Antanas Šimkus. Nuostabiajam žvirblių kalbintojui (nuo Varnų kalno)
2022 m. Nr. 4
In memoriam Algimantas Baltakis (1930 02 15–2022 03 13)
Ko gero, apie poetą pirmiausia išgirdau per radiją, jis buvo minimas po „Vairo“ dainos „Gimiau pačiu laiku“. Įsiminiau. Vėliau neakivaizdinė pažintis stiprėjo – su Algimanto Baltakio anūke Ieva baigėme tą pačią klasę M. Daukšos vidurinėje.
Dar ten mokydamasis ne sykį ir ne du girdėjau apie Algimantą Baltakį kaip apie vieno ar kito autoriaus „krikštatėvį“. Dažniausiai iš poeto Valdo Kukulo, su kuriuo kalbėdavomės apie viską. Valdas jį taip pat įvardindavo kaip pirmąjį globėją ir lydėtoją į poezijos pasaulį. Tokie ryšiai ir liudijimas literatų bendruomenėje turbūt yra ypatingo pasitikėjimo ženklas. Supratau, kad buvo žmogus, su kuriuo Valdas dažnai kalbėdavosi ne tik apie literatūrą, bet ir apie kitus gyvenime svarbius dalykus. Iš to man, tuomet dar pradedančiam rašinėtojui, buvo aišku, kad Antakalnyje gyvena mielas, nuoširdus pašnekovas, mylintis šį pasaulį poetas ir redaktorius.
Vėliau turėjau progų tuo pats įsitikinti. Algimantas Baltakis per daugybę metų lietuvių literatūros pasaulyje bendravo su gausybe žmonių – daugelis jų pateiktų gerokai platesnę vaizdų ir prisiminimų panoramą, man teko garbė ir laimė artimiau susipažinti poetui jau pasitraukus iš aktyvios veiklos, tačiau dėl keleto bruožų turbūt sutartų visi – tas stiprus gyvenimo pojūtis, noras stipriai gyventi, iš čia ir noras bendrauti, kalbėti, kalbinti…
Ir ne tik žmones…
Kadaise, rengiant pokalbį vienam leidiniui, Algimantas Baltakis man minėjo kasdien einąs pasivaikščioti taku aplink Varnų kalną savo Sapieginėje, gaila, jau vienas, nebe kartu su Justinu Marcinkevičiumi, kitais bičiuliais, kurių, deja, neliko, – tas netektis poetas skaudžiai išgyveno.
Bet vis tiek, sakydavo, kažkam juk eiti reikia. Tad ir pasakojo Algimantas Baltakis, kad štai, vaikščioja jis, kai tik gali, kai tik pajėgus, eina taku aplink Varnų kalną ir kalbina žvirblius, kitus paukščius, pasikalba jie, ir taip linksmiau.
Tikiu, kad būdavo linksmiau. Turbūt ne veltui viena iš poeto knygų pavadinta „Žvirblių žiemavietė“.
Ir tas gebėjimas pastebėti, stebėti ne tik didžiuosius, pabandyti prašnekinti mažiausius, atrasti bendrystę, gyvenimo džiaugsmą dažnu atveju praskaidrindavo dieną ne tik paukštukams, bet ir žmogiškąjį veidą dėl niūrumo tądien praradusiems.
Su tuo susijęs gal net ir atskiru žanru vadintinas reiškinys – telefoniniai pokalbiai. Pats nebuvau iš tų aktyviųjų skambintojų, bet kartais ar vienu, ar kitu klausimu tekdavo pasikalbėti su jau tada vyriausiu „Metų“ redakcinės kolegijos nariu: išgirsdavau ir patarimų, ir neseniai parašytą eilėraštį, kitų naujienų, – ir po tų pokalbių norėdavosi šypsotis. Nepamenu, kad būtume pabaigę šneką liūdnai. Visad atrasdavo ar kokį anekdotą iš beveik pusšimčio metų redaktoriavimo literatūros žurnale, ar rimtesnę istoriją, bet pasakodavo ją taip gyvai, kad net ir jaunas to šnekos veržlumo pavydėtų.
O juk ir paklausyti būdavo ko – žmogaus, kuris su kitais bendraminčiais kūrė „Poezijos pavasarį“, parašė gausybę dainomis virtusių tekstų, buvo vienas pirmųjų naujausios lietuvių grožinės literatūros vertintojų – prieš įgaunant knygos pavidalą kūriniams dažnai reikėdavo publikacijos Algimanto Baltakio vadovaujamame žurnale. Tas „Pergalėje“ išspausdintas tekstas dažnai tapdavo atrama tolesnei literatūrinei sklaidai. Pats redaktorius ypač džiaugėsi (o ir buvo dėl ko!), kad jo vadovaujamas mėnraštis pirmasis tuomet dar okupuotoje šalyje išspausdino Antano Miškinio „Psalmes“ ir Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų apybraižą „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
Pastarųjų metų globalūs ir nebūtinai smagūs įvykiai pasaulyje gerokai apsunkino gyvenimą, ypač bendravimo nuolat išsiilgusiems. Ir ta priverstinė atskirtis padarė įtakos visiems, ką jau kalbėti apie jautresnius… Varnų kalno medžiai bei krūmynai per tą laiką irgi buvo gerokai praretinti, turbūt sumažėjo ir paukščių… Nebeturim dar vieno kalbintojo, to – gyvenimą mylėjusio labiausiai. Ir vis dėlto – būsime kalbinami Algimanto Baltakio. Kol atmenam. Ir tos atminties pakaks dar ne vienam pasivaikščiojimui kartu. Gal net Varnų kalne.
Nenustebčiau, jei kada užsukęs aplankyti Algimanto Baltakio išvysiu, kad jį jau aplankė koks pulkas žvirblių. Juk taip linksmiau. Visiems. Ir kalbinamiems. Ir kalbinusiems.