literatūros žurnalas

Valdas Papievis: Sraigių raumenėliai ir la condition humaine

2022 m. Nr. 11

Rašytoją Valdą Papievį kalbina Andrius Jakučiūnas

Su rašytoju, stiliaus ir ėjimo virtuozu, laisvo oro ir vyno direktoriumi Valdu Papieviu kalbėjomės būdami geografiškai atskirti, vienas Vilniuje, kitas – Paryžiuje, slegiami buvusių gausių interviu su juo konteksto (atseit, viskas jau pasakyta), derindamiesi prie vienas kito neskubrumo. Nors aptarėme daugybę dalykų, – nuo poreikio kentėti iki sąmokslų teorijų, – svarbiausias klausimas, už ką gi šešiasdešimties metų sukaktį švenčiąs prozininkas šiandien pakeltų tostą, liko neatsakytas. Kitą kartą, Valdai?

 

Neseniai skaitinėjome Tavo pirmąjį kūrinį „Ruduo provincijoje“. Jo protagonistas – įspūdingai naivus ir tyras filologas, ieškąs prasmės. Kaip smarkiai šis jaunas filologas nutolęs nuo šiuolaikinės Lietuvos ir nuo dabartinio Papievio?

V. P. Kad ir nenoriu kartotis, dar sykį tenka sakyti, ką jau esu sakęs. Rašyti man – išgyvento išgyvenimas ir tuo pat metu atsisveikinimas. Savo seniai ar seniau skelbtų tekstų nebeskaitau. Gal ne tiek iš baimės susitikti su savimi, koks buvau, kiek iš noro nebesigręžioti ir eiti toliau.

Tiesą sakant, iš „Rudens provincijoje“ nelabai ką prisimenu – tik bendrą nuotaiką. Bet man, Andriau, patinka Tavo apibūdinimas „įspūdingai naivus ir tyras filologas“. Naivus ir tyras man susilydo į nuoširdumą, etinį ir estetinį. Dabar staiga pamaniau, kad jeigu būtų daugiau tokių įspūdingai naivių ir tyrų filologų, kaip apibūdini mano protagonistą, pasaulis būtų gražesnis. Ir gal nereikėtų sakyti kaip „Vėžio atogrąžoj“, kad laikai ir toliau bus blogi.

O aš pats? Tas „tyras“ – labai daugiaprasmis, ne man spręsti. Kad naivus – daugiau ar mažiau. Dėl to ir dabar kartais gaunu į snukį, tiesiogine ir netiesiogine prasme. Kas žino – jei būčiau labiau nutolęs nuo Lietuvos ir to vadinamojo „aukštaitiškojo lyrizmo“, gal ir į snukį gaučiau rečiau.

Gražesnis pasaulis“! Ką Tau, Valdai, reiškia šie žodžiai ir kaip Tu jį, tą gražesnį pasaulį, įsivaizduoji?

V. P. Gražesnis pasaulis – labai reliatyvi sąvoka, tai – kaip akiračio linija, nutolstanti tiek, kiek prie jos priartėjame. Dabartinis Lietuvos pasaulis ukrainiečiams – tolima perspektyva, o mes vis daugiau ar mažiau nelaimingi, mūsų siekis – gerovės valstybė. Naivus ir tyras filologas man sako, kad jau dabar gyventume gerovės valstybėje, jei pirmiausia „didieji“ nesukčiautų, po to – jeigu būtų išrastas mechanizmas, kaip ta gerove pasidalinti. Sic! Kas čia dabar? Taip, kalbėdamas apie mūsų valstybės gerovę, kalbu apie fuenteskišką „Skaidriausio oro sritį“.

Kas žino, kokio obuolio atsikandę prarandame rojų?

Net geriausias iš geriausių pasaulis neįmanomas be kančios. Pats jo grožis skutimosi peiliuku rėžia per venas. Šią pavakarę, kai bandau suvaikyti mintis, su kompiuteriu ant kelių sėdėdamas Paryžiaus skvere, ir, užvertęs galvą, žiūriu į nepaprastai giedrą rudens dangų, vaiskumu kiaurai smelkiantį, prisimenu savo draugą Liudviką, iš avilio traukiantį korį. Skausmingas pasaulio grožis niekada nebus kančia, daugiausia – geluonis širdy ar kažkur, kančia atsiranda tada, kai grožį mes sumaitojame. Mes – žmonės, nors už kai kuriuos mūsų nepalyginti kilnesni yra žvėrys. Žvėrys bent paiso taisyklių, tegul instinktų dygsniuojamų.

Tavo generacija, pasiekusi brandą pervartos pirmaisiais metais, jei taip galima sakyti, „sužalota“ rūpesčio dėl Lietuvos. Prisilietę prie pokyčių valstybėje, vėliau kai kurie (tarp jų būta ir Tavo bičiulių) užstrigo trokštamų, bet nebeįmanomų pokyčių ir „dirbti Lietuvai“ mechanikoje, tarsi taip ir nenusikratę universitetinio idealizmo (vėliau nuvedusio ir sąmokslų teorijų pusėn), neištrūkę iš savo individualaus „naiviojo filologo“… Ar teisingas šis įspūdis?

V. P. Negaliu kalbėti apie visą kartą, galiu kalbėti apie savo aplinkos žmones – bičiulius ir draugus, o gal tik apie save, kiek, stengdamasis neprikurti, galiu prisiminti. Taip, mūsų rūpestis Lietuva, kaip vadini, gal ir buvo idealistinis, bet tikrai – ne tenkinant savo ambicijas. Jei ir turėjome kokių ambicijų – čia kalbu apie „Sietyną“, – tai suprasti, įvardinti, kas vyksta, suvokti visa tai istoriniame kontekste, bandyti įžvelgti ateities perspektyvą, labai supaprastindamas šitai sakau.

