Donata Mitaitė. Poetės sustabdytos akimirkos

2023 m. Nr. 5–6

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Dulkė saulės spinduly: eilėraščiai. – Vilnius: Homo liber, 2022. – 143 p.

Skaitome poezijos knygas, poečių ir poetų klausomės literatūros festivaliuose, poezijos vakaruose, matome socialiniuose tinkluose: eilėraščiai, draugiškos knygų recenzijos, nuotraukos, asmenukės, patiktukai. Taip dabar gyvenam. Aišku, iš eilėraščių, pelniusių daugybę patiktukų, kartais susidėlioja gera poezijos knyga, o kartais ne. Bet aš čia – apie jaunimą, gal dar apie viduriniąją poetų kartą, o parašyti pažadėjau apie vyriausiosios kartos poetę Stasę Lygutaitę-Bucevičienę, kuri dabar viešumoje beveik nematoma, išskyrus retas eilėraščių publikacijas periodikoje ir pastaraisiais dešimtmečiais dažniausiai ne didžiųjų leidyklų išleidžiamas knygas. Poetės buvimas savotiškoje nuošalėje kuria intrigą: kokia poezija ten rašoma?

Naujausioje S. Lygutaitės-Bucevičienės knygoje „Dulkė saulės spinduly“ eilėraščiai nedatuoti, nesuskirstyti į skyrius. Rinkinį į šešias beveik lygias dalis (tik pirmoji dalis trumpesnė) dalina pabalintų peizažų nuotraukos, nedrįsčiau teigti, kad tie nuotraukų atskirti kūriniai kuo nors iš esmės vieni nuo kitų skiriasi ar kad įžiūrėjau kokią minties ir poetikos raidą visoje knygoje. Tiesa, paskutinis knygos eilėraštis iš tiesų skamba kaip baigiamoji viską apibendrinanti deklaracija:

Ta sustabdyta
Mano akimirka
Visada
Mano danguj ir žemėj,
Visada –
Mano sapnuos. (p. 140)

O nupiešti ar nufotografuoti atskiri augalai ar erdvūs peizažai dažni poetės knygų viršeliuose ir knygų pavadinimuose jau nuo pačios pirmosios „Žalios žolės žaidimai“ (1971), o dar – „Lengva saulė migloj“ (1979), „Medis raudonom uogom“ (1983), „Amžinoji žolynų šviesa“ (1988) ir kt. Naujausio rinkinio pavadinimas „Dulkė saulės spinduly“ kuria efemerišką vaizdą: spindulys gali užgesti ir dulkė pasidarys nematoma, o ir šiaip, kur ji nuskris, net nepastebėsi, dulkės plika akimi žiūrint visos vienodos. Poetės miniatiūroje dulkė „amžina, kantri, tyli“ (p. 136). Toks būtinas pasaulyje, mažytis, akimirkai spindulio išryškintas objektas kaip ir mes visi.

Rinkinio eilėraščiuose žmogaus buvimas iš tiesų trapus, nesaugus („Ir nė vieno / Angelo sargo“, p. 64), nors dramatizmas prislopintas, tarsi susitaikius su tuo, kad gyvenimo kryptis yra vienintelė ir nepakeičiama, dažnas ribos – ir viso pasaulio galutinės ribos – pojūtis:

Mūsų pasaulis
Tą vidurnaktį
Mums nieko nejaučiant
Prie bedugnės
Ėmė artėti (p. 55)

Beje, yra ir eilėraščių, kuriuose deklaruojamas sau susikuriamas pasaulis arba apie kokį varliagyvio išlipimą į krantą papasakojama taip, kad jis nejučia primena gyvenimo žemėje pradžią.

Žmogaus būsena eilėraščiuose švytuoja tarp priešybių: „Buvo ramu / Ir baugu <…> Tikėjau ir netikėjau“ (p. 16), „Viskas buvo / Toli netoli“ (p. 27), „Toks galingas / Ir toks bejėgis“ (p. 113), „Nes pasaulis šitoks didis, / O gyvenimas toks mažas“ (p. 132) ir pan.

Ne kartą rinkinyje poetė išsitaria apie nepažinias paslaptis:

Tyla vis sunkėja,
Kai įsitempęs žiūri,
Kas pasirodys
Rytmečio horizonte:
Ateities aptemus žvaigždė
Ar buvusio laiko griuvėsiai,
Ar kažkas
Dar neįmintas
Iš anapus (p. 86)

Esama ir pradžių, ir pabaigų, ir neįmenamų paslapčių, nes pažeme slenka „Amžinas / Laikinas / Laikas“ (p. 87). Man labai gražus šis laiko apibūdinimas.

Gyvenimas knygoje sukasi amžinuosiuose paros ir metų laikų ratuose, nors knygos struktūros nei rytas ir vakaras, nei ruduo ir pavasaris neformuoja, jie sumišusia tvarka tiesiog paminimi eilėraščiuose. S. Lygutaitės-Bucevičienės poezijoje dažniausia yra tylaus stebėjimo situacija, o gamta išlieka pastoviausias vaizdų, metaforų, palyginimų šaltinis, šioje knygoje – beveik vienintelis. Žmonių eilėraščiuose visai nedaug, geografinių nuorodų – dar mažiau: Lietuva, Skuodas, Mosėdis. Po S. Lygutaitės-Bucevičienės eilėraščius skraido juodvarniai, balti balandžiai, ne kartą prisimenamas „erškėtis“, kartais dygliuotas, o kartais žydintis, baltas ėriukas – vardinu gilias tradicijas literatūroje ir apskritai kultūroje turinčius įvaizdžius. Šiaip jau flora (diemedis, kerpė, dilgėlės, šermukšniai, paparčiai, aguona, klevas, alksnis ir t. t.) ir fauna (briedžiai, šuva, drugiai, driežas, vyturiai, sakalas, kuosa, bitelės, skruzdės ir t. t.) knygoje labai įvairi, nors, aišku, yra ir neįvardintų medžių, krūmų, žolynų, piktžolių, paukščių, žvėrių, vabalų.

Stebinčiame S. Lygutaitės-Bucevičienės žvilgsnyje beveik nejaučiama ironija, net ir apie asiliuką, kuris nemato ir negirdi didelių, bet nuo jo nepriklausančių dalykų (kaip sukasi žemė, kaip dingsta akimirkos), nes yra arba alkanas, arba sotus (p. 37), poetė papasakoja konstatuojamąja intonacija. Asiliukas nėra kurčias, koks iš Horacijaus eilutės jis atėjo į žinomą Donaldo Kajoko eilėraštį, o tiesiog pernelyg užimtas banalia kasdienybe. Beje, eilėraščiuose poetė skaitytojų ir negraudina bei pati nesigraudina. Ji žiūri į pasaulį ir jį komentuoja.

Ilgas keturių dalių eilėraštis „Po Lietuvos dangum dega sena sinagoga“ – bene vienintelis, kuriame akivaizdžiai atsiplėšiama nuo aplinkos, gamtos stebėjimo ir atsigręžiama į tragiškąją istoriją. Tiesa, eilėraštis nėra naujas, jis jau spausdintas ir 2003 m. išleistoje rinktinėje „Iš buvusio dangaus“, ten pažymėta ir jo parašymo data – 1991 m. Naujojoje knygoje poetė vientisą tekstą padalino į keturias dalis, sulaužė ilgas ankstesnės eilėraščio redakcijos eilutes, truputį pakoregavo skyrybą, pakeitė porą eilėraščio eilučių paskutinėje dalyje: iš istorijos gilumos žiūrint, būsimos „aklos neteisybės“ dar nematyti, nors ji tikrai ištiks Lietuvos žydus. Vis dėlto, žvelgdama į ateitį, poetė išlaiko optimizmą: „Didis šviesus / Lietuvos dangus / Mus kartu / Teapšviečia“ (p. 69). Sugrįžimas prie eilėraščio ir jo pakartojimas naujoje knygoje rodo, kad žydų likimo tema poetei labai svarbi.

Stasės Lygutaitės-Bucevičienės lyrikos pagrindiniai bruožai išlieka pastovūs, taigi teisi ir Paulina Žemgulytė, 2003 m. recenzavusi poetės rinktinę ir kaip perspektyviausią poetei eilėraščio modelį mačiusi lakonišką, kondensuotą miniatiūrą, ir Henrikas Čigriejus, 2014 m. minėjęs „netikėtą pabaigos metaforą“. Populiariausia eilėraščio forma naujojoje knygoje – ne miniatiūra, tačiau dauguma ryškesnių eilėraščių – trumpi vienos ar dviejų strofų verlibrai. Vis dėlto knygai labai reikėjo ir griežtesnės struktūros, ir reiklesnės kūrinių atrankos, nes bent dalį eilėraščių galima suprasti kaip vienos ir tos pačios temos, vienos ir tos pačios intonacijos variacijas, su vos vos pakeista vaizdų sistema. Tiesa, viename eilėraštyje esama daugiskaitos: „teisybės“. Gali būti, kad poetės ir kritikės „teisybės“ nesutampa.