literatūros žurnalas

Pamatyti gyvą poetą! Laiškai Rašytojų klubui sovietmečiu

2020 m. Nr. 1

2020 1 virselis

1945-ųjų rudenį į pirmuosius literatūros vakarus savo salėje pakvietęs, prie LTSR Rašytojų sąjungos įsteigtas Rašytojų klubas (nuo 1973 m. – Grožinės literatūros propagandos biuras) rūpinosi renginių su rašytojais organizavimu, literatūros sklaida. Klubo planuose be labiau tradicinių veiklų – kūrybos vakarų, rašytojų sukakčių minėjimų – rastume ir dailininkų parodas bei diskusijas apie jas (sykiu ir apie leidybą, knygų iliustravimą); susitikimus su kompozitoriais, geologais ir kitų sričių menininkais ar mokslininkais; pokalbius įvairiomis temomis (kaip antai „apie rašytojo darbo ir poilsio higieną“ ar „eksperimentinę mediciną“); išvykas pas darbininkus, pavyzdžiui, Naujosios Akmenės cementininkus.

Įvairių institucijų – nuo mokyklų ar leidinių redakcijų iki kolūkių, ligoninių, gamybinių susivienijimų, komjaunimo, pataisos darbų kolonijų ir kt. – atstovai kreipdavosi į klubą, norėdami pas save pasikviesti vieną ar kitą rašytoją. Nors tokie laiškai kartais buvo adresuojami tiesiog Rašytojų sąjungos pirmininkui, juos perduodavo Rašytojų klubo žiniai. Tiesa, jei buvo prašoma atvykti žymius autorius (kaip, pvz., Justiną Marcinkevičių, Algimantą Baltakį), neretai atsakymuose pažymima, kad šie rašytojai itin užsiėmę ir galėtų atvažiuoti tik vėliau – po kelių mėnesių.

Čia skelbiame keletą laiškų (pilnų ar ištraukų), bylojančių apie institucijų atstovų prašymų ir  lūkesčių įvairovę, 7-8 dešimtmečių politines, visuomenines aktualijas bei anuometinį rašytojo įvaizdį  „užsakovų“ akimis.

Publikacijos pabaigoje pridedamas klubo laiškas liudija, kad rašytojai ne visuomet pasiekdavo suplanuotos kelionės tikslą.

Saulius Vasiliauskas


Iš Švenčionių rajono Adutiškio vidurinės mokyklos X klasės mokinės, literatūros būrelio pirmininkės Alginos Pirštelytės laiško, 1964 [konkreti data nenurodyta – SV]:

Gerb. Rašytojai,

Mes gyvename ir mokomės toli nuo sostinės nuo stambesnių miestų, todėl neturime progos susitikti su rašytojais, kurių daugelį sukurtų herojų, o taip pat ir juos pačius mes labai pamėgome. Būtų labai įdomu išgirsti pačių rašytojų gyvą žodį, gauti patarimų mums, jauniesiems literatams.
Mes labai prašome suteikti mums galimybę susitikti bent su vienu iš meninio žodžio meistrų. Konkrečiai pageidauti vieno ar kito rašytojo mes nedrįstame.

 

Iš Klaipėdos viešosios bibliotekos direktoriaus V. Maluko laiško, 1964 01 22:

Skaitytojams pageidaujant, Klaipėdos Viešoji biblioteka uostamiesčio gyventojams ruošia literatūrinį vakarą „Kaip suprasti ir labiau pamėgti poeziją“. Tiksli literatūrinio vakaro data dar nenumatyta. […] Kviečiame mūsų brangius poetu Eug. Matuzevičių, J. Marcinkevičių, A. Baltakį ir daugelį kitų pabuvoti Klaipėdoje ir dalyvauti vakare.

 


Iš Svėdasų komjaunimo organizacijos laiško,
1964 02 08:

Visiems žinoma, kad artėja Moters diena. Visas pasaulis paminės ją, pagerbs moteris. Mes savo mokykloje taip pat organizuojame šią šventę ir norime, kad ji praeitų žymiai geriau ir įdomiau, negu praėjusiais metais. Kviečiame Jus padėti mums.
Iš visos širdies prašome atvykti pas mus į mokyklą kurią nors rašytoją. Mokiniai labai pageidauja Korsakienės arba Degutytės. Būtų didelė laimė, jeigu rašytoja papasakotų apie save, apie kūrybą, apie rašytojo darbą, paskaitytų ką nors iš savo kūrybos. Mūsų mokyklos literatams tai būtų didelė šventė ir neapsakomas džiaugsmas. Anykštėnai, svėdasiškiai – meno žmonės. Jie myli knygą ir nori pažinti tuos, kas sukuria jas, nori paklausyti jų.
Mes tikime, kad Moters Dienos minėjime mokyklos salėje skambės moters rašytojos eilutės. Mes to labai trokštame.

 


Iš Kazlų Rūdos literatų būrelio pirmininkės Virginijos Madrajutės laiško, 1964 03 23:

Mūsų mokyklos mokiniai domisi viskuo; jie mielai sprendžia sunkiausius uždavinius matematikų-fizikų olimpiadose, jie su pasiryžimu ginti mokyklos garbę taikliai meta kamuolį į priešininko krepšį, jie su malonumu žaidžia stalo tenisą, dalyvauja įvairių būrelių užsiėmimuose, tautinių šokių repeticijų metu linksmai šoka lietuvišką polkutę, dirba visuomenei naudingą darbą, bet tai dar ne viskas.
Visi mūsų mokyklos mokiniai labai domisi ir skaito literatūrą.

 


Mokytojos iš Luokės laiškas, 1964 11 17:

Brangūs rašytojai!

Kreipiuosi į visus Jus – į prozaikus ir poetus – su dideliu prašymu ir tikiuosi, kad ne taip sunku bus tą prašymą išpildyti.
Prie mūsų mokyklos statomas nemažas priestatas. Po naujų metų žada duoti mums dalį patalpų, ir direktorius prižadėjo literatams mažytį kambarėlį. Mes labai džiaugiamės, nes, mokyklai dirbant dviem pamainom, tiesiog nėra kur susirinkti.
Gavę patalpą, mes organizuosime literatūrinius, pavyzdžiui, antradienius. Kiekvienas toks antradienis bus skirtas vienam kuriam mūsų prozaikui ar poetui. Mes kalbėsime apie jį, skaitysime eilėraščius ar ištraukas iš prozos kūrinių. Viskas turės būti nauja, nė žodžio apie tai, kas jau buvo kalbėta pamokų metu. Ir štai, įsivaizduokite, koks būtų manųjų literatų džiaugsmas, apstulbimas, kokia staigmena, jei valandėlės pradžioje, įjungus magnetofoną, iš juostelės pasigirstų balsas tos ar to, apie kurį šiandien kalbam: „Mieli Luokės literatai…“ Tartum jūs patys įžengtumėt į mūsų tarpą. Po to ir pasakojimas apie Jus, Jūsų kūriniai įgytų visai naują atspalvį.
Juostelę aš Jums atsiųsčiau. Reiks tik įkalbėti į ją. Juk ir jūs, kaip ir mes, nemaža posėdžiaujate, ir manau, nebūtų sunku pasilikti valandėlę ir įrašyti. O įrašykite viską, ką tik norite. Pasakokite apie save, savo planus, savo kūrinius, apie tai, ką mėgstate ir ką mylite, ir me, klausydamiesi Jūsų, apsiašarosime – o jei linksmai nusijuoksime – dar geriau. Tačiau ar man Jus mokyti. Jūs žodžio meistrai ir geriau už mane žinote, kokiu žodžiu į mus prabilti.
Gal tai ir negerai, bet aš nesiruošiu tų antradienių metu narstyti Jūsų kūrybą ir skaičiuoti, kiek Degutytės eilėraštyje vaizdingų veiksmažodžių, o Sajos komedijoje liaudiškų posakių. Aš noriu, kad mano literatams Jūs taptumėt artimi, kad jie pamiltų Jūsų kūrybą, kad skaitytų, kad knyga būtų neatskiriama jų gyvenimo palydovė.
Juk tikrai mano prašymą nesunku išpildyti, draugai rašytojai! Juostelės Jums atsiųsti nereikės: Vilniuje mokosi ir dirba kai kurie buvę mūsų mokiniai, kurie ją ir paims. Gal Jūs man parašysite, kada ji bus pilna Jūsų žodžių. Ir juo greičiau, juo geriau. Jeigu statybininkai mus apgaus, vaikai susirinks pas mane.
Lauksiu Jūsų laiško!

Su nuoširdžia pagarba
mokyt. J. Vaigauskaitė

 

Iš Pandėlio mokyklos mokytojos A. Rakūnienės laiško, 1965 01 04:

Gerb. Rašytojai,

Mes, Pandėlio vidurinės mokyklos bibliotekos skaitytojai ir literatūros mokytojai, domimės knygomis, laukiame mūsų Rašytojų naujų kūrinių. Bet daugelis mūsų mokyklos mokinių dar nėra matę savo akimis gyvo rašytojo, tik portretus ir knygas. Todėl planuojame vasario 20 d. suruošti literatūrinį vakarą, į kurį kviečiame mūsų Rašytojų sąjungos atstovus. […] Mes žinome, kad gyvename toli nuo sostinės, šiauriausiame kampelyje, bet kviečiame nuoširdžiai, tikėdamiesi, kad susitikimas su rašytojais padės apginti literatūros teises prieš techniškuosius mokslus, padės išspręsti klausimą: reikalinga literatūra kosminiame amžiuje, ar ne.

 

Iš Kelmės „Komunistinio žodžio“ redakcijos laiško, 1965 [tiksli data nenurodyta – SV]:

…ne vien knygų stoka mes skundžiamės. Tiesiog širdį skauda kad ir tame pačiame „Literatūroj ir mene“ skaitant žinutes apie tai, jog į tą ar tą Tarybų Lietuvos miestą ar miestelį išvyko rašytojai, suruošė literatūrinį vakarą ir pan. O Kelmėj tokių progų nėra. Kelmės istorijoje dar nėra buvę atsitikimo, kad į knygyną atsilankytų rašytojai ir pasirašinėtų autografus. Iš viso per pastaruosius porą metų pas mus nėra lankęsi jokio rašytojo. Kodėl taip visi aplenkė Kelmę?

 


Iš Vyžuonų bibliotekos vedėjos Benos Žilėnaitės laiško, 1965 11 15:

Vyžuonų kaimo bibliotekos skaitytojai pageidavo surengti susitikimų su Tarybų Lietuvos poetų grupe. […] Galbūt Jus prajuokins tas faktas, kad vyžuoniškiai nėra matę gyvo poeto, bet tuo labiau suprasite mūsų norą, kad šis susitikimas įvyktų.

 


21-osios vidurinės mokyklos bibliotekininko V. Macevičiaus laiškas, 1965 12 18:

Aš, kaip mokyklos bibliotekininkas, mokslų metų pradžioje įtraukiau į grafą „Masinės priemonės“ R. Lankausko novelių knygos „Trečias šešėlis“ aptarimą vyresnėms klasėms.
Labai norėtųsi, kad dalyvautų pats autorius. Su drg. Lankausku dėl šito bandžiau tartis, bet, matyt, rašytojui šita išvyka sudaro keblumų. Labai prašau Jus rekomenduoti arba duoti kūrybinę komandiruotę, kad jis sutiktų atvykti į mūsų mokyklą.
Aš, kaip bibliotekininkas, esu dėkingas R. Lankauskui, kad jo knygos kaip tokios, kurios įžiebia skaitymo aistrą ir palieka gerą, konkretų pėdsaką tiems 16-18-mečiams. O juk pastarųjų amžiuje priklauso, ar žmogus ateityje bus knygos mėgėjas, ar bus nevienplaniškai išsilavinęs.
Rašytojo Lankausko mums tikrai reikia aptarimui, tad tikimės ir tikiuosi.

