literatūros žurnalas

Stasys Sabonis. Pirmosios knygos: tarp malonumo ir nusivylimo

2020 m. Nr. 10 

Nuo 1960-ųjų1 sovietmečio literatūros lauke debiutuojantys rašytojai turėjo dalyvauti painiose „Pirmosios knygos“ (PK) konkurso varžytinėse. Nors dalyvavimo ir rankraščių vertinimo taisyklės (komisijos, nutarimai, Rašytojų sąjungos dalyvavimas atrankoje, formali tvarka) kiek keitėsi, išlikusiuose įvairių susirinkimų protokoluose kartojasi skundai dėl vėluojančių, „Vagos“ leidyklos redakcijoje „konservuojamų“ knygų ir ignoruojamų autorių. Kyla klausimas, kaip į šį konkursą žiūrėjo pati leidykla, kaip reaguodavo į jaunųjų literatų kritiką. Čia pateikiame nedidelį tokio oficialaus požiūrio fragmentą – ilgamečio leidyklos darbuotojo Stasio Sabonio (tuo metu – vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo) kalbos, išsakytos 1978 m. balandžio 4 d. vykusio Rašytojų sąjungos plenumo „Jaunųjų rašytojų kūryba šiandieniniame literatūros procese“, ištrauką2.

S. V.

 

„Vagos“ leidykla nuolat didelį dėmesį skiria jaunųjų rašytojų kūrybai, tobulinamos pirmųjų knygų leidimo formos. Kadaise buvo leidžiamas „Jaunųjų“ almanachas, dabar pereita prie atskirų knygelių, šiuo metu pirmosios knygos leidžiamos bendraisiais pagrindais su visomis kitomis. TSKP CK nutarimas „Dėl darbo su kūrybiniu jaunimu“ paskatino dar labiau rūpintis pradedančiaisiais autoriais. Pastaraisiais metais pertvarkius rankraščių pateikimo ir spaudai ruošimo tvarką, pirmosios knygos kelias pasidarė tiesesnis, jos paruošimo procesas operatyvesnis, vieningesni ir raiškesni atrankos principai. Naujos redakcinės komisijos veiklos praėjo nepilni dveji metai, o darbo rezultatai gana ryškūs. Visų pirma, pagausėjo pirmųjų knygų. Jeigu 1976–1977 m. išėjo po šešias, tai 1978 m. turi pasirodyti aštuonios. 1979 m. kandidatai dar neatrinkti, bet bus apie tiek. Apie tų knygų idėjinį, meninį lygį, apie jaunųjų debiutantų meninę individualybę nekalbėsime. Tai labai išsamiai aptarė savo pranešime drg. Bubnys. Galime tik pasidžiaugti, kad per pastaruosius kelerius metus pirmosios knygos išaugo ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Su pirmaisiais kūriniais gražiai užsirekomendavo ir jauni poetai Grybauskas, Patackas, Verba, ir prozininkai Saulius Kondrotas, Bronius Bušma ir kiti. <…>

Be to, darbe su pradedančiaisiais autoriais iškyla ir problemų, tam tikrų sunkumų. Ypač tų sunkumų turi pasikeitus rankraščių įteikimo tvarkai leidyklos darbuotojai. Ar tos naujos tvarkos paskatinti, ar neteisingai, vienpusiškai išsiaiškinus tam tikrą nutarimą apie kūrybinį jaunimą, pastaraisiais metais labai padidėjo gaunamų rankraščių srautas. Žinoma, galima būtų džiaugtis tokiu jaunųjų literatų kūrybiniu aktyvumu, jeigu gaunamų rankraščių srautas būtų tinkamas spaudai. Deja, šios proporcijos nedžiugina. Pavyzdžiui, nuo komisijos veiklos pradžios viso gauta devyniasdešimt šeši rankraščiai. Iš jų paruošta spaudai aštuoni. 1979 m. irgi išeis apie tiek. Vadinasi, viso tinkami tik šešiolika, o likusieji aštuoniasdešimt netinkami. Kaip matome, kūrybinio aktyvumo rezultatai nekokie. Tokiam dideliam rankraščių antplūdžiui stengiamasi daryti objektyvią atranką, perskaito visi komisijos nariai poetinius rinkinius. Ir juo sunkiau dirbti leidyklai, komisijai, kad ryškesnių talentų nedaug, vyrauja vidutinybės. Dar šiek tiek kaltės tenka ir Rašytojų sąjungos literatūriniams konsultantams, kurie kartais per lengva ranka duoda autoriams rekomendacijas.

Pradedantieji autoriai vis dar neturi supratimo, kokie reikalavimai keliami pirmajai knygai. Paskelbę periodinėje spaudoje pluoštą eilėraščių ar keletą apsakymų, jie mano, kad galima leisti juos atskira knyga. Beje, šia proga reikėtų pastebėti, kad jaunųjų kūrybos publikacijos, ypač jaunimo periodinėje spaudoje, kartais būna labai silpnos. Redakcijų literatūriniai darbuotojai turėtų atsakingiau elgtis ir neteikti autoriams bereikalingų vilčių. <…>

Nemažai tenka vargti leidyklos redaktoriui ir su tais rinkiniais, kurie komisijos narių bei recenzentų laikomi turį pagrindą knygai. Neretai tokie rinkiniai stokoja ištisinės autoriaus pozicijos, minties kryptingumo. Ir ypač būdinga jaunųjų prozininkų blogybė – žodžių devalvacija. Dažnai skaitai jaunojo prozininko apsakymą, džiaugiesi, kad įdomi tematika, kad bando užgriebti aktualius gyvenimo klausimus, ir stebiesi jo be galo skurdžia ir sunkia meninės išraiškos forma. Autorius rašo painiais, neįmanomais sakiniais, visiškai nejaučia stiliaus, nevaldo frazės. Kyla klausimas, kaipgi būsimasis rašytojas kurs, jeigu nemoka elgtis su statybine medžiaga – meniniu žodžiu. Kalbos, stiliaus nepaisymas ypač būdingas ne filologinio profilio jauniesiems literatams. Manytume, kad tokie autoriai neturėtų moralinės teisės teisintis, kad jie ne filologai. Turime pavyzdžių, kada žymūs rašytojai būdami ne filologai, kitų profesijų specialistai, puikiai moka kalbą. Kada redaktorius paraštėje pažymi, kad prastas sakinys ar netikęs žodis, kad reikėtų iš naujo pergalvoti frazę ar eilėraščio posmą, autorius eina lengviausiu keliu – visai išbraukia tą sakinį, atsisako posmo, kad tik nereiktų sukti galvos. Apskritai, jauniesiems autoriams, leidžiantiems pirmąją ar antrąją knygą, iš vienos pusės reikėtų rimčiau, atsakingiau žiūrėti į savo kūrybinį kelią, o iš kitos – kritiškiau, būti kuklesniems, mažiau ieškoti autoritetingų užtarėjų, o atkakliu darbu siekti literatūros aukštumų. Mūsų praktikoje pasitaikė tokių atvejų, kai jauna poetė, gavusi iš leidyklos kritišką savo rankraščio recenziją, nors kūrinys buvo įtrauktas į redakcinių darbų planą, bet reikėjo autorei padirbėti, nepasikuklino nueiti pas leidyklos vyriausiąjį redaktorių ir pasiskųsti, kad recenzentas nesupratęs jos dvasios. Vyriausiasis redaktorius davė nurodymą užsakyti antrą recenziją. Deja, antra buvo irgi kritiška. Ir tada mergaitei užteko drąsos kreiptis į patį Rašytojų sąjungos pirmininką.

Apskritai, jaunieji rašytojai kartais nenoriai sutinka papildomai dirbti prie grąžinamų rankraščių. Pataisę atskiras vietas vėl skuba nešti rankraštį į leidyklą. O be reikalo. Juo labiau, kad jeigu yra pagrindas, knyga visada traukiama į planą. Iki konkretaus redagavimo paprastai būna laiko. Nes planai sudaromi gana iš anksto. Autoriams reiktų patiems tobulinti rankraštį. Tada, galbūt, būtų mažiau kalbų ir apie susidariusią eilę leidykloje ir ilgą rankraščių gulėjimą.

Šia proga norėčiau tarti keletą žodžių apskritai dėl rankraščių įteikimo ir knygų išleidimo terminų. Gal čia nederėtų smulkintis, bet pastaruoju metu iš įvairių tribūnų pasigirsta rašytojų balsų apie be galo ilgus knygų išleidimo terminus. Romanas „Troškulys“ (Jono Mačiulio) yra išgulėjęs septynerius metus. Iš tiesų, Mačiulis savo rankraštį pateikė leidyklai 1969 m. gegužės 16 d. Draugai turėtų žinoti, kad autoriui rankraštis buvo kelis kartus grąžintas, ir autorius taisė, daug dirbo. Paskutinę redakciją autorius įteikė leidyklai 1975 m. sausio 5 d. Ir tik tada rankraštis buvo pripažintas priimtinu.

