Donata Mitaitė. Avangardistas sulyriškėjo

2011 m. Nr. 12

Antanas Šimkus. Sezonas baigtas – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Antanas Šimkus, poetas, žurnalistas, publicistas, išleido antrą savo eilėraščių knygą „Sezonas baigtas“. Pirmąjį jo eilėraščių rinkinį „Skradžiai“ (1999) kritikai įvertino kaip avangardišką, provokuojantį, ironizuojantį, bandantį abejoti visų tarsi priimtomis vertybėmis. Naujame rinkinyje protesto ženklų beveik nebeįžiūrima. Ne, gyvenimas nepasidarė harmoningas, tačiau lyrinis subjektas lengviau ar tiesiog išmintingiau prisitaiko prie pasaulio netobulumų, sakytum, nuolankiau priima jo neteisybes, netgi tragiką. „Metų“ anketoje poetas prisipažįsta nenorįs šūkauti, siekiąs „taikaus sambūvio su aplinka, su supančiais žmonėmis“. Tokia jo, kaip žmogaus, pozicija, be abejo, atsispindi ir kūryboje. A. Šimkaus poezijoje „šneka“ turi epitetą „tyli“, o vienas knygos skyrius net pavadintas „Pašnibždom“. Rinkinyje yra tokia miniatiūra: „Varnos kraustosi iš vieno kvartalo į kitą. / Nerimą krankia. Vadinasi, švinta. / Vadinasi, dar viena šventė / Ištiko netyčia: / Gyventi…“ (p. 58). Tai tarsi pirmojoje poeto knygoje išspausdinto eilėraščio („Amžinoji kryžkelė, / Amžinasis akmuo, kuriame iškal-ti amžinybės žodžiai – / STOVINTIS VANDUO / NEGYVAS / EIK– GYVENSI–EIK“, „Skradžiai“, p. 32) tęsinys ar autokomentaras, praėjus daugiau nei dešimčiai metų. Gyventi išeita, o tame gyvenime nerimas ir šventė (kaip neseniai cituotoje miniatiūroje) yra greta. Antro A. Šimkaus rinkinio poetiniame pasaulyje sunkiai įsivaizduojamas ir visiškai juodas nerimas, ir absoliučiai nerūpestinga šventė.

Poetas gerai jaučia nacionalinės ir ne tik nacionalinės poezijos tradiciją (anaiptol ne tik Antano A. Jonyno, ką kritika pažymėjo tuoj pat, beveik priekaištaudama poetui), santykis su ja irgi grindžiamas taikaus sambūvio principais, primenant, perfrazuojant, tačiau visa tai daroma neagresyviai, nes A. Šimkus siekia ne kovoti su tradicija ar ją paneigti, bet su ja bendrauti. Antai meilės lyrikos topas ėjimas (ar bėgimas) per lūžtantį, labai ploną ledą – tai tokia gyvenimo rizikos, iššūkio, kurį siūlo meilė, raiška. Iš karto prisimenu Salomėją Nėrį ir Aną Achmatovą, bet pasaulio lyrikoje, be abejo, rastume ir daugiau pavyzdžių. Eilėraštyje „Perėja“ A. Šimkus žinomą motyvą (ir kai kuriuos kitus tarsi sustabarėjusius žodžių junginius) primena jį kiek transformuodamas:

Gal pereikim ledu į kitą upės krantą
Ir pereikim tiesiog prie „tu“ nuo „jūs“,
Per daug trumpai šioj šalčio karalystėj mirti lemta
Koks grožis! Medžiai primena krioklius…
Tie sulediję sodai!
Netvarka sustingusi į tvarką.
Mes kalbamės ir, rodos,
Einame ledu. Nors kitas krantas
Bus tik kita kalbos dalis,
Tik kitas metų laikas,
Už mūsų srus šneka tyli, –
Pavasaris ir saikas….

(p. 53)

Lietuvių lyrikos tradicijos esame labiau pripratinti prie emocinio pertekliaus, todėl šitas saikingumas, net jei ir ir suvoki jo riziką (saikinga emocija labai greit gali tapti nebe emocija, bet racionaliu proto sprendimu), įsimena. Ir bet kuriuo atveju saikingumas geriau už deminutyvų cukraus pudrą, kurios, tiesa, rinkinyje nedaug, bet gal todėl ji ir kliūva.

Problemiškiausias man pasirodė skyrius „Draugams“. Žinau, kad šiandieninis literatūrinis gyvenimas pakankamai familiarus, neretai ypač periodikoje spausdinami tekstai prikaišiojami draugų ir pažįstamų vardų ar inicialų, citatų ir parafrazių iš draugų rašinių (atseit rašoma saviems ir apie savus, jie supras; bet asmeniškai man nelabai patinka toks savotiškas skaitytojo „tujinimas“). didelė minėtojo skyriaus trumpų eilėraščių dalis puikiausiai galėjo, mano nuomone, būti ne pačiame rinkinyje, bet greta autoriaus autografo jo ranka užrašyti ant dovanojamos knygos kiekvienam konkrečiam draugui.

Kartais A. Šimkaus eilėraščiuose (ypač skyriuje „Kareivio bliuzas“) esama siužeto užuomazgų, dažnai tie siužetai dramatiški (užpuolimas gatvėje, muštynėmis pasibaigusi studentiška bohema), bet pasakojami kiek sutrikusio žmogaus maniera, su graudoku šypsniu, tarsi sakant: „Aš nenorėjau… Tiesiog taip atsitiko“:

Klausykit, klausykit, kaip buvo. Tiktai, prašau, paklausykit.
Ir draugas arbatos nupirko, ir butelį starkos, nes, sako,
Diena juk graži tokia, sako, kaip ta
mergaitė, išgerkim,
Man sako, už visas jas, dienas tas ir visa, kas gera,
Tai kaip neišgersi, jei šitaip, tai kaipgi. – –

(p. 27)

Kartais A. Šimkaus eilėraštis priartėja prie melodingosios tradicijos, tačiau laisvai tekėti gražioms frazėms poetas neleidžia, jos stabdomos netaisyklingais pakartojimais, frazė varijuojama, sukeičiama žodžių vieta (tai ypač būdinga A. Šimkaus „bliuzams“).

Gruoblėti, nenuglaistyti ir A. Šimkaus poezijos miesto, neatvirukinio, neturistinio Vilniaus, jo varnų, balandžių, valkatų, elgetų ir kitokių, sakykim, prestižiškesnių gyvenimų kontūrai. Nenublizgintos ne tik Pilaitė ar Fabijoniškės, bet ir senamiestis, kurio raizgus peizažas A. Šimkaus eilėraštyje atspindi ne tiek egzistenciškai dramatišką, kiek gal labiau jaunatviškai bohemišką būseną (eil. „Senamiesty“), ryškią ir šioje vilnietiškoje biblinio siužeto parafrazėje:

Nematomi tylos garai aplink,
Naktis. Lyg švento Jono galvą
Nuplukdo Salomėjos link į kalvą
Sunkus kaip duotas žodis debesis.

(p. 61)

A. Šimkaus Vilnius pilnas kultūros ženklų, kartais teisingiau būtų sakyti, kad jis yra poeto aprašomas, pabrėžiant tų ženklų nebuvimą: „Čia liko žiemoti tik varnos / Ir pilkšvas rytojaus dangus. / O plentas? Nebuvo čia plento. / Barakai, bokšteliai, lietus“   (p. 36), arba „Už lango medis. Medy varnas tyli juodą ‚niekados‘“ (p. 9). Atsitinka netgi taip, kad A. Šimkaus ironija, tarsi atsainus kalbėjimo būdas kiek primena Josifą Brodskį. Tai toks visai nesaikingas, gal net beveik komiškas jauno, antrą nedidelę poezijos knygelę išleidusio autoriaus ir Nobelio premijos laureato sugretinimas, atsiradęs ir dėl siužeto apie Trojos karą variacijos eilėraštyje „Kareivio bliuzas“ (p. 34), kuris, žinoma, kitoks nei J. Brodskio „Odisėjas Telemachui“, bet vis dėlto garbiojo nobelisto kūrinys savąjį atspaudą A. Šimkaus eilėraštyje yra palikęs. Tai jokiu būdu nėra blogai, man patinka, kad A. Šimkaus poe-zijoje nujaučiami platesni poetinės tradicijos kontekstai, patinka ir šis poetas – toks pritilęs, sulyriškėjęs avangardistas.