Neringa Butnoriūtė. Kai klasiko kaukė pritinka
2023 m. Nr. 11
Antanas A. Jonynas. 153 sonetai: eilėraščių rinktinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 184 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.
Išleidęs naują poezijos rinktinę „153 sonetai“ Antanas A. Jonynas švelniai žaidžia užuominomis. Pasirinkęs tokį skaičių primena, kiek daug klasikinio žanro kūrinių sukūrė, ir nurodo esąs arti Šekspyro „154 sonetų“. Ši sąsaja pralinksmino, nes „beveik Šekspyras“ iš tiesų dažniausiai rašė petrarkiškus sonetus, kartais jo struktūrą pagal save permodeliuodavo, taip neprikišamai parodydamas – tai yra A. A. Jonynui būdingas, tinkantis žanras.
Santūriai pilku, klasikinio eilėraščių tomelio rūbu apvilkti „153 sonetai“ – dar viena paties poeto sudaryta rinktinė, pasirodžiusi pastaruoju metu. Žanrinį jos pobūdį esu linkusi priimti ne tiek kaip nueito kelio įrodymą, apibendrinimą, kiek kaip tam tikrą kūrėjo laikyseną išduodantį gestą. Ir, tiesą sakant, apie tai galvoti man buvo įdomiau, nei tarp 153 tekstų ieškoti keleto anksčiau neskelbtų. Juk net jei nesame perskaitę visų A. A. Jonyno parašytų sonetų, nesu tikra, ar ši rinktinė stipriai koreguoja mūsų supratimą apie jo šiaip jau vientisą poeziją. Pavyzdžiui, šioje knygoje rasime baigiamąjį sonetą iš poetui svarbios poemos „Larisa“. Galima svarstyti, ar jis pateikiamas kaip savarankiškas, o gal tiesiog norima priminti apie šį kūrinį? Kad ir kaip būtų, rinktinė leidžia atrasti dar ir „sonetiškąją“ A. A. Jonyno poezijos briauną, o tai, kad poetas vertina jaunystės laikų kūrybą, simpatiška.
Stilistiškai likti su klasika, ironiškai „matuotis“ klasiko kaukę – tipinio modernisto gestas. Pabrėžiant susvetimėjimą, atstumą, mandagiai išreiškiamas santykis su kintančiomis meno idėjomis ir vertybėmis. Būtent vyresnieji kūrėjai, paveikti modernizmo, atokumą išmoko demonstruoti netiesmukai, o palaikydami artistišką dvasią drąsiai ir laisvai improvizuoja, naudojasi plačiu kultūriniu akiračiu. Distanciją savo kūriniuose jie geba paversti tiek tema, tiek išnaudoti ją kaip priemonę. A. A. Jonyno poezijos atveju tai atrodo nuoseklu ir logiška, tačiau įdomu, kad tokia nuostata parodoma per rinktinę.
Sonetuose A. A. Jonynas naudojasi laisve kūrybiškai mąstyti, improvizuoti. Dažnai mezgamas pokalbis, kuriame galima girdėti įvairių balsų: ankstyvuosiuose truputį Rainerio Marijos Rilkės, vietomis Paulio Celano, iki šiol ne tiek mažai ir brandaus ironiko Henriko Radausko… Paminėjau vos kelias pavardes, bet svarbiausia, kad skaitai ir vis tiek galvoji – tai A. A. Jonynas. Kas jaunystėje atrodė kaip susilietimas su geriausiais ir aktualiausiais, šiandien tai pokalbis su literatūros kanono klasikais. Tačiau svarbiausia, kad, plėtodamas ryšius, poetas jais neprisidengia, o tarsi pasitelkia kaip impulsą realizuoti ir išskleisti savąją tapatybę (pavyzdžiui, sonetas „Ar tu žinai tą kraštą“ pagal J. W. Goethės „Mignon“, „Krioklys po ledu“). Bent man tai gražiai atskleidžia improvizacijos dvasią. Svarbu ne tik su kuo renkiesi palaikyti santykį, bet ką per jį savitai išžaidi. Šiuo požiūriu A. A. Jonyno improvizacijai nesvetimas ir juoko elementas, juk poezija ir žaidybiška. Žaidžiant tarsi atsisakoma teigti kokias nors tiesas (tai būdingiau šiuolaikinei poezijai), bet atsiskleidžia klasikinei poezijai būdinga funkcija interpretuoti, kaip kas nors galėtų būti.
