Aleksander Fiut. Limbe

2023 m. Nr. 10

Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila

Aleksandras Fiutas (g. 1945) – Krokuvos Jogailos universiteto profesorius, literatūros istorikas ir kritikas, rašytojas, vienas žymiausių milošologų, buvęs artimas Czesławo Miłoszo bičiulis, daugelio knygų, esė ir kitų tekstų autorius.

 

Mums kalbantis Stokholme netrukus po to, kai gavo Nobelio premiją, Czesławas Miłoszas ištarė pranašiškus žodžius (cituoju iš savo knygos „Pokalbiai su Czesławu Miłoszu“ („Rozmowy z Czesławem Miłoszem“), kurią leidykla „Wydawnictwo Literackie“ išleido po metų, atmintiną 1981 m. gruodžio 13 d.): „<…> po Nobelio man tikriausiai gresia tam tikras kėlimas ant pernelyg aukšto pjedestalo tam, kad vienu spyriu nublokštų į limbą ilgesniam laikui, kaip paprastai nutinka kūrėjams.“

Prisiminiau tuos žodžius skaitydamas puikią Annos Nasiłowskos apybraižą apie Wisławą Szymborską naujausiame „Kwartalnik Artystyczny“ numeryje. Taigi ji cituoja dviejų „vidutinio amžiaus“ poečių pokalbį. „Vidutinis amžius“ reiškia, kad jos debiutavo po 1989 m., yra ne pradedančiosios ir šį tą pasiekė.

– Girdėjai, skelbia Szymborskos metus? – paklausė viena.

– Kokia nelaimė… – atsiduso kita.

– Iš esmės visus Szymborskos eilėraščius reikėtų taisyti… Pašalinti klaidas… – pasakė pirmoji.

– Perrašyti visa tai iš naujo! – pritarė antroji, ir abi sutiko, kad mielai atliktų darbą, jeigu tik kas joms šitai patikėtų.

– Na, bet nėra vilčių, kad susipras… – reziumavo kūrėjos.

Įdomu, ar tos poetės rekomenduotų panašias procedūras ir Miłoszo poezijai. Net baisu pagalvoti! Šiaip ar taip, ir Nobelio premijos laureatas, ir laureatė nūnai lieka limbe, į kurį juos nubloškė ir poetinių pomėgių, trendų bei skonių pasikeitimas, ir dabartinės šalies politinės vadovybės pažiūros. Vai, nemėgsta ji mūsų Nobelio laureatų, nemėgsta… Mūsų gerbiamosios Respublikos seimas nutarė, jog Szymborska neverta, kad jos gimimo 100-ųjų metinių proga šie metai būtų paskelbti jos metais. Panašiai ir su Miłoszu. Ministras Glińskis nutarė, kad nereikia finansuoti kasmetinio Czesławo Miłoszo festivalio Krokuvoje. Anksčiau rengtas su plačiu užmoju, dalyvaujant žymiems poetams iš užsienio, šiemet jis buvo, švelniai tariant, itin kuklus ir įvyko tik todėl, kad jį finansiškai rėmė Krokuvos miesto meras Jacekas Majchrowskis.

Laimė, kad Miłoszo neužmiršo kai kurios institucijos ir leidyklos – šlovė joms už tai! Pastaruoju metu pasirodė trys, nedvejodamas pasakysiu, monumentalios publikacijos. Dvi iš jų yra Nacionalinės bibliotekos leidiniai. Tai yra „Czesławo Miłoszo bibliotekos katalogas“ („Katalog biblioteki Czesława Miłosza“), kurį parengė Maria Bereśniewicz, bei serijos „Nacionalinės bibliotekos rankraščių katalogai“ („Katalogi rękopisów Biblioteki Narodowej“) trisdešimtas tomas „Czesławo Miłoszo archyvas“ („Archiwum Czesława Miłosza“), kurio rengėjas – Michałas Szymańskis.

