literatūros žurnalas

Donata Mitaitė. Matsas Traatas: „Nugara turi būti tiesi“

2022 m. Nr. 11

Pirmą kartą estų literatūros klasiką Matsą Traatą pamačiau 2003 m. lapkričio mėnesį Rygoje, konferencijoje, skirtoje latvių poeto Ojaro Vaciečio 70-osioms gimimo metinėms. Konferencija tęsėsi kelias dienas, pranešimai buvo ne tik apie patį latvių poetą, bet ir apie jo laiko literatūros, visuomenės gyvenimo kontekstus. Tikslios temos, kuria kalbėjau, neprisimenu, tik tai, kad šį tą sakiau ir apie Justino Marcinkevičiaus poemą „Devyni broliai“, apie nevienareikšmiškus poeto ir jo poemos vertinimus. Per konferencijos pertrauką prie manęs priėjo labai aukštas žmogus, prisistatė. Dėl streso ar jau dėl išsiblaškymo pasakiau, kad vaikystėje man tėvai buvo padovanoję jo knygą apie rudą katiną. „Knyga Unto, o aš – Traatas.“ „Šokį apie garo katilą“ irgi buvau skaičiusi, bet kalbėjom apie „Devynis brolius“, apie pokario vaizdavimo schemas. Klausinėjo apie pažįstamus lietuvius, nemažai tų, apie ką klausė, jau buvo mirę, o jis nežinojo – ryšiai buvo sutrūkinėję. Iš pirmojo susitikimo taip ir išliko dvi svarbiausios mūsų kalbų temos: istorija ir, deja, rašytojų mirtys. Paskutinę tokią žinią gavau iš jo, rodos, apie Jaaną Kaplinskį, o pati pranešiau apie Algimantą Baltakį.

Turbūt apie M. Traatą nemažai būtų galėję papasakoti lietuvių aktoriai ir režisieriai (filmavimo aikštelėse jis yra dirbęs, galbūt tas darbas kaip nors susijęs su jo, kaip scenaristo, išsilavinimu), bet ir jų daugumos jau nebėra. Gal iš tų filmavimo laikų M. Traatas buvo įsiminęs lietuvišką žodį „žaliukai“ (t. y. pokario partizanai), visokias mandagumo frazes – gal ir iš kokių kitų bendravimų su lietuviais. Kai perdaviau M. Traato linkėjimus Alfonsui Maldoniui, jis padėkojo, nusijuokė ir pasakė: būna, estai pasikviečia į svečius, atvažiuoji, o jie – tarsi su nepermatomais antveidžiais visi, net nebesupranti, ko ten atvažiavai. Bet pradedi bendrauti, po kiek laiko pasirodo – normalūs, šilti žmonės. M. Traatą buvau sutikusi dar ne sykį, dariau porą interviu, toji antveidžio–veido–antveidžio kaita truputį stebino, nors gal mes visi tokie, tik kai kurių žmonių veiduose minėta kaita ryškiau atsispindi. Kiekvieną sykį jis prašydavo perduoti linkėjimus Danutei Sirijos Giraitei ir paklausti, koks jos vertimo likimas. Danutė buvo išvertusi M. Traato romaną „Šilagėlė – vaistas nuo liūdesio“, kuriame pinasi XIII a. lyvių, estams giminingos, bet jau beišnykstančios tautos, ir sovietmečio estų gyvenimai ir likimai. Rašytojas norėjo pamatyti Lietuvoje išleistą knygą, turbūt buvo įsitikinęs, kad mūsų tautų problemos panašios. Kadangi mūsų bendravimo lingua franca buvo rusų kalba, įsiminiau ta kalba itin poetiškai skambantį romano pavadinimą: „Сон-трава – лекарство от печали“. Deja, į lietuvių kalbą išverstas romanas iki šiol tebėra neišleistas.

M. Traatas – turbūt vienintelis (sakykim, kad ne su daug kuo ir kalbėjau), kuris iš karto ir nuoširdžiai pasipiktino klausimu apie tai, kaip jam trukdė cenzūra. Tada klausinėjau jį norėdama padaryti interviu „Metams“ (pokalbis žurnale publikuotas 2004 m. gegužės–birželio numeryje). Pasakė, kad jei cenzūra ką nors išbraukė, o skaitytojai to nepastebi, vadinasi, kūrinys buvo blogai parašytas, geroje prozoje turi būti jaučiama, kad jos gabalas išplėštas. Pasakojo, kad vieną jo romaną jau nepriklausomoje Estijoje perleido, įdėdami cenzūros išbrauktus fragmentus. Tai esąs istorinio teisingumo atkūrimas, ir tiek. Galbūt jis turėjo galvoje jau mano minėtą „Šilagėlę….“, bet tikrai nežinau. Tada mudvi su „Metuose“ dirbusia Gražina Gediene prisivirėm košės. Kai redakcijoje skaičiau suredaguotą tekstą, Gražina pasakė, kad reikia sulietuvinti vieną vietovardį, pažiūrėjo į enciklopediją, sulietuvino. Neprieštaravau, nes jei enciklopedija rašo, turbūt taip ir yra. Kai tais metais M. Traatas atvažiavo į „Poezijos pavasarį“, padaviau jam žurnalą, ir jis tuoj pat bedė pirštu į klaidą. Ta vieta, kurią žymėjo estiškas vietovardis, ir mūsų lietuviškai užrašytoji – geografiškai labai toli viena nuo kitos. Rašytojas nepamokslavo, bet vis tiek buvo labai gėda. „Poezijos pavasario“ metu bendravome nedaug, festivalio svečiai paprastai būna užimti. M. Traatas su lietuvių grupe važiavo į Nidą (bent aš taip atsimenu), grįždamas iš jaunų poetų (regis, iš Rimvydo Stankevičiaus ir Aido Marčėno) gavo dovanų taukais varvančią rūkytą žuvį, tą siužetą jis prisiminė ir atsakinėdamas į 2014 m. almanacho „Poezijos pavasaris“ anketą. Kartą lydėjau estų rašytoją Vingio (senojo Zakreto) link. Jis tada ruošėsi rašyti apie estų kariškį ir politiką Johaną Laidonerį (1884–1953), rinko medžiagą. 1902–1905 m. J. Laidoneris mokėsi Vilniaus kariūnų mokykloje. Prisimenu, kurį laiką kankinau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekininką Praną Vasiliauską prašydama paieškoti senų Vilniaus žemėlapių ir padaryti jų kopijas, kurias siunčiau į Taliną, nes to buvau prašyta. Ar savo sumanymą rašytojas realizavo, nežinau. Dažnas pokalbis su M. Traatu neišvengiamai pereidavo į jo ilgą paskaitą apie Estijos istoriją. Koks nors bandymas pakeisti pokalbio temą pakeisdavo tik istorijos siužetą, apie kurį leisdavosi į naują pasakojimą. Jei būčiau buvusi atidesnė ir turėčiau geresnę atmintį, šį bei tą esminio apie estų istoriją tikrai žinočiau.

Deja, nesugebu ir užsirašinėti, ką išgirstu ar patiriu su žmonėmis bendraudama, paskui, jei prisiminimų kam prisireikia, išgraibytus iš atminties epizodus bandau suverti ant kokio nors siužeto siūlo, bet tas siūlas nebūtinai yra realus. Turbūt didžiausia mano atsiminimų apie M. Traatą dalis yra iš vienos dienos Taline, į kurį atvažiavau iš Rygos, kur keletą dienų praleidau vykdydama instituto projektą, reikalavusį daryti interviu apie sovietmečio literatų ryšius. Rytą susitikome su M. Traatu, ilgai sėdėjome jo pasirinktoje kavinėje, įrašiau ilgą interviu (ir, aišku, foninį kavinės triukšmą), šiaip kalbėjomės apie šį bei tą. Būtume prabuvę kavinėje iki pat mano vakarinio autobuso į Rygą, bet pasakiau, kad dar norėčiau pereiti Talino senamiestį. Gal tada, einant pro Kovų už Nepriklausomybę kryžių, rašytojas ir papasakojo, kad 1918–1920 m. kare už Estijos nepriklausomybę estams, jausdami solidarumą, padėjo suomiai, o paskui, 1939–1940 m., tarsi grąžindami skolą, estų savanoriai ėjo į Žiemos karą padėti suomiams. Įsirašytoji į diktofoną pokalbio dalis, kaip ir derėjo projektui, – apie mokslus, susitikimus su lietuvių literatais, šiaip apie gyvenimą. Kaip santykiuose su cenzūra, taip ir kitur M. Traatas nevaizdavo savęs auka: nei kai pasakojo apie skurdžią vaikystę ir paauglystę, nei kai kalbėjo apie tuberkuliozę, ilgus mėnesius ligoninėje Maskvoje, kurioje praleidęs daugiau laiko negu Literatūros instituto, kurio studentas buvo, auditorijose. Galų gale jam išpjovė pusę tuberkuliozės pažeistų plaučių. Papasakoti M. Traatas galėjo daug ką, bet – be savigailos. Po vidurinės jis mokėsi kažkokiame technikume, man, prisimenu, padarė įspūdį, kad ir „medžiagų atsparumo“ egzaminą buvo išlaikęs (draugai yra daug kalbėję apie tai, kokia sunki ši disciplina), paskui jau dalyvavo kūrybiniame konkurse į Literatūros institutą. Aukštoji mokykla, apie kurią jis pasakojo su didžiausia pagarba, – Aukštieji scenaristų kursai Maskvoje, kuriuose jis mokėsi turbūt 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Prisimenu jį minint Krzysztofą Zanussį, Andrejų Tarkovskį, kaip ten dėsčiusius ar tik atskiras paskaitas skaičiusius režisierius, ar tiesiog kaip ten sutiktus svarbius jam žmones. Tų kursų studentams buvę sudarytos sąlygos peržiūrėti necenzūruotus pasaulio kino klasikų ir dar ne klasikų darbus, kurie trumpam būdavo atvežami kursų klausytojams, čia pat būdavęs ir vertėjas, sinchroniškai verčiantis dar nedubliuotą filmą. Tuose kursuose M. Traatas susipažino ir su Rimantu Šaveliu. Yra pasakojęs (gal kai norėjau, kad atsakytų į „Poezijos pavasario“ klausimus) apie dar labai jauną ir liūdną „dėl Lietuvos“ Marcelijų Martinaitį, pažinojo Albiną Bernotą, Alfonsą Maldonį, Algimantą Baltakį, Joną Strielkūną, draugavo su Gediminu Jokimaičiu. Prisimenu, pasakojo apie teoriją ar schemą, kurią poezijos vertimui buvo susikūręs G. Jokimaitis. M. Traato požiūriu, ji buvusi labai sudėtinga, bet visai neefektyvi. Kelis kartus yra pabrėžęs, kad Lietuva yra turėjusi nepaprastą prezidentą – Platono vertėją! Tai apie Antaną Smetoną.