„153 sonetai“ rodo, kad A. A. Jonyno estetikai būdingas nuoseklus netvarumo pojūtis. Pagrindinės teksto situacijos dažniausiai perteikia mirtingumą suvokusio žmogaus įtampas. Reikšminga, kad poetas tokias būsenas išskleidžia ne tiek socialine kritika ar filosofuodamas, bet pirmiausia kaip asmuo, turintis gyvenimo sovietmečiu patirties, taigi brendęs prievartos ir dvigubos moralės atmosferoje, bet su ja ir jos ribotumu nesusitaikęs – apie ją nerašęs tiesmukai. Pavyzdžiui, laikas A. A. Jonyno poezijoje jau nuo jaunystės įtvirtinamas per sąstingio, spąstų motyvus; ilgainiui tapo įprasta santūriai kalbėti apie buvimą tarsi nebūtį („žiema be galimybės pasirinkti“, p. 97) ar apžvelgti situacijas kaip prisiminimą, naudotis išvirkščia perspektyva – kalbėti tarsi iš kapo. O sonetas yra paranki forma stilizuoti būties disharmoniją, atskleisti suvokimą, kad bet koks idealas – tik miražas.
Dviprasmiškas realybės vertinimas – simboliškas ano laiko ženklas, tačiau A. A. Jonynui nepraradęs aktualumo. Naujesnius, po Nepriklausomybės atkūrimo parašytus jo tekstus taip pat lydi suvokimas, kad gyvenime kažkas iš esmės nesutampa su žmogaus vidiniais tikrumo principais. Iš šios nedermės kylanti įtampa išlieka svarbi sąmonės santykį su tikrove koreguojanti gija, kurią poetas iki šiol produktyviai išnaudoja kalbėdamas ne „nuo aukšto kalno“, bet apie kuklų, nesureikšmintą gyvenimą.
Todėl nestebina, kad šioje poezijoje vyrauja susvetimėjimas, o ironija – natūrali subjekto laikysenos dalis. Tokia ironija yra ne tiek pašaipos ginklas, kiek subjekto atsparumą skatinantis veiksnys, dažniausiai neturintis konkretaus taikinio. Šis ironiškumas yra egzistencinis, jis leidžia subjektui išlikti savimi taktiškai atsitraukus, išsakyti netikrumo būsenas nekuriant melo. Tokia laikysena nėra nei griežtai opozicinė, nei kompromisinė, nei alternatyvi. Tačiau dėsninga, kad ironija tekste sustiprėja, kai pagausėja baimės dėl ryšio su praeitimi praradimo ir kai juntama grėsmė dėl neprijaukintos, nesavos ateities (pavyzdžiui, tai ryšku 2003 m., po ilgesnės kūrybinės pauzės parašytame sonetų vainike „Paskutinės dienos Itakėje“). Todėl ironija gali būti laikoma ir kaip vertybinės laikysenos dalis: taip vietoj reikšmingumo galima rinktis nureikšminimą, komiškai stilizuojant įprasminama praeities atributika (rezginė, čekistas), apie jaunystę kalbama iš „kelio galą“ priėjusiojo pozicijos. Kyla mintis, kad nepamirštama kritiškai pareflektuoti ir naujųjų gerovės laikų.
Naujesniuose tekstuose ironiškoji distancija su tikrove dar teatrališkiau išreikšta, taip A. A. Jonyno tekstas tampa dar artimesnis H. Radausko poetikai. Vis dėlto A. A. Jonynui meno tikrovė neatrodo priebėga – tai tiesiog vaizduotės sritis, kurioje išryškėja buvimo absurdas. Jį įprasmina ir pasikartojantis vienišo keliautojo archetipas, o subjekto buvimas atskirai nuo pasaulio atrodo praktiškai neišsprendžiama situacija. Teksto estetika leidžia tik pabrėžti arba surežisuoti tokią situaciją apsieinant be didaktikos. Pavyzdžiui, pasirenkant lengvos dainelės stilistiką, humorą. Beje, humoras naujausioje A. A. Jonyno poezijoje (ciklas „Žmogžudystė rašytojų sąjungoj“, „Sėdintis žmogus“) man atrodo mažiausiai paveikus, lyg iš tikrųjų būtų atklydęs „iš anų laikų“. Tiesiog akivaizdu, kad komizmo raiška šiandien yra pasikeitusi.
