Jūratė Sprindytė: „Esu impregnuota gera literatūra“

2022 m. Nr. 10

Literatūrologę Jūratė Sprindytę kalbina Donata Mitaitė

Su Jūrate Sprindyte kartu dirbam jau ne metus, o dešimtmečius. Atrodo, per tą laiką tiek visko prikalbėta, o vis tiek įdomu ir klausti, ir klausytis. Net jei kuri tema jau ne kartą aptarta, jau tarsi viskas žinoma, tačiau vis tiek atsakyme blyksteli netikėta frazė, žodis, žmogaus ar knygos charakteristika ir pasijunti taip, tarsi pašnekovė būtų nuvaliusi seniai apdulkėjusį langą ir dabar pro skaidrų jo stiklą gerokai ryškesnis gyvenimas ir Jūratės tyrinėjama literatūra.

 

– Jūrate, esu girdėjusi gal su trupučiu pavydo, gal šiaip apie Tave pasakant: „profesoriaus dukrelė“. Ką Tau pačiai reiškė gyventi gražiausioje Vilniaus senamiesčio vietoje, universitete? Kokie žmonės, įvykiai yra įsiminę kaip svarbiausi?

J. S. Gyvenau stebuklingose vietose – Vilniaus širdies areale. Kaip jaunas Vilniaus universiteto dėstytojas tėvelis gavo kambarėlį andainykštės Gorkio (dab. Didžioji) gatvės pusrūsyje. Šiuo metu ten uždara erdvė – Prancūzų institutas ir kultūros centras, o vaikystėje atrodė toooks didelis atlapas kiemas. Nuo gatvės pusės kiemą aprėminantis namas – istorinis, jame gyveno žymūs XIX a. universiteto profesoriai, jį atsiminimuose aprašė sostinėje bene dvidešimt metų rezidavęs medikas Jozefas Frankas, o 1812 m. su prancūzų armija buvo apsistojęs Henri Beyle’is (vėliau rašytojas Stendhalis).

Vakarais palikdavo mane vieną, tėvas universiteto bibliotekoje rašė pirmąją disertaciją, mama mokytojavo vakarinėje darbo jaunimo mokykloje. Išmokau vienatvės. Vargani dėstytojų buteliai – tikras pokario tikrovės įsikūnijimas. Ilgo bendro koridoriaus gale buvo tualetas, kuriame skandindavo vos gimusius kačiukus. Kačių labai bijojau, jos įšokdavo į namus pro žemai buvusią pravirą orlaidę.

Kai pradėjau eiti į pirmą klasę, išsikėlėme į Universiteto gatvės didesnį butą, gimė brolis. Namas buvo, kaip tada vadinta, žinybinis, universiteto komplekse gyveno daug dėstytojų, ypač artimai draugavom su Zigmo Zinkevičiaus šeima. Visus iškraustė į naujus mikrorajonus 1974-aisiais, rekonstruojant patalpas prieš universiteto keturių šimtų metų jubiliejų. Labai džiaugiuosi, kad mūsų bute įrengta bibliotekos saugykla. Ten gyvena knygos. Jos mane lydėjo nuo vaikystės, perkrimtau visą tėvų biblioteką.

Niekad neėmiau į galvą, jei kas laikė ar vadino „profesoraite“. Tiesa, kartą pyktelėjau, kai kolegė įgėlė, turėdama galvoje, kad dėl to ir rašyti, ir spausdintis man buvo lengva. Anaiptol. Nors debiutavau anksti, dar pirmame kurse, rašyti visada buvo kankinamai sunku ir nedėkinga. Laikas mus nešė kaip lengvas klevo sėklas, vėliau jau mums patiems teko laiką nešti ant kupros. Buvom veržlūs ir galėjom daug daugiau nuveikti, bent jau aš – tikrai. Toks galingas įsibėgėjimas prieš šuolį, kurio nebuvo.

– Logiškas pirmojo klausimo tęsinys: mokslai, mokytojai, bendramoksliai. Turbūt ne patys geriausi metai buvo ir Salomėjos Nėries vidurinei mokyklai, ir Vilniaus universitetui, bet vis dėlto… Ir toks garsus Tavo lituanistų kursas.

J. S. Visad žinojau, kad turiu geras sąlygas, todėl mano pareiga gerai mokytis, tą ir dariau be jokio vidinio pasipriešinimo. Tiesiog patiko mokytis, gal išskyrus chemiją. Salomėjos Nėries mokykla anuomet buvo gero lygio, mokytojai profesionalūs, ir sic! – normali, sakyčiau net demokratiška atmosfera. Anksti ėmėm mokytis anglų kalbos. Tai kas, kad mano klasėje buvo ministrų vaikų, tarkim, žemės ūkio ministro Vazalinsko sūnus Vytas, dar kelios nomenklatūrininkų atžalos. Jokios skirties nei atskirties. Jie buvo lygūs su kitais, niekuo neišsiskyrė, o klasės daugumą sudarė paprasti aplinkinių gatvių vaikai (ne tik lietuviai, bet ir keli žydai, lenkaitės – jokių patyčių).

Iki „Salomeikos“ man buvo keli žingsniai, ir aš mokyklą lankiau ne pagal kokį prestižą, o pagal gyvenamąją vietą. Dabar mėgstama utriruoti, marginalizuoti sovietmečio laikus, kritikuoti ugdymo programas, pabrėžti muštro dvasią. Gal buvau naivi ir nereflektavau tos ideologinės situacijos, tiesiog gavau gerus mokomų dalykų pagrindus.

Visų mokytojų žvaigždė man buvo tvarios žydų šeimos atstovė, truputį disidentuojanti rusų literatūros mokytoja Roza Glinterščik. Ji dėstė taip, kad per literatūrą formuotų mūsų asmenybę, ir patys didžiausi išdykėliai per jos pamokas nuščiūdavo. Deklamuodavo „sidabro amžiaus“ rusų poetus, skaitėm „Meistrą ir Margaritą“, Hermanno Hessės „Stiklo karoliukų žaidimą“ (jau dešimtoj klasėj susipažinau su rimta literatūra, ne kokiais puodžiūnkiemiais). Užduodavo mums rašyti diskusinius rašinius, pavyzdžiui, „Kaip aš x ar y veikėjo vietoje elgčiausi“. Jai buvo svarbu diegti probleminį, vertinamąjį požiūrį. Tada supratau, ką literatūra gali, pajutau jos jėgą.

Rozos studentas anuometiniame Pedagoginiame institute buvo iš Maskvos studijuoti atvykęs Georgijus Jefremovas, mokytoja jį atsivesdavo ir į mūsų pamokas. Jura grojo gitara, rašė eilėraščius, buvo meno angelo palytėtas, man tikras idealas (protingieji klasės berniūkščiai, gliaudę lygtis ar gerai mokęsi chemiją, – ne mano kraujo grupės). Ryšys su Jura ilgam išliko, turiu pluoštą jo laiškų, žalioj jaunystėj net pasvajoti negalėjau, kad bičiulis taip ryškiai įsilies į lietuvių kultūrą, ypač kaip puikus vertėjas.

Taip, 1970–1975 m. lituanistų kursas buvo reto gyvybingumo, draugai pasiekė ir karjeros aukštumų, ir, tikėtina, asmeninių išsipildymų. Išaugo ir daugelyje kultūros sričių pasižymėjo žinomi kalbininkai Skirmantas Valentas, Laima Kalėdienė, Danguolė Mikulėnienė, stambaus kalibro literatūrologas, polonistas Algis Kalėda, literatūros istorikas Jonas Šlekys, leidėjai Saulius Žukas, Vilius Gužauskis, Alfonsas Puzas, Mokslininkų rūmų vadovė Aldona Daučiūnienė. Sąrašą nutraukiu, visų neišvardinsi.

Nepaisydami brežnevizmo niūros, mes gyvenom intensyviai, būta ir audringų draugysčių, ir romantiškų meilių, ir bohemiško siautulio. Daug skaitėm, bent aš ištisai užsiėmiau savišvieta. Universitete tikrai dirbo labai stiprūs dėstytojai kalbininkai, tiesiog lingvistų žiedas, bet mano interesai krypo link literatūros. Su siaubu prisimenu, kad literatūros teoriją mums dėstė partiniai funkcionieriai.

– Ar lengva buvo pasirinkti studijų / gyvenimo kryptį? Ar kada norėjosi keisti gyvenimą iš esmės: rašyti ne prozos kritiką, o prozą, mokytojauti, dirbti bibliotekoje, tapti gėlininke, dar nežinau kuo? Ko esmingo išmokai iš vyresniųjų kolegų, kuo žavi jaunesnieji?

J. S. Užaugusi lituanistų šeimoje buvau tiesiog pasmerkta rinktis humanitariką. Galvojau apie psichologiją, tada tai buvo naujiena, arba žurnalistiką, apie kurią tėvai pasakė, kad „prostitucija neleis užsiimti“. Tėvai, kaip ideologinio fronto darbuotojai, turėjo būti labai atsargūs ir garsiai nekalbėjo nei apie savo praeitį, nei apie valdžios nesąmones, bet jų pozicija buvo aiški, nuostatos kai kuriais klausimais – principinės.

Niekad nesigailėjau to, ką pasirinkau (su filologiniais genais nepakovosi). Jaunas žmogus nori save kūrybiškai pareikšti, tai būta visokių bandymų – įsimylėjusi rašiau erotinius eilėraščius, išpyškinau apysaką „Žiogo spyris“, ieškojimus užantspaudavau novele „Žodžių kambarys“, bet visa tai nukeliavo į baltų koklių krosnies ugnį, išsikraustant iš Universiteto gatvės buto ir tėvų namų. Naujam gyvenimo etape tai atrodė tuščias laiko švaistymas.

Šiaip mano pašaukimas – literatūros kritika, bet duoną užsidirbu iš literatūrologijos, ir toks susidvejinimas atima daug vidinės energijos. „Mokslą“ daryti turiu vis mažiau motyvacijos. Žaviuosi visais jaunais kolegomis, kurie gilinasi į naujausias metodologijas, stoja į doktorantūrą ir ryžtasi ginti disertaciją.

– Kaip Tavo sąmonėje ar pasąmonėje sugyvena Aukštaitija ir Žemaitija. Klausiu todėl, kad Tavo tėvas buvo tikras žemaitis, mama – aukštaitė.

J. S. Esu vilnietė, bet labiau aukštaitė. Apie Žemaitiją galėčiau pasakyti Bitės Vilimaitės noveliukės „Balti klodai“ žodžiais – „čia neprigijau“. Tam yra priežasčių. Tėvo gimtinėje Varniuose nebuvo šeimos lizdo, nes, palikusi keturis vaikus, motina pabėgo į Klaipėdą su jų namuose apsistojusiu orkestro muzikantu ir ten pasiliko (ta istorija tarpukario Lietuvai tikrai netipiška ir plačiai nuskambėjo). Vyriausias iš keturių vaikų mano tėtis augo pas senelį felčerį, kuris leido į pradžios mokslus, bet anksti privalėjo jau savarankiškai verstis, dirbo dažytoju, žvejojo Lūksto ežere ir Kuršmarėse.

Žemaitijos senelius mačiau tik iš tolo, senelis anksti mirė plaučių vėžiu, o įnoringa močiutė gyveno Klaipėdoje su nauja šeima. Kas kita mamos tėvai, Aukštaitijos seneliai. Kai jie grįžo iš Sibiro tremties, absoliučiai kiekvieną vasarą praleisdavau fantastiško grožio vienkiemyje, o kai jį nugriovė melioracija – Užpalių sodyboje ant Šventosios upės kranto.

Manyje gyvena pusė kaimo, pusė miesto, bet kasmet labiau noriu nuo gegužės iki spalio gyventi gamtos apsupty. Vis dažniau pagalvoju, kad mane turbūt formavo ne knygų lentynos, o žvejyba su tėvu ar senelių pagarbus santykis su aplinka, jų natūrinis ūkis, didelis sodas, tvarus gyvenimas be atliekų, be plastiko, be invazinių šliužų. Bandau išsaugoti, restauruoti senelių daiktus. Tenka apgailestauti, kad lietuviai dėl dažnų istorijos virsmų neturi ilgos materialinės atminties, viskas nuolat nusiaubiama. Beje, ir mentalinė atmintis – su pertrūkiais, nuolat frustruojama baimės. Tėvų karta nenoriai atsiverdavo.

– Ką Tau reiškia kalba, kaip priimi jos pasikeitimus, kiek Tau svarbios tarmės, slengas? Čia klausiu ir apie Tavąją kasdienybę, ir apie literatūrą.

J. S. Kalbos kismą priimu ramiai, tik ir bendrinė, ir literatūrinė kalba turi keistis turtėdama, o apmaudu, kad pastaruoju metu keičiasi primityvėdama. Aukštaitijos topografija man labai sava, čia driekiasi matrilinija nuo protėvių laikų, kai jie dar buvo laisvieji valstiečiai. Artima šio krašto žmonių laikysena, elgsenos stilius ir kalbėsenos maniera. Iš sodybos kiemo matyti Lygamiškio piliakalnis. Pagalvės ant senelių lovų, drobinių rankšluosčių galai išmarginti žičkiniais raštais – raudonų medvilnės siūlų užaudimais. Tarminė leksika ar žodžių sandara su čia paplitusiomis priesagomis -okas, -iokas, slaviškų lyčių gausa lydėjo nuo pat mažens, todėl ta vienintelė tarmė tebėra artima.

Iš rašytojų ypatingo stiliaus dvelksmą ir egzistencinį geluonį jaučiu uteniškio Sauliaus Šaltenio, vyžuoniškio Broniaus Radzevičiaus, anykštėno Valdo Papievio kūryboje. Atsimenu, kaip nutvilkė žodis „perdebesiai“ pirmą kartą skaitant „Priešaušrio vieškelius“. Ir žinoma, visas Vaižgantas, jo žodingumas, apstumas, neaprėpiamas kūrybingumas. Nuo Užpalių iki Svėdasų – keturiolika kilometrų, netoliese ir Vaižganto gimtasis kaimas Maleišiai. Rašytojo leksika man lyg prigimtinė, nes girdėta nuo ankstyvos vaikystės, seneliams ir jų kaimynams įprastai šnekučiuojantis apie kasdienius rūpesčius. Vaiko sugerti žodžiai lieka amžinai sugestyvūs. Slengas nėra savas, kaip padori mergaitė nepriklausiau jokioms marginalų grupėms, pernelyg literatūriškai tvarkinga, net normatyvi buvo mano vilnietiška aplinka.

– Žinau, kad daugelį savo kartos prozininkų pažinai asmeniškai. Tai padėjo ar trukdė darbui? Ar buvo į ką nors (nebūtinai į bendraamžius ir nebūtinai į rašytoją ar kolegą, gal į prozos kryptį ar pan.) dėta daug vilčių, bet, deja, neišsipildė? Arba – nieko nesitikėjai, o va!

J. S. Truputį paradoksalu, bet bendravau daugiau su vyresniais rašytojais nei su savosios kartos. Įvairiomis kompanijų konfigūracijomis, po du ar tris, dažnai susidurdavau su daugeliu to meto rašytojų, kuriuos laikiau literatūros centru ir apie kuriuos daugiausia rašiau savo knygose bei straipsniuose: Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Algimantas Bučys, Leonidas Jacinevičius, Bitė Vilimaitė, Petras Dirgėla, Romas Gudaitis, Rimantas Šavelis, Ramūnas Klimas buvo tokių susibūrimų varikliai, o susitikdavom daugiausia kavinėse, redakcijose. Atviriausi pokalbiai, žinoma, vykdavo prie butelaičio. Vyresnių rašytojų patirtis buvo neįkainojama, bet kokią jų skleidžiamą informaciją gėriau į save kaip išbadėjusi, bet darbui tai, žinoma, trukdė, naikino objektyvų požiūrį.

Į Universiteto gatvės butą užsukdavo Jonas Mikelinskas, Vytautas Petkevičius, mitologines poemas rašęs inžinierius Stasys Gorodeckis, kurį vadinau savo dvasios tėvu (antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis, kalėjęs Abezės lageryje ir padaręs didžiulę įtaką mano pasaulėžiūrai). Tėvų namai buvo svetingi, virdavom visiems kavą, kepdavom pyragus, nes juk gyvenom pačiam centre, visiems patogioje vietoje.

Su bendraamžiais rašytojais santykiai buvo šaltesni, skaičiau, gerbiau, susidurdavom, bet į artimesnę pažintį nepretendavau. Savo pasaulio modeliu buvo artimi Nijolė Miliauskaitė ar Antanas A. Jonynas. Simpatiški santykiai susiklostė su kursu vyresniais Danieliumi Mušinsku, vaikų literatūros specialiste Danguole Šakavičiūte. Svarbiausia juk bendrauti per tekstus. Jungtis per kūrybą yra stipri ir vienija tos pačios kartos žmones – sieja patirtis ir pasaulėjauta, ir troškimas kažką keisti literatūroje.

Apskritai Lietuva tokia maža, kad visi čia visus pažįsta, ypač kai sukiesi toje aplinkoje kelis dešimtmečius, ir asmeniški ryšiai ima mušti per kritiškumą. Anksti buvau priimta į jaunųjų sekciją ir Rašytojų sąjungą, pasisakydavau per knygų aptarimus. Kažkurio rašytojų plenumo metu su Daina Pranckietyte susilažinom, kad per pertrauką pabučiuosim Jonui Avyžiui į nosį, ir mes tai padarėm! Vyresnieji buvo tėviškai atlaidūs, bet, žinoma, nei Alfonsui Bieliauskui, nei Juozui Baltušiui tokios kvailystės iškrėsti nebūtume drįsusios. Kažkaip labai aiškiai jautėm – šis saviškis, o anas – svetimas pagal oficiozinę liniją, prisitaikymo laipsnį ir pobūdį. Labai nemėgau Vytauto Petkevičiaus, kuris apsilankęs sakydavo mamai: na, buožės dukra!

Nepriklausomybės pirmuoju dešimtmečiu labiausiai nustebino Romualdo Granausko ir Jurgio Kunčino produktyvumas, pastarasis atvėrė naujas galimybes miestiškajai prozai. Tradiciškai stabiliai laikosi novelistika, švystelinti kokį netikėtą autorių, kaip antai Vidas Morkūnas ar Daina Opolskaitė. Stebiu Lauros Sintijos Černiauskaitės juslišką prozą, Mariaus Ivaškevičiaus įvairialypius eksperimentus, laukiu naujo Danutės Kalinauskaitės opuso. Reziumuojant – knygų vis daugiau, o atradimų vis mažiau.

– Ar įsivaizdavai, kaip keisis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos literatūra? Kaip realybė patvirtino, pakoregavo ar net paneigė tą išankstinį įsivaizdavimą?

J. S. Iš pradžių ištiko šokas, kiek reikės naujo sužinoti, kaip į bagažą integruoti išeivijos literatūrą ir kritiką, kaip aptikti sau artimą metodologiją, nes daug ką tyrinėjau intuityviai, o jauna dar netgi bandžiau suvokti, kas yra socialistinis realizmas.

Dėl literatūros turėjau šiokių tokių iliuzijų, ypač kad sustiprės lietuvių romanas. Atsimenu, kadaise esu citavusi Juozo Apučio žodžius: didelei literatūrai reikia laisvo žmogaus. Dabar atrodo, kad kaip tik nelaisvės metais buvo parašyta geriausia lietuvių literatūros dalis, nes kūryba buvo stipri pasipriešinimo forma. Dabartinė išraiškos laisvė savotiškai tvirkina, niekam, išskyrus saviraišką, nebeįpareigoja. Neįsivaizdavau tokio knygų plūsmo, ypač prastos, vienadienės rašliavos. Šiandien sukurpęs bet kokį popierinį tomelį autorius jau tituluojamas rašytoju.

Visiškai pritariu Violetos Kelertienės šią vasarą interviu išsakytai minčiai, kad popso kalnai liūdina ir „iškreipia tikros literatūros svarbą ir jos teikiamą naudą smegenims“. Mėgstu sakyti, kad esu impregnuota gera literatūra, nes tai ugdo savivoką. Ar iš profesinės pareigos turėčiau skaityti makulatūrą? Daug kas gali sukurpti novelę ar romanėlį iš asmeninės patirties. Na ir kas? Plokščios greitakalbės gyvenimo istorijos ignoruoja gilesnes konotacijas, prasminius lygmenis. Tokios knygos greitai nuplaukia į užmarštį.

– Kaip manai, ar būtų įmanoma, įdomu perrašyti Tavo knygas, remiantis jau šiandieninės literatūros medžiaga?

J. S. Manau, kad ne. Kitas laikas, kiti aspektai. Žanrų teorija išvis niekam nebeįdomi. Lyrizmas buvo socialiai ir politiškai determinuotas reiškinys. Jausminis pradas, maži daiktai ir reiškiniai, lakoniškos formos figūravo kaip priešstata sovietinei daugiatomei epikai, stambiems užmojams ir panašioms gigantomanijos apraiškoms. XX a. septintąjį–devintąjį dešimtmetį lyrinė proza buvo moderni, kitoniška, perspektyvi. Dabar ji gražiai skamba nebent Valdo Papievio romane „Ėko“ kaip buvusios reikšmių sistemos aidas.

Dar vienas argumentas, kad nieko nereikia perrašinėti, man yra Alfonso Nykos-Niliūno verdiktas apie monografiją „Lietuvių apysaka“. Sužinojęs, kad esu Adolfo Sprindžio dukra (o pokariu rašančiųjų ratas Vilniuje nebuvo didelis ir vieni kitus pažinojo), paprašė atsiųsti tą knygą ir netrukus laiške parašė labai palankų atsiliepimą (Baltimorė, 2011.VII.14). Ten per vieną apysakos žanrą išdėsčiau lakonišką lietuvių prozos istoriją, o rašyti literatūros istorijas seniai nebemadinga. Literatūra dabar pernelyg daugybiška, chaotiška, išsišakojusi, prieštaringa ir istoriniam naratyvui nepavaldi. Tiesa, monografija „Prozos būsenos. 1988–2005“ galbūt ir prašytųsi tęsinio.

– Pakalbėkime apie populiariąją literatūrą. Kas joje įdomu Tau kaip literatūrologei ir galbūt tiesiog kaip skaitytojai? Ar skaitydama dar gali užmiršti esanti literatūrologė, akademikė ir tiesiog jausti teksto malonumą?

J. S. Dar 1984 m. mano labai gerbiamas kritikas Albertas Zalatorius išpranašavo, kad ateityje elitinė ir populiarioji kultūra diferencijuosis, nes žmogui reikia ir vieno, ir kito. Progresuojančiu tempu taip ir įvyko. Populiarioji dažnai apibūdinama tam tikrą meninį lygį nusakančiais sinonimais: pramoginė, komercinė, mėgėjiška, laisvalaikio, periferinė, saloninė, paraliteratūra, skaitalas ir panašiai. Vienu metu buvau net pasišovusi ją tyrinėti, bet supratau, kad tokių schematiškų, anoniminiu stiliumi rašomų tekstų nepajėgsiu įveikti. Čia viešpatauja kasdienė sąmonė su savo klišėmis, banalybėmis ir vartojimo smagumas – pasinaudojau, pamiršau, išmečiau. Viena daug skaitanti istorijos mokytoja, dabar jau pensininkė, parsineša pundą romanų, kurių verčia kas antrą trečią puslapį, sekdama tik siužeto dinamiką, o po savaitės ir vėl kulniuoja į biblioteką. Stokojant talento, bet jaučiant reikšmingumą (beje, ir tautinį) daroma literatūra taip pat įgyja populiariosios statusą (giminių pasakojimai, įvairūs memuarai, tremčių martirologija, sklandūs eiliavimai apie gimtinę ar meilę). Tokie tekstai nėra smerktini, jie atlieka adaptacijos, kempinės funkciją. Kur kas įdomesnė man pasirodė sankirta tarp elitinės ir populiariosios, nes vis ryškesnė abipusė skverbtis, tam tikri simboliniai mainai: elitinė pasitelkia emocinius fortissimo, detektyvo ar šeimos trikampio elementus, o populiarioji kalba apie svarbias žmogui patirtis, siekia individualumo.

Man patinka Zygmunto Baumano credo, kad vartojimo epochai būdinga „visaėdystės kova prieš dietą“, – tai reiškia plataus spektro pripažinimą ir perskyrų nykimą. Mane tai ir domina – abiejų polių sąveika ir integracija. Jau neabejoju, kad abiejų reiškinių asimiliacija, persiliejimas, supanašėjimas ir toliau neišvengiamas. Jurgis Kunčinas, Jolita Skablauskaitė, Sigitas Parulskis, Undinė Radzevičiūtė – man tie ribiniai rašytojai, kurių prozoje galima rasti daug sėkmingos abiejų režimų kontaminacijos. Pripažinus tą minėtą melanžą, išsispręstų nesutarimai dėl Jurgos Ivanauskaitės ar Kristinos Sabaliauskaitės romanų. Palaikau nuomonę, kad ir populiarioji literatūra turi savo lygmenis, tokiu atveju minėtų autorių kūrybą tikrai galime priskirti aukštajam pilotažui.

– Be literatūros, kokios meno rūšys Tau asmeniškai atrodo svarbiausios? Be ko sunkiai įsivaizduotum savo gyvenimą?

J. S. Grafika, fotografija, kinas. Natūra vis labiau gožia kultūrą: Aukštaitijos sodyba, gėlės, Šventosios upė, dvi šunytės, kurių išvažiavusi besąlygiškai pasiilgstu.