Neringa Butnoriūtė. Painūs estetų rūpesčiai
2022 m. Nr. 8–9
Trijų labai rimtų poetų – Tomo Vyšniausko, Dominyko Norkūno ir Ramunės Brundzaitės – poezijos knygos parašytos su estetams būdingu polėkiu. Tad šia rubrikos „Knygmetis“ publikacija kviečiu pasigilinti, kur link tai poetus veda.
Tomas Vyšniauskas. Vokais išvirkščiais: eilėraščiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2022. – 128 p.
Tomo Vyšniausko „Vokais išvirkščiais“ – trečioji 2019 m. už debiutą Zigmo Gėlės premija apdovanoto poeto knyga. Nors jis savo tekstus vadina eksperimentiniais (ir dėl šios priežasties nebūtinai plačiai suprantamais)1, manyčiau, kalbant apie šio poeto kūrybą svarbiau pabrėžti kitką: jam būdinga poetocentristų pozicija, kai iškeliamas poezijos menas ir kūrėjo kaip išskirtinio, aukštesnę tiesą apie būtį pažįstančiojo vaidmuo. Beje, ši laikysena atpažįstama ir T. Vyšniausko recenzijose, kuriose jis linkęs matuoti kitų kūrėjų eilėraščių „būties slėgį“. Tad nenuostabu, kad knyga „Vokais išvirkščiais“ taip pat sukasi apie subjekto-kūrėjo pasijas ir žygdarbius – ketinimus pabūti pranešimo strategu, prasmės kurjeriu tarp realybės ir daugelį prikausčiusios virtualybės, gyvybės ir mirties. T. Vyšniausko poezijoje išties nėra neprieinamų sričių – flirtuojama tiek su menamu geismo objektu, tiek su transcendencija.
Šioje knygoje poetas, sureikšmindamas kalbą, mėgina įvairiausiais aspektais apmąstyti tikrovę. Dažnas tekstas perteikia reikšmės kūrimo procesą ir labai primena tirštą minties išlydį: „ar tuščia ola ar / slibino įsčios išspjauna po / raidę pro vos pravertus vartelius / ir sunkiasi banalusis / liūdesys kaip rašalo / puta nukirstos galvos / vietoje jei ne- / turi brolių dalgiais ginkluotų“ (p. 17). Kadangi frazės sąmoningai komplikuojamos (ištęsiamos, sukeistinamos, pertraukiamos), cituoti tekstus keblu – pateikus nepilną frazę galima pažeisti minties žiuželį.
Tokį rašymo būdą galima sieti su maištu prieš paviršutiniškumą. T. Vyšniausko poezija siūlosi pabūti intelektualia atsvara masinei kūrybai, leidžiančia suprasti, jog gerai, kai niekas nėra akivaizdu, vienaprasmiška. Tai pastebima įvairiais lygmenimis. Jau pavadinime „Vokais išvirkščiais“ koduojama idėja, kad žinutė mums pateikiama neįprastai. Kadangi subjektas atstovauja gelmei, už pagražinamą išorę estetiškai priimtinesni natūraliai bjaurūs viduriai, šiurkštumai, kultūros saugą atitinkantis „regresas“, o stilistiškai – už aiškią frazę tampa prasmingesnė klampi hermetika, kalbos asociatyvumas ir tolimas sritis susiejanti metafora. Galiausiai primenama, kad poetinio teksto gyvybė slypi ne baigtiniame žinojime, bet reikšmių – asociacijų, dviprasmybių, kalbos stilių – mirgesyje. Tokiais kūrybiniais sprendimais T. Vyšniausko tekstai artimi Romo Daugirdo ir Saros Poisson eilėraščiams (ypač jos knygai „Gražūs daiktai“, 2014): jų poetika vadovaujasi kūrybos kaip protingos ir kūrybiškos „anomalijos“ samprata, o visa tai įgyvendinama skaitytojams siūlant kalbinių žaidimų ir alogizmų virtines.
Sakytum: oho, koks užmojis… Tačiau tiek „Vokais atvirkščiais“, tiek ankstesnės poeto knygos – atvejis, kai mąstyti, kodėl kūrėjas renkasi rašyti būtent šitaip, buvo daug įdomiau, nei perskaityti, ką šiuo būdu pasiekė. Visa T. Vyšniausko poezija siunčia pesimistišką žinią apie nudvasintą dabartį, konsumerišką gyvenimo būdą ir jo išprovokuotas pasekmes – ekologijos krizę, socialinių tinklų tuštybę, konformistinį cirką, sukamą pataikavimo vidutinybėms ir narcizams, sumenkusią religinio gyvenimo reikšmę žmonėms ir t. t. Knygoje „Vokais išvirkščiais“ vaizduojamas pasaulis įgyja klasikinį nebederlingos, užterštos dykros įvaizdį. Tokioje terpėje sąmonė, gebanti skaityti universalius kultūros ženklus, tradiciškai pašiepia stereotipus, konstatuoja bejėgystę ir nusivylimą, o juos realizuoja modernistams būdingas subjekto vidinio pasaulio ir aplinkos nesuderinamumas. Tai T. Vyšniauskas atskleidžia nuolat akcentuodamas priešpriešas tarp natūros ir dirbtinumo, individualizmo ir masiškumo, amžinų vertybių ir vienadienių aktualijų, dvasingumo ir vartotojiškumo, o kalba sugeria ir išreiškia šiuos prieštaravimus (maišomos realijos, etiketės, slengas ir pan.). Pavyzdžiui:
| „turiu nuryti gniutulą molio kad sudygčiau turiu iš- pūti kol išputi vėjus iš bergždžio inkilo ertmės tik vakuumas įsisėja į gyslų dykrą kol nuo ekranų atlipę berniūkščiai ir iš tiktoko išlindusios mergiotės ryšis ryšys paleisti plytgalį į neišperėtą varnėną palesintą sterilia sėkla“ (p. 56) |
„apsikloju stiklo šuke „prastas |
Elitaristo pesimizmu T. Vyšniausko tekstai paremia vieną ryškiausių pastarojo dešimtmečio poezijos tendencijų – identifikuoti krizinius civilizacijos simptomus, revizuoti naujuosius socialinius standartus. Ir paradoksalu, kad tai daugiau atskleidžia ne drąsą ir maištą, kiek išduoda apie poezijos konservatyvumą.
Žinoma, T. Vyšniausko poezija nėra lengvas pasiskaitymas. Bet manau, kad kartais čia ir slypi bėda – stengiamasi rašyti neprisitaikėliškai, autentiškai, nors šis „prasminis tinklas“, audžiamas iš visko ir apie viską, ilgainiui, deja, tiražuoja bodėjimąsi. Dėl to atrodė suprantama, kad T. Vyšniausko subjektui, rodos, tik dar labiau norisi atsitraukti į kalbą, galbūt tikintis, kad tai – atviro, lankstaus kūrinio požymis (todėl šios poezijos žaismė savitikslė). Tačiau knygoje yra tokių tekstų, kurie nenusileistų mėgėjiškai slemo scenai: pavyzdžiui, „nekalbėk man apie skeletą / telpantį į s- / keletą kArtų rytojaus vaisių pranoksta / spintos iš Ikėjos kaina Kaino / kaltė neįkainojama <…>“ (p. 87). Skaitydama T. Vyšniausko tekstus ne kartą susidūriau su situacija, kai tekstas mėgina išsekinti vaizduotę. Kad prasidėtų trokštamas dialogas, manau, ir poetams sveika ne tik tikrinti įvairias ribas, bet ir jas jausti.
1 Tomas Vyšniauskas: „Šešėliuose netūnojau, bet ir į tauro ragą nepūčiau“ (kalbino Rasa Milerytė) // Atokios stotys, 2020-05-07. Prieiga per internetą: https://www.atokiosstotys.lt/2020/05/07/tomas-vysniauskas-seseliuose-netunojau-bet-ir-i-tauro-raga-nepuciau/.
Dominykas Norkūnas. Tamsa yra aštuonkojis: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 72 p.