Nuo tol daug laiko prabėgo – dešimtmečiai, su Liudviku jau atsisveikinome. Bet jis sėdi šalia manęs ir man baksnoja pirštu – Valdai, kokias durnystes čia rašai ? O aš jam – dar ne tokių durnysčių, Liudvikai, tu feisbuke prirašei. Bet žinai, kad ir kaip būtų, vis tiek Tu man – Tavo paskutiniai eilėraščiai, kuriuos pdf atsiuntei ir kuriuos aš skaičiau, sėdėdamas ant krantinės, po kojomis srūvant Senos vandeniui. Aišku, man jie buvo daugiau nei eilėraščiai. O Senos vanduo – veikiau Tavo kaimo upelė, mūsų išgyvento laiko tėkmė. Su tiltu į ten.

Kas mes buvome? Gal ir taikliai, Andriau, įvardinai, „naivus ir tyras filologas“, bet gal ne tik aš? Gal, apibendrintai sakant, tai – mūsų kartos ženklas? O gal ne tik kartos? Gal kaip tik to naiviai tyraus idealizmo palaikomi, visi tuo metu ir ėjom va banque – iki Nepriklausomybės?

Kaip pakeitė Tave Paryžius, kalbose ir tekstuose nuolat minimas?

V. P. Gal iš istorinės praeities, gal iš tuometinės dabarties buvo įdiegtas jausmas – kad gyvenimas būtų prasmingas, turi kentėti. Kitaip sakant, turi save ūdyti. Dėl Tėvynės (vėl iš didžiosios raidės), dėl šeimos bei artimųjų, draugų, dėl savęs, dėl bet ko. Gal tas kančios sindromas manyje ir atsirado dėl to, kad gimiau sumaitotam pasauly? Reikia ką nors daryti, kad kančią kančia numalšintum. Tokia pat iliuzija, kad, žaizdą aitrindamas, gali ją užgydyti. Bėk, skaityk, rašyk, ką nors daryk, kentėk dėl visko ir dėl visų – kad tik tą prasmę pagautum. Nė vienos minutės pro šalį.

Ir staiga atsirandu Paryžiuje. Tie žmonės, vaikštantys Liuksemburgo sode ar Senos krantinėmis, tie žmonės, akimis laižantys prabangių parduotuvių vitrinas, tie žmonės, kuriems, man atrodė, visos dienos – sekmadieniai. Žmonės, kurie moka džiaugtis savo gyvenimais. Reikėjo atsirasti Paryžiuje, kad paklausčiau savęs: ar nebus tos minutės „pro šalį“ – bent jau prasmės trupiniai? Nors kas toji prasmė, nė dabar nežinau.

O gal tai ir bus vienintelė prasmė – džiaugtis savo gyvenimu, vieninteliu ir nepakartojamu? Tik tiek, kad tai – ne duotybė. Ta neduotybė vėl bloškias į mus.

Hm, Paryžius kaip gydytojas nuo kančios – skamba neblogai. Kaip išsigydžius sekėsi palaikyti ar, gal tiksliau, iš naujo užmegzti santykį su Lietuva anapus privalomybės dėl jos kentėti?

V. P. Kaip tik tą rudenį, kai atvykau gyventi, Paryžiuje vyko pirmasis Baltijos šalių kultūros festivalis, tikriau, ne mūsų festivalis, o mes: Estija, Latvija, Lietuva – į tradicinį Paryžiaus rudens festivalį buvome pakviestos kaip garbės viešnios. Nežinau, gal pirmą kartą buvo nusikratyta sovietinės klišės – Baltijos, o ne Pabaltijo šalys. Tam „Baltų sezono“ „paradui“ vadovavo Ugnė Karvelis, vėliau tapsianti pirmąja Lietuvos ambasadore prie UNESCO. Aplinkybės taip susiklostė, kad aš pasidariau jos berniuku pasiuntinuku. Tuomet, žinia, buvo tik stacionarus telefonas, faksas ir prancūziškas „minitelis“, būsimo kompiuterio pirmtakas. Bet ir šiuo autentiško parašo nepadėsi. Tad teko bėgioti.

Bet vis tiek buvo smagu, kai tau, nusilaksčiusiam, Ugnė pasiūlo vyno taurę. Ir ne vyno taurė čia svarbiausia. Svarbiausia, kad Lietuvai gali dirbti džiaugdamasis. Be įtampos ir be kančios.

Beje – Ugnė Karvelis. Nesiryžau iš pradžių užduoti šio klausimo, iš dalies dėl to, kad jis išeksploatuotas, o Tu turi standartinius atsakymus, iš dalies – dėl stereotipų, susijusių su šiuo vardu. Ar yra bent vienas dalykas, kurio nebūtum pasakęs apie ją kaip Ugnę Karvelis ar kaip Odilę romane?

V. P. Ugnė buvo pats nestandartiškiausias žmogus iš visų, kuriuos pažinau, o dabar iš jos likęs tik stereotipinis vaizdinys. Gal dėl to, kad mes negalime ar nedrįstame sulaužyti stereotipų, įsišaknijusių pačiuose mumyse? Manęs vis paprašo pasidalinti prisiminimais apie ją, taip, iš anksto paruoštus atsakymus aš turiu, bet nenoriu toliau dailinti ir gludinti to idealistinio įvaizdžio. Tik kaip papasakoti apie Ugnę, kokia ji iš tiesų buvo? Kartais dingojasi, jog pažinau daugybę Ugnių – tokia visokia ji buvo.

Banalu sakyti, bet iš tiesų buvo labai stipri asmenybė. Juk net prabėgus dvidešimčiai metų, mes, ją daugiau ar mažiau pažinoję, vis sukui apsukui apie ją. Nežinau, kaip kiti, bet jei nebūčiau sutikęs Ugnės, tikrai nebūčiau toks, koks esu.

Ji mane daug ko išmokė – pradedant paprasčiausiais buities dalykais, kurie jai nebuvo tik kasdienos smulkmenos. Pamenu, vos atvykusį pasikviečia vakarienės ir paprašo padengti stalą, kol ji darys valgyti. Padengiu. Sugrįžusi klausia, ką čia padariau, sakau, padengiau stalą. O kodėl mažos lėkštutės, juk ne nuo deserto pradėsime, o kur druska, pipirai, duona ir vynas?! Ugnei tai buvo „kasdienybės estetika“, anot Algirdo Juliaus Greimo. Prasidedanti nuo pagarbos daiktams ir žmonėms. Sakau, daug ko išmokė. Gal geriau reikėtų sakyti ne išmokė, o ištraukė iš lietuviško kiauto ir, pati savyje jungusi Lietuvą, Prancūziją ir Lotynų Ameriką, man atsklendė jei ne pasaulio, tai daug platesnius akiračius.

Ar Ugnė Karvelis bus nubrėžusi pačiam ir naują literatūrinį horizontą?

V. P. Ugnė man atvėrė ir tą, pavadinkime, didįjį literatūros pasaulį, kuris man buvo tolima orbita, gal tikriau – ne atvėrė, pats jį buvau daugiau ar mažiau atsivėręs, o priartino prie jo kasdienybės. Prie žemo staliuko savo salone ji sako man, kad prie šio staliuko sėdėjo Borgesas, Márquezas, Fuentesas etc. – koks jausmas galėjo apimti mane, tuo metu visa galva panirusį į Lotynų Amerikos literatūrą? (Ugnė kalbėjo apie laikus, kai dirbo „Gallimard“ leidykloje.) Pasikviečia į vilą Provanse, paveldėtą iš Julio Cortázaro: štai čia jis rašydavo, čia jo spausdinimo mašinėlė, štai čia jo skulptūra, kurios narvelyje jis įkalino Avinjono vyskupą, štai čia… Trumpam išvažiuojanti aplankyti draugės, o tu pasivaikščiok, pasidairyk. Vaikštinėju, žvalgausi, lipu iš antro aukšto, koja paslysta, stačia galva trenkiuosi į medinių šezlongų krūvą, apačioje aukštyn kojomis sulankstytų. Kai atsipeikėjau, išgirdau save šaukiant „mama“ – susilaužiau nežinia kiek šonkaulių. Toks buvo mano pirmasis „tiesioginis“, ne literatūrinis susitikimas su Julio, kurio „Žaidžiame klases“ ligi šiol – mano parankinė knyga.

Jei paklaustum, kiek Ugnėje buvo išlikę lietuviškumo, prisiminčiau tą naktį, kai iš svečių vingiuotais kalnų keliais grįžtame namo. Įkaušusi Ugnė mato, kad nerimauju, ir sako – nesijaudink, mano mašina – kaip arklys, ji pati mus parveš namo. Nežinau, kiek prigimtis, intuicija, įgytos patirtys, o ir lietuviškumas, nuo kurio buvo pabėgusi, bet į kurį galiausiai sugrįžo, Ugnę nuvesdavo būtent ten, kur reikia. Tiesiu taikymu.

Esam girdėję apie sudėtingą jos būdą…

V. P. Galėjo būti švelni, galėjo būti žiauri. Nė vienas žmogus manęs nėra tiek sutrypęs, kiek ji, nė vieno žmogaus nesu tiek iškoliojęs tiesiai į akis, kiek jos, nė vienas žmogus manęs nėra tiek pakylėjęs, kiek ji. Net po mirties.

Ugnė nesulaukė mano „Vienos vasaros emigrantų“ – išleisti praėjus metams, kai jos netekome. Vilniuje susitikau su bendra mūsų drauge. Ji man padavė voką – Ugnė prašė perduoti, jeigu tas tinginys ką nors vis dėlto parašys ir jo knyga bus išleista. Nepamenu, kiek ten buvo pinigų, atrodo, ne tiek ir daug, nesvarbu. Gal ir sentimentaliai pasakysiu, bet man tai buvo iš dangaus siunčiamas ženklas. Čia apie Ugnę – tik keli trupiniai.

Bet Paryžiui ir Prancūzijai taip pat dėkingas esu už tai, kad čia sutikau ir daug kitų lietuvių, tapusių man brangiais, su kuriais Lietuvoje turbūt niekada nebūčiau susipažinęs.

Ką tik užsiminei apie Ugnės lietuviškumą. Tu pats, rodos, jau ilgiau nei Lietuvoje gyveni Prancūzijoje, kas Tavo kūryboje liko išimtinai lietuviško?

V. P. Jei skaičiuosime nuo gimimo datos, tai vis tiek Lietuvoje esu pragyvenęs ilgiau nei Prancūzijoje. Šiaip jaučiuosi gyvenąs „tarp“, kaip ne sykį sakiau, tarpinės būsenos man patinka. Kai jautiesi esąs čia ir ten, kartu nei čia, nei ten, iš esmės – truputį niekur. Gal dėl to man mielesni miestai nei kaimai – nors esu gimęs Anykščių pakrašty, dulkėtoj Puntuko gatvelėj. Dideli miestai man patinka ir dėl minių – jose gali ištirpti ir susitapatinti su savimi – anonimu, kitaip sakant, su niekuo, kas iš tikrųjų esi. Bet juose gali susirasti ir savo buvimo kišenių, kuriose tau niekas per daug netrukdo – kaip susiradau laiptus, už kurių – niekada neatrakinamos durys.

Po „Vienos vasaros emigrantų“ vengiau bet kokių aliuzijų į Lietuvą. Ne apie vargšo emigranto, nepritapusio svečioje šalyje, dalią rašau. Nebent tiek, kad mes visi šiam pasauly atklydėliai – nežinia iš kur imigravę, nežinia kur emigruosiantys. Rašydamas „Ėko“ nusispjoviau, pridėjau ir skudučių, net Aušros vartų Madoną, kitų lietuviškų atributų – kaip kas nori, taip tesupranta.

Skudučiai ir Aušros vartų Madona – čia, sakyčiau, labiau turisto žvilgsnis?..

V. P. O gal turisto žvilgsnis yra akylesnis? Ir apie mus gali pasakyti daugiau, nei mes įsivaizduojame apie save žinantys?