Sunku pervertinti tų kelių tomų veikalų vertę ne tik milošologams, bet ir visiems skaitytojams, kuriuos domina Nobelio premijos laureato kūryba. Ypač todėl, kad jie abu parengti nepaprastai kruopščiai. „Czesławo Miłoszo bibliotekos katalogas“ yra detalus rašytojo knygų rinkinio jo namuose ant Grizzly Peak, Berklyje, pristatymas, ir tai itin retas – Lenkijoje – atvejis, kai inventorius padėjo išgelbėti rašytojo biblioteką. Tokio atvejo pirmtaku buvo Gustawo Herlingo-Grudzińskio bibliotekos Villa Ruffo, Neapolyje, „Inventorius“ („Inwentarz“), kurį parengė Dorota Fortuna, o išleido Lenkų literatūros dokumentacijos ir studijų institutas 2019 m.

Per daugelį metų sukauptą daugiakalbę Nobelio premijos laureato biblioteką, kurią, kartu su archyvu, iš Miłoszo sūnaus Antonio 2012 m. nupirko Nacionalinė biblioteka, sudaro net septyni tūkstančiai šeši šimtai devyniasdešimt aštuoni egzemplioriai! Tai knygos, atspaudai, mašinraščių kopijos bei įvairių žinių sričių knygų – nuo grožinės literatūros iki filosofijos, religijos filosofijos bei visuomenės mokslų – kserokopijos. Taigi pasinaudojant nepaprastai tiksliais aprašymais ir „Katalogo“ indeksais, o tai – Bereśniewicz nuopelnas, galima įvairiais būdais tyrinėti tą knygų rinkinį. Pavyzdžiui, užduoti sau klausimą, kuriuos autorius poetas labiausiai mėgo, kuriuos mėgo mažiau, o kurie jo išvis nedomino. Arba, kurie rašytojai, poetai arba tyrinėtojai dovanojo jam savo kūrinius su dedikacijomis. Beje, seniausia yra Józefo Czechowicziaus 1939 m. parašyta knygelėje „Žmogiška gaida“ („Nuta człowiecza“).

Pagal sukauptas medžiagas taip pat galima nustatyti, kokius šaltinius panaudojo Miłoszas savo esė ir vertimams. Šios rūšies klajojimas gali nuvesti iki nepaprastų atradimų. Galima, pavyzdžiui, sužinoti, kad kai kuriose knygose yra ne tik poeto pabraukimų, popieriaus lapelių, bet ir jo komentarų! Jų yra knygų rinkinyje gana plačiai reprezentuojamuose Blake’o ir Swedenborgo veikaluose, kas nestebina, nes būtent šiems autoriams Miłoszas skirdavo daug dėmesio. O netikėtumu gali būti tai, kad pastabų prirašė Witoldo Gombrowicziaus romanuose „Santuoka“ („Ślub“) ir „Pornografija“ („Pornografia“). Be to, kai kuriose knygose yra likę Miłoszui adresuotų laiškų. Nustebau sužinojęs, jog vieną mano laišką aptiko Aleksandro Brüknerio veikale „Senovės Lietuva: tautos ir dievai. Istorijos ir mitologijos bruožai“ („Starożytna Litwa: ludy i bogi, szkice historyczne i mitologiczne“). Turiu pripažinti, kad tokia kaimynystė suteikė man garbės ir nepaprastai nudžiugino.

Dar daugiau nuotykių laukia skaitytojo leidinyje „Czesławo Miłoszo archyvas“. Šis katalogas yra ne tik raktas į Nacionalinėje bibliotekoje deponuotą Nobelio laureato archyvinę medžiagą, itin palengvinantis galimybes ja naudotis, – jį taip pat galima skaityti kaip savitą Miłoszo biografiją. Tatai leidžia visos medžiagos sutvarkymo ir aprašymo būdas.

Veikalą sudaro šešios dalys: „Biografinė medžiaga“, „Kūryba“, „Korespondencija“, „Įvairių autorių darbai“, „Objektai“ ir „Miłoszų šeimos archyvas“. Ypatingo pripažinimo verta esminė nuostata, kad, kaip aiškina Szymańskis, „galų gale kiekvieno archyvo svarbiausias uždavinys yra gebėjimas akivaizdžiai rodyti praeitį, ne priminti, bet būtent akivaizdžiai rodyti su visu įmanomu realumu ir materialumu“. Tad geriau, pažymi veikalo rengėjas, nenuoseklumo nebijant palikti sujungtus iš pažiūros tarpusavyje nesusijusius lapus, negu skirti juos dėl abėcėlinės ar rūšinės tvarkos. Tai sakytina net ir apie tokias iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas smulkmenas, kaip „tiksli informacija apie laiškus, rankraščius ir kitas medžiagas, aptiktas tarp Miłoszo bibliotekos knygų lapų“.

Dėl šio akivaizdaus rodymo katalogas ne tik atlieka tiesioginę funkciją, bet ir įgauna savitą vertę – tampa knyga skaitymui. Kaip tokia ji yra tikrai patraukli. Sukaupta medžiaga leidžia įsigilinti į poeto kasdienybę, sekti jo asmenines peripetijas įvairiais gyvenimo laikotarpiais ir įvairiose vietose, atkurti kūrinių gimimo procesą, taip pat pažinti įvairias, iki tol mažai žinomas ir ištirtas poeto veiklos sritis. Pavyzdžiui, tai yra didaktinis ir mokslinis Miłoszo darbas Kalifornijos universitete Berklyje, apie kurį liudija užrašai ir literatūros sąrašai paskaitoms, net įskaitų darbų sąrašas, daktaro disertacijų temos!

Atskirą svarbią grupę sudaro Miłoszo rekomendacijų laiškai, kuriuos jis rašė daugybei rašytojų ir intelektualų, tokių kaip Bogdanas Czaykowskis, Zbigniewas Herbertas, Gustawas Herlingas-Grudzińskis, Tymoteuszas Karpowiczius, Leszekas Kołakowskis, Arturas Międzyrzeckis, Zdzisławas Najderas, Teodoras Parnickis, Leopoldas Tyrmandas, Wiktoras Woroszylskis. Čia taip pat atspindima mažai žinoma Miłoszo aktyvumo sfera, apie kurią niekas ir niekada nekalbėjo, bet apie kurią liudija atskirame tome išleisti jo laiškai Wiktorui Woroszylskiui, tai yra jo pastangos lengvinti išvažiavimus rašytojams iš Lenkijos Liaudies Respublikos į užsienį bei remti opoziciją Lenkijoje.

Šiuo atžvilgiu ypač atkreipia dėmesį Jerzy Kornackio, rašytojo, kurį 1961 m. areštavo LLR valdžia, rėmimo laiškai, kontaktų su „Laisvosios Europos“ radijo stotimi ir „Solidarumo“ aplinka laiškai, laiškai apie poeto inicijuotą, bet dėl lėšų neturėjimo neįgyvendintą projektą sukurti Centrinės Europos studijų institutą (Institute for Central European Studies).

Tas pats pasakytina apie medžiagas, liudijančias apie Miłoszo bendradarbiavimą su Pagalbos nepriklausomai Lenkijos literatūrai ir mokslui fondu, susijusį su Adamu Michniku, dokumentuojančias kontaktus su Nobelio komitetu, taip pat su Istorijos ir literatūros draugija Paryžiuje. Kitaip tariant, surinkta „Archyve“ ir „Kataloge“ aprašyta medžiaga galėtų tapti pagrindu daugybei atskirų įvairių mokslo sričių studijų, o ypač labai reikalingo Miłoszo gyvenimo ir kūrybos kalendariumo rengimui.

Nobelio premijos laureato kūrybos tyrinėtojui ypač vertingos jo „Užrašų knygutės“ („Notatniki“), kuriose, šalia banalių kasdienio gyvenimo reikalų, buvo karštosiomis fiksuojamos mintys, citatos iš skaitomų knygų bei pirmieji, tolesni arba net užbaigti poezijos kūrinių variantai. Tų užrašų likimus Szymańskis aiškinosi su tikra detektyvo aistra bei tiesiog benediktiniška kantrybe, kruopščiai atkurdamas eilines eilėraščių formas net iki jų publikacijų žurnaluose arba atskirose knygose. Greta poeto gyvenimo kelio tie tekstai kuria tarsi atskirą srovę, dėliojasi į savitą istoriją ir sudaro neįkainojamą Miłoszo kūrybos proceso atvaizdą. Panašiai atrodo ir reikalai, susiję su atskirų knygų leidimams rinktomis ir rengtomis medžiagomis.

