„Metuose“ – poetų kritikas Sigitas Geda
2021 10 11
Literatūra žurnale „Metai“ – neatsiejama nuo leidiniui rašančių asmenybių, kurių tekstai jų autorius nušviečia ne vien kaip viešus intelektualus, bet ir leidžia juos matyti kaip fenomenalius literatūros gyvenimo „mediatorius“, t. y. tuos, kurių balsai vidiniam literatūros bendruomenės gyvenimui buvo svarbūs.
Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį tokia asmenybė buvo ir Sigitas Geda (1943–2008). Žurnalas „Metai“ nuolat sulaukė jo naujausių eilėraščių, vertimų, straipsnių, pasisakymų diskusijose, pokalbių ir literatūros vertinimų. Beveik per dvidešimt metų skelbta apie šimtas tekstų, iš kurių galėtų rastis įdomus archyvinis rinkinys, skaidytinas bent į keletą veiklos barų (poeto, vertėjo, kritiko). Taip pat nemažai dėmesio būtų galima skirti ir jo kūrybos recepcijai.
Šiuo teminiu „litera-turu“ norisi atkreipti dėmesį į jo publicistiką, rašytą iki 2000 metų (vėliau poetas akivaizdžiau atsideda vertimams). Sigitas Geda buvo viena iš tų asmenybių, kurios interviu žurnale skelbta bene daugiausiai. Jie išsiskiria vienijančiomis šventumo ir nuodėmės, menininko padorumo temomis, palengva įtvirtinančiomis dažnai Gedos pasisakymuose girdėtą mintį, kad „lietuvių poezija visu savo žodynu, visa leksine išraiška yra subrendus sakralinei kalbai” (nuoroda čia). Tad palaikoma idėja, kad poezija ir literatūra liudija ne kasdieninį reiškinių supratimą, o lietuvių literatūra toli gražu nėra menkavertė.
Gedos straipsniai „Metuose“ išsiskiria asmeniniu suinteresuotumu poezijai. Kritika čia jungėsi su eseistika, o turiniu aprėpė platų horizontą. Šių tekstų autorių domino ir klasika (Salomėja Nėris, Maironis, Vytautas Mačernis), ir naujausioji literatūra (Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis), kolegų knygos (Tomas Venclova, Marcelijus Martinaitis, Onė Baliukonė). Todėl iš žurnale skelbtų publikacijų nesunku pastebėti, kad jie literatūros procesą, matė kaip dinamišką terpę, reagavo į pokyčius ir į pasirodančius simptomus.
Gedos charizmatiškos recenzijos artimos kūrėjų portretams. Asmenybė ir kūryba retai kada buvo atsiejamos (originalūs S. Gedos tekstai apie kolegas rašytojus – Ričardą Gavelį, Romuladą Granauską), nes ir asmeninė situacija priminė, kad subręsti būti rašytoju nelengva. Dažnu atveju Geda sugebėdavo „pratęsti“ kritines mintis atsiminimais, savo vertimais arba pamėgtomis A. J. Greimo įžvalgomis.
Kita ne menka inspiracija rašyti – posovietinės literatūros perskaitymas ir atnaujinamo kanono sudėties klausimas. Štai asmeninei literatūros hierarchijoje tvirtai iškėlęs Antano Strazdo figūrą, Geda suabejoja Maironio poezijos autoritetingumu, dažnai yra linkęs polemizuoti su įvairių įvadų sudarytojais. Be to, siūlo permąstyti ir nuvainikuotuosius autorius (Salomėjos Nėries ir Juliaus Janonio kūrybos neigiamybės ir stiprybės) ir yra linkęs pagarbiai į kontekstą įtraukti išeivijos poeziją.
„Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi. Kad nebūtų sudėtinga keltis laiko mašina į jau tolstančią praeitį, taip pat skelbiame tekstus, susijusius su atsiminimais apie sovietmečio atmosferą ir Gedos atmintyje gyvybingas Sąjūdžio realijas.
Gerų skaitinių!
Interviu su Sigitu Geda
„Kas mane slegia ir, man atrodo, kas yra labiausiai pakenkę Lietuvoj – tai būtent galvojimas, jog menininkai yra išskirtiniai.“
„Man patinka, kai žmogaus akyse kipšiukai žaidžia. Jeigu akys nežiba, reiškia, jis nenori gyvent, gyvenimo geismas posilpnis. Pelenuose nėra meno, menas yra ten, kur – ugnis.“
„Lietuvių poezija visu savo žodynu, visa leksine išraiška yra subrendus naujai sakralinei kalbai.“
Apie lietuvių literatūrą
Apie literatūrą ir rašytojų portretai
Apie lietuvių autorių knygas