Lengviau pasakyti, ko mano kūryboje neliko išimtinai lietuviško. Pasikeitė geografija, išdilo Lietuvos tematika. Jei ir norėčiau parašyti ką nors apie dabartinę Lietuvą, tai būtų ne mano jėgoms, nors kai kas mane ragina. Lietuva – manyje, ją jaučiu, dėl jos išgyvenu, bet mano pirštai per toli, kad pajustų dabartinį jos kasdienos audinį – šilką, perkelį, ašutinę, – be to prozos neparašysi. Nieko negalėčiau sukurti apie dabartinę Lietuvą, kaip nieko negaliu parašyti apie Montevidėją, kuriame niekada nebuvau. Nors norėčiau vien dėl to, kad vardas „Montevidėjas“ man labai gražiai skamba.

Kas liko iš mano lietuviškumo, gal geriau galėtų atsijoti prancūzai. Jiems į akis pirmiausia krinta ypatingas santykis su gamta, su tuo pačiu jų Provansu, kaip saviškį aprašiau „Eiti“. Taip jau yra, kad kiti pastebi labiau už mus tai, kas yra mumyse. Būtent prancūzai man pirštu bakstelėjo į keturias toje knygoje dominuojančias stichijas: žemę, vandenį, ugnį ir orą.

Gal tas kitoks santykis su gamta, galbūt mano paveldėtas iš Anykščių, ir yra tas „aukštaitiškasis lyrizmas“, nuo kurio nepabėgsiu, net jei nubėgčiau iki Montevidėjo?

Judėjimas – fundamentali, esminė Tavo kūrinių savybė. Jei veiksmažodžiai gali būti tranzityviniai, tai Tu – tranzityvinis autorius. Tavo protagonistai be paliovos eina, juda, migruoja, stebi slinktį. Kaip judėjimas ir staba susiję su Tavo tekstais, literatūrinės minties raida, tekstų gimimu?

V. P. „Eiti – tai mano namai“, – vienas iš nedaugelio mano parašytų ir man pačiam patinkančių sakinių. Eiti apglėbia visus judėjimus ir man pirmiausia siejasi su lėtumu: net ir važiuodamas greituoju traukiniu gali važiuoti lėtai. Eiti – tai susigrąžinimas to, ką iš mūsų atima nuolatinis bėgimas. Išeiti ne pasivaikščioti, o būtent eiti, kartais su prasimanytu tikslu, kartais be tikslo – klajoti, bastytis. Galiausiai eiti jau nebe ten, kur akys veda, o kur kojos neša.

Bet ir kitos mano knygos „išvaikščiotos“ – kad ką nors parašyčiau, man reikia eiti, kartais labai ilgai. Iš pradžių nervinantis, kad nesirašo, kad nieko negaliu parašyti. Vėliau šis nerimas užgęsta. Kaip užgęsta ir stebėjimo impulsas – įsidėmėti detales, žmonių veidus. Ir – jokios introspekcijos, jokios savirefleksijos. Tuštuma, tik miesto gausmas. Kartais, sustojęs ir apsidairęs, nesuprantu, neprisimenu, kaip čia atsidūriau. Nežinau, kas tuo metu manyje darosi, gal kas ir kristalizuojasi? Ir turbūt nesąmoningai ar pasąmoningai tikiuosi, kad kuris nors žingsnis bus gaidukas, įplieksiantis impulsą rašyti. Aš jo tykau, kaip medžiotojas tyko laukinio žvėries.

Gal gali pasidalinti kokia nors specifine su ėjimu susijusia patirtimi?

V. P. Prisimenu vienos vasaros canicule, didžiuosius karščius, kai saulė orą įkaitina ligi keturiasdešimties ar daugiau, o naktis jį atvėsina vos keliais laipsniais. Nieko kito negalėjau daryti, tik eiti. Ir ne bet kaip. Eiti nuo ryto iki vakaro nieko negeriant ir nevalgant, tyčia renkantis atokaitą, o ne šešėlį. Taip išvaikščiojau Paryžių, nuklysdavau į priemiesčius, galiausia nusidanginau ir į Bulonės miškus. Nežinau, gal „Eiti“ atsirado būtent iš tokios liguistos patirties: seniai norėjau ką nors parašyti apie Provansą, tik nesuradau gijos, kuri leistų savo asmenes patirtis perlydyti į bendresnius dalykus, kad tos labai asmenės patirtys nebūtų tik mano dienoraštis. Taip, eiti kartais ir pavojinga.

Be to, eiti – nebūtinai fiziškai. Eiti gali ir gulėdamas ant žolės kokiame skvere ar parke ir žiūrėdamas į medžių viršūnes, vėjo siūbuojamas ar nesiūbuojamas, į virš jų plaukiančius ar nurimusius debesis. Eiti gali ir sėdėdamas ant Senos krantinės ir stebėdamas po savo kojomis srūvantį vandenį. Arba sustingusį, kai atrodo, kad nei upė, nei niekas niekur jau nebeplaukia, nepaisant miesto dinamikos, kuri vis tiek tave vejasi. Eiti gali ir leisdamas laiką kavinės terasoj ir kontempliuodamas vyną, tavo taurėje pamažu senkantį.

O vynas – irgi ėjimas? Ir taip pat susijęs su literatūriniais tekstais kaip „tikrasis“ ėjimas?

V. P. Taip, vynas irgi gali būti ėjimas. Bet su vynu, ypač rašant, reikia būti ypač atsargiam, jo lygį reikia matuoti jau nebe akimi, o gulsčiuku. Nors… Gal prietaisas ir gali būti tikslesnis, bet ar gali būti jautresnis? Kad ir kaip būtų, tai – kaip ėjimas lynu per bedugnę: koja kryptels, ir prieš tave besiskleidusios erdvės jau užsisklendusios. Kad ir kiek vynas būtų atpalaidavęs tavo vaizduotę.

O ir pats rašymas man – labai lėtas ėjimas. Mano rašymą su ėjimu siedamas vienas prancūzas pacitavo sakinį iš „Eiti“: „Galvojo: šis kelias – kaip sakinys, kurį rašydamas neturėtum dėt nei brūkšnių, nei dvitaškių, nei kablelių, tik vienintelį tašką jo pabaigoj – atvažiavom, šis stočių nekarpomas kelias – toks pat nesuprantamas, kaip sakinys be brūkšnių, dvitaškių ir kablelių.“

Kaip idėją, kad pasaulį galima pakeisti per stebėjimą ir savistabą, keičia Europoje vykstąs karas? Ar tai nėra lūžis, rodąs, kad reikia nebe stebėti, bet veikti?

V. P. Kas be ko, karas yra žiauriausias pasaulio paniekinimas. Nors su ekologija to tiesiai sieti negalime, bent iš dalies karas – niekingiausias ir niekšiškiausias gamtos ir savo pačių subjaurojimas. Rusijos karo Ukrainoje link ėjome kačiuko žingsneliais – kaltindami toliau nuo mūsų esančias Vakarų šalis naivumu ir pasidavimu pragmatiniams interesams, sykiu labai dažnai tomis pačiomis naudos trinkelėmis grįsdami savo gatves, aikštes, taip pat savo gyvenimus. Kirsdami medžius. Ne tik aikštėse, gatvėse, bet vėl – ir savo gyvenimuose. Neįstengdami jų apginti. Ir „staiga“ tas kačiukas pavirto į tigrą, ne nagiukais, o išskėstais nagais šokusį mums į akis. Apie tą grėsmę vienu sakiniu esu užsiminęs „Ėko“. Tik nemaniau, kad karo pašvaistė taip greitai gali priartėti prie mūsų – omenyje turėjau kitas pasaulio dalis, kur vyko karai. Tik mums tai nerūpėjo, o jei rūpėjo, tai nelabai. Malis, Sirija, dar ten kas. Dienos purslai – kažkas, kažkur. Betgi vieną vasario rytą prabundame ir – karas, galbūt lemsiantis mūsų, o ir visos Europos likimą, pasaulio gaisras – ant mūsų namų slenksčio.

Gal tik įsivaizduoju, bet man atrodo, kad per pastaruosius porą, trejetą metų išgyvename lūžį. Tyram ir naiviam filologui, man irgi buvo sunku atsisveikinti su Lietuvos – globalizacijos pagairės, Dievo užančio ar Dievo ausies – vaizdiniu. Juk tiek gėlų vandenų, tiek upių ir ežerų, miškų, kokia ten ekologinė krizė? Gerai, orai šils, tai auginsime vynuoges ir darysime vyną. Kokios ten pabėgėlių kvotos? Jie toli, kodėl turėtume kvaršinti galvą? Rusijos grėsmė? Tai – rusofobų įkvėpta propaganda. Baikite svaičioti.

Pasiklausius Tavęs ir žinant, kokias pastaruoju metu išleidai knygas („Brydė“ – apie partizanus, „Ėko“ šmėžuoja migrantai, minimas gaisras Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, aprašoma pandemija), galėtum pamanyti, kad dabar Papievis yra kone pats visuomeniškiausias, ypač jei turime galvoje globalias problemas, Lietuvos autorius.

V. P. To, kaip vadini, visuomeniškumo rašydamas niekada nesiekiau. Rašau atsiliepdamas į tai, kas atskamba iš vidinės esybės gelmių – naiviai ar nenaiviai tikėdamasis, kad mūsų vidinės esybės – kaip susisiekiantys indai. Dabar paliksiu už skliaustų konkrečias „Ėko“ atsiradimo aplinkybes – apie tai jau kalbėjau, gal ir rašiau. Tik vėl galvoju, iš kur atsirado ta griūties, naikos nuojauta? Gal prisidėjo ir tai, kad prieš keletą metų daug dirbau Lietuvos radijui. Ta didžioji Paryžiaus klimato kaitos konferencija, tie visi teroro aktai, pasikėsinimai, Katedros gaisras. Kai kalbi radijui, turi būti tikslus, objektyvus, reikia, kad tavo balsas nedrebėtų. Kad balsas nedrebėtų, keletą kartų teko galvą pakišti po šalto vandens čiaupu. Galop sakai sau: tu esi niekas, tu – tik fotoaparato objektyvas, tik tiek, kad vaizdą tau reikia pasakyti žodžiu. Gal tos emocijos, jausmai, įspūdžiai, kurių tuomet negalėjau išreikšti, galiausiai prasiveržė griūvančio Paryžiaus kliedesiais – jaučiau ir tebejaučiu, kad su mumis kažkas negerai.

Turbūt svarbu paminėti, kad Paryžiaus katedros gaisras nutiko jau aprašius jį knygoje, ar ne?

V. P. Rašant „Ėko“, man įdomiausia buvo tai, kaip realybė gali pralenkti vaizduotę. Griūvantis, eižintis, trupantis Paryžius – ei, ką čia darai? Tu varai į fantastinę literatūrą, kurios visai neišmanai. Ir išties, įsistūmiau save į akligatvį: ką gali veikti žmogus su šunimi naikos apimtame mieste? Išėjo tekstas, kurį jei ir gali pavadinti novele, tai labai sąlyginai. Kartu knietėjo tęsti. Tęsti, bet kaip?

Staiga mintis: nežinau, kas bus vidury, bet pabaigoje turi likti Dievo Motinos katedra. Visas Paryžius sugriuvęs, ji tarp griuvėsių stovi nepaliesta – sakykime, kaip Vakarų civilizacijos simbolis. Po kelių dienų Katedra užsiliepsnoja. Labai gerai prisimenu tą vakarą. Apie pranešimus radijui nesiplėtosiu, tik tiek, kad ašaros akyse, ašarų gniutulas gerklėje, reikia kalbėti, jokio šalto vandens čiaupo, po kuriuo galėčiau pakišti galvą, nėra. Galop špilis jau nuvirtęs (reikėtų sakyti smailė, bet man gražiau špilis), Katedros prieigose žmonės pradeda giedoti, panašiai kaip mes Nepriklausomybės priešaušryje giedodavome „Marija, Marija“ (Dievas – pats didžiausias žmogaus išradimas?), pasklinda gandas, kad ir bokštai vos laikosi, tuoj grius, pamanau, kad šito jau neištversiu, sprunku atokesnėn kavinėn, užsisakau taurę vyno, bijau išgirsti trenksmą, sugrįžęs matau – bokštai stovi.

O tada atėjo pandemija ir migrantai?

V. P. Tada – pandemija. Pirmąją pirmojo karantino dieną, išėjus į miestą, kilo įspūdis, kad einu savo parašytais puslapiais. Vėl nusispaudė gaidukas rašyti.

Nė pats nesuprantu, iš kur atsirado pabėgėlių tema, jų stovykla. Vėl klausiau savęs: po kokias lankas varinėji, juk rašai Lietuvai, kam tie pabėgėliai gali būti įdomūs? Atgaline data galiu išsigalvoti. Galiu įsivaizduoti ir taip: ypač tos pirmosios karantino dienos mirtį patupdė ant kiekvieno mūsų peties, ji – ne šalia, ji pačiame tavyje, mes – tik atbėgėliai į pasaulį, kurio nesugebėjome prisijaukinti, kuriam mūsų jau nebereikia. Dar daug ko galiu dabar prisigalvoti.

Kad ir kaip būtų, vos išleido tą mano „Ėko“, pabėgėliai atbėgo pas mus. Šitai pasakodamas noriu pasakyti tik tiek: jeigu ir yra „Ėko“ kokio nors „visuomeniškumo“, tai jis – labai intuityvus, spontaniškas. Kita vertus, ir neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Jei neateina iš vidaus, geriau nerašyk.

O kaip tuomet turėtume žvelgti į romaną apie pokario rezistenciją „Brydė“? Jis parašytas, ar iš dalies parašytas, labai seniai, bet ištrauktas „iš stalčiaus“ būtent dabar. Kodėl?

V. P. Įdomus buvo tas susitikimas su savimi prieš daugelį metų. Nors tada, kai rašiau, man buvo dvidešimt keleri, „Brydė“ turbūt – sąmoningesnis, labiau „angažuotas“ apsisprendimas. Jaunatvišku polėkiu norėjau apglėbti ir praeitį, ir dabartį, tai – karo metų, pokario ir Sąjūdžio laikų lydinys. Bet tuomet tas tekstas neatrodė labai aktualus – tokių buvo daug, be to, anuomet daug svarbesni buvo autentiški liudijimai.

Rašiau, rašiau, prirašiau tris ar keturis šimtus puslapių. Ir ištiko Paryžius. Išvažiuodamas pasidariau dvi kopijas – vieną palikau Vilniuje, kitą išsivežiau. Tas ilgas rašinys buvo be pabaigos, tikėjausi baigti, bet įtraukė visai kiti dalykai, supratau, kad į tą pačią upę nebeįbrisiu. Kaip įdėjau į spintą, taip ir įdėjau. Tiesa, kartais išsitraukdavau, paskaitinėdavau, gūžtelėdavau pečiais – kas iš to? Kol prieš keletą metų išsitraukęs pamačiau, kad raidės dyla, kai kurie puslapiai jau sudilę, pasidarė gaila, pradėjau galvoti, kaip tuos blunkančius puslapius perkelti į skaitmeninę laikmeną.

Kaip tik tuo pat metu ir mano draugams, kuriems buvau palikęs kopiją, ji vėl po ranka pasipainiojo. Anuomet toks nelabai, tas mano tekstas, pasikeitus laikams, pasirodė gal ir vertas dėmesio. Taigi toks sutapimas – beveik vienu metu ir Vilniuje, ir Paryžiuje. Truputį mistifikuodamas galėčiau sakyti: tekstai patys žino, kada jiems išvysti dienos šviesą.

Čia kalbu apie „Odilės“ leidyklą. Gerai, leisti tai leisti, bet iš pradžių juk nenorėjau nė atsiversti, kad nuo pradžios iki galo perskaityčiau. Gal tai buvo baimė susitikti su savimi, koks buvau? Atsistoti prieš veidrodį, atgal sukantį laiką?

Galiausiai įkalbėjo. Ir kai pradėjau, pasidarė įdomu. Iš tiesų ne ką teatsiminiau, na, keletą vietų. Bet – jokios visumos. Atsirado intriga – ir ką pasakysi toliau, ką dar išgalvosi? Nors viskas mano paties jau seniai parašyta ir sugalvota. Dar viena intriga – iš kur visa tai žinojau? Apie tuos partizanus, jų kovas, bunkerius, kaip galėjau šitaip tas pelkes ir miškus aprašyti? Juk pokariu nesidomėjau, gerai, tėvų, tetos, dar keleto žmonių prisiminimai, kurių aš neužsirašinėdavau, tik išklausydavau. Suabejojęs istorine tiesa, ir vienam istorikui rankraštį parodžiau. Jis ištaisė keletą faktinių detalių, bet iš esmės viskas gerai.

Jungas rašė apie kolektyvinius archetipus. Dabar galvoju – gal egzistuoja ir istorinė atmintis, į mūsų genus dar prieš mums gimstant įrašyta? Galiausiai su ta atmintimi viskas labai keista – kaip galėjau prisiminti tai, ko neišgyvenau? Ir kaip galėjau pamiršti, ką pats parašiau?

Ir vis dėlto koks, Tavo nuomone, turi būti menininko ir visuomenės santykis?

V. P. Nežinau kas, gal iš dalies ir mano paryžietiškas gyvenimas, man ištrynė „turi būti“. Yra tik „ką jauti, kaip supranti“, ar gali išsakyti? Akistatoje su tuo, kas vyksta dabar, aš tesu Muncho žmogus, nuo tilto turėklų šaukiantis į begalybę. Tai – už mano proto, jausmų, galop vaizduotės ribų, savo išgyvenimų bent kol kas nemoku įvardinti nei publicistine, nei juo labiau grynai literatūrine kalba.

Dabar Paryžiuje yra Muncho paroda, aš bijau į ją eiti.

Jeigu jau kalbame apie menininko ir visuomenės santykį, šio karo akivaizdoje man pavyzdys – Marius Burokas. Jo kasryt skelbiamos, pavadinkime, karo kronikos – patys gražiausi eilėraščiai. Žiaurūs, kartais viltingi, kad ir kaip būtų – mums į kaktą tvoskiantys faktą, faktus, šiomis dienomis gal daugiau ir nieko nereikia.

Kaip vertini Lietuvos visuomenę ir jos politinį, kultūrinį išprusimą?