 

 

Iš Panevėžio linų gamybinio susivienijimo „Linas“ vadovų laiško, 1976 12 07:

 Panevėžio linų gamybinio susivienijimo „Linas“ administracija ir visuomeninės organizacijos yra labai dėkingi už susitikimus su rašytojais, kurie buvo mūsų kolektyve. Mes norime ir toliau palaikyti draugystę su Jumis, todėl mūsų šauniosios audėjos siunčia Jums interjero papuošimui 18 metrų portjerinio audinio.

 

Iš Lietuvos gamybinės žuvies pramonės valdybos laiško, 1976 12 07:

Širdingai dėkojame Jums už rūpestį ir domėjimąsi nelengvu jūreivio darbu.
Mes tikime, kad rašytojai, pabuvoję jūroje, įvairiuose žvejybos rajonuose, turėjo galimybių giliau įsijausti į tikrąjį jūreivišką gyvenimą.

 

Vilniaus pramprekybos Jungtinio profsąjungos komiteto pirmininkės G. Kvietkauskienės laiškas, 1979 12 20:

Vilniaus pramprekyba prašo sudaryti galimybę organizuoti susitikimą su žymiais žmonėmis. Pageidaujame susitikti su rašytoju drg. J. Marcinkevičiumi ir L. Noreika 1980 m. gegužės mėn.

 

Rašytojų klubo laiškas Tauragės rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjui L. Ringiui, 1962 01 27:

„Tiesos“ redakcija pasiuntė Jūsų laišką į Rašytojų Sąjungą. Laiške Jūs skundžiatės, kad rašytojai neatvyko į organizuojamą Tauragėje, Tarprajoninę mokytojų dieną-susitikimą su rašytojais.
Turim pranešti, kad į Tauragę turėjo atvykti rašytojai: J. Baltušis, I. Pikturna, Alb. Žukauskas. Rašytojas I. Pikturna buvo komandiruotėje Klaipėdoje, iš kur, žadėjo, gruodžio 9 d. 12 val. atvykti į Tauragę. Kadangi gruodžio 9 d. buvo didelė lijundra, tai pakeliui į Tauragę rašytojas I. Pikturna turėjo mašinos avariją. Dėl šios priežasties, rašytojas atvyko ne 12 val., kaip buvo žadėjęs, o 20 val. vakaro, tai Jums žinoma.
Rašytojai J. Baltušis ir Alb. Žukauskas bandė važiuoti į Tauragę iš pat ryto, kadangi buvo slidus plentas ir nėjo mašinos, jie nutarė nevažiuoti, kad išvengtų avarijos.
Rašytojų klubas apie tai sužinojo 12 val. dienos metu, todėl pranešti į Tauragę buvo per vėlu, be to, klubas tikėjosi, kad rašytojui I. Pikturnai pavyks laiku pasiekti Tauragę.

Rašytojų klubo kultūrinio-masinio darbo inspektorė G. Pakonaitienė


Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu

 


[1] LLMA, F. 213, ap. 1, b. 3, l. 1.

Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra

2020 m. Nr. 3 / Reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę.

Ar viskas tik fantazija?

2020 m. Nr. 2 / aš daug kartų žiūrėjau žemėlapius ir nei vienam žemyne neradau tokios valstybės kaip „Aržantija“ ir tokių miestų kaip Didžiųjų Roplių Miestas, Bakbukas, Batoga ir kiti, nežinau galbūt aš dar gerai nepažistu žemėlapio bet…

Tiesa visada karti: „Jaunimo gretų“ atsakymai pradedantiesiems literatams

2019 m. Nr. 12 / Sovietmečiu leistas ir tik nepriklausomoje Lietuvoje – 1995-aisiais – nustojęs eiti populiarus žurnalas „Jaunimo gretos“, be kitų dalykų, buvo ir viena iš pradedančiųjų rašytojų tekstų publikavimo erdvių…

Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija

2019 m. Nr. 11 / Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose