„Ne su laurų, o su dilgėlių vainikais“: Albino Bernoto ir Arvydo Galgino laiškai
Šiais metais du draugai poetai Albinas Bernotas (1934–2012) ir Arvydas Galginas (1934–2006) švęstų 90-uosius gimtadienius. Jie kartu mokėsi Antabūdžio pradinėje mokykloje, abu baigė Griškabūdžio vidurinę. A. Bernotas studijavo lituanistiką tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, A. Galginas – germanistiką Vilniaus universitete. Po studijų A. Galginas grįžo į Griškabūdį, mokytojavo, rūpinosi senstančiais tėvais. Laiškų rašymo metu A. Bernotas gyveno Argirdiškės kaime Švenčionių rajone, į Vilnių atvažiuodamas tik trumpam, kokių nors reikalų priverstas. Jis sudarė ir išleido išsamią A. J. Galgino poezijos rinktinę „Iš niekur atėjau“ (2007), o trumpoje įžangoje draugo eilėraščius apibūdino šitaip: „Tai kraujo lašai iš panagių, kai visomis jėgomis dar likusiomis ir kasdien mąžtančiomis, vis atkakliau kabiniesi į skaudžiai šerpetotą gyvenimo skardį ir gerai žinai, kad vienąsyk, gal tuoj pat, ranka atsigniauš, ir tu neišsilaikysi…“
Publikacijai parinkti 1987–1988 m. jųdviejų laiškai yra iš A. Bernoto archyvo, saugomo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Rankraščių skyriuje (F-124); trys A. Bernoto laiškai iš čia spausdinamų jau yra paskelbti almanache „Varpai 2013 (28)“ didesniame jo epistolinio palikimo pluošte (žr. daugiau www.radikaliai.lt/varpai), tačiau labai norėjosi, kad publikacijoje girdėtųsi dialogas, padedantis, anot A. Bernoto, „bent kiek aptirpinti užšalusius langus į mūsų praeities ateitį“, o ne tik viena, dar nespausdinta jo puselė.
Donata Mitaitė
Arvydas Galginas Albinui Bernotui
1987.1.20
Sveikas, Albinai.
Su Naujais Metais, nors jau geras gabalas ir praėjo. Turbūt šie dar greičiau prabėgs nei praėjusieji – nebebūk ilgaausio kiškio metai. Berods buvau žadėjęs greičiau parašyti, bet sprindis po sprindžio, darbas po darbo – mat kiek laiko prašvilpė, o tu irgi kartais nė šnapšt. O gal kokios bėdos prispaudė? Kur dabar tupi: ant upeliuko kranto ar Vilniuje? Turi gerą uoslę: malkų ne perniek prisišapavai – žiema smetoniška.
Ką veiki: rašai, verti, pinigą kali, nervus dilini ar šiaip sau gyvenimą leidi? Kaip sveikata? Kokios naujienos plačiajame pasaulyje? Kokie ryšiai su leidyklomis ir visagaliais vyrais? Gal kur ir aš galėčiau su savo dvylekiu įsisprausti?
O aš maždaug sveikas, visos dienos vienodos, darbai tie patys, rūpesčiai seni ir nesibaigiantys – žodžiu, normaliausias žmogeliuko gyvenimas. Priešokiais kai ką paskaitau, paspoksau į bieso dėžę, paklausau, kas ką šneka, nusnūstu, palesinu zyles – visos guvios, šnekios, labai giria sūrį, tik sykiais ir joms šalta: stovi ant šakelės pakėlusios vieną koją lyg vištos. O visa kita – Sizifo darbas: ką pabaigi vieną dieną, kitą pradedi iš naujo.
Ne per seniausiai esi užsiminęs, kad mudviejų korespondencija galėtų būti gyvesnė, kaip ta anais neatmenamais laikais. Žinoma, būtų labai gerai, bet ar pajėgsime išspausti tiek problemų kaip anuomet? Beje, apie ką anuomet rašėme? Kaip vokiškoj dainoj: „die Antwort weiß allein der Wind…“1 Jau mūsų atmintis prigriozdinta kitų dalykų, tarp jų nemažai ir visokio šlamšto. Betgi ir nemanėm įsiminti. O dabar kas įžiūrės iš tokių tolių. Ir ar būtų įdomu, gal tik smalsu sužinoti, kas ten kalbėta. O ir tuomet turbūt ne taip svarbu buvo, ką rašome: man regis, mumyse glūdėjo kažkokia jėga, vertusi rašyti ir tiek. Kaip bebūtų, tai buvo nuostabūs laikai su dvasios ramybe neramiausiu laikmečiu – nesusigrąžinami, nepakartojami. Nei sapnuose, nei akimirkos nuotaikoje. Ir nors neturėjome tranzistorių, magų, mopedų, džinsų ir diskotekų, liūdesys, džiaugsmas, svajonės buvo gilūs ir skaidrūs. Ir juos žadino visa, kas dėjosi aplink mus. Džiugesį ir svaigų ilgesį kėlė pirmas sujuodavęs sniege pavasarį grumstas, suvirvėjęs vieversys, pirmoji žaluma, pienių geltonis. Kaip gražiausia muzika skambėjo pempių klykavimas einant per arimą. Į sielą smelkėsi rudens liūdnumas ir graudulys. Kaip džiugino pirmosios snaigės. Pievos, javų laukai, alksnynai, debesys – visa kėlė nuotaikas. Anuomet. Dabar man atrodo, kad aš, žemdirbio sūnus, buvau mane supusios gamtos dalis. Daugiau gamtos, o ne žmonių bendruomenės. O kas liko iš to many šiandien? Turbūt tik vis blėstanti laukų vilionė. Tai nuostabūs buvo tie Rygiškių–Urvinių2 metai. Ir jei likimas duotų nusimesti visus rūpesčius, nejausti slogaus praradimo skausmo, užmiršti metus ir kur nors plaukiojančių rugių palaukėj po vieversio giesme pasėdėti ir paklajoti mintimis po jaunystės tolumas, gal nors akimirką pajustumėme tai, ką kažkada jautėme metus. Tiesa, kai kurie paveikslai įsispaudė, lyg apsibendrino ir dažnai iškyla prieš akis. Bet kiek tų neišlikusių atminty, kuriuos dabar saugočiau kaip brangų atminimą. Ir kas, sakyk, suvedė mus? Kokie bendrumai ir priešingybės? Juk aplink buvo tiek žmonių. Tad apie ką rašėme, kai turėjome asmeninį laiškanešį? Tikriausiai apie tai, ką jautėme, apie ką galvojome. O gal apie tą patį, ką dabar pripaisčiau? „Die Antwort weiß allein der Wind…“ Bet nenusiminkim: jei gyvenimas leis, parašysime iš naujo.
Linkėjimų Danutei ir jaunimui.
Jei nepjauna žiemos miegas, ilgai nelauk ir parašyk ką nors.
Arvydas
Albinas Bernotas Arvydui Galginui
Argirdiškė, 1987.II.1
Arvydai,
sveikas, Tavo laiškas lyg atodrėkis šią speiguotą ir nė pusdieniui savo nagus neatleidžiančią žiemą – kai įkibo, tai jau įkibo, laužo tvoras ir kaulus. Tiesa, prie mano kaulų ji nelabai prieina, kūrenu negailestingai, stebiuosi, kaip dar senukė krosnelė atlaiko. Nesergu. Nenuobodžiauju. Kai tik žiema privertė sniego, ir aš apsiverčiau popieriais, rašau jau porą mėnesių be sekmadienių, iš poezijos persimečiau į prozą, į tokią lyg ir eseistiką, pusiau memuarus, visom antenom gaudau vaikystės atgarsius, todėl ir Tavo laiškas buvo labai į temą. Galvoju apie knygą, į kurią norėčiau sudėti ir eiliuotus, ir prozinius tekstus, mano galva, juos jungia ta pati dvasia, nors kartais iš pirmo žvilgsnio gal tai ir ne taip tiesmukiškai bus pastebima. Vis dėlto atėjo laikas, kai atidėti rytojui darbus, kurie tau atrodo svarbūs ar bent šiaip darytini, jau rizikinga: gali atsitikti, kad jų niekad nepadarysi. Į eilėraščius ne viskas lenda, ką norėtum sulandinti, taigi tenka griebtis kitokių, lig šiol nelabai įprastų būdų. Susiduriu su tais pačiais sunkumais, kuriuos ir Tu mini, – būtent: šlamšto prigriozdinta atmintis ir per tą šlamštą dažnai sunku įžiūrėti, ką iš tikrųjų matyti reikėtų. Bet ir turėdamas idealią atmintį, kažin ar matytum: dabar mes kitokie, kitaip ir matom, belieka santykis tarp to, kuo esam, ir to, kuo buvom. Tai lyg lieptas, kuriuo dorai praeiti – irgi šis tas. Šia prasme būsiu savanaudis: mudviejų gyvesnė korespondencija man praverstų, nupustytų minėtas šiukšles, bent kiek aptirpintų užšalusius langus į mūsų praeities ateitį (į savo praeitį negrįšim kokie buvę – praeitis mums gal atsiskleis netikėtais kampais, kurių lig šiol nežinojom, nesuvokėm, grįžti praeitin – ar ne tas pat, kaip gyventi kita kryptimi su iksais ir ygrekais priekyje?). Tad – į praeities ateitį! Ne toks jau blogas šūkis, ar ne? Kaip ten gyvenom, vis tiek gyvenom, sukosi metų malūnas, ir ateina laikas pažiūrėti, kas byrėjo – pikliavonė ar kiaulėms pradai, o gal šiaip dori ruginiai miltai kasdienei duonelei. Anais laikais, man rodos, ir sąšlavas kartais palaikydavom aukščiausios rūšies pikliavone, antramilčių būdavo nedaug. Kaip dabar į visa tai žiūrėti? Koks čia santykis? Būta nemaža gražaus, tyro idealizmo, bet per šiandienos akinius jis atrodo kiek kitaip, žinoma, čia dar neišvengiamai įsiterpia sentimentų migla tam, kas praėjo, ir tie akiniai vėl parodo savaip, savaip aprasoja, apsineša jų stiklai, kasdien sėda dulkės sluoksnis po sluoksnio.