Vienas iš labai įdomių man siužetų – „Haralos biografijos“, toks išsitęsęs M. Traato „projektas“ (suironizuotų ką nors dėl čia mano pasakyto žodžio; taip ir girdžiu ironišką „i-no-va-ty-vus“. Ironija būdavo skirta įkyriai kalboje kartojamiems madingiems žodžiams, be kurių dažnai galima apsieiti; beje, jam labai nepatiko, kai vietoj „eilėraštis“, „romanas“ ar pan. sakoma „tekstas“, net komentavo, kad „tekstas“ autoriaus neįpareigoja, bet koks rašinys yra tekstas, o „eilėraštis“ įpareigoja – maždaug taip). Harala – jo sugalvotos vietovės kapinės, kuriose daug XX a. kapų (ir jau XXI a., nes juk kapinės vis plečiasi). Ilgesnės ar ir visai trumpos „biografijos…“ – tai kapinėse palaidotų žmonių autoepitafijos, kurių visuma atskleidžia sudėtingo laiko Estijos istoriją, nes mirusieji, mūsų akimis, teisuoliai ir nusikaltėliai, įvairių pažiūrų, beveik bespalviai šešėliai ir ryškūs avantiūristai, suaugę, pasenę ir visai dar vaikai, pasakoja trumpesnę ar ilgesnę savo gyvenimo istoriją. Literatūros kritikai teigia, kad „Haralos biografijose“ išryškėja visos M. Traato talento briaunos: poeto, prozininko, dramaturgo ir scenaristo. Šiek tiek „biografijų“ vertimų skaičiau Taline leistame žurnale „Raduga“ ir kitur, šiek tiek girdėjau iš autoriaus, kuris noriai apie jas kalbėjo, net vertė, jei tik tau įdomu, pakeliui pakomentuodamas šį tą apie Estijos istoriją, pabrėždamas paralelę su Lietuva, paaiškindamas kokią realiją. Prisimenu, sakė, kad pirmosios Estijos nepriklausomybės pradžioje daug žmonių stengėsi „suestinti“ savo pavardes. Ir jo Haralos kapinėse guli daug Miškų, Vilkų, Beržų (sąlygiškai, iš tiesų neprisimenu, apie kurias konkrečias pavardes jis kalbėjo). Sakėsi kompiuteryje turįs juodraštį, kur surašo sužinotus įdomesnius žmonių gyvenimo siužetus, frazes, kurių gali prisireikti konstruojant kokią „biografiją“. Sykį papasakojau jam apie tai, kaip, pusę metų su broliu nesimatę, sėdėjome pas mane, valgėme blynus, gėrėme kavą, o brolis uždavė man vienintelį tą popietę klausimą: „Ar jis blusų turi?“ (tai apie aplink besitrinantį mano šunį). „Į „Haralos biografijas“, – šyptelėjo pašnekovas. „Dovanoju!“ – atsakiau. Kiek sugebėjau suprasti, „Haralos biografijose“ savitai atsiskleidžia didžioji rašytojo meilė istorijai, Estijai ir jos žmonėms. Labai laukiu „Haralos biografijų“ lietuviškai, D. Sirijos Giraitė jas verčia. Šiame „Metų“ numeryje skelbiamas jų pluoštas.

