literatūros žurnalas

„Metuose“ – poetų kritikas Sigitas Geda

2021 10 11

Literatūra žurnale „Metai“ – neatsiejama nuo leidiniui rašančių asmenybių, kurių tekstai jų autorius nušviečia ne vien kaip viešus intelektualus, bet ir leidžia juos matyti kaip fenomenalius literatūros gyvenimo „mediatorius“, t. y. tuos, kurių balsai vidiniam literatūros bendruomenės gyvenimui buvo svarbūs.

Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį tokia asmenybė buvo ir Sigitas Geda (1943–2008). Žurnalas „Metai“ nuolat sulaukė jo naujausių eilėraščių, vertimų, straipsnių, pasisakymų diskusijose, pokalbių ir literatūros vertinimų. Beveik per dvidešimt metų skelbta apie šimtas tekstų, iš kurių galėtų rastis įdomus archyvinis rinkinys, skaidytinas bent į keletą veiklos barų (poeto, vertėjo, kritiko). Taip pat nemažai dėmesio būtų galima skirti ir jo kūrybos recepcijai.

Šiuo teminiu „litera-turu“ norisi atkreipti dėmesį į jo publicistiką, rašytą iki 2000 metų (vėliau poetas akivaizdžiau atsideda vertimams). Sigitas Geda buvo viena iš tų asmenybių, kurios interviu žurnale skelbta bene daugiausiai. Jie išsiskiria vienijančiomis šventumo ir nuodėmės, menininko padorumo temomis, palengva įtvirtinančiomis dažnai Gedos pasisakymuose girdėtą mintį, kad „lietuvių poezija visu savo žodynu, visa leksine išraiška yra subrendus sakralinei kalbai” (nuoroda čia). Tad palaikoma idėja, kad poezija ir literatūra liudija ne kasdieninį reiškinių supratimą, o lietuvių literatūra toli gražu nėra menkavertė.

Gedos straipsniai „Metuose“ išsiskiria asmeniniu suinteresuotumu poezijai. Kritika čia jungėsi su eseistika, o turiniu aprėpė platų horizontą. Šių tekstų autorių domino ir klasika (Salomėja Nėris, Maironis, Vytautas Mačernis), ir naujausioji literatūra (Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis), kolegų knygos (Tomas Venclova, Marcelijus Martinaitis, Onė Baliukonė). Todėl iš žurnale skelbtų publikacijų nesunku pastebėti, kad jie literatūros procesą, matė kaip dinamišką terpę, reagavo į pokyčius ir į pasirodančius simptomus.

Gedos charizmatiškos recenzijos artimos kūrėjų portretams. Asmenybė ir kūryba retai kada buvo atsiejamos (originalūs S. Gedos tekstai apie kolegas rašytojus – Ričardą Gavelį, Romuladą Granauską), nes ir asmeninė situacija priminė, kad subręsti būti rašytoju nelengva. Dažnu atveju Geda sugebėdavo „pratęsti“ kritines mintis atsiminimais, savo vertimais arba pamėgtomis A. J. Greimo įžvalgomis.

Kita ne menka inspiracija rašyti – posovietinės literatūros perskaitymas ir atnaujinamo kanono sudėties klausimas. Štai asmeninei literatūros hierarchijoje tvirtai iškėlęs Antano Strazdo figūrą, Geda suabejoja Maironio poezijos autoritetingumu, dažnai yra linkęs polemizuoti su įvairių įvadų sudarytojais. Be to, siūlo permąstyti ir nuvainikuotuosius autorius (Salomėjos Nėries ir Juliaus Janonio kūrybos neigiamybės ir stiprybės) ir yra linkęs pagarbiai į kontekstą įtraukti išeivijos poeziją.

„Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi. Kad nebūtų sudėtinga keltis laiko mašina į jau tolstančią praeitį, taip pat skelbiame tekstus, susijusius su atsiminimais apie sovietmečio atmosferą ir Gedos atmintyje gyvybingas Sąjūdžio realijas.

Gerų skaitinių!

Interviu su Sigitu Geda

„Kas mane slegia ir, man atrodo, kas yra labiausiai pakenkę Lietuvoj – tai būtent galvojimas, jog menininkai yra išskirtiniai.“

„Man patinka, kai žmogaus akyse kipšiukai žaidžia. Jeigu akys nežiba, reiškia, jis nenori gyvent, gyvenimo geismas posilpnis. Pele­nuose nėra meno, menas yra ten, kur – ugnis.“

„Lietuvių poezija visu savo žodynu, visa leksine išraiška yra subrendus naujai sakralinei kalbai.“

Sigitas Geda: Netikrieji kentaurai

1993 m. Nr. 12 / Poetas Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus / Vakar išėjau pasivaikščiot ir galvoju, apie ką čia šnekė­sim, savaime viduj kažkas priešinasi. Pamaniau, man penkiasdešimt metų, ir kol tu temos nesugalvojai…

„Atlydys“: Pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą

1994 m. Nr. 10 / Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus / Mūsų literatūrą ir literatūros mokslą dažnai užklumpa sunkūs, sykiu ir palaimingi sklerozės ar amnezijos priepuoliai. Visą pokario dvidešimtmetį buvo užmiršta…

Nauji poetiniai „Psalmių knygų“ vertimai

1997 m. Nr. 5 / Su knygos vertėju Sigitu Geda kalbasi poetas Kornelijus Platelis ir literatūrologė Janina Riškutė / K. Platelis. Labai džiugu, kad pagaliau dienos šviesą išvydo S. Gedos verstos psalmės. Norėčiau paklausti, kaip pats įsivaizduoji psalmes,

Sigitas Geda: „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio“

2003 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Sigitą Gedą kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė / – Ne taip seniai prašniokštė siautulingas Jūsų jubiliejus. Pasiūlyčiau ir konkrečią šio vakaro temą – „menininkas ir padorumas“.

„Žmogui juk svarbiau, kad jį kas nors prisimena“: trylika Sigito Gedos laiškų Julijai Švabaitei-Gylienei

2023 m. Nr. 2 / Vasario 4 dieną poetas ir vertėjas Sigitas Geda būtų šventęs 80-metį. Norėdama ne tik prisiminti, bet ir suteikti galimybę geriau pažinti šį svarbų lietuvių kultūros žmogų, „Metų“ redakcija skaitytojams siūlo pluoštą jo laiškų…

Apie lietuvių literatūrą

Sigitas Geda. Sigitas Parulskis, gražus ir nelabai

1995 m. Nr. 3 / Sigitas Parulskis. Mirusiųjų: eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994. – 144 p.

Sigitas Geda. Kaip plėšiama kaukė

1991 m. Nr. 4 / Marcelijus Martinaitis. Gailile raso. – Vilnius: „Vaga“, 1990. – 76 p.

Sigitas Geda. Ar jau suvisam nereikalingas?

2004 m. Nr. 3 / Eduardas Mieželaitis. Nereikalingas žmogus: akcentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 153 p.

Sigitas Geda. Paskutinieji „pamokymai“ Aidui

1994 m. Nr. 5 / Vieną popietę įsijungęs radiją netyčia išgirdau Antaną A. Jonyną, nepamenu dabar kokia proga kalbantį. Ten, toje kalboje, Aidą Marčėną jis pavadino geriausiu dabar rašančiu poetu. Tas pripažinimas mane privertė suklusti.

Sigitas Geda. Kalba – paskutinioji tvirtovė?

1991 m. Nr. 7 / Tomas Venclova. Tankėjanti šviesa: eilėraščiai. – Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1990. – 72 p.

Sigitas Geda. Kenčianti poezija

1992 m. Nr. 6 / Onė Baliukonytė. Vaduok: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991. – 143 p.

Apie literatūrą ir rašytojų portretai

Sigitas Geda. Įvadas į vienužystę

1991 m. Nr. 9 / Antanui Vienažindžiui – 150 / Kur dingo mano jaunystės drąsužė? Dvidešimties būdamas, nelyg tas dai­nų kareivėlis, žadėjau „tėvynei pasiaukoti“, bet viskas baigėsi eilių rašymu…

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Sigitas Geda. Iš seno šuns yra ko pasimokyti

1999 m. Nr. 4 / Antrajame „Gyvulėlių dainavimo“ viršelyje Romualdas Granauskas nusifotografavęs su savo velioniu… šuneliu. Tik galvos kyšo. Apie aną esu girdėjęs daug istorijų, kai kurias sutraukęs užrašiau, bet dabar tingiu raustis po sąsiuvinius.

Žodžiai Alfonsui Nykai-Niliūnui: meistrystės dvasia ir klampinantis egzistencializmas

1994 m. Nr. 7 / Poetai Onė Baliukonytė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė ir literatūrologas Kęstutis Nastopka pasisako apie Alfonso Nykos-Niliūno poeziją.

Sigitas Geda. In memoriam Ričardui Gaveliui

2002 m. Nr. 10 / Ričardas Gavelis 1950.XI.8–2002.VIII.18 / Esu kalbėjęs ne prie vienos mirties duobės, – tai tikriausiai nėra geras ženklas… Šitą, beveik apokaliptiškai tvankų rugpjūtį nema­niau, negalvojau, nesitikėjau, kad teks kalbėti

Sigitas Geda. Kas yra literatūra

1997 m. Nr. 3 / Tie mano pasvarstymai labai jau fragmentiški, kokiam smal­siam mokinukui gal net įtartini. Nejaugi Gedai neaišku? Tikrai, tikrai!

Sigitas Geda. Julius Janonis be revoliucijos

1996 m. Nr. 4 / Tokia buvo ir Juliaus Janonio, į lietuviškus literatūros vadovėlius įėjusio kaip „pirmas proletarinis lietuvių poetas“, ir daugelio trokštamos „raudonisios pašvaistės“ realybė.

Apie lietuvių autorių knygas

Sigitas Geda. Ir taip, ir ne visai

1993 m. Nr. 5 / Antanas Jasmantas. Poezija: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992. – 174 p.

Sigitas Geda. Mačernis, legenda ar tikrenybė

1991 m. Nr. 8 / Vytautas Mačernis. Po ūkanotu nežinios dangum: eilėraščiai, poezijos vertimai, proza, kritika, laiškai. – V.: Vaga, 1990. – 496 p.

Sigitas Geda. Pirmieji „Balsai“

1995 m. Nr. 10 / Maironis. Pavasario balsai. – Vilnius, Baltos lankos, 1995. – 176 p.

Sigitas Geda. Kas būtumėm be Salomėjos Nėries?

1994 m. Nr. 8–9 / Salomėja Nėris. Prie didelio kelio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – 96 p.

Sigitas Geda. Dainos, širdgėlos pilnos

1991 m. Nr. 5 / Henrikas Nagys. Grįžulas. – Vilnius: Vaga, 1990. – 304 p.

Sigitas Geda. Prisiminimų poezija

1992 m. Nr. 11 / Kazys Bradūnas. Duona ir druska: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992. – 150 p.

Sigitas Geda. Gyvos minties išpuoliai

1991 m. Nr. 12 / Algirdas Julius Greimas. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1991. – 526 p.

Sigitas Geda. Dviejų brolių trečioji sesuo

1994 m. Nr. 4 / Liūnė Sutema. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1992. – 192 p.

Apie Sąjūdį ir Atgimimą

Sigitas Geda. Tragiškos patirties šviesoje

1993 m. Nr. 2 / Kad ir kai ją valdytų, neišsiversime be sampratos, jog nedidelės tautos ką nors reiškia pasaulyje tik savo kultūra, tik liudydamos savo komplikuotesnę egzistenciją, išlikimą daugelio tautų ir rasių genocido akivaizdoje.

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Sigitas Geda. Kaip sprogo katilas

1998 m. Nr. 6 / Apie tai, jog kažkas dedasi, verda krašto viduje, žmonių galvose ir šir­dyse, galima buvo spręsti jau nuo kokių 1983 metų, o nuo 1985-ųjų – tai jau tikrai. Neįtikėtinai pa­gausėjo diskusijų laikraščiuose ir žurnaluose,

Sigitas Geda. Lietuva – su priešais ir be priešų

2008 m. Nr. 2 / Šią ištrauką pasirinkau iš Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Priešas“, parašyto 1992 metais gruodžio dvyliktą Baltimorėje… Taigi. Straipsnį pažadėjau parašyti pirmosios mūsų Nepriklausomybės paskelbimo.