ujamajam nepakenčiamas sąlygas. Paskui narve pasitraukė į kampą, kuriame apsauginiai jo pasiekti negalėjo, ir smeigė šratinuką į gerklę. Narvo iškart atidaryti nepavyko – apsauginiai neturėjo raktų. Jį pagaliau atvėrus aktyvistą be sąmonės išvežė į ligoninę.
Primintina, tekstas apie tik nuožmius laikus ir tik nuožmius gestus, kai nuožmios „aplinkybių“ dresūros algoritmas – valingai ar ne – lemia sprendimus, net jei / kai daugumos intencijos kilnios. Siekdami išsaugoti atmintį apie A. Navalną, Nyderlandų aktyvistai pasiūlė pervardinti jo vardu gatvę Hagoje, kur yra Rusijos diplomatinė atstovybė. Ji pavadinta vardu vietos valdininko, kuris XVI amžiuje praturtėjo prekiaudamas kailiais iš Rusijos. To reikalaujančią peticiją per pusantro mėnesio pasirašė daugiau nei aštuoniasdešimt penki tūkstančiai žmonių, dvigubai daugiau, nei reikia, kad ją imtų nagrinėti Hagos municipalitetas. Gestas pašauktas sukrėsti, štai ir sukrėtė. Kita vertus, kai kurie Hagos gyventojai abejojo, kad miesto galvoms užteks ryžto pervardinti gatvę. „Nemanome, kad meras tą padarys. Jis geras, bet gali neišdrįsti. Per daug politinio konteksto“, – argumentavo.
Sėkmingo vadavimosi iš sankcijų nestabdo net 2022 metų gegužę ES įvestas draudimas Europos teisinėms bei konsultavimo kompanijoms atstovauti rusų klientams. Genadijus Timčenka (su 23,4 milijardo dolerių balandžio 2-osios „Forbes“ rusų turčių reitinge šeštas) išleido bent keturiolika milijonų eurų kol kas nesėkmingiems bandymams palikti sankcijinį sąrašą. Vos milijonas iš biudžeto skirtas advokatams, likusieji trylika – korporaciniams lobistams, viešųjų ryšių konsultantams, politiniams technologams. Rasti ir savo naudai lenkti asmenis, disponuojančius ryšiais Europos sostinėse. Kas nors abejoja šių pasigėrėtinai nuožmių pastangų sėkme ateityje?
Prieš tokias investicijas joks gestas neatsilaikys. Reikia tik belsti, ir kai kam bus atidaryta, priklausys nuo beldimo trukmės. Kapitalistinės dresūros pasekmė yra reglamentas, jo moderuojamas „gyvenimo praktikos vidurkis“. Su tuo nelabai ką padarysi, o ir paika daryti, nes tai algoritmas, tinkantis bet kokiam siužetui. Tuometinis Jungtinės Karalystės (JK) ministras pirmininkas Borisas Johnsonas 2021 metų rugsėjo 20-ąją lėktuve žurnalistams, kurie lydėjo jį vykstant su vizitu į Ameriką: „Mūsų meilė Prancūzijai neišdildoma. Labai didžiuojamės ryšiais su Prancūzija. Tai draugiški santykiai, širdingi, skaičiuoja šimtmetį ar daugiau, gyvybiškai mums svarbūs.“ Tą pačią savaitę JAV prezidentas J. Bidenas, Australijos bei JK ministrai pirmininkai Scottas Morrisonas ir B. Johnsonas padėjo parašus po trišalės saugumo partnerystės sutartimi AUKUS, kurios pirma iniciatyva – povandeninio laivyno Australijai statyba, numačiusi taip pat 2016-ųjų Kanberos susitarimo su Prancūzijos kompanija „Naval Group“ dėl povandeninių laivų statybos už penkiasdešimt šešis milijardus eurų nutraukimą. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas apie „širdingų sąjungininkų“ ėjimą informuotas post factum.
Atviras klausimas (atsakymo į kurį dabar gyvenančios kartos vargu ar sulauks) – etika, kilnia laikysena grįstas algoritmas veiksmingas, ar tėra teorija, „sausa šaka“, kai „gyvenimo vaisingas medis“ veši kuo nuožmiausiai. Prie dabartinių reikalų gestas – akivaizdu – ne pirmo būtinumo prekė. Tik „tam kartui“ susitelkusiai konsumeristų respektabiliajai daliai iš Middle Class viršutinio sluoksnio net ne gestas, o tik vaizdas yra jau pakankamas. „Aš nebijau, ir jūs nebijokit“, – tokiems niekams savimi besimėgaujantis vartotojas / egocentrikas laiko neturi.
Būtų skaudu, jei Leta gestą galutinai nuplukdytų į užmarštį – istorija rodo, kad gestai pasitarnauja bręstant iki siekio susigrąžinti savigarbą. Per Antrąjį pasaulinį karą savanoriu į frontą užsirašęs, nors tebuvo šešiolikos, dabar ryškus šiuolaikinis vokiečių teologas Jürgenas Moltmannas prisimena, kaip jau belaisviams skirtoje britų stovykloje 1946 metais perskaitė „Štutgarto kaltės išpažinimą“, vokiečių krikščionių antifašistų prisiimtą atgailą už nacių nusikaltimus, nors, atrodytų, kas kas, o jie savęs kaltinti tikrai neturėjo kuo. Vieno iš vienuolikos „Štutgarto kaltės išpažinimą“ pasirašiusiųjų, Dachau koncentracijos stovyklos kalinio pastoriaus Martino Niemöllerio pasiūlyta formulė: „Kai atėjo (suimti) komunistų, aš tylėjau, juk nebuvau komunistas… kuomet atėjo manęs, nebuvo kam manęs apginti.“
„Štutgarto kaltės išpažinimas“ paskelbtas, kai dauguma vokiečių tebesijautė aukomis dėl antihitlerinės koalicijos sąjungininkų veiksmų karo metu. Net Karlas Jaspersas nacių nusikaltimus aprašiusio veikalo „Kaltės klausimas“ antrojo ledimo įžangos žodyje rašė, kad denacifikavimo primetimas žadino jo priešinimąsi kaltės, atsakomybės idėjoms.
Willis Brandtas buvo pirmas 1970 metų gruodžio 7-ąją Lenkiją aplankęs Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) kancleris. Planetoje plačiai žinomas jo atsiklaupimas prieš paminklą nacių 1943-iaisiais kraujyje paskandinto sukilimo Varšuvos gete aukoms. VFR formaliai nepripažino po karo nustatytos Vokietijos sienos su Lenkija ties Oderiu ir Neise, kancleris Varšuvoje sienos pripažinimo dokumentus pasirašė. Už ką, kaip ir už atsiklaupimą, konservatyvios opozicijos tėvynėje kritikuotas. Dabar W. Brandto gestas patikimai laikomas Europos konsolidacijos, kaltės dėl nacizmo nusikaltimų pripažinimo simboliu.
Kilnus gestas – pavojingai išskirtinė prekė, su kuria elgtis reikia atsargiai, pavyksta ne visiems. Pirmą kartą 1947-aisiais išleistą švedų rašytojo Stigo Dagermano knygą „Vokiškas ruduo“ sudaro jo apybraižos iš pokarinės Vokietijos, kur jį 1946 metais komandiravo dienraštis „Expressen“. Dvidešimt trejų literatas asmeniškai stebėjo, kokie formalūs buvo denacifikacijos teismai, kai tekentėdavo nacistinės valstybinės mašinos eiliniai. Tarkime, dalyvavimu šturmo būriuose kaltinamas mokytojas į teismą atsiveda šešis liudininkus, kurie tvirtina – neskriaudė žydų, karo metu net klausė užsienio radijo. S. Dagermanas rašo, kad „liudininkais“, neretai žydais, būdavo apsirūpinęs kone kiekvienas kaltinamasis, honoraras jiems siekė du šimtus markių: „Konvejerio principas, be abejo, tik pridėjo pačiai denacifikacijos idėjai komedijos prieskonį.“ Vienu iš nuosprendžių, jei kaltę įrodyti pavykdavo, būdavo įtariamojo buto konfiskacija bei perdavimas kuriai iš išgyvenusių aukų. S. Dagermanas tai laiko gražiu, tik beprasmišku gestu. Nacizmo aukos po karo gyveno skurdžiai, banaliai neįstengė gautų eksnacistų butų išlaikyti, galų gale šie atitekdavo tiems, kas galėjo sau tą leisti, buvo pakankamai uždirbę prie nacių režimo.
Švedų rašytojas nugyveno trumpą, intensyvų gyvenimą – greitai išgarsėjo, daug dirbo, kentėjo nuo depresijos, gal ir todėl „Vokiškas ruduo“ toks sugestyvus. Septyniolika kartų mėgino žudytis, 1953 metais jam pavyko.
Spektaklio „Paliaubos“ premjera Daugpilio teatre 2023 metų spalio 6-ąją virto skandalu po to, kai Ukrainos atstovybė Latvijoje pasmerkė pastatymą kaip platinantį Kremliaus naratyvus. Pjesę parašė Donecko dramaturgas Aleksejus Kurelachas, veiksmas joje klostosi Donecko srityje 2014-aisiais, kovojančių pusių kariai, ukrainiečiai ir rusai, trumpo atokvėpio fronte metu kartu remontuoja namą moteriai, kurios vyras žuvo Ukrainos ir Rusijos kare.
Galima ir aliuzija į Pirmąjį pasaulinį karą, vadinamąsias Kalėdų paliaubas Vakarų fronte 1914 metų gruodžio 25-ąją, kuomet vyko ne, sakykim, broliavimasis, o priešininkų „bendradarbiavimas be žudymo“, pasireiškęs bendru Kalėdų giesmių giedojimu neutralioje zonoje, abipusiu atsisakymu šaudyti, žuvusiųjų kūnų rinkimu bendromis jėgomis neutralioje zonoje. Į „bendradarbiavimą be žudymo“ buvo įsitraukę tūkstančiai vokiečių, prancūzų, britų, dažniau kadrinių kariškių. Net / ir rusai, 1916-aisiais Rytų fronte atsiliepę į vokiečių kvietimą: „Mes krikščionys, kaip ir jūs <…>, šventomis krikščionims dienomis nežudysime vieni kitų.“ Kaip prisiminė poetas, Pirmojo pasaulinio karo veteranas Robertas Gravesas, „suprantate, kariai žino karo įstatymus, nekemša į galvą politikos nei propagandos“.
Galima svarstyti, laikas ar dar ne laikas jautresnėms nuorodoms į kai kuriuos Pirmojo pasaulinio karo (ne vien jo) faktus dabartinių atvirai drastiškų reikalų kontekste. Arba svarstyti ne galima, o reikia, nors tam prireiktų / prireiks drąsos.
Pirmą „Oskarą“ Ukrainos kinematografo istorijoje pelnė Mstyslavo Černovo juosta „20 dienų Mariupolyje“. Atsiimdamas apdovanojimą režisierius sakė, kad veikiausiai yra pirmas „Oskarų“ ceremonijos scenoje, kuris atiduotų prizą, kad tik Rusija nebūtų užpuolusi, niokojusi jo šalies ir nebūtų reikėję sukti filmo. M. Černovo komanda kurį laiką buvo likusi rusų jau okupuotame Mariupolyje ir užfiksavo, ką užfiksavo. Režisierė, scenaristė Ksenia Gapčenko pasakojimą „novayagazeta.eu“ (03 11) apie „Oskarą“ filmui „20 dienų Mariupolyje“ pradeda taip: „Aš žiūrėjau filmą kino festivalyje Romoje, verkiau praktiškai visas devyniasdešimt minučių. Greta verkė, dūsavo visi žiūrovai, ir vyrai, ir moterys. Kažkas tiesiog neištvėręs bėgo iš salės.“
Po fakto – kaip visada – stojo refleksijos metas. Iš tėvynės išguitas rašytojas Viktoras Šenderovičius: „Oskaras“ labai svarbus Ukrainai, bet, aišku, daug svarbiau, kad filmą pažiūrėtų rusai. Pageidautina, milijonai. Čia su ypatingu jausmu prisimeni 1945 metų vasaros kino seansus, kai mainais už duoną, mėsos konservus buvusius Hitlerio mylėtojus Amerikos pavaldumo zonoje vertė žiūrėti kroniką apie tai, ką naciai nuveikė koncentracijos stovyklose. Bet ne. Istorija pažodžiui nesikartoja: nebus jokios okupacijos, niekas neorganizuos peržiūrų. Teks (kada nors) pažeistomis smegenimis, apnuodytomis sielomis brautis savo jėgomis.“
Kremliaus propagandininkas Sergejus Markovas: „Filmas „20 dienų Mariupolyje“ gavo „Oskarą“ kaip geriausias dokumentinis filmas. Tikras fašistinis filmas, susuktas Goebbelso dvasia. Filmas šlovina neofašistinį Ukrainos režimą, skleidžia fašistinę propagandą – iš tiesų Mariupolio dramos teatrą susprogdino Ukrainos saugumo tarnyba ir neonacistinis „Azov“ (propagandininkas turi galvoje batalioną „Azov“, kuris laikėsi Mariupolyje ilgiausiai), kad karo nusikaltimais apkaltinų Rusiją.“ Refleksijos paritetas, nieko asmeniško – jei gali T. Carslonas, kas gali uždrausti S. Markovui?
Išeitų, kilnus gestas prie naujausių reikalų šansų neturi? Klausimas apskritai svarstytinas. „RusNews“ žurnalistui iš Pamaskvės Romanui Ivanovui kovo 6-ąją teismas skyrė septynerių metų įkalinimą už paskleistą „suklastotą žinią“ apie Rusijos armijos „žygius“ Kyjivo priemiestyje Bučoje (aukas identifikuoti turintis tyrimas tebesitęsia, kol kas pavyko nustatyti, kad rusų armija Bučoje ir Bučos rajone per trisdešimt tris okupacijos dienas nužudė virš tūkstančio keturių šimtų žmonių). Iš R. Ivanovo paskutinio žodžio: „Taip pat mano kaltė, nes kaip Rusijos pilietis leidau Rusijos valdžiai priimti katastrofiškus sprendimus <…>. Noriu klauptis ant kelių prieš Bučoje užmuštų žmonių artimuosius. Nors nežinau, kas juos užmušė. Bet tai pasekmė to, prie ko priėjo mano šalis.“ Ir atsiklaupė teismo salės narve.
Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris gruodžio 4-ąją, Tarptautinę savanorių dieną, ordinu „Už nuopelnus VFR“ apdovanojo Johannesą Mesusą. Dauno sindromą turintis trisdešimt devynerių Berlyno Moabito rajono gyventojas žmonėms su negalia pritaikytoje dirbtuvėje išpilsto į buteliukus arbatą bei klijuoja etiketes ant maisto papildų paketų ir dvidešimt penkerius metus tarnauja altarista vietos Šv. Povilo dominikonų bažnyčioje. Po to, kai bažnyčios diakonas jam papasakojo, kad neretai būna vienintelis dalyvis mirusių vienišų žmonių laidotuvėse ir tai jį slegia, Johannesas, lydimas į pensiją išėjusio tėvo policininko Georgo, per penkerius metus dalyvavo daugiau nei dviejuose šimtuose laidotuvių, ir jei ne jie, kas devintos laidotuvės būtų praėjusios be jokio žmogaus. Nė vieno iš mirusiųjų sūnus ir tėvas Mesusai nepažinojo.
Kilnaus gesto nuotykiai interneto socialinių tinklų brėžiamų horizontalių ryšių laikais: nuo D. Trumpo iki vienišų žmonių laidotuvėse dalyvaujančio Johanneso – visi lygūs. Kaip ir ne gesto naudai, kai galime nirti į pragmatizmo palaimą. Viena pagrindinių Kremliaus režimo nužudyto rusų opozicinio politiko tezių nuo 2018 metų buvo – „Nuostabi ateities Rusija“. 2021-aisiais A. Navalną nuosekliai ujusio prokremliško televizijos kanalo RT (buvęs „Russia Today“) darbuotojas Ilja Remeslo užsigeidė „Nuostabi ateities Rusija“ registruoti kaip savo prekės ženklą. 2024 metais pavyko.
Atkakliausieji vis dėlto tebenori / norės atsakyti (sau) į klausimą: turime Edeną ar nelabai? Prancūzų mąstytojas Georges’as Louis de Buffonas (1707–1788) skelbė, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas turi būti tik jam būdingo stiliaus išpuoselėjimas. Banaliai tariant, jei jus mėgdžioja, save jau sukūrėte. Gestas prieinamas tik turintiems stilių. Ir dar: gestui pajėgūs tik žinantys realias (asmeniškai mokėjo) egzistencines kainas.
Tekstas apie kilnų gestą rengtas ne tokį trumpą laiką. Jau finišo tiesiojoje, atrodytų, derėjo nebesidairyti į vis naujus faktus. Bet jų vis rasdavosi. Tokia štai kolizija, kuri vis dėlto kalba kilnaus, net jei ir nuožmaus gesto naudai.
Akvilina Cicėnaitė. Tekstas kaip randas
2024 m. Nr. 8–9
Neišsigąskit, dabar ims svaigti galva, sako operacinės slaugytoja, įvedusi intraveninį kateterį. Juo teka skystis, nuo kurio galva išties akimirksniu apsisuka. Išnyksta operacinė kaip kankinimų kambarys, plieskiančios tardymo lempos, vienodai apsitaisę, kaukėmis užsimaskavę žmonės, kurių vardų nežinau, nes čia nieko asmeniško, net mano kūnas neasmeniškas – atidengtas, nuskausmintas, nepavojingas. Noriu išlaikyti pusiausvyrą, kabintis už ko nors – operacinio stalo krašto, vienkartinėmis pirštinėmis apmautų slaugytojos rankų. Noriu pajusti, ką reiškia žengti iš čia į ten, kirsti tą neaprašomą ruožą išlaikydama sąmoningą distanciją, žvelgdama į save iš šalies, kaip į tyrinėjamą objektą, kaip į skaitomą tekstą. Bet nėra jokio tarpo tarp čia ir ten. Užsimerkiu nuo skrodžiančių operacinės šviesų, nuo jausmo, kad krentu, ir atsijungiu.
Krentu į tekstą – ilgai, lėtai, kinematografiškai, kol pamirštu, kuriame mieste esu, kuriame kambaryje, už lango vasara ar žiema. Tekste visa tai nesvarbu. Čia negalioja fizikos ar metafizikos dėsniai. Tekstai padeda atsijungti nuo realybės, nors, kita vertus, kartais kaip tik ją dar labiau primena, sugrąžina į kūną. Tekstai gydo, tekstai žeidžia. Tekstai gydo sužeisdami.
Galvodama apie tuos, sužeidžiančius, pirmiausia prisimenu ne literatūrą, o muziką. Galvoje ima skambėti Jennifer Higdon kūrinys „Blue Cathedral“ – jį kompozitorė kūrė savo broliui, mirusiam nuo vėžio, atminti. Nereikia žinoti jos asmeninės istorijos, kad klausydamasi suprastum – šitai atsiradę iš praradimo žaizdos. Iš jos – klarneto, kuriuo grojo kompozitorės brolis, ir fleitos, kuria grojo ji, solo. Kompozitorės žodžiais, kadangi ji – vyresnioji sesuo, šiame dialoge pirmoji pasigirsta fleita. Pabaigoje fleita nutyla, o klarnetas tęsia toliau tarsi keliaudamas aukštyn, į dangų, nebepasiekiamas. Muzikos tekstas – kaip paskutinė brolio ir sesers kelionė, kuri ir dabar juos sujungia – čia ir ten, tame neaprašomame ruože, kur susitinka pasilikusieji ir išėjusieji, kur nėra laiko, nėra mirties.
Prisimenu Lee Miller fotografiją „Dead SS Prison Guard Floating in Canal“ (1945) iš Dachau koncentracijos stovyklos: nužudytas kalėjimo prižiūrėtojas, regis, miega paniręs po vandeniu. Nuotrauką lydintis komentaras padeda išvysti platesnę sceną: „Stovyklą supantis mažas kanalas tvino nuo esesininkų su kamufliažine uniforma ir kaustytais batais. Jie plūduriavo pasroviui su vienu kitu negyvu šunimi ir suskaldytais šautuvais“1. Fotografijoje tvyro mirtina tyla, tokia apčiuopiama kaip režisieriaus Jonathano Glazerio filmo „Interesų zona“ garso takelis. Praeitis priartėja, ji toli gražu neužgijusi, ji kraujuoja, kasdien matau ją atsispindinčią pasaulio naujienų pranešimuose.
Karo negatyvas slepia savyje prakeiktą atsikartojimo galimybę. Prisimenu ir ukrainiečių fotografo Evgenijaus Maloletkos nuotrauką „Mariupol Maternity Hospital Airstrike“. Joje iš rusų subombarduotų gimdymo namų Mariupolyje vyrai gelbsti nėščią moterį, keturiese neša per teberūkstančius griuvėsius, neštuvai apkloti ryškiai raudona paklode, į kurią taip lengvai įsigeria kraujo žymės. Jos vardas buvo Iryna. Iryna Kalinina. Nei Iryna, nei jos kūdikis vardu Mironas neišgyveno. Ši nuotrauka vėliau laimėjo „Pasaulio spaudos fotografijos“ konkurso apdovanojimą. „Man tai akimirka, kurią visuomet noriu pamiršti, bet negaliu. Ši istorija visada bus su manimi“, – sakė fotografas. Nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau šią nuotrauką eksponuojamą „Pasaulio spaudos fotografijos“ parodoje Sidnėjuje, norėjau, kad ji būtų surežisuota. Žinoma, ji tikra – kaip ir mano troškimas atsijungti, pasislėpti nuskausmintoje fikcijoje. Kaip rašo Susan Sontag, „fotografijos – tai priemonė paversti „realiais“ (ar „realesniais“) dalykus, kuriuos privilegijuotieji ar tiesiog saugieji linkę ignoruoti“2. Mes bombarduojami karo zonų vaizdais dėl skirtingų priežasčių, įskaitant ir tą – kad tie, kurie kol kas dar saugūs, atsibustų.
Atsibuskite, sako ir šiųmetės Venecijos bienalės Lenkijos nacionalinio paviljono audiovizualinė instaliacija (ukrainiečių menininkų kolektyvas „Open Group“ (Yuriy Biley, Pavlo Kovach, Anton Varga), kuratorė Marta Czyż). Du videodarbai, sukurti 2022 ir 2024 metais – tai ukrainiečių karo pabėgėlių portretai. Ekrane pasirodo pabėgėlių veidai, jų akys žvelgia tiesiai tau į akis, iš jų lūpų pasigirsta atkuriami karo garsai – minosvaidžiai, oro pavojaus sirenos. Repeat after me, paragina jie žiūrovus. Kartok paskui mane. Ekrane pasirodo subtitrai, kur tekstas paryškinamas it per karaokę – UUUWWUUUUUUUWW. Pritemdytame paviljone vis atsiranda išdrįstančių prieiti prie mikrofonų, sustatytų priešais ekranus, leisti savo balsui susilieti su balsais kitapus ekranų, leistis sužeidžiamiems.
Atsiremiu į vaizdus ar muziką, nes kartais nėra tinkamų žodžių, kartais žodžiu grįsta kūryba ima rodytis neįgali. Bet čia vėl prisimenu Susan Sontag: „Pasakojimai gali padėti mums suprasti. Fotografijos daro ką kita: jos mums neduoda ramybės“3.
