Algimantas Zurba. Iš senų užrašų knygelių

2022 m. Nr. 2

Vasario 8 dieną rašytojui Algimantui Zurbai būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Nekyla abejonių, kad sukaktį jis būtų pasitikęs nauju, skaitytojų laukiamu romanu. Graži tradicija, galima sakyti, išlaikyta – ką tik pasirodė atsiminimų knyga „Algimantas Zurba: nuo Apaščios lygumų iki Vilniaus kalvų“. Bet norėtųsi išgirsti ir paties rašytojo balsą, tad siūlome archyvinę publikaciją iš Algimanto Zurbos pastabų, fiksuotų užrašų knygelėse. Šias įvairiatemes įžvalgas jis pats vadino pamąstymų žiežirbomis, kūrybinių idėjų eskizais.

Taip pat verta įsižiūrėti į šio „Metų“ numerio nuotraukas – jos Algimanto Zurbos, darytos studijų metais, maždaug 1961–1963-iaisiais, kai, įsigijęs paprasčiausią fotoaparatą, ėmė bendradarbiauti kaip neetatinis korespondentas respublikos spaudoje. Subraižytose, išblukusiose nuotraukose vis tiek spindi pasaulis, Vilnius, žmonės, suaugusieji ir vaikai, įdėmaus būsimo rašytojo žvilgsnio pagauti. Dar tik pamatyti, neaprašyti.

Už archyvinę medžiagą dėkojame Laimai Zurbienei.

* * *

Netgi tada, kai į frontą išlydėjome tėtį, mama taip neklykė. Kažkaip kitaip ji suriko, kai girtas stribas taikėsi į mane, bėgantį Trako miškelin pas žabaujantį senelį. Dabar ji grąžė rankas, stengėsi apkabinti galvą – tarsi būtų draskomas jos pačios gyvenimas. Jau buvo seniai pripratusi prie baltakamieniais beržais išpuošto Pradarbo. O Trakas – irgi žavus, senelio išpuoselėtas, prižiūrėtas. Nors čia augo alksniai, bet nematytai aukštai išgenėti, storakamieniai, tik viršuje – didžiulės, tolyn nubėgančios šakų kepurės. Kolūkiams atėmus žemę, ilgai jo niekas nelietė; sustodavo žmonės, pro šalį eidami, gerėdavosi – tokio patrauklaus alksnyno aplinkui niekur nebuvo.

Ir štai vieną žiemos dieną nuo Dukurnių kaimo atšliaužė kelerios rogės, privirtusios ne iš kažkur atsibasčiusių – savų kaimo vyrų. Pravažiuodamas kažkuris tarstelėjo: mes pavaryti fermai pamalkauti. Ir suko tiesiai link ištekintų gražuolių alksnių. Keliose vietose tuojau pat sudzyravo pjūklai. Medžiai dar bandė nepasiduoti, dar braškėjo, tačiau neišlaikė. Krito į sniegą, dusliai sudundėdami. Tad ir pratrūko mama raudoti, klykti. Bėgo link niokojamo alksnyno. Tačiau vyrai nesustojo – nuvertę vieną medį, ėjo prie kito, dar įnirtingiau traukė pjūklus, kad užtrenktų širdį draskantį klyksmą. Patiems irgi buvo nejauku, tačiau sustoti negalėjo: kirsti medžius buvo liepta. Taip ir nenurimo visą dieną, kol išlakaus alksnyno vietoje liko nyki kelmynė. Tokių pėdsakų – ne kūrybos, o griovimo, draskymo metų palikta daug kur. Daug kur iš nevilties ir bejėgiškumo klykė žmonės.

* * *

Kartais tiesiog apsėda psichologizmo paieškos. Pasijunti tarsi esąs chirurgas, lendi į slapčiausius žmogaus sąmonės labirintus. Randi, žinoma, dažniausiai tą patį, šimtus kartų paties ir kitų surastą. Bet štai, žiūrėk, ima ir nušvinta koks nors mažai čiupinėtas kampelis, atskleidžiantis didžiausias žmogaus gyvenimo, jo egzistencijos paslaptis, ir jau tada kaip vaikas apsidžiaugi. Nespėliokim, kas tai – gal tik gamtos padovanota dar viena proga gilesniam žmogaus pažinimui.

* * *

Kai 1959 metais įstojome į universitetą, buvo madinga nešioti studentiškas kepuraites. Išdidūs vaikščiojome po Vilnių, jomis pasidabinę. Kartą grįžtame į savo „Stuokynės“ bendrabutį. Jau už Katedros aikštės, ties buvusiu telegrafo pastatu, žiūrime, priešais ateina nedidukas vyras. „Rektorius“, – sušnibžda kažkuris iš mūsų.

Sutiktasis šypsosi, sustoja, ištiesia ranką, kiekvienam paspaudžia. „Sveiki, studentai“, – kartoja, o šypsena vis nenyksta iš jo veido. Suprantam kodėl – juk tai rektoriaus idėja atgaivinti prieškario tradiciją – studentiškas kepuraites.