Kitas Miłoszo portretas neabejotinai išryškėja archyviniuose rinkiniuose sukauptoje šeimyninėje korespondencijoje, kurią, be kita ko, sudaro jo laiškai žmonai Janinai Miłosz (merg. Dłuska), tėvui Aleksandrui Miłoszui, tetai Janinai Niementowskai (merg. Kunat) bei dėdei Władysławui Lipskiui, taip pat broliui Andrzejui Miłoszui, brolienei Grażynai Strumiłło-Miłosz, brolio dukrai Joannai Miłosz-Piekarskai ir jos dukrai Nataliai Miłosz-Piekarskai, galiausiai sūnums Antoniui ir Piotrui Miłoszams, marčiai Joannai Rayskai-Miłosz, anūkei Erin Gilbert.

Į didžiulį, šimto penkiasdešimt keturių bylų abėcėline tvarka parengtą rinkinį sutelkta korespondencija su bičiuliais, pašaliniais žmonėmis ir institucijomis. Tarp laiškų yra ir tokių, kurie rasti poeto bibliotekos knygose. Vertingiausi, be kitų, yra laiškai Witoldui ir Ritai Gombrowicziams, Józefui Czapskiui, Konstantui A. Jeleńskiui, Stanisławui Barańczakui, Urszulei Kozioł, Thomasui Mertonui, Tadeuszui Różewicziui, taip pat Jerzy’io Stempowskio, Wisławos Szymborskos bei Stanisławo ir Irenos Vincenzų laiškai. Vien Miłoszo korespondencijos apimtis, kurios tik nedidelė dalis paskelbta, leidžia suvokti, kiek daug dar teks nuveikti.

Atskirą šios „Katalogo“ dalies grupę sudaro registras iš įvairių pasaulio kraštų atkeliavusių laiškų su autografų prašymais, susijusių su labdaros aukcionais bei įvairių autorių, tyrinėjančių Miłoszo kūrybą. Čia taip pat galima rasti su jo kūryba nesusijusių tekstų, be kitų, Karolio Wojtyłos, Mirono Białoszewskio, Josifo Brodskio, Sławomiro Mrożeko, Tomo Venclovos. Įspūdingą atskirą rinkinį sudaro medaliai, kuriuos Miłoszas gaudavo įvairiomis progomis – nuo Nobelio premijos iki teiktų jam daugelio lenkų ir užsienio universitetų doctor honoris causa titulų suteikimo progomis.

Poeto brolio Andrzejaus, perdavusio Nacionalinei bibliotekai su Miłoszų šeimos istorija susijusį archyvą, dėka disponuojame – kaip liudija „Katalogas“ – tikrai neįkainojamais dokumentais: nuo XVI ir XVII a. turtinių aktų, asmeninių dokumentų ir poeto senelės biografinių medžiagų (tarp jų tokios retenybės kaip jos lenkų kalbos rašinys) iki su jo tėvo gyvenimu susijusių medžiagų.

Taip pat galima rasti su Miłoszų šeimos evakuacija 1945 m. iš Lietuvos SSR į Lenkiją susijusios medžiagos. Platų skyrių sudaro Andrzejaus Miłoszo asmeniniai dokumentai, korespondencija ir kūryba, jo rinktos su vyresniuoju broliu susijusios medžiagos ir dokumentai. Žodžiu, „Katalogas“ įtikina, kokia plati, turtinga ir įvairialypė buvo Czesławo Miłoszo veikla, leidžia pažvelgti į jo asmenybę ir kūrybą iš daugelio viena kitą papildančių perspektyvų. Tai yra tikra kasykla literatūrologams, istorikams, sociologams ar papročių tyrinėtojams.

Ir tikra vyšnelė ant torto yra trečia šių metų publikacija. Piotro Kłoczowskio iniciatyva Lenkų literatūros dokumentacijos ir studijų instituto Varšuvos Adomo Mickevičiaus muziejaus skyrius Miłoszo poemos „Pasaulis. Naivioji poema“ („Świat. Poema naiwne“) sukūrimo 80-mečio proga išleido muziejaus rinkiniuose esančio to kūrinio rankraščio faksimilę. Publikaciją sudaro Miłoszo pasisakymai apie tą poemą, Andrzejaus Stanisławo Kowalczyko įžanga „Poema apie naivųjį pasaulį“, galiausiai teksto variantų studija, kurios autorė yra Agnieszka Papieska. Tiesa, šios poemos faksimilė anksčiau buvo išspausdinta žurnalo „Poezja“ (1980, Nr. 12) puslapiuose bei leidykla „Wydawnictwo Literackie“ 1999 m. ją išleido kaip bibliofilijos leidinį bei mažo tiražo leidimą. Bet, kaip aiškina Papieska, tai buvo leidiniai, kurie neperteikė originalo koloristikos ir buvo išleisti grafiškai sumažinto formato. Dabartinis leidimas išsaugo visus rankraščio bruožus, be to, yra papildytas okupacijos laikotarpio leidyklos mašinraščiu, kas leidžia matyti – neretai stebinančius – pokyčius, kokius patyrė poemos tekstas vėlesniuose leidimuose net iki jo kanoninės versijos „Rinktinių raštų“ („Dzieła zebrane“) puslapiuose.

