literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Kukurūzuose prie bedugnės

2020 m. Nr. 8–9

Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

Paauglių literatūra skirta bene įnoringiausiam skaitytojui, bet neretai to skaitytojo įnoriai susiję su madingos temos aktualumu ir gana stereotipišku jos pateikimu, o sudėtingesnių, subtilesnių, intelekto ir kalbinės klausos reikalaujančių teksto suvokimo įgūdžių nė neprireikia. Kad būtų populiarūs ir skaitomi, paauglių literatūros autoriai linkę pataikauti savo skaitytojui: stengiasi su juo susitapatinti, negaili perspaustų emocijų ir pernelyg dramatiškų siužeto posūkių. O neregimą teksto gelmę – potekstę – dažnai atsveria įvairaus plauko ezoterika, kurią pagal poreikius ir aktualumą galima pritaikyti bene kiekvieno skaitytojo skoniui.

 Visa laimė, kad Vytautas Varanius „Šiltnamyje“, nors ir pasižyminčiame mistinėmis siužeto linijomis (paslaptinga meteorito išmušta duobė kukurūzų lauke ir jos pasėtas neaiškus užkratas), šių linijų nenupigina ir nepaverčia fatališkais ir nesuprantamais naratyvo veiksniais. Duobę, meteoritą ir kukurūzų lauką galime laikyti tam tikrais simboliais, nužyminčiais paprasto kaimo vaikinuko Elvino gyvenimo kelią. Rūkstantis vidury lauko krateris liudija virš ramaus šeimos gyvenimo pakibusią grėsmę, kurią visi nujaučia, bet nežino, kokia ji bus ir kaip nuo tos grėsmės apsisaugoti. Elvino tėvas elgiasi taip, kaip ir turėtų elgtis šeimos galva kritišku atveju, – ima kasti bunkerį, jį betonuoti, kaupti maisto atsargas. Jo desperatiškos pastangos irgi tampa savotišku simboliu, įkūnijančiu tėvo meilę ir norą apsaugoti savo vaikus ir savo nedidelį ramų pasaulėlį.

Tai, kad šiame pasaulėlyje nėra motinos – dėsninga, nes tai trauminė patirtis, maitinanti Elvino maištą ir tarsi nulemianti kitas traumines jo patirtis: patyčias mokykloje, pirmą nelaimingą meilę, bandymą nusižudyti, depresiją, gydymąsi psichiatrijos klinikoje. Motinos nebuvimas – tai lyg paskubinta iniciacija į suaugusiųjų pasaulį, kuriame reikia nebe svajoti, o kovoti už save ir už saviškius, už išgyvenimą (medžioklės scena su tėvu). Todėl nenuostabu, kad literatūros pamokoje, skaitant J. D. Salingerį, Elvino žodžiai „maištas yra laisvė, laisvė išlikti savimi, laisvė klausyti savo širdies“ kontrastuoja su klasės pirmūnės Deivitos išsakyta nuomone, kad „maištas yra bereikalingas laiko švaistymas <…> tai kenkia visuomenei ir ardo nusistovėjusią tvarką“ (p. 17). Taigi vienam paaugliui maištas yra laisvės sinonimas, o kitam – tvarkos ardymas; priešingas vienos sąvokos suvokimas inspiruotas, ko gero, ne tik netapačios gyvenimiškosios patirties bei suaugusiųjų įtakos, bet ir skirtingų prigimčių: troškimo išsiveržti (Elvinas) ir noro prisitaikyti (Deivita).

Įtikina vaizduojamo šeimos pasaulėlio uždarumas, ankštumas, tėvo tyla ir nenoras atsiverti vaikams. Atsiradusi meteorito duobė su besišakojančiomis į šonus juodomis užkrato gyslomis, pūdančiomis kukurūzus ir šiltnamio pomidorus, atrodo ne tik kaip sėlinanti pragaištis, bet ir kaip postūmis išsilaisvinti iš klaustrofobiškos kukurūzų lauko aplinkos – kad ir pabėgant, paliekant lauką kaip nelaimės vietą. Šiuo atveju pati aplinka virsta simboliu, kuris jaunų rašytojų kūriniuose neretai liudija jų veikėjų troškimą išsilaisvinti iš maištingą dvasios laisvę kaustančios rutinos, autoriui neretai susitapatinant su pasakotoju. Tai savotiškos „išėjimo“ knygos; ne išimtis ir „Šiltnamis“, kurio pasakotojui taip svarbu, nors ir skausminga, išeiti ir pamatyti, kaip atrodo „gyvenimas kitapus kukurūzų lauko“ (p. 32).

Ir jeigu pirmieji Elvino klausimai atrodo kaip tipiški nežinia ko norinčio paauglio svaičiojimai („Apie ką aš svajoju? Ką noriu veikti? Kur ketinu iškeliauti? Kaip?“), vienas klausimas priverčia suklusti: „Apskritai – kas aš?“ (p. 32). Tai jau ne šiaip impulsyvus emocijų pliūpsnis, tai jau filosofinis klausimas, galbūt ir netyčia išsprūdęs. Tik šiek tiek gaila, kad pasakotojas, kuris taip puikiai sinchronizuojasi su pagrindiniu veikėju, jog praktiškai jų atskirti neįmanoma, šiuo atveju neatsiskiria nuo savo personažo. Nes tokių Elvino apibūdinimų, kaip „bičas apmyžta galva“ (p. 38), „naivus kaimietis iš šiltnamio“ (p. 128), šiuo atveju tarsi ir nepakanka. Nors šiaip sunku ką nors prikišti pasakotojo kalbėjimui – čia ir jaunatviškas maištas, ir savinieka, ir tūžmingas agresyvumas, ir seksualumas atrodo labai autentiški, neišlaužti iš piršto, netgi jaudinantys savo naivumu. Galbūt visiškai autentiškas ir beužgimstančio filosofinio „Kas aš?“ nuslopimas – kas, būdamas septyniolikos, suko sau galvą tokiais klausimais.

Elvinui kur kas svarbesnės svajonės bei troškimai, kurie atrodo išsipildysiantys: „Trokštu daugybės dalykų, kurių čia nėra“ (p. 112). Ir vėlgi svarbiausias žodis šiame sakinyje yra „čia“. Ne „nėra“, ne „trokštu“. Nes „čia“ įkūnija vietą, kurioje sustingsta ir laikas, ir erdvė – gimtuosius namus, kukurūzų lauką. Išeiti iš šio lauko – išsilaisvinti iš vietos priklausomybės ir tuo pačiu išlaisvinti savo sielą. Labai natūralu, kad Elvinui taip atrodo, – „išėjimas“ taip ir turi atrodyti. Tik štai pačioje knygos pradžioje pateikiama „viena iš mamos istorijų“ apie betonines miesto džiungles ir seną liepą, kurioje gyveno vienišas paukščiukas, perspėja, kad toks išsilaisvinimas gali būti tariamas, kad tai tik graži iliuzija. Kad egzistuoja uždaros erdvės ir beribės erdvės, metafizinis erdvės lygmuo.

Tačiau, kaip jau buvo minėta, „Šiltnamis“ nepiktnaudžiauja nei mistika, nei metafizika. Į religiją Elvinas žvelgia stereotipiškai, kaip dažnas paauglys: „<…> stengiuos atrasti savo tikėjimą, savo kelią. Manau, naivu būtų galvoti, kad su šiuo kūnu ir gyvenimu viskas baigiasi“ (p. 20); religinį jausmą jam atstoja ilgesys ir troškimas visa tai, kas jam nutiks ir ką jis patirs, užrašyti. Gaivališkas kūrybinio prado išsiveržimas, dar nežinia, kokius pasaulius, kokias erdves sukursiantis. „Paskui būtų puiku viską užrašyti. Rašyti – tikriausiai tuo ir noriu užsiimti“ (p. 112).

Kaip išsigelbėjimas iš rutinos galėtų būti suvokiama Elvino meilė Lukai, tačiau ji nepadeda vaikinui ištrūkti iš šiltnamio, o priverčia dar skaudžiau pajusti ankštą erdvę. Nenuostabu, kad išvykus Lukai Elvinas ryžtasi nusižudyti, taip tarsi pakeisdamas vieną išsilaisvinimo galimybę kita („Mirtis – tai nauja pradžia“, p. 144). Pūvantys pomidorai šiltnamyje, juoduojantys kukurūzai, tuštėjantis miškas – tai ilgai užtrukusi Elvino depresija, kuri juodomis gyslomis apraizgo ne tik jo, bet ir jo artimųjų pasaulį.

Išgyti nuo tokios ligos nelengva, o galbūt ir neįmanoma – pasakotojas nepateikia jokių stebuklingų vaistų receptų. Fragmentiškuose užrašuose iš ligoninės justi, kad bene vienintelis vaistas, padedantis nenumirti, yra trapus ryšys tarp žmonių. Kai priimi kitą ir kitokį su visais jo trūkumais, ar bent bandai priimti.

Talpiu simboliu knygoje tampa tėvo pelenai, kuriuos po jo mirties vaikai ir netikėtai atsiradusi motina išbarsto po kukurūzų lauką. Tai ne tik atsisveikinimas su buvusiu pasauliu ir žengimas į naują – tai lyg ir šventinimo aktas, ritualinė apeiga, aukojimas. Susitaikymas su tuo, kad kitaip jau nebus, kad reikia priimti tai, kas nutiko. Būti globėju, saugotoju ir kovotoju (scena, kai Elvinas matuojasi mirusio tėvo batus ir jie jam dar per dideli).

Kukurūzų lauko bedugnė, kitaip nei besislepianti rugiuose J. D. Salingerio romane, yra atvira ir matoma. Ji nepraryja paslapčia, klastingai, o iš tolo dvelkia grėsminga nesuvokiama paslaptimi, raginančia trauktis, išeiti. Taigi Vytauto Varaniaus „Šiltnamio“ istorija – gelbėjimosi, o ne gelbėjimo misija. Kai gimtųjų namų erdvė tampa fatališko užkrato zona, kurioje pražūsta meilė ir pasirodo mirtis, reikia gelbėti savo sielą – kad ji neprarastų tų erdvių, kurios jai skirtos.

Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Renata Šerelytė. Užmiršau, bet nepamiršau

2018 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 188 p.

Renata Šerelytė. Nėra prasmės – nėra ir mūsų

2017 m. Nr. 12 / Virginija Rimkaitė. 21 A. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Renata Šerelytė. Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos

2017 m. Nr. 12 / Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga. Galbūt…

Renata Šerelytė. Magdalena

2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu…

Renata Šerelytė. Žvaigždžių medžiaga

2016 m. Nr. 5–6 / Ištrauka iš romano. I. Timis pastebėjo ją atsitiktinai. Ir tik todėl, kad šiandien eidamas takeliu nespoksojo į planšetės ekraną. Paprastai neatitraukdavo nuo jo akių, tad vakar, įsigyvenęs į ekraną…

Renata Šerelytė. Vidinė erdvės pusė

2016 m. Nr. 4 / Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas ir kiti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 152 p.