Pasikuitusi po atmintį, randu pokalbių detalių, kurios yra praradusios buvusius kontekstus, likusios tiesiog pokalbių šukelės. Neprisimenu, kada, kokia proga M. Traatas sakė bijąs, kad mūsų nepriklausomos šalys vis labiau provincialės. Kalba tarsi prasidėjo nuo jo skaityto interviu su Tomu Venclova, su kuriuo šiuo atveju jis solidarizavosi. Esame kalbėję apie tarmiškai rašomą poeziją, M. Traatas yra išleidęs ne vieną rinkinį savo gimtąja Tartu tarme. Iš pokalbio teprisimenu tiek, kad didžiausias komplimentas buvęs kritiko pasakymas, jog eilėraščiai skambą natūraliai, anaiptol ne kaip vertimas iš bendrinės kalbos į tarmę, kaip poetams dažnai atsitinka. Ne sykį yra kartojęs, kad rašant negalima meluoti net detalėse. Būdavo, pats, tos tiesos ieškodamas, ilgam užsidarydavo Tartu archyvuose (tai jo vaikystės kraštas, matyt, dažnai būtent tų vietų istorija labiausiai jį domino). Kartą pasakiau, kad man labai patinka Nikolajaus Zabolockio eilėraštis „Kadagio krūmas“, M. Traatas pradėjo jį skaityti ir pastebėjo, kad minimi kadagio sakai, – tai buvo galas: „Kadagys neturi sakų!“ Niekaip N. Zabolockio nebeapgyniau.

Aišku, labai gerai prisimenu ir vis kartojamą sakinį, kaip pranešdama apie M. Traato mirtį parašė D. Sirijos Giraitė, jo „firminį“: „Išsitiesk, nugara turi būti tiesi.“ Universalus patarimas ar greičiau paliepimas.

Jūratė Sprindytė: „Esu impregnuota gera literatūra“

2022 m. Nr. 10 / Literatūrologę Jūratė Sprindytę kalbina Donata Mitaitė / Su Jūrate Sprindyte kartu dirbam jau ne metus, o dešimtmečius. Atrodo, per tą laiką tiek visko prikalbėta, o vis tiek įdomu ir klausti, ir klausytis.

Donata Mitaitė. Daina pro žemės balsą

2022 m. Nr. 10 / Pranutė Aukštikalnytė. Tokią poetę žinome iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos–penktojo dešimtmečio pradžios periodikos, kurioje ji spausdino savo eilėraščius. Aišku, ir iš vėlesnių knygų bei straipsnių apie to meto…

Almis Grybauskas: „Atsilaikyti…“

2022 m. Nr. 3 / Rašytoją, vertėją Almį Grybauską kalbina Donata Mitaitė / Praėjusio amžiaus 8–9-uoju dešimtmečiu Almį Grybauską, Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną kritikai, o gal ir skaitytojai suvokė kaip maištaujančią jaunų nekonformistų kartą.

Donata Mitaitė. Laimingo gyvenimo dienoraštis

2021 m. Nr. 5–6 / Vanda Zaborskaitė. Dienoraščiai, 1941–2010. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 245 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

Donata Mitaitė. „Į sėklos grūdelį sudėti save…“ (1968-ieji Alfonso Maldonio poezijoje)

2019 m. Nr. 8–9 / Rugpjūtis – Alfonso Maldonio mėnuo, šiais metais jau devyniasdešimtasis, poetas gimė 1929-aisiais būtent rugpjūčio 22 d. Dar vasara, bet jau nebe visai, gamtoje atsiranda rudens spalvų ir kvapų.

Donata Mitaitė. Laiškai per Atlantą: Kazys Bradūnas ir Eugenijus Matuzevičius

2018 m. Nr. 7 / Kazys Bradūnas šiandien – neginčijamas lietuvių literatūros klasikas. Eugenijus Matuzevičius, Viktorijos Daujotytės pavadintas „žemininkų broliu“, nežiūrint nedideliu tiražu išleistos ir labiau to meto Lietuvos istoriją,

Donata Mitaitė. Tikro gyvenimo pasiilgus

2018 m. Nr. 5–6 / Almis Grybauskas. Toli blizga. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 70 p.

Donata Mitaitė. Vienintelio miesto sujungti

2017 m. Nr. 8–9 / Judita Vaičiūnaitė (1937.VII.12–2001.II.11) ir Tomas Venclova (g. 1937.IX.11) kartu su Vytautu P. Blože, Sigitu Geda, Jonu Juškaičiu, Marcelijum Martinaičiu kritikų laikomi XX a. 7-ojo dešimtmečio lietuvių poezijos…

Donata Mitaitė. Netvarus Ievos Gudmonaitės eilėraščių pasaulis

2016 m. Nr. 8–9 / Ieva Gudmonaitė. Sniego skonis. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 80 p.

Donata Mitaitė. Iš patirčių

2016 m. Nr. 1 / Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 304 p.