V. P. Net ir atskirą žmogų, jo poelgius vertinti labai keblu, juk kai kurias aplinkybes žinai, kitų nežinai, o jeigu ir žinotum… O visą visuomenę? Juo labiau aš, jau daug metų gyvenantis ne Lietuvoje, nesijaučiu turįs tokią teisę. Tik tiek, kad mane ne nustebino, o pritrenkė tas daugumos mūsų susitelkimas Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoj, ypač iš pradžių. Kad dabar verkaujam dėl kainų ir artėjančios žiemos – savaime suprantama, tegul truputį niekinga. Prancūzai irgi verkauja, kai kurie dar mažiau už mus suprasdami, kas vyksta.

Nepaisant didžiosios ir kasdienės, net mūsų asmeniniuos santykiuos korupcijos (korupcija čia įvardinu sugedimą visomis prasmėmis), vis dėlto turime kritinę atsparumo masę, norėčiau tikėti, kad ją grindžia daugiau nei savisauga. Prisimindami Antrąjį pasaulinį karą, daug ką darėme, „kad tai nepasikartotų“ – juk buvo toks imperatyvas? Pasikartojo. Bet ir Sąjūdis pasikartojo, gerai, tegul mažesniu laipsniu, nei norėtume, bet vis tiek… Galiausiai vėl – kaip tuos laipsnius pamatuoti?

Kartu bent įsivaizduoju nesąs aklas – matau daug nerimą keliančių ženklų ir pas mus, ir Europoje, o ir pasaulyje.

Prisimenu, vieną dieną Provanse, Ugnės vilos sode, su draugu Frederiku renkam sraiges – jo mama moka jas pagaminti, Ugnės grįžimo proga „ištaisysime“ jai vakarienę. Fredo mama mus įspėja – vaikai, atsargiai: kai sraigių raumenėliai susitelkia, jos kažin ką gali padaryti. Gerai, suverčiame tas mūsų surinktas sraiges į dubenį, tą didelį dubenį uždengiame lentomis, ant jų užkrauname du ar tris akmenis. Iš ryto sraigės visur – ant takų plytelių, ant sienų, jų brydės – ir ant langų…

Gal sugrįžkim prie literatūros. Kaip trumpai galėtum apibūdinti savo prozos esmę – ar yra koks bendras vardiklis? Koks vis dėlto jos šaltinis ir vektorius?

V. P. Atsidarau spintą, žvelgiu į lentynoje surikiuotų savo knygų nugarėles, skaitau pavadinimus, prisimenu jų parašymo aplinkybes, galvoju apie Tavo klausimą – koks bendras vardiklis, šaltinis ir vektorius? Kad atsakyčiau, turėčiau jas iš naujo perskaityti, o kaip sakiau, niekada nebeperskaitysiu. Tai buvo, tai jau praėję. O gal ir įdomu būtų? Suvokti savo knygų vektorių būtų suvokti savo gyvenimą. Kaip suvokti savo gyvenimą, jei jis – už mano suvokimo ribų? Jei mokėčiau pasakyti, ką bandau išreikšti rašydamas, kam tada reikėtų rašyti?

Po to yra literatūrinės technikos dalykai: lyrinė, poetinė proza. Norėčiau rašyti rupiau. Bet neišeina. Kartodamas savo draugą prancūzų rašytoją galėčiau sakyti, kad literatūra man taip pat – šokis tarp žodžio ir tylos.

Įvykiai, intriga, siužetas mane nelabai domina, bet prozoje be to neišsiversi. Siužetas svarbus tiek, kiek išjudina mano veikėjų psichologines būsenas. Bet nė tai nėra svarbiausia. Svarbiausia – kiek ir kaip tos psichologinės būsenos tampa, jei tampa, egzistencinėmis atvertimis. Ir literatūroje, ir mano paties gyvenime man tai – svarbiausia.

Pabaigai pagalvokim apie Tavo skaitytoją. Kas Tave supranta ir ko, kaip manai, iš Tavęs tikimasi?

V. P. Kai pagavęs ritmą įsibėgėju ir atrodo, kad kalba man veria tai, ko pats savyje nežinojau esant, kartais kyla jausmas, kad tas, kuris rašo, žino viską, arba veikiau, jog kalba už jį viską žino, jis – tik atlikėjas kūrinio, kalboje užkoduoto. Kai skaitau, ką parašiau, staiga nebežinau nieko, kartais vos neišbraukiu sakinių, kuriuos paskui cituoja. Ypač rašant ilgesnį dalyką telieka sakyti, kad rašau sau, bet parašius vis tiek – noras pasidalinti. Bent su vienu žmogumi.

Pasitaiko, kad rašau ir lauke, ypač mėgstu Kliuni muziejaus skverelį prie pat savo namų, prie jo yra tokia kaip ir alėja, gaubiama medžių, ją vadinu tuneliu, tame tunelyje man patinka rašyti ant laiptelių, kuriais palypėjus – niekada neatrakinamos durys. Ten ir pradėjau „Ėko“, nė nenumanydamas, kad tai bus „Ėko“, staiga mane nuveria žvilgsnis, pakeliu akis – moteris, man pasirodanti kažkuo ypatinga. Nueina. Tiek to. Paskui grįžta ir klausia manęs, ar aš nebūčiau tas, kas esu. Pasirodo, lietuvė, įsimylėjusi Paryžių, kasmet čia atvažiuoja, o tą pavakarę susimanė pasivaikščioti „Odilės“ takais. Paprašė parodyti, ką rašau, parodžiau, apsikabino, apsiverkė ir paragino rašyti toliau. Toji moteris į Paryžių atvažiuoja keletui dienų, aš ne kasdien sėdžiu ant tų laiptelių, bet atsitiko taip, kad nesitarę toje pačioje vietoje pasimatėme ir po metų, paskui – dar kitais.

Mano knygose man svarbiau ne tiek supratimas, kiek pajauta, nežinau, kiek iš knygų gali išvis ką nors suprasti. Literatūra – tik artėjimas, geriausiai – labai efemeriškas prisilytėjimas prie to, ko niekada nesuprasime. Kai rašiau „Odilę“, nė akimirksnį nepamaniau, kad rašau apie orią senatvę, kaip šią knygą neretai apibūdina. Man gija buvo mums skirto laiko baigtinumas, kada ir kaip jį pajuntame, kaip išgyvename? Bet gal bent iš dalies – tai tas pats? Nors ne, turbūt ne visai.

Gal čia toks paradoksas, bet Tave skaito ir jauni žmonės – ir ne tik „jauni naivūs filologai“, nors nieko hipsteriško, kas juos galėtų patraukti, Tavo prozoje tarsi ir nėra. Galima sakyt, esi madingas autorius. Kaip manai, koks Tavo kūrybinės visumos aspektas priimtinas snobams?

V. P. Nežinau, kodėl sakai, kad paradoksas, jog mane skaito ir jauni žmonės. Jeigu skaito, tai tuo labai džiaugiuosi. Prieš porą metų bandžiau išsiaiškinti, kas iš tikrųjų tas hipsteris – aiškaus apibrėžimo nesuradau, bet iš visokiausių nuorodų supratau, kad ir pats galbūt esu šiek tiek hipsteris, tegul užsislėpęs. Gal ir snobas esu – ko gi lakstau į tas didžiąsias Paryžiaus parodas, kurių, kaip sakoma, negali nepamatyti? Nors iki galo irgi nesuprantu, kas tas snobizmas.

Kaip sakiau, man patinka būti „tarp“, kartais geriau nežinoti, o jeigu žinoti, tai – ne iki galo. Kad esu skaitomas, žinojau, kad esu madingas, tikrai – ne. Tad ir „madingo autoriaus“ santykio su savimi negaliu apibrėžti, nebent tiek, jog manau, kad artimų sielų žmonės, kaip prancūzai sako, les âmes soeurs, anksčiau ar vėliau vieni kitus susiranda.

Galiausiai, ar tu būtum jaunas ar senas, ar bankininkas, ar vagis, ar hipsteris, ar nehipsteris, kaklaraištį ryšintis klerkas ar valkata – gali vardinti iki begalybės, manau, kad visų mūsų esybės gelmėj vis tiek slypi kažkoks žmoniškumo gyvuonis (nė nežinau, kaip tai tiksliau pavadinti), kurį mes galime puoselėti, stengtis jį kitiems diegti ar priešingai – jį neigti, iš jo tyčiotis, su juo kovoti, mėginti jį rauti, bandyti kraujuje nuskandinti, bet vis tiek jis spurdės kažkur mumyse kaip gyvsidabrio lašeliukas, kurį aš suvokiu kaip la condition humaine, nuo kurios nepabėgsi.

Jei prie to gyvsidabrio lašeliuko bent kiek prisiliečiu ir jeigu kam nors tai ką nors bylo, nieko daugiau man ir nereikia.

Asta Skujytė-Razmienė. Pandeminis derlius, arba Mūsų dienų slogučiai

2022 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamas Undinės Radzevičiūtės „Minaretas ir 7“, Dovilės Raustytės „Tobulų žmonių istorijos“, Valdo Papievio „Ėko“ ir Rolando Rastausko „Venecijoje tiesiogiai“.

Martynas Pumputis. Ne vien aidai ir ataidai

2021 m. Nr. 10 / Valdas Papievis. Ėko. – Vilnius: Odilė, 2021. – 136 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Andrius Jakučiūnas: „Neįmanoma numatyti nei literatūros, nei kelionės“

2021 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Andrių Jakučiūną kalbina Saulius Vasiliauskas / Vieni Andrių Jakučiūną žino kaip ironišką visuomenės kritiką ir publicistą, kiti – kaip originalių grožinių kūrinių autorių, treti su juo gali tiesiog prasilenkti atokiausiais keliais…

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Andrius Jakučiūnas. Smagieji literatūros tyrimai: kas yra knyga?

Dažnai diskutuojame apie knygas, kalbame apie skaitymo skatinimą ir literatūros sklaidą, piktinamės, kad knygos ir jų kūrėjai nesulaukia, kaip manome, visuomenėje deramos pagarbos. Tačiau ar dažnai susimąstome, kokiu būdu suvokiame knygą?

Aušra Kaziliūnaitė: „Mano galvoj nebesirenka barsukai-masonai…“

2020 m. Nr. 7 / Poetę Aušrą Kaziliūnaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Poetė, filosofė, žmogaus teisių aktyvistė, „Pirmosios lietuviškos“ ir dar trijų kitų poezijos knygų autorė, ramybės jaukiame poezijos lauke drumstėja…

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Andrius Jakučiūnas. Ką mes nužudėme

2020 m. Nr. 2 / Kai nusileido žemyn, Alexo mašina jau stovėjo kieme; ištiesinęs nugarą ir nepaleisdamas iš rankų vairo jis lėtai kramtė grūdų batonėlį. Skambėjo kjūrai. Ant priekinės sėdynės mėtėsi kažkoks raudonas skuduras – tai buvo kalėdinė nykštuko…

Vidas Morkūnas: „Ilgai trunkančio ramaus dūlėjimo scenelė gali atrodyti kaip užuovėja“

2020 m. Nr. 1 / Rašytoją, vertėją Vidą Morkūną kalbina Andrius Jakučiūnas / Visos Tavo knygos, Vidai, susijusios su mirtimi, miruolyste, baigtinumu. Visose šmėžuoja baigties motyvas.

Aleksandra Fominaitė: „Pogrindis egzistuoja visur ir visada“

2019 m. Nr. 8–9 / Rašytoją, vertėją Aleksandrą Fominaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Kadangi literatūros žurnale ir taip nemažai prirašyta apie literatūrą, labiau norėčiau kalbinti Tave kaip individą, stebintį kontrkultūros procesus…

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis. Romano fragmentas (Pabaiga)

2018 m. Nr. 12 / Jis nekantravo likti vienas su savo paslaptimi ir dešrainio išėdomis. Paspaudė jai ranką – minkštai, bet taip skubriai, jog Šarlotei kilo jausmas, kad kažkas grybštelėjo jos pirštus bedante burna.