Donaldas Kajokas: „Jeigu žmogus labai nori – visur gali būti laisvas“

2023 m. Nr. 5–6 

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, rašytoją Donaldą Kajoką kalbina Neringa Butnoriūtė

 

Birželio 13 d. Donaldui Kajokui sukanka 70 metų. Planuodama jubiliejinį pokalbį, įsivaizdavau, kad susitiksime „Pas našlę“. Taip praminta viena iš pažiūros kukli pietų stotelė Kaune, kadaise pamėgta „Nemuno“ darbuotojų. Rašytojo vaizduotė jai pagrįstai suteikė bohemos žavesio, kurį jis net perkėlė į romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2012) – tokioje kavinėje „Pas našlę“ veikėjas Gabrielius lankosi būdamas mieste. Tačiau laikas viską negrįžtamai keičia. Skaitydami romaną, „Pas našlę“ galime užsukti daug kartų, o tikrovėje jau neįmanoma rasti nei tokių pačių mūsų, nei to paties kavinės darbo ritmo, su kuriuo buvau supažindinta prieš dešimt metų.

Pamaniau, kad tai simboliška. Juk pastarųjų metų D. Kajoko veikla skatina su juo kalbėtis ne vien apie poeziją. Jau kurį laiką mums tampa prieinami jo tekstai, kilę iš noro „atsirokuoti“ su literatūra – skelbiami dienoraščiai (ištraukų pasirodė spaudoje, taip pat ir „Metuose“, 2022 m. Nr. 5–6), poezijos juodraščiai ir rinktinės. Tai suteikia naują suvokimą, kokią ypatingą vietą D. Kajoko dvasiniam ir intelektualiniam gyvenimui turi rašymas. Ir kad mums prieinama poezija, romanai ir esė tėra tik jo dalis. Taigi šis pokalbis sukasi apie laiką ir jame kintantį save, rašymą kaip savityros procesą, lydintį pokalbininką nuo keturiolikos, ir šiek tiek apie kompromisus, kurių prireikia norinčiam išsaugoti vienumą ir laisvę.

 

– Kaip Jūsų kasdienybėje atsirado dienoraštis?

D. K. Dienoraštį rašau nuo keturiolikos. Sykį lietuvių literatūros mokytoja pasakė: jeigu norite pasikelti pažymį, atneškite dienoraštį. Pasikelti pažymį tada pasirodė nebloga mintis, taip pradėjau rašyti. Tad pirmieji dienoraščio įrašai buvo dėl kito. Ilgainiui pastebėjau, kad man ir pačiam patinka, kad mane disciplinuoja rašymo teikiama galimybė pabūti su savim, apmąstyti ir sustruktūrinti dieną ar savaitę – taip pamažu išsivystė įprotis, kuris neišblėso iki šiol.

Jau nuo antrojo sąsiuvinio dienoraštis buvo rašomas ne kam nors, o sau. Per pusę šimtmečio tų storų sąsiuvinių susikaupė baisinga krūva, gal du šimtai dvidešimt penki. Iki šiol į juos rašau ranka, todėl tik pats turbūt ir perskaitau (šypsosi).

– Dienoraščius vadinate elegantiškai – leistinu privatumu. Taigi akivaizdu, kad ne viskas viešinama. Kiek mums leista prie Jūsų priartėti?

D. K. Viešinti nutariau 1979–2000 metų užrašus, pasirinkau dvi generalines savo gyvenimo kryptis – dvasinę ir intelektualinę. Tarp jų rastume šiek tiek ir kasdienybės detalių, socialinių motyvų, kurių pagausėjo Atgimimo laikotarpiu, nors apskritai ši sritis mane visada mažiau domino. Beje, dvasinei raidai svarbūs buvo ir kiti momentai, pavyzdžiui, dukros gimimas. Kažkur pasąmonės dugne, matyt, slypėjo nuojauta, kad ji gali būti adresatas, kuriam rūpėsiu.

– Kuo Jums skiriasi rašymas viešumai ir sau? Ką šiandien reiškia leisti kitiems skaityti dienoraštį?