Jei Tau pavyktų, sužinok, koks buvo Vyžpinių malūnininko Kaptainio vardas (gal pas Vitą Brazaitį?) O kas tas toks tasai Koleva, irgi, rodos, iš Vyžpinių3?
Sakai, turėjome asmeninį laiškanešį, o aš negaliu atsikurtėti, kas ten buvo per laiškanešys… Ar tik ne Šatrauodegis?
Linkėjimai Tavo tėvams nuo manęs ir Danutės.
Laukiu laiško.
Albinas
Arvydas Galginas Albinui Bernotui
1987.2.26
Albinai,
nežinomi viešpaties keliai, ir nenuspėjami tavo sumanymai. Kas pasakys, kokia mintis kils tau kitąkart. O šis literatūrinis praeities atgaivinimas man netikėtas. Sunku įsivaizduoti, kaip ji atrodys, kai apipinsi vizijomis ar kokiomis įmantrybėmis. Ir šūkis šviežias, nors apskritai į šūkius žiūriu abejingai – pernelyg daug mūsų laikmečiu prišūkauta. Bet nežiūrint mano skepticizmo, būtų gerai, kad tavo planai gražiai išdegtų ir pranoktum šio žanro pirmtakus. Tiktai ką įdomaus pasauliui galima toje mūsų suvalkietiškoje praeityje rasti? Man ji atrodo rami ir labai kasdieniška. Kaip ir šiandiena, jeigu neimsime plačiu mastu. Dabartis – trumpas mirksnis, tad santykis su praeitimi nuolat kinta. Ją vertiname visuomet iš kokio nors momento taško. Juo labiau tolstame nuo jos, tuo blaiviau ir santūriau į ją žiūrime. Bet kartu ir patys esam jos kūriniai – nebūtų buvę būtent tokios praeities, dabar būtumėm kitokie, – ji nuolat gyvena mumyse, jos negalime nei užmiršti, nei nuo jos pabėgti, tik norėtumėm turbūt išsijoti ir pasilikti, kas brangu ir gražu. O tas rėtis – šiandieniniai mes kaip abipusiai vienas kitą veikią tvarinys ir jo sutvėrėjas! Be to, ji ne vien mūsų vienų: į ją prisipynę daugybė mus supusių žmonių likimų. O atskirti pirmarūšius grūdus nuo pabirų ar ausenų lengva tik arbuojant, o ne gyvenime, mene, kultūroje. Vėl priklauso nuo to, kokie mes patys. O mes – sietas su labai nevienodomis akutėmis. Dabar, aišku, galime svarstyti, kas buvo ir ko trūko, kas taip ir kas ne taip. Gaila tik, kad mums jaunystėje mažokai teko ragauti žmogiškos poezijos, o daug praryti šūkių. Bet, reikia pripažinti, kad tą laikotarpį supo savotiškas žavesys, kad būta skaidrių akimirkų, maloniai sušvintančių netgi dabar po tiek metų. O kas šiandien byra iš mūsų girnų. Ką manysime apie malinį po kokio dešimtmečio? Ar viskas mūsų mene, kultūroje, žmonių santykiuose aukščiausios rūšies? Turbūt ne. Ir kiek galvų, tiek nuomonių. O laiko sumanymams ir norams turime tikrai nedaug, be to, jis didelis pokštininkas. Ir tas pats ne visada tavo. Ir niekad nesulauksime valandos, kad galėtume pasakyti: įvykdžiau visus sumanymus. Šis klausimas irgi labiau svarbus tik mums patiems, nes šiaip kokia mūsų pastangų prasmė? Ar mes, atėję iš nežinios, vėl kada neišnyksime Visatos platybėse, pavirtę tarpgalaktiniais ūkais? Nuo šios pesimistinės minties grįšime prie linksmesnės realybės: prišnekėjau daug, o naudos tavo darbui šįkart bus mažai. Labai plačiai užsimojai – užgriebi net gretimus kaimus, visokius vokiečius ir, taip sakant, klasinius priešus. Parašysi ir atsitiks, ko gero, kaip su Grybinu: atvažiavo iš Vilniaus žinovai su magnetofonais užrašyti būsimoms kartoms tavo išgarsinto švilpavimo, o švilpikui per tą laiką pats reikalingiausias dantis ėmė ir iškrito – še tau ir pašvilpk. Taip ir žuvo šis menas. Gerai, kad nei vieni dėl to nepuolė skandintis.
Taigi: Vyšpinių4 Kaptainis Ėdertas (?), tėvas, vaikų vadinamas Edušiu, vokietis ūkininkas, turėjo vėjinį dviejų girnų malūną. Jo sūnūs: Ėdertas, ūkininkas, buvo Amerikoje, grįžęs atmokėjo broliams dalis; Gustavas pasistatė Tilčiuose ant Višakio vandens malūną (buvo ir motorai), malė, pikliavojo, grūdo kruopas, spaudė aliejų, išbėgo su besitraukiančiais vokiečiais, malūną uždegė, kažkur Vokietijoje žuvo jo dukros; Adomas (gal Adolfas?) vedė gražią mergą Baukaitę, ūkininkavo, išsiskyrė, dirbo pas brolį malūne Tilčiuose, mirė Kanadoje. Liko jo sūnus Rimantas (gyvena Kaune), duktė išvažiavo Kanadon pas tėvą, ištekėjo už Karusiuko (Gerstainiuko). Po karo Baukaitė-Kaptainienė dirbo Šakiuose redakcijoje. Vokiško vardo Ėdertas (Edėrtas) neradau, jie netikslūs, kaimiečių, matyt, sulietuvinti, kaip patogiau ištarti. Vyšpinių Koliava Albertas, vokietis ūkininkas, nevedęs, gyveno tėviškėje. Prieš karą repatrijavo į Reichą, atrodo, buvo rudmarškinis, karo metu vadovavo apkasų kasimui panaumiestyje, gyveno Vokietijoje, buvo atvažiavęs prieš keliolika metų į Lietuvą pasidairyti. Jo brolis Gustavas atsiėmė žemės dalį ir ūkininkavo, išbėgo Vokietijon. Šios žinios iš žmonių, gyvenusių Vyšpinių kaime, bet gali pasitaikyti vienokių ar kitokių netikslumų.
Paskaitinėjau praeitų metų „Mokslą ir gyvenimą“. Ten yra galvotų vyrų įdomių straipsnių labai įvairiais klausimais. Vienas gal ir tave sudomintų – tai Gunaro Kakaro „Visatos intelektas“ („Mokslas ir gyvenimas“, 1986 m., Nr. 5–6). Vieną poetiškai pasakytą, bet labai teisingą mintį iš to straipsnio pacituosiu: „…nežinojimo vandenyne surastos, bet nesuprastos dvi salos – gyvybė ir protas“.
Tikrai, tai buvo Šatrauodegis. Bet kodėl jį vadinome šitaip?
Sėkmės, šilumos ir naujų problemų.
