Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10

Sovietmečio lietuvių literatūros istorija dar nėra perskaityta literatūros sociologo žvilgsniu, nors tokių skaitymų randasi vis daugiau (vienas naujausių – Elenos Baliutytės-Riliškienės studija „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu“, kurioje svarbus sociologinis, sociokritinis matmuo). Tam, kad žiūrėtume į buvusį laiką kuo objektyviau, pravartu akimirkai „primiršti“ turimas žinias apie vieną ar kitą autorių ir paanalizuoti konkretaus laikotarpio situaciją, pamėginti įžiūrėti, kokios galimybės tuo metu klostėsi literatūros lauke, kas ir kaip jomis galėjo pasinaudoti, kam pasisekė labiau, o kas galbūt buvo išstumtas ar dėl vienokių ar kitokių priežasčių iš tolesnio dalyvavimo pasitraukė.

Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose, ir šiandien atrodo prasmingi bei įdomūs – ne tik kaip konkretaus laiko, literatūros lauko situacijos (vertinimo) liudijimai, bet ir kaip gilesni svarstymai apie literatūros esatį, raidą, atsinaujinimą.

Čia skelbiamas tekstas – protokolo fragmentas iš 1981-aisiais vykusio LTSR Rašytojų sąjungos poezijos sekcijos susirinkimo. Dokumentas saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve (f. 34, ap. 1, b. 889, l. 7–9), kuriam dėkojame už bendradarbiavimą. Būtent šios institucijos fonduose esančios įdomios medžiagos bus publikuojamos naujoje „Metų“ skiltyje „Literatūros archyvai“.

S. V.

Kiek bekalbėtume ar berašytume apie mūsų poeziją, man atrodo, nuo to nė kiek ne lengviau. Jinai kaip ta pasakų fėja – lekia ir lekia. Ir nuo protingų, ir nuo kvailių… Vieni giriame arba keikiame kitus, priklausomai, kiek jie mums palankūs, ir retai besistengiame aprėpti visumą, išgriebti bent lašą tiesos. Kas iš to, ką rašėme ar šnekėjome apie ją prieš dešimt, penkiolika metų. Šnipštas, turėtume prisipažinti. Kodėl? Todėl, kad poezija tokia pat, kaip pasaulis, kaip rytas ar diena, kuriuos nubudę kas dieną išvystame, – vis kitokią. Ir tiktai mūsų tingulys, negalios ar abuojumas tvirtina, esą po dangum nieko nauja. Pradedu nuo to, ką šiek tiek primiršome arba ką tik iš mandagumo deklaruojame: naujoji lietuvių lyrika, jos plėtotė neatskiriama nuo E. Mieželaičio. Tik jo kūrybos, tik jo asmenybės dėka dabartinę lietuvių lyriką matome tokią įvairią ir didelę. Ir dar nuo dviejų vardų – poetų, kuriems šiais metais po 70 – A. Žukausko ir A. Churgino. Apie A. Žukausko poeziją esu rašęs, nenoriu kartotis. O A. Churgino poezija ir asmenybė, kaip keista, mūsų ligi šiol nesuprasta ir neįvertinta. Ilgus metus poetas triūsė, kad suartintų mus su tokiomis Europos kūrėjų figūromis, kaip Dantė, Šekspyras, Gėtė, neskaitant kitų vardų – iš prancūzų, ispanų. Tai didysis jo nuopelnas visiems lietuvių poetams ir poezijos skaitytojams. O pernai išėjusi jo eilėraščių knyga – ženklas, kad lietuvių kalba galima sukurti pasaulinio lygio šedevrus. Jo klasiškos formos eilėraščiuose pulsuoja visos Europos lyrikos dvasia. Taigi E. Mieželaitis, A. Žukauskas, A. Churginas. Tai, sakytume, mūsų poezijos patriarchai pereitų metų kūrybos fone. Nuo jų aš norėčiau netikėtai šoktelėti prie nepopuliaraus poeto V. Bložės, kai kieno vadinamo keistuoliu, eksperimentatoriumi. Keista, kiek man teko bendrauti su tokiais skirtingais poetais, kaip A. Žukauskas ir A. Churginas, niekad negirdėjau priekaištų V. Bložei. Kad jie jo nesuprastų, nevertintų. Panašiai poetą vertina ir kitos kartos kūrėjai – A. Baltakis, M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė. Kaip ir dar jaunesni.

