literatūros žurnalas

Donata Mitaitė. Kieno dar popieriai blogi?

2023 m. Nr. 8–9

Algimantas Mikuta. Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 652 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

XX a. literatūros istorijoje“ Vytautas Kubilius rašė, kad, poeto Algimanto Mikutos supratimu, „pasaulį reikia ne metaforizuoti, o apmąstyti – tokia yra lyrikos misija“ (p. 546). Šis, anot kritiko, apmąstyti linkęs poetas išleido jau antrą storą ne eilėraščių, bet užrašų knygą: „Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai“. Pirmoji, pavadinta „Kompostas“, išleista 2009 m. Naujojoje knygoje autorius guodžiasi buvęs nesuprastas, nes jo kompostas – „buvusio žaliuojančio pasaulio simbolis“ (p. 154), kurio niekaip negalima tapatinti su trąša, su mėšlu. A. Mikutai apmaudu, kad, rašydami apie Marcelijaus Martinaičio knygą „Mes gyvenome“, kritikai kalbėjo „apie jos turinį, vaizduojamą tikrovę, autoriaus požiūrį ir atskleistą praeities atmosferą“, o recenzijoje apie „Kompostą“ vienas jaunas kritikas „jo turinį ir idėją apėjo, dėmesį skirdamas kūrybos psichologijai, realybės ir tiesos problemai, taigi, teoriniams dalykams, kurie man, kaip autoriui, nėra svarbūs“ (p. 155). Kitoje vietoje A. Mikuta teigia, kad šiuolaikiniai „kritikai visiškai nebesidomi kūrinių idėjomis, knygų tematinėmis problemomis, autorių pasaulėžiūra“ (p. 53). Pagal savo sugebėjimus pabandysiu tą baltą rašinių apie A. Mikutą dėmę šiek tiek paspalvinti.

Knygoje įdomiausi man buvo autoriaus prisiminimai apie sutiktus žmones, rašytojus ir ne rašytojus, apie nuotykius, patirtus vaikystėje ir jaunystėje Mažeikiuose, ir koks tas miestas buvo, apie studijas, Kauno jaunųjų rašytojų sekciją ir apie daugybę kitų dalykų. Tokio tipo fragmentai knygoje toli gražu nedominuoja, bet jų yra nemažai. Ir juose, kaip ir kitur knygoje, autorius dažnai grubokai tiesmukiškas, pabarstantis šiek tiek buitinio antisemitizmo grūdelių (bet apie tai kiek vėliau), tačiau, šiaip ar taip, čia rašytojas pasakoja apie tai, ką pats patyrė, o tiesos ir melo santykis memuaruose priklauso ir nuo atminties žaidimų, ir nuo to, į kokią (hiperbolizuojančią, sentimentaliąją ar dar kokią) poetiką prisiminimų autorius linkęs. Autoriaus pasirinkimų, ko prirašyti į storus tomus, joks kritikas neturi nei teisės, nei valios, nei galios pakeisti. Galima tik juos aptarti recenzijoje.

Viena knygos „Languoti sąsiuviniai“ temų: „su rašytojais Lietuvoje ­– blogi popieriai“ (p. 236). Ir su kritikais blogi, ir konkrečiai su Viktorija Daujotyte, kuri kaip kokia literatūros sesuo Teresė „stengiasi visus apraminti, užglaistyti ginčus, paglostyti nuskriaustuosius“ (p. 10). Negerai ir su „Poezijos pavasariu“, užsimaniusiu būti festivaliu, nes į jo baigiamąjį vakarą VU Sarbievijaus kieme vyresniems poetams „geriau <…> neiti. Jauni poetai jų nemėgsta, net kursto prieš juos studentus, kuriems įdomūs tik kursiokų rašiniai“ (p. 194). Ne tik literatūros ir meno „popieriai“ blogi, bet ir šiaip politikos vandenys užteršti, nes amerikiečiai „visuose atsakinguose geopolitiniuose postuose siekia susodinti savo žmones, kuriuos galėtų kontroliuoti. O pirmasis toks buvo prezidentas Adamkus“ (p. 141). Iš Amerikos, knygos autoriaus nuomone, apskritai ateina labai daug blogio. Blogiukų sąrašą galima tęsti arba ieškoti išimčių, tarkim, rašytoja Sandra Bernotaitė, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas bent jau kol kas geri; gerai, kad vyksta „protmūšiai“, gal dar šis bei tas neblogai, bet to ne tiek ir daug blogybių okeane.

Turbūt esu viena iš nedaugelio, perskaičiusių abi labai storas A. Mikutos knygas, ir „Kompostą“, ir „Iš languotų sąsiuvinių“. Pirmąją skaičiau, nes buvau paprašyta dalyvauti jos pristatyme Rašytojų klube. Iš pristatymo prisimenu tik tiek, kad tada pasakiau apie įkyroką autoriaus rašinių buitinį antisemitizmą. Tą įsiminiau, nes ilgai svarsčiau, kaip elgtis: „susirgti“ ir neiti į pristatymą, apsimesti, kad niekas neužkliuvo, ar dar ką daryti? Bet nuėjau, pasakiau, autorius, atrodo, neįsižeidė. Savaime aišku, niekas nepasikeitė ir antrojoje knygoje – žmonių pažiūros būna tvirtos. Truputį keista, kad negausiems knygos recenzentams šis punktyriškas leitmotyvas neužkliuvo, o gal ko nepastebėjau. Be abejo, žmonės turi teisę skleisti savo mintis ir nuomones, tačiau mūsų „kruvinose žemėse“, kaip jas pavadino istorikas Timothy’is Snyderis, su šia teise derėtų elgtis atsargiau, prisimenant, kad po Antrojo pasaulinio karo prie kiekvieno Lietuvos miestelio radosi žydų holokausto aukų kapai. A. Mikuta tą žino, jis perpasakoja „Šiaurės Atėnuose“ skelbtus Kazio Dobrovolskio prisiminimus, kaip buvo sušaudyti Salantų žydai (p. 517–518), primena, kad žydų ir krikščionių nesantaika siekia imperatoriaus Konstantino laikus (p. 148), pasamprotauja, kad prieškario Lietuvoje lietuviai ir žydai gyveno uždarai, savo bendruomenėse, o tai tikrai negerai, bet ir čia tarsi tik žydai kalti: „<…> kai žydaitė susikukuodavo su lietuviu, žydams būdavo tragedija“ (p. 157). Kiek man žinoma, dauguma lietuvių tokiu atveju irgi nesidžiaugdavo. Buitinio antisemitizmo knygoje daug: „Ir dar – pusžydis Fišeris buvo išvadintas antisemitu, nors nepaaiškinta kieno ir už ką. Nieko keisto – žydai mėgsta šiuo kaltinimu drabstytis į visas puses“ (p. 24); „Matyt, [žydas] norėjo prisigerinti“ (p. 287); „Kiti žydeliai, kurių prisirinkdavo iš Maskvos ir Leningrado, taip toli neidavo gal laiko gailėjo, gal tingėjo <…> kažkoks žydelis, direktoriaus Baumano draugas, pats paaiškino, kad dėl dviejų lietuvių nėra prasmės pildyti baseino“ (p. 391–392).

Mane stebina nenuilstamas autoriaus susidomėjimas žmogaus tautybe, jos apibūdinimai ir tikslinimai (penktasis sovietinio paso punktas iš tiesų atrodo esąs nemirtingas): Aleksandras Galičius „labiau panėšėjo į prakutusį čigoną negu į žydą“ (p. 429). Bet nebenoriu cituoti, pasakysiu tik, kad žodyje „žydelis“ priesaga turi anaiptol ne švelnų atspalvį, kaip žodžiuose „vaikelis, žiedelis, takelis“, o paniekinamą, kaip, tarkim, ir „ruselis, ruskelis“. Visi, bent jau tie, kam lietuvių kalba gimtoji, tą atspalvį gerai jaučia, todėl jei kas nori tarsi nekaltu būdu išreikšti savo paniekinamą požiūrį į žydus, tokią priesagą ir prideda. Antisemitizmas knygoje ypač kliūva todėl, kad joje savo vardu kalba pats rašytojas, o ne koks nesimpatiškas romano ar apsakymo personažas. Taip šioje knygoje neatsakingai įteisinamas nepagarbus kalbėjimas apie žmones, prisikabinant tik prie jų tautybės. Kur kas rečiau, bet kliūva ir kitiems, ne tik žydams: „Gruzijoje <…> bet kuri valdiška tarnyba suteikia darbuotojams progą pasipelnyti, kuria visi kaukaziečiai be išimties naudojasi“ (p. 16), o „latviai visada taikosi prilygti vokiečiams, stengiasi būti panašūs į juos, perimti vokišką kultūrą“ (p. 122).

Neretai knygos užrašų fragmentai pradedami žodžiais „kažkur girdėjau“, „nugirdau“, „nuklausiau“. Iš pradžių bent kai kurias man abejotinas A. Mikutos „nuogirdas“ tikrinau (interneto laikais tai paprasta). Įsitikinau, kad alergijos saulei iš tiesų esama, ji rimta ir nemaloni, nors autorius tuo ir netiki (p. 88). Viena iš mažų Altajuje gyvenančių tautų vadinasi šorai, tačiau nei su kelnėm (šortais), nei su trumpais filmais (irgi vadinamais „šortais“) jų etnonimas, kitaip nei įsivaizduoja turbūt blogai „nugirdęs“ knygos autorius (p. 142–143), neturi nieko bendro. Plėviasparniai – ne skraidantys žinduoliai, kaip teigiama (p. 403), o vabzdžiai.

Paskui tas keistenybes tikrinti nusibosta, bandai suvokti, kodėl šitai rašoma, negi tam, kad skaitytojai naršytų internete? Bet jie mūsų laikais ir taip ten ilgai užtrunka. Siekiant išbandyti skaitytojų humoro jausmą? Bet kad nejuokinga. Norint sukarikatūrinti ir pasišaipyti? Tačiau tokiu atveju rikošetu daugiausia kliūna autoriui, parodančiam savo neišmanymą: „Vilniuje veikia karnavalinių drabužių nuomos parduotuvė, Anykščiuose Angelų muziejus. Dar girdėjau, kad Šiauliuose kažkokia tetulė savo bute įsteigė Kačių muziejų. Na, gerai, ten sienos nuklijuotos visokių veislių kačių nuotraukomis, keliolika dėl įspūdžio po muziejų laksto gyvos. Bet angelų? Kas tenai rodoma? Paveikslėliai, statulėlės? Gal į Anykščius užsuka ir angelų?“ (p. 87). Tikiu, kad kelionei į Anykščius rašytojas nebeturi sveikatos, bet pora spragtelėjimų kompiuterio pele ir sužinotum, kad Angelų muziejus yra tapęs dalimi Anykščių Sakralinio meno centro, kuriame rodoma ilgai mieste kunigavusio Alberto Talačkos sakralinio meno kolekcija, dar šis bei tas. Muziejui savo sukauptus meno kūrinius (tapybą, grafiką, liaudies meną), vaizduojančius angelus, padovanojo dailėtyrininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris, ekspozicija vis papildoma. Lankiausi, labai įdomu. Bet jei žinosi tiesą, nebebus iš ko šaipytis. Be abejo, bažnyčia, o ypač konkretūs jos tarnai, dažnai verti visokeriopos griežtos kritikos, tačiau jei iš banalaus buitinio ateizmo taško žiūrėdamas nuolat puldinėji pačią krikščionybę, Dievą, Biblijos „pasakas“, kartais lyg ir turėtų kilti noras ko nors paklausti, kaip rašė Vytautas Mačernis, „kunigų ir filosofų“, pridėčiau ir teologų. Juk šiomis temomis prirašyti tomų tomai. Tada diskusija būtų esmingesnė. Bet kam? Sovietinis mokslinis ateizmas seniai viską paaiškino.

Visokeriopai apžvelgęs Leono Gudaičio veiklą, A. Mikuta prideda: „Nemune“ dirbdamas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, į rašinių turinį labai nesikišdavo redagavo stilių, mikliai sužvejodavo autorių paliktus liapsusus (netikslias datas, pražiūrėtus faktus, pavardes, kūrinių pavadinimus, giminystės ryšius“ (p. 490–491). Tokią akį (aišku, ir išsilavinimą) turinčio redaktoriaus labai trūko paties A. Mikutos knygai. Nežinau, ką jo knygą rengiant spaudai veikė redaktorė Milda Kiaušaitė, ar autorius jai neleido taisyti net labiausiai akį rėžiančių faktinių klaidų, ar (bet tai jau būtų visiška redaktorės diskvalifikacija) ji klaidų nepastebėjo: kunigaikštis Vilgaudas ne Antanas Urniežius (p. 269), bet Stasys, Kazio Bradūno duktė antropologė – ne Emilija (p. 274), bet Elena, paminklas Frankui Zappai pastatytas ne Užupio kieme (p. 374), o pačioje K. Kalinausko gatvės pradžioje, gana toli nuo Užupio, žinomo Rusijos žurnalisto pavardė Pozneris, o ne Pevzneris (p. 428), Rūtos Šepetys romano pavadinimas – „Tarp pilkų debesų“, o ne „Pilki debesys“ (p. 198). Bet fiksuoti storos knygos faktines klaidas irgi nusibosta.

Beje, A. Mikutą klaidos, jei jos paliečia jį patį, žeidžia, todėl jis parašo ilgoką tekstelį apie tai, kaip tie, kas Bijotuose jam teikė Dionizo Poškos premiją, įvėlė klaidą premijuojamos knygos pavadinime: „Viskas gražu, tačiau, deja, formalu. <…> mano knygos, už kurią davė premiją, šilališkiai neskaitę. Jei būtų skaitę, diplome nerašytų „Kelias į laumes“. Iš teksto juk aišku, kad kalbama apie konkretų kaimą ir ežerą, reikia rašyti „Laumes“. Kad dailininkai, reklamuotojai knygų neskaito, nieko keisto. Tas, kuris rengė diplomą, galėjo ir neįsigilinti, bet pasirašė juk meras, juk buvo kažkokia komisija, skyrusi premiją. Įdomiausia, kad tai nebe pirmas sykis taip buvo rašoma internete knygos pardavėjų“ (p. 345–346).

Visai nesuprantu, kodėl autorius, kartais ir savam tekste paminintis kompiuterį ir internetą, nieko iš savo „nuogirdų“ nepatikrino. Ar jis mano, kad vis tiek niekas jo storos knygos neskaitys, ar jam tiesiog smagu maustyti naivius skaitytojus? Jei autorius įsivaizduoja, kad nuogirdos ir nuklausymai vertingi savaime, jis vis dėlto klysta, nes, jei bandai apibendrinti, koks autoriaus paveikslas knygoje sukuriamas, suvoki, kad apie jį nepasakysi nieko pozityvaus: tai toks stipriai pagyvenęs pusmokslis niurzga, su dideliu visažinio aplombu kalbantis apie bet ką, net ir apie tai, ko visai neišmano. Nesu tikra, kad kaip tik to žinomas poetas ir siekė.

Tiesa, nuoširdžiai apsidžiaugiau, pamačiusi, kad Algimanto Mikutos knygos išleidimą finansavo privatus asmuo, o ne Kultūros taryba. Šiaip ar taip, kiekvienas žmogus turi teisę rašyti ką nori ir savo rašinius išspausdinti knygos pavidalu, jei tik suranda tam reikalui pinigų. Apmaudu, kad knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, norėtųsi, kad ji labiau saugotų savo prestižą, todėl man būtų labiau patikę, jei knygos metrikoje rastume ne leidyklos, o tik kokios nors spaustuvės pavadinimą.

Donata Mitaitė. Poetės sustabdytos akimirkos

2023 m. Nr. 5–6 / Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Dulkė saulės spinduly: eilėraščiai. – Vilnius: Homo liber, 2022. – 143 p.

Donata Mitaitė. Matsas Traatas: „Nugara turi būti tiesi“

2022 m. Nr. 11 / Pirmą kartą estų literatūros klasiką Matsą Traatą pamačiau 2003 m. lapkričio mėnesį Rygoje, konferencijoje, skirtoje latvių poeto Ojaro Vaciečio 70-osioms gimimo metinėms…

Jūratė Sprindytė: „Esu impregnuota gera literatūra“

2022 m. Nr. 10 / Literatūrologę Jūratė Sprindytę kalbina Donata Mitaitė / Su Jūrate Sprindyte kartu dirbam jau ne metus, o dešimtmečius. Atrodo, per tą laiką tiek visko prikalbėta, o vis tiek įdomu ir klausti, ir klausytis.

Donata Mitaitė. Daina pro žemės balsą

2022 m. Nr. 10 / Pranutė Aukštikalnytė. Tokią poetę žinome iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos–penktojo dešimtmečio pradžios periodikos, kurioje ji spausdino savo eilėraščius. Aišku, ir iš vėlesnių knygų bei straipsnių apie to meto…

Almis Grybauskas: „Atsilaikyti…“

2022 m. Nr. 3 / Rašytoją, vertėją Almį Grybauską kalbina Donata Mitaitė / Praėjusio amžiaus 8–9-uoju dešimtmečiu Almį Grybauską, Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną kritikai, o gal ir skaitytojai suvokė kaip maištaujančią jaunų nekonformistų kartą.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10 / Vienus žodžius reikia išskiemenuoti,
kitais sugriaudėti,
treti turi bėgti tyliai
kaip Prževalskio arkliai
begarsiame filme.

Donata Mitaitė. Laimingo gyvenimo dienoraštis

2021 m. Nr. 5–6 / Vanda Zaborskaitė. Dienoraščiai, 1941–2010. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 245 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 5–6 / Bandė atšaukti Ezopą,
tiesiog išvyt po velnių, –
mums tarpininko nereikia,
mokame patys viliot.
Bet neina begėdis Ezopas,
dairosi, laukia, kas bus.

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

Donata Mitaitė. „Į sėklos grūdelį sudėti save…“ (1968-ieji Alfonso Maldonio poezijoje)

2019 m. Nr. 8–9 / Rugpjūtis – Alfonso Maldonio mėnuo, šiais metais jau devyniasdešimtasis, poetas gimė 1929-aisiais būtent rugpjūčio 22 d. Dar vasara, bet jau nebe visai, gamtoje atsiranda rudens spalvų ir kvapų.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / Žaismingom klounadom virto viskas,
visa žiauri pabaisų brolija.
Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas
dar tūno nepagautas rūsyje.