Alina Orlova: „Stebuklo pažadas pildosi, bet kitaip, nei tikėjausi“

2023 m. Nr. 4

Dainų autorę ir atlikėją Aliną Orlovą kalbina Andrius Jakučiūnas

Dainų kūrėja – bet šiek tiek ir poetė, „dainė“ – Alina Orlova (g. 1988) pripažįsta: viskas prasidėjo nuo literatūros ir knygų. Kodėl ji iki šiol įdainuoja poeziją, kas buvo sunkiausia karjeroje ir kas ją sieja su poetu Sigitu Geda – apie visa tai ir daug kitų dalykų pokalbyje, kurį užbaigė sudėtinga karo ir rusų kultūros likimo tema.

 

– Gal nuskambės keistai, bet mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo… gando. Esu girdėjęs, kad poetas Sigitas Geda Tavo tekstus cituoja savo dienoraščiuose. Jei tai tiesa – kur, ką?

A. O. Apie 2006-uosius teko groti „Šiaurės Atėnų“ suvažiavime. Tai buvo vienas pirmųjų mano pasirodymų platesnei publikai. Jame tarp kitų literatų dalyvavo ir Sigitas Geda. Gerai atsimenu, kaip jo šuo, kurį jis buvo kartu pasiėmęs, man grojant vis lojo ir kaukė. Dienoraščiuose, kurie tuo metu kaip tik buvo publikuojami „Šiaurės Atėnuose“, jis iš atminties ir pacitavo porą tą vakarą išgirstų mano dainų tekstų. Buvo malonu.

Nustebau tada, kokia gera jo poetinė atmintis žodžiams.

– Ar kūryba – sunkus užsiėmimas? Meno vartotojai mielai šį procesą mistifikuoja, romantizuoja. Beje, paminėtasis S. Geda yra pats savo asmeniu parodęs, kad kūryba gali būti ir labai labai neromantiška… O kaip yra iš tikrųjų?

A. O. Sakyčiau, nei sunkus, nei lengvas. Arba, kaip ir viskas šiame gyvenime – ir sunkus, ir lengvas tuo pat metu. Pirminiame kūrybos proceso etape daug atsitiktinumo – niekada nežinai, kada ateis į galvą mintis, siužetas ar melodija. Negali sėdėti ir jos laukti, arba paspartinti jų radimąsi – taip nieko nebus. Tai daug mįslingesnis procesas.

Kiek teko pačiai susidurti, tam, kad iš sąmonės pasirodytų kažkas panašaus į būsimo kūrinio užuominą, turiu pati save šiek tiek apgauti, kaip žaidžiant žaidimą, kurio pagrindinė sąlyga – užmiršti, kad jį žaidi. Saviapgaulės ritualai, dideli lūkesčiai ir tokie patys dideli nusivylimai, privalomybė atsiverti tampant pažeidžiamai – kūrybos procesas (nors kai kam galbūt atrodo priešingai) nėra lengvas, ypač turint omeny kūrėjams dažnai būdingą jautrų ego. Tačiau visus „vargus ir kančias“ atperka džiaugsmas, kurį suteikia kūrybinė laisvė, kūrybinis išsipildymas.

Kalbant konkrečiai apie dainos gimimą, tai šis procesas turi pereiti tam tikras fazes. Iš pradžių galvoje prisikaupia žodžių, frazių, atvirų eilučių. Ištraukiu jas į šviesą ir dėlioju pagal tam tikrą vidinį balsą ir ritmiką. Pavyzdžiui, aš daug sykių kartoju, žiūriu, kas tinka, kas ne, stengiuosi atmesti visus nereikalingus dalykus. Noriu palikti vien tik tai, kas iš tikrųjų būtina. Gal todėl mano dabartinė kūryba… labiau peršviečiama? Bent jau man taip atrodo. Anksčiau joje būdavo daugiau teksto, tirštesnės emocijos… 

Būtent tas pirmasis kūrybinis impulsas, rodosi, ateina tarsi nežinia iš kur. Čia gal ir slypi kūrybos paslaptis, kurią mes mistifikuojame?

– Daug kas yra girdėjęs dainuojant Aliną Orlovą ir gėrėjęsis jos magišku balsu, bet tik nedaugelis žino, kad kaip kūrėja Tu formavaisi krimsdama knygas iš savo gausios namų bibliotekos ir rašydama eilėraščius…

A. O. Tikrai taip, literatūra mano gyvenime užima svarbią vietą. Galima sakyti, kad nuo jos viskas ir prasidėjo. Ankstyvoje jaunystėje, ypač kol nebuvo interneto, tikrai labai daug skaičiau, ir mokykloje, ir namuose, lietuvių, rusų, anglų kalbomis. Vaikystėje mėgau Marką Twainą, jo „Heklberio Fino nuotykius“, patiko Astrida Lindgren, pirmieji angliškai perskaityti tekstai buvo O. Henry’io novelės. Vyresnėse klasėse atradau Heinrichą Böllį, Günterį Grassą, Franzą Kafką, Trumaną Capotę, Maxą Frischą ir Ingeborgą Bachmann, Antoną Čechovą ir Vladimirą Nabokovą, ir kitus autorius.

Tad tarsi logiška, kad ir pati, kaip dažnas paauglys, pamėginau rašyti eilėraščius, tuo metu man buvo gal penkiolika. Juos paskui skelbdavau anuomet populiarioje interneto platformoje rasyk.lt. Tuo laiku ten buvo aktyvi bendruomenė, kurioje, beje, buvo ir nemažai vadinamųjų „tikrų“ rašytojų, vyko veiksmas. Kas nors pagirdavo, pasakydavo gerą žodį, ir tai buvo stimulas nesustoti. Buvo motyvacijos kažką daryti. Ten įgijau tokį labai bendrą supratimą apie kūrybos virtuvę, jei taip galima sakyti, patobulėjau. Susiformavo šioks toks stilius, gana lengvas, minimalistinis. Pati pajutau, kad pradėjau rašyti geriau. 

Aišku, negaliu sakyti, kad man pakako literatūros. Jei būtų pakakę, gal nebūtų kilusi mintis tų tekstų įdainuoti. O juk aš tuo metu ir piešiau, domėjausi įvairiais vizualiaisiais menais. Tekstas natūraliai išsiplėtė į muzikos sritį. Maždaug tuo metu galvoje ir pradėjo dėstytis mintis, kad tikrai noriu užsiimti kūryba, kurti būtent tai.

– Čia norom nenorom prisimeni Bobo Dylano, kuriam skirtas literatūros Nobelis, – pirmas ir vienintelis literatūros Nobelis muzikos atlikėjui, – atvejį. Tuomet, menu, kilo triukšmas: koks jis poetas? Atsižvelgiant į šį atvejį, galbūt Tave taip pat teisėtai būtų galima (o gal ir reikėtų?) vadinti poete? Ir ką šis atvejis rodo?

A. O. Bobo Dylano atvejis parodo, kad menas, šiuo atveju literatūra, ne visada telpa į tam tikras konvencines ribas. Tai, man regis, svarbu, nes atkreipia dėmesį į kūrybą, gimstančią kelių menų sandūroje. B. Dylanas genialus savo daugiabalsiškumu, nors atskirai jo tekstai, žinoma, irgi geri.

Kartais pernelyg preciziškai žvelgiam į formalybes ir žanrus, ir tai mus užsklendžia stereotipuose; problemos ir prasmės nepaiso žanrų ir stilių, jų perskyrų – jos egzistuoja platesniame lauke.

Pati savęs poete tikrai nevadinu, – kažin ar galėčiau atplėšti save kaip teksto autorę nuo savęs kaip muzikos atlikėjos. Šie dalykai man tarsi suaugę: savo kūryboje išeinu už teksto ribų, naudoju ne tik žodį, bet ir kitas išraiškos priemones. Melodija, intonacija, harmonijų seka, ritmika, atlikimo emocija… Įsivaizduoju, kad poeto, to tik rašančio poeto, santykis su tekstu yra glaudesnis, dramatiškesnis. Aš gi turiu platesnį pasirinkimą. Man tekstas yra pamatinė, tačiau ne vienintelė išraiškos priemonė.

