Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“
2020 m. Nr. 11
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje rašytojams, kultūrininkams teko reikšmingas vaidmuo. Reikėjo ne tik reaguoti į politinę situaciją permainų akivaizdoje, dalyvauti viešuose mitinguose ir neformaliose diskusijose, bet kartu ir persvarstyti pačios bendruomenės, sovietų įsteigtos rašytojus jungiančios institucijos – Rašytojų sąjungos – padėtį ir galimas jos transformacijos formas.
Vienas įsimintinesnių archyvuose šia tema išlikusių dokumentų – Sigito Gedos, tuo metu RS valdybos sekretoriaus ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, ataskaitinis pranešimas už rašytojų veiklą 1988 metais, perskaitytas gruodžio 27-ąją RS valdybos plenume1. Poetas kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą. Nors kalboje esti pakilių, patetiškų intonacijų romantizuojant rašytojų vaidmenį ir galią politinės pertvarkos metu, sykiu bandoma pažvelgti (savi)kritiškai bei reflektuoti rašytojų bendruomenės- institucijos problemas.
S. V.
Gerbiami kolegos, prieš sėsdamas rašyti šį pranešimą, kitaip sakant, ataskaitą apie mūsų darbą 1988 metais, pasivarčiau knygą, kurioje gana kruopščiai registruojami visi įvykiai mūsų sąjungoje, priemonės, išvykos, svečiai. Perskaičiau prezidiumo protokolus, darbo planą, galop sekretoriaus ataskaitą panašiame, kaip nūnai, plenume.
Įspūdis toks, kad sėsk žmogus ir visų vardu rašyk: dirbome neblogai, veik visi užsibrėžti tikslai pasiekti, arba bent įpusėta siekti.
Iš tikrųjų taip nėra, taip niekad ir nebuvo, tik mes į metų galą vis norime gražiai atsiskaityti, realybei suteikti antrinę, mūsų pačių, o ir dar kažkieno geidžiamą formą.
Aš pats sekretoriauti pradėjau tik nuo šių metų pusės, porą mėnesių dar praleidau svetur, todėl ne visos realijos, ne kiekvieno renginio konkreti išraiška tvyro mano akyse, tačiau šiaip jau imant nuo metų pradžios, kiek jėgos leido, sėdėdavau ir Rašytojų sąjungos prezidiumo posėdžiuose (kaip poetų komisijos pirmininkas), ir naujų narių priėmimo komisijoje (kaip jos narys), sekiau visus mūsų literatūrinio gyvenimo įvykius ir literatūrinę spaudą. Todėl tebūnie man leista šįkart „atsiskaityti“ ne tiek už bendrų darbo planų vykdymą, už mūsų pergales ir klaidas, o pabandyti perteikti pačią rašytojų, o gal ir visuomenės nuotaiką praėjusiais 1988-aisiais.
Kas buvo svarbiausia šiais toli gražu ne taip jau nelemtingais metais rašytojams Lietuvoje? Ogi tai, kad viešai ir slapčia visi bruzdėjome, bent jau didžiuma norėjome permainų, kiekvienas troškome jų savaip, savaip vaizdavomės, kaip tatai turi vykti ir kaip tatai vyks. Gyvenome persitvarkymo, pertvarkos dvasia, tačiau toji pertvarka strigo kiekviename žingsnyje, kadangi buvo brukama iš viršaus, pakankamai išgudrėję Brežnevo laikų valdininkai iš anksto žinojo, kaip ją suvaidinti, aš pats prisimenu ir ne vieną iš vyresnių mūsų literatų, kurie pasitempę mane už rankovės į ausį šnabždėjo: „Mes jau vieną kartą tokį persitvarkymą išgyvenom, mes žinom, ką tatai reiškia, nebūkit naivuoliai…“
Deja, metai parodė, kad buvom ir likom naivuoliai. Daugelis žmonių, rašytojų ir ne rašytojų, mokslininkų, kompozitorių, dailininkų. Kartais pagalvoju, kad visa tai, kas dėjosi Lietuvoje šiais metais, dėjosi ir prieš mūsų visų valią. Jeigu mes savo kūryboje tiek metų stengėmės laikytis gėrio, doros, teisingumo, laisvės ir grožio idealų, tai, progai atsiradus, tos sėklos negalėjo gulėti amžinam įšale, laukdamos kažin kokių neapibrėžtų laikų.