Arvydas
Albinas Bernotas Arvydui Galginui
Argirdiškė, 1987.III.21–22
Arvydai,
laimingi tikintieji (tikrai nuoširdūs) daugeliu atžvilgių, jie vaikšto lengvesne širdimi negu mes jau vien todėl, kad turi kam išpažinti savo nuodėmes. Nuodėmklausys gyvenime daug ką reiškia, taigi ir rašome laiškus, kimbame į literatūrą, vertimus, ieškome pašnekovo, šiaip kokiu darbeliu bandome užtrenkti įkyrią mintį, nubaidyti ją kaip musę. Štai vakar radau nepataisomai aplaužytą karutį – mano trečiąją ir pačią galingiausią ranką šiame miškų krašte. Matyt, rogėmis užvažiavo kaimynas. Kai pagalvoji: šūdniekis, ir tiek, o neina iš galvos, jaukia pavasarinę nuotaiką. Jaučiu būtinybę ir laišką pradėti nuo to niekingo karučio: tik ištraukus šį menką pašinėlį, bus galima ramiau kalbėti ir apie kitką. Kaip kvailai surėdytas žmogus! Iš manęs tokie karučiai yra atėmę daug sveikatos ir laiko, smulkmenėlės pučiasi, pučiasi, išauga į kalnus ir užstoja tikras aukštumas, ir aš niekaip nesugebu savęs pertvarkyti, nepriverčiu savęs į gyvenimą žvelgt bent kiek filosofiškiau. Tai mano bėda, bet drauge gal ir privalumas? Tu sakai: ką aš galiu rasti toje pilkoje mūsų praeityje? O žinai, randu „karučius“ ir dar mažesnius, dar labiau surūdijusius šūdniekius, iš tokių geležėlių ir dėlioju savo rašinį. Jau turiu apie porą šimtų mašinraščių, mėginsiu kam nors parodyti. Ar ne tris savaites pliekiau mašinėle, taisiau (todėl ir Tau laiško ilgai neparašiau), ir sulig kiekviena diena vis labiau temo akys – nekas. Kur griebta, kur negriebta, neaiškus žanras, lyg koks dokumentinio romano konspektas, ir tai toli gražu nepilnas, žaliava. Žiūrėsiu, ką pasakys protingesni už mane, gal sugausiu kokią man naudingą užuominą, o jei ne – iš viso žiemos tapinėjimo liks makulatūros krūvelė. Ką gi, nors popierius ir dirbtinis daiktas, bet negaila – per speigus turėjau nuodėmklausį, ir tai jau šis tas. Ir dar: įnikęs į šitą savotišką savo triūsą, gavau įsitikinti, kad esu literatūros sugadintas žmogus – visur niežti nagai ką nors pagražinti, paryškinti, sureikšminti, kaip Tu kad sakai, apipinti „vizijomis ar kokiomis įmantrybėmis“. Žinoma, buvo taip, bet ir ne visai taip. Kai stengiesi rašyti „taip“, išeina blankiai o vengdamas pilkumos, kai kuriuos bruožus paspalvini, išvedi riebesnę liniją – jau ir „ne visai taip“. Kita vertus, antai dailininko tapytas konkretaus žmogaus portretas: keli brūkštelėjimai, keli spalvos užtėškimai ir pozuotojas nelabai save atpažįsta, ne fotografija, o žinovai sako, kad portretas geras, suprasi čia, žmogau, meno gudrybes. Arba I. Simonaitytė, kiek ten būta triukšmo, nors vardai, vietovardžiai pakeisti, bet vis tiek romanuose save atpažinę žmoneliai reiškė pretenzijas, rodos, net teismu grasino, kad rašytoja ne visai taip juos aprašiusi. Matai, kaip išėjo su Grybinu. O dėl dainininkių Kuraityčių irgi esu visko prisiklausęs, vieni verkė perskaitę, kiti prašo ką nors panašaus vėl parašyti, o treti piktinosi, bėgo su magnetofonais – ne ką ten rado… Ir niekam nė motais, kad rašinyje yra eilutės, aiškiai sakančios, tai ne koks stebuklas, o tik per stebuklą likusios praeities kuklios nuotrupėlės, kuriomis autorius džiaugiasi kaip paskutiniu nykstančiu gyvo reiškinio sualsavimu. Vieni nesusipratimai, geriau būtų rašyti eilėraščius, bet kad eilėraščiams reikia jėgos – ne tik dvasinės, bet ir fizinės. Posmą spauste išspaudi, o kaip tu spausi, jei nėra vieko. Ir prozoje tas pats, bet visa tiek čia veži palaidesniais viržiais. Be to, matyt, neduoda ramybės ir Urvinių kraujas – literatūros institute saugomi kun. Vinco Birbilo gimtųjų vietų aprašymai, dainos, gaidos, nuotraukos, rodos, dar iki magnetofono įrašų, visi mes tokie iš to kampo: pigiai neatiduoti užmarščiai savo vaikystės namų, nors, trūkstant parako, iš to išeina piš. Vaikystės namų? Turbūt ne vien vaikystės. Kiti tavo namai – jau viešbutis, prie kurio prisiriši, bet palikęs nepajunti jokios nostalgijos. Pigmaliono sindromas. Ir savo rašinį taip pavadinau, nes pigmalioniškoji dramblio kaulo statulėlė gyvenime taip įdomiai ir prasmingai kraiposi – čia į gerą, čia į pražūtingą pusę, čia ji būna tikrai gyva, čia tik tariamai, dėl jos gyvena arba miršta visas žmogus (sakysim, mano mama), o kartais ir visa tauta, šalis. Rodos, Brazinskas [Brazaitis] Vitas man pernai sakė, kad senukas Kaptainis Edertas iš Vakarų Vokietijos buvo parvažiavęs ieškoti savo sudegusio malūno vėjo, o Tu štai rašai, kad buvo parvažiavęs Koliava. Čia tai būtų bent šposas, tas Kaptainio važinėjimas mano rašinyje paliko gilias vėžes, jas dabar jau būtų sunku ištrinti ar perrašyti kitam važiuotojui. Matai, Kaptainio malūnas buvo gražiai matomas iš mūsų kiemo, gerai prisimenu, kaip jis degė, ir apskritai iš to malūno eina daug siūlų siūlelių į anas mano dienas. Patėvis po karo irgi buvo sumeistravęs tokį vėjo malūną, panašų malūnėlį radau net Jukatane pas indėnus. Žodžiu, malūnai, malūnai ir malūnai, kurie sukasi po šiai dienai, mala mus pačius, kad vieną po kito sumaltų ir susmulkintų, o su nauda ar be jokios naudos, čia jau kitas klausimas.
Šatrauodegis! Ar neprisimeni? Tai iš Martyno kupletų – padainavo mokyklos vakarėlyje ir prilipo.
Balandžio 4 d. – tėvų mirties metinės. Jei gerai pasiseks, pasimatysime. Tikrai pasimatysime.
Arvydai,
laišką išsiųsti kol kas nėra kaip, todėl tęsiu toliau savo plepalus – taip gal kompensuosiu ilgoką tylėjimą.
Iš tikrųjų – kodėl ir kaip kadaise mudu suartėjom? Kodėl? – klausimas sudėtingas, vienu sakiniu neatsakysi, galima svarstyti, spėlioti, daryti prielaidas, prisiminti, nustatinėti dvasios giminystės kraujo grupę, tai jau visas romanas su savo laiku, aplinka, atsitiktinumais, lemtingais momentais ir t. t. Kaip? – čia jau lengviau, jei atmintis būtų skaidri kaip stiklas, pamatytume tartum pro langą: susitiko du berniukai – kur? – ar tik ne šventoriuje, suvesti mamų, visai atsitiktinai. Tu nebuvai toks bažnytinis kaip aš, bažnyčioje Tavęs nė neprisimenu, prisimenu kitą berniuką, kurį kažkodėl laikiau Galginuku (o gal mama, Tavęs gerai neįsidėmėjusi, jį taip pavadino?). Dabar tasai „Galginukas“ – štarkiai įmitęs vyras, sočios žvilgančios fizionomijos, atrodo, lyg jis visą laiką prakaituotų, pro Jūsų virtuvės langą ne sykį mačiau jį pavakare grįžtantį keliuku iš fermų ar garažų. Toksai storasprandis, būdamas Griškabūdyje, pastebėjau, kad jis lig šiol stropiai lanko dievo namus. Į Tave nepanašus, apvalios galvos, apytamsis, bet ne juodas, kiek pasigarbanojusiais plaukais, akys, rodos, mėlynos. Kai mudu vėl susidūrėm (ar tik ne mokykloje), aš gerokai nusistebėjau, kad Galginukas – tai Tu, o ne anas. Kažkodėl tėvų namuose „Galginukas“ buvo (ir liko ligi pernai) beveik šventas žodis, matyt, ši aplinkybė bus nemažai pasitarnavusi mudviejų suartėjimui. O detalių, kurias galėčiau paryškinti, paspalvinti, apibrėžti riebesne linija, kol kas lyg ir neatseku, nėra kaip padaryti „ne visai taip“, o kai nėra „ne visai taip“, nėra ir „taip“ (keista dialektika), nebent su maodzeduniška apykakle rusvas švarkas, nebent stebėtinai švariai nuplautos basos kojos ant šaligatvio ties kooperatyvu, ir