Rektoriui Jonui Kubiliui nutolus nejučia pasitaisome savo bordo spalvos kepuraites, kilstelim galvas, o šiluma nenyksta, ilgai nenyksta.

* * *

1964-ųjų pavasaris. Gegužės 1-oji. Netoli prospekto būrelis mūsų lituanistų laukia, kada palieps žygiuoti pro vyriausybės tribūną. Vėsoka. Trypčiodami pradedame niūniuoti dainą. Antroji jau skamba garsiau. Į mus žvilgčioja kitų fakultetų studentai. Prieina dėstytojas, būsimasis profesorius Donatas Sauka. Apsidairo, žengia dar arčiau mūsų. „Taigi ir ana, ir šita, kurią ką tik traukėt – partizanų dainos…“ Susižvalgome. „Tokioj vietoj – ir miškinių dainos… – dar priduria Donatas Sauka. – Diplomus gali sulaikyti, jei ne daugiau…“ Ir dairydamasis tolsta nuo mūsų būrelio. Tik tada jo žodžiai ir nerimas pasidaro aiškūs.

* * *

Radijo itin atidžiai klausydavomės ne vienus pokario metus kaime. Liko įprotis, nepamiršome jo ir atvažiavę studijuoti. Įsigijome naujus, tranzistorinius aparatukus, ieškodavome „Amerikos balso“, „Vatikano“, „Laisvosios Europos“, kitų užsienio radijo stočių. Toks buvo metas, tokie papročiai – be papildomos informacijos – nė žingsnio. Taigi augom ir brendom dviejų tiesų veikiami – oficialiosios ir kitos – iš vadinamojo laisvojo pasaulio atklydusios. Taip tarsi mozaiką susidėliodavome savą tiesą, savą pasaulio įvykių matymą.

* * *

Rimtesnis prozos kūrinys apsieiti be meilės, kuklesnių ar atviresnių erotinių scenų negali. Jos – prasmingiausios – papildo, maksimaliai pakylėja žmogaus dvasinį nusiteikimą. Šiaip ar taip, fizinis žmonių suartėjimas leidžia giliau atskleisti pačią asmenybės esmę. Štai kodėl į erotines scenas negalima žiūrėti atsainiai, paviršutiniškai – juk ne lėkštoko nuotykio vaikaisi, o prabyli apie pačią gyvenimo esmę.

* * *

Pati nė menkiausia purvo dėme neaptaškyta jaunystė, pačios gražiausios dienos. Mes dar nevedę. Su būsima žmona klystame už Vilniaus, žygiuojame link gražuolių Belmonto kalvų. Tarp jų įsirėžęs siauras žvyro keliukas. Priešais dviračiu atkrivuliuoja, matyt, kiek kauštelėjęs seniokas.

Kai lieka kokie keli metrai, dar nužvelgia šelmiškomis akimis ir rikteli:

– O kur tu ją vedi?

„Gal į savo gyvenimą“, – šypteliu sau.

Dviratininkas tolsta miesto link.

* * *

Daugybė kasmetinių jaunųjų literatų konkursų. Prieš tai – kalnai kūrybos. Pradedant miniatiūromis, baigiant ir visai solidžiais apsakymais, net romanais. Tūkstančiai perskaitytų darbų, tūkstančiai detaliausių analizių. Daugiausia – drauge su profesore Elena Bukeliene. Kartais tas šnekėjimas mus pačius nervina – žiūrint, kokie klausytojai. O profesorė visada rami, susikaupusi. Kartais pagalvoji: ar labai prasmingas šitas triūsas – per kelias dešimtis metų į literatūrą atėjo koks dvylika kadaise mūsų aptartų, smulkiai nagrinėtų autorių. Iš jų tik nedaugelis mus pavadina mokytojais – kitiems atrodo – viską įveikė patys…

Tačiau tada prisimeni mokytojus. Daugelis stropiai užsirašinėjo pastabas apie savo auklėtinių kūrybą. Ir supranti – gal ir ne taip tuščiai liejame prakaitą, mokytojai mūsų pastabas prisimins ne tik šnekėdami su rašančiais savo auklėtiniais, remsis jomis per pamokas, ir tada jau sklis gilesnis literatūros suvokimas.

* * *

Nebepamenu, kuriame moksleivių literatų kūrybos konkurse – mažas skandaliukas. Grįžta iš vakaronės vienoje vietos mokyklų būrys konkurso dalyvių. Čiauška, jaunatviškai kvailioja. Stumtelėjusi bendrabučio duris simpatiška mergaitė pajunta – jos iš vidaus užrakintos. Kol ateis budėtoja, kol ką, kita smarkuolė taukšt kulniuku, ir subyra vitražo stiklo kvadratėlis.

Mane, tada pirmininkavusį konkurso vertinimo komisijai, koridoriuje užklumpa keli išsigandę dalyviai, ypač sunerimusios tų mergaičių mokytojos. Pasirodo, grupę lydėjo rašinių vertinimo komisijos nariai – aukštosios mokyklos dėstytojai. O lyg tyčia ta smarkuolė, iškūlusi durų stiklo lopinėlį, būsima rašinių laureatė. Tuojau tvyksteli vertintojų mintis: už tokį „žygdarbį“ reikia anuliuoti autorės pelnytą premiją. Ką daryti tokią akimirką, kai priešais stovi supykę pedagogai, o mergaitės ir mokytojų akyse jau tvenkiasi ašaros?