Turėjo juk mūsų kūriniai, mūsų mintys kažin kokį, tegul mums patiems netgi nelabai aiškų adresatą – žemdirbius, darbininkus, studentiją, moksleiviją, galop tegul ir ne itin gausų naujosios lietuvių inteligentijos būrį. Kuria linkme aš suku? Ogi ta, kad visos lietuvių rašytojų, mokslininkų, publicistų kalbos apie ekologinę, socialinę, ekonominę padėtį Lietuvoje sukėlė gražų, kartais gal net ir pošiurpį sprogimą – 1988 įvykius Lietuvoje.
Visos kalbos apie tai, kad visuomenėje klesti MANKURTAS, žmogus be sąžinės, be nuovokos, be atminties, be širdies ir be tikėjimo, pasirodė, švelniai tariant, ne visai teisingos. Lietuva išbudo, ir per kokį ketvertą mėnesių buvo išsakyta, išrėkta, išdeklamuota ir ištrimituota, išpaišyta šūkiuose ir plakatuose tiek teisybės, kiek jos buvo nuslėpta per gerą pusšimtį metų.
Ar jinai jau visa? Ar nuo to, kad mes išsirėkėme, mums pasidarė lengviau? O išsirėkę, ar labai daug ką pakeitėme savo gyvenime?
Aš dar kartą pakartosiu tas dovanas, kurias mielaširdingai (tik ne be lazdų per galvas ir nugaras!) gavome: tai svarbūs pasikeitimai mūsų respublikos Vyriausybėje, tai mūsų tautiniai simboliai, vėliava ir himnas, valstybinis lietuvių kalbos statusas, Vilniaus Katedros ir Šv. Kazimiero bažnyčios grąžinimas tautai, laisvesnė spauda, į pašalius nuslinkęs kraupus stalinizmo baubas ir t. t., ir t. t., ir t. t.
Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad metų įvykiai niekais pavertė visus mūsų darbo planus, aktyvesni rašytojai kiekvieną dieną buvo tempiami į dešimtis mitingų ir susirinkimų. Šiandien su nemaža išlyga galime pasididžiuoti: mes padėjome išbudinti tautą. Kaip Kudirkos, Maironio ir Basanavičiaus laikais – visuomeninis Lietuvos gyvenimas atgavo tikrąją kryptį, žmogus, baikštus ir pasimetęs, Vydūno žodžiais tariant, pradėjo atgauti ašinę sąmonę.
Tyliai ir ramiai įsirašykime kiekvienas sau į praėjusių metų dorų darbų ataskaitą, o paskui imkim galvoti, kad visgi visuose šiuose įvykiuose ne taip pradėta ir ne taip gali būti baigta. Lengva išbudinti miegantį lokį, įkišti jam kuoką ar kryžių į rankas ir pastumti – eik!.. Su tokiu pat nemažu liūdesiu turime pripažinti, kad daugelis mūsų žmonių, mūsų brangių tautiečių, jau neskiria kryžiaus nuo kuokos, tautinio išsivadavimo nuo tautinio idiotizmo formų.
Mes buvome patekę į didžiulę euforiją (vienas rusas ne be reikalo Sąjūdį pavadino patologiniu jausmu!), bet ta euforija buvo dėsninga. Tiek metų tremptos, tremtos, žemintos ir niekintos tautos euforija… Man regis, dabar toji visa mūsų inteligentijos sukaupta kuriamoji potencija ir mūsų bundančios tautos energija turėtų būti skiriama konkrečiam, buitiniam atsinaujinimui. Aiškiau šnekant, tik tada galės augti gerbiamo kardinolo Sladkevičiaus paminėtas ąžuoliukas, arba – naujus, žalius ūglius išleisti tūkstantmetis Stelmužės ąžuolas, nes Lietuva lygiai tiek pat jauna, kiek ir sena.
Ir tokioje kasdieninėje rutinoje niekas negali dėtis be rašytojų. Tai viltinga ir beviltiška mūsų brolių rašytojų situacija šioje situacijoje. Nėra klausimo, kurį būtų galima išspręsti be rašytojų pagalbos. Ant mūsų galvų ir naujoji konstitucija, ir naujoji agrarinė programa, ir teisė, ir moralė. Į mus visi dabar žiūri kaip į Lietuvos sąžinę, o mes tuo tarpu esame tokie pat mirtingieji, kaip ir visi. Ir netgi – ne be vienos kitos dėmės ar nuodėmės, nes visiems teko gyventi ir verstis, leisti knygas, auginti vaikus, gauti butą ar statytis kolektyvinį namelį kolektyviniam sode.
Taigi dabar aš norėčiau labai apsibrėžti ir kalbėti apie labai siaurus dalykus, nedidelius, gal tik mūsų profesiją liečiančius klausimus: kaip turėtume gyventi ir kurti ateinančiais metais, kaip mums suderinti tuodu nesuderinamus dalykus – kurti Lietuvą ir kurti literatūrą? Mat bekurdami, begaivindami kraštą, mes apleidome (nebijau pasakyti šio žodžio) gimtąją literatūrą, mes taip susižavėjome dideliais dalykais, biurokratizmo demaskavimu, stalinizmo ir brežnevizmo nusikaltimų ieškojimu gyvenime ir istorijoje, kad pamiršome, jog pirmiausia reikia apsivalyti mums patiems, apvalyti gimtąją literatūrą, parašyti tikrą ir teisingą jos istoriją, galop – reabilituoti daugelį neteisingai nuteistų, ištremtų, išvarytų iš krašto, morališkai traumuotų kūrėjų. Antibiurokratinė reforma neįvyko pačioje mūsų Rašytojų sąjungoje. Tai pažeidžiamiausia vieta, vykstant tolesniam persitvarkymui Lietuvoje.
Prisiminkime tiktai, kiek vazotis turėjome su didžiąja dalimi mums priklausančiu „Literatūros ir meno“ savaitraščiu. Parašytas ir atspausdintas žodis turi tą ypatybę, kurią mes buvome bepamirštą: jis išlieka. Taip, yra išlikę visi savaitraščio komplektai, visų gerbiamų redaktorių ir šunredaktorių pavardės, visų recenzentų ir pseudorecenzentų vardai ir pavardės po nelabai dorais ir gražiais straipsniais. Bet koks raginimas belsti į jų sąžines – be atsako. Drįstu formuluoti, kad visas pokario literatūros vaizdas yra iškreiptas. Ir ne tik pokario. Ir prieškario. Ir dar ankstesnis.
Tyli literatūros mokslų daktarai, tyli gerbiamas Lietuvių literatūros institutas. Kaukitės dėl kalbos! Dėl kalbos kautis jau galima, nes jinai turi valstybinį statusą. Betgi lietuvių kalbos nuopuolis neįvyko be lietuvių literatūros nuopuolio. Tą mūsų šimtametės literatūros vaizdą, kurį nuo pirmos klasės iki paskutinio kurso aukštojoje mokykloje formuoja gerbiami dėstytojai, pirmiausia suformavo mūsų gerbiamo instituto ir aukštųjų mokyklų profesoriai.
Mano intencija labai maža: kas jei ne rašytojas paprašys parašyti naują akademinę lietuvių literatūros istoriją, kuri analizuotų mūsų literatūrą ne kaip priedą prie ideologijos, bet kaip aukščiausią tautinės valios ir dvasios formą, sukurtą remiantis doros ir grožio idealais, iškentėtą vienintelę žemiškos amžinybės formą? Jeigu dabar visu spartumu ieškoma rašytojų, kurie parašytų ir literatūros vadovėlius mokykloms bei institutams, tada, man regis, kiek galint greičiau reikia paleisti mūsų Literatūros institutą ir literatūros katedrą.
Kita artimiausia užduotis: galop reabilituoti visus po karo ištremtus ar apšmeižtus literatus. Garbės nariais priimti į mūsų Rašytojų sąjungą (jeigu jie tik sutiks) visus geriausius lietuvių išeivijos kūrėjus. Tik ten pabuvęs ir pasikalbėjęs, pabendravęs su jais, gali pajusti, kokią nepelnytą skriaudą mes patys savo plunksnos broliams esame padarę. Lyg ne tos pačios žemės ir ne tų pačių motinų vaikai būtume, ne ta pačia kalba rašytume, ne tuos pačius grožio, gėrio, atlaidos idealus tausotume. Tai nežmoniška iš mūsų pusės, ir kol panašūs moralinės atgailos aktai mūsų neįvykdyti, man regis, abejotina mūsų teisė dalyvauti tautos atgimime.
Taigi, iš vienos pusės mūsų literatūra atskirta nuo išeivijos, iš kitos – nuo jaunimo. Bene prieš savaitę buvome Vilniaus jaunųjų sekcijos ataskaitiniame susirinkime, gal prieš mėnesį – Kauno. Ir visur tas pats – žmonės, kuriems arti keturiasdešimt. Kad jie geri rašytojai – tas nelabai ką reiškia. Daugiau mums reiškia tai, kad jie nėra išleidę po daug knygų… Pasimetimas ir rezignacija, jokios perspektyvos nematymas. Iš kur visa tai? Iš to, kad prieš dešimt ar penkiolika metų mūsų sąjunga tapo tokiu išrinktųjų daržu?
Tik tada, kai nedelsiant į Rašytojų sąjungą bus priimta penkiolika ar dvidešimt jaunųjų sekcijoje užsibuvusių rašytojų, mes gausime šviežio kraujo, o sekcijos savo ruožtu atgaus prasmę ir autoritetą jauniausiųjų akyse.
Žinau, kad mūsų Rašytojų sąjunga yra tik nedidelė visuomenės dalis, bet į ją su viltimi šiandien žvelgia ir kitos kūrybinės organizacijos. Ką sakys rašytojai? Kaip elgsis? Kodėl tas ar anas per televiziją taip ar kitaip kalbėjo? Visa tai krauna ant mūsų pečių didžiulę atsakomybę. Pavieniui galime elgtis vienaip ar kitaip, kapstytis, kapanotis, nelyg skęstantys šunyčiai, vaidinti didvyrius ir romantikus. Tačiau kol nebus radikalesnių permainų pačioje sąjungoje, jos aparate, Literatūros institute, Valst. universitete, Ped. institute, galop „Vagos“ leidykloje (ką galvoja jaunesnieji ir vyresnieji šios leidyklos redaktoriai, prieš keletą metų reikalavę braukti iš kūrybos kiekvieną krikščionybės terminą?), mes esam bejėgiai išlaikyti savo, kaip kūrėjų, autoritetą, ir pamažu beįsisiūbuojanti Sąjūdžio, atgimimo banga paliks mus užnugary. Jau dabar ne vienas su vos dygstančiais ūsais primena – ką rašytojai veikė 1940, 1945 ar 1948 metais? Kas garbino Staliną, rašė liaupses Brežnevo „Mažajai žemei“? Kas dar prieš metus įrodinėjo, kad Vasario šešiolikta – buržuazinių nacionalistų išmislas?
Sutinku, kad pirmiausia mums reikia atnaujinti Rašytojų sąjungos įstatus, stengtis kiek įmanoma išvengti unifikuojančios didžiavalstybinės dvasios, bet sykiu, be jokių išsisukinėjimų, reikia peržiūrėti mūsų išgarbintų kūrinių išliekamąją vertę, pačius vertinimo kriterijus. Šiam darbe, manau, visi dideles viltis siejame su rekonstruojamu „Literatūros ir meno“ laikraščiu, su sąjungos partinės organizacijos veikla, su Sąjūdžiu, su individualiomis kiekvieno iš mūsų pastangomis.
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu
1 Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos valdybos plenumo protokolas. – LLMA. – F. 34. – Ap. 1. – B. 1000. – L. 60–64.