Neringa Butnoriūtė. Daugiau nei kunstkamera
2023 m. Nr. 10
Danutė Kalinauskaitė. Baltieji prieš juoduosius. – Vilnius: Tyto alba, 2023. – 202 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.
Šiemet pasirodęs Danutės Kalinauskaitės romanas „Baltieji prieš juoduosius“ anotuotas mįslingai – kaip „likimų galerija“, „nuotykinis romanas“, „šachmatų partiją primenanti atminties kova su užmarštimi“. Pirmųjų knygos pristatymų dalyviai tarsi susitarę vengė konkretesnių apibūdinimų ir rašytoją kamantinėjo apie stilių, diskutavo, ar „Baltieji prieš juoduosius“ yra romanas. Klausimas, apie ką yra šis kūrinys, viešumoje plėtojosi vangiai.
Manau, suprantu kodėl. Atsakymo į šį klausimą paprastai ieškome siužete, tačiau šis nebūtinai atspindi idėjas. O „Baltieji prieš juoduosius“ – pastarųjų metų lietuvių literatūrai neįprastai ambicingas kūrinys. Romaną D. Kalinauskaitė papildo klausimais, gudriai plėtojamais įvairiuose kūrinio lygmenyse. Natūralu, kad jis apmąstomas ne vienu aspektu1. Tokias visapusiškai turiningas knygas pravartu (ir be galo įdomu) skaityti ne kartą. Tačiau bandydama apibendrinti kūrinio visumą supranti, kokia tai nedėkinga užduotis. Vis dėlto nusprendžiau pamėginti.
Taigi kas romane vyksta? Veikėja Dalia pretenduoja į netikėtą palikimą. Tereikia įrodyti, kad ji yra nepažįstamo Vaibzdžio giminaitė. Tačiau užduotis – ne iš lengvųjų. Dalia turi leistis į pokalbius su jos akivaizdoje atmintį prarandančia motina. Iš jų dialogo mums atkuriamas painus keturių kartų giminės medis, išsikerojantis nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų. Atkuriami Lietuvos istorijos kontūrai – tarpukario lenkiški Šančiai ir lietuviška Žemaitija, sovietų okupacija, lietuvių emigracija į Braziliją ir tremtys į Sibirą, gariūnmečio sproginėjimai… Laiko slinktis sudaro didžiąją romano dalį, tad galima spėlioti, ar „Baltieji prieš juoduosius“ koketuoja su istoriniu romanu. Tačiau šio klodo nuoseklią plėtotę tekste vis pertraukia įsiterpiančios motinos prieštaravimai. Romano intriga plėtojama kaip pavojingos lenktynės su progresuojančia liga, bandant laiku išgauti daugiau giminės istorijų. Dėl jų netgi „užmirštame“ pradinį detektyvą ar bent jau jo tikslą. Palikimo sąvoka praranda tradicinę materialaus paveldėjimo reikšmę, o įgyja simbolinę. Giminės medžio revizija negailestingai paveikia pasakotoją Dalią.
Tokia plati romano „Baltieji prieš juoduosius“ turinio panorama išties būdinga D. Kalinauskaitės kūrybai. Netgi galima sakyti – šis romanas tarsi apibendrina jos dviejų knygų „Niekada nežinai“ (2008) ir „Skersvėjų namai“ (2015) įdirbį. Žinome, kad rašyti po dvidešimt dvejų metų tylos rašytoją paskatino gimtųjų namų ir motinos netektis. Visoje savo prozoje ji fiksuoja šeimos kaip vertybinio centro eižėjimą, susvetimėjimą ir viso to pasekmes individui. Taipogi jos tekstai aprėpia kartų kaitą ir ją parodo per socialinį ir mentalinį lūžį. Su tokiomis problemomis susiduria rašytojos prozos centre esanti maždaug penkiasdešimtmečių–šešiasdešimtmečių karta, brendusi sovietmečiu, o dabar gyvenanti laisvame globaliame pasaulyje ir jį vertinanti nevienareikšmiškai. Netgi galima pasvarstyti, ar, tarkime, D. Kalinauskaitės prozai būdingas tankus stilius, detalus pasakojimas nėra pateikiami lyg kritinė atsvara mūsų greitam gyvenimo tempui ir, atitinkamai, mūsų suvokimo, skaitymo galimybėms?