Štai čia per daugiametę konkursų istoriją bene pirmą kartą tenka pasinaudoti pirmininko teise. Gal ne viskas pedagogiška, gal ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, pagauti nuotaikos, karščiuojasi. Tačiau… „Rašinys yra rašinys. Jei geras, tai geras, – išsprūsta. – O dėl durų stiklo tarkitės su mokyklos vadovais. Atlyginsit, suremontuos…“

Nušvinta ne tik smarkioji laureatė. Giedrėja ir mokytojų akys. Tik vertintojai ryja savo nuoskaudą.

* * *

Vienoks ar kitoks egoizmas žmogui nesvetimas. Gal netgi įgimtas. Reikia nemažos kultūros, kad jis aptirptų, ne vietoj neprasikaltų. Juk dar mažas, tik pradėjęs šnekėti vaikas būna nepaprastai laimingas, jeigu jį už gerą darbą pagiria suaugusieji. Saikinga, protinga pagyra žmogų, matyt, šimtus kartų efektyviau auklėja, pakelia jo sparnus labiau nei kategoriški reikalavimai.

Santūrus, tikras įvertinimas uždega naujiems darbams ir pačius išmintingiausius, savikritiškiausius vyrus. Čia dažnai svarbus ne tiek paprasto, kaip sakoma, eilinio žmogaus požiūris – įvertinimas kur kas efektyvesnis, kai jį išgirsti iš asmenybės, drąsiai vadinto savo mokytoju. Arba – iš artimo, tikrai tave suprantančio, tave nuoširdžiai gerbiančio asmens… Patikėkit, per savo amželį ne sykį patyriau šį jausmą, kai būdavo kalbama apie literatūrą, apie vieno ar kito kolegos darbus ir kai išgirsdavai tarsi nejučia išsprūdusius vertintojo, skaitytojo žodžius: jis – mano rašytojas…

* * *

Pašėlusiai neramus laikas laisvės keliu ką tik pasukusiai Lietuvai. Jau praėjusi tragiškoji 1991-ųjų sausio 13-oji, televizijos rūmuose tebešeimininkauja svetimi. Niokoja, siaubia čia sukauptus informacijos turtus, o sužibus ekranams pasirodo karinę uniformą dėvintis vadinamosios „Kaspervizijos“ šeimininkas. („Kaspervizija“ žmonės tada vadino užgrobėjų televiziją pagal jai vadovavusio saugumiečio pavardę.)

Mes su aktore Lilija Žadeikyte Rašytojų klubo mašina skubame pas skaitytojus rajonuose. Lilija parengusi mano šiam laikui labai tinkantį apsakymėlį „Išmeskit narvelį“, jame simboliškai išreikštas laisvės siekimas: vaikai sugauna kregždžiuką, norėdami turėti gyvą žaislą, bet paukštelis, stengdamasis ištrūkti iš nelaisvės, užsimuša. Išeina Lilija į sceną, skaito tekstą, o klausytojams per nugaras bėga šiurpas, kai kurių akyse sublizga ašaros…

Atgal važiuodami tylime. Vis dėlto paklausiau Lilijos, kaip jiems sekasi kažkur Labdarių gatvėje įrengtoje studijoje, transliuojančioje alternatyvią užgrobtai valstybinei programą… Aktorė tyli, purto galvą – neturi teisės pasakoti. Išsiima įsidėtą sumuštinį ir kanda, kanda. Visai kaip fronte prieš mūšį… Bet argi tada Lietuvoje iš tikrųjų nebuvo karo?

* * *

Antakalnyje, Menininkų kalnelyje laidojame vieną rašytoją. Kapo duobę šventina, dar atsisveikinimo žodį priduria su literatais mielai bendravęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Paskui, kai viskas baigta, leidžiamės žemyn. Dar marguoja pavasarį neištirpusio sniego lopinėliai. Užmynęs vieną, monsinjoras slysteli. „O jopši…“ – išgirstame. Nustebę sužiūrame. „Tai nieko, – mosteli monsinjoras. – Aš gi – šachtioras. Vorkutos lageryje, kai kasiau anglis, aplinkui tik ir aidėjo keiksmažodžiai. Vienas kitas ir mano galvoje bus įstrigęs…“

* * *

Užsibūna Algimanto Baltakio kaimynas poeto namuose. Jau po gilaus vidurnakčio – tuščias ir vyno butelis. Svečias dėsto: „Kartais man atrodo, kad turiu tikro ekstrasenso savybių…“ Baltakis nusijuokia: „Š… tu, ne ekstrasensas. Aš jau tris valandas galvoju, kada tu baigsi šnekėjęs ir eisi namo. O tu – kaip sėdi, taip ir tebesėdi, kaip šneki, taip ir tebešneki!“