Iš kur debiutantų anemija? Iš kur jų orientacija į sentimentalius, pseudoklasicistinius, melodramatiškus pavyzdžius? Dėl to, kad nėra suvokta toji poetinės kūrybos drama, susijusi su minėtais, o ir dar su daugeliu autorių. Jų tarpe – J. Vaičiūnaite, J. Juškaičiu, H. Čigriejum – iki pat G. Patacko. Netikėtas šuolis linkui G. Patacko. Jo paskutinieji eilėraščiai – nėra itin didelė naujiena. Tai visos lyrikos paruošta situacija (sugretinkime jį su M. Martinaičio, A. Mikutos kūryba). Visi mes trokštame naujo, šviežio kraujo, tačiau užtenka jam ištrykšti, kai mes imame trauktis, įtarinėti, abejoti – o gal tai vanduo… Mums taip abejojant ir įtarinėjant, taip vengiant ir išsisukinėjant, jau pražilo kelios poetų kartos.

Patys poetai apie poeziją nekalba. Išskyrus gal A. Baltakį ir M. Martinaitį. Kritika pasidarė smarkiai akademiška (akademiška – turiu galvoje originalių idėjų stoką, be jų negali atsinaujinti jokia kūryba). Ir V. Kubilius, ir V. Areška, ir V. Daujotytė su K. Nastopka negali išsiversti be ilgų išvedžiojimų, citatų, gretinimų, aptarinėjimų. Jauniausieji (prisiminkime S. Žuko recenziją apie A. A. Jonyną) suabejojo patys savimi. Tai sveika. Iš pačių jauniausių man įstrigo V. Kukulo ir V. Daunio straipsniai, recenzijos. Gal reikia leisti pasisakyti apie poeziją dar jaunesniems? Nebijant, kad jie nuvainikuos mus pačius. Bet tai priklauso nuo redaktorių valios, ar dar nuo ko nors kito. Kas galop nuo ko priklauso, jeigu ne mes visi vienas nuo kito, kaip ir nuo visuomenės? Kieno gi rankose tikrasis lyrikos likimas? Uždaro, ydingo rato čia negali būti. <…> [kupiūra originali, dokumente – S. V.]

Nepaminėjau čia keleto knygų ir pavardžių, kurios man pačiam, kaip žmogui ir poetui, brangios. Manau galėsiąs tą padaryti savo literatūrinėj kritikoj. Tik įbridęs į šią „balą“ iš tikrųjų pamatai, kokių čia besama plotų. Kritika ar literatūros mokslas vis tiktai ne bala, o jūra. Jeigu ne vandenynas. Dar apie kritiką. Šiandien jai geriausiai tinka Gėtės žodžiai, pasakyti Ekermanui 1825 metais – tai, kas netikra, jinai pateikia mums kaip vertybę, o tai, kas tikra, paverčia varganomis tiesomis, atimdama iš mūsų tikros kūrybos dydį ir reikšmingumą.

Populiariems poetams lengviau – jie guodžiasi, kad juos skaito ir myli, t. y. jų skonis sutampa su publikos skoniu. Tai bene didžiausias vertės matas mūsų kritikams. Tačiau kur dėsime nepopuliarius? Jeigu jie bent per sprindį nekyla prieš nusistovėjusius poetizmus? Kaip kitados lordas Baironas Anglijoj? Kur dėtume jį šiandien, maištingą ir iššaukiantį? Galop Majakovskį arba Binkį? Paradoksalu, bet mums prie širdies tai, kas inertiška. Taip ramiau ir saugiau. Tiktai kad stovintis vanduo ima gesti.

Mums netrūksta nei poetų, nei kritikų. Protingų ir išmintingų. Trūksta žmonių su charakteriais, asmenybių.

Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu