Donata Mitaitė. Daina pro žemės balsą

2022 m. Nr. 10

Pranutė Aukštikalnytė. Tokią poetę žinome iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos–penktojo dešimtmečio pradžios periodikos, kurioje ji spausdino savo eilėraščius. Aišku, ir iš vėlesnių knygų bei straipsnių apie to meto literatūrą. Lietuvių kalbos ir literatūros institute (dab. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) nuo 1957 m. dirbo ir lietuvių liaudies balades, vaikų bei karines-istorines dainas tyrinėjo, „Lietuvių liaudies dainyną“ rengė Pranė Jokimaitienė. Tautosakininkės vardas ir pavardė rašomi tik šitaip, instituto archyve saugomoje jos byloje – jokių Pranutės Aukštikalnytės pėdsakų. Galbūt tokioje formoje ir esama „rūstaus oficialumo“¹, kaip apie vėlyvojo laikotarpio P. Aukštikalnytę-Jokimaitienę rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas, bet Pranutės Aukštikalnytės eilėraščiams laikas buvo netinkamas ir poetės vardą bei pavardę ji paslėpė. Aišku, daugelis kolegų, ypač bendraamžių, žinojo, kad tautosakininkė – ir poetė, o minėtas „rūstus oficialumas“ nebuvo visa apimantis. Liudvikas Jakimavičius ją prisiminė tokią: „Nė šešėlio distancijos ar šaltuko, dažnai kaustančio skirtingų kartų bendravimą. Visados jaunatviška ir tolerantiška, visados šneki ir turinti ką pasakyti, nesėkmėse paguodžianti ar juokais paverčianti tai, kas vienadieniška, menka“². Po poetės mirties išleistos, visą jos poetinę kūrybą apimančios eilėraščių knygos „Sugrįžimai“³ viršelyje parašyta – Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, taip išlaikant pagarbą visoms jos tapatybėms: poetės, folkloristės ir tiesiog žmogiškajai.

Vabalninke 1922 m. gimusi P. Aukštikalnytė – iš jau nepriklausomoje Lietuvoje užaugusios poetų kartos, vėliau ne sykį pačių poetų bei jų kūrybos tyrinėtojų vadintos tragiškąja, išblaškytąja. Poetės kelią ji pradėjo taip pat, kaip ir daugelis jos bendraamžių: gimnazijos literatų būrelis, poezijos vakarai, kelionės po Lietuvą susitikti su kitais pradedančiais literatais, laiškai naujiems draugams-kolegoms, į sąsiuvinius nusirašomi eilėraščiai, universitetas. Ir jos pačios eilėraščiai plito nuorašais, nemažai jų yra išlikę Mamerto Indriliūno sesers Akvilės eilėraščių sąsiuviniuose. Panevėžio mergaičių gimnazijoje P. Aukštikalnytė – mokytojos Salomėjos Nėries giriama poetė, ateitininkė, meno kuopos narė, visur aktyvi. Jauna poetė savo kūrinius spausdino „Mokslo dienose“, „Ateityje“, „Naujojoje Romuvoje“. Universitete ji mokėsi ir draugavo su daugeliu to meto jaunų poetų: Kaziu Bradūnu, Alfonsu Čipkumi (A. Nyka-Niliūnu), M. Indriliūnu, Gediminu Jokimaičiu, Broniumi Krivicku, Vytautu Mačerniu, Julija Švabaite ir kitais žinomais ar primirštais bendraamžiais, kurių žvilgsniui vėrėsi ir moderniosios Vakarų kultūros horizontai, dar neįprasti lietuvių rašytojams. 1942 m. gruodžio 15 d. Vincas Mykolaitis-Putinas dienoraštyje pasižymėjo: „Vakar vėl buvo susirinkę pas mane 10 gabesniųjų studentų literatų. Šį kartą savo eilėraščius skaitė Aukštikalnytė. Iš tos mergiotės gali išaugti gera poetė. Ji turi savotiškų naujų vaizdų ir sugeba jiems rasti nešablonišką išraišką“⁴. Jaunos poetės eilėraščiuose dar stipriai jautėsi jos mokytojų neoromantikų įtaka: paslaptingi nakties, ryto ir vakaro prieblandų peizažai, pasaka, legenda, baladė kaip eilėraščių žanrai, o jų personažai – keleivis, žvejys, tremtinys. Trejetą pokario metų tyliai rašiusi pati sau, P. Aukštikalnytė, pasak Vytauto Kubiliaus, „nė nebandė kelti kojos į nudvasintą pokarinę literatūrą“⁵. Iš to laiko poetės archyve liko verlibrų ciklas „Skausmo pasakos“, kuriose dominuoja benamystės, vienišumo, grėsmės vaizdai, ir nemažas pluoštas eilėraščių. Vienas lakoniškiausių ir tragiškiausių iš jų – be tikslios datos, po tekstu tik 1948 metai, parašytas retorinių klausimų žuvusiems partizanams (o tarp jų buvo ir artimų poetės draugų) forma: „Ar atleisit, / Broliai, / Savo mirtį ir šauksmą, / Ugnį ir kraują? – // Ar atleisit, / Kad žemėj, / Apsėtoj jūsų kapais / Ir pelenais nubarstytoj, / Mes palikom gyventi?“ Apie pokario metais rašytą poeziją nežinojo net artima P. Aukštikalnytės draugė Vanda Zaborskaitė, kuri 1990 m. rengė vieną pirmųjų jos pomirtinių publikacijų ir įžanginiame straipsnyje rašė: „Pokario sumaištyje ir siaube kūrybai neliko vietos“⁶. Po 1948 m. poetė nutilo beveik porai dešimtmečių.

Tik 1964–1966 m., jau tyrinėdama tautosaką ir rašydama disertaciją, P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė vėl grįžo prie poezijos. Vėlyvieji jos eilėraščiai geriau struktūruoti, lakoniškesni, emocijų raiška santūresnė, nors jos ir atvirai išsakomos. Ryškus bandymas reflektuoti savo rašymą, tačiau eilėraščiuose poetė linkusi menkinti savo poetinio žodžio jėgas („Žodžiai mano, / Kūdikiai silpni“), o norėtųsi, kad jie padėtų išgyventi („Kad tik jūs, suspindę žvaigždėmis, / Šviestumėte žemės kelią juodą“, p. 113). P. Aukštikalnytei-Jokimaitienei apskritai svarbus asmeninio pasiaukojimo motyvas, dominuojantis eilėraštyje „Jei nors vieno alkiui…“, paremtame tradiciniais senosios kultūros elementais: „Jeigu nors vieno alkiui / Būčiau duona, // Jeigu nors vieno troškuliui – / Vanduo, // Jeigu ugnis – / Nors vieno rankoms – // Galėčiau numirt“ (p. 142). Galbūt noras pasiaukoti susijęs ir su visą gyvenimą poetei svarbiu ateitininkų devizu: „Dievui ir Tėvynei“. Vis dėlto vyraujanti vėlyvuosiuose eilėraščiuose emocija – begalinis vienišumas. Eilėraštyje „Vienintelė mano kova…“ kalbama apie meilės jėgą, tačiau jis baigiamas vadinamąja negalimumo metafora, dažna P. Aukštikalnytės-Jokimaitienės kūryboje: „Man prasiskirs naktis / Ir pražydės akmuo – / Aš nugalėsiu Tavo juodą širdį“ (p. 140; plg. S. Nėries „Akmenys paplentėm kauks. / Sužaliuos lazda“). „Tu“ didžiąja raide rodo, kad kreipiamasi anaiptol ne į artimą žmogų, pagarbos žmogui didžiųjų raidžių P. Aukštikalnytės-Jokimaitienės poezijoje beveik nėra. Didžiąja raide rašoma, kai kreipiamasi į Dievą arba į ką nors nesuprantama, galinga, galbūt savotišką Jo analogą.

P. Aukštikalnytės-Jokimaitienės eilėraščių pavadinimai visoje jos kūryboje dažnai kartojasi (su variacijomis ar ir visai be jų), tarkim, jos poezijoje yra keli „Sugrįžimai“ ir kelios „Pasakos“. Svarbus, savotiškai reziumuojantis kartos patirtis yra trijų dalių eilėraštis „Pasaka“ (po tekstu 1965 m. sausio 5 d. data). Pirmojoje jo dalyje kalbama apie namų ir brolių praradimą, akivaizdu, kad jis nulemtas agresyvios priešiškos jėgos: „Tie namai – nebe jūsų! / Išdegintos žymės jūsų pėdų, / Užlieta ugnis.“ Antroji dalis – brolių ieškojimas. Jos folkloriškumas dar ryškesnis: sesė eina brolių ieškoti, klausinėja paukščių, kur jie, paukščiai liepia eiti ten, kur devynios upės subėga, kur sidabro šaltiniai putoja. Broliai yra virtę akmenimis. Tautosakiškas eilėraštis turi artimų kūrinių poetės kartos kūryboje, visų pirma minėtina K. Bradūno „Partizanų baladė“: „Ir pravirko sesuo balsu / Ir išėjo brolių ieškoti / Kruvinu laštakiu / Į miško gilumą“⁷. Trečiojoje dalyje suakmenėję broliai surandami miegantys „skarotų eglių patale“, jiems atnešama „namų ugnelės, / Kviečių duonos / Ir šaltinio vandens“. Tų esminių agrarinės kultūros elementų reikia, kad pajustum gyvybę: „Tyliai suplaks / Jūsų akmenio širdys.“ Duona – ne rugių, o kviečių, šventinė. Tačiau iš esmės visa ši strofa – vėl išplėtota negalimumo metafora. Ši „Pasaka“, kaip ir ne vienas K. Bradūno eilėraštis, straipsnis ar laiškas, – ištikimybės savajai kartai įrodymas. Vėlyvuosiuose P. Aukštikalnytės-Jokimaitienės eilėraščiuose labai daug įvaizdžių, vaizdų, siejančių jos eilėraštį su klasikiniais lietuvių poezijos tekstais (S. Nėrimi, Bernardu Brazdžioniu, V. Mykolaičiu-Putinu, kurie jai – svarbiausi jaunystės poetai), jie primenami, perkuriami, pratęsiami kaip poetės sąmonėje gyvenanti aktuali tradicija. Tokia pat esminė tradicijos dalis jai yra ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, jam skirtas keturių eilėraščių ciklas „Etiudai“.

1966 m. P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė apsisprendė vėl pasirodyti skaitytojams ir nusiuntė eilėraščių almanachui „Poezijos pavasaris“. Lietuvos literatūros ir meno archyve yra išlikęs kelių tomų almanacho rankraštis, kuriame ir jos eilėraščių pluoštelis, perspausdintas mašinėle, o pirmo puslapio viršuje poetės ranka užrašyta: Pr. Aukštikalnytė⁸ – į viešumą ji nori grįžti kadaise žinomu savo poetiniu vardu. Almanachui buvo pasiūlyti trys senesni eilėraščiai: „Atbudimas“ (1944), „Ofelija“ (1946), „Jau vakaras ilgais šešėliais moja…“ (1948), ir penki 1965 m. eilėraščiai: „Sugrįžimas“ („Kiekvieną vakarą sugrįžtu…“), „Pasaka“ („Paklausykite pasakos…“), „Migla“, „Nepažįstamai“, „Mano širdie…“ Pasak V. Kubiliaus, „Poezijos pavasario“ redakcija atmetė jos eilėraščius kaip „nešiuolaikiškus“⁹, tačiau jokių kitų liudijimų ar sudarytojų laiško poetei rasti nepavyko.

1966-ųjų „Poezijos pavasaris“ atrodo santūriai sovietiškas, ypač jei jį lygini su smarkiai ideologizuotu 1967 m. almanachu, privalėjusiu paminėti 1917 m. revoliucijos 50-metį. Kai kurios publikacijos (pavyzdžiui, Eugenijaus Matuzevičiaus) tarsi ir visai be „laiko žymių“, almanache spausdinamas Justino Marcinkevičiaus ciklas „1946-ieji“, kuriame pokario suvokimas jau nebėra ortodoksiškai sovietinis, keturi Tomo Venclovos eilėraščiai, tarp jų – „Getto“, kuris 1972 m. kaip sovietinės leidyklos knygai netinkantis bus pašalintas iš poeto rinkinio „Kalbos ženklas“ rankraščio. Skyriuje „Iš literatūrinio palikimo“ V. Kubilius pristato V. Mačernį, „tragiško likimo, gryno poetinio talento, šviesaus intelekto, skausminguose tiesos ieškojimuose pasinėrusios, labai žmogiškos, sudėtingos ir paprastos sielos“¹⁰ poetą. V. Mačernio publikacija gana didelė, iš viso vienuolika kūrinių. Įžanginiame straipsnyje V. Kubilius nepamini nė vieno V. Mačernio kartos poeto, tik poeto mylimosios Bronės Vildžiūnaitės asmeninį archyvą. Šiandieniniu žvilgsniu žiūrint, P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė almanache būtų tikusi kaip V. Mačernio amžininkė, o knygos visumoje ji nebūtų išsiskyrusi kokiu nors ypatingu „nešiuolaikiškumu“ – visko almanache yra. Aišku, visam jos gyvenimui trūko sovietinio angažuotumo, nors gali būti, kad sprendimas priimtas ir nelabai tesigilinant, nes rankraščių buvo gerokai daugiau, nei įmanoma į almanachą sutalpinti: „Ai, tautosakininkė, tiek to; mums medžiagos ir taip per daug.“ Tačiau jei, tarkim, 1966 m. „Poezijos pavasario“ atsakingasis redaktorius Vacys Reimeris rimtai įsiskaitė į eilėraščius, kuriuos P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė pasiūlė „Poezijos pavasariui“, jis tikrai įsitikino, kad jie ne tik nešiuolaikiški, bet dar ir atskleidžiantys poetės nepritapimą prie sovietinio gyvenimo.

P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė buvo apgalvojusi savo planuojamos publikacijos struktūrą taip, kad ji esmingai pristatytų visą jos poeziją, o per ją – ir požiūrį į gyvenamą laiką. Atrinkti eilėraščiai parašyti 1944–1965 m., bet publikacijoje jie sudėti ne chronologine tvarka. Pirmas numatytos publikacijos eilėraštis (to puslapio viršuje poetės ir užrašyta pavardė) – „Jau vakaras ilgais šešėliais moja…“ (p. 68). Tai žemiškas (vakaro šešėliai, žiedai, upeliai, paukščiai ir girios) ir kartu kosminis peizažas (žvaigždės, begalinis aukštis), kuriame nėra jokių Lietuvos peizažo žymių, greičiau priešingai, kaip dažniausiai P. Aukštikalnytės poezijoje ir būna. Be kita ko, eilėraštyje minimi ir „snaudžiantys kalnai“, stūksantys jos eilėraščiuose nuo pat poetės kelio pradžios ir aktualūs visos jos kartos jaunystės kūrybai. Eilėraštis parašytas 1948 m., poetinio vyksmo laikas jame – vasaros naktis (nuo vakaro šešėlių iki ryto aušros), sakytume, jis toks putiniškas „tarp dviejų aušrų“, tačiau be nesuprantamo simbolistinio liūdesio. „Jau vakaras ilgais šešėliais moja…“ – meilės giesmė žemei. Žmogus eilėraštyje atsiranda tik paskutinėje priešpaskutinės strofos eilutėje, o baigiamieji eilėraščio vaizdai labai svarbūs žemininkų kartos poetei:

Ir vienišas žmogus iš tolimų kelių
Sustoja. Žiūri į žvaigždes, į begalinį aukštį,
Pakelia mažus rasotus grumstelius,
Bučiuoja juos – ir eina vėl – ir ima aušti –

Jei lyginame „Poezijos pavasariui“ pateiktus tekstus ir jų variantus, kurie knygoje „Sugrįžimai“ išspausdinti iš poetės archyve likusių rankraščių, krinta į akis, kad rengdama publikaciją almanachui poetė supaprastino skyrybą: dvigubų brūkšnių stipriai sumažėjo, nors patys tekstai nėra koreguoti. Tačiau skyryba kiek pakeitė aukščiau cituotos strofos prasmę. Knygoje paskutinėje strofoje rašoma: „Sustoja. Žiūri į žvaigždes. Į begalinį aukštį / Pakelia mažus rasotus grumstelius“ (p. 68), kitaip sakant, čia „į begalinį aukštį“ pakeliami grumsteliai, o „Poezijos pavasariui“ siūlytame rankraštyje „į begalinį aukštį“ žiūri „vienišas žmogus“, grįžtantis „iš tolimų kelių“. Ir Lietuvos, ir poetės gyvenimo kontekstai pokario „tolimus kelius“ yra įvairiai išbraižę, tačiau tiems, kurie pasitraukė į Vakarus, iki galimo sugrįžimo reikėjo laukti kelis dešimtmečius. Iš Sibiro, kas liko gyvas, kartais sugebėjo grįžti ir anksčiau: tarkim, G. Jokimaitis, gavęs P. Aukštikalnytės jam parūpintą pasą, grįžo 1947 m. liepos pradžioje. Eilėraštyje grįžtantysis lieka simboliškas, kaip ir pats jo gestas pakelti ir pabučiuoti „mažus rasotus grumstelius“. Viskas vyksta žiūrint į žvaigždes, į begalinį aukštį, tarsi įsipareigojant savajai žemei Immanuelio Kanto kategorinio imperatyvo šviesoje.

Poetės planuotos publikacijos rankraštyje yra dar vienas (čia jis įdėtas kaip ketvirtas) gyvos ryto žemės eilėraštis „Atbudimas“:

Išbudinti laukai palengva keliasi
Alsuodami tyliai –
…Ir negyvas, ištroškusias rankas
Užlieja spinduliai – –

Nušvinta lygumos, melsvi šilojai,
Ir suskamba keliai –
…Kaip plaka didelė, gyva širdis
Ten žemėje, giliai – – (p. 38)

Eilėraštis parašytas 1944.III.27, artimiausių poetės „brolių“ kovos dar tik bus, tad noras pranašingai įrašyti į eilėraštį jų likimą („negyvos rankos“, „didelė širdis“ giliai žemėje tarsi leistų ir tokią interpretaciją) neatrodo pagrįstas. Eilėraštis skamba šviesiai ir optimistiškai. Visa kita numatytoje publikacijoje – apie pareigą („Sugrįžimas“), neviltį („Migla“), mirtį („Nepažįstamai“, „Ofelija“). Labai svarbus atrodo antras publikacijoje turėjęs būti eilėraštis „Pasaka“ (p. 118). Pasaka tokia: Pelenė našlaitė, „Pasipuošusi mėnulio rūbais, / Apsiavusi mėnulio kurpėm“, naktį eina toli į mišką ir dainuoja. Jos dainos niekas negirdi „Pro šaltinio čiurlenimą, / Pro medžių ošimą, / Pro žemės balsą“. Rytą Pelenė grįžta namo. Sakytum, tai toks eilėraštis-parabolė apie tai, kaip poetė suvokė savo, o gal apskritai priespaudos sąlygomis gyvenančio, bet aktyviam protestui nesiryžtančio poeto gyvenimą: tikroji kūryba niekam nerodoma, o viešai dirbami buitiški „Pelenės“ darbai.

Iš trijų parašytų „Sugrįžimų“ (sugrįžimas namo – vienas pastoviausių jos lyrikos motyvų) P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė almanachui pasiūlė vieną iš 1965 m. datų pažymėtų ir tarsi neutraliausią, nes 1946 m. eilėraštis – savotiškas dukters paklydėlės sugrįžimas, tikintis, kad Dievas bus maloningas, o vienas iš 1965 m. „Sugrįžimų“ – neviltingas, jame į šiltus, jaukius tėvų namus žmogus parsineša „metus tarsi tuščiąsias varpas, / Išdraikytas rudeninių vėjų“ (p. 120). „Poezijos pavasariui“ poetė pasirinko tą, kuriame apie sugrįžimą „į tylų žemės krantą“ kalbama kaip apie teikiantį nakties poilsį „neramiųjų vandenų“ keliuose pavargusiai (p. 115). Tai sugrįžimas, žinant, kad vėl reikės išeiti.

Paskutinio eilėraščio iš „Poezijos pavasariui“ teiktų pluoštelio pirmoji strofa tokia: „Mano širdie, / Būk kapinynas / Didelių ir mažų kapų.“ Gali būti, kad 1965 m., kai rašė šį eilėraštį, poetė jau buvo skaičiusi 1956 m. parašytą ir tais pačiais metais žurnale „Знамя“ pirmą kartą išspausdintą Boriso Pasternako eilėraštį „Siela“ („Душа“), tačiau tai nėra labai svarbu. Eilėraščius įmanoma sugretinti kaip artimą skirtingų, bet totalitarinėje šalyje gyvenusių poetų patirtį. Abu poetai suvokia, kad brangiausiems kapams saugiausia gyvųjų sieloje (B. Pasternakas) ar širdyje (P. Aukštikalnytė). Iš esmės „siela“ ir „širdis“ šiuo atveju sinonimai. B. Pasternakas kur kas atviresnis, kreipdamasis į savo liūdną sielą: „Душа моя, печальница / О всех в кругу моем, / Ты стала усыпальницей / Замученных живьем“¹¹ („Mano siela, / Visų artimųjų užtarėja, / Tu virtai nukankintųjų amžino poilsio vieta“), be to, pasako, kad jau beveik keturiasdešimt metų, kitaip sakant, nuo pat revoliucijos, „apverkia“ nukankintuosius „raudančia lyra“. Rusų poetas derina aukštąją ir žemąją leksiką: „raudanti lyra“, bet visa, „kas man atsitiko“, siūloma „permalti į kapinių puvėsius“. P. Aukštikalnytės eilėraštyje širdyje kuriamos idiliškai jaukios, rūpestingai prižiūrimos kapinės:

Kur skęsta rasose
Atminimo gėlės
Ir skraido maži balandžiai.

Rūpestingai nuplauk
Gležnus lapelius,
Juos retai tepaliečia saulė.

Ir nubarstyk takus
Tujų sėklomis
Balandžiams. (p. 124)

Poetų gyvenimo, literatūrinė patirtis, pasitikėjimas savo „lyros“ galia, aišku, skirtingi. Kalbant apie P. Aukštikalnytės vaizdo genezę, galima paminėti ir jos pačios 1946 m. eilutes: „Ir dainuoju – / Tau, mano broli – / Nes tavo kapas mano širdyje“ (p. 101). Šiaip ar taip, ir tokios gilios meilės žemei, ilgesio ir ištikimybės brangiems žuvusiems paliudijimas ir pasižadėjimas nieko nepamiršti sovietiškai neskambėjo, ypač tiems, kurie bent šiek tiek išmanė poetės biografiją.

1966 m., pagal datas sprendžiant, jau po to, kai „Poezijos pavasaris“ atmetė jos eilėraščius, P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė parašė dar pluoštelį elegiškų nuovargio, vienišumo, benamystės eilėraščių, pomirtinėje poetės knygoje paskutinis ­– „Ko suspindot, upeliukai…“ Kitaip nei tikėjusio jos talentu V. Mykolaičio-Putino cikle „Mano mėnesiai“, vasaris jai – ne stebuklingas, baltas žvaigždes kuriantis, o žiemiškai negailestingas: „Dar kiečiau suspaus ledai, / Dar sunkiau užklos sniegai.“ Eilėraštyje vasaris užšaldė upeliukus, realybėje poetė suprato, kad jos eilėraščiams nelemta prasibrauti pro ideologinius ištikimybės sovietinei tvarkai sargus.

Išsamaus straipsnio apie P. Aukštikalnytę-Jokimaitienę autorei Aurelijai Mykolaitytei atrodo, kad poetės kūryba deramai neįvertinta, literatūrologė solidariai cituoja Virginijų Gasiliūną, 2016 m. rašiusį: „Telieka liūdnai pajuokaut: deja, žemininkų ložėje visos sėdimos vietos jau užimtos“¹². Vis dėlto norisi pakoreguoti vaizdingus V. Gasiliūno žodžius. Ne vietos „žemininkų ložėje“ P. Aukštikalnytei neužteko – nenorėdama prisitaikyti prie sovietinių reikalavimų, keliamų poezijai, ji tiesiog persėdo į kitą ložę, skirtą jau ne poetams, o folkloristams. Poezija jos biografijoje liko kaip neišsiskleidusi galimybė. Šiek tiek už P. Aukštikalnytę-Jokimaitienę jaunesnis poetas Vytautas Dubindris atsisėdo kalbininkų ložėje ir tapo žinomas pirmiausia kaip kalbininkas Vytautas Ambrazas. Panašių likimų daug. Kokia palankiomis sąlygomis galėjo būti jų vieta poezijoje, niekada nebesužinosime.

---

1 Nyka-Niliūnas A. Dienoraščio fragmentai 1976–2000. – Vilnius: Baltos lankos, 2003.­ – P. 374.
2 Jakimavičius L. Keli prisiminimo žodžiai apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę // Sietynas. – 1989. – Nr. VII. – P. 87 (spausdinta rotaprintu).
3 Aukštikalnytė-Jokimaitienė P. Sugrįžimai. – Vilnius: Laukas, 1993. – P. 150. P. Aukštikalnytės eilėraščiai straipsnyje cituojami iš šio leidinio.
4 Mykolaitis-Putinas V. Dienoraštis 1938–1945. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022. – P. 302.
5 Kubilius V. Problemos ir situacijos. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 187.
6 Zaborskaitė V. Neišsipildę pažadai // Proskyna. – 1990. – Nr. 6 (9). – P. 377.
7 Bradūnas K. Ir nebijok. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017. – P. 95.
8 Lietuvos literatūros ir meno archyvas. – F. 34. – Ap. 2. – B. 346. – P. 43–50.
9 Kubilius V. Išblaškytos kartos balsas // Aukštikalnytė-Jokimaitienė P. – Sugrįžimai. ­– P. 4.
10 Kubilius V. Vytauto Mačernio lyrika // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 1966. – P. 158.
11 Пастернак Б. Собрание сочинений в пяти томах. – Т. 2. – Москва: Художественная литература, 1989. – P. 75.
12 Mykolaitytė A. Pranutės Jokimaitienės sugrįžtantys tekstai: skaudūs pokario liudijimai // Žiemgala. – 2018. – Nr. 1. – P. 10.