„Baltųjų prieš juoduosius“ pradžioje pateikiama giminės medžio išklotinė („Timotiejui, tavo prodiedukui, kuris išlošė melnyčią, ir Simforijai, grafienės pakajaukai, gimė Venansijus…“, p. 7). Ji turėtų funkcionuoti kaip pagalbinis šaltinis norintiems susigaudyti romano pasaulyje. Siužetas atveda veiksmą iki nepriklausomybės, tačiau atidesni skaitytojai gali pastebėti, kad giminės medis nėra įgyvendintas iki galo, netgi iššakotas kitaip nei pateikta. Klajojant po išraiškingų personažų galeriją (čia trumposios prozos meistrė nardo savo stichijoje), šešėlyje likusių veikėjų galima ir nepasigesti – užfiksuotieji yra ryškūs ir dramatiški.
Būtent į šį stygių, mano supratimu, ir yra nukreipta romano konfliktą įsukusi ašis: kai informacijos šaltinio – motinos – atmintis slopsta, darosi vis nepatikimesnė, kyla poreikis ją kompensuoti. Bet ar tai įmanoma? „Baltieji prieš juoduosius“ atskleidžia, kaip apgaulingai veikia atmintis, kai parodymus apdoroja kitas asmuo. Tas „kitas“ – dukra Dalia. Pirmuosius žodžius romane ištaria būtent ji („– Kiek visko mums reikės atkapstyt…“, p. 7), o paskutiniuose puslapiuose lyg netyčia laužtiniuose skliaustuose palieka išpažintinę remarką („Aš nežinau. Spėju. Įsivaizduoju. <…> Jokie liudijimai, kad ir kas liudytų, <…> nelaikytini už tikrą pinigą, kaltės neprisiimsiu…“, p. 200). Skaitant šis aspektas man pasirodė esminis. Dalia ne tik tarpininkauja sudarant giminės medį, kuris turėtų patvirtinti ir jos tapatybę – ji, nepaisant motinos kategoriškų parodymų, mums užbaigia interpretaciją:
„– Ona religinga buvo?
– Ona? Apsimetėlė ji buvo!.. Melagė! <…>
Ona mirė labai ramiai, lovoje gulėjo ne indėnė, dundėdavusi ant arklio, o kita, pamainyta, senutė“ (p. 30).
Taigi pasakojimuose apie tolimas gimines girdime Dalios intonacijas ir informatyviai nugludintą sakinį (tik viename iš skyrių pasakojimas pasikeičia, kai kalba Agnietė). Motinos parodymai – nuo pradžių pasirodo prieštaringi. Taip Dalia tampa ta instancija, kuri pati, menkai įsiterpdama kaip veikiantis asmuo, palieka įspaudą, o romane įsivyrauja ne faktinė, bet meninė atmintis.
Išties simptomiška, kad vidutinio amžiaus Dalią pristato etiketė „filologė“. Ji nurodo į humanitaro padėtį XXI a. (pajamos neaukštos, tenka dirbti nekvalifikuotą kambarinės darbą) ir, kaip įprasta D. Kalinauskaitės prozoje, atitinka veikėjo išsilavinimo lygį, netgi charakterizuoja būdą (lyriška, jautri – „lyg be odos“ (p. 140), krapštukė, pasižymi išmone ir intelektu). Apie Dalią pakanka žinoti nedaug: empatiškai klausosi, įsigyvena, meniškai tvarko medžiagą. Pavyzdžiui:
„Jis jau laukė manęs vijokliais užleistame „Griūk negyvas“ kieme. Rudeniop tie vijokliai darosi purpuriniai, žadinantys ilgesį, panašų į danties maudimą, o paskui tamsiai mėlyni – sumušto kraujo spalvos, bet dabar jie tebekošė mirgančią šiltos vasaros pabaigos saulės šviesą“ (p. 111–112).
Atėjusi į susitikimą su vienu iš Vaibzdžių, Dalia tiesiogiai pokalbyje nedominuoja, tačiau situaciją pateikia subjektyviai, vis literatūriškai ją stilizuodama. Tokie estetiški intarpai – dviprasmiški: gali būti turiningo vidinio pasaulio liudijimas (aplinkoje slypi „kažkas daugiau“ nei matome), o drauge ženklinti pasakotojos patikimumo lygį – kaip kartais lengvai iš musės galima padaryti dramblį.
Vaizdingumą D. Kalinauskaitė perteikia kaip spąstus ir kaip palaimą suvokimui. Šiandien nesunku tokius estetizuotus intarpus praleisti. Vaizdingumas veikia it filtras, suteikiantis romanui svarbios saviironijos, dėl kurios rašytojos nepabartų ir daugelio stilistų dievinamas Vladimiras Nabokovas: ar nėra taip, kad kalbėdami apie kitą papasakojame ir apie save? Kita vertus, pro filtrą matome ir Dalios vaizduojamą praeitį. Ją meniškai rekonstruojant gali norėtis universalaus „sodrumo“ kaip patikimo vedlio, kilnojančio iš „šiapus“ į „anapus“. Tad nenuostabu, kad praeities pasakojimai – tekstūriški, lyg stebėtume per kinematografą.
Skaitydama epizodus, nukeliančius į praeitį, atsiminiau Antano Ingelevičiaus fotografijas, stebinančias požiūriu į tarpukario Kauną, kurį, pasirodo, įmanoma parodyti ir be paradinio UNESCO miesto branduolio bei jį atspindinčio pasitikėjimo progresu. Jo fotokatalogą sudaro už mums žinomo bendresnio diskurso likusios „marginalijos“ – įvairiataučiai praeiviai, jų skurdi buitis, netgi mėgėjų teatro užkulisiai. „Baltieji prieš juoduosius“ taip pat apsieina be centrinių figūrų – bajorų, partizanų, kultūros šviesuolių. Jame veikia tie smulkesnieji tipažai, visada stovėję minioje (pvz., moteris po vyro padu, tremtinys), atskleisti be klišių, kaip nepriklausomi žmonės, dažnu atveju nugyvenę bent jau lietuvių literatūroje į nieką nepanašų gyvenimą. Juos vaizduodama rašytoja išvengia hierarchinių reikšmių, siūlo įžvelgti subtilesnių netipiškų niuansų (pvz., Paulę charakterizuoja Sibiro gamtos ilgesys). Neabejoju, kad šių veikėjų likimai pajėgtų kūrybingai diskutuoti su mintimi, kad žmogus, kaip sakytų Michelis Foucault, tėra pertrūkis daiktų tvarkoje.
Veikiančios figūros grumiasi, taikosi prie stipresnių jėgų: šeimos ar sociumo santykių, karo, okupacijos, potvynio ar amnezijos. Tai pateikiama atitinkamoje laikotarpio tikrovėje: „Dieve šventas, bekepuris!.. / Nusigalavęs, alkanas, iškamuotas troškulio, pasislėpęs miškely laukė, kol sutems, – namie jau seniausiai visų nerimauta, susiruošta su liktarna ieškoti, ūkauta, – tik tada pakrūmėm, paupiu parslinko namo. Kaip vagis parsliūkino. Tokia gėda <…>“ (p. 24). Šičia rašytojai praverčia novelėse išpuoselėtas įgūdis – charakterizuoti situacijas per efektingas detales, jomis ir apibendrinti. Taip pat kuriama situacinė ironija, nes skaitydami iš ateities jau žinome šiek tiek daugiau ir mąstome kitaip.
D. Kalinauskaitės prozos stiprybė slypi gebėjime fiksuoti daugybę procesų. Jie atskleidžiami įvairiais lygmenimis nuo platesnės temos iki pavienio žodžio. Romane „Baltieji prieš juoduosius“ tai pakeliama net į kitą lygmenį, siekiant apmąstyti literatūros funkcijas. Juk Dalia nesitenkina vien sudaroma giminės schema, bet siekia liudijimams suteikti rišlumo. Filologinė kompetencija literatūrinį pasakojimą leidžia traktuoti kaip svarią ir patikimą priemonę versti patirtis visuotinio kultūrinio palikimo dalimi (parašoma ir apie Lietuvą). Tai – šiandien neįprastas požiūris į literatūros galias. D. Kalinauskaitė linkusi savo tekstais suteikti jai tokį prestižą. Toks idealistiškas siekis nukonkuravo detektyvinę intrigą – jos autorė neišpildė.
O vis dėlto gaila, kad tyrėjos vaidmenį gerai įvaldžiusi D. Kalinauskaitė apleidžia detektyvinę liniją ir susitelkia į metafizinio lėmėjo burtus. Pabaigoje vietoj endšpilio tik pavarijuoja simbolinės šachmatų partijos motyvu. Bet argi galėjo būti kitaip? Jos vaizduojama penkiasdešimtmetė filologė aiškiai pristatoma kaip XX a. pabaigoje subrendęs žmogus, tad jos santykį su pasauliu tikriausiai formavo modernioji literatūra. Viena vertus, kaip dukra ji atlieka reikšmingą vaidmenį būti tarpininke tarp kartų ir perteikti XXI amžiui dalį XX a. istorijos, su kuria ryšys dar neprarastas. Ypač todėl romane žavi nepaviršutiniškai atskleistas santykis su praeitimi, kurioje stipriai išplėtotas vaizduotės dėmuo. Kita vertus, rašytoja romaną bando papildyti socialiniu planu, tačiau skaitant juntama, kad jai svarbiausia spręsti pamatinius egzistencinius ir literatūros klausimus (silpnai išplėtota sąsaja su šiuolaikinio karo grėsme).
Penkiasdešimtmetės santykį su dabartimi D. Kalinauskaitė atskleidžia kaip akivaizdžiai komplikuotą. Šiuolaikybė romane nusipelno išimtinai šaržo, stereotipų (Napoleono sindromo kamuojamo mafijozo, koučerio portretai), parodant, kad mentalinio slenksčio į dabartį Dalia neperžengia – romane mums kalba praeities žmogus. Anksčiau minėtas vijoklių aprašymas vienaip atrodytų XX a. pabaigos kūrinyje (ir Dalios apdorotuose liudijimuose), kitaip – XXI a. aplinkoje, tarp plastikinių kėdžių laukiant kokio pseudomesijo. Nuo pasakotojos veikėjos skepsio išsisuka tik panašia kalba bendraujantis advokatas – „beveik aklas (dėl to iškart pajutau jam prielankumą)“ (p. 15). Taip romane palengva įsigali paradoksas: kuo arčiau šių dienų kasamasi, tuo labiau ta tikrovė atrodo netikra („regimi“ juodi vyrai), o situacinės ironijos registrai kinta. Tai lemia ne tik motinos būklė. D. Kalinauskaitė ne kartą minėjo, jog rašydama „Baltieji prieš juoduosius“ norėjusi, kad „viena akis juoktųsi, o kita verktų“. Tik tai vyksta skirtingai, nes kūrinio „anuomet“ stipriai nesutampa su „dabar“, tiek pateikimo gyliu, tiek ironijos kryptimis.
Dėl tokio požiūrio skaitydama D. Kalinauskaitės prozą nuolat išgyvenu konfliktą. Ją interpretuoju laisvės laikų žmogaus akimis, suprasdama, kad šios penkiasdešimtmetės pasaulėvaizdis nebūtinai atspindi mano kitokį suvokimą apie to paties amžiaus atstovą. Sunku tapatintis su požiūriu, kad penkiasdešimtmetis – nurašytas, tik aptarnavimo sferos dalis, o dabartis tokia paviršutiniška, beviltiška. Kyla mintis, kad dėmesys veikėjams iš periferijos, mieliems keistuoliams ne toks jau nekaltas… Juk tik dalis pavaizduotų giminaičių susitaiko su lemtimi, kiti savo jėgomis braunasi prieš srovę ar tiesiog nenori priimti tikrovės. Tačiau Dalios vidinis „marginalumas“ labai pagilina kūrinio konfliktą. Tai leidžia pažinti susvetimėjusį „kitą“ kaip lūžio kartos atstovą, suvokti jo aplinką (motina) ir tikrovę, o priemones (giminės medžio sudarymą) traktuoti kaip bandymą išsaugoti save.
Todėl puiku, kad pasirodė būtent toks kūrinys. Ši knyga įtraukia į didelę erdvę, kurioje gali patirti ne vien simbolinę kovą su užmarštimi, bet ir suvokti, kaip dėl vertės aštriai derasi skirtingi laikai bei skirtingai mąstančios kartos. Šiuo požiūriu Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“ – man pats tikriausias romanas.
1 Kiek daug sudėtingų aspektų aprėpia „Baltieji prieš juoduosius“, padeda pamatyti jau pasirodžiusios puikios recenzijos: Jurgos Jonutytės „Kalinauskaitės ir visų mūsų baltieji pasakojimai“ („Šiaurės Atėnai“, 2023 m., Nr. 15) ir Jurgitos Žanos Raškevičiūtės „Keletas minčių apie Danutės Kalinauskaitės romaną“ („Naujasis Židinys-Aidai“, 2023 m., Nr. 3).