Kowalczykas savo įžangoje nurodo įdomų ir iki tol nepastebėtą, bet galimą pėdsaką, kuris veda į poemos „Pasaulis“ ištakas. Šis pėdsakas, tai stebina, eina nuo Edmundo Husserlio, per jo tęsėją Janą Patočką iki Juliuszo Tadeuszo Krońskio. Pastarasis, domėjęsis fenomenologija, būdamas Prahoje 1937–1938 m. susipažino su čekų filosofo kūryba ir 1939 m. išspausdino leidinyje „Ateneum“ jam skirtą tekstą iškalbinga antrašte „Filosofija ir naivusis pasaulis“. Husserlio sąvoką Lebenswelt Krońskis išvertė kaip „naivusis pasaulis“. Pasak Kowalczyko, negalima paneigti, kad filosofas, kurį Miłoszas pripažino autoritetu, kalbėjosi su juo šia tema, kas galėjo inspiruoti poetą. Šiaip ar taip, savo komentare apie Patočkos pažiūras Krońskis aiškino: „Naivusis pasaulis yra tiesiog mus supantis pasaulis, išgyvenamas laisvai nuo bet kokių mokslinių ir teorinių nusistatymų: žalių lapų, kvapų, melodijų pasaulis, pasaulis, kuriame yra vietos gimtiesiems namams, tėvynei, svetimybei. Pasaulis, kuriame mylime, nekenčiame, vertiname, žodžiu, pasaulis, kuriame gyvename nesirūpindami tuo, kas jis yra iš tikrųjų.“

Šioje vietoje nutraukiu sausą bibliografinių aprašymų ar mažiau arba daugiau „mokslingų“ samprotavimų seką. Neslepiu, kad imdamas į ranką Miłoszo rankraščio atvaizdą jutau tikrą jaudulį. Nes ši poema, vienintelis per stebuklą išlikęs egzempliorius, su inskripcija „napisał B. B. Kózka“, atrodo kaip atliktas vaiko ranka. Viršelyje žodis Świat ir Warszawa 1943 užrašyti žaliais vandeniniais dažais. O visas tekstas išsaugo kruopštaus, kaligrafinio mokyklinio rašto formą. Tad „naivusis“ yra jau savo užrašymo pavidalu.

Bet juk vaikiško rojaus vizija gimė pačiame pragaro dugne, degančio geto atšvaituose. Kokios reikėjo vidinės jėgos, psichinio atsparumo bei drąsos ryžtis tokiam tolimam atsitraukimui nuo poetą supusio siaubo! Nepaisant okupacinėje poezijoje dominavusių patriotinių, patetinių deklamacijų, raginimų kovoti ir šaukimų kruvinam kerštui, taip pat vaiduokliško, katastrofinio sapno, herojinio sutikimo susideginti.

Šioje iš pažiūros „naiviojoje“ poemoje slypėjo ironijos skliaustuose patalpintos nuorodos į šv. Tomo Akviniečio sistemą, polemika su jaunais Varšuvos poetais, tikėtina asociacija su Williamo Blake’o „Nekaltumo dainomis“, epifanijos ir kinų poezijos sukeltos inspiracijos. Kartu su „Vargšų žmonių balsais“ („Głosy biednych ludzi“) buvo, ką atkakliai kartoju, esminis lenkų XX a. poezijos lūžis – tolygus Adomo Mickevičiaus „Baladėms ir romansams“. Bet „apie tai“ jau papasakojau kitur ir „aną kartą“.

Versta iš: Wydawnictwo „Próby“, 2023 07 19.