tų kojų ilgi balti pirštai, dabar pašmaikštaučiau: tokiais tik pianinu skambinti, muzikos mokytoja (Danutė), užuot pasakiusi: atpalaiduok riešą! – pasakytų: atpalaiduok čiurnelę! Nesijuok, mudviejų kojos, ko gero, šimtąsyk muzikalesnės nei rankos, kojom mudu sugrojom ir gal dar sugrosim ne vieną sonatą panovių žemėje. Sonata keturioms kojoms (plg.: keturioms rankoms). Šios sonatos aš vienas kažkodėl nedrįstu nė pradėti, „Pigmaliono sindrome“ tik Tavo pavardė sykį paminėta, ir viskas, visa muzika, ne ką daugiau ir apie tavo tėvą, bet jau keliom eilutėm vis dėlto daugiau. Jei tik turėsiu parako, ties juo žadu ilgėliau apsistoti, kai rašysiu apie ugnelę. Kaip skirtingai dega pušis, beržas, drebulė, eglė, alksnis, obelis, slyva, vyšnia, šaltekšnis, gluosnis… Ir dar tas gluosnis, pušis – krosnyje gluosniui, pušiai nelygūs. Įsidegimas, liepsna, žarijos, pelenai, degimo įvairūs garsai – kokio nepanašaus charakterio. Savanaudiškai žiūrint, ir žmones būtų galima surūšiuoti kaip malkas. Yra kvailų, bet jaukių žmonių, su jais bendraujant, nesunku nusileisti iki jų lygio, jie nepabosta, su jais pailsi lyg kortuodamas. Bet kiti jaukūs kvailiai tuoj pat ima erzinti savo žioplumu, jiems norisi priešgyniauti, pajunti, kad jų proto seklumas tam tikromis sąlygomis būtų net pavojingas. Yra agresyvūs mąstytojai, su jais įdomu susitikti, nuolaidžiaujant juos išklausyti (Antanas Marcinkevičius5), bet jų samprotavimų griūtis netrukus išvargina. Yra uždarų galvočių, jie tave stebi lyg pro rakto skylutę, tartum lauktų, kol tu iškrėsi kokią nesąmonę, nuo tokių, jei tik gali, mauni šalin. Yra tuščių pagyrūnų, su jais kartais malonu pažaisti, kaip katei su pele. Yra visokių, toks tokiam nelygus, kaip kad beržinė malka kitai beržinei malkai. Ir tarp jų visų – nė vieno, kuriam atsivertum kaip pats sau. Ką ten – pats sau: ir pats sau juk žmogus veidmainiauji, galvoji, kaip patogiau, įsikalbi parankesnius jausmus: lyg po galvos kiaušu raitytųsi susivijęs miklių žalčių kamuolys. Aukštai organizuota materija – su ja, vykdydamas gamtos valią, žmogus turi daug vargo ir bėdų. Man patiko viena Epikūro mintis (kas antras žmogus ją žinotų, kas dešimtas bent stengtųsi jos laikytis, – šiandienis pasaulis tikriausiai nebūtų taip kvailai ir beviltiškai sujauktas): „Jeigu tu bet kuria proga kiekvieno savo veiksmo nederinsi su gamtos tikslu, nukrypsi į ką kita, ar tai vengdamas, ar tai siekdamas ko, tai tavo veiksmai nebus tavo žodžių palydovai.“ Kita vertus, juk mes – ta pati gamta, ir kvailiausi mūsų tikslai, ir genialiausi – tos pačios gamtos tikslai, ar ne? Ir aukštai organizuota materija – gamta, ir tos materijos veiklos produktas, sakysim, atominė bomba – irgi gamta su savo tikslais. Kur čia takoskyra? Ar išvis įmanoma ją griežtai išvesti? Vedant tuoj pat žmogus pasidaro ne gamta, o taip negali būti. Kaip čia yra? Šiuo dideliu klaustuku ir baigsiu.
Tiesa, prieš Naujus metus atsitiktinai susipažinau su Antanu Gailium iš „Vyturio“ leidyklos, jie leidžia austrų poezijos antologiją ir labai stokoja vertėjų. Aš pasiūliau Tave, suminėjau D. Kugultinovą6, jis net apsidžiaugė, sakė būtinai su Tavim susisieksiąs. Ar susisiekė? Gaila, kad Tau trūksta bent minimalaus landumo, matai, tarpininkavimas – gerai, bet tai dar ne viskas, dažnai nulemia vadinamasis asmeninis suinteresuotumas.
Albinas
Arvydas Galginas Albinui Bernotui
1987.4.12.
Albinai,
kaip spėriai bėga tas gamtos fenomenas – laikas. Koks šaltas ir santūrus kolei kas šis pavasaris. Kaip tvenkiasi valstietiški darbai ir šiaip šiokiadienių reikalai vis nustumdami laiško rašymą. Tai, kad tau neprailgtų laukti, bent trumpam ką nors krepštelėsiu. Dabar mano darbotvarkėje du didžiuliai klausimai: malkų tvarkymas ir kapitalinis sodo genėjimas. Jei neužpuls lietūs, nuo pirmadienio turbūt imsiuos tų darbų. Kaip bebūtų, vis tik pavasaris, ir dūšioje truputėlį šviesiau. Ima noras ką nors veikti, netgi versti. Galvoju, kad kažkoks savas kipšas lindi many: skaityti, versti ar net pačiam ką rašyti, o ne, sakykim, eiti į smuklę, slampinėti ar pan. Bet apie tai aš turbūt jau esu kalbėjęs.
Manau, jog neturėtų niekas tau prikišti dėl to, kad ne visai taip buvo, kaip rašai. Juk ne kronika, o literatūrinis kūrinys. Milijonų žmonių gyvenimuose nėra nieko ypatingo. Tik vieno kito gyvenimas neįtikimesnis už bet kokią fantastiką, apie tokius rašant apsieiti būtų galima ir be pagražinimo. Jeigu tas senukas Kaptainis labai svarbus, tai dar būtų galima apie jį pasiteirauti. Kai atvažiuosi, galėsim užeiti dar pas vienus žmones ir paklausinėti. Bet jis pats vargu ar galėjo parvažiuoti, jeigu nebuvo anksčiau Lietuvoje miręs, nes jo sūnūs mūsų tėvų metų, o anūkai maždaug mudviejų amžiaus. Bet gal ne taip ir svarbu tikslumas – kaip sakiau, ne kroniką rašai.
Apie mane ir giminę gali ir nerašyti, jei tau nebūtina; aš turiu kažkokį liguistą prietaringumą viskam, kas apie mane juodu ant balto parašyta. Dėl to, matyt, ir korespondentų nemėgstu, nors čia yra ir kitų priežasčių: vienąsyk jie rašo labai karčiai, kitąsyk – labai saldžiai.
Nemalonumų būna ne vien dėl publicistinių rašinių. „Jaunimo gretų“ pirmame numeryje perskaičiau S. Gedos recenziją apie praėjusių metų pirmąsias poezijos knygas (trijų autorių). Negaliu spręsti, subjektyvi ar objektyvi jo nuomonė, bet, šiaip ar taip, nosis labai nuknebtų, jei kas nors taip įvertintų, sakysim, mano kūrybą. O su įvadiniais teiginiais beveik visur sutinku, ypač su tvirtinimu, kad pastaruoju dešimtmečiu jaunimas stengiasi griauti savo dvasinį pasaulį. Apie jaunimą ir su jaunimu dabar apskritai kalbama labai prieštaringai.
O tu, žiūriu, geriau prisimeni, kas buvo anuomet, nei aš. Net Martyno kupletų neprisimenu. Nė storasprandžio „Galginuko“. Neįsivaizduoju nė šventų dalykų mokytojos Kleros. Gal tik suolus zakristijoje, kirptas berniukų galvas, tokias apvalias. Nemėgau bažnytinių apeigų, buvau „ateistas iš prigimties“, kaip rašė „Švyturyje“ St. Kašauskas apie vieną savo krašto mišuginą, kuris poterių mokiusią davatką užrimdė būdelėje, kai ji ten nuėjo neatidėliojamais reikalais. Klera, sako, sėdėdavusi kapinėse ant storo gluosnio kelmo, apaugusio atžalomis, kaip kokioje lapinėje. Neįstrigo atminty nei religinės šventės, nebent Velykos, bet ir tai dėl šventinių valgių: košelienos, kurią iki šiol mėgstu, ir garuojančio, kvepiančio kugelio dideliame špižiniame puode. Iš pirmųjų mokyklos metų irgi liko daugiausia žaidimai: smigė, pulokas, kerepėtas, kiaulę į barščius varyti. O kada ir kur pirmąsyk susitikome, išdilo iš atminties. Ir tai, kada pirmąsyk atėjau į tavo tėviškę. Malūną lyg ir prisimenu, o gal tik taip rodos, kaimynas turėjo pasidirbęs nediduką malūnėlį, labai man patiko; kad būtų paprasta, pasistatytume kur tokį ant kalvelės dėl gražumo. Bet jeigu jis tiko vienkiemyje, tai gyvenvietėje atrodytų svetimkūnis. Kitas kaimynas buvo pasidirbdinęs malūnėlį ant stogo. Mėgau malūnėlius, smagu būdavo žiūrėti, kaip sukasi vėjyje, tik ilgai neperpratau, kaip padaryti, kad balana suktųsi, kol neišdrožė, manęs pagailėjęs, malūnininkas Rimkevičius. O paskui gamyba ėjo sklandžiai.