Šių metų Zigmo Gėlės premijos laureatui Dominykui Norkūnui artima dekadanso estetika. Debiutinėje knygoje „Tamsa yra aštuonkojis“ girdisi balsas tarsi iš anapusybės, kuris primena, kad yra už viską galingesnė „pelenų piramidė, ant kurios smaigalio / stovi šviesos angelas – / visų pelenų karalius“ (p. 37). Pasitelkdamas įvairius kultūros atminties ženklus, stichijas, paminėdamas tragiškas žmonijos patirtis, poetas panardina į nebūties (tvano, Holokausto, apokalipsės, … – įrašykite savo variantą) nušluotą pasaulį. Šioje prieblandos spalvos poezijoje kartojasi kažko esmingai prarasto arba neįsisąmoninto jausena, įprasminamas visuotinis gyvybės bergždumas („Du kūnai / susiviję / kaukolės burnoje“, p. 17).
Rašant apie D. Norkūno tekstus savaime norisi griebtis vaizdingų žodžių. Svarbi eilėraščių ypatybė – melancholiška atmosfera, kurią kursto įmantri vaizduotė. Kaip tipinis dekadanso atstovas poetas mąsto universalijomis, o jas įprasmina dekoratyviais aprašymais. Tai gerai atskleidžia, pavyzdžiui, vaiko akistata su mirtimi:
„paglostyk jo ranką, atsisveikink
pasakė kažkas.
Persisvėriau per vainikus
ir mano pirštai pajuto nebylų šaltį –
jo rankos buvo naujas tunelis
į masinę kapavietę
neužsitraukiančią žaizdą
vabzdžio plazdesį
į šachtą, vedančią
gilyn“ (p. 44).
Rodos, dabar turėtų prasidėti kažkas (gal šachta nuves į nekropolį?), bet D. Norkūno tekstai apsiriboja panašaus puošnumo teiginiais, aptakiai nurodančiais, kad kažkas slypi anapus („kiekvienas / apgamas yra dievas / žemės drebėjimas po / linoleumu, kaip uždraustas / sapnas / keliantis vėją“, p. 14; „Kapo plokštė / juoda nubučiuota / po ja – / žydras lukštas pažiręs“, p. 68). Čia keri pats prisilietimas prie paslapties šaltinio, o eilėraštis paryškina jo nežemiškas proporcijas. Vis dėlto D. Norkūno poezijoje paslapties veikimo dėsniai lieka nepažinūs. Kol jie tokie, rodos, nėra ką tekste akivaizdžiau suprobleminti. Eilėraštis konstruojamas kaip santūriai ištaigingas gotiškas daikčiukas (juoduma – tai vandenys, tyvuliuojantys aplink nejudančią pilnatį, vienatvė – tai maita, sausra – tai psichopatė motina, tamsa – aštuonkojis ir pan.), kuris siūlo pakeliauti metaforų paviršiais.
Kadangi kuriama ir dėl meno, galbūt ko nors daugiau tikėtis nebūtina? Juk dalis D. Norkūno eilėraščių – tarsi kolekciniai vaizdeliai, atiduodantys duoklę gotiškam pasaulėvaizdžiui ir jo standartus atitinkantiems personažams. Čia saikingai improvizuojama japoniškų graviūrų tema, Paulio Klee motyvais, „rekonstruojamas“ ekscentriškas romėniškų šukių turinys. Pavyzdžiui: „juodaplaukė moteris / kalbasi su šmėkla / mėnulis virš jų / primena kreivą žiedą“ (p. 65). Nors kiti kritikai pabrėžia šios poezijos intertekstualumą, manau, megzti tvirtus intertekstinius ryšius ar iš tikrųjų sukurti santykius su tradicija rodantį palimpsestą – alchemiko, užsiimančio transmutacijomis, veikla, o D. Norkūno tekstai kol kas – aprašomojo pobūdžio variacijos (išimtis „Aš laukiau šviesos angelo“ sekant E. Lamagna, „Taikiniai“). Tuo jie ir skiriasi nuo šio poeto sėkmingai išversto Jerome’o Rothenbergo, kuris motyvuoja provokuojančias vaizduotės jungtis. Vaizdingas D. Norkūno posmas gali būti taupus, bet nieko ypatingo nepranešti: „Salamandros ir svirplio / įspaudai / pageltusių pievų / nasruose“ (p. 57). Bent jau man skaitant „Tamsa yra aštuonkojis“ pristinga galingesnio vaizdinius organizuojančio principo, kuris priverstų patikėti, kad po šia gražia anemija juda nuodingi aštuonkojo čiuptuvai, o ryšys su epocha ar žmonijos patirtimis – veikiantis.
Ramunė Brundzaitė. Tuščių butelių draugija: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 73 p.
Antrąją Ramunės Brundzaitės knygą perskaičiau su nuostaba. „Tuščių butelių draugija“ – tas retas paukštis, kai rašoma ne apie nepriklausomybės kartos paieškas ir aptakią savimonę, bet remiamasi konkrečiomis patirtimis. Jos jautrūs tekstai puikiai suderina jaudinančias šiuolaikybės grimasas ir intymias problemas: priklausomybę, komplikuotus šeimos ir romantinius santykius, statusą visuomenėje – įvairius suaugėliško gyvenimo rūpesčius, su kuriais susiduria maždaug trisdešimtmetė „logistikos koordinatorė, / copy paste’inimo specialistė, / per „Poezijos pavasarį“ kviečiama / padirbėti poete“ (p. 55). Vaizdžiai sakant, R. Brundzaitės poezija kalba apie pelenišką realybę po apsilankymo kaukių baliuje, jei tokią situaciją suprastume plačiai – ir kaip pergyventą standartinių socialinių lūkesčių etapą (būtinybę įgyti išsilavinimą, sukurti šeimą, susirasti prestižinį darbą, būti moteriškai ir pan.). Tačiau vis dar laukiama laimingos pabaigos, į kurią įskaičiuojama ir R. Brundzaitės poezijai svarbi pilnatvės teikėja – meilė.
Prisiminti pasakai artimą logiką verta todėl, kad poetės tekstai pagrįsti išmėginimais. R. Brundzaitės subjektė prisistato kaip rizikingą gyvenseną pasirinkusi kūrėja, kuri jau pragyveno „27-erių klubą“1, tačiau nuolat patiria įvairių sukrėtimų, kitaip sakant, artėja prie vadinamųjų ribinių patirčių. Išsilaisvinimas iš priklausomybės nuo alkoholio – konceptuali komplikuotos biografijos ašis, aplink kurią dėstoma knygos struktūra, – dėl to įgyja didesnio svorio, nes skatina netiesiogiai reflektuoti gilesnes prie tokios patirties privedusias priežastis ir pasekmes, psichologinius kompensacinius mechanizmus. „Tuščių butelių draugija“ pasiūlo išties plačią gyvenimišką panoramą, prie kurios dera ir nesėkmingas apsipirkinėjimas, ir skundai psichologei. Be to, R. Brundzaitė „ribiniams“ momentams priskiria ne tik lemtingus atsitikimus, paskutinius išgertus butelius, bet ir mažus laimėjimus bei įkvėpimo šaltinius, kurie kūrėjos pasaulyje gali virsti „žodelenu“ (p. 39). Tad ribos samprata, kuri įprastai lietuvių poezijoje atskleidžiama kaip pirmiausia negatyviai sukrečianti patirtis, čia produktyvi ir nevienareikšmė. „Tuščių butelių draugija“ skiriasi nuo priklausomybės atsisakymo tema parašytos Mariaus Buroko eilėraščių knygos „Išmokau nebūti“ (2011), kurioje poetas atidavinėjo duoklę draugijai ir dramatiškai vadavosi iš bohemiečio gyvensenos. Bent man iki šiol sunku tapatintis su M. Buroko knygos hermetišku pasauliu, o su R. Brundzaitės – lengva, nes tekstams aktualus klausimas „kaip būti?“ kūrybingai išbandomas įvairiose situacijose.
R. Brundzaitė rašo pirmuoju asmeniu, bet šis eilėraščių neužgula visu svoriu. Tekstuose nuolat bandoma susilieti su aplinka, girdėti jos stereotipinę kalbą. Kaip ir Nijolės Miliauskaitės subjektė, R. Brundzaitės kalbėtoja savo „aš“ suvokia kaip iš būsenų surenkamą pažeidžiamą pavidalą, ji sugeba save išvysti per kitus daiktus, kraštovaizdžio elementus. Tačiau pasaulis, kurį ji mato ir girdi, nebėra paslaptingas. Įgijus skaudžių patirčių, realybė nepriimama naiviai, nors primena apsauginį miražą – tai knygoje pateikiama kaip visuminė problema, kurios poetė nepaleidžia iš akiračio. Viena vertus, netikrumas sklinda iš aplinkos, kurioje tenka vaidinti normalumą („mus vadina mergaitėmis / mes nešame jums Bibliją / ir Kamasutrą / šluostom dulkes nuo krėslų / kuriuose mums uždrausta sėdėti“, p. 35). Pridengus „aš“, tampa svarbūs ir kiti pažeidžiamieji, esantys „kitoje jausmų rato pusėje“, nes jų patirtys savaip rezonuoja su asmeninį tragizmą jaučiančios kalbėtojos patirtimi (pavyzdžiui, vykę vadinamieji socialiniai tekstai apie darbą skambučių centre). Kita vertus, saviapgaulėmis subjektė „svaiginasi“ ir pati, nors suvokia, kad poveikis trumpalaikis („kaip nukirpti šios upės gabalą ir įsirašyti / į kasetę, / kad galėčiau sukti ir sukti ją magnetoloje“, p. 15).
Todėl svarbu minėti, kad net rašydama socialų eilėraštį R. Brundzaitė išlieka estetė. Jos tekstams būdingas poetinis mąstymas, daug įsimenančių analogijų – per miestą keliaujama upe pabalnotu troleibusu, žodžiai svyra kaip žiedai, Gerosios Vilties stotelė primena kitą žemę (iškyšulį), tėvas – nepaklusnią katę, turinčią kelias gyvybes. R. Brundzaitės poezijoje toks eilėraščių vaizdingumas nėra plepus – subtiliai parodoma, kaip eilinis daiktas gali būti dviprasmiškas ir koduoti dramą: „atnaujinom Windowsus / dabar kiekvieną kartą, kai atsirakini / kompiuterio ekraną, / matai tą patį, ką ir aš, atsirakindama kompiuterio ekraną / <…> / tiek tų mūsų kelionių kartu“, p. 41). Lyriškai poetei neprireikia daug priemonių, kad murkšlina realybė pasisuktų švelniąja puse, bet nuolat nedaug trūksta, kad tuo suabejotų: „jeigu šuo nebegrįžtų, ar geresnis būtų eilėraštis?“ (p. 24). Tokia įtampa man atrodo vykusi, nes estetizmas iš jos tekstų nepanaikina slogučio ir yra pasitelkiamas tikslingai. Tai, kad „Tuščių butelių draugijoje“ nuolat vyksta kūrybiška emocijų apykaita (semantiniai apvertimai, keičiami režimai ne tik dėl grožio – lyrizmas pereina į ironiją, ramybė išduoda nerimą) sukelia įspūdį, kad egzistuoja skirtingos iliuzijas talpinančios mentalinės erdvės. Galimybė po jas naviguoti įvairiausiais lygiais – R. Brundzaitės poezijos stiprybė.
„Tuščių butelių draugijoje“ galima rasti ne vieną įsimintiną eilėraštį. Trisdešimtmečių išpažintinės poezijos kontekstą R. Brundzaitė paįvairina šiam nebūdingu švelniu lyrizmu ir saviironija, pagaliau įrodo, kad poetams būna ir svetimo skausmo, dėl kurio įmanoma išeiti iš asmeninių tragedijų ir traumų burbulo. Eilėraštyje „Tuščių butelių draugija“ rašoma: „aš taip noriu / to medalėlio / <…> / kai nebegeri / visi susirinkusieji ploja“ (p. 52). Jeigu būtų galima, už poetinį proveržį R. Brundzaitei mielai vieną iškirpčiau iš popieriaus.
1 Taip vadinami profesinių aukštumų pasiekę menininkai, kurie perdozavo, nusižudė ar mirė kitomis aplinkybėmis, sulaukę būtent dvidešimt septynerių. Kadangi tokių atvejų pasitaikė statistiškai nemažai, su žūtimis susijusi dvidešimt septynerių metų riba praminta menininkų „27-erių klubu“.