Atsibuskite, sako man kitą akimirką, ir aš praplėšiu akis. Plieskia operacinės šviesos, aplink zuja žmonės su kaukėmis. Negaliu kvėpuoti, bet negaliu ir pasakyti, jog negaliu kvėpuoti. Noriu kilstelėti ranką, duoti kokį nors ženklą, kad dūstu; turbūt sudejuoju, nes priėjusi slaugytoja ištraukia kvėpavimo vamzdelį. Užlieja palengvėjimas – kvėpuoju! – o tada gerklę nudegina skausmas. Kelkitės, gulkit ant neštuvų, sako man, bet kūnas manęs neklauso. Galiausiai nepaklusnųjį perkelia ant neštuvų, apkloja antklode ir nudardina koridoriais, ties kiekvienu posūkio krestelėjimu supykina. Turbūt vėl atsijungiu, nes kai atsimerkiu, esu reanimacijos palatoje. Iš abiejų pusių skiria gelsvos užuolaidos, kitapus vienos vis pravirksta kūdikis. Šiapus tik aš ir lašelinė. Esu anoniminė kaip ligos patale įkalinti Marijos Teresės Rožanskaitės paveikslų žmonės ir jų vienatvė, spalvos it haliucinuojančios vaizduotės padarinys. Man suleidžia dar nuskausminamųjų ir ilgą valandą plūduriuoju neišnerdama įkvėpti oro.
Popiet mane parveš atgal į palatą. Slaugytoja leis keltis iš lovos ir nueiti į tualetą. Dvi mylimos moterys padės man atsistoti, atsiremsiu į jų rankas. Po poros žingsnių akyse aptems. Negaliu, prisipažinsiu joms. Jos padės man vėl atsigulti. Vėliau bandysiu dar kartą, tada dar. Atėjusi slaugytoja patars negalvoti apie skausmą. Žiūrėkite tiesiai į priekį, negalvokite, kad negalit. Žiūrėsiu į priekį, negalvosiu, kad negaliu (ar ne taip rašau tekstus?). Tąsyk pavyks nueiti iki palatos durų, ten susmuksiu ant kėdės ir ilgai sėdėsiu nesiryždama pakilti, nes kelias tiek pirmyn, tiek atgal atrodys neįveikiamas. Apsiverksiu iš bejėgiškumo. Trumpą akimirką pasirodys, kad man niekada nebepavyks (kartais ir taip rašau tekstus). Užsitrauksiu antklodę ant galvos ir pasislėpsiu savo kūno kokone jausdamasi jo išduota – to silpnumo, to negalėjimo.
Vėliau pasislėpsiu šiame tekste, nors rašydama jausiuosi ir jo išduota – to silpnumo, to negalėjimo rasti žodžių, kaip rašyti apie skausmą ir kūną, baimę ir randus balansuojant ant trapios ribos tarp savigailos ir siekio apčiuopti tai, ką skauda ne man vienai. Bet tai bus vėliau. Pirmomis dienomis daugiausia miegosiu užklota nuovargio, o pabudusi skaitysiu Byung-Chul Haną: „Mūsų dienų išlikimo visuomenė, absoliutindama tai, kas sveika, panaikina tai, kas gražu. Nuoga sveikuoliška gyvybė, šiandien įgyjanti isteriško išlikimo pavidalą, virsta tuo, kas yra mirę (das Tote), ar net tuo, kas apskritai neturi nieko bendra su mirtimi (das Untote). Mes tapome sveikatos ir sveikatingumo zombiais, pasiekimų ir botokso zombiais. Tad šiandien esame pernelyg mirę, kad gyventume, ir pernelyg gyvi, kad numirtume“4.
Tekstai pirmiausia sužeidžia ne skaitytojus, o savo autorius. Kiekvienas tekstas kūne palieka randą – ne išorinį, kaip tada, kai liečiu tvarsčius dar nedrįsdama jų nusiplėšti, bet vidinį, ten, nematomoje odos pusėje. Rašymo procesas – išversti save išvirkščiai, sukišti pirštus į neužsivėrusias žaizdas. Tai ir tikėjimas, kad pavyks užčiuopti tą neaprašomą ruožą tarp čia ir ten, kad išnirsiu visiškai sveika kitoje pusėje, kad išrašius ir teksto, ir mano kūnas sugis. Kita vertus, primenu sau, rašymas – ne terapija; visai nesvarbu, kaip jaučiuosi rašydama, juk kiekvienoje knygoje apie rašymą sakoma, kad skaudėti turi ne rašytojai, o skaitytojai. Visa tai žinau, ir vis tiek tekstai sugeba mane žeisti – rašomi, parašyti, išleisti, analizuojami, kritikuojami, neskaitomi, pamiršti. Skaitytojų žodžiai – švelniausi nuskausminamieji, kurių poveikis trunka tik akimirką. Kūnas tekste, nuogesnis nei ant operacinės stalo. Kiekvienas tekstas kaip pastanga užrašyti tai, ko nemoku ištarti, ieškoti susikalbėjimo, meilės, šviesos pasaulyje, pasidalijusiame į juodus ir baltus tragedijų atspindžius.
„Gydytoja, ar man liks randai?“
Pasirašyti sutikimą operacijai – sutikti, kad iš kūno būtų išpjauta tai, kas svetima, tai, kas yra anomalija; sutikti būti deformuojamai, sutikti su skausmo neišvengiamumu, sutikti, kad vieną trumpą žmogiško neapdairumo sekundę gali nutikti bet kas. Gal teoriškai randai ir gali būti gražūs, nes rodo, kad išlikome, tą akimirką laimėjome kovą prieš ligą, prieš kūno mirtingumą. Bet kai po kelių dienų blausioje vonios kambario šviesoje prieš veidrodį pirmąsyk nusilipinsiu tvarsčius, randai atrodys įsirėžę svetimame kūne – gyvas priekaištas mano tobulumo siekiui, nuo pat pradžių pasmerktam nesėkmei. Švelni tuštybė – žvilgsnis į save ilgintis prarastos kūno nekaltybės. Jie niekada neišnyks, galvoju po savaitės, po dviejų, vėl žvelgdama į veidrodį, bet štai praeina mėnuo, kitas, ir randų aštrumas ima blukti. Nežinau, ar jie gyja, ar mano žvilgsnis mokosi nuolankiau priimti kūno netobulumą, randus kaip neišvengiamumą, kainą už tai, kad gyvenu. Ligos ir skausmo patirtis – tame neaprašomame ruože tarp viešumo ir privatumo; tokia, kokia yra ir nuolatinė rašytojų būsena. Paklausta, ar nebaisu apsinuoginti tekstuose, atsakyčiau – o jūs prieš gydytojus apsinuoginate iš malonumo? Ar jums nebaisu?
Roberto Calasso knygoje „Leidėjo menas“ randu vienetinių knygų apibrėžimą. „Romanas visiškai sutampa su kažkuo, kas autoriui atsitiko vieną vienintelį kartą“, – rašo jis apie Alfredo Kubino „Die andere Seite“. „Trumpai tariant, vienetinė knyga yra ta, kurią skaitant iškart akivaizdu, kad autoriui kažkas atsitiko ir tas kažkas galiausiai nusėdo rankraštyje“5. Vienetinės knygos – tai kūriniai, kurie galėjo ir nenutikti, kurie, kaip sako Calasso, atsirado tik per plauką. Tai, kas autoriui nutiko, jį persmelkė, įsigėrė po oda, ir jis sugebėjo tai užrašyti savitu stiliumi. O kartais kūrinys, toji vienetinė knyga, pasinaudoja autoriumi, kad atsirastų, jis tampa tuo plyšiu, neapčiuopiamu tarpu, pro kurį idėja prasmunka į materialųjį pasaulį. Galbūt tai, kas nutinka, galima apibūdinti ir taip – autorius sužeidžiamas ir iš to gimsta tekstas kaip randas.
Vis dėlto, sako Calasso, „jokia patirtis pati savaime nėra pakankama, kad rastųsi knyga. Esama daugybės atvejų, kai iš įdomių ir reikšmingų įvykių gimė vis dėlto bedvasės knygos“6. Gal autoriams, kurie parašo tas bedvases knygas, stinga talento, gal įgūdžių dirbti su tekstu, o gal jie tiesiog nenori būti sužeisti.
Ar tai, kad esate rašytoja, jums netrukdys rašyti apie kitus kūrėjus, stojant į literatūros doktorantūrą manęs paklausė priėmimo komisijoje, ir klausiančioji buvo teisi – nėra paprasta rašyti apie tekstus atsiejant juos nuo autorių, apskritai nekvestionuojant tokio rašymo, negalvojant, kad gal tekstus reiktų palikti ramybėje ir leisti jiems skleistis tokiems, kokie jie yra, nepažeidžiant jų nekalto kūno; leisti jiems būti subjektais, o ne objektais, gėrėtis ar bjaurėtis jais be kiaurai skrodžiančių operacinės šviesų žvilgsnio. Kai žinai, kaip randasi tekstai ir kaip jie negyja, judesys link kito kūrybos tampa švelnesnis net ir apsiginklavus metodologiniais skalpeliais.
Jau kurį laiką ant mano stalo padėtos keturios poezijos knygos, tekstai, kuriuos ruošiuosi preparuoti kaip mokslininkė, be narkozės. Mano pastabos tarp puslapių, neįskaitoma rašysena brūkštelėtos ant geltonų lipnių lapelių – kelionė tuos eilėraščius parašiusios moters žodžiais, bet vis dar abejoju, ar toji kelionė turi prasmę, ar reikia skverbtis tiek giliai, kad nebeskirtum, kurie žodžiai tavo ir kurie jos, kurie randai tavo ir kurie jos, o gal išties jų linijos kartais sutampa; ar ne geriau likti neskausmingame poetinio teksto paviršiuje. Neleisti sau rėžti giliau ir nesileisti sužeidžiamai. Nuskausminti tekstus ir jų autorius. Atrasti tą ruožą, kur puslapyje išsirikiavę žodžiai atrodo nepavojingi. „Neišsigąskit, dabar ims svaigti galva.“
1 Calvocoressi R. Lee Miller: Portraits from a Life. – London: Thames & Hudson, 2005. – P. 116.
2 Sontag S. Regarding the Pain of Others. – London: Penguin UK, 2019. – P. 4.
3 Ten pat. – P. 78.
4 Han B.-Ch. Nuovargio visuomenė / vert. Tomas Sodeika. – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – P. 78.
5 Calasso R. Leidėjo menas / vert. Goda Bulybenko. – Vilnius: Lapas, 2024. – P. 23.
6 Ten pat. – P. 25–26.
Stasys Katauskas. Nuo Baltijos prie La Platos
2024 m. Nr. 7
1.
Niekada nevadinsiu to, ką jaučiu, meile.
Nes neįmanoma pamilti dalykų, sujungiančių mus tyloje.
Niekada neišsižadėsiu savo balso dėl tavo gyvenimo.
Aš nenoriu palikti tavęs, mano šalie…
Taip savo ilgą ir liūdną XX a. pabaigoje rašytą eilėraštį pradėjo Veronica Bagočius. Mano pusseserė, apie kurios buvimą dar palyginti neseniai išvis nežinojau. Ši esė – bandymas atrasti laike ir erdvėje atskirtą nutolusios giminės atšakos pasaulį, apie kurį tebuvau girdėjęs iš motinos kadaise kelis kartus ištartų mįslingų užuominų. Nesu tikras, ar ne per anksti rašau apie tai. Nes kai pagalvoju, ką skaitytojui, o ir pats sau galiu ta tema papasakoti, matau, kad nedaug ką. Tačiau vis tiek knieti apie tai parašyti. Dar keisčiau suvokti, kokie keisti minties vingiai galiausiai privedė prie sumanymo parašyti šią esė.
Kita vertus, kiekvienas dar tik gimstantis tekstas yra savotiškas nuotykis. Kai pradėdamas niekuomet nežinai, kur tas rašymas galiausiai nuves, o tavo minčių eigą ilgainiui ima valdyti dar teberašomo teksto logika. Štai ir šios esė atsiradimui dingstimi tapo visiškai neplanuotai mano akiratin patekęs į keletą serijų ištęstas filmas, o nuvedė…
Pažiūrėkim, į kur jis nuvedė.
2.
Atsitiktinai „Netflix“ platformoje radau argentiniečių serialą „Apache. Carloso Tévezo gyvenimas“. Carlosas Tévezas buvo argentiniečių futbolininkas, žaidęs šalies nacionalinėje rinktinėje, bet kilęs iš itin neturtingo, nesaugaus Ejercito de los Andes priemiesčio Buenos Airėse. Tad seriale (yra tik vienas sezonas) rodomi jo vaikystės ir paauglystės metai, gyvenimas niūrių daugiaaukščių blokinių namų pasaulyje, kuriame nuolat aidi šūviai, vyksta žmogžudystės, o į po eilinių susišaudymų atvykstančią policiją žvelgiama priešiškai. Žinoma, serialas nieko bendra neturi su Šiaurės Amerikos indėnų gentimi apačiais. Apačis tėra Carloso Tévezo pravardė.
Bežiūrint nustebino, koks brutalus tas vaizduojamo priemiesčio pasaulis. Didelė dalis veiksmo vyksta tūkstantmečių sandūroje. Turėjau visokių stereotipų, kad bendras Lotynų Amerikos didmiesčių bruožas yra gatvėse paplitęs smurtas bei gausu rajonų, į kuriuos ir dieną nevietiniam geriau neiti, bet gerų poros dešimtmečių senumo Argentiną įsivaizdavau kur kas saugesnę.
Serialas nėra dokumentinis, nors atskiruose intarpuose kalba ir kai kuriuos įvykius komentuoja tikrasis Carlosas Tévezas (jo paauglystė suvaidinta penkiolikmečio aktoriaus Balthazaro Murillo). Dalis rodomų įvykių tėra serialo kūrėjų išmonė arba, sakykim, dėl įdomesnio siužeto sutirštinti ir specialiai išryškinti momentai. Bet nėra abejonių, kad bendras vaizduojamų įvykių fonas ir realybėje buvo pavojingas, ką patvirtina tikrojo Carloso Tévezo komentarai. Pokalbis su bičiuliu apie tai, mėginimas geriau suprasti, kodėl taip pas juos, nuvedė į prisiminimus apie savo paties vaikystės pasaulį.
3.
Tai sovietmečio pabaigos ir pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų laikotarpis. Niūrių betoninių daugiabučių rajonų, murzinų kiemų, nuolat gatvėse šlitinėjančių girtų žmonių, būriais besišlaistančių paauglių laikai. Brutalumo jame irgi užteko. Net vaikai žaisdami kartais mėtydavome vienas į kitą vos ne plytgalius, o aplinkinių namų statybose rastus armatūros strypus naudodavom kaip žaislines ietis. Tebuvo dvi nerašytos taisyklės: nemesti kitam į galvą, o ietį iš armatūros taikyti į kiemo draugų skydus, pačių pasidarytus iš aplinkinėse statybose besimėtančių įspėjamųjų ženklų, ant kurių būdavo rusiškai parašyta nestovėti po kranu.
Tarp daugybės ano meto prisiminimų yra įstrigusios pilkos purvinos gatvės ir toks pat pilkas gyvenimas su daugybe šiandien gana barbariškai atrodančių dalykų. Kai klausiu savęs, kodėl Lietuvos miestų gatvėse tada nebuvo tokio smurto kaip Lotynų Amerikoje, randu tik keturias priežastis. Nebuvo ginklų. Nebuvo narkotikų. Okupacijos pabaigoje nebuvo ir ryškiai juntamos socialinės atskirties. Savo darė stiprus, seniausiai ginkluotą pasipriešinimą sunaikinęs represinis sovietų valdžios aparatas. Visa kita: skurdas, slegianti aplinka, buitinis agresyvumas, vyresnės kartos religingumas, paplitęs alkoholizmas, kažin ar labai skyrėsi nuo seriale parodytų neturtingų Buenos Airių rajonų.
Bet vos okupantų neliko ir atsirado nesunkiai prieinamų ginklų Lietuvos miestuose, net mažesniuose, pasipylė ginkluoti nusikaltimai, gaujų tarpusavio karai, reketas, jaunimo įsitraukimas į nusikalstamas grupuotes. Laimei, priešingai nei Pietų Amerikoje, pas mus visa tai neužtruko.
Kodėl mums pavyko vos per kelerius metus iš to išbristi ir sukurti saugią europietišką šalį, o Argentinoje ir visame Pietų Amerikos žemyne daug kas klostosi ir susiklostė kitaip? Matyt, daug priežasčių. Kita vertus, lyginti geografiškai bei istoriškai tokius skirtingus kraštus iš pirmo žvilgsnio atrodo nerimta. Bet kartais nustembi aptikęs, kad atskirais istorijos tarpsniais kai kurie tikrovės aspektai Lietuvoje ir Pietų Amerikoje buvo ne tokie jau skirtingi, nors pati besiformavusių reiškinių prigimtis kitokia.
4.
1930-aisiais iš Lietuvos į Argentiną emigravo mano senelio (iš motinos pusės) brolis. Iki pat šiol ten turiu giminių. Jau nebekalbančių lietuviškai, bet tebenešiojančių lietuvišką pavardę Bagočius. Nyksta ta pavardė. Vienintelis Argentinoje vyras ta pavarde vaikų greičiausiai nebesusilauks, o moterys, pagal ispanišką tradiciją turinčios dvi pavardes, mergautinę ir vyro, lietuviškos savo vaikams perduoti negali. Su viena iš tų kažkelintos eilės savo pusseserių, vardu Mabel, kartas nuo karto susirašinėjame.
Mintis geresnio gyvenimo ieškoti Argentinoje šiandien – prabėgus kone šimtui metų nuo senelio brolio emigracijos – atrodo gana keistai. Lietuva dabar kur kas geresnė vieta gyventi nei nesibaigiančio populizmo ir daugkartinių valstybės bankrotų nualinta Argentina. Bet anuomet buvo kitaip. Tarpukario Argentina – Jorgės Luiso Borgeso, kaip tik tada užgimstančio tango, gero futbolo ir tobulos jautienos šalis, turtingas, visas galimybes klestėti turintis kraštas. Daug gražių perspektyvų ir puikią ateitį žadėjusi žemės vieta.
Borgeso knygos, tango, geras futbolas ir tobula jautiena tebėra iki šiol. Bet su gražiomis perspektyvomis jau ne vieną dešimtmetį ten gana liūdna. Argentinos likimą ir istorinę raidą turbūt geriausia matyti bendrame Lotynų Amerikos kontekste. Jame, ko gero, verta ieškoti ir to regiono nesėkmės priežasčių.
5.
Buvusios Ispanijos kolonijos viena po kitos nepriklausomomis valstybėmis tapo XIX a. pirmojoje pusėje, kai po Napoleono įsiveržimo į Pirėnų pusiasalį dideli pokyčiai prasidėjo pačioje Ispanijoje. Ispaniškai kalbančiuose kraštuose už Atlanto būtent tada kilo judėjimas už nepriklausomybę, apėmęs milžinišką erdvę nuo Meksikos Šiaurės Amerikoje iki Ugnies Žemės, esančios ne taip jau toli Antarktidos. Ir iškėlęs keletą iki šiol visoje Lotynų Amerikoje gerbiamų nepriklausomybės kovų didvyrių. Garsiausi iš jų – venesuelietis Simónas Bolívaras ir Argentinos generolas José de San Martínas. Libertadores, išlaisvintojai, taip vadinami anuometinių kovų herojai. Jiems stovi paminklai, jų vardais pavadinti miestai, valiutos, net šalis. Bet atidesnis žvilgsnis į anų laikų tikrovę leidžia būtent tuometinėse kovose pamatyti galimą iki šiol tebesitęsiančių Lotynų Amerikos bėdų prigimtį. Ar bent vieną iš priežasčių.
Ispanija po Napoleono įsiveržimų keitėsi. Imta riboti karaliaus valdžią, Katalikų Bažnyčios galią ir įtaką, realų politinį svorį įgijo Kortesai (Ispanijos parlamentas). Priimta daug tam metui liberalių reformų, iš esmės ėmusių veikti valstybės ir visuomenės procesus. Visos šios permainos turėjo paliesti ir ispanų kolonijas Pietų Amerikoje, o įsigalėjusios sumažinti tenykštės aristokratijos, stambiųjų žemvaldžių ir Katalikų Bažnyčios galią, turtus bei įtaką. Todėl jau iš pat pradžių anuometinio Lotynų Amerikos elito apsisprendimas kovoti prieš Ispaniją, už nepriklausomybę, nemaža dalimi buvo ir kova už esamos tvarkos, turimų privilegijų ir nusistovėjusios gyvenimo sanklodos išsaugojimą. Paradoksalu, bet į nepriklausomybės karus stoję lotynų amerikiečiai iš dalies kovėsi ir už tai, kad niekas pas juos nesikeistų.
Bet liberaliai mąstančių žmonių būta ir Pietų Amerikoje, tarp tenykščio elito. Todėl, nepriklausomybės karams pasibaigus, žemyne prasidėjo kova tarp senojo elito (konservatorių) ir liberalų. Tarp pastangų išsaugoti turimas privilegijas ir noro siekti reformų. Ta kova, nuo pat pradžių beveik visose šalyse brutali, smurtinė, lydima valstybinių perversmų, kariuomenės valdymo, kartais ir tarpvalstybinių karų, ten tęsėsi visą XIX a. Daug kur ir XX a.
Jei prie šito pridėsime nedidelį gyventojų tankumą (beveik visos Pietų Amerikos šalys – tai keletas didžiulių miestų ir daug retai apgyvendintos, sunkiai pasiekiamos teritorijos), dažnai regiono šaliai būdingą socialinį ir kultūrinį atotrūkį tarp skirtingos kilmės žmonių ir neišvengiamą smurto bei nuolatinio politinio nestabilumo poveikį ištisoms kartoms, nebus sunku suprasti, iš kur jau daugiau kaip šimtmetį tame žemyne atsiranda visokių revoliucionierių, brutalių dešiniųjų režimų, paramos visokiausio plauko tautos gelbėtojams, kodėl giliai įleidęs šaknis nusikalstamumas ir kitos blogybės.
Tavo saulėlydžiai nuauksina amžiną sniegą,
Toli, Akonkagvoje.
Tu turi viską, viskas tavy gyvena.
Nė vienas horizontas nesibaigia, kada esi moteris,
Moteris, ugninga grožio ir maišto, ir įniršio deivė.
Tėvyne,
Tu moteris, pasmerkta už miglotą praeitį.
Kaip tos nuostabios moterys, kurias apgavo meilužiai.
Taip per apgautos moters įvaizdį Argentinos istoriją vaizduoja Veronica Bagočius. Tiesa, bendrame Pietų Amerikos kontekste ši šalis atrodo dar palyginti neblogai. Bet ir joje būta brutalios diktatūros, o peronizmas (argentinietišką populizmo tipą nusakanti sąvoka, pačioje šalyje dažnai net nelaikoma populizmu) yra tapęs tiesiog bendriniu žodžiu.
6.
Senelio brolis, Liudvikas jo vardas, iš Lietuvos išvyko nevedęs. Būsimą žmoną, Veroniką, kilusią, rodos, iš Panevėžio apskrities, sutiko jau Argentinoje. Kiek pavyko išsiaiškinti, galiausiai įsikūrė Buenos Airėse. Mirė būdamas penkiasdešimt dvejų metų amžiaus. Susilaukė dviejų sūnų.
Jo vaikų likimai susiklostė skirtingai. Vyresnysis, irgi Liudvikas, argentiniečiams tapęs Luisu, tėvui mirus jau buvo sulaukęs pilnametystės. Kurį laiką buvo išvykęs į JAV, Filadelfiją. Bet vėliau grįžo į Argentiną. Vedė Rositą Berutis. Sprendžiant iš pavardės, galbūt lietuvę. Ir, atrodo, pajėgė susikurti neblogą gyvenimą.
Daugiau nei dešimt metų už Luisą jaunesnis Carlosas (lietuviškai Karolis) Bagočius vedė vietinę kreolę mergaitę. Išsikėlė į užmiestį, į neturtingą darbininkų rajoną. Ilgai dirbo mechaniku. Taip ir liko visą gyvenimą neturtingas.
Abu broliai nedaug tebendravo. Beveik nebendrauja ir jų vaikai. Carlosas turėjo tris dukteris, Valerią, Mabel ir Veronicą. Luisas – sūnų Horacio. Su Horacio bendrauja tik Mabel. Carloso duktė Veronica, kurios eilėraštį čia cituoju, dar jauna susirgo depresija, nusižudė. Po jos mirties Mabel sudarė ir išleido sesės poezijos knygą.
Koks buvo Liudviko Bagočiaus gyvenimas, pirmieji žingsniai, pirmieji metai tolimoje šalyje? Ką mąstė, kaip matė savo naują tikrovę taip toli nukeliavęs tada dar jaunas lietuvis? Matyt, to nebeįmanoma sužinoti. Bet turėjo būti drąsus, ryžtingas žmogus. Juolab žinodamas, kad išvyksta greičiausiai visam gyvenimui.
Šiokios tokios emigracijos patirties ir pats turiu. Ilgos, parą ir daugiau trunkančios kelionės per pusę žemyno mikroautobusais, gyvenimas daugiataučių iš skirtingų šalių suvažiavusių darbininkų bendruomenėse kitakalbėje aplinkoje kelerius metus ir man buvo kasdienybė. Vis dėlto tos kasdienybės negalima lyginti su permainomis, nutikusiomis Liudviko Bagočiaus gyvenime. Jau vien dėl to, kad jam Argentina išties tapo tikraisiais namais. Greičiausiai todėl, kad to į ją ir keliavo.
7.
Seriale „Apachi. Carloso Tévezo gyvenimas“ daug vietos užima futbolas. Kaipgi kitaip, juk pasakojama apie futbolininko vaikystę ir paauglystės pradžią. Tikrasis Tévezas komentuodamas atskirus epizodus prisimena, kaip būdamas vaikas žaidė futbolą purvinose daugiabučių kiemų aikštelėse, dažnai nusėtose statybinių nuolaužų ar smulkesnių akmenų. Kartais būdavo, kad bežaidžiant pasipildavo šūviai, vaikams tekdavo kristi ant žemės ir slėptis, radus progą bėgti į priedangą.
Žiūrint tą serialą, klausantis apie vaikų futbolą tokiose aikštelėse keista buvo suvokti, kad ir pats vaikystėje žaidžiau be galo panašioje aplinkoje. Tik su vienu, tiesa, labai svarbiu skirtumu. Mums žaidžiant niekada niekas nešaudydavo. Nereikėdavo griūti ant žemės ar bėgti į priedangą. Visa kita: iš nutryptos žemės kyšantys plytgaliai (jais kartais žymėdavome vartus), purvas, stiklo šukės, smulkesni akmenys, aptrupėjęs betonas ar bet kaip išpiltas plono asfalto sluoksnis su parūdijusiais krepšinio stovais (kuriuos futbolui kaip vartus naudojom ne ką rečiau nei krepšiniui žaisti, ypač, kai kuri lenta kažkodėl likdavo be lanko), menkai tesiskyrė nuo aikštelių, kuriose kamuolį gainiodavo būsima Argentinos futbolo žvaigždė.
Tokiose kiemo aikštelėse bežaisdamas aš, tada jau vienuolikmetis, pirmąsyk sužinojau, kad iš viso yra tokia Argentina. 1986-ųjų vasarą. Kada argentiniečiai su Maradona priešakyje antrąsyk tapo pasaulio futbolo čempionais. Tai buvo pirmasis mano matytas pasaulio čempionatas. Kai futbolas jau rūpėjo, jau buvo svarbus. Nepalaikiau tada Argentinos. Iki pat šiol, į tokius turnyrus niekuomet nepatenkant lietuviams, tebepalaikau Europos komandas. Ir Maradona niekad nebuvo mano dievukas. Visgi nuo to čempionato Argentina mano, tada dar vaiko, sąmonėje įsitvirtino kaip simpatiška, įdomi šalis. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad, pasirodo, turiu joje giminių.
8.
1930-ieji – pirmojo pasaulio futbolo čempionato metai. Čempionato, vykusio Urugvajuje. Argentiniečiai jame užėmė antrąją vietą, finale 2:4 pralaimėję urugvajiečiams. Buenos Airės jau tada buvo didelis, visam pasaulyje garsėjantis miestas. Esu skaitęs, kad į pirmojo pasaulio futbolo čempionato finalą palaikyti tėvynainių iš Argentinos sostinės į kaimyninį Montevidėjų keleiviniais garlaiviais išplaukė apie dvidešimt tūkstančių žmonių. Tūkstančiai Buenos Airių uoste lydėdami išplaukiančiuosius skandavo šūkius, leido į dangų fejerverkus, šaudė petardas. Futbolas tų metų birželį Argentinoje tikriausiai buvo svarbiausia naujiena.
Tačiau Liudvikas Bagočius tų vaizdų nepamatė, mat į šalį atvyko jau pasibaigus čempionatui. 1930 metų gruodžio 6 dieną, būdamas dvidešimt septynerių metų amžiaus, jis išlipo iš laivo „Lutetia“ Argentinos sostinės uoste ir žengė pirmuosius žingsnius Naujajame pasaulyje. Kiek mažiau nei po mėnesio Argentinoje išsilaipino porą metų už Liudviką Bagočių jaunesnė Veronika Morkevičiūtė, būsima jo žmona. Ironiška, kad abu jie atvyko būtent Didžiosios depresijos laikais, metais, nuo kurių prasidėjo iki šiol tebesitęsiančios Argentinos nelaimės.
9.
Ne vieną dešimtmetį sparčiausiai pasaulyje iki tol augusi jos ekonomika ėmė strigti. Ligtolinis augimas, daugiausia paremtas žemės ūkio produkcijos eksportu, jau buvo susidūręs su problemomis per Pirmąjį pasaulinį karą, kai ėmė trūkinėti prekybiniai ryšiai su Britų imperija. Poveikį pasaulinei prekybai padarė ir XX a. pradžioje atidarytas Panamos kanalas, mat po šio įvykio gerokai sumenko Argentinos uostų reikšmė. Tačiau britus ir jų investicijas greit pakeitė amerikiečiai ir Argentina nesunkiai atsigavo. Į ją toliau plūdo emigrantai iš kitų, daugiausia Europos, šalių. Bet JAV kilusi 1929–1930 m. ekonominė krizė, įėjusi į istoriją Didžiosios depresijos pavadinimu ir buvusi galbūt pirmąja išties globalia ekonomikos krize taikos metu, nuo eksporto ir užsienio investicijų priklausomai Argentinai sudavė didelį smūgį.
Šalyje buvo daug derlingos žemės, vešlių, gyvuliams ganytis tinkamų pievų. Žinoma, atimtų iš indėnų. Bet, skirtingai nei XIX a. į Šiaurės Ameriką vykę emigrantai, į Argentiną atvykusieji europiečiai negalėjo tapti tos žemės savininkais. Savininkus ji jau turėjo dar nuo kolonijinių laikų. Todėl tūkstančiams atvykėlių, įskaitant ir mano senelio brolį, darbo teko ieškotis didžiuosiuose šalies miestuose, į kuriuos ūkio augimo metais iš provincijos kėlėsi ir patys argentiniečiai. Liudvikas Bagočius įsidarbino mėsos perdirbimo fabrike. Pramoniniame, nemaža dalimi imigrantų iš skirtingų Europos šalių apgyvendintame Lanuso priemiestyje Buenos Airių pakraštyje, formaliai tebeturinčiame atskiro miesto statusą. Tame pačiame, kuriame dar po trisdešimties metų gims Maradona.
Netolygaus krašto vystymosi ir ilgai nesprendžiamų socialinių problemų samplaika, sustojus užsienio investicijoms ir ėmus strigti tarptautinei prekybai, ilgainiui išaugo į krizę, pagimdžiusią ištisą seriją nesėkmingų sprendimų, atvedusių šalį prie rekordinės infliacijos, daugkartinių bankrotų bei politinio nestabilumo, besitęsusio dešimtmečiais. Tolesnis Liudviko Bagočiaus pradėtos giminės atšakos likimas gerai atspindi visos Argentinos raidą. Bet trumpam grįžkim į Lietuvą.
10.
Iki mano senelio sodybos ir šiandien atvykti tegalima žvyrkeliais. Aplinkinės gyvenvietės, tiesa, vos už kelių kilometrų. Tik penki kilometrai iki Žemaitijos sostinės. Iš sodybos kiemo gerai matyti dešimtys Telšių apylinkėse pristatytų vėjo jėgainių. Klausydamasis vyresniojo brolio pasakojimų, prisimindamas dar nuo vaikystės girdėtas motinos vardijamas aplinkiniuose vienkiemiuose ir dvaruose gyvenusių žmonių pavardes suprantu, kaip neatpažįstamai viskas pasikeitė nuo laikų, kada čia namą statė senelis, kai paskutinį kartą pas jį lankėsi į tolimą kraštą išvykęs jo brolis. Bet senieji Bagočiai buvo kilę iš dar kitos vietos, Milvydiškių kaimelio. Iš kadaise turtingų žmonių. Šiandien seniausioje žinomoje Bagočių giminės sodyboje bėra užpraeitame šimtmetyje statyto namo griuvėsiai.
Žemaitijos kaimai, ypač atokesni užkampiai, okupacijos metais nuskurdo. Dar ir dabar eidamas Mastupio gatve Rainių pakraščiu nuo Telšių–Varnių kelio link beržyno, už kurio tebestovi senelio sodyba, gali pamatyti kontrastų. Nauji, gražūs, vienas po kito dygstantys pastatai ir dar užsilikusi viena kita suvargusi trobelė, apsupta pakrypusių tvartų. Kol bet kokie statiniai baigiasi ir belieka tarp kukurūzais ir javais užsodintų laukų nuvingiuojantys žvyrkeliai. Dar labiau sulaukėjusios atrodo Milvydiškių apylinkės. Ne sykį keliaudamas tais žvyrkeliais esu stebėjęsis galvodamas, kad prieš trisdešimt, penkiasdešimt, šimtą metų tose pačiose vietose buvo visai kitas pasaulis. Kiti žmonės, kitas gyvenimas, kurio atminimas vis labiau nugrimzta į užmarštį.
Mano senelis ir jo brolis Liudvikas buvo jauniausi keturių vaikų šeimoje. Būdami apytikriai dešimties metų neteko motinos. Tėvas parsivedė pamotę, su kuria susilaukė vaikelio, bet netrukus pats mirė. Pamotė, likusi su keturiais mirusio vyro vaikais ir kūdikiu, po kiek laiko išėjo iš namų tik su savo vaikeliu, tad mano senelį toliau augino jo krikšto tėvas. Kas ėmėsi globoti Liudviką Bagočių, nežinau. Šeimos žemę, apie keturiasdešimt hektarų, anuomet nemažą turtą, kurį dar pavyko išplėsti, vėliau ėmė valdyti vyresnysis iš brolių Kazimieras, su jaunesniais broliais, atrodo, atsiskaitęs pinigais. Greičiausiai už tuos pinigus Liudvikas Bagočius ir išvyko į Argentiną.
Tolesnis visų brolių ir jų sesers likimas gerai iliustruoja praeito šimtmečio Lietuvos istoriją. Liudvikas Argentinoje pradėjo naują giminės šaką, Kazimieras, 1940-aisiais įvykus sovietinei okupacijai, rusų buvo ištremtas į Sibirą ir iš ten nebegrįžo. O mano senelį nuo tremties greičiausiai išgelbėjo šiltinė, kuria, susiruošus juos tremti, sirgo visa senelio šeimyna. Lietuvoje savo gyvenimą nugyveno ir vienintelė tos šeimos mergaitė Ona. Sugrįžkim prie Argentinos.
11.
Pačiame praėjusių metų gale joje įvyko prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo Javieras Milei’us. Mano pusseserė Mabel, kai paklausiau, ką mano apie rinkimus, atsakė, kad Milei’us vienintelis geras pasirinkimas, vienintelė argentiniečių viltis. Anot jos, visi kiti kandidatai buvo arba peronistai, arba populistai, o rinkiminėje kampanijoje būta daug melo, parsidavusių žurnalistų, šalyje apskritai tebesą daug korupcijos. Milei’us antisisteminis kandidatas. Libertaras. Jis neturi didelio palaikymo Argentinos parlamente, o kai kurios jo idėjos bent iš pirmo žvilgsnio atrodo keistos. Tiesa, keistų idėjų Argentinoje netrūksta ir be Milei’aus. Kodėl toks kandidatas laimėjo?
Kai senelio brolis atvyko į Argentiną, viena pagrindinių tuometines šalies bėdas nulėmusių priežasčių buvo didelė priklausomybė nuo tarptautinės prekybos ir užsienio investicijų. Gal todėl penktajame praeito amžiaus dešimtmetyje pirmąsyk atėjęs į valdžią Juanas Perónas ėmėsi nacionalizuoti daugelį užsienio kapitalui priklausančių kompanijų, kurti didelį valstybinių įmonių tinklą, vengti tarptautinių susitarimų, bet kartu, kad išlaikytų aukštus žmonių pragyvenimo standartus, didinti valstybės socialinius įsipareigojimus.
Kurį laiką, ypač kol tęsėsi Antrasis pasaulinis karas, Argentinai sekėsi gana gerai. Gali būti, jog Liudvikui Bagočiui tuomet atrodė, kad pasirinkęs emigruoti į Argentiną priėmė teisingą sprendimą. Tačiau greit paaiškėjo, kad savo reformomis Perónas sukūrė neefektyvią, nuolatinių protekcijų ir dotacijų reikalingą sistemą, sustabdė užsienio investicijas, izoliavo šalį nuo buvusių prekybos ryšių, o socialiniams valstybės įsipareigojimams pradėjo vis labiau trūkti pinigų. Jų buvo nuspręsta tiesiog prisispausdinti. Toks sumanymas greitai sukėlė didžiulę infliaciją, ekonominį ir politinį chaosą, galiausiai pasibaigusį kariniu perversmu. Tačiau dalies argentiniečių atmintyje tie keleri neblogo gyvenimo metai Peróno valdymo pradžioje, moterims suteikta balsavimo teisė bei dosnios socialinės reformos įsiminė kaip įrodymas, kad peronizmas – geras dalykas.
Visa kita Argentinos istorija iki pat šiol tebėra bandymai arba nutolti nuo peronizmo, arba jį reformuoti. Milei’aus idėjos – kuo labiau mažinti valstybės vaidmenį, naikinti nacionalinę valiutą, radikaliai mažinti biurokratiją ir nuimti nuo biudžeto socialinės apsaugos naštą (šalyje, kur maždaug keturiasdešimt penki procentai gyventojų gyvena ties skurdo riba) daug kuo atrodo priešingybė praeito amžiaus viduryje Argentiną į nesėkmių virtinę įstūmusiems Peróno sprendimams. Nežinia, kaip jam seksis. Kita vertus, Milei’aus siūlymai primena kitą kraštutinumą. Todėl pačios Argentinos visuomenė šiuo metu yra gana stipriai pasidalinusi pagal politines pažiūras. Tiesa, šia prasme dabartiniame pasaulyje Argentina greičiau taisyklė nei išimtis.
12.
Skaitydamas savo pusseserių komentarus feisbuke matau, kad ir jos laikosi priešingų pažiūrų. Mabel už, Valeria greičiau prieš Milei’ų. Bet skaitau su vertimo programėle, mat tie komentarai parašyti ispaniškai. Kada toje giminės atšakoje išnyko lietuvių kalba? Senelio brolis, šeimą jau Argentinoje sukūręs su lietuvaite, be abejo, kalbėjo lietuviškai. Iki prasidedant sovietinei okupacijai net buvo trumpam grįžęs pasisvečiuoti į Lietuvą. Matyt, lietuviškai mokėjo ir jo vaikai Luisas (Liudvikas) ir Karolis-Carlosas. Bet jo anūkams Horacio, Mabel, Valeriai ir Veronicai senelio kalba jau nesuprantama. Tik Mabel dar bando išmokti lietuviškai, yra lankiusi nuotolinius mūsų kalbos kursus Klaipėdos universitete.
Man pasisekė dar paauglystėje išvysti, kaip mano šalis atgauna laisvę, kaip baigiasi sovietinė okupacija. Pasisekė išvysti, kaip Lietuva virsta demokratine ir vis turtingesne valstybe. Nors ir Lietuva neišvengė didžiulių socialinių sukrėtimų. Argentinoje gimusių mano pusbrolio ir pusseserių pasaulis kitoks. Jie gimė laiku, įėjusiu į Argentinos istoriją kaip Purvinasis karas. Kuomet šalį po dar vieno karinio perversmo valdė dešiniųjų pažiūrų generolai, Buenos Airių ir kitų šalies didmiesčių gatvėse prieš juos kovojo miesto partizanų judėjimas Montoneros, o per kelerius metus žuvo arba buvo pagrobti ir be žinios dingo tūkstančiai žmonių. Vėliau paaiškėjo, kad daugelis jų buvo nuskraidinti į netoli Argentinos krantų esančią salą ir ten nužudyti.
<…> tavo vaikai, mano šalie, tavo išdavikai,
Kurie sutepė tavo vardą vargu ir krauju,
Kurie vadino save tavimi,
Tavo valdytojais ir prezidentais, <…>
Kas iš to liks mokyklinėms knygoms?
Apie Violą, Galtierį, Alfonsiną, Menemą…
Taip apie šį šalies istorijos tarpsnį rašė Veronica Bagočius.
13.
Rinkdamas informaciją apie savo tolimus lietuviškai nebekalbančius gimines, apie šios giminės atšakos istoriją, gavau keletą įdomių dokumentų ir nuotraukų. Man nedaug teprireikė dirbti pačiam, iš esmės viskas, ką sužinojau, buvo dviejų mano pusseserių, Lietuvoje gyvenančios Irenos ir argentinietės Mabel, pateikta informacija. Tarp tų dokumentų yra vokiškas sveikatos liudijimas su lietuvišku Šiaulių gydytojo Ipolito Žilinskio įrašu, kad Liudvikas Bagočius apžiūrėtas, yra sveikas ir gali važiuoti į Argentiną. Matyt, nuo šios apžiūros ir prasidėjo mano senelio brolio kelionė nuo Baltijos prie La Platos. Išvykęs iš Lietuvos jis turėjo pervažiuoti visą Europą, kol Prancūzijos Bordo uoste įsėdo į laivą ir maždaug už poros savaičių išsilaipino Buenos Airėse. Mabel atsiųstoje nuorodoje į argentinietišką interneto tinklalapį tebėra įrašas, su data, uostu, tiksliais atvykusiojo duomenimis ir laivo pavadinimu. Keisčiausia, kad internete netikėtai radau ir laivo, kuriuo 1930-aisiais Liudvikas Bagočius greičiausiai atplaukė į Argentiną, nuotrauką bei aprašymą.
Nuo Liudviko ir Veronikos vedybų prasidėjusią giminės liniją tęsia jauniausia karta, Mabel ir Valerios vaikai. Dar visai jauni. Rašydamas šį tekstą sužinojau, kad vienas jų, Valerios sūnus Marcelo, neseniai rastas mįslingomis aplinkybėmis miręs, galbūt nužudytas. Bendraudamas su Mabel, sekdamas informaciją apie įvykius Argentinoje suprantu, kad tos šalies laukia dar ilgas kelias atgal į gerovę. Ar atsigaus Argentina?
Ejercito de los Andes rajone, kuriame užaugo Carlosas Tévezas, šiandien gerokai saugiau nei prieš dvidešimt metų. Kai dabartiniai vaikai ten žaidžia futbolą, jų žaidimo jau nepertraukia šūviai ir jiems nebereikia bėgti slėptis. Netrūksta šalyje talentingų, tėvynei neabejingų žmonių. Netrūksta drąsos. Savo indėlį į šalies raidą įneša ir lietuviai. Skaičiuojama, kad iš viso Argentinoje yra apie du šimtus tūkstančių lietuvių kilmės žmonių. Tebeveikia nemažai lietuvių bendruomenių namų, tebevyksta lietuvių sueigos. Mano pusseserė Mabel kartais atsiunčia man nuorodų apie Argentinos lietuvių veiklą.
Devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje šalis įveikė diktatūrą, sugebėjo pasodinti į kalėjimą argentiniečių krauju susitepusius ir į nesėkmingą karą dėl Folklendo (Malvinų) salų valstybę įstūmusius generolus. Nuo to laiko Argentinoje demokratija. Bet valstybės bankrotą šalis jau spėjo patirti ir XXI a., o infliacija tebėra viena didžiausių pasaulyje. Tokia, kad Milei’us siūlo išvis atsisakyti savų pinigų ir žmonės už jį balsuoja, o Mabel nebesuskaičiuoja, kiek kartų per jos gyvenimą Argentinos valiuta buvo devalvuota. Meilė ir pyktis, netikrumas ir viltis, matyt, jungia visą argentiniečių tautą, sudarytą iš daugelio skirtingos kilmės žmonių, tarp kurių ir Argentinos lietuviai. Tarp kurių ir mano giminės.
14.
Mažame Milvidiškių kaimelyje 1903-iaisiais gimęs Liudvikas Bagočius sulaukęs dvidešimt septynerių metų paliko savo šalį. Tam, kad atvyktų į Argentiną. Po daugelio metų jo anūkė Veronica parašė ilgą ir gražų eilėraštį. Eilėraštį, kuriame deklaruoja, kad nenori palikti savo šalies. Ir nors nevadina savo jausmų šaliai meile, meilės Argentinai pilnas visas eilėraštis.
Mano tekstas, kurio sumanymas kilo bežiūrint niekaip su tolimais giminaičiais nesusijusį serialą apie tos šalies futbolininką, galiausiai nuvedė prie sudėtingos, vietom dramatiškos šio tolimo, gražaus, bet prastų sprendimų ir nesėkmių virtinėn patekusio krašto istorijos apmąstymų. Tebus jo pabaigai dar viena Veronicos Bagočius eilėraščio strofa, paskutinės eilutės.
To, kas mus vienija, negaliu pavadinti meile.
Mano bejėgiškumas, mano jaunystė mus vienija.
Mano pyktis ir tavo vardas, Argentina, mus jungia.
Mano Argentina, liūdna ir graži.
2023 gruodis–2024 sausis, Telšiai
Virginijus Gasiliūnas. Pasiūlymas Vilniaus vyturiams, nemėgstantiems jubiliejų
2024 m. Nr. 5–6
Pernai buvo galima švęst Vilniaus dvigubai apvalų, su dviem nuliais gale, jubiliejų – 700-ąjį gimtadienį. Nors nelabai tas žodis miestui tinka; gal krikštadienis, kai tavo vardą įrašo knygon? Tiek to, nesvarbu. Svarbu, kad buvo progų iškišt galvą virš įtraukiosios kasdienybės, pagalvot apie tai, kas daugiau už tave.
Namisėdos galėjo tatai daryt skaitydami Mindaugo Kvietkausko ir Alvydo Šlepiko sudarytą poezijos antologiją „Mačiau Vilnių“ su tikslia progine paantrašte; beveik šimtas poetų, per tris šimtus eilėraščių, keturios dešimtys nuotraukų – tikrai buvo ir tebėr iš ko rinktis pagal skonį. Bet kiek likę Lietuvoj poezijos mėgėjų, anksčiau net mylėtojais vadintų? Keli šimtai (Nacionalinės bibliotekos duomenimis, antologijos tiražas – [500] egz.).
Ne poezija jubiliejiniais metais buvo svarbiausia, proza. Vienu reikšmingiausių tekstų apie Lietuvos sostinę įvardintas Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ (1989; tiražas 50 000 egz.). Atsirėmus į literatūros kūrinį, parengta „paroda-totalinė instaliacija“ MO muziejuje, kurią per nepilnus metus aplankė per šimtą dešimt tūkstančių žmonių.
Muziejaus interneto svetainėj rašoma, esą šioje parodoje buvo „ne tik švenčiama Vilniaus istorija, bet ir kritiškai žvelgiama į modernaus miesto patirtį ir ateitį“. Buvau, mačiau. Tikrai stipri paroda. Bet, mano supratimu, tas apibūdinamasis sakinys būtų teisingesnis, jei paredaguotume: ne tiek švenčiama istorija, kiek žvelgiama į ne per seną miesto patirtį, tiksliau – patirties atspindžius. Lenkų meno istorikas ir režisierius prof. Jarosławas Kilianas parodą pavadino „pasakojimu apie kartą, gimusią vergijoje ir išgyvenusią iki laisvės, kartą, kuri bando atsidurti laisvajame pasaulyje“; tai esanti „istorija apie nuolatinę valios ir proto kovą su blogiu, kuris užrakina žmogų fizinėje ir psichinėje vergovėje“. Paprasčiau tariant, sovietinio Vilniaus atspindžių menininkų kūryboj paroda. (Beje, šiek tiek nejauku buvo klausytis jaunuolio, pasakojusio apie parodą. Taip, Gavelio romanas labai įtaigus; išties lengva imt painioti vaizduotės pasaulį su tikrove, romaną su istorine studija. Nors gal ir nėr prasmės norėti, kad jaunoj galvoj būtų aiški takoskyra; galų gale – daugumoj mūsų galvų košė.)
Bene dažniausiai pernai cituojamas buvo romane esantis teiginys „Vilniuje viskas įmanoma“. Įmanoma į Vilnių pažvelgt ir kitaip, – tokia mintis juk neprieštarauja Gavelio teiginiui? Grįždamas namo iš parodos ir ėmiau galvot: kas į Vilnių žvelgė kitaip? Iš prozininkų, maždaug tuo pačiu laiku kaip ir Ričardas Gavelis.
Antanas Ramonas.
Namie (tai buvo maždaug prieš pusmetį) išsitraukiau iš lentynos jo kūrybos rinktinę „Vasario upės“ (sudarė Aušra Karsokienė, išleido „Tyto alba“ 2007-ais), paskaitinėsiu. Žiūriu, lapelių pluoštas; ai, taigi dalyvavau šitos knygos pristatyme, su Jūrate Sprindyte, per tų metų knygų mugę. Viršutiniam užsirašyta citata: „Ramūnas Kasparavičius: …Vilnius. Jis man ne sakralinis kaip Antanui Ramonui, ne analinis kaip Ričardui Gaveliui. Didelis mano vaikystės miestas“ (iš kur citata – nepasižymėta). Per griežti Kasparavičiaus įvardai. Kad ryškiau būtų, supriešino. Ramono Vilnius – romantinis, Gavelio – siurrealistinis; tiesiog skirtingi požiūriai. Kad pernai siurVilnius akcentuotas, nieko čia blogo; bet neprošal būtų pri(si)minus: ir kitaip galima į jį pažvelgt; taip, kaip žvelgė Ramonas.
Kituose pakeverzota apie lėtumą („Ką mums siūlo A. R.? – Sustok, ir akimirka taps žavinga“), apie smulkmės reikšmę; užsifiksuotos 1987-ais skaitytos jo mintys, kad smulkmena kartais pasako daugiau negu storiausias sausų faktų tomas, kad tikrovė dažnai fantastiškesnė už pačią drąsiausią fantaziją, kad atsiminimai kartais įdomesni už kokį istorinį romaną, todėl reikia juos verst ir leist; kad jam labai svarbu metų, paros laikas; manė, kad Vilnius – aušros miestas.
Pala, o yr rinktinėj jo novelė, gal net esė vadintina, iš rinkinio „Lapkričio saulė“ (1989; tiražas 10 000 egz.), kurį redagavau? Pažiūrėjau turiny – nėr „Vilniaus aušrų“. Štai ta novelė-esė, pirmąkart paskelbta 1985-ais „Nemuno“ žurnale:
Vilniaus aušros
Kažkodėl man atrodo, kad universiteto rankraščių fonduose dūli dar niekieno nejudintas senas, įmantria kaligrafiška rašysena išmargintas rankraštis. Nuo laiko sušiurkštėję popieriaus lapai perverti storais lininiais siūlais. Neįrištas į prašmatnią veršio odą, paprastas, kuklus kažkokio nežinomo Vilniaus vaganto rankraštis. Tituliniame puslapyje išraityta „DE AURORA VILNENSI“.
Klajodamas po miestą ne iš karto suvokiu, kad jis matė tūkstančius aušrų. Ir siautėjant karams, gaisrams, marams, ir skambant linksmai puotų muzikai karališkuose rūmuose, ir aidint piemens dūdelei Neries lankose.
Stovėdamas ant Bekešo kalno, baigiantis dorai net neprasidėjusiai birželio nakčiai, matau už Vilnios vingio, už žaliuojančio Jaunimo sodo miegantį miestą. Tamsėja dangus vakaruose, svyruodamas plaukia baltas rūkas virš upelės, toliau jau melsvas – virš skverų, parkų, virš Neries dešinėje. Kramtau išsausėjusią šlaito smilgą ir laukiu pirmo saulės spindulio, kuris tuoj išnirs iš už margų kalvų, bėgančių į rytus. Nerimsta paukščiai, apsvaigdamos nuo savo giesmės dainuoja lakštingalos, net Vilnios čiauškėjimas, ir tas pasikeičia. Nubėga saulės spindulys baltais miesto bokštais. Sužiba Jono varpinės paauksuotas rutulys, paskui Katedros aikštės varpinės – bet aš pražiopsojau: jau seniai švyti prieš saulę ažūriniai Misionierių bažnyčios bokštai. Miestas, pasakų miestas mano akyse kyla iš slėnio tarsi iš užburtos jūros dugno. Ir kaip visada auštant, ypač auštant linksmai ankstyvos vasaros aušrai, rodosi, kad diena, ši diena niekada nesibaigs. Amžinai švytės balti miesto bokštai, melsvuos tolumos, virpės rasos lašai senamiesčio darželių žieduose. Jo gatvėse dar prieblanda, bet katedros stogas jau švyti. Pro pusapvalį langą virš absidos šviesa krinta į vidų ir gal tik keletą kartų per metus nušviečia navų skliautų rozetes. Gedimino aikštės laikrodis oriai, kaip tik jis moka, muša valandas.
Vienokia aušra, kai žiūri nuo Bekešo kalno, ir visai kitokia, kai nuo Misionierių bažnyčios žvelgi į tamsiai raudonus, žaislinius Užupio stogus, apačioje matai Vilnią, atskubančią nuo Belmonto miško, kuris juoduoja priešaušrio migloje. Kairėje, apačioje, virpa lengvučiai, graudžiai švelnūs Onos bažnyčios bokšteliai. Nuo Šnipiškių tilto matau rūstų pilies siluetą ir Neries vingį. Upė plaukia, iš tolo kažką sau pati šnekėdama, tyli, rimta, nepalyginsi su pačiauška Vilnia. Ta lekia galvotrūkčiais, garsiai plepėdama apie tai, ką matė trumpame savo kely. Nuo Mindaugo gatvės viską regi aušros fone, dar kitaip nuo Šeškinės kalvų, nuo Tauro kalno, Lazdynuose, kur skrieja nerimstantis jaunatviškas raitelis į tekančią saulę. Nuo Liepkalnio matau apačioje niekada neužmiegančią, bruzdančią ir vis dėlto prieš aušrą susikaupiančią geležinkelio stotį. Arba aušra stulbinančiai tyliuose universiteto kiemuose. Kad ir mažame, jaukiame Počobuto kiemelyje. Observatorijos frizas su Zodiako ženklais, vėtrungė ant kraigo ir seni klevai palei taką. Rodos, amžina amžių prieblanda, ir tik iš to, kad staiga suvirpa klevų lapai, supranti – virš Vilniaus patekėjo saulė.
Saulė vis rimtėja, tamsėja medžių žaluma, rugpjūčio aušros vis mėlynesnės ir mėlynesnės, vis lėčiau ir lėčiau iš nakties rūko išnyra miesto bokštai. Jau ir auksinis ruduo. Rytais, visiškoje tylumoje, vien nuo savo svorio krenta be garso žemėn nesiskųsdami šalnos pakirsti medžių lapai. Prityla Vilnia, dar labiau susimąsto Neris.
Rudens dargana, lietūs, vėjai, bet jei pasiseks, šalnotą lapkričio pabaigos rytą gali pamatyti nuostabiai skaidrią aušrą. Horizontas be mažiausios miglelės, viskas staiga priartėja, ir miestas atrodo nerealiai ryškus, tarsi filigraninis senųjų meistrų darbas. Juodi medžiai meta kietus bespalvius šešėlius.
Ateina gruodis su pirmu nebetirpstančiu sniegu, lengvom pūgom, ir tik iš pasidabravusio dangaus suprasi, kad jau aušta diena. O miesto bokštai taip ir liks kažkur aukštai, paskendę prietemoje, atsiskyrę nuo visko, panirę į save. Ir naktis nepasitrauks visiškai, tik susigūš tamsiausiose senamiesčio kiemų kertelėse, kantriai tūnos, lauks greit ateinančio vakaro. Tik ką nusnigti keliai pilkėdami subėga iš žydros šaltos tolumos, iš visų pusių į miestą, apšerkšnijusį, pasislėpusį už savo sienų. Balti bokštai baltų kalvų fone, o ant kalvų viršūnių – juodos, svyrančios nuo vėjo pušys.
Kiekviena aušra kitokia, kaip kitokia kiekviena diena, kaip kitoks kiekvienas žmogus. Ir, eidamas gatvės grindiniu, jaučiu nuo neatmenamų laikų čia gyvenusių mūsų protėvių pėdų šilumą, jų skausmą, liūdesį, meilės nerimą, susimąstymo valandas. Visa tai per šimtus metų susigėrė į akmenis, numintus tūkstančių kojų: basų, vyžotų, čebatuotų, jaunų ir senų, vaikų ir moterų, gražuolių ir kekšių, niekšų ir romiųjų. Matau, kaip nerūpestingas valkata vagantas, barškėdamas palaike špagele, žingsniuoja pro universiteto kiemų arkas dulkiant smulkiam lapkričio nakties lietui: nerūpestingai švilpaudamas, plaikstydamasis sulopyto apsiausto skvernais, pasispaudęs po pažastimi nežinia kam parašytą „DE AURORA VILNENSI“. (p. 8–11)
Ir tokia mintis įsimetė galvon, jau pusmetį ten tupi, ir neblanksta, vis dar atrodo graži: tikiu, kad ir XXI amžiaus Vilniuj yra romantikų, kurie ir be progos mielai pradžiugintų savo sielą, kurios Jie neįstengė išsiurbti.
Apsilankius parodoj buvo galima ilgai žiūrėt į tekantį Neries vandenį ant muziejaus salės sienos. Viskas aišku, Herakleitas: „Siela miršta tapdama vandeniu.“ O jei žvelgtumėm nuo Žaliojo, Baltojo ar kurio kito tilto – jau baugiau, imsi ir prisiminsi dar neminėtą prozininką – Bronių Radzevičių („Su dievišku šyptelėjimu išeinu, beveik nebėra nei baimės, nei…“).
Kartkartėm noris ko nors išties gražaus. Tiesiog gražaus, gražaus nepaisant nieko.
O jei ėmus ir pasiūlius Vilniaus romantikams vyturiams: kurį rytą – pasirinktinai, nesitarę, neįsipareigodami – imkim ir pasitikim (kartu su Vilnium) aušrą; kas ant Gáspáro Békéso kalno, kas prie Trijų Kryžių, kas ant Tauro kalno ar Šeškinės kalvų, kas šiaip kokioj aukštesnėj vietoj (gal net ant stogo, jei jis plokščias)? Sakot: o jei bus apsiniaukę? Na ir kas! Vilnius vis tiek matysis, o tekančią saulę galima ir įsivaizduot. Ir prisimint ką nors malonaus.
Taip, juokingas pasiūlymas. Bet tik pasiūlymas, o ne neprašytas patarimas.
2024.IV.18
Vidas Morkūnas. Beveik kaip kine
2024 m. Nr. 3
Kinas mudviem su broliu prasidėjo vaikystės ritualais. Atsinešti į tėvų miegamąjį sunkoką metalinį diaprojektorių, išsirinkti kelis to vakaro repertuaro diafilmus, pakabinti ant sienos baltą drobulę, išsidalinti „bilietus“ – po tokios nesudėtingos įžangos kartu su tėvais pasinerdavome į didžiąją tamsos magiją. Žinoma, diafilmas nėra filmas, tik kuklus šio pakaitalas. Vis dėlto magijos netrūkdavo. Diafilmų turėjome nemažai, pirkdavome juos Latvijoje. Žiūrėdavome „Nacarkekiją“, „Raudonąją gėlelę“, „Kodėl begemoto oda raukšlėta“ ir visokias kitokias pieštas istorijas. Ir štai tarp jų buvo vienas nežinia kodėl, kada ir kieno įsigytas tikras filmas. Andrejaus Tarkovskio „Ivano vaikystė“. Taip pat diafilmo, ne kino juostos pavidalu. Tik gerokai vėliau suvokiau, koks svarbus man buvo šis artefaktas, kitaip ir nepavadinsi. Lyg kažkas, kažkoks Judintojas, būtų slapčia įdėjęs į batų dėžutę, kurioje laikėme diafilmus, ypatingą galimybę ir paskui iš už kampo ar nuo spintos, ar iš po stalo, uždengto grindis beveik siekiančia gėlėta staltiese pašiurusiu apvadu, slapčia stebėjęs, ar ta galimybe pasinaudosiu. Lyg būtų, kaip kitoks pilkas akmenukas tarp daugybės panašių, padėta dovana, galinti atsverti visas esamas ir būsimas atimtis. O pačiame filme, kas ten prieš ką kovojo, man nėmaž nerūpėjo. Užtat pilkos valtys, pilkoje šviesoje slenkančios tarp tamsių medžių pilkais pelkės maurais; berniukas, saulėkaita ir kibire teliuskuojantis vanduo; išprotėjęs senis tarp degėsių… Tokia estetika viliojo, žadino smalsumą daug labiau nei lėlinis, nors irgi pilkas, begemotas ant ryškiai geltono smėlio… Suprantama, vaikas tos vilionės permanyti, ja sekti dar negalėjau. Bet jaučiu ją iki šiol.
Kai mūsų kieme buvo iškastas nemenkas griovys vamzdžiams kloti, jis tapo kuo puikiausia „filmavimo aikštele“. Kiek ten indėniškų ar šiaip nuotykinių filmų buvo „nufilmuota“, nebesuskaičiuosi. Kas tik tuo „kanjonu“ ir „kalnais“ nelakstė. Čingačgukas ir Vinetu, Taiklioji Ranka ir Fantomasas… O lemiama dvikova beveik visada užvirdavo ant liepto per griovį. „Už Ãleną Dèloną“, sušukdavau aš. „Už Toširo Mifunę“, atsakydavo brolis. Na, arba atvirkščiai. Pliekdavomės, žinoma, iki pirmojo kraujo. Arba kol iš vienos špagos nieko nelikdavo. Mat kita, brolio iš kažkur parsitempta tikra sportinė rapyra, buvo tvirtesnė. Ir pavojingesnė.
Kultinis mūsų filmas, pažiūrėtas dešimtis kartų, buvo prancūzų-italų (nuolatinė tais laikais koprodukcija) „Nuotykių ieškotojai“ su tuo pačiu Delonu, Lino Ventura ir, įsivaizduokite sau, lietuvaite Joanna Šimkus. Kultinis filmas ir kultinė paskutinė jo replika: „Ak, tu, senas melagi“, kurią mirtinai sužeistas Maniu (Delonas) ištaria Venturai, atskleidusiam, esą Leticija norinti pasilikti forte su Maniu. Tikrajame gyvenime mudu su broliu kaišiodavome tą frazę kur tik įmanydami.
Tave mama kviečia. – Ak, tu, senas melagi.
Šiandien gavau iš skaičiavimo penkis. – Ak, tu, senas melagi.
Ir taip toliau.
O paskui brolis gavo dovanų „aštunkę“, paprastutę 8 mm juostos filmavimo kamerą. Turbūt tada ir patyriau, koks žiaurus gali būti menas. Jiedu su klasės ir įvairiausių žaidimų, išdaigų bei „performansų“ draugu ištisus mėnesius iš modeliavimo rinkinių statydavo senovinius burlaivius. Kruopščiai saugodami detales, pjaudavo, derindavo, klijuodavo. O kai burlaivį pagaliau užbaigdavo, nešdavosi į užlietas pievas prie Akamenų miško (taip mūsų vadinto, artinant prie indėniškos scenerijos), nuleisdavo ant vandens ir… padegdavo. Kad galėtų burlaivio gaisrą ta pačia „aštunke“ nufilmuoti. Mano misija būdavo, nepatenkant į kadrą, sukelti rankomis bangas. Filmuodavo brolio kompanija ne tik specialiųjų efektų scenas. Prisimenu tokią scenelę. Aktorius, vienas paauglių iš kaimynystės, išeina iš kiemo su didžiule knygų rietuve rankose, tos knygos pradeda jam iš glėbio slysti, o operatorius laksto aplink, gaudydamas įspūdingus plasnojančių lapų kadrus. Arba – keli jaunuoliai karstosi po medį. Jei gerai pamenu, buvo siekiama nufilmuoti taip, kad būtų neaišku, kur išsirietusios šakos, kur – išsirietusios rankos.
Baigęs vidurinę, brolis kurį laiką dirbo kinomechaniku. Nenuostabu, kad mūsų namuose mėtydavosi juostų nuoplaišos. „300 spartiečių“, „Taiklioji ranka – indėnų draugas“, „Juodoji tulpė“, „Fantomasas“ ir taip toliau, ir panašiai. Be daugelio kitų leidinių, kuriuos prenumeruodavo tėvai, skaitydavome ir „Ekrano naujienas“, vėliau – „Kiną“, „Savaitės ekraną“. Išvis atrodo, kad gyvenome tarsi kino pasaulyje. Tenykštis kino teatras „Jaunystė“ su hipių laiptais (vėliau tapęs naktiniu klubu, dar vėliau – evangelikų ar kokia ten „bažnyčia“), ant pilkšvo popieriaus lapų spausdindavosi mėnesio repertuarą. Tų lapų būdavo galima nuo kasos langelio tiesiog pasiimti. Imdavau pluoštais, kažkodėl atrodydavo reikalingi. Mokykloje mums platindavo kino abonementus. Tėvai pinigų šiuo tikslu duodavo, nes tai atrodė savaime suprantama. Taigi, gaudavai knygelę su bilietais ir visus mokslo metus, o gal tik pusmetį, nebeprisimenu, galėdavai vaikščioti į moksleiviams parinktus seansus. Schema buvo tokia: pirmiausia kas nors ideologinio, paskui keli neutralūs (bent jau taip atrodė) filmai, tada – animacija, ir sezono pabaigai koks nors gardėsis – „Vinetu“ ar šiaip nuotykių filmas, ar koks „Auksinis berniukas“. Žinoma, anšlaginis. Kad ir kaip gražiai visa tai atrodytų, ir informacijos, ir pačių filmų iš tikrųjų gaudavome tik trupinius, gal todėl taip godžiai juos lesiodavome. Dažnas užsienio, ypač Vakarų, filmas į sovietinius ekranus išeidavo kupiūruotas, kartais – nuimtomis spalvomis, visada – dubliuotas rusiškai. Tik propagandos niekas nekupiūruodavo. Tekdavo tą daryti patiems. Dabar, kai jokia su kinematografu susijusi informacija neribojama, kai atviros pasaulio sinematekos ir įvairių šalių kino institutų archyvai, kai gali žiūrėti ką tik panorėjęs, man protarpiais vis tiek maga dar kartą pažiūrėti „Aplietą laistytoją“ ar „Darbininkus, išeinančius iš fabriko“. Ar Georges’o Mélièso plikomis rankomis tvertus kino stebuklus. Mano galva, šie kadrai negali pasenti. Kaip negali pasenti žodis ar potėpis, ar nata. Ateina naujos išraiškos, naujos technologijos, mados, žanrų samplaikos, o pamatas visada lieka tas pats. Nesakau, kad kasdien žiūriu pirmuosius kino pavyzdžius, bet kai jau žiūriu, kaskart vis dar suima jaudulys. Nejučia imu svarstyti, ar pradininkai bent numanė, ką pradedą, kokį sukelią Didįjį Sprogimą. Kiek įvairiausių formų, stilių, žanrų, režisūros metodikų inspiruos jų atradimas, kaip paveiks visuomenes, kokį žvaigždžių kultą suformuos.
Pabandykite įsivaizduoti, kokia daugybė žmonių visame pasaulyje triūsia kino ir TV industrijoje, kol skaitote šį tekstą, – nuo virėjų, gaminančių maistą filmavimo grupėms, iki dresuotojų, dirbančių su filmuojant reikalingais gyvūnais. Tai jau pasaulis pasaulyje. Pasak filosofo Aleksandro Piatigorskio, kinas suteikia žmogui galimybę stebėti fiksuotą kito žmogaus gyvenimą, ir tuo yra be galo patrauklus. Fiksuotą – turima omenyje, kad žiūrovas gali tik sėdėti ir žiūrėti, pakeisti ekrane jis negali nieko. Žinoma, teoriškai gali mesti į aktorių supuvusį kiaušinį, bet tuo vėlgi nieko nepakeistų. Juosta suktųsi toliau. Mano nuomone, čia slypi dar vienas fenomenas – dažnas žiūrovas nori matyti filmą „iš gyvenimo“. O tai jau yra saviapgaulė. Filmų „iš gyvenimo“ esama labai nedaug ir toks kinas vidutiniam statistiniam žiūrovui dažniausiai nepatinka. Filmas „iš gyvenimo“ turėtų būti maždaug toks: veikėjas pabunda prakaituotas (dažnai – po nuobodaus, rutininio ar išvis nepavykusio sekso nakties), keliasi iš sujaukto, taipogi priprakaituoto patalo, eina į tualetą, šlapinasi, valgo kasdien tuos pačius pusryčius, krapštosi pasturgalį, pabezda, kuičiasi namuose arba eina į darbą, kur mato vis tuos pačius veidus, ir visa tai yra siužeto tik iliuzija, nes kokių nors įdomesnių įvykių dažno žmogaus gyvenime pasitaiko labai retai, gyvenimas teka įprasta vaga ir, paradoksalu, chaotiškai. Tik kine tokį ar panašų gyvenimą įmanoma sudėlioti į ištisinę liniją, tikrovėje jos nebūna.
Na, ar dažnas kino „iš gyvenimo“ trokštantis žiūrovas norėtų tokio filmo? Anaiptol. Žiūrovas, milijonai žiūrovų, trokšta iliuzijos – stebėti kito žmogaus gyvenimą, kuris iš tikrųjų menkai tesusijęs su tikrove. Čia pabrėžčiau „kito“, nes savo gyvenimo žiūrovas paprasčiausiai neatpažįsta, nenori atpažinti. Legenda apie tai, kaip kadaise kažkur Rusijos provincijoje kažkokia senutė po A. Tarkovskio „Veidrodžio“ seanso vienam mūsų režisieriui pasakė: „Vaikeli, čia mano gyvenimas…“ – graži, bet…
Taigi, laikyčiau kiną pačia gražiausia eskapizmo forma. Jokio dydžio ekranas, į kurį žiūrima namų sąlygomis, negali atstoti kino salės tamsos ir sąmokslo pojūčio. Jūs ateinate į kiną ir kartu su būriu nepažįstamų žmonių už nedidelę kainą nusiperkate bilietus į kitokį, gražesnį, niūresnį, baisesnį, jaukesnį, dar kokį nors pasaulį. Toms porai valandų tampate bendraminčiais, bendrakelioniais, suokalbininkais. Na, arba už tą pačią kainą nusiperkate galimybę paskutinėje eilėje pasiglaustyti su mylimąja (-uoju). Jeigu būtų mano valia, kinuose leisčiau rūkyti (nors pats nerūkau), bet uždrausčiau spragėsius.
Mūsų kieme Naujojoje Akmenėje augo milžiniška „amerikoniška“ kriaušė, nuo šaligatvio užstojusi pusę namo ir už šį aukštesnė. Į tą medį įsilipęs, galėdavai puikiausiai pasislėpti. Būdavo taip. Mano brolis su jau minėtu draugu įsliuogdavo kone į pat kriaušės viršūnę, o kartu dar užsitempdavo iš anksto pasidarytą, nepatingėjus net aprengti, žmogaus muliažą. Gerai įsitaisę, vienas – su muliažu – aukščiau, kitas žemiau, lukteldavo, kol pro mūsų namus eis kokia nors daili mergina ar bent jau įsipykusi mokytoja. „Aukai“ priartėjus, muliažas, klaikiai rėkdamas, šokdavo iš medžio tiesiai ant šaligatvio.
Štai taip mes ir gyvenome.
Sabina Brilo. Treti metai ne namuose
2024 m. Nr. 2
Iš rusų k. vertė Gediminas Kajėnas
Būtis ir buitis
Trečias Kalėdas sutikau Vilniuje. Su vyru gyvename nedidelėje studijoje, išsinuomotoje 2021 m. rugsėjį. Tai puiki vieta apsistoti laikinai: prie pat senamiestis, netoli geležinkelio stotis ir pagrindinės lankytinos vietos. Tokius butus mėgsta keliautojai bei turistai. Mes ir patys anksčiau panašius rinkdavomės per „Booking“ platformą savo kelionių metu. Čia jauku ir yra viskas, ko reikia, kad jaustumeisi kaip namie: dušas, lova, laikrodis ant sienos, nedidelė spinta, šaldytuvas, elektrinė viryklė, šakutės, šaukštai ir net lentynėlė knygoms. Kai įsikėlėme, joje buvo tik viena knyga – „Portugalų virtuvė“ anglų kalba. Dabar lentyna pilna, knygas statome jau dviem eilėmis. Tačiau kam mes kaupiame knygas? Juk iš savo patirties žinome, kad jei teks bėgti, jų negalėsime pasiimti.
Kai čia įsikėlėme, nemanėme, kad šiame bute liksime taip ilgai. Iš Minsko bėgome praėjus metams po 2020 m. prezidento rinkimų, bet tada stengėmės nevartoti žodžio „bėgame“. Tiek pačius save, tiek artimuosius įtikinėjome, kad išvykome atostogų, o po jų – tiesiai į komandiruotę. Prieš išvykstant mums buvo pavojinga gyventi savo bute (čia jau buvo atlikta krata) ir savo šalyje (mūsų draugai jau sėdėjo kalėjime)1. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis liežuvis neapsivertė ištarti, kad mes gelbėjamės bėgdami. Kaip ir daugelis, stengėmės savyje saugoti ir kartu į išorę transliuoti (kad tik neišnyktų!) iliuziją, jog netrukus įvyks kažkas tikro ir teisingo (juk nebuvome pažeidę jokių įstatymų!) ir mes galėsime grįžti namo.
Tačiau nieko panašaus neįvyko ir neįvyksta. Baltarusijoje pakanka maisto, šilumos ir šviesos, bet žmonės vis tiek bėga iš šios šalies, mat kasdien (ir tai nėra perdėta!) yra sulaikomų, apieškomų, tardomų, kaltinamų ir baudžiamų. Vien už komentarą internete, už „ekstremistinio“ „Telegram“ kanalo prenumeratą, už dvidešimties dolerių auką į solidarumo fondą teismai skiria ne vienus metus kalėjime ir griežto režimo kolonijoje. Tai tapo rutina. Šimtai žmonių jau atliko jiems skirtą bausmę ir dabar prisitaiko prie gyvenimo sąlyginėje laisvėje2. O jų vietas užima nauji kaliniai.
Atmintis ir sapnai
Iš pradžių, prieš užmigdama, mintimis vis nusikeldavau į mūsų butą Minske. Mano atmintis išsaugojo visų kampų bei paviršių vaizdus. Aš įsivaizduodavau, kaip nuo stalo šluostau trupinius ir dulkes, o lentynoje dėlioju suvenyrus. Kurį laiką sau priekaištaudavau, kad iki tol namuose nemokėjau palaikyti tvarkos (gal dėl to viskas ir sugriuvo?!), todėl troškau grįžti ir savo bute padaryti idealią tvarką: sudėti į vietą knygas, surūšiuoti daiktus, išmesti šiukšles.
Bet kas yra tos „šiukšlės“? Mūsų bute Minske daugybė daiktų, neturinčių jokios materialinės vertės, bet man jie turi didelę simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui, tam tikros formos akmenys, kurių rasdavau jūrų pakrantėse, – juos vadinau „vienuoliais“. Tiksliai nežinau, kiek tų „vienuolių“ yra – visų jų neprisimenu. Vis tiek norėčiau tikėti, kad jie saugo mūsų apleistą būstą nuo blogio. Ir jei kas nors svetimas, rausdamasis po mūsų daiktus, susidurtų su „vienuoliu“, kaipmat nusidegintų ranką. Tačiau mane aplanko ir kitokios mintys. Pavyzdžiui, jei mus nuteis, o butą atims ir atiduos kokiam nors milicininkui, tuomet jo vaikas bent turės galimybę užaugti normaliu žmogumi, nes perskaitys gausią mūsų biblioteką.
Minske gyvenome dvyliktame aukšte. Trys langai buvo į vakarus ir aš kiekvieną vakarą stebėdavau saulėlydžius. Pastaraisiais metais jie buvo neįprastai ryškūs, degantys. Nepakeliamai gražūs ir grėsmingi. Dabar tuos saulėlydžius man primena seni įrašai feisbuke. Gerai, kad tuomet negalėjau jiems atsispirti ir fotografavau. Mūsų bute Vilniuje yra tik vienas langas ir jis išeina į kiemą, todėl dangaus beveik nesimato.
Kartais sapnuoju, kad grįžtu namo. Siužetas visada tas pats: atsiduriu Minske, savo bute, ir suprantu (arba sulaukiu skambučio, arba pro langą pamatau „svečius“), kad netrukus jie atvyks manęs. Nėra laiko, nėra išeities, nėra iš kur tikėtis pagalbos. Pabudusi iš tokio sapno pirmosiomis akimirkomis jaučiu palengvėjimą, persipinantį su laime: esu ne namie, esu Vilniuje ir niekas manęs neateina išsivesti. Vėliau pasineriu į nenumaldomą sielvartą, nes mano saugumo jausmas yra iliuzija. O šis sapnas – realybė. Juk ten, namuose, viskas būtent taip ir vyksta su kitais žmonėmis.
Jau daugiau nei dvejus metus mūsų bute niekas negyvena (juk kaip galima gyventi ten, kur nei durys, nei sienos neapsaugo tavęs nuo jėgų, galinčių tave pažeminti, įžeisti, atimti laisvę, teisę į gynybą ir teisingumą, nuo įsiveržimo?). Tik giminaičiai kartais ateina jo išvėdinti, nuvalyti dulkių (iš kur jos atsiranda negyvenamame kambaryje?), paimti kokių nors daiktų, kad perduotų juos mums. Prieš metus iš namų man atvežė lengvą antklodę. Tuomet aš ilgai ir atidžiai ją tyrinėjau, avies vilnoje ieškodama plonyčių savo katės plaukelių. Dabar jai penkiolika metų. Savo dienas ji leidžia pas mano tėvus. Kartu mes nugyvenome dvylika su puse metų. Man rodos, mes su ja net kalbėdavomės, ir, beje, ne apie pačius paprasčiausius dalykus. Dvejus su puse metų ji nebemurkia. Nežinau, ar kada nors dar galėsiu ją paglostyti, tačiau mano pirštai iki šiol prisimena kiekvieną jos kaulelį. Norėjau būti šalia jos senatvėje, bet man nepavyko.
Tėvai ir vaikai
Pagyvenę tėvai – tai ypatingas skausmas. Kai kurie žmonės nesiryžta išvykti iš Baltarusijos tik dėl to, kad negali palikti savo sergančių senų artimųjų. Tačiau kai kuriems iš jų šis klausimas yra apsisprendimo klausimas: arba tu juos palieki, arba jiems teks tau nešioti ar siųsti siuntinius į kalėjimą arba lagerį. Tai labai sunkus pasirinkimas. Laimei, abu su vyru nesame vieninteliai tėvų vaikai ir išvykdami nepalikome jų vienų. Vis dėlto labai sunku neturėti galimybės aplankyti tėvų jiems pakvietus ar esant būtinybei. 2021 m. rudenį mano tėvai vienu metu sunkiai sirgo kovidu. Abu gulėjo ligoninėje, kelias dienas mamos būklė buvo labai prasta. Nedaug trūko, kad būčiau palūžusi ir grįžusi namo, bet tėvai ėmė taisytis, pasveiko ir viskas pamažu susitvarkė.
Esu pirmagimė, mano tėvai dar nėra seni, abu jie gimė penkiasdešimtinių pradžioje. Šių metų rudenį jie atšventė penkiasdešimt bendro gyvenimo metų, savo auksines vestuves. Šioje šventėje nedalyvavome, bet gerai, kad yra išmanieji telefonai ir vaizdo ryšys. Tai sukuria iliuziją, kad tėvai yra šalia, nors daugiau nei dvejus metus nebuvau jų apkabinusi. „Tik rūpinkitės savo sveikata“, – sakau jiems kaskart, kai susiskambiname.
Tačiau mano vyro tėvai yra senyvo amžiaus, abu jau gerokai perkopę per aštuoniasdešimt. Tėvas silpsta ir nebeišeina iš namų. Per pastaruosius dvejus metus mano uošvis Leonidas kelis kartus gulėjo ligoninėje kritinės būklės. Jis gimė 1937 m. gruodį, tą pačią dieną buvo suimtas jo tėvas. Tad jis augo „liaudies priešo sūnumi“. Perestroikos metais gavo dokumentus apie tėvo sušaudymą ir siekė jo reabilitacijos. Jis kreipėsi į KGB prašydamas represuotojo nuotraukos, bet nesėkmingai. Mano uošvis Leonidas niekada nematė savo tėvo, kurį nužudė valstybė. Dabar jis negali apkabinti savo sūnaus, kurį valstybė privertė palikti tėvynę bei artimuosius. Tačiau jis jo laukia.
Tarp mūsų pažįstamų, kurie po 2020 m. išvyko į užsienį, jau yra nemažai tokių, kurie negalėjo savo mirusių tėvų palydėti į paskutiniąją kelionę. Sunku ir baisu apie tai galvoti, todėl nėra įprasta apie tai ir kalbėti. Tokiu atveju mes tiesiog apkabiname vieni kitus. Visi supranta, kad šis sielvartas gali ištikti kiekvieną mūsų. Esama daugybės atvejų, kai žmonės ryžtasi vykti į artimųjų laidotuves ir yra suimami. Baltarusijoje miršta ir politinių kalinių tėvai bei motinos. Žinoma, niekas iš kalėjimų ir lagerių neišleidžia kalinių į laidotuves3.
Sunku gyventi priverstinai atskirtiems, tačiau bent jau mūsų šeimoje nėra nesutarimų „politiniais klausimais“. Niekas niekam nepriekaištauja dėl „sugriauto gyvenimo“ ir nekalba apie kaltę. Bet taip yra toli gražu ne visose šeimose. Kai kurie tėvai ir vaikai, seserys ir broliai tapo priešais. Baltarusijos propaganda televizijos žiūrovams ir skaitytojams (baltarusiškos, valstybinės televizijos žiūrovai dažniausiai yra pagyvenę žmonės, lygiai tas pats ir su laikraščių – nepriklausomų leidinių nebėra – skaitytojais) atkakliai bando įteigti, kad „bėgliai4 kelia grėsmę mūsų šaliai, nori karo ir pražūties“, kad „bėgliai yra išdavikai ir priešai“. Pasitaiko raginimų atsakomybėn patraukti ir „bėglių“ tėvus, mat jie užaugino šitokius niekšus. Yra tėvų, kurie savo vaikų išsižada: „Pamiršk, tu nebeturi tėvo ir motinos.“
Nežinau tikslios statistikos apie emigraciją iš Baltarusijos po 2020 m., bet tai tikrai šimtai tūkstančių žmonių. Bent jau dauguma mano pažįstamų baltarusių šeimų dabar yra atskirtos viena nuo kitos. Daugelis išsibarstę panašiai kaip mano šeima: vyresnioji karta, tėvai, liko Baltarusijoje, mes išvykome į Lietuvą, mūsų vaikai – į Lenkiją. Tačiau nutinka ir taip, kad būna atskirti vyras ir žmona, tėvai su mažais vaikais. Išgyvendami tokią situaciją žmonės guodžiasi tuo, kad atskirtis laisvėje yra geriau nei atskirtis kalėjime. Maža to, beveik pusė tūkstančio baltarusių, kovojančių už Ukrainą, taip pat yra kažkieno tėvai, sūnūs ir dukros.
Pasilikę ir išvykę
Vieną 2022 m. liepos vakarą parašiau žinutę savo draugei, likusiai Minske: „Kaip gyveni?“ ir nesulaukiau jokio atsakymo. Netrukus iš žiniasklaidos sužinojau, kad ji suimta. Kasdien skaitydavau naujienas apie suimtuosius ir sulaikytuosius, tarp jų esu radusi ir keletą pažįstamų pavardžių. Mano kolegos žurnalistai jau iki tol buvo nuteisti sunkiomis bausmėmis – nuo ketverių iki keturiolikos metų laisvės atėmimo. Tačiau dabar kalba ėjo apie labai artimą ir brangų žmogų. Nevilties ir bejėgiškumo jausmas užplūdo nauja banga…
Daugumai mano draugų dabar gresia persekiojimas arba jie bando susitvarkyti gyvenimą užsienyje – Lietuvoje, Lenkijoje, Gruzijoje. Ir kalbame ne apie komfortą, o visų pirma apie išgyvenimą – fizinį ir egzistencinį. Yra žmonių, kuriems tai pavyksta (baltarusiai yra geri aukštųjų technologijų specialistai ir apskritai geri darbuotojai, kompetentingi ir drausmingi; be to, emigravo daug verslininkų ir turtingų žmonių). Bet yra ir tokių, kuriems labai sunku susidoroti su stresu. Aš ir pati esu viena iš jų. Jaučiu, kad sumažėjo mano kognityviniai gebėjimai (suprastėjo atmintis), pablogėjo regėjimas, beveik visiškai išnyko įprasti norai… Kiekvienas mano draugas, remdamasis asmenine pastarųjų metų patirtimi, tikriausiai galėtų parašyti knygą apie išgyvenimą.
Pačioje Baltarusijoje vis dar egzistuoja dvi gyvenimo „scenos“: siurrealistinė, komiška savo žiaurumu ir siaubinga savo komiškumu valstybinė ir gyva, kūrybinga, plastanti individualios būties scena. Taip, beje, buvo beveik visus šiuos trisdešimt metų. Skirtumas tik tas, kad pastaruosius trejus metus individualią sceną valstybė paskelbė neteisėta ir leido ją naikinti. „Baltarusiai pasislėpė kaip žolė“, – pasakė man pažįstamas poetas apie tuos, kurie liko šalyje. Dabar nereikia jų klausinėti apie išgyvenimo strategijas. Tai partizaninės strategijos, todėl apie jas nekalbama. Individuali scena vis dar egzistuoja, ir kartais svarstau, kad, pasilikusi Baltarusijoje, būčiau galėjusi ten gyventi ir dar palaikyti kitus. Tačiau prisiminusi įkalintus bičiulius sau sakau, kad išvažiavimas buvo teisingas sprendimas. Aš bijau kalėjimo.
Vienas iš vidinių konfliktų, kylančių tarp mano tėvynainių – tai „pasilikusių“ ir „išvykusių“ konfliktas. Mes, išvykusieji, sulaukiame klausimų ir pretenzijų: ką jūs darote dėl tų, kurie liko tironijos gniaužtuose? Ar jūs grįšite? Ir nors anksčiau dauguma mūsų atsakydavo: „Taip, mes grįšime“, dabar matau, kaip pažįstamus apleidžia ši mintis ir jie pradeda kurti savo gyvenimą naujose vietose. Jei anksčiau dauguma mūsų prašydavo įsileidusių valstybių tik leidimo laikinai gyventi, tai dabar, man rodos, tautiečiai vis dažniau prašo politinio prieglobsčio. Tai reiškia, kad žmonės netenka iliuzijų, jog netrukus galės grįžti į Baltarusiją.
Šias eilutes rašau turėdama „nelegalaus migranto“ statusą. Man suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje dėl humanitarinių priežasčių baigėsi gruodžio 12 d., o sprendimas dėl naujojo leidimo dar nepriimtas. Gavau tik pranešimą, kad mano dokumentų nagrinėjimas yra sustabdytas… Mano draugai ir kolegos sako, kad tokioje situacijoje atsidūriau toli gražu ne viena. Jie sako, kad tai sisteminė problema. Jie sako, kad reikia laukti. Jie sako, kad niekas manęs neišsiųs iš Lietuvos. Tačiau bėda ta, kad aš jau dėl nieko nebesu tikra. Tiesą sakant, man baisu. Kiekvieną rytą su nedrąsia viltimi ir baime tikrinu savo elektroninį paštą, laukdama laiško, kuris praneštų, jog turiu teisę gyventi legaliai.
O vakare eidama miegoti sau sakau: „Džiaukis, šiandien turi savo antklodę. Kas bus rytoj – tai nuo tavęs nepriklauso. Dabar pasaulyje yra daug žmonių, laukiančių didžiojo ir baisiojo Likimo Sprendimo. Tu esi tik viena iš jų, ir tavo padėtis nėra blogiausia.“
2023 m. gruodžio 26 d.
1 Mano vyras Andrejus Bastunecas vadovauja žmogaus teises ginančiai žurnalistų organizacijai – Baltarusijos žurnalistų asociacijai (įkurta 1995 m.), kuri Baltarusijoje pripažinta ekstremistine, aš taip pat esu šios organizacijos narė. Mūsų kolegos visada gynė demokratines vertybes, žurnalistinį darbą atliko ne pagal valstybinės ideologijos reikalavimus, o vadovaudamiesi Europos žurnalistų profesinės etikos kodeksu.
2 Baltarusijos žmogaus teisių centro „Viasna“ duomenimis, nuo 2020-ųjų iki 2023-iųjų gruodžio į laisvę paleista 1350 politinių kalinių. To priežastys – bausmės atlikimas, kardomosios priemonės pakeitimas, teismo paskirtos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės arba malonės. Tačiau politinių kalinių sąrašas nuolat pildomas naujomis pavardėmis, įprastai jame būna apie 1500 asmenų.
3 Paminėsiu keletą pavardžių: žmogaus teisių aktyvistė Marfa Rabkova, žurnalistė Larisa Ščiriakova, politikas Nikolajus Kozlovas.
4 Baltarusijos propagandoje jau yra prigijęs specialus įžeidžiamas, menkinantis pavadinimas „беглые“.
Akvilina Cicėnaitė. Pasimatuoti mirtingumą
2024 m. Nr. 1
Mums reikės atlikti papildomus tyrimus, sako gydytoja. Už lango – pilkšva australiškos žiemos dargana. Pro lietaus plakamą langą matau judrią Marubros rajono centro sankryžą, mirgėdami švyturėliais ją kerta du gaisriniai automobiliai. Gal kaip tik šią akimirką rajone siautėja gaisras, liepsnos ryja virtuvės rakandus ir senus prieškambario tapetus, o gal tiesiog viename naujos statybos namų be reikalo įsijungė priešgaisrinė signalizacija. Tik norime užsitikrinti, kad viskas gerai, Akvilina, švelniu iš Europos pietų prieš dvidešimt metų atsivežtu akcentu kalba gydytoja vardu Siuzana. Ji vilki ryškiaspalvius drabužius, mėgsta man pasakoti, kur juos įsigijusi, per pietų pertrauką retsykiais susitinku ją vietiniame prekybos centre, įsikūrusiame klinikos pastato pirmajame aukšte. Jos lūpose mano vardas skamba minkštai, lyg glostytų plaukus ir sakytų – nebijok. Tai tik tyrimai. Tai dar nereiškia, kad tau vėžys.
Kūrybos ir mirtingumo sąsaja nėra nauja, apie ją yra kalbėję skirtingi kūrėjai. Įdomu, kad šioji sąsaja, nors ir reflektuojama vis kitaip, iškyla ir knygose apie rašymą. Antai savo knygoje „Negotiating with the Dead: A Writer on Writing“ Margaret Atwood fiksuoja šamanistinį rašytojų vaidmenį: tai gebantieji keliauti tarp šio ir kito pasaulio, peržengti ribą, prisiliesti prie to, kas žodžiais neįvardijama. Rašymą motyvuoja mirtingumo baimė ir susižavėjimas juo, troškimas leistis į rizikingą kelionę link Underworld, į požemius, anapus. Rašytojų misija, pasak Atwood, – „to bring something or someone back from the dead“, ir man norisi stabtelėti prie šio sakinio, nes judesys, apie kurį ji kalba, yra ne tik atnešti žodžius iš to pasaulio, kuris mirtingiesiems neprieinamas, bet ir tarsi virsti tuo, kuris geba prikelti iš mirusiųjų. Rašydami keliaujame apgraibomis, nematydami kur; istorija skleidžiasi tamsoje, o užplūstantis įkvėpimas tėra kelią akimirksniui nušviečiantys blyksniai. Tekstas – it kelionė nepraminta teritorija, nežinant, kas laukia priekyje, trapus iš tų lyg žaibo blyksnių ryškėjantis punktyras.
– Akvilina?
Šioje šalyje žmonės, pirmą kartą išvydę mano vardą, taria jį neryžtingai, lyg bijotų suklysti. Noriu juos nuraminti, kad man nesvarbu, jau girdėjau visus įmanomus jo variantus, nesupykstu nei pavadinta trumpiniu, nei svetimu vardu, gal net atvirkščiai – patinka pasimatuoti jį kaip vieną galimų tapatybės variantų. Laukiamajame ant sienos mirga televizoriaus ekranas, ryto žinios rodo sudužusį Jevgenijaus Prigožino lėktuvą – tebeliepsnojantį, į dangų kyla dūmų kamuoliai. Turbūt tądien, kai skrido iš Maskvos į Sankt Peterburgą, jis nemanė, jog netrukus žus. Kaskart segdamasi saugos diržą lėktuve pagalvoju, kad jis nukris. Gal visiems šmėsteli tokia mintis, o gal tik neurotiškiausiems iš mūsų. Įsimetu telefoną į rankinę – jame lieka pradėta skaityti Marianos Oliver knyga „Migratory Birds“. „Among migrating birds, permanence is an acceptance of death.“ Kartoju šį sakinį eidama paskui slaugę į procedūrinį kabinetą, bandau jį išversti į lietuvių kalbą ir suprantu nežinanti kaip. Galiu tik perfrazuoti, perkurti, išgalvoti. Priimti savo mirtingumą yra nuolatinė žmonių ir paukščių būsena. Pro šalį plaukia nesibaigiantys melsva spalva išdažyti klinikos koridoriai, grasinasi nusinešti užmaršties upė.
– Akvilina?
(Bandau prisiminti savo gimimo datą.)
Man jau kurį laiką sekėsi, jutau – tai netruks ilgai. Prieš kelis mėnesius buvau gavusi Jurgos Ivanauskaitės premiją. Esu keturiasdešimt ketverių, tad negalėjau neprisiminti Ivanauskaitės sarkomos diagnozės. Negalėjau nepagalvoti apie paslaptingus sutapimus, dėsningumus, sujungiančius mus per laiką ir erdvę, apie kada nors pasibaigiantį nekaltybės amžių ir užplūstantį suvokimą, kad tau gali nutikti bet kas ir dėl to nebegali stebėtis.
Žvelgiu į procedūrinio kabineto sieną, ant kurios kaba plakatas su nurodymais, kaip plautis rankas, ir galvoju apie Susan Sontag, mirštančią nuo vėžio ir to nepripažįstančią. Artėdama prie mirties Sontag užvis labiausiai norėjo, kad jai skaitytų. Nepagydoma teksto prasmė – apsaugoti mus nuo tiesos. Vienu metu man vis siūlė versti kūrinius, kurie galėtų būti įvardijami kaip trauma porn ar misery porn – kai skausmas tampa tikslu užuot buvęs priemone, – ir, man regis, tiesiog pavargau nuo tokių tekstų. Noriu paprasto, skaidraus sakinio grožio, kūrinio, nesiekiančio šokiruoti, neužvažiuojančio tanku, trupinančiu kaulus. O apie ką pati rašai, paprieštarauju sau žvelgdama į švirkštą slaugės rankose – lėta srovele į jį srūva kraujas. Bet čia ne trauma, čia tiesiog kasdienybė: mano ir milijonų kitų moterų, susiduriančių su kūno laikinumu.
Medicinos įstaigoje kūno vienišumas aitrus ir nenumaldomas, net jei laukiamajame likęs žmogus, kuris tavęs laukia. Visuomet maniau, kad rašymas yra vienišas užsiėmimas, bet, kita vertus, galbūt buvau neteisi. Gal žvelgdama į tuščią popieriaus lapą rašytoja niekada nėra viena. Gal, kaip rašo Atwood, visi rašytojai mokosi iš mirusiųjų. Atsispiriame nuo tų, kurie buvo prieš mus, remiamės į jų pečius, ir tai jie, o ne skaitytojai ar kritikai, mus vertina, teisia, verčia prisiimti atsakomybę už tekstą. Kadangi mirusieji valdo praeitį, jie valdo istorijas, toliau kalba Atwood. Rašymo judesys kartu yra ir pokalbis su mirusiaisiais, tąsa tų, kurių nebėra, kurių pradėtuose puslapiuose rašome savuosius, iš kurių citatų semiamės įkvėpimo, net jei jos – seniai skaitytos ir seniai pamirštos.
Pirmoji rašymo akimirka yra Mirusiųjų mokykla, rašo Hélène Cixous savo knygoje „Three Steps on the Ladder of Writing“. Kad pradėtume (rašyti, gyventi), privalome, jos žodžiais, „turėti mirtį“ – jauną, esamojo laiko, niršią, šviežią, šiandienos mirtį. Mirusieji – pirmieji mūsų mokytojai, atrakinantys duris kitapus: „Rašymas yra mokymasis mirti. Tai mokymasis nebijoti, kitais žodžiais, gyventi kraštutinume – tai mums dovanoja mirusieji, mirtis.“ Fiksuodama ryšį tarp rašymo ir mirimo Cixous teigia, kad rašytojai junta keistą aistrą mirčiai. Jie trokšta mirti, bet negali to pasakyti, juk taip nesakoma; tai nenusakoma. „Troškimas mirti yra troškimas žinoti; tai nėra noras pradingti ir tai nėra savižudybė; tai troškimas mėgautis.“
Pigiausios cigaretės Botanikos rajono tabako krautuvėlėje ant kampo kainuoja dvidešimt aštuonis dolerius. Pirmąkart Australijoje perku cigaretes. Vynas iš Adelaidės apylinkių vynuogynų – penkiolika dolerių. Jį perku nebe pirmą kartą. Grįžusi namo atsisėdu balkone ant raudonos sulankstomos kėdės, ant staliuko pasistatau taurę ir prisidegu cigaretę. Horizonte driekiasi centro dangoraižių linija. Kaimynai iš gretimo namo kabina skalbinius, kalba telefonu, kepa mėsą ant grotelių. Sidnėjuje paskutinis žiemos mėnuo. Sėdžiu susisupusi į šiltą megztinį, mūviu draugės megztas vilnones kojines. Kaskart jas maudamasi prisimenu draugę. Ji puikiai atitaikė dydį. Galvoju apie tas valandas, kurias ji sėdėjo ir mezgė – gal klausydamasi muzikos, gal žiūrėdama televizorių, o gal tiesiog mezgė nieko negalvodama, svarbu buvo tik siūlai, virbalai, rankų judesiai. Nemoku megzti. Nekenčiu rankdarbių. Nežinau, ar knygos gali būti laikomos rankdarbiu, nors galbūt jos ir gali sušildyti, gal versdami knygos puslapius skaitytojai kada nors prisimena ir autorę. Kartais gaunu skaitytojų laiškų su atpažinimo nuostaba, tarsi pasimatavę mano tekstą jie suprato, kad tai – jų dydis.
Mano balkone keroja vazonuose įkalinti augalai. Į balkoną atitipenęs šuo atsigula prie kojų. Priglaudžiu pėdą prie šilto jo kūnelio. Kambariniams augalams neskirta būti kambariniams, lygiai kaip naminiams gyvūnėliams neskirta būti naminiams. Žmonėms irgi neskirta būti nei kambariniams, nei naminiams. Žmonės yra laukiniai. Jei nebūtų laukiniai, nejaustų to beprotiško ilgesio. Turiu tiek troškimų, kad kartais jie mane gąsdina. Prisidegu kitą cigaretę ir galvoju, kad net jei tyrimai bus neigiami, man viskam nepakaks laiko, nes noriu daug. Noriu visko. Dūmai kyla į Sidnėjaus dangų – tamsų kaip mano neapykanta tiems, kurie kadaise aiškino, jog negaliu norėti per daug.
Vėl ima lyti. Surūkau pusę pakelio cigarečių ir išgeriu kone visą butelį vyno. Taip seniai nevartojau alkoholio, kad buvau pamiršusi, kodėl žmonės geria. Gal todėl, kad nori pamiršti. Žinau, kad ryte plyš galva, bet susidūrus su savojo kūno mirtingumu kažkodėl nesinori gerti salierų sulčių. Ant pakelio parašyta: „Smoking harms unborn babies.“ Taip, rūkymas kenkia negimusiems kūdikiams, bet žmonės miršta net tada, kai viską daro teisingai. Net tada, kai turi troškimų, planų, neparašytų knygų ir lėktuvo bilietus. Net ir tada, kai nėra nei teroristai, nei psichopatai, kai nerūko, negeria, valgo ekologiškas daržoves ir geria tik sušiktas salierų sultis. Neįmanoma derėtis su mirtingumu – net ir šio teksto rašymas tam tikra prasme beprasmis. Bet galbūt, galvoju, galbūt galima jį pasimatuoti, prisijaukinti, priprasti. Pabėgti į tekstą kaip į atsaką beprasmybei, leistis į požemius, anapus, prikelti daiktus ir pavidalus iš mirusiųjų, užsimiršti, pamiršti, o gal net prisiminti.
Tą vakarą horizonte ilgai žaibuoja. Mes sėdime balkone ir stebime žaibus.
Kai kurie rašytojai miršta dar būdami gyvi. Kartais to nesuprasdami. Kartais to nepamato net aplinkiniai. Vieni miršta neskaitomi, kiti tiesiog pamažėle, nestebimi, nepastebimi. Kaip augalai, rašytojai būna vienmečiai ir daugiamečiai. Kodėl manęs niekas nebemato, skundžiasi premijuota rašytoja, kurios vardas garsiai nuskambėjo vos prieš kelerius metus, o dabar pritilo. Gal todėl, kad rašytojų ir knygų galiojimo laikas trumpas? Kasmet, kas mėnesį pasirodo nauji autoriai ir nauji kūriniai. Tekstai pamiršta mus anksčiau, nei mes pamirštame tekstus. Nesu lankiusi kūrybinio rašymo kursų, tad nežinau, ar juose moko, kaip priimti žinomumą, kaip susitaikyti su pralaimėjimu (nors pralaimėjimo sąvoka literatūroje sąlygiška: prastas tekstas yra vienintelis galimas pralaimėjimas); ar juose pasakoja apie trapią šlovės prigimtį ir ambivalentišką pagyrimų galią, ar mini, jog atsisėdus prie darbo stalo svarbūs tampa ne apdovanojimai, o tik istorija, kurią reikia apčiuopti tamsoje; ar kalba apie tai, kad rašymas – ne tiražai ar premijos, o atminties kova prieš užmarštį, prisiminus Danutės Kalinauskaitės romaną „Baltieji prieš juoduosius“; ar pasakoja, kad gal ir pati kūryba svarbi tiek, kiek atkuria atmintį – asmeninę, kolektyvinę, ištrintą, kaip kad menininkės Diletos Deikės parodoje dygsniuoti Holokausto šešėliai ar tapytojos Agnės Jonkutės monochrominė meditacija apie paveldėtas šeimos istorijos atminties formas.
Parašyti vieną ar du romanus lengva, knygoje „Novelist as a Vocation“ sako Haruki Murakami. Bet ilgam laikui likti romanistų ringe, kaip jį įvardija pats autorius, sunku. Taip, svarbu ir talentas, ir atkaklumas, gal ir sėkmė. Bet yra dar vienas sunkiai įžodinamas, bet labai svarbus gebėjimas, kurį jaučia romanų autoriai. Gal todėl, rašo Murakami, šie kūrėjai palyginti lengvai į savo ratą įsileidžia naujokus – nes žino, kad vieno rašytojo sėkmė nereiškia kito nesėkmės, nes išpopuliarėjusi knyga ne atima kitų knygų skaitytojus, o priešingai, suteikia postūmį visai knygų industrijai. Vis dėlto autoriai, it kometos įsiveržę į literatūros pasaulį, susižėrę premijas, pasimėgavę skaitytojų ir kritikų dėmesiu, nebūtinai lieka jame ilgai, ištisiems dešimtmečiams. Neretai tyliai išeina iš ringo – gal supratę, kad tai ne jiems, gal todėl, kad savyje nešiojosi tik vieną romaną, o galbūt negavę tokio rezultato, grįžtamojo ryšio ar pasitenkinimo, kokio tikėjosi. Arba esi romanistas, arba ne, ir tam nereikia ypatingo proto (gal jis net kliudytų, svarsto Murakami). Romanų rašytojai dirba lėtu tempu, mat mėgina (pa)sąmonėje esančią bežodę masę paversti istorija, peržengti neišvengiamą tarpą tarp to, kas yra, ir to, kas galėtų būti. Arba jie eina į anapus, į tamsą pasišviesdami tik žaibo blyksniais, kad parneštų žodžius namo. Dešimtmečius rašantieji yra tie, kurių stuburas iš plieno, kuriuos gena vidinė varomoji jėga, kuriems pakanka kantrybės ir atsparumo pakęsti nuobodulį bei save, kurie gali ilgas dienas dirbti vienumoje ir susitaikyti su tuo, kad per savo rašymo gyvenimą patirs ne vieną mirtį.
Tą naktį po tyrimų, kai gulėjau lovoje negalėdama užmigti, klausiausi nenutylančių šarkų už lango – jos vis tarsi skundžiasi, dejuoja – ir galvojau apie savo gyvenimą. Bet ne įprastai, grauždamasi dėl dalykų, kurių nepadariau, o su dėkingumu. Nenoriu mirti, galvojau, bet mano gyvenimas buvo gražus. Nuo tada, kai save prisimenu, troškau būti rašytoja. Parašiau devynias knygas, gal to ir turės pakakti. Susidurti su mirtingumu yra kartu ir pasakyti sau, kad to, kas esi – buvai – turės pakakti. Galvojau apie tekstus, kuriuos dar noriu sukurti, studijas, kurias noriu baigti, žmones, kuriuos noriu mylėti, gyvenimus, kuriuos noriu dokumentuoti. Žvelgiau į savo kūną iš šalies – vidutinio amžiaus vidutiniškos išvaizdos moteris vidutinio dydžio lovoje vidutiniškame priemiestyje, – ir kartu regėjau, kaip ant jo nelyg užsikloja Jo Spence fotografija „Narratives of Dis-ease: included, 1990“. Joje nuoga moteris laiko glėbyje smėlio spalvos pliušinį meškiuką, ji užsimerkusi, jos veidas iškreiptas neužmaskuotos baimės. Pro suaugusios moters kūną prasišviečia maža išsigandusi mergaitė. 1982 metais Spence buvo diagnozuotas krūties vėžys. Jos autoportretų serija – tai intymi ligos istorija, skatinanti tiek iš naujo reflektuoti gražaus, sveiko moters kūno atvaizdų dominavimą, tiek siekianti trinti ribas tarp mūsų patirčių ir mūsų kūnų, o kartu primenanti, kad tekstų asmeniškumas – nebūtinai savitikslis; jo, mezgamo po eilutę, dydis vis tiek kam nors tinka.
Matyt, kažkuriuo metu šarkos nutilo ir užmigau, nes kai pabudau, jau švito. Atsikėlusi išėjau į balkoną. Lietus jau buvo nurimęs, virš tolimų dangoraižių skleidėsi rausvas pietų dangus.
Dabar priešais mano langus vietoj Sidnėjaus horizonto linijos – Vilniaus biblioteka, ir lentynose surikiuotų knygų vaizdas kasdien primena apie tuos, kurie jas rašė trokšdami nemirtingumo, kurie dabar jau mirę. Žvelgdama į didmiesčio dangoraižius jaučiausi labiau nemirtinga nei esu dabar, gyvendama mieste, kuriame gimiau, kur kasdien einu prospektu, kuriuo vaikščiojau trylikos, septyniolikos, dvidešimt septynerių metų. Šiame mieste laikas tiksi kitaip: aštrus ir neperkalbamas, jis nesileidžia į derybas, kasdien nenumaldomai kala į galvą, kad sulaukti senatvės – ne duotybė, o privilegija.
Rašydama šį tekstą klausausi Arnoldo Schoenbergo „Verklärte Nacht“ ir galvoju apie triskaidekafobiją, skaičiaus trylika baimę, kuri galbūt bent iš dalies ir nulėmė kompozitoriaus mirtį. Schoenbergas baiminosi mirsiąs šiuo skaičiumi pažymėtais metais, nuogąstavo dėl savo šešiasdešimt šeštojo gimtadienio 1939 metais, kol galiausiai astrologas Dane’as Rudhyaras, parengęs jo horoskopą, užtikrino, kad tie metai, nors ir pavojingi, nenusineš jo gyvybės. Bet vėliau, 1950 metais, kai Schoenbergui turėjo sukakti septyniasdešimt šešeri, astrologas jį perspėjo, kad šie metai galį būti lemtingi, mat sudėjus septynis ir šešis gaunamas skaičius trylika. 1951 metų liepos tryliktą, penktadienį, kompozitorius visą dieną galavosi iš ligos ir paniškos baimės, ir galiausiai prieš pat vidurnaktį mirė.
Man vis dar keturiasdešimt ketveri. Nemėgstu skaičiaus keturi, neatsimenu kodėl – gal nuo tada, kai perskaičiau, kad Kantono tarme jis skamba kaip žodis mirtis. Bet tai nėra mirtina fobija, ar bent taip tikiuosi, nors mano amžius ir dabartinis adresas savyje talpina per daug ketvertų. Primenu sau, kad tyrimų rezultatai neigiami, kad turiu laiko, ar bent turiu jo ne mažiau nei milijonai kitų moterų, susiduriančių su kūno laikinumu; tų, kurios gulėdamos lovoje naktį po tyrimų pasižada užuot švaisčiusios laiką skirti jį tik tam, kas išties svarbu, kad ir kas tai joms būtų – rašymas, fotografija, motinystė, muzika, fizika, kelionės, meilė, bedugnio dangaus paieškos. Pasižada ir kitą dieną sulaužo savo pažadus.
Paskutinis Natalie Goldberg knygos apie rašymą „Writing Down the Bones: Freeing the Writer Within“ skyrelis vadinasi „Nenoriu mirti“. Šio skyrelio pavadinimas – tai paskutiniai prieš mirtį pasakyti dzen mokytojo Suzuki Roshi žodžiai. Iš dzen mokytojo, kaip rašo Goldberg, tikėtumeisi kokių nors įkvepiančių žodžių – išminties, skambios frazės akistatoje su tuštuma. Bet šiais žodžiais jis tiesiai, atvirai, be pompastikos išsakė tai, ką jautė tą minutę. Pasak Goldberg, jei gebėsime kurdami prisiliesti prie tokio paprastumo (it sakytum tai, ką jauti, mirties akimirką) – suskliausdami abejojimus, baimes, nuovargį, apsimestines pozas, išmoktą literatūriškumą, – tai bus mūsų, rašytojų, stiprybės šaltinis, padėsiantis rašyti; rašyti nepaisant laikinumo jausmo, rašyti it besimatuojant mirtį, rašyti, nes dar liko ką pasakyti.
Vaiva Grainytė. Sraigtiniai laiptai
2023 m. Nr. 12
Mama mergaitei duoda lagaminą su vinilinėmis plokštelėmis ir prigrasina, kad gali groti visus vinilus, išskyrus žaliąjį. Dukra, likusi namuose viena, pirmu taikymu užsileidžia uždraustąją plokštelę ir dūksta pagal smagią ir baugią dainą apie žalias pirštines. Mama iš darbo pareina tik su viena ranka. Abi žiūri televizorių, vienarankis apkabinimas ne toks patogus. Kitą rytą mama išbučiuodama mergaitę perspėja negroti žaliojo vinilo, dukrelė pažada klausyti. Ji vėl sulaužo pažadą ir šoka namuose pagal žaliojo melodijas. Vakare mama sugrįžta jau be abiejų rankų. Mergaitė maitina mamą sausainiais, o ryte – meiliai valgydina per pusryčius. Išeidama į darbą mama primena neliesti žaliosios plokštelės, vaikas kartoja paklusnumo pažadą. Priesaika ir vėl sulaužoma, o vakare telefonu paskambinęs daugiabučio budėtojas kviečia mergaitę nusileisti žemyn pasitikti mamos. Mamą randa gulinčią laiptinėje: be rankų ir be kojų. Moteris prieš mirdama prašo dukters prisiekti niekada nedėvėti žalių pirštinių. Šioji prisiekia. Kaip galima nuspėti, pirštinės nusiperkamos iš karto, mamos kūnui nė nespėjus atvėsti karste.
Klebero Mendoços Filho filmukas, kurį čia atpasakojau – smulkus distrakcinės kilmės posūkis, bandant eskizuoti mintis bei galimas šios esė temas. Visos jos atrodo pernelyg paikos arba neadekvačios, turint galvoje ūmėjančius neapykantos ir agresijos frontus, karų naujienas ir vis aštrėjančią nuomonių atskirtį.
Štai, išbraukiau gerą sprindį teksto – vaizdžiai aprašiau sekamų Gazos Ruožo ir Izraelio kanalų informacinę prarają bei skirtingose fronto pusėse gyvenančių pažįstamų mažesne praraja pasižymintį žvilgsnį, kupiną siaubo ir atjautos. Ištryniau sakinį apie užsitęsusią, alinančią Ukrainos kovą ir pokyčius JAV politikoje. (Kitas pastraipas net neužrašytas subombardavau mintyse, nes pasirodė pernelyg asmeniškos.)
Kol pasirodys šis tekstas, viskas pasikeis dar kelis kartus. Atrodo, nenustebintų naujas teroro aktas, perversmas, dar nuožmesnis genocido frontas (kuris? – jų keli), naujas karinis konfliktas, atominio ginklo išsipildymas, stichinė nelaimė, ekologinis nusikaltimas ar pasaulinio masto kibernetinė ataka arba… (įrašyk pati).
Vis dažniau sąmoningai, valios pastangomis stengiuosi laikyti telefoną su iššokančiais priminimais ir prenumeruojamomis naujienomis toliau nuo savęs, vis dažniau pasitelkiu „unfollow“, „mute“ arba „cancel subscription“ funkcijas, pasilikdama vieną arba du kanalus su dozuota naršymo disciplina.
Disciplina
Ankstyvą lapkričio rytą eidama į treniruotę stabteliu Bernardinų kapinėse: balandžių būrys lesa kažin kokį proteininės vertės turintį žvyrą, o diktatoriška kuosa nuo antkapių varto žvakių tarą – šalina Visų Šventųjų dienos paveldą. Stiklinis žvakės „futliaras“ ridenasi akmeniniu grindiniu aidžiai barškėdamas, pabaidydamas balandžius. Sporto klube garsiai kala energingas bytas, beveik visi lankytojai su ausinukais – individualizmo ir / arba nepakantumo garsiniam fonui deklaracija. Mėsingi, lyg jaučiai raumeningi vyrai kilnoja svarmenis, mina vietoje stovinčius dviračius, lipa mechaniniais, niekada nesibaigiančiais, save nepertraukiamai atryjančiais laiptais: „Yes, there are two paths you can go by, but in the long run / There’s still time to change the road you’re on“, – patinka įsivaizduoti, jog bent vieno jais lipančiojo ausyse groja „Led Zeppelinų“ „Strairway to Heaven“.
Kalanetikos trenerė Marina lyg koks naftos siurblys pumpuoja gerą nuotaiką moterų pilnoje salėje: „Opa opa, opapa / Maladec, Rimantė / Malačius, Aušra.“ Priešingoje pasaulio pusėje, Kalifornijoje, jos kolegė, stangri lesbietė Sintija po kiekvieno pasitempimo savo nuotolinių treniruočių prenumeratorius apgaubia „Wow, this was awesome, you’ve been gorgeous“ komplimentais. Darydama tikras, nuotolines ir įsivaizduojamas mankštas vilkiu buvusio vaikino marškinėliais – medvilninis išsiskyrimo paveldas. Dabar, rašant šias eilutes, kažkas aukštu žemiau pradėjo skambinti pianinu.
O gal tiesiog svarbu turėti asmenines ribas? Vis mažiau noriu atsitiktiniams žmonėms pasakoti apie save, vidines melodijas paversti viešomis. Tačiau turiu sukaupusi įvairią, ne tokią privačią, gastrolinių LP kolekciją. Tai gal keletą gabaliukų iš tų plokštelių čia, kiek tilpsim, ir pagrosiu?..
Tiesa, užvakar valgiau cepelinus su plėšytos kuosos įdaru.
A pusė: balandis Buenos Airėse
Buenos Airėse, bent jau balandžio mėnesį, gatvės buvo pilnos rusiškai kalbančių nėščiųjų, o buvusio teatro patalpose įsikūrusio vieno įspūdingiausių pasaulio knygynų „El Ateneo Grand Splendid“ pirmosiose eilėse švietė išstatytos buvusių sovietinės ir esamos imperijos diktatorių biografijos. Pasak knygyno pardavėjų – karas Ukrainoje prikėlė susidomėjimą, tad geras biznis leidybos pampose.
Vaikų žaidimų aikštelėje netoli Rikoletos rajono – baltapūkinio gymio mergaitė karstosi prižiūrima tėvo: pasak vyro, pabėgo vasarį, čia „geras klimatas“ ir „draugiški žmonės“ (verčiu iš rusų k.). Argentina svetingai atvėrusi duris šios šalies bėgliams bei naujagimiams – pilietybė ir pasas gaunami vos sugijus Cezario pjūviui.
Su vietine poete ir jos partneriu, lakaniškosios krypties psichoanalitiku, apsigynusiu disertaciją Prancūzijoje, einame į pogrindinės muzikos koncertą. Vakarėlio metu paaiškėja, jog su mūsų politinėmis pažiūromis – kaip ir su metų laikais: naujieji bičiuliai, sakydami „šią vasarą“, omeny turi žiemos mėnesius, o kai sako „žiema“, reik persukti protą birželio link. Remiantis šiuo aukštyn kojomis veikiančiu kalendoriumi, ta pačia kryptimi rodo ir jų pietų amerikietiškasis pasaulio matymas: karą Ukrainoje sukėlė JAV, Kinija yra puiki, o Rusijoje gražūs prospektai su daug geros literatūros. Rydama sukilusias emocijas pravedu istorijos pamoką iš gimtosios geopolitinės varpinės, o porelė išdėsto savo versiją apie amerikiečių remtas kruvinas diktatūras su trumpa reziumė – visa, kas yra ne Amerika, yra jų draugai.
Gyvai patiriu, jog gyvenu ne tik kitų geografinių realijų pusrutulyje, bet ir nesu pakankamai išlavinusi įtaigios argumentacinės laikysenos ar pusiausvyros, liudijant žiemos ir vasaros priešybių akistatą.
B pusė: vasara, Azija
Naktį atmintis ima atrajoti atskirus, nesusijusius žodžius, tokius kaip „priešingai“, „kelnės“, „širdis“, „Vokietija“, „mėsa“. Negalėdama užmigti, mandariniškai skaičiuoju iki dešimties – apsireiškia trylikos metų senumo vaiduokliai iš gyvenimo Pekine ir kinų kalbos studijų laikų. Laiko juostų painiava pirmąsias dienas veja į naktinio Taipėjaus gatves: mano, naktibaldos, pėdsakai pilni prakaito balučių, lipnus drėgnas karštis čia nekrenta ir sutemus. Įsitaisiusi ant šventyklos laiptų ragauju suanglėjusios senutės, gatvės kepėjos, dažytojo teptuku prieskoniais užlakuotų sraigių.
Stabtelėjusi kitame naktinio turgaus gale iš virto grybų dumblo pagaliukais žvejoju žalių kepenų konsistencijos legendinį dvokųjį tofu – jo kvapą pajutus už pusės kilometro nesunku pradėti bloguoti. Bet čia gal nusiteikimo klausimas: persitarus su juslėmis, arba tiesiog turint dominuojantį smalsumo inkstą, gaunamas raktas į gurmanišką senosios civilizacijos bakterijų ir fermentacinių procesų pasaulį.
Nemigos tęsinys vyksta visą parą veikiančioje pėdų masažo klinikoje. Jauni ir seni „či“ energijos meridianų ekspertai miega antrajame patalpos aukšte ir greitai išsibudinę eina masažuoti klientės pėdų, aktyvinti kepenų–inkstų–tulžies magistralės. Toje pačioje patalpoje vyksta ir loterija: pinigai, pinigams, pinigų, 24/7. Rugpjūtis – mirusiųjų mėnuo, apeigos daoistų šventyklose irgi vyksta nepertraukiamai, nuolatos. Taivano mirusieji turėtų būti labai malonūs, nes tarp visų gyvųjų nesu sutikusi geresnių, jautresnių, atidesnių ir švelnesnių žmonių nei šioje skirtingų kultūrų kryžkeles menančioje šalyje. (O gal toks įspūdis – likimo loterijos dalis?)
Po emociškai klampios darbo dienos, palydėta vietinės architektės, dalyvauju mokymuose, kaip bendrauti su dievais, – viskas vyksta vidurnaktį, visą parą veikiančioje daoistinėje koplytėlėje, kur lankytojai gali bet kada ateiti patarimo. Priklaupiu ir, kaip liepiama, žiūrėdama į spalvotas dievukų figūrėles mintyse prisistatau. Tuomet teiraujuosi, ar galiu užduoti klausimą, ir metu medinius „mėnulio ragelius“, spėjimams skirtus „poe“. Tam tikra „kauliukų“ kombinacija reiškia „taip“ arba „ne“, metimas kartojamas tris kartus. Gavusi „taip“ išvestinę, einu prie „šašlykinės“ – dėžės su iešmais, kiekvieno jų smaigalio apačioje – numeriukas. Tada grįžtu prie spalvingojo altorėlio: metu mėnuliukus, prašydama patikslinimo, ar čia tikrai tas atsakymas. Ir vėl išlošusi „taip“, iš stalčiuko traukiu iešmo numerį atitinkantį lapelį su hieroglifų stulpeliu.
Eilučių įvaizdžiai tokie klampūs, kad tarp manęs ir ritualo tarpininkaujanti Lydia turi pasitelkti ant pavadėlio koplytėlėj pririštą žodynėlį – senosios poezijos reikšmes išlojantį pagalbininką, teisingų interpretacijų sargą. Ten suprantamesne kalba paaiškinama stulpelio reikšmė. Išvertus keblią tigro ir drakono susilydymo mįslę į šiuolaikinę kalbą, gaunu aiškų patarimą: mažiau galvoti, būti tėkmėje. O Lydia, atlikusi savo seansą, gauna atvirkštinį komentarą – jai patariama labiau struktūruoti ir planuoti ateitį, neatsipalaiduoti.
Iš to, ką apie politinę šalies situaciją papasakoja merginos brolis žurnalistas, atrodo, jog šį patarimą galima taikyti daugumai Taivano gyventojų, pasikliaujančių šiandiena, nepaisant realiai suprantamos, bet kurią minutę iš Kinijos galinčios užgriūti grėsmės. Jų močiutė, gyvenanti nostalgijos miglose, struktūruoja dėmesį nekantriai laukdama rytojaus – tikisi pati pamatyti didžiosios Kinijos atėjimą. Viskas kažkur girdėta, realybės persikloja – Taipėjaus prekybos centruose lietuviški saldainiai, šokoladukai, alus, gira.
Posūkis
Alaus gaudavo garsusis dramblys Tomas, Edinburgo kunigaikštį Alfredą lydėjęs kelionėse aplink pasaulį. Nepalo valdovo dovanotas įspūdingas gyvūnas, įkūnijantis trisdešimties vyrų galią, Australijoje, Šri Lankoje bei Naujojoje Zelandijoje ne kartą prisidėjo prie talkos statant laivus ar tampant akmenis. Princo Tomo dramatišką gyvenimą liudijantis skeletas atgulė Trejybės koledžo zoologijos muziejuje Dubline. Muziejuko darbuotojai, jaunieji zoologijos studentai, draugiškai priima keltiškųjų evangelijų turistus, atklydusius iš istorinės „Trinity“ bibliotekos bei suskaitmenintų krikščioniškojo paveldo šedevrų, Kelų knygos, turo. Rodo ryte koledžo teritorijoje rastas kažin kokias lervas, siūlo mikroskopą, pasakoja apie karališkojo dramblio amžininkę – liūtę, skeletą, atkeliavusį iš Dublino zoologijos sodo: ta dviejų kambarių ekspozicija kartu yra ir XIX–XX a. zoologinis kapinynas.
Jameso Joyce’o muziejus panašiai nutriušęs ir keistas. Rašytojo senelių portretai, nudėvėta pikantiška knyga apie James’o dukrą, pasaulinės leidybos ir „Uliso“ vertimų žemėlapiai, labai mėgėjiškos fotografijos su vyresnio amžiaus pusnuogėmis moterimis – kažin kokios kompozicijos „Dubliniečių“ motyvais, mokinukų ekskursijos (tokių metų turbūt skaičiau „Čičinsko dvarą“ ir „Irkos tragediją“, jie – klausosi apie pasąmonės srautą, Bloomsday). Vaikai maždaug devynerių, panašaus amžiaus kaip ta mergaitė iš filmo apie uždraustąjį vinilą. Mano amžiaus draugai, turintys vaikų, turbūt sunkiai galėtų tapti draudžiančiosios mamos prototipais: mūsų karta, o gal labiau mano aplinkos rato žmonės, atrodo sąmoningesni, geriau išlavinto emocinio intelekto, ryšį su atžalomis dažniau kuriantys ir grindžiantys draugyste, kantrybe, o ne galios santykiu, bauginimais ar nebyliais įsakais. Įsivaizduoju, jog prieš įteikdami lagaminėlį su vinilais nuosekliai paaiškintų, kodėl negalima – nereikėtų – groti žaliosios plokštelės. O jeigu vis dėlto ji būtų paleista, nuo to niekas neprarastų galūnių ir nemirtų – tiesiogine ir perkeltine prasme. (Nebent kuosa, sunaudota esė gamybai – plėšytos pastraipos, susuktos į minčių cepeliną?)
Vis galvoju apie tą kuosą, vartančią žvakes, – nuo Kalėdų dienos ims vis ilgėti, vis mažiau ir mažiau išorėje reikės pagalbinių šviesos šaltinių. O dėl vidinės šviesos palaikymo – padėti gali disciplina ir atkaklus, sąmoningas lipimas dangop. Ir savo vidinių vinilų grojimas tiems, kam iš tikrųjų tu rūpi.
Eglė Frank. Kankinio kojinė
2023 m. Nr. 10
Sužinojusi, kad kas nors matė velnią ar kad kažkur kaimynystėje žmonės negali gyventi savo namuose, nes kažin kas ten žvangina grandinėmis, ritina statines, visa nušvisdavo. Gerą nuotaiką jai sužadindavo kiekvienas ano pasaulio ženklas, tai yra įrodymas, kad žmogus žemėje nėra pasmerktas vienatvei.
Česlovas Milošas, „Isos slėnis“
Prieš metus su šeima įsikėlėme į gremėzdišką kotedžą, vešlia augmenija apaugusį inkliuzą blokinių namų narnijose. Ruduo ritosi į spalį, dienos slinko niūryn, o po lapkričio užsklandos ir visai neprašvisdavo. Namas skendėjo žalzganoje prieblandoje, supamas amžinai žaliuojančių pušų ir tujų. Nepaisant nuolatinės prieblandos, nauja vieta man patiko. Rodėsi, plaukioju milžiniškame akvariume, kuriame buvo panirę visi trys kotedžo aukštai.
Atėjus žiemai akvariumą tarsi vata iš visų pusių apkamšė sniego duknos. Šalti ir drėgni jų patalai dusino medžius, per atodrėkį virsdami aštria ledo pluta su nutįsusiais varvekliais. Jau pirmomis dienomis apsireiškė ir nematomi namo gyventojai. Naktimis, gulėdama didžiulėje lovoje, fiziškai jutau, kad esu stebima. Smalsiai ir netgi draugiškai – juk keletą metų stovėjęs tuščias, namas pagaliau sulaukė žmonių. Miegamajame radusi didelį seną žiedą su blausia akimi ir pasimatavusi – buvo gerokai per didelis – palikau ridinėtis stalčiuje. Jaučiausi rami – nuo pat vaikystės esame auklėjami mandagiai elgtis su gyvaisiais, bet tik pats turi išmokti taikiai ir be baimės susigyventi su anapusybe.
Pastebėjau, kad vaiduokliai, jei jų esama, pasirenka, kam rodytis. Šviesų pavidalą, sėdintį ant šimto metų senumo lovos sodyboje, matydavo tik mano jauniausia dukra. Kaip tam trečiam broliui, mažiausiam šeimoje, visada tenka privilegijos ir net tam tikros galios. Nė vieno vaiko nepratinau prie tamsos, bet trečiasis jos nebijojo savaime. Kaip ir to, kas kartais tamsoje pasirodo ne visai įprastais būdais.
Nedidelė juodbruva moteris priėjo prie manęs prieš knygos pristatymą – gunktelėjusi nuo senatvės, bet dar skvarbaus, net šelmiško žvilgsnio iš po pieštuku nubrėžtų antakių. Ar jūs autorė, paklausė ir į delną įdėjo du graikinius riešutus. Riešutai – labai sveika, – pridūrė. Atrodė, kad vėl sutikau vieną iš savo sugalvotų veikėjų – įsikūnijusią, peržengusią menamą slenkstį, skiriantį fantaziją nuo realybės. Iš tų personažų be vietos, kurie tiesiog per stiprūs tekstui, bet lieka mumyse nepalikdami ramybėje nei dieną, nei naktį, kol galų gale įgauna žmogiškąjį pavidalą iš kūno ir kraujo. Jei ir norėčiau ko išmokti begalėje šiuo metu rengiamų rašymo kursų, tai išmesti juos iš galvos ir iš gyvenimo – gal net burtais ar magijai artimais ritualais.
Iki šiol neatsiėmiau vienos skaitytojos padovanoto paveikslo – murzinai raudoname fone ji nutapė mano nuluptus nagus. Įvertinau tai kaip dėkingumo išraišką, juk nuoširdžiai padėkojo už įkvėpimą.
Vengiu eiti į zoologijos sodus, ypač tuos nedidelius, užsiglaudusius mažų miestelių užančiuose. Liūdnos papūgos, baugščios jūrų kiaulytės, nusišėrusios vietnamietiškos kiaulės, manipuliatyvus ponis, nuolat kaulijantis pašaro. Juodas kalnų ožys, kaip piktojo simbolis, ir melancholiški elniai, švelnia oda dengtomis ragų karūnomis. Ankšti voljerai, purvas, iš pilko dangaus drengiantis lietus.
Bet štai pagrindiniame pastate už voverių narvelių, tarsi paneigdama visas šios baugesio sklidinos heterotopijos taisykles, sėdėjo ji – užėmusi visą nedidelę antikvarinę sofą, ant milžiniškos šlaunies pasisodinusi dekoratyvinį šuniuką, bereikšme veido išraiška, tarsi būtų nulieta iš vaško. Lyg groteskiškas miražas, apsireiškęs provincijos zoologijos sode. Suvokiau, kad iš drūtosios moters perspektyvos pati atrodau ne mažiau groteskiškai – spoksanti į ją tarsi užhipnotizuota, šalia narvuose voverėms graužiant riešutų kevalus.
Gal šešiasdešimties metų dama su skrybėle, juodu praėjusio amžiaus paltu, papuoštu balta apykakle su raukinukais, pasirodė reivo klube apie ketvirtą ryto. Paprastai tokiu metu personažai ateina nekviesti tiems, kurie be alkoholio vartoja dar ir kitas medžiagas; lyg šamanai susižadindami transcendentines būsenas. Tarsi tam, kad įrodytų savo šiuolaikiškumą, o gal net realumą, ateivė nuolat naršė išmaniajame telefone. Melsva ekrano šviesa pamėkliškai apšvietė jos nupudruotą veidą, raudonas lūpas ir blizgius akinių rėmelius. Iš mamos pasakojimų panašiai atrodė panelė, virdavusi kremus mano močiutei, – buvo baigusi kosmetikos mokslus Paryžiuje dar prie Smetonos, nešiojo akinius auksiniais rėmeliais, per juos lyg raštą skaitydavo žmogaus odą – čia pat apskaičiuodama, kiek reikės piliarožių, agurklių ir bergamočių lašų. Turėjo tik vieną koją, vaikščiojo su protezu, pasiramsčiuodama lazdele. Grožio panelė ateina, – sakydavo močiutė, išgirdusi panelės kojos protezą sinkopėmis stuksint į gatvės grindinį.
Klube pagal dunksintį kiaurai sienas ritmą lingavo kūnai – hipnotizuojančiu judesiu kairėn dešinėn, kairėn dešinėn. Jokių įmantrių šokio figūrų, pakanka tik linguoti, – užsupti liūdesį, bent tą akimirką pradanginti jį tuštumos bedugnėje. Atėjūnė toliau oriai vaikščiojo pasieniais, paskui rimta veido išraiška pradėjo filmuoti šokančius. Čia ji buvo stebėtoja, o mes – jos personažai.
Į klubą uostamiestyje užklydau pavasarį. Nors neplanavome eiti šokti, po vienų literatūrinių skaitymų su atsitiktinai sukritusia kompanija – tokios visada būna išvažiuojamuose renginiuose, kur, kaip ir giminių, nepasirinksi kompanjonų, patraukėme į miestą. Pavakarieniavę viename iš barų, kur vienintelė prancūzaitė valgė šaltibarščius, o vegetarams atnešė spirgų, leidomės klaidžioti miestu be tikslo, o tada tikslas netikėtai išniro klubo pavidalu – tiesiog užėjome, ir tiek.
Viskas buvo kaip visada, tokie klubai visuose miestuose panašūs, tas pats visa apimantis dunksėjimas, susiliejantis su padažnėjusiu pulsu, tas pats lingavimas. Tą pačią dieną prieš skaitymus abi su prancūzaite blerbėm atsistojusios prieš veidrodį, nes tokiu būdu atsipalaiduoja balso stygos ir būna lengviau ant scenos skaityti ilgus tekstus. Jaudinantis ilgas tekstas užima kvapą, jame gali paskęsti, pradėti dusti kaip žuvis ankštame prekybcentrio akvariume. Čia, tvankioje tamsoje, tarsi tame akvariume varstomoje pulsuojančių reivo šviesų, kvapą užėmė pasklidęs dar vos iš paauglystės išsivadavusių kūnų dvelksmas. Buvo pats gegužės epogėjus, soduose iš išburkusių pumpurų vadavosi obelų žiedai, o erdvėje tvyrojo nepakeliama įtampa – tarsi visa, kas gyva, kartu su gamta išgyventų pradžios stangą.
Kitą dieną vykome prie jūros ir tuščiame paplūdimy pasijutau tarsi instagramo nuotraukoje: stiklo ramumo vanduo, snūdžiu debesų šydu lyg filtru aptrauktas dangus, ne sezono metu uždaryti paviljonai ir tušti gelbėtojų bokšteliai. Ėjau pakrante, mane pavymui sekė senė, mojuodama vaikščiojimo lazdomis. Kada atsirado jausmas, kad ateis diena, kai jos šešėlis susilies su manuoju?
Kada atsirado jausmas, kad viskas, kas vyksta, jau kadaise buvo? Kad gyvenimas pradėjęs kartoti savo modulius, tarsi užprogramuotą algoritmą. Ir net šviesiausiomis džiugesio akimirkomis kirba jausmas – lyg vos juntamas nejaukus skersvėjis – kad taip jau buvo, ir buvo geriau. Tik praėjus laikui, būtent paskutiniai laimės epizodai atrodo tie – tikrieji. Ir kam laimės banalybei prireikė dar ir laiko perspektyvos, kad apmaudžiai pajustum ją jau praeity.
Baltą mažą kojinaitę gavau dovanų iš draugės, kurį laiką gyvenusios vienoje laiptinėje su Šventosios Dvasios cerkvėje tarnavusia moterimi, perrenginėjusia tris Vilniaus kankinius, gulinčius po stiklu, nubučiuotu tikinčių stebuklu. Padeda nuo sąnarių skausmų ir kaip apsauga, – pasakė, tiesdama įsuktą į paprastą vienkartinį maišelį. Iki šiol tą kojinaitę laikau kartu su močiutės maldaknygėmis ir rožančiais. Laikas nuo laiko išėmusi pauostau – nors praėjo daug metų, tebekvepia ladanu.
Kada atsirado jausmas, kad pats tapai personažu, o realybė tapo sąlyginė, tarsi čia ir dabar išvis neegzistuotų. Tokia nuolatinė hipnagogijos būsena, galinti sužadinti kūrybines galias. Tačiau kodėl tebespoksau į tuščią baltą lapą kompiuterio ekrane? Už lango – rugsėjo aksomas, vedantis iš proto, pilnas apsunkusio lūkesčio, kaip ir kasmet, kaip ir kiekvieną rudenį ištinkančio naujos pradžios jausmo. Kodėl naujų pradžių pažadas kaip niekada juntamas rudenį? Ruduo, pradžioje visus apdovanojęs auksu, po lapkričio užsklandos pavers jį patina. Kokia laimė yra šis gamtos ratas. Ir tamsa, iš kurios vėl prisikelsime.
Donatas Petrošius. Man jau viskas yra Ukraina
2023 m. Nr. 8–9
Pyktis
Kiekvieną žiemą išsitraukiu iš lentynos Homero „Iliadą“. Nesu tikras, ar kada nors esu perskaitęs iki galo. Gal pirmame kurse, prieš dvidešimt septynerius metus. Atsimenu, kad tada „Odisėją“ įveikiau kassavaitiniuose trankymuose tarp Vilniaus, Kauno ir namų, herojus galiausiai parsibeldė namo, o kuo baigiasi „Iliados“ giesmės – skendi miglose. Gal todėl, kad tikrovėje visos kelionės turi pradžią ir pabaigą, o karai – niekada nesibaigia, sudėtinga nustatyti, kada kuris karas prasidėjo, tiksliau, kada agresijos planai gimė kraugerių galvose, kuri pusė iššovė pirma, ką nurašyti provokacijoms, kas – dezinformacija.
Seniau neatkreipdavau dėmesio, o dabar rodosi logiška, kad „Iliados“ pirmoji giesmė „Maras stovykloje. Achilo pyktis“ prasideda nuo ryžtui dalyvauti, bet kokioms kautynėms, grumtynėms – gal net karybai apskritai – būtinos emocijos:
Pyktį Pelėjo sūnaus Achilo, deive, giedoki,
Baisų piktumą, kuris tiek negandų nešė achajams1.
Šiais laikais daugelyje kariuomenių – civilizuotose šalyse – tarnauja profesionalai, apmokyti veikti sekundžių tikslumu: nesiblaškyti, nereaguoti į pašalinius dirgiklius, sutramdyti emocijas, vis dėlto pyktis, galbūt archajiškiausia žmonių, herojų ir dievų būsena, slypi po kiekvieno kario šarvais ar neperšaunama liemene – net ir tokių kaip mes, kurie įsitraukę į informacinio karo batalijas barškina klaviatūra, lydo apkasų žvakes ar užsiima savanorių „tetriu“, stengdamiesi kuo daugiau įvairiausių gabaritų dėžių ir maišų su naudingais kroviniais sutalpinti į karo bekelėms pritaikytų visureigių bagažo skyrius.
Naujoji karo fazė – anų metų vasario 24-oji – prislėgė kaip užgriuvusi siena. Tai nebuvo neviltis – visų pirma negalėjau patikėti, kad rusai ryžosi aferai lįsti tiesiai į Kyjivą su avantiūristinėmis dviejų šimtų tūkstančių (ne dviejų milijonų) galvų pajėgomis. Kai, vykstant chaotiškai evakuacijai, Kyjive likusiems piliečiams buvo išdalinta dešimtys tūkstančių kalašnikovų su milijonais šaudmenų, kai priešakinių dalinių sutiktuvėms buvo paruoštos dėžės butelių su Molotovo kokteilių mišiniu, man pasidarė daugmaž ramu – rodėsi, tikėtina, nutiks visokių baisybių, bet niekas Kyjivo nepaims.
Pyktį pirmiausia jaučiau ne okupantams – jie neverti jokios sumautos emocijos, nebeverti dėmesio ir svarstymų – kas jie tokie, kiek ten tarp jų „gerųjų“, ką jie sau galvoja, kokia ten ta jų kultūra. Tarsi ir egzistavo aukštųjų materijų mišrainė, papuošta hiperdvasingu glaistu, bet labiau eksportui ar didmiesčių snobams, o plačioji rusijos federacijos populiacija užsiganėdino kašpirovskiais. Pasistengti ignoruoti, neįsijausti – blogio debesis auga susiurbdamas mūsų emocijas, pirmiausia – baimes.
Piktas buvau ant vokiečių ir prancūzų politinio elito, nes jų atvirkštinė lyderystė ES pastaraisiais dešimtmečiais privedė prie to, kad kažkokių driskių ordos gali sau leisti nieko nepaisydamos gvieštis kaimyninės šalies teritorijos, žmonių gyvybių ir laisvės. Piktas buvau ir ant britų ir amerikiečių, kurių parašai, prieš tris dešimtmečius padėti ant Budapešto memorandumo, jokių saugumo garantijų branduolinio ginklo atsisakiusiai Ukrainai nesuteikė. Piktas buvau ir ant Ukrainos elito – dėl per didelės atvirai prorusiškų oligarchų įtakos, miglose pasiklydusių būtinų antikorupcinių reformų. Piktas ant lietuvių – truputį ant konkrečių, labiausiai – ant kolektyvinių.
Konkretiems jau atleidau – buvo atvejų – geri alų šeštadienį – reliatyviosios taikos metais – su bičiuliais ir sakai: šįvakar „Blue Yellow“ paramos Ukrainai koncertas per LRT, trumpasis numeris toks ir toks – paaukojam; jie pagūžčioja pečiais, prityla ne visai jaukiai – maždaug, ko tu čia ardaisi, gerk savo alų ir kitiems netrukdyk atsijungti savaitgaliui. Būdavo, numoju ranka, nusiunčiu po penkis eurus SMS iš savo telefono už kiekvieną šalimais besitūsinantį. Nenorit – netikėkit, kad 2014-aisiais karas Krymo okupacija nesibaigė, kad Donbaso pafrontėje kone kasdien šaudo, žūva, kad bet kada viskas vėl gali įsiplieksti. Suprantu, kad užknisančiai varginantis dalykas devynerius metus kasdien galvoti apie karą. Gerai, kad žmonės sugeba atsiriboti, ilsėtis. Kai 2022-ųjų vasarį karas įsiplieskė visu baisumu, pagalvojau: žiūrėjau akis įsmeigęs į Ukrainą aštuonerius metus. Dabar jūs pažiūrėkit, o aš vieną kitą savaitę pagyvensiu užsikimšęs ausis, kad negirdėčiau jūsų pykčio, nuostabos, pasibaisėjimo sklidinų šūksnių.
„Uždarykite dangų virš Ukrainos, duokite lėktuvų ir ilgojo nuotolio raketų.“ Duos, kada nors. Kai žus dar nežinia kiek tūkstančių narsiausių ukrainiečių vyrų ir atsitiktinių moterų, vaikų. Kai pagalvoji – išties, juk pasaulis puikiausiai gyvuotų ir be visokių ukrainiečių, ir, savaime suprantama, be mūsų. Tas niekaip nepaveiktų vyndarystės Pietų Europoje. Rūšiniai sūriai toliau būtų spaudžiami, kava malama, milijonai turistų klaidžiotų prašapusių imperijų teritorijose gėrėdamiesi architektūra ir visomis kitomis sukultūrinto dizaino rūšimis. Vakarai gal net praturtėtų įsiliejus milijonams pabėgėlių iš Rytų Europos, kurių antroji karta tobulai asimiliuotųsi.
Medicina ne bejėgė
Prabėgus penkiems šimtams dienų po aktyviosios karo fazės pradžios, tiksliai nežinau, ar tas pyktis, kurį ir nuo savęs stengiuosi paslėpti, nors kiek atlėgo. Turbūt susigyvenau su juo. Matau bendrapiliečius, kurie nemato nieko blogo remti verslus, kompanijas, šeriančias Rusijos karo demonus. Renkančius į seimus ir savivaldybes politikus, kurie pila vandenį ant russkij mir propagandos malūno.
Niekas dorai nė nebandė pamatuoti, kokias lietuviškos tikrovės teritorijas pralaimėjome informaciniuose karuose, kiek žmonių sukinėjasi aplink tarsi gyvi, bet jau kritę. Kiek tapo žlobais, kurie, jei tik kas pirštu pamotų, eitų vėl šaudyti žydų ar tų, kurie per daug Sorošo knygų perskaitė – ar bet kurios kitos rūšies akiniuočių, kurie dabar dėl visko šiame siaurame pasaulyje ir yra kalčiausi – jų akimis. Žinoma, visuomet aplink sukinėjasi daugiausia tokių, kurie patys nešaudytų, bet, susiklosčius aplinkybėms, apsimestų, kad nieko ypatingo aplink nevyksta. Nes – o ką tie ukrainiečiai? Nereikia čia tos politikos, viskas nevienareikšmiška, visi vagia, visus skiepijo per prievartą, šeimas pirmiausia apginkim. Ir vienas Dievas – ar visi dievai – tik mūsų pusėje. Savo akimis regėjau – būna laimingų išimčių, kai žmogus, įtikėjęs sąmokslo teorijomis, sugeba svarbiausioje gėrio ir blogio kovoje pasirinkti Ukrainos pusę. Bet tos išimtys pernelyg retos. Mūsų visuomenė davėsi suskirstoma į nesusikalbančiųjų stovyklas. Priešų džiaugsmui. Jie jau belstųsi į mūsų vartus. Jei ne ukrainiečiai.
Esu susidūręs su atvejais, kai pažįstamiems žmonėms pavažiuodavo stogas. Ne truputį, ne literatūriškai, bet labai smarkiai. Netikėdavau, kad sugrįš į šią tikrovę. Bet grįžo. Visi. Nuo tada dar labiau pasitikiu medicina. Bet per pandemiją radosi nenusakomas skaičius bendrapiliečių, kurie sukilo į kryžiaus žygį prieš skiepus. Nepažįstu nė vieno, kuris po to būtų grįžęs į realybę ir pripažinęs, kad perlenkė lazdą menkindamas medicinos mokslus, gydytojus – kartu visus, kas gydytojais pasitiki.
Kai įsigilini į kovojančios Ukrainos poreikius, supranti, kokia didelė prabanga yra spjaudyti į medikų pusę. Tiems, kurių kūnus kiaurą parą apkasuose drasko kulkų ir skeveldrų šuorai, visi tie prakeikti medikamentai, kraujavimą stabdantys tvarsčiai ir kitos gyvybei užgesti neduodančios medicininės priemonės yra geidžiamiausi dalykai. Taip pat chirurgų ir stebukladarių iš reanimobilių reakcija, protas ir rankos, kurios dalį sužeistųjų išplėšia iš mirties nagų. Fronte nėra kada išsidirbinėti. Be medicinos būtų per daug mirties.
Kovidiniai kovotojai prieš „sistemą“ ne tik kad negrįžo, priešingai, iki šiol iš „nesisteminių“ daugiau ar mažiau pažįstamų bendrapiliečių geriausiu atveju pajunti šaltą sieną. Blogiausiu – neslepiamą pagiežą. Plačiausias griovys – politika; „nesisteminis“ protavimo būdas nulemia atvirą neapykantą tiems politikams, kurie tempia mūsų šalį į Vakarų pusę, ir simpatijas analogiško russkij mir vertybių rinkinio transliuotojams, įsivyniojusiems į trispalves. Aš jų savo priešais nelaikau, man dažnu atveju trenkti žmonės įdomesni už normalius, bet jie mane, kaip ne sykį patyriau, įvardina savo priešu, kai pasisakau, kad jų pasaulėvaizdis man svetimas. Tarp žmonių radosi neperšokami grioviai. Jokiais žodžiais, jokiomis komunikacijos strategijomis niekam nieko nebeįrodysi. Metas statyti didingą monumentą informacinio karo aukoms.
Nežiniasklaida
Nebepasitikiu kalba. Jokia, net lietuvių. Žodžiai nei gydo, nei atveda į protą. Nėra jokios magijos kalboje, abejoju, ar kada nors išvis buvo. Disputai, debatai, sokratiški dialogai, įstatymų raidės – ypač tarptautinėje – ypač karo ir jūrų – teisėje, derybos, Apšvietos projektai – ir visi kiti neopozityvizmai – nebeveikia. Kalba – manipuliacijų, pasipinigavimo, agresijos ir primityvaus durninimo įnagis. Ne kasdien virš manęs kabo tokie juodi debesys, tik tada, kai paskaitau lietuviškus internetinius dienraščius. Didžiausiojo, kuris prasideda raide „d“, neatsiverčiu nuo anos vasario 24-osios – kaimynystėje prasidėjus karui jie puolė tiražuoti paniką, nors kažkur giliai to paties tabloido dugne tie patys panikos kėlėjai generuoja projektus – neva – kovai su dezinformacija. Liūdna, kai pastebi, kad ir tie, kuriais tarsi pasitikėdavai, nuolat tiražuoja turinius, kurie informaciniame kare suka priešo propagandos malūnus. Vieni dėl to, kad yra visuomeninis transliuotojas ir, matyt, įstatymai įpareigoja paviešinti ir kremliui naudingų politikų demagogijas. Kiti – nes apsimoka.
Gavęs tokios spaudos spinduliuotės dozę nebežinai kur dėtis iš apmaudo – kaip mes galime padėti Ukrainai, jei patys esame jau pralaimėję informacinį karą? Neaišku tik viena – pusiau pralaimėjome ar iš dalies. Kokios tikrovės dalies – mažesniosios ar jau didesniosios nebeturime.
Dabartinei fazei prasidėjus keletą mėnesių neįsijungiau feisbuko – nenorėjau matyti tų, kurie transliuoja emocijų perteklių. O dar labiau tų, kuriems vienodai šviečia. Įsikūriau tviteryje – skaityti, ką įvykių liudininkai rašo. Bet po keleto mėnesių tviterį nusipirko Elonas Muskas, turtuolis su ryškiai išreikštais naudingo idioto požymiais. Pluša be išeiginių pjaudamas šakas, ant kurių sėdi.
Mūsų darže viskas paprasčiau: ko nesuspėjo popieriniai dienraščiai, tą sėkmingai tęsia internetas. Nepajutom: dalino, dalino ir padalino mus į nieko bendra nebeturinčių stovyklas. Matėm, kas dalino, kokiais metodais veikė. Bet – demokratija. Ardomoji veikla, ypač jei ji papuošta trispalvėmis ir patriotiniais šūkiais, iš šalies atrodo visai nepavojinga. Dabar jau vėlu, kuo durnesnėmis idėjomis bendrapiliečių galvos apkrėstos, tuo aršiau jie jas gina.
Viską susumavus būtų galima pradėti plaukus rautis nuo galvos, bet prisimeni, kad tos pačios kaulėtos rankos Ukrainą iš vidaus ardė, dalino kur kas metodiškiau ir nuožmiau. Ir visi tie demiurgai jau buvo patikėję, kad jau ir Kyjive jų saldofonų kerzams raudoni kilimai pakloti. Ir smarkiai suklydo. Ukraina atsilaikė.
Laivų katalogas
Autoritetai ir klasikai (neminėsiu pavardžių) mane buvo įtikinę, kad esą Homero „Iliados“ antroji giesmė, kurioje surašyti karių užsėsti laivai, iš visokių graikų žemių, salų didžiūnų pasiųsti kariauti į Troją, – tai nuobodaus literatūrinio vaizdavimo etalonas. Nesuprantu – skyrius kaip ir kiti. Galima susigalvoti pramogą suskaičiuoti – kiek iš viso gaubtašonių pasiuntė, kiek – juodų, kiek – raudonų. Kokios spalvos laivų į Troją plaukė daugiausia.
Kai ukrainiečiai ėmė skaičiuoti pamuštas, užgrobtas rusų pėstininkų kovos mašinas, tankus, artileriją ir visą kitą techniką, daugeliui tapo rytiniu ritualu dieną pradėti apžvelgus priešo nuostolių suvestines. Žeme riedanti ir ropojanti technika – lengvas grobis. Vertingiausia – numušta aviacija – lėktuvai ir sraigtasparniai.
Bet užvis – laivai. Išvestų iš rikiuotės ar paskandintų rusijos karo laivų sąrašas prieš daugelį mėnesių užstrigo ties skaičiumi aštuoniolika. O taip norėtųsi, kad laivų sąrašas kasdien pailgėtų. Nepaisant marinistinio lakoniškumo viso karo kontekste, Gyvačių salos ir kreiserio „maskva“ istorija – kol kas ryškiausia šio karo epopėjoje.
Plėtojant graikiškąjį naratyvą būtų galima prisidėlioti paralelių tarp Homero Achilo ir Gyvačių salos, kurioje, anot vienų senovės graikų šaltinių, kadaise stovėjusi šventykla Achilui, anot kitų – ten Achilas ir palaidotas.
Bet viso to plėtoti ir painioti nebėra prasmės po to, kai nutrūktgalviškai drąsus ukrainiečių kareivis, saugojęs tą strateginę reikšmę turintį uolėtą sausumos gabalą Juodojoje jūroje, atsiliepė radijo ryšiu agresoriams iš kreiserio „maskva“ – russkij vojennyj korabl’, idi nachui.
Nuo čia galima išleisi neribotų atostogų ir Achilą, ir Homerą, ir visą poeziją. Ir net gyvates su laivais ar be jų. Man tos vienos eilutės – operatyviai išverstos į visas kalbas – pakanka. Viena eilutė užgožia visą šio karo metu užrašytą lyriką.
Bet žmonės vis viena rašo, ypač poetai. Kartais jiems visai neblogai išeina. Gal ir aš kada ką perkelsiu į ekraną iš viso to, ką šiais laikais parašęs, tikiuosi, tai nebus apie karą. Nes apie karą jau viskas parašyta, visi kiti tekstai – šalutiniai komentarai nachui paraštėse.
Mainyčiau visus pasaulio eilėraščius į ilgesnį Ukrainos trofėjų sąrašą, į rusiškų laivų katalogą, kuriame visi trofėjai guli dugne.
Kaip paaiškinti pusbroliams
Ne nuo rašytojų prasidėjo pažintis su ukrainiečiais. Beveik prieš dvidešimt metų Kauno Dariaus ir Girėno stadione oficialias rungtynes žaidė Lietuvos ir Ukrainos nacionalinės futbolo rinktinės. Rodos, lietuviai laimėjo. Ne rezultatas įsiminė. Ukrainiečių ultrų delegacija svečiams skirtoje tribūnoje priešingoje stadiono pusėje buvo negausi, bet jie ir mes laikėme vienodus pusantro metro aukščio, gal apie dešimties – ilgio, banerius (taip aplinkfutboliniame pasaulyje vadinamos vėliavos), ant kurių geltonomis raidėmis mėlyname fone buvo parašyta: Ukrajina i Litva – braty na viky (o gal – ne „na viky“, o „nazavždy“, o gal apskritai – ne ukrainietiškai, o rusiškai, nes iki 2022-ųjų ukrainiečiai ir lietuviai susikalbėjimui naudodavo rusų kalbą – šiandien man sunku tuo patikėti; kaip ten bebūtų, išvertus į lietuvių kalbą užrašas aiškiai skelbė, kad tarp ukrainiečių ir lietuvių – brolybė amžiams).
Man, į stadionus pradėjusiam vaikščioti nuo 1996-ųjų, neturėjusiam progos nei pajusti sovietinio futbolo čempionato batalijų stadionuose, nei – dar aršesnių – šalia jų, toks anų laikų prieš maskvos ir promaskvietiškus klubus nukreiptos unijos paminėjimas tarp Vilniaus, Kyjivo, Lvivo, Dnipro, Tbilisio sirgalių atrodė viso labo simbolinis veiksmas, menkai aktualus perkopus į XXI amžių. Vėliau supratau, kaip klydau.
Tų pačių rungtynių metu pirmąkart išgirdau bendrą abiejų tautų archajišką skanduotę: Ukraina i Litva v rot jebali maskalia. Nesuprasi – ukrainietiškai ar rusiškai. Turbūt rusiškai, kad priešai lengviau suprastų. Nepatiko man ta skanduotė, ypač tas v rot jebali. Suprantu, kad priešus pritinka keikti bjauriausiais žodžiais, kad bent truputį juos sunervintum. Pamenu, tada pagalvojau – geriau būtų nachui slali maskalia. Nes tas v rot – nei šmaikštu, nei praktiškai išpildoma.
Kita vertus – ar priešus siųsti ant trijų raidžių, ar šūkauti apie lytinius santykius oraliniu būdu – adresatams vienodai šviečia. Būsi stiprus – prie tavęs nelįs, pričiups tave silpną – įkalins, kankins, prievartaus, supjaustys kanceliariniu peiliuku – ar bet kuo, kas po ranka. Tą jie, deja, praktikuoja su ukrainiečių belaisviais. Moterimis, vaikais. Puškino ir bolšoj teatr rusija – eksportui naiviems turčiams Vakaruose. Prieš kaimynus geri atrodyti niekada nepersistengdavo.
Nuodugniau susipažinusieji su leksika, kurią rusų liaudis vartoja kasdienybės džiaugsmams ir rūpesčiams apsakyti, gerai žino, kad nachui jiems labai retai pasitaikančiuose kontekstuose yra blogas ar piktas žodis, o jobannyj v rot ištartas tam tikra intonacija gali reikšti ir švelnų liūdesį, ir nuostabą. Jebalo – dažnai pasitaikantis veido sinonimas.
Ir tik feisbuko algoritmams kliūva visai neutralus žodis „maskolis“, tarsi ta amžinų agresorių šalis iki XVIII amžiaus būtų buvusi vadinama kažkaip kitaip, o ne maskolija.
Dabar, kai nemenka raudonosios armijos kontingento dalis yra surinkta iš kalėjimų kamerų, galima numanyti, kad blatnųjų subkultūra jobannyj v rot plotmę iš simbolinės perkėlė arčiau praktinės – net ir vidinėse komunikacijose. Mačiusiam (kas dar nematė – nerekomenduoju, nežiūrėkite) Aleksejaus Germano šedevrą „Chrustaliovai, mašiną!“ (1998), per daug nuostabos nesukėlė karui įsibėgėjus į internetų paviršius išplaukęs interviu su kriminaliu autoritetu (kuris pranešimą pradeda ne šiaip buitiškai – soobščit’, doložyt’, objavit’, ne, žiauriausi rusų įteisinti vagys – vory v zakone – byloja tarsi aristokratai iš XIX amžiaus romanų: choč’u postavit’ v izvestnost’), teigusiu, kad jis kadaise sėdėjo vienoje kameroje su „wagner“ grupuotės šefu jevgenijumi prigožinu, ir kuris, esą, jį tenkindavo oraliniu būdu, nes kameroje daugiau nebūdavo ką veikti. Mano stebimi rusų ir ukrainiečių ekspertai keletą dienų apkalbinėjo tą liudijimą nekvestionuodami jo patikimumo – tada gal pirmą kartą šiame tūkstantmetyje pagalvojau, kad gal ne viską toje rusijoje įmanoma suprasti protu: iš pažiūros bukai agresyvi futbolo sirgalių skanduotė iš sovietinės epochos neiškrenta iš dabarties kontekstų. Nevyniojant į vatą – prigožino troliai sėkmingai pisa protą silpnesnio protelio lietuviams (ir vakariečiams apskritai). Bet yra niuansų.
Vis dėlto tikrasis šio karo žodynas yra labiau aplink nachui nei Feigino–Arestovyčiaus gavendas. Ir ukrainiečių karius tiesioginėse transliacijose iš karštųjų taškų girdi maskolius vadinant tiesiog pydorais. Be jokios seksualinės potekstės. Ukrainiečių karys nesakys – russkij tank, ne, tiesiog – pydorskij tank.
Šiais laikais karo žurnalistų nebereikia – kiekvienas karys yra reporteris, tereikia prie šalmo prisitvirtinti mažytę kamerą. Įsirašo visi vaizdai ir garsai. prigožino trolių fermų botai – ir šiaip prokremliški savanoriai – aršiai medžioja įrašus socialiniuose tinkluose ir jutube – bene kur prasprūs necenzūruotas keiksmažodis, skaitmenine migla nepridengtas lavonas. Ar jei netyčia priešus pavadinsi taip, kaip juos vadina ukrainiečiai. Suklysi – supuls skųsti, pasitelks visas atidirbtas schemas, kaip blokuoti tavo asmeninę paskyrą, viešinimo kanalą.
Didumą to, ką čia rašau, galima publikuoti tik popieriuje. Internetas tapo cenzūros erdve. Kol galvojome, kaip vaikams papasakoti apie sovietmečiu egzistavusią ezopinę kalbą, patys iš naujo į ją pasitraukėme. Daugelis šiame informaciniame kare jau prisitaikė, žino, ko nerašyti, kad negautum mėnesio bano.
Visa tai užsirašinėju nenoromis. Kartais rašai, kad atsimintum, kas buvo. Šiuo atveju viliuosi, kad viską surašęs pamiršiu. Pamiršiu tiek rusų kalbos, kad galiausiai pavyks persilaužti kalbėti ukrainietiškai. Kaskart ten nuvažiavęs jaučiuosi kaip atvykęs į egzaminą nepasiruošęs. Ką man sako – suprantu daugiau nei devyniasdešimt procentų. Kai reikia pačiam prabilti – baimė rakina kalbos padargus – kad tik neišsprūstų nė vienas rusiškas žodis.
1 Homeras. Iliada / vertė Antanas Dambrauskas. – Vilnius: Vaga, 2007. – P. 5.