Tačiau savo literatūrinę patirtį aš iš tikrųjų daug kur realizuoju – ir savo tekstuose, ir panaudodama kitų autorių kūrybą. Praverčia ir kiti skaitant literatūrą įgyti įgūdžiai, tam tikras estetinis jautrumas. Tiesą sakant, pati sau negaliu atskirti muzikos nuo literatūros – viską semiu iš to paties kūrybinio šulinio. Nebent galima sakyti, kad teksto rašymas labiau reikalauja žvilgsnio į savo vidų, o jo atlikimui muzikoje, scenoje tarsi prireikia tam tikro išėjimo į išorę. 

– Kiek esu girdėjęs, Tavo debiutiniam albumui „Laukinis šuo dingo“ pavadinimas irgi buvo nusižiūrėtas nuo literatūros kūrinio apie meilę – bene Ruvimo Frajermano apysakos „Laukinis šuo dingas“, kuri lietuviškai išleista 1988 m. Kodėl tai buvo svarbu?

A. O. Taip, esu skaičiusi šią apysaką paauglystėje. Pamenu tik tiek, kad ten pasakojama istorija apie pirmąją meilę. Pati apysaka man reikšminga nebuvo, labiau įstrigo pats jos pavadinimas, o tiksliau, pavadinime esantis žodžių žaismas, mat „dingo“ yra ir Australijos „dainuojantis“ šuo – jo kaukimas primena dainavimą, ir lietuviškas veiksmažodis.

Bendro pavadinimo efektas man tuo metu kažkodėl pasirodė žavingas. Dabar, kai svarstau apie tai, atrodo, kad galbūt jis kėlė nostalgiškas, ilgesingas asociacijas? Albumą reikėjo vienaip ar kitaip pavadinti. Intuityviai tokį pavadinimą ir išsirinkau.

– Dabar kaip tik tinkama proga šiek tiek užbėgti už akių ir paklausti, o kaipgi Tu, pradėjusi kurti, paauglystėje įsivaizdavai savo ateitį – kaip žmogaus ir, be abejo, kaip kūrėjos?

A. O. Ateitis tuo metu man atrodė miglota ir pilna tokių romantizuotų įsivaizdavimų apie menininkus ir jų gyvenimą. Svajojau ištrūkti iš įprasto pasaulio, iš mokyklinės rutinos į laisvę ir kūrybą. Neturėjau aiškaus savęs matymo ateityje, nebuvo plano. Labiausiai norėjau išsilaisvinti, kurti savo burtus, savo pasaulius, jais dalintis.

Gana rimtai užsiėmiau piešimu, mokyklos vyresnėse klasėse jau parduodavau savo paveikslus, tad planavau stoti į Vilniaus dailės akademiją. Vienu žodžiu, traukė bohemiškas gyvenimas. Neįstojau, tačiau per daug nenusiminiau, nes tada jau užsisuko muzikos verpetas, į kurį stačia galva ir pasinėriau.

Aišku, svajojau ir apie meilę ir visus kitus iš to plaukiančius dalykus, bet, kaip jau minėjau, viskas buvo miglota. Apskritai turiu prisipažinti, kad visada turėjau šiokių tokių sunkumų su ateities koncepcijos suvokimu, jos įsivaizdavimu. Dažniausiai būnu panirusi į dabartį.

– Ar tai išsipildė? Kiek atlikėjo kaip žmogaus gyvenimas susijęs su atlikėjo kaip kūrėjo gyvenimu?

A. O. Manau, kad muzikos kūryba yra gyvenimo būdas, negali jos „įjungti“ ir „išjungti“. Todėl mano kaip žmogaus gyvenimas ir mano kaip atlikėjos gyvenimas yra neišvengiamai susiję.

Jeigu kalbėčiau apie save kaip kūrėją, tai taip, svajonės išsipildė, ir su kaupu. Gavau laisvę kurti ir galimybę savo kūryba dalintis. Aišku, su ja atėjo kiti iššūkiai. Paaiškėjo, kad nėra taip paprasta būti laisvai. Kad tai reikalauja tam tikrų pastangų – laisvė vis dėlto yra šiokia tokia atsakomybė. Atsakomybė dėl savo pačios pasirinkimų. Kartais rinktis nėra lengva.

Kad jau kalbam apie tai, prisiminiau tokią citatą iš amerikiečių grupės „Devo“ 1980-aisiais sukurtos dainos „Freedom of Choice“ („Pasirinkimo laisvė“): „Freedom of choice is what you got, freedom from choice is what you want“ („Pasirinkimo laisvė yra tai, ką gavai, o tu nori laisvės nesirinkti“). Mano manymu, joje labai taikliai atspindėta pasirinkimo našta. Kad ir kaip ten būtų, tai tik šalutinis laisvės poveikis. Ji to verta.

– Kas buvo sunkiausia karjeroje? Tarp albumų – ypač naujausio ir ankstesniojo – nemaži tarpai. Ar tai ką nors pasako apie įtampas, skausmus, traumas? Ar yra paveikęs kūrybą asmeninių santykių džiaugsmas / skausmas? Ką dabar darytum kitaip?

A. O. Iš pradžių sunkiausia buvo eiti į kompromisus su išoriniu pasauliu. Daug kur koją kišo perdėtas jautrumas. Taip, albumų neskubėjau leisti. Tarpuose tarp jų išleidimo intensyviai koncertavau, o grojant seną programą buvo sunku susikaupti naujai medžiagai. Reikėjo distancijos ir laiko prikaupti dainoms.

O dėl asmeninių santykių džiaugsmų ir skausmų, tai, žinoma, jie atsispindi kūryboje, tačiau, mano atveju, meilės tema nėra pagrindinė. Greičiau perteikiu tokį bendražmogišką meilės ilgesį, troškimą, jos viltį.

Ką daryčiau kitaip… Nežinau, tikriausiai viską daryčiau taip pat. Nesugalvoju, kaip kitaip reikėjo. O ir nemėgstu galvoti apie tą „kas būtų, jeigu būtų“. Apskritai žvelgti į save iš šalies nėra lengva, to išmokstama nebent su laiku. Sakyčiau, kad tik dabar pradedu to mokytis.

– Tas gerasis dalykas, kuris pačiai nutiko bėgant laikui? Kuo dabar esi geresnė nei buvai?

A. O. Su amžiumi, matyt, darausi protingesnė.

– Grįžkime prie Tavo meno. Kaip vis dėlto apibūdinti tavo veiklą muzikos ir poezijos pariby? Tu – bardė? Alternatyvininkė? Dainė (nuo žodžio „dainius“)?

A. O. Tai, ką darau, tam tikra prasme įtelpa į dainuojamosios poezijos apibrėžtį. Vienaip ar kitaip turėjau priimti žaidimo taisykles ir šiek tiek tapatintis su ta aplinka. Esu dalyvavusi bardų festivaliuose, ypač jaunystėje, kai reikėjo nuo kažko atsispirti. Bardai turi panašumo su senovės graikų dainiais, jie sujungia poeziją su muzika.

Tiesa, su laiku kiek tolstu nuo dainos kaip formos. Tiksliau, ta forma plečiasi, įtraukia į save daugiau pačios muzikos, tekste mažėja pasakojimo, jis tampa glaustesnis. Taigi visų pirma esu muzikantė.

– Neretai renkiesi savo dainoms kitų poetų tekstus. Kaip Tu pasirenki tekstus dainoms – ar vidujai artimiausius, ar labiau techniškai tinkamus įdainuoti? Tau konkrečiai šie autoriai svarbūs? O gal čia esama principinės nuostatos – dainuoti poeziją?

A. O. Tekstas dainoje neturi būti per daug „tekstiškas“, per daug literatūriškas. Dainoje jis turi skambėti natūraliai, lyg čia buvęs. Jei tekstas „stringa“, tai tiesiog apleidžiu tą idėją. Aišku, eilėraštis, kurį pasirenku įdainuoti, būna mane paveikęs, kažką manyje sužadinęs, kitaip jo nesiimčiau. Tačiau kartais pasirenku ir visiškai atsitiktinai.

Labiausiai man patinka tekstai, kurie paslaptingi, sakyčiau, savo paprastumu. Vengiu sodresnių, sudėtingesnių tekstų, todėl kartais naudoju tekstus iš ankstyvesnės autorių kūrybos. Tiesiog imu rinkinį ir žiūriu, kas tuo metu tinka, ieškau tam melodijos. Esu įdainavusi Annos Achmatovos, Daniilo Charmso, Osipo Mandelštamo, Tennessee’io Williamso, Williamo Blake’o ir kitų tekstų. Mūsų Henriką Radauską, Antaną Miškinį. 

Kartais tekstai ateina įdomiu keliu, tarsi per aplinkui. Tarkim, W. Blake’as – aš jo poeziją pirmą kartą išgirdau Jimo Jarmuscho filme „Deadman“, lydimą labai gražios Neilo Youngo muzikos. Visa tai sužavėjo. Tame filme skambėjusią W. Blake’o citatą vėliau panaudojau savo dainoje, o paskui prigijo ir kitos jo eilės.

Arba kitas atvejis: sugalvojau įdainuoti net ne poeziją, o prozą – ištraukas iš Williamo Faulknerio, kuris man kaip rašytojas labai patinka, romano „Kai aš gulėjau mirties patale“. Pasirinkau gana paprastus, ritmiškai gerai skambančius žodžius, kurie gal ir nėra savaime labai reikšmingi, bet šiuo atveju sužaidžia pats dainos pavadinimas – „Faulkner“, nurodantis į autorių, suteikiantis platesnį kontekstą.

– Susidaro įspūdis, kad Tu pasitiki savo muzikos klausytoju. Kaip jį įsivaizduoji, tą savo kūrybos vartotoją? Ko iš jo tikiesi?

A. O. Aišku, kad yra kažkoks įsivaizdavimas apie klausytoją. Bet tas vaizdinys ganėtinai abstraktus. Matyt, aš jį įsivaizduoju kažkuo panašų į mane pačią. Priklauso ir nuo to, kuriame kūrybos proceso etape esu. Tik užsimezgant dainos idėjai, mintis apie klausytoją mane trikdytų, galėtų suvaržyti. Na, juk negalvoju: štai aš rašau dainą, ją kas nors klausys ir vertins. Tai keltų nerimą, verstų daryti kažkokius dirbtinius sprendimus. Tiesą sakant, toje fazėje mintis apie klausytoją išvis nekyla. O ir kodėl turėtų?

Vėliau, kai daina jau egzistuoja, turi karkasą, tekstą ir melodiją, harmoniją, tada jau žiūriu, ką čia galiu dar padaryti, kaip ją pritaikyti. Tada jau tikrai galvoju, ar daina bus suprantama, įsimenama. Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad atlieku dideles korekcijas: kaip jau minėjau, žanras (nors jį gal žanriškai sunku apibrėžti) yra dėkingas – tai ne popmuzika su savo griežtomis taisyklėmis, o veikiau nišinė, alternatyvi muzika, kuri man duoda daug laisvės, meniškai galiu daug ką sau leisti. Ir, beje, daug laisvės yra ne tik man kaip atlikėjai, bet ir klausytojui, kuris gali rinktis (bent aš tikiu, kad gali) skirtingus suvokimo akcentus, kelius. Galų gale, žmonės yra skirtingi ir viską supranta savaip. 

Apskritai labai daug ką lemia skonis. Taigi pirmiausia ir orientuojuosi būtent į jį, į tai, kas man pačiai patinka, kokie deriniai mane traukia ir įkvepia. Galima sakyti, kad tai mano kūrybos principas, vienas iš principų. Na, ir aš, žinoma, tikiuosi, kad klausytojas kažkaip panašiai, – bet jau savaip, taip, kaip tik jis supranta pasaulį, – tuos ženklus perskaitys.

– Vienoje savo dainoje klausi „Apie ką šitas filmas?“ Tai aš paklausiu kiek abstrakčiau: apie ką yra Tavo kūryba?

A. O. Negaliu kalbėti apie visą kūrybą. Ankstesnioji gerokai skiriasi nuo dabartinės, kuri, man rodos, nuosaikesnė, minimalistiškesnė. Kas bendra, tai turbūt nepridengtas egzistencinis nerimas. Nuostaba. Žmogaus likimo, jo dramatizmo pajautimas. Iš to kylantis – nežinau, kaip tai pavadinti – katarsis, vienišumo, žmogaus pasimetimo pojūtis, vilties paieškos… Na, bet visa tai telpa į „egzistencinių klausimų“ lentyną. 

Paprastai kalbant, kiekvieno kūrinio centre – kažkoks gilus išgyvenimas, bendras visiems, bendražmogiškas. Aš juos tekste pateikiu ganėtinai paprastai – tema gali būti rimta, tačiau teksto forma paprastai būna stilizuota, kiek primityvi, kalba sukasdieninta. Man patinka tas efektas, kai iš pažiūros paprasta ir aišku, bet viduje slypi gelmė.

– Gal galėtum papasakoti, kaip keitėsi (ne muzikine, bet tematine, jei nori – egzistencine aplinka) Tavo kūryba? Naujausias albumas gerokai kitoks nei pirmieji. Kaip matytum savo evoliuciją, vidinę evoliuciją ir muzikos evoliuciją?

A. O. Taip, jau minėjau, kūryba keitėsi – keitėsi ir problemos, ir aplinka, ir laikas. Tarkim, sena mano daina „Mėnulyje“ iš pirmojo albumo „Laukinis šuo dingo“ – joje kalbama apie karą, mirtį, bet čia pat – mokykla, bandelės, elniai ir juos numušančios mašinos… Drakonai, mamutai, varnos, visokie pasakų žvėrys – tai mano to meto pasaulis. Rašydama tas dainas buvau dar labai jauna, vaikystės realijos nebuvo nutolusios, egzistencija aštresnė. Daug teksto, daug emocijų, daug metaforų.

Naujausiame albume daugiau minimalizmo – ir muzikoje, ir tekste. Kuo daugiau kūrybinės patirties įgaunu, tuo labiau man norisi kūrinį išvalyti nuo perteklinių dalykų. Be to, šį albumą kūriau kartu su muzikantais, todėl jame mažiau to minėto bardiškumo, dainiškumo, daugiau pačios muzikos, atėjusios su kolegų muzikantų įtaka.

Pirmuose albumuose labai ryškūs emociniai išgyvenimai, yra tam tikro jausmų maksimalizmo, vėlesniuose – daugiau prabėgančio laiko temos. Anuomet – emocijų tirštynė, dabar – ramesnės kontempliacijos. Su laiku keičiuosi aš, su manimi keičiasi ir mano kūriniai.

– Neseniai užsiminei apie (kultūrinį?) skonį ir jo reikšmę. Ar manai, kad blogas skonis yra didelė kultūros bei visuomeninė, socialinė problema? Ar gero skonio stygių galima kuo nors užkamšyti – profesionalumu, o gal klusnumu, padorumu?

A. O. Skonis yra labai subjektyvus ir asmeniškas dalykas, todėl sunku, o gal net kiek nesąžininga būtų jį vertinti kaip gerą ar blogą, tuo labiau tokiu abstrakčiu aspektu. Čia vėl galvoju apie pasirinkimo laisvę – dabar visi laisvi rinktis tai, kas patinka. Todėl gal kartais tas „bendrasis skonis“ gali atrodyti kiek lėkštas ar nesubtilus, tačiau, mano galva, tai vis tiek yra geriau nei „iš viršaus“ nuleistas sukontroliuotas, elitistinis „gerojo skonio“ naratyvas.

Klausytojus suvokiu labiau kaip bendrininkus, su kuriais kartu kuriame vieną didelį vyksmą – muziką.

– Kas, Tavo galva, paverčia kūrinį gyvu? Visi jaučiam skirtumą tarp prastos literatūros ir geros. Tarp „medinio“ ir veržlaus, natūralaus muzikos kūrinio. Kas tas dalykas, paverčiąs jį gyvu, alsuojančiu, nepakartojamu, – gyvybės paslaptis?

A. O. Manau, iš dalies lemia tam tikri kūrėjo gebėjimai – kiek gyvybingas ir tikras dalykas gimė, kiek pavyko į jį įdėti prasmės ir polėkio. Taip pat ir jau mano minėtas atsitiktinumas, ir aplinka, laikas, terpė – viskas turi susidėti. Kartais ir nelabai geras kūrinys tam tikroms aplinkybėms palankiai susidėsčius gali tapti netgi labai svarbus – atgijęs žmonių sąmonėse, jis palieka pėdsakus šimtmečiams.

Iš esmės visa meno istorija yra tokių atsitiktinumų grandinė. Kiek buvo menininkų (rašytojų, muzikantų, dailininkų) – ne visi išlieka, ir išlieka nebūtinai geriausi. O dėl kūrinių gyvybės, tai, manyčiau, vis tiek tai susiję su jausmo tikrumu. Ir tas tikrumas turi išryškėti kūrinyje.

– Kokie dalykai Tave įkvepia stengtis labiau? Kas skatina, o kas, atvirkščiai, kiša koją?

A. O. Turbūt daugiausiai problemų kelia perfekcionizmas. Siekis pelnyti ir pasiekti vis daugiau – tai ego, kuriam vis negana. Žinoma, tai varo pirmyn. Noras gauti patvirtinimą skatina tobulėti. Bet visa tai yra nestabilu ir gali lengvai subyrėti. Tai, manau, pažįstama daugeliui. Na, ir dar turiu savo vidinį kritiką, kuris man kaip kūrėjai gan griežtas. Turiu jam įtikti, antraip jausiuosi blogai.

Pradėjau groti būdama labai jauna ir greitai, praktiškai iš karto, gavau patvirtinimą: esu „perspektyvi atlikėja“. Tai buvo lyg toks pažadas ateičiai, pažadas kažko didelio, nuostabaus. Ir kadangi aš buvau dar jauna, tas pažadas mane sutrikdė, net kiek apribojo.

Dabar man jau lengviau, nes esu pakankamai suaugusi, kad sugebėčiau žvelgti į save ir savo gyvenimo istoriją iš šalies. Tai brandesnio, vyresnio žmogaus perspektyva. Galiu šiek tiek atsipalaiduoti. Jaunystė, kai tas patvirtinimas atrodė svarbiausias dalykas, praėjo. Reikia kažkaip kitaip galvoti, kitaip suvokti save. Stebuklo pažadas pildosi, bet kitaip, nei aš tada buvau patikėjus.

Gal nuskambės neįtikinamai, bet iš tikrųjų nebeturiu kokių nors didelių pretenzijų išorėje. Kurti, ieškoti, stengtis toliau ir labiau skatina jau ne tik ego, bet ir bendrumo jausmas, jausmas, kad nesi viena, kad gali būti suprasta.

– Kokių iššūkių esi numačiusi sau kaip kūrėja ir kaip žmogus?

A. O. Nekeliu sau kokių nors specifinių iššūkių, jų ir taip gyvenime užtenka. Kiekviena diena, kiekvienas kūrybinis procesas man yra tam tikras iššūkis. Lengviau kalbėti apie siekius ir norus. O noriu aš įrašyti naują muzikos albumą ir dar kada nors surengti savo vizualiųjų darbų parodą.

– Ką Tu pati gauni iš savo meno? Ar jis Tau ką nors paaiškina?

A. O. Iš jo – prasmė. Liūdnesnėmis dienomis galiu sau pasakyti, kad gal ne visiškai veltui gyvenu – šį tą sukūriau, gal kas nors paklausys, gal kam nors palengvinsiu gyvenimą. Lygiai kaip man jaunystėj – būdavo, klausai muzikos, žiūri filmą ar skaitai knygą, ir jauti, kad nesi viena. Pasaulyje pasidaro saugiau ir šviesiau.

Dar vienas dalykas – muzika turi tam tikrą tokį lyg ritualinį, apeiginį momentą. Turiu galvoje ne tik savo kūrybą, bet muziką apskritai. Vienas kažką veikia scenoje, kiti – žiūri, klauso. Kultūrine, socialine prasme tai įdomus reikalas. Tarp klausytojo ir atlikėjo atsiranda ryšys, vienas be kito jie neegzistuoja. Kuo man tai naudinga? Scenoje aš būnu, jei taip galima pasakyti, „atjungusi“ savęs pajutimą, savo ego – tai padeda išsilaisvinti. Tiesa, šis dalykas turi ir pragmatinę pusę – tada kūrinį geriausiai sekasi atlikti.

Nežinau, ar menas gali (ir ar turi) ką nors paaiškinti. Iš jo aš gaunu užuominų, nuorodų į tai, kur krypsta mano mintys, jausmai. Jo kalba man švelni ir subtili.

– Kaip vertintum kultūrinę Lietuvos aplinką? Ar ji palanki kūrėjui, kūrybai?

A. O. Manau, kad kultūrinė aplinka čia visai palanki – nematau kokių nors trikdžių ar apribojimų reikštis ir kurti, o tai, man atrodo, yra svarbiausia. Aišku, stiprėjanti komercializacija daro savo įtaką, tačiau tai būdinga visam pasauliui, nėra išskirtinai mūsų šalies problema.

– Pasaulyje šiuo metu vyksta sudėtingi geopolitiniai procesai. Kaip pačią veikia netoliese vykstantis karas? (Kaip tik kavinėje, kurioje šnekamės, iš lėto tyla muzika – antroji mano klausimo dalis nuskamba dramatiškai, visiškoje tyloje, kurią suardo į lėkštelę nusileidusio puodelio dzingtelėjimas. Matyt, artėjame link kulminacijos.)

A. O. Karas yra didžiulė nelaimė. Kai jis prasidėjo, atrodė, kad iki tol buvęs naivus pasaulis negrįžtamai pasikeitė. Atėjo skaudus suvokimas, kad viskas labai trapu, labai lengvai pažeidžiama – štai, atrodo, gyveni savo įprastą kasdienį gyvenimą, geri sau arbatą virtuvėje, o tada staiga atskrieja bomba ir per vieną akimirką visa ta kasdienybė sugriūva. Tikrovė pasirodė buvusi apgaulingai saugi. Dabar ji atvėrė savo tamsiąją pusę. 

Nemažai koncertavau Ukrainoje. Ne vieną kartą esu grojusi Kyjive, Charkive, Odesoje, kuriuos dabar matau griaunamus. Atrodo, kad vyksta neįmanoma. Lyg būčiau panirusi į blogą sapną, iš kurio niekaip neįstengiu pabusti. Su tuo ateina daug minčių – kodėl taip? Kas tokio slypi žmogaus prigimtyje, kad jis vis negali nustoti puolęs kito? Visi karai, kuriais parašyta mūsų žmonijos istorija, kam? Ir ar kada tai baigsis?

– Ką manai apie diskusijas dėl rusų kultūros atšaukimo ir planus eliminuoti rusų kalbą iš mokyklų?

A. O. Pažvelgus į istoriją, į šiandienos įvykius, neįmanoma nepastebėti Rusijos kultūrai būdingų imperinių ambicijų, jos kultūrinio, kalbinio dominavimo. Ką su tuo daryti? Nežinau. Tikiu, kad yra institucijų, kurios žino, kaip veikti yra geriau. Kiek rusų kalba ir kultūra yra atsakinga už Rusijos agresiją, jos daromus nusikaltimus, ir ar kalba šalies, kuri pati save diskredituoja, gali būti laikoma jos agresijos simboliu? Šiuo metu matau, kad taip, gali, ir yra atsakinga.

Dabartiniame karo kontekste rusų kultūra sukelia neišvengiamą asociaciją su karine prievarta. Būtų labai naivu galvoti, kad rusų kultūra savyje neša vien tik baletą ir Šostakovičių. Kiek ji žalinga valstybei, kas joje žalinga, kada ir kokiu būdu su tuo tvarkytis – visa tai sudėtingi, tačiau svarbūs klausimai.

Vis dėlto manau, kad šiuo metu valstybėje, pasaulyje yra svarbesnių klausimų nei rusų kultūros ir kalbos Lietuvoje likimas.

– Kaip menas gali prisidėti sprendžiant sudėtingus klausimus?

A. O. Menas gali kelti tuos sudėtingus klausimus, gali paskatinti ieškoti į juos atsakymų. Jis gali išmokyti jautrumo, o jautrumas, kaip psichologinė būsena, kaip pasaulio pajautimo būdas, gali keisti žmogų, per jį ir visuomenę. Menas kalba žmogaus sielai, o ji visada individuali.

Čia tiktų pacituoti Tomo Venclovos verstą W. H. Audeno eilėraštį „In memory of W. B. Yeats“:

Laikas, mums nepakantus,
Nugramzdina nekaltus.
Nei grožybė, nei drąsa
Nesirungia su tamsa.

Ženk poezijos keliais;
Tik tada jis mums atleis.