Pradėdamas nemaniau, kad tiek prišnekėsiu. Pribarsčiau mintelių kaip iš skylėto maišo. O marcinkevičiškai filosofijai oras nepalankus. Gal kitąsyk, ar dar vėliau, norėčiau tikėti, kad taip bus, kai grosime sonatą keturiom kojom ir dviem liežuviais.
Sutinku, kad nelandus, apskritai nelandus. Jau landyčiau, bet… O to „bet“, kaip vokiečiai sako, „nenubrauksi nuo delno“, t. y. su juo reikia skaitytis, ir tiek.
Tiek žodžių šiam kartui. Viso geriausio
Arvydas
Albinas Bernotas Arvydui Galginui
Argirdiškė, 1987.IX.13.
Arvydai,
savo rašinį jau seniai baigiau, kartu baigėsi ir mano įkarštis laiškams. Pasijutau tuščias, bukas, nieko doro nesugebantis tarti kitam. Šią būseną dar labiau sutvirtino nekurie į lietuvių kalbą išversti ir man į rankas pakliuvę filosofijos veikalai, jie tokie įdomūs, savi, lyg netikėtai atrasta žemė, kurioje norėtum apsigyventi bent žioplinėjančio kvailio teisėmis. Bet smegenys jau užaušę, nėra guvumo, atminties; kai pagalvoji, jeigu tokios lektūros nors mažą dalelę būtų likimas lėmęs suvirškinti anais Griškabūdžio laikais ir pirmaisiais metais Vilniuje, šiandien tikriausiai daug kas atrodytų kitaip. Tada smegeninė buvo atvira visiems vėjams, tik, deja, tie vėjai nenešiojo jokių sėklų, subrandintų rimtos išminties, todėl lig šiol iš pakaušio dygsta ir lapoja dykviečių dilgėlės, vaikštom ne su laurų, o su dilgėlių vainikais, kurie vis nuplikina beviltiškai surauktą kaktą veltui praleisto, į surogatus iškeisto gražiausio pavasario sėjos laiko gailesčiu. Pasaulyje nedaug išminčių, bet tai dar ne bėda, bėda didžiausia, kad išmintis pakliūna į agresyvių neišmanėlių rankas, spekuliuojančias ir čigoniškai manipuliuojančias, per jėgą brukančias melą doro išminčiaus vardu. Sąžiningų ir taikių mokslininkų išradimus pasitelkę kareivos sukuria bombą, galinčią sunaikinti žmoniją. Tokių pat sąžiningų mąstytojų revoliucinga išmintis irgi kartais pavirsta žudančia bomba, kuriai sprogus po kojomis atsiveria bedugnis plyšys tarp genialios teorijos ir idiotiškai nuvairuotos praktikos. Pasitaiko, kad ši bomba nušluoja nuo žemės paviršiaus ištisas kartas. O proto milžinams taip pat pakanka kvailystės: per amžius jie riejasi, neigia vienas kitą, mano kvaila galva – ko gi rietis? Užuot kėlus peštynes, reikėtų sudėti viską į vieną maišą, tai būtų bent ryšulys – lobis, brangenybių brangenybė. Visi jie, tie galvočiai, savaip genialūs, skirtumas tik toks, kad vieni ryškina lūpas, antri antakius, treti vėl ką. Nutrynus tuos paryškinimus, tą grimą, išeitų didi dialektinė vienovė, dialektinė didžios išminties harmonija. Bet ne, tam svarbiau lūpos, anam antakiai – ir veidas skausmingai raukosi, įerzintas šiepiasi, rodo iltis, urzgia. O gal taip ir reikia? (Ne vienos civilizacijos didžiūnai norėjo būti panašūs į šunis – senovės majai, kinai). Snūduringai nurimęs veidas užsimerktų palaimingam sapnui ar net mirčiai. Turbūt, kad taip atsitiktų, jei žmoguje netupėtų urzgiantis šuo. Pasaulis, atrodo, skirtas ir kūniškoms, ir dvasinėms skerdynėms. Progresas skinasi kelią per kraują. O kur kraujas, ten laimės nedaug. Negi laimingas žmogus – tik tuščia iliuzija? Ir kas yra toji laimė? Greičiausiai – kad vien nesikeičiantis skausmingas kelias į ją. Amžinas judėjimas. Taigi ir judėkime kaip kas mokame – išminčiai ir kvailiai, iki dantų ginkluoti ir beginkliai, menki žemės vabalėliai ir milžinai, visi judėkime, nes niekas nejuda tik ten, po žeme, kur begalinė šventa ramybė, o šventos ramybės daug kas atkakliai siekia kaip laimės. Ir nenori mirti. Tad vėl atsiveria plyšys po laimės ieškančiojo kojomis…
Vasarą per uošvės mirties metines nuvažiavom į kapines. Pernai per laidotuves toji graži įkalnė buvo beveik tuščia. Dabar ten – kapų kapai. Ir beveik kas antroje laikinų paminklų medinėje lentelėje gimimo metai: 1930, 1934, 1942, 1947, 1962… Gyva uošvė nesibodėjo jaunimu ir po mirties ji pakliuvo į palyginti dar nesenų žmonių kompaniją. Bet ne tai aš norėjau pasakyti. Juk tai mano metų ir už mane daug jaunesni – jau ten, kur šventa ramybė. Jau ten!.. Taip sakant, giltinė pirmąją sodrią pradalgę išvarė ir per mano kartą. Net džiaugsmo banga sukyla ir nueina per nugarą – o aš likau! Dabar giltinės dalgis šmikši prie daug jaunesnių, anoje galulaukėje. O kai sugrįžus pasipustys tą atšipusį švarplėtą dalgį ir stos antrajai pradalgei? Ogi vis tiek aš liksiu kaip smilga vidury nušienautos pievos, liksiu, kitaip ir būti negali. Visi miršta, visi mirs, argi ir aš? Ne, tokia mintis niekaip netelpa į galvą. O jeigu ir telpa, tai vis tiek ši lemtinga riba lieka kažkur neapibrėžtoj tolybėj. Gydytojai sako, girdi, iš visų ligonių vėžininkai labiausiai tiki, kad pasveiks. O mokslininkai sako, kad gyvulys, paukštis neturi mirties nuojautos, tik žmogus. Bet ir jis, žmogus, moka save gražiai apgaudinėti, leidžia dienas taip, lyg gyventų amžinai – nebūtų varnos ar kiškio, kurie nesuvokia, kad mirs, kraujo giminaitis! Ir dar mokslininkai sako, kad mūsų gyvenimo trukmė su matematiniu tikslumu užprogramuota genuose. O dabar kompiuterių amžius, kompiuteriai sparčiai tobulėja, gal netoli tas laikas, kai jie bus protingesni už mus, daugiau žinos ir už patį dievą ir mūsų proanūkiams bus galimybė kartu su gimimo liudijimu išrašyti avansu ir mirties liudijimą – su tikslia data, metais, mėnesiu, diena ir net valanda. Protingoji mašina žmogų galutinai prirems prie sienos, bet aš tikiu, kad jis ir tada sugebės gudrauti, sugebės save kaip nori apgaudinėdamas užmiršti mirtį, kitaip juk Darvinas turėtų pakelti rankas, o varna ir kiškis atsisakyti savo tolimos kraujo giminystės žmogui.
[Toliau rašoma apie privačius šeimos reikalus – D. M.]
Pasimatysim.
Albinas
Arvydas Galginas Albinui Bernotui
1988.7.28.
Sveikas, Albinai!
Ir prabėgęs vos ne pusmetis, ir popieriai sako, kad jau laikas ir man eilė rašyti laišką.
Prieš mėnesį, birželio 28, palaidojom mamytę. Ir mano gyvenimas pasidalino į dvi dalis: jeigu, jai sergant, buvo liūdnas, kupinas neišvengiamos nelaimės laukimo, bejėgiškumo, su apgaulingais vilties blyksniais, tai bent turėjo tikslą, o kai ji išėjo keliu, kuriuo niekas negrįžta į namus, būtis neteko nei prasmės. Darbai, kuriuos prisiversdamas dirbu, neteikia džiaugsmo ir atrodo visiškai nereikalingi, nes jau nepasinaudos jų vaisiais, nepaklaus, kaip visada, ką veikiau, kur buvau, kas naujo. Kitokios spalvos pasidarė pasaulis, be galo tušti ir tartum svetimi namai. Kol artimas žmogus greta, viskas taip priprasta, jog kartais jo lyg ir nepastebi, ir tik netekęs pajunti, koks dvasios šviesulys tau buvo, kaip šildė tavo gyvenimą. Tada atsiveria toji niekuo neužpildoma šalta tuštuma. Ir aš vis grįžtu ir grįžtu mintimis už tos perskyrusios gyvenimą ribos. Kokios sunkios, neraminančios mintys! Kol žmogus gyvas, manai, kad gyvens amžius, ir spėsi pasakyti tuos kelis gerus žodžius, skirtus tik jam vienam, kuriuos nešiojiesi sugniaužęs kaip brangenybę, bet randi laiko vien netikusiems, o sušildyti meilės šiluma taip ir lieka nepasakyti, nes gyvybė toks trapus daiktas. Ir nieko nepakeisi – viskas jau pasiliks amžiams kaip buvo, tik atmintis ilgai dirbs savo alinantį sunkų darbą. O dabar guli nelengvėjančiu akmeniu gailestis brangiausio žmogaus, kurio dalis pats esu, kuriam buvau gyvenimas, kuris šaukėsi manęs sunkią valandą ir kurį ne visada paguodžiau, kuris pusę amžiaus ėjo šalia, kuris ką tik kalbėjo ir kurio jau niekad nematysiu, kuriam likimas nieko geriau nerado kaip varganą gyvenimą ir kančias. Taip ir slankioju su pamišėlio mintimis.
Kur tu dabar, Vilniuje ar prie Lakajos? Gal tupi ant jos stataus kranto ir suki galvą, ką padarius, kad skaudžiau patreškintų pirštus? Ir man užeina noras parašyti apie gimtąjį kaimą ir žmones, bet dabar mano dvasia paliegus. Ne tas svarbiausia, tačiau krebžda ir gana kaip kirvarpa mintis – juk mus tiek sykių mokė – kada vėl koks dėdė, užsiropštęs ant aukščiausio valdžios laiptelio, papsėdamas pypkę, trinktelės kumščiu ir pasakys: ša! O norinčių užčiaupti burnas pakanka. Kaip ir karštakošių rėksnių. Gal čia mudviejų paskutinė galimybė išlieti širdį – ir ne tiek savo, kiek tų, kurie sugulė Griškabūdžio kapinėse ir patys jau negali to padaryti, o tos kartos gyvųjų kiekgi beliko. Ir tą norą dar pakursto pasijutusieji neįvertinti, įžeisti ar apšmeižti R. Gudaičio ar V. Petkevičiaus, kiti netgi apspjaudyti, treti susigraudinę priekaištaudami, kad „skaudžius žodžius parašė ir mūsų gerbiamas žemietis rašytojas Albinas Bernota“. Tiesa – ne grožio karalienė, į ją akių nepaganysi. Ir kažkodėl susiieško daugiau tų „skaudžių žodžių“ nei iš tiesų apie juos pasakyta. Mėgsta įsižeidusieji šauktis ir „gyvos liaudies atminties“. Taip, žmonių atmintis gyva, čia jie teisūs, bet, deja, ji mena ką kita. Per amžių amžius buvo rodoma pagarba ginklui ir, aišku, tam, kuris jį nešiojasi. Ir ginkluotasis jautėsi pranašesnis kaip dabar, sakysim, sėdintis „Volgoje“. Ir dabar buvo gražiai giriami tie, kurie pokario metais su ginklu vaikščiojo po kaimus ir gynė liaudį. Taip, jie vargo, rizikavo, guldė galvas, bet tik dalis jų verta pagarbos todėl, kad ne visi tik gynė – kitaip žmonės nebūtų davę vardo stribas. Bet per amžius niekas ginklo nevalgė, o krimto duoną. O duoną ne ginklu augina, ją tik galima su ginklu atimti. Jei ginkluoti galėjo gintis ir rasti saugesnę vietą, tai auginantys duoną tos galimybės neturėjo. Ir klojo juos giriniai, kuriems žmonių atmintyje irgi nėra gero vardo. Kodėl įsižeidusieji pamiršta auginusius duoną: kas labiau už juos rizikavo, buvo įžeidinėjami, keikiami, bauginami, niekinami, apvagiami, apspjaudomi? Kas jiems mokėjo algas ir premijas už taisytus kelius, lygintus aerodromus, kirstus ir vežtus miškus, kas klausė, ar pajėgia, ar apsirengę, ar sotūs? O duonos iš jų reikalavo. Ar mokėjo? Jie turėjo tik dirbti ir duoti. Kam jie galėjo skųstis ir kur ieškoti teisybės, kai po jų namus dienom ir naktim naršė tai vieni, tai kiti, ir ne šiaip sau naršė. Ką dabar pasakytų įsižeidusieji, jei kas taip panaršytų po jų namus? Ar tai nebuvo didis dirbančio žmogaus suniekinimas? Tuos, kurie savo prakaitu šėrė visus, net nelaikė žmonėmis, jie neverti pagarbos nei dėmesio nei dabar, nes n e k o v o j o – jie, patys būdami alkani, tik maitino. Gerbiami ir giriami pasirinko sunkesnį kelią – stojo vadovauti, įsakinėti, grasinti ir mokyti kitus to, ko patys nemokėjo, o valstietis liko kur lengviau – auginti duoną ir būti pastumdėliu. O kaip tada duonelę augino, daugelis dabar nežino ar nenori prisiminti. Ne mūsų kaltė, kad buvo tokie laikai, bet reikia tiesos apie tuos laikus. Reikia visos tiesos apie visus pokario žmones. Nežmoniškumo nepateisinsi tuo, kad buvo tokie laikai. Ir tiesa – tai ne tų, kurie „tuo metu galėjo dar pataluose gulėti“, užgaida, o būtinybė nors kiek atsiteisti už padarytas skriaudas tiems, kurie, augindami duoną, dėjo pamatus šių dienų gyvenimui. Moka jiems mažai senatvėje, kaip mažai davė už sunkų darbą tada beveik prieš keturiasdešimt metų. Negali jie pasigirti žygiais, neparašysi apie juos konkursui į laikraštį. Mažai liko jų, tų laikų vargdienių, ir dabartiniai dvarponiai neturi kada pasakyti jiems gerą žodį nei gyviems, neranda nei kelių minučių atsisveikinimui prieš paskutinę kelionę.
O gal labai įgulęs į vertimus ir kitokią literatūrą? O gal kinkuoji po šilus ir dažai panosę mėlynėm ir avietėm? Kokie „Pigmaliono“ reikalai? Kaip sveikata? Jau turbūt iš laiško nuotaikos supratai, kad mano nervai visai suirę; gydausi, bet ne ką geriau.
Kada būsi Vilniuje? Rugsėjo mėnesį lyg ketinu atvažiuoti į miestą, tai būtų gerai tave rasti Lazdynuose. Jeigu iki tol užklysi į šituos kraštus, būtinai užsuk. Rugsėjo mėnesį (arba ir anksčiau), o jeigu nešals, tai ir spalį, galėtum pagyventi savaitę kitą pas mus. Gal jau bus kiek prašviesėjęs mano pasaulis – pavaikščiotuva po senas vietas, bliūmų7 pasidžiovintuva, gal net išsivirtuva obuolinės košės ir ją kabindami gražiai pakalbėtuva apie šį bei tą. Juk gali ateiti puikių minčių valgant obuolinę košę, jeigu visai neblogos kildavo ir nuo cukrinių runkelių košės su spanguolėm. O patylėtuva tai jau tikrai. Likimas nerodo, kas parašyta jo knygoje: jeigu jis taip nenori grąžinti man norą gyventi, gal jau paskutinė vasara, gal jau paskutinis ruduo?
Ar nusipirkai Jono Aisčio „Katarsį“? Kiek gavo Šakių knygynas, tai tik ant skaudamo danties. Tuos keliolika egzempliorių išsidalino kalbos dienų svečiai panemunėje. „Naujose knygose“ išspausdintus jo eilėraščius dar metų pradžioje skaičiau ir skaičiau, ir to graudaus žmogaus žodžiai krito į dirvą, lyg tyčia jiems išpurentą.
Spausdinu mašinėle, nes ranka rašomos raidės labai susiklaipo.
Kai turėsi kada laisvą valandėlę, parašyk ką nors.
O šito liūdno laiško neišmesk į šiukšlyną, geriau tegu jį suvalgo, kaip anais laikais, ugnelė, nes jame mano nuoga siela, ir nenoriu, kad ją tryptų purvinos kojos.
Laišką išsiunčiau rugpjūčio 5 d.
Arvydas
Albinas Bernotas Arvydui Galginui
Argirdiškė, 1988.VIII.25
Arvydai,
gyvas į žemę neįlįsi, bet, rodos, būtų tikras išganymas, jei ta žemė pati čia pat po kojomis prasivertų ir tave prarytų, užbaigdama kasdienines neišbrendamas, nepakeliamas, nesibaigiančias kančias – be mažiausios prošvaistės, be menkiausio vilties ženklo. Brolau, man nereikia jokių vaizduotės pastangų, kad tai suprasčiau – tame baisiame depresijos liūne esu pats skendęs, yra skendusi ir Danutė. Žinau, paguodos žodžiai čia nieko nepadeda, net kelia įtarimą: atrodo, tasai guodėjas yra bukas, bejausmis žmogus, o jei ir ne bejausmis, tai vis tiek jam toli gražu iki tavo skausmo, jis tik stebėtojas, o tu vienas visame pasaulyje verdi netekties pragaro katile. Motinos praradimas gal yra pats didžiausias praradimas ir mažam, ir dideliam, ir senam, ir jaunam. Ką daryti, kai viskas krinta iš rankų, netenka prasmės? Niekas nieko niekam nepatars. Milijonai mirė, miršta ir palieka gyvuosius, kurie vis dėlto vienaip ar kitaip randa savyje jėgų atsitiesti, kitaip juk būtų užsibaigęs pasaulis dar prieš mums gimstant. Labiausiai gal mus žudo egoistinis įsitikinimas, kad esame gimę laimei, ir kai dingsta paskutiniai tos laimės trupiniai, pasijuntame praradę žemę po kojom. O juk gamta netobula, ir ji paleidžia kiekvieną gyvybę ne kur kitur, o į ašarų pakalnę. Ir su tuo, matyt, neišvengiamai turime susitaikyti: laimės niekad neregėsime, sakykime, laimė yra turgaus deficitas, ne mūsų kišenei, ne mūsų gudrumui, šį deficitą perka vien dvasiškai degradavę, aptaukėję ir sportiškai guvūs, landūs. O mes tokie juk nenorime, negalime būti, todėl tam, kuo komfortiškai pasinaudoja miesčionys, iš anksto visiems laikams pasakykime sudie. Neprisimenu, ar skaičiau kur, ar pats susapnavau, kad ilgalaikė depresija rodo tam tikrą žmogaus dvasios ir proto, švelniai tariant, ribotumą. Depresija pražudo žmogelius, ne žmones, žmonės randa stiprybės pakilti virš savęs. Nebūtina dairytis į garsiuosius dvasios milžinus, kurių statulos paauksuotos, o paauksavimai visada kelia tam tikrą įtarimą. Atsigręžkime į savo pilkus tremtinius, ypač 1941 m., ir mums mūsų naminės, nors ir labai skaudžios žaizdos iškart pasirodys ne tokios baisios. Su tom pačiom netekties žaizdom mūsų nelaimingi Lietuvos vargšai ištvėrė ne kokioj nors Sodybų gatvėj, o už poliarinio rato, be šiltesnio rūbo, be pastogės, be maisto, tarp ledo ir savo mirusių artimųjų griaučių kalnų. Pasiimk ir būtinai paskaityk, jei dar neskaitei, „Pergalės“ 8 nr. D. Grinkevičiūtės, „Lit. ir mene“ (32 nr.) O. Beleckienės prisiminimus, „Gimtajame krašte“ (34 nr.) J. Bulotos straipsnį „Ledo vaikai“, pasiimk ir paskaityk, o perskaitęs turbūt atšauksi savo sunkius ir drauge lengvabūdiškus žodžius: „gal jau paskutinė vasara“, „gal jau paskutinis ruduo“. Arvydai, šitaip negalima, reikia bent šiek tiek save suimti į nagą: ne Tu vienas likai, liko tėvas, liko artimieji, pagaliau liko tauta, kuriai gimei, kurioje gyveni ir kuri dabar stebėtinai gražiai keliasi naujai aušrai. Gentainio jausmai savo tautai – ką kalbėti apie dvasinius! – net biologiškai užkoduoti tais pačiais genetiniais rašmenimis kaip sūnaus meilė savo motinai. Tai turėtų Tave ne tik guosti sunkią valandą, bet ir raginti keltis, net įsakyti. Gaila, kad Griškabūdyje Tu esi menkai informuotas, abejoju, ar orientuojiesi spaudos prieštaringumuose, kurie tampa iškalbingi tik žinant vykstančių procesų visumą. Ar matei rugpjūčio 23-iosios mitingo nuotrupas per televiziją? Iškeliami į viešumą seniai netekę tarptautinės juridinės galios Stalino–Hitlerio ir jų pakalikų pasirašyti dokumentai 1939–41 metais. Atstatoma teisybė tautai grįžtant į prieškarinį pradinį išeities tašką. Ir koks čia mūsų vaidmuo – Tavo, mano, jo, ano? Sakysi – nuo mūsų niekas nepriklauso. Šitaip esama įpratę ir įpratinti, šitaip galvojame. Bet daug kas jau galvoja kitaip, ir ne tik galvoja. Jei būtų ne taip, neturėtume šiandien naujausių svarbių nutarimų kalbos, istorijos, švietimo srityse, neturėtume kitų ryškėjančių apmatų respublikos savarankiškumo, ekologinio saugumo stiprinimui. Tai ne iš aukščiau numesta dovanėlė, o liaudies, tautos valia, įsikūnijusi ne be kliūčių. Esu liudininkas, kaip ne viena idėja gimė rašytojų partinėje organizacijoje, talkininkaujant mokslininkams, politikams, ir paskui per didesnį ar mažesnį vargą įgavo visuotinumą, pripažinimą, oficialų patvirtinimą. Tik inertiškoj rajonų aplinkoj gali pasirodyti, kad dabar visi daug šneka ir nieko nedaro. Tai klaidingas įspūdis, yra daug pasišventėlių, dirbančių ne už rublį, net daug kuo rizikuojančių. Ir šiandien kiekvienas laiku pasakytas, parašytas žodis ir paskelbtas žodis gali įgauti didelį svorį, žinoma, protingas žodis, nes, kaip sakė S. Geda, mūsų pilys yra mūsų galvos, ir mūsų jėga – protas, ne kardas. Šiuo metu Lietuvoje esantis H. Šilkinis savo Lenkijoje yra daug ko iki soties prisižiūrėjęs, bet kas jį nustebino Vilniuje – tai mūsų mitingų kultūra ir tai, kad aukšti valdžios žmonės nebijo išeiti prieš šimtatūkstantines minias. Matyt, užtat yra ir rezultatai, ir ne visi aukšti pareigūnai samprotauja pagal tą patį kurpalių. Šia prasme Lietuva gal net laimingesnė už Estiją, nors ten jau, be kita ko, beveik gatavi ir savi pinigai (keitimo kursas: viena estų markė = 3 rb.). Reikia tik džiūgauti, kad permainos vyksta rimtai ir ramiai, kad išlieka minimalus susiklausymas tarp to, kas ateis, ir to, kas turės nueiti, kad žmonės paklūsta gražiam šaukimui sąžiningai dirbti tai, ką geriausiai kas išmano, nepulti į kraštutinumus, ekstremizmą, nacionalizmą ir kitus izmus. Šia prasme galima pakraipyti galvą dėl Estijoje kuriamos naujos partijos, nes užtenka provokacijos Kalnų Karabache, kur persitvarkymo priešininkų sukeltas gaisras nė kiek nepadeda narplioti painius nacionalinius dalykus.
Arvydai, kaip Tau patinka iš užmaršties kapo prikelta tautinė vėliava, prieš porą mėnesių viešai suplevėsavusi ir dabar jau beveik įteisinta įstatymu? Man jos džiaugsmingos spalvos plazda kažkodėl su tragizmo priemaiša, o kodėl taip yra, nė pats negalėčiau pasakyti.
Arvydai, nors ir prašai, Tavo laiško nesunaikinsiu, blogiausiu atveju, galiu jį Tau grąžinti – yra gražių minčių, ir jų niekas nesistengia mindyti purvinais batais. Ginklas ir duona – ten tokia mintis, ją parėmęs vaizdais iš pokario Rygiškių, galėtum parašyti spaudai. Esi tam užsimojęs ir nenuleisk rankos. Prižadu padėti – tarpininkaujant, galutinai suredaguojant. Juk ir man išbristi iš depresijos padėjo Pigmalionas. Danutei padėjo išvyka į Nidą. Ir Tau būtų į sveikatą bent trumpam atitrūkti nuo Griškabūdžio. Kaip ir aną vasarą, įsimetęs į krepšį lašinių bryzą, atvažiuok į Argirdiškę, rudenį čia gražu: grybai, krosnies kūrenimas, pavaikštinėjimai paupiais, paežerėm. Į Griškabūdį atvažiuoti nežadu, kol nebaigsiu savo ūkio darbų, o jie, kaip žinai, užsitęsia iki Vėlinių. Danutė Tau ir Tavo tėveliui siunčia užuojautą. Ir aš siunčiu, nors gerai žinau, kad tai tik žodžiai, bet ką gi, priimkit bent juos, labai pavėluotus per nerangumą. Apie Jūsų nelaimę sužinojau greitai, bet tada mane buvo parbloškę kiti rūpesčiai, apie kuriuos Tu žinai ir po kurių aš pagiriojau pusę vasaros. Teko ir pasirguliuoti. Nieko nerašau, nes nėra tam jėgų. Su goduliu vis puolu prie laikraščių, kurių pluoštus retkarčiais gaunu iš Vilniaus. Įdomiausia dabar skaityti „Komj. tiesą“, „Gimtąjį kraštą“, „Lit. ir meną“, „Pergalę“, „Kultūros barus“. Daug informacijos „Lit. gazietoje“. Bet mane dabar užvaldžiusios savo krašto naujienos. Apskritai buvom įpratę domėtis tolimų pasviečių įžymybėmis, o panosėje leisdavom kolūkių pirmininkams neatitaisomai suknisti piliakalnius, senovines kapavietes, apie juos nieko nežinodami ir dorai nenutuokdami. Lietuviais gimę, gyvenom lyg ne Lietuvoj, miegojom sapnuodami svetimų kraštų istorijas ir geografijas, ir tai, žinoma, buvo labai paranku činovninkams tęsti dar caro pradėtus darbus, iš tautos likimo lošti sužymėtom kortom, kurios mums atrodė lyg naujos religijos šventi paveikslėliai. Tad atgailauti dabar tenka dėl aklumo.
Rašyk, labai lauksiu –
Albinas
P. S. Iš kur ten cituoji tuos „skaudžius žodžius“ ir „Bernotą“ be s? Persiskaičiau – laiškas kvailas: ne tas ir ne taip, kaip norėjau, bet… perrašinėti neturiu kantrybės, be to, atsiranda galimybė šiandien (VIII.26) išsiųsti… Turiu viltį, kad pajusi to kvailo laiško tikrąsias intonacijas…
Arvydas Galginas Albinui Bernotui
1988.9.6.
Sveikas, Albinai,
gavau abu tavo laiškus. Nesibaimink dėl manęs jokiu požiūriu. Imuosi šiokio tokio darbo: praeitą savaitę išdažiau virtuvę, yra keli obuoliai, sekmadienį purtėm, o vakar nuvežėm parduoti, šiandien buvo „mėšlavežis“ – kiek jo vištos ir triušiai pagamino – ir prasidėjo „rudens arimas“ – reikia sukasti plotelį aplink trobą. Ėmiau džiovinti bliūmus, bet šiemet labai suvargę, pakirmiję. Viskas per jėgą, tik laikas greičiau eina. Nors ir taip greitai bėga.
Televizorių mažai žiūriu, o laikraščius skaitau. Daug skaitymo, daug negirdėtos informacijos. Baisybių, gerų minčių, prieštaringų nuomonių, siektinų tikslų. Daug yra nukentėjusių šioje žemėje, ar nepritrūksim visiems paminklų. Vis rūšiuojam žmones – kiek jau turime rūšių. Gal geriau būtų vienas paminklas – tautos kančioms.
Tai, Albinai, kitiems yra buvę blogiau, ir man gali būti dar blogiau, bet… Koks esu, koks pasidariau, kokiu padarė, kaip likimo užrašyta, su visais, kaip dabar sakoma, „kompleksais“, kurie laikomi yda. Bet irgi matome, kas išeina iš žmogaus, kai jis atsikrato visų kompleksų.
Taip, tie žodžiai gal iš tiesų lengvabūdiškai pasakyti, ištrūkę iš „liaudies kontrolės“. Bet pasakyti.
Daug kalbama apie tikėjimą. Matyt, mūsų reikalai tikrai blogi. Bet ar gali jis išgelbėti? Jis gali paguosti, duoti viltį. Bet ar gali tas išgelbėti? Turbūt nepajėgsime nepaklusti galingam gamtos dėsniui – natūraliajai atrankai, kai išlieka stiprieji, prisitaikę. Mus išgelbėtų tik visiškai pasikeitęs požiūris į žmogų, pasikeitus moralė. Dabar mes panašūs į parazitus, ropojančius per vienas kitą ir be atodairos čiulpiančius žemės syvus. Kai mūsų nualinta ji žus, žūsime kartu.
Lašinių bryzą turiu, bet atvažiuoti į svečius turbūt neišeis. Kaip matei, aš irgi ūkininkas. Kaip tu vienas ištveri ten savanoriškoje tremtyje? Aš neištverčiau. Vis labiau prikempu prie vienos vietos. Jei kur retkarčiais ir išvažiuoju, skubinu sugrįžti į tą žemės lopinėlį, kuris su metais traukiasi ir galiausiai liks visai mažas.
Citavau Br. Sakalauskienę. „Drauge“ buvo įdėtas jos rašinys, skirtas konkursui.
Tik tiek. Trumpai ir padrikai. Galva tuščia.
Ramiai tempk po stogu, ką dievulis užaugino, ir nusiteikęs vėl parašyk kelis žodžius. Labai gera gauti laišką.
Arvydas
Albinas Bernotas Arvydui Galginui
Vilnius, 1988.IX.30
Tai va, Arvydai, vėl aš Tave negražiai užmiršau. Bet kad pritrūksta, brolau, ir to laiko, ir sveikatos – sveikatos gal dažniau. Pirmąsyk per savo amželį nežmoniškai apgailestauju, kad gyvenimas vis labiau krypsta į saulėlydį: gal ne tiek apmaudu, kad nespėsiu nuveikti darbus, apmaudu, kad nepamatysiu, ką nuveiks jaunesni, doresni, drąsesni, protingesni. Netrūksta pagalių į ratus iš dešinės ir iš kairės, bet vežimas važiuoja vis greičiau ir gražiau. Esu užsirijęs pirmaisiais laisvės gurkšniais ir stypsau be žado, negaliu žodžio pratarti, kartais net įsignybu į blauzdą: ar tik nesapnuoju? Ne, pasirodo, nesapnuoju, tai nelauktai išnirusi tikrovė, gal ne tiek buity, kiek dvasioj, grynos sąžinės ir prasmingos rizikos srityse. Daug kas dar miega, ir tas miegas visoks: iš nesupratimo, iš aptukimo, iš rambumo, iš baimės, iš netikėjimo ir pan. Sunku iškęsti nekišus pirštų tarp durų, bet kad tylėti, pasak ano, šiandien tiesiog nešvanku. Sąjūdžio spauda pilna gražiausių atsivėrimų, siekių, raginimų, prieš minias išėję dideli solidūs žmonės kalbėdami verkia, valdininkai (toli gražu ne visi) nenusigręžia, išklauso net „liaudies priešą“. Po didelių lietuviškų peštynių jau popieriuje pagaliau gatavas respublikos savarankiškumas, kuris žadina dideles viltis (politikoje, kultūroje) ir gal netikėtumus (ekonomikoje). Esu įsuktas ir aš į kalbos gaivintojų, tautiškumo žadintojų iniciatyvinį būrį, tikslas – atkurti prieškarinę Lietuvių kalbos draugiją.
Ar esi matęs „Atgimimą“, „Sąjūdžio žinias“, „Aušrinę“? Ne visus numerius pamatau ir aš – ir dėl to turiu didelių nuostolių. Įvykiai tokie dinamiški, kad kasdien vis kas nors pakinta, kas buvo vakar aktualu, šiandien, žiūrėk, jau nueitas etapas. Todėl ir mano smarkiai mielų šakiečių prilaikomas ir dėl to vėluojantis „Pigmalionas“ jau atrodys blankiai, tamsybininkai, kurių dar visur pilna, bus savo tikslą pasiekę, jie ne tokie jau durni kaip atrodo.
Kokios Tave nuotaikos lydi? Rašyk apie savo Rygiškius užmiršęs bet kokią politinę prievartą. Politika be politikos – gal tai ir yra tikrasis socializmas? Mes jo nesame ragavę nė trupinio. Bet šiandien (kaip ir visais laikais) bene svarbiausia būti žmogumi, pačiu savimi, ištikimu prigimčiai. O tai, pasirodo, nėra jau taip lengva, ypač mums, smarkiai sugadintiems ir suniurkytiems. Ir vargu ar galutinai kada atsitiesime, tad bent pasirėmę lazdele saulei leidžiantis pasižiūrėkime į ateinantį jaunimą, kuris dabar sparčiai keičiasi į gerąją pusę.
Atsiliepk! –
Albinas
P. S. Siunčiu anketą8 (daug neturiu, galima patiems pasidaryti) – padalink žmoneliams, padarysi tautai gerą darbą. Jei reikėtų, vėliau atsiųsčiau dar.
Parengė Donata Mitaitė
1 Atsakymą žino tik vėjas… (Vok.)
2 Gimtieji A. Galgino ir A. Bernoto kaimai.
3 A. Bernotas rašo esė ir eilėraščių knygą „Pigmaliono [Pigmalijono] sindromas“ (išleista 1989 m.), kurioje daug kalbama apie tėviškę, todėl ne viename laiške klausinėja draugo apie prisimenamus tėviškės žmones.
4 Turi būti „Vyžpinių“.
5 Griškabūdžio gyventojas. Žr. „Pigmalijono sindromas“, p. 84–87.
6 Kugultinovas D. Balandžio dvelksmas: poema, eilėraščiai / iš rusų k. vertė A. Bernotas ir A. Galginas. – Vilnius: Vaga, 1984.
7 Slyvų.
8 Siunčiama Represuotojo anketa, kurią užpildyti prašo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Tarybinės sociologų asociacijos Pabaltijo skyriaus Lietuvos filialo Komisija stalinizmo nusikaltimams tirti.