Renata Šerelytė. Daugiareikšmiškumo spąstuose

2012 m. Nr. 3

Andrius Jakučiūnas. Lalagė: apsakymų vainikas. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 210 p.

Andriaus Jakučiūno apsakymų vai­nikas „Lalagė“ neabejotinai skiriasi iš pastaraisiais metais pasirodžiusių lie­tuvių prozos knygų. Ir tikrai ne teksto „nuobodumu“ (kurį neretas recenzen­tas priima kaip skaitymo malonumą) ir ne „nepaskaitomumu“ – pasak kitų recenzentų, tai anaiptol ne trūkumas, o privalumas, kuris „pakelia lietuviš­kos prozos kartelę“ (jei man dar kas sakys, kad kultūra ir sportas neturi nieko bendro, parodysiu šitą pavyzdį, liudijantį, kad literatūrai tiesiog būti­na eikliai šokinėti). Tekstas tikrai nėra nei beviltiškai nuobodus, nei nepaskai­tomas, ir jeigu skaitymas šiandien dar nevirto alergija, „Lalagę“ galima kuo puikiausiai perskaityti. Ir tai gali pa­daryti net skaitytojas, įpratęs prie patogių laikraščio skilčių formato – jeigu tik turi valios ir mato šiame skai­tyme prasmę.

Neabejotinas „Lalagės“ privalumas tai, kad perskaitęs ją skaitytojas norom nenorom susimąstys, kodėl jis taip pa­darė. Galbūt susigundęs reklama, kad šis tekstas – skaitymas gurmanams: ko nepadarysi dėl mados. Galbūt dėl spor­tinio intereso – įdomu, kokio gi aukščio toji kartelė, per kūną reiks šokti kitiems literatams. Galbūt dėl į visas puses besiprojektuojančių veikėjų ir kintančių sąvokų beigi „įnirtingo grūmimosi su „kalbos sąmone“ (kaip gerai skamba – „grūmimasis“, juk tai beveik kaip „grumdymasis“, galima išvengti ties­mukos ir nuvalkiotos „kovos“ ir „pasi­priešinimo“ reikšmės). Tačiau „Lalagę“ būtinai reikia perskaityti ne dėl šių dalykų, bet dėl jos konceptualumo – konceptualumas čia svarbiausias, o ne įmantri žodžių ornamentika.

Gerai žinoma teorija, kad menas skirias liaudžiai – banali ir pasenusi. Intelektualų skaitytoją tuo tik prajuo­kintum, nes jis su liaudimi savęs nieka­da nesutapatins. Todėl liaudis šiandie­ną, norėdama dalyvauti meno pažinimo procese, neretai pati sau ir parašo, ir perskaito, ką parašiusi. Teorijos menas menui įkūnytojas Oscaras Wilde’as tei­gė, kad meno tikslas – atskleisti meną, o menininką paslėpti. Betgi šias teori­jas paneigia A. Jakučiūnas, savo ap­sakymų vainiku įrodydamas, kad gali egzistuoti ir menas sau. Ir tai tikrai kažkas netikėto lietuvių literatūroje, ir labai pavykę, nes iki tol tokių sėkmingų bandymų atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir skaitytojo vargu ar būta. O kadangi menas sau, kuriame nėra nei apčiuopiamo pasaulio, nei įtikinamų veikėjų (visi jie – tik projekcijos, ab­straktybės, nes, būdami tokio, jie ge­riau atspindi „autoriaus lūkesčius“ (p. 190), suponuoja, be abejonės, ir sau (nes, kitaip nei O. Wilde’as, A. Jakučiūnas save ne paslepia, o iš­skleidžia kiek begalėdamas), kuri, kad neuždustų besigrumdama su „kalbos sąmone“ hermetiškame pasaulėlyje, apibrėžtame kaip „taisyklingumas“ (p, 150), lyg išsigelbėjimo šiaudo turi nuolat stvertis masturbacijos. Žinoma, šią galima suprasti ne taip paviršu­tiniškai, kaip supratau aš, ir traktuoti jei ne kaip „kalbos sąmonę“, tai kaip kalbos pasąmonę (visokių ertmių, ply­šių, durelių ir angų gausa tekste tie­siog neapsakoma, o ir kaišiojami kur nereikia pirštai norom nenorom verčia prisiminti Z. Freudo sapnininką). O be to, įtariai nuteikia nerami pasakotojo dešinioji – tai ji rašiklį spaudžia, tai (!). Kyla natūralus klausimas – kam rei­kia be saiko eksploatuoti masturbaci­ją, tegu ir žodinę? Ne kritikas, o kitos srities specialistas galbūt įvertintų tai kaip savotišką impotenciją ar ekshibi­cionizmą, būdingą hermetiškoms sąmo­nės būsenoms. Gal jis netgi atrastų, kad „aštrūs“ įvaizdžiai – peilis, dei­mantas, šukė etc. – yra nesąmoninga pasakotojo pastanga išsilaisvinti iš taisyklingo hermetizmo. Bet kadangi tekste šie įvaizdžiai – žodžiai – nepa­virsta kūnu, taigi jie tėra grėsmės imi­tatoriai, „taisyklingumas“ visados lie­ka saugus, nepažeistas.