Tokių atvejų, kai autoriai rankraščio buvimą leidykloje skaičiuoja nuo pirmos redakcijos veikimo datos, pasitaiko neretai. Žinoma, tai nereiškia, kad leidykloje darbas su jaunųjų rankraščiais vyksta labai sklandžiai, kad nepasitaiko užvilkinimo atsakant autoriams. Juo labiau, kad tų rankraščių gauname labai daug. Ne visada laiku spėja su jais susipažinti redaktorius, ne taip lengva organizuoti rankraščio recenziją, priprašyti komisijos narius, kad operatyviai perskaitytų. Visi labai užsiėmę. Tačiau visi mes, kurie dirbame su jaunųjų rašytojų rankraščiais, nuoširdžiai stengiamės, kiek įmanoma, laiku juos perskaityti, objektyviai įvertinti. Ir šis darbas, nors teikia daug ir nusivylimų, yra malonus. <…>

Gan tvirtą žingsnį žengia jaunieji rašytojai su antrosiomis ir trečiosiomis knygomis. Tiesa, jų mažiau negu pirmųjų. Tačiau tas nubyrėjimas normalus reiškinys. Pirmąją knygą lengviau paruošti, ir reikalavimai šiek tiek mažesni, ir medžiagos daugiau, padėjėjų, talkininkų daugiau. Antrą knygą autorius ruošia bendra tvarka pats vienas. Vienintelis jo patarėjas tai recenzentas ir leidyklos redaktorius. Bet tai ir normalu. Kiek galima autorių vedžioti už rankos. Pagaliau, praktika rodo, kad jaunieji rašytojai, kurie stipriau užsirekomendavo su pirmąja knyga, kurie rimtai dirba, gana sėkmingai, be ypatingos globos ir paramos paruošia ir antrąsias bei trečiąsias knygas. <…>

Būtų galima pagrįstai džiaugtis, kad į mūsų prozą ir poeziją ateina rimta jaunimo pamaina. Na o mes, leidėjai, kad ir atrodytume priekabūs su savo reikalavimais, visada nuoširdžiai siekiame padėti autoriui, kad jo knyga išeitų idėjiškai ir meniškai brandesnė. Tikimės, kad ir jaunieji rašytojai savo kūrybai bus reiklūs, visada mus supras ir tada rezultatai bus geresni.


1 1960 m. sausio 5 d. LTSR Rašytojų sąjungos Komisijos darbui su jaunaisiais rašytojais posėdyje nutarta rekomenduoti vietoje iki tol ėjusio „Jaunųjų“ almanacho leisti kolektyvinius jaunųjų kūrybos aplankus. Pirmajam aplankui komisija pasiūlė Juditos Vaičiūnaitės, Albino Bernoto, Dalios Urnevičiūtės, Vlado Šimkaus ir Vytauto Karaliaus kūrybą. Žr.: LLMA. – F. 34. – Ap. 1. – B. 433. – L. 21.
2 Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos plenumo „Jaunųjų rašytojų kūryba šiandieniniame literatūros procese“ stenograma, 1978 04 04. – LLMA. – F. 34. – Ap. 1. – B. 743. – L. 107–113.


Parengė Saulius Vasiliauskas

Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu

Juozas Marcinkevičius. Kiek laiko atima blogai parašytas eilėraštis?

2020 m. Nr. 8–9 / Paskaičiuota, kad, sakysime, eilėraščio skaitymas trunka penkias minutes. Tarkime, kad tai blogas eilėraštis. Reiškia, tos penkios minutės nueina veltui.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

Apie nepageidaujamą rašytojų paramą

2020 m. Nr. 5–6 / Ši svečių grupė dar trejetą valandų pagastroliavę po miestą, užkabinėję praeivius, atsidūrė miesto viešbutyje. Čia jie grubiai iškolioję ir įžeidę viešbučio vedėją drg. A. ėmė savavaliauti.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra

2020 m. Nr. 3 / Reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę.

Ar viskas tik fantazija?

2020 m. Nr. 2 / aš daug kartų žiūrėjau žemėlapius ir nei vienam žemyne neradau tokios valstybės kaip „Aržantija“ ir tokių miestų kaip Didžiųjų Roplių Miestas, Bakbukas, Batoga ir kiti, nežinau galbūt aš dar gerai nepažistu žemėlapio bet…

Pamatyti gyvą poetą! Laiškai Rašytojų klubui sovietmečiu

2020 m. Nr. 1 / Daugelis mūsų mokyklos mokinių dar nėra matę savo akimis gyvo rašytojo, tik portretus ir knygas. <...> Galbūt Jus prajuokins tas faktas, kad vyžuoniškiai nėra matę gyvo poeto, bet tuo labiau suprasite mūsų norą, kad šis susitikimas įvyktų.

Tiesa visada karti: „Jaunimo gretų“ atsakymai pradedantiesiems literatams

2019 m. Nr. 12 / Sovietmečiu leistas ir tik nepriklausomoje Lietuvoje – 1995-aisiais – nustojęs eiti populiarus žurnalas „Jaunimo gretos“, be kitų dalykų, buvo ir viena iš pradedančiųjų rašytojų tekstų publikavimo erdvių…

Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija

2019 m. Nr. 11 / Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose