literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Pažeidžiama proto teritorija

2011 m. Nr. 5

Jaroslavas Melnikas. Kelias į rojų. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – 341 p.

Jaroslavo Melniko proza susilaukia įvairiausių apibrėžimų – „fantastinis realizmas“, „mokslinė (metafizinė) fan­tastika“, „neosimbolizmas“, o pats auto­rius įvardija savo kūrinius kaip „siurrea­listinius“. Šiaip ar taip, bene kiekvienoje apibrėžtyje susiduriame su tuo, kas tu­rėtų peržengti proto ir realybės ribas, kas priklausytų vaizduotės pasauliui, o gal net prisiliestų prie Kitos būties, Antgamtės kontūrų. Bet ar tikrai taip yra? Ar „metafizika“, „fantastika“, tokia, ko­kią ją suprantame, iš tiesų priklausytų Antgamtei, o ne tik vienai iš proto sri­čių – mokslo inspiruotai vaizduotei, ku­ri, nors ir šokiruojanti, aštri, gluminanti, žeidžianti, iš esmės yra nuspėjama ir pati – pažeidžiama?..

Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu J. Mel­niko proza yra itin šiuolaikiška, simp­tomiška, galgi net aktuali – turint ome­ny ir geruosius, ir bloguosius šios są­vokos aspektus. Taigi ar iš tiesų „al­ternatyvios erdvės“ bei „kraupūs būties ir mirties pasauliai“ (L. Jonušys), futu­ristinės projekcijos, pagaliau nuolatinis Dievo kvietimas „į dvikovą“, pasiren­kant drastiškus vaizduotės sprendimus, priklausytų metafizikos sričiai – erdvei, kurios būties mes nepažįstame?.. Ar ap­skritai žmogaus vaizduotė priklausytų metafizikos sričiai?.. Juk iš tikrųjų em­piriniu požiūriu ji yra klaidinga. Tačiau jos klaidas mes neretai priimame už gryną pinigą, nes trokštame jomis tikėti kaip esmingomis būties tiesomis.

Tačiau kalbant apie esmingąsias vaizduotės tiesas reikėtų akcentuoti ar­chajišką, mitologinę vaizduotę. J. Mel­nikas, nors ir pasitelkia kai kuriuos ar­chetipinius vaizdinius (moteris – giri­nė „iš pasakos“, aps. „Manasis Barabankinas“, p. 104) ir naudoja juos veikėjo metamorfozei išreikšti (vyras – girinis transformuojasi į angelą, o moteris, re­gis, pasmerkta amžiams likti su ragais, uodega ir tešmeniu kaip chtoninės, že­mosios sferos būtybė), vis dėlto rašyto­jo vaizduotė priklausytų racionaliajai sferai, varžomai empirikos ir savotiš­kos kalbos struktūros – šalto, išmokto kalbos jausmo, pakankamai taisyklin­go, kad nepajustumei tekančios, pasą­moninės, „netvarkingos“, chtoninės, sapnų ir regėjimų kalbos, ne atsidalijančios, o persmelkiančios kultūrinę, išmoktą kalbą. Galbūt todėl kartais ra­cionalioji vaizduotė padaro savotiškų klaidų. Apsakymo „Kodėl aš nepavargs­tu gyventi“ žmonija biologiškai skyla j dvi rūšis: kerpus (pranc. le corps – kū­nas) ir smegenų nešiotojus, junginys – savotiški „proto žmonės“, kurių smegenims pritaikomi vis nauji kūnai (korpai), neatsižvelgiant nei į lytį, nei į amžių (tai, be abejo, galima traktuoti kaip asmens pasirinkimo laisvę). Bet čia įsivelia klaida – prie žodžio „gyventi amžinai“ autorius pri­kūlė ir žodį „daugintis“, „pamiršdamas“ demografinio pertekliaus problemas, ko­vos už būvį dėsnius, stipresniojo iš­likimą ir agresyvesniojo dominavimą, žodžiu, visus tuos dalykus, kuriuos, kal­bėdami apie amžinybę, protingi žmo­nės kartais pamiršta. Kadangi kaip problemos sprendimas nepaminėta nei kitų planetų kolonizacija, nei populia­cijos reguliavimas, pasidaro kiek baisu. Žinoma, tokio „nemirtingumo“ kūrimas – įtaigus, atskleidžiantis susvetimėjimą, jausmų atrofiją, žmogiškosios atmin­ties ir kraujo ryšių išsigimimą. Tai lyg atvirkštinė evoliucijos teorija – nuo žmo­gaus į „molį“, gyvą, jaučiantį, kvėpuo­jantį, bet inertišką, medžiagą, kurioje nyksta gyvybės bruožai ir įsigali negyvybė.

Nemirtingumas – vienas iš subti­liausių metafizikos klausimų ir kai ban­dome j jį atsakyti žmogiškuoju protu, atsakymas neretai mus pačius išgąs­dina. O paradoksaliausia tai, kad jis, iki begalybės pratęsdamas fizinį žmogaus egzistavimą ir įkūnydamas racionalųjį humanizmą, atrodo beprasmiškas. Šiuo atžvilgiu mirtis, būdama nuodėmės ir puikybės, nuopuolio bei irimo įkūnytoja, atsiveria kaip „sesuo“, šv. Pranciškaus Asyžiečio suvokta kaip vartai į amžiny­bę, pašalinanti paskutinę kliūtį – žmo– $kąjį kūną – susitikti su Dievu.

Tačiau J. Melniko prozos žmogus yra kūniškas. (Svarbiausioji kūno dalis, be abejo, smegenys: „Žmogus yra ne inkstai, ne kepenys, ne akys, ne širdis, bet – smegenys“, aps. „Kodėl aš nepavargstu gyventi“, p. 12). Tai, žinoma, nieko bloga, taip pat nieko bloga nėra tame, kad žmogaus organizmo ir fizinio pasaulio sąrangą norima paaiškinti pasitelkiant logiką, mokslo žinias ir žmogišką patirtį. Autorius, vartodamas sąvokas „žinojimas“, „protas“, „valia“, jausmai“ ir priskirdamas jas ne tik fizinei, bet ir metafizinei sričiai, vis dėlto išskiria „žinojimą“ bei „pro­tą“. Tačiau J. Melniko veikėjams ne­svetimas suvokimas, kad žmogiškasis žinojimas – ne tik ribotas, bet netgi iracionalus (apsakyme „Skrydis“ žmo­nės žino savo mirties datą ir jos ap­linkybes: „<…> dabar, kai žino, jiems uždrausta ką nors keisti“, p. 86). Ryški aliuzija į Biblijos Pradžios knygą, tik, užuot draudus, nuskinti pažinimo vai­sių, dabar leidžiama juo mėgautis – ramiai, tačiau be vilties. Žinojimas šiuo atveju – žmonijos savinaikos mecha­nizmas, nepriklausantis nuo jos valios.

  1. Melniko žmogus aistringai, pasi­telkdamas žiaurius metodus, kviečia Dievą „į dvikovą“. Apsakyme „Paskuti­nio teismo diena“ tam tikslui jis su­naikina visą žmoniją. Ši gija driekiasi per daugelį ankstesnių J. Melniko kū­rinių, liudydama, kad autoriui, regis, svarbi Dievo kaip Asmens, Kūrėjo, Mokslininko („Kad sukurtum žmogų, reikia išmanyti tam tikrus dėsnius“, aps. „Laboratorija“, p. 204), netgi – Nai­kintojo (aps. „Mechtodas Parabupalas, paskutinis žmogus“) tema, atliepianti panašias žmogaus būsenas („Ne aš sukūriau žmogų, o tikrasis Dievas. AŠ galėjau žmogų tik sunaikinti“, aps. „Paskutinio teismo diena“, p. 139). Au­torius ieško Dievo kaip varžovo: („Kū­nas paslankus kaip molis <…>. Kūnas – ne tabu, o kūrybos medžiaga <…>. Jei Dievas yra, tai aš – pirmasis žmogus, sugriovęs Dievo sukurtą formą“, aps. „Manasis Bnrnbankinns“, p. 99–102). Bet tai vargu ar griovimas, o veikiau transformncija, metamorfozė, tik netu­rinti graikų mitams būdingo pirma­pradžio tragedijos katarsio, savaip pri­artinančio prie biblinių pažinimo mo­tyvo, labiau Inspiruota transformuoto žinojimo ir nusivylusios vaizduotės, ši vaizduoto rekonstruoja jau seniai žinomas ir išeksploatuotas pasaulinės mokslinės fantastikos temas – kosmo­so nežmoniškumą (aps. „Trečioji akme­ninė“), biologinių antrininkų temų, aps. „Lėlė – 2“), fiziologinį nemirtin­gumų (aps. „Kodėl aš nepavargstu gy­venti“), žmogaus vienatvę visatoje (aps. „Kelias į rojų“) ir kt. Tiesų pasa­kius, jei lygintume su tradiciniais šio žanro kūriniais, dažnas J. Melniko ap­sakymas pritrūktų motyvacijos, atro­dytų ištęstas, perkrautas, arba atvirkš­čiai – neišplėtotas, netgi – naivus, ir tai nebūtų joks netikėtumas, nes pro­tingi, intelektualūs kūriniai neretai tokie būna, juolab kad ir humoro jaus­mo vaizdžiai pritrūksta, o tai dar blo­giau, nei naivumas.

Pavyzdžiui, apsakymas „Kelias į rojų“, kuriame svarstoma žmogaus ir Žemės vienišumo tema, visatos negyvumas, kosmoso šaltis. Ar šitas negyvumas – aksioma? Patvirtinta šiuo­laikinio mokslo duomenų? Protas su tuo gal ir turėtų susitaikyti, bet ir tai – nebūtinai. O juolab – vaizduotė. Nuo­stabiojoje C. S. Lewiso „Kosminėje tri­logijoje“ („Alma littera“, 2007, 2008) atveriamas ne tik žinojimo, bet ir ti­kėjimo akimis pamatytas kosmosas, kuriame egzistuoja ne tik bendri fi­ziniai dėsniai, bet ir moralinės kate­gorijos: nuopuolio, atpirkimo, kaltės, atgailos, netgi savaip pakartojama pir­mųjų žmonių gundymo istorija, kai blogis žmogaus pavidalu gundo Vene­ros moterį sulaužyti Kūrėjui duotą pažadą (antra trilogijos dalis – „Pe– relandra“). Ar kartais protas pats ne­įvaro savęs į aklavietę, teigdamas, kad „nei Saulės sistemoje, nei kaimyninėse sistemose, žvelgiant pro teleskopus, ne­pavyko aptikti ne tik žmonių ar paprasčiausių gyvūnų, o net ir kokių menkučių mikrobų“ (aps. „Kelias į ro­jų“, p. 197). Ar toks teigimas nėra per­dėm naivus netgi mokslui, jau nekal­bant apie literatūrą, ir ar neprimena tarybinių kosmonautų, kurie, pakilę į orbitą, Dievo nepamatė ir tai jiems lei­do tvirtinti, kad Jo nėra?.. C. S. Lewisas Saulės sistemoje apgyvendino ne tik įstabius gyvūnus ir augalus, bet ir dvasias bei angelus. Vargu ar juos pa. matysi pro teleskopą.

Regis, autorius vis dėlto nėra toks naivus, kad to nesuprastų. Apsakyme „Uodelis“, pavyzdžiui, jis svarsto apie mikropasaulių egzistavimą (sena te­ma, eksploatuota jau sovietmečiu – Ka­zio Paulausko „Deimo efektas“), teig­damas, kad svarbūs dalykai egzistuoja mums nematomi. Tačiau autorius šią temą per mažai išplėtoja ir menkai meniškai tepagrindžia – na, egzistuoja uodelyje mikropasaulis, bet kas iš to?.. Nei man nuo to šilta, nei šalta. Vargu ar susilaikysiu nepliaukštelėjusi, kai jis, bjaurybė, kąs. Štai C. S. Lewisas, aiškindamas Žemės „vienišumą“, tei­gė, kad, atskirdamas visatos pasaulius svaiginančiais astronominiais atstu­mais, Dievas troško apsaugoti juos nuo grubios ekspansijos, kuri fantastinėje literatūroje (o, kad tik joje!..) neretai pateikiama kaip civilizacijos pažanga (kolonizacija, svetimų išteklių eksploa­tavimas, čiabuvių edukacija ir kt.). Kodėl gi šie „grubūs“ ir „fiziški“ pa­aiškinimai turėtų netikti „fantastinei sričiai“ – kosmosui ir mikropasau­liams? (Amerikiečių fantastai, pažin­dami demokratinio kapitalizmo prigim­tį, į tai žvelgia protingai – su humoru; minėtinas, pavyzdžiui, šmaikštus Ro­berto Sheckley’aus fantastinių apsa­kymų ciklas apie kolonizuojamą pla­netą Vaiduoklį – IV.)

Sakyčiau, kad ne išdidi, o sveika ironija padėtų J. Melniko herojams „suaugti“ ir nebekviesti į dvikovą to, kuriam esi uodelis. Ir metaforų atsisa­kyti nereikėtų: „Dievas mat pūstelėjo, ir atsirado žmogus. Pūstelėjo į molio gabalą. Bet tai metafora. O jei be metaforų? Jei atsižvelgtume į visus fizikos, biologijos ir žmogaus organizmo funkcionavimo dėsnius?“ (aps. „Oratorija“, p. 202). Tada reikėtų rašyti ne grožinę literatūrą, o vadovėlį. O jei autoriui rūpi „<…> pačiam sukurti tokius dėsnius, pagal kuriuos tas pasaulis ir tas žmogus egzistuos“ (p. 203) tada nieko nebus. Teks grįžti prie literatūros ir prie nelemtų metaforų.

Tuose apsakymuose, kuriuose J. Mel­nikas užsimiršta ir, remdamasis moks­liniais argumentais, liaujasi kvietęs į dvikovą Dievą, užleisdamas areną, pa­sak klasiko, stipresniam priešininkui, blyksteli ir keistos, ilgesingos, gelmi­nės, neišprotautos prozos kristalai (ap­sakymai „Šaknys“, „Ranka“, „328–asis traukinys“). Čia archajiška, mitinė pasaulėvoka (raudonos tulpės iš motinos širdies) ir krikščioniškasis išbandymo motyvas (persisotinusios visuomenės šėtoniškumas) kaip tik netikėtomis metaforomis (lengva prievartautojo (!) ranka, beprotiška širdis ir cigaro (gil­zės) formos traukinys) gana paprastai sukuria įtikinamą kūrinio potekstę.

Pabaigos žodyje „Apie autorių“, ma­tyt, dėl reklaminės įtaigos pasitelkiamos „prancūzų kritikų“ mintys: „Autorius savo jaudinamu stiliumi, trumpu saki­niu ir subtilia psichologine analize pa­kyla iki filosofinio apmąstymo apie žmogiškosios laisvės ribas ir krikščioniš­kosios moralės draudimus“ (p. 340). Prieš­tarauti šiems protingiems žodžiams neturiu jokio pagrindo – nebent dėl „jau­dinamo stiliaus“ (žodis „jaudinti“, ypač dabartės, yra praradęs savo naiviąją reikšmę ir mažai ką bendra turi su pa­kilia nuotaika). Tik ką reikštų „filosofi­jai apmąstymai“ apie „krikščioniškosios moralės draudimus“? Ar tai įkūnytų au­toriaus „dvikovos“ su Dievu ir „formos griovimo“ idėjas beigi apgailestavimą, kad Dievas neturi mokslų daktaro laipsnio? (aps. „Laboratorija“, p. 207). Klasikas kaži kada jau pasakė, kad jeigu Dievo nėra, tai viskas galima. Tačiau jeigu te­beegzistuoja krikščioniškosios moralės draudimai (matyt, omeny turėtas De­kalogas) ir kritikai jų nepamiršta – va­dinasi, žmogaus širdis tebėra arena, kurioje grumiasi dvi priešingos jėgos. J. Melniko „Kelias j rojų“, nors ir kerta negyvybės zoną, tai patvirtina.

Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Jaroslavas Melnikas. Adata

2019 m. Nr. 7 / Jis sėdėjo ant drėgno rąsto. Naktį palijo, bet dangų jau dažė rausvas saulėtekis. Vėsa netrukus užleis vietą šilumai, bus rūkas, pagalvojo. Tai geras ženklas. Be to, tokiu paros metu čia nieko nesutiksi.

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p. / Nors „Pirmosios knygos“ konkursui pateikiamų rankraščių skaičius ne mažėja…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Renata Šerelytė. Užmiršau, bet nepamiršau

2018 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 188 p.

Renata Šerelytė. Nėra prasmės – nėra ir mūsų

2017 m. Nr. 12 / Virginija Rimkaitė. 21 A. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Renata Šerelytė. Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos

2017 m. Nr. 12 / Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga. Galbūt…

Renata Šerelytė. Magdalena

2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu…

Jaroslavas Melnikas. Viena linksma diena Paryžiuje

2017 m. Nr. 3 / Paryžius, Eifelio bokštas, Eliziejaus laukai, Monmartras, Mulen Ružas… O taip. Be abejonės, pasakiškas miestas, pasaulio sostinė, stebuklinga šalis. Bet kokia ji iš tikrųjų, ta Prancūzija?