Žinoma, žodis „saugus“ irgi yra fikci­ja, jis gali transformuotis į ką tik nori, nes „Lalagės“ konceptualizmas tą lei­džia. Išskysta kūniškoji žodžio reikšmė („grūdas“, „deimantas“, „nuodai“ – ne daiktai, ne sąvokos ir netgi ne meta­foros, kurios priklauso kalbos sąmonei, o, sakyčiau, chaotiškos pasąmonės vaiz­diniai, be–reikšmiai, be–kūniai žodžiai). Pasakotojas pats prisipažįsta, kad kal­bos sąmonė „siekiantįjį įkalinti kvailoje metaforoje“ (p. 76). Sveikintinas auto­riaus noras išsilaisvinti, betgi ar laisvė, atribota nuo sąmone h, iš tiesų gali būti suvokiama kaip laisvė? Gal tai tiesiog kitas tam tikros priklausomybės, ne­laisvės vardas? Antra vertus, kodėl metafora yra „kvaila“? Ar ne todėl, kad, suteikdama žodžiui perkeltinę reikšmę turi išryškinti tikrąją? O nuo tikrąją reikšmių juk niekur nepabėgsi. Autorius, kalbėdamas apie „nykią ir niūrią perkeltinę prasmę“ (p. 158), tai tarsi suvoktų, bet vis dėlto pabėgimo iliuzija tekste kur kas labiau puoselėjama.

Bene svarbiausias klausimas, kylantis žvelgiant į meno sau teoriją, yra šis: ar pasakotojas (autorius) iš tiesų gali jaustis (yra) laisvas savo suprojektuotame pasaulyje, kur veikėjai, o gal netgi daiktai tėra jo paties projekcijos?.. Skaitant „Lalagę“, paviršinis įspūdis, kad pasakotojas (autorius) tiesiog mėgaujasi dieviška rašymo laisve ir skleidžiasi kaip pavasarį narcizas, pamažu nublanksta. Jis atrodo pagautas ir užblokuotas, uždusintas savo žodžių srauto („pasidavęs pačių žodžių krypčiai ir logikai“, p. 34) ir taip beviltiškai įkritęs į turinio kisielių, kad pasiteisinimas, jog jis „desperatiškai ieškojęs būdų sustabdyti turinio plėtimąsi ir plitimą“ (p. 43), atrodo kaip nevykęs koketavimas. Kam jis reikalingas? Skaitytojui, abejojančiam autoriaus „stiliaus įtaiga“, o gal ir „autoriaus talentu“ (p. 142)? Aišku, kad ne, tai veikiau pasiteisinimas sau pačiam, nesusitvarkymo su išsipylusiu turiniu išdava. Tokių nedrąsių pasiteisinimų tekste galima rasti ir daugiau, nes juk iš tiesų grūmimasis su kalbos chaosu gąsdina, jį reikia pateisinti, o tam galbūt labiausiai ir tinka meno sau teorija. Hermetiško, egocentriško pasaulio sukūrimas, kuriame rašytojas jaučiasi esąs Dievas, bet pamiršta, kad pats yra tik kūrinys. „Jausmas, kad pati kalba atsisako suteikti žodžiams daugiau reikšmių, jį žeidęs“ (p. 219) – ar šiuo atveju svar biau žodžio daugiareikšmiškumas ar jo reikšmė?.. Kadangi nei žmogus, nei kalba nėra savo paties kūriniai – ribos, tabu, pauzės, susitaikymas su tuo, ko negali pasakyti, kas negali būti pasakyta, kas priklauso chaotiškai visatai medžiagai, o ne Žodžio Dvasiai, savaip apibrėžia ir kalbos, ir žmogaus, ir meno (šiuo atveju – literatūros) tikslingumą.

Kadangi „Lalagėje“ to tikslingumo – kam visai tai – tarsi ir nėra (nebent kam pakeistume į man), menas ir au­torius čia skleidžiasi neįtakojami reikš­mės, o patys kurdami ir skleisdami reikšmes, vargu ar verta imtis tokių ba­nalių literatūros dėmesio objektų, kaip psichologinės veikėjų charakteristikos ir panašiai. „Lalagė“ iš tiesų primena vazelės, kuri kartu ir sudūžta, ir nesu­dūžta, ornamentą, labirintą, neturintį centro, juo tapti negali netgi kūrinio finalas, kuriame, pasak autoriaus, „nie­ko nebegalės būti pakeista, nieko ne­reikės pateisinti ar atpirkti“ (p. 97). Iš tiesų, nereikia nei „pateisinti“, nei „at­pirkti“, nes šie žodžiai ne tik sudaugiareikšminti, bet ir savaip devalvuoti. Tame, žmona, sodininkas – galima juos vadinti personažais, bet kadangi „Lalagėje“ dėl jokios žodžio reikšmės negali būti tikras, gal užtektų juos apibūdinti kaip tam tikrus sąmonės švystelėjimus arba, dar geriau, trajektorijas. Juk labai originalu. Juolab kad ir juda koridoriais ne kaip gyvi žmonės, o kaip trajektori­jos, kirsdamos sienas, duris ir pačios sa­ve, daiktus paversdamos sąvokomis (supeliję skudurai virsta „skudurų supelijimu“, p. 156).

Žodžių žaidimai tekste taip užbu­ria, kad nė nebežinai, ką galvoti, kai staiga, nei iš šio, nei iš to, aptinki retą kaip deimantas dialogą (o gal tai ir yra tas grobiamasis Deimantas?). Vienas dialogas (kai tame (projekcija?) neša girtą (mirusį?) pasakotoją vidun (lau­kan?), atrodo besąs atsitiktinis, o ki­tas, pasikartojantis ne viename teksto fragmente, kelia įtarimą, kad gali būti reikšmingas („– Gal ko nors pageidau­tumėte? – Ne, ne, nieko, galite eiti“, p. 185, p. 16, p. 57, p. 81). Bet kadangi „Lalagėje“, kaip jau minėjau, dėl nieko negali būti tikras, tai gali būti, kad svarbus yra atsitiktinis, o reikšmingas nieko nereiškia.

Autorius no tik žaidžia – žaisdamas jis stengiasi sukurti ir įtampą beigi tragedijos nuojautą. Kai kūrinio pasaulis itin hermetiškas, tokios pa­stangos vertos pagarbos. Tačiau ka­dangi įtampa kuriama tarp išskystan­čių reikšmių, o ne personažų (žmonos „žmonumo“ ir tarnės „tarniškumo“ (p. 176), „visada laiminčios“ ir „visada nusižeminančios“ (p. 116), tai primena voverės sukimąsi rate. Ir „taisyklingu­mas“ šiuo atveju nepabrėžia kūrimo laisvės, o tuo labiau kūrimo džiaugsmo – tai veikiau beviltiškas įsikalinimas tekste ir didžiavimasis, kad sėdi ka­lėjimo vienutėje dėl nepaprastai kil­naus tikslo, kurio paprastas skaityto­jas niekada nesupras. Ko gero, taip ir bus. Skaitytojui, kuriam gyvas pasau­lis įdomesnis už vienutę, tai gali at­rodyti keista, o gal net ir juokinga. Bet svarbiausia, manau, skaitytojui tikrai negresia „prarasti tikėjimą literatūra“ (p. 156) – netgi po finalo kisieliaus kla­ne, kai iš tarnės „šakumo ištrykš šla­pimo srovė ir pasilies į klaną <…> šiurkštus to veiksmo fiziškumas, – ta­rytum jis būtų ne aprašytas, bet visiš­kai tikras, – akimirksniu suteikęs kisieliui kažkokią kitą misiją ir net kitą kūną“ (p. 120). Ir negresia vei­kiausiai todėl, kad skaitytojas nė ne­mano patikėti „kitu“ kisieliaus kūnu, juolab kad nėra netgi paties kūno.

Kaip gyvo pasaulio atspindžius bandžiau „Lalagėje“ surasti juoką – ne kaip reikšmę, o kaip substanciją. Deja, juoko nesugalvosi ir nesuprojektuosi, todėl tai, ką aptikau neva juokinga („niekas iki jo <…> nebuvo šitaip giliai apmąstęs paprastos taurės“, p. 13; „kančia tučtuojau taps skulptūriška“, p. 204; „įtaigiai kentėti“, p. 192; „tarsi bažnyčių“ varpai kišenėse skambantys raktai, p. 30), yra veikiau liūdna, nes tik paliudija, kad juokas nėra projek­tuojamas „kalbos sąmonės“ dalykas ir gimsta tikrai ne iš „buities lengvybės“ ir „neveikios pilnatvės“ (p. 9), kuri šiaip yra labai dėkinga medžiaga kurti her­metišką meną.

Netvirtinu, kad toks pasaulio vaiz­davimo būdas ir pats pasaulis nėra sa­vaip įdomus, įtaigus, meniškas, inovatyvus (koks tinkamas žodis Jakučiūnui!). Kam skirtas šis kūrinys, gurmanams ar bulvių valgytojams, irgi nėra svar­bu. Kai esi alkanas, rasi tai, kas tave geriausiai pasotina. Alkis, sotis, persi­sotinimas – šie žodžiai reikšmingi savo konkrečiomis, o ne projektuojamomis, įsivaizduojamomis ir perkuriamomis reikšmėmis.