Kita vertus, kaip būsenų režisūrą labai įdomu sekti „153 sonetų“ slinktį – žmogus iš aktyvaus suvokėjo atsitraukia, perduoda bylojimo „estafetę“ aprašomajam pasauliui, kuriame viskas palengva estetiškai apsineša dulkėmis. Asmens egzistencijos periferija tampa vienu iš poetinio suvokimo atskaitos taškų. Nieko keisto, kad mirtingumą suvokusio žmogaus įtampos perkeliamos į simbolinį aprašymą, tačiau netikėta, kad poezijos pasaulyje leidžiama dar labiau įsigalėti santūriam pasyvumui (pavyzdžiui, sonetas „Pavasario kalnas“). Mane, kaip laisvės laikais užaugusią skaitytoją, ši situacija visada intriguoja. Taip nutinka ir todėl, kad šiuolaikinė poezija retai apsieina be stipriai išreikšto stebėtojo požiūrio. Šis dažnai veikia it aktyvus vertinimo „kursorius“, nuo jo skaitydamas esi priklausomas (pavyzdžiui, Gintaro Grajausko poezijoje, jam A. A. Jonynas skiria sonetą). Sonetas yra kaip tik tokia rafinuota poezijos forma, kurioje svarbi yra mintis ir mąstantis suvokėjas, tačiau joje ypatingą galią turi ir netiesioginis kalbėjimas bei distancija. Teksto nuotaiką galima nuspėti ar pajausti, o požiūrio tašką tenka aiškintis. Soneto forma, o ypač jam būdinga volta kaip lygties sprendinys – puiki galimybė skaityti poeziją kaip dramą, neretai – įvykstančią „lygioje vietoje“.
Netikrume, kuris įvairiomis briaunomis žėruoja A. A. Jonyno poezijoje, prasmės poreikis pats didžiausias. Galbūt dalį iš jų realizuoja situacijos, pateikiamos kaip dialogai arba „akistatos“ su praeitimi. Kone gražiausia šios poezijos briauna – dėmesys atminčiai kaip objektui ir kaip vidinio veiksmo scenai. Galima nustebti suvokus, kiek daug tekstų parašyta būtuoju laiku. Galima tai laikyti introspekcijos galimybe (pavyzdžiui, apmąstomas praėjęs gyvenimas), tačiau A. A. Jonyno poezija pasiekia kitokį efektą – parodo, koks gali būti platus vidinis vyksmas per tave. Kalbant apie tai, kas būta, tenka interpretuoti, abejoti, atsirinkti, todėl eilėraščio erdvę užima pats mąstymo procesas. Kol prisimenama, tol nebūnama čia ir dabar, ir eilėraščio centre atsiduria buvimas tarsi nerealumo atmosferoje, kur svarbus vaizduotės ir patirties, įvairių verčių žaismas. Soneto forma, „statiškas“ eilėraščio vaizdumas kaip tik ir leidžia pabrėžti, kad ši erdvė A. A. Jonyno poezijoje nežada lengvų, vienareikšmių išvadų. Ji netgi nebūtinai palanki kalbančiajam. Todėl ir tai, kas galėtų būti pavadinta išmintimi, ypač pasirinkus atmintį kaip atskaitos tašką, šio poeto tekstuose nėra savaime suprantama.
Tad „153 sonetai“ – puikus priminimas, kad modernizmo kodeksas vis dar galioja, o Antanui A. Jonynui klasiko kaukė pritinka. Tai paradoksalu: nors tekstuose kalbama apie netvarumą, renkamasi distanciją, galima numanyti, kad kaip tik tokios nuostatos yra ir poetinio tvarumo sąlygos.