literatūros žurnalas

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7

Nors dėl karantino nukeltas, šįmet įvyks jau 56-asis tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“, pasirodys kasmetinis almanachas. O jeigu nūdienos festivalį lydinčias mintis palygintume su diskusijomis, vykusiomis, pavyzdžiui, prieš keliasdešimt metų? Šiuo tikslu čia ir skelbiame literatūros kritiko ir literatūrologo Vytauto Kubiliaus nuomonės apie 1976-ųjų „Poezijos pavasario“ almanachą, išsakytos minimų metų birželio 30 d. Rašytojų sąjungos poetų sekcijos susirinkime, akcentus[1].

S. V.

 

 

„Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna. O poetai išvis turėtų jausti pareigą užfiksuoti P. P. pačius rimčiausius savo sielos poslinkius.

Būtų idealu išspausdinti P. P. didesnius eilėraščių ciklus, poemėles – tada poetas atskleistų savo esminius bruožus.

Aišku, į rinkinį nepatenka silpnų eilėraščių, bet perskaičius apima nykumos, nuobodumo jausmas. Eilėraščiai tarsi naikintų vienas kitą, vienodėtų. Galbūt visa šiuolaikinė mūsų poezija yra vieno tipo, vienos tonacijos ir problematikos.

Aiškiai matyti, kad po Gedos ir Martinaičio ateina nauja karta. Matyt, ir dabartinė karta yra kol kas starto linijoj ir individualybių išsikristalizavimo dar reikia laukti ateityje. Vyresnieji poetai tinkamai reprezentuoja save. Aiškiau savo individualybę apibrėžia M. Karčiauskas, G. Cieškaitė, patys jauniausi – A. Grybauskas, jaunasis A. Jonynas.

Įdomios kritinės medžiagos publikacijos, iš palikimo M. Martinaičio straipsnis apie P. Vaičaitį – tai jau savotiškas geras etalonas. Pagyvina P. P. ir poetų pasisakymai – jų turėtų būti kiekvienoje knygoje. Pažymėtini V. Areškos, D. Saukos kritiniai straipsniai. Abejonių nekelia vertimai iš kitų kalbų, bet gal [geriau], kad jie būtų palydimi teorinių straipsnių apie to krašto poeziją. P. P. iš viso turėtų mėginti daugiau vystyti teorinę mintį.

Jau kuris laikas mūsų poezija nevaidina tokio vaidmens sąjunginėje lit. rinkoje, kokį šiandien turi mūsų proza. Tėkmė darosi pernelyg rami, reikėtų ieškot kažko naujo. Gyvenimo kitimo sraute mūsų poezija neranda atspirties taškų, neaprėpia to kintamumo.

Dar viena problema – mūsų dainingosios lyrikos likimas. Dar tradicija gyva ir dabar, ypač moterų poezijoje, ir, matyt, išliks net tose poezijose, kurios perėjo net per siurrealistinius košmarus. Bet yra ir priešinimasis sklandžiam žodžiui, siekimas grubesnio, rupesnio žodžio.

Vis labiau pergyvena savotišką krizę ir retorinis eilėraštis, kuris dažnai pavirsta paprasčiausiu tuščiu rašiniu.

Kalbant konkrečiai apie „Poezijos pavasarį“ – reikėtų duoti daugiau poetų portretų, esė apie juos, kalbėti ir [apie] besiformuojančius poetus. Būtinai reikėtų atgaivinti ir parodijos žanrą, sugrąžinti tilvytiškos kančios, piktos parodijos tradiciją.

Liūdna, kad mes nemokame pasišaipyti iš savęs, ironiškai pažiūrėti į save – esam vien patetiški, pamylėti.


[1] Atrinkta iš poetų sekcijos susirinkimo protokolo (LLMA. – F. 34. – Ap. 1. – B. 700. – L. 6–7).

 

Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu

Apie nepageidaujamą rašytojų paramą

2020 m. Nr. 5–6 / Ši svečių grupė dar trejetą valandų pagastroliavę po miestą, užkabinėję praeivius, atsidūrė miesto viešbutyje. Čia jie grubiai iškolioję ir įžeidę viešbučio vedėją drg. A. ėmė savavaliauti.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra

2020 m. Nr. 3 / Reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę.

Ar viskas tik fantazija?

2020 m. Nr. 2 / aš daug kartų žiūrėjau žemėlapius ir nei vienam žemyne neradau tokios valstybės kaip „Aržantija“ ir tokių miestų kaip Didžiųjų Roplių Miestas, Bakbukas, Batoga ir kiti, nežinau galbūt aš dar gerai nepažistu žemėlapio bet…

Pamatyti gyvą poetą! Laiškai Rašytojų klubui sovietmečiu

2020 m. Nr. 1 / Daugelis mūsų mokyklos mokinių dar nėra matę savo akimis gyvo rašytojo, tik portretus ir knygas. <...> Galbūt Jus prajuokins tas faktas, kad vyžuoniškiai nėra matę gyvo poeto, bet tuo labiau suprasite mūsų norą, kad šis susitikimas įvyktų.

Tiesa visada karti: „Jaunimo gretų“ atsakymai pradedantiesiems literatams

2019 m. Nr. 12 / Sovietmečiu leistas ir tik nepriklausomoje Lietuvoje – 1995-aisiais – nustojęs eiti populiarus žurnalas „Jaunimo gretos“, be kitų dalykų, buvo ir viena iš pradedančiųjų rašytojų tekstų publikavimo erdvių…

Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija

2019 m. Nr. 11 / Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose