Donaldas Kajokas. Leistinas privatumas. Dienoraščio fragmentai. 1986

2022 m. Nr. 5–6

<…>

86.V.4 (Sk)

Vienišas esi dar ir todėl, kad jauti, koks gyvenimas erdvus ir tobulas, o kiti to nežino ir net nenori sužinoti. Tada pradedi dvejintis, kentėti, kad kiti kenčia. Bet ir užjausti jų negali. Mat tavo užuojautoje per daug ne tikrosios, o narciziškos meilės sau.

Iš savo vienatvės gelmių aš ir pradėjau užrašinėti kai kurias mintis, o sąsiuvinį pavadinau „Komentarais“. Tada pradėjau galvoti apie tokio pat pavadinimo knygą.

O kodėl gi ne? Kitas klausimas – ar spausdintų ją tokią, kokią įsivaizduoju, kokią jaučiu galįs parašyti?

Greičiausiai ne. Bet tai turbūt vienintelė man suteikta galimybė išsiveržti iš vienatvės patamsių ir atsidurti šviesiojoje jos pusėje.

86.V.6 (An)

Viskas, daugiau nebegaliu! Vienatvė įveikė mane. Negelbsti nė meditacija. Norėjau krist ant sofos ir staugt iš nevilties, raudot. Atgal grįžti nenoriu, pirmyn eiti nesugebu. Pasiekiau kaži kokį mirties tašką… Pasaulio centras jau ne ten, kur aš. Visur kitur, tik ne su manim, ne manyje.

Po velnių! O gal tai, ką vadinau atsitraukimu, pralaimėjimu, gali virsti pergale? Ar bent natūraliu, neprievartaujamu veiksmu. Kovodamas su visokiomis savo baimėmis, pradedu bijoti paties baimių šaltinio. Košmaras.

Ar gali būti kas kvailiau už baimę bijoti?!

Nebijok vienatvės. Bet nebijok ir ją atmesti. Elkis pagal savo natūros šauksmą, ne pagal naujas taisykles. Jei jas susikūrei – ardyk. Suveržei smegenis naujais fantomais, o manei, kad tai realybės pirštų prisilietimas. Kvailiukas…

86.V.14 (Tr)

Apie savaitę buvau iš tiesų gilioje „duobėje“. Žmoguje daug paslapčių – nesuprantu, kodėl priėjau nuosmukį, neviltį, vidinį išsiderinimą. Daug kas lyg ir aiškėjo, skaidrėjo – ir vėl tamsa, neperšviečiami klodai, sutrikimas…

Dabar lyg ir pradedu kapstytis iš „duobės“, matau netgi vieną kitą spindulėlį, – ką gi, keliausim toliau. Gal toji kelionė mane ir apardė, gal kas kitas – nežinau. Jei kelionė, vadinasi, reikėjo neišsigąsti, rasti vietą, nuo kurios ne ten pasukta, ir pasukti ten, kur dera. Moko praktika. Nuklydimai neišvengiami. Ne kelias kaltas, o šunkelis, kurį palaikai keliu.

Savyje vis ryškiau juntu dviejų jėgų kaitą. Nežinau, kaip jas vadinti – iniu ir janiu, šviesa ir tamsa, angelu ir šėtonu, – nors tiksliausia būtų jas įvardinti taip: ta, kuri veikia, ir ta, kuri pasiduoda poveikiui. Abi jos yra jėgos, abi aktyvios. Abi vienodos vertės. Abi gali iškelti tave iki palaimos aukštumų ir nusviesti iki nevilties bedugnių. Sunku pasakyti, kada jos stumia žmogų optimaliausia linkme, gal tai priklauso nuo jų tarpusavio santykio, o gal pats tasai santykis priklauso nuo to, kaip žmogus sugeba neišklysti iš didžiojo visatos ritmo.

Regis, buvau pajutęs tą ritmą. Bet iš to kilęs džiugesys ir pastanga iš kelių neabejotinų faktų kurti abejotiną teoriją išsviedė mane iš ritmo; per dažnai apie jį ėmiau sapalioti, kad tai būtų natūralu, džiaugtis keliais atradimais, kad tai būtų tikra. Dėl to ir buvau išmestas iš balno. Matyt, labai stipriai norėjau jame sėdėti, buvau bepradedąs įtikėti, jog niekas manęs iš jo neišsvies. Žodžiu, maniau, kad įsigijau „arkliuką“, kad galiu ne žingsniuoti, o joti…

Ką gi, kelkis iš dulkių ir eik. Savo kojomis. Nesusigundyk patogiais „arkliukais“.

 

Buvo laikas, kai nieko nenorėjau. Absoliučiai nieko. Bet tai buvo ne ramybę pasiekusiojo, o depresinė kone savižudžio būsena. Labai sunkiai pakeliama. Šitai tęsėsi apie savaitę. Pastarosiomis naktimis manyje pradėjo kažkas keistis – prieš nubusdamas žinojau labai paprastas tiesas. Jos buvo tokios skaidrios, kad pro jas, atrodo, galėjai įžvelgti visą būtį; būtį be perdėto sudėtingumo, be košmarų, bet ir be žodžiams būdingo visa ko suvulgarinimo. Prieš nubundant būdavo gera, tačiau nubudus – ir vėl ne tas. Nubudęs tų tiesų jau nežinojau! Mat jos stengėsi įgyti sakinių, minčių apvalkalą. Bet į jį nesutilpdavo. Nė nebandydavau jų užrašyti, po kokio pusvalandžio jos išgaruodavo iš sąmonės. Ir vėl išaušdavo juoda diena.

Keista: paryčiais jausti tikrumą, o likusią dienos dalį blaškytis, viską neigti. Kelis mirksnius pajusti būties pilnatvę ir visą parą spurdėti nebūties gniaužtuose. Pilnatvę tobulai pamiršdavau, mane nugalėdavo loginės konstrukcijos, kurios vedė į pražūtį. Logika, žodžiai, juose atsispindėjusi aplinka tapdavo nepramušamais šarvais, po kuriais slėpėsi rytmetinių nubudimų tikruma. Štai ir šįryt prieš nubusdamas žinojau (absoliučiai, neginčijamai!), kad sielos nevalia priešpastatyti kūnui, vidaus išorei, negalima jų nei kildinti vieno iš kito, nei atplėšti vieno nuo kito, o nubudus liko vien tai, ką ir užrašiau… Nieko neliko. Tuščias sakinys, reikalaujantis pagrindimo, įrodymo. O juk aš žinojau, ir viskas! Taip tvirtai, kad įrodinėti būtų buvę juokinga. Net mintis tokia nekilo – įrodinėti. Kam, jei viskas aišku ir be galo paprasta? To, kas aišku, įrodinėti nereikia. Įrodinėjama vien tai, kuo abejojama. Dekartas abejojo (be abejo!) Dievo buvimu, todėl ir bandė šitai įrodyti. Jam neužteko Dievo tokio, kokį jis gelmiškai jautė, jam reikėjo dar ir tokio Dievo, kurį per įrodymų prizmę galėtų parodyti ir kitiems.

Štai F. Lelotas knygoje „Gyvenimo problemos išsprendimas“ irgi įrodinėja, kad krikščionybė padeda žmogui gyventi, atsako į gyvenimo prasmės klausimą. Tasai teologas – apsiskaitęs žmogus, turintis kilnius ketinimus, tačiau skaitant jo knygą kyla įtarimas, kad esi kažkokiame turgelyje, kur tave bando nupirkti. Nupirkti ne kaip daiktą, ne dėl savanaudiškų tikslų, gal net atvirkščiai – nupirkti dėl tavo sielos gerovės, – o vis tiek nupirkti… Ir supranti, kad Lelotas nežino nei Tiesos, nei Dievo. Jei žinotų, neįrodinėtų. Tad ir jo knyga – ne žinančiojo žodžiai. Tik erudito ir doro dogmos tarno.

Nuvažiavau į šoną – ir ko man užkliuvo tas Lelotas? Žmonės juda, šį tą aiškinasi – ir gerai. Vis dėlto jaučiu, kad man reikia kažko kito. Gal to, kas neturi jokios spekuliacijos – nei etinės, nei filosofinės, nei psichologinės. Kas aišku be įrodinėjimų.

 

Ir dar. Pajutau, kad manyje pradėjo dominuoti ne ta jėga, kuri veikia, o ta, kuri pasiduoda poveikiui. Gal iš to kilo ir rytiniai mano sapnai: aš nieko nekuriu, pats esu kuriamas; manyje kažkas keičiasi, bet aš neturiu galių tuos pokyčius išreikšti; visa lieka many, nesugeba iškilti išorėn. „Jei čia ir įmanomas aktyvumas, tai jis visgi neišeina už asmeninių pergyvenimų ribos. Jais galima mėgautis, tačiau jiems nėra gerų sąlygų išorėje, kur jie ir neišryškėja“, – taip sako „Permainų knygos“ komentarai (19 hegzagrama, šiandieninė).

86.V.20 (An)

Užvakar palaidojom Antano Dirdos tėvą. Karmėlavos kapinės mane nuramino. Mat buvau vienas, neprivalėjau įsiterpti į pokalbius, pritapti prie kalbančiųjų ir jų temų (automobiliai, šiltnamiai, bizniukai), galėjau būti, ir tiek.

O ir kapinės patiko – pušys ir smėlis. Po laidotuvių dar perėjau per miestą, namo grįžau sustiprėjęs, apsivalęs, vėl ėmiau jausti ramybę, slypinčią po išorės šurmuliu.

 

Dvi knygos – Senekos „Laiškai Lucilijui“ ir R. M. Rilkės „Maltės Lauridso Brigės užrašai“. Kokie skirtingi autoriai! Rilkė nedrįsta nieko griežtai įvardyti, tai bando ką paliesti, tai vėl atitraukia ranką, abejoja, vengia kategoriškumo, kuris užstotų gelmę; vaikšto aplinkui, kuria pokeistį sutrikusio ir paslaptingo žmogaus lauką, dvasinių ligų, kompleksiukų išvargintų smegenų raudą; nieko tikro, viskas iš tolo, pro rūką, per nuojautas, asociacijas, nutylėjimus.

Seneka kitoks. Šis ne tiek ieško tiesos, kiek tariasi ją radęs. Iš pradžių atrodo, kad tai stipraus žmogaus mintys, mokytojo žodžiai, neabejojančio pamokslai, bet pamažu pamatai ir ką kita. Seneka nori neabejoti, nori būti tikras savo pamokslų neklaidingumu, būtent – tiktai nori. Iš tikrųjų taip nėra. Jis kalba neabejojančiu tonu tik todėl, kad savo gelmėje stipriai abejoja tom žodinėm raiškom, kurias skleidžia. Žodinėm tiesom.

Jeigu iš Rilkės atsargumo, dvejonių pagaliau pradeda kaltis didelio tikėjimo daigas, tai iš Senekos neabejojančios stiprybės vis aiškiau pasimato karštligiškai save besistengiančio įtikinti žmogaus bedugnė.

Abi knygos puikios, abu autoriai didūs, abu gryni savo epochų kūdikiai. Seneka pasiryžęs viską stojiškai ištverti, verčiau pasirinkti dorą mirtį nei vergo gyvenimą; Rilkė ryžtasi nepasiduoti žlugdančiam sugedusios ir beveik neperprantamos aplinkos poveikiui, sutinka verčiau rinktis vidinių nuojautų, haliucinacijų ar net beprotybės gelmių versmę. Abu kūriniai rodo skausmingą žmogaus minties judesį, svarbiausių dalykų ieškojimą, tiesos ilgesį. Tas knygas skiria du tūkstantmečiai, o jos kalba beveik apie tą patį, nuvainikuoja žmogaus tobulėjimo mitą. Skvarbiausi protai visais amžiais lygūs. Sprendžiant būties klausimus jiems negali padėti nei žmonijos sukauptos žinios, nei istorinės patirtys, nei kosminės erdvės užkariavimai, nei begalės viena kitą papildančių ar neigiančių teorijų. Prieš būties mįslę žmogus visuomet vienišas ir nuogas.

86.V.22 (Kt)

Vakar buvau Vilniuje. Nuvežiau kai kuriuos dokumentus į Litfondą.

Paskui „Gintare“ pietavau su V. Kukulu, A. Balbierium, M. Jonučiu, dar keliais man nepažįstamais vyrais. Visi jie buvo pagiringi, baisiai norėjo alaus. Aš buvau normalus, bet porą bokalų alaus išlenkiau.

Dalis Vilniaus literatų smarkiai geria. Kauniečiai lyg ir mažiau. Nors gal taip tik atrodo, į sekcijos susibūrimus beveik nevaikštau. Kaip ir į rašytnamį. O geriančių ar pagiriojančių kalbos vienodos: kas kur gėrė, kas ką iškrėtė, kaip šauniai išsisuko nuo milicijos ir t. t.

Palikau juos „Gintare“ begvildenančius šiuos amžinuosius klausimus. Anksčiau būdavo įdomu, dabar jau nebe. Sako, kažkokia Grušo specialistė (rašo mokslinį darbą apie Grušo kūrybą), išgirdusi apie legendinį Kukulo gėrimą, užsimanė tai išvysti savo akimis. Nuo ryto iki vakaro lydėjo Valdą ir stebėjo, kaip jis geria. Atrodo, neapsikiaulinau, sakė Kukulas, pademonstravau viską: vakarop sukniubau prie universiteto, mane turėjo be gyvybės ženklų parvilkti į namus.

Kitas vilniečių gėrimo lyderis – J. E. Gėrė visą mėnesį, paskui keturias paras niekaip nesugebėjo užmigti, nepadėjo nė tabletės.

Geria žmonės. Pagal savo gėrimo lygį Valdas laiko mane vos ne abstinentu.

Ir kada gi jie rašo? Kada gyvena?

86.VI.1 (Sk)

Prieš kokius penkerius metus, būdamas depresinėje būsenoje, nieko neįstengdamas dirbti, neišsikapstydamas iš vidinės krizės, pradėjau jausti keistus dalykus. Neveiklumas atsisuko į mane kita puse, galima sakyti, teigiama, gelmiškąja: paprastu buvimu su medžiu, su žole, oru, nesigailint prarastų akimirkų, nieko nesitikint iš ateinančių…

Dabar irgi panašus periodas. Keletą dienų prabuvau vienas kambaryje – nieko neveikdamas, nemąstydamas, nesigrauždamas, neieškodamas, ničnieko nesitikėdamas. Tik po pusvalandį pamedituodamas. Buvo nei gera, nei bloga, bet tasai „nei gera, nei bloga“ neturėjo jokio nuobodulio, graužaties dėl tuščiai bėgančio laiko, dėl neatliktų pareigų, neužrašytų minčių. Nežinau kodėl, bet kartkartėm netgi trindavau rankas iš pasitenkinimo, nors tai nebuvo džiaugsmas, greičiau energijos pliūpsnis. Be pliuso ar minuso ženklų.

Šiandien po pusvalandinės meditacijos manin pradėjo grįžti ramybė, malonumas sėdėti virtuvėje, gerti kavą, žiūrėti pro langą. Smegenys dar neturi kūrybinės galios, bet po truputį atsigauna, geba priimti aplinką, jos nekeikti, ir savęs nekeikti – gal tai ženklas, kad pradedu priimti realybę tokią, kokia ji yra: be pagražinimo, be sudarkymo, be džiaugsmo ar pykčio apraiškų, kitaip sakant, be mano išankstinių nuostatų. Tai dar ne kūrybos, bet jau buvimo būsena. O ji gal ir yra pati tikroji kūryba.

Neprieštaraudamas gamtai tarsi pats dalyvauji didžiajame jos kūrybos procese.

86.VI.2 (Pr)

Keisti, paradoksalūs, rodos, neišsprendžiami klausimai kyla tose meditacinėse kelionėse. Privalai nieko netrokšt pasiekti, nieko netrokšti netgi slapčiausiose savo kertelėse. Jeigu to nenutinka, meditacija tampa panaši į visišką beprasmybę.

Vis dėlto šis paradoksas turi gilią prasmę: vilties nebuvimas nereiškia beviltiškumo. Mumyse – tuose nuolat normaliai sergančiuose žmonėse – yra dvi būsenos: viltis arba beviltiškumas. Jos abi – tos pačios ligos skirtingos formos. Be vilties ir beviltiškumo, manau, egzistuoja ir trečia būsena – vilties neturėjimas. Ši būsena arčiausiai realybės, nes nesusijusi su trafaretiniais sprendimais, vertinimais, teorijomis ir kitomis kalbos pinklėmis. Ši būsena tik patiriama, bet koks jos įvardijimas – tuščias burbulas. Daug kas bandė ją aprašyti, bet jų pastangos apsiribodavo kraštutinumų atmetimais: nei šviesa, nei tamsa, nei viltis, nei beviltiškumas, nei judėjimas, nei rimtis, nei dvasia, nei materija, nei esantis, nei nesantis, nei pliusas, nei minusas… Panašių teiginių sklidini įvairių tikėjimų šventieji tekstai, bet jie nieko esmingo nepraneša tam, kuris to nepatyrė PRAKTIŠKAI. Geriausiu atveju tokie teiginiai atlieka neįprastų proto dirgiklių funkciją. Tik tiek.

 

Pasaulio tyrinėjimas vien intelekto pagalba – tai ne pasaulio, o kalbos tyrinėjimas. Ne realybės, o kalbos dėsnių atskleidimas ir primetimas realybei. Dar Vitgenšteinas pastebėjo – išspręsk kalbos problemą ir neliks filosofinių. Kaip tai padaryti, jis nežinojo: kurti naują tobulą kalbą ar iki padugnių perprasti jau esančią? Tačiau kaip perprasti esančią, jos pačios – supainiotos! – pagalba? Nori išsemti upę, o kibiro neturi. Kibiras – ta pati upė. Upe reikia išsemti upę.

Tobulos naujakalbės sukūrimas dar sudėtingesnis uždavinys, čia atsiranda atvirkščias prieštaravimas: reikia būti išsprendusiam filosofines problemas.

Tad svarbiausiuose klausimuose kalba pagalbininke gali būti tik iki tam tikros ribos. Paskui ji jau trukdytoja (kaip ir logika?).

86.VI.8 (Sk)

Vakar – prie mamytės kapo. Per lietų. Pasodinom samanėlių. Gražiai atrodo. Pačiam miela. Traukia vėl ten nuvažiuoti.

Gal kada dviračiu. Kai oras atšils. Dabar kasdien lyja.

 

Kartais žvilgteli į tave supančią aplinką, ir jos kompromisai, dvasinės spekuliacijos, „nuoširdūs“ apsimetinėjimai atrodo tikresni už tavo vidinę tikrovę; tai, ką vadinai dvasine narkomanija, pritaikai sau: galbūt pats ir esi dvasinis narkomanas?

Iš dabartinių žmonių tavęs beveik niekas negali paremti, tave paremia tik keli tie, kurie gyveno prieš šimtmečius ar tūkstantmečius. Ir tuomet sutrinki: jeigu tu būtum netgi teisus, bet teisus tik tu vienas, tai gal visų suklydimo gėda doresnė už tavo teisumą?

86.VI.9 (Pr)

„Elektronikoj“ mane vėl pasigavo V. S., moteris, kuri rašo eilėraščius.

Keisti dalykai su tais rašymais. Gyveno sau moteriškė, o kai sulaukė penkiasdešimties, įklimpo į eiliarašystę. Susitikau su ja, buvo aišku, kad tasai rašymas jai labai svarbus, gal net vienas svarbiausių gyvenime. Laiko rankose lapus su eilėraščiais, o rankos virpa iš susijaudinimo, balsas irgi, akys neranda kur dėtis, ir tai ne psichopato, o jautraus žmogaus reakcijos. Ji supranta, kad vėlokai pradėjo rašyti, bet nerašyti negali. Kažkas jai pasakė (Baltušis per jos draugę?), kad jos eilėraščiai geri, neva vertėtų juos išspausdinti „Pergalėj“ ar „Nemune“, moteriškė nusitvėrė už šių žodžių, suruseno viltis, ta viltim ir gyvena. Prašo mano pagalbos.

Perskaičiau jos eilėr. pluoštą, kokie septyni–dešimt yra gal ir spausdintini, tačiau amatas neįvaldytas, meistriškiau rašo bet kuris filologijos studentas. Bala nematė tos meistrystės, tačiau ir kalbos jausmas šlubuoja, o šito neišmoksi, tai turi būti įgimta. Toji V. S. būdama septynerių iš Lenkijos persikėlė į Lietuvą, anksčiau kalbėjo lenkiškai. Rusiškai dar ir dabar, sakosi, kalbanti geriau nei lietuviškai…

O žmogus jautrus, o žmogus be rašymo negali, iš tiesų keisti dalykai dedasi, kai atrandi poezijos magiją. Nežinai, kada ji tave suvilios, o kada pames, kada išprievartaus, o kada pati apsimes išprievartauta. Štai ir dabar: kas šiai moteriai yra poezija, daugiau ar mažiau aišku; neaišku, kas poezijai yra ji, ši moteris. Visiems rašantiems kyla panašus klausimas. Bet poezija išmintinga, nors dažnai apšaukiama beprote. Išmintinga todėl, kad tą, kuris apakėliškai ją myli ir daugiau nieko nemato aplinkui, ji gali tiktai toleruoti, kartai gal atsiduoti, bet mylėti tokio žmogaus ji negali. Iš tiesų ji pamilsta tik tą, kuris mato ne vien poeziją, bet ir visą pasaulį, nežinomybę, savo sielą.

Kitaip sakant, tik tam, kuriam ji ne vienintelė, ji yra vienintelė.

86.VI.17 (An)

Jau seniai nežinojau, ko noriu. Ilgą laiką norai buvo mane apleidę. Netgi laikydamas rankoje burtų lazdelę būčiau panaudojęs ją kokiems niekams – tikro, vienintelio, saldaus noro neturėjau.

O šiandien jis atsirado. Atėjau į darbą ir, kai dangun pakilo nepaprastai ryški saulė, tačiau oras buvo dar netvankus, neperšildytas, supratau: štai tokį rytmetį norėčiau paupy dalge pjauti žolę. Ir tai būtų laimė. Ir dar pagalvojau: o juk kas nors dabar Lietuvoje šienauja – ir būtent prie upės! Nors vienas žmogus, bet toks turbūt dabar yra Lietuvoje! Turėtų būti!

Štai jam – vieninteliam! – aš ir pavydžiu. Pjauni pievą, pjauni, sušyli, suprakaituoji, o žolė kvepia, o bitės, žiogai, visokie kitokiausi vabaliukai dūzgia, smuikuoja, čirpia, jų balsai persipina su pažeme slystančio plieno čežesiu; o žolelių, gėlyčių spalvos, atspalviai; o paskui, kai įkaisti iki alpulio, sviedi dalgę į šalį ir bėgi link upės, ir pasineri… Arba: įsmeigi dalgės kotą į žemę ir neskubriai nueini prie vandens, brendi gilyn, plauki…

Atsigaivinęs grįžti prie pradalgės, vėl pjauni, pradedi jausti visus savo raumenis, – Dieve, kokia tai laimė! Kaip anksčiau apie tokią aš nepagalvojau? Taip tokios norėčiau. Ne Nidos, ne Jaltos, ne Majamio pliažų, o paupio pievos, kurią privalėčiau nupjauti.

Pats. Vienas.

86.VI.26 (Kt)

Dienoraštyje, o ir „Komentaruose“ dažnai vartoju sąvoką „svarbiausias“. Ką ji reiškia? Tiesą, Dievą, žmogaus esmę, gyvenimo paskirtį, patį Buvimą? Dar kažką?

Taip, visus tuos dalykus, tačiau ir nė vieno iš jų. Šios sąvokos yra abstrakcijos, bet tokios, kurios be vargo leidžiasi sukonkretinamos, ir protas pradeda tuo manipuliuoti: neapčiuopiamą paverčia apčiuopiamu, tiksliau, suspekuliuoja apčiuopiamybę ir tokiu būdu pagimdo teoriją, tariamą žinojimą, sykiu ir troškimą pasiekti tai, kas yra iliuzija, bet jau su realybės etikete. Bėgdamas nuo iliuzijų, susikuri naujas ir užkimbi ant jų kabliuko. Todėl sąvoka „svarbiausias“ man yra artimesnė ir tikslesnė už anas sąvokas, nes ji nieko nereiškia, o kartu tarsi aprėpia visumą. Geba parodyti kryptį, bet taip, kad nesupranti, kurion pusėn toji kryptis veda. Tokiu būdu iš senųjų sąvokų atimama galimybė diktuoti sąlygas, tikrajam slėpiniui primesti senąjį turinį.

Svarbiausias – galutinė sąvoka. Už jos nesąvokinė erdvė.

<…>