D. K. Apie tai ėmiau mąstyti kur kas vėliau, galbūt skaitydamas kitų žmonių dienoraščius. Pavyzdžiui, Alfonso Nykos-Niliūno, Vytauto Kubiliaus, Jono Meko. Įsiminė Nykos tritomis, supratau, kad jo autorius iki kaulų smegenų yra menininkas, artistas, tas, kuris tikrai žino, kad dienoraštį rašo ne tik sau, todėl ir rodo vien intelektualinių atradimų viršūnėles. Kaip iki jų prieita, jau ne skaitytojo reikalas. Nežinau, ar jis iš tiesų rašė tokį dienoraštį, ar tik mums nutarė pateikti būtent tokį rezultatą. Nykos užrašai vietom man beveik jau ir nebe dienoraštis, kažkas kita, hibridinio žanro kūrinys.

Pavyzdžiui, jis pašiepia, gal net kiek niekinamai žvelgia į Salomėjos Nėries dienoraštį, kuriame ji jausmingai atsiveria. O man jos dienoraštis tikras, jame poetė nesidangstė spalvingomis intelekto plunksnelėmis, drįso parodyti save apsinuoginusią, tokią, kokia tuo metu jautėsi. Visai kitaip nei Nyka, kuris, mano supratimu, dažnai save slėpė, stengėsi tramdyt asmeniškumus ir emocijas. Tiesiog jiedu rašė skirtingus tekstus, vykdė skirtingas užduotis, žaidė skirtingose erdvėse.

Beje, ir aš savo dienoraščiuose, pavadintuose „Leistinu privatumu“, ketinu pateikti anaiptol ne visus tų metų sąsiuvinių puslapius. Tik leistinus.

– Kaip vertinate mintį, kad dienoraštis leidžia iš tikrųjų pažinti jų autorių?

D. K. Žmogus, manau, atsiskleidžia tiktai per ilgesnį laiką. Netgi dienoraštyje. Vis dėlto jeigu rašai jį, tarkim, pusę šimtmečio, savęs jau nepaslėpsi, tiesiog nesąmoningai atskleisi net ir slapčiausias, intymiausias savo kerteles. Reikia tik įžvalgaus skaitytojo ir geros metodikos.

Žmogus sugeba pasislėpti, jei pateikia savo mintijimų ar dienoraščio atkarpėles. Minėtoji Salomėja Nėris irgi slėpėsi. Daugelis to net nesuvokdami visados save truputuką sutauriname, parodome gražesnius, teisesnius. Juk dienoraštyje skleidžiasi vien įvykių versijos: kiti, aišku, kiek pripainiojo, nusišnekėjo, tu vienas teisingai supratai. Galime juokais paklausti: kas yra protingas žmogus? Ogi tik tas, kuris sutinka su mano nuomone! Toks paprastai yra savęs vertinimo ir beveik visų dienoraščių motto.

Štai konkretus pavyzdys. Skaitau savo jaunų metų dienoraštį, kai užsiiminėjau alpinizmu ir iš Kaukazo kalnų su bičiuliais nusibeldėme pasilepinti prie Juodosios jūros. Buvau Kūno kultūros instituto studentas, jaučiausi tvirtas sportininkas, tad drąsiai šokau į jūrą ir nuplaukiau tolyn, nors bangos buvo galingos. Netrukus pajutau, kad srovė neša mane į atvirus vandenis, krantas, kad ir kiek stengiuos, neartėja. Vis dėlto man pasisekė, po geros valandos krantą šiaip taip pasiekiau, tačiau dienoraštyje liko maždaug tokia įvykio versija: valandą grūmiausi su mirtimi, o mano bičiuliai tuo metu saulėtoj pakrantėj ramiai kortomis lošė kvailį. Gal po dešimties metų vienam jų užsiminiau apie tą dieną ir išgirdau visai kitą pasakojimą: mano bičiuliai bėgo į gretimą kaimelį, prašė, kad žvejai plauktų mane gelbėti, bet šie sakė, kad ir jų valtims bangos per aukštos. O aš, jau grįžęs į Lietuvą, po savaitės kitos dienoraštyje užfiksavau tai, kas prasilenkė su tikrove, kas mano atmintyje išliko kaip svarbiausias akcentas – asmeninė kova, neva heroizmas, niekas atseit nė nesuprato, kad skęstu…

Todėl ligi šiol esu atsargus, netgi skeptiškas daugelio atsiminimų atžvilgiu. Esminė linija juose gal ir nebus iškraipyta, tačiau akcentai dažnai gali būti sudėti gana įtartinose vietose.

– Ar nebuvo sunku mąstyti apie jaunesnį save?

D. K. Tiesą sakant, nelabai jau ir norisi. Jaunam žmogui atrodo, kad jis amžinas, šis gyvenimas jam yra akivaizdi realybė, neabejotinas faktas, mirtis – tik hipotezė, o ir ta įtartina. Apie gyvenimą, kaip jį reikia teisingai ar neva prasmingai gyventi, jaunystėje praneša tėvai, menai, istorinės pamokos, filosofija, prigimčiai mieli darbai, įdomūs pašnekovai, nuotykiai, kelionės. Kai atsiduri kitame gyvenimo pakraštyje ir imi prisiminti, kas vyko, tarkim, prieš penkiasdešimt metų, pradedi abejoti, ar apskritai visa tai ir taip buvo. Tuomet praėjęs gyvenimas su visais nuotykiais ir nutikimais tau tampa panašesnis į hipotezę, o mirtis nepastebimai iškyla prieš tave kaip nepaneigiamas ir neapeinamas faktas, tikrų tikriausia tikrovė. Pasidaro nepaprastai įdomu, koks buvimo pavidalas laukia už tų mirties vartelių, kiek žinau, nėra nė vienos būtybės, kuriai nepavyko pro juos praeiti. Juk buvimas – tai ne tik dvasinė būtis iki gimimo, alsavimas iki mirties, bet ir mįslinga egzistencija po jos. Kas ir kaip bus tada, atsidūrus už minėtų vartelių, man nepranešė nė vienas išminčius, nė viena knyga, nors kelios nuoširdžiai bandė. Artėja kažkas, ką teks patirti asmeniškai. Ši riba, šis šimtaprocentinis faktas, tiesą sakant, dabar mane domina labiau, žada svaigesnį nuotykį nei hipotetinė ar dienoraštinė jaunystė.

– Tačiau Jus anksti aplankė mintis, jog tam tikra prasme teks senti. Daugelis skaitytojų žino Jūsų teoriją apie poeziją kaip jaunų žmonių žanrą. Visuomet mąstėte apie galimą ribą, kada kūrybinė energija išblės. Tiesa, pirmiausia buvote numatęs stipriai rašyti iki keturiasdešimties, vėliau terminas nusikėlė…

D. K. Kai apie tai rašiau ar kalbėjau, matyt, jaučiausi esąs per daug poetas. Sunkiai įsivaizdavau save seną, sėdintį fotelyje priešais televizorių, apleistą tų kūrybinių galių, kurias jaučiau būdamas trisdešimties (juokiasi).

– O ką Kajokui reiškia būti poetu ar net „per daug poetu“? Kūrėjo dienoraštis liudija, kad buvo daug visokių vaidmenėlių, tačiau nesuabejojote tuo vieninteliu – kad radote savo kelią, esate rašytojas.

D. K. Dėkuidie, gana anksti supratau, kad reikia ne tik turėti, apie ką rašyti, bet ir siekti gilesnio suvokimo apie asmeniškai tau rūpimus ar net svarbiausius dalykus. Kad literato darbo rezultatai – ne tikslas, tik priemonė tolesnei dvasinei kelionei, tik akiniai, pro kuriuos tam tikrus pasaulio daiktus ir reiškinius ryškiau išvysti, tik plaučiai, kuriais tau skirta kvėpuoti. Rašydamas bet kurią savo knygą niekados neketinau siekti tradicinio populiarumo, rašyti apie tai, kas visiems patiktų, kas patenkintų daugumą – vidutinį statistinį vienetą.

Peržengęs tam tikrą ribą, neabejojau, kad esu rašytojas, todėl galima sakyti, kad man juo „būti“ ir nereikėjo. Sulaukęs dvidešimt kelerių gana tvirtai pajutau, kur link turiu sukti.

Tad netvirtinčiau, kad kūryba buvo esminė mano siekiamybė – rašymas, poezija beveik iš pat pradžių tebuvo priemonė judėti link kažko dar svarbesnio, slėpiningesnio, fundamentalesnio. Kas tai yra? Iki šiandienos šito klausiu. Sykiais jau pajuntu, kas tai, nors, mėgindamas įvardyti, žinau, – suprimityvinčiau.

– Man atrodo, kad tai labai susiję su XX a. vyravusia menininko veiklos samprata. Rašymas jau dvidešimtmečiui žmogui atrodo kaip sunkios profesijos dalis, turi prestižą. Atrodo, kad jis jaučia turintis tikslą sukurti kažką svarbaus, gal net epochinio – kitaip net ir neverta prasidėti. Kaip šiandien vertinate tokį požiūrį?

D. K. Tokį požiūrį vertinu normaliai, be pašaipos. Kiekviena epocha, kiekvienas civilizacijos tarpsnis yra ribotas, turintis savo mentalitetą, kuris tuo metu atrodo priimtiniausias, tačiau po kiek laiko gali kelti ir atlaidžią šypseną. Taip nutiks ir su daugeliu šiandieninės elgsenos nuostatų, mąstymo išvadų, gyvenimo taisyklių.

Sukurti ką nors epochinio… Tiesą sakant, ir šiandien manau, kad kiekvienas žmogus bent jau mintyse, šviesiausiame sąmonės pakraštėlyje privalo sukurti savo šventraštį, savo Bibliją, tarsi iš naujo ją parašyti. Tik tada jis pradės intuityviai nujausti, ką mums bando pranešti tikroji, seniai užrašytoji Knyga.

Ši užduotis, ši pastanga, kuo ji ne epochinis kūrinys?

– Jūsų užrašų visuma (poezijos juodraščiai, komentarai, dienoraštis) rašymą leidžia gyvybiškai svarbiu veiksmu. Iš jų aiškėja, kad Jus visada domino procesai, supratimai, būsenos reikšmė, o ne faktai.

D. K. Kasdieniai, socialiniai faktai mane iš tiesų menkai domino. Mano filosofinėje sistemoje jie buvo gerokai prislopinti, egzistavo kone paraštėje. Daug daugiau reikšmės turėjo žmogaus santykis su įvykiu, reiškiniu, objektu. Būtent tai ir vadinau faktu. Todėl man buvo itin svarbus ėjimas į save, gilinimasis.

Dabar matau ir tam tikrą tokios pozicijos trūkumą – būdamas jaunesnis, į socialinę sferą žiūrėjau per daug iš aukšto, ji man atrodė per plokščia. Dabar taip neatrodo. Vis dėlto ir toliau manau, kad pagrindinė žmogaus, ne tik to, kuris rašo knygas, kryptis yra savityra, savęs organizavimas ir subalansavimas. Jeigu deramai harmonizuoji savo vidines struktūras, įgyji teisę ir į išorines, gali eiti į sociumą ir veikti jame, deramai keisti aplinką. Daugeliu atvejų, deja, nutinka priešingai – kuo prasčiau asmuo suderinęs savo vidų, tuo energingiau, drastiškiau bando derinti, savaip „perkurti“ išorinį pasaulį, tad ir rezultatas toks – apverktinas. Ir tai, deja, taip pat faktas.

Ėjimas į save yra lėtas, atsargus, jis tęsiasi tūkstantmečiais. Todėl man priimtinesnis ne valstybinis, ne institucinis, ne revoliucinis, ne mechaninis, o atsargus religinis žmogaus harmonizavimo modelis, gelmiško tikėjimo ir pasitikėjimo skatinamas mąstymas, kuris leidžia tykiai ir ramiai skverbtis į savo ir pasaulio esmes, likti atokiau nuo nemotyvuotų sprendimų, grubių politinių ir socialinių pervartų greitkelio.

– Man atsiskleidė toks simpatiškas dalykas – esate išties nuoseklus ir sau dėmesingas žmogus. Dienoraštyje fiksuojami procesai nėra vienkartiniai, t. y. netraktuojami maždaug taip: užsirašiau ir pamiršau. Šiek tiek grįžtelit atgal, permąstote. Įdomu sekti virsmą, kaip ir „sugeriančio“ informaciją, tampate ją savaip kuriančiu, perteikiančiu. Jau viena tai liudija, kad subrendote „Komentarams“ (1990).

D. K. Savityra yra kelias, todėl natūralu, kad būdavo ir grįžimų, stabtelėjimų, permąstymų. Viename etape kai ką įsisavini, randi žodį, kuris apibūdina naujas patirtis. Tada judi toliau, būna, kad terminai pasidaro per ankšti, pradedi įžvelgti netikėtus gyvenimo ir buvimo niuansus. Ilgainiui suvoki, kad esi procese, išvysti platesnį visa ko vaizdą, todėl verta atsigręžti, apsidairyti, žiūrėti, ar nenusukai į pašalį, nuspręsti, kur derėtų judėti toliau, o gal privalai grįžt ir daug ką pradėti kone iš pradžių?

Protas budi, kalba maskuoja. Taip atsiranda ir tuščių laikotarpių, kai patenki į slogią būseną, jauti, kad esi prigesęs – iš tavęs atimamos jėgos, pakeičiami prioritetai, supainiojamos kryptys. Skaitydamas senus užrašus gali atsekti savo jėgingus, turiningus periodus, kai tikrasis pasaulio centras buvo ten, kur esi tu – pačia plačiausia, anaiptol ne egoistine prasme. Dienoraštis daug praneša, padeda susigaudyti, kur buvai nuklydęs, net sugrąžina vidinį kryptingumą. Tačiau vis dažniau imi nujausti, kad pati kalba tampa problema – užrašydamas išgyveni jos ribotumą, pradedi nesuprasti, ar ji išryškina tikrąją realybę, ar ją užstoja. Tarpais dingojas, kad kalba sugeba atspindėti labai mažą realybės plotelį, o ant likusios jos dalies užmeta skraistę. Praėjus tam tikram laikui supranti, kad dienoraščio sakiniai jau nebyloja apie ankstesnes patirtis, apie jų viršukalnes, išgirsti vien tolimą ir gerokai iškraipytą anų patirčių aidą – tada dar ir dar sykį nusivili kalba…

Štai kodėl poezija yra (veikiau – turėtų būti) svarbi kiekvienam žmogui, slaptajai jo savasčiai. Paradoksalu, bet ji turbūt vienintelė geba iš realybės išgriebti ir sumodeliuoti žodines struktūras, kurios yra daugiau negu kalba.

– Ar šiandien galite sakyti, kad per poeziją pavyko priartėti prie tų tikslų?

D. K. Poezija nėra tikslas. Poezija – tobula kalbos karieta. Neseniai mane nustebino – beje, ir ligi šiolei stebina! – vienas mano senų laikų įrašas. Tai buvo periodas, kai kalba man buvo virtusi rimta problema, kai ji daugiau užstodavo nei pranešdavo, o sokratiškasis „žinau, kad nieko nežinau“ buvo virtęs vos ne devizu. Tuomet į dienoraštį užrašiau maždaug tokius sakinukus: „Tėra vienintelė tikra žinia: Dievas yra. Ir netgi jei Jo nebūtų, vis tiek tai būtų vienintelė tikra žinia.“

Po kiek laiko iš Arvydo Šliogerio lūpų išgirdau kone identišką mintį, tiktai kitaip suformuluotą. Dievo egzistencijos, sakė filosofas, mes negalime nei įrodyti, nei paneigti, tačiau gyventi privalome taip, tarsi toji Aukščiausioji Jėga būtų.

Ši mintis, ši idėja ir pošiaidien yra vienas didžiausių mano ne tik kūrybos, bet ir viso gyvenimo atradimų-nustebimų. Galima jį vadinti ir tolimu tikslu, prie kurio šiek tiek priartėta. Ir vis artėjama.

– Radau tokią Jūsų mintį: „Pavargau nuo savęs <…> su kauke, kurią užsidėjau savo noru ir kuri jau priaugo prie veido“ (1979.VII.5). Visaip svarsčiau, koks tos kaukės pavidalas. Priėjau prie minties, kad galbūt tai – tam tikro laipsnio ironija. Laikote save ironišku žmogumi?

D. K. Ironija yra beveik visiems būdinga, skiriasi tik jos kryptis ir laipsnis. Manasis lengvas, retai įžeidus. Kol nors kiek ką nors ironizuojame, tol esame kelyje. Vis dėlto saviironiją labiau vertinu nei ironiją, nukreiptą į kitus. Toji lyg ir nekalta savybė visuomet turi ir nuodingą geluonį. Savigynai jis tinka, agresijai – labai retai. Nebent irgi savigyniškai.

Tačiau jeigu prisikasi visai arti tikrojo savo aš, prie to trapaus savasties spindulėlio rojaus slėnyje, pastebėsi, kad jis sutvertas truputį pagal kitus dėsnius. Rinkinyje „Lapkritis veidrodyje“ (1985) yra mano eilėraštis „Slėnis“, jame, matyt, ir bandžiau kalbėti apie panašius dalykus:

aš numirsiu tarp mirtų
ironijos slėnyje prisikelsiu
tarp mirtų ironijos slėnyje
ir sėdėsiu tarp mirtų ironijos
slėnyje ar girdi ką jos kužda
ironijos slėnyje
          – kad nėra
jokio slėnio ironijos pusėje

– Jūsų pirmoji knyga „Žeme kaip viršūnėmis“ (1980) neišėjo tokia, kokios norėjote. Kas padėjo išlaikyti norą toliau rašyti? Juk jeigu nepavyksta, taip lengvai gali nusvirti rankos.

D. K. Pamenu, ir Algimantas Mikuta stebėjosi, neprisiminė kito atvejo, kad cenzūra taip drastiškai išbraukytų, išdraskytų pirmąją knygą. Iš mano debiuto išmetė gal trečdalį tekstų. Nesuprantu, kodėl taip nutiko, greičiausiai jiems pasirodė, kad mąstau „ne pagal partinę liniją“, per dažnai miniu Dievą (ir tą mažąja raide!), angelus, šunis, bokštų smailes ar kitokią religinę atributiką. Tuomet atrodė, kad toliau jau išvis negalėsiu rašyti be trukdžių, valdžia gal apskritai uždraus leisti mano knygas.

Vis dėlto šiandien mane patį kiek nustebino tolesni mano sakiniai. Po to nemalonaus fakto konstatacijos dienoraštyje išsyk ėmiau samprotauti apie tai, kad dabar poezijoje mane labiausiai domina eufonija! Eufonija? Pasirodo, mano jaunatviškas entuziazmas sugebėjo tos politinės agresijos nesureikšminti, ėmė analizuoti kitus tuo metu man rūpimus poetinės technikos niuansus. Žodžiu, aš ir toliau mąstysiu, kursiu, o jūs ten draskykitės, žaiskit, jei norit, savo ideologinius žaidimėlius. Po kokių trejų, penkerių metų, kai būsiu sukomponavęs antrą knygą, galbūt šis tas pasikeis, kas žino…

– Dabar atrodo neįsivaizduojamas dalykas: turite rankraštį, o jums sako – puiku, planuojame jį leisti po trejų metų. Taigi nelengva išlaukti.

D. K. Oi, išleisti knygą, telaukus vos trejus metus, jau būtų buvęs nedidelis, bet laimėjimas! Tais laikais pirmoji knyga paprastai ant knygyno prekystalio pasirodydavo po penkerių metų nuo rankraščio įteikimo. Bent jau jaunų literatų, kurie negyveno sostinėje. Tai turi ir pliusų, ir minusų. Jeigu knyga pasirodys dar negreitai, vadinasi, gali joje šį tą pataisyti, papildyti naujais tekstais, patobulinti raišką ar kokį motyvą. Smagu stebėti, kaip rankraštis tavo akyse gerėja, grakštėja. Kita vertus, per tą laiką jau būni parašęs ir naujų tekstų, turi ir kitos knygos užuomazgų, jau galėtum judėti toliau, o imi kažkodėl naujus eilėraščius kaišioti į užplanuotą rinkinį. Tai išbalansuodavo, pristabdydavo profesinį augimą. Deja, taip buvo, nieko nepadarysi.

– Šioje vietoje ir norėčiau prieiti prie turbūt svarbiausio klausimo – apie supratimą. Viduje gali jaustis rašytoju, manyti, kad parašei stiprų dalyką, tačiau realybėje nesulaukti patvirtinimų. Štai dienoraščiuose fiksuojate išgyventą dvasinę izoliaciją, bent sovietmečiu kirbėjusias nuolatines abejones dėl pripažinimo.

„Leistinas privatumas“ baigiasi ties 2000 m. Tuo metu Jūsų intelektualinė kūryba jau pražysta visu pajėgumu – pasirodo naujos poezijos knygos, komentarai, esė, pelnote reikšmingiausius apdovanojimus. Tačiau vis tiek lieka intriga, ar apskritai kaip kūrėjas jaučiatės suprastas?

D. K. Tikrai buvo toks periodas, kai ankstyvuosiuose dienoraščiuose kone desperatiškai klausiau savęs: ar kas nors kada nors pripažins, kad esu poetas?! Slogi būsena, ypač nuoširdžiai ieškančiam jaunam žmogui. Imi abejoti ne tiek tavo kūrybos vertintojais, kiek savimi.

Vėliau trumpuosius mano poezijos tekstus daug kas priėmė, o ir dalis kritikų turbūt suprato, kur link judu. Vis dėlto ilgesnieji mano kūrinėliai, kuriuos galima vadinti ir poemomis, liko nuošalėje, tarsi be atsako. Nors jie – „Sapno mechanika“, „Bachas. Mišios si minor“, „Sordidus“, „Didžioji rauda“, „Neviltiškoji“ – man pačiam ligi šiol yra svarbūs, bylojantys. Prie kai kurių minėtų tekstų vietų, manau, vertėtų prikišti nagus, stilistiškai pakoreguoti, tačiau požievinė kūrinių srovė teka teisinga linkme, energija vis dar verpetuoja, neišsekus. Bet gal vien man taip atrodo?

Pavyzdžiui, pernai LLTI išleistoje mano poezijos rinktinėje „Dieviškos slėpynės“ minėtų tekstų nėra. Sudarytojai Elenai Baliutytei, matyt, atrodė, kad esu stipresnis kitur. Nė nemanau prieštarauti, iš šono gal ir geriau matyti, gerbiu jos triūsą, skonį ir pasirinkimą.

Esmė ta, kad kiekviena mano eilėraščių knyga žymi tam tikrą vidinės kelionės etapą. Iš šalies žiūrint jos gali atrodyti panašios, kadangi jų prigimtis ta pati. Tačiau bent jau man kiekvienas rinkinys žymi skirtingus tos pačios kelionės etapus, turi kiek kitokio intensyvumo ir galios energinį užtaisą.

– Įsiminiau tokį simpatišką vaizdinį: Donaldas Kajokas stiklinėje kamaraitėje, įtaisytoje tarp ūžiančių katilinės mašinų, darbo metu ramiai sau rašo į sąsiuvinį. Šiandien, kai pareigos ir darbiniai įsipareigojimai virsta gyvenimo būdu, šis vaizdinys man kalba, kad menininkas yra linkęs siekti autonomijos, turi savų poreikių ir net leidžia sau būti anapus sistemos. Kaip suprantu, tokį būvį stengiatės išlaikyti visą gyvenimą. Ar tai sunku?

D. K. Taip, būti tarsi anapus sistemos man buvo svarbu. Net kai nelabai sekdavosi užsitikrinti oraus pragyvenimo minimumo, kai šeimai tekdavo sunkokai suktis, kaip sakoma, nuo algos iki algos. Buvo momentų, kai dingteldavo, kad gal paprasčiau būtų sėdėti, tarkim, kalėjimo vienutėje. Aišku, tokioje, kur galėtum kiek nori skaityti ir ką nori rašyti… (Juokiasi)

Kai pasirenki judėti link to, kas tau itin rūpi, gal ne taip ir svarbu – rašai tuo metu ar ne. Buvo periodų, kai kūryba mane susiurbdavo visą, tačiau tuo metu nebūtinai parašydavau stipriausius dalykus. Tarkim, kai gimė duktė ir ėmė net elementariausiam miegui stigti laiko, nes pasaulis pradėjo suktis vien aplink mažylę, staiga „sprogau“, pradėjau rašyti puikius eilėraščius, jie birte pabiro. Viskas, net laikas, ėmė dalytis tobulom proporcijom.

– Gal Jūsų atveju neprisitaikymas sietinas ne su viešu nonkonformizmu, bet labiau galime kalbėti apie vidinės laisvės poreikį?

D. K. Kiek pamenu, turbūt niekada nesijaučiau nelaisvas. Nekilo mintis, kad mane smarkiai riboja, tarkim, sovietinė santvarka. Gana greitai supratau, kad jeigu žmogus labai nori – visur gali būti laisvas. Blogiausia, ką toji santvarka man gali padaryti, tai nespausdinti kūrybos. Ką padarysi. Mane domino, kas yra laisvė kur kas platesne prasme. Buvau nusprendęs, kad laisvas yra tas, kuris bet kur ir bet kada gali sakyti tiesą. Nesvarbu, kokiu būdu, kokia forma – kūno kalba, akimis, manieromis, darbais, pauze, tyla, žodžiu… Jei jis tai gali, jis yra laisvas.

– Sutikote tokių žmonių?

D. K. Jau studijų metais tokių žmonių sutikau. Beje, daugiau merginų nei vyrukų. Su tokiais žmonėmis mielai ginčydavomės ir apie politiką. Kaip norėjom, taip šnekėjom, be baimės, kad kas nusiklausys ir įskųs. Niekas neįskundė, bent jau studijų metais.

Rodos, Antanas Maceina laisvę tapatino su laime. O man atrodo, kad laisvę tu gali pasiekti net kalėjimo vienutėje, tačiau laimei to neužtenka. Ir viename, regis, Federico Fellinio filme išgirdau, kad laimė – tai sakyti tiesą niekam nesuteikiant skausmo. Išgirdęs šią paprastutę mintį net loštelėjau. Man ji pasirodė nepaprastai teisinga, tiesiog neatremiama. Suderinti šiuos dalykus geba tik neeilinės asmenybės. Mano supratimu, tai pavyko turbūt tik Jėzui Kristui.

– Užsiminėte apie vienutę, atskirumą. Kas Jums yra vienatvė? Ji atrodo nevienareikšmė.

D. K. Jaunystėje tam tikrą klampesnę ar uždaresnę būseną vadindavau vienatve. Tas žodis buvo dažnas ir to meto jaunųjų poetų eilėraščiuose. Vėlėliau vis dėlto ėmiau skirti, dabar manau, kad yra bent du anos būsenos aspektai: vienuma ir vienatvė. Vienatvė yra labai žeidžiantis dalykas, ji gali susargdinti, sugniuždyti žmogų, atskirti jį nuo artimųjų, nuo tautos, nuo pasaulio, nuo paties savęs – nuo visko! Vienuma – visai kas kita, dažnai tai kūrybinga būsena.

– Kaip suprantu, vienuma yra pageidautina. Kas Jums padeda ją palaikyti?

D. K. Ilgą laiką man labai padėdavo meditacija. Dvi–trys pomeditacinės valandos būdavo fantastiškos: šokteldavo intelekto galia, galėdavau dirbti ilgai nenuvargdamas, antraeilės problemos nustodavo kamuoti, tiesiog pačios išsišluodavo iš sąmonės, įsivyraudavo ramus ir šypsningas kūrybiškumas.

Dabar medituoju rečiau. Bet vis dar primenu sau: kai peržiūrėsiu dienoraščius, kai parengsiu juos spaudai, kai būsiu galutinai „atsirokavęs“ su literatūra, vėl grįšiu prie rimtesnės meditacinės praktikos, intensyvesnės vidinės kelionės. Viliuosi, o bus kaip bus.

– O kaip rasti laiko svarbiausiems dalykams? Juk dažnai sakome: nėra laiko, nieko nespėju…

D. K. Šviesiaisiais periodais, kai intensyviai medituodavau, dirbdavau redakcijoje ir šį tą rašinėdavau, mano laikas darniai susistyguodavo, įgydavo kone tobulą ritmą. Prastesniais periodais santykis su laiku pakisdavo, valandos apsunkdavo, aptemdavo, o kartais to laiko atrodydavo netgi per daug – šis išsiderinimas greičiausiai reikšdavo vien tai, kad laiko ir mano ritmas ėmė skirtis, gerokai nesutapti.

Ir vis dėlto! Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad grynas blefas, jei kas nors bėdoja, jog jam neva stinga laiko. Laiko pristigti iš principo negali. Jei šitaip nutinka, eik pamiegoti, matyt, tau ne laiko stinga, o kažko kito. Teisingiausiai apie tai yra prasitaręs turbūt kunigaikštis Myškinas: visas mano laikas su manim.

Aišku, jei tu pats su savim.